Vokietijos kanclerė Angela Merkel. EPA – ELTA nuotr.

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ketvirtadienį pareiškė, kad „nėra jokio karinio Ukrainos konflikto sprendimo“. Tą ji padarė po to, kai Ukrainos prezidentas Petro Porošenka paprašė NATO paramos naujausiame šalies konflikte su Rusija.

Nors dėl kilusios įtampos A. Merkel apkaltino Rusiją, ji pridūrė: „Prašome ir Ukrainos pusę būti išmintingą, nes žinome, kad keblumus galime išspręsti tik būdami racionalūs ir palaikydami dialogą, nes tokiems ginčams nėra karinio sprendimo“.

Sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Šis incidentas paskatino nuogąstavimus, kad tarp šalių gali kilti platesnio masto konfliktas.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Interviu Vokietijos laikraščiui „Bild“ P. Porošenka paprašė Vokietijos ir kitų NATO narių „perkelti karinius laivus į Azovo jūrą, siekiant padėti Ukrainai ir užtikrinti saugumą“.

A. Merkel, kalbėdama Vokietijos-Ukrainos verslo forume, patikino, kad savaitgalį G20 viršūnių susitikime Argentinoje šį incidentą aptars su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu.

Ukrainos prezidentas pasirašė dekretą dėl karo padėties įvedimo. EPA-ELTA nuotr.

Pasak kanclerės, gegužę atidarytas tiltas per Kerčės sąsiaurį, jungiantis žemyninę Rusijos dalį ir aneksuotą Krymo pusiasalį, jau ir taip ribojo susisiekimą su Azovo jūra, tuo pačiu – ir su Ukrainos Mariupolio uostu.

„Visa kaltė dėl to tenka Rusijos prezidentui“, – pabrėžė kanclerė.

„Ko noriu dabar, tai kad būtų paviešinti visi faktai, kad įgulų nariai būtų paleisti ir kad nebūtų verčiami jėga prisipažinti, kaip kad matėme per televiziją“, – kalbėjo A. Merkel.

„Taip pat palaikyčiau idėją neeskaluoti padėties. Bet tuo pat metu turime užtikrinti, kad toks miestas kaip Mariupolis, priklausantis nuo priėjimo prie jūros, nebūtų tiesiog atkirstas, taip apsunkinant susisiekimą su ištisomis Ukrainos teritorijomis“, – pridūrė jis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.30; 06:06

Ukrainos prezidentas pasirašė dekretą dėl karo padėties įvedimo. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka trečiadienį pasirašė dekretą, kuriuo šalies pasienio regionuose įvesta karo padėtis. Tokį žingsnį prezidentas žengė po to, kai savaitgalį Rusijai užėmus tris Kijevo laivus, tarp šalių kilo didžiausia krizė per kelerius pastaruosius metus.

„Prezidentas Porošenka pasirašė įstatymą (dėl karo padėties įvedimo)“, – feisbuke informavo jo atstovas Sviatoslavas Cegolka.

Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento prašymui dešimtyje šalies pasienio regionų įvesti karo padėtį. Ji turėtų galioti 30 dienų.

Tiesa, buvo iškilę painiavos dėl to, kada tiksliai karo padėtis įsigaliojo. Kai kurie šalies pareigūnai tvirtino, kad ji pradėjo galioti jau pirmadienį. Prezidento atstovo komentaro šiuo klausimu gauti kol kas nepavyko.

P. Porošenka paprašė įvesti karinę padėtį po to, kai Rusijos pajėgos sekmadienį netoli aneksuoto Krymo krantų apšaudė ir užėmė tris Ukrainos laivus, o jų įgulas sulaikė.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Antradienį Ukrainos prezidentas įspėjo, kad šaliai gresia karas su Rusija. Jis pridūrė, kad Kijevo pajėgos yra visiškos kovinės parengties.

Savo ruožtu premjeras Volodymyras Groismanas trečiadienį parlamente sakė: „Privalome visuomet būti pasirengę pasipriešinti mūsų priešės, dar neseniai buvusios mūsų kaimyne, agresijai.“

Pranešama, kad dekretas dėl karo padėties suformuluotas gana neapibrėžtai. Vis dėlto jis numato Ukrainos karinės gynybos stiprinimą, į kurį, be kita ko, gali įeiti oro gynybos ir pasienio postų stiprinimą. Taip pat bus saugomi infrastruktūros objektai ir imamasi informacijos saugumo priemonių. Kokios jos bus, neaišku. Dar vienas dekreto punktas laikomas griežtoje paslaptyje.

Informacijos šalltinis – ELTA

2018.11.29; 07:16

Marius Laurinavičius. Slaptai.lt nuotr.

Po Rusijos agresijos Kerčės sąsiauryje Lietuvos vadovai prakalbo apie karinės paramos Ukrainai didinimą ir būtinybę visais įmanomais tarptautiniais kanalais ginti Ukrainos siekį į nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą.

Tačiau iš didžiųjų Vakarų valstybių lyderių panašių kalbų iki šiol negirdėti. Nėra ir užuominų apie konkrečius įrankius, kuriais būtų tramdoma geopolitinę sumaištį regione ir pasaulyje nešanti Kremliaus politika.

Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas Marius Laurinavičius sako nesitikįs, kad artimiausiu metu išgirsime apie tokias priemones. Jo teigimu, nors tokių priemonių padėti Ukrainai ir atgrasyti Rusiją yra daugybė, vargu ar artimiausiu metu sulauksime naujų sankcijų dėl tarptautinę teisę paminančių Maskvos veiksmų.

Analitiko manymu, toks pasyvumas rodo, kad Vakarai, nepaisant Rusijos vykdomos agresijos Gruzijoje, Ukrainoje ir cheminių atakų NATO priklausančioje Didžiojoje Britanijoje, tiesiog vengia veltis į aštresnę konfrontaciją su demokratines vertybes ir tarptautinę teisę paminančiu režimu.

„Vakarai nebėra pasiryžę konfrontacijai. Nepaisant to, kad jie yra nuolat Rusijos puolami įvairiausiomis formomis, Vakarai tam tiesiog nėra pasiryžę. Tuo tarpu Rusija demonstruoja, kad yra pasiryžusi ir tokiu būdu šantažuoja Vakarus“, – pabrėžė M. Laurinavičius.

Anot jo, ne tik Rusijos turima karinė galia bei branduolinių ginklų arsenalas, tačiau ir Vakarų politinio ryžto stoka Kremliui atriša rankas destruktyviai elgsenai.

„Daugelis klausimų yra ne apie juos, o apie mus. Mūsų bankininkai padeda jiems plauti pinigus, mūsų nekilnojamojo turto atstovai padeda jiems pirktis namus mūsų sostinėse, mūsų teisininkai padeda jiems įregistruoti bendroves ir pirkti pilietybes. Visa tai yra didelė egzistuojančios problemos dalis“, – Eltai kalbėjo M. Laurinavičius.

Rusija užgrobė šiuos Ukrainos laivus Kerčės uoste. EPA-ELTA nuotr.

Eksperto teigimu, pradžiai pakaktų, kad Vakarai, reaguojant į Rusijos agresiją, bent užsimintų apie galimas sankcijas ar kitokio pobūdžio veiksmus.

„Atsakas galėtų būti vien pasakymas, kad dėl šios agresijos Vakarai svarsto naujas sankcijas ar kitokio pobūdžio reakcijos priemones. Tačiau to nėra ir nė iš vienos valstybės to negirdėjome. Vien pasakymas, kad yra svarstoma konkreti galimybė, skirtingai nuo dabartinių pabarimų, gali turėti bent jau kažkokios reikšmės“, – kalbėjo M. Laurinavičius. Visgi jis neatmetė galimybės, kad ilgainiui JAV subręs naujoms sankcijoms, tačiau, pasak analitiko, tam tikriausiai bus visas kompleksas priežasčių.

Nepaisant to, kad Ukrainos lyderiai kalba apie Rusijoje brandinamus planus organizuoti dar vieną intervenciją, M. Laurinavičiaus manymu, tai yra mažai tikėtina. Analitiko manymu, Kremliaus agresija Kerčėje neturėtų išvirsti į atvirą Rusijos ir Ukrainos konfliktą. L. Laurinavičius aiškino, kad Rusija greičiausiai ir toliau sieks tiesiog destabilizuoti padėtį šalies viduje.

„Pagrindinės pajėgos bus mestos būtent į nematomą destabilizacijos karą ir provokacijų organizavimą. Kitaip tariant, jiems dabar svarbiausia ne tai, kas vyksta Donbase, o pirmiausia, kaip klostysis prezidento ir Rados rinkimai. Reikia suprasti, kad Rusija, priešingai nei kitos valstybės, nedaro skirtumo tarp taikos ir karo. Jiems viskas yra karas. Tad, aš manau, kad Rusija ir toliau naudos hibridines priemones“, – kalbėjo ekspertas.

Kita priežastis, kodėl, M. Laurinavičiaus manymu, Maskva nesiryš veltis į platesnio masto konfliktą, kariniu lygmeniu Ukraina yra sustiprėjusi.

„Nors Rusijos karinė galia ir yra didesnė, tačiau dabartinės Ukrainos ginkluotosios pajėgos jau tikrai nebėra tos būklės, kokios buvo 2014 metais. Todėl šiuo metu Rusijai būtų labai sudėtinga įsivelti į didelio masto konfliktą. Rusijos režimas prie viso savo nežmoniškumo ir agresyvumo yra pakankamai racionalus“, – apibendrino analitikas.

ELTA primena, kad sekmadienį jūroje netoli aneksuoto Krymo pusiasalio Rusija apšaudė ir užėmė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus bei sulaikė jų įgulos narius. Europos Sąjunga, JAV ir NATO iš karto paragino Rusiją nedelsiant paleisti jūrininkus ir grąžinti Kijevui laivus.

Ukrainos parlamentas pirmadienį pritarė prezidento Petro Porošenkos sprendimui nuo trečiadienio šalies pasienio teritorijose įvesti karo padėtį. Planuojama, kad ji turėtų galioti 30 dienų. Tačiau, jei situacija normalizuosis, ji gali būti atšaukta ir anksčiau, teigė Ukrainos Nacionalinio saugumo tarybos vadovas Oleksandras Turčynovas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.28; 09:00

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pirmadienį patvirtino Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos (SNBO) sprendimą dėl karinės padėties įvedimo Ukrainoje. Ukrainos Aukščiausioji Rada pirmadienį vėlai vakare šiam sprendimui pritarė – už įsako įsigaliojimą balsavo 278 parlamentarai. Tam, kad šalyje būtų įvesta karinė padėtis reikėjo 226 Ukrainos parlamentarų pritarimo.

Karinė padėtis galios Vinycos, Luhansko, Mykolajivo, Odesos, Sumų, Charkovo, Černigovo, Chersono srityse ir Azovo-Kerčės akvatorijoje. Visoje šalyje karinė padėtis įsigaliotų Rusijos atviros karinės agresijos atveju.

Karinė padėtis turėtų įsigalioti lapkričio 28 dieną. Skirtingai nei skelbta anksčiau, ji galios ne 60, o 30 dienų. Paties P. Porošenko teigimu vietinei televizijai, karinės padėties terminas sutrumpintas siekiant išvengti spekuliacijų susijusių su artėjančiais Ukrainos prezidento rinkimais. Įsake apie karinę padėtį nurodyta, jog prezidento rinkimai bus surengti 2019 metų kovo 31-ąją.

Karo padėties Ukrainoje įstatymas numato dalinę mobilizaciją, šalies oro erdvės gynybos stiprinimą ir kt. šalies saugumą stiprinančias priemones. Būtinybė įvesti karinę padėtį Ukrainoje iškilo sekmadienį, kai Rusijos karinės jūrų pajėgos Kerčės pusiasalyje, prie Kremliaus aneksuoto Krymo pusiasalio krantų, apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.

Ukrainiečių teigimu, rusų atakos metu šeši Ukrainos jūreiviai buvo sužeisti, dviejų sužeistųjų būklė sunki. Užgrobti laivai prišvartuoti Kerčės sąsiauryje, laivuose buvę 24 Ukrainos karinio jūrų laivyno jūreiviai rusų kariškių buvo paimti į nelaisvę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.27; 08:52

Ukrainos prezidentas Petro Porošenko

Kremliaus propagandistai vis labiau siunta. Rusijos TV kanalai, kuriuos valdo Putino klanas, unisonu prakeikinėja Ukrainą, esą ją valdo nusikaltėliai, niekšai ir pašlemėkai. Žodžių nesirenkama. Ukraina tuoj žlugs, ir tuomet motina Rusija išgelbės jau ketverius su viršum metų kenčiančią, Rusijai brolišką ukrainiečių tautą.

Žirinovskis tiesiai šviesiai sako, jog visa banditiška Ukrainos valdžia bus susodinta į nusikaltėlių suolą, o vėliau ištremta į Vorkutą.

Veidmainystė, ciniškas melas, atviri įžeidinėjimai, net nesistengiant nuslėpti totalinės neapykantos ir tikrųjų kėslų, sklinda ne tik iš Kremliui parsidavusių „žurnalistų“, bet ir iš Rusijos Dūmos deputatų lūpų. Tų pačių, kurie kiekvieną dieną bėgioja iš vieno TV kanalo į kitą, pildami tas pačias pamazgas.

Tačiau „argumentai“, kad Ukraina žlugs, senka, tad propagandistai desperatiškai griebiasi paskutinio šiaudo, – atviro tyčiojimosi.

Myliu Ukrainą

Šią savaitę Niujorke vykusioje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje dalyvavęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš tribūnos aiškiai, nevyniodamas žodžių į vatą, pareiškė, jog Rusija yra okupantė, ir kad ji nenori įsileisti tarptautinės taikdarių misijos, nes bijo, kad visas pasaulis pamatys Rytų Ukrainoje rusų tankus ir rusų kareivius.

Rusija ligi šiol tai atkakliai neigia.

Ukrainos prezidentas pareiškė esąs įsitikinęs, kad Jungtinių Tautų vadovaujama taikos palaikymo operacija padės atkurti šalies suverenitetą ir teritorinį vientisumą. „Aš įsitikinęs, kad daugiašalė taikos palaikymo operacija su JT mandatu ir aiškiu tikslu atkurti Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, gali tapti lemiamu veiksniu nutraukiant ukrainiečių liaudies kančias. Remiamės tuo, kad nėra geresnio būdo nei nusiųsti tokią JT vadovaujamą operaciją“, – sakė prezidentas per Niujorke įvykusį renginį dėl paramos JT taikos palaikymo veiklai.

P. Porošenka padėkojo Vokietijai, Prancūzijai ir JAV „už tarptautinės paramos šiai iniciatyvai mobilizavimą“.

Ukrainos valstybės vadovas priminė, kad kreipėsi į JT su prašymu dislokuoti taikos palaikymo pajėgas Rytų Ukrainoje, bet jo prašymas nebuvo patenkintas. 

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Po atviros ir griežtos P. Porošenko kalbos JT, Kremliaus skalikas iš „Rossija 1“, save laikantis žurnalistu Jevgenijus Popovas pasigavo koridoriumi einantį prezidentą ir pabandė iš jo paimti interviu. Tačiau šis labai mandagiai, ranka suėmęs Popovo rankos riešą, atsisakė: „Jokių atsakymų Rusijos žiniasklaidai  – jūs visi skleidžiate fakenews (melagingas naujienas – aut.“) .

 Ir palinkėjęs „žurnalistui“ sėkmės skubiai pasitraukė.

Ir štai tuomet atsitiko tai, kuo propagandistai iškart užpildys savo eterį ir ištisai kartos tuos pačius vaizdelius: P. Porošenko, panašu, supainiojęs duris įėjo į patalpą, kurioje tuo metu posėdžiavo Rusijos delegacija. Supratęs, kad suklydo, apsisuko ir išėjo.

Čia propagandistų mylimas bei dievinamas užsienio reikalų „asas“ Sergejus Lavrovas, laisvalaikiu rašantis… eiles, neištvėrė: „Greičiausiai supainiojo su tualetu“, – pakomentavo.

Tuo tarsi buvo duota komanada skalikams: fass! – Pats Rusijos diplomatijos vadovas sukomandavo!

„Rossija 1“ rugsėjo 26 d. net paruošė specialią laidą apie įvykius Niujorke. „Stebinantys ir neįtikėtini Petro Porošenkos nuotykiai Generalinėje Asamblėjoje“, – su neslepiamu patosu pradėjo vedėja Olga Skabejeva, kuri ir Popovo žmona, ir dar labiau už vyrą aršesnė propagandistė.

Tiesiogiai buvo susisiekta  su “žurnalistu“, kuris bandė pakalbinti Ukrainos prezidentą ir kuriam jis palietė ranką. „Koks jausmas?“ – klausė laidos vedėja. „Jausmas puikus čia, Niujorke. Mes su Porošenka norėjome rimtai pasišnekėtėti, o jis ėmė mojuoti fakenews, fakenews“, – atsakė propagandinės televizijos „žurnalistas“.

Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis.

Toliau buvo klausiama, kurią ranką jam palietė Ukrainos prezidentas, ir ar jam neskauda, į ką žurnalistas atsakė, kad „įsikabino į dešinę“, bet nestipriai, todėl neskauda…. „Nestipriai, aš net nežinau, ką Porošenka norėjo tuo parodyti“, – toliau pasakojo žmonos vyras.

Rusijos užsienio reikalų ministras Sergėjus Lavrovas. EPA-ELTA nuotr.

„Vos neįvyko fatalinė klaida“, – taip jis parengtame reportaže apibūdino situaciją, kai P. Porošenka įėjo ne pro tas duris.

Paskui vėl buvo rodomas vaizdas iš TV studijos, kur laidos vedėja klausė, kodėl P. Porošenka kalba rusiškai. Esą Ukrainoje prezidentas kalbėti rusiškai uždraudė, o pats kalba šia kalba.

Kai argumentų, galinčių paneigti Krymo ir Rytų Ukrainos okupaciją, nebėra, lieka tik vienas – melo kelias.

Vladimiras Putinas – Vyriausiasis Rusijos propagandistas
Užrašas skelbia: „Ten, kur Rusijos kariuomenė – ten karas. Rusijos kareivi, grįžk namo“

Bet melo kojos, sako liaudies patarlė, trumpos.

Ir dar. Gaila tų ukrainiečių, regis, protingų žmonių, kurie pakaitomis dalyvauja tokiuose šou.

Ar grįžus namo, į Ukrainą, – nedvokia?

2018.09.28; 06:00

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas. EPA – ELTA nuotr.

Dabar vis aiškiau, kad tarsi gražiai ir solidžiai taikios revoliucijos pagalba į valdžią atėjęs naujasis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas turi bjaurų bruožą. Dėl ekonominių Armėnijos bėdų jis kaltina tiek artimus, tiek tolimus kaimynus. Kaltina visą pasaulį, išskyrus saviškius.

Kad dėl apvergtinos padėties Armėnijos valstybėje gali būti kaltos ne vien „nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės“ ar „blogi kaimynai“, N.Pašinianas, regis, nesvarsto. Kad dėl iškerojusios korupcijos, silpnos ekonomikos, įtemtų santykių su kaimynais bei Armėnijos neįdomumo Europai tikriausiai esama ir pačių armėnų kaltės, N.Pašinianas vis dar nenori pripažinti. Arba tai yra tokia naujojo premjero taktika – kaltinti visą Pasaulį, nematant „rasto savo akyse“.

Akivaizdu, kad oficialusis Jerevanas ir po liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano nuvertimo laikosi agresyvios antiturkiškos bei antiazerbaidžanietiškos politikos. Oficialiojo Jerevano požiūris toks – dėl 1915-ųjų tragedijos kalta vien Osmanų imperija; jų, tais lemtingaisiais metais perėjusių į turkų priešų gretas, t.y. klastingai suvariusių turkams peilį į nugarą, kaltės – jokios. Arba: visas civilizuotas pasaulis, neišskiriant nei NATO, nei Europos Sąjungos, mano, kad Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija, tuo tarpu Jerevanas kurpia kažin kokias kvailas teorijas, kodėl azerbaidžanietiškas Juodasis Sodas neva privalo priklausyti jiems.

Taigi su Turkija ir Azerbaidžanu oficialusis Jerevanas konfliktuoti, regis, pasiruošęs amžinai – iki pasaulio pabaigos. Kokius santykius Armėnija linkusi palaikyti su Rusija – taip pat akivaizdu. Ji klusniai klausys Kremliaus nurodymų.

Tiesa, vos tik buvo nuverstas nekenčiamas prorusiškas S.Sargsianas, dešimtmetį valdęs Armėniją taip, kad klestėtų vien jo klanas, naujasis Armėnijos lyderis N.Pašinianas pabandė šokdinti Kremlių. Visas civilizuotas pasaulis mato: Kalnų Karabachą savo rankose armėnams pavyksta išlaikyti ne dėl „armėniško kietumo“, „armėniškos vienybės“ ar „armėniško patriotizmo“ – vien tik Rusijos kariuomenės dėka (Giumri mieste ilgiems dešimtmečiams įsikūrė rusiška karinė bazė). Tad akivaizdu, jog oficialusis Jerevanas, jei neatsisakys prieš Azerbaidžaną nukreiptų teritorinių pretenzijų, privalo pataikauti Kremliui. Bet N.Pašinianas pamanė esąs labai gudrus, įžvalgus: neatšauks pretenzijų į azerbaidžanietišką Kalnų Karabachą ir atsuks nugarą Vladimirui Putinui. Nepavyko. Armėniški protestai, esą Rusijos kariuomenė privalo nešdintis iš Armėnijos, – greitai išsikvėpė. Panaudodamas slaptas spaudimo priemones Kremlius parodė tikrąją N.Pašiniano vietą: jei nori išlaikyti okupuotą Kalnų Karabachą, šoksi pagal Rusijos dūdelę. N.Pašinianas klusniai raportavo: klausau.

Žodžiu, oficialusis Jerevanas tebešantažuoja turkus su azerbaidžaniečiais, dabar štai dar pabandė pastumdyti Rusiją. Bet vis – nesėkmingai. Turkai ir azerbaidžaniečiai nebijo armėniškų grasinimų. Juolab Rusijai nėra ko baimintis N.Pašiniano šantažų – per pastaruosius keletą dešimtmečių Armėnija labai giliai įklimpo į politinius, ekonominius ir kultūrinius rusiškus tinklus. Vargu ar N.Pašinianui pavyks pergudrauti V.Putiną.

Tad N.Pašinianas puolė ieškoti naujos aukos. Ką dabar jis pradėjo šantažuoti? Ogi – Europos Sąjungą. Per paskutiniąją kelionę į Briuselį šis politikas turėjo svarbių susitikimų su ES lyderiais. Tik N.Pašinianas kažkodėl nesidžiaugia, kad ES vadovai skyrė užtektinai daug dėmesio ne itin įtakingai bei mažai kam žinomai Armėnijai. Maža to, N.Pašinianas puolė viešai demonstruoti nepasitenkinimą dėl ES požiūro į porevoliucinę Armėniją. Pykčiu viešai pratrūko vos tik sužinojęs, kiek ES skirs lėšų Armėnijos ekonomikai gelbėti.

ES požiūris į Armėniją – tikrai pragmatiškas. Dar korupcionieriaus S.Sargsiano laikais Briuselio ir Strasbūro biurokatai žadėjo Jerevanui paaukoti 160 milijonų eurų ekonomikai gaivinti. Dabar, vadovaujant N.Pašinianui, ES pareiškė padidinsiant paramą … dešimčia milijonų eurų, t.y duos ne 160, o 170 milijonų.

Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.

N.Pašinianas įsižeidė, kad Europa nemato skirtumo tarp jo ir nuverstojo S.Sargsiano? N.Pašinianui nepatinka, kad Europa demonstruoja įžvalgumą: pirma – reformos, tik po to – pinigai? N.Pašinianas įsitikinęs, kad korupciją jis išgyvendino iš Armėnijos visiems laikams – vos per dvejis mėnesius? N.Pašinianas mano esąs ypatingai protingas ir svarbus politikas?

Štai tik keletas viešų N.Pašiniano nepasitenkinimo protrūkių: „ES sveikino permainas Armėnijoje tik žodžiais, bet ne darbais“, „be Vakarų pagalbos jie per dvejis mėnesius išgyvendino korupciją, tai padaryta ir be europietiškų milijonų, tad atsainus požiūris į mus stebina“; „Armėnijai reikia sumažinti susižavėjimą Europa…“; „Dvidešimt metų iš eilės Europa skyrė Jerevanui lėšų kovai su korupcija, ir kur tie pinigai dabar, kokia iš jų nauda, koks jų efektyvumas?“

Ypač įsiminė štai tokie N.Pašiniano žodžiai: „Neslėpsiu, vienas iš ES aukšto rango pareigūnų manęs paklausė – kaip atsitiko, kad Armėnijoje tiek daug paslėptos korupcijos? Aš jam atsakiau – tik nereikia iš mūsų tyčiotis. Jūs viską puikiai žinojote apie egzistuojančią korupciją ir apie kitus panašius dalykus. Bet, matyt, ES tuomet turėjo savų geopolitinių išskaičiavimų…“

Taip, Europa – ne šenta karvė. Bet viešai nuskambėję N.Pašiniano priekaištai – stebina. Dešimt metų oficialusis Jerevanas demonstravo Briuseliui lojalumą. Ir še tau kad nori: Armėnijai nereikalinga Europa, bet europietiškos lėšos vis tik praverstų? N.Pašinianas pamiršo seną kaip pasaulis patarlę: „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. Užuot padėkojęs tegul ir už menką paramą, jis pradeda rėmėjams draskyti akis. Nematytas, negirdėtas įžūlumas!

Matyt, kalta politinės patirties stoka. N.Pašinianas valdžioje dar nė metų neišsilaikė. Iš kur jam semtis įžvalgumo? Įtariu, kad šiuo atveju gali įtakos turėti ir specifinis armėniškas charakteris – niekad nematyti savų klaidų. Kad ir kaip N.Pašinianas burnotų Europą, Europa neskolinga Armėnijai nė euro. Europai nė motais ir Armėnijos draugiškumas – Briuselis su Strasbūru tikrai neprapuls, jei ši Pietų Kaukazo respublika nusisuks. Europa teisi ir tuomet, kai sako, jog korupcija – tai Armėnijos vidaus reikalas: norite – sudrausminkite savus finansinius sukčius, jei nenorite pažaboti vagišių – gyvenkite pagal finansinių aferistų sukurptas taisykles kiek tik geidžia širdis. Europa supranta ir tikrąsias Armėnijos nesutarimo su Turkija ir Azerbaidžanu priežastis. Armėnija privalo liautis pretenduoti į svetimas žemes bei reikalauti, kad kaimyninės šalys į istoriją žvelgtų Jerevano akimis. Štai tada santykiai tiek su Ankara, tiek su Baku iš karto taptų normalesni.

Deja, N.Pašinianas mano apgausiąs visus: kaštus už Armėnijos saugumą ir imperines ambicijas padengs rusiškais pinigais, finansinę paramą gerbūviui ir prabangai sems iš Europos aruodų, žodžiu, visus ekonomiškai išnaudos bei šantažuos, o pats ramiai sėdės ant kelių kėdžių nieko niekam neduodamas, niekuo niekam neįsipareigodamas – vien tik liaupsindamas savo šalies išskirtinumą ir unikalumą.

Taip nebuvo ir nebus. N.Pašinianui derėtų pasimokyti pragmatiškumo iš Ukrainos prezidento Petro Porošenkos. Šis taip pat ne visuomet patenkintas ir per maža, ir ne visuomet laiku išmokama europietiška parama. Bet P.Porošenko niekad kategoriškai nekaltino Europos nei abejingumu, nei skūpumu. Ukrainos lyderis puikiai supranta, kad dėl daugelio šiandieninių Ukrainos bėdų kalti jie patys – ukrainiečiai.

2018.08.20; 10:00

timosenko-
Julija Tymošenko

Daugiau kaip pusė Ukrainos piliečių teigė balsuosiantys 2019 metais vyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose, o partijos „Tėvynė“ lyderė Julija Tymošenko išlieka populiariausia tarp galimų kandidatų į šalies prezidentus, parodė nepriklausomo nuomonės tyrimo instituto „Rating“ atlikta apklausa.

Remiantis apklausos duomenimis, 17,7 proc. balsuosiančių ir jau apsisprendusių rinkėjų yra pasiruošę rinkimuose palaikyti J. Tymošenko.

Tuo tarpu 10,7 proc. balsuotų už partijos „Pilietinė pozicija“ lyderį Anatolijų Hrycenką, 8,9 proc. balsus atiduotų partijos „Opozicinis blokas“ lyderiui Jurijui Boiko, 8,5 proc. savo balsus skirtų Radikalios partijos lyderiui Olegui Liaško ir tik 8,3 proc. rinkimuose palaikytų dabartinį prezidentą Petro Porošenką.

Prezidento rinkimai Ukrainoje vyks 2019 metų kovo 31 d.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.09; 06:57

Ukrainos parlamentas ketvirtadienį šalies rytuose vykstantį karą oficialiai pripažino „laikina Rusijos okupacija“, taip sukeldamas separatistų ir Maskvos įniršį.

Naująjį įstatymą, apibrėžiantį Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų konfliktą, Kijevas priėmė praėjus bemaž ketveriems metams nuo kovų, jau pareikalavusių daugiau kaip 10 tūkst. gyvybių, pradžios. Jis kilo netrukus po to, kai per protestus Kijeve buvo nuversta Kremliui palanki šalies vadovybė.

Ukraina ir Vakarų sąjungininkės ilgą laiką kaltino Rusiją konfliktą Rytų Ukrainoje pradėjus kaip atsaką į Kijevo sprendimą palaikyti glaudesnius ryšius su Europos Sąjunga (ES).

Naujajame įstatyme Rusija, be kita ko, kaltinama agresija. Tačiau Kremlius, nepaisydamas daugybės įrodymų, kad jo kariai ir ginkluotė kirsdavo Ukrainos-Rusijos sieną ir patekdavo į konflikto zoną, tokį kaltinimą neigia.

Be to, pagal ketvirtadienį priimtą įstatymą vadovavimas kampanijai Ukrainos rytuose iš saugumo tarnybos rankų pereina šalies kariuomenei.

Kad įstatymas įsigaliotų, ji dar turės pasirašyti prezidentas Petro Porošenka, pats pateikęs ji parlamentui.

„Ir toliau dėsime pamatus, kurie leistų okupuotas Ukrainos teritorijas reintegruoti (į šalies sudėtį) pasitelkiant politines ir diplomatines priemones“, – po balsavimo, kuriame už įstatymo projektą pasisakė 280 deputatų, prieš – 36, rašė P. Porošenka.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.01.19; 00:01

Saugokitės – FSB

Liaudies deputatas, Ukrainos prezidento sūnus Aleksejus Porošenka pareiškė, kad išspausdinta informacija apie tariamus Petro Porošenkos laiškus Rusijos slaptąjai tarnybai FSB, neva išsiųstus 2007 metais, suteikė jam dingstį „prisiminti malonius gyvenimo momentus“.

Liaudies deputatas, Ukrainos prezidento sūnus Aleksejus Porošenka pareiškė Facebook‘e, jog gailisi, kad nesutiko savo žmonos Julijos ketvertą metų anksčiau.

Taip jis pakomentavo išspausdintą informaciją apie tariamus Ukrainos prezidento Petro Porošenkos laiškus Rusijos Federalinei saugumo tarnybai 2007 metais.

Gruzijos televizijos kanalas Rustavi-2 sausio 13 dieną paskelbė neva tai kreipimųsi į FSB kopijas, kur tuometis liaudies deputatas Porošenka žada nebeužsiimti „antirusiška veikla“. 2007 metų vasario 3 dieną Porošenkos neįleido į Rusiją. Vėliau sužinota, kad jam uždrausta įvažiuoti į šalį. „Reguliariai lankausi Sankt Peterburge, kur gyvena mano vyresniojo sūnaus Aleksejaus žmonos tėvai“,– sakoma Rustavi-2 paskelbtame neva tai Porošenkos laiške FSB.

Ukrainos Prezidento Administracija pareiškė, jog ši informacija yra „žemo lygio klastotė ir „feikas“, pagamintas ir įmestas televizijos kompanijai Rustavi-2 būtent Rusijos specialiųjų tarnybų“. „Iškalbingiausiai apie FSB nesėkmę liudija faktas, kurį lengva patikrinti. Aleksejus Porošenka susituokė Kijeve 2013 metų rugsėjy, todėl Petro Porošenkos vyresnysis sūnus 2007 metais žmonos neturėjo“, – pranešė AP sausio 14-ąją.

„Šiandien atsirado dingstis dar kartą prisiminti malonius gyvenimo momentus. Kaip viskas prasidėjo, kai pirmą kartą pamačiau savo būsimąją žmoną per paskaitą „Strategy, Structure and Incentives„, kai mokiausi INSEAD pagal MBA programą 2011 metais. Ir visas neužmirštamas emocijas ir jausmus po to: pirmąjį pasimatymą, pasiūlymą tekėti ir pačias vestuves. Julija Porošenko, labai apgailestauju, kad nesutikau Tavęs bent jau ketveriais metais anksčiau, nes kiekviena diena su tavimi – tai laimė“, – parašė Aleksejus Porošenka.

Gruzijos televizijos kompanijos Rustavi-2 Informacijos tarnybos viršininkas Nodaras Meladzė tvirtino, kad neabejoja, jog Porošenkos laiškai, neva tai jo paties rašyti 2007 metais, tikri. Pasak televizijos kanalo atstovo, Porošenkos kreipimosi kopiją pateikė konfidencialus šaltinis. Bet Meladzė atsisakė pranešti, būtent kas yra Rustavi-2 šaltinis.

Informacijos šaltinis – Gordonua.com leidinys

2018.01.17; 04:00

Arūnas Spraunius, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Gruodžio 14-ąją „Rothschild&Cie“ vykdantysis direktorius ir valdybos pirmininkas Giovannis Salvettis po daugiau nei trejų metų pastangų interviu dienraščiui „Ukrainskaya pravda“ pripažino, jog potencialūs pirkėjai atsisakė pirkti korporaciją „Roshen“. 

Primintina, kad sutartis su šia investicine bendrove dėl dalyvavimo parduodant Ukrainos prezidento Petro Porošenkos korporacijos akcijas pasirašyta 2014-ųjų rugpjūtį. Pasak G.Salvečio, „Rothschild&Cie“ susisiekė su visais pagrindiniais šio verslo sektoriaus atstovais pasaulyje, nes tik globalūs žaidėjai gali įpirkti kompaniją, kurios rinkos kaina siekia kelis milijardus dolerių.

Deja, Ukrainos ir Rusijos konflikto sąlygomis situacija išlieka pernelyg neapibrėžta, ir visi pašnekovai mandagiai atsisakė ketinimų įsigyti kompaniją, kurią įprastomis aplinkybėmis parduoti nekiltų problemų.

Ukrainos Prezidentas Petro Porošenko ir Prancūzijos Prezidentas Emanuelis Makronas. EPA – ELTA nuotr.

Praėjusių metų gruodžio 13-ąją Maskvos Basmano rajono teismas eilinį kartą pratęsė „Roshen“ Lipecko konditerijos fabriko turto areštą dėl neva nesumokėtų 180 milijonų rublių pridėtinės vertės mokesčio į Rusijos biudžetą. Kadangi gamyba nebevyko, jau šių metų birželio 20-ąją korporacija baigė fabriko konservacijos procesą, prieš tai, 2016-ųjų spalio 28 dieną, „Rochen“ prezidentas Viačeslavas Moskalevskis viešai pripažino, kad fabriką trukdo parduoti Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, ryšium su tuo išreiškęs nusistebėjimą, kad tokio rango politinei figūrai staiga parūpo Rusijos mastu nedidelis verslo subjektas. Ir priminė, kad rusų specialiosios tarnybos šiaip jau galėjo informuoti valstybės lyderį, kad Ukrainos prezidentas nebėra vienas Lipecko fabriko savininkų, mat savo akcijų dalį dar tų metų sausį perdavė nepriklausomiems patikėtiniams.

V.Moskalevskis pasisakė po V.Putino pareiškimo, esą Lipecko fabrikas turi problemų su mokesčiais ir jam taikomi teisminiai apribojimai, bet įmonė dirba, gauna pelną ir gali juo disponuoti kaip tinkama. Dar vienas demagogijos faktelis, nes tikrovė jau tada buvo tokia, kad uždarius fabriką darbo buvo netekę 1100 Rusijos piliečių, visi su jos veikla susiję dividendai pervesti į labdaros projektus bei gamybą Ukrainoje. Lipecko fabrikas tapo įkaitu su žinomais politiniais įvykiais susijusių aplinkybių.

XXX

Tikrai ne vienintelis „geopolitinio verslo“ Rusijoje fragmentas, dar išraiškingesnė yra tebesiklostanti Vokietijos koncerno„Siemens“ istorija. Gruodžio 14-ąją Maskvos arbitražinis teismas eilinį (trečią) kartą nepatenkino koncerno ieškinio pripažinti negaliojančia „Siemens“ sutartį su Rusijos akcine bendrove „Technopromeksport“ bei savo dukterine įmone „Rostech“ dėl dujinių turbinų patiekimo į Rusiją ir jau pristatytų arešto. Teismo posėdžiai ne kartą atidėti išsigalvotais pretekstais (pavyzdžiui, kad netinkamai užpildyti dokumentai; „Siemens“ juos „ištaisius“, ieškinys vis tiek į jokią pusę nejudėjo).

Istorija prasidėjo pernai liepos pradžioje, kai naujienų agnetūra „Reuters“ išsiaiškino, kad šiluminės elektrinės Tamanėje statybos (iš tiesų ji kontrakto pasirašymo momentu 2015 metais nevyko) pretekstu pasirašiusi sutartį su „Siemens“ dėl 4 dujinių turbinų įsigijimo, „Technopromeksport“ jas nugabeno ne į Kranodaro kraštą, bet Krymą, kuriam Europos Sąjunga (ES) dėl Rusijos įvykdytos aneksijos taiko sankcijas. Pasak „Reuters“, pora turbinų pastebėtos liepos 13-ąją Feodosijoje prisišvartavusiame laive. Prieš tai siekiant nuslėpti jų gamybos kilmę turbinos rekonstruotos bendroje su „Siemens“ įmonėje „Interavtomatika“ (po ko vokiečiai iš bendros įmonės pasitraukė).

Išaiškėjus šiam faktui, ES rugpjūčio 4-ąją įvedė papildomas sankcijas Rusijos energetikos viceministrui Andrejui Čerezovui, šios ministerijos departamento vadovui Jevgenijui Grabčakui bei „Technopromeksport“ direktoriui Sergejui Toporui-Gilkai.

„Siemens“ savo ruožtu atsisakė dalyvauti turbinų montavime, vykdyti jų techninį aptarnavimą bei nutraukė generuojančių įrenginių tiekimą visoms valstybės kontroliuojamoms Rusijos įmonėms (kitokių šioje šalyje yra?).

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas – melagių melagis.

Gruodžio 5-ąją vykusiame eiliniame teismo posėdyje „Siemens“ atstovas Michailas Ivanovas atvirai apkaltino rusus apgaule, nes „Technopromeksport“ kelis kartus raštiškai patikino vokiečius, kad turbinos Kryme neatsidurs. Vokietijos koncernas Rusijos teismuose bergždžiai siekia turbinų arešto ir bejėgiškai stebi, kaip jos jau montuojamos Sevastopolyje bei Feodosijoje. Negana to, „Technopromeksport“ praėjusių metų spalio 16-ąją iškėlė „Siemens“ kontrieškinį dėl esą kėsinimosi į Rusijos nacionalinį suverenumą, kurio, tiesa, Rusijos teismas irgi kol kas netenkino, bet tai jau skamba kaip pasityčiojimas.

Vokietijos vyriausybė perspėjo Maskvą, kad „Siemens“ turbinų sumontavimas Kryme gali vėl sukomplikuoti abiejų valstybių santykius – ir kas iš to? Rusams manipuliacijos – įprasta praktika, Rusijos valstybinės kompanijos ir organizacijos bei Krymo įmonės apgaule (pateikusios melagingą informaciją arba per trečius asmenis) apeidamos sankcijas įsigijo „Microsoft“ programinės įrangos už daugiau nei milijoną dolerių. Tarp sukčiavusiųjų – kompanija „Almaz-Antej“, gynybos ministerijos kurortas „Krym“, Kryme veikianti laivų statykla „More“. Ir istorija su Vokietijos koncernu veikiausiai tempsis kone iki begalybės. Stebina nebent godumo mastai eiti į sandorius, kurių „eigą“galima be ypatingų pastangų nuspėti iš anksto.

„Siemens“ vis tiek bus priverstas subręsti apsisprendimui galutinai palikti Rusiją, nors buvo labai suinteresuotas šioje šalyje uždirbamu pelnu ir iš pradžių kategoriškai pasisakė prieš sankcijas Maskvai dėl Krymo. Primintina, kad koncerno generalinis direktorius Joe Kaeseris iškart po pusiasalio aneksijos buvo susitikęs su Rusijos prezidentu V.Putinu, Kremliuje šis faktas interpretuotas kaip atvira parama ryšiams su dabartiniu Rusijos režimu.

„Nieko asmeniško, vien verslas“ kontekste „Siemens“ suinteresuotumas suprantamas: juk patogu kuo ilgiau uždirbti ne konkurencijos sąlygomis, bet naudojantis „reikalingų ryšių“ galimybėmis. Deja, paaiškėjo, kad „lengvų pinigų“ pelnymo trukmė buvo gerokai trumpesnė negu tikėjosi vokiečiai. Istorija su turbinomis Kryme jų iliuzijas sugriovė akimirksniu, tarsi kortų namelį.

Tokia jau to „geopolitinio verslo“ prigimtis – įsipareigojimas civilizuoto pasaulio įstatymams, korporacinei etikai, reputacijai nėra svarbiausi sėkmės faktoriai. Vakarų korporacijoms čia paminėtos (ir ne tik) istorijos galėtų būti dar viena pamoka, kad dabartinė Rusija vis dar toksiška erdvė civilizuotam verslui, „lengvi pinigai“ gali lemti ne tik reputacinius praradimus, bet net ir baigtis kriminalinėmis bylomis.

Strateginėje perspektyvoje – vien praradimai.

2017.12.22; 05:32

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainoje užvirė tikra košė. Michailas Saakašvilis, įgijęs šios šalies pilietybę ir paragavęs Odesos gubernatoriaus posto, trūks plyš siekia atidaryti Maidaną-2. Kariauti su P. Porošenka kol kas jam sekasi, nes jį remia dabartinės valdžios opozicija, radikalai ir šiaip nepatenkinti valdžios reformomis. Kodėl malonybiškai vadinamas Miša panoro į šią šalį importuoti gruzinišką „rožių revoliuciją“, kuri kvepia ne rožių aromatu, o vėl degėsiais ir nauju pilietiniu karu?

Gruziniškas nukrypimas

Atsakymo bandau ieškoti gruziniškame charakteryje ir prisimenu savo netikėtą apsilankymą Tbilisyje tolimą 1992-ųjų rudenį. Kaukazui tai buvo tragiškas laikotarpis. Sovietų pogromai Baku ir Tbilisyje, SSRS griūtis, M. Gorbačiovo „perestroikos“ paskatintas nepriklausomybių paradas, Čečėnijos akibrokštas Maskvai…

Trijų Lietuvos televizijos kūrėjų grupė buvo pakviesta dalyvauti pirmųjų Čečėnijos nepriklausomybės metinių iškilmėse. Po interviu su Džoharu Dudajevu pirmasis Ičkerijos vadovas pasiūlė: o gal nuvykite į Tbilisį? Ir nurodė tuometiniam užsienio reikalų ministrui Movladžiui Udugovui pasirūpinti šia kelione. Pasamdytame taksi penkiese per Nazranę, Vladikaukazą, neramiu Gruzinų karo keliu patekome į išbadėjusią ir sušaudytą Gruzijos sostinę. Iš tiesų, Rustavelio prospektas buvo niūrus, tuščias. Vyriausybės rūmų fasadas buvo nužymėtas kulkų ir minų duobėmis, o vieno šalia augusio kipariso kamiene buvo įstrigęs minosvaidžio sviedinys…

Mus pamaitino šių apdegusių ir beveik tuščių rūmų valgykloje, o viešbutin gruziniško lavašo (nors tai armėniška duona) galėjome nusipirkti tik „per pažintis“ naktinėje kepykloje: mieste trūko duonos ir būtiniausių maisto produktų, parduotuvės neveikė, miestiečius maitino giminės ir pažįstami iš kaimo. 

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Į Grozną pabėgusio pirmojo nepriklausomos valstybės vadovo Zviado Gamsachurdijos bičiuliai pasirūpino, kad mūsų TV grupė patektų pas Eduardą Ševardnadzę – tik prieš pusmetį, kovo mėnesį, Rusijos importuotą Gruzijos prezidentą. Praėjome keletą patikrinimų, ypač įtemptas pokalbis mūsų laukė su tuometiniu jo dešiniąja ranka, paskui baudžiamųjų būriu „Mchedrioni“ vadu Džaba Joselianiu, mums besigyrusiu, kaip šauniai iš Tbilisio jis išrūkęs „zviadistus“ (apie tai rašiau 2007 m. kovą portale Bernardinai.lt).

O tik ką KGB vadovo pareigas ėjęs E. Ševardnadzė į kabinetą įžengė kuklus, tylus, susikaupęs. Mums jis atrodė kažkoks liūdnas, prislėgtas, jo interviu dvelkė neužtikrintumu, balse girdėjosi ar persišaldymo, ar streso likučiai. Naujasis promaskvietiškos Gruzijos lyderis sveikino Lietuvą, pasiryžusią pirmąja rinktis nepriklausomybės kelią, ir tvirtino, kad Gruzija žengs Vakarų demokratijos kursu.

Žodžiu, įspūdis buvo netikėtai malonus. Jau sugrįžus į Grozną, Ičkerijos vadovai tvirtino, kad po Z. Gamsachurdijos nuvertimo (jis gyveno viloje miesto pakraštyje) santykiai su E. Ševardnadzės režimu taip pat yra gana šilti…

Jis valdė iki 2003 m., kai šio politiko era baigėsi ir į areną su 30 tūkst. Laisvės aikštėje susirinkusių mitinguotojų įsiveržė Michailas Saakašvilis, pareikalavęs paskandinti E. Ševardnadzės režimą pelenuose. Šiam atsistatydinus Miša išrinktas trečiuoju nepriklausomos Gruzijos prezidentu… Charizmatiškasis teisininkas, gavęs išsilavinimą įvairiuose Vakarų universitetuose ir beveik metus dirbęs teisingumo ministru E. Ševardnadzės vyriausybėje, M. Saakašvilis – ši visiška priešingybė kitiems Gruzijos lyderiams – netvėrė savo kailyje…

Kodėl aš tai prisimenu? Gruzija pergyveno savo Aukso amžių ir nuosmukį, Rusijos imperijos priespaudą, tautinį atgimimą ir nepriklausomybės troškulį. Bet ji viena pirmųjų po 1917 m. bolševikų revoliucijos paskelbė socialdemokratinę respubliką ir netrukus buvo inkorporuota į SSRS. Ji išugdė Džiugašvilį – Staliną. Tapusi nepriklausoma ji atsisakė stoti į NVS. Jos lyderiai – Z. Gamsachurdija ir E. Ševardnadzė – disidentas ir „kagėbė“ veikėjas – nebuvo karšto gruziniško mentaliteto, o, kiek galėjau patirti, pavargę, nusivylę, lyg netikintys šviesia Gruzijos ateitimi politikai. Bet E. Ševardnadzė nužudė savo pirmtaką, o Rusija pradėjo žudikišką karą Čečėnijoje. 2003 m. lapkritį prezidento poste įsitvirtino M. Saakašvilis, po penkerių metų praradęs Pietų Osetiją ir Abchaziją. Užtai jis 2012 m. užmokėjo postu ir vos ne savo galva, tad buvo priverstas bėgti į JAV.

Tada juo žavėjosi Ukraina. Juk prezidento M. Saakašvilio administracija kelerius metus laikėsi Gruzijos integracijos į Vakarų struktūras kurso. 2004 m. Gruzija iš Šiaurės Atlanto aljanso gavo Individualiosios partnerystės veiksmų planą. 2006 m. NATO Taryba priėmė sprendimą dėl Gruzijos įtraukimo į aukštesnę stojimo į šią organizaciją pakopą – Intensyvųjį dialogą. Gruzijos ir NATO suartėjimo procesas kėlė susirūpinimą Rusijai, dėl šios spaudimo ir sulėtėjo Gruzijos integracijos į aljansą procesas. 2008 m. balandį Bukarešto viršūnių susitikime Gruzijai nebuvo suteiktas NATO narystės veiksmų planas.

Kas gaudo žuvį drumstam vandeny?

Tbilisio ir Kijevo kelias po Maidano buvo panašus. (Čia verta pridurti, kad ir V. Janukovičiaus pozicijos buvo euroatlantinės, tačiau netrukus jis pakluso Maskvos diktatui). Kijeve Miša studijavo kartu su P. Porošenka, abu – Kremliaus politikos kritikai. Iš pradžių jis tapo P. Porošenkos patarėju. Tai buvo laikas, kai Ukrainoje buvo juntamas užsienio reformatorių sparnas, jiems buvo patikėti labiausiai korumpuoti sektoriai. 2015 m. M. Saakašvilis tapo Odesos srities gubernatoriumi, P. Porošenka jam įteikė Ukrainos piliečio pasą, bet kilus konfliktui pilietybė iš jo buvo atimta.

Sparnai išaugo. 49-rių sulaukęs gruzinas įkūrė „Naujų jėgų judėjimą“, kovojo su korupcija, kaip ir Ukrainos prezidentas stengėsi įveikti oligarchus, tačiau buvusių moksladraugių ir provakarietiškų politikų keliai išsiskyrė. M. Saakašvilis puolė kaltinti P. Porošenką, kad šis pats susijęs su korupcija, todėl turi atsistatydinti (prezidento rinkimai vyks 2018 m., bet jau ne penkeriems, o šešeriems metams). Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka, kažkada taip pat draugavęs su tuo politiku, dabar apkaltino jį paramos iš Rusijos gavimu, kad nuverstų Ukrainos valdžią, ir ryšiais su nusikalstamomis grupuotėmis. Nors buvusiam Gruzijos prezidentui netaikomas namų areštas, bet jis perspėtas nevadovauti audringoms savo šalininkų akcijoms prie valstybės pastatų. Jo apklausa numatyta gruodžio 18 d. Olandų kilmės politiko žmona ir aktyvi rėmėja Sandra Roelofs pareiškė bijanti, kad vyras gali būti deportuotas į Gruziją, kur jo laukia kalėjimas. 

JAV gynybos sekretorius Džeimsas Metisas ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. EPA – ELTA nuotr.

Kitaip sakant, bėglys prezidentas, bandantis „įvesti tvarką“ kitoje šalyje, pagrįstai susiduria su dideliu valdžios pasipriešinimu. Surinkęs nemažą minią savo rėmėjų, M. Saakašvilis bando sužadinti ukrainiečius antrajam Maidanui. Tačiau dauguma jų, prisiminę pirmojo pilietinio karo baisumus, kenčia ekonominius nepriteklius ir neremia gruzinų aktyvisto.

Įdomu, kad čia iš politinės užmaršties išnirusi jį puolė palaikyti Julija Tymošenko, kuri kažkada, dar V. Janukovyčiui esant, pati pustrečių metų sėdėjo už grotų, paskui padarė meškos paslaugą Ukrainai, už jos nugaros susitarusi su V. Putinu dėl neva pigesnių dujų.

Vokietijos laikraštis „Frankfurter Rundschau“ pastebi: „Jei Porošenka neparodys griežtumo Saakašvilio atžvilgiu, jį ukrainiečiai apkaltins silpnumu, ir jis praras šansą būti išrinktam. Tuomet ir protestai gali dar labiau radikalizuotis“. Kol kas prezidentas išlošė laiko, išleisdamas M. Saakašvilį į laisvę. Tačiau jam pakibo grėsmė baigti savo politinę karjerą, kaip ją baigė V. Janukovyčius, rašo Vakarų spauda.

Viena aišku, kad šiame sudrumstame vandeny aukso žuveles gaudo Rusija.

Kodėl Lietuva laviruoja?

Kokia gi Lietuvos pozicija? Kai iš Ukrainos ūkio ministro posto pasitraukė garsus Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius, o į šešėlį nuėjo Prezidentas Valdas Adamkus, Vilnius pasikliovė tik mitingine retorika, remdamas Kijevą. Į Chreščiatiką kartais užsuka nebent Seimo nariai, tapę visuomeniniais P. Porošenkos patarėjais, apžvalgininkai ir žurnalistai, o koordinuotos ir efektyvios Rytų Europos šalių paramos Ukrainai nėra.

Lietuvos ir Ukrainos vadovai Dalia Grybauskaitė ir Petro Porošenko susitikimo su Lietuvoje reabilitaciją atlikusiais Ukrainos kariais metu. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Visai neseniai Lietuvos vadovai glėbesčiavosi su M. Saakašviliu, kuris atvyko į Vilnių pažymėti Gruzijos žemių aneksijos 9-ųjų metinių ir Lietuvą vadino „viena nuostabiausių tautų pasaulyje“. Gruodžio 7 d. Vilniuje viešėjo P. Porošenka, kurį taip pat su šypsenomis sutiko šalies vadovai. Prezidentė D. Grybauskaitė aptakiai kalbėjo apie kovos su korupcija patyrimą, apie politikų nesikišimą į teisėsaugos darbą ir t.t., tarsi Vilnius čia būtų sukaupęs vertingiausią patirtį. 

Mėginimas neerzinti nei M. Saakašvilio, nei dabartinės Ukrainos valdžios kažkaip disonuoja su tais sunkiais Lietuvai laikais, kai jos nepriklausomybę pripažino ir palaikė dauguma pasaulio šalių, ir tada jos nesirinko tariamų kompromisų.

Tad ir šiuo atveju Vilnius turi aiškiai pasakyti: pone Miša, prisidengdamas tauriais siekiais ir opozicija, nedrumskite politinio vandens svetimoje šalyje. Ji susitvarkys pati.

2017.12.14; 06:00

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pradėjo bado streiką, protestuodamas prieš jo suėmimą bei kaltinimus Rusijos remiamo perversmo rengimu.

Kijevo policija penktadienį antrą kartą šią savaitę suėmė M. Saakašvilį – po pirmojo suėmimo politikas, padedamas savo šalininkų, sugebėjo pabėgti iš specialiųjų tarnybų automobilio.

„M. Saakašvilis skelbia neterminuotą bado streiką“, – „Facebook“ tinkle rašė žurnalistas ir artimas M. Saakašvilio bičiulis Vladimiras Fedorinas.

Panašią informaciją naujienų agentūrai „Interfax-Ukraine“ skelbė ir buvusio Gruzijos prezidento advokatas Ruslanas Chornoluckis, pridėjęs, kad 49-erių politikas neigia jam mestus „melagingus kaltinimus“.

Po to, kai M. Saakašvilis sugebėjo pabėgti antradienį, jis toliau rengė ir vadovavo protestams prie parlamento, reikalaudamas apkaltos prezidentui Petro Porošenkai dėl šio nesėkmingų bandymų kovoti su korupcija.

M. Saakašvilis į dėmesio centrą grįžo per Maidano įvykius 2014-aisiais, kurių metu jis rėmė prorusišką valdžią nušalinti siekusius protestuotojus. Už jo nuopelnus sukilimo metu Ukrainos prezidentas P. Porošenka atsidėkojo M. Saakašviliui paskirdamas jį Odesos regiono gubernatoriumi.

Tačiau M. Saakašvilio ir P. Porošenkos santykiai greitai pašlijo, dėl ko iš gruzino buvo atimta Ukrainos pilietybė. Nepaisant to, šių metų rugsėjį M. Saakašviliui, su savo šalininkų pagalba, pavyko sugrįžti į Ukrainą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.10; 00:01

Savo bute Kijeve sulaikytas M. Saakašvilis. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos generalinis prokuroras Jurijus Lucenka pažadėjo nevaikyti prie parlamento susirinkusių Michailo Saakašvilio šalininkų, bet pabrėžė ketinąs po paros imtis procesinių priemonių prieš Naujųjų jėgų judėjimo lyderį. Jis tai pareiškė antradienį iš Aukščiausiosios Rados tribūnos.

„Aš laikausi teisėtumo pozicijos. Ir mes stengsimės užkirsti kelią bet kokiems jėgos aktams, kurių kelis pastaruosius mėnesius trokšta organizacijos, siekiančios sukelti suirutę“, – teigė J. Lucenka.

Tačiau jis pridūrė, jog „po 24 valandų visa Ukrainos teisėsaugos sistema imsis priemonių, kad M. Saakašvilis stotų prieš tyrėjus, o paskui – prieš teismą, kur prokuratūra prašys skirti jam namų areštą“.

Generalinis prokuroras taip pat kreipėsi į mitinguotojus, siūlydamas jiems per 24 valandas apsispręsti. „Kiekvienas žmogus šioje šalyje gali būti valdžios arba opozicijos pusėje, bet niekas negali būti prieš Ukrainos valstybę“, – pabrėžė jis. Įvykius prie Ukrainos parlamento J. Lucenka savo kalboje ne kartą pavadino „Kremliaus planu“ ir „rusų žiemos Kijeve plano etapu“. 

Ukrainos saugumo SBU ženklas. EPA – ELTA nuotr.

Pranešama, kad šiuo metu Konstitucijos aikštėje prie Ukrainos parlamento yra apie tūkstantį M. Saakašvilio šalininkų.

Kijeve kilo susirėmimai tarp Michailo Saakašvilio šalininkų ir Ukrainos specialiųų tarnybų. EPA – ELTA nuotr.

Anksčiau antradienį Ukrainos pareigūnai atvyko daryti kratos į buvusio Gruzijos prezidento butą Kijeve. M. Saakašvilis užlipo ant 8 aukštų namo stogo, iš kur kreipėsi į šalininkus. Pareigūnai jį sulaikė pagal Ukrainos baudžiamojo kodekso straipsnį „Parama nusikalstamų organizacijų nariams ir jų nusikalstamos veiklos slėpimas“. M. Saakašvilis buvo įsodintas į automobilį, bet jį užblokavo eksprezidento šalininkai. Vėliau politikas jėga buvo išlaisvintas iš mikroautobuso, išlaužus jo duris.

Šalininkų išlaisvintas M. Saakašvilis minios priešakyje patraukė prie Ukrainos parlamento. Jis pareiškė pradedąs Ukrainos vadavimo iš prezidento Petro Porošenkos valdžios procesą.

„Raginu visus ateiti į Maidaną (Nepriklausomybės aikštę) ir pradėti šalies išlaisvinimo iš P. Porošenkos ir jo gaujos procesą. Mums nėra ko bijoti, tegul jie bijo mūsų“, – sakė M. Saakašvilis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.12.06; 05:50

Protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. EPA-ELTA nuotr.

Ukrainos sostinėje – skatlinga protesto akcija. Susirinkusieji reikalauja, kad Prezidentui Petro Porošenkai būtų pareikšta apkalta. Jei šito Ukrainos parlamentas nepadarys, protestuotojai grasina rengsią masinius protesto mitingus tol, kog P.Porošenko nebus atstatydintas.

Kol kas nėra iki galo aišku, kas ir kodėl organizuoja šią akciją. Ukrainoje užtektinai netvarkos, korupcijos, kyšininkavimo, menki atlyginimai, didelės būtiniausių maisto produktų kainos. taigi yra už ką kritikuoti valdžią.

Tačiau nereikia pamiršti, kad Rusijai būtų naudingi neramumai, peraugsiantys į riaušias ir dar didesnį visuomenės susiskaldymą. Rusijos specialiosios tarnybos tikrai ieško priežasčių šalyje kurstyti neramumus. Kremliui reikalingas nestabilumas Ukrainoje.

Tad reikia būti labai atidiems, kas gi iš tiesų yra tie protestuotojai. Kad bėgdami nuo vilko ukrainiečiai nepatektų į glėbį meškai.

EPA – ELTA nuotraukoje: protestuotojai Kijeve reikalavo apkaltos Ukrainos prezidentui. 

2017.12.05; 03:00

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka penktadienį pasižadėjo steigti kovos su korupcija teismą, kurio reikalauja palapinių miestelį netoli parlamento įkūrę protestuotojai.

Tarp protestuotojų reikalavimų yra ne tik kovos su korupcija teismo steigimas, bet ir rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai dar nori, kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.

Ukrainos lyderis teigė, kad kitų metų biudžeto projekte, kuriam dar turi pritarti parlamentas, numatytos lėšos antikorupciniam teismui. Be kita ko, P. Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, bet kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.

P. Porošenkos kritikai ir kai kurie Vakarų ekonomistai kaltina Ukrainos lyderį sąmoningai atidėliojant antikorupcinio teismo steigimą, taip siekiant išsaugoti dabartinę politinę tvarką.

Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje. 2016 metais „Transparency International“ sudaromame korupcijos suvokimo indekse Ukraina užėmė 131 iš 176 ir yra vertinama kaip viena labiausiai korumpuotų Europos šalių.

Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.21; 00:02

Antrą dieną iš eilės šimtai žmonių Kijeve prie Ukrainos parlamento reikalavo reformų. Dešimtys palapinių su lauko virtuvėmis blokavo centrinę gatvę, vedančią per vyriausybės kvartalą. Daugelis demonstrantų naktį praleido palapinėse.

Žinybos patikino, kad žmonės nebus išvaikyti, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida. Tvarka rūpinasi 3 500 policijos pareigūnų.

Žmones į protestus sukvietė buvusio Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio aljansas. Antradienį per susirėmimus su saugumo pajėgomis nukentėjo mažiausiai keturi žmonės, tarp jų – vienas policininkas. M. Saakašvilis iki 2016 metų buvo Ukrainos Odesos regiono gubernatorius. Tačiau vasarą iš jo buvo atimta anksčiau suteikta Ukrainos pilietybė.

Demonstracijos tęsis ir ateinančiomis dienomis, paskelbė organizatoriai. Tarp protestuotojų reikalavimų yra specialių kovos su korupcija teismų įsteigimas bei rinkimų sistemos reforma. Demonstrantai, be to, nori kad būtų panaikintas parlamentarų imunitetas.

Prezidentas Petro Porošenka pateikė atitinkamo įstatymo projektą, taip nusileisdamas demonstrantams. Kad jis būtų priimtas, reikalingas dviejų trečdalių deputatų pritarimas iš 300.

Dabartiniai protestai žadina prisiminimus apie neramumus Kijevo Maidano aikštėje 2014 metais, kai po smarkių gatvės mūšių buvo nuverstas tuometinis prezidentas Viktoras Janukovyčius. Ir tada vyriausybės priešininkai buvo įsikūrę palapinių stovyklose. Išplitusios korupcijos įveikimas buvo vienas pagrindinių vyriausybės priešininkų reikalavimų. Tačiau nuo tada nebuvo nuteistas nė vienas asmuo, nors areštų būta.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.19; 00:01

Antikorupcijos mitingo Kijeve dalyviai. EPA – ELTA nuotr.

Gruzijos eksprezidentas ir buvęs Ukrainos Odesos srities gubernatorius Michailas Saakašvilis antradienį antikorupciniame mitinge prie federalinio parlamento Kijeve prisijungė prie tūkstančių protestuotojų.

Apytikriais policijos skaičiavimais, mitinge dalyvavo apie 4 tūkst. 500 protestuotojų. Siekdami parodyti paramą M. Saakašvilio kovos su korupcija pastangoms, didžioji dalis protestuotojų šaukė „Miša“ (M. Saakašvilio vardo mažybinė forma).

Protestuotojai reikalavo steigti teismą, kurio vienintelė užduotis būtų kova su korupcija, ir ragino iš parlamentarų atimti imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo. Nepaisant pastangų Ukrainoje įgyvendinti reformas, Europos Audito Rūmai pernai pareiškė, kad Ukraina vis dar laikoma labiausiai korumpuota šalimi Europoje.

Proteste dalyvavęs M. Saakašvilis taip pat kritikavo Ukrainos prezidentą. M. Saakašvilio teigimu, norint matyti Ukrainoje pokyčius, Petro Porošenkai reikia vykdyti antikorupcines reformas arba atsisakyti valdžios.

„Neįmanoma jokia kova su korupcija, kol valdžioje yra P. Porošenka. Pats metas jiems išgirsti mus“, – sakė politikas.

M. Saakašvilis beveik dešimtmetį (iki 2013 metų) ėjo Gruzijos prezidento pareigas ir nuo 2015 metų iki pernai metų buvo Odesos srities gubernatorius. Iš šio posto M. Saakašvilis atsistatydino pernai, pareiškęs, kad nebeturi jėgų kovoti su šalies korupcine sistema.

Liepos mėnesį M. Saakašviliui išvykus iš šalies, Ukrainos prezidentas atėmė iš politiko Ukrainos pilietybę, nors politikas prieš tai jau buvo netekęs Gruzijos pilietybės. Praėjusį mėnesį šalininkų remiamas M. Saakašvilis jėga pateko į Ukrainą.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.17; 23:30

Buvęs Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis jėga bando sugrįžti į Ukrainą. EPA – ELTA nuotr.

Ukrainos pilietybės netekęs buvęs Gruzijos prezidentas ir Odesos srities gubernatorius Ukrainoje Michailas Saakašvilis, padedamas kelių šimtų šalininkų, kirto Ukrainos sieną, informuoja BBC.

Ukrainos pareigūnai teigia, kad į šalį M. Saakašvilis pateko neteisėtai. Pasienyje tarp M. Saakašvilio šalininkų ir pasienio pareigūnų kilo muštynės, sužeista 16 pasienio pareigūnų ir gvardiečių.

Iš pradžių Gruzijos, o vėliau Ukrainos piliečiu buvęs M. Saakašvilis šiuo metu neturi jokios pilietybės. Liepos 26 d. Ukrainos migracijos tarnybos tinklalapyje pasirodė pranešimas, kad prezidento Petro Porošenkos įsaku M. Saakašviliui atimama Ukrainos pilietybė.

Jis dėl baudžiamųjų kaltinimų taip pat laukiamas Gruzijoje. Kaltinimus politikas vadina politiškai motyvuotais.

M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.

P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.

Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.11; 08:30

Ukraina nerimastingai laukia Rusijos ir Baltarusijos karinių pratybų „Zapad“. Kijevas sustiprino kontrolę visuose pasienio su Baltarusija ruožuose, ketvirtadienį pareiškė prezidentas Petro Porošenka, kuriuo remiasi agentūra dpa.

„Prie mūsų sienų artėja 7 000 vagonų su kariais ir technika. Ir nėra garantijų, kad viskas po manevrų (…) grįš į Rusiją“, – sakė P. Prošenka. Jis apkaltino Rusiją ruošiantis dideliam puolamajam karui.

Rusija teigia, kad manevruose dalyvaus 12 700 kareivių. Tačiau Vokietijos gynybos ministrė Urzula fon der Lejen (Ursula von der Leyen) ketvirtadienį sakė, kad pratybose bus sutelkta daugiau kaip 100 000 karių.

P. Porošenko, be to, atmetė Rusijos prezidento Vladimiro Putino iniciatyvą palei frontą Rytų Ukrainoje dislokuoti JT taikdarius. JT žydrieji šalmai turi būti dislokuoti visoje separatistų teritorijoje iki Ukrainos ir Rusijos sienos, reikalavo jis. Rusija, be to, kaip konflikto šalis, esą negali siųsti savo kontingento. Maskva tuo tarpu save traktuoja ne kaip konflikto šalį, o kaip tarpininkę.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.08; 01:12

Ukrainos prezidentas Petro Porošenka iš oponentu tapusio buvusio savo sąjungininko Michailo Saakašvilio atėmė Ukrainos pilietybę, trečiadienį pranešė vietos žiniasklaida, kuria remiasi „Politico“. 

Michailas Sakaasvilis
Michailas Saakašvilis. Slaptai.lt nuotr.

M. Saakašvilis į tai sureagavo „Facebook“ žinutėje pareikšdamas, kad jo „Ukrainos pilietybės atėmimas yra dar vienas žingsnis pirmyn šalyje kuriant diktatūrą“. 

M. Saakašvilis, du kartus – nuo 2004 iki 2007-ųjų ir nuo 2008 iki 2014-ųjų metų – ėjęs Gruzijos prezidento pareigas, gruodį neteko ir savo gimtosios šalies pilietybės. Gruzijos pareigūnai politiką kaltino viršijus savo įgaliojimus ir netinkamai naudojus valstybės lėšas.

P. Porošenka buvusiam savo sąjungininkui Ukrainos pilietybę suteikė 2015-ųjų gegužę ir paskyrė jį Odesos gubernatoriumi. Tačiau 2016-ųjų lapkritį, apkaltinęs P. Porošenką „asmeniškai remiant“ korupciją, M. Saakašvilis iš posto atsistatydino.

Tuomet politikas įkūrė naują opozicinę partiją – „Naujų jėgų judėjimą“. Ji kritikavo Ukrainos valdžią ir žadėjo į šalies „politikos elitą atvesti naują kartą“.

Ukrainos migracijos tarnyba nepateikė konkrečios M. Saakašvilio pilietybės netekimo priežasties.

„Pagal Ukrainos konstituciją, su pilietybės atėmimu susijusius sprendimus Ukrainos prezidentas priima, atsižvelgdamas į pilietybės komisijos išvadas“, – rašoma migracijos tarnybos išplatintame pranešime.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.07.28; 00:05