Žygiuoja Lietuvos šauliai. Slaptai.lt nuotr.
Trečiadienį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) kartu su šalies institucijų atstovais aptars dar pernai parlamente patvirtintą pilietinio pasipriešinimo strategiją bei praktinį plano įgyvendinimą.
Kaip Eltai teigė komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, NSGK svarbu, kad patvirtina strategija „nevirstų dar viena deklaracija“, todėl posėdžio metu komiteto nariai sieks išsiaiškinti, koks progresas yra pasiektas ir kas padaryta, kad kuo didesnė visuomenės dalis būtų įgalinta dalyvauti rezistencijoje.
„Mano esminė idėja, su kuria rytoj einu į komiteto posėdį, tai ne tik formaliai pasižiūrėti, kur mes esame su strategijos įgyvendinimu, bet ir su idėja, kurią aktualizavau sausio mėnesį – kaip mes ruošiame savo visuomenę pilietiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Mano pilietinio pasipriešinimo idėja yra organizuoti kursus ne tik krašto apsaugos sistemos ribose, bet ir visuomenėje. Bent jau tiems segmentams, kurie yra suinteresuoti ir nori gauti žinių apie tai, koks būtų jų vaidmuo karo atveju, kokias specializacijas reikėtų stiprinti ir pan.“ – Eltai aiškino NSGK pirmininkas. Karinė technika Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
„(Tikslas – ELTA), kad visuotinės gynybos modelis nevirstų dar viena deklaracija. Ką mes konkrečiai padarėme, kad kuo didesnę, platesnę visuomenės dalį įtrauktume į gynybos planus“, – teigė jis.
Šaulių sąjungos atstovai. Slaptai.lt nuotr.
L. Kasčiūnas akcentavo, kad strategijoje iškeltas tikslas rengti ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo kursus ne tik plačiajai visuomenei, bet ir gimnazijų moksleiviams.
„Ta strategija yra plati ir ten daug, matyt, darbų, kuriuos dar reikia padaryti. Nagrinėsime, kaip pasiruošusi švietimo sistema naujam etapui. Etapo idėja yra, kad kuo daugiau mokyklų devintokams būtų pravestas nacionalinio saugumo, krašto gynybos kursas“, – kalbėjo NSGK pirmininkas.
„Kalbėsime, kiek tai apims mokyklų, koks yra mokyklų pasirengimo lygis“, – aiškino L. Kasčiūnas.
Komiteto vadovo teigimu, posėdyje pakviesti dalyvauti ir savo darbo rezultatus pristatys Krašto apsaugos, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų bei Vyriausybės kanceliarijos atstovai.
ELTA primena, kad Seimas Lietuvos Respublikos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją priėmė praėjusių metų gegužę.
Karinės pratybos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Dokumente numatyta organizuoti privalomus mokymus visiems valstybės tarnautojams, mokyklų mokytojams, 11-12 klasių moksleiviams, alternatyvią krašto apsaugos tarnybą vykdantiems asmenims, 18 metų amžiaus ir vyresniems Lietuvos šaulių sąjungos nariams.
Strategijoje numatoma stiprinti piliečių švietimą ir informavimą apie šiuolaikines grėsmes, nacionalinį saugumą, galimybes prisidėti prie šalies gynybos. Siekiama stiprinti ir jaunimo pilietiškumo ir patriotizmo ugdymą, tobulinti pedagogų rengimą, skatinti piliečių dalyvavimą visuomeninėje veikloje ir istorinės atminties puoselėjime.
Bandymų ištrinti Lietuvą iš pasaulio žemėlapio istorija pristatyta teisingumo srityje dirbančiam Europos Komisijos nariui Didier Reyndersui
Po buvusio KGB kalėjimo kankinimų ir mirties kameras šiandien vaikščiojo su darbo vizitu Lietuvoje viešintį už teisingumą atsakingą Europos Komisijos (EK) narį Didier Reyndersą lydinti jo kabineto delegacija. Svečiams Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje parodytos Lietuvos gyventojų represijų bei partizaninio pasipriešinimo ekspozicijos.
„Čia atskleidžiama komunizmo byla – nusikaltimai, kuriuos Putino režimas šiandien kartoja Ukrainoje. Čia ir mūsų laisvės kovotojų atmintis, ir jų budelių nežmoniškas žiaurumas. Vis dėlto, didžiuosius žmonijos nusikaltėlius turėtų skelbti ne tik muziejai, bet ir tarptautiniai tribunolai,“ – sutikdamas demokratinės Europos teisingumo atstovą ir svečius sakė Remigijus Černius, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.
Lietuvos partizanai. Slaptai.lt fotografija
„Kai valstybė susiduria su agresija, kuria siekiama pašalinti ją iš žemėlapių, ji yra tarptautinės teisės pažeidimo auka. Mūsų siekis – ir toliau teikti bei telkti paramą Ukrainai. Taip pat mums svarbu, kad pilietinės visuomenės suprastų teisės svarbą, jos viršenybės principą,“ – sakė EK narys D. Reyndersas.
Ekskursijos metu muziejininkai pasidžiaugė, kad 2019 m. Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu, o visų trijų Baltijos šalių atkūrimas pasauliui liudija teisinę taisyklę, kad neteisėtai aneksuota valstybė neišnyksta, nepaisant, kad istorinė neteisybė ir neteisėta padėtis tęsėsi pusę amžiaus.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Teikdamas svečiams atminimo dovanas Remigijus Černius pabrėžė, kad okupacijos yra teisingumą naikinantis blogis, kurių pasakojimas atminties institucijoje svarbus tautinei tapatybei.
„Karas Ukrainoje aktualizavo istorijos žinojimo svarbą, todėl Jūsų apsilankymas mūsų muziejuje itin vertingas“, – sakė jis.
Viešėdamas Lietuvoje Didier Reyndersas susitiko su Lietuvos valstybės institucijų atstovais ir aptarė nuolatinę ES paramą Ukrainai įvairiose srityse (energetikos, maisto, tarptautinės veiklos, migracijos), Rusijos vykdomus karo nusikaltimus Ukrainoje ir galimą tarptautinį atsaką į juos, konfiskuoto ir įšaldyto Rusijos turto panaudojimą Ukrainos reikmėms, Lietuvos teismų sistemos finansavimą, siekiant užtikrinti jos nepriklausomumą, taip pat naujausią teisinės valstybės principo taikymo ataskaitą.
Seime surengtos parados apie Lietuvos partizanų kovas su sovietais akimirka. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Siekiant parengti Laisvės kovų įamžinimo programą Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija inicijuoja darbo grupę, kuri artimiausius porą mėnesių dirbs prie laisvės kovų atminimo įamžinimo temos, sieks sukurti įamžinimo ir atminimo ilgalaikę programą. Nemunaitis. Paminklinė lenta byloja: čia 1945-aisiais priesaiką davė Adolfo Ramanausko – Vanago partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Pasak komisijos pirmininkės parlamentarės Paulės Kuzmickienės, Laisvės kovų įamžinimo programos tikslas – ruošti dabarties susivokusią vertybišką visuomenę ateičiai. Vienas iš galimų šios vizijos įgyvendinimo raktų – atrasti balansą tarp valstybinių organizacijų, muziejų, kitų biudžetinių įstaigų ir visuomenės, kurioje kyla laisvės kovas įprasminančios iniciatyvos.
„Tačiau tam reikalinga pilnesnė ne tik visos Lietuvos istorijos matymo idėja, bet ir viso partizaninių, arba laisvės kovų, kraštovaizdžio suvokimas, naujas ir šiuolaikinei visuomenei patrauklus bei aktualus istorinis pasakojimas“,- sako P. Kuzmickienė.
Darbo grupėje bus pakviesti dirbti Lietuvos Respublikos Prezidentūros, Vyriausybės, krašto apsaugos, kultūros, švietimo mokslo ir sporto ministerijų, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, Generolo Jono Žemaičio karo akademijos, Visuomeninės tarybos prie Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, jaunimo organizacijų atstovai, politikai. Lietuvos partizanai. Slaptai.lt nuotr.
Buvę KGB rūmai. Vilnius. Slaptai.lt nuotr.
„Šiuo metu turime įvairių iniciatyvų, jos kyla iš visuomenės, daug svarbių atminties įamžinimo projektų įgyvendina Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras, Vilniaus universitetas ir kitos institucijos, tačiau pasigendama bendro laisvės kovų įamžinimo matymo, atliepiančio šiuolaikiškumą ir gyvą istorijos pasakojimą. 2029 m. turėsime ypatingą jubiliejų, sukanka 80 metų nuo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. paskelbtos deklaracijos, todėl iš anksto ruošdamiesi jubiliejui galime parengti Laisvės kovų įamžinimo programą, kurioje visuomenė, akademinė bendruomenė, institucijos, politikai susitartų dėl laisvės kovų atminties ir įamžinimo darbų prioritetų“, – pranešime spaudai teigia komisijos pirmininkė P. Kuzmickienė.
Spalio 12 d. komisijos posėdyje dalyvavę istorikai, įvairių institucijų atstovai ir politikai sutarė, kad laisvės kovų įamžinimo ir atminimo srityje pastebimas nenuoseklumas, dauguma iniciatyvų prapuola bendrame Lietuvos politikos istorijos kontekste. Pasisakymuose buvo pabrėžta, kad pasigendama sistemiškumo, komunikacijos, tarptautinės sklaidos, jaunimo įtraukimo, visuomenę įtraukiančių leidinių ir skaitmenizavimo. Taip pat buvo išsakytas pastebėjimas, kad šiandien esame atsidūrę savotiškoje atskirties situacijoje tarp vadinamojo „fizinio“ įamžinimo klodo, pasireiškiančio paminklais, atminimo ženklais ir lentelėmis, bei jaunosios kartos, kuri turi visiškai kitokį santykį su istorija ir istorine atmintimi.
Jungtinėse Amerikos Valstijose (McPherson aikštė, Washington DC) 2022 m. birželio 13-ąją duris atveria pirmasis ir kol kas vienintelis šioje šalyje istorijos muziejus, skirtas komunizmo aukoms atminti. Lietuva prisideda prie šio muziejaus kūrimo, skirdama tam savo eksponatus. Lietuvos institucijų pastangomis į jo ekspoziciją artimiausiu metu iškeliaus unikalūs tremties ir rezistencijos eksponatai iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus (Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Vilnius). Juos atrinko konkursą laimėjusio valstybės istorinės atminties projekto kuratorė Ramunė Driaučiūnaitė kartu su muziejaus fondų saugotojų komanda.
„Šiuo metu kartu su kolegomis iš JAV ieškome optimalių sprendimų pagrindiniam projekto tikslui pasiekti, kad per autentiškus eksponatus – politinio kalinio numerį, rožančių iš duonos, tabokinę su išraižytu tėvynės ilgesio posmu, KGB pareigūnų kratos metu konfiskuotą Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos numerį ir perfotografuotą Kronikos numerio juostelę, skirtą slaptam gabenimui į Vakarus – skleisti žinią apie 50 metų trukusią Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje“, – sako muziejininkė Ramunė Driaučiūnaitė.
Primintina, kad sovietinė okupacija Lietuvoje truko 50 metų (1940–1990). Per visą šį laikotarpį šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų, pasipriešinusių okupaciniam režimui, prievartinei kolektyvizacijai, įvairiems tikėjimo ir žmogaus teisių suvaržymams, patyrė brutalias represijas: stalininiu laikotarpiu buvo sušaudyti, įkalinti sovietų kalėjimuose ir lageriuose, ilgiems metams ištremti į atokius Sibiro regionus, postalininiu laikotarpiu – nuolat saugumo persekioti, tardyti ar prievarta gydyti psichiatrinėse ligoninėse ir kt. Daugumai po paskirtos bausmės atlikimo ar ilgų tremties metų, uždrausta grįžti į tėvynę.
Pasak istorijos mokslų daktaro Arūno Bubnio, sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenės atmintyje paliko gilių randų: „Pasaulio visuomenė per mažai apie tai žino. Eksponuoti autentiškus eksponatus ir pristatyti Lietuvos okupacijos istoriją Komunizmo aukų muziejuje Vašingtone Amerikoje yra puiki galimybė užsienio auditorijai ir lietuvių diasporai parodyti, kaip totalitarinis režimas elgėsi su okupuotos valstybės žmonėmis ir kokių valios pastangų reikėjo kiekvienam, išdrįsusiam pasipriešinti“, – sako Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. Pasak Lietuvos valstybės istorinės atminties tyrimų ir įamžinimo programas vykdančio centro generalinio direktoriaus dr. Arūno Bubnio, numatoma, kad projektas bus tęstinis ir ateityje Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenei bus pristatomi ne tik ekspoziciniai eksponatai, bet ir sovietinės okupacijos laikotarpį Lietuvoje atskleidžiančios kilnojamosios ir virtualios parodos, leidiniai, vyks tarptautinės mokslinės konferencijos bei kita edukacinio pobūdžio veikla: kuriamos bendros akademinės programos, vystomi švietėjiški projektai.
„Po Sovietų Sąjungos žlugimo 1991 m. tiek amerikiečiai, tiek Vakarų Europos gyventojai pradėjo užmiršti traumuojantį komunizmo palikimą ir šio režimo nusikaltimus milijonams žmonių visame pasaulyje“, – sako vienas iš Komunizmo aukų Vašingtone muziejaus įkūrėjų ir buvęs Komunizmo aukų memorialo fondo vadovas dr. Lee Edwardsas. „Valdančios komunistinės partijos vis dar sprendžia penktadalio pasaulio gyventojų likimą, todėl atidarėme šį muziejų komunizmo aukoms atminti, kad jis būtų ir paminklas žuvusiems ir nukentėjusiems nuo režimo, ir vilties švyturys tiems, kurie priešinasi totalitarinių režimų ir diktatūrų terorui“, – teigia jis.
„Komunizmo aukų muziejaus atidarymas yra daugiau nei trijų dešimtmečių darbo ir daugybės specialistų indėlio, kulminacija“, – sako Komunizmo aukų muziejaus Vašingtone prezidentas ir generalinis direktorius ambasadorius dr. Andrew Bremberg. „Tikiuosi, kad muziejus, prie kurio įkūrimo dirbo pasaulinio lygio istorikų, architektų ir menininkų komanda, taps vieta, leisiančia komunizmo aukoms jausti, kad jų istorija yra išgirsta, kad ji gyva demokratinių šalių gyventojų atmintyje.“
„Komunizmo aukų muziejus taip pat bus vieta prisiminti pasaulinius praeities ir dabarties komunizmo nusikaltimus“, – teigia Komunizmo aukų muziejaus valdybos narys dr. Edwin J. Feulner. „Muziejaus pastangos bus nukreiptos stiprinti vakarietiškas asmens laisvės, liberalios ekonomikos, teisinės valstybės, demokratinės savivaldos ir žmogaus teisių vertybes.“
Pasak dr. Elizabeth Edwards Spalding, Komunizmo aukų muziejaus vicepirmininkės ir vienos iš jo įkūrėjų, vakarietiškoje kultūroje pakankamai daug klaidingo supratimo apie komunizmą, todėl muziejaus viena paskirčių – silpninti šios destruktyvios ideologijos paveikumą šiandieninėse visuomenėse.
Komunizmo aukų muziejus Vašingtone įamžina daugiau nei 100 milijonų žmonių, kuriuos nužudė komunistiniai režimai, atminimą. Amerikos mokslininkų teigimu, šiandien per 1,5 milijardo žmonių vis dar gyvena ir dirba aktyviai demokratijai ir žmogaus bei pilietinėms teisėms priešiškų komunistinių vyriausybių valdomose šalyse. Tai pirmasis muziejus Amerikoje, skirtas atskleisti komunizmo istoriją, tiek jo dabartinį pasaulinį išplitimą Europoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje.
Muziejų sudaro parodų, konferencijų ir renginių erdvės. Pirmame jo aukšte yra trys pagrindinės lankytojams skirtos galerijos, kurios pasakoja komunizmo istoriją ne tik per artefaktus, bet ir interaktyviai. Komunizmo aukų muziejus įkurtas Vašingtono centre, McPherson aikštėje (900, 15th St NW).
Šį muziejų valdo Komunizmo aukų memorialo fondas – pelno nesiekianti švietimo, tyrimų ir žmogaus teisių organizacija Jungtinėse Amerikos Valstijose.
1950-aisiais į Lietuvą permesta pirmoji desantininkų grupė. Centre – legendinis partizanas Juozas Lukša – Skirmantas
Rugsėjo 10 d. legendinio partizano Juozo Lukšos (1921–1951) atminimą istorikai įprasmins tarptautine konferencija apie ginkluotą antisovietinį pasipriešinimą Rytų ir Vidurio Europoje.
Rugsėjo 10 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras kartu su Lietuvos Respublikos Seimu kviečia aptarti atminties diskusijoms svarbų istorinį reiškinį tarptautinėje konferencijoje „Ginkluotas antikomunistinis pasipriešinimas Rytų ir Vidurio Europoje 1944–1953 m.“
Lietuvos ir užsienio mokslininkai įžvalgomis ir naujausiais tyrimais dalinsis Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse (Žirmūnų g. 1F, Vilnius), o tiesioginę transliaciją bus galima stebėti Centro socialinių tinklų paskyroje.
Šiais metais yra prisimenamos 80-osios hitlerinio ir stalinistinio totalitarinių režimų susidūrimo išprovokuoto Antrojo pasaulinio karo, atnešusio daugybę kančių Vidurio ir Rytų Europoje gyvenančios tautoms, metinės.
„Galima sakyti, kad sudėtingas ir kruvinas laikmetis paliko kolektyvinę traumą prieš okupacinius režimus kariavusioms regiono visuomenėms“, – pristatydamas konferenciją teigia istorikas dr. Arūnas Bubnys, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas. „Tačiau kartu šis sunkus periodas atskleidė ryžtingas laisvės kovotojų gretas, kurių atminimo įprasminimas – mūsų, gyvenančiųjų laisvoje šalyje, pareiga“, – sako centro generalinis direktorius.
Partizaniniai karai Antrojo pasaulinio karo metais buvo dažnas reiškinys okupuotų šalių teritorijoje. Lyginamasis ginkluoto pasipriešinimo tyrimo aspektas aktualizuoja lietuviškosios rezistencijos unikalumą – pačią karo trukmę, laisvės kovotojų atkaklumą, valstybingumo lūžį ir šio dramatiško pokyčio politinį matmenį.
„Nusprendėme į Juozo Lukšos asmenį – Lietuvos partizaninių kovų fenomeną –pažvelgti plačiau, kaip tai atrodo bendrame su sovietiniais okupantais kovojusių valstybių kontekste“, – atkreipia dėmesį istorikė Ramona Staveckaitė – Notari. „Konferencijos temas galime suskirstyti į dvi dalis: viena skirta Juozo Lukšos asmenybei, jo veiklai, vaidmeniui laisvės kovose, o kitoje dalyje užsienio kolegos į ginkluotas pokario kovas pažvelgs iš savo šalių perspektyvų.“
Konferencijos apie partizaninį judėjimą plakatas
Konferencijos rengėjai tikisi, kad šis tarptautinis mokslinis renginys leis pažinti unikalią partizano Juozo Lukšos asmenybę, aiškiau suprasti lietuviškosios rezistencijos istorinį vaidmenį bei paskatins atviriau diskutuoti apie skaudžias istorines regiono patirtis, kurių klausimais aktualizuojami kultūriniai karai, priešinamos valstybės ir jų visuomenės.
Nuo 10.00 iki 16.00 val. truksiančiame renginyje penktadienį pranešimus skaitys centro istorikas dr. Darius Juodis, Juozo Lukšos tyrinėtojai Vidmantas Vitkauskas ir Jonas Ohman, dr. Tomasz Balbus (Tautinės atminties institutas, Lenkija), dr. Meelis Saueauk (Estijos istorinės atminties institutas), dr. Ainars Bambals (Nacionalinis Latvijos archyvas), Dr. Alexander Gogun (Berlyno laisvasis universitetas, Vokietija) ir dr. Andras Joo (Veritas institutas, Vengrija).
Konferencijos programa ir tiesioginės transliacijos nuoroda skelbiama adresu www.genocid.lt bei Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro Facebook paskyroje. Konferencijos dalyviams užtikrinamas sinchroninis vertimas.
Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.
Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.
Prie novelės skirtumo reikia pridėti kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!
Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.
1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską, lašinius. Aš su dviem broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…
Petras Venclovas. Grumtynės
O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja. (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.
Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.
Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta.
Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų).
————-
Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).
Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…
————–
Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.
Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą
Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“
Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiais – dvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.
Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.
Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.
————–
Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.
Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.”
———–
Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.
Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.
Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…
Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.
Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.
Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių, tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.
Lietuva šią savaitę minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.
Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.
Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti trečiadienį prasidės iškilmingu Seimo posėdžiu istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.
Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos-tylos minutės okupacijos aukoms atminti.
Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje, vyks atminimo valandos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.
Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Pavakare šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Prabėgus 76-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere Vilniuje, prie paminklo Lietuvos tremtiniams. Skaitymai vyks ir Kaune bei Klaipėdoje. Kaune – Vytauto didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies , Klaipėdoje – prie paminklo „Arka“.
Skaitymas bus pradėtas trečiadienį 13.00 val. ir tęsis per naktį, perskaitant daugiau nei 60 tūkstančių tremtinių vardų ir pavardžių bei nurodant jų likimus. Pavardes skaitys „Misija Sibiras“ dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.
Lietuvos apeliaciniame teisme šiandien bus skaitomos baigiamosios kalbos genocido byloje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago suėmimo, kankinimų ir nužudymo.Teismo posėdis atviras. Kviečiame stebėti.
2015-11-18 (trečiadienį), 10.30 val. Lietuvos Apeliaciniame teisme, Gedimino pr.40/1, Vilnius (buvusiuose KGB rūmuose) bus toliau nagrinėjamas nuteistojo I. Vorobjov apeliacinis skundas prašant jį išteisinti.
Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs.
Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.
Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo pasirodė atsakomoji akcija – informacinio karo atakos požymius turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio atminimo įamžinimu.
Tai Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, literatas, žurnalistas-publicistas, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis, Štuthofo konclagerio kalinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorius Jonas Noreika (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra). Sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario16 d. sušaudytas.
Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį Lietuvos partizano A. Kraujelio žūties (genocido) byloje.
Vienintelį gyvą iš keturių kaltinamųjų – Marijoną Misiukonį teismas išteisino, konstatavęs, jog M. Misiukonis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Motyvuodamas tokį savo sprendimą teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra genocido požymių – genocidas vykdomas prieš grupę ar jos dalį žmonių, turint tikslą ją sunaikinti, ir tą kaltininkas turi daryti tyčia.
Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.
Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.
Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.
Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.
Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti, bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.
Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.
Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).
Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.
“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.
Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.
Lietuvoje peržengtos trys ribos: taikaus ir ginkluoto pasipriešinimo okupacijai aukų giluminės prasmės vertinimas, šio pasipriešinimo istorinių teisių ir reikšmingumo fundamentalus istorinės pamokos ignoravimas ir atlaidus požiūris į okupaciją bei santykis su Rusijos FSB kaip netiesioginis švelnus nurodytų pirmųjų dviejų ribų išplovimo mandagus ir tylus pateisinimas.
Absoliučiai materialistinės, savanaudiškos, kolaborantinės – stribinės, politinės, teisinės, istorinės ir moralinės sąmonės dideliu mastu legitimuotos. Klaikų neišgyventą ir neatjaustą požiūrį į pasipriešinimo istoriją atspindi sveiku protu sunkiai suvokiamas didvyrių ir budelių nepagarsinimas ir pastarųjų ,,saugojimas“.
Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.
Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.
Gerasis Dieve,
Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.
Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.
Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties.
KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.
Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.
Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.
Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.
Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.
Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje” ir t.t.
