Ramzanas Kadyrovas. AP/Scanpix nuotr.

Rusijos pietinio Čečėnijos regiono lyderis Ramzanas Kadyrovas, kuris tariamai praėjusią savaitę buvo paguldytas į ligoninę Maskvoje dėl įtariamo susirgimo koronavirusine infekcija, antradienį dalyvavo vyriausybės susitikime, tačiau apie ligą nieko neužsiminė.
 
Praėjusį ketvirtadienį žiniasklaidoje, įskaitant Rusijos valstybines naujienų agentūras, pasirodė pranešimai, kad R. Kadyrovas buvo nuskraidintas į Maskvos ligoninę gydymui, bet Čečėnijos pareigūnai šių pranešimų nei patvirtino, nei paneigė.
 
43 metų regiono vadovas antradienį savo „Telegram“ paskyroje rašė, kad antradienį prižiūrėjo susitikimą dėl koronaviruso, ir pridūrė, kad padėtis Čečėnijos ligoninėse yra stabili. Kartu su internete paskelbta žinute R. Kadyrovas paskelbė nuotrauką, kurioje jis ir kiti pareigūnai sėdi prie didelio ovalaus stalo.
 
R. Kadyrovas Čečėnijai vadovauja po tėvo Achmado žūties 2004 metais, jis artimas prezidento Vladimiro Putino sąjungininkas bei yra kaltinamas įvairiais žmogaus teisių pažeidimais Čečėnijoje.
 
Jo požiūris į koronavirusą atmestinas. R. Kadyrovas gydytojus, kurie skundėsi dėl apsaugos priemonių trūkumo, pavadino „provokatoriais“, kurie turėtų būti atleisti. Regiono vadovas, be kita ko, teigė, kad asmenys, pažeidę karantino taisykles, turėtų būti „nužudyti“.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.05.27; 06:43

Šnipnėjimo paslaptys. Espionage history archive.com

Slaptai.lt skelbia ištraukų iš užsienio spaudoje pasirodžiusių panešimų apie KGB veiklą. Omenyje turime „The Daily Beast“ leidinio publikacijas, kurias, remdamasis anksčiau dar niekad niekur neviešintais KGB vadovėliais, parengė Maiklas Veisas (Michael Weiss). Skelbiame ne viską – tiesiog tik tas ištraukas, kurios, mūsų supratimu, svarbiausios, aktualiausios, arčiausiai mūsų.

Taigi Jūsų dėmesiui – keletas pasakojimų iš iki šiol tik tarnybiniam naudojimui skirtų KGB vadovėlių.

Michael Weiss / The Daily Beast

„Tai trečiasis ir finalinis straipsnis iš ciklo, pagrįsto anksčiau niekada neviešintais KGB vadovėliais, – tais sovietinės žvalgybos valdybos, kurioje Vladimiras Putinas tarnavo operatyviniu darbuotoju ir kuri suformavo jo pasaulėžiūrą, vadovėliais“, – rašo The Daily Beast žurnalistas Maiklas Veisas

Trečiajame straipsnyje „nagrinėjama, kaip KGB operatyvininkai būdavo mokomi išnaudoti sovietinius piliečius (taip originale, nors toliau dažniausiai kalbama apie emigrantus, neturėjusius sovietų pilietybės, – red. past.) užsienyje savo žinybos tikslams, nepriklausomai nuo jų noro“, – rašoma leidinyje.

Autorius tęsia: „Nors Putinas fetišizuoja „suvereniteto“ sąvoką, kai tai jam patogu (paprastai kai nenori, kad JAV kištųsi į tų užsienio valstybių reikalus, į kurių reikalus jis linkęs kištis pats), jam nustoja egzistuoti valstybinės sienos, kai jos bando apriboti žlugusios imperijos metafizinių našlaičių veiklą arba tų, kurios išdavė jos nuostabaus atkūrimo reikalą“.

Buvusio CŽV rezidento Maskvoje Džono Saiferio požiūriu, „idėja, jog Kremlius gali kreiptis į būrelį rusų emigrantų, kad tie sutvarkytų slaptą finansinį kanalą, jungiantį jų tėvynę su egoistiškomis politinių interesų grupėmis JAV, atitinka Kremliaus išdėstytą politiką“, sakoma straipsnyje.

„Trečiasis ir finalinis perimtų KGB dokumentų komplektas, vienos Europos žvalgybos tarnybos perduotas leidiniui The Daily Beast, demonstruoja, kokią paranoją jautė „Maskvos centras“ rusams emigrantams. Dokumentas, pavadintas „Sovietinio kultūrinių ryšių su tėvynainiais užsienyje komiteto panaudojimas valstybės saugumo agentūrų interesams“ panašus į du ankstesnius – visas sutelktas į pavojus kontržvalgybos sferoje ir galinčius žlugti operacijas.  

Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai

Nuo dviejų kitų jis skiriasi tuo, kad jame daugiau konkrečių kai kurių fiasco detalių ir net minimos pavardės (arba bent jau slapyvardžiai)“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, dokumentas „buvo išleistas tarnybiniam naudojimui KGB 1968 metais – „siaubingais metais“ sovietų žvalgybos tarnyboms, kurios nesugebėjo numatyti ir išvengti Prahos pavasario“.

„Kažkuo ta šaltojo karo šnipinėjimo metodų atgyvena yra tiek paminklas tam, kaip Vakarai mikliai manipuliavo emigrantais, tiek ir emigrantų verbavimo Maskvos interesams vadovėlis“, – sakoma straipsnyje.

„Antai, mes sužinome, kad 1965 metais Hanoveryje (VFR) buvo įsteigta „maža patriotinė grupelė“ (eufemizmas, reiškiantis organizaciją, kuri buvo priedanga dalyvauti sovietams), ir įsteigė ją toks Simeonovas, apie kurį dokumente pranešama, kad jis – „Tėvynės išdavikas, savo laiku sovietinio teismo griežtai nuteistas už akių“, – rašo autorius.

Pasak Veiso, grupės nariams buvo organizuojamos kelionės į VDR susitikimams su Sovietinio kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais. „Komitetas ir, atitinkamai, jo darbą prižiūrėjęs KGB manė, kad Simeonovas ir jo aplinka perduoda tikrą informaciją apie jų likimo brolių – emigrantų Hanoveryje – veiklą.

Bet buvo ne taip. Visoje grupėje knibždėjo Vakarų Vokietijos „kurmių“. KGB atskleidė apgavystę tik aptikusi, kad grupės „globėjas“ buvo katalikų kunigas, gailestingai suteikęs savo bažnyčioje patalpas susirinkimams ir dažnai juose lankęsis. „Kunigo patikrinimas operatyviniuose sąrašuose parodė, kad mes turėjome reikalą su buvusiu hitleriniu karininku, …kuris palaikė ryšius su vietinėmis policijos valdybomis“, – rašo autorius, cituodamas vadovybę. Taip pat buvo padaryta išvada, kad Simeonovas – „provokatorius“, dirbantis VFR naudai.

„Bet, užuot nutraukęs ryšius, KGB pakeitė operacijos pobūdį – jau nebesistengė vadovauti grupei, o stengėsi per ją aptikti į ją įsiterpusių Vakarų Vokietijos agentų tinklą. Rusai net primetinėjo, gal galima kai kuriuos vokiečių agentus pagrobti. Tačiau, remdamasi šia istorija, vadovybė pabrėždavo, kad reikia ne tik daryti įtaką emigrantams skleidžiant ideologiją, bet įsakinėti jiems ir juos visiškai kontroliuoti, kad jie netaptų priešo žvalgybų laimikiu“, – sakoma straipsnyje.

Vadovybė taip pat pranešė, kad kontržvalgyba Kanados policijos sudėtyje įterpė į ukrainiečių diasporą Kanadoje kažkokį žmogų, slapyvardžiu Chameleonas, kuris buvo tarpininkas – apiformindavo prašymus kelionėms į SSSR. „Chameleonas darė Otavai tai, ką jam norėjo pavesti Maskva, – tyrinėdavo emigrantus verbavimui ar sekimui, sudarinėjo jų psichologinius profilius, vertino, kaip jie žiūri į SSSR, aiškinosi, ar jie turi ryšių su „pažangiomis“ (t. y. „prosovietinėmis“) organizacijomis Kanadoje, o jeigu turi, tai kokių. Visa ta informacija būdavo pateikiama Chamelono kuratoriams policijoje“, – sakoma straipsnyje.

Veisas pateikia dar vieną istoriją: „Bekeris priklausė Belgijos Sovietų piliečių sąjungai (SPS) – emigrantų asociacijai, kurios nariai reguliariai lankėsi SSSR ir net susitikinėjo su Kultūrinių ryšių komiteto bendradarbiais“. Belgijos kontržvalgyba, sužinojusi apie Bekerio planus apasilankyti SSSR, apklausė jį apie „SPS reikalus, jo ketinimus vykti į kelionę“, o paskui pasiūlė jam užsiverbuoti.

„Jie šantažavo jį, panaudodami nenurodomą medžiagą kažkokios „storos dosje“ pavidalu, kaip tai minima KGB vadovėlyje. Bekeris atsisakė bendradarbiauti. Jį paleido, išdavę jam karininko, kuris bandė jį šantažuoti, telefono numerį ir patarę jam su juo susisiekti, jeigu „kiltų kokių nors sunkumų su kelione“. Užuot tai daręs, Bekeris nuėjo tiesiai į Sovietų ambasadą Briuselyje ir nieko neslėpdamas papasakojo, kas nutiko“, – sakoma straipsnyje.

Emigrantai iš Rusijos Amerikoje užėmė atsakingus postus versle, vyriausybinėse įstaigose ir ginkluotosiose pajėgose. „Visa tai darydavo juos pageidaujamais objektais gana specifinėms „Komiteto iniciatyvoms“, – rašo autorius.

„Dokumente pasakojama istorija apie „Kapitoną“, kuris buvo prisidėjęs prie „slaptos veiklos JAV armijoje“. Kapitono dėdė, slapyvardžiu Senis, parašė laišką Kultūrinių ryšių komitetui, pranešdamas, kuo jis, jo giminaičiai ir draugai užsiima Valstijose. Jis paminėjo sūnėno pareigas – gal per nerūpestingumą“, – sakoma straipsnyje. Susirašinėdama su Seniu, rezidentūra patvirtino, kad Kapitonas – KOP žvalgybos karininkas, ir bandė jį verbuoti, bet planas žlugo.

„Kai mūsų agentas aplankė Senį, per kurį mes ketinome prieiti prie Kapitono, ir prisistatė esąs Sovietų pilietis, Senis nedelsdamas jį perspėjo, kad apie jo susirašinėjimą su Sovietų komitetu žinoma FTB, periminėjusiam visus tuos laiškus. Jis pasakė, jog jam pavesta nedelsiant informuoti FTB apie žmones, kurie pas jį ateis ir domėsis Kapitonu. Senis patarė mūsų žmogui daugiau pas jį nesilankyti, kad išvengtų nemalonumų“, – cituoja autorius vadovėlį.

Pasak buvusio CŽV bendradarbio Styveno Holo, Sovietų valdžia „visada laikė tuos atvykėlius tinkamais objektais operatyviniam naudojimui, nors jie ir pabėgėliai“ (iš SSSR, – red. past.). 

capman
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas

Veisas komentuoja: „Palyginkime šią situaciją su dabartine. Įvažiavimas į Rusiją ir išvažiavimas iš jos beveik neribojami, jeigu jūs iš ten nepabėgote dėl politinio spaudimo. Rusai sukaupia turtų greičiau ir daugiau, žymi dalis tų turtų saugoma (arba slepiama) užsienyje visos kartos oligarchų-milijardierių, kurie praturtėjo iš tėvyninės naftos bei dujų industrijos, o pastaruoju metu persimetė į tarptautinius finansus, nekilnojamąjį turtą, sporto komandų įsigijimą ir dar daug ką. Tokie pasakiškai turtingi rusai, gal ne emigrantai tradicine prasme (labai daug kas iki šiol gyvena, mažų mažiausiai retkarčiais, Maskvoje), bet jie laikomi viešais Putino režimo pavyzdžiais, „kultūrinės diplomatijos“ veikėjais, ir jie pašaukti kurti giliai korumpuotos kleptokratijos teigiamą įvaizdį. Ar jie stebimi? Dabartiniame pasaulyje KGB įpėdiniams nebūtina naudotis šviesiais vaikystės prisiminimais, jie gali remtis gerokai labiau įtikinančiais argumentais – pinigais“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The Daily Beast

2017.01.09; 05:41

2016 metų lapkričio 10-ji tapo dar viena iš ypatingesnių mano neramiame gyvenime dienų.

Tai įvyko Žaiginio miestelyje, šalia Šiluvos. Gražiai atrestauruoto mūrinio pastato vidiniame kieme įkalėme du laikinai iš lentelių sukaltus kryželius. Jais iš anksto pasirūpino atsivežti atsargos karininkas Jeronimas Kraulys. Neįtikėtinos energijos, 93-jų metų sulaukęs senukas. Jisai vykdo Vilniaus apygardos Vietinės rinktinės narių (žinomos kaip Plechavičiaus armija) vado pareigas. Tai dienai buvo pasipuošęs munduru, nusagstytu medaliais ir kitais nuopelnų bei garbės ženklais. 

Seime surengta paroda "Karas po karo", pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Seime surengta paroda „Karas po karo“, pasakojanti apie Lietuvos partizanų kovas su sovietiniais okupantais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mūsų, į šią gyvenvietę atvykusių grupelėje buvo ir kitas garbus karininkas, majoras Antanas Burokas, Krašto apsaugos bičiulių klubo pirmininkas. O taip pat ir nenurimstantis, nepavargstantis Juozas Dingelis, Lietuvai pagražinti draugijos vadovas. Suprantama, toje ceremonijoje dalyvavo ir vietiniai: Šiluvos seniūnijos (kuriai priklauso miestelis) seniūnas, Žaiginio bendruomenės pirmininkas, Raseinių rajono kultūros darbuotoja.

Kuklius simbolius įkalėme ten, kur aš nurodžiau. Atvykęs į Žaiginį po 60-ties metų!.. Savimi stebėjausi: vizualinė atmintis veikė puikiausiai. Sunku buvo tik su pavargusia širdimi… Buvusios klebonijos, paskui „stribų“ ir specdalinių, vėliau – kolūkio kontoros, o dabar – Žaiginio bendruomenės namų vidiniame kieme tebeguli užmiršti nukankintų partizanų palaikai. Dar pusgyvius juos surišo spygliuotomis vielomis ir sugrūdo į… kareiviškas išvietes. Penki vyrai į vieną išvietę, po kurio laiko – trys į kitą…

Su mumis buvo atvykę ir kariuomenės inžinerinio bataliono specialistai. Tikėjomės metalo ieškikliu aptikti vielos likučių, kokią nors sagą… Tačiau ne tik nurodytose vietose, bet ir aplink aparatas signalizavo. Pasirodo, kad jisai reaguoja į bet kokį metalinį atsitiktinai dirvoje ar jos paviršiuje atsiradusį daiktelį: alaus kamštelį, nuo saldainio numestą foliją… Žodžiu, sumanytas eksperimentas tą dieną mums nepasisekė.

Tai, apie ką prakalbau, panašu į įvykusį kraupų trilerį. Vargu ar mūsų jaunuomenei (ir ne tik jiems) anų metų įvykiai ir procesai besuvokiami. Tai bus ir viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau pagarsinti šiaip lyg ir eilinę istoriją.

Bet čia pat skaitytojas mane užspaus į kampą: o kuo aš, šių eilučių autorius, čia dėtas, kuo ir kaip susijęs su šia kraupia paslaptimi? O jeigu susijęs, tai kodėl taip pavėluotai prabilau… Pasiaiškinimą pradėsiu nuo paskutiniojo „kaltinimo“.

Suprantama, jau Nepriklausomybės metais maniau, kad ši istorija žinoma ne man vienam ir yra užregistruota. Praėjus ilgesniam laikui lyg ir įsitikinau, kad gal ją žinau aš vienintelis. Kankinamas atminties, istorijos – įvykio aprašą pateikiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui. Praėjo daug metų – iš ten tyla. Kodėl? Nebandžiau išsiaiškinti, tik numanau… Skatinamas savojo „saulėlydžio“, nusprendžiau žingsniuoti iš naujo, tik kitu keliu. Jo kryptį rodo iš Vilniaus kartu su manimi atvykę asmenys…

Atsakysiu ir į numanomą man primesti pirmąjį kaltinimą. Šiuo klausimu situacija subtilesnė, reikalaujanti detalesnio paaiškinimo. Juolab, kad tai liečia dar ir kitus, toli gražu ne vien su mano asmeniniais išgyvenimais susijusius aspektus.

…Baigęs Joniškėlio ž. ū. technikumą (su pagyrimu), tais pačiais 1954 metais pradėjau studijas Maskvoje, tuomet Timiriazevo vardu vadintoje žemės ūkio akademijoje. 1959 metais ją baigęs, gavau „mokslinio agronomo-ekonomisto“ diplomą. Vadinamojo „chruščiovinio atšilimo“ metais būdamas studentu (1956 m.) „įsigijau“ partinį bilietą (t. y. tapau komunistu…). Bilietas man buvo puiki priedanga užsiimti ir „kitais reikalais“…

Romualdas Grigas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Romualdas Grigas, šio teksto autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Po tragiškų Vengrijos įvykių, tais pačiais 1956 metais, vėlai rudenį su bendrataučiais susiorganizavome į Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansamblį. Sunkus buvo kelias, labai sunkus… Tapau ne tik šio ansamblio pagrindiniu organizatoriumi, bet ir savotiška ideologine jo priedanga. Entuziazmo skatinami jau Naujųjų metų išvakarėse publikai pateikėme dviejų dalių koncertą. Visus skubinau dėl dviejų priežasčių. Artėjo egzaminų sesija ir atostogos. Privalėjome palikti įdirbį, kad nereikėtų organizuotis iš naujo. Antra, norėjosi signalizuoti Lietuvai gerą žinią… Nes tuo metu Lietuvoje vyko maištavusių studentų (Kaune ir Vilniuje) represijos. Tuo koncertu ir ansamblio apsireiškimu per spaudą ir kitais kanalais, mes signalizavome negęstantį tautinio sąmoningumo gyvybingumą.

Mūsų ansamblis repetuodavo Maskvos Energetikos instituto erdviuose Kultūros rūmuose, bet tą kartą (pirmąjį) koncertavome „Timiriazevkoje“ – mano studijų prieglobstyje. Dera pripažinti: koncertas buvo silpnokas. Sušokti tautiniai šokiai. Kažką sudainavo greitomis suręstas choras… Padėtį gelbėjo tuometiniai Čaikovskio konservatorijos studentai. Keletą iš jų šio pasakojimo proga taip pat įvardinsiu. Tai: smuikininkas Paulius Juodišius (Abezėje 1942 m. nužudyto generolo sūnus), fortepijonu tuomet pagrojęs vargonininkas Leopoldas Digrys, violončelininkas Romualdas Kulikauskas, solistė Birutė Almonaitytė (išgyvenusi dramatišką savo gimtinės ir šeimos lemtį). Visi jie vėliau Lietuvoje išgarsėjo kaip aukščiausios klasės atlikėjai.

Vadovaujantis tęstiniu loginiu mąstymu (ir pasiaiškinimu), dera pateikti dar vieną reikšmingą detalę. Ji tiesiogiai susijusi ne tik su mano asmeniniu gyvenimu, bet ir su dramatiško įvykio Žaiginyje paslapties atskleidimu.

1957 metų sausio pradžioje vyko „Timiriazevkos“ partinė konferencija. Ji buvo skirta pasmerkti ne tik sovietiniais tankais sutraiškytą Vengrijos revoliuciją bei Maskvoje įmonėse ir aukštosiose mokyklose apsireiškusius maištautojus. Buvo „koliojami“ ir bruzdėjimai, vykę tuometinėse Pabaltijo sovietinėse respublikose. Kažkuris iš ideologinių pranešėjų iš tribūnos mestelėjo frazę: „Mes Lietuvai atnešėme laisvę, išvadavome iš buržuazijos retežių, o jie ten vis dar „maištauja“… Tarsi prisukta ir atleista spyruoklė pašokau iš salės vidurio ir įsiprašiau į tribūną. Tą minutę prisiminiau Marksą… Savo emocijų nesuvaldančią kalbą pradėjau nuo klasiko. Sakau: jisai yra rašęs, jog įvykus rimtiems nusikaltimams, reikia analizuoti juos pagimdžiusias sąlygas…

Kalbėjau apie tai, kokiomis priemonėmis buvo Lietuvai suteikta „laisvė“ ir kokioje būklėje yra atsidūrusi lietuvių tradicinė kultūra… Klausytojų pilna salė triukšmingai pasidalino į dvi diametraliai priešingas stovyklas. Ypač mane palaikė vadinamoji „galiorka“… Po šio įvykio su manimi pradėjo sveikintis net keli docentai.

Tąkart salę sutramdė išėjęs į tribūną akademijos rektorius prof. Loza. Jis išsakė nuosprendį: „Grigas ne mūsų žmogus… Juo reikia rimtai susidomėti…“ Supratau: rektorius yra puikiai informuotas apie mano, kaip „nacionalisto“, pasirodymą su ansambliu jo kontroliuojamoje „teritorijoje“.

Po šio įvykio sapnavau košmariškus sapnus. Laukiau partinių susirinkimų, kurie mane pasmerktų, nubaustų… Nubaudė… Davė man partinį įpareigojimą – būti fakulteto Raudonojo kampelio viršininku (načalnik Krasnovo ugolka)… Buvo tais laikais tokia visuotinai praktikuojama ideologinės propagandos struktūra. Po metų pasisekė „načalniko“ pareigų atsikratyti. Tik vėliau supratau (ir gavau įrodymų): mane gelbėjo partorgai, abu ukrainiečiai. Fakulteto – Nikitenka, akademijos – pulkininkas (karinės katedros dėstytojas) Prochorenka. Po kelių metų su Nikitenka susitikome jo iniciatyva. Su neįtikėtinomis detalėmis jis tada (1963-siais metais) ilgai pasakojo apie asmeniškai išgyventą ukrainiečių tautos naikinimo mechanizmą, žinomą „golodomoro“ vardu.

Pagal savo agronomo-ekonomisto studijų programą, 1957 metais atlikti kelių mėnesių praktiką pasirinkau Lietuvą. Įvertinau savo komplikuotą „ideologinę“ padėtį. Apmąsčiau ir planus, aptartus su Maskvoje studijuojančiais latviais bei estais jungtis į bendrą klubą – ansamblį, kuris paskui buvo pagarsintas iš kažkur mūsų tuomet atkapstytu „Balticum“ vardu… Tuokart pasinaudojau pažintimis ir, vietoj žemės ūkio specialybės praktikos, įsidarbinau Lietuvos Komunistų partijos Tytuvėnų rajono komiteto instruktoriumi… Tais metais, ypač trūkstant inteligentijos, turinčios partinį bilietą, „rajkomų“ instruktoriais dirbdavo atsitiktiniai, neretai žemos kultūros asmenys. Jų tarpe tada pasirodžiau savotiška išimtimi.

Apsigyvenau Žaiginio bažnytkaimyje, 8 kilometrai į pietus nuo garsiosios Šiluvos. Man buvo priskirta „šefuoti“ tris nuskurdusius kolūkius. Aikštingai didžiavausi mūsų pačių sugalvota ir (per dideles pastangas) Komjaunimo Centro komiteto leista nešioti lietuvių ansamblio uniformine kepuraite. „Kentėjau“ ją ir per vasaros karščius, nes prie jos, man regis, labai derėjo modernus švarkas, kurį po didelių paieškų buvau aptikęs viename iš Maskvos univermagų. (Skaitytojui priminsiu: tais laikais vadinamųjų plataus vartojimo prekių buvo ypatingas deficitas.)

Įgijau pasitikėjimą ir iš „kairės“, ir iš „dešinės“.

Vieną gražią dieną mane aplanko Šaukoto kolūkio (už 15 km nuo Žaiginio) pirmininkas. Pats vairuodamas sunkvežimį (lengvųjų automobilių pirmininkai tada negaudavo). Dėl visa ko ant sėdynės buvo pasidėjęs automatą. Mane bičiuliškai perspėjo: miškuose kažkas dar tebevaikšto… Vėliau sužinojau, kad tais metais po miškus tikrai tebetrainiojosi „KGB“ agentai – provokatoriai… Po jo išvykimo supratau: turėjo apmąstytą tikslą.

…Nelauktas svečias man parodė tas vietas, kur į kareiviškų išviečių duobes (srutas) buvo sumesti ir užkasti, kaip jisai pats man pabrėžė, nukankinti, bet dar pusgyviai partizanai. Mane nustebino ir jo prisipažinimas, kad pokario metais buvo stribitelių politrukas. Prisimenu jo vizitą labai aiškiai ir jį patį, turėjusį kažką daugiau, nei masinio lietuvių tautinio pasipriešinimo slopintoją – budelio portretą… Šioje vietoje manau tikslingu pastebėti, kad „išvadavus“ Lietuvą dar tolokai buvo iki karo pabaigos. Mūsų šalyje buvo paskelbta masinė jaunų vyrų mobilizacija. Jos išvengti (ir žūti šturmuojant Berlyną) buvo du variantai: tapti partizanais arba stribiteliais. Anas kolūkio pirmininkas buvo pasirinkęs antrąjį variantą…

Mane iki šių dienų tebelydi siaubo vaizdas, kurį tada (ir po to) išgyvenau svečio pasakojimo metu… Po vieną iš rūsio sutempiami partizanai… Guldomi ant ištiestų spygliuotų vielų ir krūvon suveržiami… Tebelydi lyg ir išsiaiškinta mįslė, kodėl svečias tą paslaptį būtent man atskleidė? Kodėl žengė tą, tada gana rizikingą, žingsnį? Jo išpažintį bandau aiškinti vienu ir tuo pačiu psichologiniu motyvu. Norėjo nors dalelyte su kuo nors pasidalinti ir atsikratyti jį patį kankinančios dalyvavimo nusikaltime atminties. Žinoma, kad rizikavo pasitikėdamas manimi. Matomai, mane „perkandęs“ iš kitų susibūrimų rajono partiniuose susirinkimuose. Bet ir žinodamas, kad esu maskviečių lietuvių studentų ansamblio organizatorius (viešai nešiojantis uniforminę kepuraitę). O gal būtent ta pastaroji detalė ir paskatino jį apsispręsti. Pamenu: tai būta gražaus, Kristaus amžiaus blondino, su mėlynomis mąsliomis akimis.

Vadinamieji „stribai“ buvo savotiškas bolševikinės invazijos ir prievartos instrumentas, okupacijos priedanga. Instrumentas skirtas ne tiek ginklu naikinti partizaninį judėjimą, bet sukiršinti, supriešinti pačius lietuvius, ypač „kietakakčius“ kaimo gyventojus. Struktūra sugalvota provokuoti išdavystes ir beprasmes žudynes, masines nekaltų žmonių tremtis, kankinimus ir lagerius. Pagrindiniais iniciatoriais ir žiaurių akcijų vykdytojais buvo „KGB“ specdaliniai, kuriais, berods, iki pat 1952 metų buvo nusėti visi Lietuvos miesteliai ir net stambesni kaimai.

… Minėtą lapkričio 10 dieną atvykome į Raseinių savivaldybę (kuriai priklauso Žaiginys) bendram pasitarimui. Čia radome laukiančius savivaldybės atstovus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro memorialinio departamento direktorę p. Jakubėnienę, Genocido aukų muziejaus direktorių p. Peikštenį. Mums perdavė pluoštelį dokumentų. Tarp jų, šalia „privalomų“ instrukcijų, buvo mano pateiktas partizanų kapaviečių aprašas ir kelių senyvo amžiaus Žaiginio gyventojų apklausos teksteliai. Taip, jie matę prie bažnyčios tvoros likviduotų partizanų kūnus, matę ten, patvoryje, išjudintas žemes; girdėję, kad nušautųjų palaikai būdavo išvežami kažkur…

Mes, atvykusiųjų grupelė, nusistebėjome: kodėl per tuos keletą metų po mano Genocido centrui pateikto aprašo nebuvau pakviestas identifikuoti kraupaus nusikaltimo vietas. Beje, praėję dešimtmečiai „neiškėlė“ nė vieno liudytojo. Lyg ir dar kartą įsitikinau, kad esu likęs vieninteliu, kuriam yra atitekusi atsakomybė dar kartą patvirtinti apie prieš daugelį metų žvėriškai atliktą nusikalstamą aktą. Kalbu taip tebetikėdamas tuo, ką anais metais man kaip didžiausią paslaptį atskleidė sąžinės gabalėlį išsaugojęs Šaukoto kolūkio pirmininkas, buvęs neeiliniu stribiteliu. Tuo pasakojimu yra įtikėję ir mano vilniškiai palydovai.

Bet kapaviečių atkasimas (o tuo pačiu ir aprašyto fakto patvirtinimas) nukeliamas į 2017-sius metus. Jau po šios knygos publikavimo.

Genocido centras, kaip esu pastebėjęs, apsiribojo kelių žmonių apklausa, bylą laikė užbaigta ir padėjo į archyvą. Tačiau mano jau minėtas senukas, pasipriešinimo veteranas Jeronimas Kraulys parodė ypatingą atkaklumą. Mūsų išvykos tikslą ir susitikimą Raseiniuose derino su įvairiomis institucijomis… Tarp jų buvo ir kariuomenės inžinerijos batalionas. Gal dėl to mūsų „apsireiškimas“ ir siekis patikslinti užkastų partizanų vietas kai kurioms institucijoms sukėlė lyg ir sumaištį. Raseinių susitikime dalyvavęs Genocido aukų muziejaus direktorius prasitarė, kad palaikų atkasimo ir perlaidojimo operacija kainuos apie 10 tūkstančių eurų… Panašu, kad visi viešieji projektai mūsų šalyje įtartinai dėsningai brangsta…

Išvažiuodami iš Žaiginio matėme sujaudinto, nuoširdžiai susirūpinusio, kukliomis pajėgomis disponuojančio seniūno, o šalia jo – lyg ir pasimetusio vietinės bendruomenės seniūno veidus. Kaip toliau reikės elgtis (ir bus kitų institucijų elgiamasi) sprendžiant užduotą mįslę? Kaip jausis patys Žaiginio gyventojai? Kasdien matydami savo bendruomenės namų kieme mūsų, „prašaliečių“, atvežtus ir į žemę įkaltus kuklius kryželius? Kiek laiko jie čia tūnos?..

Na, o aš, kaip šio pasakojimo autorius? Neabejoju, kad „piktiems liežuviams“ tai bus papildoma medžiaga toliau skleisti nuodus apie mane, kaip „persivertėlį“ ir net „kagebistą“… Mąstant apie tautos savastį, turime ir tokią, plačias šaknis turinčią lietuvišką tradiciją.

2016.11.21; 04:54

liub

Stebint, kas vyksta šalyje, dažnai kyla klausimas, kiek Lietuvos nenaudai darbuojasi jedinstvininkų, platformininkų ir autonomininkų (dar turbūt reikėtų pridėti ir tuos, kurie mąsto kaip stribai).

Tokia problema, manau, išlieka ir ilgai dar išliks, nes po 1991 m. sausio 13-osios įvykių dalis jų niekur nepasitraukė – gyvena tarp mūsų įsitrynę į įvairias pareigas ar postus, juos keičia jų vaikai, ir daugelis užsiima ardomąja veikla, kuri ypač suaktyvėjo pastaruoju metu, nes artėja rinkimai. Be abejo, vienokiu ar kitokiu būdu juos remia nedraugiškų kaimyninių šalių atitinkamos tarnybos. Visa tai akivaizdu iš faktų, kuriuos stebiu įvairių renginių metu, bei iš publikacijų žiniasklaidos priemonėse. Juos čia ir išdėstysiu.

Continue reading „Provokatoriai ir provokacijos“

tumaviciute_slaptai

Šiais metais Kovo 11-oji Vilniuje priminė Sąjūdžio laikų nuotaiką: vėliavų jūra, ištikimybę Lietuvai skanduojančios merginos ir vaikinai, pažįstami signatarų, buvusių Gulago kalinių, tremtinių veidai.

Kolonos priekyje didžiulėmis raidėmis švietė Justino Marcinkevičiaus prisipažinimas „Didžiuojuosi, jog esu lietuvis“. Patriotinių tekstų tarpe išsiskyrė vokiečių tautos sūnaus Jurgio Zauerveino žodžiai „Lietuviais norime ir būt“. Gražiai į vėliavų jūrą įsiliejo svečių iš Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos, Italijos, Rusijos, Vokietijos, Šveicarijos bei Švedijos nešamos tų šalių vėliavos. Išvydusi besišypsančią pažįstamą Vilniaus universiteto profesorę ir Vorkutos lagerio kalinį, įsiliejau į eiseną. Staiga man iš dešinės iškilo ilga balta marška su raudonai parašyta vokiška fraze „Juden raus“ (žydai lauk).

Continue reading „Provokatoriai siautėjo nebaudžiami“