Koncertuoja „Nemunas“. Pablo Cabrera foto.
Įspūdingi „Nemuno“ šokiai. Pablo Cabrera nuotr.

Argentinos lietuvių tautinių šokių ansamblis „Nemunas” iš Berisso miesto koncertavo La Platos miesto municipaliniame „Coliseo Podestá” teatre, kur buvo švenčiama Tarptautinė šokio diena.

Renginyje dalyvavo iš viso 130 šokėjų, kurie atstovavo įvarius šokių stilius. Aukšto lygio Tango, šiuolaikinis šokis, Argentinos folkloras, operos ir baleto teatro baleto trupė bei baltarusių šokių ansamblis.

„Coliseo Podestá” teatras yra vienas iš svarbiausių teatrų Pietų Amerikoje, kur telpa 1065 žiūrovių. Buvo pastatytas 1886 m. ir 1986 m. buvo paskelbtas La Platos miesto savivaldybės kultūros paveldu, 1987 m. Buenos Aires provincijos vyriausybės kulturos paveldu. Per teatro istoriją koncertavo garūs artistai – Remete Lacconi, Margarita Xirgu, Marian Anderson, Arthur Rubinstein, Lola Membrives ir kiti.

Apie lietuvių grupę – šiuo metu jaunimo ansamblyje „Nemunas“ yra 50 šokėjų nuo 13 iki 25 metų. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Šiuo metu šis kolektyvas yra didžiausias lietuvių šokių ansamblis Pietų Amerikoje. Šokių kolektyvas „Nemunas” dalyvaus Lietuvos šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos…“.

Fotografijos: Pablo Cabrera

2018.05.04; 06:31

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Turiu idėją: susimetam ir einam į kavinę… Nebloga tavo idėja: padarom po gramą ir einam pas mergas… Visokių idėjų žmonės prisigalvoja – nuo panašių į šias iki komunizmo idėjos.

Idėja Lietuvai. Gal ir neblogas sumanymas, tegul piliečiai pagalvoja apie savo valstybę, pasiūlo jai ką nors naudingo.

Prisimenu, sovietmečiu Vakaruose lankęsis lektorius iš Maskvos gyrė amerikoniškąjį kapitalizmą, darbdavio sugebėjimą iš darbuotojo išsunkti viską. Pas cecho meistrą ateina Džonis ir sako: man atrodo, kad šitą detalę galima pagaminti paprasčiau – va taip ir taip. Šaunuolis, Džoni, eik į kasą ir pasakyk, kad aš liepiau tau už šią idėją išmokėti penkis dolerius.

Džonis nustebęs: už tokį nieką – penki doleriai! Nemanykite, kalbėjo lektorius, kad kapitalistas be reikalo švaisto pinigus. Dabar Džonis dirbdamas nuolat suks galvą: kokią dar gudrybę galėčiau sugalvoti ir būti apdovanotas? Ir darbe, ir namie jis laužo galvą, kad būtų apdovanotas, o kapitalistui atneštų šimtus ir tūkstančius dolerių pelno.

Tas lektorius dar ir taip pasakojo. Kai kuriose didelėse įmonėse, gamyklose veikia kavinės, kuriose savi darbuotojai po darbo gali valgyti ir gerti nemokamai. Leidžiama net ir žmonas atsivesti. Kodėl? Todėl, kad kapitalistas žino: kai prie taurelės susirenka bendradarbiai, pirmiausia jie pakalba apie panas, apie orą, o paskui visą vakarą – apie darbą. Ir vėl nauda kapitalistui žymiai didesnė nei tos kavinės išlaikymas.

Lietuvos miškai. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Nežinau, tiesą pasakojo lektorius iš Maskvos, nežinau, ar ir dabar Amerikos kapitalistai tokie dosnūs darbininkams, bet taip galėjo būti. Tik nemanau, kad mūsų kapitalistai dabar tokie dosnūs ir išmintingi, juk vis dar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis.

Šitą seniai girdėtą paskaitą prisiminiau, kai buvo prabilta apie tai, kad kiekvienas mes turėtumėm nuolat mąstyti, ką reikėtų daryti, kad Lietuvoje gyventi būtų gera, kad ji klestėtų ir netuštėtų. Šiam kilniam tikslui net internetinė svetainė idėjalietuvai.lt įkurta. Mąstyk, siūlyk idėjas, rašyk.

Nežinau, ar mūsų šios idėjos sumanytojai tiki, kad koks nors Jonas arba Petras, Marytė arba Katrytė vieną kartą visiems interneto skaitytojams tėkštels tokią idėją, kad pasaulis net aiktels. Turbūt nelabai. Juk gerų idėjų – nors vežimu vešk. O kas iš to? Gera idėja – net ne pusė darbo, ją dar reikia įgyvendinti, paversti kūnu. Argi komunizmo idėja bloga? Visi lygūs, visi vienodai turtingti, iš visų – pagal galimybes, visiems – pagal poreikius. Graži, bet utopinė idėja. Beje, Vakarų pasaulyje, nuolat didėjant socialinei atskirčiai, milijonieriai ir milijardieriai anksčiau ar vėliau neteks visko, kaip prieš šimtą metų Lenino ir Stalino Rusijoje.

Vingiuotas Lietuvos kelias. Vytautas Visockas (Slaptai.lt) nuotr.

Yra ir mažesnių, vietinio kalibro, bet nerealių, neįgyvendinamų idėjų, pavyzdžiui, globalios Lietuvos idėja. Ji dar neišmesta į idėjų šiukšlyną, ją kai kurie politikai dar puoselėja. Lietuviai bėga iš Lietuvos? Na ir kas! Jie juk niekur nedingsta, o tik pasklinda po visą pasaulį. Lietuvių nė kiek nesumažėja, net ir tie, kurie atsisako Lietuvos pilietybės, yra lietuviai. Pasaulyje lietuvių yra kelis kartus daugiau negu Lietuvoje.

Štai jums ir idėja. Tik kažkodėl jai nelabai pritaria Lietuvoje gyvenantys lietuviai; ir dviguba pilietybe jie nelabai nori švaistytis. Jie sako: o kas dabar yra žymiųjų ir nežymiųjų pabėgėlių nuo raudonojo maro vaikai? Lietuviai? O jų vaikai ir vaikaičiai? Ką jūs žinote apie, pavyzdžiui, Aisčio, Kronkaičio, Nykos-Niliūno ir daugelio daugelio kitų atžalas? Koks jų ryšys su Lietuva. Tas pats atsitiks ir su dabartinių ekonominių emigrantų vaikais ir vaikaičiais. Jie dar greičiau pamirš, kas jie, iš kur jie, nes užkrėsti jau antitautinės, vien pilietinės valstybės idėjomis. Koks skirtumas, kas aš: lietuvis, lenkas, anglas!

Graži mūsų Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Globalios Lietuvos idėjos autoriai tą puikiai supranta, bet juk po manęs – kad ir tvanas. Man šiandien reikia populiarumo, todėl ir palaikau Lietuvai pražūtingą idėją. Globalios Lietuvos sudedamoji dalis yra dvigubos pilietybės idėja, savnaudiškai labai palaikoma anglėjančių lietuvių.

Einama lengviausiu keliu. Štai žinomas žurnalistas siūlo liautis verkauti dėl emigrantų. Bala jų nematė, tesižino! Susidariusią tuštumą užpildykime imigrantais, pavyzdžiui, iš Ukrainos, iš Rusijos. Reali, lengvai įgyvendinama idėja, kuri labai patinka avuliams ir dargiams.

Bus Lietuva, bet be lietuvių. Pildosi Stalino bendražygio, faktiškojo Sniečkaus laikų ideologo ir Lietuvos vadovo Suslovo idėja.

Yra ir Lietuvai palankių idėjų, bet jos sunkiau įgyvendinamos, todėl valdžiose nepopuliarios. Esu senamadiškas, ir man patraukliausia idėja išlikti. Ne tik globaliame pasaulyje, ne tik Anglijoje, Amerikoje, Norvegijoje, Vokietijoje… o čia, prie Nemuno ir Baltijos. Viešpatie, kiek daug mes atidavėme lenkams, rusams, vokiečiams (kunigikščių, net karalių, mokslo ir meno žmonių), bet jiems vis negana ir negana.

2017.09.14; 15:00

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – Vytauto Visocko tekstas ir nuotraukos

Su malonumu LRT televizijoje žiūriu ekspediciją „Nemunu“ – ir užpernai įvykusią, nuo Kauno iki žiočių, ir pernai – nuo ištakų iki Kauno. Vandens turizmas buvo mano didžioji aistra. Baidare teko plaukti Nemunu nuo Baltarusijos miesto Mosty iki Balbieriškio, Žeimena ir Nerimi iki Vilniaus, Merkiu ir Nemunu iki Alytaus, irkluoti Nacionalinio parko ežerais, Kuršių mariomis ties Nida ir Juodkrante. Kai kuriais maršrutais vienas, su draugais ir su šeima keliavome ne vieną kartą.

Gal todėl Atgimimo pradžioje su entuziazmu „Minties“ leidykloje leidau kelionių knygas apie mūsų upes ir ežerus, kai kurias (Konstantinas Tiškevičius „Neris“ ir jos krantai“, Zigmantas Gliogeris „Nemunu“) išsivertėme iš lenkų kalbos.

Mano ekspedicijos buvo nepalyginamai kuklesnės nei minėtoji, kainavusi, be abejo, daug tūkstančių eurų. Turbūt net grafas Tiškevičius taip prabangiai nekeliavo. Kiti laikai, kitos galimybės. Didžiausią įspūdį man daro Nemuno, panemunių miestų ir miestelių vaizdai „iš paukščio skrydžio“, kaip pasakytų fotomenininkas Antanas Sutkus, išleidęs tokiu pavadinimu albumą. Šiose ekspedicijose nuo laivo, nuo kranto filmuotų Nemuno kadrų labai mažai. Gal dar bus, jeigu kada nors kas nors išleis puošnų albumą. Tai, ką matėme LRT televizijoje, buvo galima sukurti nė neplaukiant Nemunu, o tik keliaujant panemunėm automobiliu, ilsintis viešbučiuose arba kemperiuose. Iš dalies taip ir buvo keliauta. Ekspedicijos „Nemunu“ dalyviai pastebėjo tik miestus ir miestelius, kaip sakoma, perdaug nesismulkino. Žinoma, galima keliauti ir taip. Pavyzdžiui, prof. Česlovas Kudaba, išleidęs ir „Nerimi“, ir „Mažų upelių pakrantėmis“, būdavo daug „smulkmeniškesnis“. Tačiau  E.Jakilaičiui, A.Bumblauskui ir kitiems ekspedicijos dalybiams negaliu atleisti štai ko: jie visiškai nepastebėjo Dzūkijos sostinės, apskrities ir rajono centro Alytaus, mano gimtinės. Jokio panoraminio miesto vaizdo! Jie net neužsiminė apie Vidzgirį, apie Alytaus piliakalnį, neužsuko į Alytaus miesto sodą, dabar parku vadinamą, nestabtelėjo prie Angelo, nepadėjo gėlių prie Antano Juozapavičiaus kapo, nepaminėjo jo vardo tilto…

Įdomu, kodėl taip, sakyčiau, nesolidžiai, nevalstybiškai ekspedicijos organizatoriai pasielgė? Prienus jie „pastebėjo“ gal dėl to, kad tada valtyje matėme ir LRT televizijos šeimininką A.Siaurusevičių? Jie turbūt pasakys, kad Alytuje tuo metu buvo blogas oras. Nerimta.

x  x  x

Nuo Baltarusijos miesto Mastai iki Alytaus plaukėme su mažamečiais vaikais, trys šeimos. Buvo nelengva todėl, kad ne vieną dieną pūtė priešinis vėjas, o Nemuno tėkmė lėta. Neirkluoji – ir plūduriuoji vietoje arba net pamažu grįžti atgal. Pavijome plaustą, šmaikščiai pavadiną „Konj tichij“ (Lėtas arklys). Kas nežino, priminsiu, kad garsusis norvegų archeologas ir rašytojas Turas Hejerdalas su draugais 1947 m. perplaukė dalį Ramiojo vandenyno iš Peru į Taitį. Plaustas buvo pavadintas inkų saulės dievo Virakočos vardu (Kon Tiki Virakoča). Iš tiesų Lėtas arklys Nemunu plaukė lėtai, užtat beveik be jokio vargo ir pastangų galėjo gėrėtis pakrančių vaizdais. O mes, pamojavę ir paraginę palenktyniauti, greitai tą arklį palikome plūduriuojantį. Kitą rytą vėl jį pavijome. Reikalas paprastas: „Lėtas arklys“ plaukė ir naktį, kai mes miegodavome. Kitą rytą dar kartą pralenkėme linksmuosius, niekur neskubančius keliautojus. Gaila, neturiu to plausto su prasmingu užrašu nuotraukos. Jokios nuotraukos iš tos kelionės neturiu, nes ryškindamas netyčia apšviečiau neužfiksuotą negatyvą.

x  x  x

Mes – baidarėje Nemune ties Vidzgiriu. Šilta, ramu. Niekur neskubame, gėrimės daug kartų matytais vaizdais. Prie Nemuno ties Vidzgiriu prabėgo mano vaikystės vasaros, čia maudytasi, žvejota, čia pirmą kartą perplaukiau Nemuną. Nusprendėme plūduriuodami baidarėje papietauti. Žmona priekyje, aš už jos, vairuoju mūsų laivą. Staiga ji sukliko, pamačiusi ant baidarės priekio jau pusiau užsiropščiusį, galvutę iškėlusį didžiulį žaltį. Mūsų laimė, kad jis dar neįšliaužė į baidarės vidų, kur viena sėdima vieta buvo laisva. Žmona paniškai bijo roplių ir varlių – tikrai būtų šokusi iš baidarės, nors plaukti nemoka. Bet man pavyko nekviestą svečią irklu numesti atgal į vandenį. Žaltys plaukė per Nemuną, ir, priplaukęs kelią jam pastojusią kliūtį, turbūt nutarė pailsėti. Žalčių aš nebijau, ne kartą esu rankomis juos gaudęs mūsų sodo braškėse, net po namelio laiptais, paskui nešęs į mišką, kad žmona, skindama braškes, negautų infarkto.

x  x  x

Šis įvykis atsitiko plaukiant nuo Druskininkų į Alytų. Draugai mus (su mažamečiu sūnumi) atvežė iš vakaro. Visa kompanija palapinėse pernakvojome, kitą dieną iki pietų maudėmės, o paskui atsisveikinome ir sėdome į baidarę. Buvo šilta, graži diena. Atrodė, aplinkui nė gyvos dvasios. Kartais panemune virš miško, tingiai plasnodamas, praskrenda juodas varnas: krrrannn… Ir vėl tylu. Kaip Petro Cvirkos apsakyme „Varno mirtis“.

Jau vakaras, saulė pasislėpė už eglių viršūnių. Ir nuo ten į mus artėja juodas juodas debeys. Labai greitai artėja. Pakilo smarkus vėjas, pašiaušė Nemuną. Skubame į krantą perkūniškai žaibuojant ir pliaupiant lietui. Pasitaikė, kad krantą pasiekėme netoli besiganančių karvių. Kažkodėl jos sulėkė prie pat mūsų, aiškiai matome – joms labai baisu. Baisu ir mums, žmona verkia, žada niekada su manim neplaukti. Temsta, o mes šlapi šlaputėliai, blogiausia, kad ir patalynė – tarsi iš vandens ištraukta. Kur ir kaip miegosime? Didžiausias rūpestis, kad sūnelis po sunkios plaučių ligos nesusirgtų. Bet jis laikosi vyriškai, ramina, net bara panikuojančią mamą.

Nakvynei vieta visiškai netinkama. Ką daryti? Pagalvojau:  karvės ganytis gali tik netoli kaimo. Audra jau nutolusi, vėl tylu ramu. Įsiklausau: silpnas elektrinio pjūklo garsas. Gal kolūkio lentpjūvė? O štai ir takas į kalną, net ne takas, o kelias, kuriuo gali važiuoti automobilis. Pusnuogis pasileidžiu ieškoti pagalbos. Sodyba! Mes išgelbėti! Pabeldžiu į trobos duris.

Mums labai pasisekė. Sodybos šeimininkas – kolūkio vairuotojas, štai ir jo sunkvežimis. O žmonės nuostabai draugiški, supratingi. Tiesa, šeimininkė, pro langą pamačiusi pusnuogį vyrą, pagalvojusi – velnias.

Netrukus mūsų baidarė, šlapia manta ir mes šlapi atsidūrėme jaukioje pirkioje. Buvome pavaišinti net samane, paguldyti į šiltus patalus. Ryte saulėje išsidžiovinome patalynę, drabužius, šiltai atsisveikinome su maloniais mūsų gelbėtojais ir vėl nusileidome prie Nemuno. Diena vėl buvo šilta, saulėta. Kai pasiekėme kelionės tikslą – mano vaikystės pležiuką ties Vidzgiriu, – dar kartą siūbtelėjo liūtis su žaibais, bet mes jau buvome pamokyti ir nesušlapome.

Su tais maloniais kaimiečiais, gyvenusiais šalia Krikštonių, kurį laiką susirašinėjome.

Įdomu tai, kad maždaug toje pačioje vietoje XIX a. pabaigoje audra užklupo ir lenkų keliautoją, archeologą Zigmantą Gliogerį:

Plaukdami pro Saltininkus ir Mizarus, išgirdome toli toli už šilo graudžiant. Tvanka ir tyla pranašavo vėl audrą. Ligi Krikštonių, kur ketinome nakvoti, dar buvo mylia kelio. Visi stvėrėmės irklų, nes šilo ošimas skelbė spėriai artėjantį viesulą, o čia išsiliejęs plačiau Nemunas teka lėčiau. Kai dideli lietaus lašai ėmė iš reto kristi į vandenį, mūsų vadas patarė pasislėpti po šakotu medžiu ir įspėjo, jog perkūnas dažniausiai spiria į upės vagą. O mums atrodė medis esąs nesaugus, ir sumanėme audrą prabūti laivėje. […] Veikiai visą dangų aptraukė juodi debesys ir it atakuojantys priešininką raitelių eskadronai skubėdami rūsčiai svaidė sau po kojų į žemę žaibus… […] Tik bijojome, kad vilnis mūsų nenumestų į siautėjantį bangomis Nemuno vidurį, nes ten mūsų liuotui – galas. Reikėjo tad nusimesti peršlapusias milines ir energingai dirbti irklais arba pilstyti lauk vandenį, nes jis dėl smarkios liūties greitai tekėjo į laivę. Viktoras, rodydamas mums, kaip žaibai dažnai trenkia į Nemuno vidurį, žegnojosi ir džiūgavo, kad nė vieną sykį jie netrenkė į kranto medžius. Mūsų sielininkas sukalbėjo paskui tyliai maldą, kuri buvo jam išganymas, nes kritišką valandą teikė neįkainojamą ramybę, šaldė kraują, žadino viltį, o ranką darė tvirtą. Aš taip pat būčiau meldęsis, jei ne tai, kad visa gamta tą akimirką atrodė iš tiesų didinga savo kataklizmu, o jos fone į šalį traukėsi egoistiškai baimė dėl savo kailio. Tikros maudynės mums buvo įstabi liūtis be atvangos trankantis perkūnams…

x  x  x

Negaliu nepaminėti Nemunaičio, prie kurio tada nesustojome, bet kuriame (taip pat jo apylinkėse) esu lankęsis daug kartų. Pirmą kartą į Nemunaitį panemune atėjome pėsti. Su grupe Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos mergaičių, vadovaujamų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės. Valdas Janulevčius ir aš tada buvome devintokai, į ekspediciją pakviesti kaip fotografai. Kelias dienas vaikščiojome po kaimus, bendravome su audėjomis, dainininkais, medžio drožėjais, šiaip įdomiais žmonėmis. Turiu išlikusių man brangių nuotraukų, darytų pirmuoju mano fotoaparatu „Liubitel“.

x  x  x

Punia, Punios šilas kitapus Nemuno. Daug kartų būta ir čia, ir ten. „Mintyje“ 1990-aisiais išleidau Reginos Volkaitės-Kulikauskienės knygelę „Punia“, kurią iliustravau savo nuotraukomis. Kolūkio pirmininkas sudarė galimybę Punią ir apylinkes pamatyti iš sunkvežimyje kiek įmanoma aukščiau iškelto krepšio, padariau daug spalvotų panoraminių nuotraukų, deja, ofsetinė spauda „Spindulio“ spaustuvėje tada buvo prasta. Ir Punią, ir Punios šilą fotografavau, kai leidau knygelę „Alytaus rajonas“. Ypač malonu prisiminti Nemuno apjuostą šilą, kuriame teko ir grybauti, ir uogauti, nakvoti ten esančiose keliose sodybose, net išrinktiesiems skirtoje medinėje Alytaus miškų ūkio viloje Nemuno pakrantėje. Mėgau vienas sėsti į baidarę Alytuje ir kelionę baigti ties Punia. Su seserimi baidare plaukėme iš Alytaus iki Balbieriškio. Įspūdinga ta garsioji Nemuno kilpa, kuri prasideda rytiniu posūkiu ties Panemuninkų kaimu ir baigiasi šiek tiek aukšiau Dubenėlės žiočių. Kilpos ilgis – 19 km, o sąsmauka – tik 2,2 km pločio.

Malonu prisiminti pirmą pažintį su Punia ir jos apylinkėmis, kai, buvusios lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos Danutės Krištopaitės pakviestas, su Vilniaus universiteto ketvirto kurso studentais dalyvavau tautosakos rinkimo ekspedicijoje. Buvau ką tik baigęs Alytaus 2-osios vidurinės mokyklos dešimtą klasę. Gyvenome Punios mokykloje, kiekvieną rytą prausdavomės Punelėje. Susipažinau su vėliau literatūros kritiku tapusiu Ričardu Pakalniškiu, su juo po kelerių metų teko pėsčiomis keliauti Kuršių nerija iš Klaipėdos į Kaliningradą (Karaliaučių).

Atsisėdęs po apsamanojusiu Punios šilo ąžuolu, priešingame Nemuno krante, pieštuku apmečiau Punios kalno bruožus. Skęstančios saulės spinduliai kruvinos šviesos srautu užliejo pilies kalno viršūnę, aukštumoje stovintį kryžių, tankaus atkalnių alksnyno, lazdynų ir raugerškių viršūnes, o vakaro prieblanda grimzdo į tarpeklius, daubas ir iš lėto šešėliuose skandino visą Nemuno daubą. Palikome Punią, deklamuodami iš Margirio: Oi kur dingo, tėvynės praeitie garbinga,/ Tavieji karžygiai, dievai kadaise galingi,/ Ir kanklininkų daina kitados dainuota (Vladislovas Sirokomlė. „Margiris“, poema).

Nūnai tą garbingą praeitį mūsų istorikai išsijuosę menkina, šaiposi iš dievų ir karžygių. Omenyje turiu ir D.Barono, D.Mačiulio knygą „Pilėnai ir Margiris. Istorija ir tikrovė“.

x  x  x

Rumbonyse, kapinaitėse šalia Nemuno, ilsisi daug mano giminės pirmtakų, seneliai ir senelės. Medinė Rumbonių bažnyčia, koplyčia ir varpinė – architektūros paminklai. Bažnyčioje yra vertingų XVIII a. paveikslų. Jadvygos Koriavaitės kapo antkapis (baltas marmuras, 1908) – dailės paminklas. Rumbonyse palaidotas vienas iš Alytaus vidurinės mokyklos steigėjų ir mokytojų, tautosakininkas, gimtojo krašto šviesnuolis Adomas Balynas.

…gražioje vietoje Nemuno krante rymo Rumbonys su dvaru, parku ir bažnyčia, pastatyta bemaž pačiame dvare. Rumbonių savininkas buvo savo dora, šviesumu ir pavyzdingu ūkininkavimu išgarėjęs p. Steponas Vyšniauskas.[…} Aplankyti kilnaus kraštiečio nepasisekė, nes neradome jo namie. Ištikti tokios nesėkmės, pasukome į Rumbonių pilies kalno pusę. Jis vadinamas Pilupiu (Pilup – pilis ir upė).

Apie Nemuną, mūsų upių tėva, daug dainų sukurta. Vienos iš jų (Nijolės Tallat-Kelpšaitės žodžiai, Benjamino Gorbulskio muzika) žodžiais pavadinau šį rašinį, nes iš tiesų, kai tik grįžtu į tėviškę, į Alytų, būtinai nueinu prie Nemuno pasigėrėti ir patylėti.

Atsiminimams, susijusiems su Nemunu, Alytumi, Vidzgiriu, Punia ir Punios šilu, nebūtų pabaigos. Todėl šį tekstą, pailiustruotą nuotraukomis, baigiu Adomo Mickevičiaus žodžiais:

O Nemune sraunus! Kiek metų nutekėjo:

Kiek laimės ir džiaugsmų, kiek lūkesčių praėjo!

Vaikystė jau seniai nuskendo Nemune!

Labai dažnai prisimenu ir kito, jau mūsų laikų poeto – Pauliaus Širvio – žodžius: Su Nenunu buvom senovėj, ir būsim, kol Nemunas bus. Poetas tada negalėjo įsivaizduoti, kad gali nebūti Nemuno. Dabar, kai Lietuvos priešai pastatys Astravo atominę giltinę, ir Nemuno, ir mūsų gali nelikti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

« 1 2 »

2017.02.12; 09:05

(Lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblis „Nemunas“ švenčia 45-ąjį gimtadienį)

Gruodžio 11 d. La Platos mieste (Argentina), „Operos“ teatro salėje, Argentinos šokių grupių „Nemunas” ir „Skaidra” 45-ojo jubiliejaus proga vyko Šokių festivalis, kuris vadinosi – „Protėvių žemė: nuo aušros iki saulėlydžio”, į kurį susirinko daugiau nei 300 žmonių.

Šventėje koncertavo šio įspūdingo festivalio organizatorius – jaunimo ansamblis „Nemunas“ ir lietuvių vaikų šokių grupė „Skaidra“, lietuvių jaunimo šokėjų grupė „Nemunas“, lietuvių senjorų šokėjų grupė „Griaustinis“ ir lietuvių veteranų šokėjų grupė „Pipiras“ su muzikos grupe, kuri grojo gyvai.

Dar specialiai ta proga atvyko iš Lietuvos Panevėžio bendruomenių rūmų jaunimo šokių ansamblis „Grandinėlė”, kuris atvažiavo į Argentiną antrą kartą, pirmasis buvo 2009 m., Pietų Amerikos Lietuvių Šokių Šventės „Nemuno” draugijos šimtmečio minėjime.

Per programą „Protėvių žemė: nuo aušros iki saulėlydžio” buvo vaidinama pasaka, kurioje vaizduojama viena diena Lietuvos kaimuose, kaip žmonės dirbdavo nuo saulėtekio, kai moteris eidavo pasitikti saulės. Vėliau šoko visus darbo šokius, pvz., Malūnas, Aštuonytis, o po jų – bendravimo šokius. Po jaunųjų susipažinimo buvo vestuvių ceremonija (apie Rezginėlę ir Papleštauodegį), o tuomet pristatė šventinius šokius, tokius kaip Alučio puota ir Polka opa opa.

Spektaklio pabaigoje scenoje 50 šokėjų sušoko dvylika šokių, tarp kurių buvo ir garsioji Šventinė polka. „Nemuno” muzikos grupė, kuri nuo šiol nuolat koncertuos kartu su „Nemunu”, žiūrovus nudžiugino grodama gyvai. Pabaigoje muzikos grupė grojo Paskutinį suktinį ir Paskutinę polką.

Šiuo metu jaunimo ansamblyje „Nemunas“ yra 50 šokėjų, nuo 13 iki 25 metų. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Šiuo metu šis kolektyvas yra didžiausias lietuvių šokių ansamblis Pietų Amerikoje. „Nemuno” draugijos veikloje dar yra vaikų ansamblis „Skaidra” ir veteranų ansamblis „Pipiras”.

„Nemuno” ansamblis koncertuoja įvairiuose šokių festivaliuose, Argentinos ir Urugvajaus miestuose. 2000 metais lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblis „Nemunas“ dalyvavo šokių šventėje Toronte (Kanada) ir planuoja dalyvauti kitoje šokių šventėje Lietuvoje 2018 m.

„Nemuno” lietuvių draugijos vardu noriu nuoširdžiai padėkoti Lietuvių fondui (LF. Lithuanian Foundation) ir Užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentui už paramą jubiliejaus proga.

Krinta lapas uosio,

Krinta lapas klevo –

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Purto jis berželį,

Purto jis žilvitį,

O pro jo kepurę

Saulės nematyti.

Šokit, lapai uosio,

Šokit, lapai klevo

Dėdė rudenėlis

Žemėn atkeliavo.

Vytė Nemunėlis – Bernardas Brazdžionis

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016-10-23; 11:00

 

2016 m. vasario 13 d., artėjant Lietuvos valstybės atkūrimo dienai, La Platoje koncertavo Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo“. Koncertą organizavo Argentinos lietuvių kultūros draugijos „Mindaugas” ir „Nemunas” bei lietuviška radijo valandėlė „Ecos de Lituania”.

Continue reading „Vilniaus universiteto merginų choras „Virgo” koncertavo Argentinoje ir Urugvajuje“

« 1 2 »

Žmonės jau visą vasarą vaikščiojo Anykščių šilelio pušų viršūnėmis. Susidomėjimas pranoko lūkesčius.

Girdėjau, kad Merkinėje pastatytas bokštas, nuo kurio Nemunas, pušynai – kaip ant delno. Ir Metelio ežerą galima pamatyti iš aukštai. Ir pėsčiųjų tiltas Alytuje per Nemuną jau nutiestas. Reikia viską pamatyti, juo labiau, kad šių metų spalio mėnesio dienos tokios gražios. Vėsokos, bet saulėtos, kartais padūmavusios.

Merkinės bokštas išties aukštas, tvirtas, patogus užkopti. Gaila, kad Merkinės miestas nuo tos vietos vos vos matomas…

Continue reading „Bandome pakilti nuo žemės“

Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija ,,Nemunas” paminėjo savo 104-ąsias gyvavimo metines. Ši lietuviškoji draugija yra seniausia Pietų Amerikoje lyginant su kitų tautų draugijomis Berisso mieste. Argentinos lietuvių draugija ,,Nemunas” buvo įkurta 1909 metais.

Šventė surengta draugijos patalpose, Berisso mieste, į kur susirinko per 200 žmonių. Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visaii bendruomenei ,,Imigrantų” šventėje  bei mugėje.

Ilgiausių metų

Šventės pradžioje, prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, giedojami Argentinos bei Lietuvos himnai.

Iškilmingą šventės pradžios žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai pasveikino visus susirinkusius, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.

Continue reading „Argentinos lietuvių bendruomenė turi naują karalienę“

Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija ,,Nemunas” paminėjo savo 104-ąsias gyvavimo metines. Ši lietuviškoji draugija yra seniausia Pietų Amerikoje lyginant su kitų tautų draugijomis Berisso mieste. Argentinos lietuvių draugija ,,Nemunas” buvo įkurta 1909 metais.

Šventė surengta draugijos patalpose, Berisso mieste, į kur susirinko per 200 žmonių. Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visaii bendruomenei ,,Imigrantų” šventėje  bei mugėje.

Ilgiausių metų

Šventės pradžioje, prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, giedojami Argentinos bei Lietuvos himnai.

Iškilmingą šventės pradžios žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai pasveikino visus susirinkusius, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.

Žodį tarė: Argentinos lietuvių bendruomenės (ALB-ALOST) ir Susivienijimo Lietuvių Argentinoje (SLA) vardu Jorge Brazaitis, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės (PLB) valdybos narys ir lietuviškos radijo valandėlės „Ecos de Lituania“ vedėjas Juan Ignacio Fourment Kalvelis, Argentinos Lietuvių Centro atstovė Marta Pilka, Lietuvių katalikų kultūros ir savišalpos draugijos „Mindaugas“ valdybos sekretorė Juana Trinskis, Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenės karalienė, Karen Balchunas (Balčiūnaitė) ir vaikų karalienė Lourdes Contreras Chizas Guntulis (Čižaitė Guntulytė). Berisso miesto Imigrantų organizacijų sąjungos atstovė (AEE) Rosana Bajcic ir Berisso miesto darbuotojų sindikato generalinis direktorius Alfredo Dulkė.

Atvyko svečiai iš Tandil miesto „Laisva Lietuva” grupės atstovė Selene Bañiles ir Lietuvių Kultūros draugijos atstovas Sergio Velo iš Urugvajaus.

Lietuvių draugiją „Nemunas” sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų viceministras Neris Germanas, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdybos pirmininkė Danguolė Navickas, Lietuvos vyskupų konferencijos delegato užsienio lietuvių sielovados reikalams, PLB Valdybos Sielovados reikalų komisijos pirmininkas prelatas Edmundas Putrimas.

Šventę pradėjo ir savo pasirodymu džiugino vaikų šokių grupė „Skaidra”, kuriai vadovauja Romina Fourment Kalvelis (Kalvelytė) ir Alejandra Pumar Žebrauskas (Žebrauskaitė). Šita grupė buvo įkurta 1971 metais, o joje šoka daugiau nei 20 vaikų nuo 3 iki 12 metų. Su džiaugsmu ir dideliu entuziazmu vaikai atliko savo pasirodymą. Vėliau vaikai dainavo lietuviškas dainas, skaičiavo lietuviškai.

Šventės akimirkos

Pasirodymų pabaigoje buvo išrinkta lietuvių vaikų bendruomenės karalienė. Ja tapo Amparo Cabrera Dulkė.

Vėliau koncertavo jaunimo šokių grupė „Nemunas“. Jie šoko naujus šokius. „Nemunas“ yra šokęs visoje Argentinoje, taip pat Kanadoje 2000-aisiais metais per Pasaulio Šokių Šventę ir planuoja dalyvauti Lietuvos Šokių Šventėje 2014-aisiais  „Čia mano namai”. Ansambliui vadovauja Analia Dulkė ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Žiūrovai  plojimais sveikino šokėjus už gražius tautinius šokius.

Po koncerto ir pasisakymų, Esteban Dulke, „Nemuno“ draugijos pirmininkas, susirinkusiems tarė atsisveikinimo žodį. Argentinos lietuvių draugijos ,,Nemuno” gimtadienis baigėsi visiems stovint ir dainuojant Ilgiausių Metų.

Nauja Lietuvių Bendruomenės karalienė

Ta pačia proga per „Nemuno” lietuvių draugijos šventę Argentinos lietuvių bendruomenė išsirinko savo karalienę. Ja tapo Eunice Casandra Linkevičius.

Eunice Casandra Linkevičius atstovaus lietuvių bendruomenę ,,Imigrantų šventėje”.

Berisso yra Buenos Aires provincijos Imigrantų sostinė, imigrantų šventėje galima išvysti 20 tautų. Čia kasmet, rugsėjį ir spalį, švenčiama Imigrantų šventė (Fiesta Provincial del Inmigrante), kurioje Berisso mieste gyvenančios tautos pristato savo kultūrą.

2013.09.02

Birželio mėnesio 15 dieną Berisso mieste (Argentina), “Nemuno” Lietuvių draugijos salėje, “Nemuno” lietuvių jaunimo tautinių šokių ansamblio 42-ojo  jubiliejaus proga įvyko Šokių festivalis, į kurį susirinko per 300 žmonių.

Į šventę buvo pakviesti ir koncertavo graikų, italų ir bulgarų šokių ansambliai, taip pat lietuvių šokių ansambliai “Dobilas, “Inkaras” ir “Laisvės akmuo”. Buvo labai gražus, įspūdingas festivalio spektaklis.

Spektaklio pabaigoje koncertavo vietinis ansamblis “Nemunas”, sušoko šešis, labai gražius šokius. Tarp  kurių  buvo ir  vestuviniai šokiai “Paplėstuodegis” ir “Rezginėlė”, kuriems  žiūroviai labai plojo, šokių spektaklis buvo pripažintas labai geru.

Šiuo metu “Nemune” yra beveik 40 šokėjų nuo 13 iki 24 metų, ansambliui vadovauja Analia Dulke ir Juan Ignacio Fourment Kalvelis. Ansamblis koncertuoja  įvairuose  šokių festivaliuose Argentinos ir Urugvajaus miestuose.

Continue reading „Lietuvių tautinių šokių festivalis – Argentinoje“

« 1 2 »

Alytus man – tai Vidzgiris, ne mažiau brangus už Nemuną. Žinojau kiekvieną jo takelį, kurių tada, po karo, buvo daug. Po karo jį mes gerokai skriaudėme. Čia ganėsi dešimtys ožkų, karvių, iš Vidzgirio vasarą tėvo padirbtu vežimėliu, labai panašiu į tikrą vežimą, žiemai prisiveždavome malkų, neretai ir kokį ąžuokiuką nusikirsdami. Taip darė daugelis pamiškės gyventojų. Vidzgiryje uogaudavom, grybaudavom, žibutes ir konvalijas skynėm. Pastarųjų, kaip vaistažolių, į mokyklą turėdavo atnešti kiekvienas mokinys, kartais jas skindavo organizuotai į mišką atvestos kelios pradinukų klasės. Žinau tą iš savo patirties.

Iš Vidzgirio ąžuolų gilių virdavome labai skanią (ir sveiką!) kavą, jas labai mėgo mūsų kiaulės, kurios kriuksėdavo vos ne kiekvienoje pamiškės sodyboje. Vidzgirio medžių lapus rudenį naudojome vietoj šiaudų kaip kraiką karvėms, ožkoms, kiaulėms. Vidzgirio eglutes Kūčių dieną rėdydavome pačių pasigamintais popieriniais žaisliukais, pigiais saldainiais, obuoliukais… Vėliau, kai į Alytų atvažiuodavau kaip svečias, visa šeima eidavom pasivaikščioti, nusifotografuoti prie Linijos, prie Sustok – pasigrožėk, prie Urbono.

Continue reading „Mano Alytus ( 2 )“

Mano tėviškė – mėlyno Nemuno vingis. Taip teigia ir poetas kolaborantas Antanas Venclova, atkakliai siekęs, kad Lietuva prarastų nepriklausomybę, bet parašęs vieną įsimintiną  eilėraštį, kuriame savo tėviškę įkurdina mėlyno Nemuno vingyje. Tada, kai jis taip rašė, buvo priverstas meluoti. Jo tėviškė ne Nemuno vingis, jo tėviškė Trempiai, Liubavo valsčiuje. Jis pats prisidėjo prie to, kad Lietuvos ilgai negalėjome vadinti tėvyne – tik tėviške. Tame eilėraštyje jis apdainuoja tėvynę, ne tėviškę. Gal todėl kartais nepagalvoję painiojame sąvokas gimtinė, tėviškė, tėvynė.

Prieš pora metų lankiausi bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio tėviškėje, nors kelio rodyklė į ją bylojo – į gimtinę. Gimė Jonas Jablonskis Kubilėliuose, paskui tėvai persikėlė į Rygiškius. Ten jis augo, ten jo tėviškė, ne gimtinė.

Continue reading „Mano Alytus ( 1 )“

karalienes

Argentinos lietuvių draugija „Nemunas“ paminėjo savo 103-ųjų metinių jubiliejaus sukaktį.

Lietuvių savišalpos ir kultūros draugija “Nemunas” yra seniausia lietuvių institucija Pietų Amerikoje ir pirmauja tarp kitų tautų Berisso mieste.

“Nemuno” draugija buvo įkurta 1909 metais.

Per šventę, kurioje susirinko daugiau nei 200 žmonių, Berisso mieste, Buenos Aires provincijos lietuvių bendruomenė išrinko savo karalienę, kuri atstovaus visą bendruomenę “Imigrantų” mugėje ir šventėje.

Ilgiausių metų

Prieš sveikinimus ir vakarienę, buvo iškeltos Argentinos ir Lietuvos valstybinės vėliavos, vadovai ir žiūrovai giedojo Argentinos bei Lietuvos himnus. Nuo pakylos žodį tarė Guillermo Di Giácomo – Berisso miesto savivaldybės sekretorius, kuris maloniai visus pasveikino, palinkėjo sėkmės ir darbingo jubiliejaus.

Continue reading „Argentinos lietuvių kolonija išsirinko savo karalienę“