Gruzijos eksprezidentas ir buvęs Ukrainos Odesos srities gubernatorius Michailas Saakašvilis antradienį antikorupciniame mitinge prie federalinio parlamento Kijeve prisijungė prie tūkstančių protestuotojų.
Apytikriais policijos skaičiavimais, mitinge dalyvavo apie 4 tūkst. 500 protestuotojų. Siekdami parodyti paramą M. Saakašvilio kovos su korupcija pastangoms, didžioji dalis protestuotojų šaukė „Miša“ (M. Saakašvilio vardo mažybinė forma).
Protestuotojai reikalavo steigti teismą, kurio vienintelė užduotis būtų kova su korupcija, ir ragino iš parlamentarų atimti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant pastangų Ukrainoje įgyvendinti reformas, Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje.
Proteste dalyvavęs M. Saakašvilis taip pat kritikavo Ukrainos prezidentą. M. Saakašvilio teigimu, norint matyti Ukrainoje pokyčius, Petro Porošenkai reikia vykdyti antikorupcines reformas arba atsisakyti valdžios.
„Neįmanoma jokia kova su korupcija, kol valdžioje yra P. Porošenka. Pats metas jiems išgirsti mus“, – sakė politikas.
M. Saakašvilis beveik dešimtmetį (iki 2013 metų) ėjo Gruzijos prezidento pareigas ir nuo 2015 metų iki pernai metų buvo Odesos srities gubernatorius. Iš šio posto M. Saakašvilis atsistatydino pernai, pareiškęs, kad nebeturi jėgų kovoti su šalies korupcine sistema.
Liepos mėnesį M. Saakašviliui išvykus iš šalies, Ukrainos prezidentas atėmė iš politiko Ukrainos pilietybę, nors politikas prieš tai jau buvo netekęs Gruzijos pilietybės. Praėjusį mėnesį šalininkų remiamas M. Saakašvilis jėga pateko į Ukrainą.
Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.
Ukrainos pilietybės netekęs buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos srities gubernatorius Ukrainoje Michailas Saakašvilis, padedamas kelių šimtų šalininkų, kirto Ukrainos sieną, informuoja BBC.
Ukrainos pareigūnai teigia, kad į šalį M. Saakašvilis pateko neteisėtai. Pasienyje tarp M. Saakašvilio šalininkų ir pasienio pareigūnų kilo muštynės, sužeista 16 pasienio pareigūnų ir gvardiečių.
Iš pradžių Gruzijos, o vėliau Ukrainos piliečiu buvęs M. Saakašvilis šiuo metu neturi jokios pilietybės. Liepos 26 d. Ukrainos migracijos tarnybos tinklalapyje pasirodė pranešimas, kad prezidento Petro Porošenkos įsaku M. Saakašviliui atimama Ukrainos pilietybė.
Jis dėl baudžiamųjų kaltinimų taip pat laukiamas Gruzijoje. Kaltinimus politikas vadina politiškai motyvuotais.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Ukraina nerimastingai laukia Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“. Kijevas sustiprino kontrolę visuose pasienio su Baltarusija ruožuose, ketvirtadienį pareiškė prezidentas Petro Porošenka, kuriuo remiasi agentūra dpa.
„Prie mūsų sienų artėja 7 000 vagonų su kariais ir technika. Ir nėra garantijų, kad viskas po manevrų (…) grįš į Rusiją“, – sakė P. Prošenka. Jis apkaltino Rusiją ruošiantis dideliam puolamajam karui.
Rusija teigia, kad manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tačiau Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ketvirtadienį sakė, kad pratybose bus sutelkta daugiau kaip 100 000 karių.
P. Porošenko, be to, atmetė Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyvą palei frontą Rytų Ukrainoje dislokuoti JT taikdarius. JT žydrieji šalmai turi būti dislokuoti visoje separatistų teritorijoje iki Ukrainos ir Rusijos sienos, reikalavo jis. Rusija, be to, kaip konflikto šalis, esą negali siųsti savo kontingento. Maskva tuo tarpu save traktuoja ne kaip konflikto šalį, o kaip tarpininkę.
Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš oponentu tapusio buvusio savo sąjungininko Michailo Saakašvilio atėmė Ukrainos pilietybę, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida, kuria remiasi „Politico“.
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.
M. Saakašvilis į tai sureagavo „Facebook“ žinutėje pareikšdamas, kad jo „Ukrainos pilietybės atėmimas yra dar vienas žingsnis pirmyn šalyje kuriant diktatūrą“.
M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.
P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.
Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.
Ukrainos migracijos tarnyba nepateikė konkrečios M. Saakašvilio pilietybės netekimo priežasties.
„Pagal Ukrainos konstituciją, su pilietybės atėmimu susijusius sprendimus Ukrainos prezidentas priima, atsižvelgdamas į pilietybės komisijos išvadas“, – rašoma migracijos tarnybos išplatintame pranešime.
Dar šio amžiaus pradžioje „fakenews“ amerikiečiai vadino smagiai nuteikiantį TV pramoginių laidų žanrą – žinių parodijas. Dabar šis vardas prigijo viešai platinamoms melagingoms naujienoms, suklastotoms žinioms – viskam tam, kas iki atsirandant internetui daug rečiau pasitaikydavo ir buvo vadinama „antimis“.
Dažniausiai „fakenews“ kelia anaiptol ne juoką, nes muša ir kaip vadinamojo hibridinio karo ginklas. Žiniasklaidoje radosi, galima sakyti, naujas žanras – melagingų naujienų demaskavimas.
O kai kada „fakenews“ net pateikiama teismuose kaip įrodymai.
Nemeluoja, tačiau ir tiesos nesako
Balandžio mėnesį Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS pranešė, kad JAV dienraštis „The New York Times“ gavo Pulicerio premiją už publikacijas apie Vladimirą Putiną (The New York Times получила Пулитцеровскую премию за публикации о Владимире Путине). Skaitome toliau: leidinys apdovanotas už straipsnius apie Rusijos Federacijos lyderio pastangas plėsti Rusijos įtaką užsienyje.
Norėtųsi sužinoti: kaip ir kokią įtaką, tačiau TASS tepriduria, jog premijų teikėjų pranešime gana kritiškai atsiliepiama apie Rusijos vadovybės esą taikomus metodus savo tikslams tarptautinėje arenoje pasiekti. Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ (РИА Новости) parašė konkrečiau: amerikiečių leidiniui premija skirta už straipsnius apie Rusijos kišimąsi į rinkimus JAV. Tą patį pakartojo Rusijos vyriausybinis laikraštis „Rosijskaja gazeta“, pridūręs, jog Rusija ne kartą paneigė šį amerikiečių specialiųjų tarnybų kaltinimą.
Apie metodus, kurios taiko Kremlius, sužinome iš BBC pranešimo: tai užsakomosios žmogžudystės, internetinės suktybės, politinių priešininkų persekiojimas (http://www.bbc.com/russian/news-39561558). Norint galima susirasti ir visus 11 straipsnių, sudarančių ciklą, kurį „The New York Times“pavadino „Russia’s Dark Arts“.
Lietuviai tokius menus vadina tamsiais darbeliais. Dar turime priežodį, kuris tinka TASS pranešimo autoriams: Meluot nemeluoju, ale ir teisybę retai kada sakau. Tinka ne tik žurnalistams (visko būna, pasitaiko kūryboje…) tačiau, kaip tuojau pamatysime, ir aukštoms žinyboms (valstybės pozicija!).
Balandžio 20 d. Rusijos užsienio reikalų ministerija išplatino pareiškimą dėl išvakarėse Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme priimto tarpinio sprendimo byloje „Ukraina prieš Rusiją“. Jame sakoma: Teismas be balsavimo pripažino, kad Ukrainos pretenzijos Rusiją pažeidus Tarptautinę konvenciją dėl kovos su terorizmo finansavimu yra nepagrįstos, ir todėl nesą reikalo imtis laikinų apribojimo priemonių. Teismas, esą, užėmė principinę poziciją ir nepalaikė Ukrainos pareiškimo dėl tariamai įvykusių agresijos ir okupacijos.
Internetinis leidinys “The Insider“ Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareiškimą „Jungtinių Tautų Tarptautinis teismas nepalaikė Ukrainos pozicijos dėl Rusijos agresijos“ (Международный суд ООН неподдержал позицию Украины о российской агрессии) pavadino fake (http://theins.ru/antifake/52930). Nes bylos nagrinėjimas iš esmės dar nepradėtas, Hagos teismas nieko nesprendė nei dėl pretenzijų pagrįstumo ar nepagrįstumo, nei dėl agresijos ir okupacijos pripažinimo ar nepripažinimo.
Kaip pranešė „Laisvės radijas“, išklausius sprendimą, Rusijos atstovai atsisakė nuo komentarų, o Ukrainos atstovė pareiškė, jog priimtas palankus jų pusei sprendimas ir jie turį geras perspektyvas bylą nagrinėjant iš esmės. Teismas pripažino, kad Rusija pažeidė Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo ir priėmė sprendimą dėl laikinų priemonių piliečių teisėms apginti. Iki priimant galutinį sprendimą Rusija neturi varžyti Krymo totorių atstovaujamųjų institutų, tarp jų Medžliso; taip pat turi būti sudaryta galimybė mokytis ukrainiečių kalba.
Rusija Hagoje pateikė fakenews
Jungtinių Tautų Tarptautiniame teisme Hagoje byloje Rusija laikosi pozicijos, kuri žinoma iš Kremliaus kelerius metus nepaliaujamai trimituojamos propagandos. Esą Ukrainoje įvyko prievartinis valdžios perversmas (kruvinas perversmas) ir Rytų Ukrainoje prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas naujajai valdžiai (pilietinis karas). Esą didžiausias nepasitenkinimas kilo dėl to, kad naujoji Ukrainos valdžia nutarė atšaukti rusų kalbai anksčiau suteiktą oficialiosios kalbos statusą… Slaptai.lt jau rašėme, jog ši priežastis įrašyta net į Rusijos mokyklinį istorijos vadovėlį, nors iš tikrųjų Ukrainoje nė nebuvo tokios kalbos – oficialiosios, o tam tikrose šalies srityje kai kurios kalbos, tarp jų ir rusų, turėjo regioninės kalbos statusą.
Rusijos atstovas Teismui taip pat paaiškino, iš kur sukilėliai (taip juos vadina Rusijos pusė) ėmė ginklus: tai iš sovietinių laikų Ukrainos teritorijoje buvusios atsargos. Didžioji dalis šių atsargų buvo palikta Donbaso šachtose ir atiteko sukilėliams. Ukrainos pusė pateikė teismui įrodymų, jog smogikai Donbase turėjo naujausią ginkluotę. Savo ruožtu rusai taip pat apkaltino Ukrainą panaudojus uždraustą cheminį ginklą – fosforo bombas. Prieš trejus metus Rusijos žiniasklaidą tai pateikė kaip faktą – nurodė datą ir laiką. Tačiau vėliau buvo aiškiai nustatyta, jog tai tikras fake: nei nukentėjusių žmonių, nei kitų įrodymų; be to, buvo paskelbtas pokalbio įrašas: smogikų atstovas nenustatytam asmeniui Rusijoje sako nesant jokių šių bombų panaudojimo žymių.
Rusijos pusė Hagoje nepagailėjo kaltinimų Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai. Jo ketinimą griebtis teroro prieš Donbaso gyventojus turėjo patvirtinti susitikime su Odesos miestiečiais 2014-ųjų rudenį pasakyti žodžiai. Juos pateikė Rusijos „Pirmasis kanalas“ lapkričio 14-osios vakaro naujienų laidoje. Ukrainos prezidentą apkaltino oficialiuose susitikimuose kalbant apie išimtinai taikų, politinį konflikto Donbase sureguliavimą, o štai Internete radęsis ankstesnio jo susitikimo fragmentas liudija, koks Kijevo valdžiai regisi šis sureguliavimas iš tikrųjų: per kietą ekonominį savo piliečių spaudimą (reikėtų suprasti: valdžia nepatenkintų piliečių).
Stopfake.org nuotraukoje: klaidinantys, meluojantys, dezinformuojantys Rusijos pranešimai ir pareiškimai.
Odesoje naujasis prezidentas štai ką kalbėjo: mes darbą turėsime – jie ne. Mes pensijas turėsime – jie ne. Mus palaikys žmonės, vaikai ir pensininkai, – jų ne. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir darželius, o pas juos sėdės rūsiuose. Todėl kad jie nemoka nieko daryti. Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą… TV siužeto ištrauka su šiais žodžiais greitai išplito po internetą: „Porošenka: Donbaso vaikai sėdės rūsiuose“ (Порошенко: дети Донбасса будут сидеть в подвалах).
Tokius žodžius Porošenka iš tikrųjų Odesoje sakė, tačiau TV redaktoriai išplėšė juos iš visos kalbos konteksto ir pateikė jiems reikalinga prasme. „Pirmojo kanalo“ variantas klajoja po Internetą kaip vienas iš daugelio Rusijos propagandos fake. Ten pat nesunku atrasti ir nemontuotą Ukrainos prezidento kalbos, pasakytos Odesoje, įrašą.
Tačiau Rusijos diplomatai patingėjo ar nenorėjo jo ieškoti. Porošenka sako, kad šito karo neįmanoma laimėti ginklu. Ukrainos valstybė išlaisvintose teritorijose piliečiams duoda šilumą ir elektrą, jie gali vėl leisti vaikus į mokyklą, jiems pradedamos mokėti pensijos, jie gauna darbą ir atlyginimą. O pas juos, tai yra separatistų užimtose teritorijose, butai be vandens, eilės prie duonos ir nesaugu gatvėse, kur šitie vaikšto su ginklais.
Ir čia Porošenka paaiškina, kodėl jie taikiai nugalės: Todėl, kad mes darbą turėsime – jie jo neturi. Mes pensijas turėsime – jie jų neturi. Mes turėsime žmonių, vaikų ir pensininkų, paramą, jie jos neturi. Pas mus vaikai eis į mokyklas ir vaikų darželius, o pas juos sėdės rūsiuose (pasak ukrainiečių, TV redaktoriai supainiojo ir gramatinius laikus, prezidentas apie juos kalbėjo esamuoju laiku: У нас робота буде — у них не має. У нас пенсії будуть, у них не має). Todėl kad jie nemoka nieko daryti! Štai taip, būtent taip mes laimėsime šį karą. Todėl kad karas ir pergalė – galvoje, o ne mūšių laukuose!
Armėnų propaganda seniai tai daro…
Vieno iš Pulicerio premija apdovanotojo „The New York Times“ ciklo straipsnių antraštė: „Melagingų naujienų skleidimas – galingas Rusijos ginklas (A Powerful Russian Weapon: The Spread of False Stories). Kremlius šį ginklą paleido į darbą pastaraisiais metais, nukreipęs jį pirmiausia prieš tą vienybę, su kuria tarptautinė bendruomenė smerkia Krymo aneksiją ir Rusijos vadovybės palaikomą karą Rytų Ukrainoje. Pavieniai autoriai, grupės, pavienės valstybės ir valstybių bendrijos ėmėsi karo su Kremliaus faike. Tuo tarpu… Sužlugo Rusijos imperija, griuvo Sovietų Sąjunga, įvyko du pasauliniai karai, tuo tarpu daugiau kaip prieš šimtą metų pradėtą vagą toliau varo jau kelinta armėnų propagandistų karta.
1896 metais JAV išėjo knyga „Turkija ir nusikaltimai prieš armėnus“ su iškalbingomis iliustracijomis. Viename paveiksle, „Turkai žudo Sasune“, pavaizduoti du barzdoti musulmonai, viena ranka šaudantys iš pistoleto, o kita gniaužiantys riestą kardą, jiems už nugaros – dar vienas, užsimojęs kardu ant susigūžusios armėnės, slepiančios glėbyje mergaitę; po kojomis nutrenktas kryžius; antrame plane matyti minią puolantys turkų kareiviai ir daug viršum žmonių galvų iškeltų kardų; šiurpiausia paveikslo detalė – ant žemės gulinti nukirsta galva. Tekstas paaiškina, kad armėnai tapo kraujo ištroškusių kurdų ir įniršusių kareivių aukomis, žuvo 50 tūkstančių žmonių, šimtai tūkstančių buvo sužeista, jų namai apiplėšti ir sudeginti.
Knygoje, prie kurios pasirodymo daugiausia prisidėjo Armėnijoje veikiantys amerikiečių protestantai, liaupsinami armėnai, savo išvaizda labiau negu bet kuri kita rasė panašūs į mūsų Kūrėjo Viešpaties Dievo paveikslą. Tiesa, neparašyta, kad beginklių armėnų pasipriešinimui tik vienoje vietoje įveikti kurdams prireikė dvylika dienų ir kad vienas iš sukilimo kurstytojų, atvykęs iš Kaukazo ir dėjęsis šeichu, su daugybe pinigų, buvo profesionalus revoliucionierius (jau žinomas provokatorius), ginklų prekeivis.
Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos azerbaidžanietiškasis Kalnų Karabachas pavirto griuvėsiais. Slaptai.lt nuotr.
1895-1896 metais armėnų revoliucionieriai sukėlė neramumus ne viename Osmanų imperijos mieste, o Vakarų valstybių spauda triukšmingai aprašinėjo armėnų sukilimus, taip pat po jų atsitinkančius pogromusprieš armėnus su dešimtimis tūkstančių aukų. Suprantama, negalėjo būti dešimtys tūkstančių užmuštų ir šimtai tūkstančių sužeistų, nebuvo kaip ir suskaičiuoti. Tačiau kuo daugiau aukų, tuo didesnis jaudulys visuomenei, kurios nuomonė svarbi kiekvienai valdžiai ir kiekvienai opozicijai… 1915 metais „The New York Times“ (tas pats!) aprašė 145 istorijas apie armėnų žudynes Osmanų imperijoje. Sumaniai ir sistemingai varydami propagandą, rašė apie armėnų politinius veikėjus britų žurnalistas Skotlendas Lidelas (Robert Scotland Liddell) 1919 metais iš Kaukazo, jie įgyja daug nepelnytų simpatijų.
Austrų kino režisieriaus ir rašytojo Ericho Faiglo (Erich Feigl) knyga „Armėnų mitomanija“ angliškai ir turkiškai pasirodė 1995 metai, rusiškai – 2007 metais („Армянская мифомания“). Joje autorius paaiškino, kas yra ši daugeliui mūsų pirmą kartą girdima manija: tai nenumaldomas potraukis gražinti tikrovę, perdėti arba iškreipti faktus. Šis ir kiti autoriai viena didžiausių XX amžiaus klastočių vadina 1920 metais išleistą Aramo Andoniano knygą „The memories of Nairn Bey: Turkish Official Documents Relating to the Deportation sand Massacres of Armenians” (knyga išėjo Paryžiuje, Londone ir Bostone prancūzų, anglų ir armėnų kalbomis tuo metu). Armėnų autorius tikino knygoje skelbiąs oficialių dokumentų, liudijančių Osmanų imperijos vadovybę 1915 metais įsakius masiškai žudyti armėnus, ne tik vyrus, tačiau ir moteris bei vaikus, kopijas. Esą juos gavęs ir vieno Osmanų imperijos valdininko (jo pavardė nurodoma knygos pavadinime). Kai Andoniano paprašė pateikti originalus, atsakė pametęs…
Franco Vervelio romano „Keturiasdešimt Musa Dago dienų” viršelis
2014 metais ir Lietuvoje išleista Austrijoje gyvenusio rašytojo Franco Verfelio (Franz Werfel) romanas „Keturiasdešimt Musa Dago dienų“. Štai kaip ją pristatė leidykla „Versus aureus“: žymiausias pasaulyje pasakojimas apie armėnų tautos genocidą. Autorius rėmėsi tikrais įvykiais ir faktais, kuriuos papasakojo gyvi liudininkai, ne tik regėję, bet ir patyrę neįsivaizduojamas baisybes.
Pirmą kartą šis romanas pasirodė 1933 metais Austrijoje. Ne be armėnų veikėjų pastangų knyga buvo išversta į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Rašydamas šią knygą Verfelis neabejojo: būta turkų valdžios įsakymo naikinti armėnus. Savo įsitikinimą rašytojas grindė armėnų, su kuriais bendravo Vienoje, pateiktomis žiniomis ir Andoniano knyga.
1922 metų pavasarį Andoniano pateiktų didžiausiais nusikaltimais Osmanų imperijos pareigūnus kaltinančių dokumentų kopijas išspausdino britų laikraštis „Daily Telegraph“, tačiau juos tyrusi Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministerija suabejojo jų tikrumu ir atsisakė laikyti corpus delicti. Faiglas savo knygose primena, ką vėlesniais metais nustatė kruopštūs tyrinėtojai: Andonianas privėlė tiek klaidų, kad netgi neturint originalų galima nepaneigiamai įrodyti šias kopijas esant klastotes. Pirmiausia tai rodo klaidingos datos (turima galvoje, jog dokumentų klastotojas neįstengė tiksliai perskaičiuoti datų iš Grigaliaus kalendoriaus į Hidžros).
1989 metais JAV gyvenantis garbaus amžiaus žydų sefardų (ispanų) rabinas, advokatas (Albert J. Amateau mirė po penkerių metų, būdamas 106-rių amžiaus) pateikė notarui patvirtinti pareiškimą apie tai, ką žinąs apie Franco Verfelio knygoje aprašytus įvykius. Be kita ko, rašė bičiuliavęsis su rašytoju ir iš jo paties girdėjęs, jog tas, rašydamas „Keturiasdešimt dienų…“ rėmęsis armėnų vyskupo Vienoje pasakojimu. Rašytojas pasitikėjo dvasininku ir netikrino to, ką iš jo išgirdo. Kai praėjus laikui nešališkų istorikų tyrimai parodė buvus kitaip, nei aprašyta knygoje, Verfelis prisipažino apgailestaująs dėl to, kad pasitikėjo vyskupo žodžiais, ir jaučiąs sąžinės graužimą dėl parašyta. Šį pareiškimą galima rasti adresu http://www.sephardicstudies.org/aa3.html.
Dabar žinome ir tai, kad Verfelio knygos angliškame ir prancūziškame vertimuose iš vokiečių originalo vertėjai išleido tas vietas, kurios nenaudingos armėnų peršamam požiūriui.
Kasė duobę kitiems – įkrito patys
JAV įregistruota armėnų naujienų agentūra „Azbarez“ (asbarez.com) 2010 metų sausio 19 d. išleido tekstą, skirtą pogromo prieš armėnus Baku mieste 20-mečiui. Įdėjo spalvotą ITAR-TASS nuotrauką, kurioje pirmame plane matyti negyvos merginos kūnas, toliau – dar keli lavonai. Tekste rašoma, jog armėnai Azerbaidžano sostinėje buvo žudomi nuo sausio 13-osios ir tam buvo iš anksto pasirengta. Tačiau nuotraukoje matoma 17-metė mergina, Vera Besantina, buvo viena pirmųjų sovietinės kariuomenės, įžengusios į Azerbaidžano sostinę naktį iš sausio 19-osios į 20-ąją aukų; kareiviai šaudė ir traiškė visus, kurie pasitaikė jų kelyje, žuvo įvairių tautybių žmonės (Vera – žydaitė).
Formos apačia
Armėniškas internetinis leidinys Tert.am 2011 m. sausio 19 d. įdėjo tekstą „Šiandien genocido prieš armėnus Baku mieste 21-osios metinės“. Rašoma apie krauju užlietas Baku gatves ir daugybę aukų. Reikia suprasti, kad tada žuvo ir pridedamoje nuotraukoje rodomos dvi mažylės. Iš tikrųjų tai – 3 ir 4 metų sesutės Mechtijevos, nužudytos 1992 metų vasario 26-osios rytą, kai su tėvais, giminaičiais ir dar pusantro šimto žmonių bėgo nuo armėnų ir rusų kareivių, užpuolusių Chodžaly. Tą pačią dieną šios armėnų sunaikintos gyvenvietės vardas tapo žinomas visame pasaulyje…
Neatsiliko ir Rusijos informacija agentūra „Novosti“: išleido tekstą su antrašte „Baku mieste žuvusių armėnų atminimo diena“. Ir pridėjo nuotrauką, kurioje, kaip paaiškino, matyti gedulingas mitingas, skirtas 1990 m. sausio 19-20 d. tarpnacionalinio konflikto metu žuvusiems armėnams atminti, vykstantis miesto centriniame parke, aukų memoriale. Azerbaidžano valstybinė naujienų tarnyba (Azertag) pasiuntė paneigimą „Novosti“, kur Nurodė, jog nuotrauka yra daryta 1990 m. sausio 22 d. laidojant žmones, prieš dvi dienas nužudytus sovietinės kariuomenės, vidaus reikalų ministerijos ir valstybės saugumo komiteto pajėgų. Žuvo iš viso 132 gyventojai, daugiausia azerbaidžaniečiai, tarp aukų esama rusų, žydų, tačiau nėra armėnų tautybės žmonių. Nuo tol ši aukų amžino poilsio vieta vadinama Šachidų (kankinių) alėja.
Nurodžius neleistiną istorinių faktų falsifikavimą, „Novosti“ pranešimą pašalino. Tačiau liko įsitikinimas, jog ir Maskvos propagandistams, lygiai kaip ir Jerevano, svarbiau kelti aikštėn mitą apie pogromus prieš armėnus, o ne taikių gyventojų žudynes 1990-ųjų juodąjį sausį (arba per 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį Vilniuje). Tada azerbaidžaniečių istorikas ir publicistas, Kaukazo istorijos centro direktorius Rizvanas Guseinovas sakė aptikęs armėnų žiniasklaidoje mažiausiai dvi dešimtis tokių falsifikavimo ir apgaulės atveju. Kaip pogromai prieš armėnus Baku mieste rodomi… 1955 metų rudenį Turkijos sostinėje Stambule vykusių susirėmimų tarp graikų ir turkų vaizdai, kaip pogromų aukos – praėjusio amžiaus 10 dešimtmečio pradžioje Balkanų karuose žuvusieji ir net armėnų Karabache pakartas azerbaidžaniečių kareivis… Iš Baku miesto nėra ką parodyti – kas būtų panašu į pogromus.
Kadaise amerikiečių mokslininkas Džastinas Makartis (Justin McCarthy) pasakė: Vaizduoti Pirmojo pasaulinio karo įvykius kaip armėnų genocidą paprastai pavyksta dėl nedidelės gudrybės: niekur neminėti musulmonų žudynių, o kalbėti tik apie armėnų žudymą. 2011 metų pavasarį genocido metinių išvakarėse Amerikos armėnų nacionalinis komitetas savo svetainėje parodė ir kitos armėnų svetainės išplatino plakatą: JAV prezidentas Barakas Obama vaikų lavonų fone. Tai buvo raginimas pripažinti armėnų genocidą, nusinešusį ir senoje nuotraukoje matomus vaikus. Tačiau netrukus išaiškėjo kad gerai žinomoje nuotraukoje matyti… armėnų nužudytų turkų vaikų lavonai. 1918 metų balandžio 25 d. Karso srityje, viename kaimų, armėnų gauja nužudė 750 turkų, tarp jų – 257 vaikus.
Žinoma 1918 m. balandžio25-gegužės 10 d. armėnų gaujas siautėjus Osmanų imperijos kaimuose, kur gyveno azerbaidžaniečiai ir kurdai. Armėnų politinės partijos „Dašnakcutiun“ (teisingiau sakyti: teroristinės organizacijos) samdiniai nužudė kelis tūkstančius taikių gyventojų, daugumą sudegino gyvus arba nukirtę galvas. To neslėpė nė jie patys. Vienas galvažudžių vadeiva ataskaitoje vyresnybei rašo: Tačiau kartais gaila kulkos. Patikimiausia būdas prieš šituos šunis, kad jų neliktų daugiau pasaulyje, – taipo mūšio surinkti visus išlikusius gyvus, sukišti į šulinius ir užversti sunkiais akmenimis. Aš taip ir padariau: surinkau visus vyrus, moteris ir vaikus ir pribaigiau juos, įmetęs į šulinį ir užvertęs akmenimis.
2011-aisiais ir rusiškai išėjo turkų istoriko Mehmeto Perinčeko knyga apie įvykius Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metais, parašyta remiantis Rusijos valstybiniuose archyvuose saugomais dokumentais (Армянский вопрос в 120 документах из российских государственных архивов). Be kita ko, istorikas perskaitė daugybę Rusijos karo tribunolų nuosprendžių, pagal kuriuos tūkstančiai armėnų banditų buvo nuteisti už Turkijos ir Kaukazo gyventojų musulmonų žudymą; juose kalbama ir apie masinį vaikų, moterų, senų žmonių žudymą. O juk Rusija kariavo prieš Osmanų imperiją ir armėnus laikė savo sąjungininkais…
Skaitai ir savo akimis netiki, ką šių metų pradžioje Armėnijos strateginių ir nacionalinių tyrimų centro direktorius Manvelas Sargsianas pasakė apie savo valstybę. Jo žodžius paskelbė Jerevano režimui nepavaldus internetinis naujienų leidinys 1in.am(http://ru.1in.am/1178332.html). Nepriklausomas politologas atsakė į žurnalisto klausimus apie naujos šalies vyriausybės paskelbtą kovos su korupcija (šešėliu) kursą. Pažiūrėkime, kaip jis vartoja „fake“: Aš labai seniai laukiu, laukiau – ar atsiras iš viso tokia politinė jėga ar žmogus, valdininkas, kuris pasakys – šešėlis yra priežastis to, kad šita valstybė neegzistuoja, aiškiai pasakys, kad ji yra fake valstybė? Problema yra ne finansiniuose-ekonominiuose santykiuose. Netgi Nepriklausomybės deklaracija – fake, Konstitucija – fake… Pradedant politiniu-teisiniu modeliu, baigiant politiniu gyvenimu, kurį mes gerai žinome, ir žinome, jog visa tai yra fake. Suprantate, kur problema?
Manvelas Sargsianas palaiko buvusį Armėnijos prezidentą ir dabartinį Jerevano režimo kritiką Levoną Ter-Petrosianą, pasakiusį, jog neišsprendusi Karabacho konflikto Armėnija neturi jokių vystymosi perspektyvų. Žmogus gyvena Armėnijoje ir jam geriau matyti… Jerevane girdėti balsų ir prieš Rusiją, kuri esą tik naudojasi Armėnijos valstybe kaip įrankiu savo reikaluose.
Tačiau ar šie drąsuoliai išdrįs pasakyti, kad Ararato kalnas valstybės herbe yra fake? Didžioji Armėnija, genocidas et cetera.
Prieš oficialų Ukrainos prezidento Petro Porošenkos tinklalapį Rusija surengė organizuotą kibernetinę ataką, pranešė Ukrainos prezidento administracija, informuoja BBC.
Anot P. Porošenkos administracijos, tai Rusijos atsakas į Ukrainos prezidento nurodymą užblokuoti šalyje didžiausius Rusijos socialinės žiniasklaidos tinklus ir tarp milijonų ukrainiečių populiarias interneto paslaugas.
Tačiau Kijevas nepateikė jokių įrodymų dėl Rusijos dalyvavimo kibernetinėje atakoje. Taip pat negauta Rusijos institucijų komentarų dėl Ukrainos kaltinimų.
Ukrainos prezidento administracijos teigimu, situacija buvo sukontroliuota, o tinklalapio darbui nekilo jokio grėsmė. Praėjus kelioms valandoms po Ukrainos administracijos paskelbimo apie kibernetinę ataką, tinklalapis veikė normaliai, o pagrindiniame puslapyje esančios nuorodos buvo pasiekiamos.
Šiuo Ukrainos prezidento sprendimu žymiai sugriežtinamos sankcijos Ukrainos kaimynei Rusijai dėl 2014 metais įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir besitęsiančio konflikto Rytų Ukrainoje.
Draudimas galios tokiems socialiniams tinklams, kaip „VK.com“ ir „Odnoklassniki“, paieškos sistemai „Yandex“ ir elektroninio pašto paslaugai „Mail.ru“.
Ukrainos paslaugų tiekėjams nurodyta užblokuoti prieigą į šiuos tinklalapius. Su sankcijomis susiduria ir kelios kitos Rusijos kompanijos, įskaitant kibernetinio saugumo bendroves „Kaspersky Lab“, „Doctor Web“ ir „Aeroflot“ bei kelias televizijos kompanijas, pavyzdžiui, NTV, RT ir naujienų agentūrą „Ria Novosti“.
P. Porošenkos sprendimas gali būti prieštaringai vertinamas pačioje Ukrainoje, nes vien „VK.com“ (VKontakte) Ukrainoje turi apytikriai 15 mln. vartotojų, o socialinis tinklas „Odnoklassniki“ irgi populiarus tarp ukrainiečių.
Rusijos užsienio reikalų ministerija pasmerkė draudimą, kaltindama Ukrainą bandymu sukurti „autoritarinę valstybę“.
„Tai (prieš Rusiją nukreiptų sankcijų išplėtimas) – dar vienas žingsnis daugybės kitų žingsnių grandinėje, pažeidžiantis Ukrainos žmonių teises gauti tokią informaciją, kurią jie nori žinoti“, – žurnalistams sakė Rusijos prezidento sekretorius spaudai Dmitrijus Peskovas.
Jis pridūrė, neva „tai dar vienas akivaizdus nedraugiškos, trumparegiškos politikos Rusijos atžvilgiu pavyzdys“.
Trečiadienis, rugpjūčio 24 d. (Vilnius). Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Prezidentą Petro Porošenką Ukrainos Nepriklausomybės dvidešimt penktųjų metinių proga.
„Prieš ketvirtį amžiaus Ukrainos tauta vieningai nusprendė kurti nepriklausomą valstybę. Įveikdami visus Jūsų šaliai tenkančius iššūkius išsaugokite šią vienybę, nes tik taip galėsite toliau ryžtingai eiti reformų keliu, kurti skaidrias institucijas ir pateisinti būsimųjų kartų lūkesčius gyventi šiuolaikiškoje ir klestinčioje Ukrainoje“, – sakoma Prezidentės sveikinime.
Šiemet Lietuva ir Ukraina mini ir diplomatinių santykių dvidešimt penkerių metų sukaktį. Prezidentė pabrėžė, kad per šiuos metus abiejų šalių piliečiai tapo ypač artimi, o būtent abipusė žmonių parama kuria tvirčiausią pamatą sėkmingam valstybių bendradarbiavimui. Pasak šalies vadovės, Lietuva tvirtai remia Ukrainos žmones, o šiemet tai simboliškai patvirtina mūsų karių dalyvavimas Ukrainos Nepriklausomybės dienos parade.
Savo ir visos Lietuvos žmonių vardu pasveikinusi Ukrainos žmones Nepriklausomybės dvidešimt penktųjų metinių proga, Prezidentė palinkėjo Ukrainos žmonėms stiprybės, taikos ir visokeriopos sėkmės.
Informacijos šaltinis ir nuotrauka- Prezidentės spaudos tarnyba.
„Per pastaruosius dvejus metus ji buvo kare, ir pralaimėjo, buvo pagrobta ir slapta išvežta į Rusiją. Ten ji ištisas savaites buvo tardoma, teisiama už nusikaltimus, kurių nepadarė, pripažinta kalta ir nuteista 22-iems metams kalėjimo. Protestuodama ji keletą kartų skelbė bado streiką, kartą ištvėrė 83 dienas, neteko 30 kilogramų ir jai kilo pavojus gyvybei. Namie ji tapo ukrainiečių pasipriešinimo simboliu ir potencialia ateities lydere“.
Ukrainos karo lakūnė Nadežda Savčenko.
Po viso šito dauguma žmonių svajotų apie atostogas saulėtoje pakrantėje, rašo The Times korespondentas Kijeve Markas Franketis, tačiau 35-rių Nadežda Savčenko pasinaudojo tik vienu laisvadieniu.
Į Frankečio klausimą, kodėl jai nepailsėjus, Savčenko atsako: „Aš mirtinai nuvargau, bet negaliu ilsėtis, pernelyg daug turiu nuveikti. Aš turiu dirbti iki pergalingo galo“.
„Aš klausiu, ką jai reiškia pergalė. „Priešas turi išeiti iš mūsų žemės. Ukraina turi buvo laisva ir nepriklausoma, įskaitant Krymą ir Donbasą“, – skelbia ji šiek tiek sudirgusi, kaip žmogus, kuris gyvena vien adrenalinu – ir gal kamuojama potrauminio streso. Ir ji rūko vieną cigaretę po kitos“.
Kai The Times korespondentas išdrįsta suabejoti, kad tokią pergalę sunku įsivaizduoti, nes dabar Rusija vargu ar atiduos Krymą, Savčenko pastebimai susierzina. „Žiūrėk, Putinas gi ne amžinas, tiesa? – griežtai atkerta ji. – Aš vis dar stengiuosi išsiaiškinti, kaip mums susigrąžinti tai, kas mūsų, bet aš nenurimsiu, kol tai neatsitiks. Mano pozicija šiuo klausimu be kompromisų. Hitleris buvo užgrobęs žymiai daugiau žemių, nei Putinas, bet galų gale jas grąžino, tad nėra nieko neįmanomo. Aš nemėgstu žmonių kurie gaišta laiką niurzgėdami: mes turime veikti“.
„Savčenko gimė patriotiškoje šeimoje Kijeve ir svajojo skraidyti nuo tada, kai save pamena, – pasakoja Franketis. – Ji neturėjo ir 16-os, kai nusprendė būti pilote, bet iš pradžių išsimokė dizainere ir žurnaliste. Paskui ji pradėjo tarnauti armijoje radiste, vėliau tapo desantininke. Pagaliau ji tapo pirmąja moterimi – kareiviu, tarnavusi Irake savo šalies taikdarių pajėgose“.
Grįžusi į Kijevą Savčenko padavė peticiją Ukrainos gynybos ministrui ir gavo teisę stoti į prestižinį Oro pajėgų universitetą Charkove, kur anksčiau priimdavo tik vyrus. 2009 metais, būdama 28-rių, ji baigė mokslus, ir pateko į istoriją kaip pirmoji šalyje moteris pilotė kovotoja.
2011 metais Ukrainos gynybos ministerija išleido apie ją 20 minučių dokumentinį filmą, praneša Franketis. „Aš netekėsiu ir negimdysiu vaikų, – pasakoja ji programoje. – Aš manau, kad vieni žmonės sukurti tam, kad suteiktų gyvybę, o kiti – kad nepriklausomai valdytų savąjį. Aš noriu tvarkyti savo gyvenimą taip, kaip man patinka“.
„2013 metų lapkritį antivyriausybiniai demonstrantai išėjo į Maidaną, centrinę Kijevo aikštę, kad išlietų pyktį ant Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus“, – rašo Franketis. Savčenko nuo pat pradžių prisidėjo prie protestuotojų. „Aš privalėjau būti ten, nes privargau nuo begėdiškos korupcijos. Aš norėjau padėti sukurti sąžiningesnę valstybę“.
Po to, kai Janukovičius pabėgo į Rusiją, Putinas užgrobė Krymą, o Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp armijos ir etninių rusų separatistų, kuriuos rėmė Maskva, sakoma The Times publikacijoje. „2014 metų birželį Savčenko įstojo į skandalingo ukrainiečių oligarcho remiamą savanorių batalioną Aidar, kuris kovojo prieš separatistus petys į petį su prastai ekipuotomis ir demoralizuotomis šalies ginkluotosiomis pajėgomis“. Per mūšius su prorusiškais separatistais Savčenko pateko į nelaisvę.
„Kaip karininkė, aš neturėjau sau leisti patekti į nelaisvę. Aš turėjau susisprogdinti, tai jau taip“, – aistringai sako ji. Arba ji šiek tiek sutrikusi, arba ne tai turi omenyje – nors jos žvilgsnis man sako, kad ji rimta“, – sako Franketis.
Po kelių dienų, išbūtų separatistų rankose, jį perduota FSB, kuri nelegaliai išvežė ją į Rusiją. Teismas apkaltino ją neteisėtu įvažiavimu ir dviejų rusų žurnalistų nužudymu. “Visa ta byla farsas. Taip, aš žudžiau, aš ne be nuodėmės, bet aš ne nusikaltėlė“, – sako Savčenko.
„Ji nepasidavė spaudimui ir grasinimams ir nepasirašė suklastoto prisipažinimo, ji erzino savo kalėjimo prižiūrėtojus ir ne kartą pradėjo bado streiką, protestuodama prie įkalinimą. Beveik tris mėnesius ji atsisakinėjo maisto, pasakoja ji, ir dvi savaites gyveno be vandens, o po to skysčius jai lašino per lašelinę. Kad palaužtų jos valią badaujant, sargybiniai skrudino bulves ir svogūnus šalia jos kameros. „Jie negalėjo patikėti, kad aš nepalūšiu, – pasakoja Savčenko. – Aš vėmiau krauju, kankinausi iš skausmo ir po kurio laiko paprasčiausiai užmiršau maisto skonį. Bet aš mėgavausi, matydama jų susirūpinusius veidus. Jie suprato, kad neįstengs palaužti mano dvasios“.
„Petro Porošenka, Janukovičiaus įpėdinis prezidento poste, asmeniškai atskrido į Rusiją, kad pasiimtų Savčenko namo, po to, kai Putinas sutiko iškeisti ją į du rusų kareivius, Kijevo sučiuptus per karą“, – tęsia Markas Franketis.
Savčenka išsakė ketinimą tapti prezidente – ir, kaip mano žurnalistas, nors visiškai neturi politinės patirties, daugelis ukrainiečių gali balsuoti už ją. „Aš kiekvieną dieną mokausi ir esu apsupusi save gera komanda. Aš ne kvaila ir matau, kaip įvairios frakcijos bandys manimi manipuliuoti ar net mane stabdyti. Kelyje bus daug spąstų, bet nelaisvėje aš tapau protingesnė“, – pareiškė ji.
„Po to, kai buvo išlaisvinta, ji daugelį nustebino užuominomis, kad ji gali būti adekvatesnė ir pragmatiškesnė. Ji pasisako už daugumos separatistų amnestiją ir tiki, kad Vakarų sankcijos, įvestos Rusijai dėl Krymo ir karo Ukrainoje, turi būti nutrauktos, nes jos labiausiai kenkia paprastiems žmonėms, – praneša Franketis. – Nors Putiną ji vadina Ukrainos priešu, ji vis dėlto tiki, kad vieną kartą Rusija ir jos šalis vėl bus geros kaimynės“.
Ukrainos lakūnė, liaudies deputatė Nadežda (Nadija) Savčenko teismui parengtoje savo finalinėje kalboje pabrėžė, kad po nuosprendžio paskelbimo tęs sausą badavimą tol, kol ji nebus grąžinta į Ukrainą – gyva arba mirusi.
Ukrainos lakūnės, liaudies deputatės Nadeždos Savčenko Facebook portale publikuojamas jos paskutinis žodis, kurį ji planavo tarti per finalinius ginčus RF Rostovo srities Donecko miesto teisme kovo 3 dieną, bet teisėjai jai nesuteikė tokios galimybės. Portalas Gordon skelbia visą Savčenko kalbą (be sutrumpinimų).
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė gruodžio 2 d. susitinka su darbo vizito į Lietuvą atvyksiančiu Ukrainos Prezidentu Petro Porošenka. Šalių vadovai dalyvaus aštuntajame Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų tarybos posėdyje.
Susitikime Prezidentai aptars Ukrainos saugumo ir ekonominio savarankiškumo stiprinimą. Lietuvos – Ukrainos prezidentų taryba vyksta sudėtingu Ukrainai metu. Šalies rytuose tęsiasi karinė agresija, ugnies nutraukimo susitarimas yra nuolat pažeidinėjamas, daugėja žmogaus teisių pažeidimų okupuotame Kryme, Ukrainai grasinama ekonomine ir energetine blokada.
Kai kada iš skaitytojų sulaukiu priekaištų, esą per daug pesimistiškai žvelgiu į politines, ekonomines bei kultūrines Lietuvos perspektyvas.
Galbūt skaitytojai teisūs – idealios tvarkos niekad nebuvo ir nebus. Todėl esą net nereikia norėti, jog viskas klostytųsi taip, tarsi žingsniuotume „rožėmis klotu keliu“.
Per didelis reiklumas gali tik išmušti norą dirbti, stengtis, braižyti ateities planus…
Užtat šiandien – būtent tokia diena, kai tikrai galima išvengti pesimizmo. 2014-ųjų spalio 27-osios rytas atnešė dvi džiugiai svarbias žinias.
