Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Spalio 29 d. Vilniaus m. apylinkės teisme vyks teismo posėdis byloje, kurioje UAB „Orkela“ pareikalavo iš Rasos Kalinauskaitės 50 000 eurų už jos pareikštą nuomonę bei valdžios sprendimų kritiką.

Šią nuomonę visuomenei atstovaujanti R. Kalinauskaitė pareiškė siekdama apginti kultūros paveldą nuo agresyvaus statytojų projekto prie Lukiškių dominikonų ansamblio su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia.

Štai jos nuomonė: „Dėl agresyvios plėtros, nevaldomos korupcijos, kompetencijų stokos ir kitų priežasčių vyksta sistemingas kultūros paveldo vertybių naikinimas, tuo pat metu naikinant tautos ir vietos bendruomenių kultūrinę tapatybę, skurdinant visuomenės istorinę savivoką ir apribojant jos ateities galimybes, kaip prioritetą iškeliant siaurą merkantilinį interesą (šio proceso pavyzdžiai – daugiabučių namų statyba Vilniaus Misionierių ansamblyje, planai užstatyti viešbučiu ir septynių aukštų administracinių pastatų kompleksu Vilniaus Lukiškių dominikonų vienuolyno statinių ansamblį su Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčia, Kauno Vienybės aikštės, Ąžuolyno parko pertvarkymo projektai, kiti rezonansiniai projektai visoje Lietuvoje).“ – Tai – fragmentas iš rezoliucijos, kurią pasirašė dalis forumo dalyviai (visas tekstas).

Už tokią nuomonę UAB „Orkela“ siekia iš R.Kalinauskaitės prisiteisti 50 000 eurų,  prašydama teismą pirmiausia areštuoti R. Kalinauskaitės turtą, įskaitant jos butą, kuriame ji gyvena su šeima.

Neabejotina, jog tai yra UAB „Orkela“ ieškinys nukreiptas prieš visuomenę. Vargu ar jai pavyks prisiteisti nurodytą sumą ir vargu, ar  bendrovė to tiksi.

Vilniaus Arkikatedra ir Valdovų rūmai – iš paukščių skrydžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kol kas UAB „Orkela“ argumentai  teismo neįtikino – reikalavimą areštuoti R. Kalinauskatės turtą Vilniaus m. apylinkės teismas atmetė 2018 m. liepos 27 d. nutartimi, kurioje teisėja (Raimonda Vansevičienė) nurodė: „teismui susipažinus su ieškovo ieškiniu bei jo priedais nustatyta, kad ieškovo pateikti dokumentai yra nepakankami padaryti išvadai, kad ieškinys šioje dalyje yra tikėtinai pagrįstas bei, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų neįmanomas“, o „ieškovo deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui nesudaro pagrindo varžyti kito asmens laisves (…)“.

Taigi liepos 27 d. teismas nusprendė netenkinti UAB „Orkela“ prašymo areštuoti R. Klainauskaitės turtą (visą nutartį skaitykite ČIA). Šis bendrovės prašymas  bus svarstomas ir dėl to bus sprendžiama teismo parengiamajame posėdyje spalio 29 d. 13 val.

Svarbu tai, kad tikrasis UAB „Orkela“ tikslas – ne prisiteisti iš visuomenininkės 50 tūkst. eurų, o savo ieškiniu atbaidyti kitus visuomenininkus, kad šie „nekištų nosies kur nereikia“.

Kai kuriems verslininkams nepatinka demokratinės visuomenės principai – žmogaus ir pilietinės laisvės ir visuomenės teisė jas ginti. Dar labiau nepatinka jas aktyviai ginantys piliečiai ir nevyriausybinės organizacijos. Totalitariniuose režimuose juos „pamoko“ valstybė, demokratijose – pelno bet kurią kainą siekiančios korporacijos, „bananų“ respublikose – verslas drauge su korumpuota valdžia.

Piliečiams iškeliamos bylos už parodymus viešuosiuose svarstymuose, parašų po peticijomis rinkimą, kreipimąsi į teismą dėl aplinkos apsaugos arba kitų įstatymų pažeidimų arba atvirų pasisakymų viešojo intereso klausimais. Nevyriausybinės organizacijos ir fiziniai asmenys tampomi po teismus. Ieškovai – verslo korporacijos arba valdžios institucijos – reikalauja juos nubausti dėl esą padarytos žalos ir kenkimo, tačiau iš tiesų siekdamos įbauginti, atgrasyti, nutildyti visuomenę (bernardinai.lt).

Nemažai tokių bylų yra nukreiptos prieš kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisę gyventi palankioje jo sveikatai ir gerovei aplinkoje. Žmogus ir visuomenė turi teisę save ginti – tai užtikrina šalių konstitucijos ir tarptautinės konvencijos, ypač Jungtinių Tautų Europos ekonominės komisijos (JTO/EEK) Konvencija dėl visuomenės teisės gauti informaciją, dalyvauti priimant sprendimus ir kreiptis į teismus aplinkos klausimais dar kitaip vadinama Orhuso konvencija.

Vilniaus senamiestis naktį. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2001 metais, Europos Sąjunga Bendrijos lygmeniu – 2005 metais. Bet drauge su visuomenės teisėmis, atsirado ir verslo pasipriešinimas joms – teismus pasiekė pirmieji strateginiai ieškiniai prieš visuomenės dalyvavimą.

Būtent šios Konvencijos 3 str. 8 d. nustatyta, jog „kiekviena Šalis užtikrina, kad asmenys, įgyvendinantys šioje Konvencijoje numatytas savo teises, nebūtų baudžiami už savo veiklą, persekiojami arba kitais būdais varžomi“.

Šios bylos vadinamos „strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą“ (angl. strategic lawsuits against public participation; trumpinys – angl. SLAPP, liet. SIPVD). SIPVD yra kliūtys, trukdančios užtikrinti piliečių teisė kreiptis į teismus ir įgyvendinti Orhuso konvenciją.

Strateginiais ieškiniais prieš visuomenės dalyvavimą priskirtini tokie ieškiniai, kai ieškovas – verslo įmonė – reikalauja nubausti piliečius (fizinius asmenis) dėl neva padarytos žalos ir kenkimo kreipiantis į teismą, tačiau iš tiesų siekia įbauginti, atgrasyti ir nutildyti visuomenę bei visaip suvaržyti jos teises, kurias garantuoja LR Konstitucija, tarptautinė ir ES teisė bei Lietuvos įstatymai.

Pirmoji rezonansinė byla buvo Vilniaus Žirmūnų rajono gyventojų skundas prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę dėl užstatomos rekreacinės zonos ir naikinamos vaikų žaidimų aikštelės. Šio rajono gyventojai parašė skundą prieš Vilniaus m. savivaldybę ir plėtros bendrovę. O ši padavė juos į teismą. Analogiškai kaip ir R.Kalinauskaitės atveju, bendrovė reikalavo areštuoti gyventojų nekilnojamąjį turtą, kad būtų galima padengti dėl esą piktavališkų gyventojų veiksmų patirtus nuostolius. Galiausiai teismas pripažino, jog tai yra viešojo interesas klausimas – subjektinės teisės ir viešasis interesas gali sutapti (Administracinė byla Nr. A3-64-07).

Orhuso konvencija draudžia persekioti ir bet kaip varžyti visuomenės narius dėl jų dalyvavimo sprendimų, susijusių su aplinka, priėmime, bei kreipiantis dėl jų į teismą. Lietuva (kaip šios Konvencijos susitariančioji šalis ir ES narė) įsipareigojo užtikrinti, kad visuomenės nariai nebūtų persekiojami arba kitaip varžomi dėl Konvencijos suteiktų teisių įgyvendinimo.

Vakarų demokratinėse valstybėse yra įtvirtinta praktika, kad prieš tokius ieškinius, kurie nukreipti prieš visuomenės dalyvavimą yra teikiami priešieškiniai (angl. SLAPPback.). Jais persekiojami visuomenės atstovai (SIPVD taikiniai) apgręžia reikalus ir pareikalauja iš ieškovų atlyginti SIPVD padarytą žalą ir nuostolius.

Konstitucinių arba kitų teisių pažeidimai, ieškiniai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis arba deliktinės teisės pažeidimų, pavyzdžiui, dėl piktinančio, įžeidžiančio elgesio – tai teisinių pagrindų, kuriuos galima naudoti priešieškiniams prieš SIPVD, pavyzdžiai.

Dažniausiai pasitaikantys priešieškinių prieš SIPVD pagrindai yra piktybinis teisminis persekiojimas ir piktnaudžiavimas teisminiu procesu. Daugelis priešieškinių prieš SIPVD baigiasi sutarimu, todėl apie galutinius rezultatus nepranešama (daugiau apie tai ČIA).

O kai kuriose valstybėse yra priimti įstatymai, leidžiantys prašyti teismą atmesti ieškinį, kuris yra nukreiptas prieš visuomenę. Tuomet byla sustabdoma, iki teismas nutaria, ar pateiktas ieškinys neteisėto SIPVD atvejis. Būtent SIPVD teikėjas privalo įrodyti, kad jo ieškinys – ne SIPVD, o teisėtos pastangos pateikti teismui prašymą nagrinėti skundą. Jei teismas įvertina ieškinį kaip SIPVD ir todėl atmeta, ieškinio taikiniui (šiuo atveju visuomenės atstovams) atlyginamos visos bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidos. Teismas taip pat gali skirti SIPVD teikėjui (pvz., UAB „Orkela“) baudą, kad atgrasintų toliau teikti tokius ieškinius. Jei dėl SIPVD asmuo nukentėjo, jis gali prašyti priteisti iš šio ieškinio teikėjo kompensaciją ir žalos atlyginimą.

Gražuolis Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau šiuo atveju ypač svarbi yra visuomenės pozicija. Bet koks visuomenės neutralumas skatina verslo bendroves piktnaudžiauti savo teisėmis, nes jos finansiškai yra pranašesnės už fizinį asmenį, todėl gali nuslopinti bet kurias visuomenines iniciatyvas. Visuomenės neutralumas gali būti suprantamas kaip ženklas teikti analogiškus ieškinius kitiems visuomenininkams, o statytojams nusitaikyti ne tik į Misionierių ar Lukiškių dominikonų ansamblį su Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia, bet ir į kitus sakralius Lietuvos istorijos, architektūras, kultūros ir paveldo objektus. Todėl visuomenė šiuo atveju turi tik vieną pasirinkimą: arba atsisakyti savo teisių verslo vystytojų naudai, arba ginti savo interesus visomis teisinėmis priemonėmis. Šių interesų gynimas pasireiškia per visuotinį visuomenės atstovų dalyvavimą, taip pat jų palaikymą mitingais, piketais, peticijomis, viešąja nuomone ir kt.

Šiuo atveju turime aiškiai įsisąmoninti, kad vienoje pusėje yra visuomenė ir jos atstovai R. Kalinauskaitės asmenyje, kurie siekia apsaugoti Lietuvos valstybės istorinį kultūros paveldą, o kitoje pusėje – strateginį  ieškinį prieš visuomenės dalyvavimą, taigi prieš visuomenę pateikusi bendrovė UAB „Orkela“, kuri siekia prisiteisti  iš visuomenės atstovės R. Kalinauskaitės  50 tūkst. eurų. Pirmoji gina (atstovauja) viešuosius interesus (ne asmeninius), o antroji – siaurus verslo grupės interesus.

R.Kalinauskaitė tinklalapyje „lietuvos.link“ nurodo, kad UAB „Orkela“ priklauso investicijų valdymo bendrovei „Lords LB Asset Management“. O tarp šio kolektyvo narių esama tokių Lietuvos visuomenei gerai žinomų asmenų, kaip Mindaugas Marcinkevičius, kuriam priklauso 47 procentai „Lords LB“ akcijų, kad jis yra vienas iš vadinamojo Vilniaus prekybos dešimtuko, pradėjusio irti žlugus valstybinio masto afera vadintam Leo LT, narių; šiemetinė naujiena – kad galutiniu teismo sprendimu „turi papildomai sumokėti valstybei 287,4 tūkst. eurų mokesčių ir baudų už 2008-2012 metus“.

Taigi metas tiksliai įvardinti, kas yra tikrieji ir tariami mūsų draugai ir ką derėtų daryti spalio 29 d. Priešingu atveju vieši verkšnojimai dėl milžiniškos socialinės atskirties, teisingumo stygiaus, nepakenčiamų pragyvenimo sąlygų ir kitų blogybių rodys tik mūsų neįgalumą savarankiškai mąstyti ir spręsti dėl savo ir vaikų ateities gyvenimo Lietuvoje.

Informacijos šaltinis – Pozicija.org

2018.08.25; 09:00

Vidinis įsitikinimas ir/arba nuomonė nei Lietuvos Respublikos Civilinio proceso, nei Baudžiamojo proceso kodeksuose, nei Operatyvinę (žvalgybinę ar kontržvalgybinę) veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose niekada nebuvo ir nėra priskiriami faktinių duomenų arba įrodymų kategorijoms ir nėra pripažįstami įrodymais, kurių pagrindu aplamai galėtų būti priimtas koks nors sprendimas.

Dėl šios priežasties neišvengiamai atkreiptinas dėmesys į keletą svarbių momentų. Visi be išimties asmenys, atsakingi už teisingą sprendimų priėmimą savo vidinius įsitikinimus konkrečioje vertinimo situacijoje privalo ir privalėtų susiformuoti tyrimo proceso metu neginčytinai pagrįstai ir teisėtai nustatytų faktų, faktinių aplinkybių, neabejotinai patikimų šaltinių pateiktų pagrįstų duomenų, bei teismo proceso ar kitokio informacijos duomenų tyrimo metu kruopščiai ir visapusiškai patikrintų įrodymų, neabejotinai patvirtinančių arba paneigiančių konkrečias, nagrinėjamo klausimo sprendimui esmingai reikšmingas faktines aplinkybes bei faktus.

Continue reading „Advokatas Arūnas Marcinkevičius: „Vidinis įsitikinimas nėra įrodymas““

Veidaknygėje yra keistų, daugelį traukiančių vietų. Kur tūkstančiai fanatikų vienas kitam pritaria, vieni kitus visaip mėgsta ir reklamuoja.

Turi daugybę priešų, kurių neapkenčia.

Kur visos būsenos ir komentarai į vienus vartus ir varva aršiu fanatizmu. Kur viskas visiems visada aišku.

Kur jie visada teisūs ir niekada neklysta. Kur visi kiti aplinkui esantys žmonės yra geriausiu atveju durneliai.

Continue reading „Virtualioji gauja ir mes“

cenzura_11

Rugsėjo 24-ąją Kauno miesto apylinkės teisme vyko Kauno technologijos universiteto docentės dr. Linos Šulcienės teismas.

Ji buvo kaltinama tuo, kad gegužės 19-ąją dieną, tuoj pat po gegužės 17-ąją policijos įvykdyto “taikaus” Garliavoje gyvenusios mergaitės “perdavimo” motinai, Laisvės alėjoje Kaune organizavo vadinamąjį “flashmobą” – eiseną po aštuonis užklijuotomis burnomis.

Tokią žodžio laisvės raiškos formą ji pasirinko negavusi Kauno miesto savivaldybės leidimo mitingui. Tačiau prie šios eisenos prisijungę gegužės 17-osios įvykiais Garliavoje pasipiktinę žmonės pirminį „flashmobo” sumanymą pakeitė. Nors tokia žmonių reakcija buvo visiškai spontaniška ir natūrali, doc. dr. L.Šulcienė kaltinama dėl visko, kas tądien vyko Laisvės alėjoje.

Continue reading „Kaune už taikias eitynes nuteista doc. dr. Lina Šulcienė“

Copy of meskauskaite_foto

Pirmą kartą mūsų laikų nepriklausomoje Lietuvoje, demokratine save vadinančioje Europos Sąjungos valstybėje buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas žurnalistui, vykdančiam savo tiesioginę pareigą: baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka mane nubaudė už nuomonę, už kritiką, kvalifikuojant tai kaip įžeidimą. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias kasacine tvarka nuosprendį apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Mano atžvilgiu du Lietuvos teismai akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, pažeidė pagrindinius teisės principus, iš esmės nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, padarė esminių LR BPK pažeidimų.

Continue reading „Kas tai? Teismų nekompetencija ar susidorojimas?“

kumstis_01

Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje dažnai pasigirsta kalbų bei diskusijų apie toleranciją. Ypač yra užsipuolama lietuvių tauta, kuri, daugelio „tikrų“ europiečių nuomone, yra homofobiška bei labai nepakanti kitų tautybių, religijų, rasės, o ypač lytinės orientacijos žmonėms.

Tokie kaltinimai man sukelia daug pamąstymų. Kiek žinau iš savo istorijos žinių, Lietuvoje nuo pat Kunigaikščių Gedimino bei Vytauto laikų gyveno daug labai skirtingų tautų: lietuviai, rusai, vokiečiai, žydai, karaimai, totoriai ir kt. Tačiau tais laikais, bent perskaičius įvairius istorinius šaltinius bei vadovėlius, atrodo, jog niekas nesiskųsdavo lietuvių priešiškumu.

Continue reading „Etikečių klijavimas – ar tai tikrai yra tolerancija?“