Ramūnas Karbauskis

Politinės intrigos

Juoda katė

Visuomenė nesėkmingai bando susigaudyti, kokią programą įgyvendina rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kadangi – tai, ką šio politinio darinio suburti politikai skelbė per rinkimus, nuo dabartinių veiksmų vis labiau skiriasi.

Galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu

Iliuzijų turėta. „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Dainius Paukštė straipsnyje „Saulius Skvernelis galėjo tapti lietuviškuoju Donaldu Trumpu“ lygina naująjį Lietuvos premjerą su naujuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kaip ir JAV lyderis, tokiu pat nenuspėjamu ir kaprizingu, tik turinčiu mažiau patirties, tačiau turėjusiu potencialo tapti tautą ir valstybę atstovaujančiu politiku, pakankamai ryžtingu priimti nepopuliarius, bet šaliai naudingus sprendimus.

Tačiau, anot apžvalgininko, suformavus vyriausybę paaiškėjo, kad S. Skvernelis apsuptas žmonių, kurie neleis atsiskleisti jauno, naujo politiko potencialui. Vladimiras Laucius, Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkas straipsnyje „Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną“, analizuodamas naujausius politinių jėgų reitingų pokyčius, S. Skverneliui priskiria „svieto perėjūno“ savybes – žmogaus metusio policiją dėl politikos, Tvarkos ir teisingumo partiją – dėl socialdemokratų, pastaruosius – dėl valstiečių ir žaliųjų, galinčiu palikti ir juos, ar kuriuos kitus, siekdamas išsaugoti savo populiarumą. Politinių aktualijų apžvalgininkas mano, kad būtent S. Skvernelis šiuo metu yra tas inkaras, tempiantis valstiečių ir žaliųjų laivą žemyn. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos veiksmus po laimėtų rinkimų politologai prilygina kitoms populistinėms jėgoms (Tvarkos ir teisingumo, Naujosios sąjungos, Darbo partijos), po laimėtų rinkimų netrukus pamiršusioms savo deklaruotas vertybes.

Karbauskio ir Skvernelio ideologijos

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Galima sutikti, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjunga elgiasi taip pat, kaip ir kiti populistiniai politiniai dariniai po laimėtų rinkimų, tačiau ši partija ne vienkartinis ir trumpalaikis reiškinys. Pirmiausia todėl, kad Lietuvos politikos padangėje blykčioja pakankamai senai. Pagrindinis valstiečių branduolys formavosi aplink populiarų Ignalinos merą, o šiuo metu europarlamentarą Bronių Ropę, o vėliau, ir aplinkt Ramūną Karbauskį, jų dalyvavimas politiniame krašto gyvenime pastebimas daugiau nei 20 metų. Per tą laiką valstiečiai, liaudininkai, o dabar ir žalieji, patyrė sėkmių ir nesėkmių, tačiau neišnyko ir naujokais politikoje jų nepavadinsi. Negalima teigti ir to, kad jie neturėjo ir neturi nuolatinio savo elektorato bei paramos visuomenėje.

Viena esminių ydų slypi ne tik šios partijos, bet bemaž visų per nepriklausomybės laikotarpį atsiradusių partinių judėjimų susiformavimo modeliuose, kai partijų ideologijos „slepiasi“ tik jų lyderių galvose, o žmonės suburiantys aplink juos, tampa tik mechaniniais lyderių „ideologijos“ multiplikatoriais, o ne tradicinių ir netradicinių partijų ir politinių doktrinų idėjiniais atstovais. Tokį vaizdą matėme ir matome, partijos taip visuomenėje ir vadintos – Paulausko partija, Brazausko partija, Landsbergio partija, Pakso partija ir t.t.

Gerųjų naujienų skleidėjas

Kas slypi jauno politiko ir senojo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderio R. Karbauskio galvoje – nelengva atspėti. Jis bemaž per visą savo polinę karjerą stengėsi laikytis antrame plane ir į viešus lyderius nesiveržė. Tapdamas Kultūros komiteto pirmininku Seime, vėliavnešio vaidmens irgi nepasirinko. Juolab sunkiau atspėti, kokia ideologija slypi naujojo valstiečių ir žaliųjų veido S. Svernelio galvelėje. Viešumoje pasirodydamas su policijos darbo sritimi susijusių įvykių atvejais, atsiskleisti kaip valstybės ir partijos vadovas jis neturėjo galimybių. Gal tik pažymėtina, kad save pristatyti mokėjo, skelbė ne blogąsias, bet gerąsias kriminalines naujienas ir tokiu būdu rinkosi populiarumo taškus.

Nemeta šio išbandyto savireklamos modelio ir dabar. Tarkim, praėjusią savaite per BNS naujienų agentūrą išplatino pranešimą, kuriame S. Skvernelis žada, kad „dėl  galimų pažeidimų įmonei, tiekiančiai žuvies konservus nepasiturintiesiems, bus pareikštos pretenzijos“. Labai gerai, kad bus pagauti ir nubausti nelaimėlius badu marinę verslininkai, tik kuo čia dėtas premjeras?

Būtų naivu manyti, kad vyriausybės vadovas pamiršo, jog vadovauja nebe policijos komisariatui, ir visai nenaivu manyti, kad tai tėra tik reklaminė akcija, nes visuomenėje robinai hudai, tadai blindos ir kt. blogiukų baudėjai, populiarūs. Juk ne premjeras tuos konservus valgė ir fabrikėlį užtiko. Tokie reklaminiai pareiškimai ir tėra tik reklaminiai, jie nieko nepasako apie vyriausybės vadovo gebėjimus ir žmogaus, kuris šį postą užima, vertybinius parsirinkimus.

Nėra abejonių, kad visai kitaip (nereiškia, kad geriau ar blogiau) dirbančią vyriausybė turėtume, jei jai vadovautų Bronius Ropė. Pačiam B. Ropei nežinant, tokį jo vaidmenį įsivaizdavo pilkasis valstiečių kardinolas, tik paaiškėjo, kad jo vizijos šventomis netapo. B. Ropė, racionaliai pasvarstęs, sumanymo vadovauti Lietuvos vyriausybei atsisakė.

Personalijos apie personalijas

Personalijų vaidmuo politinėse partijose Lietuvoje išlieka svarus, o ypač tokių partijų, kurios net ir nedeklaruoja turinčios politinių idėjų ar ideologijų. Tad klausimas, kokią politinę jėgą valdžioje mes šiuo metu turime, kokiomis vertybėmis ji vadovaujasi, kokius sprendimus priims ir, kur Lietuvą per savo valdymo laikotarpį nuves, tampa pakankamai aktualus? Atsakyti reikia, tačiau tai nebus lengva užduotis, kai ideologijos slypi 1 – 2 žmonių smegeninėse.

Daugiausia, tarkim, apie R. Karbauskio „ideologiją“ galėtų papasakoti nebent Greta Kildišienė, kuri buvo iš Seimo piktų žurnalistų išguita ir vargu ar dar norės su visuomene bendrauti. Vargu ar atsiras ir kitas artimesnis pilkojo kardinolo žmogus, kuris savo veiksmais ar žodžiais, taps lyderio idėjų viešintoju, žinodamas, kad už tai nebūtinai bus pagirtas ir įvertintas visuomenės, o ir apgintas, jei kažkas visuomenei nepatiks, paties kardinolo. Kas galėtų žinoti S. Skvernelio „ideologiją“, iš viso keblu nustatyti. Patyręs kriminalistas apdairiai sukaišiojo nereikalingus „įkalčius“ į stalčius, juos užrakino ir raktus pasiėmė.

Popierinė programa jau perdirbimo punkte

Kokią nors prasmę surasti paskaičius Žaliųjų ir valstiečių sąjungos rinkiminę programą – taip pat bergždžias užsiėmimas. Programa parašyta remiantis sociologinių tyrimų duomenimis, turėjusi atliepti visų Lietuvos žmonių lūkesčius, kalbanti tai, ką rinkėjai nori girdėti, kas jiems aktualu ir skauda, gali visiškai nieko bendra neturėti su partijos narių norais, lūkesčiais bei planais, kuriuos jie realizuoja dabar, tapę valstybės vairo valdytojais. Jei vieną ar kitą partijos programinę dalį (viešą kalbą ar partijos vardu paskelbtą straipsnį) ir parašė patys kai kurie partijos nariai, tai ten skelbtų nuostatų ir vertybių reikėtų pas juos ir ieškoti, bendro vardiklio nesurasime.

Kitaip tariant, valstiečių ir žaliųjų partijos rinkiminę programą tenka išmesi į šiukšlių konteinerį ir pamiršti. Iš jos tik tiek naudos, kad galima retkarčiais paskaityti ir apeliuoti į dabartinių politikų sąžinę: „rašėt, žadėjot, sakėt“. Tačiau, jei kas ir turi tokių ketinimų, turėtų atsirinkti, kuris iš žaliųjų – valstiečių lyderių tą sąžinę turi. Tokių partijoje, be abejo, yra, tačiau sprendžiant pagal iki šiol priimamus sprendimus, daugumos partijoje jie kol kas nesudaro.

Mokesčiai ir kultūra

Paprasčiausias, tačiau gan patikimas būdas identifikuoti valdančiosios partijos vertybes – vertinanti darbus tų, kurie dominuoja ir turi galios priimant sprendimus. Pradžia – nenudžiugino. Pirmieji darbai parodė proto stoką. Tačiau protingi ar idiotai politikai bebūtų, jie priima sprendimus, kurie įsigalioja, vykdomi, taigi, darbai daromi. Šie darbai ir atskleidžia vertybes, o jau po to galima diskutuoti, ar jie primityvių instinktų, ar intelektualių pastangų dėka atsirado. Politikų nuveiktų darbų kryptimis tad ir verta pasižvalgyti.

Vienas svarbiausių vertybinių pasirinkimų motyvus atskleidžiantis veiksmas buvo mokesčių reformos pradžia. Tai, kas jau nuveikta – tai padidintas PVM mokestis už šildymą. Kita sritis, visuomenės dėmesio objektu tapusi šią savaitę, – kultūra, kur valdantieji irgi spėjo pasireikšti, nors dar ne darbais, bet ketinimais, kurie, jei bus įgyvendinti, lems reikšmingus pokyčius šalies kultūrai lemiančiu veiksniu 2018 m. ir vėliau.

Duobę kasė, nors dar neįgriuvo

Pirmasis į Lietuvos kultūrai gresiančią finansinio bankroto perspektyvą, straipsnyje „Skolos kultūrai – laikas mokėti“, atkreipė dėmesį Vaidas Joniškis, 15min.lt informacinio portalo apžvalgininkas. Esmė tokia, kad planuojant kitų metų biudžetą Kultūros ministerijos kuruojamoms sritims numatoma finansavimą mažinti 10 proc. (apie 17 mln. eurų), tuo tarpu, kitoms ministerijoms finansavimas mažėtų mažiau, tik 6 proc. Šiame biudžeto formavimo etape, valstybės veiklos sričių išlaidų sumas siūlo vyriausybė, tad nėra abejonių, kur kilo ši iniciatyva, išskirianti kultūrą iš kitų valstybės veiklos sričių.

Lietuvos Respublikos Seimas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kaltinti žmogų, kurio kultūros sampratą atspindi kartą metuose per angelų sargų dieną dievobaiminga veido išraiška bažnyčioje ir, tos pačios dienos vakare, plati šypsena klausantis popso atlikėjų, kur nors VRM kultūros rūmuose, negalima. Popsas – nepatiko, atėmė iš jo alkoholio gamintojų skiriamą paramą ir taip savosios kultūros problemą išsprendė. Vis tik reikėtų ieškoti gilesnės prasmės arba kultūros naikinimo idėjos „naudos“. Tikėtina, kad jei nebūtų kilusi diskusija visuomenėje, kitais metais kultūros ministrė Liana Ruokytė Jonsson, būtų nubudusi kiauromis kišenėmis ir dargi patikėjusi, kad savo rankomis jas praardė, nes vyriausybės pageidavimas buvo „rekomendacinis“, kaip dabar tvirtina premjeras. Tikrasis košmaras prasidėtų vėliau, kai konkrečių milijonų negautų bibliotekos, teatrai, muziejai, kitos kultūros įstaigos, organizacijos ir kūrėjai bei pradėtų pildyti bedarbių, emigrantų arba protestuojančių prieš tokius sprendimus gretas. Tuomet būtų prisiminta, kas Lietuvoje vadovauja kultūrai? Pretendentai du: kultūros ministrė L.R. Jonsson ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas R. Karbauskis.

Pastarasis, tikriausiai, dar labiau nustebtų sužinojęs, kad užuot tapęs Lietuvos kultūros šviesuliu, tampa jos duobkasiu. Šioje vietoje S. Skvernelio vaidmuo pateikiant tokią „rekomendaciją“ biudžeto formuotojams, tampa labai įdomus – toli mato vyriausybės vadovas, pasiūlydamas kultūrai lėšas susimažinti du kartus daugiau, nei kitoms sritims. Atsakymo, ar jis tai padarė sąmoningai ar ne, mes neišgirsime, bet faktas, kad tokiu būdu buvo kasama pakankamai gili duobė po Seimo kultūros komiteto pirmininko postu, o tuo pačiu ir partijos vadovo reputacija, visiškai akivaizdu.

Šeškė rankovėje

15min.lt apžvalgininkas, situaciją susiformavusių kultūros srityje apibūdina dar radikaliau – valdžia skolinga kultūrai ir turi skolą gražinti. Iš tiesų, 2008 m. Lietuvą ištikusios krizės metu, Andriaus Kubiliaus vadovaujama vyriausybė labiausiai apkarpė kultūros srityje dirbančiųjų ir visų kūrėjų pajamas, padidindama jiems mokesčius, t.y. sulygindama juos su kt. sričių darbuotojų mokesčiais, nesigilinant į tai, kad kultūros produktai dažniausiai nėra parduodami tiesiogiai, kaip plaktukai ir svogūnai. Apie tai, kaip Lietuva atpažįstama pasaulyje, tų pačių svogūnų ir plaktukų pirkėjų, tuo metu nebuvo svarbu. Nesvarbu buvo ir tai, kad honoraras, kurį gauna kūrėjas, dažnai buvo visos jo pajamos ir, kad padidinti honorarus dėl kažkokių A. Kubiliaus sprendimų niekas neketino, juolab, kai per ekonomiką ritosi finansinių nuostolių bangos.

Kitose Europos šalyse, netgi krizės sąlygomis, kūrėjams buvo stengiamasi padėti, mažinami mokesčiai ir, juo labiau, jie nedidinami. Lietuva nuėjo priešingu keliu. Tad ar reikia stebėtis, kad vis mažiau lietuvių puoselėja patriotinius jausmus palikdami tėvynę. Galima manyti, kad S. Skvernelio vyriausybė tokią valstybės valdytojų nuostatą kultūros atžvilgiu paveldėjo, tačiau to nepakanka paaiškinti ne kosmetinį (kaip ir visiems), bet dvigubai didesnį kultūros srities galimybių bei kūrėjų pajamų apkarpymą – tai jau yra dabartinio premjero individualus sumanymas. Ar ši smulki intrigėlė reiškia, kad premjeras pagalvojo, kokiomis kortomis ir su kuo žais politinį pasjansą 2018 metais? Juk, kaip ir Darbo kodekso priėmimo atveju, jis būtų turėjęs visas galimybes pareikšti, kad tai ne jo, o Seimo kultūros reikalų komiteto ir Kultūros ministerijos arba kūrėjus vienijančių organizacijų bėdos ir rūpesčiai, kuriuos jis suprantąs, bet spendimus galės priimti tuomet, kai visos šios grupės susitars tarpusavyje.

Kuriama sugriaunant

Jei toks planas ir buvo, jis ne visai pavyko. Visuomenėje kilus nerimui dėl numatomo kultūros finansavimo mažinimo, buvo pažadintas ir Kultūros komiteto Seime pirmininkas. Tačiau jis nieko paguodžiančio nepasakė. Anot R.Karbauskio, artėja nauja finansinė krizė, bet kultūra turi išlikti. O kokiu būdu tai įvyks, ar kuriant naujus komerciškai patrauklius serialus, ar dainas apie artojų ir gyvulių augintojų rūpesčius, ar kitais būdais, paliko spėlioti kultūros atstovams, vis dar ieškantiems auksinių žuvelių valstiečių ir žaliųjų rinkimės programos liūne. Šiaip ar taip, R. Karbauskis turėjo jau ir dabar patirti, kad saugus Kultūros komiteto pirmininko kabineto užkaboris Seime nėra nei toks saugus, nei patogus, kaip galėjo atrodyti – ne saulėgrąžoms gliaudyti, tręšti ir auginti skirtas.

Vyriausybės skolos kultūrai įvardinimas susišaukia ir su kitu valdančiųjų darbeliu kuriant darnią ir turtingą Lietuvą – PVM mokesčio padidinimu didžiajai daliai Lietuvos gyventojų.

Smulkios, bet visuomenei skausmingos intrigos

Šiuo atveju, derėtų atkreipti dėmesį į formuluotę: mokesčio didinimas įvardinamas kaip lengvatos panaikinimas. Kad mokestis būtų lengvata, tikriausiai sunku suvokti bet kuriam sveiko proto žmogui. Jį sumokėjus palengvėja tik piniginė, ne pajamos ir ne gyvenimo kokybė. Mažiau sumokėjus – piniginė palengvėja mažiau, dar lieka lėšų ir kultūrai, tarkim, bilietui į teatrą, daugiau sumokėjus – piniginė plonėja, kol galiausiai jos ir nebereikia, juk tuščios nesinešioti. Negi Vyriausybės vadovas to nesuprato, ar jis piniginės neturi, gyvena iš aukų natūra ir minta konservais skirtais skurstantiesiems. Ko gero, taip nėra. Taigi, kokiais vardais, netgi priešingais nei yra iš tiesų, dalykus bevadintume, jų turinys nepasikeičia. PVM didinimas ir buvo didinimas, o ne kažkokios neteisybės ištaisymas, kaip gudriai norima visuomenę įtikinti.

Piketas prie Vyriausybės rūmų. Užrašas skelbia: „Gyvenimas per brangus”. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Belieka konstatuoti, kad valstiečių ir žaliųjų valdžia, savo veiklą pradėjo padidindama mokesčius didžiajai daliai Lietuvos piliečių, šilumos energijos vartotojų. Tokiu būdu, socialinė atskirtis taip pat yra didinama. Šiuo atveju, atkreiptinas dėmesys į dar vieną, ne visai sąžiningą biudžeto formuotojų gudrybę. Teigiama, kad daliai šilumos vartotojų (apie 260 tūkst. asmenų) šilumos pabrangimas bus kompensuotas, jiems mokamos pašalpos.

Tačiau tikslių skaičių, kiek žmonių prašys paramos, šioje deklaracijoje yra tiek, kiek turima informacijas apie šiuo metu paramos prašančiųjų asmenų skaičių. Kita dalis, kuri dar tik prašys, išburta iš kavos tirščių, nors tirščiai ir tikri. Iš tiesų, nei dabar, nei po šilumos pabrangimo, ne visi žmonės yra ar taps paramos prašytojais – vieni dėl žmogiškojo orumo, kiti dėl informacijos stokos, trečioji grupė, dėl apatijos – gyvena kažkaip ir nieko iš valstybės nebesitiki. Kitais metais jiems numatytų milijonų dalis biudžete, kuriai ramia sąžine pritars visi politikai tikėdami, kad daro gerą darbą, taps tik pinigų rezervu, kurį Vyriausybė galės panaudoti saviems tikslams, kurių visada, vis naujų ir naujų susiranda.

Gudrybė, kai biudžete atsiranda išlaidų eilutės iš anksto žinant, kad jos nebus išnaudotos, leidžia Vyriausybei metų pabaigoje pareikšti, kad biudžetas yra perteklinis, ekonomika kyla ir t.t., – visa tai ne naujas, bet gana efektyvus „gerųjų naujienų“ arba savireklamos modelis. Nejauku, kad šiuo atveju bus apgaunamas labiausiai pažeidžiamas visuomenės sluoksnis – žmonės, kuriais save gerbianti valstybė ir turėtų pasirūpinti. Jei Lietuvoje egzistuotų tik „sėkmės istorijos“, kurios taip atkakliai reklamuojamos visais viešinimo kanalais, kad jomis galbūt įtikėjo ir pats valstiečių bei žaliųjų Seimas bei jų Vyriausybė, nebūtų ištikę taip, kad jau artėjama prie skaičiaus su 6 nuliais šalies gyventojų, kurie iš šalies pabėgo sėkmės istorijų kurti ne Lietuvoje. Viena iš priežasčių – nesėkmės istorijos tėvynėje tiesiog ignoruojamos arba, kaip yra PVM padidinimo atveju, ciniškai tyčiojamasi ir aiškinama, kad juoda yra balta.

Iki 2008 m. 18 proc. PVM mokestis buvo lengvata!

Valstybės valdytojai pamiršo dar vieną skolą. 2008 m. 3 proc. padidintą PVM mokestį. Gal dar pamename – buvo 18 proc., dabar mokame 21 proc. PVM mokestis yra būtent tas, kurį sumoka visi vartojai, fiziniai asmenys, kurie nieko individualiai negamina ir paslaugų neteikia. Juridiniai asmenys, dalyvaudami PVM užskaitymo – susigrąžinimo procese, pajamų dėl šio mokesčio nepraranda ar praranda žymiai mažiau. Krizė, kai šis mokestis buvo padidintas, baigėsi jau 2012 m., o šiuo metu Lietuvos bankas žada net 3,3 proc. BVP augimą. Tad kaip tik yra gera proga imti ir pagerinti gyvenimą visiems šalies gyventojams? Be abejo, pasipiltų nuogąstavimų, kad prekybininkai nepasikuklinę įvedus eurą kainas pakelti 3,45 karto, tuos 3 proc. pasiims ir mokesčio sumažinimas tiesiog taps jų padidėjusiu pelnu. Žinoma, įvyks ir taip, bet ne visuotinai.

O dabar vėl turime situaciją, kad BVP auga, kyla ir gyventojų gaunamų pajamų vidurkis, bet didžioji dalis visuomenės skursta. PVM sumažinimas yra ne mažiau pagrįstas ir argumentuotas, kaip ir 2008 m. jo padidinimas buvo aiškiai pagrįstas su finansine krize pasaulyje susijusiomis problemomis. Nebent tikrasis PVM mokestis Lietuvoje yra 21 proc., o iki 2008 m. visi Lietuvos piliečiai mokėjo sumažintą – lengvatinį PVM mokestį, o A. Kubiliaus vyriausybė, kaip ir dabartinė PVM „lengvatą“ šildymui, tiesiog ištaisė neteisybę, panaikino PVM lengvatą visiems šalies gyventojams, o ne padidino mokesčius. Tokio komunikacinio kuriozo 2008 m. neišmąstė net talentingasis demagogas ir nepakeičiamas Lietuvą ištinkančių krizių premjeras A. Kubilius.

Kodėl Lietuva turėtų likviduotis?

Apibendrinant Žaliųjų ir valstiečių sąjungos vertybines nuostatas jų lyderių asmenyse, galima konstatuoti, kad kultūra į jų prioritetų sąrašą nepatenka. Valstiečiai ir žalieji mano, kad ji valstybei, Lietuvos tautai ir visiems piliečiams nereikšminga. Argumentų, kad manytų kitaip, kol kas nematyti, o iš įvairių deklaracijų naudos ir prasmės tiek pat, kiek ir iš Valstiečių ir žaliųjų rinkiminės programos. R. Karbauskio nuostatos ir vaidmuo kuriant ir vadovaujant valdančiajai politinei jėgai bei formuojant valstybės kultūros politiką, išlieka „pilkąją zona“, o S. Skvernelis, ko gero, tik kuria savo sėkmės istoriją, nelabai paisydamas Valstiečių ir žaliųjų partijos kolegų interesų ir socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių lūkesčių.

Bene taikliausia šios savaitės citata, kuria pasidalino Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas. A. Jonynas socialiniuose tinkluose, yra Vinstono Čerčilio pasakyti žodžiai: „Čerčilis, sužinojęs, kad dėl karo prireiks mažinti biudžeto išlaidas ir kažkam pasiūlius pradėt nuo kultūros, paklausė: „o tai vardan ko kariausime?“

Dabartinių valdančiųjų taip pat norėtųsi klausti to paties – vardan ko mes darome reformas, mokame vis didesnius mokesčius? Kokį dar žygdarbį valstybei, apart savo rinkėjų apmulkinimo, pakišant jiems meduolį – politinių iliuzijų rinkinuką vadinamą „partijos programa“, o po rinkimų išsitraukiant bizūną – padidinant mokesčius, dar yra numatyta atlikti? Ir koks karas šiuo metu taip suintensyvėjo, kurio dar nebuvo pernai, kad taip beatodairiškai „rekomenduojama“ likviduotis, pradedant nuo Lietuvos kultūros.

2017.06.25; 07:30

Trumposios naujienos

Trečiadienį Seimo Etikos ir procedūrų komisija ketina svarstyti galimai neteisėtą Seimo nario pažymėjimo panaudojimą.

Praėjusią savaitę po parlamentarų registracijos skandalo į etikos sargus su tokiu prašymu kreipėsi Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis.

Seimo „valstiečiai“ neįžvelgia jokio kriminalo tame, kad Seimo narė Agnė Širinskienė prieš Seimo plenarinį posėdį užregistravo dar neatėjusius į salę du savo kolegas – frakcijos seniūną Ramūną Karbauskį ir parlamentarą, sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą. Jų manymu, tai daugiau techninis veiksmas, kurį įvertins Seimo Etikos ir procedūrų komisija.

„Mes nei balsavome, nei registravomės balsavimui, nei ruošėmės balsuoti, nei posėdis vyko. (…) Čia nėra jokio kriminalo ir jokios problemos. Tiesiog laukiame Seimo Etikos ir procedūrų komisijos išaiškinimo“, – praėjusią savaitę, ketvirtadienį, žurnalistams sakė R. Karbauskis.

A.Veryga irgi sako, kad tai buvo techninis veiksmas. „Tai yra perduota Seimo Etikos ir procedūrų komisijai ir ji įvertins, ar mes padarėme kažką, ko nereikėjo daryti“, – sakė A. Veryga, primena ELTA.

Kolegas parlamentarus užregistravusi A. Širinskienė pakartojo tą patį.

„Buvo atliktas tam tikras techninis veiksmas, padedant Seimo nariams užsiregistruoti, bet jokiu būdu nebalsuojant. Etikos ir procedūrų komisija atliks tyrimą ir aš bendradarbiausiu su komisija“, – sakė A. Širinskienė.

Tuo tarpu „tvarkiečiai“ pareiškė, kad inicijuoja apkaltos procedūras Seimo nariams A. Širinskienei, A. Verygai, R. Karbauskui.

Apie tai trečiadienį spaudos konferencijoje ketina informuoti Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ seniūnas Remigijus Žemaitaitis ir Seimo narys Rimas Andrikis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.05.31; 11:52

Žurnalisto užrašai

Leiskite mažumėlę pasvajoti. Visos mūsų ministerijos ir departamentai, neišbraukiant iš sąrašo nei Prezidentūros, nei Ministro Pirmininko kanceliarijos, nuo šių metų pradžios iš savo biudžetų pradeda skirti pinigų jų veiklą kritiškai nušviečiančios žiniasklaidos labui.

Taip, čia nėra korektūros klaidos. Omenyje turiu premiją būtent už kritiką. Jei premiją galima skirti už pagyras, kodėl negalima skirti solidaus piniginio atlygio ir už principingą, geranorišką kritiką?

Vienas iš paprasčiausių būdų – valstybinių institucijų veikla besidomintiems žurnalistams skiriamos vienkartinės premijos arba metinės stipendijos. Dar vienas variantas – leidiniams duodama lėšų tiesiog už nuolatinį įdėmiai priekabų ministerijos veiklos nušvietimą. Sakote, kad Lietuvoje jau senų seniausiai panašiai elgiamasi? 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Niekas nepaneigs, kad Lietuvoje yra schemų, kuriomis vadovaujantis pinigai iš valstybės biudžeto painiais keliais ir aplinkeliais per tarpininkus bei reklamos užsakovus plaukia į redakcijų sąskaitas. Bet tie eurai juk dalinami už pagiriamuosius bei neutralius pažintinio – informacinio pobūdžio straipsnius, videointerviu, nuotraukas. Aš gi mintyse turiu premijas už kritinius rašinius. Būtent: įstatymo numatyta tvarka ministerijos privalėtų skirti premijas jų veiklą ne teigiamai, o kritiškai nušviečiantiems leidiniams. Jei valstybė tikrai trokšta išgyvendinti savanaudiškumo, korupcijos, protegavimo, kyšininkavimo, tinginiavimo, abejingumo tendencijas, ji turėtų finansiškai skatinti ne odes suokiančius apžvalgininkus ir korespondentus, bet plunksnos brolius ir seseris, kurie valstybinėse įstaigose ieško rimtų niekadėjų.

Žinoma, jei iki šiol taip nebuvo, taip tikriausiai ir ateityje nenutiks. Joks ministras gera valia nesutiks iš savo įstaigos kišenės skirti keliolika tūkstančių eurų žurnalistams, kurie jį viešai kritikuoja. Pats kadaise esu ilgokai vadovavęs prie „Valstiečių laikraščio“ už Krašto apsaugos ministerijos biudžeto lėšas leistam specializuotam kariniam priedui „Vardan Lietuvos“. Savo kailiu patyriau: net nuotrauka, kurioje generolas stovi vėjo truputį per daug sutaršytais plaukais, gali paskatinti svarstymus, ar verta tęsti neva neprofesionalaus leidinio finansavimą.

Tačiau civilizuota, principinga valstybė privalo ieškoti būdų, kaip paremti negerovių ieškančius žurnalistus. Kol kas Lietuva sparčiai žingsniuoja priešingu keliu – ieškoma priemonių, kaip tokiais įkyruoliais atsikratyti, juos patraukiant teisminėn atsakomybėn už įžeidimus, arba peršant solidžiai apmokamą reklamą. Toji idėja, kurios kadaise griebėsi vienas Kauno meras, pradėjęs leisti laikraštuką, pasakojantį tik tai, kas gražaus ir gero nutiko Kaune, – taip pat niekur neveda.  

Temos apie neva apie paviršutinišką, tendencingą, paperkamą, angažuotą mūsų spaudą paskatino portale Propatria.lt pasirodęs politologo Vytauto Sinicos straipsnis „Lietuva neturi problemų“. Turėčiau sutikti su autoriaus įžvalga, jog „ne pirmus metus stebint žiniasklaidą ir didžiausius skandalus atrodo, kad Lietuva neturi problemų…“

Politologas teisus: žurnalistai jau seniai kapsto tik paviršių. Bet kaip kitaip jie gali elgtis, jei už objektyvius kritinio pobūdžio žurnalistinius tyrimus niekas nemoka honorarų – nei valstybė, nei privačios kampanijos? Geriausiu atveju privačios lėšos skiriamos politinių ir verslo konkurentų kompromitavimui. Tada dažniausiai sulaukiama atsakomojo smūgio: problemų aptinkama ir pas tuos, kurie dėjosi esą šventieji. Tuomet itin daug laiko politikai skirti negalintis Lietuvos skaitytojas ir susipainioja, ir numoja ranka, ir nusispjauna: jie visi – vienodi, neišskiriant nė žurnalistų…

Paskutinysis pavyzdys aprašytas „Lietuvos žiniose“: Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis kaltina žurnalistus tendencingumu, o šie atsikirsdami pateikia sąskaitas, kiek šimtų tūkstančių eurų šis politikas sumokėjo žiniasklaidai už palankių publikacijų skelbimą. Koks rezultatas? Pato situacija.

Bet ar šios lygiosios tenkina valstybės interesus? Atsiverskite bet kurį šių ar praėjusių metų mėnesinio žurnalo „Valstybė“ numerį. Leidinio redaktoriaus Eduardo Eigirdo net gaila. Beveik kiekviename numeryje net po keletą sykių jis šaukte šaukia, kokia didelė bėda ištiko Lietuvos žiniasklaidą. Pavyzdžiui, šių metų vasario numeryje publikacijoje „Dariaus Mockaus „MG Baltic“ imperijos apgultis“ rasite žodžius: „O štai koncerno „MG Baltic“ bosą jau pora metų kaip vieną pavojingiausių ir įtakingiausių Lietuvos oligarchų renkame dėl, mūsų nuomone, itin neigiamos šio koncerno įtakos žiniakslaidos rinkai, tačiau šiandien niekas apie šią įtaką net neužsimena. Mūsų redakcija įsitikinusi, kad situacija žiniasklaidos rinkoje ne tik negerėja, bet tampa tiesiog tragiška“. Galima suprasti: šis koncernas į lietuviškąją žiniakslaidą kiša idėjas, temas, nuomones, kurios neatitinka mūsų valstybės interesų.

Kitame to paties numerio straipsnyje redaktorius E.Eigirdas rašo: „Seniai supratau, kad dauguma žmonių nenori žinoti tiesos. Nes žinant tiesą reikėtų priimti nemalonių sprendimų ar būti drąsiems. Todėl oligarchai ir Kremlius valdydami stengiasi žmonėms pasiūlyti lengvų sprendimų iliuziją. O ją įveikti, jei tai remia žiniasklaida, neįmanoma“.

Tai kas tada įmanoma? Vienas iš paprasčiausių būdų – nueiti į Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą ir paprašyti solidžių lėšų tiriamosios žiniasklaidos projektui. Nueiti galima. Galima net gauti šiokį tokį finansavimą. Bet tik ne tam, kad tiriamosios žiniasklaidos entuziastai turėtų ir laiko, ir finansų, ir socialinių garantijų kantriai ieškoti korumpuotų ministrų, generolų, teisėjų ar Rusijai parsidavusių šnipų. Taigi ši institucija lėšų skiria vien gražiems reiškiniams aprašyti. Jokių nešvarių politikų.

Todėl ir sakau: kol Lietuvos valstybė neskirs solidžių premijų už kritiką, tol ji bus priversta brautis į šviesų rytojų per brūzgynus duobėtais aplinkiniais keliais. Egzistuoja net pavojus visai pasiklysti. STT, FNTT, valstybiniai auditoriai, imuniteto tarnybos ir kontržvalgybos nėra visagalės. Valstybei dar reikia akylų, kritiškų padorios žiniakslaidos žvilgsnių.

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis www.draugas.org.

2017.03.17; 12:00

Politinės intrigos

Nesu iš tų patikliųjų, kurie rimtai vertintų oficialius sveikinimus oficialių švenčių proga. Jiems neretai trūksta nuoširdumo. Valstybių vadovai vieni kitiems šypsosi dažnai to nė kiek nenorėdami.

Tačiau pabrėžtinai ankstyvas ir palankių žodžių kupinas naujojo JAV prezidento laiškas, sveikinant mus Vasario 16-osios proga, nuteikė viltingai. Naujojo Baltųjų rūmų šeimininko pareiškimas, kad „Jungtinės Valstijos didžiuojasi, galėdamos Lietuvą vadinti drauge ir Sąjungininke“, – įsimintinas. Taip pat daug žadantis JAV Prezidento kvietimas „ateityje dirbti kartu siekiant bendrų tikslų“. 

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Gal vis tik prieštaringas, ne visiems patrauklus, išsišokti mėgstantis Donaldas Trampas (Donald Trump) neparduos mūsų Rusijai už, sakykim, prekybines nuolaidas arba bendrą kovą su terorizmu? Pavyzdžiui, buvęs JAV ambasadorius prie NATO Nicholas Burnsas (ir ne tik jis), žurnale „The Economist“ paskelbtame straipsnyje „Velnioniškas perdavimas“ tvirtina, jog „nebūtinai viskas turi būti blogai“. Suprask – D.Trampas gali išlaikyti „budriai priešiškus JAV santykius su Rusija“.

O štai „Atlaso tinklas“ (JAV) prezidentas Alejandro A.Chafuenas, duodamas žurnalo „IQ“ apžvalgininkui Simui Čelutkai interviu „Geroji D.Trumpo pusė“, sako, kad „D.Trumpas neturėtų valdyti kaip beprotis ar populistas, visiškai ignoruojantis ekspertų balsą“.

„Atlaso tinklo“ prezidentas taip pat pabrėžė, kad „valstybės vadovą supantys asmenys, tarp jų ir paskirtasis patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Michaelis T.Flynnas, nėra kokie nors Rusijos prezidento Vladimiro Putino pakalikai“.

Įsimintinas ir buvusio Lietuvos ambasadoriaus Jungtinėse Valstijose, TS-LKD partijos vadovo posto siekiančio Žygimanto Pavilionio komentaras Facebooko erdvėje, vos tik Lietuvos Prezidentūra išplatino oficialiojo Vašingtono sveikinimus Vasario 16-osios proga. Į tokias pastabas tikrai verta įsiklausyti: užuot puolę kritikuoti D.Trumpą pirmiausia ieškokime galimybių susidraugauti, perduodant Baltijos šalių nerimą ir lūkesčius.

Vis dėlto iš Vašingtono atkeliavęs proginis pasveikinimas tegul netampa pretekstu atsipalaiduoti. Nesumanykime mažinti išlaidų karinėms reikmėms. Juolab kad šių metų rugsėjo mėnesį Rusija šalia Lietuvos, Latvijos ir Estijos sienų rengia vienas didžiausių per pastaruosius metus puolamojo pobūdžio karines pratybas ZAPAD – 2017. Karinių manevrų metu bus imituojamos karinės atakos Vakarų kryptimi. Kariniai ekspertai iš NATO aljanso perspėja dėl realaus pavojaus – tokios pratybos gali baigtis netikėtu įsiveržimu į Baltijos šalis.

Kokios nuotaikos klostosi Lietuvoje? LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis dar sykį nuvylė, kai paaiškėjo, jog Valstybinei mokesčių inspekcijai nusiųstose deklaracijose nenurodė Ispanijoje įsigyto nekilnojamojo turto. Politiko bandymai teisintis „tiesiog pamiršus“ bei noras neva „nuoširdžiai atsiprašyti“ rinkėjų, – neįtikinami. Juk paskola saulėtoje Ispanijoje nekilnojamam turtui įsigyti – ne menkutis sandoris, kurį milijonierius galėtų tiesiog užmiršti.

Tačiau karčios tiesos esama ir R.Karbauskio išplatintame oficialiame pareiškime „Paliesti milžiniški interesai. Nesustabdysite permainų, nežiūrint visų išbandymų tai padaryti“. Kodėl R.Karbauskis taip atkakliai koneveikiamas? Juk man, eiliniam rinkėjui, ne tiek svarbu, tyčia ar netyčia politikas pamiršo deklaruoti Ispanijoje įsigytą turtą, kieno nuomojamu automobiliu važinėja jo partijos nariai. Daugiau tvarkos ir sąžiningumo ištroškusiam lietuviui svarbausia, ar, į valdžią atėjus R.Karbauskio komandai, tikrai sustiprės alkoholio kontrolė, bus pažaboti farmacijos sektoriaus „banginių“ apetitai bei mažės korumpuotų valstybės biurokratų ir daug kitų gyvybiškai svarbių dalykų.

Jeigu mūsų krašto apsauga bei kalėjimų departamentai pirks mažiau vadinamųjų „auksinių šaukštų“, jei konkursus pelningiems statybų darbams laimės ne tik valdžioje esančiųjų giminės, pažįstami ir vaikai (paskutinysis nutikimas Vilkaviškyje), jei Lietuvoje daugės nuoširdaus susirūpinimo, kaip išsaugoti lietuviškumą, mažės karingojo liberalizmo ir tolerancijos per prievartą, kada mus atkakliai verčia pritarti net abejotinoms europietiškoms nuostatoms, kurioms sveikas protas liepia nepritarti, – tada galėsime LVŽS vadovybei dėkoti už nuoširdų triūsą. O kol kas dėkoti nėra už ką, nors šimtadienis, kada nemandagu piktai kritikuoti naujuosius, – praėjo. Kiek jau kartų Lietuva nusivylė paskubėjusi girti naujuosius pranašus! Esama didelio pavojaus, kad R.Karbauskis pakartos graudžiai liūdnas Rolando Pakso, Viktoro Uspaskicho ir Arūno Valinsko istorijas.

Lietuvai nereikia nei užmaršių, nei nenuoširdžių lyderių. Pirma parodykite, ką sugebate, ir tik po to iš žiniasklaidos reikalaukite pakantumo ar net pagyrimų. Lietuvai verkiant būtini bent keli reikšmingi ekonominiai ir kultūriniai pasiekimai, kurie įpūstų vilties net didžiausiems pesimistams, nebenorintiems nei didžiuotis lietuviška kilme, nei pasilikti Lietuvoje („Baltijos tyrimų“ apklausos sako, kad nusivylusiųjų daugėja).

Bet Lietuvai nereikia ir kosmopolitiškų, lietuvybei abejingų eurobiurokratų. Ar skaitėte paskutinį žurnalisto Vladimiro Laučiaus tekstą „Vėl tik Landsbergis“ (delfi.lt), kuriame Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų vadovas Gabrielius Landsbergis nevadinamas nei konservatoriumi, nei krikdemu, nei liberalu, o tik politinių pažiūrų neturinčiu arba jas slepiančiu eurobiurokratu? Jei Vl.Laučiaus prognozės tikros, būtų skaudu ir liūdna. Partija, kurią laikėme kaip patikimą atsvarą Rusijos įtakoms bei agresyviems liberalams, atkakliai brukantiems savo tiesas be tolerancijos kitai nuomonei, – apsimetėlė, be stuburo, be tvirtų įsitikinimų?!

Kol kas gaji nuomonė, kad G.Landsbergis yra daugiau liberalas, todėl tie, kurie linkę būti tikrais konservatyviais dešiniaisiais, turėtų rinktis krikščioniškojo sparno remiamą Ž.Pavilionį, beje, 2019-aisiais sieksiantį (žurnalas „IQ“) Lietuvos prezidento posto. Bet šių eilučių autoriui teko sykį girdėti, ką Ž.Pavilionis kalbėjo Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje, todėl jo nuoširdumu rūpinantis lietuvių tautos likimu šiek tiek abejoju.

Žinoma, Lietuvai nereikalingos ir valdančiųjų kalbos, kad Rusijoje yra sektinų dvasingų pavyzdžių. Kas be ko, kaip sakoma, pasitaiko išimčių, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Su pažangiais rusais mes bendraujame, juos remiame, jiems padedame, bet tai nereiškia, kad atėjo laikas Seime priimti Rusijos ambasadorių arba iš tos šalies mokytis, kaip reikėtų auklėti vaikus, gerbti kaimynines tautas ar krikščioniškai gyventi. Jei Maskvoje ir Sankt Peterburge būtų surengti šimtatūkstantiniai mitingai, kurių dalyviai reikalautų visoms Kremliaus kontroliuojamoms karinėms pajėgoms trauktis iš Moldovos, Gruzijos, Ukrainos, jei Vakaruose gyvenantys rusai rengtų bent jau piketus prie Rusijos ambasadų Vilniuje, Paryžiuje ar Berlyne, reikalaudami prezidentą Vladimirą Putiną liautis puldinėjus taikias kaimynines šalis, tada būtų kita kalba.

Dabar tokių mitingų nėra. Nėra ne vien dėl to, kad V.Putinas šalyje įvedė griežtą diktatūrą bei cenzūrą. Šis reiškinys kur kas sudėtingesnis. Tiesiog Rusija nenori grąžinti tai, ką ji per pastaruosius kelis šimtus metų nesąžiningai užgrobė. Ir tikrai ne mes, Vakarai, kalti, kad Rusija nepripažįsta savo klaidų. Todėl nuoširdžiai nesuprantu, kaip kai kuriems lietuviams apsiverčia liežuvis kritikuoti „supuvusius Vakarus“ priešpastatant „Rusijos dvasingumą“? Taip, Vakarai kritikuotini, nes ten nepaisoma tautų senbuvių interesų, per daug keliaklupsčiaujama globalizmo ir liberalizmo dievui, tačiau agresyvioji, grobuoniškoji Rusija mums taip pat ne pavyzdys.

Informacijos šaltinis – www.draugas.org (JAV leidžiamas lietuvių laikraštis).

2017.02.14; 05:53

Aktualijos

Saulius Kizelavičius

Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.

Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.

Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.

Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.

Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.

Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?

x  x  x

Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.

Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.

Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.

2017.02.13; 18:27

Trumposios naujienos

Dėl nuslėpto Ramūno Karbauskio turto ir galimo interesų konflikto kreiptasi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją bei VMI.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, Monika Navickienė, Gabrielius Landsbergis ir Andrius Kubilius kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją, prašydami atlikti išsamų mokestinį Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko R. Karbauskio patikrinimą, siekiant nustatyti, ar yra daugiau nedeklaruoto ir slepiamo Seimo nario turto, tiek Lietuvoje, tiek ir užsienio valstybėse.

Opozicijos atstovai taip pat kreipėsi ir į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, prašydami įvertinti, ar pateikdamas nepilną turto deklaraciją, R. Karbauskis nepažeidė Gyventojų turto ir pajamų deklaravimo bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymų? Taip pat prašoma nustatyti, ar toks politiko veikimas negali būti traktuojamas, kaip rinkėjų apgaudinėjimas?

„Žiniasklaidoje pasirodžius informacijai, jog R. Karbauskis, prieš rinkimus deklaravęs aukščiausius skaidrumo ir atskaitingumo standartus, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė nepilną turto ir pajamų deklaraciją bei tokiu būdu nuo rinkėjų nuslėpė informaciją apie Ispanijoje turimą didelės vertės nekilnojamą turtą ir šios šalies bankuose paimtas paskolas, kreipėmės į VMI dėl išsamaus mokestinio patikrinimo ir Seimo etikos sargus prašydami įvertinti tokį Seimo nario elgesį bei išsiaiškinti, ar tikrai daugiau niekas neslepiama nuo visuomenės“, – teigė G. Landsbergis.

2017.02.07; 08:51

Politinės intrigos

 

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis penktadienio „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ teigė, jog Lietuvoje išryškėjo smurto epidemijos tendencijos, kurios turi būti pažabotos.

„Šiandien vienas faktas išryškina baisias tendencijas. Vasario 1 d. pagalbos telefonu 112 sulaukta 125 skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje. Šalį sukrėtė baisi vieno berniuko žūtis, tačiau remiantis tokiais duomenimis, potencialiai yra dar 125 žmonės, kurie patiria smurtą kasdien. Lietuvoje kilo smurto epidemija su dešimtimis tūkstančių kenčiančių žmonių. Aš manau, kad Seimas turi prisiimti politinę lyderystę ir šis klausimas turi būti sutvarkytas. Taip, suprantu, kad vien smurto apibrėžimas įstatyme problemos iš esmės neišspręs, tačiau įstatymais siekiame padaryti, kad vaikų teisių apsaugos sistema veiktų. Vienas žingsnis yra jį centralizuoti, sutelkti po vienu stogu, rūpintis, kad socialiniai darbuotojai būtų parengti ir žinotų instrukcijas, galėtų koordinuoti savo veiklą. Tai yra įstatymų ir Vyriausybės veiklos junginys. Mes 27-erius metus šį klausimą atidėliojome dėl įvairių priežasčių. Šiandien ministras Linas Kukuraitis rengia susirinkimą, telkia žmones tam, kad į Seimą atkeliautų bendras ir suderintas dokumentas. Aš labai tikiuosi, jog per savaitę suderinti pozicijas pavyks. Tikrai ministrui linkiu kantrybės, nes didžiulė atsakomybė krito ant jo pečių. Įstatyme kyla pagrindinis klausimas: ar fizinės bausmės yra prilyginamos smurtui? Mano manymu taip, tai yra smurtas, ir jeigu mes apsisprendžiame, jog valstybėje turime smurto epidemiją, reikia nedelsiant imtis veiksmų“, – teigė G. Landsbergis.

Vertindamas žiniasklaidoje pasirodžiusius valstiečių-žaliųjų skandalus ir informacijos slėpimą, TS-LKD frakcijos seniūnas teigė, jog pirmojo skaidrumo egzamino valdantieji neišlaikė.

„Į bet kurį klausimą aš žiūriu paprastai. Ar tai būtų automobilio nuoma, ar kas kitą, visa esmė, ar politikas, viešas asmuo gali atsakyti į klausimus? Jeigu jis nuomojasi automobilį iš kažkokios įstaigos ar įmonės, ir jeigu žiniasklaida ar visuomenė kelia klausimus: ar tai geriausia kaina, kiek tu moki, ir pan., politikas turi pateikti atsakymus. Jei visi atsakymai pateikti, aš nematau jokios problemos. Valstiečių atveju didžiausia problema tai, jog buvo atsiribota tylos siena, ir vis kartota, jog mus visi puola, mes esame aukos. Tačiau pasirodė, jog aukos užsidariusios prabangiame automobilyje su kailiniais ir jie nieko niekam neaiškins. Štai čia yra problema. Visuomenė nori atvirumo, jai tai buvo žadėta, ir pirmasis skaidrumo egzaminas – neišlaikytas. Manau, kai nebegali atsakyti į klausimus – pasitrauki. Jei vaizdas pateikus atsakymus taip pat ne koks – dedi mandatą ir iškeliauji“.

Komentuodamas pasirodžiusią informaciją, jog JAV prezidentas D. Trumpas ketina naikinti sankcijas Rusijai, G. Landsbergis teigė, jog svarbiausia, kokia išliks Lietuvos poziciją bei ką palaikysime.

 „Man tikrai neramu. Vakar pasirodė pranešimai dėl JAV sankcijų Rusijos užsienio žvalgyboms nuėmimo, tai yra negera trajektorija ir ji man kelia nerimą. D. Trumpo ir V. Putino draugystė – Lietuvai grėsmingas ženklas. Tačiau svarbiausia, ką šioje situacijoje kalbame mes. Kai pasigirsta iš valdančiųjų, kad iš Rusijos turime ko mokytis, kad su Rusija reikia draugauti, kviestis ambasadorius, o Ukrainai pasakome, jog jie turi nustoti kovoti už savo laisvę ir teritorinį vientisumą – tai neteisinga pozicija. Mano galva, net jei D. Trumpas eis taikytis su V. Putinu, Lietuva turi likti teisybės pusėje, turi likti Ukrainos pusėje, sankcijų Rusijai pusėje, tai yra ir mūsų saugumo ir idealų už kuriuos kovojome visą nepriklausomybės laikotarpį pozicija“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Apžvelgdamas partijos pirmininko rinkimų debatus ir pagrindinius klausimus, TS-LKD lyderis pažymėjo, jog svarbiausia – tęsti pradėtus gerus darbus.

„Jau antrą mėnesį mūsų partijoje vyksta agitacinės kampanijos. Mano vizija paprasta, tam tikra prasme konservatoriška – įvertinus rezultatus, pasiekimus, ką pavyko padaryti ir ko nepavyko, tęsti gerus darbus, bet netaisyti to, kas nėra sulūžę. Taip pat manau, reikia savęs paklausti, kas iš ties mus vienija? Esame sąjunga dėl Tėvynės – Tėvynės sąjunga. Mano manymu, nereikia akcentuoti mūsų dualumo, kad esame dvi organizacijos, neva kaišančios viena kitai pagalius į ratus, neva nerandame tapatybės, neva stengiamės išgryninti ko turime daugiau: krikdemų ar nuosaikiųjų konservatorių. Aš manau, kad turime apsibrėžti, jog mus vienija Tėvynė ir meilė jai. Ir, kad dėl jos dirbame“.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2017.02.06; 06:42

Politinės intrigos

Saulius Kizelavičius

Mažumėlę nustebino politiko Alvydo Medalinsko publikacija „G.Kildišienės kailiniai ir D.Trumpo inauguracija“, pasirodžiusi „Lietuvos žiniose“.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Negalima nepritarti autoriui, kad Lietuvoje, naudojant jo paties terminus, yra ir „užvažiuojamosios teisėsaugos“, ir „užvažiuojamosios žiniasklaidos“. Tektų sutikti ir su nuomone, kad grupelė žiniasklaidos išrinktųjų iš vadinamosios LRT, Delfi.lt ar lrytas.lt grietinėlės dažnokai rimtas temas stumia į šoną nepalikdami vietos rimtosioms. Pateptieji iš žurnalistinio cecho dedasi viską išmanantys, todėl į savo redakcijas bei studijas neįsileidžia bent kiek kitokią nuomonę turinčiųjų, o jei ir įsileidžia, trukdo jiems bent kiek išsamiau išguldyti savo poziciją.

Mūsų žiniasklaida – nuodėminga, o teisėsauga nėra ideali. Tačiau nenorėčiau sutikti, kad Gretos Kildišienės tema nėra svarbi. Be abejo, aiškintis, kam priklauso automobilis, kuriuo ši moteris važinėja, – nėra gyvybiškai svarbus.

Man, Lietuvos piliečiui, kur kas įdomiau, kaip ji būtų atlikusi Seimo narės pareigas. Todėl ir svarstau: ar žmogus, neturintis aukštojo universitetinio išsilavinimo, tinkamas darbui Lietuvos Seime? Nejaugi ponas A.Medalinskas mano, kad valstybei naudinga, kai į aukščiausias valstybės institucijas patenka aukštojo mokslo neragavę žmonės?

Savo publikacijoje A.Medalinskas teiraujasi, ką, išskyrus G.Kildišienės pasitraukimą, laimėjo Lietuva ir ar tai – laimėjimas?

Laimėjimas akivaizdus. Už LVŽS balsavusiems buvo akivaizdžiai parodyta, kokių silpnų žaidėjų yra Ramūno Karbauskio gretose.

A.Medalinskas apgailestauja, kad apie žalingus reiškinius („užvažiuojamąją žiniasklaidą“ ir „užvažiuojamąją teisėsaugą“) vis sunkiau parašyti (paskelbti spaudoje), ir galima tik džiaugtis, kai straipsnis ta tema vis dėlto pasiekia skaitytojus Lietuvoje.

A.Medalinskas teisus: Lietuvoje nėra tiek spaudos laisvės, kiek jos privalėtų būti demokratine šalimi besivadinančioje Lietuvoje. Čia išties daugoka temų, į kurias verčiau nesigilinti, priešingu atveju leidėjai bei autoriai rizikuoja patekti į valdiškųjų (ir ne tik) namų nemalonę. Ir vis dėlto matau tik vieną išeitį: jei nepatinka tendencingieji leidiniai, sukurkite savo žiniasklaidos priemonę, kurioje nebus nei užsakomųjų, nei užvažiuojamųjų rašinių. Sukurkite ne vos kvėpuojanį, ne nykštukinį, o gausų skaitytojų ratą turintį leidinį, kuris pajėgtų rimtai konkuruoti su „užvažiuojamąja žiniakslaida“. Bet jei nesugebate, pats metas prisipažinti, kad žurnalistika – sudėtingas užsimėmimas, kurį perprasti ne kiekvienam lemta.

Man žymiai įdomesnis buvo žurnalisto Gintaro Visocko straipsnis „Kas geresnio, Lietuva?“, pasirodęs Amerikoje leidžiamame lietuvių laikraštyje www.draugas.org. Ypač įsidėmėjau pastraipą, kurioje kritikuojamas R.Karbauskio sutikimas paleisti viešumon įstatymo, mažinančio Seimo narių skaičių, projektą. Žurnalistas rašo: „Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Nesunku suvokti: gausesnį parlamentą sudėtingiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausio scenarijaus – rusiškųjų įtakų pavojų“.

Minčių sukėlė ir Seimo nario Broniaus Matelio žingsnis trauktis iš LVŽS frakcijos. Šis politikas įtaria, jog partijos lyderis R.Karbauskis nelemtoje damos ir automobilio istorijoje rimtai susipainiojo. Žurnalisto amatą į politiko darbą iškeitęs Br.Matelis mano, kad toji moteris partijos lyderiui visą kadenciją gali turėti neleistinos įtakos, jį šantažuoti. Yra dvi išeitys: R.Karbauskis viešai atverčia visas kortas ir atsiprašo rinkėjų arba paskui G.Kildišienę pasitraukia iš Seimo. Deja, LVŽS lyderis renkasi trečią, valstybei pavojingą kelią. Todėl buvusiam žurnalistui su juo nepakeliui.

R.Karbauskio reakcija į Br.Matelio priekaištus: „Br. Matelis ir Gr.Kildišienė yra iš Panevėžio, tad gali būti asmeninių priežasčių, kodėl iš frakcijos pasitraukęs parlamentaras „gali nemėgti Gr.Kildišienės“.

Gali. Gal ilgainiui paaiškės.

2017.01.28; 10:52

 

Politinės intrigos

Ką šiandien norėtųsi akcentuoti? Pirmiausia prisiminkime kalbas tų parlamentarų bei politologų, kurie barė TS-LKD vadovą Garbrielių Landsbergį, kodėl šis neskuba bičiuliautis su daugiausiai mandatų laimėjusia Ramūno Karbauskio partija. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Suprask, jaunasis Gabrielius bet kokia kaina privalėjo veržtis valdančiojon koalicijon. Net, esant reikalui, nusižeminęs privalėjo prašyti „jaunesniojo brolio“ pozicijos…

Kategoriškiausias buvo Žygimantas Pavilionis, kadaise atstovavęs Lietuvą mums svarbioje šalyje – JAV. Buvęs ambasadorius Ž.Pavilionis labiausiai nervinosi, kodėl konservatoriai – krikdemai pasirinko kuklų opozicijos kelią. Matyt, buvusiam diplomatui labai knietėjo tapti ministru…

Nūnai matome, kad buvęs ambasadorius Amerikoje pritrūko įžvalgumo. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) ėmė klupinėti net nepradėjusi rimtai dirbti. Atsakomybė už šiandienines R.Karbauskio partijos klaidas, jei G.Landsbergis būtų paklausęs Ž.Pavilionio „frakcijos“ patarimų, norom nenorom purvo dėmėmis kristų ir ant nesuteptų konservatorių – krikdemų švarkų. Dabar gi nepatogiai jaustis dėl R.Karbauskio elgesio priversti socialdemokratai.

Ir, mano supratimu, socialdemokratas Algirdas Sysas nenuoširdus, kai sako nematąs priežasčių, kodėl LVŽS vadovas privalėtų trauktis iš Seimo kartu su Seimo nare (jau buvusia) Greta Kildišiene. Niekas netiki, kad šią porelę sieja tik partiniai reikalai.

Neprincipingai pasielgė ir Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, žurnalistams pareiškęs, jog nenori komentuoti partijos lyderio elgesio. Jei V.Pranckietis būtų privatus asmuo, jo nenorų galėtume paisyti, bet jis – antras pagal svarbą žmogus valstybėje. Suprantama, nesinori skandinti milijonieriaus, veterinarijos profesoriui netikėtai užleidusio tokį aukštą krėslą, tačiau, atrodo, anksčiau ar vėliau – teks. Ir žurnalistas Rimvydas Valatka, ir kai kurie politikai mano, kad su G.Kildišiene iš Seimo turėjo išeiti ir R.Karbauskis, susikibę rankutėmis. Pirmiausia būtent jis kaltas, kad vos vidurinę mokyklą baigusią moterį pavertė pajuokos objektu. O Seimo pirmininko netikėta ir neprincipinga „bičiulystė“ su Rusijos ambasadoriumi dar labiau perša mintį, kad „profesionalai“ vargu ar valstybę valdys profesionaliai.

Žodžiu, G.Landsbergio partijai klostosi palanki situacija. Jie jau turi teorinių galimybių veržtis iš opozicijos apkasų į valdžios viršūnes, kur būtų vyresnieji broliai. Beje, nesusitepę, neapsijuokę vyresnieji broliai.

Prisimenant ankstesniųjų Lietuvos politinių darinių griūtis lengva numanyti: LVŽS klaidos – neišvengiamos. R.Karbauskio politinis darinys pasmerktas ir ateityje murkdytis maurais apaugusioje pelkėje, nes jo nariai mano, kad kiekvienas iš mūsų geba valdyti valstybę. Deja, valstybę valdyti – ne Naisius prižiūrėti, ne paltą pasiųti.

LVŽS gretose tikrųjų deimančiukų, prisimenant lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo – Vaižganto kūrinį, – vos keletas. Tie keli deimančiukai, sakykim, prof. Eugenijus Jovaiša ar daktaras Aurelijus Veryga, ne tik nepajėgs suvaldyti Seimo daugumos, bet ir patys susikompromituos. Be kita ko, svarbias blaivybės idėjas puoselėjančiam daktarui jau teko raudonuoti dėl pasirinkto patarėjo per didelio polinkio žaisti kazino salėse.

Be jokios abejonės, protinga, kad banalioje situacijoje susipainiojusi ponia G.Kildišienė ilgai nesvarstydama nusprendė trauktis iš Seimo. Keista, kad jai neužteko vidinės intuicijos nė nebandyt veržtis į parlamentą. Kad parlamentarės darbas jai per daug sudėtingas, leidžia įtarti ir televizijų parodyta istorija dėl neva greitai ir pigiai pasiuvamų paltų, kurie dar galėtų, pasirodo, būti ir patrauklūs, ir madingi. Negražus gražios moters sprendimas į svarbius susitikimus vedžiotis mažametę dukrą, ja tarsi skydu prisidengiant nuo įkyrių žurnalistų klausimų.

Bet automobilio panaudojimo taisyklės ar palto demonstracija – ne pati baisiausia nuodėmė. Liūdina, kad R.Karbauskis linkęs pritarti populistų reikalavimams mažinti Seimo narių skaičių. Iš Seimo tribūnos R.Karbauskiui teisingai atrėžė liberalas Eugenijus Gentvilas: mažinti Seimo narių skaičių dėl sumažėjusio gyventojų skaičiaus Lietuvoje negalima, nes svetur dirbti išvykę lietuviai vis dar tebeturi Lietuvos pilietybę. Bent jau dauguma iš jų. Kiekvienas  sudėties atimties veiksmus mokantis lietuvis negali nesuprasti, kad Lietuvos pilietybę turinčių lietuvių beveik nesumažėjo, nepaisant aplinkybės, kad jų sumažėjo Lietuvos teritorijoje. Toks skaičiavimas pinigus skaičiuoti mokančiam R.Karbauskui – per daug sudėtingas?

Sumažinti Seimo narių skaičių raginantys neturėtų ignoruoti ir aplinkybės, kad kuo gausesnis parlamentas – tuo didesnė apsauga nuo galimų korupcinių, mafijinių, kartelinių susitarimų bei grubių išdavysčių. Gausesnį parlamentą sunkiau papirkti, apgauti, supančioti. Neatmeskime net pačio bjauriausiojo tikimybės – rusiškųjų įtakos agentų pavojų.  

Informacijos šaltinis – www.draugas.com (Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis).

2017.01.26; 05:17

Aktualijos

Štai koks klausimas! Bet ar galima taip klausti iš principo, ar tokios alternatyvos numatymas nesikerta su civilizuotos visuomenės nuostatomis ir nėra tik žmonių papiktinimas? 

Edvardas Čiuldė, šio komentaro autorius.

Iš tiesų, nieko negali būti blogiau kaip suvešėjusi patyčių antikultūra mokyklose, kai vaiko, o neretai ir paauglio gyvenimas paverčiamas pragaru, bendraamžiams pradėjus psichologiškai ir fiziškai engti išsirinktą iš savo tarpo auką. Čia galima dar kartą prisiminti visiems žinomą tiesą, kad vaikai kartais būna labai žiaurūs.

Kita vertus, mūsų netaktas, nejautrumas, nekalbu apie tiesiogines pašaipas, susidūrus su fizinių trūkumų kamuojamu  žmogumi rodo ne ką kitą, o labai žemą kultūrinio išsivystymo lygį, baisų vaizduotės nususimą. Tačiau ar būtina į tą pačią gretą statyti ir remiantis tokiais argumentais užblokuoti kartais tarp žmonių prasikišantį, nesutramdytą norą pašiepti aukštus postus užimančio politiko mentalinius nepriteklius, tarsi jau geriau būtų mokytis meno nepastebėti, kai koks nors kvailys lipa per visų galvas. Tiesą sakant, dar neaišku, kas iš ko tokiu atveju labiau tyčiojasi – partijos delegavusios į aukštus postus nekompetentingus arba net visiškai neadekvačius asmenis – iš valstybės, ar žmonės gindami valstybė orumą, pašaipą nukreipdami į asmenį, kuris sėdi ne savo rogėmis – iš pasikėlusios kvailybės.  

Net nesinori prisiminti kaip baisaus košmaro praeito politinio sezono Darbo partijos išstumtų į aukštus postus moterėlių, kurių padrikas kraipymasis labai matomose pozicijoje buvo valstybės idėjos diskreditacija, peržengiant visas įmanomas ribas. Norėtųsi atsikvėpti, patikėjus, kad tokie košmarai nesikartoja, kaip garantija vertinant dar ir tai, jog pastarojo meto politikų diskusijose tarsi ir buvo sureikšminami profesionalumo reikalavimai, tačiau Seimo užmojis priimti civilinio kodekso pataisas, draudžiančias valdžios kritiką, panašėjo į bandymą apsidrausti, siekiant apsaugoti savąsias graužinienes ir pitrėnienes, galimas daiktas, jau susivokus, kad tokio balasto su kaupu užtenka taip pat ir naujai išrinktiesiems (teisybės dėlei reikia pastebėti, būtų nuodėmė ta proga nepasisakyti, kad naujasis Seimo pirmininkas V.Pranckietis, pažįstamas man kaip dekanas, yra, regis, vienas iš šauniausių ir padoriausių žmonių, kuriuos teko sutikti dėstant mokomuosius dalykus Lietuvos universitetuose).

Žinia, prezidentė D.Grybauskaitė  vetavo tokias pataisa, Seimas tarsi atsitraukė, tačiau čia vėl girdisi balsai, kad neva reikia sudėti saugiklius, kurie leistų labiau efektyviai ginti viešųjų asmenų garbę ir orumą, apsaugotų politikus nuo patyčių.

Nesunku įsivaizduoti, kad žmonės neturėję jokio šanso padaryti karjerą partijose, kur konkurencija didelė, pasinaudojo palengvintos versijos įtaisu, nedidelio reiklumo savo nariams Darbo partijos (kaip pavyzdys) tramplynu į valdžios viršūnes. Čia, kaip nesunku nuspėti, svarbiausiu atrankos kriterijumi stumiant į valdžią naujuosius pretendentus buvo sugebėjimas pademonstruoti neišsenkamus lojalumo resursus dėvinčiam klouno kaukę partijos vadui, apskritai politinės prostitutės mentalitetas.

Žinia, tokie išsišokėliai taip ir netapo reprezentacinėmis figūromis, nors pretendavo atstovauti valstybei. Tačiau galbūt negalima šaipytis net ir iš didžiausių kretinų aukštose valdžios pozicijose, nes pašiepiant tokį nevykėlį poste drauge neva išsityčiojama iš valstybės? Vis dėlto, kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, valstybės reputaciją tokiu atveju kaip tik gelbsti pašaipumo pliūpsniai, nediplomatiškas ar net žiaurokas juokas, rodantis bent tai, kad visos tautos negalima tapatinti su vienu ar kitu kvailiu, net jeigu kai kurie iš jų, išrinkti tos pačios tautos, užima įtakingus postus, – galop juokas yra geriausia detoksikacijos priemonė nuo nepotizmo, nepamatuoto susireikšminimo, bent iš dalies apsaugo nuo valdžios teikiamų pagundų žmogeliui prarasti realybės jausmą, nors prancūzai mėgsta sakyti, kad geriausias vaistas nuo pleiskanų – giljotina.   

Įžvalgusis M.Bachtinas andai kaip niekas kitas tiksliai yra įvertinęs liaudies karnavalų terapinę funkciją, nuimant socialinę įtampą ir nusistovėjusių hierarchijų bukinantį nuovargį, kai minios siautulyje yra išjuokiamos valdžios figūros. Savo ruožtu mano amžininkai neleis sumeluoti, kad anais laikais politinis anekdotas buvo nelyg koks tyro oro gurkšnis tvarto užkaboriuose. Tačiau ir laisvės menėse juokas nepraranda savo politinio reikšmingumo ir tiesos pretenzijų, tarkime, A. Valinsko Auksinių svogūnų šventė yra populiariosios kultūros vardu įteisinta pasityčiojimo iš savotiškai pasižymėjusių politikų fiesta, leidžianti atskirti pintinėje pradėjusius pūti obuolius nuo sveikų, rodanti be visa ko kito, kad Lietuvos valstybė nei prasideda, nei užsibaigia su kvailio susireikšminimu, nežiūrint valdžią laimėjusios partijos krykštavimų.

Dievas mato, labiau už viską norėjosi patikėti, kad naujoji valdžia padės Lietuvai išjudėti į priekį, nekartojant anksčiau padarytų klaidų. Tiesą sakant, bent šių eilučių autoriui niekados nebuvo didelė paslaptis tai, kad varomoji R. Karbauskio jėga visuose užmanymuose yra aukščiausios prabos kičas, neišsenkami kičo klodai, begalinės kaip baltų arenos kičo talpyklos, tačiau, galvojau, nereikėtų mums pernelyg demonstruoti savo išrankumo ir kaprizingumo, jeigu kičas taip pat gali tapti lokomotyvo kuru, leidžiančiu užkurti motorus, pajudėti iš mirties taško, kapstytis iš duobės.

Žinia, nepalyginant didesnį įtarumą nei naujojo visuomenės lyderio įsipareigojimas kičui žadino naujųjų žygeivių noras viską drausti, kontroliuoti, dozuoti, riboti…

I.Kanto žodžiais tariant, didžiausią tironiją atneša ta valstybė, kuri suvalstybina laimės vaizdinį, savo piliečius traktuodama kaip niekados nesubręstančius vaikus, laikydama piliečius už nebrendylas, kurie be moralinės aukštesnių instancijų globos pasimestų šiame pasaulyje, patys nesuradę kelio iš labirinto. Kas be ko, tokia valstybė naikina moralinę pasaulio tvarką, pagrįstą laisvu žmogaus apsisprendimu. Dar daugiau, – tokia valstybė platina infantilizmo užkratą, kaip matome, dabar jau ir valdžios atstovus įpareigodama traktuoti kaip linkusius greitai įsižeisti mažus vaikus, kaip įnoringas politinio lopšelio būtybes, kurias būtina apsaugoti nuo storžieviškų pastabų iš gatvės.

Vis dėlto, kaip atrodo, R.Karbauskis, apsvaigęs nuo reitingų, pernelyg anksti parodė savo tikrąjį veidą, puolęs su svita taisyti Civilinį kodeksą, tarsi tai būtų pirmaeilis valstybės uždavinys.

Ką pamatėme staiga nukritus kaukėms? Nežinau kaip kiti, o aš čia išvydau bjauriai mekenančios, užsimojusios prieš demokratiją avies veidą. O jeigu kažkam pasirodys, kad apie naujai išrinktus vadus vis dėlto reikėtų kalbėti pagarbesniu tonu nei leido sau šių eilučių autorius, pasiteisinimui, regis, užteks pastebėti tik vieną dalyką, jog kalbėti reikia taip, netaupant žodžių, kad net įžūliausiems valdžios išsišokėliams praeitų noras riboti žmonių laisvę išsakyti savo kritinę nuomonę.

2017.01.19; 09:06

Gordijo mazgas

Visai netrukus bus likę metai iki Lietuvos valstybingumo šimtmečio. Seniai apie tai kalbėta, gasdintasi, bet kaip tas žiemos sniegas vis tiek užklupo netikėtai. 

Vytautas Sinica, publikacijos autorius.

Praėjusioji, savo LDDP prigimtimi labai ūkiška vyriausybė, kurioje niekas nenorėjo švietimo ir kultūros ministerijos, parengė savo esme labai ūkišką valstybingumo šimtmečio minėjimo programą. Švietimo ir kultūros klausimus prioritetais paskelbę ir net šiuos komitetus Seime atskyrę valstiečiai ūkišką programą sumaišė su žemėmis. Tačiau iš šalies žvelgiant į programą ir į jos kritiką, atrodo, kad valstybingumo šimtmečio minėjime visi kažkur pametė pačią valstybę. 

Išsivaikščiojusios Lietuvos technokratinė programa

Praėjusios vyriausybės Seimui pristatytoje programoje yra daug gerų dalykų. Ypač bendrojo pobūdžio dalyje daug ir gražiai kalbama apie valstybingumą, jo kūrėjus. Tačiau jau čia lenda technokratinis požiūris.

Štai apie valstybę sakoma, kad ji „visada bus reikalinga kaip žmonių ir bendruomenės bendros veiklos priemonė, nes laikantis demokratinių principų priimti nutarimai apgina pilietį ir individą, nustato bendruomenės raidos prioritetus“. Kitaip tariant, valstybė reikalinga abstrakčios bendruomenės bendrai veiklai ir individų apsaugai. 

Visada valstybę kurianti konkreti kultūrinė-politinė bendruomenė – Tauta – čia nefigūruoja. Valstybingumas atsietas nuo valstybę kuriančios tautos valios ir likimo. Išlenda socialdemokratus, liberalus ir neokonus vienijanti postmoderni idėja – Lietuva visiems. Tai labai aiški priešstata Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjų logikai, pagal kurią valstybė – ją kuriančios tautos namai ir vienintelė pasaulyje kultūrinio ir fizinio išlikimo erdvė.

Šimtmečio programoje, kaip ir strategijoje „Lietuva 2030“ nėra nė žodžio apie tautos išlikimą kaip strateginį tikslą. Skaitant apskritai nepaaiškėja: 1) kokia yra valstybingumo prasmė; 2) ar yra artikuliuotas tikslas išsaugoti Lietuvą kaip nacionalinę valstybę su ją sukūrusia ir joje gyvenančia tauta; 3) kam reikalingas šimtmečio minėjimas ir pagarba valstybės kūrėjams, jei tokio tikslo nėra. 

Tokį valstybės kaip abstrakčių individų abstrakčioje bendruomenėje abstrakčios demokratijos sąlygomis supratimą atspindi ir Seimo Kultūros ir Švietimo komitetams užkliuvusios šimtmečio programos dalys. Tai – nacionalinio stadiono statybos ir kiti infrastruktūros projektai. „Keliai, aikštės, namai, pastatai, stadionai turėtų būti atskirti nuo to [šimtmečio minėjimo] segmento“, – sakė L.Ruokytė Jonsson. Aišku, tokia „projektais“ gausi programa atspindi ne tik kūrėjų požiūrį, bet ir nuoširdžias ministerijų ir pavaldžių įstaigų pastangas pasinaudoti programa savo seniai užstrigusių projektų užbaigimui, lėšų pritraukimui. Šimtmečio minėjimas virto paklodės tampymu. R. Karbauskis savo ruožtu programoje pasigedo minkštųjų kultūrinių renginių, koncertų, visos Lietuvos, ne tik Vilniaus, ir visų gyventojų, o ne milijono savanorių įtraukimo. Nors pastabos iš esmės teisingos, technokratinis, valstybingumą tarp eilučių pametantis pateiktosios programos pobūdis nesusilaukė valstiečių kritikos. Neužkliuvo jiems nei lietuvių tautos nebuvimas programoje.

Dar geriau išvalstybintą požiūrį atspindi modernus šimtmečio minėjimo interneto svetainės www.lietuva.lt turinys. Svetainė įspūdinga savo šventės interpretacija. Identitetas čia suprantamas kaip minėjimo logotipas (tapatybė kaip brand`as), šimtmečio šventės pristatyme visur figūruoja tik „žmonės“ ir niekur „lietuviai“ ar „lietuvių tauta“, švęsti kviečiami taip pat „Lietuvos žmonės“ – terminas, nurodantis politinį objektą, valdinius, o ne suverenų subjektą.

Įdomūs faktai apie Lietuvą slepia daugybę keistų detalių. Lietuva čia laikoma Rytų Europa, o štai Lenkija – jau Vidurio. Vasario 16-osios signatarai yra „vizionieriai“, o Baltijos kelias pristatomas tik kaip Gineso rekordas – ilgiausia žmonių grandinė.

Tado Gutausko „Laisvės kelio” skulptūra, pastatyta Baltijos kelio atminimui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Šimtmečio minėjimui žadama sutelkti Lietuvos gyventojus (vėl) ir išeiviją, taip pat didinti socialinę/pilietinę atsakomybę. Tam bus skatinama savanoriška veikla, kuriamos vienijančios šventinės iniciatyvos, vienijami Lietuvos ir išeivijos gyventojai, galiausiai, formuojamas modernios ir kūrybingos Lietuvos įvaizdis užsienyje. Kūryba ir dalijimasis apskritai pristatomi kaip pamatinė šimtmečio idėja, beje, pakeičianti nepavykusią „drąsios Lietuvos“ idėją.

Kartojama ambicija pritraukti milijoną savanorių, sujungti Lietuvą „jubiliejinių kūrinių tiltu“. Šie kūriniai – „parkų atnaujinimo, medžių sodinimo, mokyklų papuošimo, renginių įgyvendinimo iki kultūrinei veiklai skirtų erdvių įrengimo“. Šventės rezultatas turėtų būti pilietiškai atsakinga visuomenė. Pilietinę atsakomybę esą sukurs prisidėjimas prie švenčių organizavimo ir savanorystė. Viską vainikuoja rodiklis – nieko nerodantis Pilietinės galios indeksas Lietuvoje iki 2020 metų turėtų išaugti penkiais procentais.

Tegul skaitytojas atleis už gausias citatas. Jose žavingai atsiskleidžia naująją valdžią nuvylęs technokratiškumas. Apolitiškai visuomenei bus pasiūlyta padalyvauti „Darom“ tipo savanorystėje, susitvarkyti aplinką ir pasidžiaugti bendryste su masiškai augančia emigrantų bendruomene. Jokios valstybingumo sampratos, jokios politinės savimonės, jokios (net nebūtinai įtaigios ir įkvepiančios) Lietuvos ateities vizijos, aplink kurią iš tiesų galėtų būti telkiami savanoriai. 

Muziejinis tautiškumas

Kiekvienas skaitęs šimtmečio minėjimo programą turėtų skubiai prikišti šiam tekstui vieną programos sakinį. Vienintelė išimtis ir lietuvių tautos paminėjimas programoje skamba taip: „Pagrindinė šios sukakties pamoka ateičiai yra ta, kad Lietuvos valstybė yra amžina. Lietuva visada liks lietuvių tautos Tėvynė, lietuvių kultūros ir kalbos lopšys. […] Valstybės užduotis – telkti ir ginti piliečius. Individas junta poreikį būti ginamas kiekviename visuomenės raidos etape. Kita vertus, pilietis yra įsipareigojęs iškilus grėsmei ginti savo valstybę, ją stiprinti ir užtikrinti jos tęstinumą visoms kitoms kartoms.“

Iš pažiūros tautinės valstybės dvasia alsuojantis sakinys iš tiesų atstovauja muziejinio tautiškumo logiką. Atkreipkime dėmesį į du dalykus. Pirma, Lietuva yra lietuvių tautos Tėvynė, o ne valstybė. Nurodoma lietuvių kilmė, bet ne valstybės šeimininko statusas. Antra, Lietuva yra lietuvių kultūros ir kalbos lopšys, o ne namai. Ir vėl nurodoma lietuvių kultūros ir kalbos kilmė, o ne išskirtinis statusas Lietuvos valstybėje. Net ir pavienės nuorodos į lietuvių tautą, kultūrą ir kalbą yra nukreiptos į praeitį, ne į dabartį ar ateitį.

Tai tobulai atitinka dabartinės Europos Sąjungos „vienovės įvairovėje“ vizijos siūlomą valstybių santykį su tautomis. ES siūloma formulė yra puoselėti etninį tautiškumą, neteikiant jam jokios politinės reikšmės. Tautos gali rengtis, valgyti, puoštis, dainuoti, šokti, švęsti, statyti skirtingai, tačiau privalo supanašėti savo vertybėmis ir politine tvarka.

Prieš kelis metus teko rašyti, kad „federalistai ramina nacionalinės valstybės šalininkus tuo, jog „kultūrinės įvairovės išsaugojimas ir puoselėjimas yra vieni iš pamatinių ES principų“. ES tikrai finansuoja etninių vietos kultūrų išsaugojimą, jos pinigais ir deklaratyvia parama džiaugiasi daugelis projektų ir etnografinių muziejų visoje Europoje.

Tačiau modernaus tautiškumo esmė yra ne cepelinai ir sutartinės, kurias galima išsaugoti kultūrinio paveldo projektais, o politinis tautų suverenumas. Moderniosios tautos esmė yra politinio suverenumo siekis. Be jo etnokultūrinis tautiškumas yra tik dar viena tapatybė postmodernioje tapatybių įvairovės visuomenėje. Tai puikiai supratusi sovietinė valdžia tarybinėse respublikose vykdė, kaip vėliau parodė istorija, labai sėkmingą grynai kūltūrinės tautos kūrimo ir puoselėjimo politiką. Šia prasme istorija kartojasi, kai ES viena ranka remia etninių kultūrų sumuziejinimą, o kita siūlo federacijos idėją.

Neatrodo, kad Lietuvos politikai suprastų šią tendenciją ir jos atspindžius savo veiksmuose. Ramūno Karbauskio „tautinio kostiumo visiems“ idėja buvo iškelta būtent valstybingumo šimtmečio programos kritikos kontekste.

Galima manyti, kad tai dalis valstietiško šimtmečio minėjimo. Tautinis kostiumas yra puikus dalykas ir toks projektas, vykdomas ne valstybės lėšomis, iš tiesų gali prisidėti prie tautinės tapatybės formavimosi, sukurti semtimentų ir prisirišimo prie tautinės kultūros ankstyvame amžiuje. Gėdingas pats faktas, kad šiandien Lietuvoje toks kostiumas neretai pašiepiamas ir kasdienėje sąmonėje siejamas tik su „duokim garo“ tipo renginiais. Tai reikia keisti. Tačiau nėra jokio tiesioginio ryšio tarp tautinio kostiumo ir valstybingumo, kurio šimtmetį švenčiame. Jeigu tautinis kostiumas valstiečių suvokiamas kaip valstybingumo šimtmečio programos dalis, kažkuo prisidedanti prie valstybės kūrimo ir išsaugojimo idėjos suvokimo, tenka nusivilti. Šios funkcijos jis neatliks.

Ką tikrai padarė „tautinio kostiumo vaikams“ idėja, tai privertė dar kartą susirūpinti Lietuvos partinio elito turima valstybingumo samprata. Buvusiems LKP šulams ir jų vaikams, suformavusiems LDDP ir vėliau LSDP branduolį, Lietuva yra ūkis, kurį reikia prižiūrėti, vystant ūkinius projektus. Brazauskas statė elektrines, o Butkevičius norėjo pastatyti stadioną. Liūdna, jog Lietuvos kaip ūkio (ar rinkos) samprata kitais motyvais yra lygiai populiari ir politinėje dešinėje, kur net masinė emigracija matuojama „trūksta darbo jėgos“ kriterijais.

Valstiečių rinkiminė retorika suteikė vilties, kad Lietuvą ir jos gyventojus jie suvokia pirmiausiai politiškai – kaip žūtbūt išlikti turinčią valstybę ir tik joje klestėti galinčią lietuvių tautą. Tačiau tam būtinas politinis, o ne etnokultūrinis tautos suvokimas. Valstybingumo šimtmetis mini ne lietuvių papročius, kultūrą ir kalbos grožį. Nesinori sutikti, kad jo tikslas yra tik gerai vieningai atšvęsti.

Valstybingumo šventės nėra tikslas savaime. Jis skirtas paminėti tautos ir jos priekyje stovėjusių asmenų valią turėti valstybę – ją sukurti, savarankiškai valdyti, ginti, prireikus dėl jos mirti, kad ją išsaugotume arba atkurtume. Iš kitos pusės valstybingumo šimtmetis yra ar turi būti įkvėpimas ir pamoka šių nuostatų laikytis ateityje. Nei infrastruktūros projektai, nei lietuvių autorių parodos užsienyje, nei tautinis kostiumas negali to padaryti.

Iššūkis

Gyvename keistu laikotarpiu, kai aidu atkartojant sovietinę istoriografiją nuolatos mėginama perrašyti XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų istoriją. Siūlymai pervadinti K. Škirpos gatvę Vilniuje yra naujausias to pavyzdys. Tokie bandymai „nuvainikuoti“ rezistenciją, kurti fragmentuotą istorinę sąmonę ir dekonstruoti tautą vienijantį bei tautinę ištikimybę ugdantį istorijos suvokimą, yra nacionaliniam saugumui grėsmę kelianti veikla. Tautos istorinė atmintis yra pagrindinis jos valstybinę sąmonę formuojantis veiksnys. Šios savimonės nebuvimas iš esmės pakerta pasiryžimą gintis agresijos atveju, ką geriausiai liudija neseni Lietuvos tautinių bendrijų nuostatų tyrimai.

Valstybingumo šimtmečio išvakarėse efektyviausias parengiamasis darbas prasmingam sukakties sutikimui būtų aiški Seimo su atsakingomis institucijomis parengta pozicija dėl Lietuvoje ir užsienyje vykdomų šalies istorijos perrašymo pastangų įvertinimo ir pozityvi būtinas valstybines ir patriotines nuostatas ugdančio istorijos mokymo programa. Dabartinė valstybingumo šimtmečio programa daug ir tuščiai kalbėjo apie tautos telkimą ir vienijimą. Tą padaryti galima ir reikia, tačiau ne savanorystėmis, o kryptingu Lietuvos piliečių ugdymu – vaikams mokykloje, suaugusiems – viešojoje erdvėje.

Kaip efektyviai ugdyti valstybinę sąmonę, pasididžiavimą savo tautybe ir susidomėjimą savo istorija – klausimas atskirų sričių ekspertams. Mokykloje – edukologams, istorikams, už jos ribų – kultūros, vizualinių menų, žaidimų kūrėjams ir viešųjų ryšių specialistams.

Pabaigai – trumputis ekskursas į šalį. Nebūkime kuklūs! Valstybingumo šimtmetis – proga priminti apie save, savo egzistavimą ir aukas ne tik sau, bet ir visam pasaulyje. Šiose srityse mums švelniai tariant nesiseka. Įtaigus, emocijas keliantis ir permąstyti siužetą priverčiantis kinas ar serialai neabejotinai yra vienos efektyviausių priemonių, tą pajėgančių daryti šalių naudojamos visame pasaulyje.

XXI a. prie to prisideda ir įtraukiantys į virtualius pasaulius kompiuteriniai žaidimai. Tačiau Lietuvai tame, neįsižeiskime, nesiseka. Žavinga ir sveikintina pastanga tapęs LRT serialas „Laisvės kaina. Savanoriai“, nors akivaizdžiai liudija problemos supratimą ir norą ją spręsti, kartu yra ir aiškus liudijimas, kad Lietuvos kinas nėra pasirengęs kokybiškai produkcijai. Programoje numatytas lietuviškų filmų kūrimas, deja, jokio efektingo ir įtaigaus rezultato neduos.

Bet gal valstybei laikas parodyti savo istoriją pasauliui ir sau? Surasti pinigų „parduoti scenarijų“ Holivudui, didžiosioms TV kompanijoms, RPG ar veiksmo žaidimų kūrėjams? Vietoje visos eilės smulkių projektų, imtis vieno, bet įspūdingo? Lenkija, vykdydama sėkmingą istorijos politiką yra seniai Vakaruose paskleidusi nuostatą, kad Abiejų Tautų Respublika buvo Lenkija. Net Italijoje, Bario mieste, Bonos Sforcos gimtinėje, informaciniai užrašai skelbia, kad tai Lenkijos karalienė, ir nemini LDK. Drąsios šalies vertas iššūkis būtų valstybingumo šimtmečiui, jei ne pabaigti, tai bent pradėti projektą, kuris filmo, serialo ar kompiuterinio žaidimo forma tarptautinei auditorijai kokybiškai ir įtaigiai pateiktų pasirinktą Lietuvos istorijos epizodą, prikeltų jį gyvenimui žmonių vaizduotėje, sukurtų neištrinamą pozityvią asociaciją su Lietuva. Ar galime bent iškelti tokią idėją?

Informacijos šaltinis – propatria.lt portalas.

2016.12.27; 15:12

Fotoreportažai

Ilgalaikio nerimo, neaiškių permainų ir viltingų lūkesčių apimti Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos delegatai gruodžio 21 d. Seime susitiko su šiuo metu neabejotinai iškiliausiu Lietuvos politiniu lyderiu, Seimo kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu. Šis žmogus, atsiliepdamas į pačias svarbiausias pakrikusios tautos negalias, sugebėjo sužadinti daugumos žmonių viltis, kad Lietuvos valstybė gali pasukti gyvenimą tokia kryptimi, kad visi žmonės joje norėtų gyventi.

Lietuvos kultūros kongreso tarybą labiausiai sužavėjo ryžtingas apsisprendimas pereiti nuo partinių prie valstybinių interesų gynimo, iš esmės keisti ne tik valstybės valdymo principus, politikų bendravimo stilių ir realius prioritetus, bet net ir patį visuomenės  gyvenimo būdą, t.y. kultūrą pačia plačiausia šio žodžio prasme. Ją džiugino ir tai, kad R. Karbauskis išdrįso imtis pačių svarbiausių tautos išlikimui uždavinių sprendimo: alkoholizmo mažinimo, sveikatingumo gerinimo, šeimos, pagarbos žmogui ir jo gyvybei stiprinimo, savižudybių prevencijos ir kitų panašių dalykų. Atsirado  troškimas, kad  šia kryptimi būtų einama ir toliau. Todėl Kongreso taryba atidžiai sekė visus viešus debatus ir džiaugėsi, kaip šalyje ėmė ryškėti patys pirmieji moralinio atgimimo požymiai.

Bet kai kurie dalykai delegatams kėlė nerimą. Jiems atrodė gana abejotini kai kurie paskyrimai. Ne mažiau trikdė ir kai kurios Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programinės nuostatos. Jose nesurasta aiškesnio kultūros supratimo, deramo esamos kultūros politikos būklės įvertinimo, įsivaizdavimo, kaip demokratinėje valstybėje turėtų būti nustatomi ir subalansuojami kultūros prioritetai ir pan.

Kultūros taryba pritaria nuostatai, kad “kultūros politikos pagrindu turi tapti demokratiniai jos formavimo ir įgyvendinimo principai” ir dėl to bus siekiama “platesnio visuomenės įsitraukimo tiek į kultūrinį gyvenimą, tiek ir į kultūros politikos formavimą”. Guodžia siūlymas teisiškai įtvirtinti reikalavimą, jog be aptarimo su visuomeninėmis organizacijomis ir jų “išsamių viešų rekomendacijų nebūtų priimami jokie esminiai kultūros politikos sprendimai”. Gerai nuteikia ir įsipareigojimas su nevyriausybinėmis organizacijomis “rengti kultūros politikos permąstymui, jos atnaujinimui skirtus forumus – konferencijas, svarstymus, projektų pristatymus ir kt.” Ne mažiau svarbus ir pažadas reikalauti iš Kultūros ministerijos, kad ji imtųsi “tobulinti visuomenės dalyvavimą priimant sprendimus kultūros politikoje ir taip stiprinti pasitikėjimą ekspertinio kultūros projektų vertinimo sistema”.

Visi tie dalykai išreiškiami dviem svarbiausiais programiniais principais – kultūros politikos subalansuotumu ir demokratiškumu. Tačiau labai gaila, kad nėra atskleistas tų principų realus turinys. Ypač neaišku, kokius procesus turėtų apimti subalansuotumo principas ir kokiais principais, kriterijais bei prioritetais jis ketina remtis.

Tiesa, Programos 3 skyriuje ketinama derinti „paveldo vertybių išsaugojimo”, “darnaus šalies vystymosi” ir “valstybės infrastruktūros plėtros tikslus”, įgyvendinti Kultūros politikos kaitos gairių  reikalavimą „užtikrinti Lietuvos darnų vystymąsi, derinant paveldosaugos ir aplinkosaugos tikslus su urbanistine plėtra ir erdviniu planavimu“. Žinoma, tai aktualūs, bet ne vien Kultūros ministerijos kompetencijai priklausantys dalykai. O kad tas išorinis derinimas įgytų kokią nors prasmę ir būtų įmanomas, pirmiausia reikėtų subalansuoti pačios ministerijos kultūros politiką. O tai yra centrinis ir iki šiol blogiausiai sprendžiamas politikos uždavinys, jau šiandien reikalaujantis plačių ir gilių diskusijų.

Visiems gerai žinoma, kad šių dienų viešoje galvosenoje pati kultūros samprata yra taip išbalansuota ir neapibrėžta, kad jos finansavimui galima išleisti milijardus eurų ir nepasiekti jokių pozityvių permainų kultūroje. O jeigu neliko nuovokos, kas yra kultūra, negali būti ir normalios kultūros politikos. Politika be normų (t.y. be taisyklių, be principų, be kriterijų ir prioritetų) užtikrina daug palankesnes sąlygas diletantų siautėjimui, savanaudiškų grupuočių korupcijai ir klaniniam nepotizmui negu bet kokioje kitoje politikos srityje. Tos nuovokos Kongreso Taryba pasigedo jau Programos minimose Gairėse, ir visai užmirštose 2001 m. Lietuvos Kultūros politikos nuostatose. Bet ten vis dėlto buvo parodytas supratimas, kad tokios problemos privalo būti sprendžiamos. Antai “Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės” nurodė kai kuriuos prioritetus: “pirmenybę teikti turinio kokybei; efektyviau plėtoti į kokybę orientuotą kultūros institucijų veiklą“; „remti aukštos vertės žiniomis ir kūrybiniais gebėjimais grindžiamą profesionalių menininkų veiklą“.

Dar daugiau reikalavimų buvo iškėlusios anksčiau priimtos Nuostatos: jos ragino ministeriją ”parengti ilgalaikę kultūros vertybių išsaugojimo programą, paremtą aiškiais kriterijais ir prioritetais”, „nustatyti valstybės paramos kūrybinei veiklai ir meno kūrėjų organizacijoms sistemą”, “apibrėžti meno kūrėjo statusą“, ”remti vertingų kultūrai leidinių (spaudos, garso ir vaizdo) leidybą“, remti „profesionalųjį meną ir kūrybinę veiklą, meno kūrėjų organizacijas”, remti „mėgėjų kūrybinę veiklą”, „ugdyti visuomenės poreikį vartoti taisyklingą lietuvių kalbą”. Bet iki šios dienos viskas liko vien tik popieriuose.

Kultūros politikai jau ketvirtį amžiaus patetiškai kalba apie lietuvių kultūros atsivėrimą pasauliui ir pasaulio atvėrimą lietuvių kultūrai. Bet iš tikrųjų, nukritus „geležinei   uždangai“, tas procesas vyko šuoliais ir tebevyksta be jokios valstybinės kultūros politikos: žmonių nereikia raginti, kad jie ieškotų pasaulyje to, ko neranda Lietuvoje, arba kad jie norėtų sulaukti pasaulinio pripažinimo. Tačiau įsismaginę kultūros politikai tebesilaužia pro atviras duris, kad apeitų nepalyginamai sunkesnį klausimą, kaip subalansuoti paramą pasaulinės kultūros atsivėrimui su parama Lietuvos ir lietuvių kultūros ugdymui bei jos aukščiausių vertybų išryškinimui. Žodžiu, čia kalba eina apie būtinumą oficialiai nustatyti, kokiu santykiu turi būti paskirstytas dėmesys ir lėšos  tarp šių dviejų kultūros sferų. Bet tai tik viena.                            

Antra, nė kiek ne lengvesnis ir ministerijos kuruojamų kultūros  sričių (tarp jų ir meno šakų) balansas. Bet jis tebėra išsaugojęs senas, dar iš autoritarinių laikų paveldėtas tradicijas, pagal kurias balansas priklauso vien tik nuo gero ministro, t.y nuo jo deramo išsilavinimo, moralinės ir pilietinės brandos, kultūrinio akiračio, kitaip sakant, nuo jo išminties. O kadangi politiniai ministrai šiais duomenimos paprastai nepasižymi, apie išmintingą sričių balansą jau niekas rimtai nė nekalba. Vyresnės kartos žmonės žino, kad per 75 metus Lietuvoje buvo 15 kultūros ministrų, iš kurių bene tik vienas, o gal ir du pajėgė patenkinamai išlaikyti visų ministerijai priskirtų kultūros sričių rėmimo ir skatinimo balansą. Kadangi dabar ministrai ypač greitai keičiasi, teisingas balansas jų net nedomina. Jie ramiausiai vadovaujasi vien savo interesais, savo skoniu, bičiulių užsakymais arba atsitiktinių grupuočių spaudimu.  Po vienų viešų ir ilgų kalbų, kaip ministerijos kuriama kultūros taryba padės demokratizuoti kultūros politiką, į klausimą, „o  kas nustatys kultūros politikos prioritetus?“, to meto ministras A. Gelūnas arogantiškai atsakė: „Aš pats“.

Trečia, Programa rodo pagrįstą susirūpinimą regionų kultūra. Ji žada mažinti kultūrinę atskirtį tarp didžiųjų miestų ir periferijos. Bet perkeldama dėmesį į atskirus regionus, visą šalį apimančius jubiliejus ir kai kurių asmenybių nueitus kelius,  ji nieko nepasako, ar dėl to dėmesio perkėlimo dar blogesnėje padėtyje neatsidurs jau seniai apgailėtinoje padėtyje palikta profesionaliojo meno būklė. Kitaip sakant, lieka atviras klausimas, kaip ketinama subalansuoti tą susirūpinimą menka masių kultūrine branda su profesionaliosios kultūros ugdymo rūpesčiais. Svarbiausia, net neužsimenama, kad ne mažesnė atskirtis ir disbalansas yra ir tarp rimtosios (akademinės) ir pramoginės kultūros, kuri yra apėmusi  ne tik kaimus, bet ir didžiuosius miestus. Juk taip, kaip miesto kultūra yra atsiribojusi nuo kaimo kultūros, taip pramoginė kultūra – nuo rimtosios.

Ketvirta, šių dienų kultūra nėra vienalytė. Ji yra suskilusi mažiausia į penkių jau visuotinai pripažįstamų procesų priešpriešas: aukštoji (elitinė) ir masinė (populiarioji) kultūra, profesionalioji ir mėgėjų kultūra, rimtoji ir pramoginė kultūra,  etnokultūra ir globalioji kultūra, vertybes ugdančioji kultūra ir vertybes niekinančioji kontrkultūra („kultūrinis anarchizmas“, „nihilizmas“). Kaip žinia, prie pastarosios šliejasi ir „pogrindžio kultūra“, “patyčių kultūra”, “smurto kultūra”, “keiksmažodžių kultūra”, “mirties kultūra”, „satanizmas“, „grafiti“ ir panašūs reiškiniai. Protingai įsiterpti į šią įvairių kultūros tendencijų stichiją politikui jau nėra lengva. Dar neteko Lietuvoje girdėti tokio kultūros politiko, kuris aiškiai atpažintų šiuos kultūros klodus, suprastų jų reikšmę visos kultūros augimui ir mėgintų tas sritis subalansuoti.

O neturėdami nei deramo išsilavinimo, nei gyvenimo patirties, nei pagrįstų vertinimo kriterijų ir prioritetų, kultūros politikai visada bejėgiškai paklūsta spontaniškam ir chaotiškam šių kultūros sluoksnių veikimui. Jeigu ateityje išliks tokia pat nesubalansuota politika, čia neišvengiamai šakosis nešvarūs sandėriai, viešpataus klanai, o kultūrinis nuosmukis vis didės net tuo atveju, jeigu kultūros finansavimas išaugs šimtus kartų.

Penkta, šiuo metu Lietuvai yra iškilusi tautos išlikimo problema. Visai pagrįstai „Gairėse“ rašoma; „sėkmingą integraciją į Europos Sąjungą lydinti didelė emigracijos banga rodo susilpnėjusį Lietuvos žmonių kultūrinį bendrumą, priklausomybę Lietuvos kultūros erdvei, stiprėjantį norą pasinaudoti judėjimo laisve ir siekti asmeninės materialinės naudos, naujų potyrių. Emigracija taip pat netiesiogiai rodo sumažėjusį Lietuvos kultūros prestižą ir susilpnėjusią motyvaciją tapatintis su Lietuvos kultūra.“ Bet ką siūlo „Gairės“, net gėda skaityti. Jos rekomenduoja ne tai, kaip išeiti iš šios padėties, bet kaip su ja susitaikyti, kaip jai pasiduoti ir nusilenkti. Jų žargonu kalbant, reikia keisti požiūrį į savo tapatybę. Kultūros kongreso tarybai neramu, kad šios ideologijos kūrėjai vėl stengiasi sugrįžti prie valstybės vairo, kai iš tikrųjų reikėtų taip subalansuoti kultūros politiką, kad ji prisijungtų prie bendrosios valstybės politikos. O valstybė sukurtų tokias saugias gyvenimo sąlygas Lietuvoje, kad žmonės  pajustų, jog šitoje valstybėje žmogus yra gerbiamas, jog ši  valstybė yra jų pačių valstybė, todėl jie norėtų čia gyventi bei galėtų išgyventi. Gaila, kad ne tik Gairės, bet ir aptariamoji Programa nieko nepasako ne tik apie tokią galimybę, bet ir apie pačios demografinės problemos buvimą. O Programą užbaigia formuluotė, kuriai jokie subalansavimai atrodo nežinomi. Tarytum šis sakinys būtų tiesiai paimtas iš rinkimus pralaimėjusių partijų dokumentų: „Išnaudosime kultūros ir meno galimybes ryšiams su išeivija, pasaulio lietuviais stiprinti, jų dalyvavimui šalies ir globalios Lietuvos kultūriniame gyvenime skatinti.“

Kongreso tarybą gerokai stebina, kad jau visai užmirštas kadaise labai propaguotas „rankos atstumo“ principas kultūros politikoje. „Gairės“ jį pakeitė šiek tiek populiaresniu „kultūros savireguliacijos“ principu, kuris savo ruožtu buvo redukuotas į uždavinį  atskirti kultūros politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo. Bet, matyt, buvo rašoma viena, o galvojama kita: nei to projekto kūrėjas, nei jo įdiegėjas neišleido iš savo rankų lėšų skirstymo „prioritetų“.  Jų sąžinės neslėgė ir jokie subalansavimo rūpesčiai. Kultūros kongreso Tarybą jaudina, ar šitoji tradicija nesitęs ir toliau?

Ji nori tikėtis, kad „Gairių“ reikalavimas atskirti politikos formavimą nuo jos įgyvendinimo tikrai neturėtų būti vilkinamas. O kad pats politikos formavimas būtų subalansuotas, jis turėtų būti grindžiamas pačios pilietinės visuomenės ir jos organizacijų diskusijomis pasiektais susitarimais. Ministro pareiga būtų tik pakoreguoti tuos susitarimus arba įsikišti, kai tokių susitarimų sudaryti nepavyksta; ir taip pat juos patvirtinti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. O Kultūros taryba lėšų skirstymą turėtų atlikti maksimaliai išviešindama savo darbą ir už jį atsiskaitydama kaip ministerijai, taip ir visuomenei. Tuo tarpu kultūros būklės stebėjimų ir tyrinėjimų funkciją turėtų atlikti trečioji kultūros politikos grandis, taip pat visiškai nepriklausoma nei nuo kultūrą formuojančios, nei nuo įgyvendinančios grandies. Tai privalėtume daryti vien dėl to, kad  atsirastų trys visišką nešališkumą užtikrinančios institucijos.

Gruodžio 21 d. susitikimas buvo labai demokratiškas, jaukus ir šiltas. Kultūros komiteto Pirmininkas parodė didelį supratingumą ir gerą kultūrinę nuovoką. Daug kur buvo kalbama visai viena kalba. Nors kai kur požiūriai stiprokai išsiskyrė. Kiek tie skirtumai gilūs, sunku pasakyti, kadangi jiems išsiaiškinti pristigo laiko. Taryba turi vilties, kad atsiras progų juos išsiaiškinti vėliau.

Lietuvos Kultūros kongreso Tarybos pirmininkas Krescencijus Stoškus

Vytautos Visocko (Slaptai.lt) nuotraukos iš susitikimo su LVŽS pirmininku, Seimo Kultūros komiteto pirmininku Ramūnu Karbauskiu

2016.12.23; 13:27

Politinės intrigos

Ramūnas Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną.

Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų.

Suformuota nauja Vyriausybė. Galima pasidžiaugti, kad jos sudėtis atrodo tikrai geriau nei A. Butkevičiaus Vyriausybės. Nemažai ministrų teko pažinti bendruose darbuose, kaip gerus savo srities profesionalus. Galima tikėtis, kad tai bus sveikai ambicinga, dinamiška Vyriausybė, pajudinsianti ne vieną ankstesnės apsnūdusios valdžios nespręstą problemą. Prie tokių pastangų esame pasirengę prisidėti ir mes, būdami konstruktyvia opozicija.

Tokios Vyriausybės pastangoms siekti dinamiškų pokyčių reikia kiek galima platesnio ir ilgalaikio visuomenės pasitikėjimo. O tokiam pasitikėjimui labiausiai sukliudyti gali ne jaunatviška Vyriausybės sudėtis ar neišvengiamos klaidos jos veikloje, bet naują valdžią iš praeities atsivejantys neatsakyti klausimai, ir pirmiausia – apie šios valdžios pagrindinio architekto R. Karbauskio stambaus ir sėkmingo verslo pradžią bei sąsajas su Rusija.

R. Karbauskis pasižymi ypatingu nenoru detaliau pasakoti apie savo verslo, prekiaujant Rusijoje pagamintomis trąšomis, gimimą ir tokio verslo dabartinę būseną. Į bet kokius klausimus, susijusius su šiuo verslu atsakinėja nervingai, vengdamas detalesnių paaiškinimų. Pateikiami vieši atsakymai yra pilni vidinių loginių prieštaravimų, o natūralūs klausimai vadinami šmeižtu ir nevengiama bandymų teismais užgniaužti teisę užduoti tokius klausimus.

Tokia R. Karbauskio laikysena verčia neatsakytiems klausimams skirti dar daugiau dėmesio ir to pasekmė yra šis išsamesniam kontekstui skirtas tekstas, kuriame formuluojame ir detalesnius klausimus. Jo tikslas – padėti pačiam R. Karbauskiui ir platesnei visuomenei išsklaidyti bent dalį abejonių, kurių pats „valdžios architektas“ iki šiol neįstengė ar nenorėjo išsklaidyti.

Kuo R. Karbauskis skiriasi nuo V. Uspaskicho

Kai beveik prieš 20 metų Viktoras Uspaskichas pasirodė Lietuvos politikos padangėje, jis atrodė panašiai, kaip šiais metais atrodo R. Karbauskis: vienas iš naujos, antisisteminės politikos lyderių, turtingas oligarchas, daug pinigų išleidžiantis labdarai, įvairioms šventėms; pradėjęs nuo Kėdainių politikos, greitai ėmėsi ir nacionalinio lygio politinių iniciatyvų. Pinigų tam negailėjo, kaip dabar aiškėja ir milijoninių nelegalių lėšų, už kurias sulaukė ir teismo paskirtos bausmės.

Apie savo verslo sėkmės istoriją Viktoras visiems noriai pasakojo – kaip jis, pradėjęs nuo suvirintojo, iš pradžių tiesė dujotiekių vamzdžius Suomijoje, po to – ir Lietuvoje, čia ir pasiliko. O kadangi Suomijoje vamzdžius tiesė kartu su draugeliu iš Rusijos Nikolaj‘umi Guslystij‘umi (http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/naujienu-pulsas-21179), kuris vėliau pakilo iki vadovaujančių pozicijų „Gazprom“ vadovybėje, tai tokia „tikra vyriška draugystė“ V. Uspaskichui leido gauti išskirtines dujų tiekimo į Lietuvą teises, ir taip jis galėjo susikrauti milijonus, kuriuos Lietuvoje pelningai investavo į žemės ūkio produktų perdirbimą. O vėliau ir į politiką.

Lietuvoje šią Viktoro, iš Rusijos gilumos kilusio vaikino, „sėkmės“ istoriją visi gerai žinojo, nes pats Viktoras ją visiems mielai pasakodavo. Visi žinojo jo verslų „Jangila“ ir „Vikonda“, užsiėmusių ir dujų importu, sėkmes ir nesėkmes, įvairias teisines problemas. Lygiai taip pat garsėjo labiau žemiški ledų ar konservų gamybos verslai Kėdainiuose ar Krekenavoje. Žinojome ir apie gimtąją Urdomą ar ryšius Maskvoje, kur nuo Lietuvos teisėsaugos Viktorui teko slėptis.

  1. Uspaskicho politinė istorija Lietuvoje yra pamokanti tuo požiūriu, kad turtingam žmogui, ypač kai jo turtai yra tiesiogiai susiję su Kremliaus strateginių resursų (dujų) importu, norint dalyvauti Lietuvos politikoje, tenka susitaikyti su tuo, kad arba pačiam teks papasakoti įtikinamą istoriją apie savo turtų kilmę, arba sulauksi neišvengiamų klausimų, į kuriuos vis tiek teks atsakyti. Ir jei atsakymai bus neįtikinantys, galima bus kaltinti konservatorius, kad jie uždavinėja arogantiškus klausimus, bet tai nepadės – arba bus rasti ir pateikti įtikinami atsakymai, arba teks atsisveikinti su politinės sėkmės perspektyvomis.
  2. Karbauskis, panašiai kaip V. Uspaskichas, į Lietuvos politinę areną įsiveržė kaip naujas, antisisteminis herojus. Skirtumas tik tas, kad V.Uspaskichas neslėpė savo slaviškos prigimties ir plačios rusiškos „dūšios“, R. Karbauskis, tuo tarpu, demonstruoja savo prieraišumą „baltiškoms šaknims“. Nors „baltiškos šaknys“ atrodo labiau patriotiškai, nei plati „rusiška dūšia“, tačiau, nepaisant šio skirtumo, ir vienas, ir kitas turtingas oligarchinis herojus gebėjo patraukti labai panašiai mąstančius ir panašiai besijaučiančius rinkėjus: skurstančius, nusivylusius dabartimi, nostalgiškai žiūrinčius į praeitį, piktus ant „elito“, „sistemos“, „valdžios“.

Tik skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis nelabai mėgsta pasakoti apie savo verslo sėkmės istoriją, ir ypač – jos pradžią. Iš to, ką yra tekę perskaityti jo paties duotuose interviu, susidaro labai neaiškus vaizdas: 1990 metų pradžioje, būdamas visiškas jaunikaitis (gimęs 1969 m.), nuvažiavo į Maskvą, netyčia susitiko kažkokį armėną, kuris sovietiniais laikais buvo didelis veikėjas Sovietų prekyboje su Vokietija, kartu įsteigė įmonę, kuri Kaune prekiavo senais vokiškais drabužiais. Šalia to, su keliais draugais turėjo įsteigę įmonę, kuri konsultavo ir padėjo parengti dokumentus besisteigiančioms įmonėms.

Po to, jau 1993 metais, (staiga ir neaišku kaip) gavo teisę Lenkijoje prekiauti vienos stambiausių Rusijoje trąšų gamyklos Novgorodo „Azot“ (vėliau „Acron“) trąšomis ir ta prekyba užsiima iki šiol, išplėtęs ją ir į Baltijos šalis. Kaip galima suprasti iš paties R. Karbauskio žodžių, jo 1993 metais įsteigtas „Agrokoncernas“ per metus iš šio verslo uždirbdavo dešimtis milijonų litų pelno, nes paties R. Karbauskio žodžiais tariant „pelningumas 1–2 proc., padauginkite jį iš 2 milijardų litų, tokia buvo apyvarta, ir bus atsakymas, iš kur pinigai“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/kaip-r-karbauskis-tapo-milijonieriumi.d?id=70979320).

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad 1993 metais R. Karbauskiui buvo tik 24 metai, ir jis tuo metu sugebėjo iš „Acron“ gauti teisę į milijonines pajamas nešantį biznį, kurios iki šiol neprarado. R. Karbauskis šiandien jau neigia žodžius, kuriuos jis pats skelbė 1996 ir 2000 metais savo kandidato į Seimo narius biografijoje, kad „Agrokoncernas“ yra „Acron“ įmonės atstovas Lietuvoje, bei teigia, kad „Acron“ trąšas į Lietuvą įveža ir kitos kompanijos. Tačiau lieka neaišku, ar tokia pati situacija buvo ir 1993–2000 metais, kai R. Karbauskis oficialiai skelbėsi, kad yra „Acron“ atstovas Lietuvoje. Būnant 24 metų vaikinu laimėti loterijos bilietą su tokio biznio perspektyva tikrai reikia arba stebuklingos pagoniškų dievų globos, arba žemiškos globos struktūrose, artimose Kremliui.

R. Karbauskis į visus klausimus apie rusiškų trąšų prekybos sėkmingo verslo pradžią atsako labai glaustai, teigdamas (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/r-karbauskis-suniekino-a-kubiliaus-saltinius-zinau-ka-uzsipulsite-toliau.d?id=73010644), kad 1993 metais, kai jo tais pačiais metais įsteigta UAB „Agrokoncernas“ pradėjo prekiauti „Acron“ trąšomis Lenkijoje, pats „Acron“ dar buvo Rusijos valstybinė įmonė, „kad ji nebuvo privatizuota, buvo parduodama tiems, kas pirko (trąšas)“.

Šiame itin lakoniškame R. Karbauskio paaiškinime apie savo verslo „sėkmės“ pradžią susiduriame su dideliu vidiniu prieštaravimu, nes internete skelbiamoje informacijoje apie žinomo Rusijos oligarcho V.M. Kantor‘o verslo pradžią yra sakoma, kad 1993 metais jis jau buvo tapęs „Acron“ savininku ir tarptautinę prekybą vykdė per ofšorus:

„Tuo metu (apie 1990 metus) Kantor‘as per būsimąjį Valstybės sekretorių Genadijų Burbulį susipažino su Novgorodo gubernatoriumi Michailu Prusak‘u, su kuriuo jis tapo geru draugu. Su jo pagalba Kantor‘o bendrovė ėmė tirti galimybes įsigyti „Azoto“ trąšų gamyklą (Novgorode). Prusak‘as buvo suinteresuotas „sėkminga“ šios įmonės privatizacija. 1993 metais Kantor‘as nusipirko įmonę ir pervadino ją į „Acron“. Jam pavyko tai padaryti gana lengvai: pirma, Kantor‘as iš įmonės gavo didelį trąšų kiekį pardavimui, o už gautas lėšas jis nusipirko įmonės kontrolinį akcijų paketą. Netrukus Kantor‘as, naudodamas tą pačią schemą, Smolenske tokia pat žema kaina nusipirko trąšų įmonę „Dorogobuš“.

Kantor‘ui perėmus įmones, mineralinių trąšų eksportas buvo pradėtas vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Tai leido jam dalį uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas“. (Šaltinis: „Stringer“ 2003.09.12 http://www.liveinternet.ru/journalshowcomments.php?jpostid=156512558&journalid=4295661&go=prev&categ=0).

Verta pažymėti, kad „Acron“ gamina amonio salietrą ir karbamidą, kurių gamyboje 90 proc. pirminės žaliavos yra dujos, o Rusijoje dujos (natūralios ar perdirbtos) yra strateginė prekė, naudojama Rusijos geopolitiniams tikslams pasiekti. Todėl dujų reikalus nuo seno tiesiogiai valdo Kremlius. Neveltui „Acron“ koncernui nuo pat 1993 metų vadovauja V.M. Kantor‘as – garsus Rusijos oligarchas, žmogus artimas V. Putinui, pastarajam padėjęs susidoroti su M. Chodorkovskiu, o V.M. Kantor‘o biznio pagrindinę tarptautinės prekybos įmonę Šveicarijoje šios šalies saugumo tarnybos 2007 metais yra pripažinusios SVR (Služba vnešnej razvedki) priedangos organizacija.

Be to, verta atsiminti, kad R. Karbauskis trąšas importavo ir iš kitų Rusijos įmonių bei užėmė didžiąją Lietuvos rinkos dalį. Štai 2009 m. lapkričio 26 d. „Verslo žinių“ publikacijoje „Ramūnas Karbauskis eina apsipirkti“ (http://laikrastis.vz.lt/index.php?act=mprasa&sub=article&id=14234), R. Karbauskis giriasi, kad „užimta daugiau nei pusė prekybos trąšomis rinkos“, o teismo metu, kai buvo nagrinėjamas R. Karbauskio ieškinys dėl tariamo šmeižto, Statistikos departamentas pateikė pažymą, kad R. Karbauskio įmonės 2011 m. importavo 57,86 proc., 2012 m. – 36,19 proc., o 2013 m. – 38,19 proc. visų iš Rusijos importuotų trąšų.

Taigi lyginant R. Karbauskį ir V. Uspaskichą, du stambius verslininkus, kurie savo verslų sėkmę sukūrė gavę išimtines teises į Lietuvą ir plačiau tiekti rusiškas dujas ar iš jų gaminamas trąšas, tenka pastebėti, kad V. Uspaskichas nebijojo klausimų apie savo verslo pradžią ir noriai pasakojo apie savo draugelį, tokį patį vamzdžių suvirintoją, kuris vėliau tapo vienu iš „Gazprom“ vadovų. Nors toks paaiškinimas buvo akivaizdžiai baltais siūlais siūtas, bet jis turėjo „žmogišką“ pagrindimą, paaiškinantį, kaip V. Uspaskichas įgijo monopolines teises tiekti „Gazprom“ dujas į didelę dalį Lietuvos rinkos.

Skirtingai nuo V. Uspaskicho, R. Karbauskis iki šiol vengia detalesnių klausimų ir paaiškinimų apie savo verslo pradžią ir to sąsajas su artimais Kremliui veikėjais, arba jo paaiškinimai yra kupini vidinių prieštaravimų. Bet R. Karbauskis turėtų suprasti, kad tokia verslo pradžia ir dabartiniai jo verslo ryšiai su Rusijos strateginėmis įmonėmis, bei jo paties aktyvus dalyvavimas Lietuvos politikoje neišvengiamai reikalaus žymiai detalesnių paaiškinimų ir tikslių atsakymų į natūralius klausimus. Bandymas pabėgti nuo tokių klausimų, net ir pačiais gudriausiais viešųjų ryšių triukais ar vis garsesniais kaltinimais ir gąsdinimais konservatoriams, kodėl jie kažko klausinėja, tik dar labiau didins įtarimus. Šiuo požiūriu, būtų verta pasimokyti iš V. Uspaskicho ir pasistengti bent jau sudaryti įspūdį, kad aiškinama ir atsakoma į visus klausimus labai nuoširdžiai ir atvirai.

Ar gali padėti „skiepai“ nuo klausimų apie turtų kilmę?

Šių metų lapkričio viduryje R. Karbauskis viešai „pasiskiepijo“ (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/paviesinta-su-r-karbauskiu-susijusi-pazyma.d?id=72854066) nuo žiniasklaidoje klaidžiojančios ir paskelbtos „ukrainietiškos pažymos“ apie R.Karbauskio verslo ryšius su Kremliui artimu oligarchu V. M. Kantor‘u, kuris užsienio žvalgybų yra pripažįstamas turintis ryšių su Rusijos spec. tarnybomis. R. Karbauskis paneigė pažintis su paskelbtoje pažymoje minimais asmenimis, bei visas kitas pažymoje minimas aplinkybes. Kartu eilinį kartą apkaltino konservatorius, ir ypač – Kubilių, kad mes esame dėl visko kalti ir reikalaujame iš jo kažkokio ypatingo skaidrumo nacionalinio saugumo požiūriu.

Vėl pats priminė kelerių metų senumo mūsų bylinėjimąsi teismuose, kuriuose jis prašė pripažinti Kubilių kaltu dėl šmeižto, nes tariamai jį apšmeižėme savo 2014 metais, dar prieš agresiją Ukrainoje parengtame ir paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“. Tą teismą R. Karbauskis pralaimėjo. Teismas pripažino, kad mūsų įžvalgos nėra šmeižtas, tačiau po to R. Karbauskis nuo natūralių klausimų apie savo verslo ir veiklos sąsajas su Rusija bando pabėgti neatsakinėdamas į tuos klausimus, bet bandydamas primityviai kaltinti konservatorius šmeižtu.

Kai kuriuos klausimus dar rinkimų kampanijos metu formulavome ne tik mes, bet ir žinomi žurnalistai bei apžvalgininkai. Taip dar prieš rinkimų antrąjį turą garsus Rusijos ir geopolitikos ekspertas Marius Laurinavičius, šiuo metu dirbantis viename iš rimčiausių JAV think tank’ų „Hudson Institute“, paskelbė vertingą publikaciją „Ar turėtų R. Karbauskis deklaruoti savo santykius su V. Putino Rusiją mylinčiu broliu?“ (http://www.15min.lt/…/marius-laurinavicius-ar-turetu-r-karb…), kuriame nagrinėjo ir R. Karbauskio verslo ryšius su minėta Rusijos oligarcho valdoma trąšų gamykla „Acron“, kurios padalinį Šveicarijoje, anot M. Laurinavičiaus, šios šalies žvalgyba yra pripažinusi SRV priedangos organizacija.

Labai greitai po minėtos publikacijos R. Karbauskis paskelbė savo atsakymą (http://www.15min.lt/…/ramunas-karbauskis-didziausia-mano-ka…).

Šiame R. Karbauskio atsakyme teko perskaityti ne atsakymą į apžvalgininko suformuluotą klausimą apie ryšius su V.M. Kantor‘u, bet tą patį eilinį ir nuolat melagingą teiginį apie blogus konservatorius:

„Pone Mariau, mano šeima jūsų į teismą nepadavinės tik todėl, kad mes teisme jau turėjome progą visus jums rūpimus klausimus išsiaiškinti su Andriumi Kubiliumi, kuris po to niekada nebeužsiminė apie tariamą mano „prorusiškumą“. Žinau, jog jūs esate geras A. Kubiliaus bičiulis, tad bylos medžiagą jis jums susipažinimui tikrai paskolins“.

R. Karbauskis panašų teiginį kartoja ir pastaruoju metu, prie to dar pridurdamas ir savą melagingą interpretaciją dėl slaptos VSD pažymos apie lietuviško verslo ryšius su Kremliumi, kurią nurodėme savo 2014 metų dokumente. Pažyma buvo aptarta ir minėto teismo proceso metu, tačiau apie tai detaliau šiek tiek vėliau.

Kadangi iš publikacijų apie „Ukrainos pažymą“ ir R. Karbauskio įvairiuose interviu skelbtų su tuo susijusių paaiškinimų, kuriuose daug dėmesio buvo skirta konservatoriams, galima spėti, kad pats R.Karbauskis ta pažyma disponavo, ir greičiausiai pats ją atidavė žurnalistams, kad taip iš anksto „pasiskiepytų“ nuo bet kokios jam nepalankios informacijos ar jam užduodamų klausimų, o taip pat kad galimus konservatorių klausimus galėtų vadinti nerimtais ar arogantiškais, tai tenka paprastai pasakyti, kad tokie „skiepai“ nesuveikė arba suveikė priešingai, nes paskatino dar nuosekliau uždavinėti klausimus, į kuriuos vis dar neturime atsakymų.

Bet prieš pereinant prie šių dienų klausimų, verta prisiminti ir panagrinėti, kokios mūsų įžvalgos R. Karbauskį buvo rimtai supykdžiusios 2014 metais, ir kodėl R. Karbauskis norėjo teismais užgniaužti konservatorių teisę skelbti tokias įžvalgas ar pateikti su tuo susijusius klausimus.

Kokios sąsajos su Rusija 2014 metų pradžioje R. Karbauskiui atrodė šmeižtas, o teismui tai neatrodė šmeižtas?

Kai pats R. Karbauskis į visus klausimus apie savo verslo (ir ne tik verslo) sąsajas su Rusija atsako, kad tai jau buvo išnagrinėta jo byloje prieš Kubilių ir tariamai ta byla R. Karbauskiui buvo labai sėkminga, nors realybė buvo priešinga, man nelieka kito kelio, kaip tik dar kartą pakartoti keletą akivaizdžių dalykų apie R. Karbauskio ir mano santykių aiškinimąsi teisme, o taip pat ir apie tame teisme nagrinėtą VSD pažymą. Toks šios bylos aplinkybių prisiminimas leis geriau suprasti, kodėl mes vis dar norime R. Karbauskiui užduoti keletą klausimų, kurių esmę dar labiau pabrėžia viešai paskelbta „ukrainietiška pažyma“.

Pirmiausia tenka dar ir dar kartą priminti paprastą faktą, kad minėtą bylą teisme R. Karbauskis pralaimėjo. Nors pats ją ir inicijavo, kaltindamas mane šmeižtu. Teismas pripažino, kad mano ir kolegų dėstyti teiginiai apie pavojus Lietuvos saugumui, kuriuos R. Karbauskis palaikė šmeižtu jo asmeniui, nėra šmeižtas.

Kadangi rinkimų kampanijos įkarštyje (http://www.delfi.lt/projektai/balsuok2016/naujienos/r-karbauskis-tai-buvo-didele-pamoka-a-kubiliui.d?id=72608590) R. Karbauskis kartojo, kad mes jau atsisakėme jam nepatikusių teiginių ir jų nebekartojame, tai norėdamas įrodyti, kad R. Karbauskis klysta dėl mūsų požiūrio, aš dar kartą pakartosiu tuos pačius teiginius, kuriuos 2014 metų pradžioje (dar iki Krymo okupacijos) skelbėme strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ (http://www.respublika.lt/…/minkstoji_rusijos_sulai…/,print.1).

Šiame dokumente buvo paskelbti tokie teiginiai, dėl kurių R. Karbauskis kreipėsi į teismą:

Rusija Lietuvoje ir kitose aplinkinėse valstybėse įgyvendina savo „minkštųjų galių strategiją“, siekdama įvairiais būdais įtakoti šių valstybių visuomenių nuomonę, bandydama nuteikti jas antieuropietiškai ir antivakarietiškai.

Tokiam tikslui Rusija naudoja viešos informacijos priemones, šiurkščiuoju būdu bandydama „plauti“ žmonėms smegenis, bet taip pat naudoja ir ne viešą įtaką, kurios vienu iš svarbiausių instrumentų yra tas nacionalinis verslas, kuris turi stambių biznio reikalų Rusijoje (parduoda ten prekes arba importuoja iš ten žaliavas (pvz. trąšas) ir vardan tokio biznio geresnių sąlygų sutinka dalyvauti įvairiose Kremliaus minkštųjų galių schemose.

Savo strateginiame dokumente įvardijome mūsų matomą tendenciją, kad Lietuvos viešajame socialiniame (labdara, mecenavimas ir pan.) ir politiniame gyvenime žymiai aktyviau reiškiasi tas Lietuvos verslas, kuris turi sąsajų su Rusija, nei tas verslas, kuris yra susijęs su Vakarais.

Dokumente įvardijome eilę verslo grupių, kurių veikloje matome tokių pačių bruožų: biznio sąsajos su Rusija ir padidintas viešasis ir politinis aktyvumas Lietuvoje, dažnai nukreiptas prieš euroatlantinę Lietuvos integraciją ar prieš svarbius Lietuvos energetinei nepriklausomybei projektus.

Kaip vieną iš tokių verslo grupių nurodėme ir R. Karbauskio verslo grupę, įvardindami, kad jo valdoma UAB „Agrokoncernas“ didelius pelnus uždirba iš Rusijos trąšų importo, o prekybą trąšomis Kremlius laiko tiek pat svarbia Rusijos geopolitiniams tikslams, kaip ir prekybą nafta ir dujomis.

Apie R. Karbauskio didelį socialinį ir politinį aktyvumą tiek ankščiau, tiek pastaruoju metu visi gerai žinome: kad R. Karbauskis 2000 m. buvo narys iniciatyvinės grupės rengti referendumą dėl Lietuvos narystės NATO, kaip aktyviai pastaraisiais metais R. Karbauskis rėmė įvairias akcijas, nukreiptas prieš strateginius projektus, kuriuos mes laikėme svarbiais Lietuvos geopolitiniam saugumui: skalūninių dujų žvalgybą, VAE, o tai pat europietiškas žemės pardavimo taisykles.

Savo bendrą strateginį požiūrį į problemą, kurią Lietuvos geopolitiniam saugumui sukelia politiškai aktyvus Lietuvos verslas, turintis daug biznio interesų Rusijoje, be kitų argumentų, pagrindėme ir nuoroda į mums žinomą slaptą VSD pažymą, kurioje buvo pateikta informacija apie tokio pobūdžio vienos lietuviškos verslo grupės veiklą, įgyvendinant Kremliaus interesus.

Po to, kai paskelbėme savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, ir ją aptarėme įvairiuose viešuose seminaruose, vienintelis R. Karbauskis apskundė mūsų teiginius teismui, bandydamas įrodyti, kad tai yra šmeižtas. Strategijoje lygiai taip pat atvirai buvome įvardinę ir kitas žinomas Lietuvos verslo grupes, kurios savo veikloje pasižymėjo panašiais bruožais kaip ir R. Karbauskio grupė, bet į teismą 2014 metais kreipėsi vienintelis R. Karbauskis. Matyt jam, dėl jo ateities asmeninių politinių planų, labiausiai rūpėjo pasiekti, kad konservatoriai apie tai nebekalbėtų. Bet teisme R. Karbauskis pralaimėjo: teismas nusprendė, kad mūsų teiginiai nėra šmeižtas.

Dar daugiau, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, mūsų VSD ne vieną kartą savo viešose ataskaitose įvardijo, kad jie stebi tai, kaip Lietuvos verslas, turintis biznio interesų Rusijoje, yra vis intensyviau išnaudojamas, stengiantis pakenkti Lietuvos geopolitiniam saugumui. Ir tam nereikia, kad tokio lietuviško verslo savininkas lankytųsi Maskvoje ar Rusijoje. Užtenka apsilankyti ir kur nors Europoje, ir ten pabendrauti su priskirtu FSB pareigūnu.

Kokias pažymas, pateiktas Teismui, R. Karbauskis bando įvardinti niekinėmis?

Vienas iš epizodų teisme, kurį vis prisimena R. Karbauskis, buvo tas, jog teisėjas paprašė, kad jam būtų pateikta slapta VSD pažyma, kurios egzistavimą buvome paminėję, pristatydami savo parengtą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“. Pažymoje buvo pateikta informacija, kaip viena iš žinomų Lietuvos verslo grupių (ne R. Karbauskio), siekdama geresnio kontrakto dėl jai svarbių žaliavų iš Rusijos tiekimo, Kremliaus prašymu sutiko imtis informacinių išpuolių prieš Lietuvoje įgyvendinamą svarbų strateginį energetikos projektą. Su tokia pažyma turėjome galimybių susipažinti dirbdami Vyriausybėje.

Savo viešose prezentacijose, neatskleisdami pažymos turinyje esančios slaptos informacijos, minėjome patį tokios pažymos egzistavimą, parodydami, kad mūsų nuogąstavimai dėl Lietuvos verslo ryšių su Rusija keliamų pavojų atsispindi ir VSD slaptose pažymose. R. Karbauskis, kaip šmeižtą skųsdamas įvarius mūsų viešų prezentacijų sakinius, apskundė ir sakinį, kuriame paminėjome ir minėtą VSD pažymą. Teisėjas, gavęs pačią pažymą, nustatė, ką prieš tai jam ir žodžiu aiškinome, kad pažymoje kalbama ne apie R. Karbauskio verslo grupę, o apie visai kitą, gerai žinomą ir įtakingą Lietuvos verslo grupę.

R. Karbauskis šį bylos epizodą bando paversti tariamu įrodymu, kad visos pažymos yra niekingos, bet pats toks R. Karbauskio išpuolis prieš minėtą VSD pažymą atrodo visai nerimtai: kaip ir visa mūsų „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ nebuvo vien tik apie R. Karbauskio verslą, taip ir minėtoji VSD pažyma nebuvo apie R. Karbauskio verslą. Pažyma buvo apie kitą lietuvišką, nuo Kremliaus malonės priklausantį konkretų verslą. Kartu tai buvo pažyma, leidžianti daryti išvadas apie platesnį reiškinį – lietuviškas verslas, priklausydamas nuo Kremliaus malonės, vardan savo biznio sėkmės gali sutikti dalyvauti Kremliaus „minkštųjų galių“ realizavimo projektuose.

2014 metais tokia mūsų partijos padaryta išvada daug kam atrodė kaip eilinis konservatorių „rusofobijos“ priepuolis. Šiandien, artėjant 2017 metams, kai apie panašius pavojus, pirmą kartą po 100 metų pertraukos, viešai prabyla Britanijos kontržvalgybos MI5 vadovas (https://www.theguardian.com/uk-news/2016/oct/31/andrew-parker-increasingly-aggressive-russia-a-growing-threat-to-uk-says-mi5-head?CMP=Share_iOSApp_Other), mūsų 2014 metų įžvalgos atrodo kaip savalaikis ankstyvas perspėjimas. Šiandien blogiau atrodo tai, kad apie tai ką šiomis dienomis kalba MI5 vadovas, ir tai, apie ką mes kalbėjome 2014 metų pradžioje, nei buvusioje, nei, drįstu spėti, būsimoje oficialioje Lietuvos valdžioje nebuvo ir nėra drįstama atvirai kalbėti. Kodėl taip yra Lietuvoje – galime tik spėlioti, bet mes šiandien esame pasirengę apie tai kalbėti garsiau, nei kalbėjome anksčiau. Nes jei ne Lietuvoje, tai platesniame Vakarų pasaulyje apie tai kalbama vis garsiau.

Dėl kokių įtakų Rytų ir Centrinėje Europoje yra susirūpinę didieji Vašingtono Think-Tank‘ai?

Apie Rusijos „minkštųjų galių“ įtakas vis garsiau ir atviriau kalbama didžiosiose Vakarų sostinėse. Tokių įtakų požymius daug kas įžvelgė Nyderlandų referendume prieš Ukrainos Asociacijos sutartį, Brexit‘o kampanijoje ir net bandant paveikti JAV Prezidento rinkimus. Skelbiami analitiniai darbai, kuriuose nagrinėjami Kremliaus ryšiai ir įtakos svarbioms politinėms jėgoms Vokietijoje, Prancūzijoje ar Britanijoje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump).

Prieš kelias savaites garsus JAV think tank’as „Center for Strategic and International Studies“ (CSIS) paskelbė plačiai pasaulyje nuskambėjusį raportą „The Kremlin Playbook. Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe“ („Kremliaus Scenarijai: Rusijos įtakos Centrinėje ir Rytų Europoje supratimas“) (https://csis-prod.s3.amazonaws.com/…/160928_Conley_KremlinP…), kurio daugelis teiginių apie Rusijos „minkštąsias galias“ ir įtakas Centrinėje ir Rytų Europoje, ypač – apie verslo, turinčio interesų Rusijoje panaudojimą Kremliaus politikos naudai, visiškai sutampa su mūsų prieš dvejus metus skelbtais teiginiais. CSIS nagrinėja konkrečius tokių įtakų pavyzdžius kaimyninėje Latvijoje, Vengrijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje bei Serbijoje ir visur mato tas pačias tendencijas: toks verslas yra aktyvus visuomeniškai bei politiškai ir pasižymi antivakarietiškomis, Kremliui naudingomis politinėmis iniciatyvomis.

CSIS taip pat pateikia ir pluoštą rekomendacijų JAV ir Europos valstybių Vyriausybėms bei NATO ir ES vadovybėms, iš kurių svarbiausia yra primygtinis raginimas sukurti specialius instrumentus nelegalių rusiškų piniginių srautų, kurie panaudojami visuomeninei ar politinei veiklai tokiose šalyse kaip Lietuva, stebėjimui ir užkardymui, pasinaudojant patirtimi, kuri Vašingtone ir Vakaruose buvo sukaupta persekiojant nelegalius Irano pinigus, ar pastaruoju laikotarpiu stabdant teroristinės ISIS finansinį aktyvumą.

Kas pasikeitė po Krymo okupacijos?

Po to, kai Rusija 2014 m. pradžioje neteisėtai okupavo Krymą, ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje įvyko daug pokyčių. Lietuvoje niekas iš rimtų politikų nebedrįsta viešai abejoti Rusijos grėsme, ar Lietuvos narystės NATO ir ES geopolitiniais privalumais. Net tie, kurie kažkada deklaravo priešingas nuostatas, arba inicijavo pavojingas politines iniciatyvas, dabar stengiasi to nebeprisiminti. Ir tai yra gerai, kad Rusios agresija daug kam atvėrė akis.

Konservatoriai Lietuvoje nebėra vieniši, kalbėdami apie Rusijos karines grėsmes – didinamas gynybos finansavimas, perkami „Boxer‘iai“, NATO kariai bus dislokuoti Lietuvoje. Tam visi pritaria. Tačiau vis dar liekame vieniši, kada kalbame apie Rusijos „minkštųjų galių“ pavojus, kai sakome, kad Lietuvoje realizuojami vis nauji, panašūs į jau žinomus (a la V. Uspaskich), bet aukštesnės kokybės politiniai projektai. Belieka tikėti, kad nereikės naujos Kremliaus agresijos, kaip kad buvo Kryme, kad ir dėl Kremliaus „minkštųjų galių“ grėsmės supratimo, Lietuvoje nebeliktume vieniši.

Po Krymo okupacijos paaiškėjo ir pasikeitė kai kurie smulkesni praktiniai dalykai. Paaiškėjo ir tai, kad R. Karbauskio koncernas staiga ir neaiškiomis aplinkybėmis perėmė pelningą „Rosstelmaš“ pagamintų kombainų ir kitos agrotechnikos pardavimų Lietuvoje verslą. Taip pat paaiškėjo, kad R.Karbauskiui pavyko tai padaryti 2013 metais, netrukus po „sėkmingo“ referendumo prieš VAE projektą. Tai, kaip tai šiurkščiai ir nesąžiningai buvo padaryta, buvo plačiai rašyta Lietuvos spaudoje (http://valstietis.tv3.lt/naujienos/verslas/kaip-agrokoncernas-etiskai-trypia-versla/). Kas buvo taip plačiai nerašyta, tai tas faktas, kad „Rostselmaš“ savininkai, būdami artimi vienam iš Kremliaus veikėjų – D. Rogozin‘ui, buvo vieni iš Krymo „hibridinės“ okupacijos finansuotojų (http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/v-putino-rusija-agresija-ukrainoje-kas-laukia-jos-architektu.d?id=65613494). Kita vertus, yra žinoma, kad ryšius su oligarchu V.M. Kantor tiesiogiai kontroliuoja kitas Kremliaus veikėjas V. Surkov‘as

Taigi R. Karbauskiui, kaip niekam kitam Lietuvoje, yra pasisekę turėti verslą, kuris tiesiogiai priklauso nuo įtakingiausių Kremliaus veikėjų – V. Surkov‘o ir D. Rogozin‘o. Turbūt tai yra tik atsitiktinis sutapimas, kad kaip tik po Krymo okupacijos būtent R. Karbauskis atgaivino savo politinį aktyvumą Lietuvoje. Ir padarė tai labai sėkmingai.

Kodėl toks dėmesys R. Karbauskiui?

Tačiau tokia sėkmė pritraukia dėmesį. Natūralu, kad dėl to norisi pateikti daug klausimų. Juos pabaigoje ir užduodu. Tai darau remdamasis ne kokiomis nors slaptomis ar paviešintomis pažymomis, o paties R. Karbauskio žiniasklaidai sakytais žodžiais, po kurių yra likę labai daug neaiškumų. Po rinkimų į juos dar labiau reikia atsakymų. Ne tik konservatoriams, bet ir tiems, ką R. Karbauskio politinė lyderystė atvedė į Seimą ir Vyriausybę.

R. Karbauskio verslo (tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje) detalios aplinkybes susilaukia ypatingo dėmesio dėl paties R. Karbauskio visuomeninio ir politinio aktyvumo. Tuo jis skiriasi nuo kitų verslininkų, kurie net turėdami intensyvių biznio interesų Rusijoje, nėra aktyvūs Lietuvos visuomeniniame ar politiniame gyvenime ir todėl jų verslo aplinkybės nėra tiek svarbios ir įdomios kitiems valstybės politikos dalyviams ar šio proceso stebėtojams. R. Karbauskio verslo, susijusio su Rusija, ir jo politinio aktyvumo Lietuvoje sinergija yra visiškai analogiška tam, ką tyrinėdami kitas Centrinės Europos valstybes (Latviją, Slovakiją, Vengriją, Bulgariją, Serbiją) su nerimu savo minėtoje studijoje vertina JAV veikiantis CSIS think-tank’as.

Naujosios Vyriausybės ir jos programos kol kas negalime kaltinti tokiu prorusiškumu, kokį CSIS pastebi kitose Centrinės Europos valstybėse, kur tokiam valstybių geopolitikos poslinkiui didžiausią įtaką daro didelių verslo interesų Rusijos rinkoje turintys verslininkai, tapę savo šalių įtakingais politikais, tačiau negalime neprisiminti ankstesnių R. Karbauskio skambių ir sėkmingų didelio masto politinių iniciatyvų, kurias visas vienijo antivakarietiškas pobūdis, neretai padedantis Rusijai išsaugoti savo įtakas Lietuvoje, ypač mūsų energetikoje. R. Karbauskio pastarųjų metų politinio aktyvumo padidėjimas visiškai atitinka mūsų partijos 2014 metų pradžioje paskelbtame strateginiame dokumente „Minkštoji Rusijos sulaikymo strategija“ pateiktą įžvalgą, kad tokio pobūdžio verslininkai Lietuvos politikoje turės vis didesnę įtaką, ir tai gali sutapti su Kremliaus strateginiais interesais.

Todėl R. Karbauskis turi nesistebėti, kad jo verslo kūrimosi, plėtotės aplinkybėms ir šiandieninei būsenai mes skiriame ir skirsime daug dėmesio, siekdami gauti kiek galima išsamesnius atsakymus į natūralius klausimus, susijusius su jo verslu. Nervingi atsakymai, arba nepilni atsakymai, ar tarpusavyje prieštaraujantys atsakymai sukels tik dar daugiau klausimų.

Tikiuosi, kad R.Karbauskis tokių klausimų uždavimą priims kaip neišvengiamą savo šlovės pasekmę ir pabandys į juos racionaliai atsakyti bei nepradės vėl aiškinti, kad Marius Laurinavičius yra mano draugas.

Marius Laurinavičius nėra mano draugas, tačiau jo geopolitines įžvalgas apie Rusiją aš vertinu kaip ypač gilias ir objektyvias. Mėgstu diskutuoti su juo apie tai įvairiuose tarptautiniuose forumuose ir seminaruose. Tikiuosi, kad ir R. Karbauskis tai pamėgs.

Klausimai, į kuriuos norėtųsi išgirsti R. Karbauskio atsakymus

Pats R. Karbauskis teigia, kad 1993 m. įsteigė UAB „Agrokoncernas“, kuris savo veiklą pradėjo nuo to, kad pirko „Acron“ trąšas Rusijoje ir jas parduodavo Lenkijoje. Tik vėliau pradėjo prekybą tokiomis trąšomis Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse. Iš viešos informacijos galima spėti, kad UAB „Agrokoncernas“ prekiauja ir kitose Rusijos gamyklose pagamintomis įvairiomis trąšomis. Kaip keitėsiprekybos įvairiomis iš Rusijos įvežamomis trąšomis apimtys ir rinkos nėra skelbta, nėra žinoma, o tai verčia spėlioti, kartais ir įtarinėti. V. Uspaskicho prekybos Rusijos dujomis kasmetinės apimtys buvo gerai žinomos. R. Karbauskis turėtų pats pasirūpinti, kad tokia informacija nuo pat 1993 metų būtų žinoma Lietuvos piliečiams.

Pats R. Karbauskis 1996 ir 2000 metais viešai skelbė, kad jo valdomas „Agrokoncernas“ yra „Acron“ kompanijos atstovas Lietuvoje. Tik šiais metais R. Karbauskis ėmėsi šią senai savo skelbtą žinią paneiginėti. Toks skelbiamos žinios pasikeitimas verčia klausti –ar tai reiškia, kad kažkada, po 2000 metų, pasikeitė „Agrokoncerno“ ir „Acron“ komerciniai santykiai? Jeigu tai yra tiesa, tada turėtų būti viešai paaiškinta, kada tokie santykiai pasikeitė, o taip pat ir tai – ar galima teigti, kad tuo metu, kai 1996 ir 2000 m. buvo skelbiama, kad „Agrokoncernas“ atstovauja „Acron“ konsorciumui, kad „Agrokoncernas“ turėjo monopolinę teisę į tokį atstovavimą Lietuvoje.

Rusijos informaciniuose tinklalapiuose yra skelbiama, kad Rusijos oligarchas V. M. Kantor‘as, 1993 metais privatizavęs „Acron“, įmonės produkcijos eksportą nedelsdamas pradėjo vykdyti per ofšorines kompanijas, registruotas Panamoje ir Gibraltare. Ir tai leido jam dalį įmonės uždirbtų lėšų pervesti į privačias sąskaitas. Ar R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“, tuo metu prekiaudamas „Acron“ trąšomis Lenkijoje ir Baltijos valstybėse, vykdė atsiskaitymus su „Acron“ kompanija per šias ofšorines kompanijas? Ar V. M. Kantor‘ui dalį ofšorinėse kompanijose sukauptų „Acron“ lėšų perkeliant į asmenines sąskaitas kokios nors lėšos patekdavo į R. Karbauskio ar jo verslo dispoziciją? Ar šiuo metu „Acron“ kompanijos prekyba trąšomis arba finansiniai prekybiniai atsiskaitymai ir toliau vykdoma per ofšorines kompanijas?

Karbauskis viešai aiškina, kad su Rusijos įmonių, iš kurių perka trąšas,atstovais asmeniškai nebendrauja, Rusijoje nesilanko. Yra žinoma, kad „Acron“ koncernas savo tarptautinę prekybą vykdo per atstovybę Šveicarijoje. R. Karbauskis aiškina, kad Šveicarijoje lankėsi tik daugiau nei prieš 20 metų, kai su viena įmone tarėsi dėl jų gaminamų agrotechninių purkštukų prekybos Lietuvoje. R. Karbauskis turėtų detaliau paaiškinti, kodėl dėl purkštukų menkavertės prekybos jis pats važiavo derėtis į Šveicariją, o dėl šimtamilijoninių kontraktų prekiauti Rusijoje pagamintomis trąšomis jis nesidera ir nevažiuoja nei į Rusiją, nei į Šveicariją. Turėtų būti paaiškinta, kaip R. Karbauskio valdomas „Agrokoncernas“ derasi ir sudaro sutartis su Rusijos įmonėmis, kurių pagamintomis trąšomis prekiauja „Agrokoncernas“.

Iš R. Karbauskio skurdžiai pateikiamos informacijos apie savo verslo kilmę ir santykius su verslo partneriais Rusijoje, akivaizdu, kad yra bandoma nuslėpti neišvengiamus darbinius kontaktus Rusijoje, taip pat ir su „Acron“ atstovais. Ar tokio slapukavimo negalima paaiškinti tuo, kad kuri nors iš politiškai angažuotų R. Karbauskio akcijų (prieš Lietuvos narystę NATO, prieš VAE projektą, prieš skalūnų dujų žvalgybą, prieš europietiškas žemės pardavimo taisykles) buvo organizuota sulaukus pažado, kad už tai bus pagerintos verslo sąlygos Rusijoje? Apie tokius Kremliaus veikimo būduspastaraisiais metais viešai perspėja VSD.

Po 2012 metų „sėkmingo“ referendumo prieš VAE vienas iš aktyvių referendumo rėmėjų R. Karbauskis 2013 metais perėmė išskirtinę teisę prekiauti „Rostselmash“ žemės ūkio technika Lietuvoje. Kito aktyvaus referendumo rėmėjo Seimo nario V. Žiemelio sūnus, žinomas verslininkas G. Žiemelis tais pačiais 2013 metais laimėjo koncesiją statyti naują Ramenskoye aerouostą prie Maskvos. Ir vienas, ir kitas verslas ar verslo projektas Rusijoje pasižymi glaudžiais ryšiais su Kremliumi. Belieka paklausti – ar po sėkmingų šių metų Seimo rinkimų, R. Karbauskis planuoja įsigyti dar kokius nors verslus, glaudžiai susijusius su Rusija?

Ar R. Karbauskis yra susipažinęs su minėta amerikiečių think-tank’o CSIS analitine studija „Kremliaus scenarijai“ ir joje išdėstytais konkrečiais techniniais siūlymais, kokių veiksmų turi imtis Vakarų valstybės, kad užkardytų kelią tam, kad verslas susijęs su Rusija, nedarytų žalingo poveikio nacionalinių valstybių politikoms? Ar yra susipažinęs su JAV Kongrese svarstomais įstatymais, kurie numato JAV valdžios prievolę įsteigti specialų komitetą, kuris realizuotų tokias užkardymo priemones visame pasaulyje (https://www.theguardian.com/us-news/2016/nov/30/sweeping-us-laws-targeting-russian-interference-could-ensnare-trump). Ar R. Karbauskis supranta, kad jis, jo verslo sąsajos su Rusija ir jo politinė veikla gali tapti šių naujų ir reikšmingų JAV administracijos iniciatyvų taikiniu?

Palinkėjimas R. Karbauskiui

Pabaigai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad tie klausimai ir dėmesys R. Karbauskio asmeniui nereiškia kokio nors išankstinio priešiškumo ar juolab – apkaltinimo. Tiesiog politinio gyvenimo tikrovė yra tokia, kad politikams verslas Rusijoje kelia nemenkas rizikas ir iš ten galėjo ar gali ateiti bandymai daryti kokias nors mūsų valstybei pavojingas įtakas. Dėl to ir norėtume, kad į kylančius klausimus būtų atsakoma bent jau ne mažiau įtikinamai, kaip savo laiku tai yra padaręs V. Uspaskichas, o visuomenė turėtų galimybę įsitikinti, kad naujųjų politikai nepersekioja jokie grėsmingi šešėliai iš praeities. Šešėliai iš praeities, kuriuos buvo bandoma paslėpti, jau nugriovė vieną naujos Vyriausybės ministrą. Jaunas nevykęs ministras jau padarė išvadą – slėpti savo praeities šešėlius politikoje yra labai pavojinga. Lygiai tokią pat išvadą kiek galima greičiau turėtų padaryti ir Ramūnas Karbauskis.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt portalas.

2016.12.11; 08:05

Politinės intrigos

Daugiau analizuoti intrigas lipdant valdančiąją koaliciją nėra prasmės. Rinkimus laimėjusi Valstiečių ir žaliųjų sąjunga po ilgų apsimetinėjimų ir nenatūralių apgailestavimų prisipažino – valdant Lietuvą jiems talkins ne solidžią antrąją vietą politinėse varžybose iškovoję konservatoriai, o rinkimus skaudžiai pralaimėję socialdemokratai. Ir šis „valstiečių“ – socialdemokratų tandemas, regis, gyvuos amžinai. 

Centre: konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure), laikantis JAV vėliavą.
Centre: konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure), laikantis JAV vėliavą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

TS-LKD tampa skaitlingiausia opozicijos jėga. Ar konservatoriams derėtų verkti, kad ne jie pateko į ketverius metus Lietuvą valdysiančią koaliciją? Nemanau, kad tai – didelė bėda. Jau pirmosiomis valandomis po rinkimų rezultatų viešo paskelbimo buvo matyti: Ramūnas Karbauskis nemėgsta konservatorių – krikščionių demokratų. Antikonservatoriškų R.Karbauskio nuostatų nepastebėjo tik tie, kurie nenorėjo jų įžvelgti. Tad LVŽS ir TS-LKD koalcija vargu ar buvo įmanoma, net jei Gabrielius Landsbergis būtų jiems itin uoliai pataikavęs. 

Tačiau tai – ne vienintelė priežastis, kodėl konservatoriams – krikščionims nederėtų nusiminti (per prievartą mielas vis tiek nebūsi). Egzistuoja dar ir gyvenimiškosios patirties patikrinta pragmatiška taisyklė: į valdžią verta eiti tik tuomet, kai Seime turi užtektinai skaitlingą ir ištikimą daugumą. Jei tokių raumenų parlamente nėra, geriau sėdėti opozicijoje.

Tad tapdama stipriausia opozicine jėga G.Landsbergio komanda dar turės galimybių parodyti savo pranašumus ir deramai pasiruoš naujiems Seimo rinkimams 2020-aisiais metais.

O štai Žygimanto Pavilionio pozicija, esą jų partijai 2016-ųjų rudenį derėjo bet kokia kaina veržtis į valdžią, – nesuprantama. Nesuprantama pirmiausia todėl, kad tapę „jaunesniuoju broliu“ konservatoriai nepajėgtų įgyvendinti savo politinių nuostatų ir tuo pačiu susikompromituotų rinkėjų akyse. Nejaugi buvęs diplomatas nemato šio pavojaus?

Juolab įtartini pareiškimai, girdi, „Maskva labai pasistengė, kad konservatorių neliktų valdančiojoje koalicijoje“.

Kad Kremlius deda milžiniškas pastangas sukompromituoti konservatorius su krikščionimis demokratais, – nieko nuostabaus. Imperinė Rusija šią politinę jėgą šmeižia, kritikuoja, neigia, koneveikia, bara, kompromituoja visais jai įmanomais būdais nuo pat 1990-ųjų, vos tik Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo pirmininku tapo prof. Vytautas Landsbergis. Jei pamiršote kryptingas propagandines akcijas, nukreiptas prieš profesoriaus komandą, atsiverskite to meto spaudos leidinius. Kai kuriuose – nė vieno palankaus žodžio apie Kovo 11-osios Aktą paskelbusias jėgas. Viskas, ką jie daro, – blogai arba labai blogai.  Nutiko Lietuvoje nelaimė – kalti ne tie, kurie ją išprovokavo, o būtent konservatoriai. Šis puolimas, beje, buvo nuolatinis, kryptingas, nuoseklus. Jis tęsiasi iki šiol. Reikia tik stebėtis, kad ši politinė jėga tokiomis nepalankiomis sąlygomis išliko gyvybinga ir sugebėjo iškovoti kelias dešimtis mandatų.

Tačiau užuominos apie „Maskvos pastangas“ šį sykį greičiausiai turėjo visai kitokią prasmę. Kad buvęs Lietuvos interesus kadaise Amerikoje profesionaliai gynęs diplomatas galėjo turėti įtartinų minčių, lapkričio 6-ąją diskutuota Nemiros Pumprickaitės vadovaujamoje LRT televizijos laidoje „Savaitė“. Konservatorių – krikdemų partijos lyderis G.Landsbergis gūžčiojo pečiais. Nesibičiuliauti su R.Karbauskio partija nusprendęs partijos prezidiumas – Maskvos įkaitai, Maskvos valios vykdytojai? Partijos pirmininkas G.Landsbergis kolegai partiečiui Ž.Pavilioniui pažėrė priekaištų: „politinė nepatirtis, karštakošiškumas arba nežinomi motyvai“. O gal, sakau, tiesiog pragmatiškumas – noras vadovauti svarbiai ministerijai ne po ketverių metų, o dabar, čia, nedelsiant? Gal turima dar didesnių ambicijų – tapti partijos lyderiu?

Beje, lietuviškojoje žiniasklaidoje net šiandien, kaip ir prieš 20 metų, vyrauja straipsniai, kurių autoriai, kad ir atsargiai, bet vis tik linkę visur ir visada kaltinti konservatorius su krikdemais. Per pastaruosius mėnesius, kai įsisiūbavo rinkiminės aistros, aptikau, berods, tik vieną straipsnį, kuriame konservatoriai kritikuojami geranoriškai. Tai – Broniaus Matelio publikacija „Valdančiosios koalicijos paieškos: kas, kam ir kokias pažymas turėtų nešioti“ („Lietuvos rytas“).

Taip, G.Landsbergis po pirmojo rikimų turo įsivaizdavo jau esąs premjeras. Po antrojo rinkimų turo suprato, kad šį sykį, deja, neteks tapti Ministru Pirmininku. Tad ar nuostabu, kad jaunasis politikas nusiminė ir priešiškai nusiteikusiųjų pašaipiai kamantinėjamas įsižeidė? Br. Matelio patarimas logiškas – nereikėjo įsižeisti. Tiesiog vertėjo pajuokauti, kad buvo pamiršęs: „viščiukus skaičiuoja rudenį“. Tačiau Br. Matelio patarimas, jog „politikui privalu išmokt pralaimėti“ bei „politika – stipriųjų užsiėmimas“, -panašus į draugišką patarimą.

Bent jau draugiškesnis už buvusio VSD vadovo Mečio Laurinkaus portale lrytas.lt paskelbtas įžvalgas „Kovos dėl valdžios įkarštyje – nepamatuotos konservatorių ambicijos“. Straipsnio autoriaus priešiškumas konservatoriams – akivaizdus. Ypač įsiminė M.Laurinkaus sakinys: „Pagaliau smūgis į paširdžius – tegul koalicijos partneriai atneša rentgeno nuotraukas iš Valstybės saugumo departamento“.

Žinoma, G.Landsbergio pareiškimai, kad koalcijos sutartį pasirašantieji privalėtų savo praeitį savanoriškai patikėti VSD patikroms, – netikėtas. Gal net iššaukiantis. G.Landsbergis tarsi norėjo pasakyti: „mes – švarūs it krištolas, o kas jūs tokie?“ Įžūlus dar ir dėl to, kad lietuviškieji įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato.

Ir vis tik norėtųsi prisiminti posakį, jog atsarga gėdos nedaro. Jei įstatymai tokių patikrinimo procedūrų nenumato, gal reikia tobulinti įstatymus, užuot priekaištavus šią idėją iškėlusiems?

Įtartina dar ir tai, kad 2017-aisiais metais lėšų mūsų saugumui numatyta šiek tiek mažiau, nei buvo skiriama šiais, 2016-aisiais, metais. Finansų ministerijos pateiktas pasiūlymas nurėžti tegul ir nedidelę sumą iš VSD biudžeto – sveiku protu nesuvokiamas. Visoms panašaus pobūdžio struktūroms finansavimas padidės. Ir Priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai, ir Viešojo saugumo policijai. O štai žvalgybai, kuri yra pirmoji šalies apsaugos linija, – norima nurėžta.

Štai čia Maskvos pastangas įžvelgti jau lengviau… 

Informacijos šaltinis – www.draugas.lt (Amerikos lietuvių laikraštis).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: JAV vėliavą laiko konservatorius Žygimantas Pavilionis (su kepure).

2016.11.08; 07:46

Politinės intrigos

Vilčių, jog po 2016-ųjų rudens rinkimų į Seimą mūsų šalyje bus bent šiek tiek šviesiau, – mažėja. Nesutarimų, intrigų bei savanaudiškumo formuojant naująsias politines galias kur kas daugiau, nei rūpinimosi silpstančios valstybės reikalais. Dėl tokios sumaišties kalčiausia, man regis, pirmąją vietą Seimo rinkimuose iškovojusi jėga. Ji laimėjo daugiausiai mandatų, todėl privalo prisiimti visišką atsakomybę net ir dėl smulkmenų. 

Kokių tik politinių intrigų nepasitaiko Lietuvos parlamente! Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kokių tik politinių intrigų nepasitaiko Lietuvos parlamente! Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Nors skaitlingas komentatorių būrys priekaištauja konservatorių vadovybei, esą būtent ši nenori eiti į koaliciją su rinkimų nugalėtojais, todėl kurpia įvairiausio pobūdžio primityvias intrigėles, šių eilučių autoriui atrodo kiek kitaip. Tai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis nenorėjo į koaliciją pasikviesti Gabrieliaus Landsbergio komandos. Vis vilkino, vis vengė aiškiai pasakyti. Štai tikroji priežastis, kodėl LŽVS neranda bendros kalbos su TS-LKD.

Visi R.Karbauskio tvirtinimai, girdi, konservatorių – krikdemų vadovai jo vengia, – demagogija. Peržiūrėjau dešimtis turtuolio R.Karbauskio interviu Lietuvos televizijoms, perskaičiau dešimtis jo komentarų, duotų stambiausiems Lietuvos leidiniams, bet apart abstrakčių postringavimų, kad jis tikrai norėtų bičiuliautis su G.Landsbergio komanda, – nepamačiau, neišgirdau.

R.Karbauskio kalbos – gal ir gražios. Bet ten nėra konkretumų. Kuo toliau, tuo akivaizdžiau: jei R.Karbauskis nuoširdžiai būtų norėjęs bendradarbiauti su G.Landsbergio partija, būtų pasielgęs taip, kaip ir dera solidžiam politikui – oficialiai pasikviestų TS – LKD vadovą deryboms dėl bendrų veiksmų formuojant Vyriausybę. Bet juk oficialaus pakvietimo nebuvo. Nebuvo nė vieno konkretaus ženklo: mes kviečiame jus deryboms. Kaip G.Landsbergis galėjo sutikti, jei nebuvo gavęs nei oficialaus žodinio, nei oficialaus raštiško pakvietimo pradėti derybas? Gal G.Landsbergis privalėjo nusižeminęs prašyti R.Karbauskio malonės – atsiųsk bent ketinimų protokolą?

O štai 2016-ųjų rinkimus prapylę socialdemokratai iš  LŽVS sulaukė konkrečių pasiūlymų imti valdžią į savo rankas. Ir vis dėlto padoriose kompanijose taip nesielgiama. Normalioje valstybėje neturėtų būti į koaliciją kviečiami, vartojant moderniškus verstinius terminus, akivaizdūs „autsaideriai ir lūzeriai“. Padorioje valstybėje bendram darbui turėtų būti pirmiausia pasirenkami tie, kurie užėmė antrąją vietą. Dar norėtųsi pridurti: net jei LŽVS kviestų dalyvauti formuojant naująją Vyriausybę, 2016-ųjų rinkimus prašvilpęs Algirdas Butkevičius privalėtų atsisakyti. Jo paaiškinimas galėtų skambėti maždaug taip: „Mes negalime, nes mes pralaimėjome rinkimus“.

Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Žurnalistas Gintaras Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Keistokas ir R.Karbauskio lrytas.lt televizijai duotas interviu, kuriame politikas dievagojosi nieko nebijąs – nei slaptųjų pažymų, nei saugumo patikrinimų. Nebijąs net kalbų, esą egzistuoja jam nepalanki kažin kokia Ukrainos slaptųjų tanybų pažyma. Pokalbis taip ir buvo pavadintas: „R.Karbauskis nieko nebijo“. Šie žodžiai nuskambėjo nenatūraliai, neįtikinamai. Kiekvienas žmogus ko nors bijo: vieni – slaptųjų pažymų, kiti – likti be darbo arba prarasti milijoną, treti – žmonos… Nieko nebijančių žmonių tiesiog nėra ir negali būti. R.Karbauskio vietoje aš bent jau sunerimčiau dėl Rusijoje sėkmingai dirbančio brolio ateities – ar tik nepradės Kremlius šantažuoti?

Beje, LŽVS lyderio biografijoje – vienas tikrai abejotinas žingsnis. Kai Rusijos sulaikymo strategijoje konservatoriai ne itin palankiai atsiliepė apie jo verslus, politikas puolė savo garbę ir orumą ginti teismuose. O kodėl ne televiziniuose debatuose, ne spaudos puslapiuose, galų gale – ne savo parengtose „sulaikymo strategijose“, ne filmuose, ne autobiografinėse knygose? Juk jam, turtuoliui, sunešioti į miltus konservatorių „sulaikymo strategiją“ viešojoje erdvėje buvo lengviau nei lengva. Bet, užuot pasirinkęs demokratišką priemonę viešai ginčytis ir įtikinėti, kodėl konservatoriai su Andriumi Kubiliumi priešakyje yra absoliučiai neteisūs, o jis – absoliučiai švarus, R.Karbauskis griebėsi kraštutinės, represinės priemonės – teismo pagalbos. Vaizdžiai tariant, konservatoriams užkišti burną norėjo jėga – kumščiu.

Šiandien į paviršių iškyla ir daugiau netikėtų kūliaversčių. Pavyzdžiui, nustebino Vytautas Sinica. Viename iš savo paskutiniųjų publikacijų portale delfi.lt dešiniesiems iki šiol priskirtas politologas pažėrė abejonių dėl G.Landsbergio nuopelnų partijai. Straipsnyje „Apie nugalėtojus ir pralaimėtojus“ jis įvardina vieną iš priežasčių, kodėl konservatoriai šį rudenį nešventė pergalės: „Profesoriaus Landsbergio nekentusi Lietuva (t.y. visi, išskyrus TS-LKD ir LLS rinkėjus) atsinaujinimu su ta pačia nekenčiama Landsbergio pavarde nepatikėjo“.

Panašių abejonių turėjo ir šių eilučių autorius, kai G.Landsbergis buvo įvardintas TS-LKD lyderiu. Ar netaps pasipūtusiu visažiniu, ar nesuskaldys partijos? Bet šiandien tokio nerimo – vis mažiau. Jaunasis G.Landsbergis tvarkosi užtektinai solidžiai. Gal kitas, jo vietą užėmęs, dar geriau tvarkytųsi. Tačiau mes šito nežinome. Nežino ir politologas V.Sinica. Ir negali žinoti. Todėl turėtume konstatuoti, jog šiandieninis variantas nėra labai blogas. Be to, rašyti, esą „Lietuva nekenčia profesoriaus Landsbergio“ – netikslu, nekorektiška. Prof. Vytautas Landsbergis turi daug gerbėjų, nes turi užtektinai rimtų nuopelnų, kurių užgožti negali padarytos klaidos. Tą supranta, man regis, net tie, kurie jo nemėgsta.

Be abejo, R.Karbauskio programoje – daug viltingų tvirtinimų: rūpinsis tautiškumo įtvirtinimu, emigracijos stabydumu, palaikys tas Europos Sąjungos šalis, kurios priešinasi absoliučiam Briuselio diktatui… Bet kodėl V.Sinica įsitikinęs, kad Naisių turtuolis būtinai laikysis šių pažadų? Negi Lietuva per mažai patyrusi išdavysčių, kad būtų galima už gryną pinigą priimti kiekvieną politiko pažadą? Matėme televizijos reportažą iš Naisių. Žmonės akivaizdžiai bijo atvirai sakyti savo nuomonę – kaip sovietų, kolchozų laikais. Uždirba, atrodo, mažai. Vienas, kalbėjęs apie Naisių aktorių atlygimimus, turbūt net suklydo: sunku patikėti, kad uždirba jie mažiau negu minimumą. 

Prisipažiniu, šiandien nustebino ir konservatorius Audronius Ažubalis. Tiksliau tariant, visi tie, kurie pataria TS-LKD veržtis į valdžią bet kokia kaina. Esą būdami opozicijoje konservatoriai labai daug prarastų, o tapę pozicijos dalimi – išloštų ateičiai reikalingų dividentų. Tokia versija galima. Bet kodėl neįmanoma priešinga versija: kam veržtis į vykdomąją valdžią, jei žinai, kad kur kas gausesni partneriai neleis įgyvendinti užsibrėžtų tikslų? Kam tiesti bendradarbiavimo ranką tiems, kurie tavęs akivaizdžiai nekenčia? Juk po ketverių metų rinkėjai būtinai paklaus: kodėl, būdami valdžioje, tiek mažai nuveikėte?

Ką tada, pone A.Ažubali, atsakysite savo gerbėjams? Teisinsitės, kad jums dirbti iš peties neleido R.Karbauskis? Bet tada teks išklausyti nusivylusių rinkėjų priekaištų: „tai kokio velnio nešė jus į tą galerą, jei žinojote, kad esate bejėgiai“?

2016.11.02; 06:30

Politinės intrigos

Vytautas Visockas

Galutiniai rinkimų rezultatai tiesiog apstulbino. Visus – ir pačius daugiausiai laimėjusiuosius. Konservatoriams rinkėjai smogė bene labiausiai: atrodė pergalė jau čia pat, po dviejų savaičių, o dabar štai tik antroji vieta ir didžiulis atsilikimas nuo laimėtojų. 

Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.
Vytautas Visockas. Slaptai.lt nuotr.

Niekada neskubėk švęsti pergalės. Omenyje turiu ne žaliuosius valstiečius, o mus, rinkėjus, Lietuvos žmones, kaip dabar priimta sakyti. Nes labiausiai apsigauti arba būti apgauti gali ne tiek Lietuvos žmonės, kiek lietuvių tauta. Nei rusams, nei lenkams pavojus išnykti negresia, nes jie turi Rusiją, Lenkiją, kuriais šios valstybės itin motiniškai rūpinasi. Lietuviais pasirūpinti, kaip matome, Lietuva nesugeba.

Lietuviškumas, Lietuva – visa tai tapo tik įrankis siekti siaurų asmeninių tikslų. Svarbiausias iš jų, be abejo, buvo valdžia. Štai kodėl Sąjūdis baigėsi taip, o ne kitaip, ir jau tris dešimtmečius mes skendime bejėgiškume ir neviltyje, galvodami, kas čia mums trukdo dar kartą atsitiesti ir pamėginti atsikelti iš naujo. Reikia aiškiai suprasti, kad Sąjūdis buvo lietuviui kaip politinės Tautos branduolys, kuris iš dalies susinaikino pats, iš dalies buvo sąmoningai sunaikintas (Vytautas Radžvilas. „Sąjūdžio pamoka: sunku būti Tauta“, Pro Patria.lt).

Prieš rinkimus visi supratom, visi kalbėjom: arba dabar, arba – dar staigesnis, galbūt jau nesustabdomas, slydimas prarajon. Vilties įliejo Ramūnas Karbauskis su savo žaliaisiais valstiečiais, su profesionalais vietoj profesionalių politikų, su pigiom vaistinėm ir brangiom alkoholio parduotuvėm. Sukūrė rojų Naisiuose, gal sukurs ir visoje Lietuvoje? Vaikus išmokys skaityti knygas ir mylėti Tėvynę, neleis skurstantiems pensininkams mirti iš bado, sustabdys mokyklų naikinimą provincijoje, kaimuose, sugrąžins emigrantus…

Patikėjome pažadais, gerais ketinimais, geromis permainomis. Patikėjome (aš – nelabai), kad išrinktieji sieks ne siaurų asmeninių tikslų, ne tik valdžios, o gerovės lietuvių tautai ir Lietuvos žmonėms.

Dabar, po antrojo rinkimų turo, to tikėjimo žymiai mažiau, nors dar nežengtas nė vienas žingsnis. Ypač tikėjimą sklaido forumai,interviu su politologais ir pralaimėjusiaisiais politikais. Pagrįstai ar nepagrįstai formuojama nuomonė, kad laimėtojai gali būti šiek tiek panašūs į Valinsko artistus. Nusipirkom katę maiše. Daugelio išrinktųjų nepažįsta net Jakilaitis, net Valatka, ką jau kalbėti apie mus, bėdžius, kurie ir sunešėme Karbauskiui savo balsus. Valdyk, Ramūnai, pastatyk į vietą parlamentinių ir neparlamentinių partijų melagius, savanaudžius, atnešk į Lietuvą gerų permainų, nes iš nevilties baigiame nusigaluoti.

Buvome naivūs kaip vaikai? O jeigu forumų išminčiai sako tiesą? Darosi visai nejuokinga. Įsivaizduokime, kad tie du žalieji valstiečiai tyčia ar netyčia mus apgavo. Gal ir turėjo gerų norų, bet gerais norais ir pragaras grįstas. Ilgai nesudarys koalicijos, vyriausybės, nes spyriosis ir jie, ir konservatoriai, ir Prezidentė; susidės su socdemais – ir nebus jokių permainų; susidės su lenkais, paksistais – sulaužys pažadus su jais neiti obuoliauti; velniai žino, ką gali iškrėsti nepažįstami profesionalai, jeigu juos palaimins Prezidentė…

Abejonių daug. Optimizmą mažina praeityje Ramūno draugystė su Kazimiera, plaukimas prieš srovę tolyn nuo NATO, euro, energetinio nepriklausomumo, dabar – tvirti ryšiai su mus praryti trokštančia Rusija…

Bet jeigu mus apgavo, jeigu suteikė nepagrįstų vilčių, kur jūs, politikos išminčiai, buvote gerokai prieš rinkimus?! Kodėl tik Eigirdas su savo „Valstybe“ nedvejodamas talžė oligarchus, neišskiriant nė Ramūno? O jeigu iš tiesų tik dabar atsirado galimybė išbristi iš korupcijos, savanaudiškumo ir nemokšiškumo pelkės, tai nekaišiokite pagalių į ratus.

2016.10.26; 13:25

Politinės intrigos

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis reikalauja, kad Vyriausybė būtų sudaroma iš „profesionalų“, o partijų lyderiai, taip pat ir Gabrielius Landsbergis, vykdomojoje valdžioje neturėtų jokių pareigų. Ką Lietuvai duotų tokia „profesionalų“ Vyriausybė, kas tie „profesionalai“ yra ir kokia praktika yra kitose šalyse?

Ministrui neužtenka būti specialistu

R.Karbauskio pagrindinė mintis, kurią jis teigia rinkėjams yra ta, kad aktyvūs partijų nariai tapdami ministrais paaukoja valstybės interesus, o pradeda veikti savo partijų naudai. To išvengti galima sudarant tokią vyriausybę, kurios nariai nebūtų surišti su konkrečiomis partijomis ir neturėtų kreipti į jas dėmesio, bet gerai išmanytų savo kuruojamą sritį ir siektų bendrojo gėrio. 

Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.
Slaptai.lt nuotraukoje: parlamentaras Kęstutis Masiulis.

Skamba patraukliai, bet naiviai. Kiekvienas atskiras žmogus nėra robotas, veikiantis pagal abstrakčias esą „profesionalias“ schemas. Jis turi savo asmenines pažiūras, pasaulėžiūrą ir jo darbe tos pažiūros atsispindi. Vertybių skirtumai lemia, kad  „profesionalai“ skirtingai vertina reiškinius ir siūlo skirtingus sprendimus. Pavyzdžiui, Aušra Maldeikienė, Rūta Vainienė, Romas Lazutka yra savo srities – ekonomikos žinovai, tačiau jų vertybės visiškai priešingos, kaip ir situacijų vertinimas bei siūlomi sprendimo keliai. Taigi ir jų, kaip „profesionalių“ ministrių, darbai būtų kardinaliai priešingi.

Labai sunku apibrėžti ir vienodai sutarti, kas yra „profesionalas“, o kas nėra. Universiteto diplomas, darbo patirtis, pripažinimas kokiais nors apdovanojimais? Na, tiek to, dėl kažkokių kriterijų bus sutarta, bet ar užtenka geram ministrui būti tik savo srities specialistu? Ar geras gydytojas bus geras sveikatos apsaugos ministras? Juk gydyti ligonius ir valdyti mediciną yra ne tas pats. Ministerijos dažnai apima ne vieną kuruojamą sritį, o kelias ir net keliolika, ir labai skirtingų. Aplinkos ministerija kuruoja statybų sektorių, tačiau ir žvejybą, bet dar ir gyvąją gamtą, o dar ir saugomas teritorijas, daugiabučių renovavimą, taršos klausimus, miškus, urbanistiką, medžioklę, žemės gelmių turtus ir kt. Tai kokio profesionalo reikia tokiai ministerijai? Ar geras gamtos apsaugos žinovas bus statybų srities „profesionalas“? Ar atvirkščiai?

Profesionalas – tai asmuo, kuris gerai išmano savo sritį, bet politikas yra daug daugiau nei tik savo srities žinovas. Demokratinėje visuomenėje politikui neužtenka tik dirbti savo darbą, jam būtina ir ypač svarbu komunikuoti su visuomene bei paaiškinti savo sprendimus. Reikia labai gerai išmanyti, kaip sprendimai priimami ir kaip pasiekti kompromisą tarp įvairių grupių, kad visi liktų patenkinti. Labai geri ir valstybei svarbūs darbai neatliekami, nes jie visuomenėje nėra populiarūs. Taigi dar svarbesnės savybės, nei savo srities išmanymas, yra politiko charakterio savybės bei gebėjimas organizuoti bei kontroliuoti procesus. Ministras visada gali pasikviesti ir išklausyti geriausius patarėjus, bet jis turi būti tas žmogus, kuris suvaldys procesą. Apie tokias būsimų ministrų savybes valstiečiai nekalba, nors politiniame poste jos yra ne mažiau svarbios nei žinios.

Be politikų nebūna demokratijos

Demokratinėse šalyse ne šiaip vyksta rinkimai, o būtent per rinkimus piliečiai suteikia mandatą vienai ar kitai partijai vykdyti programą. Rinkimų metu žmonės renkasi, kurie pažadai jiems atrodo realūs ir pageidaujami, o kurie ne. Juk gali būti tie patys tikslai ir skirtingi būdai jiems pasiekti. Ar valstybės pinigais remti privačias mokyklas ar ne, ar mokėti po 100 eurų už vaiką privatiems darželiams, ar uždaryti mokyklas kaime, kuriose mažiau vaikų nei mokytojų? Tai nėra „profesionalo“ ar „neprofesionalo“ klausimai, tai yra politinis apsisprendimas. Galima eiti įvairiais keliais ir visi bus profesionalūs. Neuždaryti mokyklos, bet susitaikyti, kad neužteks pinigų orioms mokytojų algoms, o gal padidinti mokytojams algas, bet sumažinti finansavimą krašto apsaugai?

Yra valstybių, kur tokių politinių apsisprendimų rinkėjams nereikia daryti, nes nėra rinkimų. Rusijoje ar Kinijoje vyriausybės visada yra sudaromos be koalicijų ir be pasitikrinimo rinkimuose. Tiesiog valdantys asmenys pasirenka, jų manymu, geriausius vykdytojus, kurie beveik visada atitinka „profesionalo“ apibrėžimą. Ar jie nedaro klaidų, ar žmonės visada jų sprendimais yra patenkinti? Anaiptol, tačiau rinkėjai nieko negali padaryti, nes nevyksta rinkimai.

 Klausant p. Karbauskio, kartais kyla klausimų, gal „profesionalai“ yra tiesiog nustumti nuo valstybės valdymo? Anaiptol, politikų Lietuvoje yra sąlyginai nedaug, vos keli tūkstančiai, o štai profesionalų žymiai daugiau. Vien apie 50 tūkst. žmonių, kurie dirba administracinį darbą valstybės institucijose, valstybės įmonėse ir organizacijose yra savo srities profesionalai, kurių tikslas yra karjera. Kaip atrodo eilinė ministerija – ministras, keli viceministrai, dar apie dešimt patarėjų ir padėjėjų – tai politinė komanda ir dar apie 200 tarnautojų, kurie yra šios ministerijos profesionalai, gerai išmanantys savo sritį. Dažnai tarp politinės komandos ir administracijos kyla įtampų, nesusikalbėjimų, buvo net atvejų, kai administracija nenorėjo vykdyti politikų programos, ją sabotavo, vilkino ir kenkė. Prisiminkim, kaip ir kodėl atsirado Energetikos ministerija? Ministras Arvydas Sekmokas tiesiog negalėjo vykdyti programos, nes jo darbuotojai manė, kad geriau žino, ko reikia valstybei.

Profesionalų vyriausybė iš bėdos

Kitose šalyse retais atvejais būna sudaromos nepartinių „profesionalų“ vyriausybės. Jos atsiranda tada, kai politinė situacija valstybėje atsiduria aklavietėje. Kai valstybėje nesusiformuoja aiški dauguma, arba šalyje vyksta karas, ar krizė, tada kaip kompromisas yra sudaromos „niekieno“ vyriausybės. Bet niekada tokios vyriausybės nepasiekia proveržio, jų tikslai būna tiesiog vykdyti kasdienišką veiklą ir rutininius darbus. Kodėl taip yra?

Bet kokia didelė reforma ar pokytis būtinai sulaukia kokios nors visuomenės grupės pasipriešinimo, taigi reikia paramos tokiai reformai, o jeigu nėra stiprios valdančiosios koalicijos, tai iš kur ta parama?

Įsivaizduokim, kad „profesionalų“ vyriausybė nutaria uždaryti kokią nors ligoninę ar mokyklą. Prasidės mitingai, streikai, reikalavimai, įsikiš profsąjungos, sunerims visuomenė. Tai kam politikams parlamente palaikyti tokį sprendimą, kuris daliai visuomenės nepatinka, juk yra rizika prarasti dalį rinkėjų? O jeigu klausimas yra dar stambesnis – mokesčių reforma, švietimo reforma, sveikatos apsaugos reforma? Tokių reformų negali vykdyti jokia stipraus politinio palaikymo neturinti vyriausybė.

Politikai priimdami sprendimus bijo, kad jie taps nepopuliarūs ir bus neperrinkti, o profesionalai gali daryti bet ką, nes jų niekas nerenka. Jeigu jie neatsakingi savo partijoms, tai kas prisiims atsakomybę už profesionalų klaidas ir blogus sprendimus? Juk blogi sprendimai gali atsirasti ne dėl korupcinių priežasčių, bet tiesiog dėl blogai pasirinktos strategijos. Štai tikri teisės profesionalai Konstituciniame Teisme nutarė, kad jiems reikia pasididinti savo algas ir kitas socialines garantijas. Niekas jiems nieko negali pasakyti, nes jie nėra politikai, nedalyvauja rinkimuose ir prieš nieką nėra atskaitingi. Negi kas paneigs, kad jie ne „profesionalai“, bet ar jų poelgis yra garbingas?

Koks „profesionalų“ vyriausybės tikslas?

Mūsų visuomenėje politikai nėra populiarūs, o terminas „profesionalas“ yra vertinamas teigiamai. Tai gal kalbomis apie „profesionalus“ tėra siekiama palankios viešosios opinijos?

Gal po tokiu siūlymu slypi noras ministrais skirti silpnus vykdytojus, kad iš Seimo juos būtų galima stumdyti, vertinti ir kritikuoti. Tai galėtų būti būdas partijoms išvengti atsakomybės už vyriausybės veiksmus, o tik išlaikyti visuomenės populiarumą. Bet ar tai solidi ir atsakinga pozicija?

Siūlymas turėti „profesionalus“ vyriausybėje yra priimtinas, jei tuo norima pasakyti, kad vyriausybėje turi dirbti patys stipriausi asmenys, turintys politinę paramą. Bet kam tada iškart nurašyti profesionalius politikus? Partijos laimi rinkimus tam, kad vykdytų savo programas, tai kodėl svarbiausių postų negali patikėti tiems, kuriais pasitiki? Kaip tada prisiimti atsakomybę už priešrinkiminius pažadus?

R.Karbauskio reikalavimas dėl „profesionalų“ vyriausybės yra svarstytinas ir diskutuotinas variantas, jei bus sutarta dėl sąvokos. Bet kas bus, jei sutarta nebus? Ar tokie radikalūs reikalavimai nesukels šalyje krizės ir neišprovokuos pirmalaikių rinkimų?

Aktualijos

Koks kvailas Seimas, kad priėmė tokį įstatymą… Protu nesuvokiama akcija… Aš mečiau gerti, nes reikia parodyti pasą… Norėjome pasakyti, kad alkoholis – nepaprasta prekė… Atsirado žodelis „tik“, kuris leis prekybininkams alkoholinius gėrimus pardavinėti nepilnamečiams… Nuo rugsėjo 2 d. didžiuosiuose prekybos tinkluose alkoholio pardavimas sumažėjo 9 proc., t.y. 40 000 butelių degtinės ir 230 000 puslitrinių talpų alaus… per dieną!

Turbūt supratote, kad šių teiginių nuotrupos paimtos iš Seimo nario Broniaus Bradausko ir Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomojo direktoriaus Lauryno Vilimo diskusijos LRT laidoje „Dėmesio centre“.

Slaptai.lt nuotr.: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius
Slaptai.lt nuotr.: Vytautas Visockas, šio komentaro autorius

Diskutuota po to, kai Seimas panaikino didžiųjų prekybos tinklų inicijuotą įstatymą , kuriuo remiantis,  kiekvienas, perkantis alkoholinių gėrimų, nepriklausomai nuo amžiaus, privalėjo parodyti asmens dokumentą. 

Ne tik iš Bradausko teko girdėti, kad toks reikalavimas – iš tiesų protu nesuvokiamas. Eilėje prie kasos vyresnieji žmonės ir juokdavosi, ir piktindavosi, o kasininkės droviai šypsodavosi, kai Bradausko amžiaus piliečiui dokumentu tekdavo įrodinėti, kad jis jau pilnametis.

Šis įstatymas ant visų mūsų galvų nukrito tikrai labai netikėtai. Kokia jo prasmė? Didieji prekybos tinklai, kurių salėse lentynos lūžta, o akys reibsta nuo alkoholinių gėrimų įvairovės, staiga panoro, kad tie gėrimai nebūtų perkami? Tiesiog tegul tviska, spindi, žaižaruoja, kaip kokia puošmena, ir tiek?

Pasak Vilimo, toks tikslas per labai trumpą laiką, nuo rugsėjo 2 d., bevei pasiektas: alkoholio prekyba sumažėjo 9 proc.! Vien dėl to, kad pirkėjai kasose nenorėjo rodyti asmens dokumentų. Bradauskas tuo nepatikėjo. Aš mečiau gerti, nes reikia rodyti pasą! Stebuklas, kuriuo tikrai sunku patikėti. Nepatikėsiu net tada, jeigu viešai bus patvirtinta, kad ponas Vilimas sakė tiesą. Kai aplinkui tiek daug melo, abejotinos statistikos, kartais net akivaizdžia tiesa abejoji. O čia juk fantastiški skaičiai: kasdien buvo nenuperkama, taigi ir neišgeriama po 40 000 butelių degtinės!

Toks alkoholio pirkimo sumažėjimas, jeigu jis tikras, bylotų, kad iki šio stebuklingojo įstatymo alkoholį beveik laisvai pirkdavo nepilnamečiai, o įsigaliojus įstatymui – alkoholikai, praradę asmens dokumentus, nustojo gerti. Taip negalėjo būti. Šuo pakastas kažkur kitur.

Prieš rinkimus prekybininkai sugalvojo pakenkti ir taip jau labai nepopuliariam Seimui? Bradauskas sako – taip, kenkė dabartinei valdžiai. Seimas nenorėjo prekybininkams atiduoti kovotojų su alkoholizmu laurų, todėl šį įstatymą paskubom beveik vieningai panaikino. Žurnalisto Rimvydo Jakilaičio mintis. Gal nereikėjo taip skubėti, reikėjo palūkėti?

Dabar žodelis „tik“ , kurio nebuvo aname įstatyme, gali atrišti rankas nesąžiningiems prekybininkams, ypač  mažuose miesteliuose, mažose parduotuvėse: aš neabejojau, aš maniau, kad nepilnametis yra pilnametis – ir teisme bylą laimėtų. Pono Vilimo pagrasinimas.

Negali būti, kad didieji prekybininkai, kurie pirkėjus apgaudinėja netikromis nuolaidomis (vyksta tyrimas), savo valia mažintų pajamas. Ko siekiama?

Bandau paklausti protingesnių. Štai žurnalas „Valstybė“ (2016 rugsėjo Nr.9) nepasirašytame straipsnyje „Prieš rinkimus prekybininkai virto juodųjų technologijų didmeistriais“ šį ėjimą žirgu analizuoja kaip tiesiog tobulą. „Valstybei“ labai įdomu, kas tokios genealios idėjos, šios akcijos įkvėpėjas, „kuris prekybos tinklas padėjo ją įgyvendinti ir subūrė visus į šį pilkosiomis ar net juodosiomis tecnologijomis atsiduodantį projektą, visų pirma naudingą patiems prekybininkams…“

O kam dar? Kuriai arba kurioms partijoms? Kad rinkimuose geriau pasirodytų alkoholį toleruojančios, pavyzdžiui, ir Algirdui Butkevičiui, kuris per interviu naujienų portalui delfi.lt kėlė akis į dangų ir teigė tikintis, kad blaivus protas nugalės…

Pasak „Valstybės“, nomenklatūra stengiasi apsaugoti pirmiausia socialdemokratų reitingus nuo Ramūno Karbauskio rinkimų projekto, nors patys prisidėjo prie jo kūrimo. Šį populistinį oligarchą jie bando užstumti ant dešiniojo – konservatorių – elektorato.

„Valstybė“ mano, kad prekybininkai vėl grįžta į politinių žaidimų trasą.

Gal ir taip, bet minėtas straipsnis manęs neįtikino; parašytas dar nežinant, kad Seimas prekybininkus jau pastatė į vietą – sveikas protas laimėjo. Tviskančios, žėrinčios alkoholinių gėrimų lentynos vėl tuštės kaip ir tuštėjo, nepilnamečai kaip gėrė, taip ir gers, o 90-mečiams nereikės ieškoti seniai jiems nebereikalingo paso.

Man nepatiko, kad „Valstybė“ piktai šaiposi iš  Karbauskio sėkmingų pastangų skleisti blaivybę. Derėtų atskirti politiko anksčiau padarytas klaidas nuo  neabejotinai gražių darbų, net jeigu jie kai kam kelia juodą pavydą ir kenkia pažadukų reitingams.

2016-09-29; 11:10

Politinės intrigos

Artėjant 2016 m. Seimo rinkimams, tikriausiai visiems akivaizdu, kad yra keli veiksniai, kurie šiandien gali nulemti jų baigtį. Visų pirma tai šaunioji teisėtvarka, kurios veiksmus prognozuoti ganėtinai sunku. Akivaizdu viena – kai kalbame apie šios valdančiosios daugumos valdymo metais išdalytus šimtus milijonų eurų, visuomenei belieka tikėti, kad kuo didesnis Europos Sąjungos (ES) lėšų kąsnis buvo įsisavinamas, tuo skaidriau viskas vyko.

Eduardas EIGIRDAS, žurnalo "VALSTYBĖ" redaktorius.
Eduardas EIGIRDAS, žurnalo „VALSTYBĖ” redaktorius.

Net ir tuo atveju, kai, kaip jau ne kartą rašėme, beveik visų šiukšlių rūšiavimo gamyklų statybos konkursus, kuriuos kuravo nuo Rolando Pakso partijos priklausoma Aplinkos apsaugos ministerija, laimėjo su tuo pačiu R. Pakso draugeliu susijusi bendrovė – ir nieko. Bene vienintelis estiškas naujienų portalas 15min.lt praėjusiais metais išdrįso šią situaciją aprašyti ir nusistebėjo, kokie aitvarai R. Pakso žentui sunešė milijonus eurų.

Tačiau kai šio portalo žurnalisto, rašiusio šį straipsnį, paklausėme, kodėl nebeanalizuoja šios temos toliau, iš šios estiškos žiniasklaidos grupės lyderio Tomo Balžeko gavome atsakymą, kad į mūsų redakcijos klausimus jie neatsakys. Taigi, belieka manyti, kad arba bendrame mūsų žiniasklaidos vertybių grožyje mūsų redakcija išsiskiria didžiausiu šlykštumu ir vertybių distrofija, arba kažkokia galinga nematoma ranka kuruoja tai, apie ką visuomenę galima informuoti, o apie ką nevertėtų. Beje, šioje vietoje galime pasveikinti T. Balžeką, nes po to, kai šis portalas išdrįso spausdinti straipsnius apie galbūt suoptimizuotus milijardieriaus Nerijaus Numavičiaus bei kitų „Vilniaus prekybos“ akcininkų mokesčius, po kiek laiko pasirodė gana graudus T. Balžeko komentaras iš esmės apie tai, kaip negražu ir socialiai neatsakinga galingoms bendrovėms, tokioms kaip „Vilniaus prekyba“, bausti žiniasklaidą už kritiką – nebeužsakyti reklamos.

Kadangi šiandien į portalą 15min.lt „Vilniaus prekybos“ reklama sugrįžo, o straipsnių, kritiškai ir drąsiai analizuojančių N. Numavičiaus santykius su mokesčiais, nebeliko, tikriausiai galima teigti, kad ši situacija yra puikus pavyzdys, kaip šiandien estų valdomi portalai klupdami ir keldamiesi mokosi gyventi ir išgyventi mūsų nomenklatūrinio bei oligarchinio kapitalizmo sąlygomis. Ir kad pradeda suvokti, jog apie tai, kad koks nors veikėjas nelegaliai pasistatė namuką, galima rašyti labai drąsiai, tačiau apie nomenklatūrą „rūpintojėlę“ ir ypač apie oligarchus „maitintojus“ rašyti visokių šlykštybių neverta.

Žiniasklaida su stambiojo kapitalo pavadėliu

Žinoma, galima teigti, kad per daug dėmesio skiriame kolegų veiklai ir vertybėms, tačiau reikia suprasti, kad visą dešimtmetį raginome juos vienytis ir kautis su neskaidriai funkcionuojančia žiniasklaidos rinka, tačiau jie sėdėjo krūmuose ir pasirinko prisitaikyti, o šiandien už tai tenka mokėti mūsų demokratijos erozija. O kaltinti jau per vėlu. Net jei pastebime, kad tam tikros žiniasklaidos priemonės veikia tam tikrų koncernų ar galingiausių nomenklatūrinių grupių naudai. Juk patys jau ketvertą metų vos kvėpuojame, nes dėl konfrontacijos su šiomis įtakos grupėmis per žurnalo leidybos laikotarpį susidūrėme su nuolatiniu spaudimu ir praradome daugiau nei 1 mln. eurų pajamų. Tačiau mūsų žurnalo savininkai yra ir jo darbuotojai, todėl kiek leidžia mūsų turimos jėgos ir resursai, stengiamės rinktis vertybes, o ne prisitaikymą.

O dabar pabandykite įsivaizduoti, kas būtų, jei, tarkim, portalas delfi.lt susipyktų su valdžia ir tokiais reklamos užsakovais kaip Nerijus Numavičius, Viktoras Uspaskichas, Visvaldas Matijošaitis ar Ramūnas Karbauskis. Tikėtina, kad vien nuo valdančiosios daugumos priklausančių institucijų ir „Vilniaus prekybos“ grupės užsakymų netekimas nubrauktų visą pelną, o Estijoje sėdintys akcininkai žaibiškai išspirtų vietinius vadovukus iš minkštų delfi.lt kėdučių į gatvę.

Taigi, dėl pralaimėtos kovos už skaidrumą šiandien estiški portalai yra labai priklausomi nuo kelių galingiausių reklamos davėjų malonės. Ir šis pokytis turi labai rimtų padarinių Lietuvos demokratijai, ypač atsižvelgiant į tai, kad vis daugiau reklamdavių renkasi reklamuotis „Google“ ir „YuoTube“ (apie tai rašome šio numerio „Rinkodaros“ skiltyje).

Tad Lietuvos naujienų portalų priklausomybė nuo nomenklatūrinių bei oligarchinių grupių ir toliau augs bei įgaus vis šlykštesnių formų. Tokių kaip ta, apie kurią rašome šio numerio „Tendencijų“ skiltyje – kai suaugdama su nomenklatūros ir oligarchijos interesais jų pinigus įsisavinanti žiniasklaida, mūsų nuomone, jau prisideda prie oligarchus kritikuojančių kolegų cenzūravimo. O esant tokiai situacijai stebėtis, kodėl ne tik Rusijai ar nomenklatūrai palankūs dienraščiai, bet ir estiški portalai dažniausiai tik teigiamai ir dar džiugiai trimituoja apie R. Karbauskio kolonos žygį į Seimą, neverta, nes šis projektas yra tikras nomenklatūrinės ir oligarchinės meilės vaisius. Todėl visi, kurie nusilenkė stambiojo kapitalo interesams, šiandien privalo atiduoti pagarbą ir šiam projektui.

R.Karbauskis – modifikuota V. Uspaskicho reinkarnacija

„Užknisti“ vasarą visus ilga analize negalima, todėl pabandysiu pateikti sutrumpintą versiją, pagrindžiančią, kodėl R. Karbauskis į valdžią iriasi be jokių trukdžių – taip, kaip 2004 m. yrėsi V. Uspaskichas su savo Darbo partija. Jau turime įprasti, kad beveik prieš kiekvienus rinkimus iškyla naujas ar naujų veikėjų, sietinų su Rusija verslo ryšiais ar priklausomų nuo su Rusija sietinų oligarchų. Šiuo atveju skirtumas tik tas, kad iki R. Karbauskio dar nebuvo tokio veikėjo, kuris būtų taip akivaizdžiai veikęs prieš Lietuvos žengimą Vakarų kryptimi ir tuo pat metu turėjęs tokią žiniasklaidos paramą. Tai tiesiog fenomenalu, nes bandyti paaiškinti tai, kad R. Karbauskis, kurio verslas prekiauja rusiškomis trąšomis ir kombainais, naudingas Rusijai, nėra sunku.

Juk būtent jis 2002 m. priklausė Rolando Pavilionio iniciatyvinei grupei, rinkusiai parašus referendumui dėl Lietuvos narystės NATO (kaip suprantame, tikėtina, ne tam, kad palengvinti stojimą į NATO). Ir šiandien internete galima rasti reklaminį R. Karbauskio klipą, kuriame jis abejoja euro įvedimu. Be to, būdamas vienas didžiausių, o gal net ir pats didžiausias žemės valdytojas Lietuvoje jis priešinosi tam, kad į mūsų žemę galėtų investuoti užsieniečiai. Kaip priešinosi ir JAV korporacijos „Chevron“ investicijoms. Mūsų redakcijos nuomone, jo ir kitų nomenklatūrinių bei oligarchinių struktūrų dėka sustabdžius JAV ir Japonijos koncerno „Hitachi“ investicijas į Visagino atominę elektrinę, buvo uždegta žalia šviesa Astravo atominės elektrinės projektui, o jis Kremliui turi ypatingą strateginę reikšmę siekiant dominuoti Baltijos regione.

Labai svarbu suvokti, kad iš regionuose pusvelčiui dirbančių žmonių turtėjantys Lietuvos kapitalistai, tarp kurių, mūsų nuomone, yra ir du naujosios politinės bangos su Rusija versle susiję veikėjai – R. Karbauskis ir V. Matijošaitis, tikėtina, nėra suinteresuoti nei Vakarų bendrovių investicijomis į regionus, nes dėl to galėtų brangti darbo jėga ir mažėti jų verslo pelningumas, nei skaidresne žiniasklaida, nes ją pamaloninti koncernų ar savivaldybės biudžetais būtų sunkiau.

Taigi, tikėtina, kad naujasis projektas tobulai atitinka Rusijos interesą – išsaugoti Lietuvos energetinę priklausomybę nuo elektros importo, visuomenės skurdą, nes jis leidžia kiršinti Lietuvos žmones, ir žiniasklaidos įperkamumą, nes jis leis visada iškelti Kremliui tam tikslui išaugintus veikėjus. Štai kodėl R. Karbauskio projektą, žvelgiant iš Rusijos šalininkų perspektyvos, būtų galima laikyti modifikuota V. Uspaskicho Darbo partijos iškėlimo versija.

Užtat daug sunkiau atsakyti, kodėl tos žiniasklaidos grupės ir politinės jėgos, kurios priklauso nuo nomenklatūrinių struktūrų, taip pat džiugiai stumia R. Karbauskio partiją į valdžią, kaip ir tos žiniasklaidos priemonės, kurias tiesiogiai siejame su Rusija.

Vietinėms stambiojo kapitalo grupėms reikia įtakos

Prisiminkime, kas laukė „Gazprom“ berniukų, „Leo LT“ kūrėjų ir „rubikoninių“, kai rinkimus laimėjo Andriaus Kubiliaus vadovaujami konservatoriai. Prisimenate? Jei taip, tai kokie kvailiai turėtų būti šiuos darinius kuravę veikėjai ir jų bičiuliai žiniasklaidoje, politikoje bei teisėtvarkoje, kad dar kartą leistų pasikartoti juodajam scenarijui, kai principingų lyderių vadovaujami konservatoriai įgautų pakankamai įtakos, kad priimtų oligarchams nenaudingus sprendimus.

Beje, ir Algirdas Butkevičius, net ir atsižvelgiant į tai, kad jo partijoje yra daug daugiau stambiojo kapitalo pakalikų nei konservatorių gretose, nors ir nesutrukdė daugybei procesų, kurie, mūsų nuomone, nebuvo itin skaidrūs, vis tiek valdė nepalyginamai padoriau ir Lietuvai naudingiau nei 2000–2008 m., todėl ir jo per didelė įtaka nei „Leo LT“ kūrėjų, o gal net ir „Rosatom“ atominių elektrinių Astrave statytojų tikrai netenkina.

Užtat V. Uspaskicho Darbo partijos ir į ją panašios R. Karbauskio Valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškėlimas ir jai kelio į valdžią nutiesimas gali puikiausiai padėti eliminuoti šią problemą ir užtikrinti, kad centre būtų pakankamai neaiškios orientacijos veikėjų (nors ir su Rusijos trąšomis bei kombainais prekiaujančiu lyderiu), kuriais būtų galima manipuliuoti, kad nė viena politinė jėga nesukoncentruotų pakankamos įtakos Lietuvą modernizuojantiems sprendimams priimti, ypač tiems, kurie naikina nomenklatūros ar oligarchinių grupių šėryklas.

Būtent dėl šios priežasties mes redakcijoje juokaujame, kad portale delfi.lt matydami teigiamus tekstus apie R. Karbauskį ir Rimvydo Valatkos komentarus, kuriuose kritikuojami konservatoriai ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, labai nesunkiai galime atspėti, kam tai naudinga. Juk šalia šių veikėjų veidelių matyti D. Grybauskaitės ir A. Kubiliaus valdymo nuskriaustųjų – V. Uspaskicho ir „Vilniaus prekybos“ – reklamos.

Užauginti baobabą – viena, bet dar reikia tinkamai jį nuversti

Šiaip tai jau šiandien beveik akivaizdu, kad užauginti R. Karbauskio projektą draugiškos oligarchinės ir žiniasklaidos aplinkos sąlygomis pavyko. Beliko, kaip sakoma, užtikrinti, kad jis su savo reitingais nuvirstų reikiama kryptimi. Štai čia ir prasideda antra žaidimo dalis. Nors tiek Kremlius, tiek nomenklatūrinių oligarchinių grupių atstovai vieningai augino šį naują projektą, vizija, iš kieno jis atims rinkėjų balsus, skiriasi. Rusijai būtų naudingiausia, jei R. Karbauskis, pareiškęs, kad nesudarys koalicijos su darbiečiais ir tvarkiečiais, kuo daugiau balsų paimtų iš tradicinių partijų, visų pirma iš konservatorių ir socialdemokratų, o darbiečiai ir tvarkiečiai, susirinkę populistų balsus, sugebėtų išlaikyti tvirtas pozicijas.

Bet stambiojo kapitalo nomenklatūra nėra tokia vieninga. Nors matyti jėgų, kurių veiksmai visiškai sutampa su Rusijos interesais, galima įžvelgti ir padoresnių nomenklatūrinių valstybininkų pastangų, kad R. Karbauskio Sosnovskio barščiai visų pirma virstų ant dešiniųjų, o vėliau – ir ant tvarkiečių bei darbiečių, tačiau ne ant Socialdemokratų partijos.

Beveik teigiamai minint mūsų brangiuosius nomenklatūrinius valstybininkus, būtina prisiminti daugybę mūsų straipsnių, kuriuose rašėme, kaip tikslingai buvo rengiamas šių Seimo rinkimų pagrindinis projektas, kuriuo tapo R. Karbauskio įkurta partija. Kartu su tvarkiečiais ir darbiečiais socialdemokratai atvėrė lengvesnį priėjimą prie valdžios savivaldoje rinkimų komitetams (kad iš miestų valdžios išstumtų konservatorius) bei tokiems veikėjams kaip V. Matijošaitis, kurį kandidatuojantį į merus ir visaip koneveikiantį tuos pačius konservatorius rėmė vietiniai socialdemokratai, o dabar, kaip ir prognozavome, V. Matijošaitis remia socialdemokratus bei karbauskinius kovoje su konservatoriais Kauno vienmandatėse apygardose.

Taigi, ir šioje situacijoje galima įžvelgti nuoseklų bendrą veikimą bei rinkimų eigos modeliavimą, kurio tikslas – užtikrinti, kad dešinieji jokiu būdu neturėtų galimybės valdyti vieni, užkirsti nomenklatūros draugams bei prokremliškoms partijoms priėjimą prie ES milijardų ar išskaidrinti tam tikras nomenklatūros ar oligarchinių grupių kuruojamas sritis. Todėl gražu, kad dalis nomenklatūrinių valstybininkų stengiasi bent jau neleisti R. Karbauskio projektui užvirsti ant socialdemokratų, tačiau tai, tikėtina, tik siekis apginti bazinę nomenklatūros jėgą, kuria remiantis bus galima suvaldyti procesus po rinkimų, bet ne daugiau.

Dešinieji – nomenklatūros spąstuose

O dešiniesiems šakės, nes rinkimų modeliavimo procese beveik visos žiniasklaidos priemonės, išskyrus mūsų redakciją, kuri stengiasi visus su Rusija siejamus veikėjus ir jų politines jėgas išstumti iš politikos ir neleisti perimti bent kiek daugiau provakarietiškų partijų balsų, stengiasi „Krabų ir Naisių“ projektą užstumti ant dešiniųjų elektorato. Ir atrodo, kad, nepaisant R. Karbauskio akivaizdaus antivakarietiškumo, žiniasklaidos, stambiojo kapitalo ir Zenono Vaigausko vadovaujamos Vyriausiosios rinkimų komisijos dėka siekti šio tikslo sekasi visai neblogai. Taigi, dešiniųjų laukia gana kebli situacija, nes norėdami būti valdžioje jie turės sudaryti koaliciją su veikėju, kurį patys siejo su Kremliaus minkštosiomis galiomis – dėl to rusiškų trąšų ir kombainų kunigaikštukas net kreipėsi į teismą dėl šmeižto.

Bet šiuo metu net patys aršiausi konservatoriai nutilo – tarsi būtų susitaikę su realybe, kad norint patekti į valdžią jokiu būdu negalima pykdyti R. Karbauskio. O tai atrodo gana juokingai, nes neabejojame, kad nė vienas rimtas konservatorių strategas netiki, kad R. Karbauskis pats priima tokius sprendimus kaip su kuo jo partija sudarys koaliciją. Nekovodami su šiuo stambiojo kapitalo veikėju, dešinieji tik padeda įgyvendinti scenarijus prieš rinkimus ir po rinkimų.

O juos jau esame aprašę. Scenarijus prieš rinkimus – tai projektas „Krabai ir Naisiai“, skirtas tam, kad dešinieji negalėtų valdyti vieni ir būtų priklausomi nuo nomenklatūros malonės. O po rinkimų realiausias gali būti nomenklatūros scenarijus „Pakišk dešiniuosius, laimėk prezidento rinkimus“. Tai yra leisti konservatoriams pavaldyti, o reikiamu momentu, pasinaudojus nuo oligarchų ir nomenklatūros priklausoma žiniasklaida, juos sukompromituoti, liepti oligarchui grįžti pas „maitintojus“, susigrąžinti vyriausybės kontrolę ir dar sukurti puikias prielaidas laimėti prezidento rinkimus.

Žinoma, tiek pirmo, tiek antro scenarijaus įgyvendinimo sėkmė priklausys nuo rinkimų rezultatų. Tačiau jei rinkimai modeliuojami taip, kad kairėje pusėje dominuotų socialdemokratai, savo dalį gautų Valdemaro Tomaševskio, Viktoro Uspaskicho ir Rolando Pakso partijos, o dešinėje liktų konservatoriai su liberalais bei R. Karbauskis, tikriausiai nereikia būti itin įžvalgiam, kad suprastum, jog dešinieji situacijos nekontroliuos, o lemiama įtaka bus nomenklatūros ir oligarchų rankose.

Todėl nebandydami sukelti visuomenės bangos, nukreiptos prieš oligarchus ir nomenklatūrą, ir nenuversdami „Krabų ir Naisių“ projekto į kairę elektorato pusę, dešinieji rinkimus pasitiks ramiai, tačiau pagal kitų sumodeliuotą scenarijų, o jis nieko gero nei dešiniesiems, nei Lietuvai nežada.

Gal ir klystame, tačiau jei nomenklatūrinių valstybininkų, stambiojo kapitalo ir žiniasklaidos dėka bus užtikrinta, kad valdančiosios daugumos formavimą nulemtų naujas oligarchinis projektas, tikimybė, kad valstybėje bus įgyvendintos ryžtingos permainos, mažinančios neigiamą nomenklatūros ir oligarchinių grupių įtaką bei orientuotos ne į stambiojo kapitalo interesus, bet į vidurinio sluoksnio stiprinimą, praktiškai yra lygios nuliui. zurnalas-valstybe

Informacijos šaltinis – žurnalas „VALSTYBĖ“ (www.valstybe.eu).

2016.09.14; 12:57

Politinės intrigos

Petras Ambrasevičius

Įdomu buvo skaityti Gintaro Visocko publikaciją „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“. Autorius laikosi teisingos pozicijos – pats metas šį rudenį į Seimą besiveržiančiam Ramūnui Karbauskiui atverti kortas, koks tikrasis jo požiūris į NATO, mūsų kariuomenę bei atominę energetiką. 

Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.
Skaitytojų laiškai. Slaptai.lt nuotr.

Jei į šiuos klausimus ponas R.Karbauskis artimiausiu metu viešai neatsakys, nebalsuosiu už jo vadovaujamą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Jei R.Karbauskis nesiteiks paaiškinti, kodėl anksčiau skeptiškai vertino NATO, būsiu nusivylęs ir blaivybę propaguojančiu daktaru Aurelijumi Veryga, ir Lietuvos edukologijos universiteto dekanu Eugenijumi Jovaiša. Juk šie du mano labai gerbiami ir vertinami žmonės irgi susiruošė į didžiąją politiką būtent su R.Karbauskio vadovaujama partija.

Mano įsitikinimu, klausimas, koks tavo požiūris į NATO, – per daug svarbus, kad jį būtų galima ignoruoti. Jei lietuvis – prieš NATO, net jeigu lietuvio žvilgsnis į NATO nei šioks, nei toks, – tokio tautiečio negalima palaikyti nei Savivaldybės, nei Seimo rinkimuose.

Tačiau publikacijoje „Vėl perkame juodą katę maiše“ nepaminėtas dar vienas svarbus klausimas, kurį derėtų adresuoti ponui R.Karbauskiui. To nepatogaus klausimo autorius – „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Edvardas Čiuldė. Straipsnyje „Žalieji ar juodieji valstiečiai?“ apžvalgininkas užsiminė apie vadinamųjų glifosatų naudojimo taisykles.

Tiesa, E.Čiuldė pastebi, kad Europos Sąjunga dar tik ruošiasi uždrausti šį preparatą. Taigi visi, kurie jį iki šiol naudoja Lietuvoje, nenusižengia jokiems įstatymams. Bet juk be teisės dar egzistuoja ir moralinės nuostatos. Taigi koks sveiką gyvenseną, padorumą ir sąžiningumą propaguojančio R.Karbauskio požiūris į glifosatus ir verslininkus, kurie gausiai purškia juos ant grūdinių kultūrų? E.Čiuldė mano, kad ši iki šiol ant grūdinių kultūrų Lietuvoje purškiama cheminė medžiaga sukelia mirtinas ligas, pavyzdžiui, vėžį, bei gausina apsigimimus.

Ko dar pasigedau G.Visocko publikacijoje „Vėl perkame juodą katę juodame maiše“? Sprendžiant iš portalo Slaptai.lt publikacijų tarptautinėmis temomis, redakcija labiau džiaugtųsi, jei prezidento rikimus Amerikoje laimėtų ne Donaldas Trampas, o Hilary Klinton.

Situacija – subtili. Atsimenu, kaip dar visai neseniai Lietuvos knygynuose puikavosi stora ir brangi Donaldo Trampo knyga, pasakojanti, kaip tapti turtingu ir įtakingu žmogumi. Esu įsiminęs ir vieną iš dešimties D.Trampo patarimų intriguojančiu pavadinimu: „Sąmoningai kenkite savo reputacijai“. Būtent taip, o ne kitaip: D.Trampas ragino nebijot pažerti „piktinančių pastabų bei provokuojančių nuomonių“. Dabar tų knygų mūsų knygynų lentynose nėra. Tiesiog nežinome, ką daryti – žavėtis ar piktintis, nes šis JAV prezidento posto siekiantis turtuolis pateikė Baltijos valstybėms nemalonių užuominų.

O štai politikas Egidijus Vareikis, iki šių metų į rinkimus ėjęs kartu su Tėvynės sąjunga (konservatoriai – krikščionys demokratai), ragina nebijoti D.Trampo. 15min.lt portale paskelbtame rašinyje „Kas taip bijo Donaldo Trampo?“ šis politikas primena Ronaldo Reigano pavyzdį. Niekas nepaneigs, Ronaldas Reiganas – didžiai ir pelnytai gerbiamas Lietuvoje. Gerbiamas ir mylimas už tai, kad principingai gynė Baltijos šalių teisę atsiskirti nuo Rusijos imperijos, kad Blogio imperijai parodė kietą kumštį ir Kremlių pastatė į deramą vietą. Išties R.Reiganas buvo puikus JAV prezidentas ir nuoširdus Lietuvos draugas.

Bet politikas E.Vareikis primena, kad, kai R.Reiganas sumanė tapti JAV prezidentu, pasaulis taip pat juo buvo nepatenkintas, panašiai kaip šiandien – D.Trampu. R.Reiganui buvo žeriami priekaištai, turintys panašumų su D.Trampui žeriamais priekaištais. Esą R.Reiganas – aktorius nevykėlis, susijęs su profesinėmis sąjungomis, nepaiso politinio korektiškumo taisyklių. Pasak E.Vareikio, kadaise daug kas manė, kad R.Reiganui nedera susitikti su SSRS lyderiu Michailu Gorbačiovu vien dėl to, kad amerikietis nemokės su rusu mandagiai bendrauti ir Amerikai darys gėdą.

E.Vareikis taip pat abejoja D.Trampui adresuojamais priekaištais, esą šis myli Kremliaus diktatorių Vladimirą Putiną. E.Vareikis klausia: o kiek Amerikos ir Europos lyderių iki D.Trampo glebesčiavosi, bučiavosi, draugavo su V.Putinu?

Įsiminė ir tokia E.Vareikio pastaba: nei H.Klinton, nei Angela Merkel, nei Fransua Olandas nedrįso pasakyti V.Putinui – dink iš Ukrainos. Jei kas ir gali tai padaryti, tai žodžio kišenėje neieškantis D.Trampas?

Tad kaip portalas slaptai.lt vertina E.Vareikio žodžius, jog D.Trampo posakiai, kuriuos kritikuojame, ištraukti iš konteksto, o kalbos veikiau gudrios nei kvailos? Argi negalima sutikti su pastaba, kad „europiečių lengvabūdiškas požiūris į tarptautinį saugumą tiesiog akis bado“?

Pastebėjau, kad jūsų internetinis leidinys neabejingas ir emigracijos temoms. Jūsiškė pozicija aiški: didelė šiandieninė emigracija – didelis blogis, dviguba pilietybė – ne išsigelbėjimo ratas.

Bet kaip emigraciją sustabdyti – nežinome. Net ir tie, kurie dedasi žiną, pavyzdžiui, filosofas Krescencijus Stoškus, iš tiesų žino tik teoriškai. O kaip ją sustabdyti praktiškai – kol kas mums neįkandamas galvosūkis.

Tad kaip vertinate TV3.lt paskelbtą interviu su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros dėstytoju, socialinių mokslų daktaru, ekonomistu Romu Lazutka, teigusiu, jog „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“.

Taip, kokios priemonės sustabdytų, – žinome. Suprantame, kad jauni žmonės nemato galimybių realizuoti savęs čia, Lietuvoje, suvokiame, kad šitaip mąstantys lietuviai pamiršta, esą už savo gerovę galima kovoti čia, Lietuvoje.

Daug sykių girdėjome priekaištų: Lietuvoje – tokia didelė finansinė nelygybė, kad ją sunku psichologiškai pernešti. Be to, visi žinome, kad „psichologiškai skurdą lengviau priimti gyvenant svetur, tarp svetimųjų, o ne savojoje aplinkoje. Taip pat tūkstančius sykių girdėjome, kad valdžia susirūpina emigracijos epidemija tik prieš rinkimus, norėdama pasipuikuoti prieš rinkėjus. Šimtus tūkstančių  kartų girdėjome, jog išsivaikšto po pasaulį daugiausia jauni – nuo 19 iki 26 metų…

Bet ką daryti, kad valdžia šia Lietuvą žudančia liga rūpintųsi ne tik rinkimų išvakarėse, bet visą savo kadenciją – nuo ryto iki vakaro, dieną ir naktį, darbo dienomis ir savaitgaliais? Ką daryti, kad valdžia ir verslininkai būtų priversti pasidalinti lietuvius slegiančia ir žeminančia nelygybės našta? Kaip priversti Seimo narius, verslininkus, ministrus, partijas kurti tokius įstatymus, kurie leistų pajamoms augti labai tolygiai visiems, ne tik išrinktiesiems?

Perskaitęs R.Lazutkos interviu „žinome, kas sustabdytų lietuvius nuo emigracijos“, susidariau įspūdį, kad ir jis nežino, kaip iš Lietuvos visiems laikams pašalinti emigracijos vėžį. Paguoda, esą kadaise ir švedai kentėjo dėl didelės emigracijos, bet vis tik sugebėjo tarpusavyje susitarti dėl visiems palankių žaidimo taisyklių ir dabar puikiai gyvena, niekur nebėga, – viltinga. Bet ar tai reiškia, kad ir mes, lietuviai pajėgsime susitarti?

2016.08.17; 10:28