Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka penktadienį susitiko pokalbių, bet jiems nepavyko pasiekti susitarimo, kad būtų išspręsti nesutarimai dėl naftos.
 
„Nusprendėme tęsti pokalbius ne asmeniškai, bet su tais, kurie yra susiję su šiuo procesu“, – po susitikimo Sočyje sakė A. Lukašenka.
Baltarusijos vadovas pastarosiomis savaitėmis kaltino savo artimiausią sąjungininkę Rusiją dėl pernelyg didelių naftos kainų. Ketvirtadienį A. Lukašenka pareiškė, kad Rusija praeitą mėnesį tiekė mažiau naftos nei sutarta.
 
A. Lukašenkos teigimu, nors Rusija sutiko Baltarusijai tiekti 2 mln. tonų naftos per mėnesį, „sausį jie pristatė tik 500 tūkst. tonų, tik ketvirtį sutarto kiekio“.
 
Praeitą savaitę JAV valstybės sekretorius Mike’as Pompeo lankėsi Baltarusijoje ir pareiškė, kad JAV gali aprūpinti šalį nafta.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.08; 08:50

Pareigūnai, einantys itin atsakingas pareigas, turėtų laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų, teigia Prezidentūra, komentuodama premjero sutuoktinės įsidarbinimo finansų analitike koncerne „Orlen“ faktą.
 
„Politikai, pareigūnai bei tarnautojai, einantys itin atsakingas pareigas, turėtų laikytis aukščiausių etikos bei skaidrumo standartų. Įskaitant būtinybę vengti bet kokio galimo privačių bei viešųjų interesų konflikto ar net jų regimybės. Viešųjų ir privačių interesų konfliktų klausimus sprendžia ir gerojo elgesio praktiką formuoja svarbi institucija – Vyriausioji tarnybinės etikos komisija“, – Eltai atsiųstame komentare teigia prezidento Gitano Nausėdos atstovas spaudai Antanas Bubnelis.
 
ELTA primena, kad Sauliaus Skvernelio žmona Silvija Skvernelė pradėjo darbą lenkų koncernui „Orlen“ priklausančiame degalinių tinkle „Orlen Baltics retail“. Tai paaiškėjo, kai premjeras antradienį atnaujino savo privačių interesų deklaraciją, o naujienų portalas lrytas.lt tai pranešė.
 
S. Skvernelės įsidarbinimas viešojoje erdvėje didelio dėmesio susilaukė dėl anksčiau naujienų portalo 15min.lt paviešintos informacijos, esą po S. Skvernelio neskelbtų susitikimų su Lenkijos politikais, šios kaimyninės valstybės kontroliuojamo koncerno „Orlen“ valdoma naftos perdirbimo įmonė Mažeikiuose „Orlen Lietuva“ sulaukė nuolaidų dėl krovinių gabenimo „Lietuvos geležinkeliais“ bei pasisekimo valstybiniuose elektros rezervo konkursuose Lietuvoje.
 
Tuo metu koncernas parėmė Vilniaus „Ryto“, Panevėžio „Lietkabelio“ krepšinio klubus, esą susijusius su S. Skvernelio aplinkos verslininkais. S. Skvernelis šią informaciją yra pavadinęs tiesiog melu.
 
Komentuodamas viešojoje erdvėje įsiplieskusias diskusijas dėl Vyriausybės vadovo žmonos įsidarbinimo, „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis Eltai sakė, kad S. Skverneliui tenkanti kritika yra nepagrįsta, jo manymu, yra tikslingai pučiamas burbulas siekiant pakenkti premjero sveikatai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.05; 18:47

Aleksandras Lukašenka ir Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius vasario 3-4 dienomis Baltarusijos užsienio reikalų ministro Vladimiro Makėjaus kvietimu darbo vizito lankosi Baltarusijoje. Kaip skelbiama, daugiausiai svarstoma pagalba lietuvių kilmės vaikams švietimo srityje. Bet kitą dieną jis susitinka ir su oficialiais Baltarusijos valdžios atstovais, o Minske netgi planuojamas susitikimas su Baltarusijos pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių aktyvistais, kitaip sakant, su opozicija.

Sunku pasakyti, ar Lietuvos ministras šio vizito detales, ypač antros dienos susitikimus, derino su Seimu ir Prezidentu. Tai, kad Seimo užsienio reikalų komitetas ketino svarstyti „savavališkus“ L. Linkevičiaus vuajažus į Minską (nors paskutinis jų buvo prieš ketverius metus), liudija, jog politikai nėra patenkinti URM konformistine laikysena A. Lukašenkos režimo atžvilgiu. Jie įtaria, kad šitaip gali būti nuolaidžiaujama dėl Astravo AE.

Minskui šių metų pradžia nelengva. Be nuolatinių rietenų su Maskva dėl Baltarusijos glaudesnės integracijos į Sąjunginę valstybę nuo šių metų pradžios kaimyninė šalis negauna rusiškų naftos produktų. Sausio 3 d., nepavykus deryboms, jų tranzitas nutrauktas, o sausio 20 d. nutrūko ir dialogas šiuo klausimu.

A.Lukašenka pareiškė, kad naftą pirks už Rusijos ribų ir pasaulinėmis kainomis. Minskas jau įsigijo 80 tūkst. tonų šios žaliavos iš Norvegijos, ir pirmoji jos partija per Klaipėdos uostą geležinkelio cisternomis jau atkeliavo į Baltarusiją. O nuo vasario 1 d. Minskas 6,6 proc. padidino tarifus rusiškos naftos tranzitui.

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Kaip tik tuo metu į Minską vizito užsuko JAV valstybės sekretorius Mike Pompeo. Tokio rango JAV atstovo čia nebuvo nuo 1994 metų, kai A. Lukašenka ir buvo išrinktas prezidentu. Jo apsilankymo tikslas buvo daugiau negu akivaizdus: bandyti suvilioti A. Lukašenką racionaliu pasiūlymu – patenkinti Baltarusijos naftos poreikius amerikietiška žaliava visu 100 procentų, t.y., 18 mln. tonų naftos per metus. Amerikos užsienio politikos žinybos vadovas be užuolankų leido suprasti, kad Minskui tereikia kreiptis į Vašingtoną, nes JAV yra „didžiausias energijos resursų gamintojas pasaulyje“. Tokiu atveju jų naftos produktai būtų perdirbami Baltarusijoje įrengtose rusiškose naftos perdirbimo įmonėse.  

A.Lukašenka kol kas neatsakė nei taip, nei ne. Jis žino, kad Maskva protestuos prieš amerikietiško naftos verslo invaziją šalia Rusijos sienų. Rusijos nacionalinio energetinio saugumo fondo ekspertas Igoris Juškovas iškart atrėžė: tai neįmanoma. Jis mano, kad JAV nė dolerio nenuleis už naftos barelį, o rusiška nafta yra 10-12 dolerių pigesnė už pasaulines kainas. Be to, jo teigimu, rusišką Urals markės naftos žaliavą reikėtų maišyti su amerikietiška, kaip daroma Lenkijoje, nes gamyklos Baltarusijoje kitaip ją apdoroti nepritaikytos, o tai dar pabrangins importuojamą žaliavą.

Niekam ne paslaptis, kad problema ne naftos tiekimas, o problemiški santykiai su Rusija. V. Putinas kuria planus, kaip, prisidengdamas gilesne Sąjunginės valstybės integracija, Baltarusiją vis labiau pasiglemžti po savo sparnu. Tai erzina A. Lukašenką, vaizduojantį save visos gudų tautos vienytoju. Jis apdairiai nevaikė didžiulių mitingų, kuriuose baltarusiai protestavo prieš savo šalies integraciją į Rusiją.

Nors M. Pompeo ir mandagiai priekaištavo A. Lukašenkai dėl žmogaus teisių pažeidimų, jis padarė užuominą, kad JAV panaikins sankcijas pagrindinei žaliavos perdirbimo įmonei „Belneftechim“, bus atšauktas JAV ir ES draudimas dešimtims pareigūnų atvykti į šias šalis, o patį A. Lukašenką galbūt palaikys per šiais metais vyksiančius prezidento rinkimus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tad koks gi L. Linkevičiaus darbo vizito tikslas?

Tikėtina, kad jis buvo derintas ne tik su aukščiausiais šalies pareigūnais, bet ir aptartas aukštame lygyje, ypač po M. Pompeo vizitų į posovietinę erdvę (jis dar pabuvojo Kazachstane, kuris taip pat tikisi aprūpinti Minską naftos žaliava). Prezidentas G. Nausėda, grybaudamas Lietuvos-Baltarusijos pasienyje, darydavo toli siekiančias užuominas, kad laikas kaimynus traukti iš izoliacijos.

Tačiau „skersai kelio“ kaimyniškiems santykiams stovi nelemtas Astravas. Ar reikia čia ieškoti kompromiso su Minsko režimu? Kokia kaina Lietuva ketina „parduoti“ Astravo AE grėsmę už gerus geopolitinius santykius su A. Lukašenka? Ar nuo šiol nutylėsime grubius žmogaus teisių pažeidimus šioje šalyje ir represijas prieš opoziciją?

Tai klausimai, liečiantys mūsų užsienio politikos strategiją ir apskritai stabilumą regione. Šiame kontekste L. Linkevičiaus vizitas į kaimyninę šalį dvelkia vasališku noru įtikti ir amerikietiškai pozicijai, ir apskritai apsimestinam Vakarų aklumui – nematyti Rusijos ekspansijos per Baltarusiją recidyvų.

2020.02.03; 15:00

Baltarusijos prezidento A. Lukašenkos ir JAV valstybės sekretoriaus M. Pompeo susitikimas. EPA-ELTA nuotr.

Jungtinės Valstijos pasirengusios visiškai aprūpinti Baltarusiją energijos ištekliais konkurencingomis kainomis. Tai šeštadienį po derybų su Baltarusijos prezidentu Aliaksandru Lukašenka ir užsienio reikalų ministru Vladimiru Makejumi pareiškė JAV valstybės sekretorius Mike`as Pompeo.
 
„Mūsų energijos išteklių gamintojai pasirengę aprūpinti jus 100 procentų konkurencingomis kainomis“, – sakė M. Pompeo.
 
Šitaip, pabrėžė jis, „JAV nori padėti Baltarusijai sukurti savo suverenią valstybę“. „Mes – didžiausi energijos išteklių gamintojai pasaulyje, ir jums tereikia kreiptis į mus“, – pareiškė JAV valstybės sekretorius.
 
Rusijos naftos tiekimo į Baltarusiją sutartys baigė galioti 2019 metų gruodžio 31 d. Nuo to laiko šalys veda derybas dėl jų pratęsimo, bet negali susitarti dėl kainos. A. Lukašenka vyriausybei davė nurodymą ieškoti alternatyvių naftos šaltinių.
 
Maždaug 86 tūkstančius tonų naftos, kurią Baltarusija pirko Norvegijoje, sausio 23 d. į Klaipėdą atplukdė Norvegijos tanklaivis „Breiviken“.
 
Toliau nafta užsakovui gabenama geležinkeliu. Visos partijos transportavimas truks maždaug dvi savaites. Pastarąjį kartą nafta į Baltarusiją tranzitu per Lietuvą buvo gabenama 2017 metais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.02.02; 00:02

Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime. Slaptai.lt nuotr.

“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.

Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742

Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.

Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.

Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.

Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.

Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.

Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.

Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.

Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.

Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.

Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.

Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė. 

https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572

“Kai sakome „tragedija“, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.

2020.01.19; 06:45

Latvijos įmonės pasirengusios teikti Baltarusijai naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas. Tai penktadienį naujienų agentūrai TASS pareiškė Latvijos susisiekimo ministerijos komunikacijų skyriaus atstovė Iveta Kancena.
 
„Jei tik tokia būtinybė atsiras, Latvijos įmonės pasirengusios teikti reikiamas naftos perkrovimo, laikymo ir transportavimo paslaugas tiek uostuose, tiek geležinkeliuose“, – sakė ji, pridurdama, kad „šio bendradarbiavimo klausimai anksčiau buvo svarstomi su Baltarusijos atstovais“.
 
„Latvijos tranzito šakos bendradarbiavimas su Baltarusija labai svarbus, o naftos tranzito apimčių didinimas yra viena iš galimų krypčių, – teigė I. Kancena. – Latvija suinteresuota didinti krovinių apimtis ir aprūpinti Baltarusijos naftos perdirbimo įmones nafta iš Latvijos uostų“.
 
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka gruodžio 31 d. įpareigojo naftos ir chemijos komplekso vadovybę artimiausiomis dienomis užtikrinti naftos tiekimą šaliai iš alternatyvių šaltinių. Kaip sakoma naujienų agentūros „BelTA“ pranešime, pirmiausia omenyje turimas naftos tiekimas geležinkeliais iš Baltijos uostų.
 
Penktadienį Baltarusijos valstybinis naftos koncernas „Belneftechim“ pranešė, kad Rusija sustabdė naftos tiekimą Baltarusijai, nes šalims nepavyksta sudaryti naujos sutarties – jos nesutaria dėl tiekimo kainų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.04; 07:00

Po savaitgalį įvykusių atakų prieš naftos gamyklas, dėl kurių sutriko šalies naftos pramonė, o „juodojo aukso“ kaina rinkose šoktelėjo daugiau nei 10 proc., Saudo Arabija ramina – naftos gavyba šalyje bus atkurta iki mėnesio pabaigos.
 
Šį mėnesį pareigas pradėjęs eiti energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas tvirtino, kad viena didžiausių pasaulio naftos eksportuotojų atvėrė strateginius rezervus, kad aprūpintų nafta klientus.
 
„Turiu gerų naujienų – naftos tiekimas tarptautinėms rinkoms sugrįžo į prieš atakas buvusį lygį. Per pastarąsias dvi dienas žala buvo suvaldyta, 50 proc. gavybos jau atstatyta. Gavyba sugrįš į normalų lygį iki rugsėjo pabaigos“, – sakė A. bin Salmanas.
 
Nors Jungtinės Valstijos dėl atakų prieš Saudo Arabijos naftos gamyklas suskubo apkaltinti Iraną, pats ministras – Saudo Arabijos karaliaus Salmano sūnus – neatskleidė, ką laiko atsakingu už išpuolius, sukėlusius paniką pasaulinėse naftos rinkose.
 
„Nežinome, kas stovi už šios atakos“, – sakė A. bin Salmanas, pridurdamas, kad karalystė nori „profesionalumu ir tarptautinėje bendruomenėje pripažintais standartais paremtų įrodymų“.
 
Saudo Arabija taip pat teigiamai vertino valstybinės bendrovės „Saudi Aramco“ planuojamą pirminį viešą akcijų siūlymą (IPO).
 
„IPO bus tęsiamas, nieko nestabdysime“, – sakė „Saudi Aramco“ valdybos pirmininkas Yasiras al-Rumayyanas.
 
Rijadas išgauna apie 9,9 mln. barelių naftos per dieną, iš jų apie 7 mln. yra eksportuojami, daugiausia į Azijos rinkas.
 
Išpuoliai trumpam sumažino šalies naftos gavybą maždaug perpus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.18; 09:07

Vokietijos gynybos ministrė Annegreta Kramp-Karrenbauer trečiadienį teigė, kad Vokietija dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl JAV prašymo prisijungti prie prekybos laivų Hormūzo sąsiauryje apsaugos misijos steigimo. Vis dėlto A. Kramp-Karrenbauer leido suprasti, kad labiau tikėtina, jog Vokietija prie projekto neprisidės.
 
„Analizuojame šį kvietimą bendradarbiaudami su Didžiąja Britanija ir Prancūzija“, – sakė ministrė po susitikimo su NATO vadovu Jensu Stoltenbergu Briuselyje. A. Kramp-Karrenbauer pabrėžė, kad, kitaip nei JAV, Vokietija ir kitos Europos šalys nori išlaikyti branduolinį susitarimą su Iranu.
 
Berlynas stengiasi pasiekti taikų diplomatinį konflikto su Iranu sprendimą ir išlaikyti susitarimą, Teheranui draudžiantį įgyti branduolinių ginklų, sakė gynybos ministrė.
 
Didžioji Britanija ir JAV siekia suburti laivybos apsaugos misiją, kad užkirstų kelią Iranui toliau sulaikyti naftą gabenančius tanklaivius.
 
Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai Teheranas liepos viduryje strateginiame laivybos kelyje tarp Irano ir Omano sulaikė britų „Stena Impero“ laivą ir su Panamos vėliava plaukusį „MT Riah“.
 
Trečiadienį abiejų šalių – Didžiosios Britanijos ir JAV – atstovai šio klausimo aptarti susitinka Bahreine.
 
A. Kramp-Karrenbauer apsilankymas Briuselyje buvo jos, kaip naujos gynybos ministrės, pirmasis vizitas į užsienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.01; 06:36

Penktadienį Irano revoliucinė gvardija pranešė Hormūzo sąsiauryje – strategiškai svarbiame vandens kelyje, kuriame pastaruoju metu sparčiai auga įtampa, – dėl „tarptautinių laivybos taisyklių“ pažeidimo sulaikiusi su Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantį tanklaivį.
 
Tuo metu Jungtinė Karalystės teigia, kad Iranas Persijos įlankoje sulaikė du laivus. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Jeremy’is Huntas įspėjo dėl „rimtų pasekmių“, jei reikalas nebus greitai išspręstas.
 
Jungtinės Karalystės įmonė, kuriai priklauso vienas iš tanklaivių – su Liberijos vėliava plaukiojantis „Mesdar“, pranešė kad į laivą laikinai buvo patekęs ginkluotas personalas, tačiau tanklaivis vėliau galėjo laisvai pajudėti, o įgulos nariai liko saugūs ir sveiki.
 
Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad šalies karinės pajėgos numušė Irano bepilotį lėktuvą, kuris kėlė pavojų amerikiečių karinių jūros pajėgų laivui Hormūzo sąsiauryje. Teheranas tai paneigė. Pro Hormūzo sąsiaurį transportuojama beveik trečdalis viso pasaulio naftos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.20; 04:00
 
 
 

Venesuelos prezidento Nicolaso Maduro valdymo perspektyvoms vis labiau prastėjant, Rusija rizikuoja prarasti ilgalaikį sąjungininką Lotynų Amerikoje ir milijardus dolerių, investuotus į naftos sektorių ir ginkluotę.

Ispanija, Prancūzija ir Vokietija pateikė Venesuelos prezidentui N. Madurui ultimatumą. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ilgus metus kuravo aljansą su buvusiu Venesuelos lyderiu Hugo Chavezu ir jo įpėdiniu N. Maduru, dažnai priimdamas Venesuelos vadovus Maskvoje.

Venesueloje kilus pastarųjų savaičių krizei, kai parlamento pirmininkas Juanas Guaido pasiskelbė laikinuoju prezidentu, savo sąjungininką mūru užstojo Kremlius. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį pažadėjo, kad Maskva „padarys viską“, kad apgintų savo sąjungininką.

Tuo tarpu ekspertai tikina, kad Kremlius supranta, jog, praradus draugus Venesueloje, Maskva nebeturės patikimų sąjungininkų Lotynų Amerikoje.

„Venesuela yra praktiškai paskutinis dalykas, kurį Vladimiras Putinas dar turi Lotynų Amerikoje“, – mano Rusijos tarptautinių santykių analitikas Kolumbijos Icesio universitete Vladimiras Rouvinskis.

Venesueloje per protesto akcijas jau žuvo mažiausiai 35 žmonės. EPA-ELTA nuotr.

V. Rouvinskio teigimu, Maskva mėgsta pristatyti save kaip „alternatyvia supervalstybe“ Vašingtono užpakaliniame kieme – Pietų Amerikoje. Nors Maskvos santykiai su Venesuela ir tradicine sąjungininke Kuba yra itin artimi, santykiai su kitomis regiono valstybėmis, tokiomis kaip Brazilija, Ekvadoras ir Argentina, prastėjo po neseniai įvykusių valdžios pasikeitimų šalyse, neabejoja ekspertas.

Rusija sustiprino savo aljansą su Venesuela skolindama šaliai, tiekdama tankus ir Kalašnikovo automatus bei investuodama į didžiausią šalies turtą – naftos pramonę. Rusija yra antra pagal dydį, po Kinijos, investuotoja Venesueloje.

Gruodį N. Maduras vizito Maskvoje metu paskelbė, kad Rusija investuos papildomus 6 mlrd. dolerių į Venesuelos naftos ir kalnakasybos sektorius.

Šiuo metu Rusija „rizikuoja, kad šie ilgai puoselėti saitai neteks savo vertės“, teigia Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos profesorius Nikolajus Petrovas.

Rusijos ir Venesuelos ryšiai siekia H. Chavezo laikus, kuris bandė sukurti tai, ką jis pats vadino „XXI amžiaus socializmu“.

Santykiai tarp Rusijos ir Venesuelos ir toliau buvo plėtojami po to, kai N. Maduras perėmė valstybės vairą į savo rankas po H. Chavezo mirties 2013 m. Tarp 2005 ir 2017 m. Karakasas įsigijo rusiškų ginklų ir karinės įrangos už 11 mlrd. dolerių.

Venesuela apimta protestų ir neramumų. EPA – ELTA nuotr.

Maskva kartu su Kinija ir Turkija ir toliau palaikė N. Madurą po paskutinių prezidento rinkimų gegužę ir opozicijos lyderio J. Guaido pasiskelbimo prezidentu sausį.

Jungtinėms Valstijoms ir tuzinui Lotynų Amerikos šalių pripažįstant J. Guaido laikinuoju prezidentu, o Europos šalims reikalaujant naujų rinkimų, V. Putinas praėjusią savaitę paskambino N. Madurui, siekdamas pareikšti paramą „teisėtai valdžiai“.

Tuo tarpu žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad šimtai Rusijos privačios bendrovės „Wagner“ samdinių yra dislokuojami Venesueloje. Maskva neigia pranešimus, tačiau V. Rouvinskis tikina, kad samdinių dislokavimo Venesueloje scenarijus yra tikėtinas.

„Ženklai rodo, kad Rusijos samdiniai jau kurį laiką veikia Venesueloje, tačiau manau, kad jų ten kur kas mažiau, nei rašoma žiniasklaidoje“, – sakė V. Rouvinskis.

Rusijos televizijos plačiai nušvietė protestus Karakase, palygindamos įvykius Pietų Amerikos šalyje su 2014 m. įvykiais Ukrainoje, kai buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Pasak V. Rouvinskio, žinant Rusijos nepasitenkinimą tokiais žmonių mitingais, „gana ribotos, tačiau gerai parengtos Rusijos karinės operacijos šalyje galimybė negali būti atmesta“. Tačiau, patikino ekspertas, tokia karinė operacija būtų paskutinė priemonė, kurios imtųsi Maskva.

„Toks scenarijus būtų itin neigiamas pačiai Rusijai. Tai daugeliui metų nuteiktų visą Lotynų Ameriką prieš Rusiją“, – neabejojo Rusijos politikos analitikas.

V. Rouvinskio teigimu, nepaisant Rusijos ilgalaikių strateginių interesų, milijardai šalies dolerių yra investuoti į Venesuelos pramonę.

Valstybinė Rusijos naftos korporacija „Rosneft“, vadovaujama V. Putino sąjungininko Igorio Sečino, yra paskolinusi apie 6 mlrd. dolerių Venesuelos valstybinei naftos pramonės įmonei PDVSA. Tačiau pinigų stokojantis Karakasas nesugebėjo grąžinti paskolos nafta dėl prastos PDVSA naftos apdirbimo terminalų būklės.

Pasak analitikų, Rusija investavo į Venesuelą, žinodama, kad investicijos yra itin rizikingos, tačiau, sako ekspertai, Rusija tikisi, jog investicijos atsipirks.

„Rosneft“ pasiliko Venesueloje, nes bendrovė buvo pasiruošusi ten investuoti ilgam“, – sako Maskvos Lotynų Amerikos instituto ekspertas Danielis Rozentalis.

Tačiau, jei N. Maduro vyriausybė vis dėlto bus nuversta, Rusija „neabejotinai kovos dėl sandorių ir skolų“, – teigia V. Rouvinskis, pridurdamas, kad Rusija investicijas ne į naftos sektorių „tikriausiai praras“.

Jo teigimu, politiniai santykiai su naująja Venesuelos valdžia priklausys nuo Maskvos elgesio dabartinės krizės metu. Paprasti venesueliečiai Rusiją mato kaip N. Maduro vyriausybės sąjungininkę.

Tuo tarpu opozicinės jėgos mąsto pragmatiškai, tikino V. Rouvinskis, o Kremlius užsiminė galintis palaikyti „legitimų valdžios perdavimą“.

D. Rozentalis pritarė kolegai ir tikino, kad Rusijoje vyrauja pragmatinis požiūris, o darbiniai santykiai su Venesuela gali išlikti, net jei šalies opozicija nuvers N. Madurą ir perims valdžią.

„Rusijos lyderiai palaiko Venesuelos vyriausybės, šiuo atveju išrinktą prezidentą (N. Madurą). Tačiau tai nereiškia, kad Rusija nepalaikys ryšių su opozicija“, – pabrėžė D. Rozentalis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.30; 07:45

JAV prezidentas Donaldas Trumpas, anot žiniasklaidos, siūlė Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui trauktis iš ES.

E. Macronui balandį lankantis Baltuosiuose rūmuose, D. Trumpas sakė: „Kodėl tu nepalieki ES?“ Apie tai rašo „Washington Post“, remdamasis dviem neįvardytais ES pareigūnais.

Jei Prancūzija pasitrauks iš ES, jis pasiūlys šaliai dvišalę prekybos sutartį, JAV prezidentą cituoja straipsnio autorius Joshas Roginas. Šio dvišalio susitarimo sąlygos bus geresnės, nei jas JAV šiuo metu suteikia ES kaip visumai, esą sakė D. Trumpas E. Macronui.

Prieš tai jau JAV žinių portalas „Axios“ rašė, kad D. Trumpas G7 viršūnių susitikime birželio pradžioje Kanadoje už uždarų durų paniekinamai atsiliepė apie NATO. Jis karinį aljansą susitikime su Vakarų partneriais pavadino „tokiu pat blogu kaip NAFTA“ (JAV laisvosios prekybos sutartis su Kanada ir Meksika). D. Trumpas yra nepatenkintas NAFTA susitarimu ir grasina iš jo pasitraukti.

D. Trumpas ne kartą ir NATO, ir ES. Prieš savo inauguraciją jis „Brexit“ pavadino „puikiu dalyku“ ir pareiškė viltį, kad ir kitos valstybės paseks britų pavyzdžiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 09:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Azerbaidžano lyderis Ilhamas Alijevas trečiadienį vykusiuose pirmalaikiuose prezidento rinkimuose užsitikrino ketvirtąją kadenciją šiame poste.

Rinkimai laimėti įtikinamai. Centrinė rinkimų komisija informavo, kad suskaičiavus 94 proc. balsų, 15 metų valdžioje esantis I. Alijevas surinko 86 proc. balsų. Remiantis komisijos pranešimu, rinkėjų aktyvumas siekė net 74,5 proc. 

Pergalę rinkimuose skelbiant I. Alijevas kreipėsi į tautą ir padėkojo azerbaidžaniečiams už „paramą ir pasitikėjimą“. Per televiziją kreipdamasis į tautą prezidentas pabrėžė: „Azerbaidžano piliečiai balsavo už saugumą ir pažangą“. 

„Azerbaidžanas tvirtai žengia negrįžtamu demokratinės raidos keliu. Prezidento rinkimams Azerbaidžane buvo sukurta laisva, atvira ir skaidri aplinka“, – naujienų agentūrai AFP sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Hikmetas Hajiyevas (Chikmetas Hadžijevas). „Visi kandidatai turėjo lygias teises ir galimybes“, – pridūrė jis.

Maždaug 5,2 mln. žmonių galėjo atiduoti savo balsą pirmalaikiuose prezidento rinkimuose, kuriuos stebėjo tarptautiniai stebėtojai iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO). Tarptautiniams stebėtojams buvo sudartos išskirtinai patogios sąlygos stebėti, kaip vyksta rinkimai.

Tuo tarpu pagrindinės opozicijos partijos boikotavo rinkimus, vadindamos juos nedemokratiškais. Opozicija teigia, kad šalyje nebuvo sąlygų surengti demokratinį balsavimą. Opozicija taip pat kritikavo netikėtą I. Aliyevo sprendimą surengti rinkimus pusmečiu anksčiau nei planuota ir įrodinėjo, kad taip buvo siekiama sutrumpinti kampanijos periodą – trukdyti opozicijos pastangoms užkirsti kelią balsų klastojimui. Tačiau konkrečių įrodymų, jog rinkimai buvo klastojami, I. Alijevo oponentai nepateikė.

Valdančioji Naujojo Azerbaidžano partija atmetė opozicijos kritiką ir tvirtino, kad rinkimai buvo laisvi ir teisingi. „Pirmalaikiai rinkimai buvo sušaukti visiškai laikantis įstatymo reikalavimų, jie buvo gerai organizuoti ir demokratiniai“, – AFP sakė partijos vykdomojo sekretoriaus pavaduotoja Bahar Muradova. „Tie, kas vadina save opozicija, pasirinko keistą boikoto taktiką, – sakė ji. – Neatsakinga, kad jie nedalyvauja rinkimų procese.“

Be I. Alijevo, rinkimuose dalyvavo dar septyni asmenys: savarankiškai savo kandidatūrą iškėlęs Zahidas Orucas, socialdemokratas Arazas Elizade, Azerbaidžano vieningojo liaudies fronto kandidatas Qudretas Hesenqulijevas, partijos „Nacionalinio atgimimo judėjimas“ atstovas Ferecas Qulijevas, Lygybės partijos iškeltas Hafizas Hacijevas, Alternatyvaus liaudies fronto kandidatas Razi Nurulajevas ir Serdaras Celaloglu iš Azerbaidžano demokratų partijos.

Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.

Oficialios valdžios struktūros tvirtina, kad opozicinės jėgos nepajėgios mesti rimtesnio iššūkio šalies lyderiui, todėl pavydėdamos ir mėtosi nepagrįstais kaltinimais. Opozicijai skirtuose valdžios priekaištuose esama tiesos. Azerbaidžanas turtingas nafta, dujomis, todėl gyvenimas šioje šalyje nėra sunkus. Oficialusis Baku skiria daug lėšų pensijoms, socialinėms reikmėms, algoms. Oficialusis Baku rengia daug tarptautinių ekonominių projektų, kuriais suinteresuotas ne tik Pietų Kaukazo regionas, bet ir nuo Rusijos naftos ir dujų iki šiol priklausomi Vakarai. Turėdamas išteklių Azerbaidžanas pajėgus imtis pelningų verslų, kurie vėliau jau neša pelną į šalies biudžetą nepriklausomai nuo naftos kainų tarptautinėse rinkose.

Taip pat negalima pamiršti, jog Azerbaidžanas šių pasiekimų pasiekė ne taikos, o karo sąlygomis. Kalnų Karabachas ir dar septyni gretimi rajonai iki šiol okupuoti armėnų separatistų. Armėnų separatistai, siekiantys įsikurti nuo seno azerbaidžaniečių gyvenamose vietose, – Azerbaidžanui nepavojingi. Bet juos nuo pat pirmųjų incidentų 1988-aisiais ir pinigais, ir karine galia tiek slapta, tiek atvirai remia Rusija, nenorinti, kad Azerbaidžanas taptų nepriklausomas ir įtakingas politinis žaidėjas Pietų Kaukaze, ieškantis draugystės su Vakarais. Beje, tiek NATO, tiek ES šalys pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija nepaisant milžiniškų Armėnijos pastangų įrodyti priešingai.

Todėl vertinant Azerbaidžano pasiekimus bei trūkumus svarbu nepamiršti, kad oficialusis Baku prievartaujamas skirti milžiniškų lėšų gynybos reikmėms. Azerbaidžaniečiai privalo kurti rimtą kariuomenę, nes jų žemes okupavusią Armėniją už dyką arba tik už simbolinę kainą ginklais gausiai remia Rusija (Armėnijos mieste Giumri įkurta Rusijos karinė bazė, be to, kai kurias Armėnijos sienas saugo bendros rusų – armėnų pajėgos).

Taip pat svarbu, jog per karus dėl Kalnų Karabacho ši šalis neteko ne tik teritorijos, bet ir patyrė milžiniškų finansinių nuostolių (oficiali Baku pozicija: 86 milijardai JAV dolerių). Neturėtume igoruoti ir aplinkybės, jog Azerbaidžanas dėl Armėnijos – Rusijos agresijos tapo valstybe, į kurią atvyko apie milijonas pabėgėlių. Azerbaidžaniečiai masiškai plūdo iš Armėnijos (dabar ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio) ir Kalnų Karabacho. Jiems visiems reikėjo padėt įsigyti stogą virš galvos, skirti socialines pašalpas ir pensijas.

Svarbi detalė: prieš Azerbaidžaną tiek Rusijos, tiek Armėnijos slaptosios tarybos nuolat rengė ir teberengia provokacijas. Pavyzdžiui, užverbuodavo tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų tautybės žmones, juos siųsdavo į Azerbaidžaną aršiai kritikuoti valdžios, organizuoti riaušes, neramumus, o kai azerbaidžaniečių kontržvalgyba užkardydavo pavojus (provokatoriai atsidurdavo už grotų), juos siuntusios jėgos imdavo šaukti, esą šalyje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės, kreipdavosi į pačias įvairiausias tarptautines institucijas prašydamos užtarimo bei pagalbos.

Ir vis dėlto šalis valdant I.Alijevui, nepaisant visų nepalankių trukdžių, jau 15 metų pasižymi stabilumu. Ši aplinkybė, kurią tarptautinė bendruomenė kartais ignoruoja, labai svarbi azerbaidžaniečiams. Šalininkai pelnytai giria Aliyevus kažkada Sovietų Sąjungos užkampiu laikytą respubliką pavertus klestinčia ir įtakinga, Vakarams draugiška energijos tiekėja.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

56 metų I. Aliyevas pirmą kartą prezidentu buvo išrinktas 2003 metais, mirus jo tėvui Heydarui Aliyevui (Cheidarui Alijevui), kuris Azerbaidžaną valdė nuo 1993-iųjų – sugebėjo ištaisyti prieš tai buvusių šalies vadovų klaidas. Būtent H. Alijevui atėjus į valdžią Azerbaidžane įvesta tvarka ir šalis daugiau nebeprarado teritorijų Kalnų Karabacho frontuose. 56-erių metų amžiaus Ilhamas Alijevas prezidento poste pakeitė savo tėvą Heidarą, kuris mirė 2003-ųjų pabaigoje. 2003 metų spalio 15 dieną I. Alijevas išrinktas Azerbaidžano prezidentu. Už jį balsavo daugiau kaip 76 proc. rinkėjų. Buvo perrinktas 2008 ir 2013 metais – gavo atitinkamai 88,73 proc. ir 84,54 proc. balsų.

Pažymėtina, kad Azerbaidžanas nėra sulaukęs JAV ir ES sankcijų. „Foreign Policy“ pažymi, kad Azerbaidžano strateginė reikšmė – labai didelė. Europoje ši šalis yra vertinama kaip rimta ir reali alternatyva Rusijos energetikos ištekliams. Kurdamas energetinę politiką Azerbaidžano prezidentas sėkmingai išlaiko balansą tarp Rusijos ir Vakarų.

Tačiau tarptautinės bendruomenės bandymai sureguliuoti ilgametį konfliktą su Armėnija dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – bevaisiai. Regione – reguliarūs susidūrimai. Ypač krizė paaštrėjo 2016-aisiais, kai susišaudymų metu žuvo bent kelios dešimtys karių abiejose pusėse. Bet tai – ne Azerbaidžano kaltė. Tiesiog Vakarai bijo rimčiau spustelėti Rusiją, kad ši nustotų ginti svetimas teritorijas užgrobusią Armėniją.

Parengta remiantis ELTA, BNS, „Lietuvos žinių“, „Foreign Policy“, 15min.lt, delfi.lt, slaptai.lt informacija

2018.04.13; 05:00 

Rusijos tanklaiviai pastaraisiais metais jūroje bent tris kartus perdavė naftą Šiaurės Korėjai, „Reuters“ informavo du Vakarų Europos saugumo šaltiniai.

Šaltiniai pažymi, kad naftos pardavimai pažeidžia Jungtinių Tautų (JT) pritaikytas sankcijas Šiaurės Korėjai.

„Reuters“ rugsėjį skelbė, kad Šiaurės Korėjos laivai plaukdavo atgal į šalį tiesiai iš Rusijos. Teigiama, kad po šio pranešimo spalį ir lapkritį, siekdami slaptumo, krovinius perdavinėti ėmė jūroje.

„Rusijos tanklaiviai atliko naftos perdavimus Šiaurės Korėjos tanklaiviams kelis kartus šiemet, pažeisdami JT sankcijas“, – teigė vienas iš dviejų anoniminių šaltinių.

Tuo tarpu antrasis šaltinis patvirtino faktą, kad Rusijos tanklaiviai perdavė naftą Šiaurės Korėjai, bet pažymėjo, jog kol kas nėra jokių įrodymų, kad visą tai organizavo Rusijos valdžia.

„Nėra jokių įrodymų, kad naftos tiekimą remia Rusijos valdžia, tačiau tai labai stipriai padeda Šiaurės Korėjai“, – sakė šaltinis.

Anksčiau šią savaitę panašių kaltinimų naftos tiekimu Šiaurės Korėjai susilaukė Kinija. Dėl to nusivylimą išreiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, bet Kinija griežtai neigia tiekusi naftą savo kaimynei.

Nafta yra vienas pagrindinių faktorių, palaikančių Šiaurės Korėjos ekonomiką. Be to, nafta reikalinga ir šalies balistinių raketų programai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.01; 00:05

„…Karas prasidės ir baigsis biržose, – rašė kovo 10 dieną „Naši groši“ apie tikėtiniausią Rusijos ir JAV interesų konflikto, kilusio Krymo pagrindu, scenarijų

Ir dėka kovo 13 dienos naftos biržų suvestinių bei tame kontekste susiklosčiusių įvykių turime drąsos tvirtinti: Rusija jau pralaimėjo.

Šiandien jau žinoma, kad JAV pirmą kartą nuo 1990 metų išmetė į rinką savo naftos strategines atsargas. Parduodama iš viso 5 mln. barelių, o tai sudaro tik 1 proc. Amerikos atsargų. Tačiau efektas pranoko visas prognozes – Niujorke naftos fjučeriai smuko 2 proc. – iki 98 dolerių.

Rusijai – tai mirtis. Žinoma, ne akimirksniu, ne čia ir dabar. Bet labai įžvelgiamoje ateityje.

Continue reading „JAV parodė Kremliui, kaip jos laimi karą už Ukrainą: rusai pasprings nafta…“

Kai gruodžio 31 laikrodis išmuš vidurnaktį, Vladimiras Putinas galės sovietiškai iškilmingai atšvęsti pabaigą metų, atnešusių Rusijai šitiek laimėjimų ant tarptautinės politikos nestabilios šachmatų lentos, sakoma rumunų visuomenės veikėjo Andrejaus Soresku straipsnyje leidinyje "Le Huffington Post". Sirija, Iranas, Armėnija, G 20 viršūnių pasitarimas, Snoudenas – Rusijos pergalių sąrašas šiemet toks ilgas, kad Kremliaus šeimininkas kurį laiką net buvo kandidatas į Nobelio taikos premiją.

Šiandien Rusija stovi pasaulinės diplomatijos viršūnėje, nors dar prieš keletą mėnesių nebuvo jokių prielaidų, mano A.Soresku. Viskas pasikeitė po Sirijos vyriausybinės kariuomenės dujų atakos Damasko priemiestyje, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Nuostabūs Valdimiro Putino metai“

Rusijos naftos eksportas artimiausią dešimtmetį gali smukti, priklausomai nuo to, kaip JAV gausina skalūninių degalų gamybos apimtis, nurodė pranešime Energetinių tyrimų institutas RAN, „nepaprastai atvirai pripažindamas, kad Šiaurės Amerikos skalūninių dujų bumas kelia grėsmę Rusijos ekonomikai, kuri maitinama angliavandenilio“, – rašo "The Wall Street Journal".

Pavyzdžiui, pranešime sakoma, kad jei „skalūnų proveržis“ sustiprės, tai gali nusmukdyti prognozuojamą Rusijos eksportą 50 mln. tonų per metus iki 2040 metų. Pernai Rusija eksportavo 240 mln. tonų naftos, praneša korespondentas.

Continue reading „„Skalūnų revoliucija“ pavojinga Rusijos ekonomikai“

Skalūninių dujų telkinių naudojimas sumaišys kortas energetinio saugumo sferoje – kai kam tas pageidautina, bet vis dėlto pavojinga, rašo “Le Monde” laikraštyje” Grenoblio Vadybos mokyklos profesorius Ugas Puasonje (Hugues Poissonnier). Pagrindiniai vykstančios revoliucijos veikėjai yra JAV ir Kinija.

„Nauja geopolitinė pusiausvyra pasaulyje formuojasi Amerikos gelmėse, – konstatuoja straipsnio autorius. – Leisdamos Amerikai sumažinti savo energetinę priklausomybę, skalūninės dujos iškelia Amerikos strateginio prioriteto klausimą: naftos tiekimo iš Artimųjų Rytų šalių stabilumą. Vardan to stabilumo JAV užtikrino jūrų prekybinių kelių saugumą, o taip pat vaidino žandaro vaidmenį šalyse – tiekėjose“.

Continue reading „Skalūninių dujų geopolitinė revoliucija vyksta Europai nedalyvaujant“

azeri_old

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šiandieninį Azerbaidžaną. Šios publikacijos turėtų sudominti mūsų skaitytojus, kadangi nūnai Azerbaidžano sostinėje Baku rengiamas Eurovizijos konkursas. Žodžiu, viso pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Azerbaidžaną.

Elmaras Mamedjarovas

Azerbaidžano laimėjimai

Galimybė surengti Eurovizijos finalą – ženklas, kad Azerbaidžanas grįžta į tarptautinę bendriją, šansas pademonstruoti mūsų laimėjimus po nepriklausomybės įgavimo, rašo savo straipsnyje „The Wall Street Journa”l“ Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas.

Continue reading „Nepažįstamas Azerbaidžanas: tikri ir tariami laimėjimai“

abramovicius_

Žurnalas “Forbes” nuo 1987 metų kasmet skelbia turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Neseniai paskelbtas naujas 1011 milijardierių sąrašas nustebino pasaulį ir pribloškė daugelį Rusijos gyventojų.

Ekonominės krizės sąlygomis, kuri Rusiją palietė itin skaudžiai, turtingiausių žmonių pasaulyje sąraše atsirado 62 Rusijos piliečiai (prieš metus jų buvo tik 32). Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena daugiausiai milijardierių, bet per šį laikotarpį jų skaičius sumažėjo nuo 45 iki 40 procentų.

Continue reading „Vargšė milijardierių šalis“

Eilinis “Neokono“ apžvalgos fragmentas šį kartą – laiku. Vienu iš pagrindinių pasaulinės ekonomikos vystymosi parametrų šiemet bus naftos kaina. Rusijai tai apskritai pats svarbiausias rodiklis: visos jos vystymosi prognozės grindžiamos būtent juo (kas, mūsų nuomone, ne visada teisinga). Bet ši aplinkybė ateities prognozes daro ypatingai sudėtingomis. Nes pasaulinė naftos kaina yra sutartinė – ne paprasta, rinkos prasme, kada pardavėjas ir vartotojas sutaria kainą. Ji sutartinė ta prasme, kad įtraukta į sudėtingų politinių susitarimų dėl pasaulinio finansų tinklo pusiausvyros palaikymo sistemą.

Continue reading „Kodėl Rusija demonstruoja įsitikinimą, jog žino, kokios bus naftos kainos“