Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Antakalnio kapinėse Vilniuje penktadienį vyks paskutinio Aukštaitijos partizano, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus, kario savanorio Antano Kraujelio-Siaubūno antkapinio paminklo pašventinimo ceremonija.
Vos prieš porą metų Našlaičių kapinėse radus paskutiniojo partizano palaikus archeologinių tyrimų metu, velionio palaikai buvo pervežti ir iškilmingai amžinojo poilsio išlydėti Antakalnio kapinėse, Lietuvos kariuomenės karininkų laidojimo kvartale. Krašto apsaugos ministerija praneša, kad šioje vietoje penktadienį ir bus atidengtas bei pašventintas A. Kraujeliui skirtas paminklas.
A. Kraujelis-Siaubūnas gimė 1928 m. spalio 25 d. Utenos apskrities Alantos valsčiaus Kaniūkų kaime. 1946–1947 m. buvo partizanų ryšininkas, 1948 m. rudenį tapo Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrio kovotoju. 1950 m. rudenį A. Kraujelis-Siaubūnas perėjo į naujai suformuotą Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonų sankirtoje, ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo Žvalgybos skyriaus viršininku, vėliau – Žėručio rajono štabo viršininku.
A. Kraujelis vadinamas paskutiniuoju partizanu, kadangi net ir žlugus pasipriešinimui, nepasidavė ir dar beveik du dešimtmečius veikdamas pogrindyje drąsiai kovojo su Lietuvą okupavusia valdžia.
Ceremonijoje dalyvaus Seimo vadovybės atstovai, Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys, krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius Arūnas Bubnys. Paminklą pašventins Lietuvos kariuomenės Ordinariato apaštalinis administratorius arkivyskupas Gintaras Grušas.
Vieną vakarą kažkas pabeldė į mano tėvų virtuvės langą, Tėtis išėjo į priebutį atidaryti durų. Stovėjo jaunas vyriškis, vilkintis Lietuvos karininko uniforma.
– Aš esu Antanas Kraujelis, partizanas. Norėjau prašyti, kad leistumėte man keletą parų pagyventi jūsų namo salkoje.
– Prašom eikite į vidų.
Mama neperšviečiama marška uždengė virtuvės langą ir pakvietė svečią sėstis už stalo.
– Valgysim vakarienę, – pasakė mama. Vakarais mes valgom pienišką sriubą, ir šiam vakarui išviriau lakštinių. Bet gal jūs esate išalkęs, galiu pakepti kiaušinienės?
– Ne, ne, užteks pieniškos sriubos.
Mama pripylė lėkštes sriubos, padėjo svečiui ir tėčiui.
– Bijau, kad salkoje jums gali būti šalta. Tai nekūrenamas kambarėlis. Nunešiu karštą arbatinuką, kad bent kiek apšiltų.
– Nesušalsiu. Aš visaip pripratęs.
– Einu, paklosiu lovą, pakeisiu patalinę. Ten miegodavo mūsų dukra, – ir mama pasiėmusi žibintą užlipo kopėčiomis ant aukšto. Sutvarkiusi kambarėlį palydėjo svečią į salką.
– Šilta kaldra, nesušalsit. Labos nakties!
Ryte duonkepėj krosnyje mama kepė blynus, čirškino dažinį, virė arbatą. Nešė pusryčius ant aukšto. Dėl svečio stengėsi išvirti skanius pietus. Barščius virė su kumpiu, vietoj salotų papjaustė raugintą agurką. Vakarienei nešė svečiui karštas bulves su rūgusiu pienu ir sviestu.
Partizanas dėkodavo. Indus sudėdavo į paliktą pintinę ir pastatydavo prie kopėčių angos. Mama paimdavo, išmazgodavo ir padėdavo kitai dienai. Vakarais pabaigę darbus, apšėrę gyvulius tėvai melsdavosi, kad partizano niekas nepamatytų, kad kagėbistai neužkluptų. Už partizano globojimą grėsė kalėjimas, tremtis, tardymas. Jie karštai meldėsi, pasitikėjo Dievu. Ir likdavo ramūs. Taip laimingai praėjo keletas parų. Vieną vakarą Antanas Kraujelis padėkojo už prieglobstį ir pasakė, kad jau išeisiąs. Mama įdėjo jam lašinių, naminę dešrą ir abu su tėčiu išlydėjo, linkėdami Motinos Marijos globos, Dievo palaimos.
Partizanu Antanas Kraujelis-Siaubūnas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Tada jie dar nežinojo, kad tame pačiame Papiškių kaime, netoli Antaduobio dvarvietės, kur kadaise buvo pradinė mokykla, Antano Kraujelio svainis, partizano žmonos sesers vyras Antanas Pinkevičius, statydamas namą po krosnimi iškasė bunkerį, kurio enkavedistai daug metų nežinojo, paskui, kai atsirado įtarimas, darė kratas, ieškojo, bet nesurado. Kai Antanas Kraujelis gyveno pas mano tėvus, matyt, tai buvo metai, kai svainis užbaigė bunkerį. Nežinau, kiek metų partizanas slapstėsi tame bunkeryje. Žinau, kad jis turėjo prieškario laikais leistus „Kario“ žurnalo komplektus, skaitydamas sėmėsi iš jų stiprybės, ištvermės.
Jo žmona Janina Snukiškytė, kilusi iš to paties kaimo, pasakojo, kad išvakarėse prieš 1965 metų kovo 17-tąją Antanas norėjęs palikti bunkerį, išeiti kažkur, bet nebespėjęs. Kovo 17-ąją Pinkevičių sodybą apsupo enkavedistai, stribai, kareiviai durtuvais išbadė šieno, šiaudų šalines klojime, troboje viską išvartė, visus kampus išieškojo, paskui ėmė plėšti grindis ir aptiko bunkerio sienelę. Partizanas metė granatą, nusigandę kagėbistai išbėgo iš trobos, granata nesprogo. Kraujelis iššoko iš bunkerio ir kopėčiomis užlipo į palėpę. Saugumiečiai per žmoną siuntė jam lapelį, kad pasiduotų, „kaltė bus dovanota“. Antanas tik nusišypsojo, žinojo, kaip žvėriškai kankinami gyvi suimti partizanai.
– Nepasiduosiu! Neraudok, Jane. Nueik pas Petronienę, pasiimk sūnelį, laimingai gyvenkit, jūs sulauksit laisvos Lietuvos. Sudiev, Janyte, sudiev visiems. Mirštu už Lietuvos laisvę! – Užsitaisė automatą ir nusišovė.
2019 metais birželio 13 dieną Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo atrasti paskutinio Lietuvos partizano palaikai. Partizanas iškilmingai buvo palaidotas Antakalnio kapinėse.
Susišaudymo metu buvo sunkiai sužeistas namo šeimininkas Antanas Pinkevičius. Toje sumaištyje niekas laiku nesuteikė pagalbos, Pinkevičius ligoninėje mirė. Po kurio laiko mirė ir jo žmona Ona Pinkevičienė. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę uteniškiai jų sodyboje nutarė įkurti muziejų paskutinio Lietuvos partizano atminimui. Mano tėviškę garsins prisiminimai apie partizaną Antaną Kraujelį – Siaubūną.
Po Antano Kraujelio žūties žmona Janina buvo suimta, nuteista, uždaryta į kalėjimą, sūnelis atiduotas į prieglaudą. Iškentėjusi bausmę, išėjusi iš kalėjimo Janina atsiėmė sūnų, davė jam savo pavardę. Apie Antaną Kraujelį parašytų ir išleistų knygų Janina neskaito. Prisiminimai jai drasko širdį, vėl viską iš naujo išgyvena, ašaros užspaudžia krūtinę.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro organizuojamuose, Vilniaus universiteto archeologo Gintauto Vėliaus vykdomuose tyrimuose Vilniaus Našlaičių kapinėse aptikti 5 asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Genetiniai tyrimai patvirtino vienų iš jų tapatybę – tai paskutinio su ginklu rankose žuvusio partizano Antano Kraujelio-Siaubūno palaikai.
LLKS Žėručio rajono štabo viršininko, kovojusio ir besislapsčiusio Anykščių, Utenos ir Molėtų rajonuose, A. Kraujelio-Siaubūno palaikų buvo ieškoma kelis dešimtmečius.
1965 m. kovo 17 d. būdamas kagėbistų apsuptyje Antanas Kraujelis-Siaubūnas buvo priverstas nusišauti. A. Kraujelio sunaikinimo operacijai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, atpažinimo aktą pasirašė KGB jaun. lt. Marijonas Misiukonis – vėliau KGB pulkininkas, LSSR vidaus reikalų ministras, generolas-majoras, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras.
Plačiau apie Antaną Kraujelį-Siaubūną ir jo palaikų paieškas bus kalbama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro ir Vilniaus universiteto atstovų spaudos konferencijoje, kuri įvyks ketvirtadienį, birželio 20 d., 10 val. Tuskulėnų memoriale (Žirmūnų g. 1F), Konferencijų salėje.
Spaudos konferencijos dalyviai:
Antano Kraujelio-Siaubūno sesuo, hab. m. dr. Janina Šyvokienė-Kraujelytė
LGGRTC gen. direktorė Birutė Burauskaitė
LGGRTC Memorialinio departamento vyr. patarėjas Eugenijus Peikštenis
LGGRTC vyr. istorikas Dalius Žygelis
VU Istorijos fakulteto Archeologijos katedros doc. dr. Gintautas Vėlius
VU Medicinos fakulteto ir Istorijos fakulteto dr. Justina Kozakaitė.
Nuotrauka iš Lietuvos ypatingojo archyvo
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras
Panevėžio apygardos prokuratūra apygardos teismui perdavė nagrinėti sudėtingą didelės apimties baudžiamąją bylą, kurioje dėl vieno paskutiniųjų Lietuvos partizanų – Antano Kraujelio – žūties kaltinami keturi Lietuvos gyventojai S. T., R. K., P. L. ir M. M. Šioje byloje kaltinamiesiems pareikšti įtarimai dėl Lietuvos gyventojų genocido vykdymo (Baudžiamojo kodekso 99 straipsnis).
„Šventai tikiu, kad teisingumui ateiti laikas visada tinkamas – istorinę atmintį ugdome ir per genocido baudžiamąsias bylas“, – primindamas kolegoms pastarųjų metų prioritetinę prokuratūros veiklos sritį sakė generalinis prokuroras Algimantas Valantinas.
