Vaikai vaikučiai. Slaptai.lt nuotrauka
Su patyčiomis susiduria daugiau kaip du trečdaliai Lietuvos ugdymo įstaigas lankančių vaikų, rodo „Swedbank“ užsakymu atlikta reprezentatyvi šalies gyventojų apklausa.
Kaip rodo apklausos duomenys, net 92 proc. tyrimo metu apklaustų tėvų sutinka, kad patyčios yra paplitusios, o 71 proc. mano, kad jos egzistuoja ir toje aplinkoje, kurioje jų vaikai leidžia laiką.
„Patyčios tarp mokyklinio amžiaus vaikų vertinamos kaip itin paplitusi problema Lietuvoje. Apklausos duomenys rodo, kad su patyčiomis yra susidūrusi maždaug kas septinta šeima, o maždaug kas dešimta su šia problema susiduria šiuo metu.
Dažniausiai susiduriama su žodinėmis patyčiomis, įžeidinėjimu ir pravardžiavimu, o per pastaruosius kelerius metus sparčiai plinta ir kitos patyčių formos, ypač socialiniuose tinkluose“, – sako gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė Jovita Anikinaitė, VšĮ „Kultivuoti“ vadovė.
Iš su patyčiomis susidūrusių šeimų 64 proc. atvejų jų vaikai buvo patyčių aukos, 19 proc. patyčių stebėtojai, o 8 proc. – patyčių iniciatoriai, rodo tyrimo rezultatai.
Patyčių atvejus bando spręsti patys tėvai
Norėdami pakeisti situaciją ir nutraukti patyčias, tėvai dažniausiai išsamiai kalbasi su savo vaikais – taip elgiasi 74 proc. respondentų.
Maždaug kas antras respondentas (49 proc.) kreipiasi į mokytojus, apie 28 proc. jų kreipiasi į patyčių iniciatoriaus tėvus. Tuo metu pagalbos į psichologus kartu su savo vaikais kreipiasi apie 17 proc. tėvų – paprastai taip elgiamasi, kai manoma, kad vaikui yra padaryta didesnė žala.
Vaikų žaidimo aikštelė. Slaptai.lt nuotr.
„Kreiptis profesionalios pagalbos dėl patyčių Lietuvoje kol kas nėra labai įprasta. Iš tiesų kartais pakanka pasikalbėti su vaikais ar jų mokytojais, kad problema būtų išspręsta. Vis tik pasitaiko nemažai atvejų, kai vaikui ir šeimai prireikia profesionalios specialistų pagalbos.
Psichologo, psichoterapeuto ar kito psichikos sveikatos specialisto konsultacijos gali padėti išsiaiškinti daugiau niuansų, labiau suprasti subtilias patyčių detales bei išplėsti žinias, kaip tokiais atvejais bendrauti su vaiku, mokykla, ar kokių kitų pagalbos priemonių imtis“, – teigia J. Anikinaitė.
Kaip rodo tyrimo duomenys, 10 proc. tėvų dėl patyčių nelinkę imtis jokių priemonių, o verčiau pasirenka laukti, kol ši problema „išsispręs“ savaime. Maždaug 7 proc. tėvų yra tekę dėl patyčių perkelti savo vaiką į kitą klasę, mokyklą ar būrelį.
Reprezentatyvią šalies gyventojų apklausą „Swedbank“ užsakymu atlikto tyrimų bendrovė „Spinter“. Apklausos metu internetu buvo apklausta 512 tėvų, auginančių mokyklinio amžiaus vaikus.
A. Navalnas iš kolonijos Pokrove perkeltas į nežinomą vietą. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, birželio 15 d. (AFP-ELTA). Įkalintas Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas trečiadienį pareiškė, kad buvo perkeltas į griežto režimo pataisos darbų koloniją, kurią jo sąjungininkai vadina „vienu baisiausių Rusijos kalėjimų“.
Praėjusį mėnesį didžiausias prezidento Vladimiro Putino priešas, cituodamas kalinius, sakė, kad Rusijos valdžia ruošia jam „kalėjimą kalėjime“. Dvejus su puse metų A. Navalnas kalėjo Pokrovo mieste, už 100 kilometrų į rytus nuo Maskvos, už lygtinio paleidimo pažeidimą dėl senų kaltinimų sukčiavimu, o jo sąjungininkai tai vadina bausme už iššūkį Kremliui. Kovo mėnesį 46 metų A.Navalno įkalinimo laikas buvo pratęstas iki devynerių metų, pripažinus jį kaltu dėl aukų jo politinėms organizacijoms pasisavinimo ir nepagarbos teismui.
„Sveiki visi iš griežto režimo zonos“, – trečiadienį Instagrame paskelbė A. Navalnas. „Vakar buvau perkeltas į IK-6 „Melechovo“, – parašė jis ir pridūrė, kad yra karantine ir neturi „daugiau ką pasakyti“. Kolonija netoli Vladimiro miesto, maždaug už 250 kilometrų į rytus nuo Maskvos, buvo daugelio žiniasklaidos tyrimų dėl prievartos prieš kalinius objektas. A. Navalno atstovė spaudai Kira Jarmyš gegužę sakė, kad „vieta, į kurią jis turi būti perkeltas, pagarsėjusi tuo, jog ten kaliniai kankinami ir žudomi“. Melechovo kalėjimo koloniją ji apibūdino kaip „vieną baisiausių Rusijos kalėjimų“.
A.Navalnas išgarsėjo kaip kovos su korupcija tinklaraštininkas ir prieš įkalinimą mobilizavo antivyriausybinius protestus visoje Rusijoje. 2020 m. jis vos išgyveno nuodijimą sovietų sukurta karinės paskirties nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“. Dėl to A. Navalnas kaltina Rusijos valdžią, bet Kremlius neigia kaip nors prisidėjęs. Praėjusiais metais jis buvo suimtas grįžęs po gydymo Vokietijoje, tai sulaukė plataus pasmerkimo užsienyje ir užtraukė Vakarų sankcijas.
Algimantas Matulevičius – daktaras, Politikos ir verslo ekspertas. Slaptai.lt nuotr.
Pastaruoju metu be žymiausių krizių COVID -19, pandemijos ir nelegalių pabėgėlių kamputyje tūno matomai pati pavojingiausia. Tai jau permanentine tapusi mūsų susipriešinimo krizė. Ji jau virsta, kol kas dar žodiniu, bet jau karu. Visi pykstasi ir kariauja su visais.
Galima į tai numoti ranka arba pasakyti, kad tai Kremliaus arba Minsko priešiška veikla. Taip pasakyti galima, bet, deja, tai situacijos nekeičia. Padėtis šiame fronte ne tik negerėja, bet įgauna vis didesnį pagreitį. Darosi panašu į buvusį sovietinį socialistinį lenktyniavimą, kas daugiau bulvių prikas ar plieno išlydys. O čia – kas skaudžiau oponentui įgels. Pasiskaitykime daugelį, su nedidelėmis išimtimis, straipsnių ar kaip dabar madinga „postų“ socialiniuose tinkluose ir jautresniam žmogui nemiga garantuota. Dar vyksta niekur neskelbtos, bet ne mažiau azartinės, varžytuvės tarp rašančių. Kokių tik pravardžių nesurasi, kokių naujadarų prikurta. Tačiau labiausiai stebina tas lengvumas, su kuriuo vardus turintys profesionalai, lyg „pletkų bobutės“ tiesiog pasigėrėdami savo sąmojumi į kairę ir į dešinę grupuoja mus visus į šio pasaulio teisiuosius ir jo atstumtuosius – suprask „atmatas“. Deja, pastarųjų susidaro gana daug. Matomai į protingųjų, o tiksliau prisitaikiusiųjų luomą ne taip lengva pakliūti. Kaltas tas nelemtas liežuvis, kuris ima ir „leptelna“ tai, ką galva tyliai mąsto. Ir lai mąstytų sau tyliai. Bet ne, dar nuo Sąjūdžio laikų (kada tai buvo?) kaip kokią mantrą kartoja „laisvas žodis“, „laisvas žodis“ ir ect. Deja, pamiršome, kad iš principo negali egzistuoti tas „laisvas žodis“, kai egzistuoja „privati žiniasklaida“.
Pasvarstykime blaiviu protu, kaip gali rašyti ar demonstruoti, ką užsimano, privataus laikraščio, internetinio portalo ar televizijos bei radijo darbuotojas. Nori jis to ar ne, bet privalo atsižvelgti į tų žiniasklaidos priemonių savininkų interesus, jų pomėgius, jų kontaktus o svarbiausia reklamos užsakovus. Kokia ta laisvė, jeigu net socialiniame tinkle esi apribotas tam tikrų taisyklių. Jų nesilaikant tave tiesiog užblokuoja. Ir matomai kitaip ir būti negali. Juk tai yra lai specifinė, tačiau verslo sritis. Jos paskirtis ne labdaros tikslais mus šviesti, o sugebėti uždirbti savininkams pinigą. Ir dar ne visiems suprantama paskirtis. Tai didžiulės įtakos formuojant plačiųjų masių t.y. mūsų nuomonę, įvairiais gyvenimo klausimais. Išskirtiniai yra du: pirma, ką privalome pirkti, o antra, kaip turėtų dirbti politikai. Ir mūsų žiniasklaida gan sėkmingai su šiomis sritimis tvarkosi. Tie, kurie nesugebėjo tvarkytis, jau dingę t.y. bankrutavę, kas garsiau o kas tyliai nunyko ir tiek žinių.
Tai, kas parašyta aukščiau, akivaizdžiai įrodo, kokį galingą instrumentą valdo mūsų žiniasklaidos savininkai ir dalinai joje dirbantys. Tada kyla logiškas klausimas, teisingiau net ne vienas, o keli.
Pirma, turint tokią galingą įtaką visuomenės raidai ir ypač jaunų besiformuojančių asmenybių brandai, logiška paklausti, o kur ATSAKOMYBĖ UŽ REZULTATUS. Juk suprantama, kad nuomonės formavimą galima pakreipti tiek teigiama, tiek neigiama kryptimi. Galima pakylėti, o galima ir sugniuždyti žmogų. Ne be reikalo sakoma, kad …žodžiu galima užmušti… Suprantu, iš tėvų bei mokyklos ta pati žiniasklaida reikalauja teigiamų jų veiklos rezultatų. Ir labai koneveikia, jei kas atsitinka negero. Teisingai daro.
Tada logiškas antras klausimas, o kas tas teisėjas, kuris įvertina pačios žiniasklaidos veiklos padarinius, tiek gerus tiek negatyvą. Suprantama, yra savireguliacija. Ir tai gerai. Yra dar skaitytojų ar žiūrovų vertinimai. Tik ar to pakanka? Kas gali paneigti, kad esamomis privilegijomis nepiktnaudžiaujama. O tada čia jau įsijungia ir nacionalinio saugumo interesai. Ar tikrai mūsų specialiosios tarnybos gali garantuoti, kad patyčios, sklindančios iš dalies žiniasklaidos, lai išoriškai ir lietuviškos, ne priešų minkštųjų galių veikla. Juk supriešinta Tauta, tai silpna valstybė.
Nes tada kyla logiškas trečias klausimas. Tai kodėl turint tokias galias vis tik nesugebame sutaikyti visuomenės, jos suvienyti, sutelkti bendrų negandų ištikusių mūsų mažą kraštą įveikimui. Čia peršasi negeras klausimas. Ar to norime? Ir ar to siekiame?
Pikta diskusija
Gal esu atsilikęs ir nesuprantu šiuolaikinių madų. Gal įžeidinėti oponentą, kabinti jam keiksmažodžiams artimas etiketes yra gero tono šiuolaikinės manieros. Jaučiu, kad jei šie pamąstymai bus kurioje nors žiniasklaidos priemonėje paviešinti, susilauksiu pylos ir gal net kokią etiketę užsitarnausiu. Tegul, kad tik nors kas nors išgirstų ir susimastytų, kad jau laikas baigti per ilgai užsitęsusius eksperimentus su visuomenės pykdymu, mūsų tautiečių skirstymu į „elitą“ ir „runkelius“.
Ponai rašantys ir skaitantys nepamirškime, kad už tai, kad gyvename Nepriklausomoje valstybėje, turime būti dėkingi tiems mūsų Dvasios milžinams, kurie neleido mums tais gūdžiais nelaisvės metais sustabarėti ir prarasti Žmogiškumą. Jie visą laiką kurstė Laisvės Vilties aukurą. Tik jie tai darė ypatingai nuoširdžiai, išmintingai ir su didele Meile artimam. Todėl atsirado Sąjūdis, todėl buvo nebepakartojamas Baltijos Kelias, todėl įvyko Kovo 11-oji.
Diskusija
Be paminėtų krizių valstybėje darbų masė. Krizės juos papildomai komplikuoja. Šiandien kaip niekada politikams ir visiems piliečiams atvirai būtina pasakyti, kad gyvename gan sudėtingame pilname iššūkių pasaulyje. Jame jau nebetinka visa eilė anksčiau išbandytų veiklos būdų. Daug kur reikia visiškai naujoviško problemų suvokimo, o juo labiau jų sprendimo būdų. Juos surasti ne taip paprasta. Ir ne tiek svarbu, kas pirmas tai pasiūlys. Svarbu, kad bus padarytas geras darbas. O garbė savo didvyrį visuomet suras, ypač jei jis kuklesnis. Iš klaidų reikia mokytis, jų nebekartoti. O oponentams jų nenaudoti piktam. Politikai, kaip niekada visu rimtumu, pradedant nuo seniūnų iki Prezidento, privalo įsisąmoninti, kad tik susitelkusi tauta gali šią valstybę ne tik apginti, bet ir paversti klestinčia. Tautos Vienybė – tai galinga jėga, ji gali ne tik griauti, bet ir Kurti. Tam reikia labai nedaug. Tiesiog valdžia turi suprasti, kad mes esame vienoje valtyje ir arba kartu nuplauksime, arba kartu nuskęsime. Išmokime kalbėtis atvirai ir be pykčio. Esame tik žmonės ir suklysti žmogiška, tik reikia klaidas pripažinti ir jas taisyti. Valdžios vaidmuo mus telkti, taikyti ir gerbti visus vienodai, nes visi mes Lietuvos vaikai.
Patyčios. Slaptai.lt nuotr.
Matomai pats metas įvardyti mums visiems tykantį pavojų, tai trečiosios – Patyčių ir mūsų Supriešinimo krizės egzistavimą. Nuo jos nebepadės nei kaukės, nei galimybių pasas, nuo jos nėra ir nebus vakcinos. Nuo šios baisios Tautą apimančios ligos yra tik vienas vaistas. Baigti ieškoti ir kurti priešus tiek savo valstybėje, tiek svetur. Pradėkime skleisti gėrį visur ir bandyti kiekviename žmoguje surasti ką nors gero ir per tai pasibelsti į jo širdį. Pyktį paverskime šypsena. Priešus darykime draugais. Mažiau karingumo, o daugiau taikaus sambūvio. Tiesiog pradėkime gyventi žmogiškai, o nesipjauti kaip žvėrys dėl grobio. Nes yra perspėjanti liaudies išmintis, kur du pešasi trečias laimi. Neleiskime jam laimėti.
Daktaras Algimantas Matulevičius – Regionų partijos pirmininko pavaduotojas
Lrytas.lt pranešime, atkreipiančiu dėmesį jau savo pavadinimu „G.Nausėda dėkoja medikams už auką Lietuvai ir išgelbėtą jo gyvybę“, visuomenė yra informuojama apie tai, jo šį pirmadienį prezidentas Gitanas Nausėda Medicinos darbuotojų dienos proga padėjo gėlių prie dr. Jono Basanavičiaus, kuris, kaip žinome, buvo gydytojas, paminklo.
Iš tiesų, labai iškalbingas, niekam neprilygstantis, kažkokia tolima senovine, bet miela kičo dvasia atsišaukiantis yra jau pats pranešimo įvardijimas. Iš pradžių pagalvojau, kad šio informacinio pranešimo surėdytojas neabejotinai bus Vytautas Bruveris, kuris, kaip žinome, yra mėgstantis pasišaipyti, nevengiantis net piktokos ironijos, be visa ko kito, nuo seno „galandantis dantį ant Nausėdos“ žurnalistas. Pasirodo, ne, nieko panašaus, tekstą paruošė visai kitas autorius su pabrėžtinai rimta veido mimika! Taigi dar kartą paaiškėja, kad juokingiausios tezės paprastai yra išsakomos su labai rimta pranešėjo veido išraiška ar įsiręžusio teisuolio poza, tarsi taip pats likimas iš mūsų tyčiotųsi užsidėjęs rimtuolio kaukę.
Daug kartų bandęs įpiršti savo tiesas, pavargęs nuo begalinio įrodinėjimo, dabar savo ruožtu paprašysiu tautiečių paaiškinti man, nieko nebesuprantančiam metraštininkui, tik vieną dalyką – kodėl po šio straipsnio apie tokius puikius artefaktus, t. y. apie gėles, Jono Basanavičiaus paminklą, aukštojo polėkio, prezidentinio pilotažo dėkingumo gestą, skaitytojų komentarų grafoje patvino tokia žmonių pykčio, patyčių ir paniekos srovė, kad nelieka nieko kito kaip pagal analogijos principą vėl prisiminti Rolando Pakso apkaltos atvejį, anuomet prasiveržusias aistras, kelią užstojusias purvo nuošliaužas. Žinia, R.Paksas buvo atstatydintas, kita vertus, negaliu būti visiškas užtikrintas, kad savo ruožtu G.Nausėda neatsistatydins pats, nepakėlęs tokio žmonių pajuokos spaudimo. Norite tikėkite, norite – ne, bet man tikrai peršti širdį, man gaila G.Nausėdos kaip ramių manierų, patologinių polinkių tarsi ir neturinčio žmogaus.
Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana padėjo gėlių prie daktaro Jono Basanavičiaus paminklo. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Kodėl šitaip, kuo nusikalto prezidentas, jeigu jo taurumu ir elegancija dvelkiančių pozų vaizdinys sukelia tokį įniršį ir alerginę reakciją? Kaip atrodo, paprastuoju būdu, t. y. nurodant į lrytas.lt skaitytojų nepraustaburniškumą ir Putino emisarų kenkėjišką veiklą, to nepaaiškinsi. Na, jeigu kalbėsime apie šį konkretų atvejį, žmonėms galėjo nepatikti tai, kad prezidentas gydytojams simboliškais įteikė gėles, o ne vokelį.
Nuostabiai gražios pavasario gėlės gydytojams galėjo išprovokuoti tą iš pirmo žvilgsnio sunkiai paaiškinimą populiacijos kolektyvinės pasąmonės audringą reakciją kaip įžūlaus melo dirgiklis. Geriau ten būtų tikęs vis tik vokelis, a? Kita vertus, klasikės žodžiais tariant, Jono Basanavičiaus paminklas čia ne prie ko.
Kičo fiestos aukščiausiame lygyje tarsi ir nėra pats blogiausias dalykas, tokių fiestų esame prisižiūrėję, – atlaikėme, nepražuvome. Kičas kartais apskritai ramina žmogų, užtraukia palaimingo snaudulio atmosferą. Tačiau, kaip atrodo bent man, polinkis į kičą su nuolaidžiavimu ne visados pagrįstoms specialiųjų tarnybų pretenzijomis gali sukurti pavojingą mišinį. Kaip matome, prezidentas niekaip nesureagavo į visuomenę pribloškusį STT skandalą.
STT būstinė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Gal ten didelio kriminalo realiai nėra, tačiau advokato Giedriaus Danėliaus išsakyti nuogastavimai yra tokie drastiški ir pasibaisėtini, kad prezidentas tarsi ir neturi pasirinkimo – nutylėti tai būtų galima tik savo padorumo visiško išsižadėjimo sąskaita. Kaip atrodo, tas pats G.Danėlius nėra šuns papas, anksčiau dirbo Klaipėdoje prokuroru, Sauliaus Skvernelio, pažįstančio teisėsaugininkų aplinką, buvo siūlomas Teisingumo ministru. Nesakau to, kad STT vadovas Žydrūnas Bartkus, apkaltinęs minėtą advokatą šantažu, turėjo kokių nors kudlotų minčių, tačiau retorikos varžybas su STT advokatas laimi su neįtikėtina persvara.
Nutylėjimas, užsitęsusi, pradedant spengti pauzė kartais būna savaime iškalbingas bylojimas, tačiau čia aptariamu atveju prezidento tylėjimas yra apgailėtinas pasirinkimas.
Jau praeitą kartą pastebėjau, kad būtent silpnas, o ne stiprus prezidentas yra geriausias kvazitotalitarizmo užgimimo laidininkas.
Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.
Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?
Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“
Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.
Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.
Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?
Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius.
„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.
Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).
Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).
Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.
Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys” į debesis, nepasiekusios tikslo.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.
Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.
Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.
Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.
Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.
Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?
Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.
Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.
Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir homovulgaris?
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.
Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.
Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.
Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.
Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.
Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!
„Vaivorykštės indekse“ Lietuva pakilo į 37 vietą, bet homofobija mokyklose klesti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Homofobinių patyčių Lietuvos mokyklose tyrimas rodo, kad tai – didžiulė problema. „Oi oi oi, kokia didelė“, – trečiadienį spaudos konferencijoje Seime „LGBT žmogaus teisių situacija Lietuvoje: tarp „draudimų kultūros“ ir progreso“ teigė Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko.
Pasak kalbėtojo, gyvenimas Lietuvoje gerėja. „Žinau, kad greitai išvažiuosime su vaivorykštiniu autobusu, žygiuosim Rygoje per eitynes su savo broliukais. Bet šiandien – proga paminėti kasmetinį „Vaivorykštės indeksą“, kuriame matysime įdomių dalykų“, – sakė V. Simonko.
Lietuva šiame indekse pakilo iš 39 į 37 vietą. Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovui tai atrodo žingsnis į priekį, turint omenyje draudimų kultūrą Lietuvoje. „Esame geresni už latvius, lenkus, šiek tiek atsiliekam nuo estų“, – komentavo V. Simonko.
Tačiau homofobinės patyčios Lietuvos mokyklose rodo, kad dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės problemų kyla kone kiekvienam jaunuoliui, ir tai negali nekelti nerimo.
Pasak Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos koordinatorės Eglės Kuktoraitės, 2017 metų vasarą atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 14-18 metų moksleiviai, parodė, kad beveik pusė LGBT jaunuolių jaučiasi nesaugiai mokyklose dėl savo seksualinės orientacijos, tik 5 proc. jų teigė nesusidūrę su homofobinėmis apraiškomis.
Traumuojamas patirtis moksleiviai priversti išgyventi vieni, nes pedagogai nežino, kaip reaguoti į homofobines patyčias, maža to, patys neretai prie jų prisideda. 90 proc. LGBT moksleivių planuoja emigruoti į užsienį, nors įstatymiškai diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra draudžiama.
Vienas aktualiausių klausimų LGBT bendruomenei – partnerystė, kuri blokuojama. Taip trečiadienį pristatydama Tarptautinei dienai prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją skirtą spaudos konferenciją teigė Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė Aušrinė Armonaitė.
Parlamentarei akivaizdu, kad daugėja Seimo narių, kurie šią mintį palaiko, bet jų nepakanka laukiamam pokyčiui.
Kita A. Armonaitės minėta problema – lyties keitimo reguliavimas, kuris šiuo metu įgyvendinamas per teismų sprendimus, suteikiančius galimybę legaliai pasikeisti lytį žmonėms, išgyvenantiems vidines dramas.
„Tačiau lyderystės šioje temoje Sveikatos apsaugos ministerija nerodo. Priešingai. Ir kai susidaro lyderystės vakuumas, Seime sklando iniciatyva uždrausti lyties keitimą. Šioje kadencijoje draudimai populiarūs“, – sakė A. Armonaitė.
Kaip pridūrė Seimo narė, visą šią savaitę Lietuvoje vyksta Vaivorykštės dienos. „Jos tampa ne vien politiniais debatais, bet ir švente. Mano nuomone, tai labai gerai“, – sakė Seimo narė, primindama, kad trečiadienio vakarą Vilniaus centre atidaroma pirmoji vaivorykštinė pėsčiųjų perėja.
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas V. Simonko dėkojo A. Armonaitei už moralinę paramą, kurios LGTB kartais trūksta. „Tokia spaudos konferencija Seime – trys žingsniai į priekį“, – sakė V. Simonko.
Mokyklose jau įsibėgėjo pirmoji rugsėjo savaitė, bet aš tebegyvenu pasiruošimo mokslo metų pradžiai ir Rugsėjo 1-jai skirtų renginių įspūdžiais. Teko daug išgirsti, nemažai prišnekėjau ir pati. Naujovės, kuriomis mokyklas „apdovanojo“ Švietimo ministerijos triūsliai, prašyte prašosi komentarų.
Pirmąjį nusivylimą teko išgyventi Lietuvos mokytojų profesinių sąjungų atstovams, kurie rugpjūčio 30 d. susitiko su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene. Tada ir paaiškėjo, jog, nepaisant pastebimo šalies biudžeto pajamų didėjimo kitais metais, ministrė nė nemėgino įtikinti ministrų kabineto skirti daugiau lėšų švietimui. Pedagogų atstovams netgi susidarė įspūdis, jog ministrei švietimas nėra prioritetas.
Po praėjusių metų pedagogo streiko su buvusiu premjeru Algirdu Butkevičium buvo susitarta, jog Vyriausybė panaikins pedagogų atlyginimo “žirkles“. Jas panaikinti labai svarbu, nes iki šiol pedagogų darbo apmokėjimą reglamentuoja kitoks nei likusių biudžetininkų įstatymas, todėl pedagogų koeficientai yra mažiausi. Ir kol jie nebus pakeisti, padorių atlyginimų pedagogams nėra ko laukti.
Bet iki šiol esminiai pokyčiai nevyksta. Užtat sugalvota daug naujovių, prikurta naujų programų, tokių kaip sveikatos ir lytiškumo ugdymo, finansinio raštingumo, krašto gynybos programos, kompiuterinio raštingumo ugdymas pradinėse klasėse ir t.t.
Dauguma pedagogų, su kuriais teko kalbėti, itin kritiškai nusiteikę ir dėl šiuometinių naujovių. Pavyzdžiui, ministrė įtikinėja, jog pedagogai jau yra paruošti ugdyti moksleivių lytiškumą, tačiau arba ministrė nežino tikrosios padėties mokyklose, arba skleidžia neteisingą informaciją. Praktiškai, gal su nedidelėmis išimtimis, mokytojai nėra tam paruošti (nėra pasiruošę…), o patarimai daugelį naujovių integruoti į pagrindinius užsiėmimus jau kelia jiems alergiją.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos mokytojai. Slaptai.lt nuotr.
Pažįstamas istorikas-metodininkas, puikus savo dalyko specialistas, karčiai juokavo, jog laikas keisti mokyklų pavadinimą ir vadinti jas integravimo įstaigomis ar kombinatais. Pasak mokytojų, į istorijos pamokas jau dabar yra integruota apie devynis papildomus dalykai, todėl istorijos dėstymui nebeužtenka valandų.
O visuomenė piktinasi prastais mokinių sugebėjimais ir menkėjančiomis žiniomis…
Pasitarime, skirtame pasiruošimui naujiems mokslo metams, klausiau švietimo ministerijos specialisčių, ar ministerija skaičiavo, kiek papildomų valandų dirbs mokytojai, įgyvendinantys naujas programas, kiek laiko užims direktoriams naujų ataskaitų pildymas ir kaip apskritai bus tarifikuojamas šis darbas.
Buvo paaiškinta, kad apmokėti bus galima iš 7 proc. Savivaldybės mokinio krepšelio rezervo lėšų, perrikiavus prioritetus.
Įdomu, kokius (ir kodėl?) ankstesnius prioritetus reikėtų nubraukti ar nustumti į šoną? Ar jie buvo blogi? Ir kur garantija, kad naujieji prioritetai bus geresni, nebus tik laiko ir lėšų švaistymas?
Ministerijos atstovės didžiausią dėmesį ir varginančiai daug laiko skyrė patyčių prevencijos programai pristatyti. Programa kaip programa, tačiau apstulbino preambulė: ministerijos specialistė pasidžiaugė (rimtai, be ironijos) , kad pagaliau (?! – J.L.) Lietuva užaugo iki valstybės, kuri esą nors vienu aspektu pasivijo Europą, žengia koja kojon, įgyvendindama prevencines programas, ir net yra pirmoji, mokyklose padariusi jas privalomas. Pasirodo, pagal patyčių dažnį Lietuva „jau“ yra 42-oje vietoje iš 44 šalių!…
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Ar tai reiškia, kad dar po kiek laiko imsime didžiuotis, jog narkomanija Lietuvos mokyklose pagaliau pasiekė tokį lygį, kad pasivijome ir pralenkėme JAV ar Olandiją, ir dabar privalomai į mokyklas bruksime kovos su narkomanija programas? O juk buvo laikai, kai ne tik visuomenė, bet ir Švietimo ministerijos valdininkai didžiuodavosi ta mokykla, kurioje buvo mažiausiai patyčių, peštynių, vagysčių, kurioje buvo geriausi mokinių pasiekimai moksle, sporte, saviveikloje…
Toji ministerijos specialistė priminė bobutę iš seno anekdoto. Sausakimšame autobuse bobutė mėgina prasigrūsti prie išėjimo ir klausinėja priekyje stovinčių, ar jie ruošiasi išlipti. Paklausė ir ilgaplaukės džinsuotos būtybės: “Mergaite, ar jūs išlipsite kitoje stotelėje?“ „Mergaitė“ tylėjo, o į jau piktokai pakartotą klausimą atšovė: „O aš visai ne mergaitė“. Pasirodo, tai buvęs ilgus plaukus užsiauginęs vaikinukas. Bet bobutė, ryžtingai brukdamasi prie durų, nebesižvalgė ir tik nusispjovė: „Tfu, begėdė, rado kuo girtis!”
Panašiai, regis, ir ministerijos klerkai, nebežinodami kuo girtis, giriasi, jog patyčių gausa pasivijome Europą…
Keistokai nuskambėjo ir nurodymas įpareigoti prevencijos programose dalyvauti mokinių tėvams/globėjams. O kaip dalyvaus anglijose, airijose esantis tėtis ar mama? Kaip atbėgs močiutė, kuriai sveikatos galbūt užtenka tik valgiui pagaminti ir pamaitinti Lietuvoje globoti paliktą anūką?
Neapleidžia įspūdis, jog kuo daugiau ministerijose departamentų ir specialistų, tuo daugiau mokykloms prikuriama keistų programų, beprasmiškų nurodymų. Apie realią padėtį mokyklose nebenutuokiantiems ministerijos specialistams juk reikia kuo nors pateisinti savo egzistavimą. Tad ir kuria perteklines programas, reikalauja už jas atsiskaityti, o po to tikrina ir vertina mokyklų vadovų ataskaitas… Švietimo, auklėjimo kokybė nuo to ne tik negerėja, bet dar ir toliau prastėja, užtat „įsisavinami“ milijonai, kurie laukia nesulaukia švietimo įstaigos ir pedagogai.
Ministerijos „specialistų“ problemų matymo ir siūlomų jų sprendimų lygį vaizdingai iliustruoja ir šiųmetinis sprendimas į vieną naujovių paketą sudėti sustiprintą kovos su patyčiomis programą bei vaikų lytiškumo ugdymo programą. Kaip pastaroji įtakos psichologinį klimatą mokyklose ir kaip tai atsilieps patyčių srautui? Sprendžiant iš emocingos (juokas salėje) auditorijos reakcijos į mano klausimą šia tema, pagerėjimo nesitikima. ..
Mano galva, kur kas svarbiau ir naudingiau būtų, jei ministerija atkreiptų dėmesį į vis labiau skurstantį visuomenės, ypač vaikų, emocinį pasaulį. Objektyvių priežasčių tam nestinga: Lietuvoje mažėja padorių šeimų, galinčių suteikti vaikams gerų emocijų impulsą. Be to, vaikai per mažai skaito knygų, kurios kartų kartoms ugdė intelektą, tame tarpe ir emocinį, buvo tikra tarpusavio santykių ugdymo mokykla. Jau aišku, jog jokios išmaniosios technologijos nepakeis gero žodžio, apkabinimo, šilto žvilgsnio. Tačiau dauguma mokyklų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose išsivysčiusiose Vakarų šalyse skuba aprūpinti savo klases kompiuteriais.
Tiesa, esama išimčių. JAV, o neretai ir pasaulio technologijų lopšiu vadinamame Silicio slėnyje plinta visai kitokios idėjos: pedagogai tvirtina, jog mokykla ir kompiuteriai – du skirtingi dalykai, kurių painioti negalima, o tėvai, kurių dauguma – aukščiausio lygio technologijų specialistai, jiems pritaria ir leidžia savo vaikus į vadinamąsias Valdorfo mokyklas. Kai tradicinės mokyklos gynėjai sako, kad vaikams reikia daugiau kompiuterių, antraip jie nepritaps moderniame pasaulyje, Valdorfo mokyklos moksleivių tėvai tikina: „Kam skubėti, šių įgūdžių įgyti labai lengva.“
Tačiau mūsų ministerijos specialistai mano kitaip, „ontrep“, kaip sako žemaičiai, ir … nutarė penktų klasių mokinius apdalinti mažais programuojamais kompiuteriais „Micro:bit“, kas kainuos apie 3,9 mln. litų. Jiems (specialistams, ne kompiuteriams) nė motais, jog ne vienas Lietuvos švietimo ekspertas perspėja, kad kompiuteriais aprūpinta klasė nėra geriausia išeitis, nes nė vienas tyrimas nėra patvirtinęs, jog mokyklų kompiuterizacija prisideda prie geresnių rezultatų arba turi kitų aiškiai matomų privalumų. Greičiausiai tai tik eilinis pinigų švaistymas ar plovimas, kurį mandagesni komentatoriai vadina „perteklinių“ lėšų panaudojimu.
Vilniaus Žirmūnų gimnazijos moksleiviai. Slaptai.lt nuotr.
Mokyklų modernizavimu susirūpinę politikai, pradedant buvusiu švietimo ministru Gintaru Steponavičiumi, jau ne pirmus metus vieningai tvirtina, kad planšetiniai kompiuteriai padės sudominti mokinius. Bet nei politikai, nei juos aklai atkartojantys ministerijos specialistai nepastebi akis badančio paradokso: mokyklos sparčiai išmanėja, kompiuterių jose gausėja, o mokinių raštingumas, egzaminų rezultatai, priešingai, prastėja…
„Planšetės mokykloms – toli gražu ne pirmo būtinumo pirkinys. Tai vaikams duos daugiau žalos, nei naudos. Mokiniai ir taip nebemoka naudotis vadovėliais. Viskas atrodytų visai kitaip, jei patys politikai neverkšlentų, kad vaikai neskaito knygų. Tokie projektai – tiesus kelias nuo knygų“, – sako Vilniaus licėjaus direktorius, profsąjungos vadovas Saulius Jurkevičius.
Panašiai mano ir Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas istorijos mokytojas Audrius Jurgelevičius, kuris yra įsitikinęs, jog vaiką kompiuteriu galima sudominti nebent kaip žaislu, bet ne kaip priemone mokytis. „Tikrai ne kompiuteris privers juos mokytis ar nesimokyti. Ne čia slypi sėkmingo mokymosi paslaptis“, – teigia A. Jurgelevičius.
„Vaikai [mokykloje] susidomi dėl žmogiškojo santykio, dėl kontakto su mokytoju, kontakto su bendraamžiais” – sako Pierre Laurent‘as, trijų vaikų tėvas, dirbantis Silicio slėnyje ir vaikus leidžiantis į Valdorfo mokyklą.
Bet ar kas Lietuvoje šiandien klauso specialistų ar moksleivių tėvų? Juos keičia išmanieji politikai, kurie eina tais pačiais keliais, kaip neišmanieji sovietų laikų instruktoriai. Anie geriau, nei valstiečiai, kolūkiečiai žinojo, kaip melžti karves, kada sėti, o kada pjauti… Ir kuo tai baigėsi?! Sąjungos žlugimu. Tačiau šiandien politikai vėl veržiasi nurodinėti pedagogams profesionalams, kas geriausia mūsų vaikams. O ministerijose gūžtas susisukę vadinamieji „specialistai“, politikų giminės ar bendrapartiečiai tik klusniai įgyvendina jų sapaliojimus ir net nesigėdija, matydami apverktinus tokios „pedagogikos“ rezultatus.
Tad gal moderniajai Lietuvai visai nebereikia pedagogų, kaip nebereikia valstybinės kalbos, Konstitucijos ir savarankiškumo?
Nuvilnijo 50/50 triukšmelis. Nepasisekęs bandymas sutramdyti žiniasklaidą dingo iš pirmųjų puslapių. Įstatymas numirė mažai kieno ir perskaitytas. Gal buvo geras, gal blogas, nežinia, bet parlamentarės pasiūlymą matyti per pusę gerų ir blogų naujienų priešininkai negailestingai sutaršė.
Ar labai dideli ir neįgyvendinami buvo jos norai? Pasidairius po Pasaulį, galima sakyti, kad siekiai buvo realūs, netgi kuklūs. Į Rytus nuo mūsų žiniasklaida apie savo šalį ir vidinius reikalus skleidžia tik geras naujienas. Ten negatyvi informacija – tik apie Vakarus, Ukrainą, “Pribaltiką” ir kitus priešus. Kriminalinės kronikos apie pagautus nusikaltėlius ir išaiškintus nusikaltimus, pabrėžiant, kaip šauniai tvarkosi pareigūnai. Saviplakos nėra nė trupinėlio.
Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka
Į Vakarus nuo mūsų negatyvios informacijos yra, bet ji balansuoja ties 20 proc. riba. Laidas apie policijos, muitininkų, transporto kontrolierių darbą net nepriskirčiau prie neigiamos informacijos. Nors rodoma daug nusižengėlių, blogų emocijų šios programos nesukelia. Vakarietiška žiniasklaida stengiasi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes realybėje pozityvių naujienų žymiai daugiau negu negatyvių.
Paskaičius lietuviškus informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, susidaro įspūdis, kad name, kur kas penktas badauja, apšniurkštoje laiptinėje turėtum pakliūni į maldaujantį pinigų girtuoklių būrį, išėjęs į lauką, kur visada blogas oras, sutiksi tik elgetas, nelaimėlius, girdėsi iš bado klykiančius vaikus, po keleto minučių turėtų apiplėšti narkomanai ir, galiausiai, prastumdęs mažametes prostitutes, turėtum atsistot į begalinę eilę prie šiukšlių konteinerio, kur alkani pensininkai su ašaromis akyse aprauda laimingus tarybinius laikus. Alkoholikai kas dieną turėtų paskandinti po kūdikį, narkomanai užmušti po nekaltą mergelę. Vagys šeimininkautų apleistuose emigrantų butuose, ir tūkstančiai stovėtų eilėse prie aerouosto bilietų kasų, svajodami greičiau iš čia pabėgt. O kas darosi kaime, apie tai bijotume net pagalvot.
Bet ar taip yra? Kiekvienas mintyse permąstykite vieną savo gyvenimo dieną, savaitę ar mėnesį ir suskaičiuokite, kiek sutikote gerų, kiek neutralių ir kiek blogas emocijas sukėlusių žmonių. Taip pat suskaičiuokite teigiamus ir neigiamus įvykius. Prisiminkite nusikaltimus, kuriuose nukentėjote. Neužmirškite kelyje sutiktų šimtų eismo dalyvių. Ar daug pasitaikė suklydusių ir sukėlusių pyktį, ar daug sutikote chamų, kiek matėte avarijų?
Padarius asmeninę statistiką, ją galima palyginti su žiniasklaidos naujienomis ir susidaryti nuomonę, kiek ji atspindi tiesos. Kiekvienas gyvenimą vertiname pagal individualų sugedimo laipsnį, bet kaip bedėliok, kaip beieškok blogybių, rezultatas bus negatyvių įvykių nenaudai.
Žurnalistams nustatytos labai abstrakčios padorumo ribos, o jeigu kalbama apie Lietuvą ir lietuvius, ribų visai nėra. Įsibėgėjo lenktynės, kas labiau mus apdergs. Televizijoje be jokio saiko brukama tik negatyvi informacija, rodomas visuomenės dugnas, kriminaliniai nusikaltėliai, nelaimės, avarijos, gaisrai, netiesiogiai bandant įteigti, kad daugiau nieko nevyksta.
Internetiniuose portaluose dar baisiau, o atsivertus komentarus visiška anarchija. Tiesa, yra žmonių grupė, save vadinanti kitokiais, už kurių paminėjimą iš blogosios pusės nedovanojama, yra tautybių, kurių geriau nekliudyt, nes už tai baudžiama. Dar jeigu viešai pasiūlyčiau pagaut ir užmušt po langais kniaukiančią katę, visuomenė ir teisėsauga tikriausiai taip pat netylėtų.
Bet kai kažkam prisireikia išsivemt ant lietuvių – leidžiama viskas. Tada jau laikykitės. Niekas nereaguoja, kai šlykščiausiuose komentaruose skatinama tautinė nesantaika, grasinama susidorot, mes paskelbiami pasauliniais alkoholikais, paskutiniais žodžiais skleidžiamas melas apie Tėvynę, su purvais maišomi visi lietuviai, vyksta atviras žeminimas ir patyčios tautiniu pagrindu, klastojama istorija.
Šiais laikais lietuvis Lietuvoje – tai kaip silpnas mokinukas, pakliuvęs į iš kolonijos grįžusių peraugusių banditėlių klasę. Jo dar nemuša, nemeta žemyn galva nuo laiptų, bet nepaliaujamai morališkai gniuždo, su kiekviena diena atiminėdami po gabalėlį savigarbos, žlugdo valią, slopindami bet kokią mintį nepaklust. Tokiam vienintelis išsigelbėjimas iš esamos padėties – kaip nors išsiprašyt į kitą mokyklą. Tik konkrečiu atveju lietuvis – tai ne mokinukas, o pilietis, ieškantis naujienų, o terorizuojantis banditėlis – tai žurnalistas, iš paskutiniųjų besistengiantis viską nušviesti taip, kad gyvenimas namuose taptų nemielas.
Dauguma vyresnio amžiaus žmonių paversti dejuojančiais, vaitojančiais, rypaujančiais zombiais. Garantuoju, kad nė vienas niekada taip sočiai negyveno, nepirko tiek maisto, neturėjo tiek daiktų, nesinaudojo tiek paslaugų, kaip dabar. Bet metai po metų į smegenis pumpuojamas negatyvas, sočius piliečius pavertė kiekviename žingsnyje vienas kitam bėdas kraunančiais nelaimėliais. Bet ant jų pykti negalima, kaip negalima pykti ant invalido. Pastarasis turi fizinę negalią, o informacinio karo aukos suluošintos morališkai. Jiems reikalinga skubi pagalba, kurios niekas nesuteiks. Kiekvieną dieną jų žaizdos negalestingai plėšomos ir barstomos druska.
Kas suskaičiuos, kiek tautiečių susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę ieškoti laimės, nebeištvėrę ašaringos televizijos teroro ir internete prisiskaitę apie “kitur” ant medžių augančius dolerius.
Sunku nustatyt, kokia dalimi žiniasklaida prisideda prie alkoholizmo skatinimo (čia mintis ne apie pastaruoju metu užplūdusią degtinės reklamą). Bet daugeliui dvejojančių ir besistengiančių atsikratyti stikliuko beviltiškai nušviečiama šalies realybė padeda apsispręst. Juk aplink taip blogai, kad nelieka nieko kita, tik girtuokliauti.
Neįrodoma, kad prie nužudymų šeimyninių kivirčų metu prisidėjo įtampą keliančias laidas kuriantys žurnalistai. Bet kad gyvenant nepritekliuje, nedirbant ir ištisai žiūrint agresiją ir įsiūtį demonstruojamas laidas, tampama agresyviu, – tai faktas. Garantuoju, kad dažniausiai mušamos moters ar vaiko garsinis ir vaizdinis fonas yra bomžinė komercinės televizijos programa.
Ir baisiausia, kad niekam neįdomu, koks procentas savižudžių, ieškančių nors menkiausio šviesos spindulėlio, depresinės žiniasklaidos pastumti padarė išvadą, kad vilties nebėra ir nebebus.
Iškyla klausimas, kodėl taip išsigimė komercinės informacinės struktūros ir kodėl visa tai leidžiama? Atsakymas paprastas. Todėl, kad už tai gerai atsilyginama. Valdžia nieko nemato, nes tokia padėtis tenkina. O jei kažko netenkina, tai tie bijo cyptelt, nes, papūtus prieš vėją, ištiks Kubiliaus likimas, maištininko pavardę žiniasklaida pavers keiksmažodžiu.
Keista, kai apie savo šalies Prezidentę gali daugiau sužinoti svetur negu namuose. Nesuprantama, kai reikšmingas prezidentūros iniciatyvas (kurias seimas ignoruoja) gali paskaityti tik pačios prezidentūros internetiniame puslapyje. Šiuo metu Prezidentė išspirta iš lietuviškos žiniasklaidos. Komersantams iš jos nėra naudos.
Bet mūsų kaimynei Rusijai ir jos carui dėmesio užtektinai. Net su kaupu. Putino atvaizdėlis darosi įkyriai atgrasus, kaip kadaise Brežnevo. Propagandinių straipsnių pavadinimai dažniausiai išskirtinai buki. Apytiksliai: “Putinas priėmė genialų sprendimą – vakarai pasimetimę”, “Perskaitę aiktelsite, Rusija duoda į kaulus Europai”, “EU šokiruota, nežino ką daryti su Putinu”, “Putinas vėl laimi, vakarai pakliuvo į savo pačių spąstus” t.t ir t.t. Jei pavadinimas ne bukas, tai tekstas vis tiek į tuos pačius vartus. Jei žinia neutrali, tai trolių komentarai, kaip visada, menkinantys Vakarus, Lietuvą ir šlovinantys rusų caro genialumą.
Keistoka, bet vakarietiško stiliaus, nevarginančios naujienos, kurias smalsu skaityt, liko toli nuo sostinės, kai kuriuose rajoniniuose laikraščiuose. Dar yra žurnalų, nepasidavusių “Lietuvoje viskas blogai” vaitonėms. Yra “Valstybė” nebijanti įvardyti tų, pagal kurių dūdelę kartu su visu seimu ir pagrindine žiniasklaida šoka Lietuva. Liko keletas nedidelių internetinių portalų, publikuojančių faktus, o ne emocijas.
Ir kaip visa tai matant, neužkibti ant minties apie informacinį karą, kurio niekas neneigia egzistuojant. Šis karas – tikro karo preliudija. Prieš užpuolant ginklais, norint sutikti mažesnį pasipriešinimą ir turėti minimalius nuostolius, priešas demoralizuojamas. Senovėje tai darė gandų skleidėjai. Ir dabar šnibždūnai niekur neišnyko, bet veikia kartu su žiniasklaida, kuri didžiąja dalimi tarnauja ne mūsų valstybei. Tėvynėje dar bombos nekrinta, nepokši šūviai, bet aidi informacinio karo aukų aimanos ir dejonės, skamba suluošintų piliečių prakeiksmai Lietuvai.
Iš pagrįstai ar nepagrįstai nepatenkintų savo gyvenimu žmonių ne sykį girdėjau frazę “kalta Lietuva”. Tai didelis melas. Mūsų šalis dėl nieko nekalta. Kalti tie, kas savo veiksmais daro gyvenimą nepakenčiamu, tie, kurie perka neturinčius moralės normų žurnalistus, apverčiančius viską taip, kad tikrieji nevidonai lieka nematomi. Išguiti iš namų jaunuoliai, tėviškės ilgesio kamuojamos raudančios mergaitės, neretai ištaria “Lietuvai mes nereikalingi”.
Jie irgi propagandistų aukos. Tėvynei reikalingas kiekvienas jos vaikas. Iš namų išvarė ne upės ir ežerai, ne tėvų trobelė, ne vaikystės kiemas, ne medis, augantis prie kelio, ne piliakalniai ir ne pievos, ne Lietuva, o žiniasklaidos dangstomi oligarchai ir valdžiažmogiai, kurie iš savo šalies skurdinimo turi naudos.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Europos Sąjungos institucijos kiekvieni metai siunčia rekomendacijas dėl emigracijos stabdymo, nurodo veiksmus, kaip tai daryt, skatina nevaikyt investuotojų, kuriančių darbo vietas, atvert tą nematomą sieną, kuri neleidžia Lietuvai vystytis lygiai su kaimynėmis. Prezidentūra turi daug konkrečių pasiūlymų, bet valžią ir žiniasklaidą įtakojančiai gaujai ant rekomendacijų nusispjaut. Jų planai kiti. Jiems reikia pigių, baikščių, užguitų baudžiauninkų.
Mums, eiliniams žmogeliams, reikia su tuo susitaikyt, nes 50/50 triukšmelis parodė, kad niekas nesikeis. Tarybiniais laikais partijos sekretoriai turėjo stebuklingą frazę “yra nuomonė”. Ją išgirdę aktyvūs partiečiai lenktyniaudavo, kas garsiau išklyks “asmeninę nuomonę”, kuri niekuo nesiskirdavo nuo primestos. Lygiai taip pat vieningai politologai, apžvalgininkai ir kiti “išminčiai”, mokinantys mus gyvent ir kiekviename žingsnyje kaišiojantys žodžio laisvę, išniekino idėją apsivalyt nuo informacinio purvo, užmušė šviesenio gyvenimo viltį. Jie laimėjo. Žiniasklaida ir toliau dergia Lietuvą, su purvais maišo lietuvius.
Brežnevo laikų apžvalgininkams ir reporteriams gyvenimas nepasikeitė. Sovietmečiu kūrė kvailiausias fantazijas apie “pūvančius” Vakarus, o kai Lietuva prisijungė prie Vakarų, dergia save. Komunistinio auklėjimo menkystėlės žodžio laisvę supranta taip pat, kaip ir prieš tris dešimtis metų. Tai teisė pataikaut stipresniam, žemint “priešus” ir iš to žertis asmeninę naudą.
O pataikaut, gražiai nušviest, šlovint “reikalingus” veikėjus jie puikiai moka. Tapo tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus ištraukiamas koks nors apipelijęs, apsimelavęs parazitas, rubliais pririštas prie Rusijos. Su viešųjų ryšių agentūrų pagaba iš jo nulipdomas gelbėtojas, žadantis išspręsti Lietuvos ir kiekvieno asmenines problemas. Kad niekas neperrėktų skiedžiamo melo, surenkama gausi, garsiai spygaujanti padlaižių partija. Vėliau, paaiškėjus, kad visa rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, kurių niekas nė nemanė vykdyt, sukuriamas konkretus priešas, kuris “trukdo dirbt” ir padaromas atpirkimo ožiu. Bet, baigiantis kadencijai, žmonėms absoliučiai praradus pasitikėjimą politikais, mesijas nurašomas kartu su visa partija ir partiečiais. O prieš kitus rinkimus užgimsta naujas gelbėtojas su nauja partija.
Artėja Prezidento rinkimai. Nebeužilgo televizijos reportažuose turėtų pradėt nekaltai vaidentis koks nors užmirštas, bet rusų politikai tinkamas veikėjas kvailu veideliu (šiuo metu ant bangos Brežnevo laikų milicininkai). Pamažu, iš lėto, tas veikėjas taps “populiariuoju”, neatsiejama naujienų dalimi, jo žmona pasijus įžymybe, o šunelis Guzikas su katytė Kalgotke – televizijos žvaigždėmis. Tokį pastebėjus yra tikimybė, kad tai realiausias kandidatas į prezidentas.
Labai keistas valdžios institucijų, privalančių rūpintis valstybės saugumu, požiūris į informacinį karą. Niekas nesidangsto, smegenų skalbėjai čia pat, gandų nešiotojai vaikšto tarp mūsų. Kas vakarą priperstas apatines kelnes ant galvų maunančių televizijos laidų kūrėjai ir vedėjai nesislapsto. Kryptingų komentarų rašinėtojai taip pat nesunkiai išaiškinami. Kieno pinigais apmokamas visas informacinis mėšlas, susekt įmanoma. Bet nieko nedaroma. Situacija komiška. Lyg žmona kas vakarą atsivestų meilužį, aistringai su juo smagintųsi, vyras dantis sukandęs kentėtų gulėdamas ant lovos kraštelio, o kitą dieną visiems dejuotų, kad jo žmonelę meilužis tratina, ir vis dėlto esamos padėties pakeist nesistengtų.
Esant tokiai anarchjai, propagandistai ir smegenų plovėjai su mūsų sąmone išdarinėja, ką tik nori. Tauta verčiama apsisnarglėjusiais nelaimėliais, negatyvu, griaunančiu savo ir vaikų ateitį. Norint neprarast savigarbos ir gyvent išdidžiai, vienintelė teisinga išeitis – visiškai atsisakyti televizijos ir interneto. Gyvenimas tikint tik tuo, ką matai savomis akimis, begalę kartų gražesnis už tą, kurį mums piešia. Išnešt televizorių į rūsį ir nusukt į sieną visai nesunku. Bet labai veiksminga.
Nematant, neklausant politikų, apžvalgininkų, politologų ir kitų primetinėjačių savo nuomonę veikėjų, gyvenimas tampa šviesesniu. O nenorom išgirdus, reikia netikėt jų pliurpalais. Sunku atsisakyt kompiuterio, bet įmanoma nesiknist tuose portaluose, kur nors kartą, tegu ir komentarų skiltyse, buvote įžeistas ar pažemintas. Yra būdų mandagiai pasiųsti tolyn gandų skleidėjus, savo fantazijomis besistengiančius pagadinti gerą nuotaiką. Visame informaciniame chaose reikia atsirinkti tik tai, kas suteikia sausas, nepabalintas, nepajuodintas žinias, paremtas skaičiais ir faktais, ir iš to susiformuoti savo nuomonę. BŪTI ASMENYBE SU SAVO TIESA.
Kuo Lietuvoje bus daugiau ASMENYBIŲ, kuo mažiau lengvai stumdomų varguolių, tuo sunkiau politikams bus meluot ir manipuliuot “liaudies masėmis”. Valdžią ir žiniasklaidą uzurpavusioms vidutinybėms ryškūs žmonės labai neparankūs. Bet tik tokie yra Pasaulio varomoji jėga.
Pastaraisiais metais apie patyčias kalbama vis daugiau. Žiniasklaida ir visuomenė šiai problemaiskiria labai daug dėmesio, vykdomos įvairios prevencinės akcijos ir programos. Ironiška, tačiau pagal vaikų patyčių rodiklius mūsų šalis ir toliau yra viena pirmaujančių valstybių.
Nors vyrauja nuomonė, kad patyčios dažniausiai pasitaiko tarp paauglių, jų apraiškų aptinkama jau vaikų darželiuose.Į klausimą, ką mes darome ne taip, atsakyti ryžosi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Ugdymo mokslų fakulteto Vaikystės studijų katedros asistentė Ieva Kerulienė. I. Kerulienė kartu su Aida Užpurvyte atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama atskleisti patyčių apraiškas 3–6 m. vaikų grupėse. Tyrimas parodė, jog siekiant sumažinti patyčių mastą pirminė prevencija turėtų būti vykdoma jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
Patyčios. Slaptai.lt nuotr.
„Mes klaidingai galvojame, kad patyčios – paauglystės problema. Užsienio mokslininkų tyrimai rodo, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Tyčiotis vaikai išmoksta dar ikimokykliniame amžiuje, stebėdami savo artimiausią aplinką, suaugusiųjų, bendraamžių elgesį. O mes daugiausia sprendžiame tik paauglių patyčių problemą, t.y. gydome „ligos“ pasekmes, o ne priežastis“, – tvirtina tyrėja.
Kitų šalių mokslininkai gerokai anksčiau suprato, kadsprendžiant patyčių problemą pirminė prevencija turi būti vykdoma jau ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. LEU dėstytoja sako, jog nuo to, kokias ugdymo(si) sąlygas sudarome ikimokyklinio amžiaus vaikui, labai priklauso visas tolesnis jo gyvenimas. „Mums reikia stengtis užbėgti patyčioms už akių. Tam reikalingi tyrimai, kurie atskleistų esamą padėtį Lietuvos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose. Tokių tyrimų mūsų šalyje beveik nebuvo atlikta, tai ir paskatino analizuoti patyčių situaciją vaikų darželiuose“, – pasakoja ji.
Tyrimo rezultatai patvirtino keltas prielaidas, kad pagrindinės patyčių formos aptinkamos jau vaikų darželyje. Jos pasireiškia agresija, nukreipta į kitą asmenį siekiant jį įskaudinti. Aiškinantis patyčių mastą ikimokyklinėse įstaigose, pasirinktas stebėjimo metodas – kasdienėje veikloje stebėti vaikai ir jų elgesys.
Apibendrinus stebėjimo duomenis išryškėjo tendencija, jog vyrauja žodinė agresija. Daugiau nei pusę užfiksuotų situacijų sudaro pravardžiavimas, erzinimas, pašaipios replikos. Fizinės patyčių apraiškos sudaro apie trečdalį visų atvejų: trukdymas žaisti, tampymas už plaukų, daiktų gadinimas, atiminėjimas, pastūmimas.
Dažniausiai skriaudėjais buvo pastebėti ketverių metų vaikai. Mokslinėje literatūroje teigiama, kad agresyviausi yra 2–4 metų vaikai. Būtent šiuo laikotarpiu išgyvenamas agresyvumo pikas, o po ketvirtojo gimtadienio, mokslininkės teigimu, tinkamai auklėjant vaiką fizinė agresija sumažėja, tačiau gerėjant kalbiniams įgūdžiams auga žodinė agresija.
I.Kerulienė siūlo atkreipti dėmesį į tai, kad pedagogai ir tėvai dažnai netoleruoja fizinės agresijos, tačiau žodinė vis dar laikoma norma („Nieko tokio…“, „Tai tik žaidimas…“, „Aš tik juokavau…“). Suaugusiesiems reikėtų įsisąmoninti, kad patyčios nepadeda vaikui sutvirtėti ir užsigrūdinti. „Patyčios atsiranda ir tampa bendravimo norma tada, kai mes jų nesustabdome ir neparodome, kaip kitaip vaikai galėtų elgtis. Vaikai didžiąją dalį veiksmų išmoksta mėgdžiodami suaugusiuosius. Nuolat prarasdami savitvardą, keikdamiesi, puldinėdami kitus mes savo vaikus išmokome elgtis lygiai taip pat“, – tikina Vaikystės studijų katedros dėstytoja.
Mokslininkė ikimokyklinio ugdymo pedagogamspirmiausia siūlougdyti pozityvaus bendravimo su kitais įgūdžius: kalbėtis su vaikais apie tai, kas yra patyčios, akcentuoti, kad tai netinkamas, nepageidaujamas ir kitą skaudinantis elgesys; nustatyti aiškias, nekintančias taisykles („Mes neturime teisės tyčiotis ir skaudinti kito“, „Jei iš tavęs tyčiojasi – paprašyk auklėtojo pagalbos“), ribas, kad vaikas suprastų, koks elgesys priimtinas ir koks ne;negali būti jokio agresyvaus elgesio toleravimo;svarbu mokyti vaikus pačius spręsti problemas. Būtina nuolat stebėti vaikus, nes tik juos stebint galima geriau įsigilinti į situaciją, tuomet tampa aišku, kad kaltas nebūtinai tik tas, kuris naudoja fizinę jėgą.
Jei pedagogas pamato patyčias, iškart turi jas sustabdyti, paaiškinti, kodėl toks elgesys pažeidžia grupės taisykles, ir nustatyti tokio elgesio pasekmes. „Pedagogas turi pakalbėti ir su vaiku, iš kurio buvo tyčiojamasi, ir su skriaudėju. Tie pokalbiai turi vykti atskirai. Skriaudėjai turi žinoti, kad yra stebimi ir kad už patyčias sulauks atitinkamų pasekmių“, – aiškina I. Kerulienė.
Dėstytoja pedagogams rekomenduojakeletą specialių programų ankstyvajai netinkamo elgesio prevencijai ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigose įgyvendinti.
Programa „Zipio draugai“. Programos tikslas – padėti vaikams įgyti socialinių bei emocinių sunkumų įveikimo gebėjimų siekiant geresnės emocinės vaikų savijautos. Vykdant šią programą pasitelkiamos žaismingos ir vaikams priimtinos priemonės, kuriomis naudojantisvaikai mokomi įvairių socialinių įgūdžių: kaip suprasti ir reikšti jausmus, kaip atjausti kitą, kaip susidraugauti, kaip spręsti konfliktus, kaip reaguoti į kitų vaikų nedraugišką ar agresyvų elgesį ir t. t.
Emocinio intelekto programa „Kimochis“. „Kimočiai“– žaislai, išreiškiantys jausmus. Šie žaislai yra skirti vaikų savigarbai, pasitikėjimui savimi stiprinti ir ugdyti, kalbėtis apie jausmus. Vaikai mokosi pažinti, pavadinti ir valdyti jausmus, konstruktyviai bendrauti.
Programa „Antras žingsnis“. Ši programa ugdo pagrindinius socialinius įgūdžius, kaip užkirsti kelią smurtiniam ir agresyviam elgesiui.
Mokslininkė taip pat akcentuoja, kad pedagogai turėtų palaikyti kuo glaudesnį ryšį su vaiko šeima. Vaikai, augdami aplinkoje, kurioje gauna per mažai meilės, šilumos, pradeda naudoti patyčias kaip būdą įrodyti sau ir kitiems, kad „esu kažko vertas“. Todėl tik bendradarbiaujant su vaiko tėvais galima pasiekti teigiamų rezultatų. Šiuo atveju labai svarbu šviesti tėvus pozityviosios tėvystės įgūdžių formavimo klausimais – apie tai yra įvairios mokomosios, metodinės medžiagos, vedamiseminarai, vykdomos išvykos ir t.t.
I.Kerulienės kartu su A. Užpurvyte parengtą mokslo straipsnį su išsamiais tyrimo rezultatais galite perskaityti neseniai išleistame mokslo straipsnių rinkinyje „Pasaulis vaikui: ugdymo realijos ir perspektyvos“ (6-as tomas).
Informacijos šaltinis – Lietuvos Edukologijos universitetas, Ryšių su visuomene skyrius (Milena Puchova).
Štai koks klausimas! Bet ar galima taip klausti iš principo, ar tokios alternatyvos numatymas nesikerta su civilizuotos visuomenės nuostatomis ir nėra tik žmonių papiktinimas?
Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.
Iš tiesų, nieko negali būti blogiau kaip suvešėjusi patyčių antikultūra mokyklose, kai vaiko, o neretai ir paauglio gyvenimas paverčiamas pragaru, bendraamžiams pradėjus psichologiškai ir fiziškai engti išsirinktą iš savo tarpo auką. Čia galima dar kartą prisiminti visiems žinomą tiesą, kad vaikai kartais būna labai žiaurūs.
Kita vertus, mūsų netaktas, nejautrumas, nekalbu apie tiesiogines pašaipas, susidūrus su fizinių trūkumų kamuojamu žmogumi rodo ne ką kitą, o labai žemą kultūrinio išsivystymo lygį, baisų vaizduotės nususimą. Tačiau ar būtina į tą pačią gretą statyti ir remiantis tokiais argumentais užblokuoti kartais tarp žmonių prasikišantį, nesutramdytą norą pašiepti aukštus postus užimančio politiko mentalinius nepriteklius, tarsi jau geriau būtų mokytis meno nepastebėti, kai koks nors kvailys lipa per visų galvas. Tiesą sakant, dar neaišku, kas iš ko tokiu atveju labiau tyčiojasi – partijos delegavusios į aukštus postus nekompetentingus arba net visiškai neadekvačius asmenis – iš valstybės, ar žmonės gindami valstybė orumą, pašaipą nukreipdami į asmenį, kuris sėdi ne savo rogėmis – iš pasikėlusios kvailybės.
Net nesinori prisiminti kaip baisaus košmaro praeito politinio sezono Darbo partijos išstumtų į aukštus postus moterėlių, kurių padrikas kraipymasis labai matomose pozicijoje buvo valstybės idėjos diskreditacija, peržengiant visas įmanomas ribas. Norėtųsi atsikvėpti, patikėjus, kad tokie košmarai nesikartoja, kaip garantija vertinant dar ir tai, jog pastarojo meto politikų diskusijose tarsi ir buvo sureikšminami profesionalumo reikalavimai, tačiau Seimo užmojis priimti civilinio kodekso pataisas, draudžiančias valdžios kritiką, panašėjo į bandymą apsidrausti, siekiant apsaugoti savąsias graužinienes ir pitrėnienes, galimas daiktas, jau susivokus, kad tokio balasto su kaupu užtenka taip pat ir naujai išrinktiesiems (teisybės dėlei reikia pastebėti, būtų nuodėmė ta proga nepasisakyti, kad naujasis Seimo pirmininkas V.Pranckietis, pažįstamas man kaip dekanas, yra, regis, vienas iš šauniausių ir padoriausių žmonių, kuriuos teko sutikti dėstant mokomuosius dalykus Lietuvos universitetuose).
Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė vetavo tokias pataisa, Seimas tarsi atsitraukė, tačiau čia vėl girdisi balsai, kad neva reikia sudėti saugiklius, kurie leistų labiau efektyviai ginti viešųjų asmenų garbę ir orumą, apsaugotų politikus nuo patyčių.
Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės neturėję jokio šanso padaryti karjerą partijose, kur konkurencija didelė, pasinaudojo palengvintos versijos įtaisu, nedidelio reiklumo savo nariams Darbo partijos (kaip pavyzdys) tramplynu į valdžios viršūnes. Čia, kaip nesunku nuspėti, svarbiausiu atrankos kriterijumi stumiant į valdžią naujuosius pretendentus buvo sugebėjimas pademonstruoti neišsenkamus lojalumo resursus dėvinčiam klouno kaukę partijos vadui, apskritai politinės prostitutės mentalitetas.
Žinia, tokie išsišokėliai taip ir netapo reprezentacinėmis figūromis, nors pretendavo atstovauti valstybei. Tačiau galbūt negalima šaipytis net ir iš didžiausių kretinų aukštose valdžios pozicijose, nes pašiepiant tokį nevykėlį poste drauge neva išsityčiojama iš valstybės? Vis dėlto, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, valstybės reputaciją tokiu atveju kaip tik gelbsti pašaipumo pliūpsniai, nediplomatiškas ar net žiaurokas juokas, rodantis bent tai, kad visos tautos negalima tapatinti su vienu ar kitu kvailiu, net jeigu kai kurie iš jų, išrinkti tos pačios tautos, užima įtakingus postus, – galop juokas yra geriausia detoksikacijos priemonė nuo nepotizmo, nepamatuoto susireikšminimo, bent iš dalies apsaugo nuo valdžios teikiamų pagundų žmogeliui prarasti realybės jausmą, nors prancūzai mėgsta sakyti, kad geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina.
Įžvalgusis M.Bachtinas andai kaip niekas kitas tiksliai yra įvertinęs liaudies karnavalų terapinę funkciją, nuimant socialinę įtampą ir nusistovėjusių hierarchijų bukinantį nuovargį, kai minios siautulyje yra išjuokiamos valdžios figūros. Savo ruožtu mano amžininkai neleis sumeluoti, kad anais laikais politinis anekdotas buvo nelyg koks tyro oro gurkšnis tvarto užkaboriuose. Tačiau ir laisvės menėse juokas nepraranda savo politinio reikšmingumo ir tiesos pretenzijų, tarkime, A. Valinsko Auksinių svogūnų šventė yra populiariosios kultūros vardu įteisinta pasityčiojimo iš savotiškai pasižymėjusių politikų fiesta, leidžianti atskirti pintinėje pradėjusius pūti obuolius nuo sveikų, rodanti be visa ko kito, kad Lietuvos valstybė nei prasideda, nei užsibaigia su kvailio susireikšminimu, nežiūrint valdžią laimėjusios partijos krykštavimų.
Dievas mato, labiau už viską norėjosi patikėti, kad naujoji valdžia padės Lietuvai išjudėti į priekį, nekartojant anksčiau padarytų klaidų. Tiesą sakant, bent šių eilučių autoriui niekados nebuvo didelė paslaptis tai, kad varomoji R. Karbauskio jėga visuose užmanymuose yra aukščiausios prabos kičas, neišsenkami kičo klodai, begalinės kaip baltų arenos kičo talpyklos, tačiau, galvojau, nereikėtų mums pernelyg demonstruoti savo išrankumo ir kaprizingumo, jeigu kičas taip pat gali tapti lokomotyvo kuru, leidžiančiu užkurti motorus, pajudėti iš mirties taško, kapstytis iš duobės.
Žinia, nepalyginant didesnį įtarumą nei naujojo visuomenės lyderio įsipareigojimas kičui žadino naujųjų žygeivių noras viską drausti, kontroliuoti, dozuoti, riboti…
I.Kanto žodžiais tariant, didžiausią tironiją atneša ta valstybė, kuri suvalstybina laimės vaizdinį, savo piliečius traktuodama kaip niekados nesubręstančius vaikus, laikydama piliečius už nebrendylas, kurie be moralinės aukštesnių instancijų globos pasimestų šiame pasaulyje, patys nesuradę kelio iš labirinto. Kas be ko, tokia valstybė naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu. Dar daugiau, – tokia valstybė platina infantilizmo užkratą, kaip matome, dabar jau ir valdžios atstovus įpareigodama traktuoti kaip linkusius greitai įsižeisti mažus vaikus, kaip įnoringas politinio lopšelio būtybes, kurias būtina apsaugoti nuo storžieviškų pastabų iš gatvės.
Vis dėlto, kaip atrodo, R.Karbauskis, apsvaigęs nuo reitingų, pernelyg anksti parodė savo tikrąjį veidą, puolęs su svita taisyti Civilinį kodeksą, tarsi tai būtų pirmaeilis valstybės uždavinys.
Ką pamatėme staiga nukritus kaukėms? Nežinau kaip kiti, o aš čia išvydau bjauriai mekenančios, užsimojusios prieš demokratiją avies veidą. O jeigu kažkam pasirodys, kad apie naujai išrinktus vadus vis dėlto reikėtų kalbėti pagarbesniu tonu nei leido sau šių eilučių autorius, pasiteisinimui, regis, užteks pastebėti tik vieną dalyką, jog kalbėti reikia taip, netaupant žodžių, kad net įžūliausiems valdžios išsišokėliams praeitų noras riboti žmonių laisvę išsakyti savo kritinę nuomonę.
Andrius Vyšniauskas: „Marijampolėje turime rimtai spręsti smurto ir patyčių problemą, o moksleivę sumušęs direktorius turi būti skubiai nušalintas nuo pareigų“.
Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas pasirodžius informacijai apie Marijampolės Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus sumuštą moksleivę kreipėsi į savivaldybės merą reikalaudamas paaiškinti, kodėl tarybos nariams nebuvo pateikta visa išsami informacija apie situaciją mokykloje ir neinicijuotas direktoriaus suspendavimas nuo užimamų pareigų. Taip pat tarybos narys inicijuoja „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos“ rengimą.
„Nors Marijampolės savivaldybės meras sako, jog tarybos nariams pateikė visą informaciją ir ėmėsi visų galimų veiksmų dėl susidariusios situacijos Mokolų pagrindinėje mokykloje, tačiau tai yra akivaizdi netiesa. Detali informacija buvo pateikta ne visiems tarybos nariams, o tokie svarbūs faktai, kaip mokyklos direktoriaus giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi, apskritai buvo nutylėti. Taip pat meras, turėdamas priminę iniciatyvos teisę suspenduoti arba atleisti direktorių dėl darbo drausmės pažeidimų, šia iniciatyvos teise nepasinaudojo. Akivaizdu, kad problemą buvo bandoma užglaistyti ir tam įtakos turėjo tiek mokyklos direktoriaus partiškumas, tiek jo giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi. Ši istorija iliustruoja prie ko priveda išsikerojęs švogerizmas Marijampolės savivaldybėje“ – teigė tarybos narys A. Vyšniauskas.
Pasak A.Vyšniausko, Mokolų pagrindinės mokyklos istorija iškelia ir kitą problemą: smurtas ir patyčios Marijampolės mokyklose yra įsišaknijęs reiškinys ir šią blogą psichologinę ir socialinę atmosferą skleidžia ne tik moksleivių patyčios, bet ir pačių pedagogų veiksmai.
„Norint užkirsti kelią patyčioms ir smurtui mokyklose būtina imtis rimtų veiksmų. Todėl turime skubos tvarka pradėti ir parengti „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarką“. Iniciatyvą šioje srityje rodo kitos savivaldybės, pirmiausiai Vilniaus miestas, ir mes negalime atsilikti, nes moksleivių socialinės aplinkos saugumas turi būti aukščiausiu prioritetu. Todėl ir siūlau bei inicijuoju tokios tvarkos rengimą“ – komentavo A.Vyšniauskas.
Nemalonu girdėti ir stebėti Lietuvos žiniasklaidos žurnalistų elgesį su tautos valia išrinktais naujaisiais Seimo nariais.
Tarsi vyksta varžybos, kuris žurnalistas kalbinamą žmogų tirščiau apdrėbs purvu, pažemins, pasityčios iš jo kalbų ir tik pradėtų darbų, nors dar nė vienas išrinktųjų nieko per tas kelias dienas ir nesugebėjo nuveikti, tad lyg ir nebūtų dėl ko nertis iš kailio, nebent kas nors pakursto kaišioti pagalius į ratus.
Pranciška Regina Liubertaitė, šio komentaro autorė.
Iš perkreiptų, nesveikai blizgančiomis akimis veidų veržiasi patyčios, spraudimas į kampą pašnekovo, kuris tik žengė pirmą žingsnį į politiką ir yra joje naujokas arba net ir ne naujokas. Jam net į klausimą neleidžiama atsakyti, tuoj žeriamas kitas klausimas ir toks pokalbis virsta kapojimu siekiant įveikti pašnekovą, pavirtusį priešininku, su kuriuo tarsi privaloma elgtis aršiai ir nuožmiai.
Toks vaizdas, kad klausimais tarsi smogiama ar daužoma per galvą, lyg sunaikinus priešininką būtų ruošiamasi užimti jo vietą. Deja, toks vaizdas žiūrint iš šono, todėl stebiuosi, iš kur žmonėse, vadinamuose žurnalistais ar apžvalgininkais, tiek pykčio ir paniekos.
Keista, kad daugelio tokių žurnalistų akimis politika turėtų virsti kieno nors amžina privilegija arba tarsi buvospecialioji mokslo įstaiga amžiniems politikams rengti. Nė vienas negimė nei politiku, nei gydytoju, nei mokytoju ar bet kokios kitos specialybės atstovu, o baigus atitinkamus mokslus, kiekvieną žmogų dar moko ir gyvenimas, kol įgyjama patirtis.
Galbūt tie naujai išrinkti žmonės nuveiks daugiau šalies labui, jei rinkėjai jais pasitikėjo, galbūt jie nesėdės ant kėdžių ir neužims vietos algai gauti ir tuščiai nepolitikuos, bet tai ateities reikalas. Jau pakankamai prisižiūrėjome niekinės, nuo paprasto žmogaus nutolusios politikos, tarnaujančios vien asmeniniams ar grupiniams interesams.
Klausausi ir stebiuosi, kur dingo ne tik žurnalistinė etika, bet ir paprasčiausia bendravimo kultūra, virtusi neapykanta, grubumu ir baisia nežabota savivale bendraujant su žmonėmis. Keleto žurnalistų bendravimo kultūra virto panieka pašnekovui paverčiant jį tarsi savo priešininku, kurį būtina pažeminti ir sumalti į miltus taip, kad neatsitiestų, kad jo nervai būtų sudirginti, žmogus būtų išvestas iš pusiausvyros. Manau, kad tai nenuginčijamos patyčių ir pašaipų pamokos jaunajai kartai, tad nereikėtų stebėtis ir jų elgesiu mokyklose.
Peršasi ir kitas klausimas, ar taip leidžia sau elgtis atstovai užsakomosios žurnalistikos, kurios vykdytojai turi arba darbdavius, kurie duoda nurodymus, arba kokius nors užsakovus, kurie tampo už virvutės.
O kur tikroji nepriklausoma žurnalistika, kuri buvo pavadinta visuomenine? Ar mes ją turime? Manau, kad turime tik keletą pavienių sąžiningų žurnalistų, kurie į pagrindines laidas retai kviečiami, nes nesukelia intrigos.
Bet užtat turime keletą apžvalgininkų ir žurnalistų, kurie nuolat kviečiami į eterį, bet tą eterį pagyvina ką nors aplodami lyg sarginiai šunys arba apdrabstydami purvais. Neveltui naująją valdžią formuojančius ir išrinktuosius į Seimą pavadinę šieno ravėtojais, tokie žurnalistai taip pirmiausia pasivadino save.
Turime puikią liaudies patarlę: kuo pats kvepia, tuo ir kitus tepa, juolab kad visais laikais į žurnalistiką buvo žiūrima kaip į profesiją, kurios atstovai daug žino apie viską ir apie nieką, bet nieko konkrečiai nemoka, tik plepėti, o šiuo metu, iš anksto priešiškai nusistačius, dar ir tyčiotis arba žeminti taip labai nekenčiamą pašnekovą. Kurstyti neapykantą ir nesantaiką tikrai blogas metas, o patyčias – prastų pamokų pavyzdžiai.
Tai – jau trečiasis per pastarąsias dvi savaites Slaptai.lt portalo videointerviu su filosofu Krescencijumi Stoškumi.
Pirmąjame videopokalbyje filosofas kalbėjo apie didžiausią lietuvių tautai iškilusį pavojų – masišką emigraciją („Svarbiausia – neišsivaikščioti“). Jei jos nesustabdysime – Lietuvoje nebeliks lietuvių. Bet jos nestabdome.
Antrasis videopokalbis yra apie didžiausią lietuviškosios žiniasklaidos bėdą – nenorą imtis rimtų, gyvybiškai svarbių temų, tendencingumus, pataikavimą siauriems partijų interesams („Didžiausia lietuviškosios žiniasklaidos nuodėmė“). Bet šis procesas tęsiasi iki šiol.
Trečiąjame videopokalbyje filosofas pasakoja, kas, kaip ir kodėl tyčiojasi iš lietuvių kultūros. Taigi: „ne kiekvienas žmogus sugeba tapti menininku“ ir „ne kiekvieną menininko darbą galima vadinti menu“.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė sausio 4 d., 9 val. susitiks su Socialinės apsaugos ir darbo ministre Algimanta Pabedinskiene, Sveikatos apsaugos ministre Rimante Šalaševičiūte, Vidaus reikalų ministru Sauliumi Skverneliu, Policijos generaliniu komisaru Linu Pernavu, Lietuvos savivaldybių asociacijos direktore Roma Žakaitiene, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistais bei nevyriausybinių organizacijų atstovais dėl rizikos šeimose augančių vaikų apsaugos.
Šį komentarą bevelyčiau pradėti pasakojimu apie Patikimumo teoriją, į kurią jau daug dešimtmečių gilinasi akademikas Antanas Kudzys. Pasirodo, tokia teorija – egzistuoja. Tai – ne būrimas iš kavos tirščių. Jos pagalba lengva apskaičiuoti, kokie dangoraižiai, tiltai ir gamyklos suręgsti tvirtai, o kokie statiniai galį bet kurią akimirką sugriūti tarsi kortų namelis. Tereikia stipresnio vėjo gūsio ar storesnės sniego dangos ant stogo…
Akademikas teigė, kad, remiantis jo iki šiol puoselėjama Patikimumo teorija, buvo įmanoma išvengti ir nelaimės Rygoje. Tereikėjo į kai kurias konstrukcijas pažvelgti vadovaujantis jo visą gyvenimą tobulinta Patikimumo teorija. Kad taip statyti, kaip dabar nerūpestingai statomi kai kurie objektai, – savižudiška, akademikas suprato lygindamas savo skaičiavimus su statybas organizuojančiųjų pateiktais duomenimis. O suvokęs, kad nelaimė – reali, neišvengiama, apie iškilusį pavojų perspėjo Lietuvos valdžios vyrus ir moteris.
Šiandien S. perskaitė įsakymą mūsų koloniją vadinti Veliučionių proftechnine mokykla Nr. 1. Daug kas keičiasi, nors esmė – ta pati. Norima "pasakyti", kad mūsų šalyje žaibiškai neliko nepilnamečių nusikaltėlių. O iš tiesų – jų daugėja.
Buvau susitikęs su V. motina. Nedidukė, nesena, bet susenusiosios veidu. Rūko. Žadėjo kyšį, jeigu anksčiau išleisiu jos Joną. Gyrėsi, kad gerai gyvena, nemažai uždirba. V. byloje parašyta, kad V. motina – beveik prostitutė. Tikrų prostitučių pas mus nėra.
