Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Pastaraisiais metais vis dažniau valstybinių švenčių, jubiliejų paminėjimams skirtus posėdžius Seime sudrebina vieno ar kelių pranešėjų pasisakymai, sukeliantys valdžios nepasitenkinimą bei  sužadinantys nesisteminės opozicijos viltis, jog štai štai, priartėjo tiesos sakymo metas.

Be tokio “tiesos sakytojo“ neapsiėjo ir šiųmetinis Kovo 11-sios minėjimas.

Šiemet šitas vaidmuo ištiko LR Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarą Egidijų Bičkauską.

Rodos, prelegentas pasirinktas tiesiai į dešimtuką: kam gi dar kalbėti Seimo Kovo 11-sios salėje, jei ne Kovo 11-sios Akto signatarui? Gyvoji istorinė patirtis byloja istorijos tęsėjams, ar ne?

Deja, pasirinkimas įtiko ne visiems. Dar labiau neįtiko pranešimo turinys.

Iškart kitą dieną buvo paskelbtas UR ministro Lino Linkevičiaus atsakymas, neigiantis visus pranešėjo priekaištus, skirtus dabartinei Lietuvos užsienio politikai, o dar po kelių dienų pasirodė Seimo narės, TS-LKD partietės Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės (toliau M.-M.) apsakymas „Rytų vėjas Seimo tribūnoje“.

Toks originalus, profesionaliai harmonizuotas socialdemokrato ir konservatorės duetas…

Ministro pareiškimas nestebina: juo jis gina savo kėdę, kurioje sėdi ilgiausiai iš visų UR ministrų, tad ir Bičkausko pranešime išsakytąją kritiką Lietuvos užsienio politikai jis visai pelnytai prisiėmė sau.

R. Morkūnaitės-Mikulėnienės apsakymas sukurtas, sekant modernia tradicija, kai panaudojamos istorinių asmenybių vardai-pavardės, įvedant jas į istorines, realias jų veikimo aplinkybes atitinkantį kontekstą, tačiau grubiai iškreipiant pagrindinio herojaus veiksmų ir/ar kalbų prasmę bei esmę.

Šito žanro pradininkas – rašytojas profesionalas Marius Ivaškevičius, panaudojęs tokį rašymo būdą partizaniniam judėjimui apjuodinti, žymiausiam Laisvės kovų kariui, ketvirtajam Lietuvos respublikos prezidentui Jonui Žemaičiui Vytautui pažeminti.

Estafetę, kaip bebūtų keista, perėmė narė tos politinės partijos, kuri, sprendžiant iš partijos garbės pirmininko pasisakymų partizanų juodintojo adresu, turėtų visokeriopai priešintis tokiam realių istorinių asmenybių pavaizdavimo būdui, kuris tolygus šmeižimui.

Matyt, M.-M. kažkas signataro kalboje suerzino taip, kaip Ivaškevičių erzina visos Lietuvos laisvės kovos ir kovotojai.

Gal būt  M.-M. pasipiktinimą sukėlė E. Bičkausko abejonės, ar pagrįsti, ar naudingi šaliai yra vyriausybės ketinimai išlaidas gynybai didinti iki 2,5 proc., kas net 0,5 proc. viršija tarptautinius susitarimus su NATO?

Bet prisiminkime, jog pati turtingiausia Europos valstybė, NATO narė Vokietija iki šiol neskiria gynybai nė sutartųjų 2 proc., nors dėl to ją smarkiai kritikuoja JAV prezidentas.

Sakytumėt, Lietuvai gresia didesnis nei Vokietijai pavojus būti tiesiogiai užpultai? Gal būt… Bet ar kas nors kada nors pakvietė visuomenę diskusijai gynybos ir saugumo klausimais? Ar politikai klausė savęs ir mūsų, ką mes, didindami  karines išlaidas, ruošiamės ginti: teritoriją ar žmones?

Kai iš Lietuvos masiškai emigruoja lietuviai, o į jų vietą kviečiami ir nekviečiami atvyksta kitų šalių piliečiai, kitų tautybių, kitų kultūrų nešėjai, toks klausimas būtų labai aktualus ir netgi vertybinis, nes tik atsakius į jį, galima būtų adekvačiai surikiuoti biudžeto išlaidų prioritetus taip, kad jie atitiktų realius poreikius.

3-ieji Seimo rūmai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tikriausiai politikams, dėliojantiems mūsų šalies poreikių, prioritetų bei iš kitų šalių patyrimo perimtinų pavyzdžių pasjansą, nepatiko toks signataro teiginys: „Istorinė patirtis rodo, kad vertybės, kurios atrodytų akivaizdžios ir svarbiausios mums, gali tokiomis ir nebūti ar būti gerokai mažiau svarbios, žiūrint į jas kitomis, ypač didesnėmis akimis. Vienaip ar kitaip nesinorėtų būti žaisliuku ar nurodymų vykdytoju didelių žaidėjų, kurie dažnai žaidžia pagal savo taisykles, rankose.“ (paryškinta mano – J.L.)

Gal būt Bičkausko pranešimu besipiktinančiai politikei kaip tik ir patinka toks didelių žaidėjų nurodymų vykdytojų vaidmuo? Jei pasiseka, nuopelnus galima prisiimti sau, jei nepasiseka – galima apkaltinti Briuselį… Rinkėjai vis tiek visos tiesos nesužinos ir balsuos už garsiausiai čiulbančius…

Tarp kitko, nenorintiems suprasti raginimo nebūti žaisliukais, E. Bičkauskas jį sukonkretino: „Ar mes konstruodami savo politiką galime leisti prabangą rizikuoti savo nedidele teritorija, nedidele tauta ir jos išlikimu, suteikdami galimybes tam didžiajam mūšiui vykti būtent čia? Ar mes galime leisti prabangą, kurią galbūt turi didžiosios valstybės, didžiosios galios ir iš esmės kurių konfliktas ir būtų sprendžiamas?“

Tik sąžiningai sau ir tautai atsakę į tuos klausimus, politikai galėtų jau faktų ir skaičių kalba svarstyti, kiek lėšų būtina skirti krašto gynybai. Bet kadangi tokie klausimai net nekeliami ir nesvarstomi, kas galėtų paneigti, jog ketinimas didinti išlaidas gynybai naudingas tik mūsų sesėms iš ES – ginklų ir amunicijos gamintojoms, iš kurių Lietuva pirktų dar daugiau jų produkcijos? Tarp kitko, ne visada – pirmo šviežumo… Apginti toji padėvėta technika mus vargu ar apgintų (ypač turint galvoj mūsų didžiosios ir pavojingiausios kaimynės ginklų ir kitos karinės technikos kiekį), bet pelną ginklų pardavėjams tikrai padidintume…

Šiandien jau įprasta nuopelnus dėl nepriklausomybės atgavimo prisiskirti sau, lietuviams, bei bičiuliams iš Vakarų, kurie visą „priklausomybės“ laiką garsiau ar tyliau smerkė SSSR dėl okupacijos. Bet faktai kalba ką kitką.

Prisiminkime: kai lietuviai pagaliau ryžosi ir mirtino pavojaus akivaizdoje paskelbė atkurią laisvą, nepriklausomą valstybę, kas ir kada tą mūsų ryžtą parėmė, palaikė bei pripažino naująją valstybę? Ilgus mėnesius -spengianti tyla, nežiūrint mažutėlių – Danijos ir Islandijos – pastangų tą tylą pralaužti… O pripažinimų choras suskambėjo tik po to, kai Baltijos šalių pastangomis skylinėjantį SSSR monolitą galutinai išsprogdino įvykiai Rusijoje…

Apie tai (netaktiškai?) savo kalboje prisiminė E. Bičkauskas, prisipažinęs, kad jam, vienam pirmųjų nepriklausomos Lietuvos diplomatų, labai skaudus buvo tas „didžiųjų tylėjimas“ viešojoje erdvėje bei atsargūs paaiškinimai privačiuose pokalbiuose, jog didžiosioms Vakarų galybėms Lietuvos sprendimas sukėlė didelį galvos skausmą. Mat, „ant kortos“ buvo statomas „didysis blogis“ – bolševizmas ir jo paties deklaruojama šio blogio ekspansija į visą pasaulį, ir dar branduolinė, ir galimybė nuo jo išsilaisvinti, ir šios galimybės, tuoj pat visais lygiais pripažinus Lietuvos siekius, galimas sužlugdymas. Nulėmė didesnę vertę didžiosioms valstybėms turėjusi galimybė pasiekti pergalę „šaltajame kare“.

Tikriausiai būtent šita visais atžvilgiais aitri pamoka padiktavo E. Bičkauskui sprendimą pasidalinti su šiandienos politikais, visuomene savo patyrimu, įžvalgomis, patarimais, iš kurių, ko gero, labiausiai erzinantis buvo raginimas: „Gerbiami Seimo nariai, nenusišalinkite nuo pačių svarbiausių Lietuvos ateičiai politinių klausimų svarstymo ir, o tai ne mažiau svarbu, priešinkitės bet kokių barjerų statymui, aptariant ir diskutuojant šiuos klausimus visuomenėje“.

Matyt, šitas raginimas TS-LKD partijos narę M.-M. įkvėpė politizuotai beletristikai, nes šiai partijai nesvetima tendencija tautai svarbius sprendimus priiminėti su tauta nesitariant. Ryškiausias to pavyzdys – gėdingai skubotas ES Konstitucijos ratifikavimas 2004 m. lapkričio 11 d.

Už ratifikavimą anuomet pasisakė Seimo valdančiosios daugumos atstovai ir opozicinės Tėvynės sąjungos – konservatorių frakcijos atstovai, nors taip pat opozicijoje buvusi Liberalų ir centro frakcija ragino balsavimą atidėti, o kai jos raginimas nebuvo išgirstas, dauguma frakcijos, išskyrus du jos narius, balsavime nedalyvavo.

Tuo tarpu konservatoriai ne tik pasisakė už neatidėliotiną ratifikavimą, bet ir pareiškė, jog siūlymai rengti diskusijas visuomenėje „yra populistiški“, o visuomenę su ES Konstitucija galima supažindinti iki jos įsigaliojimo.

Tarsi visuomenė nesuvoktų, jog susipažinimas su Konstitucija (kaip ir su bet kokiu kitu tarptautiniu susitarimu ar konvencija) jau PO jos įsigaliojimo toks pat naudingas, kaip mirusiam – karšti kompresai.

Turint galvoje šitokį TS-LKD partijos supratimą apie viešumą ir demokratiją, nebestebina įtūžis, su kuriuo dar toli gražu nesustabarėjusi, net jauna vadintina konservatorė užsipuolė (politinio) žaidimo taisyklių nesilaikantį, į viešumą neviešintinas problemas keliantį prelegentą.

Neįmantru ir net nejuokinga prikabinti „Kremlio“ perpūstojo (Kremlys, kaip aiškina šito žodžio kūrėja M.-M., yra „ vėjas Rytys“, kuris „stipriai pučia į Bičkausko pilko ploščiaus skvernus ir šiandien“) etiketę žmogui, kuris vadovavo Lietuvos diplomatiniam korpusui pačiais sunkiausiais pirmaisiais atkurtos valstybės metais pačiame atsakingiausiame bare – Maskvoje, ir baigė savo tarnybą, pelnęs Nepaprastojo ir atsakingojo ambasadoriaus rangą.

Nei dirbant Maskvoje, nei dešimtmečius po to Bičkauskui nebuvo išsakyta priekaištų ar pastabų, kad būtų netinkamai atstovavęs ar gynęs Lietuvos interesus paties aršiausių mūsų nepriklausomybės priešininkų apsuptyje.

O šiandien – še tau! Jis „apdovanojamas“ visu rinkiniu šleivų epitetų, vertinimų. Pavyzdžiui: Kremlys „pučia tiek, kad supainioja jam [Bičkauskui] ne tik kojas, bet ir mintis“; „Ar tikrai verta kviesti šitas lakštingalas [į kompaniją Bičkauskui M.-M. prikabino ir Arvydą Juozaitį], žiemojančias rytuose, į Seimo tribūną?“

Kad tyčiojimasis negali būti derama oponavimo ar diskusijos išraiška, žino kiekvienas, kas yra krimtęs mokslininko duonos. Tačiau politikams šitas žinojimas, deja, nėra būdingas. Tai, aišku, apgailėtina, bet kaip vertinti tokį diskusijos būdą, kai, stingant argumentų, į pagalbą pasitelkiamas svetimų žodžių, frazių, minčių prikergimas kritikos objektui?

Niekur E. Bičkausko pranešime negirdėjau jam priskiriamo „kurstomo pykčio ir neapykantos kitiems“, neradau frazės „krašto gynybos pinigus atiduokim vaikų darželiams“, kurią cituoja M.-M., priskirdama ją Bičkauskui… O prisiyrus prie tokio M.M. apsakymo „perlo“ – kaltinimo, jog Bičkauskas „kartoja tą patį, ką galima išgirsti Kremlio švilpavimuose – Lietuva praradus suverenitetą, esam atidavę nepriklausomybę Vakarams, nieks mūsų negins, esam maži ir menkai ką pajėgūs ir pan“ – ko nė su žiburiu nerasi Bičkausko pranešime, – imi rūpintis, kokie vėjai švilpauja pačios M.-M. galvelėje, kad ji girdi tai, kas nepasakyta, mato tai, kas neparašyta.

Ta proga negaliu nepacituoti Valentino Sventicko, kuris polemizuodamas su Justino Marcinkevičiaus šmeižikais, klausė: „Ar šiandieniniai komentatoriai, nurodydami klaidingus faktus, dėl savo reikalų meluoja, ar paprasčiausiai neišmano? Spręskite patys“.

Lietuvą kuriame kartu. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, spręskite patys, kokie vėjai perpūtė E. Bičkauską, kai jis iš Seimo tribūnos kalbėjo:

Mano požiūriu, mums mūsų nepriklausomybė yra ir bus pati didžiausia vertybė, nesvarbu, kaip į ją bežiūrėtų didžiosios pasaulio galios.“

„Pamenu Islandijos ambasadoriaus Maskvoje tuoj pat po Lietuvos pripažinimo pasakytus žodžius: „Turi ateiti tas laikas, kai mažos valstybės darys didelę politiką“. Nuo savęs pridėčiau – išmintingą, santūrią, ne nuolankią, bet orią politiką.“

Atviros ir, mano nuomone, būtinos diskusijos, atsisakant išankstinio oponento prirašymo į Lietuvos priešus, reikalingos, būtinos, tarp jų ir ypač čia, Seime“.

„Dabartinėmis sąlygomis esu Europos projekto šalininkas. Kaip objektyvios, neišvengiamos būtinybės jai tampant pasaulio galios subjektu ir konkuruojant su kitomis pasaulio galiomis. Šioje didelėje interesų ir ambicijų priešpriešoje Lietuva negali būti viena“.

O bene paskutinio susitikimo su Romualdu Ozolu ligoninėj metu, ieškodami, kokį bendrą politinį teiginį sutartinai priimtų visi signatarai šiandien, jiedu atrinko šitą: „Mes didžiuojamės tuo, kad Lietuva patikėjo mums atkurti Nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

2019.03.20; 06:00

Į lietuviškąjį nacionalizmą

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kai suvokiama, kad prieita riba, klausiama, ką daryti. Kad lietuvių tauta merdi, ne viena lietuvių galva jau suvokia, o pavienė ir pripažįsta balsu.

Valdžios gi tebekalba apie įveiktą arba neįveiktą krizę, ekonomikos augimą arba smukimą, gerovės kilimą ir kėlimą. Visa tai vyksta Europos Sąjungos integracinių procesų koordinatėse, taigi nacionalines Lietuvos galias ir iš principo, ir konkrečiai reguliuojant išorėje veikiantiems ir stiprėjantiems galios centrams.

Kas gera, tvirtina viešosios erdvės ideologai ir propagandistai, Lietuvon ateina iš ten, kas bloga – kyla iš čia, iš mūsų pačių, nes mes nesugebam tuo gėriu pasinaudoti. Daugelis klausančiųjų linkę linksėti galvomis.

Ką mes, kaip tautinė bendruomenė, iš tiesų dar galime ir ko nebegalime Europos Sąjungoje?

Šiandieninė lietuvių realybė

Pirmiausia kaip visų atskaitų atskaitos tašką turime įsisąmoninti faktą, kad esame naujoje sąjungoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Vos prieš du dešimtmečius mes vadavomės iš sąjungos, kad būtume nepriklausomi ir lietuvių tautą galėtume ugdyti savo nacionalinėje valstybėje.

Dabar – vėl sąjungoje. Tai sunkiai telpa galvoje. Tačiau tai faktas. Individualiai su naująja priklausomybe galime nesutikti, esama ir juridinio pagrindo: stojimas buvo kupinas juridinių machinacijų, todėl kai kurių to meto Lietuvos politinių jėgų buvo paskelbtas neteisėtu ir nepripažįstamu. Tačiau Lietuvos priklausomybės Europos Sąjungai fakto tai nepaneigia realiai, kaip TSRS okupacijos Lietuvoje realiai nepaneigė nepalyginti stipresnis okupacijos neigimas – ginkluota partizanų kova ir 1949 metų Deklaracija.

Tad nepriklausomai nuo politinio mūsų naujosios priklausomybės vertinimo turime sau aiškiai pasakyti: nuo 2004 metų gegužės 1 dienos Lietuvos juridinė padėtis yra kitokia – Kovo 11-ąją atkurtosios Lietuvos Respublikos nebėra, yra Lietuvos Respublika   Europos Sąjungoje arba Lietuva Europos Sąjungos sudėtyje.

Kalbėti apie Lietuvą po 2004 metų gegužės 1 dienos kaip apie Kovo 11-osios Lietuvą – tai arba visiškai negerbti teisės, arba sąmoningai meluoti. Minėdami Kovo 11-ąją galime kalbėti apie ją tik kaip apie istorinę datą, bet ne apie šiandieninę Lietuvą. Šių dienų Lietuva gimė 2004 metų gegužės 1 dieną. Kovo 11-osios Lietuva yra 14 metų egzistavusi Antroji Lietuvos Respublika.

Taigi ko 2004-ųjų metų Lietuva nebegali konkrečiai – kas nebe jos suvereniteto kompetencijoje?

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Kaip ir reikalavo Stojimo sutartis, Lietuva iš principo sutiko atsisakyti dalies savo suvereniteto, kurį 1990 metais buvo prisiskyrusi sau kaip visavertė nepriklausoma valstybė. Kiek jo turi dabar, vargu kas galėtų pasakyti visiškai apibrėžtai, nes suvereninės Lietuvos (kaip ir kitų ES šalių) galios tolydžio menkinamos.

Lietuva negali turėti ES teisės aktams prieštaraujančių nacionalinių teisės aktų. (Savo išsivadavimą pradėjom paskelbdami nacionalinių teisės aktų viršenybę TSRS teisės aktams.) ES teisės aktus Lietuva privalo inkorporuoti į savuosius, o savuosius – priderinti prie ES aktų.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos piliečiai tapo Europos Sąjungos piliečiais. Kol kas nacionalinė pilietybė viršesnė už ES pilietybę, tačiau numatomas referendumas dėl viršenybių sukeitimo.

Pagal Stojimo sutartį Lietuvos žemė gali būti parduodama bet kuriam ES piliečiui. (Netgi prasigėrusiųjų bajorų „politinė tauta“ Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemes gynė nuo lenkų ir žydų.)

Stojimo į ES sutartis nustatė, kad bet kuris Lietuvoje reziduojantis ES pilietis gali būti renkamas į vietos valdžios organus. (Ką tai reiškia ištuštėjusiuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose, aiškinti netenka.)

Mastrichto sutartis dėl „laisvo prekių ir darbo jėgos judėjimo“ suteikė galimybę ekonomiškai stipresnėms šalims rekrūtuoti pigią lietuvių darbo jėgą. Taip prasidėjo masinė emigracija. Alternatyvų sukurti Lietuvos valdžios nepajėgia.

Stojimo sutartis numatė nacionalinės valiutos – lito – panaikinimą ir sąjunginės valiutos (pradžioj vadintos ekiu, vėliau pavadintos euru) įvedimą. Politinis elitas atkakliai to siekia.

Įkūrus Europos centrinį banką ir priėmus nacionalinių bankų kontrolės sutartį visų ES šalių bankai patenka ES centrinio banko kontrolėn, o nacionaliniai centriniai bankai veikia kaip jo padaliniai.

Tai tik svarbiausieji ES šalių suverenumo ribų parametrai.

Buvo ir viena specifinė Lietuvos stojimo į ES sąlyga: uždaryti Ignalinos atominę elektrinę. Kad reikalavimas neatrodytų pernelyg įžūlus, buvo suorganizuota nešvaraus radioaktyvaus krovinio transportavimo skandalas.

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bulgarai nesutiko uždaryti savo atominių. Lenkai Stojimo sutartį pasirašė su sąlyga, kad spręsti ką nors etikos ir moralės klausimais yra tik nacionalinė kompetencija. Britai, vokiečiai pasiliko sau dar daugiau nacionalinių teisių. Lietuvos „derybininkai“ su viskuo sutiko besąlygiškai. Parlamentarai neskaitę aprobavo ES konstituciją, kurią olandai gėdingai atmetė.

Iš kur šis baudžiauninkiškas nuolankumas? Mentaliteto „ypatumai“, istoriškai paveldėtos negalios, įprotis „duoti kvailiui kelią“?

Naujausieji mūsų istorijos laikai parodė, kad viskas, ko gero, yra kur kas paprasčiau.

Bolševikų suvalstybinto Pirmosios Respublikos ir okupacijoje sukurto turto išvalstybinimas, arba vadinamoji privatizacija, liaudies žargoniškai pavadinta prichvatizacija (tai reiškė – išgrobstymas) tikrąja to žodžio prasme buvo valstybės išgrobstymas. Vadovaudamasis liūdnai pagarsėjusia Miltono Frydmano trijų P teorija (privatizacija, privatizacija, privatizacija), užsienių patarėjų ir liberalais tapusios nomenklatūros frontas šoko be terapijos metodu sukūrė pradinę socialinę atskirtį su tolydžio vis turtėsiančiais pirmaisiais sėkmingaisiais ir nenumaldomai į vis gilesnį skurdą klimpsiančiais varguoliais. Procesą kiek pristabdė 1992-1996 metų kairiųjų parlamentas, tačiau valdžios vairą atsiėmę konservatoriai „didžiąją privatizaciją“ įvykdė iki galo, ir nuo tada svarbiausiu valstybės rūpesčiu tapo vadinamųjų investuotojų (chrestomatine tapo Mažeikių naftos  pardavinėjimo istorija) paieškos.

Vakarų firmoms konkurenciją sudaryti galinčios ūkio šakos buvo tiesiog naikinamos – parduota krovininių keltų linija, išformuotas žvejybos laivynas, ūkininkams už atsisakymą užsiimti augalininkyste ir gyvulininkyste buvo pradėta mokėti išmokas. Gamyba toliau smuko, valstybės skola augo. Tauta blaškėsi. Pasirodė gelbėtojai (V. Adamkus, R. Paksas, V. Uspaskichas). Stojimas į naująją sąjungą tapo išeitimi iš padėties, kai alternatyvų iš esmės nebėra.

Nežinia, ar pradėdami Europos Bendriją tai ir planavo Europos tėvai, tačiau jų palikuonys tikrai žinojo, ką daro, kai projektavo visų pirma sunaikinti išsivadavusiųjų tautų savarankiško gyvenimo pamatus. Mūsų argumentai šiandieninės ES vadams negalioja seniai. ES teoretikai sako, kad tikras europietis visur ir visada turi jaustis emigrantu, o politikai rėžia tiesiai: tautos ir nacionalinės valstybės yra istorijos šiukšlyno sąvokos.

Apie okupacinį eurointegracijos pobūdį globalizacinė Lietuvos politologija neužsimena. Tačiau pagrįsti „projekto“ draugiškumą vien Europos Sąjungos finansinių išmokų nauda irgi nesiima, palikdama tai dėl valdžios pelno besipešantiems politikams bei tiems europiečiams, kurie už eurą gali parduoti ne tik sąžinę ir Tėvynę, bet ir šeimą, tėvą, motiną.

Apie skaidymąsi ir telkimąsi

Tikrovė su savo socialinėmis skirtimis Lietuvoje dar nėra suvokiama ne tik ideologiškai, bet ir politiškai: viešojoje erdvėje tebeviešpatauja eurointegracinė demagogija ir globalizacinė propaganda.

Padėčiai adekvati mintis jau mezgasi, ryškėja ir organizaciniai suvokimui adekvatūs judesiai. Lietuvių nacionalizmas jau ieško aiškesnių raiškos formų.

Fundamentalusis nacionalistų kriterijus aiškus: sveika tauta ir stipri nacionalinė valstybė.

Ne mažiau aiškus ir globalistų kriterijus: panaikinti visas pelno augimui ir kapitalo koncentracijai trukdančias civilizacines, kultūrines, rasines, etnines, net moralines kliūtis.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Esama keturių šiandieninio Lietuvos piliečio santykio su Europos Sąjunga tipų: 1) pritapusieji prie sistemos; 2) turintieji vilties, kad savo padėtį pavyks pagerinti; 3) abejingieji ir 4) nesusitaikiusieji.

Pritapusieji – tai iš esmės visas politinis elitas, pradedant valdančiąja politinių partijų viršūne, didžiuma Seimo narių, ministrų ir departamentų vadų, biurokratija tiek Lietuvos, tiek ES struktūrose. 

Turintieji vilties dėl ateities –  tai iš esmės verslo žmonės, kuriems eilinė mokesčių reforma negrasina bankrotu, „paramos išmokomis“ pasinaudoti sugebėję ir naująją žemės ūkio infrastruktūrą galingesniam kapitalui sukūrę ūkininkai, studentija, ypač ta dalis, kuri buvo kosmopolitizuota dar bendrojo lavinimo mokyklose.

Abejingieji – visi tie, kurių pragyvenimo standartai įsitenka į jų atlyginimų, pensijų ir mąstymo lygmenis.

Nesusitaikiusieji – nedidelė dauguma patriotų, kurie bandė ir bando priešintis integracijos prievartai ir neteisėtumui.

Viltingieji ir abejingieji yra ta žmogiškoji aplinka, kurioje tam tikromis sąlygomis gali atgimti tautos kuriamosios galios. Ypač svarbi yra viltingųjų kategorija: ją sudaro išsilavinę ir gyvenimo ambicijų turintys žmonės, tikroji racionalaus mąstymo ir pasaulio sąsajų supratimo bei kuriamosiomis jų galiomis pasinaudoti sugebanti pajėga.

Čia gali formuotis tautinis susipratimas, gimdantis bendradarbiavimo ryšius ir politinę jų realizavimo programą – šiandieninį lietuvių nacionalizmą. Iš kitų mūsų visuomenės sluoksnių gali ateiti tik atskiri asmenys, kurių vertė ir patikimumas – jau praktinis klausimas. Gyvenimas visada pasiūlo ką nors netikėta ir gražaus. Kaip ir bloga.

Per dešimtmetį nuo Lietuvos įtraukimo į Europos Sąjungą išaugo būrys lietuvių, tapusių įsitikinusiais europiečiais – idėjiniais ir politiniais Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos  priešininkais ir priešais. Jie patys daro save tautos reikalų išdavikais, todėl tauta turi žinoti savo „didvyrius“ – jų vardus, pavardes ir nuveiktus „darbus“. Globalistai šiandien puola. Nacionalistai nebegali tik gintis.

Lietuviais norime ir būti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jėgos kol kas nelygios. Vienoj pusėj – dvidešimt aštuonių valstybių konglomeratas su nacionaliniais kolaborantų padaliniais, naudojantys įvairias tiek Sąjungos, tiek tarptautines organizacijas su beveik neribotais finansiniais ištekliais įvairioms valstybių dekonstravimo bei asmenų nužmoginimo programoms bei eurointegracinėms akcijoms (homų eitynės, maldininkų žygiai, popso festivaliai ir pan.).

Kitoj pusėj – pavieniui veikiantys asmenys, keletas jaunimo organizacijų, jokių finansinių resursų, visapusiška blokada ir įžūlėjanti policinė priežiūra. Tačiau jeigu anoj pusėj baimė ir tūžmas, per vidurį – politinė pelkė, tai šioj pusėj – ryžtas ir jaunas tikėjimas.

Kad nacionalinis judėjimas būtų tikrai veiksnus, turi veikti nacionalinis intelektinis centras, organizacinis štabas ir du veiksmo sparnai – propagandos ir kovos. Nacionalizmo ateitis – dominuojanti ideologija.

Ne čia svarstyti organizuoto judėjimo struktūrinimosi problemas. Svarbu konstatuoti, kad tokiam darbui metas atėjo, o pradinio kapitalo jau yra.

Apie lavinimąsi

Lietuva tebėra empirinio mąstymo (tiksliau – galvojimo) nelaisvėje. Matyti tik pavieniai reflektuojančio proto žybsniai, didžiuma kurių, deja, signalizuoja tik save, bet ne lietuvius ir Lietuvą. Šiurpu yra lyginti mūsų intelektinę tikrovę su lenkų, rusų, netgi baltarusių – esame puikybėje skendintys pasipūtėliai. Švietimas ir švietimasis, visų lygių lavinimasis yra pirmoji privaloma mūsų bendrojo darbo pakopa.

Kokia yra lavinimosi generalinė kryptis?

Nacionalinis mąstymo ugdymas turi būti išvestas iš kibernetinio žmogaus žinių nelaisvės į klasikinę supratimo erdvę, kuri vienintelė suteikia laisvę rinktis tarp proto ir valios – dviejų žmogaus prigimties galių, kurias europinė civilizacija paveldėjo iš graikų ir romėnų išbaigtomis tų tautų kultūrų lytimis – graikų filosofija ir romėnų teise.

Be jų nesuvokiama krikščionybė, graikų protą kaip filosofiją ir romėnų valią kaip teisę subendrinusi į negailestingą dangiškojo absoliuto meilę per viltį būti išganytam. Apšvieta, vilties teikiamą dvasinę jungtį supriešinusi su materialine nauda, paklojo pamatus šiandieniniam intelekto vienmatiškumui ir cinizmui. Sukildamas prieš globalizacinį gyvenimo būdą, nacionalizmas inicijuoja ne tik krikščionybės kurtos ir sergėjamos žmonių dvasinės jungties išsaugojimą, bet ir klausia, kas konkrečiai ir realiai galėtų tą vaidmenį atlikti šių dienų pasaulyje? Vadovaujantis teze, kad civilizacijos jungtis yra tikėjimas, o civilizacija remiasi tautomis, atsakymas tegalės būti vienas: jokia civilizacija neturi teisės atsisakyti ją pagimdžiusio tikėjimo lygiai taip pat, kaip jokia tauta – ją ugdančios ideologijos. Kai Europos Sąjungos konstruktoriai savo konstitucijoje sąmoningai atsisakė net krikščioniškojo paveldo, paskutinė žmogiškumo su protu, valia ir viltimi priebėga lieka tauta, kurią privalo vesti jos kūrimo ideologija – nacionalizmas.

Nacionalizmas apibrėžia žmogaus protingo (= atsakingo) gyvenimo ribas. Štai kodėl jis yra tikrasis humanizmas. Žmogaus teisių be atsakomybės humanizmas jau išsigimė į mažumų totalitarizmą. Štai kodėl jis yra praeities humanizmas, vakarykštis žmoniškumas.

Lietuviška eisena. Slaptai.lt nuotr.

Šviestis – tai suprasti, kokioje kultūrinėje ir idėjinėje erdvėje gyvenama. Tik tuo pagrindu galima postuluoti ir realizuoti konkrečius tautos siekius ir uždavinius.

Praktiniai nacionalinio masto darbai yra bendrojo lavinimo mokyklos grąžinimas valstybės žinion ir ugdymo bei mokymo proceso pagrindimas tautinės mokyklos principais – tik tokia ji gali išleisti gyvenimui šiandieniame pasaulyje parengtą jaunimą, turintį lietuviškojo patriotizmo pradmenis. Dalykinis moksleivių parengimas humanizuotinas grąžinant iš mokymo proceso beveik pašalintą humanitarizmą.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Studijų aukštosiose mokyklose reikalai sutvarkytini taip, kad universitetai rengtų nacionalinius specialistus, o ne intelektinį eksportą.

Kad lavinimosi ir intelekto (at)kūrimo darbai kojomis remtųsi į žemę, turim nacionalinių poreikių ir interesų požiūriu išanalizuoti svarbiausius šiandieninio pasaulio dokumentus: Tūkstantmečio programą, Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, Europos Sąjungos stojimo sutartį ir pagrindinius jos dokumentus, Lisabonos sutartį, savo valstybės Konstituciją, kritiškai įvertinti Lietuva 2030 programą, Švietimo strategiją. Reikia rasti atsakymą, ar Lietuvos įstatymų korpuso kitumas nėra jo principų išplovimo būdas ir pan. Kokia nacionalinė institucija turėtų užsiimti kompleksiniu lietuvybės problemų analizės darbu? Tai atskirų sprendimų klausimas, tačiau be nuolat degančio nacionalinio intelekto brandinimo židinio mes nei pajudėsim, nei kur nueisim.

Antras svarbus klausimas – Atkūrime dalyvaujančių žmonių švietimas. Visi miestai ir rajonai turi turėti fiksuotus tautinį supratimą ugdančius ir tautos ideologiją propaguojančius švietimo taškus. Juose ir galėtų veikti šviesuoliai patriotai.

Ir pagaliau – masinis propagandinis darbas skleidžiant nacionalines idėjas ir keliant žmonių savivoką bei nacionalinę savivertę. Čia darbų barai begaliniai, o metodai – neišsemiami. Uždavinys vienas – dabartinę lietuvių orientaciją „į pasaulį“ pastatyti ant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo metu vyravusios idėjos, kad į pasaulį visavertiškai galima išeiti tik per tautą, kaip tautos žmogui. Liberalinis ėjimo į Europą, ėjimo į pasaulį supratimas ragina ir akina žmones kuo greičiau išsitautinti – pereiti į kitą kalbą, įgyti kitą tautybę ar betautybę ir adaptuotis naujajame sociume, šitaip tampant kitataučiu ir naujajai gyvenamosios vietos šaliai, ir Lietuvai.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra keletas nekintančių postulatų, buvusių, esamų ir būsimų mūsų veiklos gairėmis: 1) Lietuviai gyvena nacionalinėje nepriklausomoje valstybėje. 2) Lietuvių kalba Lietuvoje alternatyvų neturi. 3) Lietuvių literatūrinė kalba turi savo tvarką, o raštas – raidyną, kuris privalomas visiems viešiesiems užrašams ir oficialiems raštams. 4) Žemė Lietuvoje priklauso tik Lietuvos piliečiams. 5) Lietuvos pilietybę turi tik Lietuvoje gyvenantys asmenys. 6) Lietuvos politikoje dalyvauja tik Lietuvos piliečiai. 7) Lietuvos socialinės organizacijos pamatas – vyro ir moters šeima. 8) Ugdymas mokyklose – lietuviškasis patriotizmas. 9) Buitis orientuojama į žaliąjį gyvenimo būdą. 10) Lietuva turi savo gynybines pajėgas.

Nepriklausomybė alternatyvų neturi.

Lietuvos nepriklausomybė yra  amžinasis tautos uždavinys.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.

Informacijos šaltinis – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“.

(Pabaiga)

2019.02.03; 08:00

Ideologijos ir lietuvybė

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taigi: globalizmas negali be korporacijos (monopolizmo), pelno (komercializmo) ir (perteklinio) vartojimo. Be atodairos naudodamas resursus, jis žudo visą gamtinę aplinką, trims procentams Žemės žmonių suteikdamas galias disponuoti viskuo, visus kitus uždarydamas į skurdo ir beteisiškumo zonas.

Nacionalizmas be viso šito ne tik gali, bet ir siekia gyvenimo demonopolizavimo, dekomercializavimo bei tausojančio vartojimo, t. y. priešingų globalizavimui tikslų, pasiremdamas humaniškiausiu naujųjų laikų socialinės filosofijos suvokiniu – tauta, laikoma gamtinio ir socialinio pradų jungtimi bei svarbiausiu istorijos subjektu.

Paklauskim tiesiai: supranta ar nesupranta lietuviai, kad pasaulis šiandien surakintas tų dviejų ideologijų priešpriešos?

Lietuviai dviejų ideologijų erdvėje 

Atsakyti galima tik taip: nesupranta. Nujausti nujaučia, tačiau iki viešojo mąstymo ir savivokos sprendinių problema, deja, neiškeliama. Taip yra dėl dviejų priežasčių: suvokiantieji nutildomi, o nesuvokiantiesiems pakišamos kitos problemos. 

Esama ir pseudoproblemos: globalizmas su visom savo neigiamom pasekmėm vaizduojamas veikiąs už Europos Sąjungos sienų, o ši rodoma kaip tautų, ypač mažųjų, gynėja bei gelbėtoja, ir jeigu ji dar ko nors neišsprendžia, tai tik dėl to, kad nacionalinės valstybės nėra pakankamai integruotos. 

Suvokiantieji, kad ES yra globalizmo ideologijos perdirbamo pasaulio regionas, tildomi juos arba įtraukiant į europinės liberalinės demokratijos valdžios institucijas bei jas aptarnaujančius padalinius, provyriausybines organizacijas, programas, privilegijas ir pan., arba nutremiant „į užribį“ – marginalizuojant, kompromituojant arba paprasčiausiai nutylint, t. y. panaudojant liberalinės demokratijos cenzūrą. Problemos esmės neįžvelgiantiems, bet vis dėlto nepatenkintiems esama sistemos būkle, viskas aiškinama esamojo momento sunkumais. Nacionaliniu mastu tai reiškia, kad problema tautos nereflektuojama, tad ji lietuviams neegzistuoja nei kaip vyriausybių, nei kaip visuomenės prievolė ginti tautos gyvastingumą bet kokioje pasaulyje susiklostančioje situacijoje.

Kokiais pavidalais problema vis dėlto apčiuopiama?

 „Aukščiausiu“ nacionalizmo mintijimo lygmeniu laikytinas šiandieninio pasaulio ideologinių problemų traktavimas kaip gėrio ir blogio susirėmimas. Šios pozicijos ištaka yra garsioji Ronaldo Reigano tezė apie Tarybų Sąjungą kaip blogio imperiją. Tai buvo popstiliaus europinio racionalumo išprievartavimas, kurio dėka kapitalizmo ir komunizmo nesantaika iš principų lygmens pervesta į vertybių plotmę, ant Šaltojo karo aukuro sudeginant galimybę pasaulio mentalumą pagrįsti protu paremtomis nekintamybėmis – principais, vieninteliu susikalbėjimo garantu.

 Tai buvo pasaulio natūralaus vienijimosi proceso perdavimas globalizmui su jo vertybiniu voliuntarizmu, leidžiančiu rasti vis naujas blogio imperijas, lokaliniai karai prieš kurias baigėsi aiškiai fiksuotu pasauliniu civilizaciniu karu 2011 m. rugsėjo 11 d.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie globalizmo ir nacionalizmo priešpriešą Lietuvoje kartais jau bandoma kalbėti kaip apie islamo ir krikščioniškojo pasaulių nesantaiką, kylančią dėl vartotojiškų vertybių invazijos ir prievartinio jų brukimo islamo vienijamoms kitokio mentalumo tautoms, tačiau tai nelaikoma civilizacijų susidūrimu, taip pašalinant aiškesnius procesų skirties kriterijus.

Apie tai, kaip globalizmas ir nacionalizmas susiduria žmogaus teisių lygmenyje, nesama net užuominų, nes būtent ne tauta, o individas globalizmo ideologijoje laikomas visų procesų atskaitos tašku ir pažangos kriterijumi.

Teigti, kad Lietuva mato save globalizmo keičiamame pasaulyje jei ne planetariniu, tai bent jau civilizaciniu lygmeniu, nėra jokio pamato: tokio poreikio viešojoje sąmonėje paprasčiausiai nėra.

Lietuviai krikščionybės erdvėje

 Europos tautų kultūros išaugo ir subrendo krikščionybės vienijamos. Pati Europa yra jos etnosų ir tautų kultūriškai interpretuota krikščionybė. ES konstitucija krikščionybę pašalino net iš Europos ištakų sąrašo.
Ar reflektuoja lietuviai savo padėtį prieštaringame šiandieninės krikščioniškosios Vakarų civilizacijos pasaulyje?

Krikščionybė Lietuvoje šiandien mąstoma katalikų tikėjimo pavidalais: teoriniu aspektu – kaip katalikų tikėjimo istorinės ir šiuolaikinės problemos, praktiniu – kaip katalikybės istorinio kelio Lietuvon, katalikų bažnytinės organizacijos įsitvirtinimo ir katalikų tikėjimo priimtinumo ir paveikumo tikintiesiems klausimai.

Kadangi daugelis naujausių tyrimų kryptingai finansuojami geresniam ES integracinių procesų pažinimui, tautų ir religijų santykių klausimai, kaip ir XX a. ateizmo epochoje, apmąstomi dažniausiai tų santykių dekonstravimo ir degradavimo aspektais. Lietuvoje ši tendencija slepiasi po katalikybės ir nuasmenintos tautos santykių metafizika, todėl iš esmės ne kažin kiek teprisideda ir prie istorinių, ir nūdienių lietuvių tautos religinio tikėjimo turinio ir jo problemų pažinimo ir apmąstymų brandos.

Tuo tarpu klausimų daugiau negu reikia. Ar šiandieninį Lietuvos katalikybės pobūdį tebesąlygoja mentalumas, lėmęs vėlyvą – paskutiniųjų Europoje – lietuvių apsikrikštijimą? Ką šiandieninėje lietuvių katalikybėje lemia ta aplinkybė, kad šalia Lietuvos visą laiką buvo itin stiprios ir agresyvios katalikybės šalis Lenkija? Kas lėmė Reformacijos Lietuvoje pobūdį ir pralaimėjimą? Kodėl Lietuvos katalikų bažnyčia tokia tautiškai pasyvi? Ar katalikybė pajėgi tapti naujųjų lietuvių tautos kartų tikėjimu?

Europoje gilėjant sekuliarizacijai (apie pusę gyventojų visose 28 ES šalyse yra netikintys, beveik ketvirtadalis mano nesant ne tik Dievo, bet ir jokios dvasinės galios) Lietuva šiuo požiūriu savo realios padėties nežino nė apgraibom. Tenkinamasi buitinėm pastabom apie atgyjantį tikėjimą, jaunimą kaip Bažnyčios viltį ir pan. Visuomenės socialinė atskirtis, teisinis neįgalumas ir nejautra žmogui kaip asmeniui, matyt, yra tos aplinkybės, kurios kerta žmonių dvasinius ryšius, taigi ir tikėjimą. Katalikų bažnyčia Lietuvoje visada buvo daugiau socialinės jungties būdas, todėl gal neverta stebėtis, kad grynosios dvasinės jungties lietuviai vis dažniau ieško Rytų tikėjimuose arba krikščionybės sektose. Ne naujiena ir perėjimai į islamą.

Santykiai su kitomis katalikiškomis tautomis ir valstybėmis kaip specifinė problema, galinti paryškinti ir paskaidrinti ne tik santykius tarp kaimyninių tautų, bet ir tarp valstybių, nelaikomi specialių tyrimų reikalaujančiu darbu. Tokia pozicija lemia, kad mes visiškai neskiriame lenkų ir lietuvių katalikybių kultūrinių laukų. Dvasinio gyvenimo palaukėms palikta Reformacijos istorija ir evangelikų liuteronų šiandieninis religinis gyvenimas. Apie stačiatikybę kalbėti beveik nepriimta. Dėl to, kad už sienos Rusija – buvusios blogio imperijos dukra?

Vatikano kaip katalikybės institucinio centro santykiai su Lietuvos arkivyskupijomis kaip katalikų bažnyčios organizacijos padaliniais bei Vatikano ir Lietuvos tarpvalstybiniai santykiai viešojoje erdvėje nenagrinėjami. Tai, matyt, lemia ir mūsų valstybės vadovų ir pareigūnų vizitų pas Romos katalikų bažnyčios vadovą pobūdį – tikybinį, o ne valstybinį. Nors Lietuva turi ne vieną institucinio pobūdžio klausimą, kurį reikėtų aptarti su Popiežiumi, kaip Vatikano valstybės galva.

Be kita ko – ir Lisabonos sutarties (ES konstitucijos) nuostatą dėl krikščionybės paveldo, kaip europinės civilizacijos ištakos neformalaus traktavimo: tai ne ES komisarų, o visų ES šalių, taip pat ir Lietuvos, piliečių bei tikinčiųjų kompetencijos klausimas.

Romualdas Ozolas su kurso draugais. Slaptai.lt nuotr.

Apibendrinant lietuvių savivokos padėtį savo civilizacijoje per aukščiausią kiekvienos civilizacijos jungtį – tikėjimą ir religiją, galima pasakyti: mus beveik be užkardų veikia globalizmo civilizaciniai iššūkiai ir postūmiai, tačiau kaip su religijos ir tikėjimo pagalba sustiprinti tautos savivoką ir savitaigą pasaulyje stiprėjant globalizacijai, iš esmės nekalbama. Tik proginiais atvejais jau galima išgirsti ganytojišką žodį, ginantį tautos krikščioniškąjį gyvenimo būdą.

Mirtina globalistinės ideologijos primetinėjamos civilizacijos kova su kitais civilizacinės galios centrais vyksta mūsų akyse, ir mes joje dalyvaujam. Ne tiek suprasdami, kiek nesuprasdami. 

Lietuviai lietuvių tautoje

Jeigu dėl savo konjunktūrinių baimių ir ideologinių prieštarų tautos kaip teritorinio, istorinio ir kultūrinio (kalbinio) vienio neatiduosime į Europos Sąjungos vadovų projektuojamus sąvartynus, bet tas apibrėžtis laikysime tautos materialiaisiais pamatais, tai dvasiniais turėsim pripažinti į tą pamatą besiremiančių žmonių vienybę. Vienybė kaip dvasinis veiksmas yra įmanomas tik tada, kai žmones jungia vienas  idealas  ir bendra ideologija. Politika yra jų įgyvendinimo paieška.

Lietuva, kaip ir visa Europa, šiandien perskelta dviejų ideologijų su visiškai kitais idealais ir politikom. Viena jų yra globalizmu tapęs liberalizmas, kita – tautų savigynos priemonių ieškantis nacionalizmas. (Visos kitos ideologijos šiandien yra tapusios tik šių dviejų pasaulėžiūrų hibridais – tautų politinės kultūros išugdytais mutantais.) Jų susirėmimas negailestingas, nes tai jų gyvybės ar mirties klausimas, o dėl išlikimo kovojama iš paskutiniųjų.

Šiandien Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dominuoja liberalizmas, savo priemonėmis brutaliai įsitvirtinantis visose gyvenimo srityse. Nacionalizmas užima gynybines pozicijas. Jų apraiškos visokeriopai slopinamos. Tačiau kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse – Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje (Britanija visada buvo ne besąlygiškai lojali ES politinės valios štabui – Europos Komisijai) – jos stiprėja iki nacionalinio elgesio lygmens.

Lietuvių tautos himnas, kviečiantis vienytis vardan tos Lietuvos, visada buvo nevienaprasmis. Giedodami jį lietuviai dar turės suprasti, kad vienybė šiandieniniame pasaulyje įmanoma tik su tais, kurie yra už tautos ateitį, o ne jos žūtį, lygiai kaip Jono Basanavičiaus karta Vinco Kudirkos himnu kvietė vienytis ne unijoje lietuvius pribaigti, o iš unijinių pinklių išvesti norinčiuosius.

Tauta  lietuvių savivokoje yra ne tik fundamentali, bet ir sakrali sąvoka. Tą kokybę ji įgijo, kai lietuviškai dar kalbanti lietuvių dalis ėmė telktis XIX amžiuje, o XX amžiuje du kartus atkūrė savo valstybę – ne lenkiškai kalbančios „bajorų tautos“, o etniniu pagrindu augančios tautos Respubliką. Etninės tautos valstybingumo koncepcija lemtingai sąlygojo visą XX amžiaus Lietuvos istoriją, sukurdama ne vieną dramatišką situaciją, tačiau kitu atveju apie lietuvius šiandien jau būtų tekę kalbėti kaip apie buvusią tautą, sočiai pamaitinusią kaimyninę Lenkiją bei germaniškąją Prūsiją.

Kai šiandien polonofiliškieji „istorinės Lietuvos“ apologetai niekinamai sako, kad Lietuva sukurta iš žodžio, jie nė nesuvokia, kokį pagiriamąjį žodį sako lietuviams: kone tūkstantmetį iš savo kalbos, istorijos ir žemės varytieji ir nutautusių didikų bei bajorų luomus praradusieji pagaliau tarė autentišką lietuvišką žodį ir atkūrė valstybę su tautos prigimtine kalba! Jeigu kas aprašytų šitą revoliucinį išsiveržimą istorijon kaip dvasios polėkį, o ne įvairių jėgų sąveiką!

Niekuo kitu, kaip dvasios aktu, nepavadinsi ir Vilniaus Didžiojo seimo, kurio kalbose Lietuvos valstybė greičiau oazės miražas negu realus veiksmų projektas.

O Vasario šešioliktoji? Ar ji tuo metu kas nors daugiau negu į žodžius suspausta Didžiojo seimo viltis?

Tačiau tai yra gairės, kurios pamažu pildosi konkrečių darbų, netgi žygių bei pergalių ir karo, ir diplomatiniuose frontuose. Lietuviai imasi darbų, daugelis jų stebėtinai produktyvūs, tačiau ar ne vertingiausias yra dvasios ugdymo darbas – lietuviškojo patriotizmo ugdymas, – to patriotizmo, kuris šiandien gęsta su paskutiniąja Pirmosios Respublikos karta?

Pagaliau – ar ne dvasios žygis yra valstybės atkūrimas 1990-aisiais – tikras paminklas Pirmosios Respublikos dvasiai ir testamentas visoms šiuolaikinėms kartoms?

Tautinis jaunimas Kaune. Vytauto Visocko nuotr.

Dvasios pakilimu laisvėn pasišviesdama kelią į savo galutinį subrendimą – gyventi nepriklausomoje savo nacionalinėje valstybėje – lietuvių tauta viską – ir savo žemę, ir savo istoriją, ir savo kalbą – vėl turi atsiimti iš nebūtin traukiančios globalizmo juodosios skylės.

Kaip šie esminiai tautos dėmenys egzistuoja mūsų sąmonėje?

ŽEMĖ (VIETA). Principas aiškus – Lietuva, jeigu ji nori būti pasaulyje apskritai, yra ir turi būti savo etninėse žemėse, savo istoriniame areale. Tačiau tikrovė tokia, kad dideli jos istoriniai plotai jau užkloti kitų etnosų ir priklauso kitoms valstybėms, o Europa Lietuvą tebelinkus matyti per 1791 metų Lenkijos Respublikos konstitucijos straipsnius – dėl savivaldos autonomiškumo purkštaujančią Lenkijos trečiąją žemę – Lenkijos provinciją. Štai kodėl 1920 metų Taikos sutartis su Rusija, pripažįstanti Lietuvos valstybę jos etninėse žemėse, yra ir svarbiausias Pirmosios Respublikos diplomatinis laimėjimas, ir principinės reikšmės tarptautinis jos naujausios istorijos juridinis faktas, nepriklausomai nuo to, kaip jį būtų linkusios interpretuoti įvairios politinės konjunktūros.

Didžiausias naujųjų laikų Lietuvos pralaimėjimas – lenkiškoji Vilniaus ir visų Lietuvos pietryčių okupacija, beveik visų vienareikšmiškai pripažįstama buvus brutaliu imperialistiniu Lenkijos veiksmu. Kiek prie šios tragedijos prisidėjo pačių lietuvių mentalitetas, strateginis mąstymas, interesai ir organizacinės problemos – beveik netyrinėta, nors tai galėtų būti labai rimta mūsų ateities mąstymų bazė.

Sostinės „sugrįžimo“, kaip jis apibūdinamas Lietuvos istoriografinėje literatūroje, interpretavimas kaip Stalino dovana ar kompensacija už Lietuvos okupavimą gali būti priimtinas nebent tiems, kuriems nieko nereiškia niekada nedenonsuota 1920 metų sutartis. Kol tarptautinė teisė galioja tik kaip stipriojo teisė, lenkų okupuotosios Pietryčių Lietuvos dalies grąžinimas 1939 m. TSRS valia yra teisėtas labiau, negu regiono okupacijos įteisinimas Vakarų valstybių pastangomis per visą Lietuvos 1918-1940 metų laikotarpį.

Vilniaus ir Vilniaus krašto byla neužbaigta iki šiolei. Lietuvos valdžios neskiria pakankamai dėmesio nei Lietuvos pietryčių slavakalbių problemoms, nei Lenkijos „kresų“ politikai, kurios dėka dalis Lietuvos ir šiandien valdoma iš Varšuvos akivaizdžiau negu bolševikinės okupacijos metais iš Maskvos vykdant rusifikavimą. Lietuvos pietryčių polonizavimo politika remiama didžiulėmis Lenkijos finansinėmis injekcijomis.

Lietuvos vakaruose pastebimas tylus krašto memellenderėjimas. Rytuose stiprėja rusizmas.

Kova dėl savo žemės netgi Lietuvos Konstitucijos aprobuotose sienose Lietuvai nebaigta iki šiol.

Lietuvių kova dėl žemės savo valstybės viduje, kur užsienio poveikis lietuvių gyvenimui buvo ribotas, vyko nepaprastai sėkmingai. Žemės reforma, kurios tikslas buvo sulenkėjusios bajorijos eksproprijavimas, leido išdalinti žemę anksčiau jos niekada neturėjusiems, visų pirma nepriklausomybės kovų savanoriams. Dvarams buvo palikta teisė disponuoti ne daugiau kaip 80 hektarų žemėvalda. Taip buvo aktyvizuota ir į žemės ūkio gamybą įtraukta praktiškai visa darbinga Lietuvos jėga. Per 20 nepriklausomybės metų tauta sukūrė stabiliausią Europoje valiutą – žemės ūkio gamyba paremto ekonominio ekspansyvumo kokybės ženklą.

Bolševikinės okupacijos metu įvykdytas pirmas toks pasaulyje eksperimentas (tiksliau – eksperimento dalis) – prievartinis žmonių nuvarymas nuo žemės panaikinant žemės nuosavybės teisę. Tai žmogų ir žemę susvetimino absoliučiai: juridiškai, socialiai, psichologiškai, mentaliai. Estetinis ryšys išliko, jis transformavosi į žmogaus ryšį su gamta.

Atkūrus nepriklausomybę ir atstačius nuosavybės teises jos suprastos realistiškai – kaip fizinis žemės turėjimas: „nuosavybė šventa“; kad ir šventa, ji vis dėlto prekė. Žemės išvalstybinimas, vadintas žemės reforma su jos daugkartiniais pataisymais bei iš principo ydinga restitucijos nuostata Lietuvą šiandien pavertė pasiklydusia savo laukuose ir miškuose, vieni kurių lengva ranka parduodami supirkėjams, laukiantiems teisės parduoti žemę užsieniečiams, kiti dar lengvesne kertami ir transportuojami į visas lietuvišku mišku suinteresuotas šalis.

Jeigu Pirmoji Respublika turėjo teritorinių problemų vien valstybės santykiuose su kaimynais, tai šių dienų Respublika didžiausias problemas turi viduje – žemės laisvo pardavimo problema jau dabar ryškėja, kaip teritorijos perpirkimo (Izraelio atvejis) grėsmės, ypač – pietryčių Lietuvoje, Sūduvoje ir Mažojoje Lietuvoje.

ES reikalavimas suteikti teisę žemę Lietuvoje įsigyti užsieniečiams sukūrė niekada istorijoje dar nebuvusią grėsmę.

LAIKAS (ISTORIJA). Vienas svarbiausių lietuvių mąstysenos klausimų – ar pasaulio ir apskritai gyvenimo trukmė suvokiama cikliškai, ar linijiškai, o jeigu jau dominuoja linijinis laiko matavimas, tai nuo kada jis tokiu tapo. Atsakyti į šį klausimą – tai suvokti, kada ir kokiu laipsniu krikščioniškasis (civilizacinis) pasaulėvaizdis ėmė dominuoti gamtameldiškajam ir su kokiais gyvenimo būdo pokyčiais tai susiję. Tai ne tik teorinis klausimas: cikliškoji savivoka orientuoja į mąstymo empirizmą, linijinė – į racionalizmą, o jie sąlygoja skirtingus gyvenimo būdus ir stilius, kuriuos galima apibūdinti kaip žodžio ir rašto kultūras. Lietuvių tautai tai reikšmingi savęs pažinimo ir savęs kūrimo principai.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Civilizacinės pažangos pamatas Europoje iki XXI amžiaus buvo rašto kultūra. Daikto ar reiškinio faktiškumo paliudijimui raštu tolydžio tampant nauja problema (garsieji slaptų duomenų išviešinimo skandalai ir kt.) galimas žodžio kultūrinis renesansas vis dėlto, atrodo, nepajėgs sumenkinti informacijos fiksavimo rašytiniais ženklais principinės reikšmės, todėl lietuvių tapsmo rašto kultūros tauta klausimas ir toliau liks jos intelektinės ir dvasinės brandos kriterijum ir tikslu.

Lietuvių apsisprendimas valstybę atkurti etniniu pagrindu ir etninėse žemėse buvo iššūkis savo pačių faktinei istorijai, per kurią savo viltis Lietuvą vėl matyti savo valdžioje puoselėjo lenkų nacionalistai, planavę Didžiąją Lenkiją – Europos centrą tarp Rytų ir Vakarų. Tas iššūkis nulėmė ne tik tolesnius Lietuvos santykius su kaimyne, bet ir su savo pačių istorijos supratimu: apsibrėždami etniškai, lietuviai iš dalies atsiribojo nuo savo unijinio periodo, tikrąja istorija ir tikraisiais savo herojais paskelbdami ikiunijinius laikus ir iš unijų bandžiusius išvaduoti Lietuvos valdovus.

Iš čia – didysis lietuvių dvasinis paradoksas: stengdamasi tapti kultūringa krikščioniškosios civilizacijos tauta, tačiau savo istorijos atskaitos tašku laikydama pagoniškosios imperijos didybę, Lietuva suteikė galimybę praeities kultūros lytims stabdyti krikščioniškosios kultūros įsitvirtinimą.

Nepaprastos svarbos aplinkybė buvo ir tai, kad Vakarų Europos civilizacijos variklis – katalikybė, lenkų priimta, kaip nacionalinė ideologija, nuo pat pirmųjų Lenkijos santykių su Lietuva dienų buvo pajungta lietuvių besąlygiško nutautinimo veiksmams („Dievas danguj kalba lenkiškai“), Lietuvą pirma atkirsdama nuo lietuviško rašto (Lietuvos teritorijoje pirma pasirodė rusinų, o ne lietuvių knyga; pirmoji lietuviška knyga išspausdinta už Lietuvos administracinių ribų), o paskui – ir nuo kalbos (net pirmuosiuose nepriklausomos Lietuvos seimuose Kaune dar kalbėta lenkiškai, rusiškai, žydiškai, kadangi lietuviškai kalbėti Tautos išrinktieji nemokėjo).

Atrasti savo istorijos vedamąją liniją buvo problema ne tik dėl dviprasmiškos padėties, kurion per unijas su Lenkija pateko Lietuva, ne tik dėl to, kad Lenkijos katalikų bažnyčia lietuvių nutautinimo politiką vykdė su kryžiaus žygių patirties nuoseklumu ir žiaurumu, bet ir dėl to, kad buvo sunku rasti pačių lietuvių imperialistinės veiklos prasmę. Kai cinikai klausia, ar imperija kurta, kad žemaitukus Vytautas galėtų pagirdyti Juodojoje jūroje, o patriotai atremia, kad lietuviai užtvėrė kelią į Europą mongolams, Lietuvos istorijos prasmės neparyškėja.

Neišryškina jų nė viena iš trijų ribinių Lietuvos istorijos apžvalgų – nei A.Šapokos, nei J.Žiugždos, nei A.Eidinto redaguotosios versijos. A.Šapoka nepretenduoja į ką nors daugiau, kaip skaitytojui suprantamą lietuviškų „faktų“ sisteminį išdėstymą ir valdovų pristatymą. J. Žiugžda, kaip to reikalauja marksistinė ideologija, Lietuvos gyvenimą persmelkia klasių kovair godojamojo komunizmo artėjimo propaganda. A.Eidinto komanda Lietuvą mato europinės civilizacijos kultūrinama paskutiniųjų Europos pagonių gyvenimo vieta, kurios aborigenai vis dar šiaušiasi prieš savo geradarius lenkus.

Gal iš tiesų istorijoje ieškoti prasmės – kvailių darbas, ir kas gražiau ir įtikinamiau papasakos savo pasakėlę, tas ir bus tikrasis istorikas?

Visi įvykiai yra kokių nors siekių paliudijimas, bent jau užuominos į juos. Tai ar bent jau nuojautos, ką darė lietuviai, nepriklausomai nuo to, kokie vadai juos vedė, kokie grobikai juos vergė ar kokie draugai juos išnaudojo, – gal bent jau kaip nuojautą tą mūsų tautos generalinį istorijos siekį galėtume iškelti į dienos šviesą?

Apginkime lietuvių kalbą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jeigu istoriją sieji su vardais ar įprastais istorikams chronologiniais įvykiais, tų vedamųjų linijų gali rasti visokių. Tačiau, jei nori rasti kažką, kas kiltų į mus iš seniausių laikų ir nenutrūktų, nedingtų iš akių nė viename istorijos tarpsny, yra tik viena lietuvių istoriją į vienumą telkianti, visa ir visada persmelkianti galia – laisvė. Vienintelė niekada niekur nedingusi, visus visada kėlusi ir prasmėn jungusi lietuvių istorijos galia yra laisvė. Nes iš visų pusių juos supo nelaisvė.

Laisvė lietuvių ir seniausiais laikais, ir dabar suprantama vienodai – kaip asmeninė nepriklausomybė, ir ne bet kokia, o konkreti – fizinė. Ne krikščioniškai artikuliuota, struktūrizuota ir sumodeliuota į valstybės juridinių substancijų struktūras, o konkreti – kaip Lietuvos statutuose: už medį – trys kapos grašių, už pono galvą – tavo ir tavo šeimynos galvos, o visa kita – galima. O kas laisvam žmogui uždraus gėrio paieškoti kuršių krašte, kaip ir po tūkstantmečio – Londone ar Dubline? Kodėl laisvas žmogus turi paklusti savo neaiškias kalbas apie Dievą varinėjančiam kryžeiviui? O, jei kas nenori padėti nuo atėjūno apsiginti, – kodėl jo neparaginti jėga? Tai užkariavimas? Koks užkariavimas, jei nieko neplėšiu, nedeginu, nežudau? Visa lietuvių imperijos istorija – tai laisvės kovų nuo krikštytojų istorija? Toks motyvas visai įtikinamas visoje ginties bendruomenės telkimo ir veikimo istorijoje, kuri užsibaigia taip pat stichiškai, kaip ir prasideda – iš esmės nieko Lietuvai po Žalgirio mūšio neduodančia taikos sutartimi.

Ne valstybę stato, o nuo pavergėjų ginasi Vytautas ir jungdamas naujas tautas, ir atmušinėdamas totorius, ir nepasiimdamas karūnos. Valstybė, kaip modernus naujųjų laikų padaras netelpa netgi Jogailos galvon, nors šis praktiškesnis ir nueina užkuriom, tegul ir naiviai tikėdamasis Lenkiją prijungti prie Lietuvos. Užtat ir nekenčiamas ištisų kartų, kaip netikras lietuvis.

Jis iš tiesų netikras – pradeda Europai, o ne Lietuvai iki šiol garsią Jogailaičių dinastiją. Gi Vytauto linijai toliau atstovauja didikai ir bajorai, per valdžios tėvonijose kasdienybę vis giliau klimpstantys į lenkiškąją socialinę organizaciją ir kultūrą, tik per seimų liberum veto vėl iškylantys į prigimtinės laisvės erdvę, kol jos išsklaidą – valstybės anarchiją – pagaliau užantspauduoja carai.

Laisvė ir jos siekimas iki užsimiršimo eiti į horizontą statant pilis ir kaunantis su kas tik papuola ir – kita vertus – būti vidujai laisvu net nelaisvėje, užmirštant viską – papročius, kalbą, namus, – tokia ta mūsų laisvės be atodairos kaina, kuria kaip savo istorija mokam mes sau ir savo ateičiai netgi šiandien.

Gražių puslapių prirašyta tos laisvės siekėjų – ir Žalgiris, ir Partizanų karas po karo, ir Baltijos kelias, ir dar kitų.

Dar daugiau – baisiai žiaurių. Tai masiniai bėgimai iš Tėvynės, nekaltai vadinami emigracija, tai plėšimai su žudymais toje pačioje Tėvynėje ir bėglystėje, kūdikių gimdymai tiesiai į duobę, žudymai vos spėjus gimti, draugės ketvirčiavimas pasikvietus pažaisti, išprievartautosios gyvos sudeginimas automobilio bagažinėje. Visa tai praeis, nors neužsimirš, liks kaip epochos siaubas, vienokiu ar kitokiu pavidalu lydintis mus per visą mūsų istoriją. Ar mes su juo ir pasmerkti mirti? Kaip su savo laisve?

Kai supranti, kad tikroji mūsų istorija yra ne karalių, kunigaikščių ar prezidentų istorija, o barbariškai suprastos laisvės sklaidos istorija su ja išrašančiais lydimaisiais reiškiniais – nutautėjimu, išsivietinimu ir nužmogėjimu, gal bent kaip siekinys dar gali būti iškeltas suvokimas, kad mes turime dar vieną didelį šansą – kuo greičiau tapti bent rašto kultūros tauta? Rašto kultūra individą suasmenina, o tai jau prielaida šiuolaikiniam tautiniam susipratimui ir apsisprendimui.

ATMINTIS (KALBA). Vieta, esminė būties sklaidos buvimu sąlyga, laikas, kaip būties sklaidos trukmė, ir abu būties parametrus sujungianti atmintisšį būties subjektą objektyvuoja asmeniu, galinčiu turėti begalę savybių ir bruožų, daryti gausybę sprendimų ir veiksmų, t. y. galinčiu turėti galimybę tapti savo pasaulio, arba kultūros, kūrėju. Atmintis, kaip gimties vietoje per savo buvimo (istorijos) laiką sukaupto gyvenimo būdo (kultūros) patirtis palikuonims perduodama sutartiniais garsais (kalba) ir ženklais (raštu).

Kad kalba yra aukščiausia tautos kultūros lytis, lietuviai supranta lėtai ir kankinamai. „Aušra“ yra pirmas visiškai aiškus to bandymo paliudijimas.

Tą vertybę dar iki „Aušros“ buvo akcentavę Reformacijos laikų dvasininkai, naujųjų laikų svetimų kraštų kalbininkai, skubėję fiksuoti lietuvių kalbos, kaip seniausios, be to, mirštančios Europos kalbos faktus ir subtilybes. Tą faktą sukilimuose ir rašto draudimuose jau buvo atradę patriotai. Kalba buvo radikalus atsiribojimo nuo lenkų kultūros ir lenkų kalbos būdas, tą vaidmenį nepriekaištingai atlikęs ir pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu. Ji tapo vieninteliu priimtinu nacionalinės kultūros apdaru, ir literatūrinės kalbos puoselėjimo darbą dirbo visi – pradedant Respublikos Prezidentu, baigiant kaimo mokytoju.

Radosi gvardija kalbininkų, pradėtas nacionalinio masto darbas – Didžiojo (visuotinio) lietuvių kalbos žodyno kūrimas, tęstas per visą bolševikinę okupaciją ir baigtas jau tik prieš pat Europos Sąjungą. Pirmosios Respublikos metais didžiausi literatūrinės kalbos kūrimo laimėjimai pasiekti grožinės literatūros dėka. Okupacijos metais literatūrinė kalba praturtinta plėtojant mokslų terminiją. Kovos už kalbos kultūrą pretekstu susiformavo stiprus kalbos apsaugos judėjimas. Kalbos, kaip kultūros formos samprata neneigta ir okupacinės valdžios ideologų, tikintis laikui bėgant neliksiant pačių lietuvių kalba kalbėti norinčių žmonių. Nieko panašaus neatsitiko. Dar okupaciniame parlamente, spaudžiant nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo įgaliotiesiems asmenims, buvo priimtas lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos įstatymas.

Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje lietuvių kalbos padėtis pasikeitė radikaliai: okupacijos metais į ją kėsinosi naujausių laikų rusintojai, o išsivadavę patys lietuviai į savo kalbą ėmė žiūrėti su panieka, kaip į netinkamą bendrauti viešojoje erdvėje. Bent vieno užsieniečio buvimas visą auditoriją perjungia į bendravimą anglų kalba. Net raginami kalbėti lietuviškai Lietuvos pareigūnai iš ES tribūnų kalba angliškai. Visi televizijos dainų konkursai – tik anglų kalba. Pieno nuo lūpų nenusivaliusi moksleiviukė porina nedainuosianti lietuviškai, kad nebūtų panaši į kaimietę. Randasi net „teoretikų“, reikalaujančių atsisakyti bet kokio bendrinės kalbos norminimo – viskas, girdi, ir kalboje susiklostysią savaime, kaip ir visoje „laisvojoje rinkoje“.

Kodėl lietuviai taip lengvai atsisako savo gimtosios kalbos? Istorijos kupra?

Kokia kalba su gausiomis savo pilių tarnybomis ir įgulomis galėjo kalbėti lietuvių karvedžiai, jei tų pilių per visą rytų pasienį būta vos ne kas pusšimtis kilometrų – gero dienos žygio atstumu? Ar mažesnis užkariautojų skaičius galėjo būti ta pirminė lietuvių kalbos nužeminimo Kunigaikštystėje priežastis? Jeigu ir taip, tai ji tegalėtų būti laikoma materialiąja istorinio lietuvių išėjimo iš savo kalbos prielaida.

Ne mažiau svarbus ir idealusis aspektas. Verta atkreipti dėmesį į lietuvių ir lenkų pilių pobūdį: lietuvių pilys gynybinės – milžiniški, asketiški, tik vėliau prabanga kiek sušvelninti statiniai; lenkų pilys reprezentacinės – prabangos ir puikybės rūmai. Pirmos iš esmės žodžio kultūros židiniai, antrosios – rašto tvirtovės su bibliotekomis, muzikos ir šokių salėmis, bažnyčiomis. Ar agresyvų rašto kultūros ir psichologinį, ir socialinį spaudimą buvo įmanoma atlaikyti Lietuvos, drąsios šalies, protėvių žodžio kultūrai? Tai klausimai, į kuriuos atsakymų dar nėra, nes jie nė nekelti dar.

Istorinių lietuvių kalbos pažeminimo faktų galima rasti su kiekvienu nauju Lietuvos istoriniu amžiumi, tačiau principinę reikšmę turi dvi aplinkybės: slaviakalbių rusinų kraštų prijungimas ir politinis vienijimasis su itin agresyvia slaviakalbių lenkų kultūra. Abi jos yra lietuvių kalbai priešiški viešieji išoriniai veiksniai. Kartu su vidine – fizinės laisvės viršenybiškumo visoms kitoms vertybėms – nuostata jie išsitautinimą ir nutautėjimą daro nenutrūkstančia visų lietuvių kultūros epochų linija.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Išsiveržimo iš lenkų kultūros gravitacinio lauko ir lenkų kalbos kaip lietuvių polonizavimo priemonės tolydžio darosi visų bent kiek kultūrą, kaip nepriklausomybės dvasinę erdvę suvokiančių Lietuvos žmonių mąstymų generaliniu siekiu. Visišku pozityvu ji iš istorijos lietuviškojo bevardiškumo iškyla 1918 metais ir, vartaliodamasi tai per lenkiškas, tai per rusiškas pretenzijas bei įtakas, šiandien vėl nyra į Europos Sąjungos angeliškąją svetimkalbystę, šį kartą Lietuvai dar neregėtu išsivietinimo mastu paliekant net savo gimtąją žemę (milijoninė migracija; dar be leidimo užsieniečiams pirkti Lietuvos žemę trečdalis jos teritorijos supirkta slaptai). Atkurti tautą ir valstybę šį sykį bus sunkiau negu visais buvusiais laikais.

Gynybinių pilių žodžio kultūrai savo rašto nereikėjo. Raštas buvo reikalingas valdomiesiems slavams. Ja ir parašyti fundamentalieji Lietuvos valdovų teisės aktai – Statutai, ir tai tik Reformacijos idėjoms veikiant. Ar nuostabu, kad lietuvių rašytinė tradicija formavosi sunkiai, o raidynas buvo pilnas atsitiktinių ženklų ir niekam tikusių skolinių. Šioje tėkmėje – ir toks kultūros fenomenas, kaip graždanka – lietuvių raštas rusiškąja kirilica.

Vincas Kudirka sukūrė lietuvių kalbos fonetiką tobulai atitinkantį raidyną: vienas garsas – viena raidė. Nebeliko jokių cz (= č), rz (= ž) ir kitų panašių konstrukcijų. Tai buvo ir atsiribojimo nuo lenkų kalbos būdas. Tai buvo svarbus nacionalinis laimėjimas. Dabar jį įnirtingai bando sunaikinti penktoji kolona.

Didžiulės problemos lietuvių raidynui kyla skaitmeninėje eroje, kuri beveik sutapo su išsivadavimu ir valstybės atkūrimu. Angliškoji rašyba, nepripažįstanti jokių diakritinių ženklų, kaip škvalas iš elektroninės erdvės nupūtė visas š, ž, ė, ę, ą, ų, ū, į. Lietuvių kalba duslėja, tįsta ir sproginėja, užuot skardžiai moduliavusi tiek balses, tiek priebalses, lietuvių kalbai teikiančias erdvės ir melodingumo. Elektroninis greitraštis, ypač SMS žinutės, ignoruoja sintaksę ir gramatiką, kuria elektroninės kalbos mutantą, kuriame plūduriuoja tik lietuvių kalbos liekanos, apsuptos slengo ir buvusios lietuvių literatūrinės kalbos rašybos užuominų.

Dėl visų minėtų ir čia neminėtų priežasčių lietuvių kalba jau dabar kartu su latvių, estų, moldavų kalbomis yra sparčiausiai nykstanti Europos Sąjungos kalba. Lietuvių daugumai tai nė motais. O kalbos griovėjai siautėja laisvai. 

Lietuviai prie būties ribos

Abu – ir XIX, ir XX amžių pabaigos – Lietuvos valstybės atkūrimo judėjimai buvo nacionalistiniai.

Nacionalizmas iš principo yra optimistinė ideologija. Ji postuluoja nuostatą, kad vieninga, ryžtinga ir darbšti žmonių bendruomenė gali viską, kas žmonių galioje.

Globalizmas iš principo pesimistinis – žada bendrąjį gėrį ateityje ir tik kai kuriems, sėkmingiesiems. Jis primena europinio mileniumo ideologiją – kiekvieną naują tūkstantmetį sieti su viltimi, kad nuo jo stos naujas švarios tiesos ir visuotinės meilės metas. Arba komunizmą, vis liūdniau žadėjusį gėrio karalystę artimiausioje ateityje.

Abu lietuvių atgimimai skendi ryto šviesoje. Jie iš vidaus spinduliuoja būties šviesą ir reflektuoja ją lengvai, netgi žaismingai. Atrodo: nėra kliūčių tam, kuo tiki. Anksčiau ar vėliau Lietuva įrems galvą į pasaulio padangę.

Laikoma, kad nacionalizmo lyderiai yra viduriniosios klasės šviesuoliai, telkiantys į judėjimą visus, kam svarbus valstybės kūrimas. Lietuvių Pirmasis atgimimas ypatingas tuo, kad visą lietuvių tautą tada besudarė valstietija, o šviesuoliai didžiąja dalimi buvo jos išeiviai. Tai lėmė svarbiausias ano meto nacionalizmo savybes: lietuvių valstybinio mąstymo empirizmą, politinę sklaidą krikščionybės pagrindu (į krikščionis demokratus ir socialdemokratus) ir valstybės valdymo autoritarizmą. Empirizmas valstybės gyvenime reiškėsi partijų pjautynėmis ir valdžios autoriteto smukimu. Elektorato pasitikėjimas krikščionimis demokratais ir socialdemokratais reiškė, kad bažnyčia lietuvių dvasią veikia pakankamai stipriai.

1926 metų perversmas rodė, kad Pirmojo atgimimo nacionalizmas buvo pernelyg seklus, nesugebantis rasti išeičių iš partijų feodalinių rietenų ir pasipriešinti globalistinei komunizmo grėsmei. Reikėjo išugdyti naują patriotų kartą. Ir iš tiesų – ir 1941 metais sukilo, ir už Lietuvą 1944-1953 metais kovojo Pirmosios Respublikos mokyklas baigusieji jaunuoliai. Lietuviškasis patriotizmas buvo vertingiausias 1918-1940 metų lietuvių nacionalinės kūrybos laimėjimas, tebeveikiantis ir šiandien, nors ir visokeriopai naikinamas.

Nacionalizmo dvasinė jungtis yra tautos vienybė, arba solidarumas. Pavergtyje esanti tauta į klausimą – vienybė su kuo – atsako lengvai ir paprastai: vienybė su tais, kurie kalba viena kalba, gyvena teritorijoje, kuri leidžia susisiekti ir bendrauti, išpažįsta vienodas vertybes (pripažįsta tradicijas) ir turi vieną ir tą patį tikslą – laisvę nuo išorės pavergėjų (nepriklausomą valstybę). Vienybės principas pavergėją ir jo talkininkus nukelia į užribį – nubrėžia aiškią savųjų ir svetimųjųdraugų ir priešų ribą. Lieka praktinis veikimas.

Tikslą pasiekus, t. y. atkūrus (arba sukūrus) valstybę, vienybės principas nebetenka aiškumo ir skaidrumo. Vienybė – tai nacionalistų ir komunistų, darbininkų ir fabrikantų, valstiečių ir dvarininkų vienybė? Vardan ko tokia ypatingo sąmoningumo, pasiaukojimo ir problemiškų rezultatų vienybė? Ar nuostabu, kad pusiau raštinga tauta jau pirmaisiais valstybės kūrimo metais paskendo politinėse rietenose, kuriomis mielai naudojosi valstybės priešai?

Atsakymai į šį, vienybės valstybės gyvenime, klausimą yra ir atsakymai į 1990-aisiais atkurtos Lietuvos valstybės problemiškiausius gyvenimo klausimus.

Nepriklausomą Respubliką atkurti siekiančio nacionalistinio judėjimo – Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio – veikimo specifika buvo ta, kad per penkiasdešimtį okupacijos metų didelė visuomenės dalis buvo ne tik politiškai, ideologiškai, bet ir mentališkai susieta su okupantu: išeiti į viešąją erdvę buvo leidžiama tik stipriai apdorojus sąmonę, o tai negalėjo praeiti be pėdsakų – žmogus, jeigu ir buvo skeptiškas dėl komunizmo Žemėje sukūrimo galimybių, tai dėl internacionalizmo, tautų draugystės ir kitų kuriamųjų galių neabejoti galėjo. Šią prielaidą patvirtina primityviai suprasto liberalizmo (veidrodinio komunizmo) subujojimas pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais. Sąjūdžio pažadas neatstumti komunistų, jeigu jie juridiškai bus lojalūs Lietuvos valstybei, buvo rezultatyvus: komunistai balsavo už valstybės atkūrimą. Susilaikė (o tai reiškė – balsavo prieš) tik Lietuvos lenkų nacionalistai.

Tačiau autokratėjančio Sąjūdžio voliuntarizmas (komunistų partijos narių moralinis pjudymas) kairiuosius išlaisvino nuo visų įsipareigojimų ir leido grįžti į savo dažniausiai visiškai nieko bendro ne tik su nacionalizmu, bet ir su nacionaliniais interesais neturinčias pozicijas, kurios bene ryškiausiai fiksuotos stojimu į Europos Sąjungą – naują supranacionalinį junginį, nebenumatantį ne tik nacionalinių valstybių, bet ir jas atkurti bei kurti galinčių tautų.

Lietuva – svarbiausia. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuviškojo nacionalizmo padėtis šiandien tokia. Tauta ne tik nežino – ji netgi nėra pasirašiusi savo tikrosios istorijos. Tauta ne tik neturi visos savo etninės žemės – į jos teritoriją vėl kėsinasi kaimynai, o naujoji sąjunga plėšo į gabalus, pusdykiai perpirkdama žemę iš tėviškės ir Tėvynės jausmą praradusių tautiečių. Tauta nėra supratusi ne tik nacionalinio rašto, bet ir gimtosios kalbos reikšmės bei paskirties žmonėms kaip tautai. Tuo pat metu iš išorės krinta reikalavimai keisti kalbos statusą bei raidyną. Trys baisūs smūgiai kerta lietuvių populiaciją: migracija, gimstamumo mažėjimas ir senėjimas. Tai tautą daro išmirštančia, o liekantieji jos nariai rezignuoja ir susitaiko su globalistų praktikuojamu dvasios degradavimu ir žlugdymu vartotojiškąja gyvenimo tvarka. Nacionalinių vertybių – tik liekanos. Orumo – prisiminimai.

Tai – tautos galių riba.

Už jos – vienintelis klausimas: nori lietuviai kaip pasaulio tauta būti šioje Žemėje ar jau nebe?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: filosofas Romualdas Ozolas.

Informacijos šaltinis – „Nacionalizmas – tai tikrasis humanizmas“.

(Bus daugiau)

2014.02.07; 08:46

Jau keletą kartų esu bandęs viešai papasakoti apie tai, kad Romualdas Ozolas dar brežnevinio įšalo metais pakiliai postringaudavo (savo ausimis girdėjau) apie  artėjančią sovietinės imperijos pabaigą. Sakau „esu bandęs“, nes iš tiesų nepavyksta perteikti to pagaugais per kūną nueinančio keistumo įspūdžio dėl to, kad vadinamoji „geopolitinė katastrofa“ R.Ozolo lūpomis buvo išpranašauta gal tik su kelių metų, plius minus, paklaida.

Edvardas Čiuldė, šio teksto autorius

Vardan palyginimo priminsiu, kad net didžiausi to meto kovotojai su okupanto valdžia netikėjo tokia greita atomazga. Esu girdėjęs vieną anų laikų principingą literatūrinio pogrindžio veikėją dūsaujant dėl to, kad neva imperijos gyvuoja tūkstantmečiais, tačiau esą žmogus, nežiūrint blogio tvarumo, privalo kautis už savo orumą dabar ir visados.

Kova pažymėta rezignacijos ženklu ir tragizmo įsisąmoninimu dar labiau išaukština tų sugebėjusių aukotis žmonių vardą. Tačiau, kaip jau sakyta, R. Ozolas išsiskiria tuo, kad tikėjo gera įvykių pabaiga, kai kiti jau dažniausiai nebetikėjo.

Kažkokia mistika, galima pasakyti, ar ne? Iš tiesų, pasaulis yra labiau paslaptingas nei įprasta manyti, kartas nuo karto užduodantis mums  sunkiai išsprendžiamus galvosūkius dar ir dėl to, kad neretai persimaino daug staigiau nei nusistovėjusios ir sustabarėjusios racionalizacijų sekos.

Jeigu neklystu, R. Ozolas neišpranašavo, kad labai panašiai žlugs ir nepalyginamai modernesnė Europos sąjungos imperija, tačiau, žinia, ne kartą išsakė savo labai skeptišką požiūrį dėl jungimosi į postimperines struktūras, atgaminančias imperijos idėją modernizuotu pavidalu, drauge labai entuziastingai pasisakydamas už NATO kaip tautų gynybinį susivienijimą.

Daugelis R. Ozolo minčių, išsakytų jau nepriklausomybės metais, buvo labai nepatogios, kartais net gluminančios buvusius bendraminčius, tačiau sunku būtų paneigti faktą, kad garbusis Lietuvos nepriklausomybės akto signataras visados buvo nuoseklus gindamas tautos kaip suvereno teises.  Kita vertus, toks „nepatogumas“ yra vertybė labiausiai universalia to žodžio reikšme, nes leidžia praplėsti diskusijos diapazoną, kai net prisilaikydamas kitokio požiūrio esi priverstas įsiklausyti į žmogaus nuomonę, nes neįmanoma abejoti jo geru vardu, valios geranoriškumu ir taurumu.

Tarkime, R.Ozolas apie tautą mąstė remdamasis labiau moralinėmis nei ekonominėmis kategorijomis, neįvertindamas investicijų reikšmės, apskritai naujosios Sąjungos teikiamų ekonominio saugumo garantijų.   Tačiau dabar, prasidėjus, kaip kartais sakoma apie situacijos ypatingumą, naujajam tautų persikraustymui, įkvėptas R.Ozolo pasekėjas galėtų byloti, kad numačiusi pabėgėlių kvotas ES įpainioja mus į ypač pavojingus mažųjų tautų saugumui išbandymus, priverčia užsikrauti nepamatuojamą rizikos naštą ir t.t., ir pan. Kad ir kaip būtų, R.Ozolo sukurpta nacionalizmo kaip giliausiojo humanizmo doktrina priveda mus prie viršijančių įprastus sąmonės keblumus sprendimo paieškos prieštarų, keliant klausimą – kaip gali/ negali brangintinas kaip  sveikas akies vyzdys tautinio tapatumo puoselėjimo idealas derėti su universalizuota solidarumo dorybe.

Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Labiausiai visados užkliūdavo R.Ozolo antilenkiškumas, galbūt dėl to, kad man likimas lėmė susitikti su labai padoriais lenkų tautybės vyrais ir moterimis, bet tikriausiai dar labiau todėl, jog šių eilučių autoriaus vaizduotę yra užbūrusios tokios pasaulinio garso asmenybės kaip lenkų tautybės popiežius Jonas Paulius II, garsusis XXa. mąstytojas, poetas Cz. Miloszas ir kiti. Kita vertus, nesugebu susitūrėti nepastebėjęs, kad minėtų lenkų tautybės asmenų genealoginis medis rodo gilias jų lietuviškumo šaknis, taigi būtų galima pabandyti įrodyti teoremą, jog didžiu lenku įmanoma tapti tik būnant bent iš dalies lietuviu.

Galimas daiktas, kažką supratau ne taip arba ne viską tikslai prisimenu, bet, regis, iš tiesų R.Ozolas yra pasakęs net taip, kad neva Lenkija Lietuvai kartas nuo karto tampa didesniu priešu nei Rusija. Kyla klausimas – ar čia garbusis filosofas nepamatė kažko daugiau nei yra iš tiesų, nepažiūrėjo į reikalo esmę pernelyg „giliai“?

Šiaip ar taip, Rusijos keliamas pavojus yra savaime suprantamas dalykas, tokia pastovi konstanta, su kuria tarsi ir susigyvenome, o Lenkijos ir Lietuvos santykių problematiškumo aptarimas kai kuriems visuomenės veikėjams leidžia iš naujo pakurstyti nacionalinius jausmus, įpūsti labiau intymiai, nei numatant Rusijos grėsmę, plazdančią nacionalistinio nusiteikimo ugnelę. Kaip buvo užsiminta, R.Ozolas save laikė nacionalistu-humanistu, nacionalizmą vadino šiuolaikiniu humanizmu, o čia, truputėlį juokaujant, būtų galima pasakyti, kad nacionalizmas su R.Ozolo, geranoriško ir jautraus žmogaus, veidu nėra jau toks baisus dalykas kaip kartais jį piešia kiti.

Dar taip neseniai atrodė, kad R.Ozolas stipriai persūdė sakydamas, kad vadinamoji lenkiško katalikiškumo dvasia yra žiaurioji katalikybės atmaina. Tačiau žiū: dabar Lenkijos Bažnyčia, t. y. aukštieji hierarchai ir paprasti parapijiečiai piestu stojo prieš popiežiaus Pranciškaus paraginimą kiekvienoje parapijoje apgyvendinti bent po vieną pabėgėlių šeimą. Žinoma, lenkų kunigams pritaria ir mūsų tautininkai, tačiau griežtiesiems katalikams yra kebliau dėl to, jog reikia paaiškinti – kas lieka, pradėjus ginčą su popiežiumi, iš labai svarbios Bažnyčios vienybės užtikrinimui popiežiaus neklaidingumo dogmos? O gal popiežiaus Pranciškaus atveju yra taip (jeigu jis klysta teologiniu požiūriu, kviesdamas padėti kitatikiams), kad čia Žmogus nustelbia apaštališko sosto paveldėtojo titulo spindesį ir garbę?  Na, būtų ne pats blogiausias atvejis!

Kita vertus, jeigu jau reikalaujate baigti pasvarstymus trumpu apibendrinimu, pasakysiu labai lakoniškai: nacionalizmas yra labai nepatogi našta.

Problema net ne ta, kad, kaip kartais sakoma, nusileidę dėl kelių raidžių, paskatinsime Lietuvos piliečius lenkus kelti naujus reikalavimus, o ta, ar jaučiamės pajėgūs pavilkti visą mums istorinio likimo užkrautą naštą, nacionalinį orumą suprantant kaip didingą įpareigojimą.

Kaip pasakoje apie Hansą, kuris gavęs už tarnybą galvos dydžio aukso gabalą pakeliui į namus auksą išmainė į patogesnį kelionei arklį, vėliau arklį į patogesnę maitinimosi reikalui pieningą karvę ir taip toliau, kol mainų grandinės pabaigoje rankoje liko niekam nenaudingas atšipęs galastuvas. Lengvai pritaikomas moralas čia toks: jeigu Lietuva atsisakytų savo naštos, galop liktų kaip tas atšipęs, nereikalingas nei pasauliui, nei patiems lietuviams  gąlastuvas.

2019.02.01; 12:56   

Algimantas Matulevičius. Slaptai.lt nuotr.

Prestižiniame sostinės Užupio rajone stūkso prabangi vieno turtingiausių šalies advokatų Rolando Valiūno vila su vaizdu į Gedimino pilį. Iš kur pinigai?

O pinigų yra tiek, kad net problema, kur juos išleisti. Svarbu tinkamai pasirinkti draugus.

R. Valiūno kontora pirmus milijonus susikrovė dar konservatoriams drauge „Villiams“ ir Valdu Adamkum prastūminėjant „Mažeikių naftos“ aferą, kai valstybė prarado milijardus litų. Ir niekas už tai nenubaustas.

Girdžiu, kaip skaitytojas klausia – o kiek gi už tai pasodino į kalėjimą? Deja, turiu nuvilti – nė vieno. Priešingai, Jos ekscelencija Respublikos Prezidentė tuometį energetikos ministrą A. Sekmoką už tai apdovanojo ordinu. O dabartinis Seimo NSGK pirmininkas V.Bakas jį pasiskyrė savo visuomeniniu konsultantu…

Beje, pono V. Bako žiniai, nes tai yra grėsmė šalies nacionaliniam saugumui: su ponu A. Sekmoku be finansinių aferų sietini ir neaiškūs veikėjai kaip Adam Saulius Vaina, bei Ramias Wali ir kai kurie kiti. Kodėl valdančioji koalicija (išskyrus A. Širinskienę) nutyli seniai žinomą, bet vis užtušuojamą faktą, kaip privilegijuotojo TS-LKD anūko G. Lansbergio šeima krovėsi milijonus tos pačios energetikos įmonių sąskaita? Ir už valstybinės energetikos įmonės specialiai jų verslui įrengtas patalpas mokėjo simbolinius nuomos mokesčius? Aš jau net nekalbu apie moralinį pralobimo vaikučių sąskaita aspektą. Juk šie ponai taip mėgsta moralizuoti kitus, tad turėkim drąsos bei principingumo ir pasižiūrėkime, kas už to slypi. Manau, kad jei LVŽS ir kartu valdantys LSDDP nesuras savyje drąsos ir išminties priversti teisėsaugą principingai nubausti kaltuosius už akivaizdžias vagystes ir chaosą energetikos sektoriuje (kai net už dujų laivo saugyklos nuomą pinigai pervedami į ofšorines zonas!), tauta už tai neatleis. O to tik ir telaukia įgudę manipuliatoriai bei melagiai ponai konservatoriai.

Tokių faktų per neilgą atkurtos valstybės istoriją buvo galima prirašyti jaučio skūrą. Manau, čia labai tiktų ponios Aušros Kavaliauskaitės-Kukštienės atsiliepimas į mano Fb paskyroje patalpintą R. Ozolo recenziją: „Tiems, kas skaitys visą R. Ozolo komentarą apie Džono Perkinso knygą „Ekonomikos smogiko išpažintis“, patariu visų pirma perskaityti knygą. Leiskite jai įeiti į savo pasaulį…Man su ja pasidarė aiškiau, ką Lietuvai reiškė „šoko terapija“, ką – „didžioji privatizacija“, kas „Mažeikių naftos“ aferoje buvo H. Galilas, o Ignalinos AE uždarymo pinigaplovėje – R. Wali. Kodėl „Mažeikių naftą“ perėme lenkai, o ne kazachai, kodėl danai kiaules augina Lietuvoje, o lietuviai nešioja senų britų „antis“ ir daugybę kitų dalykų…“ Labai taikliai pastebėta!

Tiesiog šie keli itin ciniški korupcijos, o tiksliau – vagysčių, pavyzdžiai, kuriuos toleruoja ir net skatina aukščiausia šalies valdžia, tik iliustruoja, į kokią duobę esme įkritę. O didžiausia bėda ta, kad per tokius gobšuolius ir bailius esame paradę apie 40 proc. savo aktyviausių tautiečių. Dėl jų Lietuva baigia išsivaikščioti. Virš milijono tautiečių priverstinis (sukuriant tam ypatingas sąlygas) išgujimas – išvarymas iš savo Tėvynės yra didžiausia Lietuvos valstybės tragedija. O tam leidę įvykti asmenys yra valstybės išdavikai. Po šio mirtino smūgio mūsų tautai bus labai sunku atsitiesti. Jeigu viskas ir toliau klostysis taip, kaip klostėsi ligi šiol, galimybės išlikti, manau, lygios nuliui.

Artėjant LR Prezidento rinkimams, vis ryškiau pastebima, kokią isteriją už užkulisinius pinigus ar kitokio tipo paslaugas kelia žiniasklaida – taip ji formuoja gelžbetoninę apsauginę sieną keliems sistemai tinkantiems pretendentams. Tinkantiems, nes jie yra jos kūdikiai. O tiems, kurie turi drąsos ir išmanymo, kaip tą sistemą pakeisti į priimtiną daugeliui, reikia arba labai didelių pinigų rinkimams, arba masiško žmonių palaikymo. Pastarasis vėlgi be žiniasklaidos sunkiai įmanomas – na, nebent Lietuvoje įvyktų stebuklas, ir žmonės, atsibudę po užtrukusio hipnozės seanso, pagaliau pradėtų savarankiškai ir blaiviai mąstyti. Arba atsirastų – kas išvis utopija – keli dori ir sąžiningi žurnalistai, kurie imtųsi tokias idėjas viešinti ne už pinigus.

Nors padėtis ir atrodo beviltiška, vis tiek norėtųsi garsiai pamąstyti, o kokio gi Lietuvai reikia vadovo. Kaip sakė Albertas Einšteinas, mes negalime įveikti problemų su ta pačia mąstysena, kuri tas problemas sukūrė. Taigi, turime keisti mąstyseną. Tai sunku, bet įmanoma, jei pirmas tai padarys šalie vadovas ir savo pavyzdžiu kitus paskatins.

Manau, kad esminiai kriterijai tokiam vadovui yra drąsa, išmintis – žinojimas, ką ir kaip reikia daryti, bei dora. Drąsa reikalinga neišpasakyta. Jei prireiks, jis privalo būti pasiryžęs už Lietuvą net ir paguldyti galvą! Nes jeigu tikrai imsis to, kas neatidėliotinai būtina, tokio prezidento gyvybei iškils rimtas pavojus. Juk pagal veikiančią LR Konstituciją jis turi didžiules galias visai teisėsaugai. O kas dedasi energetikoj, aš jau minėjau – tik imk ir dirbk. Nedelsiamo teisėsaugos reagavimo reikalauja ir dar man vadovaujant Seimo NSGK 2006-2007 metais atskleista „valstybininkų“ klano veikla (kuris niekur nedingo) bei nauji NSGK tyrimo išviešinti faktai apie „MG Baltic“ ir Co. Valstybė turi būti apvalyta nuo kyšininkų, vagių ir aferistų. Manote, jie nesipriešins? Juk tai – galią, pinigus ir įtaką turinčios grupuotės, kurios, pajutusios pavojų savo egzistencijai, griebsis bet kokių metodų.

Ponia D. Grybauskaitė, ateidama į prezidentes, iškilmingai žadėjo jas likviduoti. Deja, baimės akys didelės. Tų grupuočių per jos valdymo metus ne tik kad nesumažėjo, bet net ir atsirado daugiau, jos sustiprėjo. Taip kad ne anglų kalba ar vien užsienio politika turi rūpėti valstybės vadovui. Jam, visos Tautos renkamam, pirmiausia turi rūpėti kiekvieno valstybės piliečio gyvenimas. O koks tas gyvenimas, jeigu kasdien bėgama iš Tėvynės? Jeigu apie pusė milijono bendratautiečių gyvena žemiau skurdo ribos? Šimtai tūkstančių gauna minimumą, o tai dienai – apie 12 eurų. Lai susimąsto kandidatai, kaip iš tiek pragyventi.

Sakysite, prezidentas turi užsiimti užsienio politika. Blefas! Būkime biedni, bet teisingi – kiek Lietuva lemia užsienio politiką? Ją lemia didžiosios valstybės ir geopolitiniai blokai. Didžiausia užduotis šalies Prezidentui – sutelkti tautą, kad reali dauguma pritartų permainoms, ir veikti visų, o ne kelių oligarchų labui. Būtent savo gyventojų susitarimą kaip veikti ir ko siekti kaip esminę sėkmės priežastį įvardija Šveicarijos ir kitų klestinčių šalių mokslininkai bei politikai. Lietuvoje, deja, kol kas viskas yra atvirkščiai. Į piliečių nuomonę neįsiklausoma, visuomenės apklausos – nupirktos arba gudriai sukompiliuotos, t.y. klausiama taip, kad gautų norimą atsakymą. Akis deginantis pavyzdys – V. Uspaskicho sugrįžimas, kai, užuot sėdėjus kalėjime, grįžtama valdyti valstybės ir iš karto – stulbinantis reitingų šuolis! Štai kuo reikėtų labai rimtai susidomėti mūsų specialiosioms tarnyboms. Juk šis veikėjas ruošiasi, remiamas svetimos valstybės, pasiimti Lietuvos premjero postą. Geras pasirinkimas vietoj Lukiškių…

Prezidentas, suburdamas įvairių socialinių sluoksnių valstybės piliečius, jiems paaiškintų siekiamus tikslus ir sutelktų bendram veikimui. Tai – būtina sąlyga: Prezidentas privalo remtis ne biurokratais, o Tauta. Ne per masiulius prašinėti neaiškios kilmės turtuolių malonės, o veikti žmonių labui ir su jų palaikymu. Toks Prezidentas gali kalnus nuversti, tik reikia tai pačiam suprasti ir sugebėti atlikti.

Ryškiausia ir, mano manymu, perspektyviausia veikimo kryptis – skaidrumas. Skaidrumas, pakeisdamas skandalų kultūrą, turi tapti valstybės gyvenimo pagrindu. Tai turi būti įgyvendinta visose gyvenimo sferose – pradedant valstybės valdymu, verslu ir baigiant žmonių tarpusavio santykiais. Be to, skaidrumas turi tapti viešas – kaip ir viešumas taip pat turi būti skaidrus. Turime išmokti gyventi ir dirbti taip, kad vieša tai reiškia – skaidru, o skaidru – tai vieša. Skaidrūs santykiai ir aukštosios technologijos bei dora su teisingumu ir yra tas fundamentas, kuris leistų atkurti griūnančią valstybę. O šalies vadovas, sutelkęs aktyviausius tautiečius šalyje ir užsienyje, jų remiamas ir būdamas ištikimas duotam Žodžiui, atkurs teisingumą. Teisingumą plačiąją šio žodžio prasme – tiek ekonomikoje, tiek teisėsaugoje, tiek visų mūsų gyvenimuose. Nieko negali būti svarbesnio valstybės vadovui už siekį visomis įmanomomis priemonėmis  atkurti baigiančią išsivaikščioti Tėvynę.

Teksto autorius dr. Algimantas Matulevičius – buvęs LR Seimo NSGK pirmininkas, šiuo metu – LSDDP Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas

(Bus daugiau)

2018.08.28; 09:00

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Liepa prasidėjo įspūdingai. 

Liepos 1-ją su gimtojo miestelio bendruomene ir gausiais svečiais, kurių buvo keliskart daugiau, nei miestelio gyventojų, atšvenčiau Darbėnų tradicinę šventę „Petrines“, džiūgaudama, kad dar daug yra Žemaitijoje gyvų, dainuojančių, šokančių, besišypsančių žmonių.

Liepos 2-ji irgi atnešė savo malonę: bendravimą Kretingoje su politiniais  (ir kultūriniais) bendraminčiais, tarp kurių – ir pora Seimo narių, iš tų, kurie neleidžia vilčiai užgesti.

Kai kur pūtėm į vieną dūdą, kai kuriais klausimais diskutavom, bet visi, pavyzdžiui, sutarėme, kad Lietuvos švietime praktiškai nebeliko Lietuvos istorijos, o lietuvių kalbos ir mokymo, ir mokėjimo lygis, ir prestižas smuko iki neregėtų žemumų.

Ir ką jūs sau manote, atrodo, tos mūsų kalbos bus nuėjusios tiesiai Dievui į ausį, nes jau liepos 3-siosios rytą aš užsiroviau – ir kur? „Maximoje“! – tiesiai ant simpatiškos, spalvingos, kompaktiškos knygelytės, vardu „Lietuvos istorija. Chronologinė laiko juosta“.

Ausyse suskambo M. Mažvydo raginimas: „Imkiet mani ir skaitykiet…“.

Neišdrįsau nepaklausyti…

Skaitau: UAB Media incognito; 2018 m.; sudarytojas Romas Skersis.

Leidinyje atmintinės forma (armonikos dumplių  principu) pateikta Lietuvos istorinio kelio visuma, nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki šiandien. Tai, kaip rašoma ant viršelio, „beveik 2 m. [metrai – ši istorija skaitoma metrais – J.L.] svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių laiko juosta“.

Ir dar leidėjai pažada, kad leidinys puikiai tiksiantis ir moksleiviams, ir „kiekvienam lietuviui, kuriam rūpi Tėvynės istorija!“

Tad imu ir skaitau.

Tačiau kažko nepermanau…

Beje, mano rašinys jokiu būdu nepretenduoja į analitinį atsiliepimą, specialisto vertinimą. Tai tik eilinės istorijos vartotojos, kai kurių istorinių įvykių dalyvės ar liudininkės įspūdžiai.

Įspūdžiai labai margi. Svarbiausia – ne kartą nustebau ir suglumau, nesuprasdama autoriaus, tiksliau, leidinio sudarytojo įvykių ir minėtinų asmenybių atrankos principų.

Pavyzdžiui, pasigėrėtinai išsamiai išdėstyta LDK istorija, įvykiai, paminėta, net už ko Gediminas ištekino savo vaikus (tai, matyt, itin privalu atsiminti moksleiviams?). Beje, kas tokie Kristinas Astikas bei Rumbaudas Valimantaitis? O Stanislovas Kęsgaila?

Istorijos magistrai ar daktarai tikriausiai žino, bet aš dar neišlipau iš stropaus studento lygio, tad nors nežinau, bet noriu žinoti. Tik nesu tikra, ar privalu atsiminti visus tuos badmečius ir visus Vazas…

Idėjinis Lietuvos laisvės lygos lyderis buvo Antanas Terleckas. Romo Jurgaičio (ELTA) nuotr.

Kuo arčiau mūsų dienų, tuo abejonių ir klaustukų daugiau… Kazokų ir valstiečių sukilimas Ukrainoje? Pasirodo, jokio supratimo neturėjau, kad tas 1648 m. sukilimas toks svarbus Lietuvos istorijai, kaip ir Šv. Kazimiero koplyčios pristatymas prie Vilniaus Katedros…

Gal sudarytojas itin jautrus religijos klausimams? Bet nei apie patį Šv. Kazimierą, nei apie palaimintuoju neseniai paskelbtą vyskupą-kankinį Teofilių Matulionį – nė žodžio…

Užtat Lietuvai patekus į carinės Rusijos glėbį, o vėliau tapus SSSR respublika, visi Rusijos carai, visi TSKP ir LKP pirmieji sekretoriai suminėti ne mažiau skrupulingai, kaip ir Vasario 16-ąją atkurtos Lietuvos Respublikos prezidentai. Ir juos visus, su Černenka ar Griškevičium, būtina atsiminti? Juk tai – istorijos šiukšlės, o ne asmenybės, atsiprašau buvusių ir tebegyvuojančių komunistų….

Beje, yra leidinyje ir tokių nukrypimų nuo istorinės raidos ir tiesos, kuriuos sunku pavadinti kitaip, nei piktybiškai tendencingais. Pavyzdžiui, paminėti 1831 m. ir 1863 m. sukilimai, bet – nė žodžio apie Kražių skerdynes… Paminėtas vyskupas M. Valančius, bet nė neužsiminta apie jo įkvėptus ir organizuotus Blaivybės bei Knygnešystės sąjūdžius. Ar jie mažiau reikšmingi lietuvių istorijai, nei karas tarp Sapiegų ir Oginskių?

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Beje, sudarytojas, matyt, organiškai neperneša nei žodžio „Sąjūdis“, nei pačios sąjūdžio, kaip tautą žadinančios ir veiksmui vienijančios idėjos. Nes nerado vietos net naujausiam, ne tik Lietuvą, bet ir visą SSSR sukrėtusiam istoriniam reiškiniui – 1988 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui (LPS), kaip ir jo įkūrėjams, lyderiams Romualdui Ozolui, Vytautui Landsbergiui, Justinui Marcinkevičiui. Jie ką, savo laikui padarė mažesnę įtaką, nei Jonas Šliūpas (1861-1944)?

Tendencingiausiai sudarytojas pateikė Lietuvos išsilaisvinimo iš SSSR istorijos etapą. Jame neliko vietos ne tik LPS ar Lietuvos Laisvės Lygai su jos lyderiu Antanu Terlecku, bet ir įžymiesiems partizanų vadams.

Nepaminėtas ir Atkuriamasis Seimas bei jo pirmininkas, faktiškasis tuometinės Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis. Išeitų, Kovo 11-ją atkurtoji Lietuvos valstybė daugiau nei du metus neturėjo savo teisėtos valdžios ir vadovo? Gal ir valstybės nebuvo? Užtat neapsieita be Theodoro Adriano von Rentelno, okupacinės valdžios vietininko…

Na, sakykim, neužteko žinių, profesionalumo ir elementarios pilietinės savivokos leidinio sudarytojui… Būna… Būna, kad žmogus pinigų turi daugiau, nei proto…

Bet kas už liežuvio ar kažkurios kitos vietos traukė tą auksaburnį, kuris paskelbė, jog šis leidinys – „aiški ir nuosekli svarbiausių Lietuvos istorinių datų chronologija, puikiai tinkanti kaip pagalbinė mokymosi priemonė moksleiviams ar istorijos studentams“?

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O mes dar stebimės, sielojamės ir net piktinamės, kad iš Lietuvos masiškai išvažiuoja mokyklas baigę jaunuoliai, kad jie neturi nei istorijos žinių, nei patriotizmo… O iš kur jiems jų semtis, kieno pavyzdžiu sekti? Von Rentelno? Rolando Pakso? Ringaudo Songailos?

Demokratija yra demokratija, bet valstybės, tautos istorija – ne privatus daržas, kur kas nori, tą ir sodina, tą ir augina bei visuomenės „stalui“ pateikia. Egzistuoja mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos švietimo bei kultūros ministerijos, kuriose dirba specialistai, ir ne už tokį varganą atlyginimą, kuriuo priversti tenkintis daugelis istorijos mokytojų ar net dėstytojų. Galėtų tie specialistai pasidomėti ir įvertinti, kas, kaip ir kieno užsakymu kuria ir platina tokias Lietuvos „istorijas“, kurios nepadarytų gėdos net profesoriui A. Bumblauskui (turiu galvoje jo pastaraisiais metais vis ryškėjantį polinkį į tendencingą kai kurių istorinių įvykių, procesų traktavimą…).

O juk mūsų istorija turtinga ne tik rimtais įvykiais, solidžiomis asmenybėmis, bet ir kuriozais, paradoksais.

Na, ar ne kuriozas su paradoksu, kad būtent šiais metais, kai minime LPS trisdešimtąsias metines, o Vasario 16-tą atkurtos Lietuvos valstybės šimtąsias metines, pasirodo istorija vadinamas leidinys, kuris savo nutylėjimais teigia: nebuvo jokio Didžiojo Sąjūdžio, nebuvo Seimo, paskelbusio atsikuriant Nepriklausomą Lietuvos valstybę, nebuvo žmogaus, kurio lūpomis tai ir buvo paskelbta.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Yra tuščia vieta, balta (ar juoda) dėmė ten, kur galėjo būti naujausių laikų Lietuvos istorijos pasididžiavimas ir garbė.

Gal mes, skęsdami tarpusavio rietenose, patyčiose, tikros ar netikros garbės dalybose, juodindami vakarykščius herojus, lyderius, išsižadėję vienybės ir  tiesos, tik to ir teverti: tuščio lapo Aukščiausiojo rašomoje istorijoje?

2018.07.05; 06:00

Istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Kiekviena tauta turi savų didžiavyrių. Mūsų, lietuvių Tautai, tokiu yra  pirmasis Prezidentas Antanas Smetona, kurio 145 – ąsias gimimo, 100 – ąsias prezidentavimo ir 75 – ąsias mirties metines kitamet minėsime. Minėsime dėl A .Smetonos darbų mūsų Tautai ir nepriklausomai valstybei, minėsime, dėl to, kad ir esame čia ir šiandieną ir lietuviškai kalbame, kad turime savo valstybę.

Dar daugiau, jei karalių Mindaugą minime kaip luominės Lietuvos karalystės kūrėją, tai A.Smetoną – visos lietuvių Tautos nepriklausomos tautinės Lietuvos ideologu ir kūrėju. Bet, tikriausia, jei A.Smetona ir nebūtų buvęs Prezidentu, šiandien vis viena minėtume, nes neturime kito tokio veikėjo, kuris tiek daug būtų rašęs ir kalbėjęs, tiek daug dirbęs mūsų Tautos ir valstybės labui. Bibliografinėse rodyklėse yra per 4000 jo straipsnių, kalbų, įvairių kitokių rašinių. Bet nedaug kas yra su visu jo kūrybiniu palikimu susipažinęs. Net ir monografijų autoriai neretai dar ir šiandien  atkartoja iš knygos į knygą, kad A.Smetona buvęs demokratijos ar „darbo liaudies“ smaugėjas, pažangos priešas ir t.t.

Beje, su panašiomis mintimis atsakymus pernai gavome ir iš Vyriausybės, Kultūros, Švietimo ir mokslų ministerijų į mūsų konferencijos rezoliuciją, skirtą tautinės Lietuvos metinėms pažymėti, organizuotos šių rūmų Konstitucijos salėje; rezoliucijoje siūlėme pirmajam Prezidentui pastatyti paminklą Vilniuje, išleisti jo raštus su atitinkamos epochos istoriniais įvertinimais.

Entuziazmo dėl A. Smetonos raštų ar paminklo neišreiškė ir daugelio besiskelbiančių  patriotinėmis partijų vadai. Jie sako: A. Smetona varžė mūsų, krikdemų veiklą; mes, liaudininkų darbų tęsėjai, o Smetona buvo tautininkas; tautinkiškumas nesuderinamas su integraciją į ES ir  t.t.

Vykdydamas įsipareigojimus minėtai konferencijai, parengiau iš Prezidento A. Smetonos straipsnių ir kalbų su savo parašytomis istorinėmis apžvalgomis 6 knygas beveik po 600 puslapių (bendros apie 3600 psl. apimties), suskirsčius jas tematiniu ir problematiniu principu. Tai: 1. Tautos prisikėlimas; 2. Tautos vienybė; 3. Nepriklausomybės pamatai; 4. Tautinė Lietuva; 5. Lietuvos šviesa; 6. Tautos valia.

Parengiau dar su viltimi, kad jau kas kas, o Vasario 16 –osios, Lituanistikos paveldo ar Lietuvių kultūros fondai bent kiek padengs nors dalinai knygų spausdinimo išlaidas, juk tirti ir skelbti darbus apie tokio žmogaus, kaip pirmojo Prezidento darbus, turėtų jausti pareigą kiekviena neprikausoma įsivardijama valstybė, o tuo labiau išjos kišenės pinigus dalijantys tokie, kaip kultūros, lituanistikos ir pan. fondai. Deja, pirmo atsakymo sulaukiau iš LRS globojamo Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo fondo, tarp kurio tarybos narių žymios politikos ir patriotizmo žvaigždės. Bet jų verdiktas buvo: neskirti. Tokio pat sprendimo sulaukiau iš Lietuvos kultūros fondo, bet jam gal ir atleistina, nes vyrauja jame tikrai gerai atrodančios ponios ir panelės ir nėra ko stebėtis, kad daugeliui jų aktualiausiais Lietuvai atrodo leidiniai  tik apie meilę,  ar baliukų organizavimo klausimais, o ne tokie, kaip apie pirmąjį Lietuvos Prezidentą, galintį ir  nuotaiką sugadinti  šiandieniniams patriotizmo artistams. 

Antanas Smetona. Raštai. Kalbos. Darbai. Sudarytojas – istorikas Algimantas Liekis. Slaptai.lt nuotr.

Žinoma, kad tie pagal nuostatas mūsų kultūros ir patriotizmo ugdymo fondai neskyrė lėšų, gal kaltas ne atminimo objektas – Prezidentas A. Smetona, o rašantis ir prašantis, nes tiesiogiai nesikreipė į šlovinguosius tarybų narius, naiviai tikėdamas, kad Tautos ir jos žymiausių žmonių atminimo įamžinimas  visiems doriems lietuviams svarbus. Pavyzdys: Pezidentas Rolandas Paksas. Kol kas jis vientelis, kaip tikras mūsų Tautos sūnus, ištiesė ranką šam tomui išspausdinti. „Ačiū“ už tai tariu ir „Versmės“ leidyklos  direktoriui  Petrui  Jonušui, kad pirmas  tomas jau prieš Jus.

Jame  pateikiami A.Smetonos raštai ir kalbos, mintys  mūsų, lietuvių Tautos prisikėlimo, po beveik 400 metų lenkinimo ir per 100 metų rusinimo, tematika ir problematika, o taip pat mūsų Tautos priskėlimo raidos istorinė apžvalga. 

A. Smetonai Tautos prisikėlimas – tai procesas, tai ir tautinės savimonės, nepriklausomo valstybingumo siekio susiformavimas, nes Tauta gali daugiausiai prisidėti ir prie viso pasaulio pažangos, kai yra savo žemės šeimininkė, turi savo nepriklausomą valstybingumą, sakė Prezidentas. Tarp svarbiausiu veiksniu, lemiančių Tautos prisikėlimą ir jos savimonę – tai istorija. A. Smetona nuo gimnazijos laikų ja labai domėjosi ir lietuviškoje spaudoje yra skelbęs savo rašinius beveik visais lietuvių Tautos ir Lietuvos raidos klausimais. Vos ne kasmet paskelbdavo ir Krėvos unijos, Horodlės sutarčių, Liublino unijos, lenkų vadinamosios 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos ir kitais klausimais. Bet jis, skirtingai nuo kitų rašytojų ir kalbėtojų tais klausimais, visada žvelgdavo į praeities procesus ir įvykius tik per lietuvių Tautos, nepriklausomos Lietuvos prizmę.

Krėvos unija Jogaila pradėjo didžiųjų Lietuvos klaidų virtinę, pirmiausia, kad už Jadzės sijoną sutiko LDK prijungti prie Lenkijos karalystės kunigaikštystės – provincijos teisėmis; kad Vytautas Didysis nepakankamai pasinaudojo Žalgirio pergalės rezultatais ir po jos, Horodlėje, atnaujino uniją su Lenkija ne kaip tarp dviejų lygiateisių valstybių, o kaip provincijos – kunigaikštystės su karalyste, o Lietuvos bajorai, per naktį ten girdyti lenkų šlėktų ir vyskupų, paryčiais pasirašė išdavikišką įsipareigojimą, kad jie, Lietuvos bajorai, nieko nespręs be jų, lenkų sutikimo; vėliau vėlei, Lietuvos valdantieji Liubline, neatlaikę lenkų ponų, karaliaus, vyskupų spaudimo pasirašė vieną pražūtingiausių Lietuvos istorijoje unijos aktą, pagal kurį LDK neteko teisės rinktis net savo valdovų, Lenkija okupavo ir aneksavo apie pusę LDK – visą dabartinę Ukrainą ir Lietuva po tos unijos akto pasirašymo  Europoje imta įvardinti tik kaip Lenkijos dalis, provincija.

Dar daugiau, tuo aktu buvo įkaltas pleištas tarp LDK rusiškųjų kunigaikštijų ir Lietuvos, nes paskelbta, kad valdžios postus bendroje Lietuvos ir Lenkijos valstybėje gali užimti tik katalikai. Tas nutarimas buvo irgi rusų Maskvos didžiąjai kunigaištijai akstinas pulti, kad tariamai išgelbėjus  iš LDK ir Lenkijos slaviškuosius kraštus, išpažinusius stačiatikybę.

zingeris
Emanuelis Zingeris

Galutinį, mirtiną smūgį lietuvių Tautai ir jos valstybingumui turėjo suduoti lenkų vadinamoji 1791m. gegužės 3 d. konstitucija, kurioje nebeliko net sąvokų „lietuvių tauta“, „Lietuva“, tik „lenkai“ ir „Lenkija“; t.y. buvo ne taip,  negu tai datai paminėti pirmame LRS iškilmingame posėdyje 2007 m suokė Imanuelis Zingeris ir jo kompanijonai, o taip pat buvęs Prezidentas Valdas Adamkus.

Prezidentas Valdas Adamkus. Slaptai.lt nuotr.

Beje, ir šiemet  mūsų rinkytieji gyrė tą lenkų „konstitucija“ vadinamą dokumentą LRS iškilmingame posėdyje. Bet ištikrųjų, ta ir mūsų seimūnų giriamoji „lenkų konstitucija“ – tai buvo mėginimas pasukti istorijos ratą atgal: sugrąžinti dinastinį valdymą, valstybine paversti tik vieną – katalikų Bažnyčią ir t.t. Palyginus su vos ne pora šimtų metų anksčiau paskelbtais Lietuvos statutais, ypač su 1588m. III Lietuvos Statutu teisiniu ir socialinės pažangos požiūriais, atrodo apgalėtinai, stagnatoriška. Bet lenkams ji minėtina, nes patenkino jų imperinius planus – praryti, paversti lenkiška ir visą buvusią LDK.

Tad mums, lietuviams,  gegužės 3 d., gali būti  tik kaip Atgailos diena dėl mūsų protėvių kvailumo ir išdavysčių. Kita vertus, kam naudinga šlovinti tai, kas ne abiems pusėms malonu prisiminti? Juk, paieškojus galima surasti gražių minėjimams datų ir su Rusija, Vokietija, Latvija ir kitomis valstybėmis. Bet tik su lenkais ir Lenkija bendravimo grindimas besąlyginiu pritarimu tik jiems, lenkams buvusiems naudingiems  įvykiams ir procesams, sunkiai suvokiama sveikam protui. Ir šiandieną Lenkija jau ne tokia, ir Lietuva jau ne ta, kokia buvo, tad reikėtų vieni kitiems pasakyti: dirbkime ir bendraukime kaip geri kaimynai vardan abiejų mūsų tautų ir nepriklausomų valstybių, jų žmonių gerovės, gal tik pasišaipydami, kaip jie mus apmaudavo. Tik agresyvių tikslų neatsisakantieji  stengiasi nuolat kartoti  apie savo tegu ir apgaulišką  teisę į kaimyno žemes ar „brolišką“ draugystę.

Kadangi praeities Lietuvai beveik visos sutartys, visos unijos buvo pražūtingos, A. Smetonos siūlymu ir Vasario 16 – osios Akte buvo įrašyta, jog atkurta nepriklausoma Lietuva nutraukia visas buvusias sutartis su svetimomis tautomis ir valstybėmis.

Jokių buvusių unijų, sutarčių nepripažista ir dabartinė mūsų Konstitucija. Vadinasi, mūsų prezidentai, pradedant minėtu Adamkumi, mūsų Seimo ir Vyriausybės buvę ir esami vadai, organizuodami iškilmingus lenkų valdžios švenčių – gegužės 3 d. ir kitų minėjimus, iš esmės paneigia ne tik Vasario 16 – osios Aktą, bet ir dabatinę LR Konstituciją, Suvereno – lietuvių Tautos valią. Kadangi ir Liublino unija, ir Gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija siekta įteisinti lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo panaikinimą, tai jau ne tokie kvaili ir tie, kurie klausia, kodėl  nereikėtų švęsti ir, sakysime, 1940 m. birželio 15 d. ar liepos 21, rugpjūčio 3 d. TSRS okupacijos ir aneksijos ir pan. dienas. 

A.Smetonos raštuose ir kalbose neretai pažymėta, kad Tautos prisikėlimui be istorijos suvokimo svarbos, būtina  sudaryti  žmonėms sąlygas pasijusti savo žemės, valstybės šeiminkais.

A.Smetona, pirmasis iš mūsų inteligentų ėmėsi nagrinėti lietuvių ekonomines, emigracijos problemas. Nuo  1904 m. vasaromis jis keliaudavo po Lietuvos kaimus, ypač Rytų Lietuvos ir tiesiog aiškindavo nuskurdusiems lietuviams valstiečiams, bernams, kaip paversti turimus ūkelius pelningais: burtis į koopertayvus ir bendromis jėgomis įsigyti našios žemės ūkio technikos, kadangi produktus pusvelčiui superkdavo tik žydų spekuliantai, tai patiems organizuoti jų pardavimo draugijas, gabenti į turgus, steigti pienines, mėsos ir kitas įmones, siūlė atsisakyti ir plėšikaujančių žydų ir rusų bankų, o patiems steigti savo, kooperatyvinius bankus, kredito  bendroves ir t.t. Visa tai ir lietuvių veržimasis į JAV ar kitas šalis dėl gersenio pragyvenimo.

Kooperaciją A. Smetona skelbė ir kaip Lietuvos gerovės laidą, lietuvio pasijutimo šeimininku savo žemėje sąlyga. Ir tai jis stengėsi įgyvendinti ir daug lėmė, kad iš  Vasario 16 – osios, ypač A.Smetonos prezidentaujamos Lietuvos temigravo į svetimas šalis ieškoti geresnio gyvenimo tik apie 50 tūkst. lietuvių, t.y. kiek iš mūsų, Kovo 11 – osios Lietuvos per vienerius metus.

Kalbėdamas apie Tautos prisikėlimą ir vienybę, A.Smetona dažnai prisimindavo ir katalikų bažnyčią. Tačiau Lietuvai susidėjus su Lenkija, buvo padaryta klaida ir šioje srityje: nepaisant, kad Lenkijoje katalikų bažnyčia buvo valstybine, lenkų ponų valios vykdytoja, Lietuvos valdovai lenkų kunigus ir vienuolius įsileido Lietuvon, pavedė jiems rūpintis ne tik naujaja religija, bet net švietimu. Dar daugiau, jei karalius Mindaugas buvo įsteigęs atskirą Lietuvos bažnytinę provinciją, tai tariamai antrą kartą apkrikštijamos Lietuvos bažnyčia buvo perduota svetimos šalies – Lenkijos hierarchų valdžiai. Ir jie, vykdydami savo ponų valdžią, o LDK prisijungimą aiškindamiesi kaip ir  jos  sutikimą būti sulenkintai, ėmė skelbti lietuvių kalbą, senąją lietuvių kultūrą kaip pagonišką, kurią būtiną greičiau sunaikintai, nes pagonybė – tai velnio palikimas, o kiekvienas „bažnyčios sūnus“ turi visomis išgalėmis kovoti prieš velnią,tame tarpe ir prieš jo kalbą – lietuvių ir visa kita, kas mena pagonybės laikus.

Kaip ir kitose Vakarų šalyse, ir Lietuvoje ėmė siautėti vadinamieji raganų teismai, dažniausiai pirmininkaujami vietos feodalų ar kunigų, vienuolių. Raganavimu galėjo būti apkaltintas kiekvienas, kuris tik nepatikdavo ponui ar kunigui

Taip lenkų valdoma ir katalikų Bažnyčia Lietuvoje buvo tapusi Lietuvos istorijos ir visos kultūros slopintoja, nors dangstantis kilniais krikščionybės  idealais ir Lietuvos  noru „eiti į Vakarus“, įsijungti į „vienigos“ Europos – Šventosios Romos imperijos sudėtį.

Ypač lenkų dvasiškija įsigaliojo Rytų Lietuvoje, kur ir daugelis dvarų ir bažnyčios buvo atitekę lenkams. Tad ir A.Smetonos jaunystės metais šiame krašte lietuvis buvo engiamas, smaugiamas ne tik rusų, lenkų valdininkų, bet tame krašte ypač gerai įsitaisiusių lenkų ar sulenkėjusių kunigų ir vyskupų, ne mažiau nuožmiai už rusų žandarus persekiojusius net už lietuvišką žodį, už pastangas melstis lietuviškai. Persekioti ir lietuviai kunigai, išdrįsę lietuviškai pamokslą pasakyti.

A.Smetona, jau nuo 1904 m. keliaudamas po Rytų Lietuvą skelbė spaudoje straipsnius apie lenkų kunigijos nusikaltimus lietuvių Tautai, ne kartą kreipėsi ir į rusų teismus, kad apgynus lietuvius savo pačių prakaitu pastatytuose bažnyčiose, nuo jų pačių šeriamų lenkų ar sulenkėjusių  kunigų ir vienuolių.

Didelė dalis A.Smetonos straipsnių apie lenkų dvasininkijos nusikaltimus lietuviams perspausdinama ir šiame, pirmame tome, nes neišsivadavus iš lenkų primestos ir dvasinės vergovės, nebuvo ko ir svajoti apie Tautos Prisikėlimą ir savos, nepriklausomos Lietuvos sukūrimą.

Lietuvių Tautos Prisikėlimą A. Smetona glaudžiai siejo su švietimu, studijomis, mokslu.

Tik išsimokslinusi Tauta gali tapti ir savo žemės, savos valstybės šeimininke, nuolat kartodavo A.Smetona. Jis buvo tarp pirmųjų lietuvių mokyklų Vilniuje steigėjų, jo iniciatyva iš rusiškos – lenkiškos Vilniaus savivaldybės 1908 m. išreikalauta, kad dabartinai Pranciškonų rūmai, mūsų valdžios pernai perduoti atėjūnų iš Lenkijos pranciškonų ordinui, nors jie galėjo būti mūsų Tautos švietimo, studijų, mokslo istorijos centru, nes juose A. Smetonos pastangomis nuo 1908 m. veikė ne tik pirmoji Vilniuje lietuvių mokyklėlė, bet Lietuvių mokslo draugijos biblioteka, rinkdavosi ten ir įvairios  lietuvių organizacijos.

A. Smetona rūpestis lietuvių švietimu buvo ne tik mokyklos išlaikymas, bet jis, būdamas LMD lietuviškų vadovėlių komisijos vadovu, pats parašė keletą jų, tarp jų ir aritimetikos. Bet tuo metu jis kėlė ir būtinumą atkurti Vilniaus universitetą, tik lietuvišką, ne kartą spaudoje rašė, kad Latvijos pavyzdžiu reikia įsteigti ir politechnikos institutą, lietuviams inžinieriams rengti, pasisakė už tai, kad LMD, kaip ir buvo siūlęs J.Basanavičius, neatidėliojant būtų pertvarkyta į lietuvių Mokslo akademiją.

Nuo jaunystės A. Smetona dalyvavo daugelio besikuriančių lietuvių politinių, pirmiausia tautinio pobūdžio partijų  veikloje, bet šiaip į partijas žiūrėjo skeptiškai ir sakė, jei jos reikalingos, tai tik Tautai kuriant valstybę, apsibrėžiant raidos  kryptis ir nuostatas. Partija – tai tik Tautos dalelė ir labiau yra atskirų grupuočių interesų, o ne visos Tautos. Ir demokratija – tai ne tik nevaržoma partijų veikla.

Bet 1919 m. balandžio pradžiojre išrinktas pirmuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu, jis ragino partijas burti Tautą kovon dėl Nepriklausomybės apgynimo nuo besiveržiančių Rusijos bolševikų, lenkų ordų, paskelbė, kad savanoriai gaus ir žemės, bet latfundijų nepripažino ir dvarelių dydį apribojo iki 80 ha., tik vėliau – iki 150 ha.

A.Smetona  išliko labai kukliu ir būdamas Prezidentu ,Kariuomenės vyriausiu vadu, nesistengė išlikti aukščiausiose  postuose, ir, kai atsirado sąlygų, 1920 m. pavasarį paskelbė rinkimus į Steigiamąjį Seimą, kad pati Tauta nuspręstų, kokios valstybės ji nori ir kas ją valdytų. Bet A.Smetona, kaip pirmiausia bendražygiai tautininkai, padarė klaidą, manydami, kad apie jų nuveiktus darbus kuriant ir ginant Nepriklausomą Lietuvą visi puikiai žino ir mato, ir, priešingai nuo kitų politinių partijų, neužsiėmė jokia priešrinkimine agitacija. Ir rinkimus laimėjo ypač agresyviai  agitavę net iš bažnyčių sakyklų krikščionys demokratai. Ir Seimas nauju savo Prezidentu išsirinko tos partijos atstovą A.Stulginskį, po keletos metų liaudininką K.Grinių, bet jam teteko prezidentauti vos penketą mėnesių.

Vėl Prezidentu tapusį (1926 m.pabaigoje) A. Smetoną, dauguma Lietuvoje sveikino, kaip lyg po atostogų sugrįžusį, kaip Prezidentą, kuris buvo nepriklausomos lietuvių Lietuvos valstybės pamatų dėjėjas  ir gynėjas. A. Smetona vylėsi, kad vėl būdamas Pprezidentu jis galės įgyvendinti tautinės Lietuvos vizijas, Lietuvos, kurioje Tauta, o ne kokia partija, Lietuvis bus visko pagrindas. Ir tai jam didele dalimi pasisekė: Lietuvoje lietuvis ėmė jaustis Lietuviu, savo krašto, visos Lietuvos šeiminiku ir to jo jausmo nepajėgė įveikti ir beveik 50 metų trukusios okupacijos.

Tačiau, užbėgant kiek priekin reikia pasakyti, kad toms idėjoms, kurių įgyvendinimui Prezidentas laikė ir savo gyvenimo prasme, šiandieną iškilęs kaip niekada didelis pavojus, didesnis net TRSR okupacijos metais, nes tada daug kas  jautė pareigą remti tautiškumą, tyliai skatinti Nepriklausomybės jausmą, ginti lietuvių kalbą ir kultūrą, niekas nebėgo  į TSRS, o  į Vakarus neišleido. Bet jei išsikovojus  Vasario 16 – osios Nepriklauasomybę, daugelis skubėjo įsitvirtinti savo Tėvynėje, sukurti ir plėtoti savo ūkius ar užsimti veikla, kurios iki tol neleido atėjūnai ar okupantai, tai atkūrus Kovo 11 – osios Lietuvą ir panaikinus, prichvatizavus kolūkius, kultūros įtaigas, įmones tūkstančiai jų darbuotojų liko be nieko, be turtų ir darbo, pajamų. Tad ir emigravo į užsienius.

Bet liūdniausia, kad greitai  net  kalbas  apie  lietuvišką, tautinę  Lietuvą kai kurių globalistų ar net patriotų imta vadinti „KGB  – istų agentų“ kalbomis ir kenkiančiom greitesniam Lietuvos integracijai į „vieningą“ ES ar „užsienio kapitalo investicijoms. Net švietimo, studijų, mokslo įstatymuose nėra tokių sąvokų, kaip “lietuvių Tauta“, „Nepriklausoma Lietuva“; mūsų aukštosios mokyklos iš nepriklausomos Lietuvos elito ugdytojų paverstos specialistų tarptautinėms monopolijoms perėtojomis, kurių reitingų didumas priklauso nuo kiek mažiau belieka jose lietuviškumo – nuo „tarptautiškumo“ rodiklių.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie siekimą įgyvendinti cenzūrą ir Kovo 11 – osios Lietuvoje, buvęs vienas jos kūrėjų R. Ozolas savo veikale „Supratimai“ (2007 m.), rašė: „…demokratinių režimų cenzūra. Pirmiausia, ji finansinė (…). Po to – ideologinė. Jeigu esi „ne tos pakraipos“ – būsi nepageidaujamas niekur: žiniasklaidoje, akademinėse sferose, politikoje, netgi visuomeninėje veikloje (…). Pagaliau politinė. Pagal tą pageidaujamumo – nepageidaujamumo įveiksminimo logiką sutvarkyti visi valstybės institutai ir jų reguliuojami žmonių santykiai: „ne tos partijos“ negauna finansavimo, neprileidžiamos prie rinkimų, „ne tie žmonės“ tąsomi po teismus, spaudžiami viešosios nuomonės, ir pan. Taip atsiranda dar viena – moralinė cenzūra ir savicenzūra (…). Dar reikėtų pridėti tarptautinę, arba globalinę, cenzūrą. Tai tų visų procesų valdymas pasauliniu lygiu, įsukamas ir nuleidžiamas į nacionalines bendruomenes per visokius tarptautinius institutus, organizacijas, procesus.“

Daugelio  mūsų patriotų supratimas man primena tą pasakos piemenį, kuris apgynęs savo avyčių būrį nuo meškos, nuvarė jas prie vilkų, aiškindamas joms: džiaukitės, jus jau meška nebesudraskys…

Kai žmogui visur ima vaidintis šnipai, sakoma,  laikas pasirodyti psichiatrui. Puikus mūsų patriotų „suinternacionalėjimo“ pavyzdys štai ir šis „Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimas 2018“,  parengto LR Saugumo departamento ir KA ministerijos antrojo operatyvinių tarnybų  departamento albumas: nėra jame net paminėtos lietuvių Tautos, Nepriklausomos Lietuvos, tik rusai, kurie tik iš visų skylių  mums graso.

Prezidentas  A. Smetona nuolat kartodavo, kad ne ginklų gausa lemia Tautos ir jos valstybės išlikimą, o pačios Tautos noras ir pasiruošimas būti Laisva, lemia tautinė savimonė. Tautos, praradusios tautinę savimonę, neįmanoma prikelti, kaip ir mirusio žmogaus. Tikriausia, nebūtų tokios velniavos su kyšininkavimu mūsų valdžioje, tokių sukčiavimų, jei ir mūsų rinktieji – išlaikomieji būtų nepriklausomos Lietuvos patriotais ir tarnybą Seime ar kitame poste laikytų  tarnyba lietuvių Tautai ir  nepriklausomai Lietuvai,  o ne arena tik  savo egoizmui.

Beje, „lietuvių Tautos“, „nepriklausomos Lietuvos“ sąvokų nebuvo ir valdžios kalbose, dokumentuose mininint Vasario 16 – osios Akto 100– metį, beveik nenminėtas ir Vasario 16 – osios Akto ir jo įgyvendintojas, Lietuvos Valstybės Tarybos Pirmininkas, pirmasis Prezidentas Antanas Smetona. Ta proga daugelio mūsų vadų ir vadukų  kalbos ir rašiniai  priminė kaimo bobučių sveikinimus viena kitai.

Ne aukštesnio lygmens ir LRS tinklalapyje tebeskialbiama „Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio DEKLARACIJA“, lyg tai priimta Kovo 11  – osios Akto signatarų, nes joje  tik kalbama apie  signatarus, kaip vienintelius Nepriklausomybės  kūrėjus ir gynėjus: „1990 m. kovo 11 – ąją atkūrėme Lietuvos Nepriklausomybę (…), tikime, kad ir ateinančios kartos (…) puoselės tas pačias vertybes, kuriomis gyveno (…) Kovo 11 –osios Akto signatarai (…)“. Nežinau, kas susuko smegeneles tiems mūsų signatarams, jei skelbia tokį pliurpalą Deklaracija pavadintą, jei nusipjauna ir į mūsų Konstituciją, kurioje aiškiai pasakyta, kad tik lietuvių Tauta yra valstybės Suverenas ir kad ji sukūrė ir toliau kuria Lietuvos valstybę. Signatarai, kaip ir seimūnai buvo tik Tautos valios vykdytojai, jos tarnai. Bet, pasirodė, kad net valstybės 100 – mečio proga neturėjo ką rimto Tautai  pasiūlyti.

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tas pats pasakytina ir dėl mūsų Prezidentės, kitų aukščiausių mūsų rinktųjų sveikinimų ir kalbų. Juose irgi nė žodelio apie Tautos ir Nepriklausomynbės ateities gaires, lyg Lietuva jau bebūtų kokių Šalčininkų rajono valsčius. Nebuvo to ir prieš pora dienų Prezidentės metiniame pranešime LRS. Nors teisingai ji akcentavo, kad daugelio blogybių priežastis tai, jog nematoma „valstybės idėjos….“, kad prieš blogį būtinas „teisinis ir pilietinis pasipriešinimas“, kad gilėja „partinės sistemos krizė“, tačiau užmiršo Prezidentė, o gal dėl „politinių sumetimų“ nutylėjo, kad svarbiausios visų blogybių priežastys – tai šeimos institucijų ir tautiškumo sugriovimas. Beje, nė karto Prezidentė ir tame savo pranešime nepaminėjo „lietuvių Tautos“, „Nepriklausomos Lietuvos“.

Kiekviena sąjunga, kaip kartodavo ir pirmasis mūsų Prezidentas A.Smetona, yra tiek palaikytina, kiek ta sąjunga padeda stiprinti Tautą ir jos nepriklausomą valstybingumą. Tačiau, kas laukia mūsų Tautos ir jos iškovotos Nepriklausomybės ES, nutyli ar nesuvokia Prezidentė, kaip ir kita mūsų išsirinktoji valdžia.

Na, bet apie visa tai, apie tai, kaip mūsų pirmojo Prezidento buvo dedami Nepriklausomybei, Tautinei Lietuvai pamatai, kas buvo pasiekta ir kokia tų pasiekimų reikšmė buvo ir yra – kituose tomuose, skirtuose jam, mūsų Tautos švyturiui Antanui Smetonai. Jis galėtų būti ir lyg kiekvieno Lietuvio, kiekvieno, kuriam rūpi Tautos ir mūsų Nepriklausomos Lietuvos dabartis ir ateitis – sąžinė, tautiškumo patikros matas.O taip pat stiprybės šaltinis, kovojantiems ir prieš dabartinių net besivadinančiųjų valstybinikais sukčiavimus ir grobimus.

Baigti norėčiau dar kaizerinės okupacijos metais, 1918 m. vasarą A. Smetonos pasakymu: „Dar netapę tikrais Lietuviais, tautininkais, jau norime būti kosmopolitais, bijodami, kad kas nepavadintų šovinistais. (…). Ta lietuvių savybė nėra kokia dorybė, bet tik baikštuolio būdo silpnybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Sunku ištverti šiandieną tiems, kurie netiki geresne ir šviesene gadyne. Netikėjimas, nusivylimas didina nesantaiką, mažina ištvermę.“

2018.06.21; 06:17

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Šiųmetinė birželio 3-čioji – dviguba šventė: Sąjūdžio jubiliejinis gimtadienis ir Tėvo diena. Gal taip Tas, kuris aukštai, ir kuris tvarko mūsų gyvenimus, nori priminti mums, kad Sąjūdis buvo mūsų nepriklausomybės Tėvas? O kas buvo Motina? Gal Sausio 13-ji?

Šiaip ar taip, neapsiriktume pastebėję, jog paties Sąjūdžio gimdytojai buvo lietuvių tauta. O toji tauta – nevienalytė: yra motininė tauta, gyvenanti istorinėje Tėvynėje, ir yra diaspora.

Nuo XX a. terminu diaspora vadinama bet kuri tautinė bendruomenė, gyvenanti ne savo istorinėje tėvynėje. Neretai diaspora pavadinama kitaip: išeiviais, migrantais.

Diasporos pavadinimas netaikomas tai tautos daliai, kuri buvo atskirta nuo istorinės tėvynės dėl valstybių sienų pakeitimų. Vadinasi, Varšuvoje ar Krokuvoje gyvenantys lietuviai  vadintini diaspora, tačiau Seinų, Punsko – jau ne, nors ir vieni ir kiti gyvena toje pačioje šalyje – Lenkijoje. Bet tai – teorija, o praktikoje jie visi – užsienio lietuviai.

Diasporą prisiminiau dėl kelių priežasčių.

Pirma: todėl, kad į Sąjūdį atėjau būtent kaip diasporos atstovė. Gyvendama Rusijoje, Leningrade, visas vasaras praleisdavau Vakarų Žemaitijoje. Ir kai Klaipėdos Sąjūdžio iniciatyvinė grupė 1988 m. vasaros pabaigoje Klaipėdoje, Žvejų rūmuose suorganizavo susitikimą su Klaipėdos daugiataute visuomene, iniciatyvinės grupės narys, rašytojas Kostas Kaukas pakvietė mane, manydamas, kad, pasinaudojusi savo, Rusijoje gyvenančios lietuvės patirtimi, lengviau prisibelsiu į Klaipėdos rusakalbių jei ne širdis, tai protus ir sąžinę.

Nežinau, kaip ir kur man pavyko prisibelsti… Po kelerių metų rašytojas, filosofas Vytautas Čepas, prisiminęs tą susitikimą, taip atsiliepė: „Sunkiausia tais laikais būdavo rasti bendrą kalbą su priešiškai nusiteikusiais kitakalbiais klaipėdiečiais./…/ Kartą labai karštas susitikimas vyko Žvejų rūmuose. Jis buvo toks slogus ir klaikus, kad ir dabar kartais susapnuoju kaip didžiausią košmarą“.

O man tas susitikimas košmaru netapo, priešingai: tai buvo naujo, labai įdomaus gyvenimo etapo pradžia, sugrįžimo į Lietuvą – šalį ir tautą – pradžia.

Beje, man niekada nebuvo sunku bendrauti su rusais ar rusakalbiais, tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje. Bet užtat sukaupiau gana skaudžią Rusijos lietuvių diasporos bendravimo su Lietuvos oficialiais asmenimis patirtį. Ir su tais, kuriuos į tam tikrus postus iškėlė Sąjūdis, ir su savo postus ir įtaką išsaugojusia senąja sovietine nomenklatūra.

Rusijoje, Karaliaučiuje gimusi ir augusi, 1975 m. su tėvais grįžusi į Lietuvą taudodailininkė, karpinių meistrė Laimutė Fedosejeva prisimena, kaip ją priėmė Lietuva: „Labai skaudi tema, geriau neliesiu. Nes iš tikrųjų išlikti Lietuvoje man buvo sunkiau, negu ten. Kad ir kaip bebūtų paradoksalu. Ten aš niekada negirdėjau, kad esu antrarūšė lietuvė ir panašiai….. tai buvo labai sunku. Sąžiningai sakau, tik vidinis užsispyrimas leido išlikti savimi, nes visuomenė apskritai yra žiauri. Dabartinės grįžtančios išeivijos situacijos nežinau, bet manau, kad irgi ne be problemų.“

Tiesa, į veiklią, savo kraštuose įtakingą ir finansiškai nuo niekieno nepriklausomą Vakarų diasporą Lietuvos lietuviai žiūrėjo kitaip, pagarbiau, bet neturtingą, paramos nuolat reikalingą Rusijos lietuvių diasporą nomenklatūra, net ir naujoji, laikė apmaudžiu trukdžiu, lėtinančiu bėgtynes į išsvajotą Europą.

Tiesa, būta malonių išimčių. Dosnūs patarimais, informacija, spauda visada buvo profesorius Česlovas Kudaba, Kazimieras Uoka, Algirdas Patackas, o ypač šiltą, nuoširdžiai suinteresuotą dėmesį Rusijos lietuviams ir apskritai – Rusijos demokratams ne kartą yra parodęs Romualdas Ozolas. Nuo pat atėjimo į Sąjūdį  iki gyvenimo pabaigos Ozolas buvo atviras net ir mažiausiems draugiškumo, pagarbos Lietuvai, valstybei ir tautai, signalams. Negailėdamas savo laiko, nesavanaudiškai (turiu galvoje – nesitikėdamas politinių balų ar būsimų rinkėjų balsų, kaip kai kurie šiandieniniai politikai, dvigubos pilietybės entuziastai), globojo Rytų diasporos bendruomenes, ieškodavo ir rasdavo draugų, Lietuvos nepriklausomybės rėmėjų, bendraminčių tarp įvairiausių socialinių ir tautinių grupių. O juk prisimenate – Ozolas ne kartą yra buvęs apkaltintas nacionalizmu ir net šovinizmu. Bet jis buvo tiesiog normalus patriotas: pasiaukojančiai mylintis savo tėvynę, savo tautą, bet gerbiantis ir kitų tautybių žmones, kurie buvo draugiški Lietuvai.

Antra priežastis: vis intensyvesnis lietuvių bėgimas iš Lietuvos.

Tai tapo skaudžiausia valstybės problema, bet mūsų išminties ir civilizuoto patriotizmo stokojanti valdžia jos spręsti arba nenori, arba nemoka.

Kokie buvo tautos ir jos diasporos  santykiai prieš prasidedant Sąjūdžiui?

Tauta gyveno didžiosios rusų tautos, kaip buvo giedama SSSR himne, „amžiams“ sukurtoje Sąjungoje. Girdėdavau kalbant apie SSSR piliečius, bet pats terminas „pilietis“ – „graždanin“ – būdavo vartojamas tokiame kraupiame, kalėjimu kvepiančiame kontekste („graždanin načalnik“, „graždanin sledovatel“), kad  vien jį išgirdus, per nugarą eidavo pagaugai. Ar galėjo toks pašiurpęs pilietis gerbti valstybę, kuriai jis buvo priskirtas?

Kovo 11-osios eitynėse. Centre – filosofas, Kovo 11-osios Akto signataras Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Natūralu, kad lietuvių dauguma šitos valstybės ne tik nemylėjo, negerbė, bet ir stengėsi ją apgauti, kažką iš jos nugvelbti … O toji valstybė, kurios piliečiu  būti buvo garbinga, trapia žvakės šviesele ruseno tremtinių, politinių kalinių, jų vaikų ir artimųjų atmintyje.

Jei tais laikais Lietuvoje ir prisimindavo diasporą, tai išimtinai tą, kuri sklaidėsi Vakaruose: Vakarų Europoje, abiejose Amerikose, Australijoje… Ji buvo veikli, energinga, struktūruota – turiu omenyje PLB, kuri suvienijo atskirų valstybių lietuvių bendruomenes. Šitoje diasporoje sąvoka „Lietuvos Respublikos pilietis“ buvo ne vien su ilgesiu perpinta atmintis, bet iš visų jėgų saugoma, puoselėjama ir ginama vertybė. Juk ne vienas pokario išeivis iki gyvenimo pabaigos išlaikė Lietuvos pilietybę, neiškeitęs jos į gyvenamosios vietos valstybės pilietybę, o JAV veikė netgi diplomatinė anos, sutryptos, bet nesunaikintos Lietuvos atstovybė.

O apie tuos lietuvius, kurie piktos valdžios genami ar savo noru (sveikatos, mokslo sumetimais, dėl  šeimyninių aplinkybių) buvo išsklidę po  Rusiją, po kitas SSSR respublikas, Lietuvoje nebūdavo prisimenama. Rusijos lietuvių gyvenimas buvo jų pačių asmeninis reikalas, o prisiminimai apie orią laisvos Lietuvos pilietybę buvo slepiami po devyniais užraktais….

Kaip ir Lietuvos lietuviai, Rytų diasporos lietuviai gyveno tą patį prisitaikymo prie aplinkybių, veidmainyste,  nenuoširdumu nepasitikėjimu išpurvintą gyvenimą.

Ir štai lietuvius sukrėtęs didysis stebuklas–Sąjūdis. Tarp jo nuopelnų vienas didžiausių – viso pasaulio lietuvių suvienijimas į vieną tautą. Suvienijo bendras pozityvus tikslas: laisvės ir nepriklausomybės siekis.

Sąjūdžiui pavyko kažkuriam laikui nuskaidrinti, atgaivinti ir tėvyninės tautos, ir diasporos atmintį, ne tik istorinę, bet ir tautinę – kultūrinę atmintį. Jis pradėjo valyti nuo tautinio charakterio sovietines apnašas: nenuoširdumą, nepasitikėjimą, karjerizmą, suktumą, pilstymą iš tuščio į kiaurą, polinkį į chaltūrą. Nusikračius mums primesta valstybe, atkūrus savąją, buvo pradėta ugdyti naują, pagarbų ir atsakingą požiūrį į valstybę.

Deja, nestigo ir tokių „senųjų-naujųjų lietuvių“, kurie susiorientavo, kad Sąjūdis, nepriklausomybė gali atverti naujus, platesnius kelius į asmeninę naudą, asmeninę gerovę. O Sąjūdžio pažadintoji tautos dalis naiviai patikėjo, kad atkūrę savo nepriklausomą valstybę, automatiškai tapsime „vakariečiai“, tokie,  kaip mes  anuomet įsivaizdavome: sąžiningi, geri, atsakingi, mylintys savo valstybę ir vienas kitą.

Palaiminti tikintys…. Bet žemėj rojų kažkodėl greičiau susikuria cinikai ir prisitaikėliai…

Ypatingą, specifinį poveikį padarė Sąjūdis Rusijos lietuviams. Iki Sąjūdžio buvę savotiška diasporos „raišąja antele“, nežinoma, nematoma nei Lietuvai, nei pasauliui, ir dar prislėgta negatyvaus Rusijos šešėlio – dažnas juk nusistebėdavo: kaip galima laisvu noru savo gyvenimą sieti su šalimi, atnešusia Lietuvai tiek kančių ir vargų? – Rusijos lietuviai gavo progą įrodyti sau ir tautai, kad jie – tautos dalis, nė kiek ne  blogesnė už kitas, sugebanti įnešti į Lietuvos laisvės bylą savąjį indėlį, ir tos progos jie nepraleido.

Punskas. Lietuvių kultūros namai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Žinoma, ne visi, kaip ir Lietuvoje ne visi atsivėrė Sąjūdžiui.

Moralinis Rusijos lietuvių apsisprendimas viešai deklaruoti save kaip lietuvių tautos neatskiriamą dalį, susietą su visa tauta ne tik genetiškai, bet ir idėjiškai, per nepriklausomybės atgavimo siekį, padarė, neperdedant, didelį įspūdį visai daugiatautei Rusijos visuomenei, padėjo jai klausytis, išgirsti ir tolerantiškiau priimti Lietuvos nusiteikimą tapti nepriklausoma valstybe.

Vienas dalykas – būti diaspora demokratinėje valstybėje, kuri užtikrina visas laisves ir galimybes visoms savo tautinėms mažumoms ir bendrijoms, o kitas reikalas – būti lietuviu Lietuvai nedraugiškoje valstybėje, kuri bet kuriuo momentu gali griebtis represijų ir prieš motininę tautos dalį, o tuo labiau – prieš savo pačios gardo „paklydusias aveles“.

Beje, atėjus į valdžią Putinui, o ir kiek anksčiau, pasibaigus Perestrojkos euforijai, ne vienam Rusijos lietuviui, kaip ir man, teko susidurti su atvirai rodomu priešiškumu. Šiuo aspektu Rusijos lietuvių padėtį geriausiai galėtų suprasti nebent Lenkijos lietuviai.

Beje, dėl tikėjimo tautos atsinaujinimu ir apsivalymu „kaltas“ ne tik naivumas. Juk Sąjūdį organizavo, plėtė, kvietė tautą „keltis ir eiti“ ne kokie nors visiems iki kaulo įsiėdę partiniai funkcionieriai-propagandistai, ne padlaižiai karjeristai, o tikri, tautos pagarbą savo darbu, talentu ir kūryba pelnę autoritetai.

Beveik prieš 11 metų Arvydas Šliogeris laikraštyje „Mokslo Lietuva“ priminė: „Sąjūdį padarė humanitarai“. Jis turėjo omenyje tai, kad  Sąjūdžio  branduolį sudarė humanitarai, rašytojai, filosofai, aktoriai, architektai, muzikai ir pan.

Taip filosofas Šliogeris atsakė tiems, kurie abejojo ir tebeabejoja humanitarų buvimo nauda Lietuvoje. Jo tvirtu įsitikinimu, „jeigu ne tie humanitarai, tai nebūtų buvę kam sumąstyti ir padaryti revoliuciją, kurios dėka Lietuva iškovojo nepriklausomybę“.

Manau, filosofas tai pasakė ne norėdamas pasipuikuoti atmintimi ar priklausymu garbingam humanitarų klanui, o siekdamas prisibelsti į visuomenės atmintį bei paklibinti mūsų jau stabarėjančios biurokratinės sistemos sraigtelius. Mat, nuslūgus Sąjūdžio ir Sausio 13-sios įvykių sužadintai emocinio, pilietinio pakilimo bangai, į Lietuvos visuomenės paviršių pradėjo kilti laikinai į dugną nugrimzdusios, bet homo sovieticus rūpestingai išsaugotos įvairiausios visuomenės šiukšlės.

Valdžią ir kapitalą į savo rankas sėkmingai pradėjo semti senoji partinė ir komjaunuoliškoji, nomenklatūra bei kagėbynas, subėgę į LDDP, kuri paskui prarijo socialdemokratus, savo patirtį perduodama vaikams, anūkams, „švogeriams“. Šito klano dauginimąsi skatino nauji ekonominiai santykiai, iškreiptai suvokta ir laukiniam kapitalizmui pritaikyta liberalizmo ideologija, tautinį lietuvių charakterį papildžiusi laisve palaikytu palaidumu, nežabotu gobšumu, panieka viskam, kas neperkama už pinigus, o uždirbama talentu, meile, pasiaukojimu.

Šiandien ne tik nutylimas pozityvus humanitarų vaidmuo Sąjūdyje bei atkuriant mūsų valstybę, bet iš aukštojo mokslo sistemos, prisidengiant nesibaigiančia mokslo ir švietimo sistemos reforma, yra gujama ir lituanistika, ir kiti humanitariniai mokslai, be kurių šviečiamosios, ugdomosios misijos moraliai, vertybiškai stagnuoja bei susta visuomenė – valstybės kūrėja ir gynėja. O kam to reikia?

Manyčiau,  reikia  tiems, kurie, atsisakę Dievo suteiktos bei savo pačių pastangomis, tikėjimu ir meile iškovotos progos ilgėliau pagyventi savo valstybėje, nespėję išmokti ją mylėti, neišmokę branginti tautinę tapatybę  apsprendžiančius charakterio, kultūros, istorijos,  bruožus ir elementus, gerbti savo valstybės įstatymus bei jų laikytis, skubiai įsijungė į naują Sąjungą.

Pasakę A, dabar nori nenori, esame verčiami  sakyti ir „B“, ir „C“…

Ar atsilaikysime?

Apsimetę, o gal ir nuoširdžiai patikėję, kad mūsų saugumą užtikrins vien NATO ginklai, be pačios tautos pasiryžimo ginti ir apginti savo pasirinkimą būti lietuvių tauta Lietuvos valstybėje, tiek motininė tauta, tiek ir jos diaspora šiandien numojo ranka į valstybės saugumą, į Konstituciją, į visus „Tautinės giesmės“ priesakus.

Viso pasaulio lietuviai, su retomis išimtimis griebia iš nesusitupėjusios valstybės visa, kas blogai prižiūrima, nemylima, netausojama. Iš miestų – medžius, iš laukų – miškus, iš šeimų – vaikus… galiausiai, iš biudžeto – pinigus, iš teisės – teisingumą.

Lietuva. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

O naujoji išeivių banga, palikusi Lietuvą jau po nepriklausomybės paskelbimo, bet taip ir neišmokusi branginti, gerbti SAVO valstybės, užsimanė prisiskirti sau tai, kas Konstitucijos jiems nebuvo skirta: kad po kitos valstybės pilietybę įtvirtinančiu dokumentu pakištų lyg kokį egzotišką suvenyrą ir  tėvyninės valstybės pilietybę liudijantį dokumentą.

Kam? Gal iš valstietiško apdairumo: nuo nusususios avies nors vilnos kuokštą nusipešti?…

Ką gi… Kadangi ir istorinėje tėvynėje gyvenančios tautos nemaža dalis laikosi to paties principo – griebk iš valstybės, ką gali nutverti, – Konstitucijos negerbianti ir savo atsakomybės prieš Lietuvos valstybę nejaučianti diaspora gali pasiekti savo: beverčiu popierėliu paversti didžiausią Sąjūdžio lietuvių pasididžiavimą ir laimėjimą – Lietuvos valstybės pilietybę.

Kaip čia neprisiminsi airių rašytojo Frenko McCourto žodžių iš romano „Anželos pelenai“: „Mes tiek amžių kovojome už laisvę, o kur nuėjo šalis?“

Atsakymas paprastas: tauta ir jos diaspora nuėjo ten, kur ją nuvedė valdžią ir finansus į savo rankas susėmusi buvusi komunistinė-komjaunuoliška nomenklatūra bei jos palikuonys, liberalai ir kitos neaiškaus profilio partijos… Ir, aišku, oligarchai, kur ten be jų…

O ką daryti, kaip sustabdyti moralinį ir fizinį tautos nykimą, labai aiškiai jau buvo nurodęs R. Ozolas: nesitikėti nieko iš paliekančių Lietuvą ir visą dėmesį, gerumą ir, aišku, finansus, skirti  Lietuvos piliečių Lietuvoje kultūrai, švietimui, humanizmui ugdyti.

Ugdyti žmogų Lietuvoje ir Lietuvą kiekviename žmoguje – Lietuvos pilietyje!

Pranešimas, skaitytas Sąjūdžio jubiliejui skirtoje konferencijoje 2018 m. birželio 3 d, Mokslų Akademijoje.

2018.06.12; 08:05

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jubiliejus – puiki proga atsigręžti į praeitį, prisiminti tuos įvykius, kurie jubiliejaus kontekste atrodo patys reikšmingiausi. Kadangi dabar minime Sąjūdžio jubiliejų, mintis iškart nušoka į „Šiaurės Veneciją“ – į  miestą, kuriame prasidėjo mano ir ne vieno ten gyvenusio lietuvio Sąjūdžio kelias, kurį nuėjome kartu su viso pasaulio lietuviais, suburti į vieną tautą – „vardan tos Lietuvos“.

Lietuviškąją diasporą Leningrade (dabar –Sankt Peterburgas), panašiai kaip ir Maskvoje, sudarė du sluoksniai: nuolatiniai, vyresnio amžiaus lietuviai, ir laikinieji: aukštosiose mokyklose besimokantys studentai ir aspirantai bei jaunuoliai, atliekantys privalomąją tarnybą Leningrado karinėje apygardoje. 

Senbuviai irgi buvo skirtingi. Daugiausia – mišrias šeimas sudariusieji bei jų atžalos. Buvo ir tremtinių, politinių kalinių ar jų palikuonių, bet – nedaug, ir aktyviai reikštis jie vengė.  Maloni išimtis buvo broliai Jurgis ir Viktoras Masaičiai, kurių tėvas stalininio teroro metais buvo sušaudytas ir užkastas – tokių  niekas nelaidodavo, tiesiog užkasdavo – vadinamojoje Levašovo dykynėje, motina irgi buvo suimta ir kalinama, tad vaikai augo vaikų namuose, bet tėvų gimtinės neužmiršo.

Sąjūdžiui įsibėgėjus, išryškėjo ir dar viena grupė: sovietinių struktūrų darbuotojai, tarp kurių netrūko ir kagėbistų, ir sovietų valdžiai kitaip tarnaujančių funkcionierių bei jiems prijaučiančių.

Kadangi, skirtingai nuo daugumos nuolat Leningrade gyvenusių lietuvių – juos dar galima būtų pavadinti senbuviais, – besimokantis jaunimas palaikė itin intensyvius ryšius su Lietuva, tai jie pirmieji pagavo Sąjūdžio idėjas ir skleidė jas Leningrade arba betarpiškai, savo aplinkoje, „iš lūpų į lūpas“, arba platindami iš Lietuvos atsivežtus spaudos leidinius. Platinimo procesas ypač suaktyvėjo, kai imta leisti Sąjūdžio spaudą ir rusų kalba. Itin populiarus buvo leidinys „Soglasije“.

Pirmieji Sąjūdžio mitingai Lietuvoje 1988 m. vasarą padarė jaunuoliams tokį stiprų įspūdį, jog rudenį, grįžę į  Rusiją po vasaros atostogų, jie nutarė įkurti Leningrade Sąjūdžio palaikymo grupę. Aktyviausi buvo universiteto ir konservatorijos studentai, ir pirmasis susirinkimas, į kurį akademinis jaunimas pakvietė keletą jiems žinomų senbuvių leningradiečių – lietuvių, įvyko būtent universiteto patalpose.

Baltijos kelias. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Senbuvių, tarp kurių buvau ir aš, atėjo vos pora. Likusieji buvo atsargūs ir neskubėjo veltis į politiškai įtartiną veiklą. Tai, matyt, ir nulėmė, kad aš buvau išrinkta tos besikuriančios lietuvių organizacijos pirmininke. Pavaduotoju tapo mano kraštietis, žemaitis nuo Darbėnų Arūnas Alonderis, studijavęs Leningrado universitete filosofiją. Tarybos nariai irgi  buvo studentai. Prisimenu Rasą Žiburkutę, generolo Žiburkaus dukrą, Mindaugą Gecevičių, Karolį Kulkiną, Leningrade gimusį ir užaugusį vaikiną.

1934-1936 metais Rusijoje uždraudus bet kokias tautines bendrijas, buvo uždarytos ir kelios dar gerokai prieš revoliuciją Peterburge pradėjusios veikti lietuvių draugijos. Tad iki Sąjūdžio Leningrade nebeveikė jokia lietuvių draugija, tik laikas nuo laiko, su pertrūkiais atgydavo ir vėl užgesdavo Baltijos šalių akademinį jaunimą vienijusi draugija „Balticumas“.

Sąjūdis davė impulsą vienytis lietuviams, o netrukus į savo bendrijas pradėjo jungtis ir kitos Leningrado tautinės bendruomenės ir mažumos.

Kadangi pirmoji lietuvius suvienijusi bendrija įsisteigė kaip Sąjūdžio rėmimo grupė, tai ir tikslas buvo atitinkamas: skleisti tiesą apie Sąjūdį Rusijoje, o, pirmiausia, žinoma, Leningrade.

Buvo užmegztas ryšys su Sąjūdžio Vilniaus grupe. Penkiems nariams buvo suteikta galimybė  dalyvauti I-jame Sąjūdžio suvažiavime delegatų teisėmis, bet dėl organizacinių nesklandumų likome svečiais. Be lietuvių, suvažiavime dalyvavo ir kai kurie leningradiečiai rusai, kurie, susibūrę į „Klubas „Perestrojka“, pradėjo organizuotis į Leningrado Liaudies frontą (toliau – LLF), tad vyko į Vilnių idėjų ir patirties semtis. Tarp jų geru žodžiu minėtinas Petras Filipovas, daug prisidėjęs prie Sąjūdžio spaudos  gabenimo ir sklaidos Leningrade. Vėliau tapęs vienu iš Rusijos demokratinio judėjimo lyderių, Filipovas buvo išrinktas į pirmąją Rusijos Dūmą, dirbo Rusijos vyriausybėje, Ekonominių reformų grupėje. Iki šiol jis ir jo šeima tebegyvena gerais prisiminimais apie Lietuvą, Sąjūdį ir tuos  lietuvius, su kuriais jiems betarpiškai teko bendrauti.

Išgirdę apie susibūrusią lietuvių „Sąjūdžio rėmimo grupę“, su kvietimu bendradarbiauti kreipėsi leningradiečiai, Nikolajus Kornevas ir Aleksandras Seriakovas (vėliau jie tapo susikūrusio LLF Koordinacinės tarybos nariais kartu su P. Filipovu ir kitais).

Neilgai trukus apie naujai susibūrusią lietuvių organizaciją ėmė dūgzti KGB darbuotojai ir jų agentai, todėl, nenorėdami būti apkaltinti antitarybine veikla ir išvaikyti, nutarėme „persikrikštyti“ į Leningrado Lietuvių kultūros draugiją (LLKD), kuri buvo atvira ne tik lietuvių kilmės asmenims, bet ir kitų tautybių žmonėms, besidomintiems ir/ar populiarinantiems Lietuvos kultūrą, istoriją. Tai suvaidino labai teigiamą vaidmenį, skleidžiant Leningrade netendencingą, objektyvią tiesą apie Lietuvos-Rusijos santykių istoriją, Sąjūdžio idėjas ir tikslus, apie tikrąją, o ne propagandos iškreiptą tuometinės SSSR valdžios politiką Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse. Vėliau, reikalaujant Pasaulio lietuvių bendruomenės vadovybei, LLKD šiek tiek pakeitė pavadinimą – tapo tiesiog Sankt Peterburgo lietuvių bendruomene ir uždarė duris lietuviško kraujo neturintiems  peterburgiečiams. Beje, kaip ir anuomet, taip ir šiandien tebemanau, jog tai nebuvo teisinga, nes susiaurėjo ne tik Lietuvai ir Sąjūdžiui palankių leningradiečių – peterburgiečių ratas, bet ir atitinkamai susiaurėjo veikla, iš visuomeninės-kultūrinės virsdama išimtinai kultūrine.

O rusams, išskyrus vieną kitą humanitarą, išties labai stigo objektyvių, „nesurusintų“ žinių apie Lietuvos istoriją. Net ir būdami labai kritiškai nusiteikę SSSR valdžios bei komunizmo idėjų atžvilgiu, jie niekaip negalėjo suprasti, kodėl lietuviai,  estai, latviai nori atsiskirti: „Negi jums buvo blogai su mumis? Negi mes kartu negalime griauti šitą raudonąjį bastioną?“ – klausinėjo jie.

Lietuvos vėliavos spavos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Reikėjo nemažos kantrybės ir geranoriškumo įtikinėjant, kad mes, lietuviai, netapatiname visų rusų su komunistais, bet norime tęsti savo, nepriklausomos valstybės istoriją, eiti savo keliu.

Abipusis pasitikėjimas ir  bendras darbas davė puikių rezultatų. Jau 1988 m.  lapkričio mėnesį buvo suorganizuoti trys Leningrado visuomenės susitikimai su Lietuvos Sąjūdžio bei Estijos ir Latvijos Liaudies frontų atstovais. Lietuvos Sąjūdžiui atstovavo Virgilijus Čepaitis ir Kazimieras Uoka, Latvijos LF – žurnalo „Daugava“ tuometinis redaktorius Vladlenas Dozorcevas, Estijos LF – Martas Tarmakas ir dar vienas asmuo, kurio pavardės nebeprisimenu.

Leningrado srities (O gal miesto? Kas ten juos suvaikys…) partijos komitetas, trumpai vadinamas tiesiog „Smolniu“ dėjo visas pastangas, kad susitikimai neįvyktų. Buvo daromas spaudimas vadovams įstaigų, kurių patalpose buvo numatyti susitikimai, tad likus dienai ar net pusdieniui iki renginio, jie kelis kartus buvo atšaukti. Ir jei ne  bičiulių, vietinių nelietuvių leningradiečių iš būsimojo LLF pastangos ir geranoriškumas, mes, lietuviai, vieni tikrai nebūtume sugebėję įveikti tų trukdžių.

Numatyti susitikimai įvyko pedagoginiame institute bei universitete. O skaitlingiausias, įspūdingiausias susitikimas vyko Leningrado Rašytojų sąjungos rūmuose (po kelerių metų juos sunaikino gaisras).

Kaip prisipažino tuometinis rašytojų sąjungos pirmininkas Michailas Čiulakis, Smolnis ir jam mėgino daryti spaudimą, reikalaudamas susitikimą atšaukti. Bet Čiulakis atsakęs, jog yra nepartinis ir Smolnio nurodymai jam nesą privalomi. Galiausiai buvo surastas kompromisas: leidimas buvo duotas su sąlyga, jog rašytojų sąjunga gruodžio mėnesį organizuos ir kitą susitikimą, tik šį kartą – su Baltijos šalių interfrontininkais.

Malonu prisiminti, jog susitikimas su interfrontininkais tiek dalyvių skaičiumi, tiek rezonansu visuomenėje nė iš tolo neprilygo susitikimui su  Baltijos šalių išsivaduojamojo judėjimo atstovais. Erdvi salė netalpino visų  norinčių iš pirmų lūpų išgirsti apie tai, dėl ko ir vardan ko sujudo Baltijos šalių tautos. Buvo radiofikuoti visi rūmų aukštai, koridoriai, žmonės sėdėjo ant laiptų, ant palangių (o per susitikimą su interfrontininkais salėje buvo likę daug tuščių vietų). Ypač aktyviai Sąjūdžiu domėjosi Leningrado liaudies fronto steigėjai, miesto inteligentija, rašytojai, žurnalistai bei baltarusių, gruzinų ir armėnų diasporos atstovai.

Vėliau  miesto Rašytojų ir Žurnalistų sąjungų iniciatyva, Leningrade lankėsi Halinos Kobeckaitės vadovaujama Lietuvos inteligentų, sąjūdiečių grupė, ir jų visur laukdavo sausakimšos salės.

Tų pačių 1988-1989 m. žiemą  į Leningradą Sąjūdžio spaudos platinimo klausimu buvo atvykęs aktyvus sąjūdietis, dabar ambasadorius Petras Vaitiekūnas. Buvo suorganizuota veikli grandinėlė: Vilniuje Sąjūdžio spauda būdavo įdedama į traukinį Berlynas – Leningradas, o čia ją perimdavo LLF aktyvistai ir toliau platindavo ją norintiems. Vienas  punktų, kur Sąjūdžio leidiniai patekdavo į leningradiečių rankas, buvo  tie kultūros rūmai, kur kartą savaitėje vykdavo LLF Koordinacinės Tarybos posėdžiai. Jie  buvo atviri, galėdavo dalyvauti visi norintys, tik be  sprendžiamojo balso. Aš reguliariai juose  lankydavausi ir mačiau, kaip į rūmų fojė kuprinėmis būdavo atitempiami rusų kalba leidžiami Sąjūdžio laikraščiai, o į eilutę išsirikiavę leningradiečiai graibstė juos, kaip karštus pyragėlius… Dažniausiai juos atnešdavo ir dalindavo tuometinis Rusijos SFSR Aukščiausios Tarybos deputatas Genadijus Bogomolovas.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Be to, reguliariai beveik dvejus metus (1989 – 1990 mm.) kas savaitę, pašto banderoles su įdomiausiais Sąjūdžio ir ne tik Sąjūdžio leidiniais, man siuntinėjo profesorius Česlovas Kudaba. Neretai profesorius, taupydamas vietą ir banderolės svorį, iškirpdavo atskirus straipsnius ir dar pabraukdavo tas vietas, į kurias, jo nuomone, vertėjo atkreipti ypatingą dėmesį.

Vėliau, man pradėjus reguliariai bendradarbiauti „Atgimime“, Sąjūdžio spaudą pašto banderolėmis gaudavau tiesiai iš redakcijos. Retkarčiais, iš Lietuvos žiniasklaidos sužinoję apie  LLKD veiklą, mano adresu kai kuriuos laikraščius atsiųsdavo net visai nepažįstami žmonės. Tai buvo labai svarbu, nes informacija visais laikais yra labai veiksminga priemonė, pritraukianti žmones, o anuomet tai buvo priešnuodis prieš tendencingą oficialiąją žiniasklaidą.

Prasidėjus „Perestrojkai“, Rusijoje anksčiau nei Lietuvoje išlaisvėjo radijo “Svoboda“ bei „Laisvoji Europa“ balsai, kurie nešykštėdavo informacijos apie Sąjūdžio veiklą. Galų gale atviriau apie įvykius Lietuvoje ėmė pasakoti ir Lietuvos radijo laida „Lietuvos radijas užsieniui“ .

Visa tai tiems, kurie norėjo žinoti, leido būti neblogai informuotiems. O man  tai suteikė pagrindą, kuriuo remiantis galėjau rengti spaudos ir naujausių Lietuvos įvykių apžvalgą, iš pradžių – LLKD nariams, vėliau pradėjau bendradarbiauti demokratinės pakraipos Leningrado dienraščiuose, Leningrado bei Rusijos TV  ir radijo laidose.

Lietuvių diasporos Leningrade aktyvia veikla, matyt, galima paaiškinti ir tą faktą, kad į kruvinus 1991 m. sausio įvykius Vilniuje pirmieji  sureagavo būtent leningradiečiai: jau Sausio 13–sios rytą, kai kiti Rusijos miestai tik akis krapštė po nakties miego, didžiausioje miesto Dvorcovaja aikštėje jau šurmuliavo daugiatūkstantinis mitingas, pasmerkęs armijos veiksmus Lietuvoje.

Pagaliau, Leningradas buvo vienintelis miestas Rusijoje, kurio vietinės tarybos deputatai vieningai (iš 400 deputatų tik 40 komunistų susilaikė, prieš nebuvo nė vieno) pasmerkė Kremliaus įvykdytą kruvinąją akciją Vilniuje. O viso posėdžio metu balkone priešais prezidiumą, plevėsavo didžiulė Lietuvos trispalvė, kurią buvo atsinešę LLKD nariai, nors prieš tai Tarybos pirmininkas A. Sobčakas atskiru potvarkiu buvo uždraudęs posėdžių salėje kelti kitų respublikų, kitų šalių vėliavas, išskyrus Rusijos Federacijos.

Taigi, atstovauti Sąjūdį Leningrade nebuvo sunku, nors kartais šiek tiek pavojinga, bet tai bent buvo suprantama. Mes parodėme ir įrodėme, jog net ir nedemokratinėje valstybėje diaspora tikrai gali būti naudinga savo istorinei tėvynei, sprendžiant tam tikras jos problemas, jei a: diaspora nori veikti, o ne tik deklaruoti, kaip ji myli tėvynę, ir b: jei tėvynė supranta diasporos galimybes, geranoriškai atsiveria jai ir ją remia.

Štai su šito punkto realizacija sekėsi kur kas sunkiau.

Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Sudėtinga, pavyzdžiui, buvo įgyti kai kurių Lietuvos sąjūdiečių pasitikėjimą, rasti bendrą kalbą su jais. Jie besąlygiškai pasitikėjo Vakaruose esančia diaspora, o į buvusios SSSR respublikose, ypač į Rusijos žiūrėjo su nepasitikėjimu ir šiek tiek iš aukšto.

Viena vertus, juos galima suprasti, bet kita vertus, taip buvo prarasta daug gerų progų išplėsti Lietuvą, Sąjūdį suprantančių ir palaikančių draugų būrį Rusijoje. Maža to, pastebėję daugumos Lietuvos lietuvių politikų santūrumą, pereinantį į abejingumą, kagėbistai nepraleido progos to neišnaudoję, kad būtų griaunamas Rusijos žmonių, netgi demokratų pasitikėjimas Lietuvos (kaip ir kitų Baltijos šalių) demokratiška nacionaline politika ten gyvenančių tautinių bendrijų atžvilgiu.

Kita vertus, išeivija irgi ne kartą parodė, kad jos asmeniniai interesai yra aukščiau Lietuvos valstybės ir ten gyvenančios tautos interesus.

Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai dar gyvenau Peterburge ir atstovavau Peterburgo lietuvių kultūros draugiją įvairiuose diasporos susitikimuose, vieno tokio susitikimo kažkur Ignalinos miškuose metu pasiūliau steigti kokią nors organizaciją, komisiją, kurioje bendrai dirbtų, bendrai spręstų aktualias Lietuvos ir jos diasporos problemas PLB ir Lietuvos Seimo atstovai. Tuometinis PLB pirmininkas Bronius Nainys mano pasiūlymą atmetė. Bet jį išgirdo JAV Lietuvių bendruomenės tuometinė pirmininkė Regina Narušienė, susidomėjo, ir galiausiai buvo nutarta: jei bendro veikimo su Seimu nenori PLB, to imsis JAV lietuvių bendruomenė.

Ir keletą pirmųjų metų veikė būtent tokia, JAV lietuvių ir LR Seimo komisija, kuriai iš Seimo pusės pirmininkavo Romualdas Ozolas, o iš JAV – Skučas. Ir tik vėliau, man  sugrįžus į Lietuvą ir pasitraukus iš veiklos diasporoje, Komisija persiformavo į PLB ir Seimo komisiją, kokia ji yra dabar.

Turiu pasakyti, kad ji nebe panaši į tą, pirmąją, mūsų su ponia Regina sumanytąją Komisiją, tiek sprendžiamų klausimų tematika, tiek priimtų sprendimų poveikiu Lietuvos ir diasporos gyvenimu. Tai pastebėjo ir dabartinė PLB pirmininkė Dalia Henke, atkreipusi dėmesį į tai, kad pastarųjų penkerių metų sesijų programos beveik nesiskiria, o jose surašytos problemos neišsprendžiamos. Nežinau, kokias problemas turėjo galvoje ponia Henkė, bet  kiek galima spręsti iš žiniasklaidos, vienintelė problema, kuriai PLB skiria nuolatinį dėmesį, tai dvigubos pilietybės problema, ir aš tikrai nesielvartauju, kad toji problema vis dar neišspręsta, nes tai, ko siekia diaspora, prieštarauja Lietuvos valstybės ir tautos interesams.

Lietuvos piliečio pasas. Slaptai.lt nuotr.

Ponia Henkė kaip vieną argumentų „už“ dvigubos pilietybės išplėtimą diasporos daugumai, pasitelkia Vokietijos pavyzdį. Belieka tik apgailestauti, kad žmogus, užimantis tokį svarbų postą, neįžiūri esminių skirtumų tarp Vokietijos ir Lietuvos istorijos, geopolitinių niuansų, ekonomikos ir, pagaliau vokiečių ir lietuvių tautinio mentaliteto. Quo vadis, PLB?

Taigi, diaspora išties gali būti naudinga, istorinei tėvynei mezgant ir plėtojant santykius su diasporos šalimis, ir kuri ne tik deklaruoja, kaip  ji mylinti tėvynę, bet ir sugeba susitelkti bendrai veiklai. Tik, žinoma, jei istorinė tėvynė pati yra pasirengusi bendradarbiauti su savo diaspora ne vien oficialių vizitų forma.

Kad Lietuva, net Sąjūdžio žmonės, nebuvo pasirengę susitikimui su  savo tautiečiais iš Rusijos, paaiškėjo jau nuo pačių pirmųjų dienų.

Atsimenu, nutarus siųsti savo delegatus į Sąjūdžio pirmąjį suvažiavimą, atvykau į Vilnių ir prisistačiau į Sąjūdžio būstinę. Pirmieji sąjūdiečiai, su kuriais  teko susipažinti, buvo Andrius Kubilius ir Mečys Laurinkus. Kubilius priėmė nesvetingai, nenorėjo net kalbėtis. Gal jam už manęs, atvykėlės iš Rusijos, vaidenosi KGB šmėkla?

Ką gi, išties mūsų draugiją ta organizacija atidžiai stebėjo, „globojo“. Netrūko ir provokacijų, mėginimų įdiegti į draugiją „bildukų“. Ypač nuosekliai buvo stengiamasi atriboti draugijos veiklą nuo Lietuvos politinių įvykių, nuo Leningrado visuomeninių ir politinių organizacijų, netgi – nuo kitų tautinių bendrijų. Ir tai pavyko, ypač man sugrįžus į Lietuvą… Bet anuomet toks nepasitikėjimas ir stebino, ir skaudino. 

Tiesa, M. Laurinkus elgėsi visai kitaip. Jis  iškart labai susidomėjo leningradiečiais, maloniai paaiškino, kur kreiptis, su kuo tartis.

Labai šiltai Peterburgo lietuvius priėmė ir visokeriopai rėmė Lietuvos kultūros fondo vadovas profesorius Č. Kudaba. Rusijos lietuviais rūpinosi ir Kazimieras Uoka. Tačiau daugiausia dėmesio Peterburgo lietuviams skyrė Romualdas Ozolas – žmogus, kuris dažnai būdavo išvadinamas nacionalistu, vos ne šovinistu.

Iš tikrųjų R. Ozolas žmones vertino ne pagal tautybę ar pilietybę, bet pagal jų išpažįstamas vertybes ir santykį su Lietuva, tauta ir valstybe. Todėl jis galėjo griežtai neigiamai atsiliepti apie lietuvių kilmės žmones, jei jie, jo nuomone, netinkamai elgėsi Lietuvos atžvilgiu, ir negailėti nei laiko, nei jėgų, nei dėmesio bet kokios tautybės žmonėms, lietuviams ir nelietuviams, jei tik jie parodydavo norą ir  gebėjimą būti naudingi Lietuvai.

O šiandien belieka konstatuoti, kad Lietuvos bičiulių Peterburge gerokai sumažėjo. Manau, kad tam įtaką turėjo ne tik arši putinistinė propaganda, bet ir smarkiai susilpnėję Leningrado/Peterburgo ryšiai su demokratine laisva Lietuva po to, kai Lietuvos nepriklausomybę pripažino tarptautinė bendruomenė. Tiek Lietuvos naujoji valdžia, tiek ir pati visuomenė ėmė  tolti ne tik nuo Putino Rusijos, nuo Maskvos, bet ir nuo Rusijos demokratijos flagmanu buvusio Peterburgo. Gal būt, tai buvo neišvengiamas procesas, bet, mano nuomone, Lietuva nepamatuotai jį greitino, neišnaudodama daugelio puikių galimybių.

Prisimenu 1993 m. prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdas Brazauskas. Peterburge – tuomet Leningradas jau buvo vėl tapęs Sankt Peterburgu, – atsirado žmonių, kurie teigė žinantys, jog Brazauskui laimėti padėjo Rusijos pinigai, ir net buvo pasiruošę padėti išsiaiškinti kanalus, kuriais tie pinigai tekėjo į Lietuvą. Tik tam reikėjo šiokio tokio finansavimo.

Pasidalinau šia informacija su kai kuriais atsakingais asmenimis Lietuvoje – jokios reakcijos, jokio susidomėjimo. Tik po keleto metų, kai konservatoriai ruošėsi 1996 m. Seimo rinkimams, gavau pasiūlymą grįžti prie to reikalo. Bet žmonės Rusijoje, kurie prieš tai man buvo siūlę savo  tarpininkavimą, dabar griežtai atsisakė ir perspėjo mane: „Jei nori gyventi, užmiršk tą istoriją. Mes gyventi norime…“

O gal apskritai Lietuvos politikai linkę nepasitikėti niekuo, kas nepriklauso siauram jų bendrapartiečių ar švogerių rateliui?

Užtat jie pasidaro labai veiklūs ir iniciatyvūs, kai atsiranda galimybė pasisavinti, suimti į savo rankas viską, net ir kitų žmonių veiklos rezultatus. O jei to padaryti nepavyksta, yra neįmanoma, tai tokiais atvejais nusisuka, ignoruoja, atmeta bet kokias, ne iš jų kilusias iniciatyvas, net jei toks ignoravimas būtų žalingas valstybės interesams…

Deja, mūsų visuomenė tampa akla ir kurčia pačiam svarbiausiam žmogaus egzistencijos tikslui: kilti virš žinomybės ribų ir pagelbėti vienas kitam. O juk būtent taip – kildami ir pagelbėdami – elgėsi Sąjūdžio įkvėpti žmonės, lietuviai ir nelietuviai…

2018.06.01; 06:18

v.visockas_slaptai.lt

Kokie bebūtų antrojo turo rezultatai, jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs. Tarsi būčiau bandęs patekti į Seimą ir negavęs nė vieno balso. Nes iš tų, kurie pateko, pateks į Seimą, nieko gero nesitikiu, o tų, į kuriuos dėjau šiokias tokias viltis – Seime nebus ir šį kartą. 2008-ųjų – 2012-ųjų Seime vienas kitas dar buvo, dabar ir tų neliko. Kodėl?

Kodėl susirinkimai Mokslų Akademijos salėje, mitingai prie Seimo, Vyriausybės, Prezidentūros, eitynės Gedimino prospektu ir Laisvės alėja buvo bevaisiai? Tik Garliava šį tą laimėjo. Gal kas išsamiai atsakys į šiuos klausimus, kurie tik iš pirmo žvilgsnio paprasti. Aš bandau atsakyti pats sau, nepretenduodamas į išminčius, kurie viską žino ir viską supranta.

Continue reading „Jaučiuosi triuškinamai pralaimėjęs“