Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Lietuvos apeliacinis teismas antradienį grįžta prie 1991 m. Sausio 13-osios ir kitų įvykių bylos nagrinėjimo, kurį šių metų pavasarį nutraukė dėl paskelbto karantino.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
 
Baudžiamojoje byloje dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. nuosprendžiu 67 kaltinamieji pripažinti kaltais ir nubausti laisvės atėmimo bausmėmis nuo 4 iki 14 metų. Byloje gautas 61 apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai, nuteistieji ir jų gynėjai, prokurorai.
 
Byla savo apimtimi, nukentėjusiųjų ir kaltinamųjų skaičiumi yra viena didžiausių baudžiamųjų bylų, nagrinėtų šalies teismuose. Šioje byloje nukentėjusiaisiais pripažinta daugiau kaip 700 asmenų.
 
Sausio 13-osios byloje baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra kaltinami dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymo, tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimo, kankinimo ar kitokio nežmoniško elgesio su jais ar jų turto apsaugos pažeidimo, draudžiamos karo atakos, uždraustų karo priemonių naudojimo.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
 
Bylą nagrinės teisėjų kolegija, susidedanti iš Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Ernestos Montvidienės ir Justo Namavičiaus. Atsižvelgiant į bylos apimtį, proceso dalyvių skaičių, prognozuojamą bylos nagrinėjimo trukmę ir siekiant užtikrinti sklandų teisėjų kolegijos darbą, šią bylą nagrinėti atsargine teisėja paskirta Egidija Tamošiūnienė.
 
Teismas, įvertinęs Lietuvoje susiklosčiusią situaciją dėl koronaviruso infekcijos (COVID-19 ligos) plitimo ir atsižvelgęs į sveikatos specialistų rekomendacijas, didelės apimties bylą, kurioje labai daug proceso dalyvių, nagrinės Mykolo Romerio universitete, kurio didžiojoje auditorijoje telpa iki 400 asmenų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.09.15; 00:30

Petras Dirgėla. Apie istoriją, politiką ir šakališką pasalūniją

Šis interviu buvo paskelbtas beveik prieš 30 metų – 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas

Pirmą kartą Jūsų esė – alegoriją „Tranų pasaulyje“ perskaičiau 1990 metais, vos tik pasirodė knygynuose. Man regis, ši esė „apie vaikišką meilę namams ir kapams“ po Kovo 11-osios tapo dar auktualesnė. Apie Lietuvos ateitį joje rašote liūdnai: sugebame iškovoti nepriklausomybę, tačiau nepajėgiame jos apginti. Kodėl?

Šia formuluote aš nesakau, kad mūsų pastangos Lietuvos valstybę atstatyti dabar yra vaisingos, o įtvirtinti ateityje – bergždžios. Šia praeitį apibendrinančia teze pradedu mąstyti, ko moko mūsų praeitis, kad atstatytą valstybę pajėgtume apginti.

„Anciliaus ežere“ (dalis romano jau paskelbta žurnale „Metai“) aprašiau, kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovas  Zigmantas Vaza pirmąsyk istorijoje pabandė sukurt Baltijos imperiją. Į jo smūgį Švedijai atsibudęs senovės švedų „griebiantis žvėris“ 1598 metais atsakė smūgiu Livonijai ir Lietuvai. Imperijos kūrimas įsismagino. Europa daugiau kaip šimtą metų maudėsi karų kraujuose, kol imperiją įkūrė … ne, ne Lenkija, ne Švedija – Rusija.

Minijos žemė. Šermenų vynas. Vėtrungiškoji dalia. Petro Dirgėlos romanai

Lietuvos politikai anksti suprato idėjos sukurti imperiją pražūtingumą. Z.Vazą pripažino Lietuvos Didžiuoju Kunigaikščiu tik tada, kai jis patvirtino Lietuvos Trečiąjį Statutą. Lietuva viena pirmųjų Europos pradėjo ginti savo namus ir žmones ne tiek jėga, kiek teise, kultūra, kuria trukdė kaimynams – ir lenkams, ir švedams, ir rusams – įgyvendinti imperines užmačias. Kultūra, teisė, deja, nėra patranka… Dievo įsakymas „Nežudyk“ patrankai negalioja. Teise ir kultūra Lietuva neapsigynė. Ją prarijo Rusijos imperija. Tačiau ir šiandien tebėra labai svarbi kita Lietuvos gynimosi, trukdymo kaimynams imperiją kurti pasekmė: Lietuvos valstybė per tuos du šimtmečius, kol ją parijo Rusijos imperija, „nesuspėjo“ (trukdoma ir negalėjo „suspėt“) nusistatyti pastovių, ilgaamžių santykių su artimiausiais kaimynais lenkais ir rusais. Ji visada turėdavo pasikliauti tik laikinais, nuolatos laužomais kaimynų „gerais pažadais“. Istoriškai nusistovėję trapūs Lietuvos santykiai su Lenkija ir Rusija tokie pat išliko iki šiol.

Dabar šiurpiau supratau Jūsų kažkada pasakytus žodžius: „Okupacija mums grės per amžių amžius“. Prisimenu ir kitką: dar visai neseniai aiškinom sau ir pasauliui, kodėl būtinai turim sprukt iš SSRS: sąjungoj ištirpsim, sąjunga – tai lėta negausių tautų mirtis; dabar sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkai šios aksiomos nebemini… Gal ir juos veikia „okupacijos grėsmės per amžius“ pojūtis?

Žinoma, veikia. Sąjunginės sutarties pasirašymo šalininkų turime ne vien todėl, kad kai kam atrodo, jog Kremliaus kariuomenės iš Lietuvos niekada neišvarysi. Kai sakome „mūsų istoriniai santykiai su lenkais, su rusais“, turime galvoje, deja, ne pastovius ir patikimus, o tik trapius, šią pat valandą sulaužomus santykius. Tai turim galvoje ne metus, ne dešimt metų – jau kelis šimtmečius. O istorinis patyrimas neišvengiamai veikia psichologiją. Kas iš to, jei kaimynas mūsų nepriklausomybę ir pripažintų, – ar ilgam?  Nepasitikėjimas kaimynų pažadais ir savimi, abejonė, ar ištversi, ar gyvas liksi, ar vaikai išliks, jei kaimynai vėl apgautų, jėga tave parklupdytų, stumia žmogų naujos sąjunginės sutarties pasirašyti… Kol kas tyčia nekalbu, kad Lietuvos istorija labiau grūdino, o ne tižino lietuvių psichologiją. Tačiau ir tižliosios psichologijos ištakų nedera šiandien užmiršti.

Taip, istorijos poveikio psichologijai nenuginčysi. Tačiau bent aš niekada neužmiršiu, kaip perai, balandžio septintą, Lietuvos žmonių sueigoj skambėjo daina: „…rovė neišrovė, skynė nenuskynė…“ Tvirta dvasia išgydo kad ir kaip sunkiai traumuotą psichologiją.

Rovė neišrovė, skynė nenuskynė… Vadinasi, ir neišraus, nenuskins. Tik kaip turime elgtis, kuo vadovautis, kad mūsų atkurtos valstybės niekas niekada nebenuskintų?

SSRS imperija – klastingas drakonas. Visos jos struktūros – valstybinės, politinės, visuomeninės, ekonominės ir t.t. – sukurtos mechaniškai sujaukiant natūralias ir todėl labai skirtingas daugelio tautų susinimo, asimiliavimo būdas. Kad suardytume tą mechanišką imperijos struktūrą, kad atkurtume natūralią lietuvių (estų, latvių, baškirų, azerbaidžaniečių etc.) tautos gyvenseną, privalome  remtis žmogiška politika, tai yra absoliučiai priešinga klasikinei drakoniškai politikai pažiūrų sistema. Privalome remtis tik tokia politika, kuri augina valstybę ne iš galingųjų Drakonų pripažinimo, ne iš jų malonės, o iš tautos sąmonės, iš tautos žmonių prigimtinių ir paprotinių vertybių, iš piliečių istorinio patyrimo, taigi ir iš kelių šimtmečių gynimosi teise, kultūra pamokų, ir iš tautos priešinimosi okupantams įvairiom formom džiaugsmų ir kančių, vadinasi, iš visko, kas susiklostė ir įsitvirtino mūsų sąmonėj, psichologijoj, gyvenimo būde ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu.

Prof. Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt nuotr.

V. Landsbergis vykdo šią – žmogišką – politiką neregėtai valingai, kantriai, nė akimirką nesuabejodamas jos perspektyvumu. V. Landsbergis nėra tautos vadas. Žmogiškai politikai vykdyti vadų nereikia. Žmogiškos politikos lyderis ne vadovauja tautai, o aiškina pasauliui tautos vertybių sistemą kaip valstybės pamatą klausdamas: katrame pasaulyje jūsų žmonės nori gyventi – Dievo skurtame ar agresyviosios sąmonės iškreiptame? Šitaip klausiant valstybė yra neliečiama. Kaip šuo negali gaudyti pelių, taip drakoniškoji politika negali pasmaugti žmogiškosios. Miglotai pasakiau? Gerai, kalbėkime šitaip: kai SSRS derasi, tarkim, su JAV, Kremliaus branduolinio ginklo aruodas yra lobis, brangiausias turtas; o kai ta pati SSRS šiandien šnekasi su Lietuva arba Estija, Kremliaus aruodai, prikrauti branduolinių galvučių, yra tik nieko vertas šiukšlynas. Kol nesam susitepę krauju (tokie privalom išlikti per amžius), kol ramiai galime klausti: „Mes turime sąžinę, o jūs ar turite?“, nė vienas pasaulio galingasis, nė vienas iš Didžiųjų Drakonų negalės mūsų pavergti. Mes prarastume neliečiamumą, mus vėl galėtų pavergti, vėl galėtų priversti žygiuoti klaikiu prievartos maršo žingsnu tik tuo atveju, jei išsuktume iš evoliucino kelio, jei išduotume žmogišką politiką.

Tačiau mūsų valstybės atkūrimo priešai nelaiko mūsų neliečiamais. Ir piktas Kremliaus balsas, ir skystas lietuviškų balsų choras be paliovos reikalauja, kad mes pasirašytume sąjungos sutartį. Reikalaudami nevenga šantažo, karinės jėgos, smurto, kraujo…

O tu man pasakyk, kodėl girtuoklis įžūliai reikalauja iš negeriančio išgert bent taurelę? Todėl, kad galėtų pasidžiaugti: „Visi geria, net ir jis“ ir primesti jam savo gyvenimo būdą. Kremlius puikiai žino, kad negalės mūsų paliesti, kol vadovausimės sąžine, teisybe, teisingumu, prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Todėl jis stengiasi padaryti viską, kad tik mes žmogiškumą po kojomis pamintume. Tada Kremlius ramiai atsidustų: esame abu labu tokie, klausyk manęs, nes aš stipresnis. Mūsų pasirinktosios politikos žmogiškasis statusas mus gina neįtikėtinai patikimai! „Realistai“ nepajėgia šito suprasti. Ir kaipgi supras? Lietuva prigrūsta Kremliaus kariuomenės, tačiau Lietuva – ne Kremliaus, SSRS sargybiniai saugo Lietuvos teritorijos sienas, tačiau SSRS tos teritorijos nevaldo. Iracionalizmas, siaubas, košmaras!

„Opozicija. O gal šakališka pasalūnija?“ Jūsų žodžiai. Tuo metu, kai ėmėte abejoti mūsų opozicijos nuoširdumu, man regis, ji dar nebuvo tokia šakališka, tokia pasalūniška kaip šiandien…

Nuoširdžios, kaip tu sakai, opozicijos mes neturėjome ir dar neturim. Visi, kurie po pernykštės kovo 11-osios pasiskelbė opozicija kam nors, iš tikrųjų buvo ir yra opozicija tik mūsų žmogiškai politikai, tam vieninteliam patikimam skydui, apginančiam mus ir nuo prezidentinio valdymo, ir nuo karinės padėties įvedimo – nuo bet kokios jėgos, kuri mus parblokštų ir atsikelti nebeleistų. Ar verta įrodinėti pasalūniškumą opozicijos, kuri kaip kobra taip ir taikosi įkirsti į tavo, į mano, į jo širdį, tik į širdį?

Interviu su rašytoju Petru Dirgėla pagal romaną „Joldijos jūra“

Perskaitysiu šį tą iš dienoraščio: „1990 07 07, šeštadienis, 118 Lietuvos Respublikos diena. K.Prunskienė keliskart telefonu kalbėjosi su N.Ryžkovu (…). K.Prunskienės priklausomybė „nuo nežinia ko“ gali uždegti bikfordo virvę, ir ji, sprogdindama pakeliui viską, kas sprogsta, gali nudundėti į giliausius Lietuvos visuomenės sluoksnius“. Ir nudundėjo… Kas buvo K.Prunskienė mums, mūsų žmogiškai politikai – argi natūrali, nuoširdi opozicija?

O kas subūrė ir į politinės kovos areną išvedė Ateities forumą? Buvusi nomenklatūra, netekusi politinės valdžios, tačiau greitai tapusi materialinių vertybių (valdžios susigrąžinimo garanto) monopoliste. Lietuvos turtas, visa jos žmonių sukurta ir kuriama materija tebėra buvusios nomenklatūros rankose. Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba ir vadovybė, reorganizuodama sąjungą, tuo kasdien vis iš naujo įsitikindavo. Nuolatos patiria tai ir dabar, kai jau turi mobilias, su normalia ekonomika besisiejančias ūkines struktūras. Tačiau nelegaliai monopolijai mūsų padalinių ekonominio rišlumo nereikia. Kodėl?

Nomenklatūrininkai, kompetetingai tvarkę Lietuvos TSR turtą, ir po pernykštės kovo 11-osios nepakeičiamais kompetetingaisiais  pasirodė K.Prunskienės vyriausybės kabinetui, miestų ir rajonų valdyboms. Nepakeičiamieji kompetetingieji greitai susivienijo, susikabino rankutėmis, sudarė nenutraukiamą gradinę, vinguriuojančią per visas ūkio sritis, ir nedelsdami užkonservavo, tai yra „įsisavino“ jau ne Lietuvos TSR, o Lietuvos Respublikos turtą. Dabar Lietuvos turtas apvožtas gelžbetoniniu sarkofagu, saugumo dėlei dar ir spygliuota viela apipintas.

Po tuo sarkofagu visokia gamyba, prekyba, perprekyba, spekluliacija ir visokia vagišiška gvelba virte verda, tiktai, žinoma, savo rato savuose katiluose – naujos, juo labiau kultūrinės pakraipos ūkinės struktūros, kad ir kokios rišlios, kibios būtų, stumiamos nuo tų katilų kuo tolyn. „Versmės“ knygyno nuomą perleist Rašytojų sąjungai, rašytojams? Tai jau ne! Išlenda iš sarkofago, saugančio turtą kaip atominį reaktorių, orus, įmitęs veidelis – atsižiūrėti negali, koks malonus – ir pasigirsta šnypštimas: „Tik per mano lavoną“. Reikia LRS leidyklai popieriaus valstybine kaina, kad įstengtų tikrai rimtai knygai, o ne sapnininkui išleisti, – išlenda iš sarkofago dar geriau įmitęs veidelis, dar pikčiau šnypščia: „Tik per mano lavoną“. Taigi: negeisk Lietuvos turto kaip ir artimo moteries. Negeisk jo nei pasiskolinti, nei išsinuomot.. Lietuva turto neturi. Visas jos turtas priklauso nepakeičiamųjų kompetetingųjų, pažįstančių vieni kitus nuo 1913, atsiprašau, gal nuo 1945 ar 1970 metų, grandinei. „Tik per mano lavoną“, – populiariausias turto globėjų šūkis.

Paminklinė lenta rašytojui Petrui Dirgėlai Vilniuje, Tuskulėnų gatvėje. Slaptai.lt nuotr.

Ko tiems globėjams dar reikia, kad mikliai „įsisavintą“ Lietuvos turtą privatizuotų, parduotų ar vaikams , pusbroliams, dėdėms padovanotų? O ne! Pilniausio įstatymų komplekso tam nepakaktų. Mat visko, kas “įsisavinta”, juridiškai saugiai pasisavinti neįmanoma. O jie, turto valdytojai, yra VISI (kiti žmonės – ne jie, net ne žmonės) ir jiems reikia VISKO. Laikas sarkofagą nuo Lietuvos turto nuimti ateis tada, kai į Parlamentą ir Vyriausybę daug savų vyrų įžengs. Žinoma, intelektualų ar bent tokių, kuriuos kūrybiniais inteligentais galėtume tautai pristatyti. Tačiau dar reikia labai griausmingo politinio sambūrio, iš kurio tie intelektualai išsiristų ir tiesiai prie premjero ar šiaip ministro kėdės patrauktų. Ir plika akimi neregimi nepakeičiamieji kompetetingieji Lietuvos turto valdytojai pristatė lietuvių tautai „intelektualų žiedą“ – Lietuvos Ateities Forumą. Pasižiūrėjo tauta: graži kompanija – ir griausminga, ir titulais ornamentuota. Taip koncernas „Lietuvos turtas“ įkūrė partiją „Smegenų centras“. Tad pirmyn į valdžią ir turtingą gyvenimą!

Jūs esate Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotojas. Ar lengva dabar gyventi visuomeninei, tačiau nepolitinei organizacijai, kai aplink visi pamišę dėl politikos?

Labai „lengva“… Koncernas „Lietuvos turtas“ mūsų nė iš tolo neprisileidžia. „Smegenų centras“ apstatė mus kreivais veidrodžiais. Senos ir naujos partijos persekioja, šio bei to nori… Aš vis dar – ir tvirtai, istorijos tyrinėjimais pasiremdamas, – tebeginu savo įsitikinimą: politinės partijos – bene pavojingausia opozicija mūsų valstybės žmogiškai politikai. Partijos yra ne žmogiškosios, o tik drakoniškosios, tos klasikinės politikos įrankiai. Į politines partijas buriasi, brukasi agresyviausi protai. Jei tauta deleguoja savo teises agresyviųjų saujelėms, ji gimdo antžmogius, o antžmogiai kuria ir vykdo tik drakonišką politiką. Partijos, kad ir kaip jos save vadintų – krikdemų, tautininkų ar socialdemokratų, liberalų, – yra degradantiškos žmogiškosios politikos atžvilgiu. Visos jos, be išimties – visos, pavojingos žmogiškai politikai. Kuo?

Ne viena ir naujoji mūsų partija gyrėsi užmezgusi gerus santykius su analogiškomis užsienio valstybių partijomis. Girdi, kaip naudinga Lietuvai: socialdemokratų yra visame pasaulyje, ir mes, Lietuvos socialdemokratai, su jais bendraudami Lietuvą garsiname, teisingą informaciją apie ją skleidžiame. Panašiai šneka krikščionys demokratai, šiaip demokratai, liberalai. Taip, žmonių (kodėl būtinai partinių, valdžios siekiančių?) bendravimas – visada į gera.Tačiau varge varge, kodėl mūsų mielieji partiniai užmiršta, kad visos politinės partijos pasaulyje veikia pagal drakoniškos politikos taisykles ir dėsnius? Kodėl partijų lyderiai, sėdėdami parlamente, ir nagais, ir ragais gina mūsų žmogišką – valstybinę – politiką, o per savo partijų veiklą ją išduoda, mūsų neliečiamumą, mūsų valstybės išsaugojimo garantijas į nieką verčia? Vis dėl tos pačios valdžios ateityje, kada nors…

O juk žmogiškai politikai vykdyti jokių politinių partijų nereikia. Užtenka sąjungų, draugijų, fondų, bendrijų, žodžiu, tokių visuomeninių orgaizacijų, kurios nekelia sau tikslo paimti valdžią. Taip, tos organizacijos kauptų, pačios generuotų idėjas, kaip žmogišką politiką išsaugoti ir puoselėti, jos bendrautų su užsienio analogiškom organizacijom (žmogiškumu, o ne drakoniškumu suinteresuotom – tokių yra šimtai!), tų organizacijų aktyviausi nariai, potencialūs sukauptų idėjų įgyvendintojai dalyvautų rinkimuose į parlamentą, į vietines valdybas.. Kaip paprastai ir tikrai demokratiškai susikurtų valdžios institucijos valstybėje, kuri vadovautųsi žmogiška politika! Gaila, laikrašty nėra vietos tas mano pažiūras plėtoti, o prie visokių apskritų stalų šitokių pažiūrų dėstymą, neabejoju, lydėtų atlaidus ir „realistiškai išmintingas“ partinių kikenimas…

Joldijos jūra. Petro Dirgėlos romanas

O kol kas kuriasi vis naujos politinės partijos. Ir visos siekia valdžios, siekdamos ir politinių organizacijų, taigi ir Lietuvos rašytojų sąjungos, paramos prašo, reikalauja. Reikalauja – švelniai pasakyta. Atvirus laiškus rašytojų sąjungai rašo ir … ant medžių, skelbimų stulpų gatvėse kabina. Gandus skleidžia. Jei ne vadovybę, ne valdybą, tai atskirus sąjungos narius kokį nors popierių pasirašyti prievartauja, dar gražiau: narius skaldo, kursto – sąjungos statusas esą bespalvis, organizacija neturinti politinės orientacijos (o juk žmogišką politiką vykdo kiekvienas žmogus, kiekviena žmonių organizacija); įtikinėja, šnypščia į ausį: šaukit greitai neeilinį suvažiavimą, griebkit vienas kitą už gerklės, kaip reikiant, rimtai užsiangažuokit tautos gyvenime. Ir tai daro mūsų pačių, lietuvių, partijos, senos ir naujos, ir tai daro tuo metu, kai Kremlius ir jo vietninkai apskritai visų mūsų respublikos struktūrų – nuo valstybinių iki kūrybinių ir profesinių – prosovietines antrininkes paslapčia kuria. Jei sukurtų, galima N diena nebebūtų panaši į sausio 13-osios rytą, kai tik katiniškai kniaukiantis balsas per garsiakalbius skelbėsi, girdi, valdžią paėmęs. Ta galima naujoji N diena būtų kitokia: per radiją, per TV tautai prisistatytų nauja „tikroji“ vyrausybė, nauja „tikroji“ darbininkų sąjunga, nauja „tikroji“ rašytojų organizacija, žodžiu, visa naujoji ir jau „tikrai tikroji“ Lietuva, nemariojoj imperijoj suverenioji.

Negąsdinu tuo nei skaitytojų, nei savęs.

Lietuvos rašytojų sąjunga bet kokią N dieną, kad ir N kvadratu, pasitiktų pasiruošusi ne išnykti, o veikti ir kurti Lietuvos ateities labui.

Dėkoju už pokalbį.

Interviu pirmą kartą paskelbtas 1991 metų birželio 28 dieną tuometiniame „Lietuvos aide“

2020.08.12; 21:00

Sausio 13-osios barikados. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Sugrįžus diskusijoms dėl galimybės sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena, Lietuvos parlamentinių partijų atstovai nesutaria, vietoje ko Laisvės gynėjų diena galėtų atsirasti nedarbo dienų sąraše. Politikai vardina argumentus, kodėl Sausio 13-oji negalėtų pakeisti lapkričio 2 ar gegužės 1-ąją numatytų laisvadienių. Siūlomas ir kompromisas – nepaisyti, kiek viena diena kainuoja valstybei ir 16 šventinių dienų turinį sąrašą išplėsti.
 
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Kirkščioniškų šeimų sąjungos (LLRA-KŠS) pirmininkas Valdemaras Tomaševskis, komentuodamas susidariusią situaciją tvirtina, kad negali būti jokios kalbos apie vienų dienų išbraukimą iš nedarbo dienų sąrašo kitų dienų įtraukimo sąskaita. Jis priduria, kad Lietuvoje apskritai galėtų būti įteisinta daugiau laisvadienių.
 
„Kuo daugiau laisvų dienų – tuo geriau. Nemanau, kad Lietuvoje yra per daug laisvadienių. Apskritai pasaulis eina ta kryptimi, kad penktadienis būtų paskelbta nedarbo diena, bent jau kai kurių profesijų atstovams. Tai vyksta dėl didelio gyvenimo tempo, žmonės praranda sveikatą ir turi pailsėti. Tad viena papildoma diena nieko nereiškia. (Per metus – ELTA) iki 20 dienų galėtų būti laisvos“, – teigė V. Tomaševskis.
Sausio 13-osios barikados. Vytauto Visocko nuotr.
 
Visgi vienas iš Sausio 13-osios projekto sumanytojų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas linkęs nesutikti. Parlamentaras teigia, kad kiekviena papildoma nedarbo diena prideda papildomos įtampos valstybės ekonomikai.
 
„Iš tikrųjų lengviausia turbūt būtų pasakyti – pridėkite dar vieną dieną. Statistika rodo, kad mes tarp ES šalių jau dabar turime beveik daugiausia nedarbo dienų, o jeigu pridėtume dar papildomą dieną, taptume lyderiais. Tai, be abejo, turi savo kainą valstybės ekonomikai, kadangi dėl vienos nedarbo dienos išskaičiuojama apie 40-50 mln. eurų. Tai ne juokas, todėl manyčiau, kad reikia kompensacijos ar sukeitimo mechanizmo. Tad ir Valdemaro Tomaševskio pasisakymą vertinčiau truputėlį kaip populistinį“, – teigė L. Kasčiūnas.
 
Tuo tarpu Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas šiai idėjai oponuoja teigdamas, kad įteisinti naują šventinę nedarbo dieną apskritai nėra reikalinga. Nors jis pritaria V. Tomaševskio idėjai, kad žmonėms galėtų būti skiriama daugiau laisvadienių. Tačiau kaip geresnę alternatyvą švenčių minėjimui jis įvardina ilgesnes kasmetines atostogas, kurių metu, pasak jo, žmonės galėtų kokybiškiau pailsėti. Be to, G. Palucko manymu, nacionalinės šventės gali būti sėkmingai minimos ir nepaverčiant jų nedarbo dienomis.
 
„Mes galime ir turime teisę nusistatyti valstybei svarbias nacionalines šventes, kurių metu mes nedirbame, bet lygiai taip pat turime pagalvoti, kad kažkas turi dirbti. Kalbant apie įvairias papildomas nedarbo dienas, reali alternatyva galėtų būti ilgesnės kasmetinės atostogos žmonėms. Tai yra kokybiškesnis poilsis. O kalbant apie šventes – joms visiškai nereikalinga nedarbo diena. Iki šiol puikiausiai švęsdavome Sausio 13-ąją, eidavome kūrenti laužų bei kitaip minėdavome šią dieną. Todėl gal nekarpykime po papildomą netikrą nedarbadienį, o pridėkime papildomų dienų prie kasmetinių atostogų, arba atskiroms grupėms, kurios ypatingai kenčia nuo to galimo perdegimo sindromo. Tai yra normali praktika“, – teigė G. Paluckas.
 
Nesutariama dėl Gegužės 1-osios svarbos Lietuvoje
 
Dar metų pradžioje teikiant siūlymą Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena buvo siūloma tai padaryti Gegužės 1-osios sąskaita. Visgi tam paprieštaravo profesinių sąjungų atstovai, o Trišalė taryba pasiūlė Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoje Vėlinių – lapkričio 2 dienos.
Būdamas vienas iš Sausio 13-osios projekto iniciatorių, L. Kasčiūnas teigia, kad Gegužės 1-oji – tarptautinė darbo diena – savo svarba valstybei nusileidžia tiek Vėlinėms, tiek Sausio 13-ajai.
 
„Pirmiausia man yra keista, kad skaičiuojame 30-us Lietuvos nepriklausomybės metus ir Sausio 13-oji vis dar nėra paskelbta nedarbo šventine diena. Būtent šią dieną įvyko lūžis šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje, kadangi Vakarai galų gale suprato, kad lietuvių tauta nori turėti nepriklausomybę. Tai – moralinės pergalės diena.
 
Visgi natūralu, kad reikia galvoti apie (nedarbo dienų – ELTA) sukeitimą. Iš tų visų esamų nedarbo dienų vis vis dėlto aš būčiau linkęs galvoti apie Gegužės 1-ąją. Pirmiausia Gegužės 1-oji neturi labai gilių tradicijų mūsų tautoje, visų antra, daliai visuomenės ši diena asocijuojasi ir su sovietmečiu. Šios dienos minėjimas buvo primestas, jame vyravo labai daug sovietinės simbolikos, labai daug raudonos spalvos. Ir todėl aš galvočiau, kad svarba negalima nė lyginti Gegužės 1-osios su Sausio 13-ąja.
 
Kalbant apie Vėlines, žmonės nori aplankyti savo tėvų, protėvių kapus, galų gale šią dieną vyksta ir partizanų kapų lankymas. Manyčiau, tai visuomenei reikalingesnė nedarbo diena“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
 
Jam antrino ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos narė Agnė Širinskienė, teigdama, kad jei prireiktų pasirinkti, ar atsisakyti Vėlinių, ar Gegužės 1-osios nedarbo dienos siekiant kaip laisvadienį įteisinti Sausio 13-ąją, ji pasirinktų atsisakyti Gegužės 1-osios.
„Jei man asmeniškai reikėtų rinktis, aš greičiausiai siūlyčiau atsisakyti Gegužės 1-osios. Reikia vertinti, kiek mūsų kultūrai yra svarbesnė Gegužės 1-oji diena, kuri kai kuriems greičiausiai asocijuojasi ir su sovietmečiu, ir kiek mums yra svarbios Vėlinės, kurių metu daug žmonių lanko artimųjų kapus“, – teigė parlamentarė.
Sausio 13-osios barikadų fragmentas prie Lietuvos Seimo. Slaptai.lt nuotr.
 
Visgi G. Paluckas tvirtina, kad Sausio 13-ąją paskelbti laisvadieniu vietoje Gegužės 1-osios būtų kvailystė, kadangi ši šventė svarbi viso pasaulio mastu. Negana to, jis pabrėžia, kad net jei visos trys minimos šventės netektų nedarbo dienos statuso, jų minėjimo tradicijų ir svarbos tai niekaip nepakeistų.
 
„Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena vietoj Gegužės 1-osios vertinčiau kaip didžiulę kvailystę, nes Gegužės 1-oji tiktai Lietuvoje asocijuojasi su sovietmečiu. Bet tai yra pasaulinė dirbančiųjų šventė, ir tą dieną yra minimi ir vertinami įvairūs pasiekimai žmogaus teisių ir darbo santykių srityje. Nematau problemų, jeigu tiek Sausio 13-oji, tiek Gegužės 1-oji būtų darbo dienos.
 
Nepaisant to, būtų minimi tie pasiekimai, dėl kurių žmonės kovojo šimtmetį. Lygiai tą patį galėčiau pasakyti apie Vėlines“, – kalbėjo G. Paluckas.
 
ELTA primena, kad Vyriausybė praėjusią savaitę posėdyje pritarė siūlymui sausio 13-ąją – Laisvės gynėjų dieną – skelbti nedarbo diena.
Ministrų Kabinetas rekomenduoja naują laisvą dieną skelbti vietoje lapkričio 2 dienos laisvadienio, nes, anot Vyriausybės, Lietuva ir taip turi daug švenčių dienų, o ekonomikai tai atsiliepia neigiamai.
 
Lietuva šiuo metu turi 16 šventinių dienų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nurodo, kad tiek šventinių dienų Europos Sąjungoje turi tik Bulgarija ir Vengrija, o bendras Europos Sąjungos šventinių dienų vidurkis yra 12.
 
Prezidentas Gitanas Nausėda teigė pritariantis paskelbti Sausio 13-ąją nedarbo diena.
 
„Taip, aš sutinku su Sausio 13-osios dienos paskelbimu nedarbo diena“, – pirmadienį Birštone sakė G. Nausėda.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.08.06; 00:30

Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinė prokuratūra antradienį pranešė teismui perdavusi didelio rezonanso sulaukusią šnipinėjimo bylą. Šioje byloje buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas iš Rusijos gavęs dvi užduotis: surinkti duomenų apie Sausio 13-oios bylą nagrinėjančius teisėjus bei surasti medikus, kurie išduotų netikrą pažymą apie suimto bylos kaltinamojo Jurijaus Melio sveikatos būklę.
 
Kaltinimai šnipinėjimu pareikšti ir kitam Lietuvos piliečiui – verslininkui Deimantui Bertauskui.
 
Kaip skelbia Prokuratūra, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstama veika galimai vyko nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio. Kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių vienas iš jų teismo pripažintas kaltu sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galimai rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
 
Antradienį išplatintame Prokuratūros pranešime pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims, tyrimo duomenimis, buvo suformuotos dvi užduotys – pagal pateiktus sąrašus surinkti duomenis apie teisėjų, prokurorų bei kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios bylos nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.
 
Taip pat kaltinamųjų buvo prašoma surasti Lietuvos Respublikos valstybės institucijose dirbančius asmenis, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteistojo J. Melio sveikatos būklę. Buvo siekiama, kad šie duomenys turėtų įtakos J. Melio skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimui į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas.
paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Itin sudėtingą ir didelės apimties ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, o tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
 
Bendromis Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo išaiškintas šis Lietuvos valstybės saugumui pavojingas sunkus nusikaltimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.03; 16:00

Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime. Slaptai.lt nuotr.

“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.

Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742

Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.

Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.

Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.

Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.

Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.

Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.

Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.

Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.

Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.

Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.

Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė. 

https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572

“Kai sakome „tragedija“, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.

2020.01.19; 06:45

Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sekmadienio pavakare, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, pagerbiant sovietų agresijos aukas, prie 1991-aisiais nuo okupantų gintų pastatų, rinkosi žmonės. Čia suliepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužai.
 
Laužai uždegti prie Televizijos bokšto, kur nepavyko išvengti žmonių aukų. Nacionalinio radijo ir televizijos pastato, kur įsibrovėlių nepabūgę žurnalistai žinias transliavo tol, kol pastatą užėmė desantininkai.
 
Atminimo laužas suliepsnojo ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kurioje prieš 29-erius metus dieną naktį, saugodami laisvę, budėjo žmonės.
 
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.
Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 29-ąsias metines prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
 
Sekmadienį, prieš Atminimo laužų uždegimą, Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyko iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Tuo pačiu metu lankytojams buvo galima apsilankyti Seime, kur Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose bei Seimo lankytojų centre surengtos Atvirų durų valandos.
 
Vakare Šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“ ir tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Languose bus uždegamos žvakutės.
 
Vėliau – gėlių padėjimas prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje.
 
Atminimo laužai. Dainiaus Labučio nuotr.

10 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje prasidės Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2019 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta Valstybės vėliava ir Seime prasidės Atvirų durų valandos. Jų metu vėl bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai.
 
Vėliau Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
 
Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 00:30

Pirmadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse bus pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas.
 
Laisvės gynėjų pagerbimo ceremonijoje dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas-Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
 
Aukų atminimą taip pat pagerbs Seimo ir Vyriausybės nariai, Nepriklausomybės Akto signatarai, užsienio valstybių diplomatai, kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, policijos, muitinės vadovybė, žuvusiųjų artimieji, visuomeninių organizacijų atstovai.
 
Antakalnio kapinėse palaidoti Laisvės gynėjai: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Gintaras Žagunis, Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Algirdas Kazlauskas, Juozas Janonis, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius.
 
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai taip pat atiduos pagarbą Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio ir kitose Vilniaus kapinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 08:48

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

29-ąjį kartą minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad ilgai trukęs sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenėje paliko vis dar jaučiamus padarinius. „Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei“, – Eltai duotame interviu kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, nors išmušus išmėginimo valandai Lietuvos žmonės sugebėjo pakilti ir pasipriešinti, tačiau ištvermės išlaikyti orią laikyseną, pabrėžia jis, šiandien dažnai pritrūksta. Kuršių marias teršusi įmonė „Grigeo“, gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ yra pavyzdžiai, rodantys, jog vis dar gajus abejingumas, nuosmukis bei vengimas prisiimti atsakomybę.
 
Abejingumo bei apsisprendimo likti nuošalyje kontekste profesorius vertina ir pernelyg nuosaikų Lietuvos piliečių požiūrį į netoli Vilniaus statomą Astravo atominę elektrinę bei, pasak jo, valstybės institucijų tylą, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įžeidžiai interpretuojant Antrojo pasaulinio karo istoriją. Jo teigimu, visa tauta turėjo pareikšti Baltarusijai protestą dėl Astravo AE, o dėl V. Putino agresyvių interpretacijų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą, Lietuva privalėjo, gindama garbę ir tiesą, sureaguoti.
 
Lietuvos valdantieji, mano V. Landsbergis, taip pat nesugeba parodyti didesnės politinės brandos. „Viskas persukta priešinga kryptimi“, – pažymi profesorius. Jo teigimu, „valstiečių“ dominuojamai daugumai rankas sugebėjo užlaužti nedidelė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politikai, kurie, pasak jo, pakliuvę į Vyriausybę tiesiog vadovaujasi Afrikos genčių standartais.
 
Galiausiai, komentuodamas kylančias aistras dėl rinkimų kartelės, V. Landsbergis teigia, kad visos ribos jau yra peržengtos. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas viltingai užsimena, kad pilietinė Lietuvos visuomenė galėtų pabusti ir, susirinkusi prie Vyriausybės, pakartoti klimato aktyvistės Gretos Thunberg pasaulio lyderiams iškeltą klausimą: „Kaip jums ne gėda?“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pirmadienį minėsime Laisvės gynėjų dieną – įspūdingą ir kartu tragišką Lietuvos pasipriešinimą agresoriui. Sakoma, kad visuomenėse esmingi pokyčiai vyksta keičiantis kartoms, o pirmieji labiau apčiuopiami pasikeitimai – praėjus bent 25 metams. Jūsų nuomone, ar keitėsi Sausio 13-osios reikšmės suvokimas Lietuvos visuomenėje?
 
Iš dalies keičiasi, iš dalies, ačiū Dievui, dar prisimenama ir suvokiama. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Tai buvo lemtingas momentas mūsų visų istorijoje. Galėjome būti sutrypti, paniekinti, verčiami vergauti, pataikauti – būti ne savimi, o kažkuo kitu. Bet mes tai atlaikėme, žmonės jautė, kad toks pažeminimas yra nepakenčiamas: jau geriau stovėti prieš tankus, geriau mirti nei bėgti ir pasiduoti, ir prašyti pasigailėjimo.
 
Taip retai būna, bet taip buvo. Žmonės, kurie ten buvo – jie dar prisimena, gal vaikams papasakoja… O gal vaikai, kurie tada aplink lakstė, šiandien supranta, kad jiems pasisekė būti liudininkais ir dalyviais. Bet aš nežinau, kaip bus dar po 30 metų. Ar kažkas prisimins, ar kažkas papasakos.
 
Juo labiau, kad mes nepasirūpiname tų įvykių įtvirtinti įsimenamais kūriniais, pavyzdžiui, kino, dramos, romanais, knygomis – apie tai būtų galima nežinia kiek parašyti. Yra išleista daug atsiminimų, bet nėra kūrybos šia tema.
 
Jūsų nuomone, tai kažką indikuoja. Jūs sakote, kad trūksta Sausio 13-osios meninės refleksijos, įprasminimo per kinematografiją…
 
Galbūt ir indikuoja, kad vis dėlto buvome gerokai palaužti per ilgą sovietų okupacijos laikotarpį. Palaužti vedant į prisitaikymą, į abejingumą, į nesikišimą, stovėjimą nuošalyje. Kai atėjo išmėginimo valanda, žmonės pakilo, bet kai reikia ilgalaikės ištvermės ir kūrybos – kažko pristigo.
 
Klausydamas jūsų susidarau įspūdį, kad visuomenė šiuo metu jau kitokia negu buvo tuomet, kada agresorius atvirai laužė sąnarius laisvės siekiantiems piliečiams. Ar per tą laiką įvyko kokybinis visuomenės pokytis?
 
Visuomenė, negu buvo tada, daugiau nesubrendo. Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei. Išlindo bjauri velniava: o kas man iš to, ką aš iš to gausiu, ar iš tikrųjų apsimokėjo, o gal neapsimokėjo, gal Petras pasinaudojo, o aš mažiau gavau iš to…. gal mums neverta buvo priešintis ir stengtis. Ateina tokie žalčiai, ėdantys dvasią, verčiantys žmones kažkokiais pusiaužmogiais. Pasipriešinimo turėjo būti daugiau. Šiuo atžvilgiu savo veiklos neatliko ir kūrybinė inteligentija.
 
Jūs, kaip vienas iš tuometinio neprievartinio pasipriešinimo vedlių, pirmasis Lietuvos vadovas, manote, kad Lietuva šiuo metu gali jaustis saugiai?
 
Jeigu jūs kalbate apie saugumą tokia tiesiogine, karinių nelaimių, užpuolimų ir prievartų prasme, tai, žinoma, niekas nėra pasaulyje saugus. Bepročiai gali pradėti daužyti ne tik vieni kitus, bet ir aplinkui (…).
 
O jei kalbėtume apie visuomenę. Kilo didžiulis ažiotažas, kai paaiškėjo, kad verslininkas galbūt dešimtmečius teršė Kuršių marias, nuodijo aplinką, klaipėdiečius ir jūra bei mariomis pasidžiaugti atvažiavusius žmones. Neatrodo, kad mes kartais patys sau esame priešai?
 
O kodėl tai yra galima? Kodėl jis nebijo, kad jo portretai bus iškabinti visose gatvėse: štai, žiūrėkite, žmogus, kuris mums visiems tą darė ir ėmė pinigus. Visuotinis pasmerkimas turėtų būti baisiausia bausmė, bet jis to nebijo, nes niekas nepasmerks… o visi žiūrės, kad gal jis išsisuks, gal advokatai jį išsuks, o tai, kas padaryta, yra antraeiliai dalykai.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir šiandien komentarus aš girdžiu, kad kalbama ne apie tuos kaltininkus, o apie aplinkosaugininkus, kodėl jie nepamatė… O kur atsakomybė žmonių ir galų gale – jų aplinkos? Juk jie ne po vieną tą darė, juk buvo struktūra, buvo įstaiga, kuri žinojo, kad daromas toks dalykas: kas čia tokio, pateršime šiek tiek tas marias, vandens ten daug ir viskas išsiplaus…
 
Yra toks nuosmukis, degradacija, abejingumas, neatsakomybė… Popiežius Pranciškus apie tai prabilo – apie didžiausią abejingumo nuodėmę: ar tu nematei, ką jis daro mariose? O kodėl tu nematei būdamas aplinkosaugininkas, tai tavo pareiga? O aš stoviu nuošalyje ir galiu nematyti, man gali nerūpėti, man nepriklauso rūpintis…
 
Tai čia yra lygiai tas pats, kaip Pranciškus priminė pačią žmonijos pradžią, kai Dievas paklausė Kaino: „Kainai, o kur tavo brolis Abelis?“ Ir Kainas pradėjo vizginti uodegą, sakydamas, kad neatsako už tai, ką brolis daro, nors ir buvo jį ką tik užmušęs. Mes tokie esam…
 
Profesoriau, ar ši problema yra visuomenės lygio problema, ar šiuo atžvilgiu, asmens, ar kelių asmenų? Nes panašių tragedijų buvo ir daugiau – labai panaši Alytaus tragedija. Abejingai pasižiūrėta, standartų nesilaikyta ir ten.
 
Lietuvoje mes turime gana baisius pavyzdžius. Nesusivokiame, kad tokie kaltininkai turi atsakyti viešai, prieš visus ir turi patys į save pasižiūrėti ir paklausti, ar šiandien tu save pateisini, kad taip elgeisi, ar ne. O jis pradės vizginti uodegą ir save teisinti: tai aš nežinojau, tai man nepasakė, kodėl kitas nepasirūpino, kodėl aš turiu būti už viską atsakingas. Bet tu juk turi būti už viską atsakingas! Mes atsakingi, kad turime tokią aplinkosaugą ir tokius valdininkus ir Alytuje tokia krūvą padangų, kurios gali užsidegti. Bet gal neužsidegs…
 
O kai mums užtaiso Astravą Lietuvos pražūčiai – mes vis dar galvojame, kad gal nieko neatsitiks. Mes, visa tauta, nenuėjome protestuoti, kad negalima prie Vilniaus statyti tokio daikto.
 
Nedidelį protestą rodė ir pati Europa.
 
Taip, ta abejingumo liga eina labai plačiai, galima sakyti, kad per visą žmoniją. Bet katastrofos ir yra signalai. Ta mergaitė iš Švedijos, kuri atskaitė pamokslus visiems dėdėms ir tetoms: ką jūs darote, kokį pasaulį jūs mums paliksite ir kaip jums ne gėda, kaip jūs drįstate… Ji taip pasakė, ir jie neturėjo ką atsakyti… pradėjo sukti uodegas, kad gal ji ne visai sveika, kad jos charakteris blogas, kad galima iš jos pasityčioti… Bet į save reikia pažiūrėti.
 
Grįžtant prie Sausio 13-osios, sutiksite, kad 2019 m. buvo tam tikra prasme ypatingi. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovą Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Į tai reaguodama Rusija – iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą. Galiausiai atsakant į tai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią tokią Rusijos teisinę ir moralinę agresiją.
 
Tai be abejo reikšminga, bet ar jie atveda į kokias nors išvadas, nuostatas, kurių reikia laikytis. Ji (Rusija – ELTA) leidžia kelti bylas teisingumo gynėjams kitoje šalyje, o jų persekioti negalima, juos gina dabar pati valstybė… Tai yra teroristinė valstybė, smurtininkų valstybė… Tai kodėl su ja vis dar kalbamasi, ji turėtų būti pašalinta ir iš Jungtinių Tautų, ir iš tarptautinių organizacijų. Bet, oi… tada bus labai blogai, nebus galima net pasikalbėti. Bet kas iš to, kad tu pasikalbi, o ji tau spjauna į veidą…
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Įdomi tendencija vystosi. Jūs esate neseniai priminęs, kad prieš 30 metų Maskvoje SSRS Liaudies deputatų suvažiavime buvo įvertintas ir pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas. Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija Rusijoje visada buvo vyniojama į tam tikrą blizgantį, propagandinį popieriuką, tačiau dabar V. Putinas, žvelgiant į jo duotas istorijos pamokas NVS lyderiams, atsisakė bet kokio įmantrumo ir gražesnio įpakavimo. Kodėl taip atsitiko?
 
Todėl, kad nė vienas iš tų lyderių, klausydamas tokių įžūlių nesąmonių, neatsistojo ir neišėjo. O tai būtų žmogaus vertas pasielgimas. Dabar visi klauso, kai sakoma, kad dėl to, jog jus niokojo, jūs patys ir esate kalti, kad leidote, jog jus užpiltų, kad Lenkija kalta (…).
 
Bet NVS lyderiai neatsistojo ir neišėjo, kaip nieko nedaro ir Rusijos visuomenė, toliau klausanti V. Putino pamokų. Jūsų nuomone, kas yra to priežastis? Ar tai mentoriaus baimė, ar tiesiog jau įpratimas klausyti?
 
Yra tam tikri psichologiniai dalykai, psichozė ne tik paklusnumo, bet ir pasididžiavimo savo klaida ir nuodėme. Kartojimas, kad aš visada teisus, ką bepadaryčiau… Lygiai tokia pati buvo Hitlerio Vokietija. Buvo žmonių, kurie stengėsi kaip nors Hitlerį pašalinti ir jie buvo žudomi, baudžiami… Jie matė, kad šalis, bepročio vedama, eina į bedugnę. Tačiau Rusijoje tokio supratimo nėra, kad ji eina į bedugnę. Bet ji eina… Tik klausimas, ar ji pati susisprogdins, ar užpuls dar kitus. Dabar juk Putino karų epocha. Kur bus kitas karas?
 
O jei pažiūrėtume per europinį kontekstą. Užsiminėme apie EP rezoliuciją, smerkiančią Rusijos žingsnius. Ar tai rodo, kad dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – vertinimo skirtis Europoje mažėja?
 
Europa palaipsniui ateina į protą iš mito, kad Sovietų Sąjunga buvo auka, kad Hitleris užpuolė vargšą Staliną, kuris tik gero norėjo. O su Hitleriu netyčia susitarė baisiausią dalyką: pradėti karą ir dalintis tautas tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities.
 
 Kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, mes neturime su jais dėl ko ginčytis. Jų, o ne mūsų tankai pervažiavo sieną, jų kareiviai įsiveržė į Lietuvos žemę ir iš karto žiauriai, teroristiškai nužudė pasienio karininką Aleksandrą Barauską. Iki šiol Lietuva net nepareikalavo atsakomybės. Mes irgi nesame stebuklas. Gal iš to nieko nebus, neapsimoka. Bet kaip gali neapsimokėti elgtis garbingai? Aš manau, kad visada apsimoka ir net būtina elgtis garbingai. Bet ir visa Europa tokia…
 
Profesoriau, pastaraisiais metais Lietuvoje mes turime intensyvias diskusijas dėl atminties. Esama aiškaus nuomonių išsiskyrimo tiek dėl konkrečių asmenybių, tiek dėl konkrečių procesų. Jūsų nuomone, tai yra problema?
 
Yra problema, jeigu žmonės nesusigaudo, ir nėra, kas jiems padėtų susigaudyti.
 
O kas turėtų padėti? Dėl to ir diskutuojama. Ar tai turėtų būti ekspertai, ar steigiamos komisijos. Dabar dėl kai kurių klausimų dvi grupės sustojo viena prieš kitą, viena nesiklauso vienos argumentų, kita kitos…
 
Tegu ateina Bažnyčia. Turi kas nors ateiti ir pasakyti. Jūs dabar pasėdėkite kampučiuose ir pasimelskite (…).
 
Triukšmo yra ne tik dėl istorinės atminties. 2019-2020 m. sandūroje susiklostė aštrios diskusijos tarp politikų. Kalbama apie tam tikrą sumaištį, įtampas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, valdančiųjų ir Prezidentūros. Ką tai rodo: kad mes vis dar einame demokratijos, teisingu keliu, nes Baltarusijoje tokių ginčų nėra? Visas šis triukšmas veda į rezultatą ar tai tiesiog chaosas?
 
Matote, tai ginčai dėl antraeilių dalykų… tegu jie vyksta. Bet, kad prarandami pagrindiniai dalykai: teisybė, laisvė, garbė. Kam ir kiek dabar rūpi garbė? Lietuva žeminama, įžeidinėjama. O kaip Lietuva elgiasi? Ji kenčia, tačiau renkasi geriau patylėti.
 
Ką jūs konkrečiai turite galvoje?
 
Kad ir tą naują pasakėlę apie karo pradžią. Kad mes užpuolėme Sovietų Sąjungą, mes pagrobėme kareivį iš jų bazių ir mums tada atėjo ultimatumas, kad reikia keisti Vyriausybę ir įsivesti neribotą kontingentą Raudonosios armijos. Mes klausomės tokių nesąmonių…
 
Jūsų nuomone, mes turėjome sureaguoti kaip Lenkija? Ji iškvietė Rusijos ambasadorių dėl V. Putino pareiškimų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą.
 
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Aš manau, kad būtų buvę tinkama reaguoti kartu su Lenkija. Lenkija, žinoma, reagavo gindama savo garbę, bet tai yra kartu ir tiesos gynimas. Mes einame kartu su Lenkija apginti Lenkijos… Ne, mes turime ginti tiesą, o ar mes dabar ją giname – aš nežinau. Tegu tik mūsų niekas nejudina, mes geriau nesikiškime. Ar nėra dabar tokia nuostata? Aš manau, kad taip neturėtų būti. Mūsų atkurtos valstybės pirmųjų metų veikloje ir Lietuvos Aukščiausioji taryba, ir Baltijos valstybių taryba svarstė įvairius tarptautinius klausimus ir reaguodavo į tai, kas aplink vyksta. Kur yra neteisybė, kur yra agresija? Šiandien pasakytų: ko jūs čia kišatės, jei Jungtinės Tautos nereaguoja, tai ko jūs čia turite kištis. Todėl ir skęstame, kaip popiežius Pranciškus pasakė, abejingumo nuodėmėje.
 
Laukiame sausio 14-osios, kuomet paaiškės, kaip pasisuks santykių perspektyva tarp Prezidentūros ir valdančiųjų. Apskritai, laukiate kažkokių staigmenų?
 
Nieko aš nelaukiu, čia gi mažas dalykas. Tik netikusio žmogaus paskyrimas ministru. Todėl, kad tie, kurie sudarinėja valdžią, yra įsitikinę, jog pasaulis sugrius, jeigu jiems pristigs daugumos balsų Seime. O daugumą jiems garantuoja tam tikra grupelė, kuri užsuka ranką – arba kaip mes, arba neturėsite daugumos. O kadangi jūs tokie „slabakai“, jūs taip drebate, kad galite netekti daugumos, tai jūs su viskuo sutiksite. Todėl dabar tikriausiai neatleis ministro, nes bus pasakyta, kad norima sugriauti koaliciją. Bet kokia čia koalicija, ko ji verta, kai pardavinėja vieni kitiems postus, įtakas. Ir kam? Kad pratemptų dar pusmetį?
 
Gal tiesiog tik inercija verčia išlaukti iki rudens, pasižymėti varnelę, kad išbuvome iki galo? Ar yra kitų tikslų?
 
Tai ir yra labai aiškiai matomas tikslas. Gal dar iki to laiko padaryti kokią nors rinkiminę sumaištį, priskaldyti visokių partijėlių, padaryti mišrainę, iš kurios gal išgraibysime kokį kauliuką… gal dar išliksime valdžioje, tokią mišrainę sukėlę. Viskas yra dėl valdžios, o valdžia dėl pinigų.
 
Valdantieji po prezidento, jau net nebesuskaičiuoju kelinto išsakyto susisiekimo ministro sukritikavimo ir deklaravimo, kad apie 20 žmonių J. Narkevičius yra įdarbinęs susisiekimo sektoriuje, suaktyvino naratyvą, kad šalies vadovas yra kažkokios jėgos klaidinamas.
 
Ateini į valdžią ir naudojiesi… Kaip kažkada pokolonijinėje Afrikoje, ateina nauja demokratinė valdžia ir genties vadas išdalina postus savo chebrai ir visi kiti tarnauja ir moka pinigus tai chebrai. Mes matome Afriką Lietuvoje: atėjo viena gentis į valdžią ir iškart dalina saviškiams postus. Bet kodėl mes turime taip nusmukti? Todėl, kad kitaip nebus daugumos. Bet ir kas, jei nebus tos tavo daugumos. Oi, tada aš neturėsiu valdžios. Na ir kas, jei tu neturėsi valdžios? Oi, tada man bus labai blogai. Na ir kas, jei tau blogai, gal kitiems nebus taip blogai, gal tau dingus nebus jokios nelaimės?…
 
Viskas persukta priešinga kryptimi…Pasitikrink, ar tikrai žmonės labai nusimins, jeigu ši Vyriausybė, kuri kai kada ir neblogai dirba, neturės absoliučiai garantuotos Seimo paramos kiekvienu klausimu. Toks kelias yra į niekur, toks kelias veda į duobę.
 
O jūs sutiktumėte su prezidentu Gitanu Nausėda, kad rinkėjai tai galiausiai įvertins patys. Projektuokime, kad J. Narkevičius nebus paleistas ir esama situacija tęsis likusius metus. Ar visuomenė sugebės įvertinti tokį valdančiųjų gestą?
 
Visuomenė gali pasakyti ir taip – o kodėl jūs leidote? Visi tie, kurie leido, pasakys, o mes neturėjome įgaliojimų, mes buvome bejėgiai šioje situacijoje. Tai jų žmonės kalti, kada balsavo. Jūs patikėjote gražiais žodžiais ir pažadais, kad štai ateina tie, kurie dar valdžioje nebuvę – ir dabar viskas bus kitaip – nors jie buvę ir prisidirbę. Ateina ir pasirodo, kad nėra viskas kitaip, viskas yra taip pat. Žmonės nesukyla protestuoti: mus apgavo…. Žinoma, tu pats kaltas, jeigu tave apgavo, bet tu turi norėti taisyti klaidą. Bet, jeigu tu net nenori taisyti savo klaidos, šiuo atveju tai yra rinkėjas… Jeigu mane ragina taisyti klaidą tas, kuris pralaimėjo, tai jis dabar, suprask, nori atsilošti. Tai todėl jo neklausykime. Bet tu turi savo protu pasverti. O gal jis ir teisingai sako. Ne, jis nori tave suklaidinti. Bet jei tu ko nors vertas, tai tavęs nesuklaidins. Pats palyginsi, ko buvo siekiama ir kas buvo padaryta…
 
Dėl rinkimų kartelės kilo sumaištis. Valdantieji cituodami paskirus EP rezoliucijų punktus sako, kad tikrą demokratiją turėsime tik nuleidę kartelę iki 3 procentų. Savo ruožtu prezidentas ir politologai kelia kitus aspektus. Kad negalima keisti žaidimo taisyklių iki rinkimų likus mažiau nei metams. Tą patį skelbia ir ta pati valdančiųjų cituojama Venecijos komisija. Iki Seimo rinkimų neliko nė metų. Kaip visa tai regite?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Aš manau, kad buvo labai simptomiškas prezidento Adamkaus pasisakymas: jeigu net Adamkus pasigedo generolo Plechavičiaus. Tai nebūtų atėję į galvą… Tai reiškia, kad ribos jau peržengtos, jeigu Adamkus turėjo taip reaguoti…
 
Situacija, žodžiu, ekstraordinari…
 
Ekstraordinari… Žinoma, negali raginti, kad kokios nors organizacijos imtųsi veiksmų… Bet pilietinė visuomenė, jeigu ji pabustų, jeigu ateitų prie Vyriausybės bent tūkstantis žmonių, aš nekalbu apie šimtą tūkstančių, į Vingio parką ar kur nors ir pasakytų – baikite. Taip, kaip ta mergaitė, Greta Thunberg. Ji nepasakė: baikite, ji pasakė: kaip jums ne gėda. Kas mūsų visiems politikams pasakys, kaip jiems ne gėda?
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:15

Laisvės gynėjų rikiuotė Laisvės gynėjų galerijoje Seime. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sekmadienį, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, Laisvės gynėjai tradiciškai susirinko Seime.
 
Vidudienį jie stojo į iškilmingą rikiuotę Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Juos sveikino pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
 
Vėliau Kovo 11-osios Akto salėje surengtas Laisvės gynėjų susitikimas.
 
Renginiui pirmininkavo buvę Lietuvos šaulių sąjungos vadai, parlamento gynėjai: Gediminas Jankus, Rimvydas Mintautas, Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius.
 
Susitikimo dalyvius sveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kunigas Robertas Grigas susitikimo dalyvius pakvietė bendrai maldai.
Laisvės gynėjams sveikinimo žodžius tarė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Raimundas Vaikšnoras. policijos generalinis komisaras generolas Renatas Požėla, Muitinės departamento atstovas Vitas Volungevičius, ukrainiečių Laisvės gynėjų atstovas Jurijus Katrychas, Rygos Marupės barikadų statytojų vadovas Janis Ozolas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:50

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

FB puslapiuose išsivystė, mano nuomone, nesveika polemika dėl Neužmirštuolės (gėlės), kaip simbolio, vartojimo, paminint Sausio 13-ąją. Neva jos vartojimas gręsia įprastinių valstybinių simbolių išstūmimu. Parašiau komentarų ir aš ta tema. Jų esmė tokia.

Tie, kurie smerkia Neužmirštuolę atlape tarsi svetimą simbolį, matyt, Sausio 13 dieną nebuvo nei prie TV bokšto, nei prie Seimo rūmų. Tiems, kurie buvo, ta diena asocijuojasi visų pirma su sužeistųjų skausmais, žūtimis ir mirtimis, po to – su laidotuvėmis. Visa kita – greičiau Dievo apvaizdos, o ne Tautos, ne Trispalvės nuopelnas. Galėjo viskas pasibaigti, kaip Baku 1990 metų sausį. Ne be reikalo kunigas Robertas Grigas suteikė prie Seimo rūmų susirinkusiems galbūt priešmirtinį visuotinį nuodėmių išrišimą.

Neužmirštuolė

Sausio 13 – valstybinė šventė, tik reikia matyti ir pabrėžti tą didžiulį jos skirtumą nuo Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir panašių švenčių prasmės, kuriose Neužmirštuolė tikrai keistai atrodytų.

Nežinau, iš kur į Lietuvą atkeliavo gana dažnas reiškinys – ant mirusiųjų kapo sodinti neužmirštuoles. Bet Neužmirštuolė lietuviui – tikrai mirusiųjų atminimo simbolis, ir jis visai nereiškia valstybinių simbolių išstūmimą. Minint Sausio 13-ąją šalia Neužmirštuolės juk niekas nedraudžia vartoti ir valstybinius simbolius.

2020.01.12; 06:00

Bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje tradiciniu tarptautiniu pagarbos bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę 1991 m. atminimas.
 
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.
 
Prieš bėgimą jo organizatoriai ir svečiai padėjo gėlių prie žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų. Bėgimo pabaigoje padėta gėlių prie Vilniaus televizijos bokšto memorialinės sienos.
 
29-asis pagarbos bėgimas prasidėjo nuo žuvusiųjų poilsio vietos Antakalnio kapinėse ir nusidriekė Vilniaus gatvėmis iki televizijos bokšto.
Šis 9 kilometrų pagarbos bėgimas – ne varžybos, jame nugalėtojai ir prizininkai neišaiškinami.
 
Kasmet šį maršrutą Vilniaus gatvėmis įveikia įvairių institucijų, organizacijų, švietimo įstaigų ar sporto klubų bėgikai iš Lietuvos ir užsienio: kariai, policininkai, ugniagesiai, pasieniečiai, prokurorai, šauliai, skautai, moksleiviai ir studentai, senjorai, sportininkai, profesionalai ir mėgėjai.
 
Tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Laisvės gynėjus šeštadienį pagerbė ir Lietuvos diplomatai bei Lietuvoje reziduojančio užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai.
 
Bėgime kartu su Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais dalyvavo Airijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Moldovos, Prancūzijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Vengrijos diplomatinių atstovybių, Europos lyčių lygybės instituto Lietuvoje atstovai.
 
Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ žinomas ir tarp NATO valstybių bei šalių partnerių karių.
 
Laisvės gynėjų atminimui skirti bėgimo renginiai, kuriuos organizavo Lietuvos atstovybės užsienyje ir lietuvių bendruomenės, šiemet taip pat vyko Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Nyderlanduose, Suomijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
 
Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines.
 
Bėgimą Vilniuje organizuoja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 00:03

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vakar per 1863-64 metų sukilėlių palaidojimo ceremoniją iš prezidentų lūpų Vilniaus Arkikatedroje ne kartą nuskambėjo sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Lietuvos Prezidentas juo užbaigė savo kalbą. Lenkijos vadovas jį pasakė skirtingomis kalbomis. „Tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai“, – sakė Andrzejus Duda.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Linas Grušas, vadovavęs ypatingoms Mišioms, savo pamoksle taip pat pažymėjo, kad sukilėliai žuvo už mūsų ir jūsų laisvę.

Visa perlaidojimo ceremonija, mano nuomone, įvyko be priekaištų, Lietuva nepasišiukšlino, tik oras nebuvo palankus.

Neabejoju, kad renginys turės bent jau emocinį poveikį ne tik regiono valstybėms. Tokių renginių Europa seniai neregėjo.

Šiek tiek nustebino nuo organizatorių ceremonijoje nepriklausanti baltarusiškų tautinių (ne Aleksandro Lukašenkos) vėliavų gausa, vos ne viršijanti lietuvių bei lenkų, nekalbant jau apie ukrainiečių, kurių skaičius Lietuvoje vis didėja.

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonija Vilniuje. Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Apie Baltarusijos tautinę opoziciją jau senokai nebuvo girdėti nei Europos Sąjungoje nei, juo labiau, Baltarusijoje. Nelabai natūraliai atrodė ta vėliavų gausa. Jei demokratinėje Lietuvoje susirinktų tiek baltarusių patriotų, kiek jų vėliavų buvo, konferencijose padėčiai Baltarusijoje aptarinti ir pagalbos prašyti iš Vakarų pasaulio, galėčiau suprasti. O dabar visokios mintys lenda į galvą, kas užsakovas.

Klausydamasis oficialių kalbų iš tiesų įspūdingame renginyje palaidojant prieš 150 metų žuvusius už išsivadavimą iš blogio imperijos su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“ nejučia prisiminiau dvikalbį plakatą šimtatūkstantiniame Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke (dabar – Nacionalinio muziejaus eksponatas) 1988 metais.

Tame plakate buvo užrašyta: UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ – ЗА НАШУ И ВАШУ СВОБОДУ ! 

Pamenu, abejojau, ar pavartoti šūkį ir rusų kalba. Nutariau padėti visų SSSR „respublikų“ gyventojams, ir ne tik, susigaudyti, kas vyksta Lietuvoje, jei vien tik vaizdinė informacija juos pasiektų.

Istorija beveik pasikartojo. Po 1988 metų Sąjūdžio mitingo „Už jūsų ir mūsų laisvę“ buvo Sausio 13. Tik, skirtingai nuo nužudytų 1863-1864 metais, 1991 m. sausio 13 d. nužudytos aukos „atsipirko“ gana greitai.

Dėkokime už tai Dievui.

2019.11.23; 06:30