Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.

Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian“).

Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!

Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto

Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?

Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“

Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.

Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai

Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.

Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…

Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…

2020.09.03; 06:17

Diana Nausėdienė Biržuose susitiko su „Carito“ savanoriais. Prezidentūros nuotr.

Ant bendruomenes kuriančių žmonių ir laikosi valstybė, sakė pirmoji ponia Diana Nausėdienė, trečiadienį apsilankymą Biržuose pradėjusi susitikimu su šio miesto „Carito“ savanoriais.
 
Vėliau D. Nausėdienė taip pat lankėsi Biržų technologijų ir verslo mokymo centre, kur domėjosi profesinio mokymo galimybėmis ir regiono perspektyvomis.
 
Po pietų pirmoji ponia bendravo su moksleiviais, susirinkusiais į edukacinius užsiėmimus. Visą dieną Biržų pilyje ir jos kieme vyko vaikams ir jaunimui skirtos atviros Valstybės pažinimo centro (VPC) dirbtuvės.
 
Tai jau antras kartas, kai prezidento komandą darbo dienų regionuose metu lydi Prezidento kanceliarijos VPC edukatoriai, kurie rengia užsiėmimus įvairaus amžiaus vaikams apie valstybę ir pilietiškumą.
 
VPC edukacinės programos globėja yra pirmoji ponia Diana Nausėdienė.
 
Po pokalbių ir diskusijų su jaunimu pirmoji ponia linkėjo moksleiviams gerų ateinančių metų: „Linkiu išmokti nuoširdžiai bendrauti ir vaisingai bendradarbiauti. Mokėti konstruktyviai išsakyti savo poziciją ir puoselėti individualumą. Tik bendruomenėje esame stiprūs, tik susitelkę galime nuveikti didžius darbus. Juk valstybę kuriame visi kartu.“
 
Popiet D. Nausėdienė kartu su prezidentu lankėsi Pasvalio „Riešuto“ mokykloje, kurioje ugdomi vaikai, turintys specialiųjų poreikių, taip pat dalyvavo Pasvalio P. Vileišio gimnazijoje vykusioje diskusijoje „Švietimas: įtraukusis ugdymas“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.27; 02:00

Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro žmona Michelle Bolsonaro. EPA – ELTA nuotr.

Brazilijos prezidento Jairo Bolsonaro žmona Michelle Bolsonaro užsikrėtė koronavirusu. Tai ketvirtadienį pranešė valstybės vadovo spaudos tarnyba.
 
„Michelle Bolsonaro ketvirtadienį, liepos 30-ąją, buvo atliktas testas dėl Covid-19, kurio rezultatas buvo teigiamas“, – sakoma pranešime. Jos sveikatos būklė gera, patikslinama, kad prezidento sutuoktinė laikysis tokiems atvejams nustatytų sanitarijos reikalavimų. „Pirmąją ponią stebės prezidento administracijos medicinos personalas“, – pažymėjo spaudos tarnyba.
 
Neseniai koronaviruso sukeliama liga persirgo ir pats Brazilijos lyderis. Liepos 7 d. jis pranešė, kad jam atlikto testo dėl koronaviruso rezultatas buvo teigiamas. Pasak prezidento, jis jautė negalavimą tik pirmosiomis dienomis, o po to pradėjo vartoti hidroksichlorokviną, nors Pasaulio sveikatos organizacija anksčiau priėjo išvadą, kad šis vaistas nedaro teigiamo poveikio gydant Covid-19 užsikrėtusius pacientus.
 
Praėjusį šeštadienį J. Bolsonaras pareiškė esąs pasveikęs.
 
Koronavirusas diagnozuotas ir 37 metų pirmosios ponios senelei Mariai Aparecidai Firmo Ferreirai, kuri į ligoninę buvo paguldyta liepos 1 d.
 
Brazilija, kur pirmasis užsikrėtimo koronavirusu atvejis buvo patvirtintas vasario 26 d., užima antrąją vietą pasaulyje pagal infekuotųjų ir mirusiųjų skaičių, nusilesdama tik JAV. Naujausiais duomenimis, šalyje iki šiol patvirtinti 2 553 265 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, mirė 90 134 infekuotieji.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.31; 06:17

Prezidentas ir pirmoji ponia bendravo su pilietiškumo ir patriotiškumo stovyklos dalyviais. Prezidentūros nuotr.

Niekada nepamiršti savo didvyrių ir būti jų vertiems linkėjo prezidentas Gitanas Nausėda vaikų ir jaunuolių pilietiškumo ir patriotiškumo stovyklos „Mes – Lietuvai“ dalyviams, pirmadienio popietę čia apsilankęs su ponia Diana Nausėdiene.
 
„Kario profesiją sunku pavadinti profesija, tai – gyvenimo būdas ir visaapimantis įsipareigojimas. Jūsų šeimose meilė Tėvynei nėra tušti žodžiai, o šioje stovykloje tik išplėsite žinias apie Lietuvą, jos turtingą istoriją, sužinosite, kad mylėti savo šalį nėra darbas. Tai – ir džiaugsmas, pilnatvės jausmas“, – sveikindamas stovyklos dalyvius, sakė prezidentas.
 
Šalies vadovas džiaugėsi, kad jaunoji karta ne tik supažindinama su svarbiausiais istoriniais įvykiais, Lietuvą kūrusiomis asmenybėmis, bet ir edukacinė veikla derinama kartu su aktyviais sporto, laisvalaikio bei kariniais užsiėmimais, žygiais. Stovyklą jau ne pirmus metus organizuoja Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjunga, kurios garbės nare yra Diana Nausėdienė. Šiais metais vieta stovyklai pasirinkta Lietuvos istorijos lopšiu vadinamoje Kernavėje, atsižvelgiant į šių metų stovyklos temą „Kuo mums svarbi Lietuvos karybos istorija per 100 metų: įvykiai ir žmonės“.
 
Šiemet vienas pagrindinių stovyklos akcentų – rezistencijos laikotarpis.
 
Pirmoji ponia dėkojo birutietėms už jų susitelkimą sudarant galimybes stovykloje dalyvauti Lietuvos karių šeimų vaikams.
 
„Lietuvos karių šeimos – ypatingas mūsų valstybės turtas. O Jūs esate tos moterys, tos motinos, kurios kasdien rūpinatės kariais, jų šeimomis. Savo darbais, savo asmeniniu pavyzdžiu Jūs primenate jaunimui vieną svarbiausių pareigų žmogaus gyvenime – pareigą ginti Tėvynę. Nuoširdžiai dėkoju Jums už skleidžiamą šviesą“, – sakė D. Nausėdienė. 
 
Prezidentas ir pirmoji ponia bendravo su moksleiviais, kartu žaidė sportinius žaidimus ir atliko įvairias užduotis, sakoma Prezidento komunikacijos grupės pranešime.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.07.14; 04:00

Chodžaly aukoms atminti

Visi, kurie bent mažumėlę domisi Kaukazo istorija, puikiai žino, kas nutiko 1992-ųjų metų vasario 25 – 26 dienomis azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste.

1992 metų vasario 25 – 26 dienomis taikų, jokių karinių objektų neturėjusį, tačiau armėnų separatistams strategiškai svarbų azerbaidžanietišką miestą puolė 4-osios Užkaukazės karinės apygardos būrio ir 2-osios motorizuotosios divizijos 366 pulko kariai.

Nors oficialiai šis pulkas priklausė Rusijos Federacijai (rusų istorikas Olegas Kuznecovas tvirtina, kad pulkas buvo priskirtas Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovybei), jį iš tiesų kontroliavo ne rusų tautybės karininkai. Atakos išvakarėse pulke visus vadovaujančius postus užėmė 49 ne rusų tautybės karininkai (pulko vadas – Jurijus Zarvigorovas).

Per dvi paras Hodžaly miestas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Netekčių statistika: žuvo 613 civiliai azerbaidžaniečiai, 487 azerbaidžaniečiai buvo sužeisti, 1275 pateko į nelaisvę, 150 azerbaidžaniečių laikomi dingę be žinios.

Nors dabartinis Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas neigia savo tautiečių kaltę (asmeninėje Facebook paskyroje jis buvo brūkštelėjęs keletą žodžių dėl Hodžaly: „Faktas lieka faktu. Azerbaidžaniečių tragedija Hodžaly mieste neturi nieko bendro su Armėnija, tai padarė rusų pulkas“), įrodymų, kas tikrieji kaltininkai, – užtenka. Tarptautinė bendruomenė, padedama oficialiojo Baku, surinkusi gausios informacijos apie visus pulko karininkus, dalyvavusius žudant civilius Hodžaly gyventojus.

Paminklo Hodžaly aukoms atremti paminklo fragmentas. Azerbaidžano sostinė Baku. Slaptai.lt nuotr.
chodzaly foto_13
Hodžaly skausmas

Juolab viešojoje erdvėje užfiksuota, ką tuometinis Armėnijos prezidentas Seržas Sargsianas britų žurnalistui, istorija besidominčiam tyrėjui Tomui de Vaalui atsakė į klausimą, kas nutiko 1992 m. naktį į vasario 26 dieną. Štai toji citata, įamžinta Tomo de Vaalo knygoje „Juodasis sodas. Armėnija ir Azerbaidžanas tarp taikos ir karo“: „Iki Chodžalio azerbaidžaniečiai manė, kad armėnai – žmonės, kurie nepakels rankos prieš taikius gyventojus. Reikėjo visa tai pergalėti, štai kas atsitiko“.

Būtent taip atsakė tuo metu separatistų „gynybos ministro“ pareigas ėjęs S.Sargsianas.

Man regis, Lietuva šiemet privalėjo 28-ąsias Hodžaly tragedijos metines mininčiam Azerbaidžanui pareikšti bent kuklią užuojautą. Juk mūsų valstybė per pastaruosius keliolika metų labai akivaizdžiai prisideda prie visų, ir pompastiškų, ir mažiau triukšmingų, minėjimų pagerbiant Armėnijai svarbius įvykius. Omenyje pirmiausia turiu Lietuvos Seimo rezoliuciją „Dėl armėnų tautos genocido pripažinimo“, priimtą 2005 m. gruodžio 15-ąją dieną.

Bet esama ir daugiau palankumo Armėnijai demonstravimo atvejų: specifinių armėniškų kryžių statymas Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose, iškilmingi 1915-ųjų tragedijos minėjimai tiek Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre Vilniuje, tiek sostinės Aukų aikštėje, uostamiestyje surengta armėniškų žemėlapių paroda, kurią aplankė pats Klaipėdos meras su gausia svita, analogiška paroda Šiauliuose, renginys Joniškyje, kadaise Seime veikusi Draugystės su Kalnų Karabachą kontroliuojančiais separatistais grupė…

Copy of hodzaly_pirmoji
Hodžaly auka
hodzaly_3
Hodžaly aukos

Tad oficialusis Vilnius bent šį sykį galėjo parodyti, jog Lietuva nesivadovauja nei išankstiniais nusistatymais, nei dvigubais standartais. Oficialiai, viešai išsiųsta užuojauta Azerbaidžanui būtų parodžiusi, kad mes neturime numylėtinių, kuriems viską atleidžiama. Taip derėjo pasielgti bent jau pragmatiniais sumetimais – kad nebūtume apkaltinti religiniu tendencingumu.

Deja, peržvelgiau vasario antrosios pusės Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio darbotvarkę. Nė menkutės užuominos apie Hodžaly.

Seimo vadovas V.Pranckietis tomis dienomis viešėjo Šilutėje, buvo susitikęs su Juodkalnijos užsienio reikalų ministru, priėmė gausią Japonijos delegaciją (dėl humaniškos Čiunės Sugiharos veiklos dalijant gyvybės vizas žydų tautybės žmonėms Antrojo pasaulinio karo metais), su Seimo nariu Emanueliu Zingeriu reiškė susirūpinimą dėl Europoje stiprėjančio antisemitizmo, su Lenkijos valdžios atstovais sutarė, jog „Antrojo pasaulinio karo istorijos perrašymas yra nepriimtinas“, skelbė užuojautą dėl Ukrainos lėktuvo katastrofos. O štai užuojautos Azerbaidžanui nėra.

Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Toks Seimo pirmininko V.Pranckiečio žingsnis – itin netaktiškas. Juk Seimo pirmininkas visai neseniai (2019-ųjų antroje pusėje) viešėjo Armėnijoje ir Azerbaidžane. Vadovaujantis sveiku protu, šiandien jis turėtų bent mažumėlę susigaudyti sudėtinguose Azerbaidžano – Armėnijos tarpusavio santykuose. Bet, regis, Lietuvos Parlamento vadovo kelionės į Kaukazą tebuvo beprasmis laiko ir biudžeto lėšų švaistymas. Jis taip nieko ir nesuprato.

Taip pat peržvelgiau, ką vasario 25 – 26 dienomis veikė Lietuvos Seimo užsienio reikalų komitetas, vadovaujamas Juozo Bernatonio. Nė vienos užuominos apie Hodžaly. Net Seimo narys Audronius Ažubalis (priklauso Seimo užsienio reikalų komitetui), mėgstantis parlamente su kolega parlamentaru Laurynu Kasčiūnu rengti individualias spaudos konferencijas svarbiais politikos klausimais, Hodžaly įvykių neprisiminė.

Lietuvos užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus darbotvarkėje irgi neradau pranešimo apie Azerbaidžanui išsiųstą užuojautos telegramą. Sprendžiant iš viešo Lietuvos URM internetinio puslapio, L.Linkevičius nebuvo susitikęs nei su Lietuvoje reziduojančiais Azerbaidžano diplomatais, nei su Lietuvoje gyvenančiais azerbaidžaniečiais. Jo darbotvarkėje puikuojasi įrašai apie susitikimus su Juodkalnijos, Kanados, Lenkijos, Prancūzijos, Šveicarijos atstovais, esama net pastabos apie dalyvavimą renginyje „Žmogaus teisės Kryme ir ukrainiečiai, Kremliaus įkaitai“. Apie Hodžaly – nė žodžio. Ar tai – teisinga, diplomatiška?

Diana Nausėdienė. Roberto Dačkaus (Prezidentūra) nuotr.

Lietuvos prezidento Gitanos Nausėdos žmona Diana Nausėdienė, praėjusiais metais noriai bendravusi su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona, šių metų vasario 25 -26 dienomis nerado nei laiko, nei noro gedulingiems pietums į prezidentūrą Daukanto aikštėje pasikviesti bent jau Lietuvoje gyvenančių azerbaidžaniečių.

O juk buvo galima ir dar solidžiau pasielgti – pasikviesti puodeliui arbatos ne tik azerbaidžaniečių kilmės Lietuvos piliečius, bet ir tas šiandien Azerbaidžane gyvenančias azerbaidžanietes, kurioms pavyko išlikti gyvoms Hodžaly šturmo metu. Į svečius Lietuvon pasikviesdama Hodžaly siaubą išgyvenusias moteris Pirmoji Lietuvos ponia būtų parodžiusi, kad jai lygūs tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas. Svarbiausia – visur ir visada ieškoti tiesos bei teisingumo. Bet taip nepasielgta.

Lietuvos URM vadovas turėjo puikią progą pareikšti, jog Lietuva padės Azerbaidžanui suimti visus civilių azerbaidžaniečių žudymu Hodžaly mieste įtariamus karo nusikaltėlius, jei šie tik atsidurs Lietuvos teritorijoje (jiems suimti išduotas tarptautinis arešto orderis). Bet tokio pareiškimo nebuvo.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seimo pirmininkui V.Pranckiečiui neatėjo į galvą pasirūpinti, jog Lietuvos parlamente bent keletai dienų būtų surengta Hodžaly tragediją menanti fotografijų paroda.

Žodžiu, Lietuva praleido puikią progą parodyti, kad ji gerbia visas aukas – tiek žuvusias Europoje, tiek Kaukazo regione, tiek krikščionių, tiek musulmonų žmones.

Ar Lietuva yra aiškiai pasakiusi, jog vos prieš tris dešimtmečius surengtas civilių gyventojų žudymas azerbaidžanietiškame Hodžaly mieste yra neabejotinai smerktinas, senaties terminų neturintis karo nusikaltimas, o visi budeliai, kurių rankos suteptos civilių žmonių krauju, privalo sėdėti kalėjime, nors jų Azerbaidžanui ir neišduoda Rusija su Armėnija? Tokio oficialaus pareiškimo neprisimenu.

Žvelgiant pragmatiškai, Azerbaidžanas ir visi jo sąjungininkai dabar mažų mažiausiai gali pro pirštus žiūrėti į Lietuvos pastangas sugaudyti 1991-ųjų sausio 13-osios žudynių Vilniuje kaltininkus. Pagal principą: jums nerūpi mūsų skausmas, mums neįdomios jūsų tragedijos…

2020.02.28; 13:00

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar 2017 metų vasarą teiravausi Lietuvos užsienio reikalų ministerijos, kam, Lietuvos valstybės manymu, priklauso Kalnų Karabachas. Oficialaus mūsų užsienio reikalų ministerijos atsakymo būta tokio, kokio ir tikėjausi: Lietuva remia ir gerbia Azerbaidžano, kuriam priskiriamas Kalnų Karabachas, teritorinį vientisumą.

Kam priklauso Karabachas?

Lietuvos URM vadovui Linui Linkevičiui klausimus nusiunčiau 2017-ųjų liepos mėnesį todėl, kad tuomet privačių iniciatyvų dėka Vilniuje buvo surengta, tiesa, labai trumpam, paroda, netiesiogiai ginčijanti Azerbaidžano teisę į Kalnų Karabachą. Tikrieji tos parodos organizatoriai tarsi bandė įrodyti, jog Kalnų Karabachas – tai ne azerbaidžanietiškas regionas, o Armėnijai nepriklausanti, bet prie Armėnijos prisiglausti trokštanti kažkokia armėniška respublika. Todėl rūpėjo dar sykį patikrinti savo žinias, ar neklystu, ar nesusipainiojau.

Beje, jei kam įdomus visas Lietuvos URM atsakymas, jį galima rasti tais pačiais 2017-aisiais metais paskelbtoje publikacijoje „Armėnijos provokacija Lietuvoje“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-armenijos-ambasadoriaus-lietuvoje-diversija).

Taigi nėra jokios abejonės, kad Lietuva, kaip ir visas civilizuotas pasaulis, įskaitant Europos Sąjungą bei NATO nares, pripažįsta Kalnų Karabachą esant azerbaidžanietiška teritorija. Kad ir kaip nepatinka kai kuriems politiniams bei religiniams fanatikams, manantiems, jog krikščioniui nevalia palaikyti musulmonų, šiuo konkrečiu atveju nukentėjusioji pusė yra ne krikščioniškoji Armėnija, o musulmoniškas Azerbaidžanas.

Deja, kai kurie aukšto rango Lietuvos politikai vis dar elgiasi taip, tarsi vadovautųsi būtent tuo civilizuotai visuomenei netinkančiu požiūriu: jei reikia rinktis tarp musulmonų ir krikščionių, renkasi krikščionis net ir tuo atveju, jei šie – akivaizdžiai neteisūs. Omenyje turiu mūsų politikų demonstruojamą akivaizdžiai per didelį draugiškumą Armėnijai. Lyg Armėnija būtų auka.

Ko Jerevane ieškojo Seimo pirmininkas?

Šių metų antrojoje pusėje Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis nuvyko oficialaus vizito į Armėniją. Politikos apžvalgininkas Česlovas Iškauskas publikacijoje „Kaip V. Pranckietis Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę…“ (https://slaptai.lt/ceslovas-iskauskas-kaip-v-pranckietis-armenijoje-atstovavo-lietuvos-valstybe/) rašė:

„Kalnų Karabachą administruoja armėnų valdžia, nors tarptautinėje arenoje tai vertinama kaip Azerbaidžano teritorijos okupacija. Tokios pozicijos laikosi visos NATO ir Europos Sąjungos šalys, taip pat – ir Lietuva. Tad natūralus klausimas: kodėl antras pagal svarbą valstybės žmogus – Seimo pirmininkas – ryžtasi keliauti pas agresorę, kuri yra tiesioginė Rusijos kopija? Ar taip jis viso parlamento vardu pritarė Jerevano invazijai Kalnų Karabache? O jeigu taip, tai Vilnius sutinka ir su Rusijos agresija Ukrainoje bei Krymo okupacija? Ar mūsų vakarietiškos demokratinės vertybės eina šuniui ant uodegos, kai kažkurie degančia žeme po kojomis susirūpinę politiniai klerkai panūsta prasivėdinti ir savo turistines keliones pakiša po draugiškų valstybinių santykių iškaba? Apgailėtina diplomatija.“

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje – Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis

Taip V.Pranckiečiui priekaištavo žinomas politikos apžvalgininkas.

Aš, šių eilučių autorius, taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokios priežastys paskatino Lietuvos parlamento vadovą šių metų spalio 2-ąją skubėti į Jerevaną. Net klausimus parengiau. Bet Seimo pirmininkas nutarė patylėti. Nieko neatsakė. Apsimetė, jog klausimų nėra (apie Seimo pirmininko nepagarbą žurnalistiniam žingeidumui rašiau publikacijoje „Ko Lietuvos Seimo pirmininkui prireikė Armėnijoje?“ (https://slaptai.lt/gintaras-visockas-ko-lietuvos-seimo-pirmininkui-prireike-armenijoje/).

Tiesa, netrukus po kelionės į Jerevaną parlamento vadovas buvo nuskridęs į Azerbaidžaną. Formaliai tariant, išklausė abi puses. Ir vis dėlto, sutikite, paini logika: pirma keliauja pas agresorių, kuris okupavo 20 proc. kaimyninės valstybės teritorijos, ir tik po to – pas nukentėjusiuosius. Man regis, teisingiau, padoriau būtų pirma aplankyti auką, kuri išdėstytų visas savo bėdas, ir tik tada skubėti pas tuos, kurie pamynė tarptautinę teisę. Tokia taktika mūsų politikui leistų ne vien mėgautis, kaip dabar įprasta, nemokamais pietumis ir ekskursijomis, bet ir suteiktų galimybę bent papriekaištauti tarptautinę teisę pažeidusios valstybės lyderiams – kada gi pasitrauksite iš jums nepriklausančių žemių? Bet ar šitas klausimo, viešint Jerevane, buvo pateiktas Armėnijos premjerui Nikolui Pašinianui? Greičiausiai – ne. O jei ne, tai kokio velnio už mokesčių mokėtojų pinigus belstasi į šią Kaukazo respubliką?

Ar Pirmoji Lietuvos ponia žino apie Armėnijoje dislokuotą Rusijos karinę bazę?

Po keistos V.Pranckiečio kelionės į Armėniją neprabėgo nė dveji mėnesiai. Ir vėl – įtartinai draugiškas Lietuvos dėmesys šaliai – agresorei. Šį sykį pagrindiniu smuiku griežia Pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė. Ji priima Vilniuje Armėnijos vadovo (premjero) žmoną Ana Hakobian. Kam, kodėl? Ką tokio nepaprasto pateikė viešnia, kad ją būtinai privalo priimti naujai išrinkto Prezidento Gitano Nausėdos žmona?

Nieko rimto. Tiesiog Armėnijos premjero Nikolos Pašiniano žmona nusprendė pradėti neva taiką Kalnų Karabache skatinančią kampaniją „Moterys už taiką“ – raginti Kalnų Karabacho konfliktą užbaigt išskirtinai taikiomis priemonėmis. Kaip dabar akivaizdu, armėniškų kerų sužavėti lietuviai nedelsiant puola ploti rankomis – gražu, humaniška. Na, taika, visuomet geriau už karą. Net pati blogiausia taika geriau už bet kokį ginklų žvanginimą. Niekas šito neginčija, niekas šito neneigia.

Bet ar gali padorų taikos planą pasiūlyti agresyviai besielgiančios šalies atstovė? Ar gali prasmingą taikos planą pateikti agresyviai besielgiančio politiko žmona? Nejaugi Lietuvos prezidentūros užsienio politikos formuotojai nežino, kad Armėnijos permjeras N. Pašinianas visai neseniai pareiškė: „Kalnų Karabachas – Armėnija, ir taškas“. N.Pašinianas net savo sūnų buvo išsiuntęs atlikti privalomąją karinę tarnybą būtent į Kalnų Karabachą. Man regis, šiuo savo žingsniu Armėnijos premjeras pademonstravo ne tik nepagarbą tarptautinei nuomonei, bet ir fanatišką agresyvumą – nenorą konflikto sureguliuoti taikiomis, civilizuotomis priemonėmis.

Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.

Beje, kad sūnus atliktų privalomąją karinę tarnybą neteisėtai užgrobtoje teritorijoje, regis, niekur niekad neprotestavo ir Vilniuje taikos planus pateikusi Armėnijos premjero sutuoktinė. Kas tai: žodžiai nesutampa su darbais, darbai – su žodžiais?

Į portalo slaptai.lt klausimus, kodėl Pirmoji Lietuvos ponia susitiko būtent su Armėnijos, o ne, sakykim, su Azerbaidžano vadovų žmonomis, kurios taip pat greičiausiai turi planų, kaip būtų įmanoma taikiai sureguliuoti konfliktą dėl Karabacho, sulaukiau trumpučio atsakymo:

„Armėnija yra viena iš šešių Rytų partnerystės valstybių, todėl šis susitikimas vyko būtent šiame kontekste. O susitikime buvo aptarti išskirtinai konflikto socialinės ir humanitarinės pagalbos aspektai“.

Bet juk Azerbaidžanas taip pat priskirtinas Rytų partnerystės programai! Azerbaidžanui taip pat rūpi socialiniai ir humanitariniai aspektai. Maždaug milijonas azerbaidžaniečių dėl šio konflikto buvo priverstas palikti gimtuosius namus tiek Armėnijoje, tiek Kalnų Karabache. Nejaugi šito nežino Prezidentūros užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė? Gal prasmingiau pirma susitikti su Azerbaidžano prezidento žmona – pamatyti jų taikos palaną? Azerbaidžaniečių taikos planas – solidus dokumentas: Azerbaidžanas siekia susigrąžinti visišką Kalnų Karabacho kontrolę, bet mainais į visišką šio regiono kontrolę azerbaidžaniečiai siūlo armėnams pačias plačiausias autonomines teises, garantuoja visišką armėnų tautybės žmonių saugumą, tik kategoriškai nesutinka, kad ši teritorija atitektų Armėnijai arba taptų tarsi niekieno žeme – kažkokia Arcacho respublika.

Be kita ko, Azerbaidžanas žymiai vertingesnis Rytų partnerystės dalyvis, nei Armėnija. Jo teritorijoje nerasite nė vienos Rusijos karinės bazės. O štai Armėnijos mieste Giumri ilgiems dešimtmečiams įsikūręs iki dantų ginkluotas Rusijos kariuomenės dalinys. Todėl Armėnijos tempimas į Rytų partnerystės programas man visuomet atrodė dirbtinas, nenatūralus. Į Europą kviesdami Armėniją šiuo metu mes norom nenorom integruojame ir Rusijos karinę bazę su visais jos ginklais, generolais, šnipais ir įtakos agentais.

Nusipelnė ekonominių sankcijų

Keista ir Lietuvos diplomatijos šefo Lino Linkevičiaus laikysena. Jis, suprantama, itin užsiėmęs žmogus. Bet jis, pasirodo, taip pat buvo susitikęs su Vilniuje viešėjusia Armėnijos premjero sutuoktine. Lietuvos URM ministerijai nusiunčiau laišką: „Norėčiau išsiaiškinti, kokias problemas Lietuvos URM vadovas Linas Linkevičius aptarė su Armėnijos premjero žmona Ana Akopian? Kokias išvadas URM vadovas padarė po to susitikimo? Ar Armėnijos spaudoje (https://armenpress.am/rus/news/995686.html) paskelbta informacija apie šį susitikimą – tiksli, neiškraipyta?“

Lietuvos URM Informacijos stebėjimo ir žiniasklaidos skyrius atsiuntė lakonišką atsakymą: „Lapkričio 15 d. vykusiame Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus susitikime su Armėnijos Ministro pirmininko sutuoktine A. Akopian aptarti reformų procesai Armėnijoje, pilietinės visuomenės ir nevyriausybinių organizacijų vaidmuo iškeliant bei įgyvendinant socialines iniciatyvas ir reformas, ypač moterų įgalinimo srityje. Susitikime viešnia supažindino su Stambulo konvencijos ratifikavimo Armėnijoje eiga, papasakojo apie iniciatyvą pradėti kampaniją “Moterys už taiką“.

Žodžiu, formaliai – atsakyta, o žvelgiant giliau – nė kruopelės aiškumo. Juolab kad Armėnijos spaudoje džiūgaujama: „L.Linkevičius teigiamai įvertino premjero N.Pašiniano žmonos kampaniją „Moterys už taiką“, pavadino ją svarbia siekiant išsaugoti taiką“.

Jei tai – tiesa, Lietuvos URM vadovas bus paskubėjęs dalinti pagyrimus. Juk dar neišklausyta pagrindinė, svarbiausioji pusė – vaizdžiai tariant, nukentėjusiojo Azerbaidžano vadovų žmonų pasiūlymai. Įdomu, ar Lietuvos URM vadovybė jau numačiusi datą, kada kvies Azerbaidžano politikų žmonas atvykti į Vilnių su savais taikos planais, ar ši garbė Lietuvoje suteikiama tik Armėnijos politikų sutuoktinėms?

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šių eilučių autoriaus manymu, mes per daug sureikšminame taikos planus. Taip, verčiau „gyvenkime draugiškai“, geriau „prekiaukime, tik nešaudykime“. Bet apart taikos mums dar privalo rūpėti ir kiti ne mažiau svarbūs tikslai – teisingumas ir tiesa. Ką daryti, jei agresorius nesiruošia trauktis iš neteisėtai užimtų žemių? Laukti, kol jis ten dar labiau įsitvirtins, kol užaugs naujoji svetimas žemes aneksavusiųjų žmonių karta, kaip nutiko Kaliningrado srityje?

Mano supratimu, taip pasielgti, kaip pasielgė Seimo Pirmininkas, Pirmoji Lietuvos ponia ir Lietuvos URM vadovas, – didelis netaktas. Jei jau mums išties nuoširdžiai rūpi taikūs šio konflikto sureguliavimo būdai, pirmiausia žodį suteikime oficialiąjam Baku. Pirmenybę suteikti agresyviai regione besielgiančios valstybės lyderio žmonai ir tuo pačiu nepakviesti nukentėjusios pusės, – nesąžininga.

Be to, tas nuolat kartojamas užkeikimas, esą Azerbaidžanas neturi teisės jėga atsiimti savo žemių, – dviprasmiškas. Dviprasmiškas todėl, kad jis naudingas agresoriui. Ką darysime, pavyzdžiui, jei ukrainiečiai, gruzinai ir moldavai vieną gražią dieną, matydami, jog iš taikos derybų – kaip iš ožio pieno, ryšis jėga atsiimti Padniestrę, Pietų Abchaziją, Krymą? Nejaugi juos smerksime, užuot smerkę iki begalybės užsitęsusias, jokios naudos neatnešusias derybas?

Žinoma, kariniai argumentai – netoleruotinas užsiėmimas. Ir vis dėlto mes privalome padėt aukai susigrąžinti tai, kas iš jos neteisėtai atimta. Jei agresyvią poziciją užimanti Armėnija neklauso Jungtinių Tautų, NATO ir ES, jei mes pripažįstame, kad karas – bloga išeitis, tai taikykime Armėnijai bent ekonomines sankcijas. Jei Rusijai skiriami ekonominiai apribojimai dėl svetimų žemių okupavimo, kodėl Armėnija turėtų jų išvengti? Jei mes iki minimumo sumažinome bendravimą su Rusijos agresyvią politiką pateisinančiais rusų politikais, diplomatais, visuomenės veikėjais, atlikėjais, kodėl ši praktika netaikoma Armėnijos atstovams?

Deja, Armėniją mes labai atkakliai kviečiame dalyvauti Rytų partnerystės programoje, viliojame ją pačiomis įvairiausiomi finansinėmis lengvatomis, mūsų parduotuvių lentynos lūžta nuo armėniškų konjakų. Panašu, kad mes tarsi skatiname Armėniją negrąžinti užgrobtų žemių.

Kas man galėtų paaiškinti, kodėl taip elgiamės?

2019.11.24; 16:30

Prezidentūros Kolonų salėje šeštadienį Diana Nausėdienė susitiko su Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos narėmis.
 
„Jūs ne tik deklaruojate vertybes, bet ir jomis gyvenate“, – sakė D. Nausėdienė sveikindama birutietes, kurios buvo pakviestos iš visos Lietuvos, tarp jų garbaus amžiaus sąjungos narės iš tarpukario Lietuvos karininkų šeimų.
 
Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos pirmininkė Aušra Mažonė suteikė D. Nausėdienei šios sąjungos Garbės narės vardą ir įsegė organizacijos simbolį – segę, paauksuotą rūtos šakelę, vainikuotą karūna.
 
Susitikimo metu, pasak Prezidentūros pranešimo, buvo įteiktos Lietuvos Respublikos prezidento Gitano Nausėdos padėkos labiausiai nusipelniusioms organizacijos narėms.
 
Birutiečių sąjungos tikslas – jungti visas karininkų šeimų moteris, įsitraukti jas į kultūrinį ir šalpos darbą, palaikyti gražias lietuviškas tradicijas, atgaivinti tautinių drabužių dėvėjimą.
 
Todėl dauguma susitikimo dalyvių dėvėjo tautinius drabužius, daugelis – paveldėtus iš mamų ar močiučių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.11.25; 00:01

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kasmet per Naujuosius klausiam: kas buvo ir kas bus? Trumpai įvertinti galima taip – laikas akmenis mėtyti baigiasi, metas akmenis rinkti dar neatėjo. Pliurpalų ir sočių visuomenių kvailiojimo limitas sunaudotas, Amerika jau atsibudo ir sugrįžta. Bijoti nereikia – karo pasaulinio ir didelio nebus – užpirkit mišias branduolinio ginklo išradėjams.

Tai gera naujiena, nes pasaulis be policininko arba su atlėpausiu nebrendyla yra pirmykštės džiunglės, kur mažiukai pražūna pirmieji. Pokyčiai JAV neabejotinai palies visus. Praradę priklausomybę nuo Artimųjų Rytų naftos amerikiečiai pradeda realizmą arabų pasaulyje, kas JAV įtaką tik sustiprins. Visi isterikų aimanavimai dėl Jeruzalės nuliniai – musulmonų pasaulis susiskaldęs, ant tarpusavio karo slenksčio ir ne žydai su palestiniečių teroristais jiems rūpi.

Korėjoje gerų variantų nebėra, sprendimo būtinybės riba jau pasiekta ir tą supranta visi. Bet karo irgi niekas nenori ir nesiekia, tai, kas vyksta – tik neakivaizdinės derybos dėl kainos, kurią, matyt, gaus Kinija, be kurios visi sprendimai regione yra neįmanomi. Bet kokiu atveju reikalai ir čia pajudės ir Amerika, skatinanti savo ekonomiką mokesčių reforma, vėl sustiprės.

Rusija dėl godžių Europos Sąjungos senolių, neįgalių be rusiškų dujų adatos, ir Baracko Obamos ištyžimo – irgi sustiprėjo. Visos ilgesingos kalbos ir skaičiavimai, kada baigsis rezervo fondas ir dėl sankcijų šalis ims stagnuoti iki revoliucinio sprogimo, nutilo, BVP auga panašiais tempais kaip ir atsigavimu besidžiaugiančioje Europos Sąjungoje.

Sirijoje, kur vakariečiai kankinosi penkeris metus, persilaužimas su rusų kariuomene pasiektas greitai ir karas baigtas. Gruzijoje ir Ukrainoje sukurtos niekieno žemės ir ryškiai nubrėžta raudona įtakos linija, kurios NATO nebus leidžiama peržengti ir ji jos neperžengs, tik užtikrins tos ribos stabilumą ginkluotės tiekimais iš savo pusės.

Mitingai, gatvės neramumai ir protesto akcijos – tai viskas, ką gali susiskaldžiusi, neturinti jokių rimtų programų ir struktūrų rusų opozicija. Nėra nei vieno psichiškai sveiko žmogaus Rusijoje ir pasaulyje, kuris abejotų, jog Krymo aneksijos apsvaiginta tauta vėl išsirinks Vladimirą Putiną prezidentu.

Vladimiras Putinas – gudrus kaip lapinas. EPA – ELTA nuotr.

Isterija dėl “Zapad“ buvo kurstoma ir gerai panaudota dūmų uždangai, paslepiančiai vidines Lietuvos problemas, politiniams priešininkams nušvilpti ir pašalinti iš aikštelės. Bandymai teisintis, jog to reikėjo valstybei – juokingi, nes ir latviai, ir estai, ir lenkai, ir visa Rytų Europa gavo padidinto saugumo garantijas ir papildomas pajėgas be jokių isterijų.

Kiekviena valdžia, negalinti užtikrinti savo piliečių gerovės, nukreipia dėmesį – silpna į užsienio grėsmes, stipri pasitaikius progai pati pradeda mažą, pergalingą karą. Taip, jie mokėsi mus okupuoti, tik ne dabar, nesigąsdinkit, kol Ukraina gyva, Kremlius nieko daugiau negali ir nedarys.

Tai ilgalaikė strategija, paremta progos ir klaidos lūkesčiu. Jei kokie nors blogi įvykiai Europoje ar Amerikoje sumažintų NATO galimybę tinkamai reaguoti – tereikėtų atplėšti štabų seifuose antspauduotus paketus su grifu “visiškai slaptai“ ir daryti, kas nurodyta ir išmokta. Tada mūsų ginkluotė, garantijos ir dislokuoti sąjungininkų riboti pajėgumai būtų ta kaina, kuri jiems gal pasirodytų per didelė.

Na, o soti, turtinga ir savim patenkinta europiečių civilizacija toliau iš inercijos šliaužia nuo kalniuko susinaikinimo link. Ir ne tiek svarbu, kas konkrečiai buvo ar įvyks. Esmė ta, kad politinių senukų prieglaudoje nieko nevyksta, sistema vien generuoja naujus sunkumus ir nei vieno iš senųjų nesugeba pati savarankiškai išspręsti. Vienintelis sprendimas – nusipirkti sprendimą pinigais, kas buvo padaryta “sprendžiant“ atbėgėlių antplūdžio problemą su Turkija.

Jeigu nors vieną seksualinės mažumos atstovą kas nors netyčia palies – Europos Sąjunga sprogs iš pasipiktinimo. O jei Ispanijos riaušių policija masiškai talžo žmones, atėjusius į rinkimus – tai taip jiems ir reikia, tai Ispanijos Karalystės vidaus reikalas. Nors jei lenkai ar vengrai savo demokratiškai išrinktuose parlamentuose nubalsavo, kaip ponams iš Briuselio nepatinka – tai jau ne tų šalių vidaus reikalas ir vargas toms nepaklususioms šalims.

Dviguba moralė, savo tautinės, kultūrinės ir religinės savasties atsisakymas vardan įsikalbėtų, idiotiškų, sveiku protu nebesuvokiamų multikultūrinių kvailysčių – vis dar vyraujanti Europos Sąjungos realybė. Perspektyvos nebuvimas ir perspektyva tapti mažuma savo tėvynėse skatina vis labiau augantį nepasitenkinimą šalių viduje. Angelos Merkel saulėlydis, šauniai nutylimas mūsų sisteminėje žiniasklaidoje, – tik laiko klausimas.

ES ir Rusijos dvikova

Europai neišvengiamai artėja metas apsispręsti – ar tapti normalia, lygiateisiškų ir laisvų valstybių sąjunga, ar toliau kurpti naują federacinį, pajuokos vertą biurokratinį gigantą, kuris stengtųsi išsaugoti pradėtą susinaikinimo ir civilizacijų konflikto skatinimo kursą, vadovaujamą turtingųjų ir galingųjų, kuriam neišvengiamai atsiras ir jau atsiranda vis didesnė opozicija ES viduje, vedanti į Sąjungos subyrėjimą – tam po Brexit jau duotas pavyzdys.

O kaip čia elgsimės mes – ar taip, kaip norėtų tauta, ar kaip asmeniškai naudinga sprendimų priėmėjams? Kartais atrodo, kad pats laikas Sauliui Skverneliui panaikinti Užsienio reikalų ministeriją – tai juk pinigų mėtymas iš balkono! Mes juk užsienio politikos vis tiek neturim. Užtektų išversti į lietuvių kalbą Briuselio direktyvas – ir būtų tvarka.

Dar ir viešosios vertimo paslaugų – švogerių viešosios įstaigos – uždirbtų, sumokėtų mokesčius, galėtume naujas padangas kokio nors ministro paspirtukui nupirkti. O ambasadas paverstume komerciniais konsulatais, išdavinėtų sau vizas už padidintą mokestį – ir vėl augtų biudžetas, galėtume pensijas net 1,5 € padidinti.

Lietuva panaši į Gedimino kalną, kurį tvarko vis tie patys niekuo nekalti genijai. Nuošliaužų bus, o esmingų pokyčių nebuvo, nėra ir nebus, nes tie, kurie nori – negali, o kurie gali – nenori. Tai pato situacija. Sotus ir patenkintas finansinis ir politinis elitas turi vienintelį troškimą – kad tik niekas nepasikeistų ir išliktų esama padėtis, nes kiekviena permaina pavojinga jų gerovei, o kitų sprendimų priėmėjų nėra.

Vytautas Didysis – prie griūvančio Gedimino kalno. Vytauto Kašubos skulptūra. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš to, kas vyksta, akivaizdu – kitais metais toliau tęsis kosmetinių permainų imitacija, kuri nieko negali pakeisti ir nepakeis, tik sukels naują neviltį, chaosą ir įtūžį. Bus audringas vėžio gydymas pleistriukais ir viršūnių kova dėl išlikimo, asmenų ir grupuočių grūstis dėl sprendimų priėmimo galimybės ir išgyvenimo sąlygų. Viskas kaip brango, taip brangs, žmonės kaip bėgo – taip bėgs. Likusiai nepatenkintai miniai duosim naujų kaltųjų, kad turėtų ką spardyti.

Jokių sisteminių permainų nenusimato, nesvaikit – visi didieji reformatoriai yra sistemos žmonės, turi šeimas ir nori gauti paskolas. Sistemos permainų svarstymai, galimi keitėjai užkardyti, žiniasklaida ir jūsų mintys už trumpo pavadėlio, ant visų kelių šlagbaumai ir laksto pikti, alkani, dantingi apžvalgininkai. Viskas, kas neleista – uždrausta, parodykit licenziją galvoti!

Artėja rinkimai, bus daug apie Tiesą ir Šviesą. Smagu bus stebėt, kaip mirtinai susikimba – kiek apie juos sužinosim! Trumpam sušmėžuos scenos gilumoj tamsios figūros, tampančios virvutes, veidai po gobtuvais, bet nors menkiausias jiems pavojus – bemat pjautynės baigiasi, atsisuka ir baisus urzgimas, sublyksi aštrios iltys.

Dabar išrasta nauja propagandinė kaldrytė, kad nieko neatsitiktų – pozityvas! Visos skydinės laidos staiga patapo “pozityvios“, vėliavos tik plėvesuoja ant blokinių virtuvių, Pirmoji Ponia tik vaikšto po Beatos laidas apie sveikas mišraines, viskas gražu iki koktumo, daugiau pozityvo, už Lietuvą, vyrai!

Ar nebūtų išmintinga ir išganinga per Šimtmetį išgelbėti gyvybes nors keliolikai vaikučių, kurių itin moderniems vaistams Aurelijus Veryga niekaip, na niekaip neatranda pinigų? Ar tai nebūtų geriausias brandžios valstybės jubiliejaus paminėjimas – paskelbti jų vardus, parodyti jų palatas, kaip žaidžia su lašelinėmis, kaip pasveikę eina į mokyklą? Bet juk ne, milijonai išeis naujiems monumentams, konferencijoms ir minėjimams, šventiniams koncertams, giedojimams ant piliakalnių, eisenoms su krapylomis, pamaldoms ir kitai patriotinei isterijai.

O tie, kurie nepatenkinti, bus apšaukti blogiečiais, negatyvistais, dejuotojais, vatnikais, rusofilais ir Tėvynės priešais. Juk nėra pas mus jokių problemų, sunkumų, nevilties, žiūrėkit į Vilniaus ponų pozityvą ir pasijuskit nepilnaverčiais, o pirmadienį 8.00 ateikit toliau kurti BVP. Nepasitenkinimas blogybėmis juk nenori permainų, viską pakeis sotūs patenkintieji tuo, kas yra.

O apie pokyčius kitais metais mums autoritetingai papasakos tie, kurie gyvybes atiduos, kad tik niekas nepasikeistų. Jie mus dar daug daug kartų išgelbės, tikrai patikėkit dar tik šitą vieną vienintelį kartą, po kurio dar bus tiek kartų, kiek tik patikėsit, o kai nebetikėsit, vis tiek jie jus gelbės, nes juk viską po savaitės užmiršit. Toliau kaupsis susipriešinimas, atskirtis ir įtampa, didės nusivylimas.

Nebeliko piliečių kritinės masės, visus užvaldančio noro ir vilties, nei realių, įgyvendinamų programų esminiams pokyčiams. Darosi akivaizdu, kad sistema paprasčiausiai nei reikšmingų idėjų, nei jas realizuojančių žmonių tiesiog nebegali generuoti. Politinės sistemos reformos būtinybės suvokimas ir svarstymas visuomenėje – svarbiausia ateinančių metų idėja Lietuvai.

2017.12.31; 17:00

putinas-zmona

Jeigu paieškosite Google sistemoje Liudmilos Putinos vardo, tuojau pamatysite žodžius „vienuolynas“ ir „skyrybos“. Tokia “The Times” pozicija.

„Rusų carai turėjo tradiciją ištremti įgrisusias žmonas į vienuolynus, o Vladimiro Putino valdžia tokia stipri, kad daugelis Rusijos gyventojų samprotauja taip: Liudmilos Putinos beveik nematyti viešai todėl, kad jos vyras atgaivino tą paprotį“, – rašo žurnalistas Tonis Helpinas. Ar L.Putina  vėl pasirodys viešai, kai V.Putinas vėl pradės eiti prezidento pareigas?

Continue reading „Rusijos “pirmosios ledi” dingimo paslaptis“