Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Pavasaris įsibėgėja. Lyg koks stabdis – koronavirusas – gadina nuotaiką, kelia įtampą ir ragina mus neatsipalaiduoti. Bet tokia jau žmogaus prigimtis: veržtis į šviesą, dirbti įprastus darbus, kurti ir užkrėsti kitus savo optimizmu. Štai kodėl nuvažiavęs į kaimą neatsistebi: ten žmonės šviesesni, giedresniais veidais, tarsi tas juodas viruso debesys tvyrotų kažkur toli toli…
Ar metas atsipalaiduoti?
Tai, kad Vyriausybė jau atleido karantino varžtus, galima vertinti dvejopai. Psichologiškai tai mus nuteikia pozityviai: neva pandemija jau traukiasi, infekuotųjų kreivė „plokštėja“, o ir mirusių procentas ne toks didelis. Vadinasi, galima bėgti į gatvę, parką, parduotuvę, aplankyti senelius…
Kita vertus, specialistai perspėja: priešingai negu tvirtina valdžios žmonės, pandemijos pikas dar nepasiektas, pavojus užsikrėsti nepraėjo, atsiranda vis naujų užkrato židinių, kaip atsitiko Nemenčinėje. Tiesą spaudos konferencijoje sakė premjero patarėjas, Visuomenės informavimo grupės vadovas Giedrius Surplys, kad sušvelninus karantino priemones „žmonės pajuto laisvę ir pamiršo, kad Lietuvoje vis dar yra karantinas.“
„Kačiukai” – pavasario ženklai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Betgi pati Vyriausybė išprovokavo tą laisvę. Ji pasidavė stambiojo verslo spaudimui ir leido veikti smulkiojo ir vidutinio verslo įmonėms. Esą žmonės neišgyvena, miršta badu, kavinės ir parduotuvės prie bankroto ribos. Šitaip jie viliojami į gatves, į kavines, parduotuves, bendrauti su draugais, pasigražinti salonuose ir pan. Tiesa, visiems taikomos griežtos karantino sąlygos. Bet kas sukontroliuos jų lankytojus: ar jis kavutę lauke geria su kauke, ar pyragėlius perka reikiamu atstumu ir atsiskaito ne grynaisiais, ar į parduotuvę užeina vienas, kiek jis ten išbūna… Savaitgalį tokie kontroliniai reidai buvo atliekami, bet tenka abejoti, ar ištroškęs klientų įmonės savininkas laikysis visų karantino reikalavimų, ar kiekvienam prekeiviui užteks atsakomybės…
Pavasaris. Gražuolis varnėnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Štai čia karantino varžtų atlaisvinimas gali virsti skaudžia pamoka: antai, jau vien penktadienį išaiškinti 94 užsikrėtimo atvejai… Kita vertus, galima spėti, kodėl stambiojo verslo rykliai nenumaldomai verčia Vyriausybę, nesulaukus tinkamo meto, ignoruoti pandemijos mastus. Politikų net įtakoti nereikia: jie puikiai žino, kad vyks Seimo rinkimai, kad rinkimų kampanija jau prasidėjo, kad didžiausią paramą jiems skirs tas pats verslas…
Specialistų perspėjimus užgožia skuboti politikų sprendimai. O kai į šį chorą įsijungia įvairūs ekspertai, komentuojantys visai ne savo srities reiškinius, tampa tikrai linksma. Antai, žinomas finansų orakulas Nerijus Mačiulis leptelėjo, jog karantino sąlygas reikia švelninti, nes jo metu vyksta daugiau savižudybių. Atvirą nusišnekėjimą paneigia psichologai, kurie teigia, kad krizių metu savižudybių skaičius kaip tik mažėja, nes į jas linkę asmenys savo negalavimus perkelia į aplinką, taip tarsi rasdami kitas savo bėdų priežastis…
Šis tas linksmesnio
Bet pradėsiu štai nuo ko. Ir toliau Seimas smaginasi. Jam nė motais, kad Prezidentas jį vėl supeikė, jog parlamentas toliau yra neveiksnus, karantino sąlygomis nedirba visu pajėgumu. Šalies vadovo netekina, kaip Seimas sprendžia Konstitucinio Teismo teisėjų kandidatūrų klausimą. Vaizduodami, kad dirba labai intensyviai, parlamentarai toliau iš balanos vežimą malkų priskaldo. Štai opozicija verčia iš posto NSGK pirmininką Dainių Gaižauską, kad šis nuslėpęs, jog karantino metu spaudimo keliu išsityrė dėl koronaviruso. Seimo nariai įžvelgia sovietmečiu dvelkiančių privilegijų valdžiai kūrimą epidemijos metu.
Lietuvos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiuo metu, kai reikia skubiai priimti kalną teisės aktų (pavyzdžiui, dėl efektyvios finansinės paramos verslui), Seimo nariai sau kraunasi politinį kapitalą, ruošdamiesi artėjantiems rinkimams.
Dar linksmiau skaityti mėnesio ataskaitą apie tai, kiek žiniasklaidoje buvo rašoma apie seksualinę orientaciją, tautines bendrijas ir musulmonus. Tokį žiniasklaidos monitoringą už kovą paskelbė Nacionalinis socialinės integracijos institutas. Iš šio tyrimo sužinosite, kad per kovo mėnesį seksualinės orientacijos tematika buvo paskelbtos 158 publikacijos, apie lenkų bendriją rašyta 207 kartus, o apie musulmonus – net 297 kartus.
Kokia mums nauda iš tokio tyrimo? Nulinė. Nebent įdomu žinoti, kad tyrėjai atkreipė dėmesį ir į šių eilučių autoriaus straipsnį rajono laikraštyje „Ko vertos pranašystės?“, esą jis „sieja nelaukiamiausias pasaulio negandas su musulmonų bendruomene“…
Mečetė. Gazachas. Azerbaidžanas. Slaptai.lt foto
1,6 mlrd. pasaulio musulmonų neįprastomis sąlygomis pradeda pasninko mėnesį ramadaną. Dėl koronaviruso pandemijos daugelyje šalių uždarytos mečetės, uždrausti susibūrimai. Mečetė Gazache. Azerbaidžanas. Slaptai.lt nuotr.
„Skaudu pradėti šį mėnesį tokiomis aplinkybėmis, kai mums negalima kartu melstis mečetėse“, – sakė Saudo Arabijos karalius Salmanas, kurį cituoja valstybinė naujienų agentūra SPA. Šioje karalystėje yra abi švenčiausios islamo vietos – Meka ir Medina.
Ketvirtadienio vakarą pasirodžius jaunam Mėnuliui, daugelis arabų šalių ramadaną pradeda penktadienį. Šiais metais pasninkas vyks pandemijos sąlygomis.
Paprastai musulmonai ramadano mėnesį, nusileidus saulei, drauge valgo. Tikintieji leidžia laiką mečetėse, kur kartu meldžiasi ir skaito Koraną. Per ramadaną musulmonai nuo saulės patekėjimo iki laidos negali valgyti, gerti, rūkyti ir mylėtis.
Ramadanas yra vienas penkių islamo stulpų. Jo pradžia varijuoja ir priklauso nuo naujo Mėnulio patekėjimo.
Seimo narys Rimantas Jonas Dagys. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Šis klausimas kilo tuomet, kai spauda paskelbė, jog Seimo narys Rimantas Jonas Dagys surengė Krikščionių sąjungos „Santarvė ir gerovė“ steigiamąjį suvažiavimą.
Duodamas interviu R.J.Dagys patvirtino tvirtai nusprendęs su savo naująja politine jėga dalyvauti 2020-ųjų spalio rinkimuose į Lietuvos parlamentą. Atsakydamas į kai kurių žurnalistų nuostabą, kodėl prireikė trauktis iš TS-LKD partijos, kurioje jau egzistuoja krikščioniškasis sparnas, Seimo narys paaiškino:
„Užtikrinsime, jog 2020 m. rudenį mūsų piliečiai turėtų akcentuotą krikščionišką alternatyvą politikoje – partiją, kurios darbai nuosekliai derėtų su programoje įtvirtintu vertybiniu kamienu“.
R. J. Dagys pabrėžė, kad nė viena dabartinė politinė partija krikščioniškomis vertybėmis nuosekliai nesivadovauja. O štai jo kuriama partija Krikščionių sąjunga „Santarvė ir gerovė“ aiškiai skiriasi nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) požiūriu į šeimą, gyvybę, tėvų vaidmenį auklėjant vaikus, Stambulo konvencijas…
Bent jau taip agentūrai ELTA pasakojo pats parlamentaras R.J.Dagys. O kaip yra iš tiesų? Ar tikrai konservatoriai tapo užkietėjusiais liberalais, kuriems viskas, kas krikščioniška, svetima? Kuo, sakykim, R.J.Dagio, kadaise buvusio socialdemokratu, po to – konservatoriumi, dabar iš jų bėgančio, politinė jėga skiriasi nuo filosofo Vytauto Radžvilo judėjimo? Kokias turime garantijas, kad dar po ketverių metų šis politikas nepanorės tapti liberalu? Juk jau du sykius pakeitė partijas. Galima prisiminti patarlę, jog trečias kartas nemeluoja?
Beje, kas yra tikras krikščionis? Tas, kuris kiekvieną sekmadienį skuba į bažnyčią, atidžiai klausosi pamokslų, uoliai meldžiasi, bet, sugrįžęs namo, nesivadovauja 10-čia Dievo įsakymų? Ar tikru krikščioniu negali vadintis lietuvis, kuris, vertindamas per šimtmečius sukauptą krikščionybės išmintį, vis tik atsižvelgia ir į daugelį civilizacijos padiktuotų pasikeitimų, kurių tiesiog neįmanoma ignoruoti?
Beje, naujai užgimusios partijos lyderiui R.J.Dagiui norėtųsi pateikti vieną klausimą, kurio, besiginčijant, kas yra tikrasis krikščionis, Lietuvoje dar niekas, regis, nekėlė? Bet šis kausimas – svarbus. Jis taip pat gali tapti lakmuso popierėliu, leidžiančius atskirti vaistus nuo nuodų. Taigi: kaip jis vertina tuos, kurie paišė musulmonų pranašo Mahomedo karikatūras? Požiūris į gyvybę, vaikų auklėjimą – svarbūs kriterijai. Bet ne mažiau svarbu, kaip tikrasis krikščionis turėtų vertinti prancūzų satyrinį žurnalą „Charlie Hebdo“, kuris kryptingai, sąmoningai tyčiojosi iš Islamą išpažįstančių žmonių religinių jausmų ir sulaukė kruvino išpuolio.
Žinoma, teroristai, įsiveržę į redakciją ir išžudę jos darbuotojus, – neverti nei pagarbos, nei užuojautos. Juos būtina smerkti, juos privalu griežtai bausti. Bet nejaugi tikras krikščionis gali abejingai tylėti, kai žurnalistai, prisidengdami spaudos ir žodžio laisve, paišo milijonams musulmonų visiškai nepriimtinas karikatūras?
Dar 2015 metų sausio mėnesį mano tėvas Vytautas Visockas portale slaptai.lt rašė:
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
„Kaip jaustis Prancūzijos piliečiams musulmonams, pavarčiusiems satyrinį savaitraštį „Charlie Hebdo“? Kaip jaustis tiems musulmonams visame pasaulyje, kurie nori taikiai gyventi su krikščionimis ir kitų tikėjimų žmonėmis? Juk daugelis jų smerkia barbariškas žudynes, gailisi žiauraus teroro aukų.
Žudyti žmonių negalima. Negalima žudyti žurnalistų, skelbiančių tegul ir labai bjaurias karikatūras ar nuomones. Žudikai privalo sulaukti griežtos bausmės. Tačiau tapatintis su šlykščias, religinę nesantaiką kurstančias karikatūras paišiusiais bei platinusiais žurnalistais – taip pat nekyla ranka“.
Ar parlamentaras R.J.Dagys pritaria šiai minčiai? Ar jo bendražygiai smerkia Prancūzijos politikus, kurie tvirtino, esą karikatūristai turi teisę tyčiotis iš musulmonams šventų simbolių?
Youtube.com paskyroje neseniai teko išklausyti Jungtinėse Tautose kalbėjusio Pakistano premjero Imraho Chano (Imran Khan) pastabų apie pasaulyje kilusią ir vis dar gają islamofobiją. Svarbu pažymėti, jog ponas I.Chanas kadaise ilgokai gyveno Vakaruose, todėl jis pažįsta „šias problemas iš vidaus“. Jis įsitikinęs, jog priešiškumas musulmonams kilo po 2001-ųjų Rugsėjo 11-osios teroro aktų. Tomis dienomis kai kurie Vakarų pasaulio lyderiai tarp islamo ir terorizmo nubrėžė lygybės ženklą. Ir tai buvo pati didžiausia Vakarų klaida. Islamo negalima skirstyti nei į nuosaikųjį, nei į radikalųjį. Islamas yra islamas. Tai – tokia pat taiki, graži religija kaip ir visos kitos religijos. Pavyzdžiui, tamilų partizanai pasaulyje surengė žymiai daugiau teroro aktų nei musulmonų tikėjimą išpažįstantys žmonės. Bet jų religijos niekas nevadina radikalia. Kadaise japonų kamikadzės rengė mirtininkų išpuolius. Bet ar kas nors kaltina jų religiją radikalizmu?
Pakistano premjeras Imran Khan
Bet štai po 2001-ųjų viskas pasikeitė. Vakarai ėmė manyti, jei esi musulmonas, vadinasi, mažų mažiausiai – įtartinas. Islamą išpažįstančių valstybių vadovai, Pakistano Ministro Pirmininko I.Chano teigimu, padarė didelę klaidą, po Rugsėjo 11-osios puolę aklai pritarti visiems Vašingtono, Londono, Paryžiaus ar Berlyno teiginiams apie islamą. Sutrikusios islamą išpažįstančios valstybės nė nebandė tuometiniams NATO ir Europos Sąjungos lyderiams paaiškinti savo požiūrio.
Kalbėdamas iš JT tribūnos Pakistano premjeras teiravosi: kaip Niujorko ar Paryžiaus valdžia pajėgi atskirti radikalųjį islamo išpažinėją nuo nuosaikaus? Argi terorizmas susįjęs su kokia nors religija? Kiekvienas nusikaltėlis turi tautybę. Bet juk dėl nusikaltėlio padarytų nusikaltimų niekas nepuola kaltinti visos tautos. Ta pati dilema – ir dėl religijos. Jei krikščionis surengė teroro auktą prieš musulmonus, juk niekas nekaltina krikščionybės. Bent jau taip elgiasi musulmonai. Kodėl tada krikščionys žvelgia priešiškai į musulmonus?
Pakistano premjeras teiravosi: kodėl nesityčiojate iš žydamas švento Holokausto, o iš musulmonams šventų relikvijų – ne tik tyčiojatės, bet ir skatinate – tyčiokitės kiek geidžia širdis? Pakistano premjeras niekaip nesupranta, kodėl Europoje moterį galima viešai išrengti, palikti be drabužių, bet toje pačioje Europoje musulmonėms draudžiama dėvėti galvos apdangalus?
Šiuos Pakistano politiko klausimus adresuoju naują krikščionišką partiją kuriančiam R.J.Dagiui ir jo bendražygiams – o ką manote jūs, žadantys nuosekliai vadovautis krikščioniškosiomis vertybėmis?
Krikščionių santykiai su musulmonais – taip pat svarbi, aktuali tema…
Filipas Ekozjancas mūsų skaitytojams jau pažįstamas. Mes ne kartą rėmėmės jo komentarais, kuriuose analizuojami sudėtingi buvusios Osmanų imperijos tautų santykiai. Juolab kad šiuos F. Ekozjanco vaizdo interviu nesudėtinga peržiūrėti. Jie įkelti į „YouTube“ socialinį tinklą.
Šįkart mes vėl remiamės F. Ekozjancu. Tiksliau tariant, pateikiame išskirtinį interviu, kurį F. Ekozjancas davė slaptai.lt portalui.
Su Filipu Ekozjancu kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas
Lietuva dar 2005 metais specialia Seimo rezoliucija tragiškus 1915-uosius tuometės Osmanų imperijos metus pripažino „armėnų genocidu“. Mano įsivaizdavimu, toks Lietuvos sprendimas buvo neteisingas. Jis buvo klaidingas dėl kelių priežasčių: rezoliucija buvo priimta pustuštėje Lietuvos Seimo salėje; diskusijų šiuo sudėtingu klausimu nebuvo – jos truko tik dešimt minučių; buvo išklausyta tik Armėnijos pozicija, Turkijos šalies pozicijos niekas neišklausė; be to, nė vienas Lietuvos politikas, žurnalistas, tyrėjas, istorikas iki šiol nė vienos dienos nedirbo nei Turkijos, nei Armėnijos archyvuose. Reiškia, Lietuva priėmė itin svarbų sprendimą dėl armėnų ir turkų nesutarimų nieko apie tai neišmanydama. Ar turėjo teisę Lietuvos valstybė patvirtinti genocido faktą remdamasi tik užsienio valstybių ir kai kurių tarptautinių komisijų išvadomis ir pareiškimais?
Pirmiausia aš noriu pasakyti, kad kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės. Tai kova už tai, kad viena sąvoka būtų pakeista kita: visų Osmanų imperijos tautų tragediją pervadinti vienos armėnų tautos genocidu. Protingai mąstančiam žmogui aišku, kad tokiomis sąlygomis, kai Osmanų imperija kovojo keliuose frontuose, kai jos viduje buvo keli pilietinės konfrontacijos židiniai, atsiradę ir religiniu, ir tautiniu pagrindu, tuomet buvo itin sudėtinga vesti šią liūdną statistiką, kuria šiandien manipuliuoja „genocido aukos“ (sakydamas „genocido aukos“ aš turiu omenyje, žinoma, ne tuos, kurie žuvo, amžiną jiems atilsį, o tuos, kurie šiandien bando gauti finansinius ir moralinius „honorarus“ už jų mirtį). Akivaizdu, kad šiandien neįmanoma tiksliai išsiaiškinti, kas būtent vyko kiekviename mieste, kiekviename kaime, kiekvienoje fronto atkarpoje. Argi kuris nors iš mūsų supranta: kas, ką ir dėl ko žudo Irake ir Libijoje? Juk šiandien mes naudojamės palydoviniu ryšiu, internetu, žiniasklaida, vaizdo įrašais, turime tūkstančius profesionalių žurnalistų, dirbančių karštuosiuose taškuose. Ir mes vis tiek negalime neabejodami atsakyti į šiuos klausimus. Ką jau kalbėti apie šimto metų senumo įvykius!
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Aš negaliu vertinti to, kas vyko Lietuvos Seime 2005 metais, nes norint tai padaryti, reikia ištirti visą medžiagą, susijusią su jūsų paminėta rezoliucija. Jeigu Lietuvos Seime leidžiama priimti rezoliuciją ne visa sudėtimi, be diskusijų, dėl ginčytino klausimo atsižvelgiant tik į vienos šalies nuomonę, tuomet tai, greičiausiai, vidinė Lietuvos problema, o ne pagalbos aktas armėnams. Juo labiau kad tuos tragiškus įvykius perkvalifikuojant į genocidą, tai – ne pagalba, o tikrų tikriausia meškos paslauga. Istorijos įvykiai – tai žmonijos civilizacijos kraujagyslės: pjauti ir siūti, kur panorėjus, negalima; reikia žinoti, kaip funkcionuoja visas organizmas.
Atsakydamas į jūsų iškeltą klausimą noriu pakalbėti apie pirmus „genocido“ pripažinimo aktus, kurie, mano nuomone, charakteringi.
Pirmoji valstybė, pripažinusi „genocidą“, kaip žinoma, buvo Urugvajus. Aš daug kartų savęs klausiau: kodėl Urugvajus? Jis yra, tiesiogine šio žodžio prasme, kitame pasaulio krašte, neturi nieko bendra nei su Turkija, nei su armėnais; neturi jokios išskirtinės informacijos, susijusios su 1915–1922 metais Turkijoje vykusiais įvykiais; neturi statuso valstybės, užduodančios tarptautinės politikos toną. Be to, 1965 metais, kai buvo pripažintas „genocido“ aktas, Urugvajus išgyveno giliausią politinę ir ekonominę krizę, jo miesto gatvėse liepsnojo partizaninis karas, Nacionalinė taryba vos išlaikė ankstesnę šalies padėtį. Ir šią akimirką… Urugvajus pripažįsta armėnų, su kurių likimų visiškai nėra susijęs, „genocidą“. Aš ilgai ir beprasmiškai ieškojau atsakymo į šį ir daugelį kitų klausimų, kol pradėjau suvokti mūsų vadinamosios „oficialios“ istorijos ištakas. Ir kai aš supratau, kas ir kodėl ją parašė, viskas susidėliojo į savo vietas. Urugvajaus atveju tinkamą mintį radau biografijoje žmogaus, kuris vadovavo Urugvajaus Nacionalinei tarybai nuo 1965 metų vasario iki 1966 metų kovo 1 dienos („genocidas“ buvo pripažintas 1965 metų balandį). Šis žmogus buvo Vašingtonas Beltranas Muljinas (Washington Beltrán Mullin), būsimas Urugvajaus nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Vatikane. Tai atskira ir plati tema, apie kurią aš pasirengęs pakalbėti ateityje.
Kita valstybė, pripažinusi „genocidą“, buvo Kipras. Atitinkama rezoliucija atsirado 1975 metais. Praėjus metams po to, kai ten vyko religiniai susidūrimai ir Kipras buvo padalytas tarp musulmonų ir krikščionių bendruomenių. Ir vėl „pripažįstama“ sunkiausios krizės ne tik Kipre, bet ir Graikijoje, kuri tiesiogiai ir aktyviai dalyvavo 1974 metų Kirpo įvykiuose (kaip žinoma, tais 1974 metais Graikijoje žlugo „juodųjų pulkininkų“ režimas), metu. Po to, kai Kipras buvo padalytas į turkiškąją ir graikiškąją dalis, „genocidą“ pripažino būtent graikiškoji salos dalis, paskelbusi esanti nauja ir nepriklausoma, nors ir ne visų pripažinta respublika. Vėliau, po 15 metų, 1988 ir 1990 metais apie „genocido“ pripažinimą paskelbė Armėnija, tačiau tuomet ji dar nebuvo savarankiška valstybė.
1993 metais Argentinos Senatas priėmė solidarumo su Armėnijos bendruomene rezoliuciją, kurioje 1915–1923 metų Turkijos įvykiai buvo pavadinti „genocidu“. Įdomu, kad Argentinos prezidentu nuo 1989 iki 1999 metų buvo Karlosas Saulis Menemas (Carlos Saúl Menem), remiantis oficialia informacija: armėnas ir pagal motinos, ir pagal tėvo liniją; jų tėvai buvo kilę iš Osmanų imperijos.
Per 70 metų sprendimą 1915–1923 metų Turkijos įvykius pripažinti genocidu priėmė tik trys valstybės: Urugvajus, Kipro Respublika, Argentina. Dvi iš jų pripažinimo metu išgyveno sunkią politinę, ekonominę ir humanitarinę krizę, o trečiai vadovavo armėnų kilmės vadovas. Dvi valstybės buvo iš priešingo pusrutulio ir trečia, ką tik susikūrusi, buvo neabejotinai priešiškai nusiteikusi prieš Turkiją. Visos trys tarptautinėje arenoje neturėjo beveik jokio svaraus balso. Kyla klausimų: kodėl per 70 metų neatsidaro nė vienos stabilios ir turinčios autoritetą tarptautinėje arenoje, susipažinusios su visais reikiamais dokumentais valstybės, panorusios pripažinti „armėnų genocidą“? Kodėl iš trijų didžiųjų valstybių, 1915 metų gegužę išleidusių bendrą deklaraciją, kurioje Turkija buvo kaltinama įvykdžiusi nusikaltimą prieš žmoniją, Prancūzijai ir Rusijai prireikė daugiau nei 80 metų, kad pripažintų „genocidą“, o Didžioji Britanija išvis to nepadarė? Ir ar teisinga vertinti jų bendrą 1915 metų pareiškimą, kaip norą siekti humaniškumo ir teisingumo, jeigu tuomet jos pačios pajėgė kariauti su Turkija – tuo metu tai buvo didžiausias visoje žmonijos istorijoje karas?
Visa tai būtų keista, jeigu nebūtų akivaizdu tai, kad „armėnų genocido“ pripažinimas – tai gerai surežisuotas spektaklis, kurio valdymo „siūlai“ veda į galingiausių civilizacijos valdovų kabinetus. Ir prasidėjo jis nepastebimai, nuo „civilizacijos pakraščių“, kur daug lengviau manipuliuoti vietinėmis vyriausybėmis, atsargiai ir meniškai, nusipelnant net paties jėzuitų ordino. Ir štai XXI a. pradžioje „genocidą“ pripažino jau kelios dešimtys valstybių.
Grįždamas prie Lietuvos Seimo, pasakysiu štai ką. Esu įsitikinęs, kad „genocido“ pripažinimas buvo viena iš daugybės Europos Sąjungos (ES) Lietuvos palaikymo sąlygų. Todėl į tai, kaip būtent „pripažįstamas genocidas“, pačioje Lietuvoje buvo žiūrima „pro pirštus“.
Teisingumo dėlei turiu pasakyti, kad didžioji dalis „genocido“ pripažinimo šalininkų iš liaudies masių nuoširdžiai tiki, kad stengiasi žmonijos labui, kad ji taptų humaniškesnė, o jos valdantieji atsakingiau priimtų sprendimus. Tačiau kažkodėl nenori pastebėti, kad „armėnų genocido“ pripažinimo procesas yra vienpusis, atsižvelgiant tik į vieną šalį; tad Lietuvos Seimas šia prasme nėra vienišas.
Aš, kaip armėnas ir pabėgėlio iš Erzurumo palikuonis, kategoriškai prieš bet kokius bandymus klasifikuoti 1915–1923 metų Osmanų imperijos įvykius kaip armėnų genocidą iš Turkijos vyriausybės pusės. Pirma, nes toks traktavimas neturi pakankamai pagrįstumo. Antra, nes toks savo praeities traktavimas moraliai ir dvasiškai naikina mūsų tautą, paversdamas ją „atlikėju“ vienos begalinės gailestingos dainos, kurioje pasimeta ir mūsų garbingumas, ir mūsų tikras nacionalinis pasididžiavimas. Trečia, nes toks traktavimas atima iš mūsų galimybę susitaikyti su kaimyninėmis tautomis, o tai katastrofiškai veikia Armėnijos Respublikoje gyvenančių armėnų gyvenimą ir gerovę.
Kas visgi, jūsų nuomone, nutiko 1915 metais tarp turkų ir armėnų?
Tai nutiko ne tarp turkų ir armėnų. Tai nutiko tarp Osmanų imperijos piliečių, kurie išsigando vieni kitų ir pradėjo vieni kitus įtarti arba dėl išdavystės, arba dėl ketinimo įvykdyti prievartą. Galima sakyti, kad baimė ėjo prieky mūsų darbų. Turkai žudė armėnus, armėnai – turkus, kurdai – ir armėnus, ir turkus… buvo žuvomi visi! Vyko karas, keliuose šeimininkavo marodierių gaujos, kurių tokiais laikais visuomet būna perteklius ir kurie paklūsta tik savo gobšumui, o ne vyriausybės įsakymams. Mes žinome, kad būtent tai paprastai vyksta teritorijose, kuriose vyksta karas, taip buvo visais laikais. Reikia pripažinti ir tai, kad visuomet visose tautose, visose religijose buvo, yra ir dar ilgai bus žmonių, manančių, kad kurios nors tautos neturi būti šioje žemėje. Tačiau tai arba ligoti žmonės, arba nusikaltėliai, ir jiems yra skirtos specialios įstaigos.
Kokius tikslus kelia Armėnija, siekdama, kad genocidas būtų kuo plačiau pripažintas visame pasaulyje?
Manau, kad realybėje nėra suverenios Armėnijos, kuri priimtų sprendimus, atsižvelgdama į savo liaudies interesus. Akivaizdu, kad Armėnija yra valdoma iš išorės, o „genocido“ pripažinimo procesas pavirto ilgai besitęsiančiu serialu, kuriame naujos serijos atsiranda tuomet, kai tai naudinga mūsų faktiniams valdytojams: pavyzdžiui, kai reikia paspausti Turkiją ir pan. Todėl jis trunka jau daugiau nei šimtą metų ir dar nežinia kiek laiko truks.
Man teko skaityti kai kurių užsienio politikų, istorikų, tyrėjų samprotavimus apie tai, kad 1915 metų nelaimės galėjo ir nebūti, jeigu tuomet Osmanų imperijojegyvenantys armėnai nepultų padėti turkus puolančiai carinei Rusijai?
Aš nežinau, bet abejoju, ar tai atitinka tikrovę. Žinoma, armėnų viršūnė išnaudojo įvairias galimybes, kad pakenktų turkams. Tačiau, kad paprasti žmonės aktyviai įsitrauktų į šią konfrontaciją, aš netikiu. Paprasti žmonės „vedami“, priklausomi nuo jiems primestos nuomonės ir, dar labiau, nuo savo baimių. Galvoju, kad ir čia pasitaiko pakeistų sąvokų, dėl kurių saujelė karingai, priešiškai Osmanų imperijos atžvilgiu nusiteikusių armėnų atstovų virsta „visa armėnų tauta“. Žinoma, pavyzdžiui, kad daug armėnų kovojo už savo tėvynę Osmanų imperijos pusėje, kodėl gi mes jų nevadiname armėnų tauta? Mano nuomone, tai propagandos rezultatas.
Ar tiesa, kad carinė Rusija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis kelis šimtmečius perkraustė armėnus į teritorijas, tuomet apgyvendintas azerbaidžaniečių, kad dirbtinai pakeistų demografinę sudėtį nemusulmonų naudai.
Kiek man yra žinoma, po 1826–1828 metų karo persų krikščionys kėlėsi į Rusijos užimtas teritorijas, o musulmonai, priešingai, išeidavo į šacho kontroliuojamas teritorijas. Negirdėjau, kad būtų bandoma ir ketinama keisti regiono demografinę sudėtį. Neatmetu galimybės, kad kas nors turėjo tokių planų, bet jų įgyvendinimo nelabai įsivaizduoju. Noriu pabrėžti, kad XVIII–XIX amžiuje armėnais pradėjo vadinti visus krikščionis, gyvenusius ir Persijoje, ir Kaukaze, nors tarp jų buvo ir nazyrų, ir maronitų, ir karmelitų, ir turkų-krikščionių, ir persų-krikščionių, ir azerbaidžaniečių-krikščionių, ir aranų (albanų)-krikščionių. Dėl to galėjo kilti painiava. Šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje absoliučiai tiksliai gyveno krikščionys. Europos šaltiniuose jie buvo vadinami armėnais. Persijos – nazyrais. Pakartosiu, susipainioti čia lengva. Manau, kad geriausia juos visus vadinti krikščionimis, taip bus aiškiausia.
Ar tiesa, kad 1919 metų pabaigoje – 1920 m. pradžioje Jerevanas buvo labiau azerbaidžaniečių nei armėnų miestas?
Tiesa ta, kad Erivanyje gyveno daugybė musulmonų, ir jų buvo gerokai daugiau nei krikščionių.
Kam turi priklausyti Kalnų Karabachas?
Kalnų Karabachas yra Azerbaidžano teritorija, tai nėra paslaptis. Ir priklausyti jis turi visiems tiems, kurie gyveno ten iki karo, išskyrus tuos, kurie buvo įpainioti į nusikaltimus: nusikaltėliai turi gyventi kalėjimuose.
Ar turi oficialusis Jerevanas pasmerkti Slaptosios Armėnijos išlaisvinimo armijos (angl. Armenian Secret Army for the Liberation of Armenia (ASALA) ir kitų panašaus pobūdžio organizacijų teroristinius aktus, kuriuos jie organizavo prieš turkų diplomatus Europos sostinėse tik prieš kelis dešimtmečius?
Manau, kad taip. Tačiau mes suvokiame, kad tai neįmanoma, kol į nusikaltėlius bus žiūrima kaip į herojus.
Ar turi Europa pastatyti paminklą Turkijos diplomatams, žuvusiems nuo teroristų rankų?
Apskritai nesu paminklų šalininkas. Esu gero įamžinimo knygose šalininkas.
Kai kuriuose savo vaizdo interviu, publikuotų socialiniame tinkle youtube.com, jūs vardijate svarbiausias Armėnijos klaidas. Šiandien laikotės tokios pačios nuomonės?
Aš nepakeičiau savo nuomonės.
Kokias klaidas, jūsų nuomone, daro Turkija ir Azerbaidžanas? Kokios ES, bandančios taikiai sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą, klaidos?
Esu įsitikinęs, kad ES nedaro klaidų. Jie dirba pagal iš anksto parengtą planą: jeigu Kalnų Karabachas vis dar kontroliuojamas Armėnijos, reiškia, jiems taip reikia. Kalbant apie Turkiją ir Azerbaidžaną, nesigilinau į šį klausimą. Tačiau manau, kad Turkija nebando spręsti klausimo karo veiksmais, tai didelis pliusas. Aš pats tikiu, kad armėnus reikia šviesti, pirmiausia, istorine kryptimi, ir tai duos savo vaisių.
Ar pritariate nuomonei, kad taikiai sugyventi armėnams ir azerbaidžaniečiams šiandien trukdo ne „žiaurūs azerbaidžaniečiai“, o Rusijos karinė bazė, įkurta Armėnijos Giumri mieste?
Ne, Rusijos bazė sprendžia visai kitus uždavinius. Mūsų tarpusavio santykių problema siekia gerokai senesnius laikus, nei tie, kai armėnai suartėjo su Rusija. Antroji dalis mano tyrimo, kuriame nagrinėju Persijos XVII a. pabaigos ir XVIII a. įvykius, skirta būtent šiam klausimui.
Filipas Ekozjancas. Youtube.com nuotr.
Gal galėtumėte keliais žodžiais papasakoti apie save? Portalo slaptai.lt skaitytojams būtų ne tik įdomu, bet ir svarbu tai žinoti.
Pakalbėkime šia tema atskirai. Labai jau daug išeina.
Gal norėtumėte atvažiuoti į Lietuvą ir išdėstyti savo nuomonę lietuviams, mažai išmanantiems apie Kaukazo regiono intrigas?
Lietuvoje buvau prieš 40 metų, tad su dideliu džiaugsmu atvažiuosiu pas jus!
Indijos ministras pirmininkas Narendra Modis sekmadienį apgynė naująjį pilietybės įstatymą, kuriame neliko vietos musulmonams, o opozicines partijas apkaltino skleidžiant melą apie planus suregistruoti visus valstybės gyventojus.
Per šalyje įsiplieskusius smurtinius protestus prieš pilietybės įstatymą ir siūlomą Nacionalinį piliečių registrą žuvo mažiausiai 21 žmogus. Daugelyje Indijos miestų protestai tęsiasi ir šį sekmadienį.
„Šis įstatymas neturi nieko bendra su 1,3 mlrd. Indijos gyventojų. Užtikrinu, kad šis įstatymas Indijos piliečiams musulmonams nieko nepakeis”, – N. Modis kalbėjo Naujajame Delyje surengto jo partijos palaikomojo mitingo metu.
Pilietybės įstatymas leis hinduistams, budistamas, krikščionims, parsiams ir džainams iš musulmonų dominuojamo Pakistano, Afganistano ir Bangladešo lengviau gauti Indijos pilietybę. Tuo tarpu musulmonai įstatyme neminimi.
Kritikai teigia, kad toks įstatymas pažeidžia sekuliarią Indijos Konstituciją, nes asmens religija tampa pagrindu pilietybės (ne)suteikimui.
Azerbaidžano Sefevido valstybės įkūrėjas – Ishmaelis Hattanas, įžymus valstybės tarnautojas ir karininkas 1501 m. rudenį atvyko į Tabrizą Ismaile ir pasiskelbė šachu. Tai sudarė Azerbaidžano Sefevidų valstybę su sostine Tebriza. Jo valdymo metu Sefevidų valstybė tapo viena stipriausių Vidurinių Rytų valstybių. Išskirtinis poetas Ishmaelis Hattanas, parašęs nuostabių eilėraščius turkų, persų ir arabų kalbomis, didžiąją dalį savo eilėraščių parašė savo gimtąja kalba. Jo valdymo metu turkų kalba tapo ne tik pagrindine literatūrine kalba, bet tuo metu ji taip pat pasiekė valstybinės kalbos lygį ir buvo naudojama diplomatinėje korespondencijoje.
Pradžia ir pabaiga
1501–1736 m. Persų dinastijosvaldė dabartinio Irano, Azerbaidžano, Afganistano teritoriją ir dalį Armėnijos.Jų politinis kilimas prasidėjo XV amžiaus pabaigoje.kovų su mongolų valdžia metu, kai jie Azerbaidžane tapo galingais feodalais.Dinastijos įkūrėjas buvo Šahas Ismalas (1501–1524), kuris, remiamas turkų Kizilbašo genčių, užkariavo Azerbaidžaną, šiaurinę Armėniją ir rytinę Persiją.Galios viršūnę pasiekė Sefevidai, valdant Šahui Abbasui I(1588–1629), kuris konsolidavo centrinę valdžią, vykdė eilę reformų, pertvarkė armiją.Po karų prieš uzbekus (1597 m.) ir osmanus (nuo 1603 m.) jis užkariavo Horasaną, Kaukazą ir Iraką (1623 m. Užkariavo Bagdadą) ir sukūrė imperiją, besitęsiančią nuo Tigro iki Indo.Jo valdymo metu šalyje, ypač naujojoje sostinėje Isfahane, buvo nutiesta daug kelių, tiltų ir paminklinių konstrukcijų, sustiprinti prekybiniai ir kultūriniai ryšiai su Europa.Tai buvo didžiausio Sefavido valstybės pakilimo laikotarpis.Karai su osmanais XVII a.Afganistano ir kitų prispaustų tautų sukilimai lėmė dinastijos žlugimą.Paskutinis Sefevidas, Tahmaspas II(Ṭahmāsp), buvo nuverstas 1736 m. jo karinio lyderio Nadiro I dėka.
Kaip viskas vyko
Prekyba šilku – pagrindinis pajamų šaltinis armėnų prekeiviams, taip pat ir Sefevidų valstybės iždui, vykstant intensyviam vystymuisi Europoje manufaktūrinei gamybai tekstilės srityje, pradėjo prarasti savo turėtas pozicijas. Taip, Europai jau nebereikėjo azerbaidžanietiško šilko, kaip ankstesniais laikais. Kitas ne mažiau svarbus faktorius, neigiamai atsiliepęs Sefevidų valstybės ekonomikai, buvo susijęs su vykusiais geografiniais atradimais. Ekonominį smukimą lėmė ir tai, kad XVII a. pabaigoje Vakarų Europoje buvo įsisavintas dar XV a. pabaigoje atidarytas jūrų kelias iš Europos į Indiją aplink Afrikos krantus. Dėl to sausumos kelių karavanų tranzitas stipriai krito. Tai reiškė, jog Naujoji Džulfa, kaip ir kiti tranzitiniai miestai, neteko strateginės reikšmės. Tuštėjo valstybės iždas, o sykiu su tuo tarsi ledas tirpo ir politinė bei ekonominė galia kadais stiprios valstybės.
Padėtį apsunkino ir tai, kad valdant šachui Huseinui (1694 – 1722) valdžia pabandė papildyti valstybės iždą padidindama senus ir įvesdama naujus mokesčius. Tad sukilimų ir separatizmo atsiradimas buvo tik laiko klausimas.
Šiame politiniame ir ekonominiame fone armėnai karštligiškai ėmė ieškoti sau užtarėjų.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog jie ėmė megzti stiprius kontaktus su Rusija, pajutę susilpnėjusį Sefevidų valstybingumą. O tai atitiko ir Rusijos interesus – ji siekė įsitvirtinti Kaspijos regione.
Kyšiai, ir kyšiai…
Prekybiniai armėnų ryšiai su Rusija ypač sustiprėjo 20 – 30 XVII a. metais. Armėnų pirkliai būdavo itin dažni svečiai Rusijoje. Brangios dovanos, kyšiai… Tai jiems padėjo prakirsti kelią į pačias Rusijos viršūnes. Rusijos valdininkai, o vėliau ir patys carai neatsispyrė silpnybei priimti brangias armėnų dovanas. O po jų sekė armėnų prašymai pasirūpinti jų ateitimi Kaukaze…
1659 m. Naujosios Džulfos gyventojas Zakaras Sachradianas carui Aleksejui Michailovui atvežė brangią dovaną – jo tėvo užsakytą taip vadinamą „deimantų troną“.
Beje, dar ir šiandien jis akylai saugomas Kremliaus ginklų salėje… Be aukso ir sidabro jį puošia 900 deimantų, 1200 safyrų, 18 tūkst. kitų brangakmenių.
Sefevidų Persija didžiausią galybę buvo pasiekusi šacho Abaso Didžiojo valdymo metais, vėliau pradėjo prarasti užkariautas žemes.
Chodža Zakaras laiške savo carui rašė: „Mano gimdytojas pamilo didįjį carą ir, perdavęs man šį troną, pasakė: nuvežk jį carui dovanų.“
Nesiskundęs didėjančiu apetitu caras Aleksejus Michailovičius prisakė armėnų pirkliams be šilko ir auksu išsiuvinėtų audinių pristatyti brangių indiškų akmenų, o taip pat atvežti į Maskvą armėnų meno meistrų. Chodža ir devyni jo pasiuntiniai pažadėjo carui išplėsti prekybos apimtis, atvežti retų gyvūnų, ir net… indiškai kalbančių papūgų…
Užbėgant įvykiams už akių, ir šiandien norom nenorom kyla pagrįstas klausimas: ar ne todėl prieš tris dešimtmečius, prasidėjus karui dėl Kalnų Karabacho, Rusija aktyviai rėmė armėnų okupantus?
Ar ne todėl, praėjus ištisiems šimtmečiams bei keičiantis carams, Armėnija mielai savo teritorijoje priglaudė šiandieninės imperinės Rusijos karines bazes, o taip vadinami Armėnijos politologai, o iš tikrųjų – propagandistai išsijuosę pučia Kremliaus dūdelę Rusijos televizijos kanalų rengiamuose politiniuose šou…
Žinoma, tai retoriniai klausimai…
Prie Petro I-ojo…
Petras I-asis, atėjęs į valdžią, sumanė esant pirmai pasitaikiusiai galimybei užgrobti Sefevidų valstybei priklausančius Kaspijos regionus. Ir tuo metu ypač suaktyvėjo armėnų bendruomenės veikla prieš Azerbaidžaną ir Iraną.
Štai armėnų misionierius Izraelis Ori, giliai nusivylęs Europos monarchų abejingumu jo siūlymui drauge kautis prieš Sefevidų valstybę, patraukė pagalbos į Rusiją. 1701 m. jį šiltai priima Petras I-asis, kuriam armėnų delegacija atveža dovanų ir, tiems laikams, solidžią pinigų sumą: 107 rublius.
Be to, Ori įteikia carui laišką nuo armėnų, kuriame prašo užkariauti „armėnų karalystės“ žemes ir „apsaugoti krikščionis nuo musulmonų viešpatavimo“.
Caras maloningai sutinka ir pažada, vos pasibaigus Šiaurės karui surengti žygį į Pietų Kaukazą.
Žinoma ir tai, kad Ori pavyko į šį planą įtraukti ir Gruzijos carą Vachtangą IV. Prabėgus dvidešimčiai metų Rusija iš tiesų surengė Kaspijos žygį, bet Izraeliui Ori, deja, nepavyko pasidžiaugti savo veiklos “vaisiais“. 1709 m. jis atvyksta į Šemachą, kur ima rinkti informaciją apie realią padėtį Azerbaidžane ir išsiunčia informaciją su reikiamomis žiniomis į Rusiją. O 1711 m. atvyksta į Astrachanę, kur staiga miršta dėl nežinomų priežasčių.
Tačiau jo mirtis nesutrukdė Rusijai tęsti sumanymo – 1715m. Petras I-asis nusiuntė į Azerbaidžaną specialiąją žvalgybinę misiją, vadovaujamą diplomato ir žvalgybininko A. Volynskovo, kurio užduotis Rusijos archyviniuose dokumentuose vadinama „slapta“.
Petras I-asis įsakė keliems užsienio mokslininkams, kurie tarnavo Rusijos carui, lydėti A. Volynskovą, kad jie pateiktų jam ypatingai tikslią informaciją apie viską, kas susiję su Azerbaidžanu ir Iranu.
Žvalgybinė informacija, talkinant penktajai kolonai, bus renkama dar ilgai…
Palanki dirva armėnų separatizmui atsiranda po Nadir-šacho nužudymo 1747 m. Rezultatas – Azerbaidžanas ir Iranas ilgiems metams praranda centralizuotą valstybingumą ir ramybę. Naudodamiesi istorine galimybe, armėnai sustiprino savo bandymus sukurti valstybę, ir XVIII a. pradžioje tarp jų ir Rusijos sutvirtėja bendradarbiavimas, nukreiptas prieš arzebaidžaniečių chanatus.
Visus tuos vėliau sekusius metus armėnai nenuilstamai vykdė kenkėjišką veiklą prieš Azerbaidžano ir Irano politiką, visais įmanomais būdais talkindami Rusijos carizmo interesams…
Bet tai jau, anot istorikų, kita istorija, dar, matyt, turėsianti tęsinį.
Kur tiesa?
Nūdienos armėnų istorikai kritikuoja Sefevidų valstybę, esą dar viduramžiais armėnams buvo itin sunku gyventi tarp azerbaidžaniečių, todėl jiems nieko kito nebeliko, kaip priešintis politinei, ekonominei, kultūrinei musulmonų priespaudai.
Štai Ala Ter – Sarkisianc knygoje „Armėnų tautos istorija ir kultūra nuo seniausių laikų iki XIX amžiaus“ (Maskva, 2005 metai) rašo, girdi, jau 16 a. armėnai ieškojo kelių, kaip išsivaduoti iš svetimųjų okupacijos. Iš pradžių tikėjosi krikščioniškosios Europos pagalbos, bet kai suprato, kad Europa turi kiek kitokių planų, puolė ieškoti Rusijos užtarimo.
Bet kokia tai priespauda, jei armėnai tuomet buvo priviligijuota tautinė mažuma? Juk dar 1441 metais armėnų bažnyčia savo religinį – politinį centrą perkėlė į Kaukazą. Tai padaryti jie galėjo tik sulaukę Sefevidų valdovų pritarimo.
Kaip rašo to meto armėnų metraštininkas Arakelas Davrižeci (1590-1670), armėnų šventikų patriarchas Zakarijas susitiko su minėtu Džachan-šachu ir paprašė, kad šis armėnų bažnyčiai išskirtų žemių, kur armėnams būtų įmanoma patogiai įsikurti. Sefevidų valdovas išskyrė prestižinį žemės sklypą – Ečmiadziną (netoli šiandieninio Jerevano). Taigi savo centrą armėnams pavyko perkelti į Pietų Kaukazą be didelių pastangų. Bet tik todėl, kad jiems palanki buvo to meto politinė musulmonų nuostata – gerbti ir mylėti kito tikėjimo žmones.
Armėnų metraštininkas Zakarijus Kanakerci (1627-1699) “Kronikoje“ rašė, kad Džachan-šachas labai maloniai priėmė armėnus, nes gerbė ir mylėjo visus krikščionis. Tai patvirtina Vatikane esantys archyvai.
Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”. Slaptai.lt nuotr.
Gyvendami tarp musulmonų, armėnai turėjo savo autonominius teismus, kuriems vadovavo ne azerbaidžaniečiai, o patys – armėnai. Daugelyje kronikų taip pat užfiksuota, kad armėnai užsiima pelningu pirklio amatu, tarp jų – daug turtingų ir labai turtingų pirklių. Jie, skirtingai nei azerbaidžaniečiai, labai dažnai atleidžiami nuo mokesčių. Kaip jie anuomet galėjo būti musulmonų skriaudžiami, jei turėjo neretai net daugiau teisių nei musulmonai?
Ir pabaigai
Šiandien pasaulyje nedaug beliko „skriaudžiamųjų“. Bet jau daugiau nei penkerius metus tie likę „skriaudžiamieji“ priešinasi „nacistiniams skriaudikams“ Ukrainoje, „skriaudikams“ Sirijoje, dairosi net į Afriką, ir net į Lotynų Ameriką…
Kas jie, tie „nuskriaustieji“, virkaujantys dėl jau kone prieš tris dešimtmečius sugriuvusios imperijos, – ne, ne Blogio imperijos, o imperijos, nešusios Pasauliui vien Gėrį ir Šviesą…
Jie rauda dėl prieš tris dešimtmečius griuvusios Berlyno sienos. Jie jau atvirai kalba, kad jų imperija nedovanotinai susitraukė, todėl tiesiog gyvybiškai būtina susigrąžinti buvusios imperijos sienas.
Įdomu, ar likęs pasaulis atsilaikys prieš šiuos norus?
84 metų amžiaus vyras, įtariamas bandymu padegti mečetę pietinėje Prancūzijos dalyje ir sunkiai sužalojus du senyvo amžiaus vyrus, tyrėjams sakė, kad norėjo atkeršyti už siaubingą gaisrą Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, dėl kurio jis kaltina musulmonus.
Įtariamasis yra įsitikinęs, kad musulmonai kalti dėl gaisro žymiojoje Paryžiaus katedroje. Tyrėjai savo ruožtu mano, kad balandį Paryžiaus Dievo Motinos katedrą nusiaubęs gaisras kilo netyčia.
Kaip nurodoma, pirmadienį senolis atvažiavo automobiliu prie mečetės Bajonos miestelyje. Prisiartinęs prie pastato vyras bandė padegti mečetės duris, bet nusikaltimo metu jį užklupo du vyrai, ir užpuolikas juos pašovė.
Sužalotų vyrų amžius – 74 ir 78 metai. Netrukus po to įtariamasis paspruko iš įvykio vietos.
Vis dėlto vyras dar tą pačią dieną buvo areštuotas savo namuose.
84 metų amžiaus Claude’as Sinke prisipažino bandęs padegti mečetės duris, bet neigė, kad norėjo ką nors nužudyti. Prokuroro teigimu, senolio apklausa sukėlė abejonių dėl jo psichinės sveikatos būklės.
Abu sužaloti vyrai vis dar gydomi ligoninėj, pavojus jų gyvybėms negresia.
Vienas vyriškis sužalotas į kaklą, o kitas – į krūtinę, tačiau abiejų jų būklė stabili.
„Grigaliaus bažnyčia kaip šnipinėjimo instrumentas prieš Sefevidų valstybę XVII – XVIII amžiais“
Kas dar krito į akis skaitant Ramizo Mechtijevo veikalą?
Kai į valdžią atėjo šachas Abbasas Didysis, jam, be abejo, prireikė vakarietiškų artilerijos pabūklų ir šaunamųjų ginklų. Juk tuo metu sefevidai konfliktavo su galinga Osmanų imperija. Šachas taip pat planavo, kad pagrindiniai prekybos keliai, kuriais į Vakarus gabenamas azerbaidžanietiškas šilkas, aplenktų Osmanų imperijos teritorijas. Tada turkai negalėtų jo šantažuoti. Todėl jam teko užmerkti akis į kai kurias Vatikano intrigas. Pavyzdžiui, nematyti, kaip katalikiški ordinai įžūliai, beveik atvirai perša savo tiesas musulmonams.
Vakarų akimis žvelgiant, sėkmingiausiai, o azerbaidžaniečių supratimu, – įžūliausiai, dirbo trys ordinai: karmelitai, kapucinai ir jėzuitai. Mainais į ginklus ir mėginimą sulaukti politinės Vakarų pagalbos šachas Abbasas I dar 1599 metais paskelbia įstatymą, kuris apibrėžia musulmonų žemėse veikiančių krikščioniškų ordinų teises ir pareigas. Popiežiui jis siunčia raginimą atsiųsti nuolat veikiančią misiją. Popiežius mielai sutiko – 1604 metais į Sefevidų žemes atvyksta grupė vadinamųjų basakojų karmelitų. Jie tapo nepamainomais tarpininkais tarp krikščionių ir musulmonų.
Ne visuomet – garbingai besielgiantys. Išlikę archyvai byloja, kad katalikų ordinai musulmonų žemėse veikė kaip tikri šnipų centrai. Jie rinko ekonominio, politinio, karinio pobūdžio žinias, stengėsi išsiaiškinti, kuo kvėpuoja šacho aplinkos žmonės, rinko duomenis, kuriuos iš jų galima papirkti. Be to, karmelitai rašė laiškus juos sumaniai šifruodami. Karmelitų tekstų niekas nesugebėjo perskaityti išskyrus juos pačius. Sefevidai tiesiog nežinojo naudojamų kodų ir slaptažodžių.
Kas finansiškai išlaikė katalikų misijas Kaukazo regione? Juk karmelitai išmaldos beveik niekad nepašė (jie buvo įsitikinę, ir beje, teisingai manė, kad malonės prašymas musulmonų kraštuose kenkia jų įvaizdžiui; be to, prašyti išmaldos – neefektyvu, nes muslmonai neskubėdavo aukoti tokioms organizacijoms). Todėl nieko stebėtino, kad svarbiausias finasavimo šaltinis buvo Vatikanas. Pradedant 1656 metais karmelitų ordinas iš Vatikano kasmet sulaukdavo solidžios piniginės paramos. Šiuos ordinus taip pat finansavo ir Vakarų valstybės, kurioms rūpėjo, kas dedasi Azerbaidžane ir Irane. Mainais už solidžią piniginę paramą vienuoliai šioms valstybėms teikdavo žvalgybinių žinių bei atlikdavo subtilias paslaugas – esant būtinybei, papirkdavo šacho aplinkos žmones.
Ramizas Mechtijevas, Azerbaidžano mokslininkas. Slaptai.lt nuotr.
Koks buvo šiame Vakarų – Rytų žaidime dalyvavusios armėnų bažnyčios tikslas? Viena vertus, armėnų šventikai norėjo talkinti tiek Europos diplomatams, tiek krikščionių vienuoliams, kita vertus, armėnai nenorėjo patekti į absoliučią Vatikano įtaką. Armėnų bendruomenė labai greitai perprato, ko Irane ir Azerbaidžane ieško karmelitai ar jėzuitai, ir puolė jiems padėti, ieškodami asmeninės naudos. Jie ypač buvo stiprūs kuriant Europos įtakos agentus šachų aplinkoje.
Mainais už tai jie pirmiausia siekė ekonominės naudos, troško turėti įtakingų užtarėjų Europoje. Bet finansinė nauda – dar ne viskas. Armėnai norėjo, kad Vakarai padėtų jiems daryti politinę įtaką Sefevidų valdovams.
Įsimintina, kad armėnų bažnyčios atstovai Europoje svečiavosi 1547 ir 1562 metais. Tai buvo itin slapti vizitai. Nors armėnai bando pavaizduoti, pasak knygos „Armėnų tautos istorija“ autorių B.N.Arakeliano ir A.R.Ionisiano, kad Europa abejingai žvelgė į armėnų interesus, derybos vis tik buvo ganėtinai rezultatyvios. Vatikane įsidėmėjo armėnų norą atstovauti krikščionių pasaulio inetresus Irane ir Azerbaidžane.
Pirmoji gausi karmelitų delegacija rezidavo šacho dvare nuo 1607 metų rugsėjo mėnesio. Atsiverskite L.A.Semionovos veikalą „Karmelitų ordinas kaip europiečių ginklas skverbiantis į Iraną“, paremtą autentiška „Karmelitų kronika“. Sužinosite, kad armėnai buvo puikūs šnipai, taigi dėl teisės juos verbuoti egzistavo net trintys tarp Ispanijos karaliaus remiamų karmelitų bei augustinų.
Armėnai informuodavo Vakarus apie svarbiausius šachų planus. Pavyzdžiui, būtent šių informatorių dėka Vakarams pavyko sužlugdyti šachų sugalvotą planą: gausų armėnų būrį pervilioti į Islamą.
Beje, šachui nepatiko vienpusiškumas: armėnus vilioti į islamą – blogai, negražu, smerktina, o musulmonus verst katalikais – sveikintina, pagirtina? Šachas užsirūstino, kad karmelitai atkakliai verbuoja žmones net iš jo artimiausios aplinkos. Tarp karmelitų ir šacho Abbaso tada kilo rimtų nesutarimų.
Bet akivaizdu, jog šachas nenorėjo labai susipykti su Vakarų valstybėmis. Teko laviruoti. Ir vis tik karmelitai beveik metams buvo išvyti, o grįžę neturėjo teisės kelti kojos į šacho Abbaso rezidenciją – net iki pat jo mirties. Bet tada karmelitai palaikė ryšius per armėnų diasporą, kuri žaidė dvigubą žaidimą. Viena vertus, apsimesdavo uoliais katalikų šalininkais, o iš kitos pusės juos kiršino su musulmonais.
Išlikę žinių, kad 1655 metais liepos 9 dieną tėvas Baltazaras skundėsi Vatikanui, jog armėnų bažnyčios vadovai jiems nuolat kenkia, priešiškai nuteikdami musulmonus. Karmelitai tuomet atsakydavo tuo pačiu – keršijo po Europą keliaujantiems armėnų pirkliams.
Įdomu ir tai, kad vienuoliams paversti musulmonų katalikais dažniausiai nepavykdavo. Per šimtą metų – labai mažai tokių atvejų. Štai kaip 1675 metais skundėsi karmelitas Feliksas: per visus 26 metus, kuriuos jis praleido Rytuose, nė sykio negirdėjo, jog musulmonas būtų atsivėręs į katalikybę.
Be kita ko, kai kurie karmelitai labai nepagarbiai bendravo su musulmonais. Štai kas nutiko Šamachoje: šie vuonuoliai demonstratyviai paniekino jų pranašą Mohamedą. Karmelitai ironizavo: mes negerbiame jūsų Mohamedo? O kas tas Mohamedas, kad mes jį gerbtume? Koks skirtumas, ar su šuniu kalbėti, ar su jūsų pranašu šnekučiuotis – lygiai tas pats. Tokios kalbos mirtinai įžeidė musulmonus. Tokius žodžius ištarę karmelitai buvo nužudyti. Tai nutiko Šacho Abbaso Didžiojo valdymo metais.
Apie Sefvidų valdovus daug rašoma lietuvių istoriko Algimanto Liekio veikale „Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje”. Slaptai.lt nuotr.
Ideologinis ir žvalgybinis karas prieš Sefevidus – Vakarų ir armėnų bažnyčios bendras projektas. Kruvinas projektas. Pavyzdžiui, Popiežius Povilas V laiške (saugomas slaptame Vatikano archyve, datuotas jis 1605 metų liepos 20 dieną, o adresuotas šachui Abassui I) apgailestauja sužinojęs, kad Europoje buvo nužudytas sefevidų pasiuntinys Guseingulu-bekas. Musulmonų pasiuntinys nužudytas Romoje. Dabar labai sunku pasakyti, kodėl musulmonas neteko gyvybės. Iš laiško tono galima tik nuspėti, jog Popiežius turėjo informacijos apie jam iškilusį pavojų.
Taip pat žinoma faktų apie grubų, atvirą spaudimą, kai į Vakarus pasiųsti sefevidų pasiuntiniai buvo per prievartą verbuojami išduoti savo valstybę ir tikėjimą. Apie tai mums praneša Orudžas-bek-Bajatas – pasiuntinybės sekretorius. Jis aprašo atvejį, kai pasiųsti į Europą 1599 metais musulmonai grįždami namo užsižiūrėjo, jog trūksta trijų atstovų. Jie grįžo ieškoti saviškių ir pamatė, kad šie ruošiasi tapti Romos Katalikų bažnyčios nariais. Pasiuntinys dar bandė išsiaiškinti aplinkybes, paskatinusias tokiam žingsniui, tačiau Popiežius nekomentavo, teisindamasis, jog viskas Dievo valioje…
Bijodami Popiežiaus priekaištų, kad niekaip nepavyksta musulmonų pervilioti į krikščionybę, karmelitai siųsdavo į Romą pagražintas ataskaitas. Net ėmėsi į savo tikėjimą vilioti mažamečius vaikus, ypač sergančius mažylius. Išlikę tokie duomenys: Isfahane ir jo apylinkėse į katalikų tikėjimą 1647 metais pervilioti 95 musulmonų vaikai, 1648 metais – 20 vaikų, 1649 – 375 vaikai, 1650 – 326 mažyliai, 1659-aisiais – trys tūkstančiai ir t.t.
Žinoma ir tai, kad šacho Abbaso Didžiojo 1622 metais Sefevidai buvo priversti likviduoti galingą krikščionybės bazę Irane ir Azerbaidžane – portugalų portą, ginkluotą to meto moderiausiomis patrankomis ir šaunamaisiais ginklais – Ormuzdą. Šita vbazė, įsikūrusi prie Sefevidų pasienio, tapo europiečių punktu, iš kurio jie galėjo daryti milžinišką įtaką. Taip pat žinoma, kad portugalai imdavo milžiniškus muitus – tiesiog grobdavo, apiplėšdavo visus persus ir iraniečius bei azerbaidžaniečius. Karmelitai talkino portugalams. Pavojaus akimirkomis karmelitai slėpdavosi pas portugalus, o, esant reikalui diplomatiškai veikti, – portugalai pasiūsdavo derėtis karmelitus.
Kaip sefevidai įveikė portugalus – į pagalbą pasitelkė britus, portugalų konkurentus. Pasinaudojo britų laivais išsilaipinant į salą, kur šeimininkavo portugalai. Išsilaipinę puolė portugalus. Nors musulmonų buvo mažiau, musulmonai įveikė portugalus – vieną iš stipriausių to meto Europos kariuomenių. Ir labai sustiprino savo įvaizdį, autoritetą.
Beje, patys europietiški šaltiniai byloja, kad krikščionys portugalai ten elgėsi itin amoraliai – ne tik žudė musulmonus, bet dėl pinigų vienas su kitu kariavo ir visai nežiūrėjo tikėjimo. Taip rašo prancūzų keliautojas ir filosofas F.Bernje (1620-1688).
Sefevidai sumaniai neleido iki galo Romai užvaldyti ir armėnų bažnyčios. Roma jau seniai norėjo, kad armėnai būtų visiškai nuo jų priklausomi. Sefevidai suprato, kad jei armėnų bažnyčia atiteks Romai, tai ji atiteks kaip Sefevidų žemėse veikianti priešiška penktoji kolona. Sefevidai skaldė Armėnų bažnyčią. Armėnų bažnyčiai neleista paklusti Romai. Ji liko priklausoma nuo sefevidų.
Kai 1708 ir 1715 metais buvo pasirašytos ekonominės sutartys, buvo įrašytas ir punktas, kaip saugomos katalikų teisės. Katalikai buvo deramai saugomi. Bet šie įstatymai taip ir neįsigalėjo. 1715 metais mirė karalius Liudvikas XIV, o Sefevidų valstybė krito į politinę ir ekonominę krizę.
R.Mechtijevo knygoje brėžiamos išvados, kad armėnų istorikai turėtų dėkoti Sefevidų valdovams, saugojusiems armėnų bažnyčią nuo katalikų spaudimo. Jei ne Sefevidai, Vatikanas greičiausiai būtų armėnų bažnyčią priglaudęs po savo sparnu.
Be abejo, R.Mechtijevo knyga apie sudėtingus Vatikato ir Sefevidų tarpusavio santykius – verta dėmesio. Ją perskaičius lengviau perprasti ne tik pasitaikančias trintis tarp musulmonų ir katalikų, bet ir šiandieninius Armėnijos – Azerbaidžano nesutarimus. R.Mechtijevo veikalas byloja: ne visada ir ne visur kalti musulmonai.
Man regis, lietuvių skaitytojams ji būtų įdomi – kodėl neišvertus jos į lietuvių kalbą?
Iranas sekmadienį pakvietė Jungtinių Valstijų valstybės sekretorių Mike’ą Pompeo duoti interviu valstybinei televizijai apie anksčiau Amerikoje sulaikytą žurnalistę iranietę.
Šis raginimas nuskambėjo po to, kai aukščiausias JAV diplomatas pareiškė norįs kalbėtis su Irano žmonėmis.
M. Pompeo vienai didžiausių pasaulyje verslo ir finansinių naujienų agentūrų bei informacijos apie finansų rinkas teikėjų „Bloomberg“ sakė, kad jis „su džiaugsmu“ vyks į Teheraną ir noriai pasirodys Irano televizijoje, aiškindamas JAV motyvus, kodėl jų sankcijos yra nukreiptos prieš Islamo Respubliką.
Sausį Irano žurnalistė Marzieh Hashemi buvo areštuota JAV pagal įstatymą, leidžiantį sulaikyti žmones, įtariamus kaip galimus liudytojus baudžiamosiose bylose.
M. Hashemi, pakeitusį savo vardą iš Melanie Franklin, buvo paleista po dešimties dienų sulaikymo.
Vėliau ji išvyko į Iraną ir nuo to laiko kaltina Jungtines Valstijas smurtu prieš musulmonus ir juodaodžius bei jų diskriminaciją.
Net 56 musulmonų valstybių vadovai šeštadienį pasmerkė tas šalis, kurios „neteisėtai ir neatsakingai“ nusprendė pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine, informuoja naujienų agentūra dpa.
Izraelio premjero Benjaminu Netanyahu vizito metu Kudirkos aikštėje Vilniuje – Palestiną palaikantieji. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Saudo Arabijoje vykstančio „Islamo bendradarbiavimo organizacijos“ (OIC) viršūnių susitikimo metu priimtas bendras pareiškimas, kuriame musulmonų valstybių lyderiai ragino savo ambasadas į Jeruzalę perkėlusias šalis dar kartą apsvarstyti šį žingsnį, kuris, anot jų, yra „rimtas tarptautinės teisės ir tarptautinio teisėtumo“ pažeidimas.
JAV prezidentas Donaldas Trumpas Jeruzalės miestą Izraelio sostine pripažino 2017 m. gruodį, taip nutraukdamas du dešimtmečius iki tol buvusią tvarką. 2018 m. gegužę JAV ambasada buvo perkelta iš Tel Avivo į Jeruzalę, o JAV pavyzdžiu netrukus po to pasekė ir Gvatemala.
Jeruzale savo sostine laiko tiek žydai, tiek palestiniečiai. Pastarieji pasmerkė JAV sprendimą dėl ambasados perkėlimo ir teigė, kad JAV nebegali apsimetinėti esanti neutrali tarpininkė tarp abiejų pusių.
„Islamo bendradarbiavimo organizacijos“ pareiškime teigiama, kad „palestiniečiai turi teisę siekti savo neatimamų nacionalinių teisių, įskaitant teisę į savarankišką apsisprendimą ir nepriklausomos bei suverenios Palestinos valstybės įkūrimą.“
Tai buvo trečiasis tarptautinis viršūnių susitikimas vykstantis Saudo Arabijoje nuo ketvirtadienio.
„Arabų lyga“ ir „Persijos įlankos arabų šalių bendradarbiavimo taryba“ (GCC) ketvirtadienį surengė skubius posėdžius Mekoje, kylant tarptautinei įtampai dėl Irano ir paragino Teheraną gerbti arabų šalių suverenumą ir nustoti kištis į kitų valstybių reikalus.
Slaptai.lt skelbia apžvalgininko, MRU docento Virgio Valentinavičiaus politinį komentarą. Dėmesio centre – Prezidentės D.Grybauskaitės ir premjero S.Skvernelio priešprieša, Rusijos kišimosi į Lietuvos politinį gyvenimą ypatumai, teroristinio akto prieš musulmonus Naujojoje Zelandijoje pamokos, keistos kai kurių kandidatų į Lietuvos prezidento postą draugystės…
Naujosios Zelandijos policija ketvirtadienį baigė mečečių užpuolimo Kraistčerčo mieste aukų identifikavimo procedūrą. Tai pranešė AFP, remdamasi šalies policijos komisaru Mike`u Bushu.
„Galiu paskelbti, kad pastarosiomis minutėmis buvo baigtas visų 50 aukų identifikavimo procesas, visos šeimos gavo pranešimus“, – pareiškė pareigūnas.
Trečiadienį 21 žuvusiojo palaikai buvo atiduoti artimiesiems, kad šie galėtų juos palaidoti.
Kovo 15 d. Naujosios Zelandijos policijai buvo pranešta apie šaudynes dviejose Kraistčerčo mečetėse, kuriose tuo metu buvo šimtai žmonių. Atskubėję pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, bet kaltinimas dėl užpuolimo buvo pateiktas tik vienam iš jų. Teroro akto aukomis tapo 50 žmonių, dar 50 buvo sužeista.
Šiuo metu užpuolikas – 28 metų australas Brantonas Tarrantas – yra suimtas iki balandžio 5 d. Užpuolimo išvakarėse B. Tarrantas socialiniuose tinkluose paskelbė dokumentą, kurį kovos su terorizmu ekspertai lygina su norvegų nacionalisto Anderso Behringo Breiviko, surengusio masines žudynes 2011 metų liepą, „manifestu“.
Per ginkluotą dviejų mečečių užpuolimą Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, vyriausybės duomenimis, žuvo 40 žmonių. „Teroristiniam išpuoliui buvo gerai pasirengta“, – sakė premjerė Jacinda Arden. Spėjami užpuolikai nebuvo įtraukti į teroristų sąrašus.
Liudininkų teigimu, vienas vyras pradžioje ėmė šaudyti mečetėje miesto centre, kur šimtai musulmonų buvo susirinkę į penktadienio pamaldas. Vėliau šūviai aidėjo ir kitoje mečetėje. Padėtis ir praėjus kelioms valandoms po pirmųjų šūvių dar buvo neaiški.
Policijos atstovas Mike’as Bushas praėjus valandai po išpuolio reporteriams sakė, kad suimti trys įtartini vyrai ir moteris. Prie užpuolikų automobilių rasti pritvirtinti sprogmenys, kuriuos kariuomenė padarė nekenksmingus.
Pirmieji šūviai, anot liudininkų, pasigirdo 13.45 val. vietos laiku (01.45 val. Vidurio Europos laiku). Mečetėje tuo metu buvo per 300 tikinčiųjų. Pasak liudininkų, šaulys buvo baltaodis vyras, buvęs su šalmu ir neperšaunama liemene. Savo automatiniu ginklu jis vis šaudė į žmones.
Vienas tikinčiųjų Mohanas Ibrahimas laikraščiui „New Zealand Herald“ kalbėjo apie „šoko momentą“. „Tada visi žmonės pradėjo bėgti“, – sakė jis. Kitas liudininkas Ahmadas al Mahmiudas teigė: „Nuaidėjo mažiausiai 50 šūvių, greitai vienas po kito. Galėjo būti ir šimtai“.
Po išpuolio policija plačiai atitvėrė mečetės teritoriją. Internete pasirodė tariamas nusikaltimo vaizdo įrašas ir įvairios žinutės, kurias esą paskelbė šaulys. Vyras teigia esantis 28 metų australas.
Šalies premjerė Jacinda Ardern griežtai pasmerkė išpuolį. Ji kalbėjo apie vieną „tamsiausių dienų“ Naujosios Zelandijos istorijoje. Tam „nėra vietos Naujojoje Zelandijoje“, – sakė premjerė. Ji pareiškė užuojautą aukų artimiesiems. „Naujoji Zelandija yra jų tėvynė. Jie turėjo čia jaustis saugiai“, – teigė ministrė pirmininkė.
Naujojoje Zelandijoje islamą išpažįsta tik maža dalis gyventojų. Iš viso čia yra apie 50 000 musulmonų, daugelis jų – imigrantai iš tokių šalių, kaip Pakistanas ar Bangladešas.
Publicistas Leonas Jurša. Vinco Kudirkos aikštė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Pastarosiomis dienomis Kalnų Karabacho krašto azerbaidžaniečių bendruomenė paskelbė pareiškimą, kuriame pasauliui priminė sukakus 25 metus, kai Armėnijos ginkluotųjų pajėgos okupavo Azerbaidžano žemes. Dėl to daugiau kaip vienas milijonas azerbaidžaniečių turėjo palikti gimtuosius namus, o 20 tūkstančių azerbaidžaniečių – žuvo. Pareiškime iš tarptautinės bendrijos reikalaujama pasmerkti armėnų agresiją ir okupantų įvykdytus nusikaltimus. Dar primenama, kad 1988–1993 metų agresijos metu armėnai sunaikino daugiau kaip 600 istorijos ir architektūros paminklų, o itin reikšmingus – pasisavino.
Iš pradžių šaudyta tik kritikos strėlėmis
Prieš kelis mėnesius Azerbaidžano užsienio reikalų ministerijos atstovas irgi kalbėjo apie Armėnijos teisinę atsakomybę dėl okupuotose Azerbaidžano teritorijose įvykdytų „vandalizmo aktų“, kurie padarė žalos ne tik azerbaidžaniečių tautai, tačiau ir visai žmonijai. Jie ne tik nusiaubė kai kurias mečetes, tačiau ir pavertė jas tikriausiais gyvulių tvartais. Islamo bendradarbiavimo organizacija priėmė ne vieną rezoliuciją dėl Armėnijos agresijos prieš Azerbaidžaną metu okupantų vykdyto musulmonų istorinio ir kultūrinio paveldo naikinimo bei niekinimo. Be to, armėnai pasiglemžė su jų kultūra nė kiek nesusijusias albanų krikščionių bažnyčias, vienuolynus, kai ką perdarė ir dabar pristato kaip armėnų kultūros paminklus. Pirmiausia tai pasakytina apie okupuotame Kelbadžaro rajone esančias Giandžasaro ir Chudavengo bažnyčias.
O kiek anksčiau armėnų žiniasklaida ištrimitavo, kad „Kalnų Karabacho respublikos sostinėje Stepanakerte“ pristatyta knyga „Dadivankas. Atkurtasis stebuklas“. Joje pasakojama apie vienuolyną, esantį Kelbadžaro rajone – vietiniai jį vadino Chudavengu, arba Dadavengu (dabar čionykščiame kaime azerbaidžaniečių paliktuose namuose gyvena armėnai – pabėgėliai iš Azerbaidžano). O „stebuklas“ – tai vienuolyno bažnyčios sienas puošiančios XIII amžiaus freskos. „Dadivanką“ išleidusio fondo direktorė paaiškino, kad ši knyga jai yra ne šiaip knyga, o „kaip strateginis ginklas“. Anot jos, tai pirmoji kregždė „globaliniame“ projekte „Armėnų freskos – neatsiejama pasaulinio paveldo dalis“. Knyga išėjo 500 egzempliorių tiražu armėnų, anglų ir rusų kalbomis. Leidėjai žadėjo paskleisti ją po pasaulį – „šio regiono ir unikalaus armėnų meno propagandai“.
Regis, „šio regiono propagandoje“ kai kas jau nuveikta. Antai vienas rusiškai rašantis Latvijoje įregistruotas kelionių leidinys aiškina, kad šių laikų keliautojui tiesiog privalu aplankyti Kalnų Karabachą su jo vienuolynais. „Amarasas, Dadivankas ir Gandzasaras – tai ne šiaip vietinių vienuolynų pavadinimai, – skaitome. – Šie vienuolynai nenuginčijamai liudija apie istorinę šių žemių priklausomybę armėnų tautai.“
Gandzasarą armėnai ėmė savintis dar sovietiniais laikais. Azerbaidžano SSR spaudoje 1973 metais paskelbtame straipsnyje „Dėl konfesinės ir etninės Gandzasaro vienuolyno priklausomybės“ architektas Rašidas Gejuševas tvirtino jį esant Kaukazo Albanijos paminklu. Tam ypač atkakliai priešinosi archeologas ir menotyrininkas Anatolijus Jakobsonas, vadinęs vienuolyną su bažnyčia „iškiliu armėnų kultūros paminklu, kuriuo teisėtai gali didžiuotis armėnų liaudis“. Nuo jo teko ir Gejuševui: esą šio išvedžiojimai tik teršia sovietinį istorijos mokslą. Mūsų dienomis ne tik armėnų mokslo leidiniai, bet ir turistų vadovai šį mokslininką vadina „garsiu sovietiniu istoriku“ ir kartoja jo žodžius apie Gandzasare „įkūnytus geriausius armėnų XIII amžiaus architektūros pasiekimus“.
Anot Jakobsono, Gandzasaro vienuolyno bažnyčia (1216–1238) priklauso armėnų XIII amžiaus architektūros enciklopedijai. Tiesa, jis negalįs paaiškinti kupolo cilindro nišoje esančios skulptūrinės kompozicijos, vaizduojančios du vyrus (greičiausiai bažnyčios įkūrėją, Chačeno kunigaikštį, su sūnumi), laikančius virš galvų vienas įprastos kryžminių skliautų bažnyčios maketą, kitas – rotondos pavidalo. Mat nei armėnai, nei gruzinai, kiek jam žinoma, rotondų nestatę. Autorius išsisuka paaiškinęs, jog kompozicija yra visiškai originali ir unikali: „nė vieno kito panašaus paminklo mes nurodyti negalime”.
Tarytum to būtų negana, Jakobsonas pateikia ir ne architektūrinių įrodymų. Nors Chačeno kunigaikštystė esą plytėjusi buvusios Kaukazo Albanijos karalystės valdose ir ją pavadindavo šiuo vardu (armėniškai – Alvanas, Agvanas), tačiau tai tebuvęs vietovardis, nieko nesakąs apie krašto gyventojų etninę kilmę; ten nuo senovės gyvenę armėnai. Dėl Albanų bažnyčios, tai ji nuo Ankstyvųjų viduramžių (V-VII a.) iki Naujųjų laikų buvusi pavaldi Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, o jos vardas daugeliu amžių pragyveno albanų valstybingumą „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Armėnų architektas Muradas Asratianas, kadaise išleidęs knygą apie Gandzasaro vienuolyną net italų kalba, rašė, kad XIII amžius – tai „Arcacho architektų mokyklos klestėjimo metas“ ir jų kūrybos šedevrai yra vienuolynai, pirmiausia Gandzasaro. Jis be išlygų palaikė Jakobsoną ir pridėjo savo įžvalgą: “Gandzasaro bažnyčios kompozicija, dekoratyvinis kupolo apipavidalinimas tokie panašūs į Aričavanko vienuolyno pagrindinės bažnyčios (1201), jog juos laiko tos pačios statytojų ir skulptorių grupės kūriniais.” Asratianas irgi aiškino tuo metu Arcache gyvavus stiprią Chačeno kunigaikštystę ir skliaustuose nurodo ją užėmus „maždaug dabartinės Kalnų Karabacho Autonominės Srities teritoriją“ (straipsnis išspausdintas 1989 metais).
Gruzijos istorijos aukso amžius
Armėnų architekto nurodytą Aričavanką atrandame 450 km atstumu nuo Gandzasaro, istoriniame Širako krašte. Dabar jo rytinė dalis priklauso Armėnijai, o vakarinė – Turkijai; pastarajai valstybei priklauso ir „miestas vaiduoklis“ Ani, 2016 metais įrašytas į UNESCO pasaulinio paveldo objektų sąrašą. Aričavanko vienuolyną XIII amžiaus pačioje pradžioje pastatydino kunigaikštis, kurį armėnų istorikai vadina Zakarė Zakarianu.
Praėjusio amžiaus 5 dešimtmetyje grupelė sovietinių Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos mokslininkų iškėlė „Pietų Kaukazo renesanso“ teoriją. Pasak vienos to meto armėnų autorės, „nuo XII amžiaus antrosios pusės iki XIII amžiaus pradžios Armėnija laikinai įėjo į Gruzijos sudėtį. Tai buvo puikus gruzinų karalienės Tamaros valdymo laikotarpis“: armėnų moksle, filosofijoje, poezijoje, valstybingumo supratime, kalbos raidoje, visuomeniniame gyvenime atsirado kai kurie bruožai, būdingi Renesansui, koks jis vėliau buvo Italijoje. Šį klestėjimą nutraukė mongolų antplūdis…
„Gruzijos aukso amžiuje“ į centralizuotos valstybės sudėtį įėjo pietuose Ani, Širakas, Dvinas, Karsas, rytuose – Siunikas ir Arcachas, o su pastaruoju – ir Chačeno kunigaikštystė. Armėnams palankūs autoriai aiškina, jog tai jungtinės gruzinų ir armėnų pajėgos išlaisvino šiuos miestus ir kraštus nuo turkų seldžiukų XII-XIII amžiaus pradžioje. Vienas autorius leidžia suprasti, jog daugiausia nusipelnė armėnai, o „Gruzija buvusi stipriausias Armėnijos sąjungininkas vaduojant krikščionių žemes“; išlaisvinimo žygiams vadovavo armėnų kunigaikščiai Ivanė ir Zakarė Zakarianai.
Gruzinai šiuos kunigaikščius, Persijos didikų, turinčių ir Aršakidų dinastijos kraujo, palikuonis, vadino ir vadina Mhargdzeliais, tai yra Ilgarankiais – protėvio Artakserso Ilgarankio garbei (daugelis juos kildina iš klajoklių kurdų). Jie tarnavo karalienei Tamarai, o po Gruzijos valdovės mirties – sostą paveldėjusiems iš pradžių jos sūnui, paskui – dukrai. Dar XX amžiaus pradžioje istorikai nesiginčijo dėl jų kilmės: visi šaltiniai rodė šiuos aukštus ir įtakingus Gruzijos valstybės pareigūnus priklausius gruzinų valstybingumo istorijai ir gruzinų kultūros pasauliui. Šitai neigti ėmė jau po Antrojo pasaulinio karo armėnai, užsimoję įrodyti Armėniją buvus kone savarankišką valstybę, mat pačią Gruziją, žiūrėkite, valdė armėnai. Vadinasi, ir kultūra turėjusi būti armėniška!
Nepaneigiama tiesa: „Tamaros laikotarpis (1184–1213) yra didžiausio šalies politinio ir kultūrinio klestėjimo epocha“. Gruzijos karalienė bičiuliavosi su mokslininkais ir poetais, tarp jų – Šota Rustaveliu, sukūrusiu valdovei poemą „Karžygis tigro kailyje“. Gal net per kuklu sakyti Tamarą statydinus bažnyčias, vienuolynus, tvirtoves „visuose šalies kampeliuose“ – nemažai didingų gruziniškų bažnyčių ir tvirtovių pastatyta dabartinėje Turkijos teritorijoje – iki Erzerumo miesto ir Vano ežero imtinai. XIII pradžioje Ani mieste – „armėnų istorinėje sostinėje“ (961–1045) pastatytą bažnyčią vadino „gruziniškąja“. Mat ją lankė Chalkedono visuotinio susirinkimo tiesų, kurias nuo VII amžiaus pripažino ir Gruzinų bažnyčia, išpažintojai (paprastai juos, nežiūrėdami tikrosios kilmės, vadino „gruzinais“, o Armėnų apaštališkosios bažnyčios, nepripažįstančios dvejopos Kristaus prigimties, taigi ir Bizantijos patriarcho viršenybės, narius – „armėnais“).
Melagėlis. Nus.org.uk nuotr.
Nesama liudijimų, kad „armėnų kunigaikštystės“ turėjusios kokių nors privilegijų Gruzijos valstybėje (aukščiausioji teisminė valdžia buvusi visiems viena) ir kad armėnai kuo nors ypatinga prisidėjo prie „Pietų Kaukazo renesanso“. Armėnų apaštališkosios bažnyčios aukštieji ganytojai dar V amžiaus pabaigoje išsikraustė iš Dvino ir daugelį amžių praleido toli nuo „istorinių sostinių“ – Mažojoje Azijoje. Jiems įkandin po turkų seldžiukų antplūdžio iškeliavo, kaip rašo armėnų istorikai, „didelė dalis Armėnijos gyventojų ir armėnų diduomenės“. Vienaip ar kitaip be savo ganytojų ir aukštuomenės likusius armėnus turėjo veikti Pietų Kaukaze įsivyravusi gruzinų kultūra, kurioje, pasak vieno autoriaus, „nuostabiai pynėsi krikščioniškos ir persiškos tradicijos“. Tačiau armėnų istorikai įžvelgia anaiptol ne „persiškas tradicijas“.
XX amžiaus pradžioje rusų ir sovietų istorikas, archeologas Nikolajus Maras Ani miesto griuvėsiuose aptiko Chalkedono tikėjimo išpažintojams priklaususią Grigaliaus Švietėjo bažnyčią. Ji geriausiai išsilaikė per žemės drebėjimą ir kitas negandas. Buvo pastatyta 1215 metais turtingo armėno lėšomis. Mūsų dienų ji sulaukė Turkijos teritorijoje, visiškai pasienyje su Armėnija. Prieš kelerius metus armėnų aktyvistai pareikalavo iš Turkijos valdžios, pabaigus šios bažnyčios kupolo atstatymą, skelbti ją esant „armėnų krikščionių bažnyčia“, o ne „chalkedonitų“, kaip buvo nurodoma anksčiau. „Bažnyčia negali būti chalkedoniška, nes Ani valdytojas priklausė Armėnų apaštališkajai bažnyčiai, – paaiškino istorikas Artakas Ovansianas. – Apskritai, Ani negalėjo būti chalkidoniškų bažnyčių. Tai būtų nelogiška.“
Labiau nei keista išvada. Nelogiška atrodo kaip tik manyti kunigaikščius, Gruzijos sosto atstovus, buvus kito tikėjimo, nei jų valdovė. Juo labiau kad išliko raštai, liudijantys priešingai nei porina armėnų istorikas. Antai XIII amžiuje gyvenęs Kirakosas Gandžietis aiškiai sako: vienas iš brolių, Ivanė, iš pradžių buvo armėniško tikėjimo, o vėliau perėjo į bizantiškąją stačiatikybę (tai yra iš armėno tapo gruzinu).
Gruzinai savinasi kas parašyta… gruziniškai?
Chalkedono šalininkų bažnyčią Ani mieste XIII amžiaus pradžioje papuošė freskos su Jėzaus Kristaus ir Šventojo Grigaliaus gyvenimo scenomis. Kadangi armėnų vaizduojamasis menas tuo metu tokių ciklų dar nežinojo, linkta manyti, jog statytojai buvo pasikvietę kurios nors Gruzijos sieninės tapybos mokyklos meistrus. Apie Armėniją rašantis Rusijos valstybinei kompanijai RT priklausantis leidinys „Sputnik“ neseniai iškėlė klausimą: „Armėniškos bažnyčios Ani freskų unikalumas: kodėl į jas pretenduoja gruzinai?“ Armėnų menotyrininkė žurnalistei paaiškino: todėl, kad freskų kūrėjai paliko gruziniškus ir graikiškus įrašus. Tačiau tai, girdi, nieko nereiškia. Freskos čia atsirado po to, kai bažnyčia perėjo į stačiatikių bendruomenės rankas valdant kunigaikščių Zakarianų giminei (dabar armėnų autoriai ir visas gruziniškas bažnyčias su gruziniškomis freskomis bei užrašais priskiria „chalkedonitams“). Bendruomenė priklausė Gruzijos patriarchatui, taigi jų oficiali kalba buvo gruzinų. Todėl ir matome įrašus šia kalba, tačiau „ši aplinkybė neleidžia manyti, kad dirbo gruzinų meistrai“.
O štai Armėnijos krikščioniškos kultūros internetinis žurnalas (Sacredtradition.am) nė kiek neabejoja: „armėnų bažnytinė sieninė tapyba vėl suklestėjo kunigaikščių Zakarianų laikais (XIII-XIV a.), kada Armėnijoje, nubloškusioje turkų seldžiukų jungą, buvo statoma daugybė bažnyčių ir vienuolynų“. Nurodoma iš to laikotarpio mūsų dienas pasiekusių armėniškų freskų liekanų esant dviejose bažnyčiose Ani mieste, kai kurių vienuolynų, kaip antai Achtalos ir Dadivanko, bažnyčiose.
Tai perskaičiusius Gruzijos stačiatikių bažnyčios istorijos žinovus galėjo ištikti, kaip dabar sakoma, kognityvinis disonansas. Žengiant į XI amžių stačiatikybė vis labiau įsigali armėnų bendruomenėse – mat sparčiai daugėja vyskupijų, pavaldžių Konstantinopolio patriarchatui. O po turkų seldžiukų įsiveržimo stačiatikiai armėnai palaipsniui pereina į Gruzijos patriarchatą ir visos jų vyskupijos XIII amžiaus pabaigoje vadinamos „gruziniškosiomis“. Patys armėnų mokslininkai, Armėnijos bažnyčiose išlikusias Viduramžių freskas vadindami „armėnų chalkedonitų“, pripažįsta jas esant gruziniškas. Armėnų apaštališkoji bažnyčia nelinko prie atvaizdų garbinimo, freskos jų šventovėse yra retenybė – užtat daug tekstų akmenyje. „Išvydęs freską gali drąsiai manyti bažnyčią priklausius stačiatikiams. Kaip, pavyzdžiui, Achtaloje.“ Argi ne taip?
Sovietinis menotyrininkas, Bizantijos, senovės Rusijos ir Armėnijos, taip pat Renesanso meno tyrinėtojas Viktoras Lazarevas (jo nepamiršo ir mūsų dienomis) jau kadaise tvirtino, kad „Chalkedono susirinkimo nepripažįstanti Armėnija vengė savo šventoves puošti freskomis“, o išimtį tesudarė bažnyčios teritorijose, glaudžiai susijusiose su Gruzija. „Bizantijos dailės istorijoje“ akademikas aprašė tos pačios Ani bažnyčios freskas su gruziniškais užrašais, dėl jų kūrėjų, tiesa, nieko aiškaus nepasakęs. Nepalyginti daugiau vietos šio veikalo autorius skyrė gruzinų sieninei tapybai, kuri „ryškiai atspindi ne tik nacionalinį Gruzijos kultūros pakilimą karalienės Tamaros epochoje, tačiau ir viso krikščioniškų Rytų meno pagyvėjimą“. Vienas gruzinų paliktų šio monumentaliojo meno žanro pavyzdžių yra… Achtalos bažnyčios freskos.
Gruzijos karalienės ištikimas bendražygis kunigaikštis Ivanė Mhargdzelis „suvokė armėnų tikėjimą esant kreivą, persižegnojo ir atvirto į tikrą krikščionį“. Palaidotas prie Achtalos bažnyčios (mirė 1234 metais): „jis atėmė ją iš armėnų ir pavertė gruzinų vienuolynu“ (kaip, beje, ir Kobairo vienuolyną dabartinėje Armėnijos Lorio srityje, armėnų apgyvendintoje po Rusijos-Osmanų imperijų karo 1830 metais). Zakarė Mhargdzelis valdė jam patikėtąsias žemes iš Ani miesto, o dvasiniam gyvenimui plačiai aplinkui vadovavo Ani vyskupija, priklausiusi Gruzijos stačiatikių bažnyčiai.
Kas statė ir kas pasiglemžė
Gražiai parašyta: „703 metais Albanų bažnyčia sudaro uniją su Armėnų bažnyčia ir galiausiai virsta jos dalimi. Armėnų kalba tampa albanų bažnyčios apeigine kalba, visiškai išstumdama jų raštą.“ Regisi, rusiškose internetinėse enciklopedijose Pietų Kaukazo istorija rašoma arba pačių armėnų, arba pagal jų dūdelę. Albanijos bažnyčia iš tikrųjų ne kartą buvo patekusi į Armėnijos apaštališkosios bažnyčios pavaldumą, tačiau vėl ir vėl atsikovodavo savarankiškumą – gal kaip tik „dėl giliai įsišaknijusios šios organizacijos tradicijos“.
Achtalos bažnyčioje matome ir popiežiaus Silvestro atvaizdą. Gruzinai žvelgė ir į Konstantinopolį, ir į Romą. 1223 metais karalienė Rusudan (Tamaros duktė) pasiuntė Ani vyskupą Dovydą į Romą pas popiežių Honorijų III su laišku, kuriame rašė Gruziją norint prisidėti prie Šeštojo kryžiaus žygio – į Siriją. Šiame laiške Gruzijos valdovė save vadina popiežiaus „ištikima verge ir dukra“. Gruzinų kariuomenei turėjo vadovauti Ivanė Mhargdzelis, irgi įdavęs Dovydui panašų laišką. Honorijus mielai priėmė pagalbą, tačiau žygis vėlavo, o netrukus gruzinai jau patys turėjo gintis nuo musulmonų antplūdžio…
Dviveidiškumas. BBC.com
1255 metais Armėnijos valdytojas Šachinšachas savo rūmuose Ani mieste priėmęs Prancūzijos karaliaus Liudviko IX pasiuntinį kalbėjo tam, kad jo valdose gyvenantys Chalkedono tiesų išpažintojai esą „Romos bažnyčios sūnūs“ ir pasirengę su popiežiaus parama visas aplinkines „gentis“ palenkti prie Katalikų bažnyčios; pasiuntinys savo rašte Šachinšachą, Zakarė Mhargdzelio sūnų, vadina gruzinu.
Ganzasaro Jono Krikštytojo bažnyčios statytojas, Chačeno kungaikštis Hasanas Džalilis buvo Mhargdzelių seserėnas. Hasano motina garsėjo pamaldumu ir mirė Jeruzalėje, atkeliavusi čia trečią kartą ir gyvenusi atsiskyrėle. Jo dėdė Ivanė, be kitų, valdė ir Chačeno bei Siuniko žemes, taigi Hasanas buvo jo pavaldinys. Savo sūnų Hasanas pakrikštijo Jonė vardu. Gandsazaro bažnyčia buvo pašventinta 1240-aisiais, dalyvaujant daugybei Albanijos bažnyčios vyskupų ir pačiam patriarchui…
Tik 1441 metais Armėnų apaštališkosios bažnyčios katolikas išmeldė iš Pietų Kaukaze įsitaisiusių Karakojunlu tiurkų musulmonų genčių sąjungos vado leidimą atkelti sostą iš Kilikijos į Ečmiadziną. Tačiau dar kelis šimtmečius armėnų monofizitų ganytojai riejosi dėl šio sosto ir ne kartą pasitaikė valdyti vienu metu dviem, trims ir net keturiems katolikams. Vienas jų, Simeonas, iš savo buveinės Ečmiadzine 1766 metais parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, kuriame maldavo perduoti Rusijoje esančias armėnų bendruomenes jo vadovaujamai Bažnyčiai, mat Jelizavetos I įsaku nuo 1749 metų jos priklausė Albanų bažnyčiai; Ečmiadzino atstovams buvo uždrausta ten ir koją kelti. Vienu metu, gali būti, rusų norėta atkurti Albanų karalystę. Tačiau armėnai pasirodė būsią paklusnesni Pietų Kaukazo užkariavimo talkininkai. Simeono prašymą imperatorė patenkino.
Kalnų Karabacho (Arcacho) istorijai ir Gandzasaro vienuolyno architektūrai skirtas internetinis leidinys Gandzasar.ru parašė: „Pradedant XIV amžiumi ir iki 1836 metų Gandzasaro vienuolyne buvo Armėnų apaštališkosios bažnyčios rytų padalinys“. Argi? 1815 metais Ečmiadzinas, sumanęs pažeminti savo padalinio – Gandzasaro Šventojo sosto – statusą nuo katolikosato iki arkivyskupijos, turėjo prašyti Pietų Kaukazą okupavusios Rusijos imperijos valdžios leidimo. 1836 metais imperatorius Nikolajus I patvirtino Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusijos vyriausybės parengtus Armėnų Grigaliaus bažnyčios (taip imta vadinti Apaštališkąją bažnyčią) veiklos Rusijos imperijoje nuostatus. Tik dabar Ečmiadzinui atiteko Albanų katolikosato turtas: bažnyčios, vienuolynai, biblioteka. Ar būtų reikėję paties imperatoriaus parašo, jeigu Albanų bažnyčia būtų buvusi tik rytų padalinys?
Albanų palikuonys gyvena Azerbaidžane
Tas pats Gandzasar.ru rašo, kad dabar Armėnų apaštališkajai bažnyčiai Kalnų Karabache priklauso apie 30 bažnyčių ir vienuolynų. Be Gandzasaro, Arcacho vyskupijai priklauso „armėnų architektūros šedevrai ir pasaulinės reikšmės istoriniai paminklu“ vadinamas Dadivanko vienuolynas. Jis buvo pastatytas „ankstyvaisiais viduramžiais“, o 1214–1237 metais – bažnyčia prie jo. Apie Amaraso vienuolyną, esantį armėnų okupuotame Kalnų Karabache, Chodžavendo rajone, 1873 metais Rusijos imperijoje leistame solidžiame dokumentų rinkinyje (Акты, собранные Кавказскою Археографическою Комиссиею) parašyta: „Amarasas buvo seniausia agvanų katolikų rezidencija ir jų pirmuoju pripažįstamas šv. Grigoris, ten ir buvęs palaidotas.“
Tiesiog kažin kokia datų magija: pirmosios krikščionių bažnytėlės ir vienuolynai radosi dabartinio Azerbaidžano teritorijoje gyvavusioje Kaukazo Albanijos karalystėje ankstyvaisiais Viduramžiais, o didžiosios bažnyčios prie jų iškilo XIII amžiuje, „Gruzijos valstybės istorijos aukso amžiuje“. Tai, ko nežinojo „garsus sovietinis istorikas“ (nei armėnai, nei gruzinai rotondų nestatę), savaime suprantama šių dienų Peterburgo istorikui Aleksejui Muchranovui, apkeliavusiam pusę šimto šalių ir išmaišiusiam Gruziją: iki X amžiaus bažnyčių architektūroje gyvavo ir rotondos forma, tačiau tokios „bažnyčios pasitaiko tik Kaukazo Albanijoje ir Bulgarijoje“.
Armėnų katolikas Simeonas, tas, kuris parašė verksmingą laišką Rusijos imperatorei Jekaterinai II, dar išdėstė kas „iš raštų ir žodinių liudijimų žinoma“ apie Agvanų kraštą, arba Albaniją. „Čiabuviai agvanai buvo iškeldinti pagonio Tamerlano į Kandagarą, dabar ten gyvena ir išpažįsta islamą, – rašo, turėdamas galvoje Pietų Kaukazo gyventojų perkraustymą į Afganistaną Timūro žygio į Kaukazą ir Persiją (1386–1387) metu. – Nedidelė dalis, likusi savo žemėse, dabar yra krikščionys ir vadinami udinais. Armėnų šalį nusiaubus, čia rinkosi ir kūrėsi iš savo vietovių išvykę armėnai ir dabar daugelis čia važiuoja.“
Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos (gr. Αλβανία) valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda), tačiau karalystė buvo vadinama jų kaimynų – albanų vardu.
Iki pavergiant Pietų Kaukazą rusams, udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache. Albanų bažnyčią pavertus Armėnų Grigaliaus bažnyčios vyskupija, dalis udinų persikraustė į kairįjį Kuros krantą, į rusų įsteigtą Jelizavetpolio sritį, arba išsikėlė į Gruziją, kur ėmė lankyti stačiatikių bažnyčią; nemažai udinų priėmė islamą. XIX amžiaus pabaigoje rusų valdžia visus udinus sukėlė į du didelius kaimus – Vartašeną ir Nidžą (čia atsikėlė šeimos ir iš Karabacho). 1880 metais udinais save laikė apie 10 tūkstančių žmonių, šimtmečio pabaigoje – 8 tūkstančiai, 1910-aisiais – apie 5 900. Sovietinis 1926 metų surašymas jų priskaičiavo 2 500, 1959 metų – 3 700 , o 1979-ųjų – 7 000.
488 metais įsteigta aštuonios Albanų bažnyčios vyskupijos. Kaukazo albanus turėjus savo raštą liudija tai, kad apie VI amžiaus pradžioje (506) Dvine įvykusį bendrą bažnyčių susirinkimą gruzinų, albanų ir armėnų atstovai saviškiams pranešė laiškais, „kiekvienas savo kalba“. Vienas VIII amžiaus armėnų metraštininkas tarp kalbų, kuriomis turima Evangelija, nurodo ir albanų kalbą. Tačiau tik 1937 metais jaunas gruzinų mokslininkas Ilja Abuladzė Ečmiadzino rankraščiuose aptiko nežinomus rašmenis, kuriuos kalbininkai pripažino esant albanų abėcėle.
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, vadovaujama istoriko Zazos Aleksidzės, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šv. Jekaterinos vienuolyne, aptiko X amžiaus gruzinišką tekstą, parašytą pergamente viršum kito (pergamentas tais laikais buvo brangus, vieną tekstą valė ir rašė naują). Išaiškėjo, kad senesnysis tekstas yra parašytas albaniškai ir sudaro liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų prisidėjimo) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėniškąjį“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Melavimas. Nus.org.uk nuotr.
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Tų pačių metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta senovinė Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Kasinėjimą čia vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta (vėl XIII amžius!). Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji Šventojo Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Už Europą ir jos vertybes ne tie, kurie apie tą Europą ir vertybes balso stygas plėšo. Ir rėkdami jas "gina". Taip komjaunuoliai gindavo komunistinius išmislus. Aklai, užsimerkę, neskaitę ir net nematę nei kritikų knygų, nei numylėtos sistemos nesąmonių.
Europą labiausiai myli tie, kurie ją kritikuoja. Už jos vertybes yra tie, kurie mato realias problemas, galinčias sugriauti Europą su visomis jos vertybėmis. Tie, kuriems skauda dėl jos likimo ir išlikimo. Stovėti prie ligonio lovos ir aiškinti, kad viskas gerai ir medikai išsigalvoja yra ne meilė, o beprotystė.
Jeigu tektų atsakyti į klausimą, ar galimas draugiškas krikščionių ir musulmonų sugyvenimas, teigiamą ar neigiamą variantą pasirinktumėte? Šių eilučių autorius rinktųsi atsakymą: „taika įmanoma“.
Žinoma, labai nuoširdžios draugystės nedera norėti, nes rungtynės dėl įtakos sferų – neišvengiamos. Visuomet bus trinčių, nesusipratimų, barnių. Kad ir dėl naftos. Bet gyventi be sprogdinimų ir šaudymų – argi neįmanoma?
Beje, taika – čia pat, ranka pasiekiama. Vakarų pasauliui tereikia atsikvošėti – pradėt gerbti, vertinti, branginti, puoselėti savąją laisvę, savo papročius, savo religiją. Būtent: mes, Vakarų civilizacija, pradedame nebesuvokti, kas yra tikroji laisvė ir kam ji reikalinga.
Noriu solidarizuotis su kolegomis, kurie tvirtina, jog žurnalistų žudymas – teroristinis nusikaltimas, bet „pranašo užpakalio vaizdavimas vis tik nėra žodžio laisvė, kurią privalėtume branginti ir puoselėti“.
Taigi nepritariau, nepritariu ir nepritarsiu komentatoriams, politikos apžvalgininkams, žurnalistams, kurie mano, esą pranašo Mahometo karikatūros – „žodžio laisvė“. Nes jei tai, ką darė „Charlie Hebdo“ yra žodžio laisvė, tai tyčiojimąsi iš, sakykim, Prancūzijos valstybingumo simbolių taip pat turėtumėm pripažinti žodžio, spaudos ir įsitikinimų laisve.
Bet juk prancūzams nepatinka, kai plėšoma arba po purvą valkiojama jų nacionalinė vėliava.
Agresyvus kaimynas – Kremlius – įvairiausiais būdais siekia, kad mūsų visuomenėje atsirastų kuo daugiau konfliktinių židinių.
Lietuvos lenkų ir lietuvių santykiai jau seniai pagadinti. Dabar bandoma išprovokuoti konfliktus su Lietuvos rusais. Ir mažiausiai, ko mums reikia, tai islamofobijos.
Sociologiniai tyrimai rodo, kad nors Lietuvoje yra labai mažai musulmonų, tačiau jų baimė didėja. Labai mažai lietuvių kasdieniniame gyvenime susiduria su musulmonais, tačiau žino, kad reikia jų bijoti. Paaiškinti šį fenomeną visiškai nesunku: televizijos sukurta realybė ne mažiau reali nei tikra.
Gyveno du berniukai, geri draugai. Miša ir Volodia. Lankė tą patį darželį, iš inercijos „Sovietija“ vadinamą.
Bet kaip tai neretai nutinka geriems draugams, ėmė ir susipyko. Priežastis banali. Nepasidalino iš mažesnių darželinukų atimtais naftingais žaislais. Be to, Miša prasitarė, kad nori vyresniu už Volodią būti, kažką apie demokratiją pralemeno. Volodia daugiau, negu Miša, draugų turėjo, tai įgrūdo Mišą į tamsų kambarį ir duris uždarė. Ilgam. Pamokai. Turtas kad ir vogtas, bet stipresniam reikia paklusti.
Amerikos užsienio politikos tarybos (American Foreign Policy Council) viceprezidentas Ilanas Bermanas paskelbė iš karto du straipsnius, kuriuose numatė artėjančią socialinę–politinę krizę Rusijoje ir pasiūlė iš anksto ruoštis jos padariniams.
Straipsnyje The Washington Post, pavadintame „Neteisingas išnykstančios Rusijos supratimas“, jis ragina Amerikos diplomatus atkreipti dėmesį į pavojų tarptautiniam saugumui, kurį šiandien kelia Rusija. Dalykas tas, kad „Rusijos Federacija sparčiais tempais artėja prie didelio masto socialinių ir politinių sukrėtimų, kurie žada būti tokie pat lemtingi, kaip ir Sovietų Sąjungos žlugimas, įvykęs maždaug prieš dvidešimt metų“, įsitikinęs I.Bermanas. Jo nuomone, Rusijos saulėlydį sąlygoja trys veiksniai.
