Alfredas Guščius, literatūros kritikas, šios recenzijos autorius. Slaptai.lt nuotr.

Du kartus perskaičiau apie Petro Venclovo  įžanginę novelę „1947 – ieji“ romane „Grumtynės“, išėjusiame šiemet. Tačiau pirmą kartą ją perskaičiau romane „Iš tamsos į tamsą“, pasirodžiusiame 2012 metais. Kūrinio įžanga, (knygoje užrašyta prologas), turėjo ir dar du žodžius „Užmigęs dauboje“.

Prie novelės skirtumo reikia pridėti  kalendoriaus datas, – vietoje septyniadešimt metų, turime skaityti šešiasdešimt, mat, dešimtmetis praėjo nuo šitų kūrinių pasirodymo… Jeigu dar po kokio dešimtmečio Petras Venclovas parašytų romaną apie rezistenciją, jis turėtų įžangoje įvardinti aštuoniasdešimt metų!

Autorius pradeda knygos įžangą nuo prancūzų poeto: „Vaizdas beveik toks, kokį 1870 metais savo eilėraštyje „Miegąs klonyje“ aprašė poetas Artūras Rembo“. To eilėraščio nesu skaitęs; gal klonių ir daubų vaizdas paupyje visur vienodas. Koks buvo to jaunuolio, užmigusio klonyje, likimas, nežinau… Nors, kita vertus, Prancūzijos istorija irgi neapsiėjo be kraujo, be mirčių.                             

1947 metais man buvo septyneri metai, o rašytojui Petrui Venclovui – treji. Mudu gimėme kaime ir kiekvienas atsinešėme savąsias  istorijas… Mano šeimos vyriausioji sesuo ištekėjo berno, kuris dirbo samdiniu pas tėvus Smetonos metais ūkyje. Sesuo, baigusi prekybos kursus, gyveno Plungėje. O tas jos bernas (samdinys) irgi gyveno ten, dirbo tardytoju, paskui pradėjo mokytis Charkove kursuose teisėju. Mūsų šeima pradėjo džiovinti duoną, ruošti druską,  lašinius. Aš su dviem  broliais ir dviem seserimis, pamatę vieškeliu dardant mašiną, bėgome į „pastauninką“, miškelį prie Minijos. Gal dėl to sesers vyro mūsų šeimos neišvežė į Sibirą…

Petras Venclovas. Grumtynės

O vyrai, tai sužinoję apie mūsų šeimą, 1947 žiemos naktį apsilankė pas mus, ir laiku neatsklendusiam durų tėvui išmušė dantį; kitą kartą nušovė kiaulę ir pasikinkę arklį, ją išvežė; išvogė iš spintos skrynių žiedus, karolius, grąsino mamai dėl ne taip išauklėtos dukros, ketino ją nušauti; Prisimenu tą vaizdą, – mama stovi su mūsų jauniausiuoju sūneliu ant rankų, ir ašaroja.  (O aš ir dabar girdžiu tą vyro balsą). Mama kurį laiką negyveno namuose, ją priglaudė kaimynai… Mes, kiek ūgtelėję vaikai, iš mūsų tėvų pradėjome girdėti kitokias versijas; mus apiplėšė ir tėvus gąsdino ne miškiniai, o gretimo kaimo vyrai, pažinoję tą jaunuolį, būsimąjį teisėją.

Lietuvos partizanas ir jo motina. LGGRTC nuotr.

Po keliolikos metų gretimo kaimo bernai, mūsų sesers vyro bendraamžiai, (man žinoma jų pavardė) ėmė kreiptis į komunistų partiją (į Plungės kompartijos komitetą) dėl to vyro, netinkamai sutikusio vokiečių valdžios atėjimą, – tas vyras mūsų kaime laikė lietuvišką, tautinę, vėliavą. Jie surado foto nuotraukas, surado liudininkų, ir tą sesers vyrą išmetė iš partijos. To vyriškio karjera buvo sužlugdyta. 

Sesers vyras norėjo įtikti ir smetoninei Lietuvai, ir sovietų valdžiai. Smerktinoje padėtyje atsidūrė ir tie jį iš partijos išmetę gretimo kaimo vyrai. Dabar, pradėjus skaičiuoti laiką nuo sovietinių laikų, jau Lietuva vėl laisva, vėl nepriklausoma. (Nuo 1991 metų Kovo 11 dienos pradėjome skaičiuoti 30 metų). 

                      ————-

Prabėgus keletui metų, menu ir agitaciją bei prievartinį rašymąsi į kolchozus (mūsų kaime kolchozas įsikūrė 1949 metais; tėvas atkakliai nepasirašė į tą „bendrą ūkį“, išslapstė po malkomis pjaunamąją mašiną, karietą).

Aš, 1951 metais pradėjęs lankyti Plungės gimnaziją, grįždamas iš pamokų, prie rusų mokyklos kieme išvydau pamestą partizaną. Ir dar iš tų metų atsimenu geležinkelio stotį, kurioje traukinio vagonuose buvo daug „išvežamųjų“ į Sibirą…

                      ————–

Abiejų knygų („Iš tamsos į tamsą“, „Grumtynės“) įžangose skaitome: „Koks nelengvas, o dažnai ir lemtingas buvo pasirinkimas su kuo ir prieš ką gimusiųjų praėjusio amžiaus antruoju ir trečiuoju dešimtmečiu…“ Įžangoje prisimenami ir antikiniai laikai: „Juk dar Antikos išminčiai sakė, kad nė vieno žmogaus gyvenimas nepraeina be išbandymų, kryžkelių ir šunkelių, be dvasios suklupimų ir nuopolių“.

Petras Venclovas. Iš tamsos į tamsą

Įžangoje autorius plačiai pavaizdavo vaizduojamą jaunuolio neilgą gyvenimo kelią. Rašytojui užtenka ir istorijos, ir jauno žmogaus psichologijos išmanymo: „Už ką jis kovojo: už sovietų Lietuvą ar už laisvą laisvą, nepriklausomą Lietuvą? Pirmuoju atveju jis būtų „liaudies gynėjas“, paprastai žmonių vadinamas „stribu“, antruoju – miškinis, žaliukas, arba, moksliškiau tariant, partizanas. Įsižiūrėjęs į jo veidą, nuspręstum, kad jam apie devyniolika ar dvidešimt. Būdamas tokių metų, turėjo tarnauti raudonojoje armijoje kur nors Vidurinėje Azijoje ar Kaukaze. Gal jį atleido nuo kariuomenės dėl sveikatos problemų, bet koks nors politrukas, gebantis jaunų žmonių protais ir jausmais, įtikino jį tapti „liaudies gynėju“, žadėdamas šviesią komunistinę ateitį?“

Patrauklios buvo jaunuolio svajonės: „Vesti ir pasakoti vaikams ir anūkams, kaip nelengvai aštuoliktaisiaisdvidešimtaisiais savanoriai, o po trisdešimties metų partizanai dar kartą iškovojo laisvę, atkūrė nepriklausomą valstybę. Jis nė kiek neabejojo, kad po metų kitų Lietuva vėl nusimes okupantų jungą. Į jo ateities planus mirtis neturėjo teisės įžengti. Ji galėjo pasirinkti bet ką, tik ne jį: šviesiaplaukį Lietuvos laukų riterį, kovojantį už teisybę ir laisvę“.

Įžangoje dar minimas ir neapsisprendusiųjų pokario rezistencijos kovoje sluoksnis, kaip ir tas kaimietis, „stribų“ įsakytas turėjęs nuvežti jaunuolio lavoną prie valsčiaus stribynės ir pamesti po langais, ant bruko, jog visiems, kurie kovoja arba nepritaria naujajai valdžiai, būtų aiški pamoka ir rūstus pagąsdinimas. Valstietis neskuba, jam velniškai nesinori dienos akyje užsiimti tokiu šventvagišku darbu, nes kiekvienas sutiktas kelyje palaikys jį okupantų talkininku.

Partizanų palapinė. LGGRTC nuotr.

                       ————–

Įžanginė novelė labai patiko ir literatūros kritikui, teatrologui, Gediminui Jankui, aukštai įvertinusiam ir visą knygą: „Betgi įsimintiniausia ir įspūdingiausia man pasirodė pati pirmoji, įvadinė, novelė – „1947-ieji“. Joje autorius sudėliojo įvairiausias ir skirtingiausias mirusio jaunikaičio žūties versijas – juk jis galėjo būti ir partizanas, ir kovojęs už sovietų Lietuvą. Jaudinantis tekstas, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų, galima sakyti, programinis visos knygos raktas“.

 Neveltui šalia Gedimino Jankaus recenzijos įdėta jaunų partizanų nuotrauka, ir žinomo partizanų kapelionio Justino Lelešiaus – Grafo (1917 – 1947) patriotinis kreipinys: „Jūs užmiršite mus, bet mes, žūstantieji, jūsų prašome: mylėkite Tėvynę taip, kaip mes mylėjome! Mes į jus, gyvieji, žiūrėsime per amžius iš kapų.“

                      ———–                                   

Šiandien rezistencijos temą reikia suvokti plačiau, – kaip vieną iš tautos istorinės atminties segmentų, nes be tokios atminties nei apie rezistenciją, nei apie kitokį istorinį periodą nebūtų prasmės kalbėti. Istorinė atmintis talentingai gaivinama, pavyzdžiui, Kristinos Sabaliauskaitės romanuose „Silva rerum“, kuriuose autorė kelia iš užmaršties prie skaitytojo septynioliktąjį ir aštuonoliktąjį amžius, Renatos Šerelytės romane „Mėlynbarzdžio vaikai“, kurio veiksmo rėmai jau liečiasi su pokario rezistencija.

Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Paukštelio būrio partizanai. LGGRTC nuotr.

Kaip nesėkmę, gaivinant tautos atmintį, įvardinčiau Mariaus Ivaškevičiaus romaną „Žali“, sulaukusį daug kritikos. Jame autorius pernelyg nerūpestingai pasielgia su istorine medžiaga, suteikdamas prioritetą kūrinio formai, o ne turiniui. Žinoma, nebūtina suteikti jam pirmenybę, tačiau tokiu atveju reikėtų išlaikyti bent šių dėmenų lygsvarą, kas, sakykim, pasiekta žaismingame Gintaro Beresnevičiaus romane „Pabėgęs dvaras“…      

Rašytojas, literatūrologas Algimantas Bučys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kūryboje vien talento neužtenka, reikia dar ir asmenybinės brandos, – moralinės atsakomybės, pilietiškumo, tautiškumo, orumo. Juk ko sulaukiama, šaipantis iš žmonių, padėjusių galvas dėl tautos laisvės? Taip nejučia, „estetiškai“, prarandamas tas placdarmas, kurį partizanai/rezistentai buvo išsikovoję nelygioje kovoje. Pasakojamasis laikas/jo datavimas/ nebeturi lemiamos reikšmės, kadangi moralinės-tautinės vertybės istoriniu požiūriu yra belaikės, kitaip sakant, visada aktualios, – į jas pasikėsinęs subjektas objektyviai atsidurs priešininkų/priešų placdarme.

Pavyzdžiui, kad ir garsiųjų Pilėnų gynėjų ir jų kunigaikščio Margirio žygdarbio neigėjai, kuriems aistringą atkirtį davė literatūrologas Algimantas Bučys (ž. „Metai“, Nr. 6, 2011). Istorinei atminčiai nebe labai svarbu, kiek tas ar kitas įvykis yra autentiškas, o kiek legendom apipintas, kadangi jis jau yra užsifiksavęs tautos atmintyje, jos vertybių skalėje. O neigti tautos atmintį negalima kitaip, kaip atsistojant į opozicionierių stovyklą.

Žinoma, dar galima kvestionuoti atskiras tautos personalijas (pavyzdžiui, daug iečių dar ir šiandien sulaužoma dėl Salomėjos Nėries, dėl Petro Cvirkos, dėl Justo Paleckio, dėl Antano Sniečkaus ir kitų), bet negalima kvestionuoti tautos kovų dėl laisvės, nepriklausomybės, kadangi toji kova vyksta ne dėl ko kito, bet dėl mūsų, tautiečių,  tapatybės, dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų savasties.  

2020.03.01; 09:00

Lietuva šią savaitę minės Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas – prisimins ir pagerbs masinio nekaltų žmonių trėmimo į netinkamas gyventi Sibiro ir Tolimosios Šiaurės Sovietų Sąjungos teritorijas aukas. 

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Karštą 1941 metų birželio 14-ąją gyvuliniuose vagonuose iš Lietuvos buvo išvežta per 30 tūkst. žmonių.

Sovietinės okupacijos metais Lietuva neteko apie 800 tūkst. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir Tolimojoje Šiaurėje. Kas trečias suimtasis mirė nuo kankinimų, bado ar nepakėlė atšiauraus klimato. Bėgdami nuo komunistų teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.

Genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, sovietinio genocido ir teroro aukomis 1940-1958 metais tapo kas trečias Lietuvos gyventojas.

Renginiai Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti trečiadienį prasidės iškilmingu Seimo posėdžiu istorinėje Kovo 11-osios Akto salėje.

Likus minutei iki vidudienio, 11.59 val., visi kviečiami prisijungti prie pilietinės akcijos-tylos minutės okupacijos aukoms atminti.

Vidudienį – Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje. Po to Okupacijos, genocido ir sovietmečio represijų aukos bus pagerbtos prie paminklų politiniams kaliniams ir tremtiniams Aukų gatvėje Vilniuje, vyks atminimo valandos prie Naujosios Vilnios geležinkelio stoties memorialo bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre.

Gedulo ir Vilties dienos minėjimas Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Pavakare šv. Mišios bus aukojamos Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.

Prabėgus 76-eriems metams nuo masinių Lietuvos piliečių trėmimų pradžios, projekto „Misija Sibiras“ organizatoriai kviečia ištarti vardą, išgirsti likimą ir išsaugoti istoriją tremtinių atminimo išsaugojimo akcijoje, kurioje per visą naktį bus skaitomi tremtinių vardai, pavardės bei likimai. Pavardės bus skaitomos Aukų gatvės skvere Vilniuje, prie paminklo Lietuvos tremtiniams. Skaitymai vyks ir Kaune bei Klaipėdoje. Kaune – Vytauto didžiojo karo muziejaus kiemelyje prie Amžinosios ugnies , Klaipėdoje – prie paminklo „Arka“.

Skaitymas bus pradėtas trečiadienį 13.00 val. ir tęsis per naktį, perskaitant daugiau nei 60 tūkstančių tremtinių vardų ir pavardžių bei nurodant jų likimus. Pavardes skaitys „Misija Sibiras“ dalyviai, skautai, šauliai, kitų jaunimo organizacijų atstovai, prisijungti galės kiekvienas norintis Lietuvos pilietis.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.06.13; 04:55

Lietuvos apeliaciniame teisme šiandien bus skaitomos baigiamosios kalbos genocido  byloje dėl partizanų vado A. Ramanausko-Vanago suėmimo, kankinimų ir nužudymo.Teismo posėdis atviras. Kviečiame stebėti.

2015-11-18 (trečiadienį), 10.30 val. Lietuvos Apeliaciniame teisme, Gedimino pr.40/1, Vilnius (buvusiuose KGB rūmuose)  bus toliau nagrinėjamas nuteistojo I. Vorobjov apeliacinis skundas prašant jį išteisinti.

Continue reading „Teismo posėdis: dėl partizanų vado A.Ramanausko-Vanago suėmimo, kankinimo ir nužudymo“

Su bendradarbe stambioje įmonėje, būdami panašių politinių pažiūrų, kartais įsikalbėdavome apie įvairias patirtis. Jinai papasakojo, kaip kartą, užsukusi į mūsų įmonės kadrų skyrių, nustėro: viršininko kėdėje sėdėjo buvęs Švenčionių stribas. Tą stribą buvo gerai įsidėmėjusi, nes jis kartą, „ieškodamas banditų“, atsibastęs į jos tėvų namus netoli Adutiškio, nuo sienos nukabinęs jos tėvo kailinius, jais apsirengęs ir išėjęs.

Tėvas dar bandęs kailinius atsiimti, bet gavo tik pagrasinimą, todėl ieškoti teisybės liovėsi. Tačiau pagrasinimas pagrasinimu nesiliovė.

Continue reading „Jis susijęs su kailinių vagyste“

Po sovietinę okupaciją ir aneksiją žyminčių skulptūrų nuo Vilniaus Žaliojo tilto nukėlimo pasirodė atsakomoji akcija – informacinio karo atakos požymius turintis reikalavimas panaikinti sprendimą, susijusį su žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, antisovietinio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvio atminimo įamžinimu.

Tai Lietuvos kariuomenės kapitonas, teisininkas, literatas, žurnalistas-publicistas, 1941 m. birželio mėn. sukilimo dalyvis, Štuthofo konclagerio kalinys, Lietuvos Tautinės Tarybos pirmininkas, ginkluoto pasipriešinimo sovietų okupacijai (pogrindžio ginkluotųjų pajėgų) organizatorius Jonas Noreika (rezistencinis slapyvardis Generolas Vėtra). Sovietų okupacinio režimo represinių struktūrų nuteistas mirties bausme ir 1947 m. vasario16 d. sušaudytas.

Continue reading „Antirezistentai įsisiautėjo drebinti orą“

Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį Lietuvos partizano A. Kraujelio žūties (genocido) byloje.

Vienintelį gyvą iš keturių kaltinamųjų – Marijoną Misiukonį teismas išteisino, konstatavęs, jog M. Misiukonis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Motyvuodamas tokį savo sprendimą teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje nėra genocido požymių – genocidas vykdomas prieš grupę ar jos dalį žmonių, turint tikslą ją sunaikinti, ir tą kaltininkas turi daryti tyčia.

Continue reading „Panevėžio apygardos teismas paskelbė nuosprendį partizano A. Kraujelio žūties byloje“

fr_111

Buvo 1941-ųjų pavasaris. Beveik metus Lietuvoje šviečia paleckių, venclovų, cvirkų, salomėjų, girų iš Maskvos atvežta Stalino saulė.

Juodai, tragiškai, siaubingai šviečia. Taip juodai, kad žmonės kaip išganymo laukia artėjančio karo.

Puikiai žino – liesis kraujas, liepsnos ir grius miestai ir kaimai, bet vis tiek laukia, nes baisiau negu yra – nebus. Ne tik pasyviai laukia, bet ir rengiasi kovoti, priešintis.

Okupantai ir kolaborantai supranta: 1940-aisiais tankais pasiekta pergalė dar ne pergalė, tauta dar gyva, todėl Lietuvą reikia palikti be lietuvių. Reikia tremti, reikia žinoti jų mintis ir ketinimus, ir naikinti iš vidaus, pirmiausia karininkus, inteligentiją.

Telšiai. 1941-ųjų pavasarį grupelė “buržuazinių nacionalistų” slaptai tariasi, ką daryti,  bet neįtaria, kad jų tarpe yra judas. Ir aktyviausi atsiduria Telšių kalėjime.

Continue reading „Du kartus palaidotas“

vilutis_portretas

Esu perskaitęs daug tremtinių, politinių kalinių, partizanų knygų, kai kurias redagavau ir išleidau.

Bet Leono Vilučio “Likimo mozaika” į rankas pateko tik dabar, po dvidešimties metų nuo jos išleidimo (Kaunas, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1992).

Tai vieno aktyviausių rezistencijos pradininkų Žemaitijoje ir Rytų Lietuvoje prisiminimų knyga.

“… mano jaunystė labai panaši į nueitą mūsų Tautos kelią: sunkios kovos už nepriklausomybę, sėkmingas (deja, neilgas) jos įtvirtinimo laikotarpis, okupacija, teroras, nelygi partizanų kova, kalėjimai, kankynės…”, – pratarmėje rašo autorius.

Skaitytojui siūlome kai kurias ištraukas iš Leono Vilučio knygos “Likimo mozaika” apie lageriuose sutiktus žmones.

Vytautas Visockas

Continue reading „Švedijos žvalgas į lagerius su savimi atsivedė visą Maskvos Didįjį teatrą“

endriukaitis_statiska

Lie­tu­vo­je per­ženg­tos trys ri­bos: tai­kaus ir gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai au­kų gi­lu­mi­nės pras­mės ver­ti­ni­mas, šio pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­nių tei­sių ir reikš­min­gu­mo fun­da­men­ta­lus is­to­ri­nės pa­mo­kos ig­no­ra­vi­mas ir at­lai­dus po­žiū­ris į oku­pa­ci­ją bei san­ty­kis su Ru­si­jos FSB kaip ne­tie­sio­gi­nis švel­nus nu­ro­dy­tų pir­mų­jų dvie­jų ri­bų iš­plo­vi­mo man­da­gus ir ty­lus pa­tei­si­ni­mas.

Ab­so­liu­čiai ma­te­ria­lis­ti­nės, sa­va­nau­diš­kos, ko­la­bo­ran­ti­nės – stri­bi­nės, po­li­ti­nės, tei­si­nės, is­to­ri­nės ir mo­ra­li­nės są­mo­nės di­de­liu mas­tu le­gi­ti­muo­tos. Klai­kų ne­iš­gy­ven­tą ir ne­at­jaus­tą po­žiū­rį į pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­ją at­spin­di svei­ku pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mas did­vy­rių ir bu­de­lių ne­pa­gar­si­ni­mas ir pas­ta­rų­jų ,,sau­go­ji­mas“.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 4 )“

trylika_0

Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.

Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.

Gerasis Dieve,

Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.

Continue reading „Atmintis gyva“

cekistine-kariuomene-36

Ši istorija užrašyta prieš keliolika metų. Bet iki šiol deramai neišgvildenta. Deja, kai kurių dalykų, matyt, jau niekad nebeišsiaiškinsime. Būta jėgų, kurios labai stengėsi, jog KGB agentas Lyras visuomenei taip ir nepateiktų savo išpažinties. 

KGB agentas, kurį saugumas apie 1950-uosius metus aprengė žalia miško brolių uniforma ir pasiuntė į girią žudyti partizanų, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę nutarė atverti širdį – duoti parodymus apie savo judošišką veiklą. Nusprendė papasakoti, ką, kaip ir kodėl veikė 1945-1953 metais jis bei jo bendrai, pavaldūs rusų žvalgybos viršininkui majorui Sokolovui. KGB agento Lyro (būtent tokį slapyvardį jis pasirinko, tiesa, turėjo ir kitokių – Mikas, Laimutis) bendradarbiavimas su atgimusios Lietuvos nacionalinio saugumo komiteto darbuotojais truko kelerius metus – nuo 1990-ųjų pabaigos iki 1993-ųjų vidurio.

Continue reading „“Aš – KGB agentas Lyras” (sokolovininkas apie sokolovininkus)“

markulis_juozas_erelis

Nauja Visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt rubrika – “Lietuvos partizanai”.

Joje skelbsime žurnalisto Gintaro Visocko straipsnius, parašytus apie gūdžius pokario metus: miško brolių kovas, išdavystes, KGB agentus – smogikus, tremtis ir kankinimus.

Publikacijų apie sudėtingus, tragiškus mūsų partizanų likimus žurnalistas Gintaras Visockas yra paskelbęs ne vieną dešimtį.

Ypač intensyviai pokario temomis jo rašyta 1995 – 2003 metais. Tačiau šios publikacijos išbarstytos po įvairius Lietuvos leidinius. Internetinėje svetainėje Slaptai.lt straipsniai bus sudėti į vieną lentyną.

Pirmoji publikacija – apie klastingąjį KGB agentą Juozą Markulį – Erelį, bandžiusį palaužti garsaus partizanų vado Danieliaus Vaitelio žmoną. Netrukus bus pateikti ir kiti straipsniai: “Aš – KGB agentas Lyras”, “Mirtį nešusi Laimutė”, “Pelaniškių tragedija”, “KGB agento Miško beieškant”, “Trečią kartą išsigelbėti nepavyko”, “Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”, “25-eri metai už partizaniškas nuotraukas”, “Pakliuvau į pasalą”, “Iki šiol su kulka petyje”  ir t.t.

Continue reading „Erelio naguose“