Tikriausiai nesuklysime pasakę, kad pati didžiausia Amerikos ambasada veikia … Irake. Bagdade įkurta JAV ambasada primena tikrą tvirtovę, kuri pajėgi išgyventi nepriklausomai nuo irakietiškų tiekimų. Amerikiečių diplomatinė įstaiga Irake ne tik ilgokai galinti gyvuoti autonomiškai (jei, sakykim, Irakas nustotų tiekti geriamą vandenį, maistą, medikamentus), bet ji dar ir fiziškai puikiai apsaugota. Apsaugota ir nuo stambaus kulkosvaidžio šūvių, ir ne visi artilerijos sviediniai bei raketos pramuštų ambasadą saugojančias aukštas ir tvirtas betonines sienas.

Kaip 2012-aisiais tvirtino JAV spauda, iki šios datos ambasadoje dirbo 2 tūkst. diplomatų ir 14 tūkst. samdomų darbuotojų. Vėliau šis skaičius sumažėjo. Ir vis dėlto amerikiečių ambasada Irake laikoma viena didžiausių JAV ambasadų pasaulyje. Bent jau tokią žinią skelbia rusiškas leidinys fondsk.ru.

Kad amerikiečiai turi skaitlingą ambasadą Irake, – nereikia stebėtis. Ten juk būta pačio tikriausio karo. Ir iki šiol padėtis ten – nestabili, bet kada galinti išaugti į naujus kruvinus neramumus.

O kur įkurta antroji pagal dydį JAV ambasada? Jūs nepatikėsite – Armėnijoje. Ar taip gali būti? Juk Armėnijoje – vos trys milijonai gyventojų. Armėnijos teritorija – vos 29743 kvadratiniai kilometrai. Armėnija neturi išėjimo nė į vieną jūrą. Ir vis tik, remiantis užsienio spaudos pranešimais, JAV ambasadoje Jerevane pluša nuo 2000 iki 2500 amerikiečių diplomatų. Palyginimui pateiksime tokį skaičių: Rusijoje (iki garsiojo diplomatinio skandalo, kai abi šalys išsiuntė daug diplomatų) darbavosi apie 500 amerikiečių diplomatų. Dar vienas palyginimas: rusų diplomatų Jerevane iki 2018-ųjų revoliucijos  būta vos šešiasdešimt. 

Taigi suskaičiavus visus pliusus ir minusus brėžiama versija, kad pati didžiausia ir skaitlingiausia JAV diplomatinė atstovybė įkurta vis tik ne Irake, bet greičiausiai Armėnijoje. 

JAV ambasada Jerevane užima beveik 9 ektarų plotą (14 tūkst. kvadratinių metrų) prie Jerevano ežero, kurį kadaise įsigijo vos už 5 milijonus JAV dolerių (už grašius). Penketą ambasados pastatų saugo aukštos, stiprios sienos, nebijančios šūvių iš stambaus kalibro ginklų. Ambasada Jerevane pajėgi gyventi autonomiškai, nepriklausomai nuo Armėnijos valdžios tiekimų.

Viename iš ambasados pastatų įsikūrę JAV jūrų pėstininkai. Atidarymo dieną jų buvo šeši. Remiantis JAVspaudos pranešimais, 2013-aisiais Jerevane jau dirbo 800 jūrų pėstininkų (vaizdžiai tariant, Jerevane buvo įkurta JAV karinė bazė).

Žodžiu, belieka klausti, kodėl amerikiečiams prireikė tokios didelės ambasados mažytėje šalyje be išėjimo prie jūrų, be strategiškai svarbių gamtinių išteklių, be, vertinant tarptautiniu požiūriu, – stambių investicinių projektų? Nejaugi oficialusis Vašingtonas laiko Armėniją patikima sąjungininke, nejaugi ja aklai pasitiki?

Į šį klausimą atsako Danielis Geinoras, JAV nacionalinės politikos centro, pavadinto Amerikos prezidento Trumeno vardu, darbuotojas. Skelbiame keletą minčių iš jo straipsnio „JAV santykiai su Armėnija“. Armėnija įsikūrusi labai svarbiame regione. Ji turi sienas su tokiomis svarbiomis Amerikai valstybėmis kaip Turkija, Iranas, Azerbaidžanas ir Gruzija. Be to, kaip buvusi sovietinė respublika ji susipainiojusi su Rusija. O tai reiškia, kad Armėnija greičiausiai tapo vieta, iš kurios Amerika stebi visų šio regiono (ne tik Kaukazo) valstybių politiką. Nes kai Amerika atidarė Jerevane itin didelę ambasadą, kilo įtarimas, jog tai – ne tiek diplomatinė atstovybė, kiek karinis – žvalgybinis centras. Taigi JAV žvalgyba čia turi puikų placdarmą – ambasadą Jerevane. Būtent šios diplomatinės atstovybės pagalba Amerika renka žvalgybinius duomenis apie regione esančias valstybes (Armėnija vargu ar gali pasigirti paslaptimis, kurios itin domintų amerikiečius, arba paslaptimis, kurių amerikiečiai nežinotų).

Armėnijos spaudoje taip pat būta užuominų, jog Amerika turi Pietų Kaukaze ir stiprų agentūrinį tinklą, kurį pridengia nevyriausybinės armėnų organizacijos. Nevyriausybinių organizacijų Armėnijoje išties daug. Daugiau nei du šimtai. Kasmet jų veiklai Amerika skiria 250 milijonų dolerių.

Štai tokia informacija, kurią pavyko surinkti analizuojant viešuosius šaltinius apie JAV ambasadą Jerevane.

2018.10.29; 12:00

Piketas prie Seimo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Artėjant Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui vis dažniau susimąstau apie mūsų tautiečių veiklą įvairiais laikotarpiais, kuriuose teko gyventi bei išgyventi.

Šiandien norėčiau paanalizuoti Lietuvos NVO veiklą ir jų poveikį politikos bei įstatymų leidybos formavime. Statistika skelbia, jog Lietuvoje yra daugiau kaip du tūkstančiai įvairaus tipo NVO, taigi viena organizacija tenka vienam tūkstančiui gyventojų. Daug tai ar mažai, spręsti ne man. Man yra svarbiau, kokia veikla ji užsiima ir kokią naudą sukuria visuomenei.

Tarpukario Lietuvoje nevyriausybinių organizacijų veiklos kryptys ir tikslai buvo nukreipti į tautinio atgimimo skatinimą, kultūros ir švietimo veiklą.

Aš manau, kad nevyriausybinės visuomeninės organizacijos, nepaisant vyriausybės ar politikų nepasitenkinimo, privalo vykdyti pasirinktų krypčių veiklas. Nagrinėjant Lietuvos NVO istorinį paveldą, galėtume daryti išvadas, jog jos turi gilias tradicijas, kurios skatino savanorystę, filantropiją ir altruizmą, remiant vaikus, neįgaliuosius,  skurstančius ir t.t.

Dar Sąjūdžio laikais man teko garbė dalyvauti jos veikloje, nors tuometinė partinė nomenklatūra netoleravo mūsų veiklos, tačiau pirmieji laisvės spinduliai jau budino naujus jausmus.

Iki šių dienų vis dar dalyvauju NVO veikloje, todėl galiu teigti, jog turiu šiokią tokią patirtį. Mano asmeninė patirtis NVO veikloje daugiausia orientuota į šalies gynybą bei jos saugumą, todėl šioje srityje turiu daugiau žinių. Istoriniai faktai byloja, jog tarpukarių Lietuvoje labai aktyviai veikė paramos beglobiams ar mažai pasiturintiems vaikams auklėti bei patriotinio ugdymo stovyklų ar kt. renginių organizavimas. Dalinai šios organizacijos buvo remiamos valstybės, bet didžiausia parama buvo visuomeninio pobūdžio.

Dabartiniu metu vyriausybės ar politinės vadovybės požiūris į NVO nėra dalykiškas, bet turi komercinių arba kaip politinių dividendų šaltinio požymių. 1984 m. Lietuvoje veikė 5 sporto draugijos, 72 mokslinės ir mokslinės-techninės draugijos, 6 kūrybinės sąjungos (kompozitorių, architektų, rašytojų, žurnalistų ir dailininkų) ir 20 kitų įvairia veikla užsiimančių organizacijų, kurios Tarybų Sąjungoje veikė kaip jų padaliniai.

Menant sovietinį laikotarpį, kai visos „NVO“ buvo griežtai  kontroliuojamos vienos partijos, kuriai tarnavo visos jėgos struktūros. Susidaro įspūdis, kad šiame bare nesame toli pažengę. Rinkiminės kompanijos metu visi kandidatai kalba apie šalies ir visuomenės klestėjimą bei socialinės atskirties mažinimą, glaudesnį valdančiųjų bei visuomenės bendradarbiavimą, tačiau po rinkimų vėl viskas gižta į savo vietas ir laukiama naujų pažadų, naujų geresnio gyvenimo pranašų Lietuvos padangėje. 

Atsargos karininkas Vytautas Čepukas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvoje NVO veiklą reglamentuoja įstatymai. Keista, bet  Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros valdymo sritį. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vienas iš veiklos tikslų – formuoti bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų plėtros politiką, organizuoti, koordinuoti ir kontroliuoti jos įgyvendinimą. Kaip galima kuruoti nevyriausybinę organizaciją vyriausybine institucija? Nevyriausybinių organizacijų pagrindinis veiklos tikslas yra visuomenės intereso gynimas, viešosios gerovės kūrimas. Nevyriausybinių organizacijų poreikis atsiranda iš pilietinės iniciatyvos ir siekio spręsti iškilusias problemas bei patenkinti tuos, kurių nepajėgia aprėpti valdžios ir verslo sektoriai. Aktyvi ir pilietiškai organizuota visuomenė yra atsakingas, konstruktyvus ir pozityvus, pokyčius bei naujoves skatinantis visuomenės ir valstybės pažangos variklis. Panašiais žodžiais yra apibūdinama NVO veikla Lietuvos vyriausybės nutarime.

Mano supratimu, NVO turėtų kuruoti Lietuvos seime sudaryta komisija arba Lietuvos respublikos prezidentės paskirta komisija. Dabartiniu metu NVO finansuoja ir kontroliuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Šiais metais Lietuvos savivaldybėms NVO finansavimui yra skirta 2 630 000 eurų. Finansavimas vyksta pateikus „Remti bendruomeninę veiklą savivaldybėse“ paraišką, pusę sumos projektui prašomų lėšų privalo turėti pats pareiškėjas. Dauguma NVO neturi lėšų ar turtingų rėmėjų, kurie finansuotų jų veiklą, todėl yra „pasmerkti“ vegetavimui, o ne aktyviai veiklai. Gaila, bet ten, kur skirstomos lėšos, atsiranda korupcijos apraiškų.

Kiek NVO yra patyrusių rašyti paraiškas pagal projektus, kiek garantijų, kad jų projektas bus finansuojamas ir t.t.? Čia atsiranda įvairių „gudročių“, kurie už tinkamą mokesti siūlosi padėti įforminti reikiamus dokumentus. Taigi galime daryti prielaidą, kad taip sukuriama dar viena palanki „dirva“ korupcijai ar nepotizmui klestėti. Kalbantis su politikais ar vyriausybės atstovais apie NVO dalyvavimą įstatymų ar valstybės valdyme, baigiasi tik pažadais, kad būsime kviečiami svarstymo etapuose ar bent supažindinti.                

Tautos išrinktieji, pradėję savo valdymo erą, dažniausiai tampa protingiausiais ir viską suprantančias veikėjais, kuriems nereikia nei patarimų, nei pagalbos sprendžiant mūsų tautai ir valstybei dabarties bei ateities problemas. Tik bendromis pastangomis galėsime pasiekti norimų rezultatų idant Tauta galutinai „neišsivaikščiotų“. Penkiasdešimties metų sovietinė okupacija padarė savo juodą darbą mūsų sąmonėje, todėl ne tik mes, bet ir mūsų vaikai „paveldėjo“ abejingumą.

Šalyje vykstančiais politiniais ar ekonominiais procesais mes dažniausiai piktinamės ir reiškiame nepasitenkinimą tik savyje arba artimų draugų aplinkoje. Liekame įtakojami praeities baimių, jog esame per silpni ką nors pakeisti. Tik vienas bandymas sukilti prieš valdančiuosius prie Seimo buvo pasitiktas guminėmis kulkomis, taigi „atšaldė“ norą viešai reikšti savo nuomonę.

Rinkiminės kompanijos metu konservatorius Mantas Adomėnas padarė „užuominą“ reklaminiame plakate automagistralėje į Kauną pasitikdamas rinkėjus su šakėmis. Gal tai buvo „užuomina“  kuo reikia sklaidyti debesis?

2017.07.03; 06:15   

Nekreipdamas tarptautinio nepasitenkinimo, Vengrijos parlamentas antradienį pritarė griežtam įstatymui, nukreiptam prieš pilietinės visuomenės grupes, informuoja naujienų agentūra AFP.

Naujas įstatymas, kuriam pritarta 130 balsų prieš 40, įpareigos kasmet daugiau kaip 24 tūkst. eurų iš užsienio gaunančias nevyriausybines organizacijas užsiregistruoti kaip „užsienio finansuojamas organizacijas“, arba joms dėl nepaklusnumo grės uždarymas.

Populistas Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas teigia, kad šiomis priemonėmis bus siekiama pagerinti skaidrumą ir kovą su pinigų plovimu bei terorizmo finansavimu.

Tačiau Europos Komisija (EK) ir Jungtinės Tautos (JT) pasmerkė įstatymą. Jų teigimu, šis įstatymas gali diskriminuoti ir delegitimizuoti nevyriausybines organizacijas.

Anot pranešimų, įstatymas neturi nieko bendro su skaidrumu, juo siekiama nutildyti nevyriausybines organizacijas – pilietinės visuomenės balsą. Be to, manoma, kad šiomis priemonėmis taikomasi į Vengrijoje gimusį milijardierių filantropą Džordžą Sorosą (George Soros), kuris įkūrė ir finansavo prestižinį Vidurio Europos universitetą (CEU) ir ne vieną dešimtmetį milijonus dolerių skyrė liberalios, atviros kultūros skatinimui. Šiuo įstatymu ypač taikomasi prieš tas nevyriausybines organizacijas, kurios gauna lėšų iš Dž. Soroso.

Be kita ko, anksčiau šiais metais buvo priimtas naujasis Vengrijos švietimo įstatymas, kuris gali lemti tai, kad Vengrijoje bus uždarytas Dž. Soroso įkurtas CEU. Naujosios vyriausybės priimtos taisyklės reiškia, kad CEU nebegalės teikti diplomų, nes universitetas yra registruotas Jungtinėse Valstijose. Pagal įstatymą, užsienio universitetai privalo turėti būstinę tiek Budapešte, tiek savo namų valstybėje, tačiau filantropo Dž. Soroso įkurtas CEU būstinę turi tik Budapešte ir yra vienintelis daugiau niekur kitur padalinių neturintis tarptautinis universitetas.

Vengrijos premjeras teigė, kad CEU sukčiauja, nes savo namų valstybėje neturi būstinės, tačiau išduoda diplomus, kurie pripažįstami tiek Vengrijoje, tiek Jungtinėse Valstijose.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.14; 03:30

Lietuvos politinis elitas ir toliau ignoruoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio nuostatą, kurioje nurodyta, jog piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus.

2013 m. spalio 23 d. pareiškime Lietuvos žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos konstatavo, kad Lietuvos politinės partijos riboja piliečių konstitucines rinkimų teises ir neleidžia jiems tiesiogiai dalyvauti savo valstybės valdyme, kad jokia nevyriausybinė organizacija ar vietos bendruomenė, išskyrus politines partijas, negali kelti savo kandidatų rinkimuose į Europos Parlamentą, LR Seimą ir vietos savivaldybių tarybas. Politinėms partijoms įstatymu leista į vietos savivaldybių tarybas kelti kandidatų sąrašus netgi neturint atskiruose regionuose nė vieno partijos nario. Tokie partijų keliamų kandidatų sąrašai, vietos bendruomenių neaprobuoti, pateikiami balsavimui ir visuomenė jų keisti ar įtakoti negali.

Continue reading „Dėl piliečių rinkimų teisės Lietuvoje“

Žmogaus teisių ir kitos nevyriausybinės organizacijos (NVO) mano, jog Lietuvos piliečiai pagrįstai nerimauja dėl to, kad nevaržomai yra išparduodama Lietuvos valstybės žemė  ir kitoks nekilnojamasis turtas piliečiams netgi tų užsienio valstybių, kurios nėra ES narės ar net priešiškos Lietuvos Respublikai. NVO turi duomenų, jog Vilniaus senamiestyje nuosavybės teise turi įsigiję nekilnojamąją nuosavybę netgi  Baltarusijos vadovai.

Viešai prieinamų duomenų apie tai, kiek žemės ir apskritai nekilnojamo turto yra parduota ne Lietuvos piliečiams, nėra.

Continue reading „Keletas klausimų dėl nekilnojamojo turto pardavimo užsienio šalių piliečiams“

dainius_radzevicius_1

Gavau vieną laišką. Kaip LRT Tarybos narys. Gavo jį ir daugiau LRT darbuotojų.

Taryba, tikiuosi, jo tikrai nesvarstys, nes tai laiškas, kuris nieko bendra su viešuoju interesu, manau, neturi.

Bet šis laiškas yra labai simptomiškas. Tokių reguliariai tenka gauti ir iš nevyriausybinių organizacijų, ir iš valstybinių įstaigų.

Kai tik nepatenkini tokio prašymo ar paaiškini, kad nereikia painioti “š” ir bandelės, paprastai sulauki tam tikro nusivylimo. Kartais net pykčio. Visų pirma, prieš paskelbdamas viešai minėtą laišką pabandžiau jį nuasmeninti. Bet ne tiek, kad dingtų esmė.

Continue reading „Išreklamuotas pilietiškumas – “pakazucha” ar tikras noras dirbti žmonėms?“

boltun_1

Kai 2006 metais kilo skandalas dėl “šnipų akmens”, protingi žmonės kalbėjo, kad rusai prisižiūrėjo filmų apie Džeimsą Bondą, o to meto ministras pirmininkas Tonis Bleiras bevelijo viską paversti juokais.

Taip laikraštyje “The Financial Times” rašo Džonas Loidas. Bet štai Džonatanas Pauelas, premjero Tonio Bleiro administracijos vadovas, interviu BBC pareiškė, kad šnipinėjimo akmuo iš tiesų egzistuoja.

“Žinovams teko sugalvoti kitą tų įvykių versiją”, – pastebi autorius.

”Užsiimti šnipinėjimu, ypač Maskvoje, reiškė ne tiesiog kavinėje perduoti paketą arba paskambinti kuratoriui iš telefono būdelės (jeigu pasitaikė nesugedusi). Didelis žaidimas vyko naudojantis keistais įrenginiais ir keistomis operacijomis”, – pasakoja autorius.

Continue reading „Apie žvalgybininkų akmenis, rusiškus atsiminimus ir šnipų ritualus“