Pavojaus varpai dėl muzikos ir menų ateities pasiekė Seimą ( 3 )


Print

Plojimais sutiktas profesorius Vytautas Miškinis, „Ąžuoliuko“ choro meno vadovas, kalbėjo tema „Muzikinis švietimas – neatskiriama žmogaus gyvenimo dalis“. Pasveikinęs susirinkusiuosius „kaip neformalų lyderį“, profesorius  padėkojo už išgirstas mintis ir perėjo prie liūdnai pagarsėjusios Neformalaus švietimo koncepcijos, dėl kurios, jo nuomone, kalti ministro aplinkos ekspertai – „stalčiaus žmonės, kurie pažodžiui išvertė anglišką žodį informal. Maestro kalboje nestigo taiklių ir iškalbingų palyginimų, kuriems tikrai nereikia komentarų, pavyzdžiui: „Koncepcijos pristatymui buvo skirta 300 tūkst. litų, dainų šventės pristatymui buvo skirta 0, 0 sveikų cento.“

Papildydamas profesoriaus Sauliaus Sondeckio mintis, prelegentas kalbėjo apie mūsų edukacinės sistemos privalumus, pateikė vaizdingų pavyzdžių, kaip tolimose šalyse vertinamas išsilavinęs žmogus. Ypač įsiminė Makao salos pavyzdys – šiame Azijos „Las Vegase“ kazino pelnas eina kultūrai, švietimui ir edukacijai. „Jie spekuliuoja žaidimais, kad išgelbėtų tautos mentalitetą“, – kalbėjo Vytautas Miškinis.

mergaite_smuikas

Toliau profesorius kritiškai vertino kelis Neformaliojo ugdymo įstatymo straipsnius. Jame neliko sąvokos muzikos mokykla; o atsirado tokia formuluotė: laisvasis mokytojas yra paslaugos tiekėjas, mokytojas, įsigijęs licenziją.

Garbusis muzikas ir pedagogas piktindamasis teigė, jog licenziją galima įsigyti ir vien šis pavyzdys esą rodo, jog įstatyme yra prieštaravimų. Kalbėdamas apie muzikinio ugdymo svarbą asmenybei, profesorius vaizdingai pasakė, jog muzikos žmogų reikia pradėti mokyti devynis mėnesius prieš jam gimstant, nes vaisius reaguoja į garsą, į jo intonaciją. Jame sužadinta emocija yra vaiko vystymosi pagrindas.

Pranešėjas pateikė įdomių mokslinių  tyrimų rezultatų: nustatyta, jog muzikos emocinis poveikis yra triskart didesnis už literatūros ir penkiskart už vaizduojamosios dailės poveikį. Smegenis stimuliuoja vien tik pasyvus muzikos įsivaizdavimas; studentai, kurie mokosi muzikos, yra 50 proc. imlesni už kitus; muzika stimuliuoja visas žmogaus biologines funkcijas.

Teigdamas, jog būtina išlaikyti sovietmečiu sukurtą muzikos mokyklų lygį, profesorius nevyniojo žodžių į vatą, kalbėjo, kad visa restruktūralizacija „mums pakirto kojas“, priminė, jog barbarai griovė bažnyčias, degino knygas ir po to statė naują pasaulį. O mes dėl pinigų stygiaus keičiame tobulą sistemą. V. Miškinis teigė, jog gelbėjo chorą, kad išlaikytų mokytojus. Piktinosi, jkad dėl medicinos reikalavimų nustatomi limitai – kiek valandų per savaitę vaikams groti. Tai kalbėtojas palygino su sportu, kiriame nėra limitų. „Įdomu, kokių rezultatų būtų pasiekęs Virgilijus Alekna, jeigu būtų kasdien treniravęsis po penkias minutes? Kas susirgo neuroze nuo muzikos?“, – toli neiškodamas įtikinančių pavyzdžių, klausė maestro.

Priminęs Mocarto, Bacho pavyzdžius, pacitavęs Oskarą Vaildą (Wilde), profesorius ragino stiprinti mūsų valstybę savo kūryba.

Pranešėjas taip pat kalbėjo apie vaikų ir jaunimo meno kolektyvų tam tikrą diskriminavimą – antai, gatvės vaikams buvo organizuojamos net vasaros stovyklos, o „Ąžuoliukas“ gavo tik pašalpėlę. Kompetetingas valdininkas V. Miškiniui pasakė: „Jei tavo vaikas daužys langus, duosime daugiau“. Prelegentas klausė: „Kodėl privilegijuojama M.K. Čiurlionio menų mokykla? Kuo blogesnės kitos?“

Baigdamas profesorius pabrėžė, jog yra nepartinis, nepriklausomas, bet gina Lietuvos interesus ir palaiko Astą Baukutę, kuriai taip pat rūpi šie interesai.

Romerio universiteto profesorė Rita Aleknaitė – Bieliauskienė kalbėjo tema „Muzikos ir menų mokyklos Lietuvoje: problemos ir perspektyvos.“

Prelegentės kritiškos pastabos ir konkretūs pasiūlymai taip pat dažnai susilaukdaavo nuoširdžių plojimų. Ji pradėjo nuo LR Švietimo įstatymo, kuriame yra daug taisytinų vietų. Išreiškusi apgailestavimą, kad „kai kas iš salėje esančių Švietimo ir mokslo ministerijos atstovų klausosi ir šypsosi“, profesorė priminė globaliniu mastu didėjančias grėsmes visuomenei.

Ji kalbėjo apie užsienyje leidžiamus žurnalus, kuriuose pasaulinio garso specialistai argumentuotai kalba apie meninio ir ypač muzikinio ugdymo svarbą visuomenės sveikaitai. „Kasdien gauname vis daugiau prenešimų apie vaikų ir paauglių smurtą, menką savigarbą, psichologinį reiškinį, kuris vadinamas dėmesio sutrikimu, narkomaniją, pastojusias paaugles ir vaikų savižudybes“ – pacitavusi šią J Gray  mintį (Vaikai kilę iš dangaus. Vilnius: Alma littera, 2001, p. 20), profesorė susirūpinusi kreipėsi į salę: “Ar  tai ne suaugusiųjų požiūrio į žmogų atspindys, ne jų gyvenimo nuodėmių šešėlis?  Istorija ir dabartis pateikia daugybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad žinių gavęs, tačiau  neišauklėtas, žemos kultūros žmogus yra grėsmingas visuomenei.“

Mokslininkė aptarė naujausius lietuvių ir užsienio psichologijos tyrimų duomenis, rodančius vis labiau grėsmingai įsigalintį mankurtizmą. Antai, tyrėjų nustatyta, kad ausinės su garsiai skambančia muzika žaloja vaikų biologinį pradą. Jei nėščios moterys didelių decibelų klausysis penkias valandas per dieną, vaikas gims šizofrenikas.

Profesorė pabrėžė, kad globaliame pasaulyje komunikacija vysksta per meną. Pedagogę labai neramina tai, kad tik du iš 17 jos antrakursių pasakė, jog dainuojant yra girdėję tik vieną  dainininką  – Virgilijų Noreiką. Ji pabrėžė pragaištingą televizijos transliuojamų „Realybės šou“, „Svogūnų“ ir kitų laidų vaidmenį vaiko, mokinio ugdymui. „Nenoriu, kad vaikas būtų mankurtizmo židinys“, – jaudindamasi kalbėjo pedagogė.

Cituodama lietuvių tyrinėtojus (Vandą Aramavičiūtę, Kęstutį Pukelį), ji atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvoje aiškiai pastebima tendencija labiau pripažinti pragmatinę edukacijos kryptį. Teigdama, kad technologijos, atviros valstybių sienos leidžia dirbti Lietuvai ir gyvenant svetur, pranešėja palietė dėl to iškylančias tautinės savimonės, vertybinio ugdymo problemas, pabrėždama, jog „kultūra yra genetiškai nepaveldima,  tik iš kartos kartai perduodama vertybių sistema, įprasminama tik žmogui veikiant visuomenėje. „Prigimtinės kultūros“, kaip buvo teigiama Švietimo įstatymo projekte, negali būti“, – sakė profesorė.

Minėdama daugelį pavyzdžių, kaip Lietuvoje žlugdomas harmoningos asmenybės ugdymas, ji apgailestaudama konstatavo, jog mūsų šalyje nesilaikoma  2007 m. lapkričio 16 d. patvirtintų Europos Sąjungos 2008 – 2010 metų prioritetų: „gerinti menininkų judėjimo, profesionalų reiškimosi erdvės plėtotės galimybes, skatinti kultūros palikimo fiksavimą, daugiakalbės kultūros, kultūrinio turizmo sklaidą, drauge su švietimo sistema ypač stiprinti meninį švietimą ir ugdymą.“

Rita Aleknaitė – Bieliauskienė citavo net Europos Komisijos ir Europos Tarybos dokumentus, kuriuose pabrėžiamas kultūros,  kaip gyvybiškai svarbaus elemento Europos Sąjungai plėtojant tarptautinius ryšius, vaidmuo.

Prelegentė pritarė kalbėjusių kolegų mintims dėl grėsmių, kurios iškyla meniniam švietiumui ir ugdymui, kai jis priskiriamas savivaldybių kompetencijai.

Jaudindamasi profesorė atkreipė dėmesį į pavojus kultūrai, kurie kyla iš „neaiškiai organizuojamų daugiafunkcinių centrų“, kuriems pirma skiriamas finansavimas ir tik po to rašomi projektai, parenkamos vietovės. Ko gero, daugelis susirinkusiųjų pirmą kartą išgirdome apie tai, kad tiems centramas jau dabar skirta 87,8 mln. litų iš (?) Europos regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto

Kritiško profesorės vertinimo susilaukė Regioninė kultūros plėtros programa, „švietimiečiai valdininkai“, kurie priima gražiai skambančius, bet savo turiniu „niekinius dokumentus“, kuriuose gausu neprofesionalių formuluočių. Prelegentė pateikė tokių Švietimo ir mokslo ministerijos dokumentuose aptinkamų, atsiprašant, teiginių, jog kartais nesinorėjo tikėti savo ausimis, pavyzdžiui: tik „Lietuvai tapus ES nare, atsirado galimybių visavertiškai dalyvauti ES kultūriniame gyvenime, formuoti kultūrinį ir meninį ugdymą atsižvelgiant į ES šalių patirtį.“ (Šių eilučių autorei tos frazės priminė sovietinės okupacijos laikų ideologų formuluotes apie tai, kad tik Lietuvai tapus SSR, joje galėjo klestėti kultūra ir t.t.)

Klausdama savęs ir auditorijos, ar tuos žodžius rašiusieji tiki, kad tai tiesa, profesorė priminė senas lietuvių kultūros tradicijas – „net silpnoje prieškario Nepriklausomos Lietuvos valstybėje visose mokyklose, gimnazijose buvo privalomos dvi savaitinės pamokos, skirtos muzikai  ir dainavimui.“

Paskutinis pranešėjos kritikos taikinys buvo 2009 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Vyriausybės ir ŠMM patvirtinta Nacionalinė mokslo programa „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui.“

Profesorė su susirūpinimu konstatavo, jog „švietimiečių sudarytame išorinių ir vidinių grėsmių lauke kultūrai vietos nerasta ekonomika, destruktyvus elgesys, žmonių psichinės ir socialinės gerovės padėtis. Bet juk būtent kultūra yra visų minėtų sričių pagrindas. Jeigu nebus gyvenama remiantis pozityviomis vertybėmis, nebus nei geresnės ekonomikos, nei socialinės sanglaudos. ŠMM saviesiems pametės daug pinigų tyrimams.“

Daugelis konkrečių profesorės Ritos Aleknaitės – Bieliauskienės siūlymų buvo įtraukta į konferencijoje priimtą rezoliuciją.

Doc. dr. Judita Žukienė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos  katedros vedėja skaitė pranešimą „Muzikos mokyklų auklėtiniai: integracija ir indėlis į visuomenę.“ Pranešėja, kaip ir daugelis jos kolegų, pabrėže, jog Lietuvos muzikos mokyklų sistema yra integrali mūsų švietimo, kultūros dalis. „Gelbėdami tai, ką turime, galvojame ir apie ateitį“, – kalbėjo docentė.

Susirinkusieji išklausė paskaitą, kuri, pasak prelegentės, buvo mokslinio  tyrimo rezultatais pagrįsta “inventorizacija to, ką turime.“ Savo tyrimų išvadas kalbėtoja komentavo, rodydama ekrane kruopščiai parengtas lenteles. Pavyzdžiui, 63 proc. LMTA 3-ojo kurso studentų, kurie galvoja pasirinkti profesionalaus muziko kelią, muzikos pradėjo mokytis muzikos mokylose.

Akademijos absolventai dirba konservatorijose, muzikos, pedagoginės mokyklose.

Mokslininkė pateikė pavyzdžių, patvirtinančių muzikino švietimo reikšmę visapusiškam asmenybės ugdymui. 13 – 17 metų vaikai suvokia, kad užlipę į scena jie jaučia malonumą kažką padovanoti publikai. Atliktų tyrimų duomenimis, tarp Dvariono muzikos mokyklos absolventų yra žinomų mokslininkų, politikų, verslininkų, kurie ir dabar laisvalaikiu mėgsta pagroti. Alekna mokėsi Dvariono muzikos mokykloje. Pirmokas, kuris mokėsi solfedžio, klausysdamasis dainavimo ar grojimo, jau atskiria garso ar intonacijos švarumą.

Muzikos mokyklas būtina išsaugoti. Jos ne tik užtikrina kvalifikuotų muzikos mokytojų rengimą, bet padeda mažinti socialinę atskirtį visuomenėje, net daugiavaikės šeimos gali keisti vaikus mokytis muzikos. Jeigu kaimo vaikas gerai groja, jį atveža į kokį nors renginį į Vilnių, vaikui tai jau užsienis. O tam vaikui patarė lankyti muzikos mokyklą  vyresnioji jo sesuo. Daugelis tėvų neemigruoja į užsienį, kad jų vaikai galėtų lankyti muzikos mokyklas. Kiti grįžta iš užsienio, kad savo vaikams galėtų duoti klasikinį išsilavinimą.

Pasak pranešėjos, jeigu neišsaugosime muzikos mokyklų sistemos, galėsime rašyti „Raudonąją lietuvių kultūros knygą.“ Ji argumentuotai kritikavo tuos, kurie teigia, kad muzikos mokyklos atseit nesuteikia išsilavinimo, nes nerformalaus švietimo įstaigos neišduoda diplomo. Ir priminė, kad, pavyzdžiui, Kembridžo universitetas už muzikinį išsilavinimą stojantiesiems prideda balų.

„Juk aukštasis mokslas taip pat nėra privalomas, bet žmonės renkasi. Muzikos mokyklos turi programas, jas galima rinktis“, – jaudindamasi kalbėjo Judita Žukienė. Prelegentė ypač kritiškai vertino Švietimoįstatymo 48.5 straipsnio nuostatą, teiginačią, kad neformaliojo švietimo institucijose dirbti mokytoju turi teisę asmuo, „įgijęs vidurinį išsilavinimą ir išklausęs švietimo ir mokslo ministro nustatyta tvarka pedagoginių-psichologinių žinių kursą.“

Apibendrindama savo tyrimų išvadas, mokslininkė pasiūlė logišką problemos sprendimą: „Kad nereikėtų nieko taisyti, Švietimo įstatyme muzikos mokyklas reikia įdėti į tą vietą, kur yra formaliojo švietimo įstaigos.“

Ričardas Grušas, Mažeikių muzikos mokyklo direktorius, Lietuvos muzikos ir menų  mokyklų vadovų asociacijos viceprezidentas, kalbėjo apie regrionų problemas. Jo pranešimas „Regionų muzikos ir menų mokyklų dabartis“ paskelbtas „Lietuvos Aide“(2010 03 10).

Dr. Arvydas Girdzijauskas, Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos direktorius, kalbėjo tema „Muzikinės veiklos įtaka asmens kutūros ir dvasingumo ugdymui.“ Buvęs „ąžuoliukietis“ daugiau kaip 30 metų moko vaikus dainuoti. Kaip tyrinėtojas ir praktikas, jis teigė, jog vertybinė krizė mažiau jaučiama tarp muzikuojančių vaikų.

Pranešėjas trumpu istoriniu ekskursu priminė, jog jau Platonas ir Aristotelis kalbėjo apie žmogaus savybių ugdymą tam tikromis dermėmis, o klasikinė filosofija patvirtino, kad muzika yra galingas ugdymo instrumentas.

Mokslininkas atliko tyrimus menų gimnazijose, vidurinėse mokyklose,  „Ąžuoliuke“, rengdamas giluminius interviu, apklausė 20 Eduardo Balsio muzikos mokyklos absolventų.

Tyrinėdamas muzikinę veiklą prasmingumo aspektu, jis nustatė, kad meninis prasmingumas yra svarbiau už socialinį. Kalbėdamas apie sąsajas tarp dorovinių vertybių pripažinimo, pranešėjas pabrėžė, jog muzikuodami jaunieji atlikėjai nori kitiems suteikti džiaugsmo. Toliau jis aptarė pažintinius muzikinės veiklos tikslus, socialiai prasmingą muzikinę veiklą. Palyginęs mokyklas tarp savęs, jis priejo prie išvados, kad pagarbiau bendrauja chorinių mokyklų mokiniai. Choristai geriau supranta kultūrinių ir elgesio normų svarbą. Jie yra kūrybiškesni, lanksčiau bendrauja su aplinka.

Pranešime minėtais klausimais mokytojas yra parašęs disertaciją. Viena svarbiausių jos išvadų jis laiko tai, kad muzikinio ugdymo įtaka ypač pasireiškia per darnų santykį su aplinka.

Po pranešimų svarstytais klausimais vyko diskusija.

Vilija Aleknaitė – Abramikienė, pritardama kalbėjusiesiems, pabrėžė, jog kultūra yra sudedmoji nacionalinio saugumo dalis. Didžiuodamasi senomis mūsų muzikinės kultūros tradicijomis, ji taikliai pastebėjo, jog dėl to ir mūsų revoliucija buvo ne šaudanti, o dainuojanti.

Vytautas Miškinis pažymėjo, kad aukšta muzikinė kultūra padeda kurti teigiamą Lietuvos įvaizdį ir net padeda kitoms šalims: antai, Lietuvos dainų švenčių įstatymo preambulė Anglijai padėjo gauti lėšų muzikiniams renginiams. Profesorius priminė, jog Dainų šventė vainikavo Lietuvos vardo tūkstantmečio renginius. „Tai kodėl norima naikinti tai, ką rodome pasauliui“ – klausė menininkas. Į dainų šventę buvo pakviesti užsienio šalių ekspertai, buvo surengta konferencija „Dainavimas ir muzikinis švietimas.“

Vienuolikos šalių ekspertai po to pasirašė rezoliuciją – dokumentą, kuris adresuotas tų šalių kultūros, švietimo. sveikatos ministrams. Minėtieji ekspertai vėliau ėjo pas savo šalių ministrus ir įtikinėjo, kad iš Lietuvos reikia pasimokyti.

Posėdžio pirmininkė Asta Baukutė pakvietė salėje sėdėjusį Švietimo ir mokslo ministerijos atstovą Albertą Lakštauską atsakyti į pranešimuose skambėjusius klausimus. Ministro patarėjas priminė, kad „neformalusis švietimas“ buvo įteisintas 2005 m., bet dėl pavadinimo esą galima diskutuoti: „papildomas ugdymas“, „pasirenkamasis švietimas.“ Jis paguodė, kad Švietimo įstatyme „muzikos mokyklos“ išliko kaip vykdančios formaliojo švietimo programas, ir užtikrino, kad „neformaliojo ugdymo koncepcija“ nebus tvirtinama.

Salėje pasigirdo balsai, klausiantys, kiek ta koncepcija kainavo. A. Lakštauskas atsakė, jog darbo grupė dirbo be atlyginimo, tik „pristatymui išleisti keli tūkstančiai.“ Asta Baukutė patikslino – 21 tūkstantis!!! (Negi ta grupė nesugebėjo koncepcijos pristatyti darbo tvarka? Nenoromis  prisiminė ankstesnėje konferencijoje pasakyti profesoriaus Sauliaus Sondeckio žodžiai – „netikėkite, jeigu kas sakys, kad mūsų valstybė neturtinga!“

Suskaičiuokime, kiek įvairių koncepcijų Lietuvoje buvo pristatyta, o kiek tarp jų nepatvirtintų! Įdomu, kas nustato pristatymo „įkainius“?– I.T.)

A.Lakštauskas informavo, jog dirba neformaliojo švietimo finansavimo grupė, kuri svarsto klausimus dėl meninio ugdymo formalizavimo. „Gal būtų galima dalytis finansavimu‘, – teigė kalbėtojas.

LMTA rektorius profesorius Eduardas Gabnys susirūpinęs kalbėjo apie tai, kad nebėra būdų, kaip įvertinti dvylikos metų muzikos mokymąsi. Pabrėžęs neigiamus padarinius, kuriuos sukėlė vaikų muzikos mokyklų priskyrimą savivaldybėms, profesorius, stebėdamas mažėjantį stojančiųjų į LMTA muzikos specialybes skaičių, didėjančius mokesčius už mokslą, profesorius klausė: „Ar tai ne muzikos genocidas?“ Kalbėtojas teigė, jog prasminguose konferencijos pranešimuose iškeltos problemos yra tik pusė darbo. Svarbu, kad Seimo salėje skambėjusios mintys ir idėjos pasiektų adresatą.

Profesorė Rita Aleknaitė – Bieliauskienė pabrėžė, kad visus su švietimu susijusius dokumentus turi rengti profesionalai. Už mokymą atsako ministerija. Įstatymai turi garantuoti, kad bendrojo lavinimo vidurinėse mokyklose būtų dėstoma muzika, kad visur būtų muzikos kabinetai. Profesorės nuomone, labai svarbu, kad būtų mažiukų chorų. Jei jų nėra, iš kur rasis vyresniųjų chorai.

Plojimais buvo palydėtas jos teiginys, jog muzikos ir meno mokyklos turi išlikti, o jeigu jas kas nors bandytų perkelti į „centrus“, reikalauti, kad pasirašytų asmuo, kurio valia buvo sunaikinta mokykla.

Nijolė Karaškaitė pabrėžė, jog būtina atsisakyti 2005 m. įtvirtinto neteisingai iš anglų kalbos išversto termino „neformalusis švietimas.“

Apibendrindama šios konferencijos darbą, Asta Baukutė kalbėjo apie tai, jog menininus reikia saugoti ir mylėti, ypač pasirūpinti talentų ugdymų, nes vidutinybės visada išplauks. Baigdama seimo narė pasidžiaugė, kad su ministerija, atrodo, apvyko susikalbėti. Laukia didžiulis darbas Seimo komitete. Po to ji perskaitė konferencijos rezoliucijos projektą. Nutarta projektą paredaguoti.

 

KONFERENCIJOS

„MUZIKOS IR MENŲ MOKYKLŲ VIETOS LIETUVOS ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ SISTEMOJE“ REZOLIUCIJA

 Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkei Irenai Degutienei

Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui

 

Konferencijos dalyviai,

susipažinę su nauja Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymo redakcija, kurioje muzikos ir meno mokyklos priskiriamos prie „kito neformaliojo švietimo“,

akcentuodami, jog muzikos ir meno mokyklos yra pradinė bei sudėtinė muzikos bei meno mokymo sistemos valstybėje dalis, be kurių neįsivaizduojamos vidurinės ir aukštosios muzikos ir meno studijos,

įvardydami muzikos ir meno mokyklas kaip švietimo įstaigas, dirbančias pagal formalizuotas programas, kuriose mokiniai pasirenka mokymosi lygį, mokinių pasiekimai vertinami pažymiais, jiems užduodami namų darbai, mokiniai savanoriškai dalyvauja festivaliuose, konkursuose, dainų šventėse, veikdami konkurencingoje aplinkoje,

įvertindami muzikos ir meno mokymosi valstybėje perspektyvas, skatinančias socialinę atskirtį, kuomet muzikos ir menų mokymasis taps prieinamas tik pasiturinčių šeimų atžaloms,

konstatuodami, kad muzikos ir meno mokyklos yra klaidingai priskiriamos prie „neformaliojo ugdymo“,

pabrėždami, kad nuoseklus muzikinis ir meninis švietimas, skatinantis vaikų kūrybiškumą, saviraišką, motyvaciją, yra valstybinės svarbos ir bendros visos šalies atsakomybės reikalas,

SIŪLO:

1. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme muzikos ir meno mokyklas įteisinti kaip formaliojo švietimo įstaigas, galinčias vykdyti ir neformalaus švietimo programas.

2. Muzikos ir meno mokyklų steigimą, reorganizavimą ar likvidavimą vykdyti vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo tvarka.

3. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatymu užtikrinti muzikos ir meno mokyklų finansavimą iš valstybės bei savivaldybių biudžeto.

4. Lietuvos Respublikos Švietimo įstatyme įvardyti steigėjo atsakomybę ir finansinę atskaitomybę už muzikos ir meno mokyklų ugdymo planų, ugdymo programų pagrįstą finansavimą ir mokymo bei ugdymo proceso kokybę.

5. Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerijai parengti ir viešai publikuoti valstybės strategiją muzikos ir meno mokyklų klausimu.

Vytauto Visocko nuotr.

2010.04.24


Prisijunkite prie diskusijos