Eurai. Keletas kupiūrų. Slaptai.lt nuotr.

Lietuva antradienį tarptautinėse kapitalo rinkose pasiskolino 1,75 mlrd. eurų, išleisdama 30 metų trukmės euroobligacijų emisiją. Metinė palūkanų norma yra kaip niekad maža, – lyginant su anksčiau išleistomis tokios pat trukmės emisijomis, jos daugiau nei triskart mažesnės, pranešė Finansų ministerija.
 
„Džiugu, jog turime ne tik sėkmingai pasiektą susitarimą tarp ES šalių narių, leisiantį transformuoti šalies ekonomiką, bet ir tarptautinėse kapitalo rinkose pasinaudojome itin palankiomis sąlygomis euroobligacijų emisijos išleidimui. Tai tik dar kartą patvirtina, kad Lietuva laikoma itin atsakingu ir patikimu partneriu“, – sako finansų ministras Vilius Šapoka.
 
Anksčiau Lietuva tokios pat trukmės emisijas buvo išleidusi 2017 m. ir 2019 m., tuomet jų metinės palūkanų normos siekė atitinkamai 2,1 ir 1,625 proc. Už šį antradienį išleistą 1,75 mlrd. eurų nominalios vertės 30 metų euroobligacijų emisiją bus mokama tik 0,5 proc.
 
Šiomis lėšomis bus finansuojamas šių metų skolinimosi poreikis, įskaitant ir kitais metais planuojamą 1,35 mlrd. JAV dolerių euroobligacijų emisijos išpirkimą.
 
Euroobligacijos išplatintos 0,637 proc. pelningumu, o išleidimo kaina lygi 96,27 proc. jų nominaliosios vertės. Euroobligacijos bus apmokamos 2020 m. liepos 28 d. ir išperkamos 2050 m. liepos 28 d.
 
Bankais-platintojais buvo pasirinkti „BNP Paribas“, „Citi“ ir „Erste Group“ bankai.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.22; 07:00

matulevicius_mitinguoja
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas, LSDDP Tarybos narys. Slaptai.lt nuotr.

Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavima sūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 1992-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.

Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrintino rmalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę gruobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.

Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą.

Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybėse konomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.

Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramoninkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano, kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų  3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonimikos ir inovacijų ministerijų nieko konretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.

Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmoje eilėje. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo metodus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai realiai prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.

Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.

Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:

1.Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;

2.Kokia reali nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;

3.Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;

4.Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;

5.Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukomo praras valsybės biudžetas ir pan.

Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nebepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Lansbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja.

Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę paselnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.

Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratinias metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo metodai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.

Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų ne antagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba „didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar studentui susirgus).

O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.

Žaizda. Slaptai.lt nuotr.

Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuoplenas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina.

Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų, o kolektyvinio darbo vaisiumi. Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą.

Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.

Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą. Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančiąvalstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Vėlgi čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, diskutuoti ir surasti geriausius sprendimus. S

uprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.

Daktaras Algimantas Matulevičius yra LSDDP Tarybosnarys, LPK Garbės Prezidenetas, Politikos ir verslo ekspertas

2020.04.21; 14:00

gajauskaite_ruta

Mūsų valdžia nusprendė kovoti su šešėliais. O šešėlių daugiausia ten, kur daug žmonių. Labiausiai lankoma vieta yra turgus. Kiekvienas prekeivis turi šešėlį, pirkėjas taip pat.

Todėl ten ir nuspręsta mesti visas pajėgas ir techniką, kad visi tamsumai būtų pašalinti, kaip Lietuvos himne liepiama…

Tiesą pasakius, galima buvo ir be tokių išlaidų apsieiti, nes žmonių, sakykime, sveikatos apsaugos sistemoje daug daugiau nei turguje. Ir be specialių aparatų žurnalistai ten atkapstė 700 milijonų litų. Ligonių kasos į banką “taupiai” pasidėjo… O tuo metu ligoniai buvo priversti pirkti tvarsliavą, vaistus ir daktarams siūlyti “padėkos” vokelius. Jei taip tiksliau, tai Sveikatos apsaugos ministerija yra tapusi “vsio zakonno” Klondaiku.

Continue reading „Šešėliai ir šešėliukai“

jankevicine_aldona_birute

Iki šiol mus laikė kvailiais. Jei asmuo patiki savo pinigus bankui, jam pasiūloma 0,5-1 proc. metinių palūkanų.

Tuo tarpu bankininkai, neįdėję nė mažiausių pastangų pinigų uždirbimui, skolindami svetimus pinigus uždirba šimtus ir tūkstančius procentų lupikaudami. Jie dirba dangoraižiuose, pastatytuose už mūsų uždirbtus pinigus,  gauna didžiausius atlyginimus, išsidalina pelną, kurį uždirba visi. Jie gi nieko nedirba ir dirbti nemoka, jie moka skaičiuoti mūsų pinigus ir mums patiems juos skolinti – tik jau už dešimteriopai didesnes palūkanas.

Lietuvos situacija yra apverktina dėl to, kad Lietuvos piliečiai, turėdami pakankamai pinigų, maitina užsienio bankus. Šiuo metu apie 32 mlrd. litų yra išvežti ir naudojami užsienio ekonomikų kėlimui. Nejaugi mes patys, lietuviai, savo pinigų net paskolinti, investuoti nemokame?

Continue reading „Vardas – absoliutus blogis“

danske_bankas

Internetinėje erdvėje radau nedidelį, tačiau iškalbingą Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tekstą, analizuojantį, ar kai kurie Lietuvos teritorijoje veikiantys bankai mūsų neapgaudinėja, siūlydami neva milžiniškas palūkanas už į jų saugyklas padėtus gyventojų indėlius. Kolegai žurnalistui D.Radzevičiui įtarimų sukėlė kai kurie konkretūs Danske banko pasiūlymai.

Jis rašė facebook’e radęs tokį skelbimą ir raginimą žaisti: “Iki 2009 m. spalio 12 d. bet kuriame Danske banko padalinyje galite išbandyti savo sėkmę ir laimėti net iki 10 % papildomų terminuotojo indėlio palūkanų. Šiuo metu kartu su žaidimo laimėjimu už indėlį galite gauti net 17.8 % metinių palūkanų”. Štai koks buvo D.Radzevičiaus nusistebėjimas.

“Pradžioje nusišypsojau, o tada pamaniau pasidomėti, koks čia žaidimas. Ir mano įspūdis toks, kad ekonominio sunkmečio metu bankas organizuoja tokį žaidimą, kuris primena žaidimą antpirščiais turgaus tarpuvartėje. Arba miesto mugėse prekeivių siūlomas loterijas, kuomet už 2 litus gali pirkti bilietą, ir visi bilietai laimingi. Tik prizų vertė dažnai būna mažesnė nei 1 litas. Todėl tavo laimė tokia – perki pigų daiktą brangiai. Linksma ar ne? Man tai kvaila. Bet kai kam gal ir linksma.

Continue reading „Danske bankas atsisakė teikti komentarą“

SMM

„Kuriam bankui jūs tarnaujate?“ – Švietimo ir mokslo ministras sulaukė klausimo iš Seimo narių, kai buvo iškviestas pasiaiškinti dėl absoliučiai nevykusios, ne vietoj ir ne laiku vykdomos aukštojo mokslo reformos. Tik jam tai nė motais. Jis, kaip amžinas dar neatrastas variklis, vis sukasi ir sukasi nesustodamas, nematydamas, vis žiūrėdamas pro rožinius akinius, save vadinantis „puikios“ reformos „architektu“ ir kaskart vis piktindamasis, kodėl studentų atstovai „nesupranta“ ir nepritaria jo rožiniam kūriniui. Komunistai irgi visuomet teigdavo, kad tai, ką jie daro, yra tiesiog puiku, kaip ir G.Kirkilas teigė, kad jokios krizės nėra.

Reformos kalvis apgavo mokyklą vos baigusį jaunimą. Būdama abituriente aš nė už ką nesirinkčiau studijų Lietuvoje. Niekada (ir tikrai žinau, kad magistrantūrą studijuosiu užsienyje). Niekaip nesupratau, kodėl jaunimas vis tiek stoja į aukštąsias mokyklas užsikraudami ant pečių tūkstantines paskolas, siekiančias iki 20 000Lt. per metus, milžiniškas palūkanas ir pasiduodami į vergiją bankams.

Continue reading „„Ministre, kuriam bankui Jūs tarnaujate?““