Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar galima sakyti, jog Europos Komisija (EK), vertindama „Gazprom“ veiklą, pasielgė išdavikiškai – nusispjovė į teisėtus Lietuvos lūkesčius? Jei kvėpuojame demokratinės šalies oru, tai palyginimas „išdavikiškas elgesys“ – nei per daug piktas, nei per daug kategoriškas.
Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia kiaulystę: nenubausdama „Gazpromo“ solidžia pinigine bausme EK pasielgė tarsi Kremliaus advokatas. Juk EK vadovybė tik žodžiais pasmerkė iki šiol išskirtinėmis monopolijos teisėmis piktnaudžiavusį rusišką koncerną, o Lietuvą, ne vienerius metus kentusią „Gazprom“ šantažą, paliko be nieko – ir be pinigų, ir be garbės.
Žinoma, skirdami rusiškam koncernui griežtus būsimos veiklos nurodymus (jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK be papildomų svarstymų galės skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos) Vakarai dedasi esantys principingi. Tačiau Vakarai neišdrįso žengti svarbiausio žingsnio – nepaskyrė „Gazpromui“ baudos už tai, kaip jis niekingai Lietuvą engė iki šiol.
Taigi „Gazpromas“ gurkšnoja pergalės šampaną: rusų dujų kompanija išvengė 8 milijardų eurų baudos, kuri galėjo būti skirta už akivaizdų piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose. Lietuva gi dar sykį pažeminta: dėl nesąžiningos „Gazprom“ kainodaros, regis, niekad nebeatgaus pusantro milijardo prarastų eurų. Be to, smuktelėjo Lietuvos prestižas bent jau Maskvos akimis žvelgiant – Vakarų sąjungininkai nepalaikė Lietuvos ieškinių, taigi, galima manyti, jog Lietuva tiesiog … pasikarščiavo.
Lietuvą menkai guodžia EK paskelbtose išvadose brėžiama nuostata: „nuo šiol „atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse“. Kaip bus ateityje, be abejo, – svarbu. Bet ateitį numatyti sunku. Ypač kai tenka tartis su duoto žodžio nesilaikančia Rusija. Tik kvailys gali patikėti, kad „Gazpromas“ klusniai vadovausis EK nubrėžtomis taisyklėmis. Kremliaus gudročiai būtinai sugalvos naujų suktybių bent jau silpniausiems ir mažiausiems ES nariams skriausti. Ką tada suoks EK vadovybė? Dar sykį pagrūmos piršteliu, kad, jei Rusija ir vėl šantažuos silpnuosius, tai jau tada tikrai sulauks konkrečių sankcijų?
ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.
Rusija jaučiasi nebaudžiama, nes Europai ir vėl pritrūko padorumo, sąžiningumo, principingumo, drąsos.
Žinoma, už konkurencijos politiką atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager teiginiai, esą „nuo dabar panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje“, – viltingi. Bet tai – tik žodžiai, neparemti konkrečiais darbais. Kur dabar EK rekomendacijos ir paliepimai guli – ant Vladimiro Putino stalo Kremliuje ar šiukšlių konteineryje?
Ypač nuvylė ponios M. Vestager pastebėjimas: „Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą“. Jei ponia M. Vestager nuoširdžiai mano, kad „Gazpromas“ yra verslas, o ne didžioji Rusijos politika, tai tada drįstu manyti, jog ji nieko nenutuokia nei didžiojoje, nei mažojoje politikoje. Kaip su tokiais „žinovais“ diskutuoti?
Bet greičiausiai ponia M.Vestager supranta, kad Rusija dujomis ne tik prekiauja, bet dar ir politikuoja: į valdžią prastumia prorusiškus premjerus, prezidentus, koreguoja atėjusių balsuoti rinkėjų nuotaikas, perka žiniasklaidą, ant kojų pastato palankius verslininkus, priešiškus – sužlugdo. Tačiau išdėti šią tiesą Rusijai – baugu. Ypač baugu Rusiją konkrečiai bausti. Dar nušaus arba nunuodys. Kaip Aleksandrą Litvinenką, Borisą Berezovskį ar Sergejų Skripalį. 8 milijardų eurų suma – tai pinigai, dėl kurių tikrai galima netekti galvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Jokiu būdu nenoriu būti skeptiku, įtariai žvelgiančiu į savo sąjungininkus – Europos Sąjungą. Bet kad kitaip – niekaip. Vokietija užsispyrusi Baltijos jūroje tiesia Nord Stream – 2, nors puikiai supranta, kad šis projektas – labiau politinis nei ekonominis, išduodantis ir Baltijos šalis, ir Ukrainą.
Prancūzijos prezidentas veržte veržiasi į Kremlių susitikti su kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos prezidentu, nors pačios veiksmingiausios derybos su Kremliaus vadovu – jokių derybų. Jaunasis Prancūzijos prezidentas mano pergudrausiąs Kremlių ir sustiprinsiąs savąjį europietišką prestižą. Džiaugčiausi, jei taip nutiktų. Bet nutiks atvirkščiai – prancūzas liks be nieko. Nes Putinas pripažįsta tik grubią jėgą. Diplomatiniais tūpčiojimais Kremliaus šeimininko nesugraudinsi.
Jei Putinas žinotų, kad niekas iš ES ir NATO su juo tikrai niekad niekados nesusitiks, kol nebus grąžintos okupuotos teritorijos, separatistų greitai sumažėtų ne tik Donecke, Luhanske, Kryme, bet ir Abchazijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje…
Bet prorusiškų separatistų šiandien – visur gausu.
Tekstas paskelbtas Amerikoje (Čikagoje) leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“
Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Ar mums svarbu žinoti, su kuo gegužės 19-ąją dieną buvo susitikęs Rusijos Federacijos Užsienio reikalų ministerijos (URM) Nepriklausomų valstybių sandraugos (NVS) departamento direktorius Aleksejus Pavlovskis? Svarbu.
Prie Rusijos stalo – separatistai iš Pietų Kaukazo
Tąsyk oficialus Rusijos diplomatas oficialaus susitikimo metu viešai įžeidė tris valstybes – Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną. NVS departamento vadovas A.Pavlovskis bendravo su pasaulyje nepripažintos Abchazijos respublikos prezidentu Rauliu Hadžimba bei Vakaruose nepripažįstamų Padniestrės, Pietų Osetijos ir Kalnų Karabacho respublikų atstovais.
Aukšto rango Rusijos diplomato bendravimas su nuo Gruzijos, Moldovos ir Azerbaidžano karinėmis priemonėmis atplėštų teritorinių darinių administracijų pasiuntiniais byloja, kas tikrasis šių teritorinių ginčų įkvėpėjas bei kuratorius. Kad Rusija yra Gruziją, Moldovą ir Azerbaidžaną griaunančių teritorinių karų organizatorius, rodo ir Rusijos užsienio reikalų ministro Sergėjaus Lavrovo atsiųsta telegrama. Jei renginio organizatorius bei dalyvius sveikina Rusijos URM šefas, vadinasi, renginiui pritariama ir Kremliuje.
Beje, Rusija senokai pripažįsta nuo Gruzijos atplėštą Abchaziją nepriklausoma valstybe. Nuo pat 2008-ųjų metų Abchazija ir Pietų Osetija traktuojamos kaip savarankiškos atstovės Nepriklausomų Valstybių Sandraugoje (NVS). Keista galbūt tik tai, kad į apsišaukėlės Abchazijos URM įkūrimo 25-mečiui skirtą iškilmingą minėjimą Suchumyje nebuvo pakviesti separatistai iš rytų Ukrainos.
Žodžiu, Lietuvai svarbu žinoti, kad Rusija viešai, oficialiai ir demonstratyviai remia Moldovą, Gruziją ir Azerbaidžaną skaldančius separatistinius judėjimus. Mums ypač svarbu įsiminti: aukšto rango Rusijos diplomatai globoja ir vadinamąją Kalnų Karabacho respubliką (KKR).
Rusijos užsienio reikalų ministerija
Beje, Rusijos diplomatinis žingsnis pradėt viešai rodyti prielankumą jau ir armėnų separatistams – įsidėmėtinas. Mat Lietuvoje, susigaudančioje, kas, kodėl ir kaip kurstė nuo Moldovos ir Gruzijos atskilti Abchaziją, Pietų Osetiją ar Padniestrę, vis dar esama „filosofų“, kuriems nesuprantamos intrigos dėl Kalnų Karabacho. Kai kurie lietuvaičiai nepajėgia suprasti akivaizdžiausios tiesos – Kalnų Karabachas yra neginčijama Azerbaidžano teritorija. Visos civilizuotos pasaulio valstybės, įskaitant ir NATO bei Europos Sąjungos šalis, neįsivaizduoja Azerbaidžano be Kalnų Karabacho, o Armėnijos – su Kalnų Karabachu. Oficiali Lietuvos pozicija – lygiai tokia pati: Kalnų Karabachas – ne Armėnija. Tie lietuviai, kurie tvirtina priešingai, prieštarauja oficialiai Lietuvos valstybės pozicijai.
Gal vis tik priminsiu pavardes tų, kurie, panašiai kaip ir Rusijos URM diplomatai, kadaise yra tiesiogiai – netiesiogiai bendravę su Kalnų Karabachą administruojančiais atstovais. Laimė, tokių „žinovų“ nėra daug. Ir vis dėlto keletą pavardžių nurodysiu: Seimo narys Povilas Urbšys, buvusi Seimo narė Dalia Kuodytė bei Varėnos rajono savivaldybės meras Algis Kašėta. Dar galima būtų nurodyti ir Seimo nario Vitalijaus Gailiaus pavardę. Praėjusios kadencijos metu šis liberalas priklausė D.Kuodytės įkurtai parlamentinei draugystės su Kalnų Karabachu (ne su Armėnija, o būtent su nuo Azerbaidžano atplėštu Kalnų Karabachu) grupei. Žodžiu, netiesiogiai abejojo Azerbaidžano teise į Kalnų Karabachą ir taip pat netiesiogiai prieštaravo Lietuvos valstybės, gerbiančios Azerbaidžano teritorinį vientisumą, politikai.
Specialiai kurstomose Pietų Kaukazo intrigose mes, lietuviai, privalome neprarasti sveiko proto. Išlikime objektyvūs, santūrūs. Patikėti armėniškomis versijomis būtų ne tik kvaila, bet ir pavojinga. Kam pyktis su musulmoniškuoju Azerbaidžanu, juolab kad oficialusis Baku teisus, jei, remiantis Azerbaidžano URM spaudos sekretoriaus Himketo Gadžijevo žodžiais, azerbaidžaniečiai pareikš Rusijai kategorišką protestą dėl susitikimų su apsišaukėlės KKR atstovais. Akivaizdu, kad panašių protestų ateityje gali sulaukti ir Lietuva, jei savi „krikščioniškosios Armėnijos gerbėjai“ ir ateityje demonstruos palankumo ženklus separatistams iš KKR.
Armėnų sugriautas Terteras. Kalnų Karabachas. Slaptai.lt foto
Nepamirškime: Armėnija – atkakli, gudri. Ji, sakykim, sumaniai slepia duomenis, leidžiančius įtarti, jog pirmieji Kalnų Karabacho nepriklausomybės nuo Azerbaidžano sumanytojai – galingoji Sovietų Sąjungos slaptoji tarnyba KGB (remiuosi kad ir amerikiečių eksperto Grigorijaus Vinikovo nuomone). Šią temą vertėtų giliau panagrinėti (dirbtinai sukūręs tokį konfliktą Kremlius įgijo svertų šioms valstybėms daryti rimtą įtaką).
Vokiečių teismas liepė demontuoti
Vienas iš paskutiniųjų įžūlaus armėniško atkaklumo pavyzdžių – įvykiai Kelne. Sunku patikėti, bet armėnų diaspora, neturėdama leidimo, šiame Vokietijos mieste pastatė paminklą armėnų aukoms atminti. Balandžio 15-ąją iniciatyvinės grupės „Atminti genocidą“ aktyvistai surentė pusantro metro aukščio plieninę skulptūrą netoli Kelno katedros šalia Hohencolernų tilto.
Vokiškas leidinys DW skelbė, kad Kelno administracinis teismas įpareigojo paminklą išmontuoti. Pasak bylą nagrinėjusio teisėjo, paminklo kūrėjai neturi leidimo naudoti visuomeninius statinius ypatingais pagrindais, be to, jie negali pretenduoti gauti tokį leidimą. Teisė kurti memorialą nesusijusi su teise laisvai reikšti nuomone, nes toji teisė nereguliuoja paminklų statymo visuomeninėse vietose.
Šiuo konkrečiu atveju ne taip svarbu, ar iniciatyvinė grupė ginčys Kelno teismo nuosprendį Miunsterio žemės Aukščiausiajame administraciniame teisme. Svarbus pats faktas – armėnai įsigudrina armėniškąją istorijos traktuotę teigiančius paminklus pastatyti net be valdžios palaiminimo (sunku įsivaizduoti, kad Armėnijoje be leidimo būtų pastatytas bent vienas mažytis paminkliukas).
Pusę milijono dolerių kainuojantis kilimas
Kitas pavyzdys – senoviniai kilimai. Visiems suprantama, kad azerbaidžaniečiai moka austi kilimus. Taip pat vieša paslaptis, kad azerbaidžaniečiai kilimus audžia nuo seniausių laikų. Taip pat būtų kvaila tvirtinti, kad Kalnų Karabache šimtmečiais gyvenę azerbaidžaniečiai niekad neaudė savųjų specifinių kilimų. Bet šiandien Kalnų Karabachą užėmusios jėgos tvirtina, esą jei kilimo kilmė – Kalnų Karabachas, jis – būtinai armėniškas.
Armėniškos organizacijos pradėjo rodyti atvirą nepasitenkinimą, kai azerbaidžanietiškas kiliminis menas pateko į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Armėnijai neparanku, kad ypatinga azerbaidžanietiška kilimų audimo mokykla būtų pripažinta pasauline vertybe. Savo žodį bandė tarti įvairios armėniškų kilimų vertintojų draugijos, įsikūrusios armėnų gausiai apgyvendintame Los Andžele. Šios organizacijos karts nuo karto reiškia protestus dėl savąjį kilimų meną pasaulyje propaguojančio Azerbaidžano, tarsi azerbaidžaniečiai neturi teisės didžiuotis savo kilimais.
Armėnų diasporą Amerikoje išmuša iš pusiausvyros ir nuoroda, kad unikalūs, specifiniai Karabacho mokyklos kilimai priklauso ne kam kitam, o Azerbaidžanui. Tada ne šiaip keliama isterija, bet ir imama įžūliai reikalauti „nedelsiant nutraukti veiksmus, iškraipančius armėnų kultūrines tradicijas“.
Kilimas „Ovčulug”. Karabacho mokykla. Kilimas saugomas Valstybiniame Azerbaidžano kilimų ir liaudies meno muziejuje Baku
Sakykim, „Sputnik Armenija“ pakomentavo armėniškosios diasporos atstovo (armėnų galerijos Paryžiuje direktoriaus Berdžemo Ačdžiano) nuomonę. Šis vyras tvirtino, kad „daug senovės armėnų kilimų buvo išvežti iš šalies XVIII–XIX amžiuose, bet dar daugiau dirbinių iškeliavo iš Armėnijos sovietiniu laikotarpiu. Tik nežymi dalis tų pavyzdžių liko tėvynėje“.
Taip, galima pritarti, kad daug vertingų egzempliorių – išvežta. Bet kas dėl to kaltas? Ir kodėl kiekvienas bent kiek vertingesnis kilimas būtinai priskiriamas armėniškai, o ne azerbaidžanietiškai mokyklai? Juk dar ne taip seniai (18-as, 19-as amžiai) net Jerevanas buvo azerbaidžanietiškas (Irevanės chanatas) miestas, kur kilimus audė, suprantama, azerbaidžaniečių mokyklos atstovai.
Be abejo, kilimai visada laikyti vertinga preke, o apsukrumu pasižymintys armėnų verslininkai tuo puikiai naudojasi iki šiol. Pavyzdžiui, leidinys Aravot.am neseniai pranešė, kad iš Azerbaidžano į Armėniją per trečiąją šalį 2014 metais buvo įvežtas kilimas, kainuojantis pusę milijono JAV dolerių. Oficiali armėnų versija: „Senovės rankraščių institutas „Matenadaran“ 2014.10.15 kaip kultūros vertybę į Armėniją iš JAV įvežė 3,17 kv. m dydžio kilimą, kainuojantį 596 tūkst. dolerių. Kilimas 1940–50 m., „Šeki-Šamacha“, kilmės šalis – Azerbaidžanas“.
Taigi kilimas kol kas parduotas kaip azerbaidžanietiškas. Bet koks jo likimas bus ateityje? Ar neatsidurs armėnų festivalio ekspozicijoje Vašingtone jau kaip armėniškas?
Armėnų diasporos apetitai
Viešojoje erdvėje nūnai propaguojama mintis, esą tie, kurie domisi Armėnijos, Gruzijos, Moldovos ir Ukrainos interesais – šaunuoliai, o štai domėtis Azerbaidžanu – niekam tikęs sumanymas. Šia tendencinga propaganda nesistebėkime. Armėnijos diaspora – įtakinga, galinga.
Pavyzdžiui, nuo praėjusių metų armėnų diaspora iš JAV atkakliai reikalauja finansinės paramos. Esą dabar pats metas skirti pinigus, nes naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas – tikras demokratas, sugebėsiantis įveikti korupcijos vėžį – buvusio prezidento Seržo Sargsiano klanus.
Koks bus Vašingtono sprendimas šįmet – sunku pasakyti. Amerikiečius tikriausiai įtikins. Iškalbinga detalė: JAV veikiančių armėniškų organizacijų apetitai nuolat auga: jei praėjusiais metais prašyta 70 milijonų dolerių, tai dabar jau reikalaujama dvigubai daugiau – 140 milijonų JAV dolerių.
Jei oficialusis Vašingtonas skirs tiek lėšų, kiek trokšta armėniška diaspora, tikėtina, Pasaulyje dar labiau suaktyvės Armėnijos gynėjai.
Nenustebčiau, jei tokių atsirastų ir Lietuvoje. Padėtis – sudėtinga. Atkreipkite dėmesį, kiek Vilniuje veikia armėniškų restoranų bei šašlykinių! Ir prie autobusų stoties, ir Žirmūnų rajone, ir Nemenčinės plente… O azerbaidžanietiškų restoranų – nė vieno. Kiek Lietuvoje pastatyta armėniškų kryžių – net trijose vietose (Klaipėda, Šiauliai, Kauno regionas)? O kiek Lietuvoje stovi azerbaidžaniečiams svarbių paminklų? Nė vieno. Kiek armėniškų ir kiek azerbaidžanietiškų parodų surengta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro muziejuje – azerbaidžaniečiai ir vėl atsilieka. Kiek Azerbaidžaną kritikuojančių ir kiek Armėniją kritikuojančių publikacijų per pastaruosius keletą metų pasirodė įtakinguose lietuviškuose portaluose? Ir vėl: Armėnija laimi. Ji beveik nekritikuojama. Ypač keista, jog nekritikuojama dėl to, kad okupavo svetimas žemes.
Šie faktai iškalbingi. Nepamirškime jų. Kaip ir Rusijos sprendimo į oficialų URM kuruojamą renginį pakviesti apsišaukėlės KKR atstovus.
Rusų generolams, kurie be gailesčio sprogdina ir šaudo, labiau už klastingiausią priešą pavojingas jų vyriausiasis vadas – čekistas šaltomis žuvies akimis, pasirengęs viskam…
Rusų generolai krinta kaip lapai
Tarptautinės tyrėjų bendrijos „Inform Napalm“ savanoriai 2016 metų pradžioje paskelbė Rusijos generolų ir admirolų, mirusių ar žuvusių per pastaruosius 25 metus ne visiškai aiškiomis aplinkybėmis, sąrašą. Iš 42 kariuomenės, vidaus reikalų, specialiųjų tarnybų generolų tik trys, tikėtina, mirė savo mirtimi. 14 generolų nusišovė arba buvo nušauti; 10 žuvo eismo įvykiuose; du pasikorė ir dar 13 rasti negyvi nežinia dėl ko. Praėjusį rudenį žuvo dar vienas – priešakinėse pozicijose, kur generolams ne vieta.
Boriso Jelcino valdymo metu gal didžiausio atgarsio sulaukė Valstybės dūmos deputato, Visos Rusijos sąjūdžio armijai, gynybos pramonei ir karo mokslui remti pirmininko generolo leitenanto Levo Rochlino mirtis – jį 1998 metų liepos pradžioje nušovė jo paties vasarnamyje pamaskvėje. Nežinia, ar kas patikėjo prokurorų išvada, kad tai padarė jo sutuoktinė. Rochlinas vadovavo Čečėnijos prezidento rūmų šturmui Grozne, kitoms operacijoms. 1997 metais sukūrė politinį sąjūdį, kritikavo Jelciną ir, pasak kai kurių autorių, kūrė planus išversti jį iš valdžios ginklu. Beje, būdamas Dūmos gynybos komiteto pirmininku, pirmas prabilo apie slapta siunčiamas dideles ($ 1 milijardas) rusiškų ginklų partijas Armėnijai.
2010 metų rudenį buvęs Rusijos vyriausybės pirmininko pavaduotojas (1992) Michailas Poltoraninas, pristatydamas iš spaudos išėjusią savo knygą (“Власть в тротиловом эквиваленте. Хроника царя Бориса“) papasakojo bendravęs su generolu Rochlinu kelios dienos iki jo žūties ir tas jam ištaręs: Mane užsakė. Girdi, Rochlinui paskambinęs prezidento žentas („Jelcino šeimos“ narys): Borisas Nikolajevičius siūlo gynybos ministro pavaduotojo pareigas; generolas pasiuntęs prezidentą velniop…
Generolą nušovė liepos 3-iosios paryčiais, o dieną ne per toliausiai nuo jo vasarnamio miške rado trijų smarkiai apdegusių 25-30 metų vyrų lavonus; tą pačią dieną pasikėsinta į generolo bendražygį – teisinių paslaugų bendrovės vadovą. Liepos 23 d. Jelcinas paskyrė Federalinės saugumo tarnybos (FSB) direktoriumi dar mažai kam šalyje žinomą prezidento administracijos viršininko pavaduotoją Vladimirą Putiną. Kalbos apie tai, kad prie Rochlino nužudymo prisidėjo Putinas, pasigirdo dar naujojo amžiaus pradžioje. Poltoraninas žurnalistams pareiškė tada negalėjęs tiesiai pasakyti, kad Rochlino nužudymą parengė Putinas, nes iškart būtų padavę į teismą ir pareikalavę įrodymų. Tačiau tikrai nustatytų įvykių ir faktų visuma rodo, kad tos kalbos buvo ne be pagrindo. Jelcino artimiausioji aplinka iš pradžių norėjo šį reikalą patikėti FSB Maskvos padalinio viršininkui, tačiau vėliau pasirinko čekistą šaltomis žuvies akimis, pasirengusį viskam…
Borisas Jelcinas
Paties Putino valdymo pradžioje daugiausia kalbų sukėlė generolo Aleksandro Lebedžio žūtis 2002-ųjų pavasarį, nukritus sraigtasparniui, skraidinusiam jį su palyda; generolą sutraiškė 1,5 tonos sveriantis sraigtas… Tuo metu jis buvo Krasnojarsko krašto gubernatorius. Iki tol desantininkų generolas pabuvojo daugelyje „karštų vietų“. Kariavo Afganistane, vadovavo Rusijos kariuomenės desantininkams, siautėjusiems 1989 metų balandį Tbilisyje (žuvo 18 žmonių), 1990 metų sausį Baku (130 aukų), o 1992 metais – 14-ai armijai Padniestrėje… Su Putinu nedraugavo, tačiau ir nieko pikta, regis, nebuvo jam iškrėtęs. Tačiau daug kitų jo nemėgo, tarp jų ir buvęs prezidentas Jelcinas, pasakęs: Šito žmogaus negalima leisti prie šalies valdymo nė per patrankos šūvį. Karštos galvos ragino pakelti14-ą armiją ir nukreipti ant Maskvos, tačiau generolui šie raginimai buvo tuščias garsas.
Lebedį iškėlė į Rusijos prezidentus ir jis rinkimuose (1996) iškovojo trečią vietą. 1998 metais jį išrinko Krasnojarsko krašto gubernatoriumi. Buvo ūmaus ir valdingo būdo; be kita ko, žmonėse paplito kai kurie jo „sparnuotieji posakiai“ (Paskutinis juokiasi tas, kas šaudo pirmas; Lekiančio laužtuvo nepagauti; Aš stukteliu du kartus, pirmą kartą – į kaktą, antrą – į karsto dangtį…), paprasti žmonės jį mėgo. Daugelis jį, „rusų Pinočetą“, laikė Jelcino įpėdiniu (ar tik ne Jelcino aplinkoje ir pažadėjo jam, kad „Senis“ ilgai netrauks ir tada prezidento postas teks jam, Lebedžiui, rinkimuose atėmusiam nemažai balsų iš komunistų kandidato; Jelcinas žinojo generolą laukiant jo paskutinių dienų, todėl ir nemėgo ).
Vienas Krasnojarsko krašto deputatas paskleidė per generolo laidotuves Maskvoje iš dviejų GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) karininkų išgirdęs, kad daugeliui neįtinkantis generolas žuvo specialios operacijos metu. Kalbos apie tai, kad sraigtasparnis nukrito ne šiaip sau, sklandė iki 2004-ųjų, kai teismas pripažino įgulos kaltę. Tačiau įsidėmėtina, kad diversija laikyta visiškai įmanoma… Tais pačiais 2002-aisiais vienas armijos generolas mirė nuo širdies priepuolio, kitas, generolas majoras, – eismo įvykyje, dar vieną generolą majorą nušovė atsitiktinė pakeleivė iš jo paties pistoleto, trečias generolas majoras sudegė savo automobilyje, ketvirtas – mirė; vienas generolas leitenantas žuvo automobilio avarijoje, o kitą su visa automobilyje buvusia palyda sušaudė Grozne. Galiausiai rudenį numirė dar vienas armijos generolas – šis buvo senyvo amžiaus ir ilgai sirgo, tačiau kiekviena aukšto rango karininko mirtis jau rodėsi įtartina.
Kiek kryžių – tiek klaustukų
2009 metų lapkričio pabaigoje neaiškiomis aplinkybėmis mirė GRU karininkas 48-erių Antonas Surikovas. Tikrai net nežinoma, kokį laipsnį jis turėjo – pulkininko ar generolo, dar tirštesnė migla dengė jo žygius. Kaukaze jį pažinojo Mansuro Načojevo vardu. Kalbėta, sukėlė karą Abchazijoje, vertė iš prezidentų Zviadą Gamsachurdiją Gruzijoje, sukurstė Šamilį Basajevą užpulti Dagestaną… Surikovą siejo su paslaptinga bendrove „Far West Ltd.“, ginklų prekyba (pardavinėjo strategines raketas X-55 Iranui, siuntė ginklus į Afganistaną, Šiaurės Afriką, Kalnų Karabachą) ir dar daug su kuo… Rodosi, jam buvo žadamos GRU viršininko pareigos…
Čečėnija. Groznas. Sugriauti Džocharo Dudajevo rūmai
Pulkininką (ar generolą), slaptąjį Rusijos vyriausybės patarėją palaidojo Maskvoje, dalyvaujant aukštiems valdžios pareigūnams ir lydint šnabždesiui, kad buvo nunuodytas Rusijos ginklų kalvėje, Iževsko mieste, kavinėje… Vadinasi, vyksta pjautynės tarp Rusijos specialiųjų tarnybų ar jų viduje? 1996 metais Surikovas kalbėjo apie Rusijos kariuomenės įvedimą į Baltijos šalis tuo atveju, jeigu šios įstosiančios į NATO. Keli mėnesiai prieš mirtį samprotavo: Pašalinus Putiną ir išlaisvinus Chodorkovskį, prasidės Perstroika-2 ir Rusijos tautoms reikia būti pasirengusioms nepriklausomybei. Jeigu to neįvyks, tai, jo galva, dar 10–15 metų tęsis „primityvios žaliavinės ekonomikos“ griūtis, o Rusijos federacijos ir buvusios Sovietų sąjungos tautos turės rengtis karui. Trečio kelio nėra…
2010-ieji tapo paskutiniais gyvenimo metais dar keliems generolams. Atsargos generolo leitenanto Georgijaus Dubrovo žūtis spalio 28 d. buvo itin, pasakytume, nepritinkanti generolui: nukrito nuo perono po atriedančio traukinio ratais. Kodėl imta manyti, kad tai buvo ne tragiškas incidentas, o užsakomoji politinė žmogžudystė? 73-ejų Dubrovas buvo Rusijos aukščiausiosios karininkų tarybos pirmininkas, 2010 metų vasario mėnesį jam pirmininkaujant įvyko Visos Rusijos karininkų pasitarimas, kuriame buvo nutarta priešintis Putino ir Medvedevo režimui. Lapkričio 7-ąją Dubrovas turėjo sakyti kalbą Rusijos desantininkų sąjungos telkiamame mitinge „Armija prieš Serdiukovą“ (tuometį gynybos ministrą); žuvo grįždamas namo iš šio mitingo organizavimo komiteto posėdžio.
Šio mitingo nesulaukė ir atsargos generolas leitenantas Borisas Debašvilis: jį spalio 30 d. rado negyvą prie vieno daugiaaukščių Maskvos centre be smurto žymių. Mitinge turėjo dalyvauti ir generolas leitenantas Vladimiras Šamanovas, tačiau tą pačią dieną prie Tulos automobilį, vežusį Oro desanto pajėgų vadą, taranavo į priešingą eismo juostą išvažiavęs sunkvežimis; žuvo BMV vairuotojas, o sužalotas Šamanovas atsidūrė ligoninėje.
Rusijos oro desanto pajėgų vadu Šamanovą paskyrė 2009 metais, o iki tol jis vadovavo desantininkų padaliniams per abejus karus Čečėnijoje (1999 metais jam suteikė Rusijos didvyrio vardą), Abchazijoje, Gruzijoje, Kryme. Jau pačioje pradžioje čečėnai jam davė „Antrojo Jermolovo“ pravardę, prilyginę Kaukazo kare XIX amžiuje žiaurumu pagarsėjusiam caro generolui. 1999 metų rudenį rusų aviacija subombardavo čečėnų pabėgėlių minią, žuvo ne mažiau kaip 150 gyventojų ir Strasbūro žmogaus teisių teismas atsakingu dėl jų žūties pripažino Šamanovą. Tad nenuostabu, kad jį dar vadino „mėsininku“, „čečėnų tautos maru“…
Giltinės dalgis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kalbama, daug kas nerimavo dėl būsimojo mitingo, neišskiriant ir Kremliaus šeimininko. Ar tik ne karinis perversmas rengiamas? Prokuroras atsiuntė Rusijos desantininkų sąjungos vadovui, buvusiam Oro desanto pajėgų vadui Vladislavui Ačalovui įspėjimą užkardyti mitinge net ir menkiausią ekstremizmą. Mitingo išvakarėse Maskvoje įvyko šios sąjungos konferencija, kurioje perskaitė generolo Šamanovo laišką, raginantį nestoti į priešpriešą su gynybos ministerija; Šamanovas rašė (ar jam kas parašė) neabejojąs, jog oro desanto pajėgos po reformų bus dar galingesnės.
Lapkričio 7 d. Maskvoje, ant Poklonajos kalvos, įvykusiame mitinge „Apginsime armiją ir laivyną nuo valdininko Serdiukovo savivalės“ dalyvavo, anot „Lenta.Ru“, apie 1 000 žmonių (rengėjai prašė miesto valdžios leisti susirinkti 10 000, gavo leidimą 5 000). Kas tikėjosi mitingo dalyvius ryžtingai patrauksiant Kremliaus link, tas turėjo smarkiai nusivilti… (Beje, generolas pulkininkas Ačalovas, dėl nesutaikomo priešiškumo Putino režimui vadinamas „generolu maištininku“, mirė 2011-ųjų vasaros pradžioje, eidamas 66-uosius, tačiau ir šią mirtį lydėjo abejonės: ar tikrai dėl ilgos ir sunkios ligos?).
Paslapčių nugramzdintas skenduolis
Bene su didžiausiomis paslaptimis šį pasaulį 2010 metų rugpjūtį paliko GRU viršininko pavaduotojas, generolas majoras Jurijus Ivanovas. Tačiau pradėkime nuo kiek ankstėliau buvusį Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos (SVR) pulkininką Sergejų Tretjakovą ištikusios mirties. Šis iki 2000 metų buvo rusų šnipų Niujorke rezidento pavaduotoju, dėdamasis Rusijos atstovybės Jungtinėse Tautose pirmuoju spaudos atašė (vadovavo dabartinis užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas), o po to perėjo į amerikiečių pusę. 2008 metais išleido prisiminimų knygą. Mirė savo namuose 2010 m. birželio 13 d., teigiama, paspringęs, tačiau žiniasklaidoje tuo ne visi patikėjo: esą tai Maskva atkeršijo išdavikui. Priminė, ką velionis sakęs po Lenkijos prezidento lėktuvą prie Smolensko balandžio 10 d. ištikusios katastrofos: Rusijoje naudojami įvairūs planai ir scenarijai užsienio lyderiams likviduoti, kai to pageidauja Putinas ir FSB. Esama įrodymų, patvirtinančių Putiną ir jo specialiąsias tarnybas prikišus ranką prie Kačinskio žūties.
Samdomas žudikas
O rugpjūčio 13 d. turkų žiniasklaida paskelbė, kad prieš penkias dienas Viduržemio jūros pakrantėje žvejai užėjo skenduolį su stačiatikių kryželiu ant kaklo. Rusijos pasiuntinybės Turkijoje aiškinimu, tai buvo 53-ejų metų rusų diplomato Jurijaus Ivanovo kūnas; diplomatas atvyko į Sirijos miestą Latakiją turistu ir nuskendo maudydamasis. Dar po kelių dienų apie rusų diplomato mirtį pranešė ir Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“. O rugpjūčio 28 d. „Novosti“ skaitytojai sužinojo tą Ivanovą buvus visiškai ne diplomatą: maudydamasis žuvo GRU viršininko pavaduotojas (ne nuskendo, o, kaip pasakyta antraštėje, žuvo, beje, vos prieš kelias dienas – „Несколько дней назад во время купания погиб генерал-майор Юрий Иванов”.
Apie generolo laidotuves, įvykusias rugpjūčio 28-ąją, po dviejų dienų pranešusi „Rosijskaja gazeta“ nurodė ir mirties oficialiąją versiją: žvalgas poilsiavo Sirijoje, nuėjo maudytis ir nuskendo, pervertinęs savo jėgas. Tačiau mirties (tragedija įvyko dar rugpjūčio 6 d.) aplinkybės taip ir liko migloje. Ar verta spėlioti? – klausė vyriausybinis laikraštis. – Pastarąją vasarą nuskendo daugybė žmonių, dargi labai gerų plaukikų. Todėl ir tai, kad šitaip žuvo net profesionalus žvalgas, nėra kažin kas ypatinga.
Vienas žydų autorius netrukus brūkštelėjo apie Rusijos oficialių pranešimų reputaciją: Jeigu Vakarų ir nepriklausomi analitikai bei žurnalistai nelaikytų Rusijos oficialiųjų organų pranešimų žinomai melagingais arba tuščiažodžiavimu, tai pagrindinio oficialaus laikraščio pranešimas apie tai, jog rusų aukšto rango žvalgai krinta tiesiog kaip musės nuo visokių atsitiktinių priežasčių ir nieko ypatinga čia nėra, būtų buvęs tikra sensacija.
Rugpjūčio 30 d. Rusijos žiniasklaida parašė: GRU nesiims vidinio tyrimo dėl generolo mirties – suprask, viskas aišku kaip ant delno. Vienas Rusijos vyriausiosios karinės prokuratūros karininkas žurnalistams pašnibždėjo: darant skrodimą kūne aptikti pėdsakai medicininių preparatų, kurių didelė dozė ir spaudimo permaina (generolas buvo povandeninio plaukiojimo mėgėjas) galėjo ūmiai sutrikdyti širdies raumens veikimą. Rusijos žiniasklaida dar piršo mintį, kad generolas, gali būti, nardė įkaušęs.
Izraelio naujienų tarnyba „Debka File“ (rašo gynybos ir žvalgybos temomis) netrukus paskelbė šalies specialiųjų tarnybų spėjimą, kad Jurijus Ivanovas ne nuskendo, kaip tvirtina Rusijos žiniasklaida, o buvo nužudytas. Pasigirdo, jog ir Ivanovo bičiuliai, GRU karininkai, ėmęsi neoficialaus tyrimo, padarė išvadą: jų šefą išvalė („зачистили”) FSB specialistai. Oficialioje žūties versijoje iš tikrųjų nesimezgė galai: jeigu prigėrė, tai kūnas turėjo nugrimzti į dugną, o ne plaukti bangų nešamas; per dvi paras lavoną nuplukdė net 90 km, iki Turkijos pakrantės; neįtikėtinu būdu ant kaklo liko bangų nenuplėštas kryželis…
Apdovanoti ir nedovanoti
2000 –2006 metais generolas Jurijus Ivanovas vykdė Šiaurės Kaukazo karinės apygardos žvalgybos viršininko pareigas ir kurpė slaptus čečėnų kovotojų vadų ir Putino asmeninių priešų naikinimo planus. Ne vienas autorius tikino GRU generolą prikišus ranką ir prie Lenkijos prezidento lėktuvo Tu-154M katastrofos. Kai kurie Lenkijos žurnalistai ir ekspertai tvirtino, jog būtent jis vadovavo teroristinei operacijai, kurios eigoje buvo sunaikintas Lenkijos prezidento lėktuvas. Kai kam Lenkijoje pasirodė, kad generolas nuskendo vonioje savo bute Maskvoje, tiksliau – buvo nuskandintas rugpjūčio 24-26 d. Mes esame tikri, – parašė Lenkijos naujienų tarnyba „Polska Web News“, – kad „vonioje prigėręs“ Ivanovas vadovavo balandžio 10 d. sąmokslui Smolenske, bendradarbiaudamas su vienu lenkų generolu iš karinės žvalgybos WSI. Dar vienas lenkų leidinys, „Pardon“: Vienas iš svarbiausių žmonių rusų žvalgyboje prieš kelias dienas… nuskendo maudydamasis. Taip būna tik Rusijoje.
Ukrainos politiko, buvusio karinės kontržvalgybos kovos su korupcija ir organizuotu nusikalstamumu skyriaus viršininko Grigorijaus Omelčenkos įsitikinimu, po kiekvienos svarbesnės Kremliaus nusikalstamos operacijos Putino nurodymu slaptas FSB padalinys vykdo „valymus“ Rusijos aukščiausioje karinėje vadovybėje. Jo duomenimis, būdamas Latakijoje ir išgėrinėdamas su kolegomis iš kitų rusų specialiųjų tarnybų, Ivanovas pasigyrė savo žygiu prieš lenkus. Girdi, kaip kadaise Ivanas Susaninas paklaidino liachus miške prie Smolensko, nuleido „psia krew” (šunišką kraują) Kačinskiui ir kitiems. Viskas buvo padaryta kaip reikiant – uodas snapo neįkiš. Už tai iš Putino rankų gavo ordiną… Šis prasitarimas esą ir kainavęs jam gyvybę.
Pasak kitų, priešingai – operacijos prie Smolensko nepavyko nuslėpti. Netrukus po Lenkijos lėktuvo sudužimo internete pasirodė vaizdo liudijimas: katastrofos vietoje šmirinėja rusiškai kalbantys asmenys (Visi atgal, dingstame iš čia!) ir girdėti pistoleto šūviai. Lenkų ir kiti apžvalgininkai padarė išvadą, jog pirmieji lėktuvo sudužimo vietoje, dar iki atvažiuojant ugniagesiams, atsirado greičiausiai GRU specialiosios grupės smogikai – mat aerodromas „Smolensk-Severnyj“ yra karinis. Vaizdo įraše girdėti ir lenkiškai kalbant (Nežudykite mūsų!), šmėžuoja vien baltiniais vilkintys žmonės – greičiausiai įgulos nariai. Visa tai telefonu nufilmavo netoli tragedijos vietos esančios techninio aptarnavimo stoties darbininkas.
Vadinasi, lėktuvui sudužus ne visi keleiviai žuvo! Įraše girdėti šūviai – iš to galima daryti išvadą, kad rusų smogikai pribaigė gyvuosius. Vėliau rusai pranešė, kad 21 žuvusiojo nepavyko atpažinti (liko tik genetinė medžiaga). Ekspertų nuomone, iš nedidelio aukščio nukritusiame lėktuve neatpažįstamai sudarkytų kūnų galėjo būti daugiausia 10-12. Ir žūti visi ligi vieno negalėjo. Mat prieš šią katastrofą prie Maskvos leisdamasis sudužo lėktuvas Tu-204, irgi miške, jam irgi nuplėšė sparnus, tačiau visi (tiesa, skrido tik įgulos nariai) liko gyvi, nors keli ir buvo smarkiai sužaloti. Prie Smolensko sudužus lėktuvui gyvų galėjo likti nuo 10 iki 21, tai yra tie, kurių kūnų nepavyko atpažinti. Dauguma jų buvo karininkai ir prezidento asmens sargybiniai, supratę, kad jų lėktuvą numušė. Juos ir pribaigė rusų specialiųjų tarnybų grupė (juk su rusiška kulka galvoje, kaip 1940 metais, žuvusio lėktuvo katastrofoje artimiesiems nesugrąžinsi).
Lenkijos vyriausybinio lėktuvo katastrofa prie Smolensko aerouosto
Sklido kalbos vieną aukštą karininką iš Rusijos gynybos ministerijos prasitarus, kad Smolensko operacijos vykdytojų jau nėra tarp gyvųjų. Nelikę ir antros linijos šaulių, kurie pateko į telefono objektyvą. Putinas esą nedovanojo operacijai vadovavusiam generolui Jurijui Ivanovui, nesugebėjusiam nuslėpti galų – po keturių mėnesių tarp gyvųjų neliko ir jo…
Ir dar apie vieną mirtį – lenkų kario. Prokurorai, aiškindamiesi katastrofos aplinkybes, tarp kitų apklausė ir lenkų lėktuvo Jak-40 įgulos techniką Remigiušią Mušą. Jie ne be vargo nutūpė „Smolensk-Severnyj” likus 1 valandai iki numatomo prezidento lėktuvo pasirodymo. Technikas sėdėjo lėktuvo kabinoje ir girdėjo rusų skrydžių valdymo tarnybos nurodymus prie nusileidimo tako artėjančio prezidento lėktuvo įgulai. Lenkas girdėjo ką kita, negu vėliau radosi šio pokalbio popieriniame variante: jis girdėjo įgulai leidžiant skristi iki 50 m aukštyje, o ant popieriaus buvo parašyta būti pasirengusiems kilti antram ratui pasiekus „100 m aukštį”… 2012 metų rudenį šį liudytoją rado savo namų rūsyje pasikorusį.
„Rusų pavasario“ ruduo
Per dvejus metus, rašo Rusijos nepriklausomų žurnalistinių tyrimų laikraštis „Naša versija“, iš gyvųjų tarpo pasitraukė beveik visi Donbaso savanorių vadai (донбасского ополчения – Гиви, Моторола, Бэтмен, Болотов, Ищенко, Дрёмов и Мозговой). Žuvo ir kai kurie aukšti Rusijos karininkai, dalyvavę „rusų pavasario“ įvykiuose Kryme ir Donbase. Ar tai stebėtina nelaimingų įvykių virtinė, ar vis dėlto jų mirtys buvo neatsitiktinės?
2017-ųjų rudenį Sirijoje, Deir ez Zoro miesto apylinkėse, žuvo rusų patarėjų grupės vyresnysis, generolas leitenantas 51-erių metų Valerijus Asapovas. Iki komandiruotės į Artimuosius Rytus buvęs 5-os armijos vadas tarnavo Donbase, kur nuo 2015 metų rudens vadovavo „Donecko liaudies respublikos milicijai“ – Donecko separatistų, vadinančių save savanoriais, pajėgoms; ten jį pažinojo kaip Valerijų Primakovą. Tai išaiškino ukrainiečių kontržvalgyba ir tai dar kartą parodė Maskvą meluojant, kad Donbase nėra Rusijos kariuomenės.
Tokio aukšto rango patarėjo žūtis – ypatingas atvejis. Sunkiai įtikėtina tai buvus atsitiktinumą. Rusijos federacijos tarybos (aukštųjų rūmų) saugumo komiteto pirmininko pavaduotojas Francas Klincevičius, pats telkęs ir lydėjęs rusus savanorius į Krymą, pasakė: Esama tikrų duomenų, kad tai buvo išdavystė.
Kartu su Asapovu žuvo dar vienas Rusijos karininkas – pulkininkas, kuris 2014 metų pavasarį okupuojant Krymą derino kariuomenės junginių ir specialiųjų tarnybų veiksmus. Jis nelindo į akis, tačiau paslapčių žinojo kaip niekas kitas. Paskutinis atsisveikinimas su juo įvyko rugsėjo 19 d. Jekaterinburge, kur tarnavo. Tarnybos draugai taip ir nesužinojo tikrų jo žūties aplinkybių. Juos nustebino, kad kare žuvusį karininką pašarvojo vienos miesto ligoninių ritualinių paslaugų salėje, kai tam labiau tiko karininkų namai.
Generolas Asapovas žuvo rugsėjo 23 d., o prieš savaitę įvyko įsidėmėtinas incidentas – Murmansko srityje vidury baltos dienos, kaip rašo „Naša versija“, susidūrė du automobiliai ir avarijoje tik per stebuklą liko gyvas generolas pulkininkas Andrejus Serdiukovas – Rusijos oro desanto pajėgų vadas; sunku pasakyti, ar jis galės tęsti tarnybą. Jis laikomas vienu „rusų pavasario“ didvyrių, ukrainiečių ginkluotųjų pajėgų atstovai tvirtina jį tiesiogiai vadovavus Krymo pusiasalio užgrobimo operacijai. Vėliau jis (pravarde „Sedov“) vadovavo abiejų apsišaukėlių respublikų separatistų pajėgoms. Kartu su Serdiukovu Kryme veikė dar du generolai – Aleksandras Šušukinas ir Igoris Sergunas.
Pirmasis – oro desanto pajėgų štabo viršininko pavaduotojas – mirė 2015 metų pabaigoje būdamas 52 metų, sustojus širdžiai, Kryme jis vykdė Andrejaus Serdiukovo įsakymus. Antrasis – Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotojas – mirė, oficialiu pranešimu, 2016 m. sausio 3 d., turėdamas 57 metus, nuo infarkto (amerikiečių privati kompanija „Stratfor“ pranešė generolas mirus ne pamaskvėje, o Libane, pirmosiomis 2016 metų dienomis). Įžvalgieji atkreipė dėmesį, kaip Rusijos leidinyje „Vesti.Ru“ parašyta apie gynybos ministro užuojautą: Šoigu užjaučia dėl GRU viršininko Serguno žūties; tiesa, netrukus žūtį pakeitė, bet abejonės liko. Ukrainiečiai tvirtina Serguną buvus pagrindiniu slaptu visų Rusijos operacijų Ukrainoje vykdytoju. Taigi dabar didžiausias „rusų pavasario“ paslaptis težino sužalotasis generolas Serdiukovas.
Dar ne visi. Šie, tiesa, ne generolai, tačiau buvo greta. 2015-ųjų kovo mėnesį neliko ir trijų šaukimų Ukrainos parlamento deputato Viktoro Janukovyčiaus, nuverstojo šalies prezidento jaunesniojo sūnaus. Nuskendo… Baikale (su keturiais bičiuliais keliavo ežero ledu ir jam įlūžus vienintelis neįstengė išsigelbėti). Janukovyčius jaunesnysis, kalbama, buvo pagrindinis Krymo okupacijai vadovavusio rusų štabo ir Maskvai artimų Ukrainos politikų ryšininkas, taigi Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, kurį jos vėliau aprūpino naujais asmens dokumentais… „Krymo pavasario“ mirtininkų sąrašą 2015 metų gruodį papildė dar vienas. Sevastopolyje už prisijungimą prie Rusijos aktyviai veikęs Valerijus Saratovas po visų įvykių išvyko į Maskvą gydytis. Ten jam darė chirurginę operaciją, kurios metu ir mirė.
Ukrainiečių skausmas
2017 metų rudenį į Maskvą sugrįžęs buvęs „Donecko liaudies respublikos gynybos ministras“ Strelkovas-Girkinas savo internetiniams skaitytojams pranešė: į Siriją gena vis naujas partijas patrankų mėsos – buvusius Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ kovotojus. Šių metų vasario pradžioje JAV karo aviacija nušlavė prie Deir ez Zoro miesto kurdų pozicijas atakavusias Sirijos vyriausybines pajėgas, kurių gretose buvo ir Rusijos pasiųstų samdinių. „Laisvės“ radijo korespondentės kalbinamas kazokų atamanas Jevgenijus Šabanovas pakartojo tai, ką buvo sakęs dar iki įvedant kariuomenę į Siriją. Kremliuje vyko pasitarimas, kur, jo žiniomis, Aleksandrui Borodajui (buvusiam „Donecko liaudies respublikos“ veikėjui, nuo 2015 metų rudens – „Donbaso savanorių sąjungos“ pirmininkui) nurodė utilizuoti tą daugybę žmonių, kurie matė, kaip galima keisti valdžią, pasakykime, ne rinkimų keliu. Tokie žmonės nereikalingi mūsų šalyje. Maskva pasiuntė samdinius naftos ir dujų verslovėms užgrobti, tačiau turėjo ir kitą tikslą – Donbaso veteranų utilizavimą. Daugelis anksčiau ten nuvykusių buvo likviduoti (зачищены), tiksliau – juos siuntė šturmuoti Sirijos miestų pirmose gretose… Atamanas neslėpė, kad neatšauktas ir to paties Strelkovo-Girkino likvidavimas.
Stalinas būtų patenkintas
Kitaip samprotauja žinomas rašytojas ir istorikas Borisas Sokolovas; profesorius parašė daugiau kaip 40 knygų, tarp jų – apie Stalino represijas, kritikavo paplitusį teiginį SSRS per Antrąjį pasaulinį karą netekus apie 27 milijonų karių ir civilių, tvirtindamas, kad žuvusiųjų buvo daugiau – iki 43 milijonų. Viena pastarųjų jo knygų – apie prieškariu bene labiausiai pagarsėjusį SSRS karvedį maršalą Tuchačevskį, Stalino pasmerktą myriop 1937 metais ir tapusį masinių represijų Raudonojoje armijoje simboliu.
Sokolovas rašo, kad Kremliui būtų prireikę šalinti anaiptol ne šlovingų Rusijos ginkluotųjų pajėgų žygio į Krymą liudytojus nebent tuo atveju, jeigu pusiasalis tuoj turėtų grįžti Ukrainai. Tačiau net ir šiuo atveju valymas (зачистка) netrodo kaip kažin kas būtiniausia; tuo tarpu Putinas visiškai nesirengia atsisakyti Krymo. Labiau tikėtinas kitas dalykas: ir Šušukino, ir Serguno pavaldume buvo, pabrėžia profesorius, specialiosios paskirties daliniai. Jų uždavinys yra greitai ir netikėtai užgrobti priešininko rankose esančius objektus, tarp jų – ir vyriausybinius pastatus. Sokolovas siūlo prisiminti, kas vyko prieš šešiasdešimt metų, kai SSRS valdė Chruščiovas.
Nikita Chruščiovas
Tada gynybos ministras maršalas Žukovas, labiausiai išliaupsintas sovietinis karvedys, nutarė įkurti prie Tambovo miesto „diversantų mokyklą“ (2 tūkstančiai specialios paskirties pajėgų karininkų). Chruščiovas apie „diversantų mokyklą“, steigiamą be Sovietų Sąjungos komunistų partijos prezidiumo žinios ir pritarimo, sužinojo likus porai mėnesių iki jos atidarymo. SSRS valdovui pasirodė Žukovą telkiant patikimą padalinį, pajėgų įvykdyti valstybinį perversmą: diversantams nieko nereiškė kaip mat atsidurti Maskvoje. Dar Žukovas siūlė vidaus reikalų ministru paskirti savo bendražygį maršalą Konevą, Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininku – irgi Ginkluotųjų pajėgų atstovą (greičiausiai GRU viršininką Štemenką, „diversantų mokyklos“ globėją). Chruščiovui teliko manyti, kad Žukovas rezga patį tikriausią valstybės perversmą.
Chruščiovo valioje buvo padaryti taip, kaip būtų padaręs Stalinas: tiesiog sušaudyti Žukovą ir jo artimiausius bendražygius. Tačiau sąmokslininkams galvos liko ant pečių: Žukovą atleido iš ministro pareigų, Štemenkai pažemino laipsnį, o Konevą privertė pasirašyti po Žukovą smerkiančiu straipsniu pagrindiniame komunistų partijos laikraštyje „Pravda“. Griežčiausių represijų nesiėmė gal manydamas, kad ateityje nauji sąmokslininkai nepagailėtų ir jo paties. Taip ir atsitiko 1964 metais: Brežnevas su savais paėmė valdžią be kraujo, tiesiog išvarę Chruščiovą į pensiją.
Visiškai įtikėtina, rašo Sokolovas, kad Putiną pasiekė ar tikri, ar pramanyti gandai generolus kažin ką rezgant prieš jį. Tačiau dabartinis Kremliaus valdovas, skirtingai nuo Chruščiovo, sąmokslininkų nepasigailėjo (perspėdamas ir kitus). FSB slaptose laboratorijose, paveldėtose iš KGB ir dar ankstesnių pirmtakų, seniai esama nuodų, sukeliančių ūmų širdies nepakankamumą… Tačiau nieko tikra nežinoma, perspėja Sokolovas. Teoriškai galima įtarti, kad du generolus pašalino ir kokia nors ukrainiečių diversantų grupė, tačiau sunku patikėti ją galėjus atlikti tokį žygį. O svarbiausia, – neabejoja profesorius, – visiškai neįtikėtina, kad tokią užduotį galėjo duoti politinė vadovybė.
Taigi nė galvon neateina mintis Kijevą galint ryžtis tokiam žingsniui, o štai Kremliaus klasta turima omenyje visada, vos kokį garsesnį asmenį ištinka mirtis. Tokia reputacija.
Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Publikacija „Europos „minkštoji galia“ laimi „Rytų partnerystės“ metodu“ (https://slaptai.lt/arunas-spraunius-europos-minkstoji-galia-laimi-rytu-partnerystes-metodu/) baigta konstatavimu, kad ištrūkusių iš Rusijos „geopolitinio glėbio“ ir geopolitinį svorį įgijusių Baltijos šalių politikai (be abejo, ir Lietuvos) turi būti ypač atsakingi visų šešių „Rytų partnerystės“ programos narių atvilgiu.
Programoje dalyvauja labai skirtingos šalys – trys turi Asociacijos sutartį su ES, dvi įeina į Rusijos vadovaujamas Eurazijos ekonominę sąjungą bei Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją. Dvi šalys naujausioje istorijoje yra patyrusios Rusijos agresiją, teritorinių konfliktų židinių čia iš viso 6 (Padniestrė, Krymas, rytų Ukraina, pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas).
Per beveik porą savaičių taip ir nesulaukus atsakymų įklausimus šia tema iš europarlamentarų Petro Auštrevičiaus ir Laimos Andrikienės, tenka konstatuoti – ką gi, galima dirbti su tuo, kas yra. Taigi, iš eilės: „budinčiais” pareiškimais „Rytų partnerystės“ susitikimo Briuselyje kuluaruose pasižymėjo Baltijos šalių politikai. Latvijos užsienio reikalų ministras Edgaras Rinkevičius pareiškė suprantąs posovietinės erdvės draugus, pageidaujančius Europos Sąjungos (ES) narystės konkrečios perspektyvos, deja, tam niekas nepasirengęs nei Bendrijoje (ES nėra vienybės šiuo klausimu), nei tarp rytų partnerių. ES šį pusmetį pirmininkaujančios Estijos premjeras Jüris Ratasas „Rytų partnerystę“ įvardijo prioritetine Europai, Lietuvos diplomatijos vadovas Linas Linkevičius ją pavadino sėkmės istorija ir nurodė, jog svarbu toliau padėti partneriams įgyvendinti reformas ir ragino pripažinti dalies jų europinį pasirinkimą. Būtent.
Vis dėlto tai subtili tema. Ir ES atstovybės vadovas Kijeve Huguesas Mingarellis yra konstatavęs, kad „Rytų parnerytės“ narės labai skirtingos, taigi Bendrijos santykiai su jomis skiriasi. Tarkime, Ukrainą ponas H. Mingarellis įvardija neabejotinu pastarųjų 3-4 metų „Parnerystės“ proceso varikliu. Primintina, kad Kijevo aktyvumo rezulatatas yra Lietuvos politiko Andriaus Kubiliaus inicijuotas vadinamasis „Marshallo planas Ukrainai“, numatantis po 5 milijardus eurų metinių investicijų į jos ekonomiką 2018-2020 m. Kijevo euroatlantinis vektorius abejonių nekelia.
Europos Strateginės žvalgybos saugumo centras, ESISC
Šiemet pirmą kartą į susitikimą pakviestas Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka vietoj savęs pasiuntė užsienio reikalų ministrą Vladimirą Makeių. Primintina, kad kaip tik „Rytų partnerystės“ susitikimo išvakarėse baltarusių saugumas sulaikė ukrainiečių žurnalistą Pavlą Šaroiko ir pramoninką Aleksandrą Skibą bei išsiuntė vieną Ukrainos diplomatą. Komentuodamas šią nemalonią situaciją buvęs Ukrainos pasiuntinys Baltarusijoje Romanas Bessmertnas pastebėjo, kad visa tai organizavo Kremlius, taip siųsdamas A. Lukašenkai draudimo vykti į Briuselį ženklą. Maskva pavydžiai stebi „Rytų partnerystės“ raidą ir neleidžia Minskui „savivalės“, todėl prie Baltarusijos prezidento ir „pristatytas“ V. Makeius, kuris sovietiniais metais dirbo Odesos apskrities KGB. Bet kuriuo atveju iš Minsko sklinda „laviravimo“ retorika, Baltarusijos užsienio reikalų ministras jau po susitikimo Briuselyje pareiškė, kad jo šaliai prioritetas yra narystė Maskvos kuruojamoje Eurazijos ekonominėje sąjungoje ir tik paskui – ES.
R. Bessmertno teigimu, Maskva mėgina bent jau „kontroliuoti“ buvusių sovietinių respublikų suartėjimą su Vakarais. Jei A.Lukšenkai daromas spaudimas, Armėnijos prezidentui Seržui Sargsianui „leidžiama“ vykti į „Rytų partnerystės“ susitikimus, tiesa, iškart po Briuselio Rusijos sąjungininkės Armėnijos lyderis iškart nuskubėjo į Minską „prisiduoti“ virūnių susitikime Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, į kurios sudėtį įeina Armėnija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgizija, Rusija ir Tadžikistanas.
Ukrainos simboliai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Užtat karo stovyje su Rusija esanti Ukraina spaudžiama grubiai ir tiesmukiškai. Kijevui tenka priešintis Maskvos pastangoms „atkertančia“ infrastruktūra bei Rusijos duominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos muitų politika izoliuoti Ukrainą. 2016 metų sausio 4-ąją Ukrainos ekonominio vystymo bei prekybos ministerija informavo, kad Maskva visiškai sustabdė ukrainietiškų prekių tranzitą per savo teritoriją, praėjusį rugpjūtį (metais anksčiau nei planuota) rusai baigė tiesti Ukrainą lenkiančią geležinkelio atkarpą, kas kartu su kitais infrastruktūros projektais (vamzdynai „Šiaurės srautas-2“, „Turkijos srautas“) grasina istoriškai tiltu tarp Vakarų ir Rytų buvusią Ukrainą paversti „sala“.
Kijevas logiškai ieško sąjungininkių bei supratimo ir jo randa Azerbaidžane. Praėjusių metų liepą lankydamasis Baku Ukrainos prezidentas Petro Porošenka bendroje spaudos konferencijoje su Azerbaidžano kolega Ilhamu Alijevu konstatavo abiejų šalių giminingą požiūrį į globalias bei regionines aktualijas, pasak prezidento, Baku visada suprato Ukrainą, taigi dabar gali tikėtis Kijevo palaikymo taip pat Azerbaidžano teritorinio vientisumo klausimu.
Kijevas kaip nepriimtiną nurodo dabartinį Kalnų Karabacho statusą. Rugsėjo 8-ąją Odesoje Ukrainos „Ukrzaliznycja“, „Gruzijos geležinkelių“ bei „Azerbaidžano geležinkelių“ vadovai pasirašė Bendradarbiavimo memorandumą dėl bendro „Ukrzaliznycja“ keltų naudojimo, vystant krovinių gabenimas maršrutą „ES-Ukraina-Juodoji jūra-Gruzija-Azerbaidžanas-Kaspijos jūra-pietryčių Azijos regionas“. Praėjusių metų sausio 14 dieną Baku Azerbaidžano, Kazachstano, Gruzijos bei Ukrainos geležinkelius valdančių valstybinių kompanijų vadovai pasirašė protokolą dėl konkurencingų krovinių gabenimo tarifų taikymo tuo pačiu transporto maršutu.
Kalbant apie buvusių sovietinių respublikų pastangas vaduotis iš priklausomybės nuo Rusijos, tinka priminti, jog Gruzija liovėsi pirkti rusų koncerno „Gazprom“ gamtines dujas 2007-aisiais po to, kai Rusija okupavo dalį jos teritorijos. Tbilisis iš „Gazprom“ ima tik 10 proc. nuo tranzitinių dujų į Armėniją kaip atlygį už vamzdyno gruziniškos atšakos eksploataciją. Šiuo metu Gruzija beveik 80 proc. jai reikalingų dujų perka iš Azerbaidžano, be to, šios šalies energetikos bendrovės SOCAR dukterinė įmonė „SOCAR Georgia Gas“ Gruzijoje nuo 2009 metų yra nutiesusi beveik 7 tūkstančius kilometrų regioninių gamtinių dujų magistralių.
Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas žemėlapyje. Slaptai.lt nuotr.
Baku pirmininkauja Ukrainą, Moldovą, Azerbaidžaną bei Gruziją vienijančiai GUAM (organizacija už demokratiją bei ekonominį vystymąsi). 1997 metų spalį Strasbūre įsteigta regioninė organizacija po beveik dešimtmetį trukusios „komos“ ėmė atgyti šių metų pavasarį, kai kovo 27-ąją į Kijeve surengtoje konferencijoje dalyvavo Ukrainos, Moldovos, Gruzijos ministrai pirmininkai bei Azerbaidžano vicepremjeras. Kaip praėjusių metų gruodį yra nurodęs GUAM generalinis sekretorius Azerbaidžano diplomatas Altaius Efendiyevas, jo šalis suinteresuota atgimimu organizacijos kaip bendradarbiavimo aikštelės, kurioje galima koordinuoti konfliktų GUAM regione sureguliavimą.
Armėnija nuo tokių regioninių struktūrų kaip GUAM ar iniciatyvų pagelbėti Ukrainai vaduotis iš Rusijos siekiamos primesti izoliacijos laikosi atokiai, nes konflikte su Azarbaidžanu dėl Kalnų Karabacho jos sąjunginkė yra Maskva. Čia primintinas incidentas Kijeve lapkričio 28-30 dienomis vykusioje 50-ojoje Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (JJEBO) parlamentinės asamblėjos sesijoje, kai Armėnijos delegacija surengė protesto demaršą prieš ukrainiečių siūlymą į sesijos deklaraciją įtraukti punktą apie pagarbą tarptautiniu lygiu pripažįstamam organizacijos narių šalių teritoriniam vientisumui (incidentas aptartas publikacijoje „Apie Baltijos šalių politikų atsakomybę visų buvusių posovietinių respublikų atžvilgiu – tarpinis fragmentas iš Kijevo“ – https://slaptai.lt/apie-baltijos-saliu-politiku-atsakomybe-visu-buvusiu-posovietiniu-respubliku-atzvilgiu-tarpinis-fragmentas-is-kijevo/).
Ypač skaudus teritorinis konfliktas tarp kaimynių dėl Kalnų Karabacho, deja, jau turi geopolitinių pasekmių. Briuselyje nuo 2002-ųjų dirbanti organizacija „European Strategic Intelligence and Security Center“ (ESISC) šių metų kovo pradžioje paskelbė ataskaitą „Armėnų ryšininkas: ESBO slaptosios grupės tinklas ir tarptautinės teisės pažeidimai“ (visas tekstas – www.esisc.org), pasak kurios, prieš Azerbaidžaną veikianti po visą pasaulį išsibarsčiusi armėnų diaspora pasitelkia lobistines Europos organizacijas bei europarlamentarus. Daromas spaudimas tarptautinei opinijai, kad teritorinis ginčas būtų sprendžiamas Jerevanui naudingomis sąlygomis. Pasak ESISC ataskaitos, antiazerbaidžanietiška ir proarmėniška europarlamentarų grupė susiformavo maždaug 2012 metais, kai latvis Nilas Muižniekas buvo paskirtas žmogaus teisių komisaru Europos Taryboje (ET). Užėmęs įtakingas pareigas europarlamentaras stengėsi ir tebesistengia į proarmėnišką veiklą įtraukti kolegas, ypač aktyviai „medžiojami“ Šiaurės šalių ir Baltijos valstybių politikai. N. Muižniekas elgiasi taip, tarsi nežinotų JT saugumo Tarybos rezoliucijų (822, 853, 874, 884), smerkiančių Armėnijos veiksmus okupavus Kalnų Karabachą.
Europarlamentaro Petro Auštrevičiaus biuras Vilniuje. Slaptai.lt nuotrauka
ESISC atsakaitoje antiazerbaidžanietišku centru įvardinta ir nevyriausybinė organizacija „European Stability Initiative“, kurios tikslas – diskredituoti oficialųjį Baku ir ESBO struktūrose dirbančią azerbaidžaniečių delegaciją. Organizacijos štabas – Berlyne, žinomi jos ryšiai su Vakarų armėnų diasporomis, pavyzdžiui, Pasaulio labdaros sąjungos vadovu Bergu Setrakianu, šis filantropas reikalauja, kad pasaulis remtų separatistinį „Arcahas“ (taip armėnai vadina Kalnų Karabachą) judėjimą. Organizacija bendaradrbiauja su olandų europarlamentaru Piteriu Omtzichtu, kurį remia armėnų diasporos, jis dažnai svečiuojasi Jerevane, Kalnų Karabache, priklauso klubui „Armėnijos draugai Europoje“ ir yra nuoseklus Azerbaidžano kritikas.
Olandų politikas Piteris Omtzichtas
Neseniai šis politikas savo šalyje įsivėlė į apgailėtiną istoriją, nes greta Kalnų Karabacho seniai eksploatuoja Nyderlandams skaudžią temą dėl 2014-ųjų liepos 17 dieną rytų Ukrainoje numušto iš Amsterdamo į į Kualą Lumpūrą skridusio „Malaysia Airlines“ oro lainerio, kuomet žuvo 298 žmonės (didžiausia 21 amžiaus tragedija po 2001 metų Rugsėjo 11-osios teroro aktų Amerikoje). Priešingai tarptautinei tyrėjų komisijai, pateikusiai įrodymus, kad keleivinį lėktuvą numušė Ukrainos rytuose veikiantys separatistai zenitiniu-raketiniu kompleksu „Buk“, kuris buvo pristatytas iš Rusijos, ponas P.Omtzichtas be jokių įrodymų dėl tragedijos kaltina Kijevą. Nyderlandų leidinys „DutchNews.nl“ atskleidė, kad lapkričio pabaigoje politikas ne tik padėjo tragedijos priežasties Maskvos versiją platinančiam melagingam liudytojui Aleksandrui R. prasmukti į katastrofos aukų artimųjų spaudos konferenciją, bet ir parengė jam tekstą, kuris sukėlė skandalą. Nyderlandų ministrui pirmininkui Markui Ruttei paraginus P.Omtzichtą atsistatydinti, šis ciniškai atsimušė, esą įvyko „klaida“. Vis dėlto tai „stiprūs“ faktai, kaip Jerevanas siekia paveikti politikus bei viešąją opiniją Europoje.
Todėl ir tenka akcentuoti Baltijos šalių politikų atsakomybę „Rytų partnerystės“ dalyvių-šalių atžvilgiu. Jokie įstatymai nedraudžia niekam privačiai manyti, jog Armėnija artimesnė Lietuvai už Azerbaidžaną. Tačiau pavojus kyla, kai Lietuvos oficalūs asmenys pradeda, tegul ir netiesiogiai, ginčyti NATO, ES ir Lietuvos pripažįstamą Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą.
Politikas Algis Kašėta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Mūsų šalyje šiais metais svečiavosi armėnų delegacija, prisistačiusi niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos atstovais. Ją lydėjo mažų mažiausiai vienas Seimo narys – Povilas Urbšys. Priėmė Varėnos rajono meras Algis Kašėta.
Šis tekstas pradėtas nuo to, kad atsakymų iš europarlamentarų šia problematika nesulaukta– tai irgi galbūt signalizuoja apie jų požiūrį į problemą. Bet iš sovietijos ištrūkusių Baltijos šalių politikai apie buvusių „sovietinių sesių“ intencijas turi spręsti vadovaudamiesi jų realiais veiksmais, o ne aplinkybe, kiek kuri nacija jiems asmeniškai simpatiška.
Čia pateikti faktai apie Baku ir Jerevano laikysenos skirtumus Maskvos agresiją patyrusių Gruzijos bei Ukrainos atžvilgiu šiaip jau išraiškingesni už bet kokius įtikinėjimus.
Gintaro Visocko knyga „Juodojo sodo tragedija“ (išleista Mokslotyros instituto, spausdino „Standartų spaustuvė“, 2016) apie skaudžius ir prieštaringus Azerbaidžano ir Armėnijos santykius (Juodasis Sodas – taip verčiasi iš azerbaidžaniečių kalbos Kalnų Karabacho pavadinimas) į mano rankas pateko atsitiktinai. Tačiau kartą prisėdęs pavartyti šią knygą, nepastebimai pačiam sau įsitraukiau, pamiršęs viską aplinkui, ir, kaip sakoma, knygą prarijau vienu ypu.
Apie Azerbaidžaną lietuviškai be „Juodojo Sodo tragedijos” išleista dar keletas svarbių veikalų. Pavyzdžiui, istoriko Algimanto Liekio ir publicisto Leono Juršos darbai. Slaptai.lt nuotr.
Taigi mažiausias dalykas, ką čia randame – tai intriguojantys, nepaliekantys skaitytojo abejingu pasakojimai. Kita vertus, kai nusprendžiau parašyti atsiliepimą apie savo įspūdžius, iškart supratau, kad nepatrauksiu iki normalios recenzijos, nesu pajėgus pateikti atsakingą leidinio aprašą dėl tos paprasčiausios priežasties, jog trūksta kompetencijos savarankiškai pasamprotauti apie tokią slidžią problematiką kaip dviejų tautų tragiška priešprieša, – reikėtų visą vasarą prasėdėti skaitant įvairiausio pobūdžio žinynus, istorikų darbus, bent apytikriai susipažinti su įspūdinga istoriografija.
Jeigu sakysite, kad dėl to nėra ko kvaršinti galvos, nes mūsų autorius už mus visus susipažino su reikalingais istoriniais šaltiniais, leisiu sau pastebėti, kad garbusis autorius visiškai nesislapsto, jog labai aiškiai yra užsiangažavęs Azerbaidžano naudai, kai, tarsi siekdamas nuomonių balanso, bando nusakyti įvykių eigą tuo rakursu, kaip tai atrodo žiūrint iš Baku pusės.
Kita vertus, nepasakyčiau, kad čia žiūrimą į skaudžių prieštarų susipynusį mazgą azerbaidžaniečio akimis, greičiau yra taip, kad skaudžią istoriją mums gviešiasi papasakoti žurnalistas, į pasaulį žiūrintis įsimylėjusio Azerbaidžaną žmogaus akimis. Taigi kitas klausimas, kurį čia, kviečiant skaityti šią knygą, galime kelti – ar meilė gali būti geras patarėjas, siekiant tiesos, teisingo dalykų padėties nušvietimo, bandant susivokti ne paprastoje situacijoje?
„Juodojo Sodo tragedija”. Žurnalisto Gintaro Visocko knyga apie Azerbaidžaną. Slaptai.lt nuotr.
Meilė, švelniai tariant, nėra privaloma įsipareigojimo objektyvumui sąlyga, ar ne? Tačiau mūsų situacija yra ypatinga tuo, kad mes paprastai vadovaujamės armėniška įvykių versija, taigi reikia didelio pasišventėlio, kuris ryžtųsi papasakoti kitą, ne tokią patogią versiją. Be to, tai nereiškia, kad diametraliai priešingi pasakojimai vienodu laipsniu iškreivina erdvę, o tiesa slypi kažkur per vidurį. G. Visocko knyga yra verta doro pagyrimo dėl to, jog ji padeda didesniu ar mažesniu laipsniu išsivaduoti iš prigijusių stereotipų, įsisenėjusių štampų, atkreipdama dėmesį į aplinkybes, kurios negali būti paaiškintos ankstesnio pasakojimo schemoje, kartas nuo karto primena faktus, įpareigojančius prasikrapštyti akis.
Kai pagalvoji, reikia įdėti pastangų, jog mes prisimintume akivaizdų faktą, kad ne Azerbaidžanas užpuolė Armėniją, o Armėnija iniciavo separatistinių nuotaikų įsivyravimą Kalnų Karabache ir keliuose šalutiniuose Azerbaidžano jurisdikcijose rajonuose, taigi pasitvarkė čia lygiai taip, kaip dabar tvarkosi Rusija Ukrainos žemėse, kuriose žymią populiacijos dalį sudaro rusakalbiai gyventojai. Iš tiesų, kaip primena autorius, labai panašiai buvo okupuotos Padniestrė, Abchazija, Krymas…
Žinia, Kalnų Karabachas buvo okupuotas ir dabartinis apsišaukėliškas jo status quo yra įtvirtintas su tų pačių rusų pagalba. Skaitant šią knygą ne kartą turėjau progą pagalvoti apie tai – kaip reaguotume mes, jeigu nuo Lietuvos būtų atplėštas Vilniaus kraštas, Klaipėda?.. Taigi žiauriu akibrokštu reikia laikyti knygoje aptariamą faktą, kad Lietuvos Seime andai buvo įkurta draugystės su Kalnų Karabachu, civilizuotų šalių nepripažįstamu valstybiniu dariniu, draugija. Galima daiktas, toks nesusipratimas kyla ne iš blogos valios, bet iš baisaus neišmanymo, tačiau nuo to ne lengviau ant dūšios susipratusiam piliečiui. Žala neišmatuojama tik galimais nuostoliais diplomatinių santykių su Azerbaidžanu plotmėje, ne mažiau nesmagu dėl to, kad mūsų tautos atstovai šiuo atveju kažkaip atmestinai, padrikai, nepreciziškai elgiasi pačios teisingumo idėjos atžvilgiu.
Labai švariai knygos puslapiuose ne kartą nuskamba žodžiai, tampantys savotišku knygos leitmotyvu, kad Azerbaidžanas labai taktiškai, neįkyriai beldžiasi į mūsų duris, korektiškai primena apie savo viltis, kad bus laikomasi bent formalaus teisingumo principų, o mes neretai atsisukame su pikta grimasa veide.
Nedidelė paslaptis, kad armėnų diasporos JAV ir kai kuriuose Europos šalyse yra įtakingi lobistai, išmaniai primetantys tendencingą požiūrį vyriausybėms ir šalių visuomeninei nuomonei. Ta proga prisiminiau, kad dar Imannuelis Kantas, atkreipęs dėmesį į šios tautos žmonių protingumą ir apsukrumą, sugebėjimą daryti įtaką aplinkybėms, viename iš savo paskutiniųjų darbų „Pragmatinė filosofija“ yra palikęs tokius žodžius: kur praėjo armėnas, ten ir žydui nėra ką veikti…
Kita vertus, ne paslaptis ir tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais ekonomiškai labai sustiprėjęs, tampantis vis labiau įtakingu geopolitiniu žaidėju Azerbaidžanas įdeda nemažai pastangų gerinant savo įvaizdį pasaulyje, ypač ieškodamas būdų laimėti Vakarų pasaulio žmonių simpatijas. Taigi kyla klausimas – ar ir mūsų autorius yra lobistas tradicine to žodžio reikšme, besistengiantis dėl Azerbaidžano naudos pagal įprastą lobistinės veiklos kanoną?
Pradėjome knygos aptarimą nuo fakto konstatavimo, kad Azerbaidžanas yra mūsų autoriaus pasija, kitaip tariant, tokia meilė, kurios neįmanoma nuslėpti kaip žarijos išdžiūvusioje šieno kupetoje, bet įsivaizduojame, kad visados atsiras toks įtarumo metodologijos pasekėjas, kuris norės paklausti – ar šis autorius nederina savo meilės su kokio nors pobūdžio merkantiliniu suinteresuotumu? Jeigu klausiate mano nuomonės, pasakyčiau taip, kad, regis, šios knygos autorių veža savosios misijos prasmingumo suvokimas, tikėjimas, kad pilnutinė tiesa ir įvairiapusiškesnis aplinkybių žinojimas jo paties tautiečiams yra labiau reikalingas dalykas nei dalinė tiesa ir selektyvus faktų grupavimas.
Todėl esu įsitikinės, kad mūsų politikams ir diplomatams, mezgantiems ryšius su Azerbaidžanu, labai svarbu būtų pasinaudoti šio žurnalisto įdirbiu, įsiklausyti į jo patarimus, pasimokyti subtilumo bendraujant su rytų žmonėmis.
Kas šioje knygoje manęs neįtikino? Neneigdamas armėnų žudynių, įgijusio masinį pobūdį XXa. pradžioje, fakto, autorius siekia įvardyti ir tas aplinkybes, kurios pastūmėjo Osmanų imperiją į kraštutinius veiksmus. Esą tai buvo armėnų, dažnai gyvenusių pasienio zonose, nelojalumas, konfliktų metu šiai tautinei mažumai visados renkantis priešišką musulmoniškai imperijai šalių, o ypač Rusijos, pusę. Žinia, norint mušti, visados gali rasti lazdą.
Kita vertus, net jeigu nurodytos aplinkybės būtų didesniu ar mažesniu laipsniu teisingos, kalbėti apie tai, mano galva, nederėtų, nes tokiu atveju, norime to, ar nenorime, pasitarnaujame žudynių fakto racionalizacijai, kas, žinoma, nėra žudynių legitimacija ar kažkoks pateisinimas, tačiau vis dėlto verčia nejaukiai susigūžti. Kaip atrodo bent man, net vardan tiesos objektyvumo ir labiau visapusiško aplinkybių nušvietimo tokie išvedžiojimai nėra labai tinkami. Tai sakau tikrai ne dėlto, kad pasirodyčiau teisingesnis ir pažangesnis už autorių, bet todėl, jog nutylėti šio man nemalonaus akibrokšto negaliu, nors tu ką.
Teisingi yra daugiakartiniai pastebėjimai knygoje, fakto priminimai, kad tik su rusų palaikymu šiandien Armėnija įtvirtina savo interesus, tačiau savo ruožtu galėtume atšauti, kad, galimas daiktas, armėnų populiacija renkasi Rusijos pusę ne iš didelės meilės, o verčiama būtinybės, neturėdama kitų alternatyvų. Kita vertus, šioje knygoje yra keliama labai intriguojanti hipotezė, kurią dar reikėtų patikrinti ir išbandyti kontrargumentų sekoje, dėl to, kad su Rusija armėnų tauta susiejo savo likimą daug anksčiau nei mes esme įpratę manyti, toks armėnų apsisprendimas neva nėra tik mūsų laikais susiklosčiusių aplinkybių padarinys, bet kyla iš istorijos gelmės ir šios tautos prigimties.
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Knyga „Juodojo Sodo tragedija“ yra autoriaus pažintinių ir publicistinio pobūdžio straipsnių, skelbtų internetiniame www. slaptai.lt portale 2013 – 2016-aisiais metais, rinkinys, papildant skelbtą medžiagą ekskursais į tragišką Azerbaidžano istoriją. Tiesą sakant, šio atsiliepimo autorių nustebino neįtikėtinas sugebėjimas sulydyti skirtingų metų ir tematikos publikacijas į vieną visumą, kai paviršiuje glūdinčių siūlių beveik nesimato. Kita vertus, žiūrint jau iš knygos atsiradimo situacijos, ankstesnės publikacijos gali būti prilygintos veidrodžio šukėms, kurios dabar buvo sulipdytos į vientisą veidrodžio ekraną.
Ką atspindi arba, kitaip tariant, rodo toks veidrodis? Ogi – Juodojo sodo tragediją!
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas paverstas griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
Arcachas… Tokios valstybės nerasite nė viename tarptautinių taisyklių ir normų besilaikančiame Pasaulio žemėlapyje. Valstybės šiuo pavadinimu nėra pripažinusios nei NATO, nei Europos Sąjungos šalys. Tokios valstybės niekad nėra minėjusi ir Jungtinių Tautų Organizacija (JTO).
Jei neužtenka tarptautinės bendruomenės patikinimų, kad tokiu pavadinimu valstybės tikrai nėra, dėl paaiškinimo kreipkitės į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. Oficialus Lietuvos URM atsakymas bus kategoriškas – ši valstybė neegzistuoja. Prašykite garsiausių Lietuvos geografų paaiškinimų, ir jie kalbės panašiai – tokia valstybė neegzistuoja. Nebent fantastiniuose romanuose…
Ir vis dėlto Vilniuje buvo surengta paroda „Arcachas: jauna valstybė senoviniame krašte“. Kam privalome „dėkoti“ už parodą – fantastinių romanų autoriams? Ne. Fantastikos mėgėjai šį sykį niekuo dėti. Viskas kur kas rimčiau, sudėtingiau.
Plakate, kurį pavyko gauti, skelbta, jog parodą bus leidžiama lankyti 2017-ųjų metų liepos 4 – 7 dienomis galerijoje „Menų vartai“ (Vilniaus g. 39, Mokytojų namai, Vilnius). Pirmasis įtarimas – kodėl taip trumpai, kodėl vos keletą dienų? Juk kiekvienas panašius renginius organizuojantis asmuo širdies gilumoje trokšta, kad paroda dirbtų ilgai – tegul ją išvysta kuo daugiau svečių.
Azerbaidžanietė Gulijeva Sahiba ir jos dukrelė Gulijeva Zahra. Jos žuvo po karinių Armėnijos atakų, surengtų liepos 4-ąją
Antrasis įtarimas – kodėl paroda atidaroma būtent liepos 4 – 7 dienomis, kai visa Lietuva švenčia Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, kai lietuvių dėmesys sutelktas Karaliaus Mindaugo asmenybei, kai Lietuvoje nedirba oficialios įstaigos?
Trečioji keistenybė – paroda buvo uždaryta dar anksčiau, nei skelbta plakate. Liepos 5-ąją apie 17 valandą vakaro nuskubėjęs į Mokytojų namus Arcachą reklamuojančių plakatų jau neaptikau, o užlipęs į trečiąjį aukštą, kur įsikūrusi galerija, sužinojau, kad paroda skubiai išformuota. Taigi ji veikė vos dvi dienas.
Kas tikrieji jos orgaizatoriai? Galima drąsiai teigti, jog tai – Azerbaidžano žemes okupavusios Armėnijos provokacija. Juk mažytis užrašas atsitiktinai gauto plakato apačioje bylojo, kad užsakovas – Armėnijos užsienio reikalų ministerija.
Bet ir be užrašo „Armėnijos URM“ akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas, pasitelkdamas į pagalbą tiek Lietuvoje gyvenančius armėnus, tiek politinėse Pietų Kaukazo intrigose nesusigaudančius lietuvius, siekia įpiršti Lietuvai nuomonę, esą Kalnų Karabachas (iškraipydami tikrąjį Kalnų Karabacho pavadinimą armėnų separatistai vadina jį Arcachu ir tuo įžeidžia azerbaidžaniečius) nuo seno priklauso armėnų tautai.
Šią mintį garsinančios jėgos tyčia nutyli kategoriškus tarptautinės bendruomenės pareiškimus, kad Kalnų Karabachas – neatskiriama Azerbaidžano dalis, kad visi armėnų kariniai daliniai privalo kuo greičiau palikti šią teritoriją, kad Baku – tikrasis Kalnų Karabacho šeimininkas. Separatistinių užmačių turinčios armėnų jėgos taip pat nutyli, kad šį kraštą 1990 – 1994-aisiais užgrobti joms padėjusios Rusijos ginkluotosios pajėgos (Armėnijos teritorijoje ilgiems dešimtmečiams dislokuota Rusijos karinė bazė).
Armėnų separatistai daug ką stengiasi nutylėti. Laimė, lietuviai – vis budresni, akylesni. Jie jau pradeda suvokti, jog nėra didelio skirtumo tarp Krymo, Padniestrės, Abchazijos ir Pietų Osetijos okupacijų, kurias surengė Kremlius, ir Kalnų Karabacho okupacijos, kurią surengė Rusijos ginkluotųjų pajėgų padedama Armėnija. Apie tai byloja ir provokacinio pobūdžio parodą įsileidusios galerijos vadovų elgesys – vos tik supratę politinę potekstę jie parodą nedelsiant uždarė. Tikėkime, jog ne tik uždarė, bet ir atsiprašė azerbaidžaniečių. O jei neatsiprašė, tai galerijos „Menų vartai“ vadovų vardu už nesusipratimą Azerbaidžano turėtų atsipašyti pats Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Beje, net ir oficialaus Lietuvos URM vadovo atsiprašymo neužtenka. Vaizdžiai tariant, ant kilimo Lietuvos užsienio reikalų ministerijon rimtam pokalbiui turėtų būti iškviestas Armėnijos ambasadorius. Armėnija gali turėti išskirtinę nuomonę pačiais įvairiausiais klausimais. Armėnijos nuomonė nebūtinai privalo sutapti su Lietuvos pozicija. Tačiau Lietuva neturi leist Armėnijai savo teritorijoje neigti akivaizdžiausią tiesą – Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano žemė. Teritorinio vientisumo principų nepaisymas – labai pavojingas užsiėmimas.
Knygos „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai” viršelis. Knygos autorius – Leonas Jurša. Slaptai.lt nuotr.
Dabar gi atrodo, kad Armėnija deda milžiniškas pastangas, jog sukiršintų Lietuvą su Azerbaidžanu, jog Lietuvos nedraugams leistų kaltinti mus neprincipingai remiant šalių teritorinį vientisumą. Suprask, lietuviai gina Moldovos, Gruzijos, Ukrainos teises į prarastas teritorijas, o štai dėl Kalnų Karabacho priklausomybės – neva dvejoja. O juk nedvejoja – oficiali Vilniaus pozicija: „Kalnų Karabachas privalo būti grąžintas Azerbaidžanui“.
Separatistinės parodos surengimas Vilniuje turi ir dar keletą negražių aspektų. Su Vakarais draugauti siekiantį Azeraidžaną įžeidusi paroda Vilniuje surengta būtent Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventės išvakarėse, todėl separatizmu sergančių armėnų pastangomis mūsų šventė azerbaidžaniečiams gali asocijuotis su politiniais akibrokštais. Lietuvoje reziduojančiam Armėnijos ambasadoriui Tigranui Mkrtčanui tokių akibrokštų nederėtų dovanoti.
Juolab kad esama dar vieno bjauraus niuanso.
Liepos 4-osios vakarą Armėnijos karinės pajėgos surengė naują stambią provokaciją – karinį išpuolį prieš civilius azerbaidžaniečius. Kai Vilniuje buvo atidaroma paroda apie Arcachą, armėnų kariškiai intensyviai apšaudė taikias azerbaidžaniečių gyvenvietes Fizuli rajone.
Dėl išpuolių Alhanly kaime žuvo 50 -ies metų amžiaus Gulijeva Sahiba ir vos dvejų metukų amžiaus sulaukusi jos dukrelė Gulijeva Zahra.
Taikios azerbaidžaniečių gyvenvietės apšaudomos specialiai – kad jie palūžtų, nusileistų, atsitrauktų.
O kaip elgiamės mes, lietuviai? Užuot prie Armėnijos ambasados surengę protesto akciją „Liaukitės žudę vaikus“, įsileidžiame provokacinio pobūdžio parodas.
Belieka tikėtis, kad tokių grubių klaidų Lietuva daugiau nebedarys. Provokacinę parodą priglaudusiems lietuviams derėtų perskaityti šiais metais išleistą publicisto Leono Juršos knygą „Tautų likimus pakeitę politikų sprendimai“ (išleido Mokslotyros institutas), kurioje išsamiai, remiantis tikrais dokumentais, pasakojama, kaip, kada ir kodėl armėnai buvo masiškai perkeliami gyventi į Azerbaidžano žemes. Štai tada bus žymiai aiškiau: ne tik Kalnų Karabachas, bet ir dabartinė Armėnijos sostinė Jerevanas – azerbaidžanietiška teritorija.
Ekspertų nuomone, 2017 metais Rusija planuoja didžiulio masto savo kariuomenės permetimą į Baltarusiją, vaizduodama, kad tai pratyboms.
Kariniai ešolonai dunda Baltarusijos pusėn
2017 metais Rusijos ginkluotosios pajėgos ketina smarkiai padidinti pervežimus geležinkelio transportu į Baltarusiją. Štai, palyginus su 2015 metais, pervežimų apimtis padidės 33 kartus, o palyginus su šiais metais – 83 kartus. Iš viso 2017 metais iš Rusijos į Baltarusiją nukeliaus iki 4162 vagonų su karinės paskirties kroviniais.
Ekspertų nuomone, tokio didelio masto perkėlimai gali reikšti, kad Rusija planuoja permesti į Baltarusiją žymią dalį neseniai atkurtos Vakarų karinės apygardos 1-osios gvardijos tankų armijos asmeninės sudėties ir išskleisti ten didelę karinę grupuotę. Ji gali būti panaudota tiek įsiveržimui į Ukrainą, tiek ir sujungimui su RF ginkluotųjų pajėgų karine grupuote Kaliningrado srityje bei vadinamojo Pabaltijo katilo sudarymui.
Be to, tokių jėgų atsiradimas Baltarusijos teritorijoje reiškia, kad įvedama visiška karinė ir politinė kontrolė Minskui, kuris stengiasi vykdyti „daugiavektorinę“ politiką Ukrainos ir Rusijos konflikte.
Išvadą, kad 2017 metais rengiami milžiniški kariuomenės permetimai iš Rusijos į Baltarusiją, galima padaryti, išstudijavus karinių krovinių gabenimo tiesioginiais tarptautiniais geležinkeliais Rusijos Federacijos Gynybos ministerijos reikmėms konkursinių varžytuvių dokumentaciją.
Padniestrės link
Ateinančiais metais taip pat užplanuota smarkiai padidinti vagonų su Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės paskirties kroviniais Padniestrės link skaičių.
Į nepripažintą Moldovos Padniestrės respubliką geležinkelio traukiniai iš Rusijos važiuoja per Ukrainą. Nepaskelbto karo tarp respublikų būsena logistikai netrukdo. Visus praėjusius metus Rusija naudojosi gudrybe: pervežimais užsiėmė vienos iš didžiausių Rusijos gabenimo geležinkeliu vežėjų dukterinė įmonė – Kijeve registruota ribotos atsakomybės bendrovė „Pirmoji krovinių kompanija Ukrainoje“. Bet ir pervežimų būdavo vos 20–30 vagonų. O štai ateinančiais metais planuojama nuvažiuosiant jau 131 vagoną.
Už visus pervežimus geležinkeliu ne per savo valstybės teritoriją Rusijos Gynybos ministerija užplanavo skirti daugiau kaip 20 mln. dolerių.
Karinių krovinių permetimo mastai iš tiesų įspūdingi. Nemažai Baltarusijoje Apostrophe‘o apklaustų ekspertų tai sieja su bendromis strateginėmis komandinėmis štabų pratybomis „Vakarai–2017“, kurios turėtų vykti Baltarusijoje ir Rusijos vakariniuose regionuose ateinančių metų rugsėjy.
Strateginės pratybos „Vakarai – 2017“
Paskutinį kartą dviejose valstybėse tokios pratybos vyko 2013 metų rudenį. O po dvejų metų Ukrainos Gynybos ministerijos Vyriausioji žvalgybos valdyba paviešino lyginamąją analizę, iš kurios matyti, kad ir pratybų „Vakarai–2013“, ir kariuomenės operatyvinė rikiuotė atitiko realius Rusijos padalinių veiksmus Ukrainos Donecko ir Luhansko srityse 2014 metų pavasarį.
Beje, kad tokios apimties karinių krovinių pervežimas siejasi su didžiulės apimties dvišalėmis pratybomis, sutinka ir Baltarusijos strateginių tyrimų instituto vyresnysis analitikas Denisas Meljancovas.
„Toks aktyvumas greičiausiai paaiškinamas 2017 metais rengiamomis įprastinėmis Baltarusijos ir Rusijos didelėmis pratybomis „Vakarai–2017“, kurioms ir prireiks permesti į Baltarusiją daugybę kariškių ir ginkluotės. Tokios pratybos paprastai rengiamos kas dvejus metus. Bet pernai pagrindinai buvo veikiama Rusijos poligonuose, todėl daug krovinių į Baltarusiją pervežti neprireikė“, – sakė jis Apostrophe‘ui.
Tačiau pratybos nenumato tokių mastų logistikos, kuri ateinantiems metams planuojama Rusijos Gynybos ministerijos tenderiuose, sako Meljancovo kolega Baltarusijos Strateginių ir užsienio politikos tyrimų centro direktorius ir Baltarusijos Ginkluotųjų pajėgų atsargos karininkas Arsenijus Sivickis.
„Pratybų versija nepasitvirtina ir lyginant 2013 metų geležinkelio pervežimų duomenis, kai Baltarusijoje vyko pratybos „Vakarai–2013“. Iš Rusijos tose pratybose mūsų respublikoje dalyvavo šiek tiek daugiau kaip pusė atskirosios motorizuotosios šaulių brigados kariškių (apie 2500 žmonių).
Jiems permesti Rusijai prireikė 20 karinių ešelonų, o tai būtų 200 vagonų. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 metais Rusijos Gynybos ministerija ketina siųsti Baltarusijos link 20 kartų daugiau vagonų, tai greičiau rodo, kad planuojama permesti į Baltarusiją didžiąją dalį neseniai atkurtos Vakarų karinės apygardos 1-osios gvardijos tankų armijos, o ne paprasčiausiai padalyvauti įprastose bendrose pratybose.
Taip pat reikia turėti omeny, kad kažkiek vagonų gali būti įforminti pagal slaptus straipsnius ir neminimi tenderyje – tai įprasta praktika, rengiant karines pratybas. Taigi, prasminga būtų vagonų skaičių padauginti iš 1,5 koeficiento, kad gautume realų Rusijos kariuomenės permetimo mastų vaizdą“, – sakė Apostrophe‘ui“ Sivickis.
Privertė atidaryti Rusijos aviacijos bazę
Tame fone negalima neprisiminti pernai beveik užmirštą istoriją, „kaip Lukošenka buvo priverstas atidaryti Baltarusijoje Rusijos aviacijos bazę“. 2015 metų rudenį Baltarusijos valdžia kategoriškai atsisakė dislokuoti respublikoje Rusijos karinę bazę. Nors apie tai kalbėta jau trečius metus.
Ir vis dėlto 2016 metų birželį Baltarusijos Gynybos ministerijos atstovas pripažino faktą, kad vyko bendra aviacijos ir priešlėktuvinės gynybos karinių dalinių, įeinančių į „Vieningąją regioninę Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos priešlėktuvinės gynybos sistemą“, valdymo komandinė štabų treniruotė. Per tą treniruotę iš Baltarusijos karinių aerodromų kilo Rusijos Su-27 ir Su-34.
Kaip prievartaujama Baltarusija
„Ir pernai, ir šiemet Rusijos aviacijos bazės Baltarusijoje klausimas aktualus, pirmiausia, agresyviam Rusijos užsienio politikos kursui tęsti. Baltarusijos valdžia iš visų jėgų stengėsi laikytis per atstumą nuo konflikto Ukrainoje, nedalyvauti aktyviai Rusijos pusėje naujajame „šaltajame kare“, tačiau jos savarankiškumas nepaprastai ribotas.
Lukašenka savo valdymo metais pats įstūmė Baltarusiją į totalią ekonominę ir politinę priklausomybę nuo Rusijos. Reikia laukti naujų Kremliaus reikalavimų bei spaudimo bendradarbiauti kariniais klausimais, įskaitant ir Rusijos ginkluotės ir Rusijos kariuomenės išplėtojimą Baltarusijos teritorijoje“, – sakė Apostrophe‘ui“ vienas iš Baltarusijos krikščioniškosios demokratijos partijos pirmininkų Vitalijus Rymaševskis.
Meljancovas taip pat mano, kad Rusijos aviacijos bazės klausimas dar neišspręstas: „Kol kas jis atidėtas dėl įnirtingo Baltarusijos priešinimosi. Minskui Rusijos aviacijos bazė itin kenksminga, nes ji demonstruoja Baltarusijos nesavarankiškumą, blogina santykius su Ukraina ir stiprina įtampą su Vakarais. Ir tai dabar, kai Minskas bando pelnytis pripažinimą kaip neutrali derybų aikštelė bei vykdyti daugiavektorinę politiką“.
Tačiau šitoje istorijoje svarbi ne tiek pati aviacijos bazė (jei objektas ir bus atidarytas, tai ne plyname lauke, o jau esamoje karinio aerodromo infrastruktūroje, ir keleto tūkstančių vagonų jai neprireiks), kiek tokio kiekio Rusijos kariuomenės permetimo į Baltarusiją padariniai.
Jeigu tai – ne klaida
„Jei toks skaičius vagonų ne atsitiktinė klaida, tai galima kalbėti apie netiesioginį įrodymą, kad Kremlius 2017 metais ketina imtis priemonių savo karinės grupuotės strateginiam išdėstymui Baltarusijos teritorijoje, o Baltarusijai tai reikš Rusijos karinį kišimąsi, siekiant įvesti visišką karinę bei politinę kontrolę.
Jeigu kiltų didelis regioninis konfliktas, Baltarusija, viena vertus, bus buferis Rusijai, o kita vertus – būtent iš Baltarusijos teritorijos Rusijos kariuomenė gali operatyviausiai susijungti su grupuote Kaliningrade – nuo Baltarusijos sienos iki Kaliningrado tik 70 km – ir tokiu būdu uždaryti „Pabaltijo katilą“.
„Šiaip ar taip, savo teritorijos suteikimas Rusijos agresyviems veiksmams prieš trečiąsias šalis ir tuo pačiu Ukrainą prilygina Baltarusiją agresyvioms šalims, kam oficialusis Minskas savanoriškai nepasiryš dėl prisiimtų garantijų ir atsakomybės už regioninio saugumo ir stabilumo išsaugojimą“, – sako Sivickis.
Beje, Baltarusijos atstovo veiksmai balsuojant JTO Trečiajame komitete už „Krymo rezoliuciją“ naktį iš lapkričio 15 į 16 verčia suabejoti, ar Minskas iš tiesų nori būti „taikdarys“. Tada, priminsim, Baltarusijos atstovas ne tik balsavo prieš dokumento priėmimą, kur Rusija vadinama „valstybe-okupante“, bet ir bandė sužlugdyti to svarstymą.
Kuo arčiau „referendumas“ su iš anksto žinomu rezultatu, tuo mažiau suprantamas to referendumo rezultatas! Kad dauguma pasisakys už prisijungimą prie RF, aišku – kitaip neverta būtų to referendumo rengti. Bet ką Rusijai daryti su ta PUOTOS PERGALE?
1. Rusija – kaip tikras brolis („PATS žūk, o brolį išsuk!“) – PRISIJUNGS Krymą. T. y. prie savo problemų prisijungs Krymo PROBLEMAS. Ekonominiu požiūriu probleminis dotacinis regionas, kurio nešiuolaikiškus kurortus BŪTŲ GALIMA paversti konkurencingais, bet koks gi psichas įdės bent rublį į regioną, kur joks užsienietis jau niekada nevažiuose, nes jo statuso niekas nepripažins…
Internete pasirodė planas, kaip Moldovai bus grąžinta atplėšta Padniestrė. Rusijos naujienų agentūra „RIA Novosti“, remdamasi nepripažintos Padniestrės KGB (Valstybės saugumo komitetas) informacija, teigia, kad yra labai rimtai analizuojama Moldovos vidaus reikalų ministro Dorino Rečano konfidencialaus laiško kopija, adresuota vicepremjerui Jevgenijui Karpovui.
Toje kopijoje neva minimas slaptas Padniestrės prisijungimas prie Moldovos. Laiško kopijoje tvirtinama, kad pagal šį planą (Reintegracijos strategijos 2012–2014 m. įgyvendinimo planas) sudarytos sąlygos Benderų miestui ir jo apylinkėms pereiti į Moldovos pavaldumą.
Pateiktoje laiško kopijoje taip pat rašoma, kad su Moldovos slaptųjų tarnybų pagalba bus trukdoma priimti kai kuriuos įstatymus Padniestrėje.
Kai per televiziją kalbančios galvos su užsidegimu ima aiškinti apie lenkų tautybės piliečių pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose ir dvikalbius gatvių užrašus, pagalvoji, ar tai strateginis ir šiuo metu svarbiausias Lietuvos klausimas pradedant dirbti naujai Vyriausybei.
Tarsi vyksta porinkiminis pasirodymas, kas aršiau tuo klausimu pasisakys, atrodytų, protingų žmonių, bet… Čia imi ir susimąstai, ar jie kada nors skaitė Lietuvos Konstituciją, ar žino, kad Lietuva turi Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą, ar suvokia, koks Konstitucinio Teismo išaiškinimas buvo priimtas pavardžių rašybos klausimu ir kas jame parašyta. Kaip žmonės sako, tarsi kažkada buvo girdėję kažkurioje bažnyčioje skambinant…
Buvęs Moldovos Respublikos informacijos ir saugumo tarnybos (IST) darbuotojas atsargos papulkininkis Nikolajus Lupašku apkaltino dabartinius vadovus nekompetencija ir parsidavėliškumu užsienio šalių interesams.
Papulkininkio teigimu, dauguma IST darbuotojų – generolai ir pulkininkai – nėra profesionalai, ginantys nacionalinius interesus, o pasirenkami pagal „kūmos“ principą ir ištikimybę „partijos bosui“.
Visų neramumų ir vaivorykštinių revoliucijų metu valstybės, kuriose rutuliuojasi šie įvykiai, tampa lengviau pažeidžiamos. Tuo pasinaudoja kaimynai, turintys pretenzijų į jų teritorijas.
Atsiradus tokiai progai, jie stengiasi ,,apkarpyti“ valstybių, turinčių vidinių bėdų, žemėlapius. Tokių pavyzdžių vien tik buvusioje Tarybų Sąjungoje daugybė: Padniestrės Respublika Moldovoje, Šiaurės Osetija Gruzijoje, Kalnų Karabachas Azerbaidžane. Galima prisiminti Rusijos pastangas prisijungti Rytų Ukrainą…
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome Vilniuje, kai jis viešėjo mūsų šalyje, atvykęs į politinio pobūdžio tarptautinę konferenciją. Istorikas O.Cyku sutiko atsakyti į visus “XXI amžiaus” klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti 14-osios armijos jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių… Klausimų svečiui pateikėme daug, kadangi apie gyvenimą šiandieninėje Moldovoje turime labai mažai žinių. Informacijos iš Baltarusijos ir Ukrainos esamai. O štai apie Modlovą negirdėjome beveik nieko.
Beje, paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “jaustumėmės labai laimingi, jei kamuotų tik jūsiškės bėdos”.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Beje, svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…
Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai – 2-oji (paskutinė) videointerviu su svečiu iš Kišiniovo dalis.
Su Laisvojo tarptautinio Moldovos universiteto Istorijos ir politikos mokslų instituto direktoriumi dr. Oktavianu Cyku susipažinome gruodžio 4-ąją Vilniuje, konferencijoje “Baltijos kelias – kelias į laisvę”. Kitos dienos rytą istorikas O.Cyku videostudijai “SLAPTAI” sutiko atsakyti į keletą klausimų. Svečias iš Kišiniovo atsakė į visus mums rūpėjusius klausimus: prorusiškos ar prorumuniškos jėgos valdo Moldovą, ar daug skirtumų tarp moldavų ir rumunų tautų, ar pavyks Kišiniovui iš Kremliaus atsiimti jėga atplėštą Padniestrės regioną, ar Moldovos jaunimas nuoširdžiai tiki narystės NATO ir Europos Sąjungos privalumais, ar daug jų šalyje – milijonierių…
Paprašytas apibūdinti, kokią Lietuvą šiandien mato moldavai, istorikas Oktavianas Cyku, beje, laikantis save tikru rumunu, pabrėžė: “Mes jaustumėmės labai laimingi, jei mus kamuotų tik jūsiškės bėdos”. Tai: 1-asis interviu su svečiu iš Kišiniovo. Netrukus bus paskelbta antroji pokalbio dalis.
