2018-iesiems baigiantis dera prisiminti ir pagerbti Punsko ir Seinų krašto savanorius, kurie kovojo už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Jie per 100 metų buvo savo tėvynainių beveik užmiršti.

Kryžius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1918-ųjų lapkričio 15 d. Punsko parapijos gyventojų mitingo metu buvo įkurtas lietuviškas valsčius. Besikuriančiai Lietuvos kariuomenei žmonės aukodavo maistą, pinigus, jaunimas stojo į savanorių ir šaulių gretas. Juos surašinėjo pirmas Punsko valsčiaus viršaitis Petras Pacenka. Pasak chorvedžio Kosto Cibulsko, per trumpą laiką į savanorius užsirašė per 150 jaunuolių; daugiausia iš Vaitakiemio, Kampuočių, Trakiškių, Vaičiuliškių ir kitų kaimų.

Savanoriai turėjo pasirašyti tokio turinio pareiškimą:
„Aš čia pasirašęs … kilęs iš … apskričio … valsčiaus … kaimo, gimęs … mėnesio … d. … metų, kaip pilnateisis Lietuvos pilietis, su žinia savo tėvų, niekieno neverčiamas, stoju į Krašto Apsaugos … pulką ir pasižadu, nesigailėdamas savo sveikatos, nė gyvasties, ginti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Pasižadu šventai pildyti visas piliečio kareivio priedermes, dedamas ant manęs, laikinųjų valstybės įsakymų, ginant per šiuos pasižadėtus metus laisvę ir Tėvynę.“

1918 m. gruodžio 29 d. buvo paskelbtas atsišaukimas į tautą, kviečiantis ginti Lietuvos laisvę. Savanoriams buvo pažadėtas išlaikymas, 100 markių algos per mėnesį (savanorių išlaikytiniams – po 50 markių), žemės nuosavybė.

Ne dėl privilegijų ar asmeninės naudos į savanorių gretas stojo šio krašto jaunimas. Tik nedaugelis jų, tie, kurie vėliau pasiliko gyventi Lietuvoje, galėjo gauti savanorio statusą, žinoma, jeigu tenkino keletą reikalavimų: įstojo į kariuomenę iki privalomo šaukimo, tarnavo ne mažiau negu 6 mėn., nepadarė nusikaltimų, nedezertyravo ir pan.

Daugelis mūsų krašto savanorių sugrįžo į savo gimtinę. Jie, kaip asmenys, gyvenantys ne Lietuvos teritorijoje, nebuvo Lietuvos pripažinti savanoriais ir negalėjo gauti savanorio statuso. Vietoj orderių už nuopelnus ar žemės nuosavybės jų laukė mirtis, persekiojimai ir kalėjimas, o galiausiai užmarštis.

Nagrinėjant mūsų krašto savanorius ir jų likimus, galima juos suskirstyti į kelias grupes:

1.    ŽUVO KOVOSE

2.    BUVO SUŠAUDYTI

3.    BUVO PERSEKIOJAMI

4.    PASILIKO GYVENTI LIETUVOJE

1. Vienas iš tų, kurie žuvo kovose už Tėvynę, buvo Motiejus Aleksa iš Žvikelių. 1919 m. rudenį jis traukėsi su daliniu į Lazdijus. Seinų miesto pakraštyje Motiejų pakirto priešo kulka. Palaidotas slapta naktį Seinų kapinėse. Artimiausia šeima dėl baimės laidotuvėse nedalyvavo.

2. Vienas iš sušaudytųjų buvo Jonas Murauskas iš Vaitakiemio. Jis, kaip ir kiti jaunuoliai, stojo į savanorių gretas 1918-ųjų pabaigoje. Nežinoma, kokiame dalinyje tarnavo, kur kovojo. Pasak Suvalkuose gyvenančio Juozo Vaznelio, Murauskas, ištarnavęs 2 metus Lietuvos savanorių gretose, grįžo į savo gimtinę. Čia buvo lenkų areštuotas. Byloje prieš jį liudijo dvi pagyvenusios šio krašto lenkės. Murauskui karo teismas skyrė mirties bausmę. Punsko klebonas Motiejus Simonaitis bandė užtarti jaunuolį, bet veltui. Kunigui leista išklausyti pasmerktojo išpažinties. Tą pačią dieną, dalyvaujant miestelio gyventojams (jie buvo prievarta į šią vietą suvaryti), Murauskas sušaudytas. Kitą dieną buvo palaidotas Punsko parapijos senosiose kapinėse.

Taip pasakojo prie kapinių tuomet gyvenusi Petronėlė Durtonaitė-Jakimavičienė. Šią istoriją jai buvo papasakoję tėvai. Nors neišliko kapo žymių, savanorio palaidojimo vietą nesunku buvo rasti. Iš archyvinių šaltinių žinome, kad savanoris Jonas Murauskas gimė apie 1897 metus Vaitakiemyje, Adomo ir Rožės (Gelažiūtės) Murauskų šeimoje. Vedė Rožę Rudžiūtę (santuokos aktas nėra išlikęs). Vaikų turbūt neturėjo. Į savanorius stojo 1918 m. Namo sugrįžo 1920 m. rudenį. Buvo suimtas ir nuteistas mirčiai. Sušaudytas 1920 m. lapkričio 20 d.

Punsko bažnyčios mirimų knygoje įrašyta:
1. Eilinis įrašo numeris – 156.
2. Vardas ir pavardė – Jonas Murauskas.
3. Socialinis luomas, gyvenamoji vieta – darbininkas, Punskas.
4. Gimimo vieta, data arba amžius – Vaitakiemis, 25 metų.
5. Tėvų vardai – Adomas ir Rožė Gelažiūtė.
6. Mirties vieta – Punskas.
7, 8, 9. Mirties data – 20 lapkričio 1920.
10. Mirties priežastis – užšovė priešų kareiviai.
11. Palaidojimo data ir vieta – 21 lapkričio, Trakiškiai.
12. Įregistravimo data – 21 lapkričio.
13. Pranešė – Aleksandras Baliūnas, 30 metų.
14. Įrašo autorius – kun. M. Simonaitis.
15. Pastabos – liko pati Rožė Rudžiūtė.

Tikėtina, kad kun. Motiejus Simonaitis knygoje klaidingai įrašė savanorio palaidojimo vietą. Tuo metu jau nebebuvo laidojama Punsko senosiose kapinėse, tik Trakiškių kapinėse (dabar naujosios Punsko kapinės).

Daug dešimtmečių apie šį įvykį nebuvo galima prabilti, nebent tik tarp artimųjų, todėl Jonas Murauskas buvo net saviškių užmirštas. Šiais laikais pirmas apie Joną Murauską prabilo Juozas Vaznelis. Jis pasirūpino, kad Punsko senosiose kapinėse būtų pastatytas atminimo kryžius. Kryžių 2015 m. lapkričio 21 d. pašventino kun. Marius Talutis.

3. Tarp persekiojamųjų buvo Dominykas Kuosa iš Vaitakiemio. Jis kartu su Petru Jurkiūnu ir kitais savo kaimo jaunuoliais stojo į Lietuvos savanorius. Tris mėnesius tarnavo Suvalkų lietuvių dalinyje, kurio kareivinės buvo dabartinėje Hameršmito gatvėje. Lietuvių daliniui vadovavo karininkas Giedrys. Vėliau šis dalinys pasitraukė į Seinus. 1919 m. Dominykas dalyvavo kovose dėl Seinų. Tų pačių metų rugpjūtį pasitraukė į Vieštartų kaimą netoli dabartinės valstybinės sienos. Po metų, gavęs kapralo laipsnį, jis grįžo į Vaitakiemį, kur agitavo jaunimą stoti į šaulių organizaciją. Į ją užsirašė daug Trakiškių, Valinčių, Kampuočių ir Vaitakiemio kaimų jaunimo.

Dominyko vadovaujama šaulių kuopa dalyvavo susirėmimuose su lenkais.
Už savo veiklą buvo lenkų areštuotas. Aštuonis mėnesius kalėjo Suvalkų kalėjime. 1926 m. vėl atsidūrė kalėjime, nes jį įskundė gimtojo kaimo gyventojas.

4. Vienas iš tų, kurie pasiliko gyventi Lietuvoje, buvo Petras Jurkiūnas iš Vaitakiemio kaimo. Į Lietuvos savanorių gretas stojo 1919 m. sausio 9 d. Tarnavo 1-ojo pėstininkų Gedimino pulko 2-ojoje kulkosvaidžių kuopoje. Vėliau buvo šio pulko 5-osios kuopos vadas. Pasižymėjo kovose su bolševikais ties Zarasais. Už narsą buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Kryžiumi „Už tėvynę“. Pristatymo apdovanojimui dokumente aprašomas Petro Jurkiūno žygdarbis: „1919 metų gegužės 31 dieną mūšiuose ties Kaniūkų kaimu, priešui apsupus visą pulką ir visiems panikoje bebėgant, iš mūšio lauko atnešė keturis kulkosvaidžių kaspinus, ten paliktus kulkosvaidininkų. Be to, žygio metu su kitais kareiviais drąsiai atliko žvalgybą.“

Baigęs tarnybą savanorių gretose, Petras Jurkiūnas apsigyveno Zovadoje netoli valstybinės sienos (Lietuvos pusėje). Čia jis įstojo į Lietuvos policiją. Kaip savanoris, Mockų kaime gavo 8 ha žemės. 1930 metais už nuopelnus kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės Petrui buvo suteiktas savanorio statusas bei įteiktas Savanorio medalis.

Informacijos šaltinis – punskas.pl

2018.01.02; 08:00

Sausio 12 d., ketvirtadienis 12 val. Iškilminga Laisvės gynėjų rikiuotė Lietuvos laisvės gynėjų galerijoje*

13.30–16.20 val. Laisvės gynėjų susitikimas Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje*

17–22 val. Atvirų durų valandos Lietuvos Respublikos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai) Atidarytas Seimo Sausio 13-osios memorialas

17.30 val. Atminimo laužų uždegimo ceremonija prie Vilniaus televizijos bokšto

18 val. Poezijos ir muzikos valanda „Nerimo mintys“ Vilniaus televizijos bokšte 18 val. Sausio 13-osios memorialo iškilmingas atidarymas ir atminimo laužų uždegimas prie Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos pastato

19–19.30 val. Atminimo laužų uždegimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje

19.30 val. Sąjūdžio valanda Nepriklausomybės aikštėje

20 val. Koncertas „In memoriam“ Šv. Jonų bažnyčioje

20.30 val. Tradicinis Parlamento gynėjų susitikimas Vilniaus įgulos karininkų ramovėje

Sausio 13 d., penktadienis 8 val. Pilietinė akcija „Atmintis gyva, nes liudija“. Kiekviename lange uždegamos žvakutės

9 val. Gėlių padėjimo ceremonija prie Kovo 11-ajai skirto paminklo „Žinia“ Nepriklausomybės aikštėje 10 val. Iškilmingas Laisvės gynėjų dienos minėjimas ir Laisvės premijų įteikimo ceremonija Lietuvos Respublikos Seimo Kovo 11-osios Akto salėje*

12 val. Valstybės vėliavos pakėlimo ceremonija Nepriklausomybės aikštėje

12.30–14.30 val. Atvirų durų valandos Seimo Lietuvos laisvės gynėjų ir Vitražo galerijose (Seimo I rūmai) Atidarytas Seimo Sausio 13-osios memorialas

13.30 val. Žuvusiųjų pagerbimo ceremonija Antakalnio kapinėse Lietuvos kariuomenės krašto apsaugos savanorių pajėgų karių pagarba Laisvės gynėjams, palaidotiems Alytaus, Kauno, Kėdainių, Marijampolės, Rokiškio, Vilniaus kapinėse

15 val. Lietuvos Respublikos Seimo vadovybės ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės susitikimas su žuvusiųjų artimaisiais ir nukentėjusiais nuo Sovietų Sąjungos agresijos 1991 metais Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje* (dalyvauja asmenys, gavę kvietimus į 2017 metų Laisvės gynėjų dienos minėjimą)

17.30 val. Šv. Mišios Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Sausio 14 d., šeštadienis 12–13.30 val. XXVI tradicinis tarptautinis pagarbos bėgimas „Gyvybės ir mirties keliu“ (Antakalnio kapinės-Televizijos bokštas)

12 val. Nukentėjusiųjų nuo sovietų agresijos susitikimas Vilniaus televizijos bokšte * – su kvietimais PARODOS IR EKSPOZICIJOS

2017 m. sausio 9–31 d. Fotografijų parodos, skirtos Laisvės gynėjų dienai atminti, eksponavimas Seimo Vitražo galerijoje

Parodos lankymas: sausio 12 d. nuo 17 val. iki 22 d.; sausio 13 d. nuo 12.30 val. iki 14.30 val.; sausio 20, 27 d. nuo 11 val. iki 15 val.

Fotografijų parodos, skirtos Laisvės premijų laureatams, eksponavimas Vitražo galerijoje

Parodos lankymas: sausio 12 d. nuo 17 val. iki 22 d.; sausio 13 d. nuo 12.30 val. iki 14.30 val.; sausio 20, 27 d. nuo 11 val. iki 15 val.

Fotografijų parodos „Laisvės gynimas Lietuvoje 1991 m. sausyje“ eksponavimas Seimo II rūmų galerijoje

Parodos lankymas: iki sausio 30 d. kasdien 8–17 val. Fotografijų parodos „Laisvės gynimas 1990–1991 metais“ eksponavimas Seimo III rūmų parodų galerijoje* * – su kvietimais Sausio 10–31 d. Kilnojamosios parodos „Kalbančios barikados“ eksponavimas ir lankymas Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atriume (3 a.).

Paroda lankoma nuo 8 val. iki 21 val. – pirmadieniais-penktadie-niais; nuo 10 val. iki 18 val. – šeštadieniais-sekmadieniais.

Sausio 12 d., ketvirtadienis 10–18 val. – Atvirų durų diena Genocido aukų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejinės ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankymas (Baltasis dvarelis, Žirmūnų g. 1N) Koplyčios-kolumbariumo lankymas (Žirmūnų g. 1F)

Genocido aukų muziejaus Konferencijų salėje – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ darbų paroda

Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kilnojamoji paroda „Lietuvos kariuomenės karininkai – ginkluotos rezistencijos dalyviai 1944–1946 m.“ Edukacinių užduočių atlikimas (Oficina, Žirmūnų g. 1F) Vilniaus televizijos bokšte – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“

Sausio 13 d. skirtų maketų bei kitų darbų paroda** (Sausio 13-osios g. 10)

Sausio 13 d., penktadienis 10–18 val. – Atvirų durų diena Genocido aukų muziejaus ekspozicijų (Aukų g. 2A) ir Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso muziejinės ekspozicijos „Tuskulėnų dvaro paslaptys“ lankymas (Baltasis dvarelis, Žirmūnų g. 1N)

Koplyčios-kolumbariumo lankymas (Žirmūnų g. 1F)

Genocido aukų muziejaus Konferencijų salėje – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“ darbų paroda Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus kilnojamoji paroda „Lietuvos kariuomenės karininkai – ginkluotos rezistencijos dalyviai 1944–1946 m.“

15 val. – rež. Vytauto Damaševičiaus dokumentinio filmo „Barikadų vaikai“ (1991 m., 10 min.) rodymas

15.10 val. – rež. Sauliaus Beržinio dokumentinio filmo „Lietuviški kino dienoraščiai“ (1991 m., 58 min.) rodymas (Oficina, Žirmūnų g. 1F) Vilniaus televizijos bokšte – nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija“.

2017..01.11; 05:05

Krašto apsaugos ministerija parengė ir spalio 28 d. visuomenei pristatė jau trečiąjį leidinį pilietinio pasipriešinimo tematika po 2014 m. Rusijos pradėtos agresijos prieš Ukrainą.

Pirmieji du leidiniai šia tema buvo skirti nesmurtinės gynybos tematikai ir praktinėms rekomendacijoms bei patarimams dėl veiksmų ekstremalių situacijų metu ar prasidėjus karui. 

„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“
„Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“

Naujajame leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pabrėžiama ankstesniuose leidiniuose neaprėpta itin svarbi tema – aktyvus piliečių, atsidūrusių agresoriaus okupuotoje teritorijoje, pasipriešinimas.

„Matydami didelį visuomenės susidomėjimą ir norą aktyviai prisidėti prie šalies gynybos, esame įsipareigoję tęsti tolesnį visuomenės supažindinimą su galimybėmis aktyviai priešintis potencialiam agresoriui bei būdais, kaip išgyventi karo sąlygomis. Naujasis leidinys atspindi šį mūsų įsipareigojimą, kurį davėme mūsų visuomenei dar pristatydami pirmuosius leidinius pilietinio pasipriešinimo tema“, – sakė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.

Knygelę Krašto apsaugos ministerijoje pristatė ministras J. Olekas drauge su leidinio atsakinguoju redaktoriumi Krašto apsaugos ministerijos Tarptautinių ryšių ir operacijų departamento direktoriumi dr. Karoliu Aleksa ir vienu iš jos rengėjų Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Informacinių operacijų skyriaus viršininku majoru Linu Idzeliu.

Naujajame leidinyje aptariami galimi potencialaus agresoriaus veikimo būdai, pateikiami argumentai, kokiems potencialaus agresoriaus veiksmams reikia būti pasiruošus.

Skaitytojai čia taip pat galės susipažinti su dalyvavimo šalies ginkluotoje gynyboje principais renkantis tiesioginę ginkluotą kovą, o taip pat ir kitais pasipriešinimo būdais, kai kovojama ne tiesiogiai ginklu, kt. Ypač daug dėmesio knygelėje skirta išgyvenimo temai.

Knygelės autoriai pabrėžia, kad joje pateikti patarimai, pvz., dėl išgyvenimo, yra naudingi visiems šalies gyventojams net ir taikos metu.

Leidinys parengtas bendradarbiaujant su Lietuvos kariuomene ir Lietuvos šaulių sąjunga.

Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Taip ginklavosi senovės lietuvių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Naujoji knygelė išleista 30 000 egz. tiražu. Kaip ir ankstesnių leidinių didžiausia naujojo leidinio tiražo dalis bus perduota platinimui Krašto apsaugos savanorių pajėgų Karo prievolės komplektavimo skyriams ir poskyriams, po keletą jos vienetų gaus visų bendrojo ir profesinio ugdymo įstaigos, viešosios ir aukštųjų mokyklų bei kolegijų bibliotekos, savivaldybės. Taip pat parengta ir elektroninė leidinio versija.

Knygelės „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ pristatymas surengtas Krašto apsaugos ministerijos Juodojoje salėje penktadienį, spalio 28 d., 13.00 val.

Informacijos šaltinis – Krašto apsaugos ministerija.

2016.10.28; 14:07

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė įstatymus, kurie užtikrins pastovų šaukimą į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą ir įtvirtins mišrios kariuomenės modelį.    

Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo, Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo bei Karo prievolės įstatymų pataisos Prezidentės iniciatyva parengtos pritarus Valstybės gynimo tarybai (VGT). 

Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos kariuomenė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

 Prezidentės vadovaujama VGT yra nutarusi, kad į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą kiekvienais metais būtina pašaukti po 3500–4000 karių. Praėjusiais metais atnaujinus privalomąją karo tarnybą visi pirmieji 3 tūkstančiai pirmųjų šauktinių buvo savanoriai.

Tarnybą atlikę kariai jau išleidžiami į atsargą, o į jų vietą stoja nauji šauktiniai. Šiuo metu ryžtą tarnauti Tėvynei yra išreiškę daugiau kaip 3800 jaunuolių.    

Įstatymų pataisos leis greičiau užpildyti reguliarias karines pajėgas ir suformuoti reikalingą parengtąjį karių rezervą.

Privalomas šaukimas į pradinę karo tarnybą, mišrus kariuomenės modelis, kai kariuomenę sudaro profesionalai ir šauktiniai, sukuria glaudesnį visuomenės ir kariuomenės ryšį. Jis padeda geriau suprasti pasirengimo visuotinei gynybai, kaip efektyviausio atgrasymo, būtinumą. 

Visuomenės apklausos rodo, kad nuolatinį privalomą šaukimą į kariuomenę palaiko 68 proc. apklaustųjų, o 75 proc. pritaria artimo žmogaus sprendimui savanoriškai atlikti pradinę karo tarnybą.

Įstatymų pataisos įsigalios nuo šių metų rugsėjo 1 dienos.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Vytauto Vsocko (Slaptai.lt) nuotr.

2016.06.22; 07:40

Lietuva turi naują kariuomenės vadą. Juo tapo generolas majoras Jonas Vytautas Žukas.

Valstybės pasirinkimas – teisingas. Tikiu šio karininko patriotiškumu, profesionalumu, darbštumu. Neabejoju, jog šis karininkas ne tik stengsis sukurti stiprią kariuomenę, bet ir puikiai žino, kaip kuriamos stiprios kariuomenės.

Teisingas pasirinkimas

Šių eilučių autorius penkerius metus, nuo 1998 iki 2003-ųjų, leido specializuotą karinį priedą „Vardan Lietuvos“. Taigi savo akimis ne sykį matė, kaip tuometinis pulkininkas J.V.Žukas profesionaliai vadovaudavo motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis Vilkas“ pratyboms. O kiek būta pokalbių, kurie gulė į karinį priedą kaip išskirtiniai J.V.Žuko interviu?! 

Continue reading „Sekmadieniniai pamąstymai. Lietuvos kariuomenės fenomenas“

Pirmą kartą Turgelių vidurinėje mokykloje lankiausi jau senokai – švenčiant Vasario 16-osios 90-metį. Tada parsivežiau gerų įspūdžių. Buvo daug dainų, šokių ir kalbų. Džiaugėmės, kad labai gražioje, neseniai pastatytoje mokykloje galėjome kalbėti lietuviškai, švęsti visiems lietuviams brangią Nepriklausomybės šventę. Juk Turgeliai 1920-1939 m. buvo lenkų valdžioje, ir šio krašto lietuviai laisvi tapo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Antrą kartą šioje mokykloje buvau vakar, birželio 28 dieną. Atvažiavau su keliais Tautininkų sąjungos aktyvistais į jaunųjų šaulių stovyklos atidarymą.

Visi mes turime auklėti savo vaikus taip, kad jie mylėtų savo Tėvynę, stropiai rengtūsi ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, laikytūsi Lietuvos Respublikos įstatymų, rūpintūsi valstybės gerove ir dirbtų jos labui, visur ir visada elgtūsi taip, kaip dera doram Lietuvos piliečiui. Šiuos iškilmingus žodžius parašiau neatsitiktinai: juos girdėjau mokyklos salėje, kai prisiekė jaunieji šauliai , kai juos sveikino pedagogai, kariškiai, profesoriai, politikai, net Seimo narys (visus juos matote nuotraukose).

Tokie renginiai, tokios stovyklos – gera neretai niekinamo, pašiepiamo patriotizmo, Tėvynės meilės mokykla. Reikia tikėtis, kad šie jaunieji šauliai ateityje laimės ieškos pirmiausia savo Tėvynėje, bus pirmiausia Lietuvos, ne pasaulio piliečiai.

Kalbėjausi su Eimantu Tamulynu, Šalčininkų 11-os šaulių kuopos vadovu, kuris yra ir šios jaunųjų šaulių stovyklos vadovas.

Į Turgelių mokyklą susirinko šimtas vaikinų ir merginų (norinčių buvo žymiai daugiau, bet galimybės ribotos). Jauniausiam  – aštuoneri, daugeliui – penkiolika šešiolika metų, yra ir buvusių moksleivių, kurie dabar jau rikiuotės šauliai, tarnauja kariuomenėje, policijoje. Jie geri pagalbininkai auklėjant, mokant pačius jaunuosius. Iš kokių mokyklų šie vaikai? Iš Kalesninkų, Eišiškių, Poškonių, Dieveniškių, Turgelių, Šalčininkų. 11-ai šaulių kuopai priklauso Vilniaus rajono Marijampolio būrys. Marijampolio mokykloje irgi yra šaulių. Yra vaikų ir iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos.

E.Tamulynas sakė, kad jaunųjų šaulių stovyklos Šalčininkų rajone kasmet rengiamos vis kitose vietovėse. Jau buvo Poškonyse, Dieveniškėse, Eišiškėse, Kalesninkuose. Šįmet – Turgeliuose, „tarp siūruojančių pušų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės“  (citata iš Turgelių vidurinės mokyklos himno).

Visa  šimtinė moksleivių jau suskirstyta į būrius – pagal jėgas, pagal pomėgius ir polinkius. Stovyklos atidarymo diena pasitaikė lietinga, todėl teko keisti darbotvarkę, kai ką atidėti kitai dienai. Ketinta iškilmingai, su vėliavomis (kurias padovanojo Ryto draugija) eiti į Turgelių bažnyčią, paskui – ant Turgelių piliakalnio. Ten turėjo vykti stovyklos atidarymo renginiai.

Ne bėda. Kai oras bus palankesnis, jaunieji šauliai įvykdys užsibrėžtus tikslus: sportuos, dainuos, mokysis kariškų dalykų, susipažins su gražiomis Šalčios žemės apylinkėmis.  

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.29

petrusevicius_algirdas

Klonio gatvės drama baigėsi tragedija. Joje, gindami mažąją Deimantę nuo prievartos, dalyvavo daugybė padorių žmonių, tikrų Lietuvos piliečių.

Tačiau šituose įvykiuose beveik nesigirdėjo visuomeninių organizacijų balso, nesijautė jų konkrečios veiklos.

Kaip numiręs atrodė Kauno sąjūdis, nesigirdėjo politinių kalinių ir tremtinių organizacijų protestų, nors būtent jos turėjo jautriausiai reaguoti į neteisingumą, pridengtą įstatymo marška. Neatsiliepė į kvietimą prisidėti konkrečia veikla ir jaunimo organizacijos.

Continue reading „Savo pilietinę pareigą atliko tik savanoriai“

trylika_0

Iškilmingas 1990-1991 m. Lietuvos valstybės gynėjų minėjimas “Atmintis gyva”, surengtas LR Seimo Kovo 11-osios salėje 2012 m. sausio 12 d.

Kunigo Roberto Grigo maldos invokacija, pradedant minėjimą.

Gerasis Dieve,

Kuris leidai tautas ir įkvėpei joms laisvės troškimą, dėkojame Tau už didžią dovaną, mūsų globai, meilei ir apsaugai pavestą: už Lietuvą ir už lietuvių tautą.

Dėkojame Tau, Viešpatie, už lietuvių pavaulio grožį: už girias ir lygumas, už Nemuną ir neriją, už dangaus debesis ir žemės grumstą, kuriuose įsispaudė rami, žmoniška ir narsi mūsų protėvių siela.

Continue reading „Atmintis gyva“

sausiukas_1

Vaikinas gatvėje, paupyje, bandė platinti kažkokius lapelisu. Žaibiškai jį apspito jaunuolių minia ir kaip šapelį ėmė nešti. Toje minioje buvo ir Gintaras. Niekas to vaikino nemušė, paleido, kad nebūtų preteksto atsakomiesiems veiksmams.

Mes buvome netoli senojo Žvėryno tilto, kai nuo ten, kur televizijos bokštas, pasigirdo patrankų šūviai ir kulkosvaidžių kalenimas. Horizontas nušvisdavo tarsi sužaibavus. Atkreipiau dėmesį, kad po blykstelėjimo garsas iki mūsų atsirisdavo po kelių sekundžių. Dabar negaliu prisiminti – po to šaudymo ant Žvėryno tilto pasirodė šarvuočiai, sunkvežimiai su kareiviais, ar prieš tai. Kai jie riaumodami energingai suko į dešinę, Televizijos ir radijo komiteto link, mes stovėjome prie pat tilto. Vaikinai su vėliavom išsiverždavo į priekį, vienas vėliavos kotu net sudavė šarvuočiui per šoną. Minia šaukė, piktinosi. Važiavo ir greitosios pagalbos automobilis “Latvija”…. Ir po keliolikos minučių užvirė pekla ten, kur Televizija. Tratėjimas, griausmas, šviesos blyksniai. Aukščiausiosios Tarybos pusėn aukštai danguje iš ten kartais skriedavo šviečiančios kulkos, dangų grabaliojo prožektoriai.

Continue reading „Kraujas jau pralietas (iš mano dienoraščio – 1991 01 25)“

nemunaitis_1

Birželio 5 d. Nemunaityje buvo daug svečių iš Vilniaus, Kauno, Alytaus. Politikų, kunigų, karių, moksleivių (jie čia netrukus bus pristatyti). Prie dviaukščio medinio namo (deja, apleisto) buvo prisimintas įvykis, apie kurį partizanų vadas Adolfas Ramanauskas – Vanagas savo knygoje “Daugel krito sūnų”, skirtoje “mažytei dukrelei Auksutei, kurios irgi ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės”, rašo:

“Pamaldos baigėsi. Vyrai atliko išpažintį ir priėmė Švenčiausiąjį. Artinosi iškilmingos priesaikos priėmimas. Prieš altorių buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Kunigas pusbalsiu, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą.

Continue reading „Apie tuos, kurie mirę, bet amžinai gyvens“

Štai kad ir buvusio savanorio Rolando Banionio istorija. Kaip teigiama oficialiose išvadose, „jis1992-aisiais nusišovė savo namuose. Bet įtarimai, jog jam kažkas „padėjo“ atsisveikinti su šiuo pasauliu, neišsklaidyti iki šiol. Neoficiali versija tokia: R. Banionis aiškinosi, kokiomis sąlygomis mūsų kariuomenei iš Rusijos perkami ginklai – ne tik automatiniai ginklai, pistoletai, bet ir laivai, šarvuočiai. Buvę R. Banionio bendražygiai įsitikinę, jog šių sandorių dėka kai kurie tuometinės Lietuvos krašto apsaugos ministerijos pareigūnai į kišenes susižėrė gražaus pinigėlio. Gal R. Banionis sužinojo, kas iš lietuvių šių sandorių dėka pasakiškai praturtėjo? Įtartina ir Remigijaus Kuršo mirtis.

Kauno rinktinės štabo viršininkas kapitonas Juras Abromavičius iš rusų desantininko rankų stengiasi išplėšti automatą. Kai kurių ekspertų teigimu, susistumdymas su rusų desantininkais labiau primena provokaciją, nei patriotinių jausmų protrūkį. Nuotraukoje: Kauno rinktinės štabo viršininkas J. Abromavičius ginklą mėgina atimti iš kolegos savanorio. Nuotr. iš asmeninio Gintaro VISOCKO archyvo.

Continue reading „Savanorių „maištas“: atsitiktinumas ar provokacija“