Popiežius Pranciškus paragino žmones būti kukliais. EPA-ELTA nuotr.
Roma, gegužės 1 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus, turėdamas omenyje Rusijos karą Ukrainoje, nedrąsiai užsiminė, kad Vatikanas dalyvauja taikos misijoje.
„Visi nori kelio į taiką. Aš esu pasirengęs padaryti viską, ko reikia. Šiuo metu vyksta misija, tačiau ji dar nėra vieša“, – sakė Katalikų bažnyčios vadovas žurnalistams sekmadienį, grįždamas iš savo kelionės Vengrijoje. Detalių jis nepateikė.
„Kai ateis laikas, galėsiu apie tai kalbėti“, – pridūrė popiežius. Jis savaitgalį susitiko su Budapešto ir Vengrijos metropolitu Hilarionu, kuris anksčiau buvo Maskvos patriarchato užsienio reikalų tarnybos vadovas ir patriarcho Kirilo patikėtinis. „Galite suprasti, kad mes susitikime kalbėjomės ne apie Raudonkepuraitę, bet apie viską“, – teigė Pranciškus. Jis jau seniai nori susitikti su Kirilu, ginančiu Rusijos invaziją į Ukrainą.
Popiežius ragino išlaikyti diplomatinius santykius ir visada kalbėtis, kad būtų ieškoma bendrų kelių į taiką. „Manau, kad taika ateina atveriant kanalus. Taikos nėra, jei jie užsiveriami“, – kalbėjo pontifikas.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Budapeštas, balandžio 29 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus šeštadienį, sveikindamas pabėgėlius savo antrąją vizito Vengrijoje dieną, perspėjo dėl „abejingumo blogio“. Kaip žinoma, Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas užima griežtą poziciją imigracijos atžvilgiu.
Šeštadienį šv. Elžbietos bažnyčioje Budapešte popiežiaus klausėsi apie 600 pabėgėlių, daugiausia iš Ukrainos, taip pat vargstančių žmonių, dar apie tūkstantis susirinko lauke.
Išklausęs kai kurių iš jų gyvenimo istorijų, tarp jų ir pabėgusio iš Ukrainos penkių vaikų tėvo Oleho Jakovlevo pasakojimo, popiežius padėkojo Vengrijai už tai, kad ji „ne tik dosniai, bet ir su entuziazmu priėmė tiek daug pabėgėlių iš Ukrainos“.
V. Orbano vyriausybė, nukrypdama nuo savo įprastinės prieš pabėgėlius nukreiptos pozicijos, priėmė karo pabėgėlius iš kaimyninės Ukrainos. Bet aktyvistai tvirtina, kad paramos sistema beveik neegzistuoja, o V. Orbano atkaklus noras palaikyti ryšius su Maskva atbaido ukrainiečius.
Popiežius pabrėžė, kad reikia rodyti „gailestingumą visiems“. Jis paragino žmones „padėti išrauti abejingumo ir savanaudiškumo blogį iš visuomenės, iš mūsų miestų ir vietovių, kur gyvename, ir įžiebti naujo, teisingesnio ir broliškesnio pasaulio viltį“.
Penktadienį 86 metų argentinietis, sakydamas kalbą V. Orbanui ir kitiems vyriausybės pareigūnams, pabrėžė, kad „svarbu būti atviriems kitiems“, ir įspėjo, kad negalima „užsisklęsti savyje“.
Šeštadienį viena prie bažnyčios stovėjusi ukrainietė, prisistačiusi kaip Elena, naujienų agentūrai AFP sakė, kad tikisi pamatyti popiežių, „kuris yra tvirtas taikos gynėjas“.
„Čia nesusidūrėme su jokiomis problemomis, bet, žinoma, kai lauki, kada galėsi grįžti, per daug giliai nepasineri“, – kalbėjo 43-jų metų šokėja iš Kijevo šiaurinės dalies.
Nuo tada, kai Rusija daugiau nei prieš metus įsiveržė į kaimyninę šalį, daugiau nei du milijonai ukrainiečių kirto Vengrijos sieną, bet tik 35 tūkst. jų pateikė prašymus gauti ES laikinosios apsaugos statusą šioje šalyje. Tai daug mažiau nei kitose į vakarus nuo Ukrainos esančiose šalyse.
V. Orbanas išsiskiria visoje ES tuo, kad atsisako pasmerkti Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dėl invazijos į Ukrainą. Jis taip pat atsisako siųsti karinę paramą Ukrainai ir kritikuoja ES sankcijas Rusijai. Viktoras Orbanas. EPA-ELTA nuotr.
Sekmadienį 9.30 val. vietos laiku popiežius Budapešte laikys mišias po atviru dangumi, kuriose, kaip tikimasi, dalyvaus tūkstančiai maldininkų ir kurios vainikuos jo trijų dienų viešnagę Vengrijoje.
Tai 41-oji Pranciškaus užsienio kelionė nuo 2013 metų, kai jis tapo popiežiumi, ir pirmoji užsienyje po to, kai kovo mėnesį tris naktis praleido ligoninėje dėl bronchito, o tai paskatino susirūpinimą dėl jo sveikatos būklės.
Pastarąjį kartą Popiežius Pranciškus Vengrijoje, – kur 39 proc. iš 9,7 mln. gyventojų yra katalikai, – trumpai lankėsi 2021 metais.
Jonas Paulius II buvo pirmasis popiežius, apsilankęs Vengrijoje 1991 ir 1996 metais.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, balandžio 9 d. (dpa-ELTA). Velykų šventei pasiekus kulminaciją popiežius Pranciškus per iškilmes Šv. Petro aikštėje paragino skubiai siekti taikos ir paskelbė tradicinį palaiminimą „Urbi et Orbi“ (lot. miestui ir pasauliui).
„Skubėkime eiti taikos ir brolybės keliais“, – sekmadienį aikštėje priešais Šv. Petro baziliką maždaug 100 tūkst. tikinčiųjų sakė Katalikų bažnyčios vadovas.
Karai ir kančios pasaulyje žymėjo visas Velykų šventes Vatikane. Pontifikas paragino „įveikti konfliktus ir susiskaldymą bei atverti savo širdis tiems, kuriems labiausiai to reikia“.
Per svarbiausią Katalikų bažnyčios šventę 86 metų Pranciškus ragino kurti pasitikėjimą „tarp asmenų, tautų ir valstybių“. Velykų žinia, kad Jėzus Kristus, numiręs ant kryžiaus, prisikėlė, turėtų nušviesti tamsą, dažnai gaubiančią pasaulį, sakė pontifikas.
Akivaizdžiai susijaudinęs pontifikas priminė Šv. Petro aikštėje susirinkusiems tikintiesiems ypač apie karą Ukrainoje: „Padėkite mylimai ukrainiečių tautai kelyje į taiką ir nukrepkite Velykų šviesą į Rusijos žmones. Paguoskite sužeistuosius ir tuos, kurie per karą neteko artimųjų, tegul belaisviai saugiai grįžta į savo šeimas“, – kalbėjo Pranciškus.
Jis paragino tarptautinę bendruomenę stengtis užbaigti šį karą ir visus konfliktus, „krauju nudažiusius pasaulį“.
Popiežius taip pat meldėsi už karo draskomus ir krizių apimtus regionus, tokius kaip Libanas, Haitis ir Pietų Sudanas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Roma, balandžio 9 d. (AFP-ELTA). Dešimtys tūkstančių katalikų sekmadienį susirinks Šv. Petro aikštėje į Velykų šv. Mišias, kad išgirstų popiežiaus Pranciškaus tradicinį palaiminimą.
Visai neseniai 86 metų Pranciškus ligoninėje gydėsi bronchitą, bet toliau eina pareigas.
Šeštadienio vakarą jis vadovavo vigilijos apeigoms Šv. Petro bazilikoje Vatikane – pustrečios valandos trukusiai ceremonijai, į kurią susirinko 8 tūkst. tikinčiųjų. Tačiau penktadienio vakarą dėl itin šalto oro jis iš atsargumo nedalyvavo Kryžiaus kelio procesijoje. Tai buvo pirmas kartas, kai 2013 m. popiežiumi išrinktas Pranciškus praleido šią ceremoniją.
Sekmadienį popiežius vadovaus 10 val. (11 val. Lietuvos laiku) prasidėsiančioms šv. Mišioms ir vidurdienį paskelbs palaiminimą „Miestui ir pasauliui“ (lot. Urbi et Orbi). Tradiciškai šia proga popiežius apžvelgia pasaulio įvykius. Tikėtina, jog kaip ir 2022 m. jis kalbės apie karą Ukrainoje, atsinaujinusį smurtą Artimuosiuose Rytuose ir neseniai Viduržemio jūroje žuvusius migrantus, mėginusius iš Afrikos pasiekti Europą.
Popiežius Pranciškus dalyvavo Didžiojo penktadienio liturgijoje Šv. Petro bazilikoje. EPA-ELTA nuotr.
Roma, balandžio 7 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje Didįjį penktadienį paminėjo Kristaus kančią ir mirtį. Jis oficialiai vadovavo pamaldoms, tačiau pamokslą pasakė kardinolas Raniero Cantalamessa, oficialus popiežiaus namų pamokslininkas.
Didįjį penktadienį į pamaldas minint Jėzaus Kristaus nukryžiavimą ir mirtį Šv. Petro bazilikoje susirinko daugybė žmonių. Raudonu apdaru apsivilkęs pontifikas, kenčiantis kelio skausmus, atvyko į baziliką neįgaliojo vežimėlyje.
Liturgijos pradžioje jis neatsigulė ant grindų maldai priešais altorių – tai įprastas pagarbos ir nusilenkimo Dievui ženklas. Vietoj to Pranciškus kelias akimirkas tyliai meldėsi.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, balandžio 2 d. (ELTA). Popiežius Pranciškus sekmadienį po pamaldų Šventojo Petro aikštėje, kalbėdamas „Viešpaties Angelo“ maldą, padėkojo visiems besimeldusiems už jo sveikatą.
„Dėkoju jums už dalyvavimą, taip pat už jūsų maldas, kurios pastarosiomis dienomis suintensyvėjo. Ačiū jums!“ – pontifikas sakė miniai.
Važiuodamas papamobiliu per aikštę, kurią puošė daugiau kaip 35 000 augalų ir gėlių, popiežius Pranciškus trumpai pamojavo maždaug 30 tūkst. miniai.
Jis atrodė rimtas, kai sekė procesiją per Šventojo Petro aikštę, kurioje ėjo aukščiausio rango dvasininkai nešini dideliais palmių lapais ir alyvmedžių šakomis.
Pontifikas palaimino palmes ir pasirėmęs lazdele nuėjo iki altoriaus ir atsisėdo. Ceremonijai vadovavo kardinolas.
Susirgęs bronchitu 86-erių popiežius buvo paguldytas į ligoninę trečiadienį ir iš jos išleistas Verbų sekmadienio išvakarėse.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Kyjivas, kovo 23 d. (ELTA). Buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka Italijos televizijos kanalui „Sky TG24“ pareiškė, jog popiežius Pranciškus galėtų panaudoti savo tarptautinę įtaką ir autoritetą, kad būtų išlaisvinti karo belaisviai ukrainiečiai ir grąžinti rusų deportuoti vaikai, praneša „Interfax-Ukraina“.
„Manau, kad popiežius Pranciškus gali padaryti įtaka procesui, pavyzdžiui, ukrainiečių išlaisvinimui, ir tai būtų svarbi humanitarinė misija“, – sakė eksprezidentas.
„Taip pat būtina grąžinti ukrainiečių vaikus, kuriuos Putinas pagrobė iš Ukrainos, neteisėtai deportuotus vaikus. Ir labai norime išgirsti stiprų popiežiaus Pranciškaus balsą, ginantį Ukrainos vaikus”, – pabrėžė P. Porošenka. Petro Porošenko. EPA-ELTA nuotr.
Pasak buvusio valstybės vadovo, išmintingas popiežiaus žodis ir „jo autoritetas, galintis išgelbėti daugiau kaip 16 tūkstančių ukrainiečių vaikų, turi didžiulę reikšmę“.
P. Porošenka priminė, kad, lankydamasis Vatikane kaip Ukrainos prezidentas, jis pakvietė popiežių Pranciškų atvykti į Ukrainą. „Ir mes jo laukiame“, – pabrėžė jis.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Roma, kovo 11 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus sako esąs pasirengęs vykti į Rusijos užpultą Ukrainą, bet tik su sąlyga, kad galės vykti ir į Maskvą.
„Vyksiu į abi šias šalis, arba nė į vieną iš jų“, – duodamas interviu Argentinos laikraščio „La Nacion“ šeštadienio numeriui sakė Katalikų Bažnyčios vadovas.
Karą Ukrainoje galima užbaigti tik pasitelkus dialogą ir konkrečias taikos iniciatyvas, tvirtino popiežius.
86-erių metų pontifikas kelionę į abi minėtas šalis svarstė dar praėjusią vasarą. Tuo metu jis taip pat sakė, kad norėtų apsilankyti tiek Kijeve, tiek Maskvoje.
Vatikanas jau seniai siekia tarpininko vaidmens Ukrainos ir Rusijos konflikte – šiame kontekste jis kalbėjo leidiniui „La Nacion“ apie „troškimą tarnauti taikai“.
Interviu popiežius Pranciškus papasakojo, kaip antrą dieną po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą jis paklausė Rusijos vadovų, ar galėtų atvykti į Maskvą. Pasak pontifiko, tuomet Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas padėkojęs atsisakė.
Popiežius dar kartą išsakė savo sielvartą dėl karo: „Karas mane skaudina, štai ką noriu pasakyti. Karas mane skaudina.“
Savo viešuose pasisakymuose ir audiencijose jis nuolat kalba apie ukrainiečių kančias. Tačiau diplomatiniais sumetimais jis juose nemini Rusijos.
Norime išlikti lietuviais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Ore – Tautiškos vėliavos spalvos. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga Prezidentą Gitaną Nausėdą ir visus šalies žmones sveikina užsienio valstybių vadovai, dalijasi prezidentūra.
Popiežius Pranciškus siunčia nuoširdžius sveikinimus Lietuvai bei linkėjimus visiems jos žmonėms ir meldžiasi, kad Dievas palaimintų Lietuvą taikos ir gerovės dovanomis.
Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis sveikina Lietuvą su 105-osiomis valstybės atkūrimo metinėmis. „Linkiu Lietuvai taikos ir klestėjimo. Ukraina yra dėkinga Lietuvai už visą pagalbą, tvirtą solidarumą ir tikėjimą bendra pergale prieš agresorių. Stipresni drauge!” – rašoma Ukrainos Prezidento sveikinime, skelbia prezidentūra.
Jungtinės Karalystės Karalius Karolis III perduoda Lietuvos žmonėms šilčiausius sveikinimus. „Tikiuosi, kad šilta draugystė ir stipri partnerystė tarp mūsų šalių ir toliau tęsis šiais sudėtingais laikais“, – rašoma Karaliaus Karolio III sveikinime.
Pridedama, kad nuoširdžiausius sveikinimus Lietuvai taip pat siunčia Nyderlandų Karalius Willemas Alexanderis ir linki gerovės visiems šalies žmonėms.
Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likti. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Vokietijos Prezidentas Frankas Walteris Steinmeieris sveikindamas Lietuvą šventės proga linkėjo lietuviams kuo geriausios kloties ir sėkmės bei akcentavo, jog Lietuvos ir Vokietijos santykiai pasižymi didele politinių, ekonominių, mokslinių ir kultūrinių ryšių įvairove, kurie grindžiami abipusiu pasitikėjimu, pagarba ir draugyste. Lietuvos trispalvės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Tęskime šį puikų, daugiau nei 100 metų istoriją menantį mūsų valstybių bendradarbiavimą, – rašoma Vokietijos Prezidento sveikinime. – Brutalus Rusijos išpuolis prieš Ukrainą mums dar kartą aiškiai parodė demokratijos, laisvės ir Europos vienybės vertę. Kartu tvirtai remiame Ukrainą.“
Vasario 16-osios proga sveikinimo laiškus atsiuntė Japonijos Imperatorius, Švedijos, Ispanijos, Saudo Arabijos, Maroko Karaliai. Taip pat Lietuvą pasveikino Latvijos, Estijos, Islandijos, Austrijos, Italijos, Portugalijos, Singapūro ir kitų šalių vadovai.
Popiežius Pranciškus baigė šešias dienas trukusį vizitą Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane. EPA – ELTA foto
Vatikanas, vasario 5 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus baigė šešias dienas trukusį vizitą Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Pietų Sudane bei sekmadienį grįžta į Vatikaną, informuoja dpa.
Lankydamasis Pietų Sudane, kur vyksta karinis konfliktas, popiežius paragino žmones ir politikus melstis už taiką. Jis taip pat išreiškė solidarumą su milijonais pabėgėlių, kuriems teko palikti savo namus šioje šalyje.
Vizito Pietų Sudane metu pontifiką lydėjo Anglikonų Bažnyčios vadovas Kenterberio arkivyskupas Justinas Welby ir Škotijos Bažnyčios asamblėjos moderatorius Iainas Greenshieldsas.
Pietų Sudane, buvusioje britų kolonijoje, krikščionybė yra vyraujanti religija, o pagrindinės denominacijos – katalikai, anglikonai ir presbiterijonai.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Džuba, vasario 4 d. (AFP-ELTA). Popiežius Pranciškus šeštadienį susitinka su Pietų Sudano pilietinio karo aukomis. Dieną prieš tai jis karštai paragino šalies vadovus nepaliaujamai siekti taikos vardan savo ilgą laiką kenčiančių tautiečių.
Pontifikas pirmą kartą lankosi Pietų Sudane nuo tada, kai Pietų Sudanas 2011 metais paskelbė nepriklausomybę nuo Sudano, o vėliau įsivėlė į žiaurų etninį konfliktą, dėl kurio jauna tauta liko susiskaldžiusi ir traumuota.
Per penkerius metus trukusį kruviną konfliktą žuvo apie 380 000 žmonių. Pilietinis karas oficialiai baigėsi 2018 metais, kariaujantiems lyderiams, kurie šiandien tebėra valdžioje, sudarius paliaubas.
Popiežius Pranciškus šeštadienį paragino Pietų Sudano vadovus sugrąžinti „orumą“ milijonams nuo konflikto nukentėjusių savo tėvynainių ir dar kartą primygtinai paragino siekti taikos konfliktų draskomoje šalyje.
Antrąją savo vizito Pietų Sudane – šalyje, kurioje maždaug pusę jos gyvavimo laiko vyksta karas, – dieną popiežius Pranciškus išklausė vaikus, kurie didžiąją savo gyvenimo dalį praleido bėgdami nuo smurto. Afrikos žemynas
86-erių metų pontifikas ragino Pietų Sudano vadovus šalinti nesutarimus vardan tautos, traumuotos penkerius metus trukusio pilietinio karo.
Buvo sudarytos paliaubos, tačiau taikos naujausioje pasaulio valstybėje pasiekti nepavyko. Popiežius Pranciškus, kuris mėgino tarpininkauti sudarant taiką tarp konkuruojančių pusių, mato, kad Pietų Sudaną kamuoja smurtas ir neviltis.
Šeštadienį Pranciškus sakė šimtams žmonių, kurie buvo perkelti dėl konflikto, jog jie nusipelnė geresnės ateities.
„Deja, šioje karo draskomoje šalyje būti perkeltuoju asmeniu ar pabėgėliu tampa bendra ir kolektyvine patirtimi“, – kalbėjo jis miniai Džuboje.
„Noriu pakartoti savo ryžtingą ir nuoširdų raginimą nutraukti visus konfliktus ir rimtai atnaujinti taikos procesą, idant smurtas baigtųsi ir žmonės vėl galėtų gyventi oriai.“
Pietų Sudane gyvena 2,2 mln. šalies viduje perkeltųjų asmenų ir dar du milijonai už šalies ribų. Tai giliausia pabėgėlių krizė Afrikoje.
Afrika
Pietų Sudane perkeltieji asmenys gyvena perpildytose, apleistose ir nepakankamai finansuojamose stovyklose, kurias saugo Jungtinės Tautos, ir jaučiasi pernelyg įsibauginę išvykti arba tiesiog neturintys kur grįžti.
Pontifikas pareiškė, kad „delsti nebegalima“ siekiant taikos visiems Pietų Sudane, kai šiose stovyklose kasdien gimsta vaikų.
„Jie neprisimena, ką reiškia turėti namus; jie praranda ryšį su gimtąja žeme, savo šaknimis ir tradicijomis“, – kalbėjo jis pridurdamas, kad jie yra „naujojo Pietų Sudano sėkla“.
„Ateitis neįmanoma pabėgėlių stovyklose“, – pasakė jis, ir jo žodžius palydėjo plojimai.
Popiežiaus Pranciškaus kelionė į dvi Afrikos šalis – Kongo Demokratinę Respubliką ir Pietų Sudaną – buvo planuota jau 2022 metų liepą, tačiau atšaukta dėl pontifiko kelio problemų. Popiežiui tai yra penktoji kelionė Afrikos žemyne ir 40-oji kelionė į užsienį nuo pontifikato pradžios prieš beveik dešimt metų.
Mirė popiežius emeritas Benediktas XVI. EPA-ELTA nuotr.
Roma, gruodžio 31 d. (dpa-ELTA). Vatikanas šeštadienį pranešė, kad sulaukęs 95-erių mirė popiežius emeritas Benediktas XVI.
Per daugelį amžių jis buvo pirmasis popiežius, atsistatydinęs iš pareigų.
„Su liūdesiu turiu pranešti, kad Benediktas XVI, popiežius emeritas, mirė šiandien 9 val. 34 min. Vatikano vienuolyne Mater Ecclesiae“, – pranešė Vatikano atstovas spaudai Matteo Bruni.
Nerimas dėl Benedikto XVI sveikatos kilo trečiadienį, kai popiežius Pranciškus apibūdino jį kaip „labai sergantį“ ir paragino melstis už jį.
Vokietijoje gimęs Josephas Ratzingeris popiežiumi tapo 78-erių. Benediktas XVI vadovavo Katalikų bažnyčiai mažiau nei 8 metus, pareigų dėl prastėjančios sveikatos atsisakė beveik prieš dešimtmetį.
Atsistatydinęs 2013 m. jis tapo pirmuoju savo noru pareigų atsisakiusiu popiežiumi po Grigorijaus XII 1415-aisiais.
Kaip praneša BBC, paskutiniuosius savo gyvenimo metus popiežius emeritas praleido Mater Ecclesiae vienuolyne tarp Vatikano sienų. Jo įpėdinis popiežius Pranciškus pasakojo dažnai jį lankęs.
Nors buvęs pontifikas jau kurį laiką sirgo, Šventasis Sostas teigė, kad jo būklė pablogėjo dėl vyresnio amžiaus.
Popiežius Pranciškus per paskutinę šių metų audienciją Vatikane trečiadienį paragino „sukalbėti ypatingą maldą už popiežių emeritą Benediktą“, kuris, pasak jo, labai serga.
Didžiąją Benedikto vadovavimo dalį Katalikų Bažnyčiai teko susidurti su kaltinimais, teisiniais ieškiniais ir oficialiomis ataskaitomis apie kunigų išnaudojamus vaikus.
Šių metų pradžioje buvęs popiežius pripažino, kad jam būnant Miuncheno arkivyskupu, 1977–1982 m., buvo padaryta klaidų tiriant išnaudojimo atvejus.
Mirus buvusiam popiežiui, Vatikanas susidurs su nauja situacija. EPA-ELTA nuotr.
Roma, gruodžio 29 d. (AFP-ELTA). Paprastai popiežiui mirus laikomasi senų tradicijų, tačiau sušlubavus buvusio popiežiaus Benedikto XVI sveikatai Vatikanas susiduria su nauja situacija.
Šią savaitę paaiškėjo, kad 95 metų Josephas Ratzingeris sunkiai serga. 2013 m. jis tapo pirmuoju per šešis šimtmečius iš pareigų pasitraukusiu pontifiku. Dabar, kitaip nei mirus ankstesniems popiežiams, nereikės sušaukti konklavos naujam pontifikui išrinkti, nes pareigas eina Benedikto įpėdinis, 2013 m. išrinktas popiežius Pranciškus. Kol kas Vatikanas iš anksto neatskleidžia, kas nutiks, kai Benediktas mirs.
Dauguma apžvalgininkų mano, kad Benedikto laidotuvės bus surengtos Vatikane, Šv. Petro bazilikoje arba didžiulėje aikštėje priešais ją. „Liturginiu požiūriu, manau, kad laidotuvės vyks iš esmės laikantis popiežiaus laidotuvėms numatytų ritualų“, – naujienų agentūrai AFP sakė liturgijos ekspertas Claudio Magnoli. „Esminis skirtumas tas, kad joms galėtų vadovauti viešpataujantis popiežius (Pranciškus), nors iki šiol tai būdavo kardinolų dekanas arba paskirtas kardinolas“, – sakė jis.
Pagal 1996 m. nustatytas taisykles popiežius turi būti palaidotas praėjus nuo keturių iki šešių dienų po jo mirties. Kaip ir kada jis bus palaidotas, dažniausiai sprendžia kardinolai, susirenkantys iš viso pasaulio ir taip pat organizuojantys Vatikane devynių dienų gedulą.
Jie sprendžia todėl, kad paprastai popiežiaus mirtis sukuria aukščiausios Bažnyčios valdžios vakuumą. Tačiau šiuo atveju tokio vakuumo nebūtų, nes vadovauja Pranciškus.
2005 m. Jono Pauliaus II, pastarojo mirusio popiežiaus, kūnas prieš laidotuvių mišias buvo pašarvotas Šv. Petro aikštėje, joms vadovavo J. Ratzingeris, tuomet buvęs vyresniuoju kardinolu. Kartu su valstybių vadovais iš viso pasaulio dalyvavo maždaug milijonas žmonių.
2020 m. žiniasklaida pranešė, kad Benediktas pasirinko būti palaidotas buvusiame Jono Pauliaus II kape, Šv. Petro bazilikos kriptoje.
Mylimo popiežiaus lenko kūnas buvo perkeltas į viršutinę bazilikos dalį, kai jis 2011 m.buvo paskelbtas palaimintuoju. 2014-aisiais jis buvo paskelbtas šventuoju. Popiežiai. EPA – ELTA foto
Konservatyvus intelektualas Benediktas nebuvo toks populiarus kaip Jonas Paulius II, popiežiumi buvęs nuo 1978 iki 2005 m., bet vis tiek jo laidotuvės tikriausiai pritrauks minias žmonių ir garbingų asmenų.
Tradiciškai popiežiui mirus sunaikinamas ir jo „Žvejo žiedas“ – kiekvienam naujam popiežiui specialiai nukaldintas žiedas su antspaudu, kadaise naudotu dokumentams antspauduoti. Benediktui pasitraukus iš pareigų, ant jo žiedo buvo išgraviruotas ženklas „X“, kad jis būtų nebetinkamas naudoti.
Melsdamasis už Ukrainą Nekaltojo prasidėjimo dieną popiežius verkė. EPA-ELTA nuotr.
Roma, gruodžio 8 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus ketvirtadienį per viešą maldą Nekaltojo prasidėjimo dieną verkė dėl karo Ukrainoje.
Romos Ispanijos aikštėje, priešais Nekaltojo prasidėjimo koloną, kurioje pavaizduota Mergelė Marija, popiežius sakė kalbą šios šventės proga ir paminėjo karą Ukrainoje.
Popiežius Pranciškus sakė, kad norėjo perduoti Ukrainos žmonių dėkingumą Marijai už taiką, kurios jis taip ilgai meldė Dievo, bet paskui nutraukė kalbą ir pradėjo verkti.
85 metų popiežius su drebuliu laikėsi įsikibęs kėdės ir apie pusę minutės tylėjo nuleidęs galvą. Susirinkusieji, taip pat iš šalia popiežiaus buvęs meras Roberto Gualtieris, ėmė ploti.
Vėliau popiežius tęsė kalbą, iš pradžių drebančiu balsu, sakydamas, kad užuot galėjęs švęsti karo pabaigą, jis turi toliau melstis už „vaikus, senelius, tėvus ir motinas, jaunimą šioje iškankintoje šalyje, kuri patyrė tiek daug skausmo“.
Popiežius Pranciškus šiemet, po dvejų metų pertraukos, padarytos dėl pandemijos, pagaliau vėl galėjo viešai švęsti Nekaltojo prasidėjimo dieną su kartu su visuomene prie garsiųjų Ispanijos laiptų.
Be ukrainiečių, Pranciškus taip pat meldėsi už visus kitus žmones žemėje, už jaunus ir senus žmones, taip pat už šeimas.
Po maldos popiežius, kuris ir toliau kenčia nuo sunkių kelio problemų, sėdėdamas neįgaliojo vežimėlyje spaudė žmonėms rankas.
Vieno žurnalisto paklaustas apie savo emocinį protrūkį, jis pavadino karą „žmonijos pralaimėjimu“.
Nuo vasario 24 dienos, kai prasidėjo Rusijos invazija, Pranciškus beveik visose savo viešose maldose minėjo kenčiančius Ukrainos žmones.
Šiandien jis prašė Marijos, „kad meilė nugalėtų neapykantą, tiesa – melą, atleidimas – nuoskaudas, o taika – karą“.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Maskva, lapkričio 29 d. (AFP-ELTA). Rusija pareiškė „pasipiktinimą“ popiežiaus Pranciškaus komentarais, išskiriančiais tariamą rusų etninių mažumų vaidmenį Maskvos karinėje intervencijoje į Ukrainą, antradienį pranešė naujienų agentūros.
Pirmadienį paskelbtame interviu Popiežius Pranciškus sakė, kad kai kurie „žiauriausi“ Rusijos veikėjai Ukrainoje „nepriklauso Rusijos tradicijoms“, o yra tokios mažumos kaip „čečėnai, buriatai ir pan.“
Rusijos valstybinė naujienų agentūra „RIA Novosti“ antradienį pranešė, kad atsakydamas į tai Maskvos ambasadorius Vatikane pateikė oficialų skundą. „Pareiškiau pasipiktinimą tokiomis užuominomis ir pabrėžiau, kad niekas negali pakirsti daugianacionalinės Rusijos žmonių sanglaudos ir vienybės“, – agentūrai sakė Rusijos ambasadorius Vatikane Aleksandras Avdejevas.
Maskva kaltinama, kad rugsėjį, kai Kremlius paskelbė šimtų tūkstančių vyrų mobilizaciją, į Ukrainą buvo pasiųsta neproporcingai daug mobilizuotųjų iš Sibiro ir Kaukazo etninių mažumų. Kremliaus kritikai teigia, kad mažumų iš skurdžių ir izoliuotų regionų Ukrainoje miršta daugiau nei etninių rusų. Ukraina juos kaltina ir vykdžius žiaurumus, pavyzdžiui, Bučoje, kur Rusijos kariuomenė kaltinama civilių žudymu.
Užsienio reikalų ministerijos atstovė spaudai Marija Zacharova vėlai pirmadienį paskelbtame įraše socialiniuose tinkluose apibūdino šiuos komentarus kaip „iškrypimą, pranokstantį rusofobiją“. „Neseniai Vakarai manė, kad yra priešingai – slavai kankina čečėnus, bet dabar viskas apvirto“, – sakė ji, turėdama omenyje du Rusijos karus pietinėje Čečėnijos respublikoje.
Popiežiaus komentarus kritikavo ir Laisvosios Buriatijos fondas – advokatų grupė, pasisakanti prieš karą Ukrainoje. „Stereotipai ir yra stereotipai, nesvarbu, kas juos kartoja: aktyvistai, politikai ar dvasiniai lyderiai. Popiežiaus pasisakymai apie žiaurius buriatus ir čečėnus yra ne tik rasistiniai stereotipai, bet ir melas”, – sakoma fondo pareiškime socialinėje žiniasklaidoje.
Popiežius aukojo mišias 30 000 tikinčiųjų Bahreine. EPA-ELTA nuotr.
Menama, lapkričio 5 d. (AFP-ELTA). Šeštadienį popiežius Pranciškus aukojo mišias po atviru dangumi 30 000 tikinčiųjų Bahreine, kurio dauguma gyventojų – musulmonai, informuoja AFP.
Pontifikas mišias laikė Bahreino nacionaliniame stadione, didžiausioje renginių vietoje šioje karalystėje.
Popiežius Pranciškus, kuriam 85 m., dėl kelio skausmų naudojosi neįgaliųjų vežimėliu ir lazda. Apsuptas daugiau nei dešimties asmens sargybinių ir padėjėjų jis mojavo susirinkusiems iš pusiau atviro papamobilio. Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Renginio metu įvairiomis kalbomis dainavo 100 asmenų choras, o popiežius sakė, kad šios mišios yra sugyvenimo ir įvairovės pavyzdys pasaulyje, kuriame žmonės nuolat migruoja, kur vyrauja idėjų, papročių ir tradicijų pliuralizmas.
Vienas Pranciškaus pontifikato tikslų yra siekis palaikyti gerus ryšius su Islamo pasauliu. Tai jau antrasis vizitas į Persijos įlankos šalis, 2019 m. jis lankėsi Jungtiniuose Arabų Emyratuose ir aukojo mišias 170 000 žmonių. Tuomet jis taip pat pasirašė krikščionių bei musulmonų taikos manifestą.
Didžiąją dalį savo keturių dienų vizito Bahreine popiežius praleido susitikdamas su aukščiausio rango valdžios atstovais ir dvasininkais.
Popiežius Pranciškus. EPA – ELTA nuotr.
Vatikanas, lapkričio 3 d. (dpa-ELTA). Popiežius Pranciškus ketvirtadienį vyksta į Bahreiną. Tai bus apskritai pirmoji Katalikų bažnyčios vadovo kelionė į šią karalystę Arabijos pusiasalyje.
Kelionės dingstis – tarpreliginis forumas. Viešnagės metu pontifikas susitiks su islamo atstovais ir penktadienį forume pasakys kalbą.
Popiežius šia kelione tęsia savo liniją – suartėti su musulmonišku pasauliu. Bahreiną valdo sunitų dinastija. Tačiau dauguma gyventojų priklauso islamo šiitų srovei. Dėl to praeityje būta įtampos.
Katalikų tikėjimo bendruomenę Bahreine sudaro 80 000 žmonių. Bahreinas, kaip ir kitos Persijos įlankos šalys, yra kritikuojamas dėl savo žmogaus teisių padėties. Organizacijos reikalauja, kad Pranciškus šia tema kalbėtų ir per viešnagę.
Šiandien pradedu nuo ginčo, ar leistina Lietuvai pakeisti Lietuvos rusų dramos teatro pavadinimą taip, kad neliktų žodžio „rusas“.
Poetas, vertėjas, publicistas Georgijus Jefremovas viešai pareiškė, jog tai taptų klaida ir prisitaikėliškumu („Gal iš keršto pervadinti Rusiją, Maskvą ir Kremlių? Man tai primena vaikų darželį. Toks vaikų darželio ir beprotnamio mišinys““; LRT.lt). Toji publikacija pavadinta: „Sąjūdyje dalyvavęs rusų poetas: kas visą tautą kaltina kraugeriškumu, tiesiog yra rasistas“).
Negaliu sakyti, jog visos G.Jefremovo mintys šių eilučių autoriui – nepriimtinos. Ten radau pastebėjimų, kurie verti pagarbos.
Tačiau labiau patiko rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės tekstas – „Atsakymas p. Georgijui Jefremovui, arba „Na silu mil ne budes“ (lrt.lt). Išsamus rašytojos komentaras byloja, jog šį teatrą įkūrė ne rusai. Atvirkščiai: visos Rusijos valdžios, įskaitant ir carinę Rusiją, ir sovietinę Rusiją, šį teatrą prievartavo liepdamos kurti politiškai angažuotus spektaklius. K. Sabaliauskaitė rašo: „Šis teatras savo ištakose buvo alternatyva prievartiniam rusinimui. Tad vadinti jį Rusų teatru – jo įkūrėjų išniekinimas“. K. Sabaliauskaitė tvirtina: „Mes tiesiog susigrąžiname teisę vadinti daiktus originaliais, mūsų, Lietuvos, istorijos vardais, o ne primestiniais, okupaciniais“.
Polemizuodama su G. Jefremovu rašytoja K. Sabaliauskaitė dar pastebi: „Suprantu, daugeliui rusų šiandien skaudu ir nemalonu. Jums skaudu dėl pervadinto teatro, bet rusų žudomiems, kankinamiems ir prievartaujamiems ukrainiečiams – dar skaudžiau. O apie juos jūs – nė žodžio savo interviu. Nulis empatijos, nulis užuojautos. Savas įvaizdis, savas įžeistumas, savas teatras – svarbiausia.“
Narve. Slaptai.lt nuotr.
Mano supratimu, ypač vertinga K. Sabaliauskaitės įžvalga: „Dabartinių įvykių klimate meilės Rusijai nejaučia daugelis Lietuvos žmonių – nes mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai, esame sveiki ir laisvi žmonės“.
Būtent – mes nesergame Stokholmo sindromu, nesame vergai!
Visiems senų seniausiai aišku, jog lietuviai, jei jie gyvena nepriklausomoje valstybėje, turi teisę keisti pavadinimus kaip išmanydami. Mes nepadarėme nieko blogo iš savo miestų, aikščių, skverų išveždami sovietinių karių paminklus, atsisakydami sovietinių Žalioji tilto „balvonų“, atsikratydami rašytojo Petro Cvirkos monumentu, gatvę prie Rusijos ambasados Vilniuje pavadindami ukrainiečių didvyrių vardu.
Tad kodėl tiek daug vietos skiriu šiai temai, jei viskas – akivaizdu? Mus vis tik kamuoja prakeiktas Stokholmo sindromas. Šio sindromo požymiai prasiveržia, kai bendraujame su savo partneriais, draugais, sąjungininkais.
Štai neseniai oficialusis Vilnius susirūpino, jog diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos valdomoje Baltarusijoje ypač bjauriai skriaudžiamos vos begyvuojančios lietuviškosios klasės, mokyklėlės.
Pagirtinas Lietuvos Seimo susirūpinimas. Bet juk ne ką lengviau kvėpuoja ir lietuviškosios mokyklos Punske, Seinuose. Skirtumas tik toks – Lietuvos valdžia drasko akis A. Lukašenkai, o štai Lenkijos prezidentui ir Lenkijos premjerui bent kiek garsiau priekaištauti nedrįsta nei Vilniuje, nei Varšuvoje. Taip, Lenkija – mūsų strateginė partnerė, jos karinė parama mums – gyvybiškai reikalinga. Todėl ir keista, kad du strateginiai partneriai nesusėda prie bendro stalo – apie Punsko bei Seinų lietuvių polonizaciją nepasišneka atvirai.
Valdovo karūna. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita tema – literatūros kritikas, literatūrologas, rašytojas Algimantas Bučys, tyrinėdamas senuosius archyvus tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse, išsiaiškino, jog Lietuva kadaise turėjo ne vieną, o net keliolika oficialiai tituluotų, visuose Žemės kampeliuose pripažintų karalių ir karalienių. Šiuos atradimus jis aprašė savo knygose. Omenyje turiu kad ir veikalą „Lietuvių karaliai ir Lietuvos karalystė de facto ir de jure Viduramžių Europoje“. Regis, sveika, Stokholmo sindromu neužsikrėtusi tauta džiūgautų šokinėdama iš laimės. Bet Lietuvos valdžia, regis, neapsidžiaugė šiuo atradimu. Geriau jau būkime maži, silpnučiai, neturintys didingos istorijos – kam mums tas karalių tautos titulas? Įsižeis Lenkija? Gal nepatiks karalius turinčiai Belgijai, Prancūzijai, Ispanijai? Dar ims į mus šnairuoti, neišties pagalbos rankos?
Lietuviškojo sindromo pavyzdžių matau labai daug. Kiek per pastaruosius keliolika metų Vokietija krėtė kiaulysčių, įskaitant Nord Stream 2 dujotiekį? O juk prie Vokietijos ambasados Vilniuje per pastaruosius keliolika metų dėl šio dujotiekio nebuvo surengta nė vieno protesto. Kremliui akis draskome dėl visko, nepabijojome dėl Taivano atstovybės susipykti su Kinija, o štai priekaištauti sąjungininkui Berlynui dėl Angelos Merkel bičiulystės su Kremliumi – nepanorome. O juk su sąjungininkais, regis, galėtume visus reikalus aptarti nuoširdžiai, atvirai, neįsižeisdami ir nesupykdami!
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Mano giliu įsitikinimu, protesto mitingų turėjo būti surengta net prie JAV ambasados Vilniuje – sakykim, tomis dienomis, kai JAV administracija pareiškė ginsianti tik NATO teritorijas, o štai į Ukrainą savų karių nesiųs (derėjo priminti Budapešto memorandumą, kuriuo 1994-aisiais JAV įsipareigojo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą). Priekaištauti Vašingtonui nedrįsome ir tuomet, kai Ukraina pirmosiomis karo savaitėmis amerikietiškų ginklų beveik negaudavo. Kuomet Azerbaidžanas 2020-aisiais nusprendė jėga susigrąžinti pagal tarptautinę teisę jam priklausantį Karabachą, Lietuvos politikai nedrįso palaikyti teisingai besielgiančių azerbaidžaniečių (ukrainiečiams galima jėga vaduoti savo teritorijas, o azerbaidžaniečiams – tik dešimtmečius užsitęsusiomis beprasmėmis taikos derybomis?), nes matė, jog Briuselis ir Strasbūras neoficialiai palaiko 1992 – 1994-aisiais neteisėtai Karabachą okupavusius armėnų separatistus. Lietuvos katalikai nesusirinko nė į vieną mažytį mitingėlį prie Vatikano atstovybės Vilniuje po keistų Popiežiaus Pranciškaus pareiškimų dėl Rusijos – Ukrainos karo. Lietuviai neprotestavo, kai Europos Sąjunga prievartavo įsileisti nelegaliai Lietuvos – Baltarusijos sieną kertančius migrantus suteikiant jiems išskirtines teises ir apsaugas…
Tad rašytoja K. Sabaliauskaitė nėra visiškai teisi, kai sako, jog mūsų nekamuoja Stokholmo sindromas. Mes turime daug nepilnavertiškumo kompleksų, įskaitant ir Stokholmo sindromą…
Draugas.org
Šis tekstas publikuotas JAV leidžiamame lietuvių laikraštyje DRAUGAS.org
Jei paklaustumėte, kuris civilizuoto pasaulio lyderis labiausiai nepatiko šių eilučių autoriui praėjusią savaitę, – paminėčiau Popiežių Pranciškų. Jei esame demokratai, jei gerbiame žodžio laisvę, pripažinkime, jog turime teisę kritikuoti ne vien prezidentus, premjerus, generolus. Mūsų dėmesio centre galįs atsidurti net Šventasis Tėvas.
Taigi praėjusį sekmadienį, sakydamas Viešpaties Angelo maldą, Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, pontifikas pabrėžė, jog būtina rasti kelią iš krizės. Tąsyk buvo ištarti ir šie žodžiai: „Absurdiška, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme“.
Lyg ir prasmingas, viltingas religinio vadovo raginimas. Tik nesuprantu, kuo čia dėtas Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis? Ne Ukraina užpuolė Rusiją, ne Ukraina žvangina branduoliniu ginklu, ne Ukraina aneksuoja Rusijos Federacijos žemes. Juolab dera prisiminti, jog Ukraina jau senų seniausiai neturi branduolinio ginklo – iš jos šis ginklas buvo išviliotas, t.y. iškeistas mainais į popierines, jokios vertės neturinčias amerikietiškas, britiškas (apie Rusiją – nė nekalbu) garantijas.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Tad jei esame džentelmenai, kibkime į Vladimiro Putino švarko atlapus, o V. Zelenskį palikime ramybėje. Beje, Šventasis Tėvas turi puikią progą priekaištauti V. Putinui, kadangi šią žmogystą prieš keletą metų apdovanojo Taikos angelo medalikėliu. Žinoma, jau tada Vatikanas pasielgė kvailai – užkabino Taikos angelo medalį žmogui, kuris kraujyje paskandino Čečėniją, užpuolė Gruziją, nunuodijo Aleksandrą Litvinenką.
Todėl oficialusis Vatikanas turi puikią progą tarti V. Putinui – grąžink medalikėlį, tu jo nevertas.
Tačiau Popiežius Pranciškus kažin kodėl kreipiasi ir į Ukrainos lyderį. Kodėl – būtent dabar? Juk vis daugiau politikų, kariškių, apžvalgininkų pripažįsta, jog derybos su V. Putinu tėra saviapgaulė. V. Putinas liausis šantažavęs Vakarus, įskaitant Ukrainą, tik tuomet, jei bus parklupdytas ant kelių. Derybas jis išnaudotų tik egoistiniams tikslams – ruoštųsi naujiems išpuoliams.
Net JAV gyvenantis skeptiškasis ekonomistas Andrėjus Ilarionovas, visuomet tvirtinęs, jog iki ukrainietiškos pergalės dar labai toli, viename iš paskutiniųjų video interviu prasitarė, jog mato žingsnius, kurie byloja apie Ukrainos kariuomenės persilaužimą. Viešojoje erdvėje esu aptikęs daug rimtų apžvalgininkų, kurie pastebi, jog Kremlius kasdien ritasi žemyn, todėl V. Putinui reikalingas bent trumputis atokvėpis, leisiantis pergrupuoti savas pajėgas naujam karui. Vis daugiau Vakarų politikų pripažįsta, jog Kremliaus diktatorius oficialiais ir neoficialiais kanalais meldžia, kad Vakarai pergales skinantį V. Zelenskį priverstų stabtelėti. Omenyje turiu nuolaidas – tegul atiduoda Rusijai tuos prieš keletą dienų aneksuotus ukrainietiškus regionus, ir įsiviešpataus taika.
Ypač V. Putinas nusiminė, kai Kinijos vadovai jam atvirai nurodė: kiniečiams nereikalingi nevykėliai, todėl tegul nesitiki rimtos Pekino pagalbos.
Žodžiu, Popiežius Pranciškus apie taikos derybas prabilo „ne laiku ir ne vietoj“, ir dar pamiršdamas, kad, apart taikos, egzistuoja ir kitų vertybių. Pasaulio didieji privalo gerbti teritorinio vientisumo principus. Nes tik atkūrus teritorinį vientisumą įsivyrauja tikroji taika ir tikrasis teisingumas. Jei užpultoji valstybė prievartaujama sėdėti tyliai sudėjusi rankas, tai tokia taika – prasta taika.
Ypač tai akivaizdu, kai nagrinėjamas Azerbaidžano pavyzdys. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano žemė. Bet 1992 – 1994 metais armėnų separatistai, pasinaudoję tuometinio Baku silpnumu, Karabacho regioną iš Azerbaidžano atėmė. Beveik tris dešimtmečius oficialusis Baku prašė, kad Vakarai padėtų taikiai susigrąžinti prarastą teritoriją. Deja, visus tris dešimtmečius Vakarai apsimetė siekiantys tiesos ir taikos, o iš tikrųjų pusiau slapta, pusiau atvirai pataikavo agresoriui – Armėnijai.
Azerbaidžano vėliava plaikstosi Karabache. EPA-ELTA nuotr.
Azerbaidžanui nusibodo tuščios vakarietiškos kalbos apie taiką, gėrį, grožį, pagarbą teisei. Ėmė ruoštis karui. 2020-ųjų rudenį Azerbaidžanas per 44 dienas susigrąžino didžiąją Karabacho dalį. Beje, okupuotos teritorijos buvo išlaisvintos šiuolaikiškais labai tiksliais ginklais, tad civilinė infrastruktūra ir taikūs gyventojai nenukentėjo. Dar vertėtų pridurti, jog Azerbaidžanas išlaisvintose teritorijose aptiko 7559 prieš pėstininkus nukreiptas minas, 2348 prieštankines minas ir 10052 nesprogusių sviedinių, paslėptų pastatuose ir griuvėsiuose.
Azerbaidžanas nuoširdžiai kvietė Vakarų pasaulio diplomatus pasižiūrėti, kaip barbariškai armėnų separatistai naikino azerbaidžaniečių istorijos, kultūros, architektūros paminklus Karabache. Bet ne visi Europos diplomatai panoro tai pamatyti. Išvysti armėniškojo barbarizmo pavyzdžių nepanoro būtent tendencingai nusiteikę diplomatai.
Po 2020-ųjų sėkmingo žygio Azerbaidžanas daug sykių kvietė oficalųjų Jerevaną sėstis prie derybų stalo – grąžinti visas Azerbaidžanui priklausančias Karabacho žemes. Bet Armėnijos valdžia iki šiol muistosi: siunčia diversines grupes, apšaudo azerbaidžaniečių karius, minuoja kelius. Visą kaltę už 2022-ųjų rugsėjį surengtas provokacijas, žinoma, suverčia azerbaidžaniečiams. Europos sostinėse rengia piktus protesto mitingus, esą „žiaurūs musulmonai skriaudžia krikščionis armėnus“. Prancūzijoje, Vokietijoje puldinėja Azerbaidžano ambasadas, įrodinėdami, esą Vakarai privalo „apginti vargšę Armėniją“. Tiksliau tariant, patys muša, patys verkia. Deja, Jerevano versijas čia pat pasigauna proarmėniškų pažiūrų politikai Vašingtone, Paryžiuje, Berlyne. Taip melas ir plinta po pasaulį…
Tik nuo melavimų ir gudravimų niekas nepasikeis. Remiantis tarptautine teise, Karabachas yra Azerbaidžano regionas. Armėnija privalo visą Karabachą grąžinti tikriesiems savininkams. Gražiuoju arba piktuoju – kito kelio nėra.
Draugas.org
2020- 2022-ųjų karinių susidūrimų Pietų Kaukaze buvo galima išvengti, jei Vakarai visus pastaruosius tris dešimtmečius būtų griežtai reikalavę, jog okupantai nešdintųsi iš svetimų žemių, kitaip Azerbaidžanas turįs teisę jėga susigrąžinti Karabachą. Bet Europa gudravo žaisdama dvigubus žaidimus. Vatikanas – ne išimtis. Na kaip gi pasmerksi krikščionis ir užtarsi musulmonus? Tokiais atvejais tiesa ir teisingumas, akivaizdu, stumiami į šalį…
Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS.org
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Vatikanas, spalio 2 d. (ELTA). Popiežius Pranciškus pareikalavo neatidėliotinų paliaubų Ukrainoje. Kreipdamasis į Rusijos ir Ukrainos prezidentus, jis pareiškė, kad būtina rasti kelią iš krizės.
„Absurdiška“, kad pasaulis susiduria su branduoline grėsme, sakė pontifikas sekmadienį per Viešpaties Angelo maldą . Kreipdamasis į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, jis sakė, kad šis „dėl meilės savo tautai“ turi nutraukti „smurto ir mirties spiralę“. Ukrainos prezidentas esą savo ruožtu turėtų būti atviras „rimtiems pasiūlymams dėl taikos“.
