Po savaitgalį įvykusių atakų prieš naftos gamyklas, dėl kurių sutriko šalies naftos pramonė, o „juodojo aukso“ kaina rinkose šoktelėjo daugiau nei 10 proc., Saudo Arabija ramina – naftos gavyba šalyje bus atkurta iki mėnesio pabaigos.
 
Šį mėnesį pareigas pradėjęs eiti energetikos ministras princas Abdulazizas bin Salmanas tvirtino, kad viena didžiausių pasaulio naftos eksportuotojų atvėrė strateginius rezervus, kad aprūpintų nafta klientus.
 
„Turiu gerų naujienų – naftos tiekimas tarptautinėms rinkoms sugrįžo į prieš atakas buvusį lygį. Per pastarąsias dvi dienas žala buvo suvaldyta, 50 proc. gavybos jau atstatyta. Gavyba sugrįš į normalų lygį iki rugsėjo pabaigos“, – sakė A. bin Salmanas.
 
Nors Jungtinės Valstijos dėl atakų prieš Saudo Arabijos naftos gamyklas suskubo apkaltinti Iraną, pats ministras – Saudo Arabijos karaliaus Salmano sūnus – neatskleidė, ką laiko atsakingu už išpuolius, sukėlusius paniką pasaulinėse naftos rinkose.
 
„Nežinome, kas stovi už šios atakos“, – sakė A. bin Salmanas, pridurdamas, kad karalystė nori „profesionalumu ir tarptautinėje bendruomenėje pripažintais standartais paremtų įrodymų“.
 
Saudo Arabija taip pat teigiamai vertino valstybinės bendrovės „Saudi Aramco“ planuojamą pirminį viešą akcijų siūlymą (IPO).
 
„IPO bus tęsiamas, nieko nestabdysime“, – sakė „Saudi Aramco“ valdybos pirmininkas Yasiras al-Rumayyanas.
 
Rijadas išgauna apie 9,9 mln. barelių naftos per dieną, iš jų apie 7 mln. yra eksportuojami, daugiausia į Azijos rinkas.
 
Išpuoliai trumpam sumažino šalies naftos gavybą maždaug perpus.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.09.18; 09:07

Vokietijos gynybos ministrė Annegreta Kramp-Karrenbauer trečiadienį teigė, kad Vokietija dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl JAV prašymo prisijungti prie prekybos laivų Hormūzo sąsiauryje apsaugos misijos steigimo. Vis dėlto A. Kramp-Karrenbauer leido suprasti, kad labiau tikėtina, jog Vokietija prie projekto neprisidės.
 
„Analizuojame šį kvietimą bendradarbiaudami su Didžiąja Britanija ir Prancūzija“, – sakė ministrė po susitikimo su NATO vadovu Jensu Stoltenbergu Briuselyje. A. Kramp-Karrenbauer pabrėžė, kad, kitaip nei JAV, Vokietija ir kitos Europos šalys nori išlaikyti branduolinį susitarimą su Iranu.
 
Berlynas stengiasi pasiekti taikų diplomatinį konflikto su Iranu sprendimą ir išlaikyti susitarimą, Teheranui draudžiantį įgyti branduolinių ginklų, sakė gynybos ministrė.
 
Didžioji Britanija ir JAV siekia suburti laivybos apsaugos misiją, kad užkirstų kelią Iranui toliau sulaikyti naftą gabenančius tanklaivius.
 
Toks sprendimas buvo priimtas po to, kai Teheranas liepos viduryje strateginiame laivybos kelyje tarp Irano ir Omano sulaikė britų „Stena Impero“ laivą ir su Panamos vėliava plaukusį „MT Riah“.
 
Trečiadienį abiejų šalių – Didžiosios Britanijos ir JAV – atstovai šio klausimo aptarti susitinka Bahreine.
 
A. Kramp-Karrenbauer apsilankymas Briuselyje buvo jos, kaip naujos gynybos ministrės, pirmasis vizitas į užsienį.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.01; 06:36

Penktadienį Irano revoliucinė gvardija pranešė Hormūzo sąsiauryje – strategiškai svarbiame vandens kelyje, kuriame pastaruoju metu sparčiai auga įtampa, – dėl „tarptautinių laivybos taisyklių“ pažeidimo sulaikiusi su Jungtinės Karalystės vėliava plaukiojantį tanklaivį.
 
Tuo metu Jungtinė Karalystės teigia, kad Iranas Persijos įlankoje sulaikė du laivus. Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretorius Jeremy’is Huntas įspėjo dėl „rimtų pasekmių“, jei reikalas nebus greitai išspręstas.
 
Jungtinės Karalystės įmonė, kuriai priklauso vienas iš tanklaivių – su Liberijos vėliava plaukiojantis „Mesdar“, pranešė kad į laivą laikinai buvo patekęs ginkluotas personalas, tačiau tanklaivis vėliau galėjo laisvai pajudėti, o įgulos nariai liko saugūs ir sveiki.
 
Penktadienį JAV prezidentas Donaldas Trumpas paskelbė, kad šalies karinės pajėgos numušė Irano bepilotį lėktuvą, kuris kėlė pavojų amerikiečių karinių jūros pajėgų laivui Hormūzo sąsiauryje. Teheranas tai paneigė. Pro Hormūzo sąsiaurį transportuojama beveik trečdalis viso pasaulio naftos.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.20; 04:00
 
 
 

Venesuelos prezidento Nicolaso Maduro valdymo perspektyvoms vis labiau prastėjant, Rusija rizikuoja prarasti ilgalaikį sąjungininką Lotynų Amerikoje ir milijardus dolerių, investuotus į naftos sektorių ir ginkluotę.

Ispanija, Prancūzija ir Vokietija pateikė Venesuelos prezidentui N. Madurui ultimatumą. EPA-ELTA nuotr.

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ilgus metus kuravo aljansą su buvusiu Venesuelos lyderiu Hugo Chavezu ir jo įpėdiniu N. Maduru, dažnai priimdamas Venesuelos vadovus Maskvoje.

Venesueloje kilus pastarųjų savaičių krizei, kai parlamento pirmininkas Juanas Guaido pasiskelbė laikinuoju prezidentu, savo sąjungininką mūru užstojo Kremlius. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas antradienį pažadėjo, kad Maskva „padarys viską“, kad apgintų savo sąjungininką.

Tuo tarpu ekspertai tikina, kad Kremlius supranta, jog, praradus draugus Venesueloje, Maskva nebeturės patikimų sąjungininkų Lotynų Amerikoje.

„Venesuela yra praktiškai paskutinis dalykas, kurį Vladimiras Putinas dar turi Lotynų Amerikoje“, – mano Rusijos tarptautinių santykių analitikas Kolumbijos Icesio universitete Vladimiras Rouvinskis.

Venesueloje per protesto akcijas jau žuvo mažiausiai 35 žmonės. EPA-ELTA nuotr.

V. Rouvinskio teigimu, Maskva mėgsta pristatyti save kaip „alternatyvia supervalstybe“ Vašingtono užpakaliniame kieme – Pietų Amerikoje. Nors Maskvos santykiai su Venesuela ir tradicine sąjungininke Kuba yra itin artimi, santykiai su kitomis regiono valstybėmis, tokiomis kaip Brazilija, Ekvadoras ir Argentina, prastėjo po neseniai įvykusių valdžios pasikeitimų šalyse, neabejoja ekspertas.

Rusija sustiprino savo aljansą su Venesuela skolindama šaliai, tiekdama tankus ir Kalašnikovo automatus bei investuodama į didžiausią šalies turtą – naftos pramonę. Rusija yra antra pagal dydį, po Kinijos, investuotoja Venesueloje.

Gruodį N. Maduras vizito Maskvoje metu paskelbė, kad Rusija investuos papildomus 6 mlrd. dolerių į Venesuelos naftos ir kalnakasybos sektorius.

Šiuo metu Rusija „rizikuoja, kad šie ilgai puoselėti saitai neteks savo vertės“, teigia Maskvos aukštesniosios ekonomikos mokyklos profesorius Nikolajus Petrovas.

Rusijos ir Venesuelos ryšiai siekia H. Chavezo laikus, kuris bandė sukurti tai, ką jis pats vadino „XXI amžiaus socializmu“.

Santykiai tarp Rusijos ir Venesuelos ir toliau buvo plėtojami po to, kai N. Maduras perėmė valstybės vairą į savo rankas po H. Chavezo mirties 2013 m. Tarp 2005 ir 2017 m. Karakasas įsigijo rusiškų ginklų ir karinės įrangos už 11 mlrd. dolerių.

Venesuela apimta protestų ir neramumų. EPA – ELTA nuotr.

Maskva kartu su Kinija ir Turkija ir toliau palaikė N. Madurą po paskutinių prezidento rinkimų gegužę ir opozicijos lyderio J. Guaido pasiskelbimo prezidentu sausį.

Jungtinėms Valstijoms ir tuzinui Lotynų Amerikos šalių pripažįstant J. Guaido laikinuoju prezidentu, o Europos šalims reikalaujant naujų rinkimų, V. Putinas praėjusią savaitę paskambino N. Madurui, siekdamas pareikšti paramą „teisėtai valdžiai“.

Tuo tarpu žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad šimtai Rusijos privačios bendrovės „Wagner“ samdinių yra dislokuojami Venesueloje. Maskva neigia pranešimus, tačiau V. Rouvinskis tikina, kad samdinių dislokavimo Venesueloje scenarijus yra tikėtinas.

„Ženklai rodo, kad Rusijos samdiniai jau kurį laiką veikia Venesueloje, tačiau manau, kad jų ten kur kas mažiau, nei rašoma žiniasklaidoje“, – sakė V. Rouvinskis.

Rusijos televizijos plačiai nušvietė protestus Karakase, palygindamos įvykius Pietų Amerikos šalyje su 2014 m. įvykiais Ukrainoje, kai buvo nuverstas prezidentas Viktoras Janukovyčius.

Pasak V. Rouvinskio, žinant Rusijos nepasitenkinimą tokiais žmonių mitingais, „gana ribotos, tačiau gerai parengtos Rusijos karinės operacijos šalyje galimybė negali būti atmesta“. Tačiau, patikino ekspertas, tokia karinė operacija būtų paskutinė priemonė, kurios imtųsi Maskva.

„Toks scenarijus būtų itin neigiamas pačiai Rusijai. Tai daugeliui metų nuteiktų visą Lotynų Ameriką prieš Rusiją“, – neabejojo Rusijos politikos analitikas.

V. Rouvinskio teigimu, nepaisant Rusijos ilgalaikių strateginių interesų, milijardai šalies dolerių yra investuoti į Venesuelos pramonę.

Valstybinė Rusijos naftos korporacija „Rosneft“, vadovaujama V. Putino sąjungininko Igorio Sečino, yra paskolinusi apie 6 mlrd. dolerių Venesuelos valstybinei naftos pramonės įmonei PDVSA. Tačiau pinigų stokojantis Karakasas nesugebėjo grąžinti paskolos nafta dėl prastos PDVSA naftos apdirbimo terminalų būklės.

Pasak analitikų, Rusija investavo į Venesuelą, žinodama, kad investicijos yra itin rizikingos, tačiau, sako ekspertai, Rusija tikisi, jog investicijos atsipirks.

„Rosneft“ pasiliko Venesueloje, nes bendrovė buvo pasiruošusi ten investuoti ilgam“, – sako Maskvos Lotynų Amerikos instituto ekspertas Danielis Rozentalis.

Tačiau, jei N. Maduro vyriausybė vis dėlto bus nuversta, Rusija „neabejotinai kovos dėl sandorių ir skolų“, – teigia V. Rouvinskis, pridurdamas, kad Rusija investicijas ne į naftos sektorių „tikriausiai praras“.

Jo teigimu, politiniai santykiai su naująja Venesuelos valdžia priklausys nuo Maskvos elgesio dabartinės krizės metu. Paprasti venesueliečiai Rusiją mato kaip N. Maduro vyriausybės sąjungininkę.

Tuo tarpu opozicinės jėgos mąsto pragmatiškai, tikino V. Rouvinskis, o Kremlius užsiminė galintis palaikyti „legitimų valdžios perdavimą“.

D. Rozentalis pritarė kolegai ir tikino, kad Rusijoje vyrauja pragmatinis požiūris, o darbiniai santykiai su Venesuela gali išlikti, net jei šalies opozicija nuvers N. Madurą ir perims valdžią.

„Rusijos lyderiai palaiko Venesuelos vyriausybės, šiuo atveju išrinktą prezidentą (N. Madurą). Tačiau tai nereiškia, kad Rusija nepalaikys ryšių su opozicija“, – pabrėžė D. Rozentalis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.30; 07:45

JAV prezidentas Donaldas Trumpas, anot žiniasklaidos, siūlė Prancūzijos prezidentui Emmanueliui Macronui trauktis iš ES.

E. Macronui balandį lankantis Baltuosiuose rūmuose, D. Trumpas sakė: „Kodėl tu nepalieki ES?“ Apie tai rašo „Washington Post“, remdamasis dviem neįvardytais ES pareigūnais.

Jei Prancūzija pasitrauks iš ES, jis pasiūlys šaliai dvišalę prekybos sutartį, JAV prezidentą cituoja straipsnio autorius Joshas Roginas. Šio dvišalio susitarimo sąlygos bus geresnės, nei jas JAV šiuo metu suteikia ES kaip visumai, esą sakė D. Trumpas E. Macronui.

Prieš tai jau JAV žinių portalas „Axios“ rašė, kad D. Trumpas G7 viršūnių susitikime birželio pradžioje Kanadoje už uždarų durų paniekinamai atsiliepė apie NATO. Jis karinį aljansą susitikime su Vakarų partneriais pavadino „tokiu pat blogu kaip NAFTA“ (JAV laisvosios prekybos sutartis su Kanada ir Meksika). D. Trumpas yra nepatenkintas NAFTA susitarimu ir grasina iš jo pasitraukti.

D. Trumpas ne kartą ir NATO, ir ES. Prieš savo inauguraciją jis „Brexit“ pavadino „puikiu dalyku“ ir pareiškė viltį, kad ir kitos valstybės paseks britų pavyzdžiu.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.01; 09:00

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. Axar.az nuotr.

Azerbaidžano lyderis Ilhamas Alijevas trečiadienį vykusiuose pirmalaikiuose prezidento rinkimuose užsitikrino ketvirtąją kadenciją šiame poste.

Rinkimai laimėti įtikinamai. Centrinė rinkimų komisija informavo, kad suskaičiavus 94 proc. balsų, 15 metų valdžioje esantis I. Alijevas surinko 86 proc. balsų. Remiantis komisijos pranešimu, rinkėjų aktyvumas siekė net 74,5 proc. 

Pergalę rinkimuose skelbiant I. Alijevas kreipėsi į tautą ir padėkojo azerbaidžaniečiams už „paramą ir pasitikėjimą“. Per televiziją kreipdamasis į tautą prezidentas pabrėžė: „Azerbaidžano piliečiai balsavo už saugumą ir pažangą“. 

„Azerbaidžanas tvirtai žengia negrįžtamu demokratinės raidos keliu. Prezidento rinkimams Azerbaidžane buvo sukurta laisva, atvira ir skaidri aplinka“, – naujienų agentūrai AFP sakė Užsienio reikalų ministerijos atstovas spaudai Hikmetas Hajiyevas (Chikmetas Hadžijevas). „Visi kandidatai turėjo lygias teises ir galimybes“, – pridūrė jis.

Maždaug 5,2 mln. žmonių galėjo atiduoti savo balsą pirmalaikiuose prezidento rinkimuose, kuriuos stebėjo tarptautiniai stebėtojai iš Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO). Tarptautiniams stebėtojams buvo sudartos išskirtinai patogios sąlygos stebėti, kaip vyksta rinkimai.

Tuo tarpu pagrindinės opozicijos partijos boikotavo rinkimus, vadindamos juos nedemokratiškais. Opozicija teigia, kad šalyje nebuvo sąlygų surengti demokratinį balsavimą. Opozicija taip pat kritikavo netikėtą I. Aliyevo sprendimą surengti rinkimus pusmečiu anksčiau nei planuota ir įrodinėjo, kad taip buvo siekiama sutrumpinti kampanijos periodą – trukdyti opozicijos pastangoms užkirsti kelią balsų klastojimui. Tačiau konkrečių įrodymų, jog rinkimai buvo klastojami, I. Alijevo oponentai nepateikė.

Valdančioji Naujojo Azerbaidžano partija atmetė opozicijos kritiką ir tvirtino, kad rinkimai buvo laisvi ir teisingi. „Pirmalaikiai rinkimai buvo sušaukti visiškai laikantis įstatymo reikalavimų, jie buvo gerai organizuoti ir demokratiniai“, – AFP sakė partijos vykdomojo sekretoriaus pavaduotoja Bahar Muradova. „Tie, kas vadina save opozicija, pasirinko keistą boikoto taktiką, – sakė ji. – Neatsakinga, kad jie nedalyvauja rinkimų procese.“

Be I. Alijevo, rinkimuose dalyvavo dar septyni asmenys: savarankiškai savo kandidatūrą iškėlęs Zahidas Orucas, socialdemokratas Arazas Elizade, Azerbaidžano vieningojo liaudies fronto kandidatas Qudretas Hesenqulijevas, partijos „Nacionalinio atgimimo judėjimas“ atstovas Ferecas Qulijevas, Lygybės partijos iškeltas Hafizas Hacijevas, Alternatyvaus liaudies fronto kandidatas Razi Nurulajevas ir Serdaras Celaloglu iš Azerbaidžano demokratų partijos.

Azerbaidžano lyderis Heidaras Alijevas. Azernews nuotr.

Oficialios valdžios struktūros tvirtina, kad opozicinės jėgos nepajėgios mesti rimtesnio iššūkio šalies lyderiui, todėl pavydėdamos ir mėtosi nepagrįstais kaltinimais. Opozicijai skirtuose valdžios priekaištuose esama tiesos. Azerbaidžanas turtingas nafta, dujomis, todėl gyvenimas šioje šalyje nėra sunkus. Oficialusis Baku skiria daug lėšų pensijoms, socialinėms reikmėms, algoms. Oficialusis Baku rengia daug tarptautinių ekonominių projektų, kuriais suinteresuotas ne tik Pietų Kaukazo regionas, bet ir nuo Rusijos naftos ir dujų iki šiol priklausomi Vakarai. Turėdamas išteklių Azerbaidžanas pajėgus imtis pelningų verslų, kurie vėliau jau neša pelną į šalies biudžetą nepriklausomai nuo naftos kainų tarptautinėse rinkose.

Taip pat negalima pamiršti, jog Azerbaidžanas šių pasiekimų pasiekė ne taikos, o karo sąlygomis. Kalnų Karabachas ir dar septyni gretimi rajonai iki šiol okupuoti armėnų separatistų. Armėnų separatistai, siekiantys įsikurti nuo seno azerbaidžaniečių gyvenamose vietose, – Azerbaidžanui nepavojingi. Bet juos nuo pat pirmųjų incidentų 1988-aisiais ir pinigais, ir karine galia tiek slapta, tiek atvirai remia Rusija, nenorinti, kad Azerbaidžanas taptų nepriklausomas ir įtakingas politinis žaidėjas Pietų Kaukaze, ieškantis draugystės su Vakarais. Beje, tiek NATO, tiek ES šalys pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano teritorija nepaisant milžiniškų Armėnijos pastangų įrodyti priešingai.

Todėl vertinant Azerbaidžano pasiekimus bei trūkumus svarbu nepamiršti, kad oficialusis Baku prievartaujamas skirti milžiniškų lėšų gynybos reikmėms. Azerbaidžaniečiai privalo kurti rimtą kariuomenę, nes jų žemes okupavusią Armėniją už dyką arba tik už simbolinę kainą ginklais gausiai remia Rusija (Armėnijos mieste Giumri įkurta Rusijos karinė bazė, be to, kai kurias Armėnijos sienas saugo bendros rusų – armėnų pajėgos).

Taip pat svarbu, jog per karus dėl Kalnų Karabacho ši šalis neteko ne tik teritorijos, bet ir patyrė milžiniškų finansinių nuostolių (oficiali Baku pozicija: 86 milijardai JAV dolerių). Neturėtume igoruoti ir aplinkybės, jog Azerbaidžanas dėl Armėnijos – Rusijos agresijos tapo valstybe, į kurią atvyko apie milijonas pabėgėlių. Azerbaidžaniečiai masiškai plūdo iš Armėnijos (dabar ten nėra nė vieno azerbaidžaniečio) ir Kalnų Karabacho. Jiems visiems reikėjo padėt įsigyti stogą virš galvos, skirti socialines pašalpas ir pensijas.

Svarbi detalė: prieš Azerbaidžaną tiek Rusijos, tiek Armėnijos slaptosios tarybos nuolat rengė ir teberengia provokacijas. Pavyzdžiui, užverbuodavo tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių, tiek rusų tautybės žmones, juos siųsdavo į Azerbaidžaną aršiai kritikuoti valdžios, organizuoti riaušes, neramumus, o kai azerbaidžaniečių kontržvalgyba užkardydavo pavojus (provokatoriai atsidurdavo už grotų), juos siuntusios jėgos imdavo šaukti, esą šalyje grubiai pažeidžiamos žmogaus teisės, kreipdavosi į pačias įvairiausias tarptautines institucijas prašydamos užtarimo bei pagalbos.

Ir vis dėlto šalis valdant I.Alijevui, nepaisant visų nepalankių trukdžių, jau 15 metų pasižymi stabilumu. Ši aplinkybė, kurią tarptautinė bendruomenė kartais ignoruoja, labai svarbi azerbaidžaniečiams. Šalininkai pelnytai giria Aliyevus kažkada Sovietų Sąjungos užkampiu laikytą respubliką pavertus klestinčia ir įtakinga, Vakarams draugiška energijos tiekėja.

Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.

56 metų I. Aliyevas pirmą kartą prezidentu buvo išrinktas 2003 metais, mirus jo tėvui Heydarui Aliyevui (Cheidarui Alijevui), kuris Azerbaidžaną valdė nuo 1993-iųjų – sugebėjo ištaisyti prieš tai buvusių šalies vadovų klaidas. Būtent H. Alijevui atėjus į valdžią Azerbaidžane įvesta tvarka ir šalis daugiau nebeprarado teritorijų Kalnų Karabacho frontuose. 56-erių metų amžiaus Ilhamas Alijevas prezidento poste pakeitė savo tėvą Heidarą, kuris mirė 2003-ųjų pabaigoje. 2003 metų spalio 15 dieną I. Alijevas išrinktas Azerbaidžano prezidentu. Už jį balsavo daugiau kaip 76 proc. rinkėjų. Buvo perrinktas 2008 ir 2013 metais – gavo atitinkamai 88,73 proc. ir 84,54 proc. balsų.

Pažymėtina, kad Azerbaidžanas nėra sulaukęs JAV ir ES sankcijų. „Foreign Policy“ pažymi, kad Azerbaidžano strateginė reikšmė – labai didelė. Europoje ši šalis yra vertinama kaip rimta ir reali alternatyva Rusijos energetikos ištekliams. Kurdamas energetinę politiką Azerbaidžano prezidentas sėkmingai išlaiko balansą tarp Rusijos ir Vakarų.

Tačiau tarptautinės bendruomenės bandymai sureguliuoti ilgametį konfliktą su Armėnija dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – bevaisiai. Regione – reguliarūs susidūrimai. Ypač krizė paaštrėjo 2016-aisiais, kai susišaudymų metu žuvo bent kelios dešimtys karių abiejose pusėse. Bet tai – ne Azerbaidžano kaltė. Tiesiog Vakarai bijo rimčiau spustelėti Rusiją, kad ši nustotų ginti svetimas teritorijas užgrobusią Armėniją.

Parengta remiantis ELTA, BNS, „Lietuvos žinių“, „Foreign Policy“, 15min.lt, delfi.lt, slaptai.lt informacija

2018.04.13; 05:00 

Rusijos tanklaiviai pastaraisiais metais jūroje bent tris kartus perdavė naftą Šiaurės Korėjai, „Reuters“ informavo du Vakarų Europos saugumo šaltiniai.

Šaltiniai pažymi, kad naftos pardavimai pažeidžia Jungtinių Tautų (JT) pritaikytas sankcijas Šiaurės Korėjai.

„Reuters“ rugsėjį skelbė, kad Šiaurės Korėjos laivai plaukdavo atgal į šalį tiesiai iš Rusijos. Teigiama, kad po šio pranešimo spalį ir lapkritį, siekdami slaptumo, krovinius perdavinėti ėmė jūroje.

„Rusijos tanklaiviai atliko naftos perdavimus Šiaurės Korėjos tanklaiviams kelis kartus šiemet, pažeisdami JT sankcijas“, – teigė vienas iš dviejų anoniminių šaltinių.

Tuo tarpu antrasis šaltinis patvirtino faktą, kad Rusijos tanklaiviai perdavė naftą Šiaurės Korėjai, bet pažymėjo, jog kol kas nėra jokių įrodymų, kad visą tai organizavo Rusijos valdžia.

„Nėra jokių įrodymų, kad naftos tiekimą remia Rusijos valdžia, tačiau tai labai stipriai padeda Šiaurės Korėjai“, – sakė šaltinis.

Anksčiau šią savaitę panašių kaltinimų naftos tiekimu Šiaurės Korėjai susilaukė Kinija. Dėl to nusivylimą išreiškė JAV prezidentas Donaldas Trumpas, bet Kinija griežtai neigia tiekusi naftą savo kaimynei.

Nafta yra vienas pagrindinių faktorių, palaikančių Šiaurės Korėjos ekonomiką. Be to, nafta reikalinga ir šalies balistinių raketų programai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.01.01; 00:05

„…Karas prasidės ir baigsis biržose, – rašė kovo 10 dieną „Naši groši“ apie tikėtiniausią Rusijos ir JAV interesų konflikto, kilusio Krymo pagrindu, scenarijų

Ir dėka kovo 13 dienos naftos biržų suvestinių bei tame kontekste susiklosčiusių įvykių turime drąsos tvirtinti: Rusija jau pralaimėjo.

Šiandien jau žinoma, kad JAV pirmą kartą nuo 1990 metų išmetė į rinką savo naftos strategines atsargas. Parduodama iš viso 5 mln. barelių, o tai sudaro tik 1 proc. Amerikos atsargų. Tačiau efektas pranoko visas prognozes – Niujorke naftos fjučeriai smuko 2 proc. – iki 98 dolerių.

Rusijai – tai mirtis. Žinoma, ne akimirksniu, ne čia ir dabar. Bet labai įžvelgiamoje ateityje.

Continue reading „JAV parodė Kremliui, kaip jos laimi karą už Ukrainą: rusai pasprings nafta…“

Kai gruodžio 31 laikrodis išmuš vidurnaktį, Vladimiras Putinas galės sovietiškai iškilmingai atšvęsti pabaigą metų, atnešusių Rusijai šitiek laimėjimų ant tarptautinės politikos nestabilios šachmatų lentos, sakoma rumunų visuomenės veikėjo Andrejaus Soresku straipsnyje leidinyje "Le Huffington Post". Sirija, Iranas, Armėnija, G 20 viršūnių pasitarimas, Snoudenas – Rusijos pergalių sąrašas šiemet toks ilgas, kad Kremliaus šeimininkas kurį laiką net buvo kandidatas į Nobelio taikos premiją.

Šiandien Rusija stovi pasaulinės diplomatijos viršūnėje, nors dar prieš keletą mėnesių nebuvo jokių prielaidų, mano A.Soresku. Viskas pasikeitė po Sirijos vyriausybinės kariuomenės dujų atakos Damasko priemiestyje, sakoma straipsnyje.

Continue reading „Nuostabūs Valdimiro Putino metai“

Rusijos naftos eksportas artimiausią dešimtmetį gali smukti, priklausomai nuo to, kaip JAV gausina skalūninių degalų gamybos apimtis, nurodė pranešime Energetinių tyrimų institutas RAN, „nepaprastai atvirai pripažindamas, kad Šiaurės Amerikos skalūninių dujų bumas kelia grėsmę Rusijos ekonomikai, kuri maitinama angliavandenilio“, – rašo "The Wall Street Journal".

Pavyzdžiui, pranešime sakoma, kad jei „skalūnų proveržis“ sustiprės, tai gali nusmukdyti prognozuojamą Rusijos eksportą 50 mln. tonų per metus iki 2040 metų. Pernai Rusija eksportavo 240 mln. tonų naftos, praneša korespondentas.

Continue reading „„Skalūnų revoliucija“ pavojinga Rusijos ekonomikai“

Skalūninių dujų telkinių naudojimas sumaišys kortas energetinio saugumo sferoje – kai kam tas pageidautina, bet vis dėlto pavojinga, rašo “Le Monde” laikraštyje” Grenoblio Vadybos mokyklos profesorius Ugas Puasonje (Hugues Poissonnier). Pagrindiniai vykstančios revoliucijos veikėjai yra JAV ir Kinija.

„Nauja geopolitinė pusiausvyra pasaulyje formuojasi Amerikos gelmėse, – konstatuoja straipsnio autorius. – Leisdamos Amerikai sumažinti savo energetinę priklausomybę, skalūninės dujos iškelia Amerikos strateginio prioriteto klausimą: naftos tiekimo iš Artimųjų Rytų šalių stabilumą. Vardan to stabilumo JAV užtikrino jūrų prekybinių kelių saugumą, o taip pat vaidino žandaro vaidmenį šalyse – tiekėjose“.

Continue reading „Skalūninių dujų geopolitinė revoliucija vyksta Europai nedalyvaujant“

azeri_old

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt pateikia keletą užsienio spaudoje pasirodžiusių straipsnių apie šiandieninį Azerbaidžaną. Šios publikacijos turėtų sudominti mūsų skaitytojus, kadangi nūnai Azerbaidžano sostinėje Baku rengiamas Eurovizijos konkursas. Žodžiu, viso pasaulio dėmesys sukoncentruotas į Azerbaidžaną.

Elmaras Mamedjarovas

Azerbaidžano laimėjimai

Galimybė surengti Eurovizijos finalą – ženklas, kad Azerbaidžanas grįžta į tarptautinę bendriją, šansas pademonstruoti mūsų laimėjimus po nepriklausomybės įgavimo, rašo savo straipsnyje „The Wall Street Journa”l“ Azerbaidžano užsienio reikalų ministras Elmaras Mamedjarovas.

Continue reading „Nepažįstamas Azerbaidžanas: tikri ir tariami laimėjimai“

abramovicius_

Žurnalas “Forbes” nuo 1987 metų kasmet skelbia turtingiausių pasaulio žmonių sąrašą. Neseniai paskelbtas naujas 1011 milijardierių sąrašas nustebino pasaulį ir pribloškė daugelį Rusijos gyventojų.

Ekonominės krizės sąlygomis, kuri Rusiją palietė itin skaudžiai, turtingiausių žmonių pasaulyje sąraše atsirado 62 Rusijos piliečiai (prieš metus jų buvo tik 32). Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena daugiausiai milijardierių, bet per šį laikotarpį jų skaičius sumažėjo nuo 45 iki 40 procentų.

Continue reading „Vargšė milijardierių šalis“

Eilinis “Neokono“ apžvalgos fragmentas šį kartą – laiku. Vienu iš pagrindinių pasaulinės ekonomikos vystymosi parametrų šiemet bus naftos kaina. Rusijai tai apskritai pats svarbiausias rodiklis: visos jos vystymosi prognozės grindžiamos būtent juo (kas, mūsų nuomone, ne visada teisinga). Bet ši aplinkybė ateities prognozes daro ypatingai sudėtingomis. Nes pasaulinė naftos kaina yra sutartinė – ne paprasta, rinkos prasme, kada pardavėjas ir vartotojas sutaria kainą. Ji sutartinė ta prasme, kad įtraukta į sudėtingų politinių susitarimų dėl pasaulinio finansų tinklo pusiausvyros palaikymo sistemą.

Continue reading „Kodėl Rusija demonstruoja įsitikinimą, jog žino, kokios bus naftos kainos“