Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Po „mytiūčių“ isterijos nauja žaidimo taisyklė – kalbėk ką nori ir nieko tau už tai nebus. Popierinė „Respublika“ skelbia „Įtariamųjų bendradarbiavus su KGB sąrašą“. Na, tų, suprantat, kuriuos įtaria.

O kur uždrausta kam nors ką nors įtarti? Kur Baudžiamojo kodekso straipsnis, pagal kurį už įtarimus galima nuteisti, jei tai tik tokia pilietiško piliečio pilietiška nuomonė? Ar jau nuomonės negalima turėti? „Mitiūtėms“ galima, o V.Tomkui ne?

Raktinis žodis – „bendradarbiavus“. Nors kartą parašei ataskaitą apie kelionę, atsakei į klausimus, kai tave pakvietė pasikalbėti – tai juk bendradarbiavai. Bet koks kontaktas, kaip S.Sondeckio, D.Banionio, V.Sladkevičiaus atveju, bet koks pabendravimas net ne savo noru gali būti vadinamas ir „bendradarbiavimu“, ar ne?

Tai kur čia neteisybė? Juridiškai sunku prikibti. Norit – bylinėkitės, ponai politikai ir svarbuoliai, o mes su D.Banionio ir kitų apspjaudytųjų artimaisiais nusipirksim spragėsių ir stebėsim. Viso pasaulio ekranai parodys, kaip Lietuvoj žurnalistus teisia.

V.Tomkus – intrigų meistras: „Kitame šeštadieniniame „Respublikos“ numeryje sužinosite, ką reiškia pajuodintos pavardės, kaip Lietuvoje atsirado jaunesnio amžiaus KGB atstovai…“ Nors ir taip beveik aišku, kad atsirado per savo nenaudėlius tėvus, nes buvo paminėti KGB dokumentuose kaip jų vaikai.

V.Tomkus gudriai sudėliojo figūras lentoje, kai visi priešininko ėjimai yra blogi. Jei ims teisiškai persekioti, vadinasi sąrašas yra tikras. Jau pats VSD įspėjimas buvo beprotiškai fantastiška ir nemokama reklama, o jį pasirašęs direktoriaus pavaduotojas V.Mažeika drąsiai gali pretenduoti į Auksinius svogūnus nominacijoje „Praleido Progą Patylėti“.

Jei nieko nedarys – V.Tomkus ir toliau sąrašą skelbs. Jei ims aškinti, kad vieni įtraukti teisingai, kiti neteisingai, kad tariamą bendradarbių sąrašą kaip provokaciją pateikė FSB nurodymu KGB agentas Vitas Tomkus – ramiai atsakinės į konkretiką ir trauks savo konkretiką, kurios, be abejonės, turi.

Taip, panašu kaip Lenkijoj apie L.Valensą, bent jau toks pabandymas. Gali būti nešvaru, gali būti visaip prisidėjusi kita pusė. Tačiau kiekvienas suprantam – pati tokia diskusija visuomenėje pribrendusi. Kokiu būdu ji bevyktų, kaip tai momentiškai būtų kam nors nenaudinga ar nepatogu, perspektyvos valstybei atžvilgiu to reikia.

Viską išspręstų oficialus paskelbimas, kurio nebus, nes daug smagiau laikyti pėstininkus pakabintus ir šantažuoti, negu paskelbti ir prarasti įtaką. Dar baisiau, kai patys sprendimų priėmėjai gali būti pakabinti. Vien tik slaptumas išlaiko šmeižto ir šantažo galimybę, todėl paskelbtieji galėtų V.Tomkui ir padėkoti už išvadavimą.

Nuo penktadienio laukėm, kaip vystysis situacija, kol jie ten užsidangstę langus ir išsijungę išmaniuosius, sukišę nosis tarėsi ką daryti. Galvojom – vakare per Vremia tikrai matoniai su pugačiauskais gaus vertingų nurodymų ir pasakys.

Praėjo para, kita – ir nieko. Svarbu juk ne pats sąrašas, o valdžios ir visuomenės reakcija. Valstybei tai kaip medicininis tyrimas – gyvas organizmas reaguoja į stiprius dirgiklius, numirėlis – ne. Jokio spaudimo, vyzdžiai be reflekso, pulso ir kvėpavimo nėra, kūno išglebimas pereinantis į sąstingį.

Jie pasirinko tylą. Skandalų organizavimo klasikai ir lyderiai, pasirodo, patys labiausiai pasaulyje bijo skandalų.Tokio visuotinio, įnirtingo tylėjimo apie rezonansinę, visuomenėje įtampą keliančią informaciją nebuvo net SSSR laikais – anie bolševikai bent sugalvodavo kokį pasmerkimą ar pasityčiojimą.

Ką gi, tylėjimas irgi yra atsakymai. Pirmasis – jie paprasčiausiai neturi ką pasakyti ir atsakyti. Pati viešos diskusijos galimybė kelia jiems panišką siaubą ir norą pabėgti. Net didieji nuomonių formuotojai ir kiti kiškiai drąsuoliai, kas savaitę apspjaudantys nuo galvos iki kojų valdžios neįtikėlius, pridėję kelnes tyli. Nes atsakymai keltų naujus klausimus ir Nifnifo namelis sugriūtų.

Antrasis atsakymas – nepriklausomos žiniasklaidos nebeturim. Užvaldyta, įbauginta, indoktrinuota ir bulvarinė visa – ir internetinė, ir telekomunikacinė, ir popierinė. Jeigu sąrašas būtų melagingas – demaskuotų, jeigu tiesa – kalbėtų, jei nesąmonė – skaniai išsišaipytų. Tą darytų bet kurios šalies žiniasklaida. Net Rusijos ir Šiaurės Korėjos.

Liūdna stebėti, kaip Lietuva po truputį grimzta į sastingį, kai niekas nebesuvaldo įvykių ir nekontroliuoja padėties. Jiems nėra net ko apkaltinti – sumaištis dėl KGB bendradarbių seniai užprogramuotas liustracijos spektaklyje. Ir tokią situaciją, ir tokio skandalo galimybę sukūrė pati valdžia. Pūlinys kada nors turi pratrūkti.

O gyvenimas nesustos – ir toliau skambės paraduose maršai, griaudės ovacijos, išpuoštomis gatvėmis lėks prigrūsti stilingų ponių ir svarbių ponų blizgūs kortežai. Mes žinosim, kad jie žino ir jie žinos, kad mes žinom. Visi supratom atsakymą – karalius nuogas.

2018.02.25; 05:17

2014 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus universiteto šv. Jonų bažnyčioje įvyko jubiliejinė penktoji apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ ceremonija, kurios metu buvo pagerbti 13 Lietuvai ir Sostinei nusipelniusių asmenybių.

Prieš penkerius metus gimusi iniciatyva apdovanoti asmenis už ypatingus nuopelnus Vilniui ir Tautai sulaukė pripažinimo ir palaikymo visuomenėje, prie jos aktyviai prisidėjo M. ir J. Šlapelių muziejus, LR Krašto apsaugos bičiulių klubas, Vilniaus m. rotušė, Vilniaus ainių klubas. Apdovanojimų komisiją papildė ir 26 valstybės gynybines galias stiprinančių visuomeninių organizacijų vienijanti Nevyriausybinių organizacijų koordinacinė taryba (NOKT). Apdovanojimų Komisijos pirmininku išrinktas Medininkų tragediją išgyvenęs kunigas Tomas Šernas, o kancleriu – Saulius Povilaitis. Jo vadovaujama įmonė nemokamai sukūrė ir tebegamina I ir II laipsnio medalius, kuriais pagerbiami nominantai, bei iki šiol aktyviai remia ir visapusiškai skatina komisijos veiklą.

Per penkerius metus medaliais buvo nominuotos Medininkų bei Sausio 13-osios aukos, aktyvūs Lietuvos Laisvės kovų dalyviai, Parlamento ir kitų Lietuvai svarbių objektų gynėjai bei asmenys, didvyriškai atlikę savo profesinę ir pilietinę pareigą 1991 m. sausio įvykių metu, LR karininkijos ir kitų statutinių organizacijų atstovai, kai kurie signatarai, pirmosios Lietuvos Vyriausybės nariai, ne vienas iškilus meno, mokslo, kultūros atstovas. Medaliais yra apdovanoti poetas Just. Marcinkevičius, prof. V.Landsbergis, Islandijos – pirmosios pripažinusios Lietuvos nepriklausomybę – tuometinis užsienio reikalų ministras J. Baldvin Hannibalsson, vienas žymiausių iš Lietuvos žydų rašytojų G.Kanovičius ir daugelis kitų, palikusių ryškų pėdsaką ant Tautos ir jos Sostinės atminimo sienos.

Šiemet prie būrio apdovanotųjų prisijungė ir buvo pagerbti Komisijos skirtais apdovanojimais šie neabejotinai iškilūs ir didžiai nusipelnę Lietuvai žmonės:

A.Adamkienė už dėmesį bei paramą Lietuvos vaikams ir įvairiapusę labdaringą veiklą;

prof. E. Gudavičius už Lietuvos istorijos puoselėjimą;

prof. R. Grigas už sociologijos ir etnokultūros darbus, patriotinę veiklą;

choro „Ąžuoliukas“ meno vadovas V. Miškinis už jaunosios muzikų kartos ugdymą;

dirigentas prof. S. Sondeckis už ilgametį Lietuvos kultūros ir muzikos propagavimą;

fotomenininkas A. Sutkus už indėlį į Lietuvos fotografijos meną;

V. Povilionienė už didžiulius nuopelnus Lietuvos liaudies menui;

kompozitorius ir atlikėjas P. Vyšniauskas už tarptautinę koncertinę veiklą ir nuopelnus Lietuvos džiazo kultūrai;

menininkas P. Repšys už neeilinius nuopelnus grafikos ir monumentaliųjų menų srityse;

Vilniaus Šalomo Aleichemo gimnazijos direktorius M. Jakobas už aktyvią pedagoginę veiklą ir nuopelnus Lietuvos žydų bendruomenei ugdant jaunąją kartą;

T. Venclova už disidentinę ir kultūrinę veiklą, neeilinius nuopelnus Lietuvos Laisvės siekiui;

 režisierius A. Matelis už išskirtinius pasiekimus ir pasaulinį pripažinimą kino dokumentikoje;

Lietuvos ambasadorė Jungtinėje Karalystėje A. Skaisgirytė-Liauškienė už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos Nepriklausomybę.

Susirinkusiems koncertavo roko grupė „Rebelheart“.

P.S.

Šalia nuotraukų paskelbėme ir šį apdovanojimų „Už nuopelnus Vilniui ir Tautai“ Komisijos tekstą, kurį gavau renginio metu.

Keli žodžiai apie „roko grupės „Rebelheart“ dovanotą išskirtinį akustinį koncertą po šv. Jonų bažnyčios skliautais“ (citata iš Komisijos teksto). Daugelis gražaus ir prasmingo renginio dalyvių jo neištvėrė. Ne vienas manęs prašė parašyti, kad tikrai ne tokio koncerto tikėjosi; ne ta publika buvo susirinkusi pagerbti „neabejotinai iškilių ir didžiai nusipelniusių Lietuvai žmonių“, kuriai patiktų toks pragariškas triukšmas, kai virpėjo ne tik bažnyčios sienos, bet ir nelabai sveikos mūsų širdys. Net kai kurie apdovanotieji neištvėrė ir išėjo iš bažnyčios, nesulaukę koncerto pabaigos, net tolerantiškasis Tomas Venclova burbtelėjo: „Tie rokeriai nejaučia saiko“.

Vytautas Visockas

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014.09.23; 09:15  

smuikas_

Plojimais sutiktas profesorius Vytautas Miškinis, „Ąžuoliuko“ choro meno vadovas, kalbėjo tema „Muzikinis švietimas – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis“. Pasveikinęs susirinkusiuosius „kaip neformalų lyderį“, profesorius  padėkojo už išgirstas mintis ir perėjo prie liūdnai pagarsėjusios Neformalaus švietimo koncepcijos, dėl kurios, jo nuomone, kalti ministro aplinkos ekspertai – „stalčiaus žmonės, kurie pažodžiui išvertė anglišką žodį informal. Maestro kalboje nestigo taiklių ir iškalbingų palyginimų, kuriems tikrai nereikia komentarų, pavyzdžiui: „Koncepcijos pristatymui buvo skirta 300 tūkst. litų, dainų šventės pristatymui buvo skirta 0, 0 sveikų cento.“

Continue reading „Pavojaus varpai dėl muzikos ir menų ateities pasiekė Seimą ( 3 )“

smuikas_

Nuoširdžiais plojimais sutiktas profesorius Saulius Sondeckis kalbėjo tema “Meninio ugdymo reikšmė asmenybės formavime tarptautiniame kontekste.“ Profesorius pasidžiaugė, kad įžanginėse kalbose buvo pasakyta tiek daug aktualių minčių. Ypač jį nuramino ministro Gintaro Steponavičiaus patikinimas, jog nerimas dėl muzikos ir menų mokyklų likimo daugiau “susijęs su gandų lygmeniu”.

Nepaisant to, kalbėtojas susirūpinęs klausė: “Ko mes čia susirinkome? Kodėl taip sujudo visos muzikos mokyklos, visi muzikantai?“ Ir čia pat atsakė – “kad padėtume išsaugoti darniai, tikrai geriausiai pasaulyje veikiančią muzikos švietimo ir mokymo sistemą.“

Continue reading „Pavojaus varpai dėl muzikos ir menų ateities pasiekė Seimą ( 2 )“

kumstis_01

Plojimais sutiktas profesorius Saulius Sondeckis pasidžiaugė, kad meno ir muzikos mokyklų likimu susirūpinę konferencijos dalyviai pasakė daug svarbių argumentų už mokyklų išsaugojimą. Kai kuriuos aptartus klausimus jis dar sykį akcentavo, remdamasis savo kūrybine ir gyvenimo patirtimi. Per dešimtmečius trukusią kūrybinę veiklą jis įsitikino, jog be muzikinio lavinimo vaikystėje ir paauglystėje neįmanoma išauginti tikro visuomenės dalyvio, tikro inteligento, aukštos kultūros asmens. Pavyzdžiui, jam teko tris kartus rengti koncertus Šveicarijoje, nuostabaus grožio nedideliame prabangiame Villars – sur – Ollono kalnų kurorte, į kurį  atvažiuoja labai turtingų kalnų slidininkų. Ten yra trys privačios vidurinės mokyklos. Vienoje mokėsi 300 mokinių, prieš 10 metų ten mokslas kainavo 80 000 dolerių metams (į tą sumą neįeina mokestis už išlaikymą, vadovėlius ir pan.). Kitoje mokėsi 80 mokinių, trečioje – keliasdešimt mokinių, o mokytojų dirba daugiau negu mokosi mokinių. Tose mokyklose mokosi  karalių, šeichų vaikai, Kazachstano ir Rusijos  milijonierių vaikai, kurie turi pasirengti studijoms elitiniuose universitetuose ir vėliau perimti didžiuosius savo tėvų turtus.

Continue reading „Valstybė skriaudžia meno ir muzikos mokyklas ( 4 )“