Algirdas Paleckis. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Generalinė prokuratūra antradienį pranešė teismui perdavusi didelio rezonanso sulaukusią šnipinėjimo bylą. Šioje byloje buvęs Socialistinio liaudies fronto lyderis Algirdas Paleckis kaltinamas iš Rusijos gavęs dvi užduotis: surinkti duomenų apie Sausio 13-oios bylą nagrinėjančius teisėjus bei surasti medikus, kurie išduotų netikrą pažymą apie suimto bylos kaltinamojo Jurijaus Melio sveikatos būklę.
 
Kaltinimai šnipinėjimu pareikšti ir kitam Lietuvos piliečiui – verslininkui Deimantui Bertauskui.
 
Kaip skelbia Prokuratūra, ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstama veika galimai vyko nuo 2017 m. vasario mėnesio iki 2018 m. spalio mėnesio. Kaltinamieji, veikdami organizuotoje grupėje su Rusijos Federacijos žvalgybos darbuotoju ir kitais Rusijos Federacijos piliečiais, kurių vienas iš jų teismo pripažintas kaltu sausio 13-osios byloje, Lietuvoje už piniginį bei kitokį atlygį galimai rinko Rusijos žvalgybą dominančią informaciją.
 
Antradienį išplatintame Prokuratūros pranešime pabrėžiama, kad nusikalstamos veikos padarymu kaltinamiems asmenims, tyrimo duomenimis, buvo suformuotos dvi užduotys – pagal pateiktus sąrašus surinkti duomenis apie teisėjų, prokurorų bei kitų asmenų, susijusių su Sausio 13-osios bylos nagrinėjimu, gyvenamąsias vietas.
 
Taip pat kaltinamųjų buvo prašoma surasti Lietuvos Respublikos valstybės institucijose dirbančius asmenis, kurie už neteisėtą piniginį atlygį Lietuvos teisėsaugos institucijoms pateiktų tikrovės neatitinkančią informaciją apie Sausio 13-osios byloje nuteistojo J. Melio sveikatos būklę. Buvo siekiama, kad šie duomenys turėtų įtakos J. Melio skirtos kardomosios priemonės – suėmimo – pakeitimui į švelnesnę ar kitaip palengvinant šio asmens kalinimo sąlygas.
paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.
 
Ikiteisminis tyrimas dėl galimo šnipinėjimo buvo pradėtas iš Valstybės saugumo departamento gavus Žvalgybos įstatyme numatytomis priemonėmis surinktą medžiagą. Itin sudėtingą ir didelės apimties ikiteisminį tyrimą atliko Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, o tyrimą organizavo ir kontroliavo Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorai.
 
Bendromis Valstybės saugumo departamento, Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnų ir Generalinės prokuratūros prokurorų pastangomis buvo išaiškintas šis Lietuvos valstybės saugumui pavojingas sunkus nusikaltimas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.03; 16:00

Kastytis Stalioraitis, buvęs ilgametis užsienio informacijos analitikas Seime. Slaptai.lt nuotr.

“1990-ųjų sausio 20-ąją, Azerbaidžaną ir azerbaidžaniečius ištiko didžiulė nelaimė. Sovietų armijos daliniai, pasinaudoję apgalvotomis provokacijomis ir aklais etniniais pabėgėlių susirėmimais, ėmėsi ginkluoto smurto daužydami, šaudydami ir traiškydami beginklius protestuotojus, barikadų gynėjus Baku gatvėse ir aikštėse.

Vaizdai, jeigu visuomeninis transliuotojas nūnai primintų visuomenei, būtų labai panašūs į prieš tai, 1989 m. balandžio 9 d., įvykusias žudynes Tbilisyje ir dar po metų, 1991 m. sausio 13-ąją, Vilniuje. Baku prieš 20 metų buvo lyg jungiamoji grandis tų įvykių grandinėje, kuri liudijo „perestroikos“ sąlygiškumą ir imperijos nekintamumą”, – prieš dešimt metų parašė pirmas atkurtos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-01-19-vytautas-landsbergis-azerbaidzano-tragedija/38742

Panašiai, kaip Vilniuje, naktį iš sausio 19-osios į sausio 20-ąją 1990-aisiais metais į Baku miestą įsiveržė apie 30 tūkst. iki dantų ginkluotų sovietų armijos kareivių su automatais, sunkiaisiais kulkosvaidžiais, šarvuočiais ir tankais. Prisidengdama demagogiška versija, esą taip bandoma „sureguliuoti nacionalinį klausimą“, sovietinė kariauna darė ką norėjo. Prieš azerbaidžaniečių tautą surengto karinio nusikaltimo duomenys: 137 žuvusieji, 744 sužeisti, 841 neteisėtai suimtas ir įkalintas. Ta tragedija Azerbaidžane gavo “Juodojo Sausio” pavadinimą.

Kaip žinia, SSSR vadovo Michailo Gorbačiovo paskelbtos “perestroikės” metu tiek Azerbaidžane, tiek Lietuvoje nepriklausomybės nuo Maskvos siekiančios pagrindinės jėgos buvo panašios: Azerbaidžane – Liaudies frontas, Lietuvoje – Sąjūdis.

Lietuvai kovoje už valstybės atkūrimą aplinkybės buvo žymiai palankesnės.

Lietuva išsikovojo Nepriklausomybę 1918 m. (Vasario 16) ir buvo pripažinta daugelio pasaulio valstybių. Todėl Sąjūdis turėjo galimybę tarptautiniame lygyje remtis neteisėtais Molotovo-Ribentropo slaptaisiais protokolais, kurių pagrindu Lietuva, pažeidžiant visas dvišales ir tarptautines sutartis, buvo SSSR okupuota.

1990-ųjų sausio 20-oji. Azerbaidžano sostinė Baku

Sąjūdžiui neprireikė eiti į atvirą konfrontaciją su vadinama Lietuvos komunistų partija ir Lietuvos TSR valdžia. Todėl Maskva neturėjo preteksto įsakyti kariuomenei ginti tuo metu dar „šventos“ KPSS turtą. „Bananų balius“ (1988 m. rugsėjo 28 d.), kurio metu milicijos ir SSRS vidaus kariuomenės dalinių pajėgos fiziškai susidorojo su Lietuvos Laisvės Lygos organizuoto mitingo už Molotovo-Ribentropo pakto slaptųjų protokolų pasmerkimą, reikalaujant panaikinti Baltijos šalių sovietinę okupaciją lėmusio Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos sąmokslo pasekmes, buvo paskutinis fizinis susidūrimas su sovietais iki Sausio 13.

Lietuvai paskelbus Kovo 11-osios aktą Kremlius bandė prieš lietuvius nuteikti gausiausias, įtakingiausias tautines bendrijas, ypač Lietuvoje gyvenančius rusakalbius ir lenkus. Bet šis scenarijus žlugo.

Iki Sausio 13 Lietuva jau buvo teisėtai paskelbusi atkūrusi Nepriklausomybę (1990 kovo 11 d.) ir jau funkcionavo, kaip valstybė.

Azerbaidžanas, kaip Nepriklausoma valstybė, gyvavo trumpai. 1918 m. gegužės 28 d. Azerbaidžanas pasiskelbė nepriklausoma Azerbaidžano Demokratine Respublika. Bolševikų ir armėnų spaudžiamas Azerbaidžanas pasikvietė į pagalbą Turkiją, kuri 1918 m. rugsėjo 15 d. užėmė Baku, tačiau lapkričio 10 d. pradėjo evakuotis. Tuomet Baku užėmė anglai (nafta!). 1918 m. gruodžio 4 d. buvo sušauktas pirmasis parlamentas. 1919 m. sausio 8 d. Azerbaidžanas pasiuntė savo delegaciją į Paryžiaus taikos konferenciją, 1920 m. sausio 12 d. buvo pripažintas de facto. Po to, kai 1919 m. lapkričio 20 d. iš Azerbaidžano ėmė evakuotis anglai, nuo bolševikų Azerbaidžaną dengė A. Denikino armija, tačiau jai pralaimėjus, Raudonoji Armija 1920 m. sausio 27 d. užėmė Baku, o netrukus įsigalėjo visame Azerbaidžane.

Paminklas Sausio 20-osios aukoms atminti Azerbaidžano sostinėje Baku. Slaptai.lt nuotr.

M. Gorbačiovui paskelbus “perestroikę” susikūręs Liaudies frontas buvo priverstas leistis į atvirą konfrontaciją su Azerbaidžano TSR valdžia, komunistų partija, kadangi šios niekaip nenorėjo pripažinti Liaudies fronto, kaip teisėtos politinės jėgos. Iki Maskvos kariuomenės įsiveržimo 1990 m. sausį Azerbaidžano liaudies frontas perėmė daugybę vyriausybės įstaigų visoje respublikoje. Azerbaidžaniečiai nuplėšė pasienio tvoras, skiriančias juos nuo daug didesnės etninių azerbaidžaniečių bendruomenės Irane, kuo ne tik Maskva, bet ir Iranas ne itin buvo sužavėti.

Azerbaidžanui buvo kur kas sunkiau nei Lietuvai.

Pirmiausia dėl informacinės blokados. Iki Azerbaidžano sostinės nusigauti Vakarų žurnalistams buvo beveik neįmanoma. Tad Kremlius apie įvykius Azerbaidžane galėjo meluoti kiek tinkamas.

Tokiose sąlygose sukurti „konfliktinę situaciją“ – Baku mieste surengti keletą provokacijų „nacionaliniu pagrindu“ ir pasiųsti kariuomenę neva konfliktams malšinti, buvo juokų reikalas.

Jautriausia vieta Azerbaidžane buvo azerbaidžaniečių ir armėnų tarpusavio santykiai.

Įsimintinomis 1990-ųjų sausio dienomis azerbaidžaniečiai buvo priversti gintis – protestuoti dėl armėnų bandymų atplėšti istoriniu ir kultūriniu požiūriu Azerbaidžanui labai svarbų regioną – Kalnų Karabachą, spėjama, ne be Kremliaus “pagalbos”. Azerbaidžano teritoriniam vientisumui tąsyk buvo iškilęs realus pavojus. Suprantama, santykiai tarp azerbaidžaniečių ir armėnų tapo įtempti, nors iki tol jie buvo normalūs. https://slaptai.lt/kas-1990-uju-sausio-20-aja-nutiko-azerbaidzano-sostineje-baku/.

Ir įvyko “Juodojo Sausio”, Sausio 13 vyresniojo brolio, tragedija.

Baku metropoliteno stotis, pavadinta Sausio 20-osios vardu. Čia 1990-ųjų sausio 20-ąją žuvo daug civilių Azerbaidžano piliečių. Slaptai.lt nuotr.

Kai po ilgoko pokalbio apie Rytų partnerystės reikalus padovanojau Azerbaidžano ambasadoriui prie ES Fuad Isgandarov Neužmirštuolę, daug pasakoti nereikėjo – viską prisimena ir viską žino. Įsisegė iškart net neprašomas ir nelaukdamas Sausio 13, – veidaknygėje parašė Kovo 11-osios akto signatarė, Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė. 

https://www.facebook.com/rasa.jukneviciene/posts/3404143269659402?comment_id=3408011569272572

“Kai sakome „tragedija“, turime suvokti ir kokie sąlygiški būna žodžiai. Sumanytojams Maskvoje ir vykdytojams „vietose“ tai nebuvo tragedijos, nebent netrukus pavirto SSRS kalėjimo griūties „pasauline tragedija“. Žmonėms, kurie tada Baku ir kitur neteko artimųjų arba liko invalidais, be abejo, tai baisi nelaimė. Žudikams būtų nelaimė, jeigu reiktų atsakyti. Azerbaidžano kelyje i nepriklausomybę tai buvo smūgis, kaip ir ligi šiol kurstomi konfliktai su armėnais, prarasto laiko netektis. Galų gale, karas, perversmai, netektos teritorijos ir gyvybės, per milijoną „vidaus pabėgėlių“… Todėl nepamirškime draugiškos azerbaidžaniečių tautos nelaimių ypač šią sausio 20 dieną.”, – parašė Vytautas Landsbergis.

2020.01.19; 06:45

Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
Atminimo laužų uždegimo ceremonija. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sekmadienio pavakare, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, pagerbiant sovietų agresijos aukas, prie 1991-aisiais nuo okupantų gintų pastatų, rinkosi žmonės. Čia suliepsnojo Sausio 13-osios atminimo laužai.
 
Laužai uždegti prie Televizijos bokšto, kur nepavyko išvengti žmonių aukų. Nacionalinio radijo ir televizijos pastato, kur įsibrovėlių nepabūgę žurnalistai žinias transliavo tol, kol pastatą užėmė desantininkai.
 
Atminimo laužas suliepsnojo ir Nepriklausomybės aikštėje prie Seimo, kurioje prieš 29-erius metus dieną naktį, saugodami laisvę, budėjo žmonės.
 
Bandydama nuversti teisėtai išrinktą ir nepriklausomos valstybės atkūrimą paskelbusią Lietuvos valdžią sovietų kariuomenė 1991 metų sausio 13-osios naktį Vilniuje ginkluota jėga užėmė Televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos pastatą. Sovietų kariuomenė tuomet neišdrįso pulti Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo rūmų, kuriuos saugojo dešimtys tūkstančių žmonių. Tačiau prie Televizijos bokšto nebuvo išvengta aukų – desantininkams pradėjus su karine technika važinėti po minią ir šaudyti į beginklius žmones, žuvo 14 ir buvo sužeisti daugiau nei tūkstantis laisvės gynėjų.
Prisimename 1991 metų Sausio 13-ąją. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Minėdami Laisvės gynėjų dienos 29-ąsias metines prisimename istorines 1991-ųjų akimirkas, parodžiusias Lietuvos gyventojų vienybę ir pasiaukojimą, pagerbiame žuvusiųjų už atkurtą valstybės Nepriklausomybę atminimą.
 
Sekmadienį, prieš Atminimo laužų uždegimą, Seimo Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje vyko iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė. Po to laisvės gynėjai susitiko istorinėje Seimo Kovo 11-osios Akto salėje.
 
Tuo pačiu metu lankytojams buvo galima apsilankyti Seime, kur Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose bei Seimo lankytojų centre surengtos Atvirų durų valandos.
 
Vakare Šv. Jonų bažnyčioje – koncertas „In memoriam“ ir tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje.
Pagrindinės Laisvės gynėjų minėjimo dienos, sausio 13-osios, rytą – pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Languose bus uždegamos žvakutės.
 
Vėliau – gėlių padėjimas prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje.
 
Atminimo laužai. Dainiaus Labučio nuotr.

10 val. Seimo Kovo 11-osios Akto salėje prasidės Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijos įteikimo ceremonija. 2019 metų Laisvės premiją Seimas paskyrė Laisvės kovų dalyviui, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriui Albinui Kentrai.
 
Vidudienį Nepriklausomybės aikštėje bus pakelta Valstybės vėliava ir Seime prasidės Atvirų durų valandos. Jų metu vėl bus galima apžiūrėti parodas, skirtas Laisvės gynėjų dienai.
 
Vėliau Sausio 13-osios aukos bus pagerbtos Antakalnio kapinėse. Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai pagerbs Laisvės gynėjus, palaidotus Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse.
 
Po šios ceremonijos bus aukojamos Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 00:30

Pirmadienį Vilniaus Antakalnio kapinėse bus pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę atminimas.
 
Laisvės gynėjų pagerbimo ceremonijoje dalyvaus prezidentas Gitanas Nausėda, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas-Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas.
 
Aukų atminimą taip pat pagerbs Seimo ir Vyriausybės nariai, Nepriklausomybės Akto signatarai, užsienio valstybių diplomatai, kariuomenės, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, policijos, muitinės vadovybė, žuvusiųjų artimieji, visuomeninių organizacijų atstovai.
 
Antakalnio kapinėse palaidoti Laisvės gynėjai: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Apolinaras Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Gintaras Žagunis, Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas, Algirdas Kazlauskas, Juozas Janonis, Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius ir Ričardas Rabavičius.
 
Krašto apsaugos savanorių pajėgų kariai taip pat atiduos pagarbą Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio ir kitose Vilniaus kapinėse.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.13; 08:48

Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

29-ąjį kartą minint tragiškų Sausio 13-osios įvykių metines, pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sako, kad ilgai trukęs sovietinės okupacijos laikotarpis Lietuvos visuomenėje paliko vis dar jaučiamus padarinius. „Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei“, – Eltai duotame interviu kalbėjo V. Landsbergis.
 
Profesoriaus teigimu, nors išmušus išmėginimo valandai Lietuvos žmonės sugebėjo pakilti ir pasipriešinti, tačiau ištvermės išlaikyti orią laikyseną, pabrėžia jis, šiandien dažnai pritrūksta. Kuršių marias teršusi įmonė „Grigeo“, gaisras Alytaus padangų perdirbimo gamykloje „Ekologistika“ yra pavyzdžiai, rodantys, jog vis dar gajus abejingumas, nuosmukis bei vengimas prisiimti atsakomybę.
 
Abejingumo bei apsisprendimo likti nuošalyje kontekste profesorius vertina ir pernelyg nuosaikų Lietuvos piliečių požiūrį į netoli Vilniaus statomą Astravo atominę elektrinę bei, pasak jo, valstybės institucijų tylą, Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui įžeidžiai interpretuojant Antrojo pasaulinio karo istoriją. Jo teigimu, visa tauta turėjo pareikšti Baltarusijai protestą dėl Astravo AE, o dėl V. Putino agresyvių interpretacijų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą, Lietuva privalėjo, gindama garbę ir tiesą, sureaguoti.
 
Lietuvos valdantieji, mano V. Landsbergis, taip pat nesugeba parodyti didesnės politinės brandos. „Viskas persukta priešinga kryptimi“, – pažymi profesorius. Jo teigimu, „valstiečių“ dominuojamai daugumai rankas sugebėjo užlaužti nedidelė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos politikai, kurie, pasak jo, pakliuvę į Vyriausybę tiesiog vadovaujasi Afrikos genčių standartais.
 
Galiausiai, komentuodamas kylančias aistras dėl rinkimų kartelės, V. Landsbergis teigia, kad visos ribos jau yra peržengtos. Pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas viltingai užsimena, kad pilietinė Lietuvos visuomenė galėtų pabusti ir, susirinkusi prie Vyriausybės, pakartoti klimato aktyvistės Gretos Thunberg pasaulio lyderiams iškeltą klausimą: „Kaip jums ne gėda?“.
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Pirmadienį minėsime Laisvės gynėjų dieną – įspūdingą ir kartu tragišką Lietuvos pasipriešinimą agresoriui. Sakoma, kad visuomenėse esmingi pokyčiai vyksta keičiantis kartoms, o pirmieji labiau apčiuopiami pasikeitimai – praėjus bent 25 metams. Jūsų nuomone, ar keitėsi Sausio 13-osios reikšmės suvokimas Lietuvos visuomenėje?
 
Iš dalies keičiasi, iš dalies, ačiū Dievui, dar prisimenama ir suvokiama. Sunku pasakyti, kaip bus ateityje. Tai buvo lemtingas momentas mūsų visų istorijoje. Galėjome būti sutrypti, paniekinti, verčiami vergauti, pataikauti – būti ne savimi, o kažkuo kitu. Bet mes tai atlaikėme, žmonės jautė, kad toks pažeminimas yra nepakenčiamas: jau geriau stovėti prieš tankus, geriau mirti nei bėgti ir pasiduoti, ir prašyti pasigailėjimo.
 
Taip retai būna, bet taip buvo. Žmonės, kurie ten buvo – jie dar prisimena, gal vaikams papasakoja… O gal vaikai, kurie tada aplink lakstė, šiandien supranta, kad jiems pasisekė būti liudininkais ir dalyviais. Bet aš nežinau, kaip bus dar po 30 metų. Ar kažkas prisimins, ar kažkas papasakos.
 
Juo labiau, kad mes nepasirūpiname tų įvykių įtvirtinti įsimenamais kūriniais, pavyzdžiui, kino, dramos, romanais, knygomis – apie tai būtų galima nežinia kiek parašyti. Yra išleista daug atsiminimų, bet nėra kūrybos šia tema.
 
Jūsų nuomone, tai kažką indikuoja. Jūs sakote, kad trūksta Sausio 13-osios meninės refleksijos, įprasminimo per kinematografiją…
 
Galbūt ir indikuoja, kad vis dėlto buvome gerokai palaužti per ilgą sovietų okupacijos laikotarpį. Palaužti vedant į prisitaikymą, į abejingumą, į nesikišimą, stovėjimą nuošalyje. Kai atėjo išmėginimo valanda, žmonės pakilo, bet kai reikia ilgalaikės ištvermės ir kūrybos – kažko pristigo.
 
Klausydamas jūsų susidarau įspūdį, kad visuomenė šiuo metu jau kitokia negu buvo tuomet, kada agresorius atvirai laužė sąnarius laisvės siekiantiems piliečiams. Ar per tą laiką įvyko kokybinis visuomenės pokytis?
 
Visuomenė, negu buvo tada, daugiau nesubrendo. Gal pavargo, gal tiesiog nebuvo auklėjimo, nebuvo rūpesčio, kad būtų įtvirtinta laisvės dvasia, nepriklausomybės dvasia, nukreipianti į darbus Tėvynei, visuomenei. Išlindo bjauri velniava: o kas man iš to, ką aš iš to gausiu, ar iš tikrųjų apsimokėjo, o gal neapsimokėjo, gal Petras pasinaudojo, o aš mažiau gavau iš to…. gal mums neverta buvo priešintis ir stengtis. Ateina tokie žalčiai, ėdantys dvasią, verčiantys žmones kažkokiais pusiaužmogiais. Pasipriešinimo turėjo būti daugiau. Šiuo atžvilgiu savo veiklos neatliko ir kūrybinė inteligentija.
 
Jūs, kaip vienas iš tuometinio neprievartinio pasipriešinimo vedlių, pirmasis Lietuvos vadovas, manote, kad Lietuva šiuo metu gali jaustis saugiai?
 
Jeigu jūs kalbate apie saugumą tokia tiesiogine, karinių nelaimių, užpuolimų ir prievartų prasme, tai, žinoma, niekas nėra pasaulyje saugus. Bepročiai gali pradėti daužyti ne tik vieni kitus, bet ir aplinkui (…).
 
O jei kalbėtume apie visuomenę. Kilo didžiulis ažiotažas, kai paaiškėjo, kad verslininkas galbūt dešimtmečius teršė Kuršių marias, nuodijo aplinką, klaipėdiečius ir jūra bei mariomis pasidžiaugti atvažiavusius žmones. Neatrodo, kad mes kartais patys sau esame priešai?
 
O kodėl tai yra galima? Kodėl jis nebijo, kad jo portretai bus iškabinti visose gatvėse: štai, žiūrėkite, žmogus, kuris mums visiems tą darė ir ėmė pinigus. Visuotinis pasmerkimas turėtų būti baisiausia bausmė, bet jis to nebijo, nes niekas nepasmerks… o visi žiūrės, kad gal jis išsisuks, gal advokatai jį išsuks, o tai, kas padaryta, yra antraeiliai dalykai.
 
Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir šiandien komentarus aš girdžiu, kad kalbama ne apie tuos kaltininkus, o apie aplinkosaugininkus, kodėl jie nepamatė… O kur atsakomybė žmonių ir galų gale – jų aplinkos? Juk jie ne po vieną tą darė, juk buvo struktūra, buvo įstaiga, kuri žinojo, kad daromas toks dalykas: kas čia tokio, pateršime šiek tiek tas marias, vandens ten daug ir viskas išsiplaus…
 
Yra toks nuosmukis, degradacija, abejingumas, neatsakomybė… Popiežius Pranciškus apie tai prabilo – apie didžiausią abejingumo nuodėmę: ar tu nematei, ką jis daro mariose? O kodėl tu nematei būdamas aplinkosaugininkas, tai tavo pareiga? O aš stoviu nuošalyje ir galiu nematyti, man gali nerūpėti, man nepriklauso rūpintis…
 
Tai čia yra lygiai tas pats, kaip Pranciškus priminė pačią žmonijos pradžią, kai Dievas paklausė Kaino: „Kainai, o kur tavo brolis Abelis?“ Ir Kainas pradėjo vizginti uodegą, sakydamas, kad neatsako už tai, ką brolis daro, nors ir buvo jį ką tik užmušęs. Mes tokie esam…
 
Profesoriau, ar ši problema yra visuomenės lygio problema, ar šiuo atžvilgiu, asmens, ar kelių asmenų? Nes panašių tragedijų buvo ir daugiau – labai panaši Alytaus tragedija. Abejingai pasižiūrėta, standartų nesilaikyta ir ten.
 
Lietuvoje mes turime gana baisius pavyzdžius. Nesusivokiame, kad tokie kaltininkai turi atsakyti viešai, prieš visus ir turi patys į save pasižiūrėti ir paklausti, ar šiandien tu save pateisini, kad taip elgeisi, ar ne. O jis pradės vizginti uodegą ir save teisinti: tai aš nežinojau, tai man nepasakė, kodėl kitas nepasirūpino, kodėl aš turiu būti už viską atsakingas. Bet tu juk turi būti už viską atsakingas! Mes atsakingi, kad turime tokią aplinkosaugą ir tokius valdininkus ir Alytuje tokia krūvą padangų, kurios gali užsidegti. Bet gal neužsidegs…
 
O kai mums užtaiso Astravą Lietuvos pražūčiai – mes vis dar galvojame, kad gal nieko neatsitiks. Mes, visa tauta, nenuėjome protestuoti, kad negalima prie Vilniaus statyti tokio daikto.
 
Nedidelį protestą rodė ir pati Europa.
 
Taip, ta abejingumo liga eina labai plačiai, galima sakyti, kad per visą žmoniją. Bet katastrofos ir yra signalai. Ta mergaitė iš Švedijos, kuri atskaitė pamokslus visiems dėdėms ir tetoms: ką jūs darote, kokį pasaulį jūs mums paliksite ir kaip jums ne gėda, kaip jūs drįstate… Ji taip pasakė, ir jie neturėjo ką atsakyti… pradėjo sukti uodegas, kad gal ji ne visai sveika, kad jos charakteris blogas, kad galima iš jos pasityčioti… Bet į save reikia pažiūrėti.
 
Grįžtant prie Sausio 13-osios, sutiksite, kad 2019 m. buvo tam tikra prasme ypatingi. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. kovą Sausio 13-osios byloje daugiau kaip 60 buvusių sovietų pareigūnų, karininkų pripažino kaltais dėl nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Į tai reaguodama Rusija – iškėlė bylas Lietuvos teisėjams ir prokurorams, nagrinėjantiems Sausio 13-osios bylą. Galiausiai atsakant į tai Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, smerkiančią tokią Rusijos teisinę ir moralinę agresiją.
 
Tai be abejo reikšminga, bet ar jie atveda į kokias nors išvadas, nuostatas, kurių reikia laikytis. Ji (Rusija – ELTA) leidžia kelti bylas teisingumo gynėjams kitoje šalyje, o jų persekioti negalima, juos gina dabar pati valstybė… Tai yra teroristinė valstybė, smurtininkų valstybė… Tai kodėl su ja vis dar kalbamasi, ji turėtų būti pašalinta ir iš Jungtinių Tautų, ir iš tarptautinių organizacijų. Bet, oi… tada bus labai blogai, nebus galima net pasikalbėti. Bet kas iš to, kad tu pasikalbi, o ji tau spjauna į veidą…
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Įdomi tendencija vystosi. Jūs esate neseniai priminęs, kad prieš 30 metų Maskvoje SSRS Liaudies deputatų suvažiavime buvo įvertintas ir pasmerktas Molotovo ir Ribentropo paktas. Galima sakyti, kad Antrojo pasaulinio karo istorija Rusijoje visada buvo vyniojama į tam tikrą blizgantį, propagandinį popieriuką, tačiau dabar V. Putinas, žvelgiant į jo duotas istorijos pamokas NVS lyderiams, atsisakė bet kokio įmantrumo ir gražesnio įpakavimo. Kodėl taip atsitiko?
 
Todėl, kad nė vienas iš tų lyderių, klausydamas tokių įžūlių nesąmonių, neatsistojo ir neišėjo. O tai būtų žmogaus vertas pasielgimas. Dabar visi klauso, kai sakoma, kad dėl to, jog jus niokojo, jūs patys ir esate kalti, kad leidote, jog jus užpiltų, kad Lenkija kalta (…).
 
Bet NVS lyderiai neatsistojo ir neišėjo, kaip nieko nedaro ir Rusijos visuomenė, toliau klausanti V. Putino pamokų. Jūsų nuomone, kas yra to priežastis? Ar tai mentoriaus baimė, ar tiesiog jau įpratimas klausyti?
 
Yra tam tikri psichologiniai dalykai, psichozė ne tik paklusnumo, bet ir pasididžiavimo savo klaida ir nuodėme. Kartojimas, kad aš visada teisus, ką bepadaryčiau… Lygiai tokia pati buvo Hitlerio Vokietija. Buvo žmonių, kurie stengėsi kaip nors Hitlerį pašalinti ir jie buvo žudomi, baudžiami… Jie matė, kad šalis, bepročio vedama, eina į bedugnę. Tačiau Rusijoje tokio supratimo nėra, kad ji eina į bedugnę. Bet ji eina… Tik klausimas, ar ji pati susisprogdins, ar užpuls dar kitus. Dabar juk Putino karų epocha. Kur bus kitas karas?
 
O jei pažiūrėtume per europinį kontekstą. Užsiminėme apie EP rezoliuciją, smerkiančią Rusijos žingsnius. Ar tai rodo, kad dviejų totalitarinių režimų – nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – vertinimo skirtis Europoje mažėja?
 
Europa palaipsniui ateina į protą iš mito, kad Sovietų Sąjunga buvo auka, kad Hitleris užpuolė vargšą Staliną, kuris tik gero norėjo. O su Hitleriu netyčia susitarė baisiausią dalyką: pradėti karą ir dalintis tautas tik dėl to, kad neturėjo kitos išeities.
 
 Kalbėdami apie Antrojo pasaulinio karo pradžią, mes neturime su jais dėl ko ginčytis. Jų, o ne mūsų tankai pervažiavo sieną, jų kareiviai įsiveržė į Lietuvos žemę ir iš karto žiauriai, teroristiškai nužudė pasienio karininką Aleksandrą Barauską. Iki šiol Lietuva net nepareikalavo atsakomybės. Mes irgi nesame stebuklas. Gal iš to nieko nebus, neapsimoka. Bet kaip gali neapsimokėti elgtis garbingai? Aš manau, kad visada apsimoka ir net būtina elgtis garbingai. Bet ir visa Europa tokia…
 
Profesoriau, pastaraisiais metais Lietuvoje mes turime intensyvias diskusijas dėl atminties. Esama aiškaus nuomonių išsiskyrimo tiek dėl konkrečių asmenybių, tiek dėl konkrečių procesų. Jūsų nuomone, tai yra problema?
 
Yra problema, jeigu žmonės nesusigaudo, ir nėra, kas jiems padėtų susigaudyti.
 
O kas turėtų padėti? Dėl to ir diskutuojama. Ar tai turėtų būti ekspertai, ar steigiamos komisijos. Dabar dėl kai kurių klausimų dvi grupės sustojo viena prieš kitą, viena nesiklauso vienos argumentų, kita kitos…
 
Tegu ateina Bažnyčia. Turi kas nors ateiti ir pasakyti. Jūs dabar pasėdėkite kampučiuose ir pasimelskite (…).
 
Triukšmo yra ne tik dėl istorinės atminties. 2019-2020 m. sandūroje susiklostė aštrios diskusijos tarp politikų. Kalbama apie tam tikrą sumaištį, įtampas tarp Vyriausybės ir Prezidentūros, valdančiųjų ir Prezidentūros. Ką tai rodo: kad mes vis dar einame demokratijos, teisingu keliu, nes Baltarusijoje tokių ginčų nėra? Visas šis triukšmas veda į rezultatą ar tai tiesiog chaosas?
 
Matote, tai ginčai dėl antraeilių dalykų… tegu jie vyksta. Bet, kad prarandami pagrindiniai dalykai: teisybė, laisvė, garbė. Kam ir kiek dabar rūpi garbė? Lietuva žeminama, įžeidinėjama. O kaip Lietuva elgiasi? Ji kenčia, tačiau renkasi geriau patylėti.
 
Ką jūs konkrečiai turite galvoje?
 
Kad ir tą naują pasakėlę apie karo pradžią. Kad mes užpuolėme Sovietų Sąjungą, mes pagrobėme kareivį iš jų bazių ir mums tada atėjo ultimatumas, kad reikia keisti Vyriausybę ir įsivesti neribotą kontingentą Raudonosios armijos. Mes klausomės tokių nesąmonių…
 
Jūsų nuomone, mes turėjome sureaguoti kaip Lenkija? Ji iškvietė Rusijos ambasadorių dėl V. Putino pareiškimų, neva Lenkija yra prisidėjusi pradedant Antrąjį pasaulinį karą.
 
Vytautas Landsbergis. Slaptai.lt

Aš manau, kad būtų buvę tinkama reaguoti kartu su Lenkija. Lenkija, žinoma, reagavo gindama savo garbę, bet tai yra kartu ir tiesos gynimas. Mes einame kartu su Lenkija apginti Lenkijos… Ne, mes turime ginti tiesą, o ar mes dabar ją giname – aš nežinau. Tegu tik mūsų niekas nejudina, mes geriau nesikiškime. Ar nėra dabar tokia nuostata? Aš manau, kad taip neturėtų būti. Mūsų atkurtos valstybės pirmųjų metų veikloje ir Lietuvos Aukščiausioji taryba, ir Baltijos valstybių taryba svarstė įvairius tarptautinius klausimus ir reaguodavo į tai, kas aplink vyksta. Kur yra neteisybė, kur yra agresija? Šiandien pasakytų: ko jūs čia kišatės, jei Jungtinės Tautos nereaguoja, tai ko jūs čia turite kištis. Todėl ir skęstame, kaip popiežius Pranciškus pasakė, abejingumo nuodėmėje.
 
Laukiame sausio 14-osios, kuomet paaiškės, kaip pasisuks santykių perspektyva tarp Prezidentūros ir valdančiųjų. Apskritai, laukiate kažkokių staigmenų?
 
Nieko aš nelaukiu, čia gi mažas dalykas. Tik netikusio žmogaus paskyrimas ministru. Todėl, kad tie, kurie sudarinėja valdžią, yra įsitikinę, jog pasaulis sugrius, jeigu jiems pristigs daugumos balsų Seime. O daugumą jiems garantuoja tam tikra grupelė, kuri užsuka ranką – arba kaip mes, arba neturėsite daugumos. O kadangi jūs tokie „slabakai“, jūs taip drebate, kad galite netekti daugumos, tai jūs su viskuo sutiksite. Todėl dabar tikriausiai neatleis ministro, nes bus pasakyta, kad norima sugriauti koaliciją. Bet kokia čia koalicija, ko ji verta, kai pardavinėja vieni kitiems postus, įtakas. Ir kam? Kad pratemptų dar pusmetį?
 
Gal tiesiog tik inercija verčia išlaukti iki rudens, pasižymėti varnelę, kad išbuvome iki galo? Ar yra kitų tikslų?
 
Tai ir yra labai aiškiai matomas tikslas. Gal dar iki to laiko padaryti kokią nors rinkiminę sumaištį, priskaldyti visokių partijėlių, padaryti mišrainę, iš kurios gal išgraibysime kokį kauliuką… gal dar išliksime valdžioje, tokią mišrainę sukėlę. Viskas yra dėl valdžios, o valdžia dėl pinigų.
 
Valdantieji po prezidento, jau net nebesuskaičiuoju kelinto išsakyto susisiekimo ministro sukritikavimo ir deklaravimo, kad apie 20 žmonių J. Narkevičius yra įdarbinęs susisiekimo sektoriuje, suaktyvino naratyvą, kad šalies vadovas yra kažkokios jėgos klaidinamas.
 
Ateini į valdžią ir naudojiesi… Kaip kažkada pokolonijinėje Afrikoje, ateina nauja demokratinė valdžia ir genties vadas išdalina postus savo chebrai ir visi kiti tarnauja ir moka pinigus tai chebrai. Mes matome Afriką Lietuvoje: atėjo viena gentis į valdžią ir iškart dalina saviškiams postus. Bet kodėl mes turime taip nusmukti? Todėl, kad kitaip nebus daugumos. Bet ir kas, jei nebus tos tavo daugumos. Oi, tada aš neturėsiu valdžios. Na ir kas, jei tu neturėsi valdžios? Oi, tada man bus labai blogai. Na ir kas, jei tau blogai, gal kitiems nebus taip blogai, gal tau dingus nebus jokios nelaimės?…
 
Viskas persukta priešinga kryptimi…Pasitikrink, ar tikrai žmonės labai nusimins, jeigu ši Vyriausybė, kuri kai kada ir neblogai dirba, neturės absoliučiai garantuotos Seimo paramos kiekvienu klausimu. Toks kelias yra į niekur, toks kelias veda į duobę.
 
O jūs sutiktumėte su prezidentu Gitanu Nausėda, kad rinkėjai tai galiausiai įvertins patys. Projektuokime, kad J. Narkevičius nebus paleistas ir esama situacija tęsis likusius metus. Ar visuomenė sugebės įvertinti tokį valdančiųjų gestą?
 
Visuomenė gali pasakyti ir taip – o kodėl jūs leidote? Visi tie, kurie leido, pasakys, o mes neturėjome įgaliojimų, mes buvome bejėgiai šioje situacijoje. Tai jų žmonės kalti, kada balsavo. Jūs patikėjote gražiais žodžiais ir pažadais, kad štai ateina tie, kurie dar valdžioje nebuvę – ir dabar viskas bus kitaip – nors jie buvę ir prisidirbę. Ateina ir pasirodo, kad nėra viskas kitaip, viskas yra taip pat. Žmonės nesukyla protestuoti: mus apgavo…. Žinoma, tu pats kaltas, jeigu tave apgavo, bet tu turi norėti taisyti klaidą. Bet, jeigu tu net nenori taisyti savo klaidos, šiuo atveju tai yra rinkėjas… Jeigu mane ragina taisyti klaidą tas, kuris pralaimėjo, tai jis dabar, suprask, nori atsilošti. Tai todėl jo neklausykime. Bet tu turi savo protu pasverti. O gal jis ir teisingai sako. Ne, jis nori tave suklaidinti. Bet jei tu ko nors vertas, tai tavęs nesuklaidins. Pats palyginsi, ko buvo siekiama ir kas buvo padaryta…
 
Dėl rinkimų kartelės kilo sumaištis. Valdantieji cituodami paskirus EP rezoliucijų punktus sako, kad tikrą demokratiją turėsime tik nuleidę kartelę iki 3 procentų. Savo ruožtu prezidentas ir politologai kelia kitus aspektus. Kad negalima keisti žaidimo taisyklių iki rinkimų likus mažiau nei metams. Tą patį skelbia ir ta pati valdančiųjų cituojama Venecijos komisija. Iki Seimo rinkimų neliko nė metų. Kaip visa tai regite?
Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Aš manau, kad buvo labai simptomiškas prezidento Adamkaus pasisakymas: jeigu net Adamkus pasigedo generolo Plechavičiaus. Tai nebūtų atėję į galvą… Tai reiškia, kad ribos jau peržengtos, jeigu Adamkus turėjo taip reaguoti…
 
Situacija, žodžiu, ekstraordinari…
 
Ekstraordinari… Žinoma, negali raginti, kad kokios nors organizacijos imtųsi veiksmų… Bet pilietinė visuomenė, jeigu ji pabustų, jeigu ateitų prie Vyriausybės bent tūkstantis žmonių, aš nekalbu apie šimtą tūkstančių, į Vingio parką ar kur nors ir pasakytų – baikite. Taip, kaip ta mergaitė, Greta Thunberg. Ji nepasakė: baikite, ji pasakė: kaip jums ne gėda. Kas mūsų visiems politikams pasakys, kaip jiems ne gėda?
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:15

Laisvės gynėjų rikiuotė Laisvės gynėjų galerijoje Seime. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Sekmadienį, Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, Laisvės gynėjai tradiciškai susirinko Seime.
 
Vidudienį jie stojo į iškilmingą rikiuotę Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje. Juos sveikino pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Valdemaras Rupšys.
 
Vėliau Kovo 11-osios Akto salėje surengtas Laisvės gynėjų susitikimas.
 
Renginiui pirmininkavo buvę Lietuvos šaulių sąjungos vadai, parlamento gynėjai: Gediminas Jankus, Rimvydas Mintautas, Lietuvos šaulių sąjungos V. Putvinskio klubo prezidentas Stasys Ignatavičius.
 
Susitikimo dalyvius sveikino Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, kunigas Robertas Grigas susitikimo dalyvius pakvietė bendrai maldai.
Laisvės gynėjams sveikinimo žodžius tarė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas V. Landsbergis, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Raimundas Vaikšnoras. policijos generalinis komisaras generolas Renatas Požėla, Muitinės departamento atstovas Vitas Volungevičius, ukrainiečių Laisvės gynėjų atstovas Jurijus Katrychas, Rygos Marupės barikadų statytojų vadovas Janis Ozolas.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 17:50

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

FB puslapiuose išsivystė, mano nuomone, nesveika polemika dėl Neužmirštuolės (gėlės), kaip simbolio, vartojimo, paminint Sausio 13-ąją. Neva jos vartojimas gręsia įprastinių valstybinių simbolių išstūmimu. Parašiau komentarų ir aš ta tema. Jų esmė tokia.

Tie, kurie smerkia Neužmirštuolę atlape tarsi svetimą simbolį, matyt, Sausio 13 dieną nebuvo nei prie TV bokšto, nei prie Seimo rūmų. Tiems, kurie buvo, ta diena asocijuojasi visų pirma su sužeistųjų skausmais, žūtimis ir mirtimis, po to – su laidotuvėmis. Visa kita – greičiau Dievo apvaizdos, o ne Tautos, ne Trispalvės nuopelnas. Galėjo viskas pasibaigti, kaip Baku 1990 metų sausį. Ne be reikalo kunigas Robertas Grigas suteikė prie Seimo rūmų susirinkusiems galbūt priešmirtinį visuotinį nuodėmių išrišimą.

Neužmirštuolė

Sausio 13 – valstybinė šventė, tik reikia matyti ir pabrėžti tą didžiulį jos skirtumą nuo Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir panašių švenčių prasmės, kuriose Neužmirštuolė tikrai keistai atrodytų.

Nežinau, iš kur į Lietuvą atkeliavo gana dažnas reiškinys – ant mirusiųjų kapo sodinti neužmirštuoles. Bet Neužmirštuolė lietuviui – tikrai mirusiųjų atminimo simbolis, ir jis visai nereiškia valstybinių simbolių išstūmimą. Minint Sausio 13-ąją šalia Neužmirštuolės juk niekas nedraudžia vartoti ir valstybinius simbolius.

2020.01.12; 06:00

Bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Šeštadienį Vilniuje tradiciniu tarptautiniu pagarbos bėgimu „Gyvybės ir mirties keliu“ pagerbtas žuvusiųjų už Lietuvos laisvę 1991 m. atminimas.
 
1991-ųjų sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto, Lietuvos radijo ir televizijos pastato žuvo Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, vėliau nuo sužeidimų mirė Vytautas Koncevičius ir Stasys Mačiulskas.
 
Prieš bėgimą jo organizatoriai ir svečiai padėjo gėlių prie žuvusiųjų Laisvės gynėjų kapų. Bėgimo pabaigoje padėta gėlių prie Vilniaus televizijos bokšto memorialinės sienos.
 
29-asis pagarbos bėgimas prasidėjo nuo žuvusiųjų poilsio vietos Antakalnio kapinėse ir nusidriekė Vilniaus gatvėmis iki televizijos bokšto.
Šis 9 kilometrų pagarbos bėgimas – ne varžybos, jame nugalėtojai ir prizininkai neišaiškinami.
 
Kasmet šį maršrutą Vilniaus gatvėmis įveikia įvairių institucijų, organizacijų, švietimo įstaigų ar sporto klubų bėgikai iš Lietuvos ir užsienio: kariai, policininkai, ugniagesiai, pasieniečiai, prokurorai, šauliai, skautai, moksleiviai ir studentai, senjorai, sportininkai, profesionalai ir mėgėjai.
 
Tradiciniame bėgime „Gyvybės ir mirties keliu“ Laisvės gynėjus šeštadienį pagerbė ir Lietuvos diplomatai bei Lietuvoje reziduojančio užsienio valstybių diplomatinio korpuso nariai.
 
Bėgime kartu su Užsienio reikalų ministerijos darbuotojais dalyvavo Airijos, Izraelio, Japonijos, JAV, Jungtinės Karalystės, Kanados, Moldovos, Prancūzijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Vengrijos diplomatinių atstovybių, Europos lyčių lygybės instituto Lietuvoje atstovai.
 
Pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ žinomas ir tarp NATO valstybių bei šalių partnerių karių.
 
Laisvės gynėjų atminimui skirti bėgimo renginiai, kuriuos organizavo Lietuvos atstovybės užsienyje ir lietuvių bendruomenės, šiemet taip pat vyko Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Nyderlanduose, Suomijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse.
 
Kiekvienais metais sausio mėnesį vykstantis bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ pirmą kartą surengtas 1992 metais, minint pirmąsias Sausio 13-osios metines.
 
Bėgimą Vilniuje organizuoja Lietuvos bėgimo mėgėjų asociacija kartu su Krašto apsaugos ministerija ir Lietuvos kariuomene.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.12; 00:03

Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Vakar per 1863-64 metų sukilėlių palaidojimo ceremoniją iš prezidentų lūpų Vilniaus Arkikatedroje ne kartą nuskambėjo sukilėlių šūkis „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Lietuvos Prezidentas juo užbaigė savo kalbą. Lenkijos vadovas jį pasakė skirtingomis kalbomis. „Tokį šūkį, užrašytą ant vėliavų ir giliai širdyse, nešiojo visi mūsų didvyriai sukilėliai“, – sakė Andrzejus Duda.

Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Linas Grušas, vadovavęs ypatingoms Mišioms, savo pamoksle taip pat pažymėjo, kad sukilėliai žuvo už mūsų ir jūsų laisvę.

Visa perlaidojimo ceremonija, mano nuomone, įvyko be priekaištų, Lietuva nepasišiukšlino, tik oras nebuvo palankus.

Neabejoju, kad renginys turės bent jau emocinį poveikį ne tik regiono valstybėms. Tokių renginių Europa seniai neregėjo.

Šiek tiek nustebino nuo organizatorių ceremonijoje nepriklausanti baltarusiškų tautinių (ne Aleksandro Lukašenkos) vėliavų gausa, vos ne viršijanti lietuvių bei lenkų, nekalbant jau apie ukrainiečių, kurių skaičius Lietuvoje vis didėja.

1863–1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių laidojimo ceremonija Vilniuje. Tautinės Baltarusijos vėliavos. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Apie Baltarusijos tautinę opoziciją jau senokai nebuvo girdėti nei Europos Sąjungoje nei, juo labiau, Baltarusijoje. Nelabai natūraliai atrodė ta vėliavų gausa. Jei demokratinėje Lietuvoje susirinktų tiek baltarusių patriotų, kiek jų vėliavų buvo, konferencijose padėčiai Baltarusijoje aptarinti ir pagalbos prašyti iš Vakarų pasaulio, galėčiau suprasti. O dabar visokios mintys lenda į galvą, kas užsakovas.

Klausydamasis oficialių kalbų iš tiesų įspūdingame renginyje palaidojant prieš 150 metų žuvusius už išsivadavimą iš blogio imperijos su šūkiu „Už jūsų ir mūsų laisvę“ nejučia prisiminiau dvikalbį plakatą šimtatūkstantiniame Sąjūdžio mitinge Vilniaus Vingio parke (dabar – Nacionalinio muziejaus eksponatas) 1988 metais.

Tame plakate buvo užrašyta: UŽ JŪSŲ IR MŪSŲ LAISVĘ – ЗА НАШУ И ВАШУ СВОБОДУ ! 

Pamenu, abejojau, ar pavartoti šūkį ir rusų kalba. Nutariau padėti visų SSSR „respublikų“ gyventojams, ir ne tik, susigaudyti, kas vyksta Lietuvoje, jei vien tik vaizdinė informacija juos pasiektų.

Istorija beveik pasikartojo. Po 1988 metų Sąjūdžio mitingo „Už jūsų ir mūsų laisvę“ buvo Sausio 13. Tik, skirtingai nuo nužudytų 1863-1864 metais, 1991 m. sausio 13 d. nužudytos aukos „atsipirko“ gana greitai.

Dėkokime už tai Dievui.

2019.11.23; 06:30