Kaip platinamas lietuvių tautos savinaikos virusas


Print

Šių metų Kovo 11-ąją ir artėjantį vasario 16-osios šimtmetį pasitinkam patriotiškai. Viena dama tarsi koks vanagas kapoja trigubos okupacijos ( 1940-ieji – 1990-ieji) pavergtą tautą, dar ir dar kartą reikalaudama muštis į krūtinę: esu kalta, esu labai kalta, verta amžinos paniekos ir pasmerkimo.

Reikia, verkiant reikia skelbti lietuvių žydšaudžių sąrašus, kad tokia tragedija daugiau nepasikartotų, kad ateity nešaudytume atbėgėlių, nes žydų tai juk Lietuvoje jau nebėra, sako mūsiškė. Tačiau įdomu, kodėl ji nesirūpina, kad mes, lietuviai, nebūtumėm šaudomi. Tiesa, mus šaudė ne getuose, gal todėl mūsiškė į tai nekreipia dėmesio. O dėl atbėgėlių, tai, sprendžiant iš to, ką matome Prancūzijoje, Vokietijoje ir kitur, didesnė tikimybė, kad šaudys jie.

Nacių okupacijos metais nusikaltusių asmenų sąrašas turi būti sudarytas ne sąmoningai vienakrypčiu tautiniu (lietuvių) pagrindu, o vadovaujantis kompleksišku pilietiniu principu, t.y. jame turi būti įrašyti duomenys įvairių tautybių Lietuvos Respublikos piliečių, įvykdžiusių nusikalstamas veikas.

Ištrauka iš nevyriausybinių organizacijų Kreipimosi į LGGRT centro generalinę direktorę, Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką, Vyraiusybės kanclerį. Kreipimesi jau paskelbta kelios dešimtys pavardžių, kuriomis mūsiškė turėtų susidomėti antrajame būsimos knygos tome.

Kita dama patriotiškai įsikibusi į atlapus per karą ir kare po karo išlikusiems kolaborantams: kodėl jūs, užuot nusižudę, rašėte eilėraščius apie Leniną ir poemas apie Staliną?!

Nuo jos patriotiškos plunksnos kliūva ne tik Kovo 11-osios kūrėjams, bet ir Vasario 16-osios tėvams. Mes, kosmopolitai patriotai, atmetame jūsų vienos tautos, vienos kalbos Lietuvą ir kuriame globalią, didelę ir įvairią kaip pasaulis.

Minėtų damų mums primestom temom perpildyti interneto portalai ir televizijos: vieni ploja, kiti burnoja. Plojančiųjų, ko gero, daugiau. Aš pacituosiu žurnalistą, kurio rašiniai ir kalbos man dažnai nepatinka, tačiau po šia ištrauka pasirašyti galėčiau.

Tačiau pakalbėkime apie tai, kodėl J.Marcinkevičius N.Putinaitę, kaip ji pati sako, “nuvilia”. Filosofė klausia: “Ar kas nors yra girdėjęs, kad Marcinkevičius kur nors būtų užsiminęs, kad tarybinė tvarka buvusi statoma ant melo, ir kad jis prisidėjęs prie jos statybos, net jei padaręs ir gerų darbų ar parašęs gerų eilėraščių, poemų, kad ir „Grybų karą“?”

Tai yra esminis klausimas. Pirmiausia, žinoma, į jį turėtų atsakyti pati N.Putinaitė, pabandydama rasti atsakymą, kodėl iki Nepriklausomybės paskelbimo jos akys buvo užsivėrusios ir kodėl ji mokykloje skaitė “Pušį, kuri juokėsi” ir deklamavo eilėraščius apie Leniną (juk tikrai deklamavo, kaip ir absoliuti dauguma mūsų anais laikais). Ar ji pati viešai kada nors užsiminė apie tai, kas ją skatino tai daryti? Kas ją asmeniškai vertė prisidėti prie to melo statybų, net jei ji nebuvo padariusi jokių gerų darbų, išskyrus tai, kad buvo spaliuke ir komjaunuole? (Artūras Račas, faktai.lt, „Ša, kolaborantai!“)

Buvusi komjaunuolė, pasak Lietuvos mokslo premijos laureato Romualdo Grigo, kurio knygos ir kalbos man patinka, yra „iš tų asmenų, kurie ne pristabdo, o skleidžia lietuvių tautos savinaikos virusą“.

Tyčia ar netyčia, turbūt tyčia, kaip dar vienas savinaikos ir saviniekos faktas, lietuvių kalba išleistas Jozefo Mackiewicziaus romanas „Tiesa akių nebado“, o jo ištraukos delfi.lt portale pavadintos taip: „Vilnius 1939-aisiais: kaip lietuviai lenkus terorizavo“.  

Įdomu, ar knygos vertėjai ir leidėjai, taip pat ištraukų skelbėjai žinojo, kad yra Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataro knyga „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“ (2-asis fotografuotinis leidimas, „Mintis“, 1992). Nemanau, kad Lenkijoje ji yra išversta į lenkų kalbą. Jeigu Mackiewiczius ją būtų skaitęs, gal būtų supratingesnis ir lietuvių savo knygoje chamais nevadintų. Nors kažin: lenkams savinaika ir savinieka nebūdinga.

Beje, kiek žinau, Mykolo Biržiškos „Vilniaus Golgotos“ neturi net Signatarų namai. Pats laikas išleisti trečią fotografuotinį leidimą. Bet kas to imsis?! Kas išdrįs Mackiewicziui mesti pirštinę ir ne tik jam priminti, kad lenkai Vilniuje ir Vilniaus krašte lietuvius terorizavo, kankino ne vienerius metus, o beveik du dešimtmečius? Kai šią knygą rengiau spaudai, ne vienas, kai kas, abejojo, kad ji pasirodys. Ir nenorėjo, kad pasirodytų: ilgai gulėjo spaustuvėje, buvo „pamesta“.

Tokios antraštės – „kaip lietuviai lenkus terorizavo“ – tikrų tikriausia savinieka ir netiesos sakymas.

O kaip pavadinti mūsų – ir politikų, ir valdžios, ir plačiosios visuomenės, ir žiniasklaidos – abejingumą Astravo giljotinai? Šiuo atveju žodžiai savinaika ir savinieka – per silpni. Ne veltui esame vadinami savižudžių tauta. Kaip tie mūsiškės apraudoti žydai: stovime prie pačių išsikastos kapo duobės ir abejingai laukiame mirties.

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius Vytautas Visockas.

2016.03.01; 17:13


Prisijunkite prie diskusijos