Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Edvardas Čiuldė

Kreipiuosi į Jus, maloningoji ponia, maldaudamas atsistatydinti iš ministro posto nieko nelaukus, jau dabar, neatidėliojant daugumos žmonių pageidavimo neapibrėžtai ateičiai. Toks kreipimasis yra truputėlį provakatyvus ir grindžiamas viltimi, kad vis tik sukils Jūsų žmogiško orumo likučių, o tokiu pagrindu visi panašių iniciatyvų autoriai bus išgirsti šiandien, o ne po šimto metų.

Jūsų buvimo ministro poste kiekviena minutė užtraukia negarbę šaliai, o tai ypač sunku pernešti pasitinkant Nepriklausomybės akto šimtmečio minėjimą. Jūsų buvimas Kultūros ministre yra dar didesnė nelaimė nei andai tokios A Pitrėnienės vadovavimas Švietimo ir mokslo ministerijai. Jūsų vadovavimą Kultūros ministerijai, naikinant šalies kultūros substancionalumą, galimą prilyginti nebent G. Orwello antiutopijos „84-ieji“ Tiesos ministerijos veiklos aprašui, bylojančiam apie fantasmagorinį tiesos užkardinimą visais pavidalais.

Gerai įsivaizduoju, kad karybos ar kultūros ministrais gali tapti nebūtinai karingi ir kultūringi žmonės. Taip pat suprantu, kad nevalia viešai tyčiotis iš žmonių intelektinio nususimo. Tačiau net ir tai negali prilygti pasityčiojimo iš Lietuvos žmonių begėdiškumui, kai  šiandien Kultūros ministro poste vartosi žmogus, kuris save, regis, laiko kultūros terminatoriumi.

Tikriausiai nesuklysiu pastebėdamas, kad į vadinamosios kultūros reikalus žiūrite pro „Fluxus“ rankdarbių akinius. Tačiau fluksininkų garbei reikia pastebėti, kad anie savęs nelaikė menininkais, juolab kultūrininkais. Greičiau buvo taip, jog „Fluxus“ įkūrėjai kėlė uždavinį nuvainikuoti meną, siekė išsityčioti iš talento sureikšminimo, stengėsi sumenkinti kultūrinio užsiangažavimo vertę. 

Džordžo Orvelo romanas „1984”

Taigi jeigu ir būčiau pajėgus suprasti tai, kodėl už „Fluxus“ įkūrėjo menkaverčių rankdarbių krūvą mūsų benderiai iš valstybės iždo sumokėjo milijonus (tiesą sakant, tai yra greičiau teisėsaugos institucijų, o ne meninės refleksijos reikalas), nė iš tolo negaliu perprasti to paradokso, jog Kultūros ministerijai ryžtasi vadelioti žmogus, besivadovaujantis antikultūriniais lozungais.

Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Kita vertus, kadangi „Fluxus“ reiškinio aptarimas leidžia suprasti ir dabartinės Kultūros ministerijos veiklos tikrąsias paskatas, prie to, kas pasakyta, pridurkime dar keletą žodžių. Didžiausias nešvankumas prasideda vis tik tada, kai siekiant iškišti už gryną pinigą dvasios nuosmukį, pradedama sapalioti apie „Fluxus“ kaip apie naują žodį mene, neva nesuprantamą retrogradams.

Tačiau „Fluxus“ nėra meno raidos įvykis, kurį būtų galima vertinti, tarkime, meninės pažangos ar atžangos požiūriais. Kaip jau buvo sakyta, „Fluxus“ yra antikultūrinių manifestacijų paūmėjimo pavyzdys, geriausiu atveju vadintinas paramenu. Tai nepilnavertiškumo kompleksų apsėstų, žmonių be talento sambrūzdis, dar kitaip tariant, meninio neįgalumo paraolimpiada. Todėl nieko gero iš to, kad, sekant šiuo pavyzdžiu, Lietuvoje atsiranda kažkokia Parakultūros pseudoministerija. 

Jeigu norite, aukščiausiu „Fluxus“ instaliacijų įkvėpimo (nevirsta liežuvis sakyti – meninės išmonės) tašku būtų pabezdėjimas keleivių kupiname troleibuse.

Kita vertus, Jūsų būvimas Kultūros ministro poste lemia, kad oras pagadinamas visoje Lietuvoje ir kaskart darosi vis troškiau.  Laikas būtų atidaryti langus ir įsileisti skersvėjį, kad orą prapūstų, o Jus išpūstų iš ministrės posto.

2017.12.18; 03:00

Lietuvos sostinė Vilnius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Su Lietuvos Kulrūros kongreso Tarybos delegatais praėjusių metų gruodžio 21 d. teko dalyvauti susitikime su Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Po kelių dienų filosofas Krescencijus Stoškus paskelbė straipsnį “Nerimo apimtas, bet…viltingas susitikimas“ (Slaptai.lt).

Viltingas susitikimas, nes dar nebuvo aišku, kaip bus tvarkomasi kultūros baruose. Šiek tiek tikėtasi, kad bus paisoma demokratinių kultūros formavimo ir įgyvendinimo principų, visuomeninių organizacijų nuomonės ir rekomendacijų, vyks forumai-konferencijos, projektų pristatymai. Ne mažiau svarbus naujosios valdžios pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema.

Kultūros kongreso Tarybos delegatai buvo labai nepatenkinti kai kuriais paskyrimais. Kas turėta omenyje? Be kita ko, ir Lianos Ruokytės-Jonsson paskyrimu Kultūros ministre. Ir susitikime, ir ypač jam pasibaigus, Seimo koridoriuose, dar ilgai abejota jos – „kažkokios niekam nežinomos vadybininkės“ – kompetencijomis, pajėgumu formuoti kultūros politiką.

Netruko paaiškėti, kad abejonės buvo pranašiškos. Į kultūros ministrę skrieja kritikos strėlės. Tadas Ignatavičius „Lietuvos ryte“ rugsėjo mėn. paskelbė taip pavadintą straipsnį („Į kultūros ministrę Lianą Ruokytę-Jonsson skrieja kritikos strėlės“). Autorius rašo, kad ji turėtų sunerimti dėl savo kėdės. Ministrė kritikuota Seimo Kultūros komitete. Ministerijos veikla labai nepatenkinti jai pavaldžių kultūros ir meno įstaigų vadovai. Ji „nuožmiai ir sistemingai vengia su jais susitikti prie vieno stalo“, – piktinosi Seimo Kultūros komiteto narys konservatorius Vytautas Juozapaitis.

„Chaoso jau yra per daug, o pagarbos kultūros įstaigoms – per mažai“, – sakė Nacionalinių kultūros įstaigų asociacijos pirmininkė Rūta Prusevičienė.

Negerai, tačiau gal net dar blogiau, kad kultūros ministre piktinasi didžioji visuomenės dalis. Iškilo labai rimtas pavojus, kad Lukiškių aikštėje nebus pastatytas Laisvės paminklas, ji bus tik sutvarkyta, apželdinta. Ir dėl to didele dalimi kalta Kultūros ministerija ir kultūros ministrė.

Vytis – kol kas tik vėliavoje. Slaptai.lt nuotr.

Šiomis dienomis Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko, o atsakingi politikai tylomis stebi savivaliaujančios ministrės spektaklį. Kultūros ministerijos ir konkrečiai Lianos Ruokytės-Jonson (Jonsson), galima sakyti, tyčiojimasis iš Seimo, visuomenės, laisvės kovotojų ir pačios istorinės atminties tęsiasi ir gauna pagreitį. Ministrės veiksmų dėka Lukiškių Vyčio paminklas tampa ne tik istorinės atminties įamžinimo iššūkiu, bet ir demokratijos veikimo egzaminu, – rašo Vytautas Sinica straipsnyje „Lukiškių Vytis tampa demokratijos egzaminu“ (propatria.lt).

Seimas vienbalsiai pritarė visuomenės iniciatyvos („Vyčio paramos fondas“) pasiūlytam projektui, tačiau ministerija pamynė tautos valią. Straipsnio autorius išsamiai supažindina su įvairių sluoksnių gyventojų apklausos rezultatais, visai nepalankiais postmodernistinės šiuolaikinio meno bendruomenės ketinimams.

Vyriausybę, Kultūros ministeriją ir ministrę pagrįstai kritikuoja Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius straipsnyje „Lukiškių aikštė ir Lietuva“ („Lietuvos žinios“).

„Neabejoju, kad didžiulę įtaką trukdant Vilniaus kaip sostinės įtvirtinimui meninėmis priemonėmis turi kaimyninei valstybei būti lojaliais įsipareigojusių ir valdininkų kėdes užsėdusių asmenų veikla, atvirai remiant anos valstybės poziciją, kad 1918 m. vasario 16-osios Lietuvos sostine Vilnius niekad nebuvo ir Lenkija Vilniaus niekad neokupavo, o patys gyventojai referendumu pasirašė būti prijungti prie Lenkijos ir jos Seimas tą prašymą patenkino. Tai ir yra tikroji Lukiškių aikštės pavertimo centrine visos Lietuvos aikšte priešininkai. Jie už virvučių tampo ir visus kitus“, – rašo Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

Seniai plačioji visuomenė įrodė, kokio paminklo reikia Vilniui ir Lietuvai Lukiškių aikštėje, bet jos balso, jos norų atkakliai, ciniškai nepaisoma. Laidoje „Dėmesio centre“ buvo nemalonu klausytis bejėgiškų samprotavimų, kad lietuviai nemoka nulipdyti arklio. Daugiausia tam dėmesio skyrė prolenkiškas istorikas Alfredas Bumblauskas, neseniai įžeidęs Nepriklausomybės Akto originalo suradėją Liudą Mažylį, Valdovų rūmų atstatymo priešininkas, nuolatinis, nepakeičiamas, viską išmanantis nacionalinio transliuotojo laidų herojus. Jam, atrodo, svetimas čia cituotų straipsnių autorių susirūpinimas.

Nemalonu buvo matyti beidėjiškus, išdavikiškus Lukiškių aikštės įprasminimo projektus. Keista, kad Seimo kultūros komiteto pirmininkas ponas Karbauskis, ketinęs visus vaikus aprengti tautiniais drabužiais (taigi, postmodernistų akimis – beviltiškai senamadiškas), leidžia kultūros  ministrei postmodernistiškai tyčiotis iš tautos. Gal elgtis patriotiškai jam trukdo kitos kaimyninės valstybės nenoras, kad Lukiškių aikštėje Leniną pakeistų Vytis, išvijęs ir vienus, ir kitus okupantus? Keistai tyli daug Nepriklausomybės Akto signatarų, Seimo politikų, kurių patriotiškumu neabejojome.

Vyčio projekto likimas vėl pakibo ant plauko. Gal jau gana įrodinėti, kad mūsų išrinktiesiems vis dėlto privalu bent šį kartą paisyti plačiosios visuomenės, tautos balso. Už virvučių tampomiems politikams ir „menininkams“ tas balsas nedaro įspūdžio: nepaisant nieko, skubama paneigti Vilniaus kaip sostinės ir lietuvių tautos kovos už savo laisvę idėją.

Gana pagaliau tik kalbėti, reikia veikti Atgimimo laikų priemonėmis. Būtina sustabdyti šią išdavystę. O „kažkokią niekam nežinomą vadybininkę“ pastatyti į jai tinkamą vietą.

2017.10.08; 15:15

Negalima leisti, kad Vilniaus Lukiškių aikštėje būtų pastatytas plačiajai visuomenei nepriimtinas, nesuprantamas, jos nuomonę ignoruojantis paminklas. Tačiau panašu, kad atsitiks būtent taip. „Kultūros ministerija ir Šiuolaikinio meno centras (ŠMC) surengė „kūrybinėmis dirbtuvėmis“ pavadintą konkursą – karštligiškai ieško Lukiškių aikštei tinkamo paminklo“, – rašoma į Vyčio paramos fondą susibūrę visuomenininkai išplatintame pareiškime „Simbolių nemylinti mažuma primeta visuomenei savo nuomonę“. 

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Mes, ne mūsų vaikai, iškovojome Laisvę 1990-aisiais, mums ir Laisvės paminklą statyti. Mums, ne mūsų vaikams, neretai jau skeptiškai vertinantiems tautos kultūrą, tradicijas, sužalotiems postmodernizmo, apie kurį kasdien LRT televizijoje mums primena semiotikas, mitologas, eseistas Algirdas Julius Greimas.

Paminklas Laisvei Vilniuje turėjo būti, būtų buvęs pastatytas po 1918-ųjų vasario 16-osios. Deja, tokios galimybės neturėjome. Pastatėme Kaune, laikinojoje sostinėje. Jeigu ne Vilniaus okupacija, skulptoriaus Juozo Zikaro „Laisvė“ stovėtų čia, Vilniuje, Lukiškių aikštėje.

Iš pagarbos anos ir šios Lietuvos kūrėjams – savanoriams, tremtiniams ir politiniams kaliniams, XX a. paskutinio dešimtmečio Lietuvai, pasaulį nustebinusiai Dainuojančiąja revoliucija – Valstybės atkūrimo šimtmetį turėtumėm pažymėti būtent jiems suprantamu paminklu senojoje Lietuvos sostinėje; juo labiau, kad „modernistai“ klysta: simboliai, panašūs į Zikaro „Laisvę“, į Vytį, priimtini ne tik nueinančiajai kartai, senukams, bet ir didžiajai daliai jaunimo. Remiantis „Vilmorus“ agentūros apklausa, pavyzdžiui, už Vytį pasisako 86,4 proc. moksleivių ir studentų, 81,4 proc. asmenų su aukštuoju išsilavinimu.

Netiesa ir tai, kad Vytis reikalingas tik kurios nors politinės pakraipos rėmėjams: gegužės 2 d. atitinkamą rezoliuciją už Vytį Lukiškių aikštėje priėmė Lietuvos Respublikos Seimas. Už paminklą, kurį inicijavo Vyčio paramos fondas, balsavo 91 Seimo narys (tik vienas susilaikė).

Stebiuosi, kad dar neįvyko šimtatūkstantinis mitingas, reikalaujantis liautis vilkinti, išsisukinėti, išsidirbinėti ir labai abejotinomis „meno provokacijomis“ sutikti Atkurtos valstybės 100-metį.

„Valstybės ir tautos sukaktis žymima metu, kai plaunamas valstybinis identitetas ir istorinė atmintis, kai nuvertinami autoritetai, kai kaip niekad reikia susimąstyti dėl visų mūsų ateities. O juk paminklai – tai ne tik meno kūrniai, tai nepaprastai svarbūs simboliai“, – rašoma Vyčio paramos fondo pareiškime.

Negalima leisti, kad Lukiškių aikštė būtų subjaurota beprasmybės, prie kurios niekas nenorės padėti gėlių, nusifotografuoti… Tokių „paminklų“ jau turime ne vieną, ir ne tik Vilniuje.

Šiuolaikinio meno centro ir kitų „meno provokatorių“ diktatą daugumai visuomenės reikia vertinti labai ryžtingai Sąjūdžio laikus primenančiais protesto mitingais – kitaip jie ir Lukiškių aikštėje pastatys kažką panašaus į surūdijusį vamzdį. Nebūkime mėmės.

Tai – jau trečiasis per pastarąsias dvi savaites Slaptai.lt portalo videointerviu su filosofu Krescencijumi Stoškumi.

Pirmąjame videopokalbyje filosofas kalbėjo apie didžiausią lietuvių tautai iškilusį pavojų – masišką emigraciją („Svarbiausia – neišsivaikščioti“). Jei jos nesustabdysime – Lietuvoje nebeliks lietuvių. Bet jos nestabdome. 

Antrasis videopokalbis yra apie didžiausią lietuviškosios žiniasklaidos bėdą – nenorą imtis rimtų, gyvybiškai svarbių temų, tendencingumus, pataikavimą siauriems partijų interesams („Didžiausia lietuviškosios žiniasklaidos nuodėmė“). Bet šis procesas tęsiasi iki šiol.

Trečiąjame videopokalbyje filosofas pasakoja, kas, kaip ir kodėl tyčiojasi iš lietuvių kultūros. Taigi: „ne kiekvienas žmogus sugeba tapti menininku“ ir „ne kiekvieną menininko darbą galima vadinti menu“.

Continue reading „Filosofas Krescencijus Stoškus: „Kaip tyčiojamasi iš lietuvių kultūros“”

Literatūros kritikui Alfredui GUŠČIUI – 75-eri. Aktualijų portalas Slaptai.lt sveikina plunksnos meistrą Alfredą Guščių sulaukus garbingo jubiliejaus. Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas paprašė, kad literatūros kritikas Alfredas Guščius papasakotų, kas jį šiandien džiugina, neramina, skaudina, stebina, o gal – liūdina.

Literatūros kritikas atsiuntė ir interviu, ir keletą savo eilėraščių. Tiesa, jubiliejinis interviu – ne itin optimistinis.

Continue reading „Nenoriu būti tylenis”

Markizo de Sade‘o Renesansas 

Pasak Georges'o Bataille‘o, markizo dr Sade, o knygos esančios parašytos taip, tarytum autorius siektų to, kas neįmanoma. Kaip ryškiausią tokio kraštutinumo atvejį G.Bataille'is randa veikale „Šimtas dvidešimt Sodomos dienų“.

Čia pateikiamas aprašymas, kurio, jo manymu, neįmanoma įsprausti į jokius normatyvinius rėmus: „Nukirsti pirštai, išplėštos akys ir nagai, kankynės, kuriose amoralumas tik užaštrina skausmą, motina, kurią gudrumu ir gąsdinimu priveda prie savo sūnaus nužudymo, riksmai, kraujas, išsiliejantis nepertraukiamu srautu į dvokiančias pelkes, galų gale sukelia neįveikiamą šleikštulį. To neįmanoma suprasti, nuo šito dūsti ir patiri lyg aštrų skausmą, kažkokį griaunamą, užmušantį jausmą. Kaip jis galėjo išdrįsti? <…>

Continue reading „Per ekstremalumų kultą – į „kultūrą” be kriterijų (2)”

Ar Putinas buvo  modernus?                     

Išliko į atmintį  įsirėžusi diskusija, vykusi V. Mylolaičio-Putino 100- jų  metinų jubiliejaus proga. Žinomas lietuvių literatūros kritikas V. Kubilius tada gana griežtai išreiškė nuomonę, kad poetas nebuvęs pakankamai „moderniškas“.

Jis išlikęs „klasikinių tradicijų vagoje“: laikęsis „rezervuotai ir net kritiškai lietuviškojo avangardizmo“, Jono Aisčio kūrybos atžvilgiu, kategoriškai atmetęs „Keturis vėjus“ ir „Trečiąjį frontą“. Jo viltis ir tikėjimas neleidęs „sutrupėti vidiniam pasauliui“. Patvarus esąs ir jo „visatos modelis“, jos „tvarka, nėra jos griūties. Šios pasaulio sandaros subjektas turi aiškią savo vietą ir vaidmenį, jis nėra išbrauktas ir nėra sunaikintas, atsisakąs ar praradęs savo vaidmenį istorijoje ir pasaulio tvarkoje. Tuo tarpu matome, kad XX amžiaus modernistų kūryboje įsigali absoliutus tuštumos suvokimas, kad visata lieka be savo kūrėjo ir be savo tvarkos. Galiausiai žmogus taip pat neturi savo vaidmens toje pasaulio sandaroje. Putino kūrybos samprata, kad pats menas yra chaoso nugalėjimas <…> iš tiesų kirtosi su modernizmo samprata, išlaisvinusia šitą chaosą. <…> Faktiškai lietuvių kultūra turbūt ir neperžengė modernizmo slenksčio, ji nebuvo išmontuota ir permontuota modernizmo principu.“

Continue reading „Per ekstremalumų kultą – į „kultūrą” be kriterijų”

« 2 2 »

Šių metų spalio 31-ąją – lapkričio 1-ąją dienomis į Azerbaidžano sostinę Baku sugužėjo kaip niekad gausus būrys užsienio svečių – prezidentų, diplomatų, mokslininkų, parlamentarų, žurnalistų… Iš viso tomis dienomis Baku svečiavosi delegacijos iš maždaug 70-ies valstybių, įskaitant Europos Sąjungą, Aziją, Pietų Ameriką, Afriką. Iš viso – beveik tūkstantis delegatų. Visi jie turėjo progų patirti, kas yra azerbaidžanietiškas svetingumas ir kokia didinga, moderni, graži Azerbaidžano sostinė.

Ir vis dėlto pagrindinis kelionės į Azerbaidžaną tikslas – ne ekskurijos, ne turizmas. Tomis dienomis Azerbaidžane dirbo Baku 3-asis Tarptautinis humanitarinis forumas, svarstęs, beje, visiems mums gyvybiškai aktualias temas. Štai tik keletas iš jų: „Multikultūriškumas ir išskirtinumas: ieškant bendro sutarimo”, „Stabilus vystymasis ir eklogiška civilizacija”, „Nacionalinis identitetas postmodernizmo epochoje”, „Aktualūs informacinės plėtros klausimai globalizacijos sąlygomis”…

Forumo dalyvius ir svečius pagerbė Azerbaidžano prezidentas ponas Ilhamas Alijevas.

Svarbu pabrėžti, kad Azerbaidžano valstybės iniciatyva jau trečią kartą organizuotame forume pranešimus skaitė bei diskusijose dalyvavo itin daug žymių politikų, mokslininkų. Pavyzdžiui, forume dirbo aštuonetas prezidentų:  9-asis Turkijos prezidentas Suleimanas Demirelis, buvęs Bulgarijos prezidentas Želiu Želevas, buvęs Bulgarijos prezidentas Georgijus Pyrvanovas, buvęs Latvijos prezidentas Valdis Zatleras, buvęs Rumunijos prezidentas Emilis Konstantinesku, buvęs Chorvatijos prezidentas Stepanas Mesičius, buvęs Estijos prezidentas Arnoldas Riutelis, buvęs Serbijos prezidentas Borisas Tadičius.

Šiame forume taip pat dirbo 13-a Nobelio premijos laureatų: Džonatanas Grosas, Ada Jonat, Arie Varšelis, Finas Kidlandas Rodžeras Devidas Kornbergas, Betsas Robertas Laflinas, Robertas Emersonas Lukas, Rudolfas Arturas Markusas, Edvardas K. Preskotas, Džeimsas Edvardas Rotmenas, Džordžas F. Smutas, Klausas fon Klicingas, Danas Šehtmanas…

Lietuvą atstovavo parlamentarai Mantas Adomėnas ir Juras Požela, Lietuvos Edukologijos universiteto rektorius akademikas Algirdas Gaižutis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, buvusi diplomatė Halina Kobeckaitė, kompanijos „Western Union” vyriausioji analitikė Saulė Augaitytė, ELTOS generalinė direktorė Gražina Ramanauskaitė – Tiumenevienė ir aktualijų portalo Slaptai.lt redaktorius Gintaras Visockas.

Šiandien aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia pluoštą nuotraukų, pasakojančių apie Baku 3-iąjį tarptautinį humanitarinį forumą. Artimiausiu metu Slaptai.lt publikuos šūsnį nuotraukų, kurios byloja, kokia įspūdinga Azerbaidžano sostinė Baku, koks žavus Baku senamiestis ir kokią puikią šventę forumo dalyviams surengė Giandžos miesto gyventojai.

Juk pasibaigus forumui svetingieji azerbaidžaniečiai svečių neišleido namo. Mes turėjome unikalią galimybę dvi dienas svečiuotis Azerbaidžano regionuose – Giandžoje, Gabaloje, Guboje, Liankiarane ir Nahičevanėje. Slaptai.lt pasirinko dviejų dienų ekskursiją į Giandžą.

Mūsų skaitytojai artimiausiu metu turės progų išvysti per tūkstantį unikalių nuotraukų bei perskaityti keletą žurnalisto Gintaro Visocko publikacijų „Azerbaidžanietiškas dienoraštis”. O kol kas tepridursime, jog Azerbaidžanas – ne toks, kokį mes dažnusyk įsivaizduojame. Apie Azerbaidžaną sukurta neteisingų mitų. Tie mitai, kaip bebūtų gaila, – gajūs. Tuo tarpu šiandieninis Azerbaidžanas – daug sykių modernesnis, civilizuotesnis, demokratiškesnis, tvarkingesnis, draugiškesnis, taikingesnis, nei mes linkę manyti.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.11.07   

daiva_tamosaitytem

Su rašytoja Daiva TAMOŠAITYTE apie šių dienų politines bei kultūrines aktualijas kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti.

Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.

Kad mūsų oponentai anksčiau ar vėliau bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiški pareiškimai. Man regis, vienintelis teisingas kelias buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom išgarsinsime, sureikšminsime ir išpopuliarinsime. O tuo pačiu – ir jų versiją.

Continue reading „Rašytoja Daiva TAMOŠAITYTĖ: “Avinėlių tylėjimas” – blogiausia taktika iš visų”

nainys_bronius

Tai buvo labai seniai, kai išeiviams į tėvynę durys buvo kietai  uždarytos ir tik nedaugeliui pavykdavo jas šiek tiek prasiverti. Ilgai truko, kol žmonos noras aplankyti savo motiną ir ta pačia proga savo gimtąjį kraštą parodyti dukterims išsipildė. Pirmoji jos kelionė buvo su jaunesniąja dukra dar okupacijos laikotarpiu ir labai trumpa.

Antroji, kartu su vyresniąja, Loyolos universiteto Čikagoje studente – pirmaisiais Sąjūdžio metais. Kelionei jos kruopščiai ruošėsi. Savo trigrašį pridėjau ir aš. Pagryninsi savo lietuvių kalbą, aiškinau jau visas lietuviškas mokyklas baigusiai  studentei. Ją girdėsi visur, nes Vilniuje juk ir gatvėse, ir parduotuvėse kalbama lietuviškai, išmoksi naujų lietuviškų žodžių…

Continue reading „Tauta ir kalba”

turcinavicius_vladas

Molėtų kraštovaizdis nuostabus, gal kažkiek primenantis mano gimtąją Užnemunės Dzūkiją – Dainavą. Per Rasos ir Joninių šventes teko važiuoti į Alantą, kur vyko Santaros-Šviesos klausymai.

Mėlynakė gruzinė Valentina Getija, mano vaikaitis Karolis ir brolis Vytautas sėdom į „Almerą“ ir nuriedėjom iš Vilniaus į Alantą. Bevažiuojant pajutom įspūdžių, lyg skristume mažu lėktuvėliu: važiuojant per kalnelius ir kalveles vos 70-90 km/val. greičiu mano bendrakeleiviai aikčiojo net juokėsi iš išgąsčio ir malonių pojūčių.

Alantoje mes praleidome tik vieną konferencijos dieną, skirtą istorijos temoms.

Continue reading „Tapatybės darkymas”

ozolas_ozolas_ozolas

1984 01 13. Aš nekalbu apie mąstymą – jau vien būti su sąmone, turėti sąmonę yra sunku. Todėl ir žmonės, ir gyvūnai nori nusigerti – populiariausiu būdu išsivaduoti iš sąmonės turėjimo teikiamų nemalonumų. Ar ne todėl pats populiariausias pas mus poilsio, “išsikrovimo” variantas yra pasigėrimas? Ar ne todėl nenoras dalyvauti visuomenės gyvenime visų pirma virsta alkoholizmu?

1984 01 22. Geriama iki negyvumo. Žudoma ir žudomasi. Prievartaujama ir niekinama. Švenčiama ir džiūgaujama. Valgoma ir miegama. Puošiamasi ir puikuojamasi. Ištisas materialybės vartojimo fejerverkas, lenktynės dėl to vartojimo formų ištobulinimo siaučia mūsų Žemėj. Žmogus nebemato žmogaus, mato partnerį arba priešą, statistinį vienetą arba įrankį, daiktą arba medžiagą. Dvasios, dvasiškumo sąvoka išnyko kaip dūmas, užtat atsirado drąsos, šaunumo, negailestingumo, ištvermingumo stabai, kultai, sampratos. Skubama neapsidairant, nematant. Koks tikslas? Tikslo nėra. Tikslas čia pat, manyje: mano noras patirti malonumą, mano troškimas vartoti.

Continue reading „Dabar mes garbinam bjaurastį”

mikelinskas_

– Argi ne chaosas, kai dygsta kaip šungrybiai po lietaus ir klesti kaip patręštoje dirvoje nusikaltimai, o nusikaltėlių nėra, – nieko nelaukdamas dėstė jis. – Kas nubaustas už išvogtus bankus, žioplai ar gudragalviškai pradangintą žvejybos laivyną, privatizaciją, paverstą prichvatizacija, Wiliams’o aferą ir visokias kitokias grobuoniškas machinacijas? O kur dar aklas kolchozų išdraskymas?

– Bet ar galima visa tai pavadinti chaosu?

– Neabejoju. O ir dabartinės lietuvių kalbos žodynas nurodo, kad chaosas yra netvarka, painiava, suirutė.

– Tai tu įsitikinęs, kad Brazauskas, Landsbergis ar Vagnorius sąmoningai siekė tos netvarkos? To vadinamo chaoso?

Continue reading „Apie kultūrą be tradicijų, be praeities ir ateities”