Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka

Perskaičiau ypač jautrų Jūratės Laučiūtės rašinį apie savo Mamą (https://slaptai.lt/jurate-lauciute-mama-kaip-as-ilgiuosi-taves/).

Prisipažinsiu: nors vyrui nedera demonstruoti pernelyg didelio jaudulio, bet kolegės pasakojimas išspaudė ašarą. Aišku, viską projektavau į savo Mamą – paprastą kaimo moteriškę, neturinčią jokių visuomeninių nuopelnų, neskaičiusią daug knygų, gal tik maldaknyges, bet išlikusią mano atminty kaip švelnią, jautrią ir… nelaimingą Mamą. Kodėl nelaimingą? Gal todėl, kad mirė 56-rių, sunkios ligos palaužta, nepatyrusi jokių gyvenimo malonumų, kartais skriausta samane paaitrino Tėvo, nuvarginta nepriteklių ir trijų sūnų auginimo, kai Tėvas už dalyvavimą stribo linčo teisme kaimo vestuvėse atsidūrė Kazelsko sunkiųjų darbų kalėjime…

Tėvas gavo 8 metus, bet grįžo mirus Stalinui, po trijų metų. Man tebuvo treji. Naktį baisiai išsigandau mane išbudinusio prie lovos palinkusio barzda apžėlusio vyro… Tuos metus tris sūnus auginusi Mama išgyveno daug dramų. Spaudė ir enkavedistai, ir partizanai. Vieni tardė, kad įrodytų organizuoto nusikaltimo faktą ir Tėvo vaidmenį jame, kiti – kad kaltę prisiimtų ne pasipriešinimo dalyviai… Mama sakydavo, kad abejų kerziniai batai atsidurdavo tarpduryje, kai ji išsigandusi mėgindavo velke užšauti duris…

Paskui – vienai išmaitinti augančias burnas. Vyresniajam tekdavo eiti į tolimą kaimą pieno. Per buvusį aerodromą, šalčiui spaudžiant, brolis užgrubusiais pirštais nespėdavo atsisegti klyno, ir jis prišaldavo… Mama pati dažnai prašydavo pagelbėti maistu, nors tai buvo panašu į ubagavimą…

Upelis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Buvo 50-ųjų pradžia. Kaimas buvo tarsi kryžkelėje tarp partizanų ir stribų. Šiandien tik naivus gali patikėti pasakojimais, kad kone visi kaimo žmonės aktyviai rėmė partizaninį judėjimą. Ne, dažniausiai jie bijodavo. Naktį maitindavo ir priglausdavo „miško brolius“, dieną namie girdydavo „liaudies gynėjus“. Visur knibždėjo stribų, neaiškaus plauko šmirinėtojų, parsidavėlių ir šnipų. Tėvai pasakojo apie Kazimierą Degutį, kuris vokiečių okupacijos metu buvo miestelio policijos viršininkas, o grįžus sovietams, vadovavo Vaidoto partizanų būriui. Jį išdavęs vienas ūkininkas Šneideris, pas kurį būrio vyrai dažnai apsistodavo…

Tai štai, nueidavo į tokį kaimą Mama ir galėdavo negrįžti: juk ji tapdavo liudininke…

Grįžus iš kalėjimo Tėvui, gyvenimas pagerėjo. Mamą prikalbino stoti į kolūkį, bet už alinantį darbą laukininkystėje darbadieniai būdavo išties kuklūs. Be to reikdavo prižiūrėti didelį cukrinių rinkelių plotą, už kurį rudenį atsiskaitydavo keltu maišų cukraus. Man toks atsiskaitymas buvo tikra palaima, bet tėvai netrukus išstojo iš kolūkio, o kartu jo pirmininkas Timofejevas uždraudė ganiavą šalia namų. Be jos buvo striuka.

Kaip prisimenu šiandien, Mama nuo tų negandų neprarado savo švelnaus būdo, nesudiržo, neėmė komanduoti, buvo nuolaidi ir staliui Tėvui, pas kurį užsakovai su prašymais užeidavo būtinai su buteliuku kišenėje… Dieve Dieve, kaip ji mokėdavo mus slėpti nuo nežinia ko įpykusio Tėvo, nors aš augau, per sienelę viską girdėdamas, tačiau nedrįsdamas eiti prieš maitintoją…

Sodyboje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mama, bet kodėl aš iki šiol Jus (Suvalkijoje nepriimta vadinti „Tave“) sapnuoju? Tuos nesibaigiančius sapnus lydi kankinantis kaltės jausmas. Štai aš grįžtu iš didelio miesto… palaukite, negaliu rašyti, ašaros rieda… taigi, grįžtu iš Vilniaus, einu ilga miestelio gatve, jau matau šiltus gimtųjų namų žiburius ir staiga prisimenu: taigi, aš Jums nieko dovanų nenupirkau, netgi duonos kepalo ar kokio lauktuvių pyrago… Tai koks aš sūnus? Ko vertas?

O Jūs laukiate prie vartelių su tokia gailia, atlaidžia šypsena ir sakote: nieko, sūneli, mes nealkani, visko turime, mes dar gyvi, tik labai galvą skauda…

Ir pasineriu į kažkokią tamsą, žiburiai išnyksta, ir suprantu, kad Mamos seniai gyvos nėra, kaip ir Tėvo, savo vienišą sodybą palikusio vos 64-rių… Pabundu. Suprantu, kad tai buvo tik sapnas. O gal Mama su manimi kalbėjosi? Iš ten, iš aukštybių.

Atleisk, Mama.

Ar kada nors aš nusiplausiu tą kaltę? O gal tai visų vaikų prakeikimas?

2020.05.03; 06:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal  jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.

Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…

Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies  jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!

O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.

Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.

Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…

Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš  irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“

O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.

Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.

Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.

Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.

Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir  visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.

Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.

Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.

Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.

Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…

Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.

Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…

Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…

Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.

Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.

Mano disidentiška „komjaunuoliška  jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.

Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.

Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį. 

90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau  silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.

Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“

Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?“  – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“

O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.

Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą  ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama  atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav,  Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…

Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai  jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę  groti į Kauną, į radiją….

O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…

Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.

Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.

O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…

Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama  ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.

Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!

…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.

Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.

Aš visas – gyvas atsiminimas.

O vis dėlto – vis dėlto:

 bent vienas tavo prisilietimas

Staiga iš ko nors blyksteltų!

  /Just. Marcinkevičius. Dienoraštis be datų/

2020.05.02; 12:00

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Motinos meilės kelias labai ilgas ir erškėčiuotas. Nuo vaiko lopšio iki paskutinio jos atodūsio, arba iki atodūsio paskutinio – jos sūnaus, jos dukros – kritusių nuo niekšiškos okupanto rankos.

Kiek tokių motinų iš nevilties grąžė rankas pokaryje, regėdamos savo sūnų, dukterų kūnus, numestus bažnyčių šventoriuose, turgaus aikštėse? Išniekintus, apspjaudytus, apspardytus okupantų ir jų pakalikų stribų girtais batais?

Nuskandinti šuliniuose, išduoti savų, susisprogdinę drėgnuose bunkeriuose, – taip ir nesulaukę žadėtos pagalbos iš Vakarų jie degė šventa kančia nuo iš begalinio skausmo išprotėjusių motinų akyse.

Kas jas paguodė, kas priglaudė prie širdies, nuramino? Į jas taip pat spjaudė, jas taip pat niekino, žemino, nes jos buvo „banditų“ motinos.

Dar prisimenu keletą sutręšusių, kaip šmėklas slankiojančių stribų, kurie net aštuntajame dešimtmetyje dar įžūliai įsibraudavo į našlių, vaikų ir vyrų netekusių motinų namus ir reikalaudavo butelio, bet po pirmo stikliuko tuoj pat apsimyždavo.

Prisimenu vieną tokį – sėdi apsiseilėjęs už kadais ašarom aplaistyto seno medinio stalo, o iš jo klyno teka tokia srovelė ant cementinių grindų; ji  pamažu plečiasi, kol galiausiai virsta į bjauriai dvokiančią balą.

Baugios akys laukia, kol visa tai pasibaigs: karvė jau gerą valandą kaip parginta iš kolchozo dobilienos pakraštėlio ir pririšta prie griūvančios tvoros, degtinės butelis išgertas.

Skurdas šiame vienkiemyje, duonos vos vos ketvertui burnų, nes viską iki žemės juodumo išdegino raudonasis maras.

Sodo gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Liko tik begalinė Motinos neviltis.

Tik ta bala – tokia dvokianti, tokia kokti.

Ir kai dabar aš grįžtu į gimtinę, ir kai girdžiu, koks niekšas tas Landsbergis, kad sugriovė kolchozus, tas „laimės“ kloakas, man norisi išrauti kuolą iš seniai sutręšusios žiogrelių tvoros ir trenkti tokiam per galvą.

Juk galvos vis tiek nėra tokiam, nei širdies, nei sielos.

Ar gi būtų nuodėmė? Tik baudžiamojo kodekso straipsnis.

Iš kur semiasi to dvoko „stiprybės“ šiandieniniai Kremliaus vatnikai? Iš vanagaičių ir į ją (juos) panašių – skraidančių pas Putiną ir Lukošenką.

Lavondėmėm paženklintais veidais.

Kad nebūtume panašūs į juos, prisiminkime visas motinas, kurios suklupo savo nelaisvos žemės arimuose, apraudojusios nekaltai pražudytas savo vaikų sielas.

Prisiminkime – kurios išliko, ir liko. Kurios sulaukė.

2019.05.05; 06:15

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė artėjančios Motinos dienos proga pasveikino ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu apdovanojo daugiavaikes motinas.

Jau tradicija tapusiame renginyje valstybės apdovanojimai buvo įteikti 30 mamų iš visos Lietuvos, išauginusioms ir gerai išauklėjusioms septynis ir daugiau vaikų.

Pasak šalies vadovės, gausybė vaikų, kuriuos kiekviena iš apdovanotų mamų yra pagimdžiusi, išauginusi ir gerai išauklėjusi, kalba apie beribę motinos širdį ir pasiaukojimą, nesibaigiantį darbą ir rūpesčius, kad vaikai turėtų tikrus namus, jaustų juose šilumą bei meilę. Kad užaugtų dorais žmonėmis. Tai, pasak Prezidentės, didžiausias nuopelnas Lietuvai.

Sveikindama ceremonijos dalyves šalies vadovė pabrėžė, kad mamos atsidavimo vaikams ir šeimai pakeisti negali niekas, todėl nėra svarbesnio ir reikalingesnio darbo, kaip motinos darbas. Jis turi būti ypač gerbiamas ir vertinamas.

Prezidentė palinkėjo, kad motinystė visada reikštų tik džiaugsmą, pilnatvę ir pasididžiavimą. Taip pat, kad šie išskirtiniai pavyzdžiai įkvėptų visas moteris, auginančias vaikus, o galbūt svarstančias apie įvaikinimą ar globą.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Lietuvos Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

« 1 2 »

2017.05.06; 12:15

Valstybinės ir tautinės šventės nepriklauso nei nuo metų laikų, nei nuo orų. Antai šiemet pavasaris vėlavo, o Kovo 11-oji, Velykos, Motinos, Tėvo dienos, Joninės nevėluoja, ateina tuo pačiu laiku. Valstybinių ir Tautos švenčių minėjimus rengia valstybės institucijos, tačiau itin gražu, kai šventimas, jų ženklinimas kūryba, gražiais darbais kyla iš visuomenės be paskatų „iš viršaus“.

Gražiai ir prasmingai šventes pasitinka Vilniaus miesto Lazdynų seniūnijos ir Trakų Vokės mokyklos. Mokyklose vyksta vidiniai renginiai, tačiau jau keliolikti metai organizuojami tarpmokykliniai moksleivių kūrybos konkursai (piešinių, dainų). Tokiam šventimo būdui organizuoti, pasirodo, pakanka keleto veiklių visuomenininkų, nes renginiams palankūs mokytojai ir moksleiviai.

Pradžią prasmingam švenčių minėjimui, kurį visapusiškai rėmė daugiametis Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, davė Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubo ir judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ nariai Rimantas Skaistis ir rašytojas Alfredas Guščius. Šiemet  Motinos dienai skirto dainų konkurso organizavimui esmingai talkino TS-LKD Lazdynų skyriaus pirmininkas, Vilniaus Miesto savivaldybės tarybos narys Evaldas Maceika, Seimo nario Algio Strelčiūno padėjėjas Arvydas Ribokas.

Continue reading „Motinos dienai – dainų konkursas mokyklose“

dainu_0-k

Laiko ratui persiritus per Naujuosius Metus, pavasariui įsibėgėjant, pasitinkamos šventės: Vasario 16-ji, Kovo 11-oji, Velykos, Motinos, Tėvo dienos, Joninės.

Švenčių minėjimus rengia valstybės institucijos, tačiau itin gražu, kai šventimas, švenčių ženklinimas kūryba, gražiais darbais kyla iš visuomenės be paskatų „iš viršaus“.

Gera žinoti ir stebėti, kaip pavasarį pasitinka Vilniaus miesto Lazdynų ir Trakų Vokės mokyklos. Mokyklose vyksta vidiniai renginiai, tačiau jau keliolikti metai organizuojami tarpmokykliniai moksleivių kūrybos konkursai (piešinių, dainų). Tokiam šventimo būdui, pasirodo, pakanka keleto veiklių visuomenininkų.

Pradžią prasmingam švenčių minėjimui, kurį visapusiškai rėmė daugiametis Lazdynų seniūnas Algis Strelčiūnas, davė Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto Lazdynų klubo ir judėjimo „Stabdyk nusikalstamumą“ nariai Rimantas Skaistis ir rašytojas Alfredas Guščius. Nelieka nuošaly TS-LKD Lazdynų skyriaus pirmininkas Evaldas Maceika ir LSDP Lazdynų skyriaus pirmininkas Romas Nefas.

Continue reading „Motinos dienai – tautinių dainų konkursas“