Jonas Putinas              

Nuvilnijo 50/50 triukšmelis. Nepasisekęs bandymas sutramdyti žiniasklaidą dingo iš pirmųjų puslapių. Įstatymas numirė mažai kieno ir perskaitytas. Gal buvo geras, gal blogas, nežinia, bet parlamentarės pasiūlymą matyti per pusę gerų ir blogų naujienų priešininkai negailestingai sutaršė.

Ar labai dideli ir neįgyvendinami buvo jos norai? Pasidairius po Pasaulį, galima sakyti, kad siekiai buvo realūs, netgi kuklūs. Į Rytus nuo mūsų žiniasklaida apie savo šalį ir vidinius reikalus skleidžia tik geras naujienas. Ten negatyvi informacija – tik apie Vakarus, Ukrainą, “Pribaltiką” ir kitus priešus. Kriminalinės kronikos apie pagautus nusikaltėlius ir išaiškintus nusikaltimus, pabrėžiant, kaip šauniai tvarkosi pareigūnai. Saviplakos nėra nė trupinėlio.

Skaitytojų laiškai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotrauka

Į Vakarus nuo mūsų negatyvios informacijos yra, bet ji balansuoja ties 20 proc. riba. Laidas apie policijos, muitininkų, transporto kontrolierių darbą net nepriskirčiau prie neigiamos informacijos. Nors rodoma daug nusižengėlių, blogų emocijų šios programos nesukelia. Vakarietiška žiniasklaida stengiasi atspindėti gyvenimą tokį, koks jis yra, nes realybėje pozityvių naujienų žymiai daugiau negu negatyvių.

Paskaičius lietuviškus informacinius portalus ir pažiūrėjus televiziją, susidaro įspūdis, kad name, kur kas penktas badauja, apšniurkštoje laiptinėje  turėtum pakliūni į maldaujantį pinigų girtuoklių būrį, išėjęs į lauką, kur visada blogas oras, sutiksi tik elgetas, nelaimėlius, girdėsi iš bado klykiančius vaikus, po keleto minučių turėtų apiplėšti narkomanai ir, galiausiai, prastumdęs mažametes prostitutes, turėtum atsistot į begalinę eilę prie šiukšlių konteinerio, kur alkani pensininkai su ašaromis akyse aprauda laimingus tarybinius laikus. Alkoholikai kas dieną turėtų paskandinti po kūdikį, narkomanai užmušti po nekaltą mergelę. Vagys šeimininkautų apleistuose emigrantų butuose, ir tūkstančiai stovėtų eilėse prie aerouosto bilietų kasų, svajodami greičiau iš čia pabėgt. O kas darosi kaime, apie tai bijotume net pagalvot.

Bet ar taip yra? Kiekvienas mintyse permąstykite vieną savo gyvenimo dieną, savaitę ar mėnesį ir suskaičiuokite, kiek sutikote gerų, kiek neutralių ir kiek blogas emocijas sukėlusių žmonių. Taip pat suskaičiuokite teigiamus ir neigiamus įvykius. Prisiminkite nusikaltimus, kuriuose nukentėjote. Neužmirškite kelyje sutiktų šimtų eismo dalyvių. Ar daug pasitaikė suklydusių ir sukėlusių pyktį, ar daug sutikote chamų, kiek matėte avarijų?

Padarius asmeninę statistiką, ją galima palyginti su žiniasklaidos naujienomis ir susidaryti nuomonę, kiek ji atspindi tiesos. Kiekvienas gyvenimą vertiname pagal individualų sugedimo laipsnį, bet kaip bedėliok, kaip beieškok blogybių, rezultatas bus negatyvių įvykių nenaudai.

Žurnalistams nustatytos labai abstrakčios padorumo ribos, o jeigu kalbama apie Lietuvą ir lietuvius, ribų visai nėra. Įsibėgėjo lenktynės, kas labiau mus apdergs. Televizijoje be jokio saiko brukama tik negatyvi informacija, rodomas visuomenės dugnas, kriminaliniai nusikaltėliai, nelaimės, avarijos, gaisrai, netiesiogiai bandant įteigti, kad daugiau nieko nevyksta.

Internetiniuose portaluose dar baisiau, o atsivertus komentarus visiška anarchija. Tiesa, yra žmonių grupė, save vadinanti kitokiais, už kurių paminėjimą iš blogosios pusės nedovanojama, yra tautybių, kurių geriau nekliudyt, nes už tai baudžiama. Dar jeigu viešai pasiūlyčiau pagaut ir užmušt po langais kniaukiančią katę, visuomenė ir teisėsauga tikriausiai taip pat netylėtų.

Bet kai kažkam prisireikia išsivemt ant lietuvių – leidžiama viskas. Tada jau laikykitės. Niekas nereaguoja, kai šlykščiausiuose komentaruose skatinama tautinė nesantaika, grasinama susidorot, mes paskelbiami pasauliniais alkoholikais, paskutiniais žodžiais skleidžiamas melas apie Tėvynę, su purvais maišomi visi lietuviai,  vyksta atviras žeminimas ir patyčios tautiniu pagrindu, klastojama istorija.

Šiais laikais lietuvis Lietuvoje – tai kaip silpnas mokinukas, pakliuvęs į iš kolonijos grįžusių peraugusių banditėlių klasę. Jo dar nemuša, nemeta žemyn galva nuo laiptų, bet nepaliaujamai morališkai gniuždo, su kiekviena diena atiminėdami po gabalėlį savigarbos, žlugdo valią, slopindami bet kokią mintį nepaklust. Tokiam vienintelis išsigelbėjimas iš esamos padėties – kaip nors išsiprašyt į kitą mokyklą. Tik konkrečiu atveju lietuvis – tai ne mokinukas, o  pilietis, ieškantis naujienų, o terorizuojantis banditėlis – tai žurnalistas, iš paskutiniųjų besistengiantis viską nušviesti taip, kad gyvenimas namuose taptų nemielas.

Dauguma vyresnio amžiaus žmonių paversti dejuojančiais, vaitojančiais, rypaujančiais zombiais. Garantuoju, kad nė  vienas niekada taip sočiai negyveno, nepirko tiek maisto, neturėjo tiek daiktų, nesinaudojo tiek paslaugų, kaip dabar. Bet metai po metų į smegenis pumpuojamas negatyvas, sočius piliečius pavertė kiekviename žingsnyje vienas kitam bėdas kraunančiais nelaimėliais. Bet ant jų pykti negalima, kaip negalima pykti ant invalido. Pastarasis turi fizinę negalią, o informacinio karo aukos suluošintos morališkai. Jiems reikalinga skubi pagalba, kurios niekas nesuteiks. Kiekvieną dieną jų žaizdos negalestingai plėšomos ir barstomos druska.

Kas suskaičiuos, kiek tautiečių susikrovė lagaminus ir išvyko į nežinomybę ieškoti laimės, nebeištvėrę ašaringos televizijos teroro ir internete prisiskaitę apie “kitur” ant medžių augančius dolerius.

Sunku nustatyt, kokia dalimi žiniasklaida prisideda prie alkoholizmo skatinimo (čia mintis ne apie pastaruoju metu užplūdusią degtinės reklamą). Bet daugeliui dvejojančių ir besistengiančių atsikratyti stikliuko beviltiškai nušviečiama šalies realybė padeda apsispręst. Juk aplink taip blogai, kad nelieka nieko kita, tik girtuokliauti.

Neįrodoma, kad prie nužudymų šeimyninių kivirčų metu prisidėjo įtampą keliančias laidas kuriantys žurnalistai. Bet kad gyvenant nepritekliuje, nedirbant ir ištisai žiūrint agresiją ir įsiūtį demonstruojamas laidas, tampama agresyviu, – tai faktas. Garantuoju, kad dažniausiai mušamos moters ar vaiko garsinis ir vaizdinis fonas yra bomžinė komercinės televizijos programa.

Ir baisiausia, kad niekam neįdomu, koks procentas savižudžių, ieškančių nors menkiausio šviesos spindulėlio, depresinės žiniasklaidos pastumti padarė išvadą, kad vilties nebėra ir nebebus.

Iškyla klausimas, kodėl taip išsigimė komercinės informacinės struktūros ir kodėl visa tai leidžiama? Atsakymas paprastas. Todėl, kad už tai gerai atsilyginama. Valdžia nieko nemato, nes tokia padėtis tenkina. O jei kažko netenkina, tai tie bijo cyptelt, nes, papūtus prieš vėją, ištiks Kubiliaus likimas, maištininko pavardę žiniasklaida pavers keiksmažodžiu.

Keista, kai apie savo šalies Prezidentę gali daugiau sužinoti svetur negu namuose. Nesuprantama, kai reikšmingas prezidentūros iniciatyvas (kurias seimas ignoruoja) gali paskaityti tik pačios prezidentūros internetiniame puslapyje. Šiuo metu Prezidentė išspirta iš lietuviškos žiniasklaidos. Komersantams iš jos nėra naudos.

Bet mūsų kaimynei Rusijai ir jos carui dėmesio užtektinai. Net su kaupu. Putino atvaizdėlis darosi įkyriai atgrasus, kaip kadaise Brežnevo. Propagandinių straipsnių pavadinimai dažniausiai išskirtinai buki. Apytiksliai: “Putinas priėmė genialų sprendimą – vakarai pasimetimę”, “Perskaitę aiktelsite, Rusija duoda į kaulus Europai”, “EU šokiruota, nežino ką daryti su Putinu”, “Putinas vėl laimi, vakarai pakliuvo į savo pačių spąstus” t.t ir t.t. Jei pavadinimas ne bukas, tai tekstas vis tiek į tuos pačius vartus. Jei žinia neutrali, tai trolių komentarai, kaip visada, menkinantys Vakarus, Lietuvą ir šlovinantys rusų caro genialumą.

Keistoka, bet vakarietiško stiliaus, nevarginančios naujienos, kurias smalsu skaityt, liko toli nuo sostinės, kai kuriuose rajoniniuose laikraščiuose. Dar yra žurnalų, nepasidavusių “Lietuvoje viskas blogai” vaitonėms. Yra “Valstybė” nebijanti įvardyti tų, pagal kurių dūdelę kartu su visu seimu ir pagrindine žiniasklaida šoka Lietuva. Liko keletas nedidelių internetinių portalų, publikuojančių faktus, o ne emocijas.

Ir kaip visa tai matant, neužkibti ant minties apie informacinį karą, kurio niekas neneigia egzistuojant. Šis karas – tikro karo preliudija. Prieš užpuolant ginklais, norint sutikti mažesnį pasipriešinimą ir turėti minimalius nuostolius, priešas demoralizuojamas. Senovėje tai darė gandų skleidėjai. Ir dabar šnibždūnai niekur neišnyko, bet veikia kartu su žiniasklaida, kuri didžiąja dalimi tarnauja ne mūsų valstybei. Tėvynėje dar bombos nekrinta, nepokši šūviai, bet aidi informacinio karo aukų aimanos ir dejonės, skamba suluošintų piliečių prakeiksmai Lietuvai.

Iš pagrįstai ar nepagrįstai nepatenkintų savo gyvenimu žmonių ne sykį girdėjau frazę “kalta Lietuva”. Tai didelis melas. Mūsų šalis dėl nieko nekalta. Kalti tie, kas savo veiksmais daro gyvenimą nepakenčiamu, tie, kurie perka neturinčius moralės normų žurnalistus, apverčiančius viską taip, kad tikrieji nevidonai lieka nematomi. Išguiti iš namų jaunuoliai, tėviškės ilgesio kamuojamos raudančios mergaitės, neretai ištaria “Lietuvai mes nereikalingi”.

Jie irgi propagandistų aukos. Tėvynei reikalingas kiekvienas jos vaikas. Iš namų išvarė ne upės ir ežerai, ne tėvų trobelė, ne vaikystės kiemas, ne medis, augantis prie kelio, ne piliakalniai ir ne pievos, ne Lietuva, o žiniasklaidos dangstomi oligarchai ir valdžiažmogiai, kurie iš savo šalies skurdinimo turi naudos.

Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Europos Sąjungos institucijos kiekvieni metai siunčia rekomendacijas dėl emigracijos stabdymo, nurodo veiksmus, kaip tai daryt, skatina nevaikyt investuotojų, kuriančių darbo vietas, atvert tą nematomą sieną, kuri neleidžia Lietuvai vystytis lygiai su kaimynėmis. Prezidentūra turi daug konkrečių pasiūlymų, bet valžią ir žiniasklaidą įtakojančiai gaujai ant rekomendacijų nusispjaut. Jų planai kiti. Jiems reikia pigių, baikščių, užguitų baudžiauninkų.

Mums, eiliniams žmogeliams, reikia su tuo susitaikyt, nes 50/50 triukšmelis parodė, kad niekas nesikeis. Tarybiniais laikais partijos sekretoriai turėjo stebuklingą frazę “yra nuomonė”. Ją išgirdę aktyvūs partiečiai lenktyniaudavo, kas garsiau išklyks “asmeninę nuomonę”, kuri niekuo nesiskirdavo nuo primestos. Lygiai taip pat vieningai politologai, apžvalgininkai ir kiti “išminčiai”, mokinantys mus gyvent ir kiekviename žingsnyje kaišiojantys žodžio laisvę, išniekino idėją apsivalyt nuo informacinio purvo, užmušė šviesenio gyvenimo viltį. Jie laimėjo. Žiniasklaida ir toliau dergia Lietuvą, su purvais maišo lietuvius.

Brežnevo laikų apžvalgininkams ir reporteriams gyvenimas nepasikeitė. Sovietmečiu kūrė kvailiausias fantazijas apie “pūvančius” Vakarus, o kai Lietuva prisijungė prie Vakarų, dergia save. Komunistinio auklėjimo menkystėlės žodžio laisvę supranta taip pat, kaip ir prieš tris dešimtis metų. Tai teisė pataikaut stipresniam, žemint “priešus” ir iš to žertis asmeninę naudą.  

O pataikaut, gražiai nušviest, šlovint “reikalingus” veikėjus jie puikiai moka. Tapo tradicija, kad prieš kiekvienus rinkimus ištraukiamas koks nors apipelijęs, apsimelavęs parazitas, rubliais pririštas prie Rusijos. Su  viešųjų ryšių agentūrų pagaba iš jo nulipdomas gelbėtojas, žadantis išspręsti Lietuvos ir kiekvieno asmenines problemas. Kad niekas neperrėktų skiedžiamo melo, surenkama gausi, garsiai spygaujanti padlaižių partija. Vėliau, paaiškėjus, kad visa rinkiminė kampanija buvo tik tušti pažadai, kurių niekas nė nemanė vykdyt, sukuriamas konkretus priešas, kuris “trukdo dirbt” ir padaromas atpirkimo ožiu. Bet, baigiantis kadencijai, žmonėms absoliučiai praradus pasitikėjimą politikais, mesijas nurašomas kartu su visa partija ir partiečiais. O prieš kitus rinkimus užgimsta naujas gelbėtojas su nauja partija.

Artėja Prezidento rinkimai. Nebeužilgo televizijos reportažuose turėtų pradėt nekaltai vaidentis koks nors užmirštas, bet rusų politikai tinkamas veikėjas kvailu veideliu (šiuo metu ant bangos Brežnevo laikų milicininkai). Pamažu, iš lėto, tas veikėjas taps “populiariuoju”, neatsiejama naujienų dalimi, jo žmona pasijus įžymybe, o šunelis Guzikas su katytė Kalgotke – televizijos žvaigždėmis. Tokį pastebėjus yra tikimybė, kad tai realiausias kandidatas į prezidentas.

Labai keistas valdžios institucijų, privalančių rūpintis valstybės saugumu, požiūris į informacinį karą. Niekas nesidangsto, smegenų skalbėjai čia pat, gandų nešiotojai vaikšto tarp mūsų. Kas vakarą priperstas apatines kelnes ant galvų maunančių televizijos laidų kūrėjai ir vedėjai nesislapsto. Kryptingų komentarų rašinėtojai taip pat nesunkiai išaiškinami. Kieno pinigais apmokamas visas informacinis mėšlas, susekt įmanoma. Bet nieko nedaroma. Situacija komiška. Lyg žmona kas vakarą atsivestų meilužį, aistringai su juo smagintųsi, vyras dantis sukandęs kentėtų gulėdamas ant lovos kraštelio, o kitą dieną visiems dejuotų, kad jo žmonelę meilužis tratina, ir vis dėlto esamos padėties pakeist nesistengtų.

Esant tokiai anarchjai, propagandistai ir smegenų plovėjai su mūsų sąmone išdarinėja, ką tik nori. Tauta verčiama apsisnarglėjusiais nelaimėliais, negatyvu, griaunančiu savo ir vaikų ateitį. Norint neprarast savigarbos ir gyvent išdidžiai, vienintelė teisinga išeitis – visiškai atsisakyti televizijos ir interneto. Gyvenimas tikint tik tuo, ką matai savomis akimis, begalę kartų gražesnis už tą, kurį mums piešia. Išnešt televizorių į rūsį ir nusukt į sieną visai nesunku. Bet labai veiksminga.

Nematant, neklausant politikų, apžvalgininkų, politologų ir kitų primetinėjačių savo nuomonę veikėjų, gyvenimas tampa šviesesniu. O nenorom išgirdus, reikia netikėt jų pliurpalais. Sunku atsisakyt kompiuterio, bet įmanoma nesiknist tuose portaluose, kur nors kartą, tegu ir komentarų skiltyse, buvote įžeistas ar pažemintas. Yra būdų mandagiai pasiųsti tolyn gandų skleidėjus, savo fantazijomis besistengiančius pagadinti gerą nuotaiką. Visame informaciniame chaose reikia atsirinkti tik tai, kas suteikia sausas, nepabalintas, nepajuodintas žinias, paremtas skaičiais ir faktais, ir iš to susiformuoti savo nuomonę. BŪTI ASMENYBE SU SAVO TIESA.

Kuo Lietuvoje bus daugiau ASMENYBIŲ, kuo mažiau lengvai stumdomų varguolių, tuo sunkiau politikams bus meluot ir manipuliuot “liaudies masėmis”. Valdžią ir žiniasklaidą uzurpavusioms vidutinybėms ryškūs žmonės labai neparankūs. Bet tik tokie yra Pasaulio varomoji jėga.

2017.05.21; 07:01

Jau rašėme portale Slaptai.lt, kad 2017-ųjų kovo 29-oji įeis į Lietuvos istoriją kaip svarbi ir reikšminga data. Būtent tada Vokietijos archyvuose buvo aptiktas vienas svarbiausių Lietuvos dokumentų – Vasario 16-osios AKTAS. 

Į Lietuvos istorijos puslapius garbingai įrašyta ir Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesoriaus Liudo Mažylio pavardė. Būtent jis Berlyno archyvuose atrado lietuvių ir vokiečių kalbomis surašyto Vasario 16-osios Akto originalus. Visi dokumentai puikiai išsilaikę.

Bet šis atradimas išryškino keletą negražių tendencijų Lietuvos istorijos baruose. Kad prof. L.Mažyliui labai pavydima, paaiškėjo dar Vilniaus oro uoste, kur jo pasitikti … neatvyko Lietuvos istorijos instituto vadovai, o iš Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto atėjo tik vienas. 

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos spaudoje pasipylė itin daug komentarų, samprotavimų, kurių autoriams sunkiai sėkėsi slėpti savo priešiškumą, pagiežą.

Labiausiai pavydas apėmė istoriką Alfredą Bumblauską. Vieno pokalbio metu jis sunkiai tramdė pyktį.

Pavyzdžiui, tvirtino pasitikįs tik „archyvų liūtais“ (suprask, prof. L.Mažylis nėra „archyvų liūtas“), svarstė, kodėl šį atradimą pražiopsojo jo gerbiami „archyvų liūtai“ (jei originalą rastų jo bičiuliai – tada viskas būtų gerai?), nesusivaldęs prof. L.Mažylį pavadino „tipu“ (ateina „tipas“, kurio nesu girdėjęs)…

Dabar, šiek tiek nurimus aistroms, jau galima susigaudyti, kodėl Lietuvos istorikų bendruomenė būtent tokia. Vienas iš variantų, – tai ne tik pavydas, kurį istorikams profesionalams sukėlė istorijos mėgėjo sėkmė. Priežastys – rimtesnės.

Jas taikliai apibūdino žurnalistas Audrius Bačiulis leidinyje „Lietuvos žinios“. Jo tvirtinimu, visa Lietuva pamatė, ko verta toji tituluota, iš valstybės biudžeto išlaikoma, ordinais apkabinėta, tarybose ir komisijose posėdžiaujanti Lietuvos istorikų bendruomenė, lyginant ją su Vytauto Didžiojo universiteto politologijos profesoriumi, laisvalaikiu mėgstančiu kolekcionuoti ir medžioti istorinius artefaktus.

Kaip tvirtina žurnalistas A.Bačiulis, šie įvykiai išryškino tapatybinį konfliktą tarp Vasario 16-osios „smetoniškos Lietuvos“ aristokratų ir sovietinės Lietuvos į mokslus pakylėtų prasčiokų, savo sovietinę neapykantą „smetoniškai Lietuvai“ dangstančių Gegužės 3-osios Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija.

Šiandieninė Lietuva susiskaldžiusi į dvi Lietuvas. Vaizdžiai tariant, vieni iš mūsų mano, kad lietuviai – Karalių Tauta (maždaug taip mus vadino popiežiai tuoj po Žalgirio mūšio), o kiti įsitikinę, jog Karaliais gali būti tik tos tautos, kurios trukdė lietuvių įsigalėjimui prie Baltijos jūros krantų.

Liūdna, bet tenka pripažinti: mūsų profesionalai istorikai archyvuose dažniausiai ieško tik to, kas aktualu jų moksliniams darbams, o ne dalykų, kurie gyvybiškai svarbūs valstybei. Ypač blogai, kai mūsų istorikai puola rašyti mokslinius darbus, kurie labiau reikalingi ne Lietuvai, o jos konkurentėms, bet kokia kaina siekiančioms sumenkinti lietuviškuosius žygius.

Oponentai mus puola, primeta savąsias tiesas, priverčia imtis darbų, kurie mums ne patys svarbiausi, – o mes vis noriau pasiduodame jų užgaidoms. Mes nesiginame. Net nesvarstome, kaip galėtume gintis nesusipykstant su kaimynais ir partneriais.

Štai Vokietijos istorikas dr. Kristofas Diekmanas (Christophas Dieckmannas) iš Fritz Bauer instituto Frankfurte prie Maino prieš keletą metų išleido 1600 puslapių veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941 – 1944“, kurioje, sprendžiant iš delfi.lt duoto interviu, – gausu tendencingų išvedžiojimų. Vokiečių istorikas priekaištauja lietuviams, kad mes Antrojo pasaulinio karo metais per mažai priešinomės okupacinei vokiečių valdžiai, naikinusiai žydų bendruomenę. Istorikas perša nuomonę, kad karo metu vokiečių kareivių Lietuvoje nebuvo itin daug, todėl lietuviai, jo manymu, turėjo ir galėjo drąsiau priešintis. Vokiečio istoriko įsitikinimu, negausus vokiečių kariuomenės kontingentas nebuvo pajėgus imtis rimtų represijų prieš lietuvius. Tik pamanyk: vos kelios dešimtys lietuvių inteligentų buvo ištremta į koncentracijos stovyklas Vokietijoje. Anokios čia represijos. Regis, nepaminėta net 1944-ųjų Pirčiupių kaimo tragedija, kai buvo sudeginti visi šio kaimo žmonės.

O delfi.lt žurnalistas Mindaugas Jackevičius, kalbindamas šį žinovą, būtinai užrašo šokirojantį pavadinimą: „Vokiečių istorikas iškėlė klausimą, kuris privers susigėsti daugelį lietuvių“. O man gėda, kad lietuvis, pakrikštytas Lietuvos Karaliaus vardu, toks primityvus. Man gėda, kad būtent vokietis mums priekaištauja. O ką veikėte jūs, vokiečiai, kai leidote fašistams įsigalėti Vokietijoje? Aiškus bandymas kitų sąskaita sumažinti savo nusikaltimų naštą.

Galvoje kirba sudėtingas klausimas – ginčytis su tokiu vokiečiu ar nutylėti jį? Negalima pamiršti svarbios aplinkybės: šiandien mus nuo galimos Rusijos okupacijos saugo būtent vokiečių kareiviai. Tad gal toji vokiečių istoriko 2011-aisiais dienos šviesą išvydusi knyga specialiai prisimenama būtent dabar (ir tai daro įtakingas portalas), kai Lietuvoje dislokuoti vokiečių tankai? Juk Kremliaus melas, kad į Lietuvą atvykęs vokiečių bataliono vadas yra KGB agentas, – neprilipo. Ir vargu ar prilips. Tokius grubius akibrokštus, įskaitant ir pranešimus, esą Lietuvoje dislokuoti NATO kariai prievartauja lietuvaites, mes jau sugebame atpažinti.

Čia labai praverstų asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtas žurnalisto Vidmanto Valiušaičio komentaras: „Mūsų politikai, diplomatai krūpčioja, tūpčioja bei atsiprašinėja nuo kiekvieno nusikosėjimo, kuris reikšmingai pasiunčiamas jų adresu. Nes nežino faktų, nesupranta istorinio konteksto, todėl daro klaidas. Štai VSD apdairiai įspėjo apie lemtingas pasekmes, kurias gali sukelti melagingai eskaluojama „žydšaudžių“ tema. O tuo metu Lietuvos ambasada Baltarusijoje maloningai suteikia tribūną Rūtai Vanagaitei (parašiusiai tendencingą knygą „Mūsiškiai“) kalbėti visiškus niekus ir faktiškai kenkti Lietuvai tokiu mastu, kokiu nepajėgia pakenkti nei Diukovas, nei Zurofas“.

O kur dėti Lenkijos prezidento patarėjo Przemyslavo Žuravskio vel Grajevskio lenkiškame leidinyje „Gazeta Polska“ išdėstytas mintis, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvusi … slavų valstybė, kurioje tik žemaičiai ir aukštaičiai buvo tikri baltai? Istorikas, kurio nuomonė traktuojama kaip itin artima Lenkijos vadovams, perša subjektyvią lenkų atsiradimo Lietuvoje istoriją. Jis neigia, kad Vilnius, kurį 1920 – 1939-aisiais okupavo Lenkija, buvo baltiškas miestas. Kaip patartumėte pasielgti dėl lenkiškų priekaištų? Nusižeminti, nusišluostyti apspjaudytą veidą ir kantriai tylėti vardan europietiško solidarumo, vardan strateginės partnerystės? Tik tiek mokame, tik tiek sugebame?

O kur dėti istoriko Henriko Šadžiaus dvitomį „Tautos drama“ – juk 2-ąjame jo tome į Lietuvos pokario pasipriešinimą žvelgiama daugiau sovietinėmis nei lietuviškomis akimis. Ir vėl tylėti? Grupelė patriotų rengėsi rimtoms diskusijoms. Bet iš didelio debesies – maža lietaus. Mirtina tyla. Nejaugi mūsų patriotai pabūgo sudėtingų diskusijų?

Ir vis dėlto privalome demaskuoti ne tik iešmininkus bei pėstininkus, bet ir tikruosius ideologus, kuriems, ironiškai tariant, privalu pasakyti „AČIŪ“ – už seniai, kryptingai, atkakliai į lietuvio sąmonę brukamas saviniekas.

Teisus politologas Vytautas Sinica, liūdnai pareiškęs: „Kas tik dabar nepateikia Lietuvai sąskaitų? Kas tik netingi. Kadangi mato, kad valdžia silpna, net istorijos nemoka, su viskuo sutinka, kas tik pareiškia pretenzijas griežtesniu tonu“.

Sutinku, savikritiškumas, – daugiau stiprybės nei silpnumo požymis. Būtent todėl ir keista: savo stiprybę „būti savikritiškais“ demonstruoja tik lietuviai. Akivaizdu, kad savikritiškumas nepriimtinas nei vokiečiams, nei lenkams, nei žydams. Ką jau kalbėti apie rusus! Jie nenori būti tokie stiprūs, principingi ir sąžiningi kaip lietuviai?

Informacijos šaltinis – Amerikoje leidžiamas lietuvių laikraštis DRAUGAS (www.draugas.org). 

2017.04.04; 10:00

Ar tikrai antrą Kalėdų dieną Ignalinos kultūros ir sporto centre įvykęs muzikos ir spalvų spektaklis – „tėra tik prasto skonio apraiška, o ne suplanuota provokacija“? Kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson tikisi, kad yra būtent taip. Žiniasklaida praneša: panašus renginys su sovietiniais šūkiais vyko ir Jurbarke, Mažeikiuose. 

Grūto parko eksponatas. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

O penkiakampė žvaigždė Kupiškio rajono Šimonių miestelio kalėdinės eglutės viršūneje – kas? Provokacija, naivumas ar gilus istorijos išmanymas, kad penkiakampė žvaigždė  šviečia ne šimtmetį, kai bolševikai pradėjo kruviną tautų pavergimo žygį, o nuo senų laikų, tūkstančius metų? Viena moterėlė prie Šimonių kalėdinės eglutės taip ir kalbėjo.

Šimonių bažnyčios klebonui Sauliui Kumeliui penkiakampės žvaigždės sugretinimas su sovietmečiu kelia juoką. Panevėžio vyskupui emeritui Jonui Kauneckui siekis nuo miestelio Kalėdinės eglutės nuimti penkiakampę žvaigždę dvelkia cypdavatkiškumu. Suprantama: krikščionių kultūroje penkiakampė žvaigždė siejama su penkiomis Kristaus žvaigždėmis.

Manau, kad raudona penkiakampė žvaigždė eglutės viršūnėje atsirado pasikonsultavus su kunigais. Todėl taip atkakliai ji ir ginama.

Įdomu, kas gintų kitą labai seną simbolį – svastiką, – jeigu ji sušvistų kultūros centro scenos palubėje, virš moksleivių, aprengtų hitlerjugendų uniformomis ir dainuojančių fašizmą garbinančias dainas? Užtektų vien svastikos, prisegtos ant gatve žygiuojančių jaunuolių krūtinių.

Jeigu Rusija šiandien būtų pasikeitusi tiek, kiek pasikeitė Vokietija, man irgi keltų juoką priekaištai, kad Lietuvos vaikai kartais vaidina pionierius, o Kalėdinės eglutės dabinamos raudonomis penkiakampėmis žvaigždėmis ir žvaigždutėmis. Šiandien mes nebijome vokiškų tankų ir Vokietijos kareivių Lietuvos poligonuose ir kareivinėse, nes neabejojame, kad jie gina mūsų nepriklausomybę. Dar daugiau, mes bijome, kad tik jie neišeitų, Vokietijoje pasikeitus politinių jėgų santykiui.

Aš bijau, kad Lietuvoje vis mažiau bijoma rusiškų tankų ir visai nebijoma rusiškų simbolių. Ne be Vladimiro Putino Rusijos propagandinės ir kitokios įtakos. Net kunigai raudoną penkiakampę žvaigždę mato tik kaip Kristaus žvaigždę, labai tinkančią papuošti Kalėdinę eglutę.

Jeigu mes turėtumėm bent kelis tikrai meniškus filmus (tokius, kaip „Niekas nenorėjo mirti“), bet teisingai vaizduojančius 1940-ųjų okupaciją, Birželio sukilimą, Karą po karo ir t.t., mokyklinių spektaklių režisieriams nė į galvą neateitų mėgautis pionierių kaklaraiščiais ir pjautuvais bei kūjais. Žinoma, tai nereiškia, kad mene šie simboliai turi būti draudžiami. Mene, bet ne į meną nepagrįstai pretenduojančiuose mokykliniuose spektakliuose. Juk vaikai, jaunimas dažnai net neįsivaizduoja, ką jie šlovina tomis dainomis, tais kaklaraiščiais ir kūjais, nes per visą pastarosios Nepriklausomybės laikotarpį tiesa apie čia minėtus tragiškus mūsų tautos istorijos įvykius buvo maišoma su melu.

Vienas iš Grūto parko eksponatų. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Ir juo toliau, juo įžūliau. Ryškiausias pastarojo meto pavyzdys – istoriko Henriko Šadžiaus „Tautos drama“. Štai kuo pirmiausia turėtumėm piktintis, štai tas šaltinis, maitinantis mokyklinių spektaklių režisierius, pedagogus ir raudonųjų penkiakampių gynėjus. Bet ir istorikai, ir politikai – tyli. Apsimeskime, kad nieko neįvyko.

Saviniekos ir savinaikos pavyzdžių daug, ir jų vis daugėja. D.Barono ir D.Mačiulio knyga „Pilėnai ir Margiris: istorija ir legenda“ – piktavalis tyčiojimasis iš Pilėnų gynėjų, apdovanotas net Patriotų premija; Tautiškos giesmės menkinimas (muzikologas Viktoras Gerulaitis), jos autoriaus Vinco Kudirkos pravardžiavimas antisemitu, o patriarcho Jono Basanavičiaus – psichikos ligoniu…

Dažnėjančiose politinėse provokacijose, negrabiai pridengtose koncertais ir spektakliais, galima įžiūrėti ir protesto bruožų, nepasitenkinimo, kaip dabar sakoma,  didėjančia socialine atskirtimi. Skurdas akis bado, ypač kai matai vargšą, palinkusį prie maltiečių lėkštės. Kokie mes kilniaširdžiai – neleidžiame numirti iš bado! O jų dvasiai negailime tikrąsias vertybes niekinančios „pogrindžio kultūros“, „patyčių kultūros“, „smurto kultūros“, „keiksmažodžių kultūros“, „mirties kultūros“. Aukštoji, rimtoji, vertybes ugdančioji kultūra jiems – liaudžiai – nepasiekiama, ir viešajame gyvenime jos vis mažiau. Mes maitinami iki šleikštumo banaliais televizijų smurto filmais, ne mažiau banaliais juokeliais, panašiais į „Auksinio balso“ vedėjų improvizacijas.

„Menas priklauso liaudžiai“. Niekada jis jai nepriklausė: nei tada, kai mosikavome raudonomis vėliavytėmis („Nei duonytės, nei mėsytės, tik raudonos vėliavytės“), nei dabar, kai gera knyga, geras koncertas, spektaklis – mums ne pagal kišenę („nam ne po karmanu“ ). Liaudis kūrė savo meną, neretai daug aukštesnį už profesionalųjį. Tad nenuostabu, kad vyresnioji karta ima ir pagalvoja: o prie ruso vis dėlto buvo mažiau čia išvardintų antikultūrų, meno be meno. Tai kas, kad dabar ir duonytės, ir mėsytės pilni prekystaliai, jeigu skurstantis žmogus gali tik pavarvinti seilę.

Vladimiro Putino Rusijai to tik ir reikia: matot, jūsų žmonės ilgisi laikų, kai viskas priklausė liaudžiai, o ne saujelei godžių milijonierių. Mes jums padėsime sugrįžti bet kokia kaina: pionierių koncertais, raudonomis žvaigždėmis eglučių viršūnėse, kibernetinėmis atakomis, pusiau tiesa, pusiau melu, o jeigu nepakaks  – paremsime ir tankais, kuriuos jūs, žinoma, sutiksite su gėlėmis, kaip 1940-aisiais.

2016.01.02; 06:18

Prisiminkime. Kol Lietuva prieš karą nepažino Sovietų Sąjungos, ypač mūsų intelektualai leistinais ir neleistinais būdais kontaktavo, bendravo su Lietuvoje, Kaune veikusiais Rusijos diplomatais, politikais, kultūros veikėjais. Vyko į ekskursijas, SSSR ambasadoje Kaune su diplomatais (o iš tiesų – šnipais) žaidė šachmatais, gėrė degtinę. 

Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Karas po karo. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Grįžę iš ekskursijų, rašė straipsnius apie puikias sovietinių rašytojų gyvenimo ir kūrybos sąlygas: kokie dideli rašytojams ir poetams honorarai, kokie puikūs jų darbo ir poilsio namai! Šiame kontekste minėtini Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kostas Korsakas, Kazys Boruta, Salomėja Nėris, net Vincas Krėvė-Mickevičius.

Todėl žydai (remiantis V.Krėve) ir mėtė gėles Kauno gatvėse po Lietuvą okupuojančių kareivių kojomis, todėl S.Nėris parašė „Poemą apie Staliną“, todėl ir važiavome į Maskvą parvežti Stalino saulės (Kazio Borutos epitetas).

Bet netrukus pamatėme, su kuo susidėjome. Iki karo pradžios Sovietų Sąjunga žmonėms jau buvo baisiausias, žiauriausias Lietuvos priešas. Štai todėl hitlerinė Vokietija mums tapo išsigelbėjimas. Mažesnis blogis. Nuo fašistų Lietuva tiek nenukentėjo, kiek nuo komunistų. Man suprantamas Birželio sukilėlių, Laikinosios vyriausybė, kai kurių intelektualų, kariškių bendradarbiavimas, pataikavimas naujiesiems okupantams. Juk iki karo irgi buvo bendradarbiaujama ir pataikaujama okupantams, tik kitiems, kurių H.Šadžius okupantais nevadina. To pataikavimo, keliaklupsčiavimo stalinistams buvo žymiai daugiau negu hitlerininkams. Poemos apie Hitlerį lietuviai neparašė, o poemą apie Staliną parašė.

Dabar apie žydus. Artėjant neišvengiamam karui, žydams mažesnis blogis buvo komunistai, todėl man suprantamas jų džiūgavimas 1940-aisiais, tik nesuprantamas masiškas jų talkininkavimas Maskvos komunistams, susidorojant su lietuviais, juos tardant, kankinant, tremiant. Turbūt žydai ir lietuviai vieni kitų daugiau mažiau nekentė per visą tarpukario laikotarpį. Proga atkeršyti, tuo pačiu ir įsiteikti okupantams, pirmiesiems pasitaikė žydams. Paskui atėjo lietuvių eilė. Sutinku, žydams keršyta neadekvačiai (holokaustas), bet didžioji kaltės dalis vis dėlto tenka ne lietuviams, o fašistams. Lietuviai nėra žydšaudžių tauta, lietuviai žydus gelbėjo, slėpė, ko negalima pasakyti apie žydus, kai jie (drauge su komunistais) buvo padėties viešpačiai. Neteko girdėti apie žydus – lietuvių gelbėtojus. Jeigu tokių buvo, juos reikia apdovanoti.

Ministrų kabinetas, atsižvelgdamas į tai, kad žydai ištisus šimtmečius išnaudojo lietuvių tautą ekonomiškai, smukdė ją morališkai, o pastaraisiais metais, prisidengę bolševizmo skraiste, kovą prieš Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių tautą plačiausiai išvystė, ir siekdamas užkirsti kelią šiai žalingai žydų veiklai bei apsaugoti lietuvių tautą nuo kenksmingos jų įtakos, – nutarė priimti šiuos nuostatus (Laikinosios vyriausybės 1941 m. rugpjūčio 1 d. posėdyje patvirtintų Žydų padėties nuostatų preambulė).

Šiuo tekstu istorikas primena prof. Vytautui Landsbergiui, 2012 m. gegužės 20 d. kalbėjusiam perlaidojant Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko J.Ambrazevičiaus-Brazaičio palaikus, – kad Lietuvos laikinoji vyriausybė „nedviprasmiškai laikėsi antisemitinės pozicijos“.

Sutapatinus žydus su komunistais, žydai taip pat buvo kaltinami dėl Lietuvos aneksijos, teroro, suėmimų ir trėmimų.

Žydų sutapatinti su komunistais, terorizavusiais, trėmusiais Lietuvos gyventojus, pirmiausia lietuvius, negalima, o lietuvių tautą vadinti žydšaudžiais – labai prašom. Šiuos žodžius taikau ne istorikui H.Šadžiui.

1947 m. balandžio 14-15 d. Miunchene įvykusio Lietuvos žydų sąjungos suvažiavimo rezoliuciją, kaltinančią visą lietuvių tautą žydų genocidu, istorikas komentuoja taip:

Rezoliucijoje nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad Lietuva buvo vokiečių okupuota, kad sunaikinti žydus buvo oficiali fašistinės Vokietijos ideologinė politika, kad jiems talkino tik keli tūkstančiai lietuvių. Per visą pokario laikotarpį VSK tesugebėjo išaiškinti tik apie tūkstantį lietuvių, daugiau ar mažiau prisidėjusių prie žydų genocido…

Visa mūsų prieškario ir pokario istorija iki pat šių dienų vertinama žydų akimis. Gyvenai Lietuvoje vokiečių okupacijos laikais, užėmei vienokias ar kitokias pareigas – paminklinės lentos ant namo tau kabinti negalima. Kartais nueinama iki to, kad Vincas Kudirka vadinamas antisemitu. Gal todėl vienas teatrų scenose ir televizijos ekranuose šmaikštaujantis muzikologas viešai niekina „Tautišką giesmę“, kai Tauta ją gieda visame pasaulyje? Filosofas Antanas Maceina – fašistas, fašistas ir diktatorius – Antanas Smetona.

Lazda aiškiai perlenkiama. Kai aplinkui pasaulyje šovinizmas įgauna pagreitį (Rusijoje, Baltarusijoje, iš dalies Lenkijoje) grubiausiai savanaudiškai klastojant istoriją, mes, atvirkščiai, vis labiau save niekinam. Pradedama nuo seniausių laikų: Margiris ir jo Pilėnai – bailiai, o istorikams, juos taip įvertinusiems – patriotų premija. Ačiū literatūrologui, literatūros kritikui Algimantui Bučiui, davusiam atkirtį akivaizdžiausiai saviniekai. Mes jam dėkingi už „Seniausiosios lietuvių literatūros istoriją ir chrestomatiją“, kitas knygas, nukeliančias mūsų literatūros pradžią iš Gedimino ir Vytauto laikų – į Mindaugo epochą. Nekantriai laukiu jo knygos, kiek žinau, ginančios mūsų viduramžių valdovus, nepagrįstai vadinamus ne karaliais, o didžiaisiais kunigaikščiais.

Bet dominuoti ima ne patriotinius jausmus žadinančios, o savinieką skleidžiančios knygos, straipsniai. Štai poetas Justinas Marcinkevičius. Jis pats yra sakęs, kad jo literatūrinio kelio pradžia buvo nevykusi – atiduota duoklė komunistų partijai, Leninui… Tiems, kurie ilgisi Sniečkaus, Paleckio, Gedvilo laikų, pasigenda objektyvaus jų vertinimo, poetas dabar neįtinka būtent dėl jo Tautą keliančių, patriotiškumą žadinančių kūrinių. Buvę komjaunuoliai pavydi didžiulio poeto populiarumo.

Čia minima istoriko knyga turbūt susilauks ne tik Patriotų, bet ir Nacionalinės premijos, nes per visą daugiau kaip septynių dešimtmečių laikotarpį autorius nemato nieko pozityvaus. Birželio sukilimas – negerai; vokiečių okupacija – ne su tais susidėjome; karas po karo – joks karas, tiesiog banditizmas, savų šaudymas į savus, kaip per Sausio 13-ąją (Pasak Paleckio anūko). Jokio herojaus, kurį jaunajai kartai galėtumėm rodyti kaip patriotiškumo pavyzdį. Į miškus ėjo tik žydšaudžiai, fašistų pakalikai. Į Vakarus išbėgo irgi ne ką geresni.

Ne, yra ir gerų pavyzdžių. Taikiai pasitikome okupantus 1940-aisiais, beveik vienbalsiai išsirinkome tautos atstovus, kurie parvežė Stalino saulę. 1941-aisiais reikėjo priešintis ne komunistams, o fašistams, nepaisant nežmoniško elgesio su okupuotos (atsiprašau – aneksuotos) šalies gyventojais. Nebuvo jokių Rainių, Panevėžio daktarų, Pravieniškių. Nebuvo, nes „Tautos dramoje“ apie tai – nė žodžiu.

Teigiamo įvertinimo, supratimo nusipelė minėtieji Sniečkus, Paleckis, Gedvilas ir kiti. Štai tikrieji tautos gelbėtojai, sąjūdistų (Juozo Baltušio žodis) apjuodinti, nutylėti iki šiol.

(Bus daugiau)

2016.11.10; 03:25

„Lietuvos mokslas: savas ir svetimas“ – tokiu pavadinimu išleista dr. Algimato Liekio 45 – oji  monografinio pobūdžio 710 psl. knyga su daugiau kaip 300 iliustracijų apie mokslo ir studijų nuo seniausių laikų iki šių dienų vietą ir vaidmenį lietuvių Tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo kūrimo ir stiprinimo  kelyje.

Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Dr. Algimantas Liekis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tiesa, nemažai kas teigia, kad mokslas – nepolitinis, bet kam ir kuriems tikslams panaudojami jo rezultatai, tai jau politika, kaip ir politika kokius ir kokių vertybių gynėjais išugdomi mokymo ir studijų institucijose.

Tai puikiai, remiantis ir įvarių laikų archyviniais, ir literatūrinais šaltiniais įrodoma ir bene  pirmajame tokio pobūdžio mūsų istoriografijoje veikale.

Ypač sunerimti daug ką turėtų priversti knygoje pateikiama analizė  apie dabartinį globalizmą studijose ir moksle, apie lietuvių Tautą ir nepriklausomą Lietuvą pražūtin stumiančių tokių aukštųjų mokyklų veiklos rodiklių, kaip „tarptautiškumas“ (sovietmečio „proletarinio internacionalizmo“ – surusinimo, dabar – suanglinimo ir pan. iškėlimas į aukščiausių rangą), apie šlovinimą tik dievo Dolerio ir jo sūnaus Euro ir pan.

Dėl to ypač didelis pavojus iškyla technikos studijų ir mokslo institucijoms, kad jose bus rengiami tik tarptautinių monopolijų kompiuteriams „priedai“ – abejingi savo Tautai ir Valstybei, jos kalbai ir kultūrai specialistai.

Slaptai.lt skaitytojų dėmesiui – autoriaus apžvalga apie naująją knygą, jos tematiką ir problematiką.

XXX

Dr. Algimantas Liekis

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Universitetai kaip ir kitos aukštosios mokyklos – tai ne tik nauji mokslo sprendimai, išradimai, atradimai, dėstomų dalykų lygmuo ir išugdytų specialistų žinios, bet ir tų specialistų  suvokimas savo misijos. Lietuvių Tauta, nepriklausoma Lietuva, Tiesa, Teisingumas – tai  tie   matai, kuriais turėtų būti įvertinamos tiek praeities, tiek dabarties ir Lietuvos studijų, mokslo institucijos. Ne išimtis turėtų būti ir inžinieriai, technikos ir technologijų mokslininkai. Jie visais laikais didele dalimi lėmė,  lemia ir lietuvių tautos, nepriklausomos Lietuvos valstybės, kaip ir kitų stiprybę,  žmonių gerovę ir ramybę.

Nesiklaupę prieš galingiausius

Nuo seniausių laikų žmonės stengėsi suvokti aplink egzistuojantį pasaulį, susikurti, pasigaminti darbą lengvinančių įrankių, ginklų, kurti remiantis ankstesnių gamintojų patirtimi ir nuolat papildant savąja. Ir tik gerokai vėliau pradėta tą patirtį apibendrinti, pagrįsti teorijomis, kurios  davė impulsą ir technikos, technologijų mokslų raidai.

Lietuviai, nuo amžių kurdami ir gamindamiesi darbams ir kovoms technikos gaminius niekuo nenusileido  kaimyninėms tautoms ir valstybėms, o daugely sričių jas ir pralenkė. Kitaip,  kaip drįsta teigti kai kurie mūsų istorikai, jei lietuviai būtų „sugebėję tik šluotas rišti“, kaip jie būtų daugiau kaip pora šimtų metų atlaikę galingiausios pasaulyje Romos popiežių ir imperatorių valstybės – Šventosios Romos  (Šventosios vokiečių tautos) imperijos, užėmusios vos ne visą dabartinės ES teritoriją, jos elitinių teroristų, pasivadinusių šventųjų vardais ordinų – Kalavijuočių ir Kryžuočių, nuolatinius puolimus.

Lietuviai viename su Europa pažangos kelyje

Mūsų protėviams nuo seno buvo žinoma ir vietinės geležies rūdos metalurgija. Aukštai vertinti lietuvių gaminti kalavijai jau XII a. Henriko Latvio „Senojoje Livonijos kronikoje“. Gerą lietuvių ginklų kokybę patvirtina ir archeologiniai radiniai. Lietuviai, kaip ir tais amžiais vokiečiai, prancūzai puošė savo metalo ginklus dažniausiai raižymo, ėsdinimo ir kitais būdais. Kad lietuvių ginkluotė savo kokybe nesiskyrė nuo Vakarų Europos riterių, patvirtina ir tai, kad Lietuvos valdovas Vytautas Žalgirio mūšyje buvo įsakęs savo kariams užsirišti ant kairės rankos šiaudų  grįžtes, kad savieji nesusimaišytų su priešais.

Beveik tais pačiais metais Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos kariuomenėse, pasirodė ir šaunamieji ginklai. Jau mūsų valdovo Gedimino laikais Lietuvos kariuomenėje (nuo 1341 m.) būta iš metalo išlietų patrankų, muškietų.

Daug patrankų lietuviai turėjo ir Žalgiryje, o vėliau, 1428 m., ruošdamiesi šturmuoti rusų Novgorodą, ten buvo nusivežę net 40 arklių tempiamą bombardą „Halką“ miesto sienoms griauti.

Pralaimėjimai – dėl nuolankumo ir egoizmo

Galingoji Lietuvos valstybė tada žlugo ne dėl pralaimėjimų kovose vos ne su visa Vakarų Europa, o dėl pačių valdančiųjų išdavysčių, sąmokslų, dėl to, kad  pasidavė gerokai silpnesnei popiežių ir imperatorių bernų valstybei – Lenkijai, atidavė į jos rankas svarbiausią tautos stiprybės šaltinį – valstybės savarankiškumą, katalikybės plėtojimo, švietimo, mokslo ir kalbos likimą. Tuo tarpu, kai katalikybė pačioje Lenkijoje buvo paversta valstybine religija, kai švietime, moksle, bažnyčiose vis labiau buvo įtvirtinama tik lenkų kalba. 

Lietuvos mokslas: savas ir svetimas
Dr. Algimanto Liekio veikalas „Lietuvos mokslas: savas ir svetimas

Tad ir daugelis lenkų hierarchų, kaip ir kiti valdantieji Lietuvos ir Lenkijos, Krėvos, o ypač Liublino unijas aiškino savaip, kad dar neapsikrikštijusių Lietuvos kraštų apkrikštijimas – tai pirmiausia jų sulenkinimas.

Ir lenkų kunigai bei vienuoliai, atsidūrę Lietuvoje, nebaudžiamai visur aiškino ir reikalavo, kad Lietuva gali „eiti į Europą“ tik atsisakiusi savo pagoniškos  lietuvių kalbos, tik perimdama visa, kas lenkiška.

Tokią politiką visokeriopai rėmė ir popiežiai, ir imperatoriai, nes tik nugalėję, pajungę savo įtakon Lietuvos valstybę jie galėjo tikėtis pajungti savo įtakon ir Lietuvai priklausiusias Rytų slavų tautas, kurios nors ir nuo X a. buvo apsikrikštijusios, bet pripažino ne Romos popiežius ir imperatorius, o Bizantijos valdžią, skelbė, kad tik Bizantija yra tikroji Romos imperijos palikuonė.

Dėl to  popiežiai ir prieš rusus, lyg jie būtų pagonys, skelbė kryžiaus karus.

Bet rusų valdovai – carai, pasimokę iš lenkų, vokiečių, prancūzų ir kitų tautų, jų imperialistinių valstybių, privertė krikščionių (Rytų) bažnyčią tarnauti tik savo, savos valstybės interesams ir  jau nuo caro Ivano III (nuo XIV a.) ėmė skelbti, kad Rusijoje (iš pradžių Maskvos Didžiojoje kunigaikštystėje) gali būti tik viena religija – stačiatikių, viena kalba – rusų, vienas valdovas – caras.

Tuo tarpu Lietuvos valdovai toleravo visas religijas ir kalbas, menkai tesuvokė valstybės nepriklausomumo svarbą. Dėl to galima papriekaištauti ir Vytautui Didžajam, kuris, būdamas didžiausios Rytų Europoje – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovu, laukė Popiežiaus, imperatoriaus leidimo karūnuotis karaliumi, nors pastarųjų palaiminimas ir tebuvo reikalingas tik valstybių, priklausiusių Šventosios Romos imperijai, valdovams.

O Lietuva jai nepriklausė. Ir Vytautas galėjo karūnuotis, kaip kad karūnuodavosi Rusijos, Anglijos ir daugelio kitų valstybių valdovai. Bet tas per didelis tolerantiškumas, per didelis paisymas svetimųjų, ypač lenkų ir į jų rankas patekusios katalikų bažnyčios interesų ir nulėmė, kad galingosios Lietuvos valstybės kūrėja – lietuvių tauta vis labiau pirmiausia atėjūnų lenkų buvo paverčiama įname savo namuose, jų valios vykdytoja ir interesų gynėja, kol pagaliau ir pati valstybė liko tik Lenkijos valstybės provincija.

Tad ir XVI a. jėzuitų įkurtas Vilniaus universitetas buvo jau ne lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o svetimųjų vykdytos kovos su „katalikybės skaldytojais“ – Liuteriu ir kitais reformatoriais, krašto lenkinimo (katalikinimo) centras. Jame net nebuvo įkurta lietuvių kalbos katedra. Lietuviai net nebuvo priimami dirbti į žydų valdomą Universiteto spaustuvę, kad neišmoktų spausdinimo amato. Bet kadangi Universitetan buvo sukviesta dirbti ir gan žymių mokslininkų iš Vakarų, Šventosios Romos imperijos, tai nemažai buvo atlikta ir reikšmingų  mokslo darbų, nemažai prisidėta prie mokslinės minties plėtotės, bendro krašto intelektualinio lygmens pakėlimo, pirmiausia prie lenkinimo ir Lenkijos valstybės stiprinimo.

Tik beveik nieko dėl lietuvių tautos ir jos nepriklausomo valstybingumo. Faktiškai jam ir viltis būtų buvusi galutinai užsmaugta, jeigu būtų įsigalėjusi 1791 m. gegužės 3 d. vadinamoji konstitucija, kurioje iš viso nebeminėta nei „lietuvių tauta“, nei „Lietuvos“ vardai, o tik „lenkų tauta“, tik „Lenkija“. Tad ir teisus anas žemaitis, kuris ir tuos lietuvius istorikus bei politikus, kurie šlovina Liublino uniją ar Gegužės 3 – iosios vadinamąją lenkų konstitituciją, vadina paprasčiausiomis  „subinlaižomis“.

LDK didikų mokyklos

Techninei minčiai plisti krašte svarbią reikšmę turėjo ir karo mokyklos, dažniausiai steigtos LDK didikų. Antai 1747  m. Nesvyžiuje M.K. Radvilos  įkurtoje mokykloje rengti artileristai, fortifikacijos statybos ir kiti specialistai. Panašią mokyklą – karo inžinerijos 1774 m. įsteigė Gardino didikas Tyzenhauzas. 1782 m. panaši specialioji karo inžinerijos mokykla ėmė veikti ir Vilniuje. Jai vadovavo pulkininkas J. Jasinskis. Tarp jos dėstytojų buvo ir architektas L. Stuoka-Gucevičius ir kai kurie kiti Vilniaus universiteto dėstytojai. Šiose ir panašiose mokyklose buvo išeinami kursai ir apie įvairių ginklų gamybą, metalus, jų liejimo būdus ir kt. Tačiau, žinoma, mokyta daugiausia tik lenkų kalba, nes palaipsniui ir didikai jau buvo paniekinę savo tėvų ir protėvių – lietuvių kalbą.

Technikos – technologijos mokslais Vilniaus universitete pradėta kiek labiau domėtis tik žlungant vadinamajai „bendrajai Lenkijos – Lietuvos“ valstybei, po pirmojo jos pasidalijimo tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos-Vengrijos (1772 m.). Tada išlaisvintame iš jėzuitų rankų universitete, kaip ir kitose mokymo įstaigose, imtasi pereiti ir prie „taikomojo pobūdžio“ dalykų studijų ir mokymo.

Tada rektorius M. Počobutas ir beveik visi universiteto profesoriai buvo pasirašę aktą ir dėl mokslų akademijos įkūrimo, kurios darbuotojai „turėtų globoti tik tuos mokslus, kurie šaliai galėtų būti reikalingiausi ir naudingiausi, – rašė jie. – Trumpai tariant […] (Mokslų akademijos – A. L.) tikslas būtų šviesti, skiepyti ir plėsti tautoje tiksliuosius mokslus, skirtus ne tik protui šviesti, bet ir tarnaujančius nuolatinei praktikai […]. Tokie mokslai yra geometrijos, mechanikos, geografijos, žemės ūkio, ekonomikos mokslai arba panašūs jiems – manufaktūra, istorija, gamtos mokslai […]“.  Tačiau, prasidėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybės žlugimui, Lietuvos įjungimas į Rusijos sudėtį sutrukdė įgyvendinti šį sumanymą.

Po minėtų pertvarkymų Vilniaus universitete imta dėstyti ir aukštoji matematika, architektūra. Ją universitete dėstė Paryžiuje ir Romoje studijavęs architektas Laurynas Stuoka – Gucevičius (1753 – 1798). Jis parengė universitetui ir architektūros studijų programą, pagal kurią būsimieji specialistai turėjo išmokti ne tik suprojektuoti gražius pastatus, bet ir pasigaminti statybai reikalingus mechanizmus – keltuvus, poliakales ir kt. Be to, būsimieji architektai – statybininkai būdavo supažindinami su medžiagų atsparumo, statybinės statikos, statybinių medžiagų, statybinių konstrukcijų, geotechnikos, statybų technologijos, organizavimo, ekonomikos ir panašiais kursais, vėliau tapusiais savarankiškais.

Naujų lietuvybės smaugėjų naguose

Po pralaimėto 1830 n. sukilimo  Universitetas, kaip ir kitos studijų ir mokslo institucijos buvo uždarytos, jų turtai išvežti į Rusijos atitinkamas įstaigas. Tad jei daugelyje Europos valstybių  XIX a., ypač jo antroji pusė, prisimenamas kaip ypač spartaus naujų universitetų ir mokslo institucijų steigimo amžius, lietuvių tautai jis buvo kovos dėl savo kalbos, savo spaudos, dėl lietuviškų elementorių amžius – po pralaimėto 1863 m. sukilimo okupacinė rusų valdžia dar   uždraudė ir lietuviškas mokyklėles, lietuvišką spaudą. Tokių mokyklėlių steigimas,  išlaikymas,  lietuviškų knygelių leidimas bei platinimas buvo paskelbtas valstybiniu nusikaltimu.

Kita vertus, toks lietuvių kultūrinis ir ekonominis engimas buvo patogus lenkintojams – jie bruko  lietuviams  lenkiškas net  maldaknyges, ir nežinoma nė vieno atvejo, kad lenkai kunigai ar kokie lenkų švietėjai būtų išleidę nors vieną lietuvišką knygelę. Tas pats pasakytina apie gausias Lietuvoje žydų bendruomenes. Jose, beje, mokytasi lenkiškai, rusiškai, vokiškai, tik ne lietuviškai.

Beje, kaip sakyta, nepalankiai  lietuviams plėtotas švietimas ir mokslas dar ir prieš  patenkant (XVIII a. pabaigoje) Rusijos imperijon, esant vienoje valstybėje su lenkais (nuo Liublino unijos), mokslas ir studijos, švietimas buvo atiduotas į atėjūnų lenkų, kunigų rankas, o ir Vilniaus universitetas paskirtas „švietimo kuratoriumi“ rūpinosi tik lenkišku mokymu. Taip dar prieš patekimą į Rusijos imperijos sudėtį, Lietuva jau nebebuvo nė vienoje srityje lietuviška.

Lietuvą pražudė jos elito per didelis tolerantiškumas atėjūnų kalbai ir kultūrai, o labiausiai įsigalėjęs šiandienos terminu liberalizmas, kai egoistiniai siekiai, turtai tapo sverbesniais už Tautos ir jos valstybės savarankiškumą, kultūros klestėjimą. Bet į tą nuosmukį eita palaipsniui.  Dar nuo Gedimino laikų, Lietuvos miestai buvo perduodami atėjūnams lenkams, žydams, vokiečians, rusams, teikiant jiems įvairių  privelegijų. Net Lietuvos Statutuose buvo nurodoma, kad bajoras, persikėlęs į miestą, netenka savo bajorystės. Kitaip sakant, lietuvis buvo kaustomas tik prie žagrės. Tuo tarpu kai pralobę kaip ir žydai galėdavo įsigyti net bajorų titulus (tad ir XIX a. vidury per 30 proc. bajorų „lietuviškose gubernijose“ buvo bent „pusiau“ žydiški).

„Aušra“ lietuviams

Tik panaikinus baudžiavą ir atsiradus galimybei lietuvybę išsaugojusiems daugiausia valstiečių vaikams studijuoti, savarankiškai kūrybinei ir visuomeninei veiklai, taip pat pasirinkti gyvenamąją vietą, vis drąsiau imta skelbti, kad lietuvių tauta tokia pat kaip ir „lenkų“, bet turinti seniausią Europoje kalbą, didingiausią istoriją ir ji turi teisę ir privalo vėl būti istorijos kūrėja – atkuri savo, tik pačių lietuvių valdomą valstybę. Tarp pirmųjų to skelbėju buvo ir 1883 m. dr. Jono Basanavičiaus ir bendražygių Prūsuose pradėtas leisti „Aušros“ laikraštis ir slaptai knygnešių platintas po Lietuvą. Beje, jame yra žinučių ir apie lietuvius paprastus valstiečius, stebinančius apylinkių žmones savo sukonstruotomis  mašinomis.

Tais  sunkiaisiais XIX a. dešimtmečiais – lenkinimo, rusinimo ir dar ekonominio engimo metais tarp lietuvių buvo gyvos ir modernios technikos kūrimo idėjos. Tarp tokių ir skraidymo aparatų,  sunkesnių už orą, kūrimas.

Toks pavyzdys  galėtų  būti neturtingas žemaičių bajoras Aleksandras Griškevičius (1809-1863m.). Jis, baigęs Kėdainių mokyklą, dirbo teismuose ir kitose įstaigose sekretoriumi, raštvedžiu, vertėju, o laisvalaikiu projektavo ir statė įvairius skraidymo aparatus. Vieną jų, aerostatą su sparnais ir garo mašinos sukamu propeleriu jis aprašė savo knygelėje „Žemaičių garlėkys“. Iš brėžinių atrodo, kad tai turėjo būti gana gremėzdiškas įrenginys, kuris pagal savo aerodinamines savybes vargu ar būtų  galėjęs pakilti į orą ir skristi, bet tuo laiku ir Prancūzijoje, ir kai kuriose kitose šalyse buvo mėginama sukurti sunkesnius už orą skraidymo aparatus, varomus garo varikliu.

Vėl lietuviškai prabylant

Lietuvių tautos pabudimas iš lenkiškosios komos, kova su carizmu dėl savo, lietuvių kalbos ir laisvės, taip pat artėjančios visoje Rusijos imperijoje revoliucijos gausmas privertė carą  1904 m. gegužės 7 d. atšaukti lietuvių spaudos draudimą.

Atgavus spaudą, panaikinus lietuviškų mokyklų draudimą, kur kas drąsiau imta kelti reikalavimus atkurti Vilniaus universitetą, steigti lietuvių mokslo draugijas. Išsilaisvinančiai lietuvių tautai, jos švietimui ir mokslui daugiausia nuveikė dr. J. Basanavičiaus iniciatyva įkurta Lietuvių mokslo draugija, jos pradėtas leisti pirmasis lietuviškas mokslo žurnalas – „Lietuvių tauta“. Tarp svarbiausiųjų draugijos veiklos sričių buvo lietuviškų vadovėlių rengimas, kai kurių mokslo tiriamųjų  darbų ir lietuviškos švietimo  ir mokslo sistemos  kūrimo projektai.

(Bus daugiau)

2016.06.28; 05:59

Ar įmanoma suvaldyti lietuviškąją emigraciją? Ar sugebėsime įveikti demografinę duobę? Ar valdančiosios Lietuvos partijos bent jau susitars, jog išsivaikščiojanti, vaikų negimdanti Lietuva – sunkiai serganti Lietuva? 

Be kita ko, ar verta save gerbiantiems politikams dalyvauti diskusijose, kur vien triukšmaujama, baramasi, kur koneveikiami kitokią nuomonę turintys oponentai, kur neleidžiama išdėstyti visų argumentų?

Taip pat norėtųsi žinoti, kaip dera vertinti tuos, kurie puola kritikuoti poetą Justiną Marcinkevičių, esą jis – joks autoritetas?

O kaip vertinti lietuvius, kurie Lietuvai akivaizdžiai perša nepilnavertiškumo kompleksus, saviniekos kultūrą?

Šiuos klausimus aktualijų portalas Slaptai.lt pateikė Seimo nariui Kęstučiui MASIULIUI. 

Continue reading „Seimo narys Kęstutis MASIULIS: „Po tokių laidų jausdavausi tarsi apipiltas pamazgomis““

Šių metų Kovo 11-ąją ir artėjantį vasario 16-osios šimtmetį pasitinkam patriotiškai. Viena dama tarsi koks vanagas kapoja trigubos okupacijos ( 1940-ieji – 1990-ieji) pavergtą tautą, dar ir dar kartą reikalaudama muštis į krūtinę: esu kalta, esu labai kalta, verta amžinos paniekos ir pasmerkimo.

Reikia, verkiant reikia skelbti lietuvių žydšaudžių sąrašus, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų, kad ateity nešaudytume atbėgėlių, nes žydų tai juk Lietuvoje jau nebėra, sako mūsiškė. Tačiau įdomu, kodėl ji nesirūpina, kad mes, lietuviai, nebūtumėm šaudomi. Tiesa, mus šaudė ne getuose, gal todėl mūsiškė į tai nekreipia dėmesio. O dėl atbėgėlių, tai, sprendžiant iš to, ką matome Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, didesnė tikimybė, kad šaudys jie.

Continue reading „Kaip platinamas lietuvių tautos savinaikos virusas“

Saulius-Stoma

Kas mes, lietuviai? Toks paprastas klausimas, o vien jį išgirdęs sunerimsti. Kai kam atrodo, kad šito klausti netgi negalima.

Tai politiškai nekorektiška. Juk bandydamas save apsibrėžti, tarsi atskiri nuo kitų, o ieškodamas gerųjų savo tautos savybių įžeidi kaimynus.

Bet dar blogiau – savęs niekinimas. Dabar jis toks madingas, kad iš tikrųjų virto rimta problema.

Tačiau ar lietuviai tikrai yra beveik patys blogiausi Europoje? Žinoma, ne. Todėl akivaizdu, kad šalia visų kitų bėdų šiuo metu esame gniuždomi ir labai rimtos psichologinės krizės.

Continue reading „Lietuvis nėra kompleksuotas bailys“

vytautas_visockas

Manęs jau nestebina kasdien įvairiausiais kanalais plūstanti savinieka, saviplaka. Vos tik įstojome į Europos Sąjungą, į NATO, iškart tapome patys sau mažyčiai, bejėgiai, apgailėtini.

Tiesiog neliko valstybės, visai kaip 1940-aisiais. “Lietuvos senos nebėr! Lietuva – LTSR!” – apsidžiaugė Liudas Gira. Ir prasidėjo visko, kas lietuviška, nutylėjimas, menkinimas, niekinimas, trukęs pusę šimtmečio. O dabar, kai Lietuvos senos nebėr, kai Lietuva – LES, ar kitaip? Žinoma, kitaip. Tada už tiesos žodį trėmė, sodino, persekiojo… Dabar netremia, nesodina. Nepersekioja?

Continue reading „Bijok abejingųjų…“