Viktoras Orbanas ir Aliaksandras Lukašenka. EPA – ELTA nuotr.

Baltarusija ir Vengrija pasirengusios griežtai reaguoti į mėginimus daryti spaudimą iš užsienio jų taikių branduolinių programų plėtrai. Tai penktadienį po derybų su Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu pareiškė Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka, kalbėdamas apie Gardino srityje prie Astravo statomą atominę elektrinę ir dviejų naujų energoblokų montavimą Pakšo atominėje elektrinėje Vengrijoje.
 
„Baltarusija ir Vengrija vėl patvirtina, kad atmes mėginimus daryti spaudimą iš užsienio įvairiomis dingstimis. Mūsų šalys susidūrė su tikrai beprecedenčiais ir įžūliais mėginimais priešintis suverenios teisės plėtoti taikias branduolines programas realizavimui“, – teigė A. Lukašenka, kurio žodžius pateikia prezidento spaudos tarnyba. Anot jo, šalys susitarė, kad kartu duos į juos adekvatų, bet griežtą atsaką.
 
„Baltarusija neleis, kad kažkas iš užsienio mėgintų daryti poveikį mūsų energetikos politikai. Kartu mes garantuojame, kad ši politika visada bus orientuojama į maksimalų saugumą, atvirumą ir skaidrumą, – pabrėžė A. Lukašenka. – Negana to, mes darysime visa, kad ne tik mūsų energetikos politika, bet ir statoma nauja AE dirbtų ne tik Baltarusijai, bet ir visoms suinteresuotoms šalims“.
 
Anot prezidento, Baltarusija pasirengusi priimti TATENA, ES, kitų tarptautinių struktūrų ekspertus, kad jie įsitikintų, jog statoma jėgainė nekelia grėsmės nei baltarusiams, nei kaimynams.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.06.06; 07:37

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Kaip jau tikriausiai visi esame girdėję dėl pastaruoju metu padidėjusio dėmesio pandemijos tematikai apskritai, maro užkratą andai pradėdavo platinti žiurkių blusos, o po to nuo jų užsikrėtę žmonės pasidalindavo šia baisia liga tarpusavyje, nusinešdavo užkratą į populiacijos gilumą.  

Tai priminiau dar ir dėl to, kad, kaip atrodo bent man, žiurkių blusų metafora labiausiai lakonišku būdu leidžia įvardinti kylantį pro-autoritarinio arba autoritetinio (be jokio autoriteto) valdymo pavojų kovos prieš COVID-19 pandemiją metu mūsų padangėje. Žiurkių blusų metafora leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad valdžios patologija, pasinaudojant karantinu, prasideda tarsi ir nepastebimai, mikroskopinių, bet principinę reikšmę turinčių pokyčių pavidalu.

Kažkada Friedrichas Nietzsche yra gražiai pastebėjęs, kad didžiosios mintys ateina tyliomis balandžių kojytėmis, tačiau, kaip sakyta, taip pat ir toks negražus dalykas kaip kvazitotalitarizmo užkratas valstybės valdyme gali prasidėti su nepastebimais žiurkių spyruoklinių blusų pašokinėjimais ant valstybės mechanizmo odos.

Saulius Skvernelis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pavojingas yra jau pats Kinijos pavyzdžio rodymas prikišamai, pabaksnojant pirštu, tarsi dar būtų likęs toks kvailutis, kuris be įrodinėjimų nesuprastų, kad visų valstybės pajėgumų greitos mobilizacijos reikalaujančių išbandymų metu totalitarinė valdžia iš pradžių veikia efektyviau nei procedūrose galinti užklimpti demokratiškai organizuotų visuomenių valdžia (kaip atrodo, toks sugretinimas tinka ne tik aptariant staigiai kilusios pandemijos atvejį, bet ir specialiųjų tarnybų kasdieninės veiklos aplinkybes, įsivaizduojant, kad čia kiekvieną dieną prisieina veikti ekstremaliai). Tačiau tokiu atveju totalitarizmo pasirinkimas gali būti prilygintas žmogaus apsisprendimui įveikti ligą žmogaus žmogiškumo totalinio sunaikinimo būdu, priimant pasiūlymą, kad nuo slogos greičiausiai pagydo maro užkratas. Taigi jeigu pavyzdžiai čia turi kokią nors vertę, mums svarbesni yra demokratiškai valdomų valstybių pavyzdžiai, pasakojantys sėkmės istoriją apie tai, kai su pandemijos iššūkiais anksčiau ar vėliau pavyko susidoroti vakarietiško tipo visuomenei, išnaudojančiai demokratijos teikiamus resursus.

Praeitą kartą įsivaizdinome komišką šūkį, kad dėl karantino revoliucija neįvyks pirmadienį, neva renginys nusikelia neapibrėžtam laikui. Tačiau išties pavojų demokratijai kelia ne priimti suvaržymai, siekiant užkirsti kelią pandemijos plitimui, įstatymo griežtumas ar išaugusios baudos už karantino sąlygų pažeidimą, bet tai, kad, vaizdžiai tariant, pati demokratija Lietuvoje dabar yra patupdoma į karantiną, atimant jos veiksnumą, priverčiant ją saviizoliuotis, užkertant kelią visų mūsų labui panaudoti tuos demokratijos mechanizmus, kurie leistų pandemijos sutramdymo užduotį įgyvendinti dar sėkmingiau. Šiandien visa valdžia iš esmės koncentruojasi Sauliaus Skvernelio rankose, todėl jo atsisakymas, nežiūrint visų nuotolinio bendravimo galimybių, nuo įprastos anksčiau demokratinei šalies praktikai „Vyriausybės valandos“, leidusios Seimo nariams užduoti klausimus ir tikėtis paaiškinimų labiausiai rūpestį keliančiais klausimais, yra didelis žingsnis priešinga demokratijai linkme.

Dar daugiau abejonių kelia Seimo pasileidimas dviguba to žodžio reikšme! Iš tiesų, kas draudžia Seimo posėdžius organizuoti nuotoliniu būdu su pozicijos ir opozicijos priešstatomis, debatais, nesutaikomais ginčais, iliustruojančiais demokratinio politikos vyksmo tęstinumą, – ta proga prisimenant žinomą aplinkybę, kad Lietuvos piliečiai Seime vykstančias batalijas paprastai ir anksčiau stebėdavo nuotoliniu būdu, t. y. su TV transliacijų pagalba. Labai norint, net ir balsuoti būtų galima iš namų, nesunkiai randant kokią nors patobulintą elektroninio parašo versiją.

Lietuvos Respublikos Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi galima sakyti, kad šiandieninėmis sąlygomis demokratija Lietuvoje pasirinko miego rėžimą. Ar demokratija Lietuvoje jau yra tokia išklerusi, kad pirmai progai pasitaikius ima ir panyra į mirtiną miegą, ar ji – priešingai –  yra miegančioji gražuolė, kurią, pagal stebuklinės pasakos siužetą, kada nors turėtų pažadinti princas savo pabučiavimu?

Be jokio apsimetinėjimo ir retorinių gudrybių sakau, kad man labai gaila vengrų tautos, kuri užstojusios pandemijos metu Viktorui Orbanui neribotam laikui suteikė kažką panašus į patvaldystės įgaliojimus. Kaip atrodo, tai nėra tik paprastas tautos apsižioplinimas, neatidumas, o Dievo dovanos atmetimas, didžiosios malonės išsižadėjimas.

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.  

Žinia, vengrai kaip ir lietuviai XX a. be perstojo kovojo už savo laivę, tačiau jėgos buvo nelygios, šioms laisvę mylinčioms tautoms buvo primesta neviltis ir vergovė. Čia laisvės sąmonė visados ruseno, tačiau pati laisvė, neužmirškime to, nukrito iš dangaus kaip Dievo dovana. Kaip įsivaizduoju aš, nusmukęs veteranas turi teisę užstatyti ir pragerti turguje pagyrimo raštus, ordinus ir medalius, vardinį šautuvą ar laikrodį, t. y. visus apdovanojimus, jam įteiktus už kažkada pademonstruotą ryžtą, tačiau net ir toks veteranas neturi teisės užstatyti Dievo dovanos.

Grįžtant prie Lietuvos pavyzdžio, būtų nuodėmė nutylėti paprastą dalyką, kad mūsų šalies išlikimą ir sėkmę gali užtikrinti tik laisvės instinkto palaikymas, laisvės savimonės puoselėjimas visomis metafizinėmis ir fizinėmis priemonėmis. Toks, iš tiesų tarsi ir paprastas edukacinis ir pedagoginis uždavinys nėra taip paprastai, kaip to norėtųsi, įgyvendinamas vartotojiškoje visuomenėje. Kaip kartais nevilties akimirkomis atrodo, užgimstanti Lietuvoje naujoji karta be didesnių sentimentų ir žvalgymosi į pašales žengia išimtinai vartotojiškumo keliu, o toks maršrutas gali pačiu tiesiausiu būdu nuvesti į Rusijos glėbį, kai ten anksčiau ar vėliau bus pasiekti aukštesni vartotojiškumo standartai. Todėl jau vien dėl pedagoginių tikslų mums privalu laisvę atrasti kiekvieną dieną iš naujo, manding, tai yra net svarbesnis dalykas nei administracinio Lietuvos valdymo patobulinimas, valstybės tarnybos reforma ar, tarkime, didesnis ir labiau subalansuotas specialiųjų tarnybų įgalinimas (nors šitai taip pat yra svarbu). 

Taigi, jeigu Lietuvos pilietinė visuomenė pralaimėtų, tai net tokiu atveju, kai valstybės tarnybos reforma butų įgyvendina tobuliausiu pavidalu, Lietuva su visu savo gyvu ir negyvu inventoriumi pasiliktų bemindžiukuojanti pakeliui į Rusijos glėbį.

Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Dainius Gaižauskas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Žiurkių blusų platinamo autoritetinio valdymo maro užkrato labiausiai tipišku, beveik paradigminiu pavyzdžiu šiandien tampa tokio Dainiaus Gaižausko, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininko išpuolis, kai anas, pasinaudodamas savo statusu, pabandė užsiundyti specialiąsias tarnybas prieš Lietuvos nepriklausomą žiniasklaidą https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/gaizausko-taikinyje-ziniasklaida-kovai-su-zurnalistais-seimo-narys-pasikinke-ir-savo-kontroliuojamas-specialiasias-tarnybas.d?id=84070493.

Nesiruošdamas pernelyg detaliai tyrinėti apsidergusio veikėjo išmatų konsistencijos niuansų, dabar, esant progai, pastebėsiu tik tai, kad į spaudą prasisunkus tarnybine paslaptimi laikomai, riboto naudojimo informacijai sąskaitą reikėtų pateikti ne žurnalistams, o pačioms tarnyboms, tarnybinės paslapties subjektams būtent dėl jų nesugebėjimo saugoti savo baisiąsias paslaptis. Kiekvienas turėtų dirbti savo darbą, ne kitaip. Kita vertus, kaip išaiškėja, tokių neva didelės amplitudės tarnybinių paslapčių išviešinimas žiniasklaidoje iš tikrųjų nekelia jokio pavojaus valstybės reikalų tvarkymui, o yra tik atskirus veikėjus diskredituojanti, nepatogi kai kuriems karjeros riteriams informacija.

Kita vertus, kaip atrodo bent man, neslepiančiam savo subjektyvumo, labiausiai reljefiškai totalitarinio žiurkių blusų užkrato tiražavimas šiandien reiškiasi draudimais bent žodelyčių užsiminti apie Lietuvos sveikatos sistemą ištikusias problemas, prisiminti užsisenėjusias pacientų ir gydytojų tarpusavio sąskaitas. Tokie nediskretiški polemizuotojai, išdrįsę suabejoti Lietuvos sveikatos sistemos savipakankamumu, daug greičiau nei kitais kritinio nusiteikimo atvejais yra pavadinami Putino emisarais. Tačiau, kaip atrodo, tokių kritikų kritika, nuožmus diskvalifikavimas turėtų bent mažiausią prasmę tik atskridusių iš kitų planetų būtybių auditorijoje, kai savo ruožtu Lietuvos gyventojai gerai žino tai, apie ką čia kalbame, todėl demonstracinis politinis įkarštis, siekiant įvardyti kenkėjus, yra apgailėjimo vertas dalykas.

Kaip jau esu pastebėjęs aną kartą, būtent dabar, kai stojame akis į akį su Lietuvos gydytojais, matydami ne vieno iš jų sugebėjimą pasiaukojančiai vykdyti savo pareigą, būtų palankiausias momentas pradėti nesmagų pokalbį apie sistemos moralines bėdas ir įsisenėjusį nususimą; neišnaudoję tokios galimybės dabar, nukėlę pokalbį į geresnius laikus, tokių geresnių laikų Lietuvos sveikatos sistemoje, galimas daiktas, niekados nesulauksime, greičiau viskas riedės ta linkme, kad šioje sferoje laipsniškai užstos dar blogesni laikai. Jau dabar didžiausia problema yra net ta banali ir pigiai nešvanki kyšio problema, atvėpusi gydytojo chalato kišenė, bet labiau rafinuoti žmogaus finansinio prievartavimo užmojai, kurpiami apgavystės spektakliai, prispaudus neišmanųjį ligonį prie sienos. Kaip atrodo, tokios inscenizacijos vyksta Aurelijaus Verygos panosėje, taigi vis sunkiau yra patikėti, kad anas apie tai visiškai nieko nežino.

Andrius Tapinas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Andai mūsų viešosios erdvės princas Andrius Tapinas (jaučiu nešvarios sąžinės graužatį dėl tokios nelabai skoningos ironijos, pavadinant anąjį princu, nes čia nesusilaikiau neužkabinęs žmogaus, kurį kitais požiūriais laikau neabejotinai labiausiai įdomiu populiacijos atstovu, beveik tobulu lietuviu), viešai susidraskęs marškinius ir demonstruodamas iš pykčio savo tatuiruotą krūtinę pasmerkė bendrapilietį, kuris veidaknygėje negrabiai pareiškė, kad reikėtų padegti kažkokius, jam neva labai nepatikusius valstybinius gimdymo namus. Kaip niekam nekyla jokių abejonių, tai buvo tik kalbos figūra, toli gražu nekviečianti griebtis smurto. Šių eilučių autorius taip pat turi ką papasakoti apie lietuviškos valstybinės medicinos, kuri neretai yra tik tų pačių privačių medicinos kabinetų išvirkščioji pusė, fantasmagorines apraiškas, išbandytas ant savo kailio. Kada nors apie tai papasakosiu plačiau, o dabar prisipažinsiu tik dėl to, kad ir aš, eidamas nusišlapinti į tualetą, visados galvoju tik apie vieną ir tą patį dalyką, kad dabar apmyšiu klozeto dugne ir padegsiu man žinomą medicinos įstaigą, kuri yra ne kažkas daugiau, o tik moralinio kolapso pavyzdys.

Medicinoje inkubaciniu laikotarpiu vadinamas laikas, prabėgęs nuo apsikrėtimo iki pirmųjų ligos požymių išryškėjimo. Toks inkubacinis laikotarpis būdingas taip pat ir autoritarinio valdymo daigelio prasikalimui į paviršių. Taigi pats laikas būtų paklausti ir to – ar mūsų demokratija taip ir neprabus, niekas neprikels užmigusios karantino metu gražuolės savo bučiniu?

Demonomanijos apsėsta Renesanso epocha be savo didžiųjų kūrybinių iškovojimų pateikė taip pat teoriją apie vyriškos lyties demoną inkubą (lot. incubus – gulintis ant viršaus), kuris neva prievartaudavo miegančias moteris, dažniausiai – vienuoles, ir sububą, t. y. moteriškos lyties demoną, kuris stengdavosi palysti po miegančiu vyru. Kaip byloja amžiaus legenda, iš tokios sueities užgimdavo tik luošiai, neišgrynintos formos, pusiau – žvėrys, pusiau – žmonės.  

Neabejoju, kad Lietuvos demokratija yra nusipelniusi visiškai kitokio likimo!

(Bus daugiau)

2020.04.20; 21:00

Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Europos liaudies partija (EVP) nusprendė suspenduoti Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano vadovaujamą kraštutinių dešiniųjų partiją „Fidesz“. Tokį sprendimą trečiadienį Briuselyje priėmė dešiniųjų partijų valdyba. Sprendimas įsigalioja nedelsiant. Valdyboje už partijos suspendavimą balsavo 190 narių, praneša agentūra „Reuters“.

Narystės sustabdymas likus nedaug laiko iki gegužę vyksiančių Europos parlamento rinkimų reiškia, kad „Fidesz“ negalės dalyvauti EVP susitikimuose, neturės balso teisės, taip pat galimybės siūlyti į kandidatus į postus.

Suspenduodama „Fidesz“, EVP reaguoja į V. Orbano partijos antieuropietišką kursą. Partija vykdė kampaniją, per kurią Europos Komisijos pirmininką Jeaną Claude’ą Junckerį ir JAV milijardierių George’ą Sorosą kaltino sąmoningai skatinant nelegalią imigraciją į ES. 13 EVP priklausančių partijų tada mėnesio pradžioje inicijavo balsavimą dėl „Fidesz“ likimo.

Rasa Strimaitytė (ELTA)

10 000 žmonių šeštadienį Budapešte išėjo į gatves protestuoti prieš premjero Viktoro Orbano vyriausybę. Po eitynių miesto centre jie susirinko prie šalies parlamento. 

Tūkstančiai žmonių Budapešte protestavo prieš V. Orbano vyriausybę. EPA-ELTA nuotr.

Šis protestas yra tąsa virtinės demonstracijų, vykusių praėjusių metų pabaigoje, per kurias buvo reikalaujama atšaukti naują viršvalandžių įstatymą.

Žmonės skandavo „Mes nebūsime vergai“ ir „Purvinoji „Fidesz“ (partija)“. Valdančiosios partijos „Fidesz“ balsais parlamentas praėjusio mėnesio viduryje priėmė naują įstatymą, kuris leidžia darbdaviams iš darbuotojų reikalauti iki 400 viršvalandžių per metus.

Mitinguotojai taip pat reiškia nepasitenkinimą tuo, kad valstybinis radijas skelbia vienpusišką ir vyriausybei palankią informaciją, kad yra ribojama mokslo laisvė bei kritikuoja aukštų vyriausybės narių ir jų šeimų korupciją.

Dėl to kilusius protestus remia ir kairiosios, ir dešiniosios opozicinės partijos, taip pat profsąjungos ir civilinės organizacijos. „Šiandien gimė nauja opozicija prieš šį žmogų“, – šeštadienį paskelbė viena oratorė, turėdama omenyje V. Orbaną, kuris yra sutelkęs visą valdžią šalyje.

Informacijos šaltinis ELTA

2019-01-06

Lenkijos (d) ir Vengrijos (k) premjerai neketina keisti savo pozicijos dėl pabėgėlių padalijimo. EPA-ELTA nuotr.

Lenkija ir Vengrija ginče dėl pabėgėlių padalijimo neatsisako konfrontacijos su Europos Sąjunga (ES). „Mūsų protėviai apsiverstų savo karstuose, jei mes sutiktume, kad kas nors kitas, o ne vengrai spręstų, kam būti mūsų valstybės teritorijoje“, – pirmadienį lankydamasis Lenkijoje pareiškė Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Lenkijos premjeras Mateuszas Morawieckis antrino V. Orbanui: „Mūsų sienų suverenumas turi likti mūsų vyriausybių kontrolėje“. Kartu jis pridūrė: „Prie Vyslos mes sprendžiame, kam atvykti į Lenkiją“.

ES šalys narės 2015 metais balsų dauguma nusprendė, kad kiekviena šalis privalo priimti nurodytą pabėgėlių skaičių. Budapeštas ir Varšuva tam priešinasi. Tai yra pirmoji V. Orbano kelionė į užsienį po perrinkimo balandį.

M. Morawieckis gynė ir ginčytiną abiejų šalių teisėsaugos reformą. Vidurio Europos šalys dėl savo komunistinės praeities turi reformuoti teisėsaugą, sakė jis. Šiuo klausimu Vakarų partnerės esą jų dažnai gerai nesupranta.

Europos Komisija kaltina Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (PiS) tam tikrais įstatymais padarius teisėsaugą pavadžią sau ir todėl yra pradėjusi sankcijų procedūrą dėl grėsmės pagrindinėms ES vertybėms.

Lenkija netgi galėtų netekti balso teisės ES Ministrų Taryboje. Vengrija paskelbė stosianti vyriausybės Varšuvoje pusėn. ES įžvelgia pavojų ir teisėsaugos sistemos Vengrijoje nepriklausomumui.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.15; 05:00

Viktoras Orbanas pradeda ketvirtąją kadenciją Vengrijos premjero poste. EPA-ELTA nuotr.

Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas ketvirtadienį buvo prisaikdintas ketvirtajai kadencijai šalies vyriausybės vadovo poste. Tai įvyko netrukus po parlamentarų balsavimo, kuriuo jie patvirtino V. Orbano kandidatūrą.

Už 54-erių V. Orbano kandidatūrą balsavo 133 jo partijos „Fidesz“ bei jos koalicijos partnerių Krikščionių demokratų partijos nariai ir vienas Vengrijos vokiečių mažumos atstovas.

28 iš 199 parlamento narių balsavo prieš, o 36 – susilaikė.

Konservatyvių pažiūrų premjeras be pertraukos vadovauja šaliai nuo 2010 metų. Už vyriausybės vairo jis yra stovėjęs ir nuo 1998 iki 2002 m.

V. Orbanas laikosi nacionalistinio ir imigrantams priešiško kurso. Kritikai kaltina jį, kad, kišdamasis į teisėsaugos sistemos darbą bei ribodamas spaudos ir nuomonės laisvę, jis pažeidžia teisinės valstybės principus.

Balandžio pradžioje vykusiuose parlamento rinkimuose V. Orbano valdančioji „Fidesz“ partija tapo dominuojančia politine jėga. Sudariusi koaliciją su Krikščionių demokratų liaudies partija (KDNP), ji parlamente užsitikrino dviejų trečdalių daugumą, kuri leidžia keisti Konstituciją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.05.11; 06:20

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jei kas klaustų, kokia aktualiausia naujiena Europai ir pasauliui buvo praėjusią savaitę, dėl atsakymo daug galvos sukti netektų: tai trijų valstybių jungtinė oro ataka Sirijoje. Retas politikas ar apžvalgininkas apsiėjo tos temos nepakomentavęs. Bet kiek aš beskaičiau, neaptikau  susidomėjimo tokia akis badančia detale: kur atakos metu ir tuoj po jos, kai ataką surengusių valstybių, JAV, Anglijos ir Prancūzijos, vadovai dar ir žodžiais „sukalė“ Asadui, buvo daug metų įtakingiausia Europos politike laikyta Angela Merkel?

Ir tik po kurio laiko, kai pasigirdo vis stiprėjantis choras kitų valstybių vadovų, skubančių arba pritarti, arba nepritarti sąjungininkų veiksmams, kažkaip vangiai, be įkvėpimo nuskambėjo ir Vokietijos kanclerės pareiškimas – pritarimas JAV, Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos įvykdytam kariniam smūgiui.

Na, viskas teisingai, visa, kas reikalinga, pasakyta, tik kažkur atokiai nuo įvykių centro, antrajame ar trečiajame valstybių – įvykių stebėtojų – ešelone… Niekas nesistebi, kad Bulgarija, Portugalija ar Estija tenkinosi vien aplodismentais pagrindiniams atlikėjams, bet kad Vokietijai nebuvo rasta jos, pripažintos ES lyderės verto vaidmens toje neeilinėje pjesėje – mažų mažiausiai keista.

Kas be ko, sunku atsispirti pagundai paironizuoti, spėjant, kad atakos metu ponia Merkel buvo užsiėmusi Vokietijai svarbesniu reikalu: lindėjo Baltijos dugne ir kartu su buvusiu Vokietijos kancleriu Gerhardu Schroederiu rausė trasą dujotiekiui „Nord Stream-2“. Tačiau ir be ironijos aišku, kad  minėtas dujotiekis šiuo metu poniai Merkel yra kur kas svarbesnis objektas, nei Sirija ar kitų valstybių reikalai. 

Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Šiaip ar taip, net ir prieš sąjungininkų įvykdytą ataką, kai eteris plyšinėjo nuo įvairių valstybių lyderių pasisakymų, nuomonių, ką reikėtų daryti su Asadu po to, kai tarptautinė bendruomenė ar bent demokratiškesnė jos dalis apkaltino Sirijos diktatorių panaudojus prieš savo tautą draudžiamą cheminį ginklą, Vokietijos balso  nesigirdėjo.

Beje, Vokietijos politikai ir žiniasklaida daugiau dėmesio, be dujotiekio statybos, skyrė Viktoro Orbano pergalei Vengrijoje. Daugiausia pasisakymų buvo su neigiamu atspalviu.

Dienraštis „Süddeutsche Zeitung“ be jokių užuolankų paskelbė, jog Orbano pergalė Europai atneš „daug nemalonumų“, o patį premjerą pavadino sąžinės neturinčiu  skaldymo meistru.

Mums, lietuviams, nerimaujantiems dėl to, kad iš Briuselio vis aiškiau ir dažniau eina signalai, raginantys atsisakyti tautinės valstybės idėjos ir globalizuojantis, nuolankiai tirpti ES tautų katile, ypač įdomi turėtų būti Liuksemburgo užsienio reikalų ministro Jeano Asselborno nuomonė, išsakyta dienraščiui „Die Welt“. Ministro nuomone, Europos Sąjunga buvo „kurta ne tam,, kad leistume vyriausybėse laisvai plėtotis nacionalinėms ideologijoms“. V. Orbanui trečią kartą tapus vyriausybės vadovu, Vengriją su jos lyderiu Liuksemburgo politikas išvadino „vertybiniu augliu“, reikalaudamas jo neutralizacijos ES sutarties pagrindu.

Kitas Europos politikas, Europos Parlamento Žaliųjų frakcijos pirmininkas Philippe Lambertsas irgi suskubo išsakyti savo pasipiktinimą kitame Vokietijos dienraštyje, „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jį piktino daug kas; ir kad Vengrijoje priešinamasi imigrantų priėmimui, ir kad Orbano vyriausybė paskelbė „kryžiaus žygį“ prieš filantropu laikomą finansininką  Georgą Sorosą, ir, pagaliau, kad kitos Europos partijos, pirmiausia Europos liaudies partijų (krikščionių demokratų) blokas nedaro spaudimo savo bendrapartiečiams vengrams.

Beje, to bloko nariai ne tik kad nesmerkia V. Orbano, bet netgi atvirai jį gina. Europarlametaras nuo Bavarijos Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) Markus Feberis Vokietijos radijui „Deutschland funk“ duotame interviu daugelį kaltinimų atmetė kaip nepagrįstus. Jo nuomone, Vengrija atitinka pamatinius demokratinės teisinės valstybės principus, Sorosas nesąs šventasis (jis norėjęs sužlugdyti eurą), o kaltinimai medijų suvaržymu irgi esą neteisingi, nes medijų įstatymą vengrai perėmė iš BBC.

Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

M. Feberis atkreipė dėmesį į dvejopus vertinimo standartus, pavyzdžiu nurodydamas Prancūzijos prezidentą E. Macroną, kuris įstatymiškai apribojo Prancūzijos darbo rinką vengrams bei kitiems rytų europiečiams. Ir nors tai dar labiau, nei Vengrijos atsisakymas atsiverti migrantams iš Afrikos ir Azijos, neatitinka Europos dvasios, tačiau dėl to Macrono niekas nevadina „antieuropiečiu“.

„Rytų Europoje mes su Europos Sąjunga pridarėme ir nemaža problemų“, – priminė europarlamentaras ir paaiškino, kad Europos Sąjunga „lemtingoje lūžio fazėje žiūrėjo į vidurio europiečius tik kaip į prailgintas stakles, kur galima pigiai gaminti, tačiau nesirūpino sukurti ten rimtų pramonės vertės grandinių“, arba „matė Rytų Europoje tik pigų gerai išsilavinusių jaunų žmonių rezervuarą“, todėl dabar, susidūrus su  tokio klaidingo požiūrio pasekmėmis, M. Feberio nuomone, nereikėtų iškilusių problemų projektuoti vien į Orbano asmenį.

O gal Merkel santūrumas (būkime diplomatiški…) Sirijos akcijos atžvilgiu, – tiesiog jau ne vieną savaitę besitęsiančio JAV ir Vokietijos vadovų nesutarimo ar taktiškosios Merkel tykaus pasipriešinimo Trumpo grubokiems užsipuldinėjimams išdava? Juk užpuldinėja ar priekaištauja Vokietijai Trumpas gana dažnai. Ir dėl nepakankamo NATO finansavimo, ir dėl to, kad po Skrypalių nuodijimo išsiuntus iš JAV 60 Rusijos diplomatų, Vokietija (ir Prancūzija) teišsiuntė vos po keturis…

Dabar vėlgi Trumpą gali erzinti ta aplinkybė, kad ES šalys neranda sutarimo dėl to, kaip vertinti sąjungininkų atakos rezultatus ir kaip elgtis Asado atžvilgiu toliau. Sąjungininkų smūgiams nepritarė netgi ES užsienio reikalų vadovė Federica Mogherini, kuri apsiribojo aptakia fraze, kad šito tarptautinės teisės pažeidimo kaltininkai „bus laikomi atsakingi“. 

Gerhardas Šrioderis. EPA – ELTA nuotr.

Kai kurių Europos vyriausybių susilaikymas nuo atviro pritarimo sąjungininkų akcijai aiškinamas tuo, kad joms rūpi Maskvos reakcija, nes Rusija, kaip ir buvusi, išlieka svarbi dujų Europos Sąjungai tiekėja. O Vokietijos kanclerė, visomis jėgomis stumdama „Nord Stream 2“ projektą, šią Europos priklausomybę nuo Rusijos dujų per metus padidintų dukart, nes dujų pralaidumas išaugtų iki 120 mlrd. kubinių metrų.

Projektui priešinasi tik nedidelė dalis Europos valstybių, kurios, kaip ir Lietuva, laiko jį ne komerciniu, o politiniu, nes juo galimai siekiama pakenkti Ukrainai ir suskaldyti Europą.

O tas faktas, kad Angela Merkel pastaruoju gana  įtemptu metu pasidarė lyg ir nematoma, lyg ir negirdima, o „garsiausiu“ atveju apsiriboja aptakiomis, realių veiksmų neatitinkančiomis frazėmis, leidžia manyti, kad mažuma, ko gero,  yra teisi…

2018.04.17; 15:03

Jokių įrodymų, kad Lietuvoje gerai pažįstamas buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras, o dabar – Seimo maršalas Radoslawas Sikorskis galėtų būti KGB agentas, neturiu.

Bet, kaip sako amerikiečiai, jei tai panašu į antį, plaukia, kaip antis, gagena, kaip antis, tai tikriausiai tai antis.

Politiniai R. Sikorskio oponentai Lenkijoje, sprendžiant iš jų pasvarstymų internete, panašiai galvoja. Jie įdėmiai ištyrinėjo jo jaunystės biografiją, stebi visus jo judesius bei garsus, primenančius Kremliaus antį, ir viešai apie tai kalba.

Continue reading „Skandalingasis Sikorskis“