Kovo 5-6 dienomis Vilniuje susirinkę įvairių sričių ekspertai kreipėsi į tarptautinę bendruomenę, ragindami sudaryti sąlygas traumuotoms visuomenėms užgydyti savo žaizdas.
Valdovų rūmuose surengtoje konferencijoje „Neužgijusios praeities žaizdos: pasekmės ir įveikos būdai“ aptarti istorinių traumų padariniai, būdingi ne tik individui, bet ir visuomenei: psichinės ligos, tapatybės praradimas, padidėjusi baimė, išaugęs nerimas, alkoholizmas, savižudybės, smurtas šeimose ir viešumoje, saviizoliacija. Daug dėmesio skirta traumų poveikiui tarptautiniams santykiams ir traumų įveikos būdams.
Konferencijos dalyvių priimtoje deklaracijoje teigiama, kad patirtos istorinės traumos lemia visuomenės požiūrį į save, taip pat jos vykdomą vidaus ir tarptautinę politiką. Traumų atpažinimas, jų padarinių pripažinimas ir įveika veda visuomenes išgijimo ir susitaikymo link.
Deklaracijoje vyriausybės ir tarptautinės organizacijos skatinamos iki galo ištirti, kas tiksliai nutiko, kas ir kokia forma dalyvavo, ir tai viešai įvardyti; užtikrinti, kad teisingumas būtų pasiektas, nes atkūrus teisingumą traumos sparčiau gyja, o jas patyrę asmenys gali susigrąžinti gerovę; skatinti trauminių patirčių meninę refleksiją kaip veiksmingą būdą išreikšti ir įprasminti skausmą, palengvinti tiesos paieškas ir gijimo procesus; visomis priemonėmis kovoti su bandymais iškraipyti istorinius faktus ir siekiais užglaistyti totalitarinių režimų nusikaltimus.
Tuo metu psichinės sveikatos atstovai raginami aktyviau rengti strategijas stabdant traumų padarinių perdavimą ateities kartoms. „Labiausiai istorines žaizdas užgydyti padeda traumą išgyvenusių aukų, jų budelių ir palikuonių gedėjimas kartu ir netrukdymas vienas kitam gedėti“, – sakoma deklaracijoje.
Konferencija, subūrusi politikus, istorikus, menininkus ir psichinės sveikatos specialistus iš Amerikos, Azijos ir Europos, – pirmasis tokio pobūdžio renginys Lietuvoje.
Renginį organizavo Užsienio reikalų ministerija kartu su Vytauto Didžiojo universiteto Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centru, Vilniaus universiteto Psichologijos institutu ir kitais partneriais.
Japonijoje 2019 metais savižudybių skaičius sumažėjo iki rekordinių žemumų, penktadienį paskelbė šalies vyriausybė.
127 mln. gyventojų turinčioje Japonijoje savižudybių rodikliai yra vieni aukščiausių pasaulyje. Remiantis preliminariais Sveikatos apsaugos ministerijos paskelbtais duomenimis, 2019 metais šalyje nusižudė 19 959 žmonės, tai – 4,2 proc. sumažėjimas. 70 proc. jų buvo vyrai.
Galutiniai praėjusių metų duomenys bus paskelbti kovą, ir skaičiai, tikėtina, bus šiek tiek didesni, nes policija dar turi patvirtinti, ar paskutiniais praėjusių metų mėnesiais užregistruotos mirtys įvyko dėl savižudybės. Tačiau pareigūnai teigia, kad galutinis skaičius vis tiek turi išlikti rekordiškai žemas.
Kaip nurodo agentūra „Reuters“, pernai Japonijoje savižudybių skaičius buvo mažiausias per daugiau kaip 40 metų. 2019-aisiais pirmą kartą nuo 1978 metų, kai Japonijoje pradėti rinkti tokie duomenys, užfiksuota mažiau nei 20 tūkst. savižudybių.
Savižudybių skaičius šalyje aukštumas pasiekė 2003 metais – šalyje nusižudė 34 427 žmonės, o 2004-2011 savižudybių skaičius per metus vis dar buvo didesnis nei 30 tūkst., tačiau nuo 2011-ųjų pradėjo mažėti.
Reaguodami į smurtinius „geltonųjų liemenių“ protestus, išpuolių pavojų ir savižudybes, tūkstančiai Prancūzijos policininkų trečiadienį Paryžiuje išėjo į gatves, reikalaudami geresnių darbo sąlygų.
Pareigūnus į mitingą pirmą kartą nuo 2001-ųjų sukvietė visos didžiosios policijos profsąjungos. Protesto eitynės buvo nukreiptos ir prieš planuojamą vyriausybės pensijų reformą.
Organizatorių duomenimis, prie protesto prisijungė 22 000 policininkų.
„Mes esame čia, kad kovotume už savo darbo sąlygas ir pagerbtume savo kolegas, pasitraukusius iš gyvenimo“, – sakė 24 metų pareigūnas iš Paryžiaus.
Nuo metų pradžios nusižudė 50 prancūzų policininkų, tai yra daugiau nei per visus praėjusius metus. Į tai reaguodama, vyriausybė balandžio pabaigoje įkūrė naują prevencijos dalinį.
Prancūzijos policijai tenka labai didelis krūvis. Nuo 2015 metų šalyje islamistai surengė seriją išpuolių, per kuriuos žuvo daugiau kaip 240 žmonių.
Nuo praėjusio rudens didėjo spaudimas dėl smurto per „geltonųjų liemenių“ protestus.
Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.
Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.
Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar…
Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…
Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…
Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…
Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.
Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.
Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.
Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.
Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!
Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.
Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.
Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.
Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.
Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.
O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!
Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.
Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.
Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“
50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?
O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?
Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?
Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.
Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.
Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.
O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…
Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).
Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?
Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …
„Vaivorykštės indekse“ Lietuva pakilo į 37 vietą, bet homofobija mokyklose klesti. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Homofobinių patyčių Lietuvos mokyklose tyrimas rodo, kad tai – didžiulė problema. „Oi oi oi, kokia didelė“, – trečiadienį spaudos konferencijoje Seime „LGBT žmogaus teisių situacija Lietuvoje: tarp „draudimų kultūros“ ir progreso“ teigė Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas Vladimiras Simonko.
Pasak kalbėtojo, gyvenimas Lietuvoje gerėja. „Žinau, kad greitai išvažiuosime su vaivorykštiniu autobusu, žygiuosim Rygoje per eitynes su savo broliukais. Bet šiandien – proga paminėti kasmetinį „Vaivorykštės indeksą“, kuriame matysime įdomių dalykų“, – sakė V. Simonko.
Lietuva šiame indekse pakilo iš 39 į 37 vietą. Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovui tai atrodo žingsnis į priekį, turint omenyje draudimų kultūrą Lietuvoje. „Esame geresni už latvius, lenkus, šiek tiek atsiliekam nuo estų“, – komentavo V. Simonko.
Tačiau homofobinės patyčios Lietuvos mokyklose rodo, kad dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės problemų kyla kone kiekvienam jaunuoliui, ir tai negali nekelti nerimo.
Pasak Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL komunikacijos koordinatorės Eglės Kuktoraitės, 2017 metų vasarą atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 14-18 metų moksleiviai, parodė, kad beveik pusė LGBT jaunuolių jaučiasi nesaugiai mokyklose dėl savo seksualinės orientacijos, tik 5 proc. jų teigė nesusidūrę su homofobinėmis apraiškomis.
Traumuojamas patirtis moksleiviai priversti išgyventi vieni, nes pedagogai nežino, kaip reaguoti į homofobines patyčias, maža to, patys neretai prie jų prisideda. 90 proc. LGBT moksleivių planuoja emigruoti į užsienį, nors įstatymiškai diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra draudžiama.
Vienas aktualiausių klausimų LGBT bendruomenei – partnerystė, kuri blokuojama. Taip trečiadienį pristatydama Tarptautinei dienai prieš homofobiją, bifobiją ir transfobiją skirtą spaudos konferenciją teigė Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narė Aušrinė Armonaitė.
Parlamentarei akivaizdu, kad daugėja Seimo narių, kurie šią mintį palaiko, bet jų nepakanka laukiamam pokyčiui.
Kita A. Armonaitės minėta problema – lyties keitimo reguliavimas, kuris šiuo metu įgyvendinamas per teismų sprendimus, suteikiančius galimybę legaliai pasikeisti lytį žmonėms, išgyvenantiems vidines dramas.
„Tačiau lyderystės šioje temoje Sveikatos apsaugos ministerija nerodo. Priešingai. Ir kai susidaro lyderystės vakuumas, Seime sklando iniciatyva uždrausti lyties keitimą. Šioje kadencijoje draudimai populiarūs“, – sakė A. Armonaitė.
Kaip pridūrė Seimo narė, visą šią savaitę Lietuvoje vyksta Vaivorykštės dienos. „Jos tampa ne vien politiniais debatais, bet ir švente. Mano nuomone, tai labai gerai“, – sakė Seimo narė, primindama, kad trečiadienio vakarą Vilniaus centre atidaroma pirmoji vaivorykštinė pėsčiųjų perėja.
Nacionalinės LGBT teisių organizacijos LGL vadovas V. Simonko dėkojo A. Armonaitei už moralinę paramą, kurios LGTB kartais trūksta. „Tokia spaudos konferencija Seime – trys žingsniai į priekį“, – sakė V. Simonko.
Iš kairės: MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, vykdantis direktoriaus funkcijas Ramojus Reimeris, švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas, sociologas Martynas Kriaučiūnas, socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis, Seimo narys Mykolas Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.
Net 80 proc. studentų patiria didelį nerimą, 75 proc. – stiprų stresą, 63 proc. – ilgai besitęsiančią blogą nuotaiką, 59 proc. – nemigą, 46 proc. – valgymo sutrikimus, 30 proc. – depresiją, parodė internetinė atsitiktinai atrinktų studentų apklausa, kurioje dalyvavo 2806 Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai.
Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkui Mykolui Majauskui akivaizdu – tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai (ŠMM), rektoriams.
Trečiadienį pristatytas „Socialinės dimensijos“ tyrimas nesigilino į studentų jausenos priežastis, tačiau spaudos konferencijoje dalyvavęs M. Majauskas išvardijo, kodėl studentai prastai jaučiasi tarptautinių tyrimų duomenimis.
Kaip streso sąlygos įvardijami aplinkos keitimas – nauji žmonės, nauja aplinka; savarankiškas gyvenimas; finansiniai iššūkiai; priklausomybė nuo tėvų; studijų ir darbo derinimas; sesijos ir egzaminai, santykiai su dėstytojais – naujais autoritetais; abejonės dėl studijų pasirinkimo, ar tikrai tuo keliu einama, ar tikrai reikia tęsti mokslus; įtampą kelia konkurencija dėl darbo vietos.
Pasak Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininko, aukštosios mokyklos sakytų, kad rūpinasi emocine studentų sveikata, bet tyrimas rodo ką kita.
„Emocinės paramos arba nėra, arba ji mokama, arba studentai turi pasirašyti ilgas ir sudėtingas sutartis, kuriose – sutikimas konsultacijos metu gautus duomenis leisti naudoti moksliniais tikslais. Tokie barjerai nepadeda studentams kreiptis pagalbos“, – pabrėžė M. Majauskas.
Kaip parodė studentų apklausa, tik nedaugelis jų žino apie aukštųjų mokyklų ar kitų institucijų teikiamas psichologines konsultacijas. Susidūrę su sunkumais studentai ieškotų informacijos internete, kalbėtų su draugais, mėgintų keisti gyvenimo būdą ar tiesiog nieko nedarytų. Į specialistus kreiptųsi mažuma.
„Toks sprendimas tikrai suprantamas, kai studentams keliami pertekliniai barjerai. Dėl to neabejotinai kenčia studijų kokybė, bendra emocinė aplinka ir kuriama palanki terpė rimtiems akademinės etikos pažeidimams ir galimiems nusikaltimams, kuriuos išryškino seksualinio priekabiavimo skandalai aukštosiose mokyklose“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.
Pasak M. Majausko, situacija susidarė ne per metus. Bent jau kelis dešimtmečius aukštosioms mokykloms nesprendžiant problemų.
Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas pripažino, kad aukštosiose mokyklose paramos studentui nėra per daug. „Gerokai jaučiasi, kad mūsų aukštosios mokyklos – dėstymo, bet ne studijų institucijos. Rūpinamasi, kaip geriau dėstyti, geresnėmis laboratorijomis, įranga, bet mažiau, kaip studentai įsisavina kompetencijas ir jaučiasi“, – sakė viceministras.
Pasak G. Viliūno, psichologinė parama, kaip akademinės paramos studentui dalis, yra aukštojo mokslo institucijos būtinoji dalis. „Tačiau, jeigu aukštosios mokyklos patiria nuosmukį dėl studentų skaičiaus mažėjimo, aišku, kad pirmiausia atsisako nebūtinų funkcijų. Prireikus mažinti dėstytojų skaičių, atleidinėti administraciją, bus didelė pagunda nesteigti psichologo etato arba tiesiog panaikinti, jei toks yra“, – kalbėjo viceministras.
Pasak G. Viliūno, aukštojo mokslo tinklo optimizavimas kaip tik ir nukreiptas į tai, kad studentui būtų užtikrinamas šiuolaikiškas servisas. „Aišku, kad psichologinė pagalba yra būtina“, – sakė švietimo ir mokslo viceministras.
Seimo nariui M. Majauskui akivaizdu, kad, jei bendruomenėje 80 proc. narių teigia išgyvenantys nerimą, 75 proc. – didelį stresą, du trečdaliai – besitęsiančią blogą nuotaiką, 60 proc. – nemigą ir net trečdalis – depresiją, tai yra raudona kortelė Švietimo ir mokslo ministerijai, rektoriams.
„Arba keiskite situaciją šiandien ir dabar, arba leiskite tą daryti kitiems, nes su emocine studijų aplinka nesusitvarkoma. Tai ne strateginiai ateities darbai, o šiandienos sprendimų reikalas, kad kiekvienoje aukštojoje mokykloje būtų prieinama skubi, specializuota anoniminė pagalba tiek studentui, tiek dėstytojui“, – sakė M. Majauskas.
Seimo nario žodžiais, tai nėra kažkoks raketų mokslas. „Paimkite bet kurios brandžios šalies aukštąją mokyklą ir pamatysite, kad prieinama anoniminė, skubi, nemokama pagalba be jokių sutarčių. Taip pat – pagalba internetu. Tiesiog reikia pasižiūrėti, kaip tai veikia, ir šiandien pradėti diegti“, – sakė M. Majauskas.
Viceministro G. Viliūno argumentas, kad tam reikia papildomų pinigų, M. Majausko neįtikino. „Bendros išlaidos švietimui – beveik milijardas eurų, tai aš sakyčiau, gal mažiau kompiuterių nusipirkit, gal mažiau aktų salių sutvarkykite, o užtikrinkite prieinamą psichologinę pagalbą studentams. Tai reikia daryti peržiūrint prioritetus, nes akivaizdu, kad pagal dabar sudėliotus psichikos sveikatos reikalai yra paskutinėje vietoje. Tikiuosi, šiuo metu Lietuvą drebinantys seksualinio priekabiavimo skandalai privers jus kitomis akimis pažiūrėti į studentų emocinę sveikatą, jų nebijojimą kalbėti apie emocines problemas ir aukštųjų mokyklų gebėjimą tinkamai į tai reaguoti“, – sakė M. Majauskas.
Socialinės apsaugos ir darbo viceministras Eitvydas Bingelis akcentavo aukštųjų mokyklų autonomiją ir gebėjimą tvarkytis su minėta problema. „Ne tiek ministerija, kiek pačios aukštosios mokyklos turi rimtai susirūpinti emocine savo bendruomenė narių aplinka“, – įsitikinęs viceministras.
Kaip parodė studentų apklausa, vos 8 proc. jų kreiptųsi pagalbos į specialistą. Tačiau M. Majauskas mano, kad ne studentų reikia klausti, kodėl jie nesikreipia pagalbos į psichologus, o universitetų, kitų mokyklų, kodėl jos nesuteikia pagalbos.
„Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje apskritai studentams nebuvo jokios galimybės niekur nueiti pasikalbėti apie savo problemas. Tik vakar jų interneto puslapyje atsirado informacija, kur anonimiškai galima pranešti apie sunkumus ir vėliau galbūt sulaukti pagalbos. Ta pati situacija Klaipėdos universitete. Vytauto Didžiojo universitete ateidamas pas specialistą turi pasirašyti per 20 punktų deklaraciją, tarp kurių – kad sutinki, jog tavo suteikta informacija bus panaudota moksliniais tikslais. Jeigu norėsi psichologo konsultaciją gauti Romerio universitete, teks sumokėti 25 eurus“, – vardijo M. Majauskas.
Šaržuodamas parlamentaras sakė, kad rimtu seksualinio priekabiavimo atveju norintis pranešti apie tai studentas turi ne tik pasirašyti sutartį, bet ir susimokėti už tokią galimybę. „Aukštųjų mokyklų pareiga – užtikrinti psichologinės pagalbos prieinamumą ir jau tada skatinti studentus kreiptis“, – pabrėžė Seimo savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas.
Kaip skelbė ELTA, trečiadienį spaudos konferencijoje sociologas Martynas Kriaučiūnas pristatė „Socialinės dimensijos“ tyrimą apie finansines studentų problemas ir užimtumą, apie būstą studijų metu ir apie studentų psichinę sveikatą.
Tyrimo duomenis komentavo socialinės apsaugos ir darbo viceministras E. Bingelis, švietimo ir mokslo viceministras G. Viliūnas, MOSTA inovacijų politikos analizės skyriaus vadovas, einantis direktoriaus pareigas Ramojus Reimeris, sociologas M. Kriaučiūnas, Seimo narys M. Majauskas, Lietuvos studentų sąjungos prezidentas Eigirdas Sarkanas.
Socialinę dimensiją 2007 metais apibrėžė Bolonijos proceso šalių, tarp jų ir Lietuvos, ministrai, atsakingi už aukštąjį mokslą. Jie įsipareigojo siekti, kad studentai atspindėtų visuomenės skirtingumą ir visi turėtų tinkamas sąlygas įgyti aukštąjį išsilavinimą, nepriklausomai nuo socialinių ir ekonominių sąlygų.
Vadovaujantis Bolonijos proceso dokumentais, siekiama garantuoti lygias galimybes pradėti, tęsti ir baigti aukštąjį mokslą, kad tam neturėtų įtakos asmens finansinė padėtis, turimų vaikų skaičius, iš kokios šeimos jis yra kilęs ir panašūs dalykai. Studijų prieinamumą lemtų tik gabumai ir žinios.
Siūloma įstatymu reglamentuoti, kaip žurnalistai turėtų skelbti informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti.
Tokį Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimo projektą Seimo posėdžių sekretoriate įregistravo Seimo Valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijai priklausantis parlamentinės Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos narys Robertas Šarknickas.
Siūloma įteisinti, kad, skelbiant apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, „turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes, kad paskelbtoje informacijoje nebūtų skatinamas savižudiškas elgesys visuomenėje, neskelbti savižudybės ar bandymo nusižudyti priemonių bei būdų, netraktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo ar kaip savaime suprantamo, kasdieninio fakto, nevartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų. Skelbiant tokią informaciją, privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems“.
Pasak R. Šarknicko, projekto tikslas būtų įstatyminiu lygmeniu reglamentuoti reikalavimus viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams dėl skelbtinos informacijos savižudybių tema turinio bei pateikimo būdo.
„Šiuo projektu siekiama į Visuomenės informavimo įstatymą su tam tikrais papildymais iš PSO bei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rekomendacijų perkelti Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso nuostatas“, – sako parlamentaras.
Jo duomenimis, 2016 metais Lietuvoje nusižudė 823 žmonės, kas reiškia, kad iš 100 tūkst. gyventojų nusižudo 28,7 asmenų. Nepaisant to, kad šis skaičius Lietuvoje yra mažiausias laikotarpiu 2012-2016 m., tai vis dar leidžia Lietuvai pagal savižudybių skaičių pirmauti Europoje, taip pat patekti į pirmąjį penketuką pasaulyje. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nurodo, kad kiekviena savižudybė paveikia maždaug dar bent šešis žmones. Taigi, anot parlamentaro, kasmet Lietuvoje savižudybė viena ar kita forma paveikia per 4930 žmonių.
„PSO pateikiamame darbe apie savižudybių prevenciją žiniasklaidoje nurodyta, kad žiniasklaidai savižudybių kontekste tenka svarbus vaidmuo. Kaip nurodo PSO, viena vertus, žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį, ypač jei savižudybė nušviečiama plačiai, ji aprašoma pirmuosiuose puslapiuose, pateikiama kaip sensacija ir (arba) tiksliai aprašomas savižudybės būdas. Kita vertus, atsakingas tokios informacijos pateikimas gali tapti visuomenės švietimo savižudybių klausimais priemone ir gali paskatinti tuos, kurie priklauso savižudybės rizikos grupei, kreiptis pagalbos. PSO ištyrė daugiau nei 50 imitacinių savižudybių ir, atlikus šių studijų peržiūrą, kaskart buvo prieita prie tos pačios išvados: žiniasklaidos pranešimai apie savižudybes gali paskatinti imitacines savižudybes“, – pažymi R. Šarknickas.
Jo teigimu, tiek PSO, tiek Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba yra suformavusi rekomendacinio pobūdžio taisykles viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams, kaip visuomenei pateikti informaciją apie savižudybes. „Vis dėlto dažnai pastebimi atvejai, kai viešosios informacijos rengėjai ir (ar) skleidėjai šių rekomendacijų nesilaiko, dažnai eskaluoja konkretaus asmens savižudybės tema, teikia straipsnių atnaujinimus naujomis detalėmis ir kt., taip pat nevengia skelbti tokios informacijos pirmuose puslapiuose ar informacinių portalų viršuje, tokiu būdu galimai skatinant pažeidžiamus asmenis imituoti aprašytųjų atvejų elgesį“, – sako projekto iniciatorius.
Šiuo metu Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekse numatyta, kad, skelbdami informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus ir aplinkybes, kad paskelbtoje informacijoje nebūtų skatinamas savižudiškas elgesys visuomenėje, netraktuoti savižudybės kaip tinkamo kokios nors problemos sprendimo būdo, nevartoti savižudybes romantizuojančių apibūdinimų. Taip pat nurodyta, kad, skelbiant tokią informaciją, privalu pranešti apie esamas emocinės ir psichologinės pagalbos galimybes bei pagalbos sau grupes nusižudžiusiųjų artimiesiems.
Įstatyminiu lygmeniu reikalavimų informacijai savižudybių tema nėra nurodyta.
Jau ilgiau nei metus trunkantis Valstiečių ir žaliųjų politinio darinio valdymas, koks jis juokingas ar žiaurus beatrodytų, nemažai daliai Lietuvos gyventojų yra visiškai patrauklus.
Akivaizdu, kad aiškiai suformuluotos alternatyvos esamai padėčiai nei Seime, nei visuomenėje neatsirado.
Vienintele oponuojančia jėga, reiškiančia nepasitenkinimą valdžios sprendimais, tampa žiniasklaida, tačiau jos funkcija – informuoti ir perduoti nuomones, o pati ji negali tapti naujų krypčių, strategijų kūrėja.
Todėl gal ir ne stiklo bokšto, bet stiklainio, į kurį laimėjusieji rinkimus noriai sulindo, sienelės storėja, stiklainio dangtis užspaudžiamas ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus laikomas, vis sandariau užsidaro.
Žiniasklaidos nepasitenkinimas
Žiniasklaidos nepasitenkinimą rinkimus laimėjusia populistų komanda ir jos gana aršų taršymą galima paaiškinti dviem objektyviais veiksniais: pirmasis jų – jau daugelį metų rašančiųjų įvairiomis politikos, ūkio, socialinėmis ir kt. temomis žurnalistų patirtis, o dažnai ir įgyto išsilavinimo visapusiškumas, gerokai lenkė į Seimą atėjusiųjų naujokų kompetencijas. O antrasis – žiniasklaidai žaidžiant rinkos ekonomikos sąlygomis, kaunantis dėl portalo tekstų peržiūrų skaičiaus internete ir popierinių leidinių tiražų, reikėjo informacijos, o jos iš naujojo Seimo nebuvo.
Nauji Seimo nariai vengė bendrauti su žiniasklaida, nes visiškai pagrįstai susirgo nepilnavertiškumo kompleksu, be to, nelabai ir turėjo ką pasakyti. Žiniasklaidos atstovai pyko. Kadangi informacijos apie krašto politiką skaitytojai vis vieną laukė – nueita populiariausiu keliu. Nebuvo informacijos apie politiką, ieškota jos apie politikus. Tokiu būdu, net ir valstybės masteliu bevertė istorija apie Gretą Kildišienę ir Ramūną Karbauskį buvo bemaž mėnesį transliuojama kaip pagrindinė politikos Lietuvoje tema, o šios istorijos ratilai ritasi dar ir iki šios dienos.
Žingsniai į tuštumą
Panašios reikšmės, nors ir palietęs žymiai gausesnę grupę žmonių, yra praėjusiomis savaitėmis nuvilnijęs triukšmas dėl receptinių vaistų. Kai Lietuvos politikos sandaros viršūnėje nebėra su kuo ir apie ką kalbėti strateginėmis politikos temomis – narstomos šalutinės, dažnai beprasmės ir bereikšmės temos, tokiu būdu jas sureikšminant vos ne iki nacionalinių tragedijų ar komedijų. Ir nors atsiras prieštaraujančių bei tvirtinančių, kad G. Kildišienės visureigio mecenavimo atvejis atskleidė politikos ir verslo amoralumo esmę, o kelių pavadinimų vaistų įsigijimo apribojimai pražudė daug ligotų pacientų, vargu ar tai bus arti tiesos. Jei tik tokios problemos Lietuvoje egzistuotų, būtume labai darni ir sveika visuomenė.
Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.
O esmė tokia, kad iš politinių disputų ir, apskritai, iš viešųjų diskusijų išnyksta esminiai valstybės ir jos piliečių ateities svarstymo klausimai. Į valdžią atėjusi siaurų pažiūrų ir menkos kompetencijos sekta, strateginiais valstybės klausimais jokios nuomonės neturi arba bijo ją reikšti, tad ir tyli, o atskiri balsai visuomenėje, nors ir pasigirsta, bet į dėmesio centrą neprasimuša, tik subanguoja ir nuskęsta smulkmenų, audrų stiklinėse ir kitokio triukšmo bei populiaraus šlamšto transliavimo srautuose. Bejėgiškumo jausmas suvokus, kad šalis niekur nebeina, nieko nebesiekia, o tik vegetuoja ir palengva apsipranta su spartėjančiu tautiečių išsivaikščiojimu – įsigali, užgožia racionalų pradą, įtraukia kiekvieną visuomenės narį ir palengva, bet kryptingai nuneša į nebūtį.
Kodėl taip atsitinka? Ar kito varianto išties nėra, ar jo tiesiog nebeieškoma?
Opozicijos nauda ir žala
Kad viešoji diskusija užsipildytų prasmingu turiniu, iš pradžių turėtų egzistuoti pati diskusija. Mūsų atveju, ji išnyksta dėl gana objektyvių priežasčių. Ko gero, viena svarbiausių – nebėra diskusijos Seime, nes Seime nebeliko opozicijos. Valstiečių ir žaliųjų sektantus ištiko dviguba nelaimė. Nusisamdę sumanius viešųjų ryšių specialistus jie visai to nenorėdami ir neplanuodami triuškinančiai laimėjo rinkimus – pirma nelaimė, o antra – jie liko vieniši ir netgi nebeturi tokių, kurie jų sprendimus kritiškai vertintų. Pozicijai, kuri turi savo viziją ir ją įgyvendina, opozicija dažniausiai trukdo, bet kai pozicija neturi nei vizijos, nei strategijos, nei programos, ėjo į Seimą tik planuodama „pabūti prie valdžios“ ir susitvarkyti vieną kitą savo asmeninį reikaliuką, o pelnė visą aukso puodą, veiksminga ir konstruktyvi opozicija galėtų padėti.
EPA – ELTA nuotraukoje – konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis ir Irena Degutienė
Tačiau opozicijos nėra. Tai ypač akivaizdžiai atsiskleidė pastarosiomis dienomis, kai Seime buvo svarstomas kitų metų valstybės biudžetas. Visuomenė gerai išgirdo tik vieną žinią, kurią jai už jos pačios į biudžetą sumokėtus pinigus ištransliavo pozicijos veikiantysis organas – vyriausybė. Anot vyriausybės pagrindinio guru Sauliaus Skvernelio, kitų metų biudžetas yra „saugantis nuo ekonomikos perkaitimo, infliacijos didėjimo ir kartu orientuotas į socialiai jautriausias visuomenės grupes“, – rašo „Respublika“ bei kt. žiniasklaidos priemonės, nes vyriausybės pranešimas apie „socialiai orientuotą“ biudžetą iš esmės sėkmingai, tikslingai ir apgalvotai, per visur ir visiems išplatintas.
Mažo to, premjeras giriasi, kad 2018 m. biudžetas pirmą kartą per nepriklausomybės laikotarpį yra planuojamas perteklinis – viešųjų finansų balansas bus teigiamas ir sudarys 0,6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Turinys kitas, bet žinia nei nauja, nei labai įdomi, nes analogišką pozityvią informaciją apie savo darbą, o ypač biudžeto suplanavimą, transliuodavo kiekviena vyriausybė, nors realiai kitais metais pamatydavome, kad pozityvius dalykus persverdavo negatyvūs – „nenumatyti“, ir Lietuva kaip ritosi, taip ir ritasi į pirmavimą Europoje pagal autsaiderystės, o ne pagal lyderystės rodiklius. Skirtumas šįkart toks, kad biudžeto svarstymas jokios rimtos, konstruktyvios, girdimos kritikos net ir nesulaukė.
O pretekstų kritikai buvo gana esminių, nes biudžetas, nors ir perteklinis, bet, pasak ekonomistų, kuriais Seimas negali pasigirti, iš pateikto biudžeto projekto matyti, kad centrinė valdžia išlaidaus daugiau nei surinks pajamų ir patirs deficitą, o bendrą šalies valdžios sektoriaus perteklių suneš regionai ir socialinis draudimas. Kitaip tariant, biudžeto perteklius paremtas iš visų dirbančiųjų fizinių asmenų surinktais pinigais, tuo tarpu valstybės aparatas, nors ir skelbė taupymo vajus ir optimizavimo reformas, kaip išlaidavo daugiau nei valstybės finansinis potencialas leidžia, taip išlaidaus.
Optimizmą neigia statistika
Biudžeto svarstymo kontekste verta paminėti skaudžiausias Lietuvos problemas. „Gyvename trumpiausiai, geriame daugiausia, žudomės dažniausiai – toks yra Lietuvos paveikslas atliktame naujausiame ES šalių sveikatos tyrime 2017“, – eurokomisarą Vytenį Povilą Andriukaitį cituoja „Lietuvos rytas“. Šįkart mūsų kontraversiškas eurokomisaras išvadą ne iš piršto laužia, o remiasi Europos Sąjungos institucijų drauge su Europos Komisija atliktu tyrimu.
Lietuvos statistika. Slaptai.lt nuotr.
Kokia reali šalies padėtis atskleidžia net tik Europos institucijų, bet ir komercinių banginių, kurie turi interesų mūsų regione, tyrimai. Tarkim, SEB banko trijose Baltijos šalyse atlikto gyventojų finansinės būklės tyrimo duomenys, publikuojami informaciniame portale Delfi, skelbia, kad Lietuvoje gyventojų optimizmas yra mažiausias Baltijos šalyse, net trečdalis lietuvių neturi jokių santaupų. Be to, tik 17 proc. lietuvių gali būti priskirti viduriniajai klasei, o Estijoje šiai klasei priklauso beveik pusė gyventojų. Ypač reikšmingas skaičius – kas dvyliktas Lietuvos gyventojas planuoja per artimiausius 3 metus emigruoti.
Pastaruoju metu net klostosi baugi situacija, kad ir kokie tyrimai bebūtų atliekami, jie pateikia vieną už kitą prastesnius rodiklius apie mūsų šalį. Pirmaujame ne pagal gerovės, bet pagal socialinės atskirties dydžius Europoje ir, nors galime girtis iki begalybės augančiu BVP, tačiau vargu ar labai džiaugsimės tuo, kad emigravus, kaip ketinama, kas dvyliktam Lietuvos piliečiui, BVP vienam gyventojui išaugs net 12 proc. Bendras sukuriamas šalyje BVP gal labai ir nesmuks, nes emigruos didžioji dalis ne iš tų 17 proc. viduriniosios, bet iš tų 80 proc. skurdo Lietuvos piliečių grupės, tačiau valstybės kelias į spartų susinaikinimą pernelyg akivaizdus, kad jis būtų ignoruojamas.
Smulkmenos užgožia esmę
Valstybės biudžeto svarstymas kaip tik yra tas laikas ir tas objektas, kuris leidžia sudėti taškus ant „i“. Ar biudžetas atsako į esminius valstybei kylančius iššūkius, ar neatsako, ar numato bent jau kelius, kaip su tais iššūkiais bus susidorota, ar nenumato. Todėl kaip tik dabar buvo ir tebėra puiki proga išgirsti, ar šalyje yra kokia nors reali politinė jėga, kuri padėtį suvokia adekvačiai, turi savo viziją, mato sprendimų kelius – ar tokios polinės jėgos nebėra.
Vargu ar galima tvirtinti, kad biudžeto svarstymo tylą nors šiek tiek išblaškė socialdemokrato Algirdo Syso pagraudenimas, kad biudžete neatsižvelgta į „daug visuomeninių organizacijų, Seimo narių, pavienių piliečių, ugniagesių, vaiko teisių apsaugos specialistų siūlymų“. Iš viso beviltiška tikėtis kokių nors suformuluotų kritinių pastabų iš konservatorių partijos, kai jų lyderis Gabrielius Landsbergis biudžeto svarstymo Seime kontekste aiškino, kad „renka žmonių istorijas, kurios yra priešingos Vyriausybės retorikai“ ir skundėsi, kad biudžeto svarstymui skirta per mažai laiko. Nenuostabu, kad jokios konstruktyvios kritikos nepasigirdo ir iš lenkų rinkimų akcijos bei liberalų frakcijų, nes visi ar bent jau dalis šių frakcijų atstovų už vienus ar kitus grašius ketina palaikyti žaliuosius sektantus.
Tai ir leidžia teigti, kad susidarė gana įdomi, tačiau anaiptol ne džiuginanti situacija Seime, kai valdančioji dauguma paliekama virti savo sultyse, o ten, kur turėtų pasigirsti kritiškas opozicijos balsas, tvyro chaotiškas triukšmas, kuris skirtas triukšmaujantiems greta perrėkti, knaisiojimuisi po baltinių raukšles ar šiaip abstrakčiam paniurnėjimui, kad atkreiptų TV kameros operatoriaus dėmesį, o ne argumentuotų pozicijų, nuostatų, spendimų dėstymui, pagrindimui ir jų viešinimui.
Citadelė stiklainyje
Seimo rinkimų rezultatas toks, kad be Valstiečių ir žaliųjų darinio kita valdančioji dauguma Seime negali susiformuoti, tad žvelgiant per tą prizmę, jog galimybės ateiti į valdžią kitoms partijoms nėra, jos ir nesistengia formuluoti atsakingų, apgalvotų ir perspektyvių šalies ateities strategijų. Kitaip tariant, be reikalo neaušina burnos. Tačiau konstruktyvi ir net destruktyvi opozicijos kritika, anksčiau priversdavo poziciją savo vykdomą politiką ginti, formuluoti argumentus. Šiame Seime šio veiksnio nebėra, valdantieji iš esmės paliekami ramybėje ir tesižino patys su savimi, ir su savo klaidomis bei tiesomis.
Todėl kuo toliau, tuo akivaizdžiau formuojasi uždara valdžios citadelė, keistas ir nuo realybės valstybės atsidalinęs darinys, nulemtas savos tvarkos, hierarchijos ir dėsnių, atsirandančių pačios citadelės viduje. Vaizdas toje stiklainio sferoje gąsdinantis.
Gana taikliai Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkei Birutei Vyšniauskaitei tą „vaizdelį“ apibūdo vienas iš Seimo senbuvių, socialdemokratas Algimantas Salamakinas: „Nuo pat pirmos savo kadencijos 1992 m. Seime galvojau, kad augsime, eisime pirmyn, tačiau dabartinės kadencijos Seimas mus nubloškė 25 metus atgal, nes atėjo labai daug nepatyrusių politikų arba apskritai nesutvertų politikai žmonių <..> Kartais, atrodo, būna labai svarių argumentų ir priežasčių, kodėl būtina priimti tam tikrus sprendimus. Tačiau „valstiečių“ frakcija vis tiek balsuoja, kaip jiems liepia vienas žmogus arba kaip iš anksto paruoštuose lapeliuose būna sužymėta, kaip balsuoti. Tai – visiškas negebėjimas dirbti“, – sakė Seimo narys.
Nors vargu ar yra Lietuvoje daug politika besidominčių žmonių, kuriems A. Salamakinas būtų autoritetas ir nuomonių lyderis, tačiau jei net jį šokiruoja šio Seimo valdančiųjų beviltiškumas ir keisti darbo principai – tai labai daug ką pasako.
Sekta ar partija?
Blogiausia, kad nėra kam ir iš dabartinių politikos autoritetų pasakyti taip, kad būtų girdima, jog valstybę palengva uzurpuoja net ne politinė partija, tačiau religinės sektos požymius turinti grupuotė, susitelkusi aplink savo pranašą R. Karbauskį, nekreipianti dėmesio į atskirų savo narių, turinčių artimesnį priėjimą prie pateptojo, savanaudiškus žaidimėlius naudojantis vadžios suteiktais galių resursais. Komitetų formavimo Seime principai puikiai atskleidė, kad kompetencija šiai politinei sektai ne tik kad nėra vertybė, bet netgi provokuoja nerimą ir baimę, nes sukelia pavojų jos nariams atskleisti tikrąjį savo veidą ir sugebėjimus, kurie kitų, labiau patyrusių ir išsilavinusių kolegų gali būti atpažinti ir garsiai įvardinti.
LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Ko gero, šiai sektai prie jų prisišliejęs, asmeninių ambicijų ir tikslų turintis politinis avantiūristas ir partinis perėjūnas, buvęs policininkas S. Skvernelis yra išsigelbėjimas, nes jis perima atsakomybę, nekvaršindamas galvos nejaukiai politikos vandenyse besijaučiantiems politinės citadelės veikėjams, tereikalaudamas iš jų tik tokios menkos duoklės – vergiško arba statutinio paklusnumo.
Vyriausybė iš esmės irgi sudaryta ne kažkokiems ambicingiems ir tikslingiems dalykams pasiekti, bet atsitiktinai sukritus aplinkybėms, atsitiktiniems žmonėms užėmus vienas ar kitas pozicijas valdymo struktūrose. Negalima teigti, kad visi vyriausybės nariai dirbtų blogai, yra ir labai gerų pavyzdžių, tačiau bendras skiriamasis bruožas keistokas – ko gero, geriausiai dirba tos ministerijos, kurios nieko naujo nebando daryti. Jeigu pabando daryti reformas, jos virsta skandalais ir smulkesnėmis ar didesnėmis negandomis piliečiams, o ne kokia nors pridėtine verte ir indėliu į valstybės ateitį. Reformos, kurios iki šiol būdavo beveik progreso sinonimu, nebeįkvepia, o gąsdina, nes per jas patiriama, kad po to situacija valstybės veiklos sektoriuose ne pagerėja, bet prastėja.
Be alternatyvos
Konservatoriai laukia pažadėtosios žemės tikėdamiesi, kad jei nieko blogo nepadarys – tai savo valandos vis vien sulauks. Valdžia pati įkris jiems į rankas, tad kuo prasčiau dabartinė vyriausybė dirba, tuo jiems geriau. Toks argumentas, kad prasčiau tampa ir visai Lietuvai – jų pernelyg neblaško. Liberalai taip pat atsikvėpė. Iš esmės Lietuvoje susiklostė aplinkybės, kad visos politinės jėgos, ne išimtis ir ši, nes iš susiformavusių taisyklių ji ir neturi potencialo ištrūkti, įgyvendina neoliberalią politiką, kuri liberalams palanki, tad formuluoti kažką kita – rizikinga. Išėjusi iš valdančiosios koalicijos socialdemokratų dalis, kol kas alternatyvos Lietuvai, socialdemokratinio valstybės raidos modelio, irgi nepasiūlė – Seime jie negirdimi, o už Seimo ribų tampa ir iš viso nematomi.
Esamą būklę konstatuoja ir paskutinė sociologinė partijų populiarumo apklausa. Naujienų agentūros BNS paviešintų „Vilmorus“ atliktų tyrimų duomenimis: pirmojoje vietoje pagal populiarumą jau ilgą laiką yra konservatoriai (už juos balsuotų daugiau nei 15,4 proc. respondentų), tad nieko nedarymas iš esmės konservatoriams nekenkia, gal net yra palankus. Nemaža dalis žmonių savo išrinktaisiais vis dar nedrįsta nusivilti ir tikisi, kad atsitokės žalieji ir gal pamaitins mana iš dangaus, tad valstiečių ir žaliųjų reitingai, nors ir svyruoja, tačiau gana stabiliai laikosi virš – 12 proc. ribos. Nestebina socialdemokratų populiarumo kritimas, nuo – 10 proc. spalį, iki 7,9 proc. lapkritį. Permainos partijoje, apie kurias kalbėjo jų pirmininkas Gintautas Paluckas, jei ir vyksta, tai visuomenė apie tai nieko nežino arba vyksta ne geros, o blogos permainos. Progą atsinaujinti taip, kad būtų pastebėta, ši partija jau bemaž praleido, o gal ir neturi to potencialo, kurio iš jų tikėtasi.
Kitų partijų populiarumo reitingai netikėtumų nepateikia. Populiarūs išlieka „Tvarkos ir teisingumo“ populistai, iš paskutiniųjų į matomas pozicijas kabinasi liberalai (4 proc.), gal kiek netikėtai užribyje atsiduria Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos darinys su 3,8 proc. populiarumu ir iš matymo lauko išnykusi Naglio Puteikio Centro sąjunga. Iš esmės partijų populiarumo reitingai atspindi situaciją, kai valdančiosios partijos darinys, paliktas vienų vienas savo stiklainyje, o ryškesnės opozicijos, į kurią galėtų pretenduoti, ko gero, visos iš likusių partijų, nematyti. Todėl naujoje apklausoje atkreipia dėmesį tik vienas ryškesnis pokytis – nuo 19,9 proc. iki 23,9 proc. išaugęs neapsisprendusių, už ką balsuoti, respondentų skaičius.
Vienas iš naujosios Seimo daugumos bruožų – nepasitikėjimas visuomene, tiksliau paprasčiausias jos ignoravimas, tad nenuostabu, kad apskritai nusivylusiųjų valdžia skaičius auga. Žmonės nori būti išgirsti, o kai patiria, kad jų niekas neklauso, niekam jie neįdomūs ir pakeisti jie nieko negali, natūralu, kad nusivilia ir drauge su jų neviltimi miršta ir pilietinės visuomenės procentinė dalis.
Nusivylimas prezidentūroje – ar netikėtas?
Iki šiol labai dažnai negatyvias nuostatas visuomenėje išblaškydavo šalies prezidentės balsas. Šiuo atveju – Simono Daukanto rūmuose irgi tvyro stingdanti tyla. Galbūt prezidentūra suvokia, kad susidūrus su sektantais, o ne politikais, geriau išlikti tolerantiškiems ir patylėti, nei, kaip ir neegzistuojančiai opozicijai, – „veltui aušinti burną“.
Iš kitos pusės, tyla prezidentūroje gali turėti daugiau priežasčių – tai ir antrosios kadencijos pabaiga, sąlyginis atokvėpis tarptautiniuose vandenyse, o galbūt ir tam tikras nusivylimas tais lūkesčiais, kuriuos kiekvienas lyderis, eidamas į atsakingus postus, paprastai turi.
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nereikia pamiršti, kad Lietuvos atotrūkis ne tik nuo kitų Europos šalių, bet ir nuo kaimynų latvių ir estų prasidėjo 2008 m., siaučiant ekonominei krizei, kuri tuo metu Latvijai grasė žymiai žiauriau nei Lietuvai. Rezultatai – tai, kad nuvažiavome taip toli žemyn su prezidente susiję. Visi puikiai prisimena, kad tuo metu valstybę valdė jos numylėtiniai konservatoriai ir pačių konservatorių numylėtinis Andrius Kubilius. Sena sentencija primena, kad darbus visą laiką galima atpažinti iš pasekmių, o dabar jau pernelyg tampa akivaizdu, kad būtų korektiškai nutylėta, jog tuomet priimti sprendimai buvo klaidingi, o prezidentė ne tik juos palaikė, bet ir karštai gynė.
Tiksli prognozė 2018-iesiems
Dabartinis laikas, kai geriau, jei dabartinė valdžia nepriiminėtų jokių sprendimų, nei priiminėtų pati nesuprasdama, ką ar tiesiog, pagal sąrašą popieriuke, spaudydama buvusiam policininkui, įsijautusiam į svajones apie karalystės sostą, reikalingus mygtukus, nežada nieko optimistinio. Pati sekta Seimelio citadelėje ir atskiros jos grupelės kai kuriose ministerijose, be abejo, gal ir visai sėkmingai egzistuos dar 3 metus, galbūt aplink pranašą susitelks dar daugiau patikėjusiųjų, tačiau šalies ateities scenarijus dėl to geresniu netaps. Su pranašo palaiminimu paskirtas vietininkas vyriausybėje, pristatydamas savo veiklos rezultatus ir būsimus sumanymus biudžeto projekte, drauge pateikė ir pakankamai tikslią prognozę 2018-iesiems.
Margasis genys žiemą. Slaptai.lt nuotr.
Atmetus visus galimus geresnius ir blogesnius dalykus, kurie gali nutikti, gali ir nenutikti, dėl keleto esminių galime būti tikri: 2018 m. užtikrintai pirmausime pagal savižudybių skaičių Europoje bei iš kitų šalių išsiskirsime trumpiausia gyvenimo trukme, augs socialinė atskirtis ir ne po 12 proc., bet visgi palaipsniui didės emigruojančiųjų iš Lietuvos skaičius, didės ir ekonominių rodiklių atotrūkis nuo latvių bei estų.
Gali premjeras kiek tik nori demonstruoti savo optimizmą ir žarstyti patruliuojant gatvėse įgyto žargono perlais, atsakymų į esminius valstybei iškilusius iššūkius jis nepateikia. Būtų bent jau galima gerbti žmogų už tai, jei pripažintų, kad atsakymų neturi, nes ne tik jis vienas supranta, jog sprendimai nėra paprasti ir, kad formavosi visa tai, ką turime šiuo metu, dar tais laikais, kai jis po darbo valandų tik studijavo policijos statuto reikalavimus, svajodamas juos pritaikyti valstybei valdyti.
Liaudis, tikėjimas ir optimizmas
Seimo citadelė visada egzistavo, tačiau dar niekad į ją nebuvo pakliuvusi sektantų grupė. Žmonės, kurie buvo ar laikė save politikais, vis dėlto ateidavo į valdžios citadelę su tam tikromis viltimis, tikėjimu ne tik pasivogti, bet ir pasidalinti, pasitaikydavo ir visiškai padorių, ne visada labai patyrusių, bet dažniausiai mokytis linkusių politikos veikėjų, žinančių, kad buvimas citadelėje – laikinas ir, pasikeitus aplinkybėms, teks grįžti pas žmones.
Šiuo atveju – tokių iliuzijų nėra. Nebūtų nieko nuostabaus, jei į kitą Seimą išrinktų Mūrininkų ir mėlynųjų sąjungą. Oligarchų valdančių mūrininkų brigadas yra, o mėlynaisiais galėtų būti žvejybos tvenkinių valdytojai. Nuo dabartinių Valstiečiu ir žaliųjų sąjungos jie iš esmės nesiskirtų, o kt. partijų Lietuvoje, bent šiuo metu, nebesigirdi. Net ir tie 7–12 proc. surenkami už socialdemokratus ir konservatorius, ko gero, ne todėl, kad jų elektoratas suvoktų, ką šios partijos realiai ketina daryti, bet palaikomos jos tik iš tradicijos ir inercijos.
Priartėjęs pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmetis jokio konstruktyvaus ir optimistinio turinio šaliai nežada. Žinoma, reikia pripažinti, ypač jaunosios kartos, entuziazmą su kuriuo ji pasitinka jubiliejų. Tačiau nėra didelių garantijų, kad ir jaunoji karta šį jubiliejų sietų su šalies ateitimi labiau, nei su abstrakčiu ir beveidžiu, nors ir nuoširdžiu bet kokios šventės džiaugsmu ir tuščiaviduriu šurmuliu.
„Duonos ir žaidimų!“ – toks buvo antikinių laikų Romos paprastų žmonių reikalavimas valdantiesiems, kurie po to tikėdavosi prastuomenės politinės paramos. Ilgainiui sentencija šiek tiek modifikuota – žaidimų duodama žmonėms daugiau, nes jie pigesni nei duona, bet efektas panašus.
R. Karbauskis Naisiuose irgi žibėjo žaidimais – ir to jam užteko, tačiau kai panašus modelis pradedamas taikyti visam kraštui – gąsdina. Gerai, kad tie sektantų grupės spaudomi mygtukai ne raketoms paleisti skirti – juk būna klysta žmonės, ypač tie, kurie nesupranta ką ir kam daro. Tačiau „raketos“ paleidžiamos – tik jos, virtusios eilutėmis biudžete, ne tokios pastebimos, tačiau dėlto jų naikinamasis efektas nei kiek nesumažėja.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Nusprendė pamiegoti. Bet ar tai reiškia, kad visi lietuviai – girtuokliai ir pesimistai? Slaptai.lt nuotr.
Pesimizmas. „Girtuoklių, savižudžių ir emigrantų šalis: kodėl Lietuvoje karaliauja pesimizmas“ – tokį straipsnį skelbia „RuBaltic“. Na, ir toliau pavaro: du trečdaliai šalies gyventojų mano, kad situacija šalyje blogėja, amerikiečių sociologai priskiria lietuvius prie mažiausiai reiškiančių teigiamas emocijas.
Nors šalies valdžia pasakoja apie ekonominę sėkmę ir gyvenimo lygio kilimą, Lietuvoje karaliauja socialinis pesimizmas, gimdantis rekordinį tiek Europos, tiek pasaulio mastu alkoholizmą, savižudybių skaičių ir emigraciją.
Toliau pasidžiaugiama, kad Rusija geria mažiau už Lietuvą, o ir savižudybių skaičiumi gerokai atsilieka. Ir apskritai, rusofobija Lietuvoje serga daugiausia valdančioji klasė, apsėsta skausmingų prisiminimų apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
O paprasti lietuviai neserga. „RuBaltic“ tiesiai neparašo, bet turbūt turėtume patys susiprasti, kad kaip nors humaniškai ar kitaip eliminavę valdančiąją klasę nustotume gerti, žudytis ir emigruoti. Pirmyn, vergai nužemintieji!
Lietuviams pasisekė: Prezidentė Dalia Grybauskaitė – ir drąsi, ir griežta. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Neklusnioji Grybauskaitė. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė palaiko naujas JAV sankcijas prieš Rusiją, net kai oficialūs Briuselio atstovai išreiškė susirūpinimą dėl jų, rašo „Obzor”. Esą visai neseniai Europos Komisija pasisakė, kad JAV projektas gali turėti įtakos ES energetinei nepriklausomybei ir ES pasirengusi imtis priemonių, kad taip neįvyktų.
O mūsų Prezidentė teigia, kad principinė JAV Kongreso pozicija – tai rimtas signalas Rusijai, kad nuolaidžiavimo energetiniams Kremliaus projektams ir kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką nebus. Išeina, kad neteisingai sako. Matyt, reiktų nuolaidžiauti Kremliui, nes Briuselis taip liepia.
Politinis kalno griovimas. „Lietuvos sostinės simbolis – mūsų problemų indikatorius“ – tokiu straipsniu Gedimino kalno šlaitų įsitvėrė „Litovskij kurjer“. Pakalbino žymų (?) Vilniaus kultūrologą Valerijų Zubakovą. O šis ir rėžė atsakingai, kad kaltas pasikeitęs klimatas, bet ne išorėje, o galvose tų žmonių, kurie vietoj techninių sprendimų ėmėsi grynai politinių.
Ir nuskuto kalną. Matyt, neturėję specialaus išsilavinimo žmonės, nesusiję su statybomis, kultūros paveldo saugojimu, jų galvose buvę tik „gražūs vaizdai ir preudoistorinės asociacijos“.
Gedimino pilies bokštas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Susidomėjote, kur čia politika? Garsus kultūrologas paaiškina skundimosi „visi vagys“ stiliumi: senus specialistus nuėmė, nes šie paseno, o nauji, matyt, ir institutų nelabai lankė. Biudžeto milijonai buvo iššvaistyti medžių kirtimui, dabar dar milijonai bus iššvaistyti bandymams išsaugoti kalną.
Ir kai kas jau trina rankas, galvodamas, kaip tie milijonai bus „įsisavinti“. Juk sprendimą priims anoniminiai nebaudžiami politikai.
Taip, daug konkrečių faktų apie tai žino kultūrologas. Gaila, kad nė vienu nepasidalino…
Psichinė būklė. Koks gyvenimas Lietuvoje, tokios ir emocijos, – teigia „Litovskij kurjer“, remdamasis „Gallup“ tyrimu, kurio metu buvo įvertinta 142 šalių gyventojų emocinė būklė. Lietuviai atsidūrė tarp tų, kurie mažiausiai parodo teigiamų emocijų. O „Litovskij kurjer“ jau anksčiau rašė, kad Lietuvos gyventojų psichinė būklė – viena blogiausių ES.
Žodžiu, blogai. Turbūt reikia arba emigruoti, arba grįžti. Patys žinote kur.
Vagiame iš latvių. Tęsiama lietuvių ir latvių supriešinimo linija. Anksčiau teigta, kad latviai pateks į lietuvių energetinę vergovę. O praeitą savaitę „Litovskij kurjer“ atrado, kad lietuviai ir vagia iš latvių. Tiksliau, Latvijoje sukasi lietuviškos automobilių vagių gaujos, kurios pavogtus automobilius, savaime suprantama, dažniausiai pervaro į Lietuvą. Toliau parduoda į ES šalis, Rusiją, Tadžikistaną. Bet dažnai ir pačios lietuviškos gaujos jais naudojasi – kitų nusikaltimų atlikimui.
Įklimpome. Lietuva negali baigti Ignalinos atominės elektrinės (AE) uždarymo darbų be ES finansavimo ir taip sudaro ekologinio pavojaus riziką savo, Latvijos ir Baltarusijos pasienio rajonams, – rašo rusiška „Sputnik.lt“ versija, remdamasi baltarusišku portalu „news.21.by“.
Kol Vilnius visu balsu kaltina kaimynę Baltarusiją dėl Astravo AE statybų, kad ši elektrinė neatitinka saugumo reikalavimų, patys lietuviai nesugeba užbaigti Ignalinos AE uždarymo. Taigi, Lietuva vis dar neatsisveikino su nesaugia branduoline energetika, tad tiek Baltarusija, tiek pasaulio bendruomenė turi daug daugiau priežasčių reikšti pretenzijas Lietuvai, ne Baltarusijai.
Tik priežastis propagandai. Baltarusijos ir Rusijos kariniai mokymai „Zapad 2017“ – tik priežastis propagandai prieš Rusiją ir Baltarusiją, teigia analitiniu save vadinantis portalas „RuBaltic.ru“. Esą, Vakarų šalyse pasirodė daugybė pranešimų, pranašaujančių Rusijos Federacijos įsiveržimą į Baltijos šalis, Ukrainą, tos pačios Baltarusijos okupaciją. Tačiau „RuBaltic“ ramina: į Baltarusiją neatvyksta Rusijos kariuomenė, tik nekalti ekspertai – tiekimo specialistai, ryšininkai, inžinieriai. Tad Vakarų spaudimas – ne racionalus, o emocionalus. Įsukta Vakarų struktūrų propagandinė mašina – nes „visa tai labai patinka politiniams oponentams Baltijos šalyse ir Lenkijoje“.
Reikalauja griežtumo. Rusija turėtų griežtai reaguoti į rusofobijos išpuolius, teigiama „RuBaltic“ straipsnyje, kuriame šnekinamas Lietuvos rusų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, miesto tarybos narys Viačeslavas Titovas. Straipsnis pilnas nelabai gudriai apsuktos demagogijos. Esą, respublikoje bandoma perrašyti Didžiojo tėvynės karo istoriją. Rusakalbių piliečių reikalaujama išduoti sovietinių karių išlaisvintojų atminimą. Čia vis apie tą patį NATO filmą apie pokario pasipriešinimo dalyvius.
Lietuvos partizanė. Lietuviai pelnytai didžiuojasi savo partizanų žygdarbiais.
V. Titovas išreiškė gana naują nuomonę: Rusija turėtų griežčiau reaguoti į bandymus falsifikuoti istoriją ir į politinio elito rusofobinius išpuolius. Tačiau paklaustas apie konkrečią situaciją, diplomatiškai suka uodegą: skandalas dėl „miško brolių“, pasak pono (draugo?) Titovo, labai sudėtingas ir nevienareikšmiškas. Rusija, kaip ir Lietuva, turėtų šiuo atveju švelniau reaguoti, tačiau pamiršti apie Baltijos šalių partizanų nusikaltimus negalima.
Į straipsnio pabaigą V. Titovas visai nusiramina, pamiršta, kad kvietė Rusiją griežčiau kovoti su rusofobija. Jo nuomone, į visus ginčytinus ir skausmingus dalykus reikia reaguoti ramiau, nereikia jų paversti absurdu. Istoriją juk visada perrašinėjo…
Štai kur tikras, lankstus politikas!
P.S. Mieli slaptai.lt skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
Laimingas žmogus yra išsilavinęs. Patikimai nustatytos laimės sąsajos su įgytos kvalifikacijos lygiu ir mokytųsi metų kiekiu.
Aukštesnis išsilavinimas sukuria daugiau galimybių gauti įvairesnį ir kūrybiškesnio pobūdžio darbą, kuris labiau atitiks asmeninius polinkius ir leis pilniau realizuoti savę. Be to, šio pobūdžio darbas neretai ir geriau apmokamas.
Kaip suvokti, ar ši valstybė yra laiminga? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šiandieną didžiausias vertes sukuria paslaugų, grindžiamų mokslo žiniomis, ekonomikos sektorius. Todėl žinių komponentas versle tampa vis svarbesnis, o fizinis darbas nuvertėja. Daug turtingų šalių, kuriose aukščiausias visuomenės laimės lygis, neturi gausių gamtinių išteklių, bet turi išsilavinusius, gebančius bendrauti ir bendradarbiauti žmones. Tokie žmonės tampa svarbiausiu ekonominiu resursu, todėl įprasto mokymasi standarto – vidurinė mokykla ir 3-4 metai profesinio tobulinimosi nebepakanka, o mokymasis visą gyvenimą tampa ekonomine būtinybe.
Europos Komisija, UNESCO bei kitos tarptautinės organizacijos, pasisakydamos už spartesnę aukštojo išsilavinimo plėtrą, remiasi ekonomikos faktu – nors žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, visose moderniose šalyse gausėjo, bet jų atlyginimai augo sparčiau nei žemesnės kvalifikacijos darbą atliekančių žmonių atlyginimai, o todėl pagrįstai galima teigti, kad išsilavinusių specialistų poreikis nėra patenkintas.
Tai patvirtina ir aplinkybė, kad kilus ekonominiams sunkumams darbo dažniau netenka mažesnio išsilavinimo darbuotojai. Tačiau Lietuvoje nuolat skelbiamos mintys, kad universitetų per daug, kad studentų per daug. Taigi bandoma įbrukti ekonominį atsilikimą lemiančią, orientaciją ir vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia gamtos išteklių naikinimu ir finansinio kapitalo kaupimu.
Todėl būtina ryžtingai didinti išsilavinusių žmonių skaičių. Felicitarinis sprendimas jį didinant – įmokos už studijas turėtų būti padengiamos iš studijavusiojo pajamų mokesčio. Tai leistų jaunuoliams ir merginoms iš bet kurios materialinės padėties šeimų siekti aukštojo išsilavinimo, stabdytų emigraciją, nes tektų arba dirbti Lietuvoje ir mokėti mokesčius, arba susimokėti už mokslą.
Nuolatinio visuomenės švietimo bei ugdymo stoka yra ir kliūtis visuomenės laimės lygio kilimui. Geriausiai apmokami specialistai, tarkim, gydytojai, privalo mokytis visą profesinės veiklos laikotarpį. Šie specialistai turi ne tik būti informuoti apie pokyčius, bet ir įgyti naujų įgūdžių ir tobulinti senuosius. Tokie pat mokymosi pokyčiai turėtų įvykti visose profesinėse grupėse.
Verslas tuo ne visada suinteresuotas, nes jo investicijos į žemesnės kvalifikacijos darbuotojų mokymus sparčiai neatsiperka. Jų nauda atsiskleidžia kylant bendrai darbuotojų kultūrai ir gebėjimams. Be to, mokantis kažko naujo ir įdomaus, stiprėja darbuotojų pasitikėjimas savimi, didėja galimybės efektyviau reaguoti nestandartinėse darbo situacijose.
Tuo labiau verslas nepasirengęs investuoti į mokymus, kurie nėra tiesiogiai susiję su darbuotojų funkcijomis, bet turi poveikį jų saviraiškai, dvasinei gerovei. Taigi, siekiant nuolatinio mokymosi būtini felicitariniai sprendimai – įstatyminės nuostatos, įpareigojančios kelti kvalifikaciją, mokestinės lengvatos besimokantiems ir pan. Tai leistų spartinti žiniomis grindžiamos ekonomikos plėtrą ir kurtų pamatą visuomenės turtėjimui.
Laimingas pacientas
Norint būti sveikesniam reikia pasistengti tapti laimingesniam, nes tyrimai patvirtina, kad laimės išgyvenimas neatsiejamas nuo psichinės ir fizinės sveikatos.
Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) konstitucijoje siūloma sveikatos samprata apibrėžia ją ne kaip ligos ar negalios nebuvimą, o kaip fizinę, psichikos ir socialinę gerovę, tačiau Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar orientuota išimtinai į ligų gydymą. Netgi ligų prevencijai skiriama vos keli procentai sveikatos apsaugos biudžeto, o dvasinės gerovės, kuri yra artimiausia laimei, kūrimas ar atkūrimas dažnai nelaikomas sveikatos politikos tikslu.
Prof. Gediminas Navaitis, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Pastarųjų dešimtmečių medicinos mokslo laimėjimai, tobulėjantys vaistai ir medicinos įranga, kylanti gydytojų ir medicinos personalo kvalifikacija neduoda to rezultato, kurio būtų galima tikėtis. Sveikatos organizatorių retai užduodamas klausimas: „Kodėl? Tobulėjimas akivaizdus, o sveikatos apsaugos sistemos vertinimas nėra jai palankus? “
Atsakymas vis tas pat: „Gydymas prilyginta prekei. Sveikatos apsauga tvarkoma tarsi rinka, o todėl pirmenybė mokantiems pinigus, o todėl medikai gaišta laiką ne gydydami, bet rinkdami pacientų parašus, kurie pravers kai reikės bylinėtis.“ Padėtis pasikeistų, jei vertinant sveikatos įstaigas pacientų pasitenkinimas gaunamomis paslaugomis būtų pripažintas svarbiu įstaigos veiklos rodikliu, o vienu iš pagrindinių sveikatos apsaugos sistemos tikslų taptų visuomenės laimės lygio augimas. Tada ji turėtų žymiai daugiau dėmesio skirti streso pasekmėmis silpninti, kančioms palengvinti ir panašioms problemoms spręsti.
Nekelia abejonių, kad modernių visuomenių gyvenimo būdas, sparčios permainos ekonominių ir socialinių santykių srityje, būtinybė įsisavinti gausią informaciją nuolat kelia stresą. Todėl t gausėja kenčiančių nuo depresijos žmonių, kurių, PSO duomenimis, per artimiausią dešimtmetį ir toliau gausės, nes jau šiuo metu jai tenka apie ketvirtadalį visų susirgimų ES šalyse.
Depresija silpnina imuninę sistemą, taigi sąlygoja kitų ligų atsiradimą, ir gali pastūmėti į narkomaniją, piktnaudžiavimą alkoholiu ar savižudybę. Suprantama, ne visos savižudybės susijusios su depresija, tačiau tikrai nemenka dalis jų nulemta minėtų išgyvenimų, yra ribinė jų apraiška.
Lietuvoje nuo Nepriklausomybės aykūrimo nusižudė per 25 tūkst. žmonių. Be to vienas nusižudantis padaro negatyvią įtaką bent dvidešimties žmonių psichinei būklei.. Taigi turime pusę milijono nuo savižudybių nukentėjusių piliečių.
Požiūris į žmogaus gyvybę ir jos įkainojimas yra daug tikslesnis ekonominio išsivystymo rodiklis nei BVP dalis vienam gyventojui. Dažniausiai tokie įkainojimai remiasi teismų praktika ir draudimo bendrovių apskaičiavimais, kai vidutinė vidutinio amžiaus žmogaus gyvybės kaina prilyginama metinių piniginių pajamų sumai ir gretinama su vidutinės mirties tikimybe. Pagal tokius skaičiavimus Liuksemburgo piliečio gyvybė „įkainuota“ 5 milijonais JAV dolerių, Švedijos – 2,4 milijono, Portugalijos – 1 milijonu.
Lietuva pagal įvairius ekonominius ir socialinius rodiklius užima apie 35-50 vietas, todėl ir jos piliečio gyvybės kaina gali būti gretinama su artimų jai pagal šiuos rodiklius šalių piliečių gyvybės kaina. Ji taip pat gali būti nustatoma remiantis Lietuvos teismų praktika. Tokie paskaičiavimai leidžia tvirtinti, kad Lietuvos piliečio gyvybės kaina siekia 200 – 300 tūkst. eurų Taigi dėl nepakankamo valstybės dėmesio piliečių psichinei sveikatai, jų dvasinei būklei, o apibendrintai – laimei, nuo Nepriklausomybės atkūrimo dėl savižudybių buvo prarastas bent vienerių metų valstybės biudžetas.
Jei prie šių nuostolių pridėtume kitus su psichinės sveikatos stoka – alkoholizmu, narkomanija, depresija, nemiga ir pan. – patiriamus nuostolius, dar kartą tektų konstatuoti, kad visuomenės laimės lygio ignoravimas sukelia išskirtinai žymius finansinius nuostolius. Jie visiškai nepateisinami, nes medicinos pažanga leistų daugeliu atveju efektyviai dorotis su šiomis problemomis.
Kas naikina, kas saugo aplinką?
Bendruomenės gali saugoti arba griauti ne tik savo narių sveikatą, bet ir savo aplinką, kuri tikrai veikia žmonių savijautą, gyvenimo trukmę ir kokybę. Nuolat gausėja tyrimų, patvirtinančių, kad urbanizuotoje aplinkoje išsaugant ir plečiant gamtinius elementus (pvz., sodinant medžius) pastebimai mažėja agresyvaus nusikalstamo elgesio, kad augmenijos buvimas gyvenamuose miestų rajonuose ar verslo centruose gali pagerinti gyventojų ir tuose centruose dirbančiųjų psichinę ir fizinę sveikatą, o mokyklose – mokymosi rezultatus. Žymus psichoanalitikas C. G. Jungas rašė, kad žmogus tampa laimingas, vieningas ir kūrybingas tada, kai jis pasiekia darną su savimi, kitais ir aplinka.
Gamtos saugojimas svarbus ir visuomenės ekonominei raidai, nes gamtos ištekliai yra riboti, o ir pati natūrali gamtinė aplinka yra brangus išteklius.
Žmonijos istorija įtikinamai patvirtina, kad bendruomenės, sunaikinusios savo gamtinę aplinką, galiausiai sugriovė pačios save. XXI a. negatyvaus poveikio gamtai mastas jau nebe lokalus, o globalus: keičiasi klimatas, didėja lietaus rūgštingumas, plonėja ozono sluoksnis, menkėja biologinė įvairovė, dirvos erozija mažina derlingos žemės kiekį, dideliuose regionuose ima trūkti švaraus vandens. Analogiškų problemų vardinimą galima tęsti.
Kartu tai verčia klausti: „Kas, kokiomis ypatybėmis pasižymintys žmonės ar jų grupės naikina gamtinę aplinką ir kas ją saugo?“. Atsakymas slypi bendruomenių pasaulėjautoje. Nesijaučiantys laimingais, nekenčiantys savęs ir kitų ieško priešo, kurį galėtų apkaltinti savo nesėkmėmis. Priešu tampa ne tik tie, kurie grasina, bet ir tie, kurie kitokie. Priešo aplinka, kuri irgi yra kitoniška, taip pat laikoma „bloga“, o todėl tos aplinkos ne tik kad nereikia saugoti, ją būtina sunaikinti ar bent pakeisti.
Natūralus aplinkos saugotojas yra kurioje nors teritorijoje gyvenantis etnosas, nes jo narių bendra patirtis ir elgesio stereotipai darniai sutaria su aplinka. Migrantai pradedantys veiklą jiems naujose teritorijose, dėl sąmoningo ir pasąmoningo priešiškumo kitoniškumui nesugeba ir nenori saugoti aplinkos. Globalizacijos procesai rodo, kad transnacionalinės korporacijos gana dažnai laiko pelną didesne vertybe nei gamtosaugą, kuri yra svarbesnė vietos gyventojams ir tik stiprios nacionalinės valstybės yra pajėgios suderinti ekologinius ir ekonominius interesus. Tačiau tai jos padarys tik tada jei aiškiai pasirinks visuomenės raidos tikslus ir numatys ilgalaikės gerovės kūrimo kelią.
Socialinis kapitalas, kultūra lemia gerovę
Aplinka – tai ne tik gamta, bet ir žmonės. Moksliniuose tekstuose jie dažnai vadinami šalies socialiniu kapitalu, o šia sąvoka žymimos ir juos siejančios vertybės – pasitikėjimas, tolerancija, pasirengimas teikti paramą bei pilietinis aktyvumas – savanorystė, dalyvavimas politinių ir nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Požiūrių į socialinį kapitalą ir jo vertinimų įvairovei bendra tai, kad pabrėžiama žmonių tarpusavio ryšių bei paplitusių vertybių įtaka šalies ekonomikos būklei, vadovaujamasi nuostata, kad ją lemia socialinis kapitalas drauge su fiziniu kapitalu (gamybos priemonės) ir finansiniu kapitalu.
Skirtingose šalyse, įvairių laiku atliktuose tyrimuose nustatyta, kad materialinio gyvenimo lygis auga tada, kai žmonės pasitiki valdžios institucijomis ir jėgos struktūromis, bažnyčia ir teisėtvarka bei kitais žmonėmis, dalyvauja nacionaliniuose arba vietos rinkimuose, dalyvauja politinėje veikloje ar bendrauja su savo rinktais politikais, dalyvauja nevyriausybinių organizacijų (NVO) arba kitokioje savanoriškoje veikloje, turi draugų, rūpinasi bendruomenės reikalais.
Priklausymo ryšių ar vienatvės išgyvenimų kultūriniuose skirtumuose gali slypėti atsakymas, kodėl kartais žemesnio ekonominio išsivystymo šalių piliečiai jaučiasi laimingesni nei aukštesnio. Dažnai taip nutinka todėl, kad fiziškai žmogus gali būti vienišas, bet susiejęs save su kultūrinėmis vertybėmis patenkins priklausymo poreikį. O ryšio su simboliais nebuvimas yra moralinė vienatvė, kuri tokia pat nepakeliama kaip ir fizinė.
Lietuvos kultūros politika teik realų žmonių vieningumą, tiek jų ryšį su simboliais palaikoma gana silpnai. Ji nepakankamai orientuota į pasididžiavimo savo šalimi, jos istorija, tautinėmis vertybėmis ugdymą. Diegiantys globalų, korporacinį identitetą skelbią ginantys menininko pasirinkimą – ką ir kaip kuri. Felicitarinė kultūros politika teigia, kad nemažiau svarbus visuomenės pasirinkimas – kokią kūrybą remti.
Mažiau valdininkų profesionalų – darnesnė bendruomenė
Žmogiškieji ryšiai, pilietinis aktyvumas t. y. socialinis kapitalas gali riboti valdžios savivalę. Tyrimai patvirtino, kad dalyvavimas savanoriškose organizacijose neretai suteikia daugiau laimės nei atlyginimas už profesionalią veiklą. Taip pat nustatyta, kad bendruomenės, mažinančios profesionalių valdininkų ir politikų skaičių, įtraukiančios piliečius į valdymą, yra laimingesnės.
Tuo keliu turėtų eiti ir Lietuva. Galimybė jį pasirinkti tikrai yra, nes ne visi dirbantys profesinį darbą žmonės patiria pakankamą pasitenkinimą jame, todėl jiems reikia pasiūlyti prasmingas veiklas, kurios jungtų žmones. Čia tiktų prisiminti ir dirbančius nepilną darbo savaitę, pensininkus ir dar neįgijusius profesinės patirties jaunus žmones. Įtraukus visų minėtų grupių atstovus į valdymą, bendruomenės reikalų tvarkymą atsirastų galimybės teikti tas paslaugas, kurias pernelyg brangu finansuoti samdant profesionalus.
Ši, kaip ir kitos su laimės lygio kilimu susijusios veiklos kryptys, duoda ir nemenką ekonominę naudą. Daugelyje šalių NVO veikla plečiasi ir jau dabar sukuria žymią dalį BVP. Pagal Jungtinių Tautų specialistų skaičiavimus, visuomeninis sektorius moderniose šalyse sukuria apie 5 proc. BVP, o Kanadoje ir JAV jo dalis viršija 7 procentus BVP. Taigi Amerikoje jis gali būti gretinamas su statybų sektoriumi (5,1 proc. BVP) ar finansinio tarpininkavimo sektoriumi, kurį sudaro bankai ir draudimo kompanijos. ( 5,6 proc. BVP).
Vis dėlto įprastais ekonominiais ir politiniais būdais remiant NVO negalima tikėtis sparčios ir žymios jų veiklos plėtros, nes tiek politikų, tiek visuomenės nuostatų kaita yra ilgas procesas. Ji paspartintų piliečių įtraukimo į bendruomenei reikšmingų darbų atlikimą būdas – „koprodukcija“, t. y. bendra piliečių ir viešųjų tarnybų veikla, siūlant platesnes, žmogiškas paslaugas ir taip atkuriant moderniose visuomenėse susilpnėjusius bendruomeninius ryšius. Pavyzdžiui, savanoriai drauge su gydytojais lanko sergančius bendruomenės narius, moko kalbos ir pan.
Todėl koprodukcija virsta praktiniu veiksmu, kuriančiu naujas galimybes, ir įtraukiančiu į bendruomenės problemų sprendimus piliečius, kurie liaujasi buvę pasyvūs profesionalų teikiamų paslaugų vartotojai. Vietoj to žmonės užmezga santykius paremtus jų gebėjimų pripažinimu, pradeda teikti paslaugas savarankiškai. Toks pokytis lemia, kad gerovės gavėjas tampa ir gerovės teikėju, o šiame virsme, savojo naudingumo ir savosios vertės suvokimo augimas pasitarnauja socialinio kapitalo gausinimui.
Felicitarinis pasiūlymas – „laiko“ pinigai
Visada yra kokių nors bendruomeninių darbų, tačiau bendruomenė ne visada turi pakankamai pinigų, kad užmokėtų už juos profesionalams, užtat visada esama žmonių, kurie įstengtų tai padaryti. Jiems irgi turi būti atlyginta. Bet jiems galima atlyginti ne pinigais, o paslaugomis ar kuo kitu, ko jiems reikia. Tai esminis pokytis, kuris keičia savanoriškos, labdaringos, bendruomenei reikalingos veiklos vertę ir pagerina koprodukcijos kūrėjų gyvenimą, nes žmonėms, kurie yra laikomi „problematiškais“ leidžia pasijusti naudingais.
Rinkos ekonomika žmonės vertina pagal pajamas ir vartojimą. Todėl jie nuolat „atmetami“, nes yra per jauni, per seni, nepakankamos kvalifikacijos ir pan., kad gautų pinigus. Bet tai nereiškia, kad jie negali atlikti naudingo vaidmens. Tereikia struktūros, kuri leistų bet kam atlikti darbus reikalingus bendruomenei, nes kiekvienas tikrai turi kažką, ką galėtų duoti, ir jei tai daro, tiek jis, tiek bendruomenė tampa laimingesnė ir turtingesnė.
Tokioje bendruomenei naudingų veiksmų sistemoje šalia finansinio atlygio už darbą turi atsirasti „laiko pinigai“, t. y. laiko, skirto bendruomenės poreikiams tenkinti, apskaita ir galimybė keisti vienas paslaugas į kitas paslaugas ar vertes. Toks paslaugų mainų modelis, kuriame naudojama “valiuta” yra laiko vienetas ne tik kuria gerovę, bet stiprina socialinį kapitalą, kelią visuomenės laimės lygį. Laiko banko nariai uždirba kreditus už kiekvieną valandą, kurią jie praleidžia padėdami kitiems bendruomenės nariams, o laiko bankai dirba koordinuodami sandorius.
Pirmasis „laiko bankas“ Didžiojoje Britanijoje buvo įkurtas 1998 metais. Nuo to meto laiko bankų praktika sparčiai plinta, nes jie palaiko kaimynystės atnaujinimo, sveikatos gerinimo, visą gyvenimą trunkančio mokymosi, aplinkos saugojimo ir kitas bendruomenei svarbias veiklas.
Ar Lietuvos valdžia padeda piliečiams tapti laimingesniais?
Vyriausybė, Seimas ir savivaldos institucijos, visa tai kas vadinama valdžia, gali reikšmingai paveikti visuomenės laimės lygį. Sudarydama prielaidas darbo vietų kūrimui bei pajamų augimui ir jas perskirstydama, remdama šeimas, prisidėdama prie socialinio kapitalo gausinimo valdžia arba didina, arba klaidingais veiksmais mažina pasitenkinimą atskiromis visuomeninio gyvenimo sritimis. Vienose valstybėse valdžiai tai pavyksta sėkmingiau, kitos nuolat patiria sunkumus.
Pasaulio bankas vertina valstybių pasiekimus ir galimybes. Šie vertinimai leidžia spręsti ir apie valdymo kokybę, nes apima gana daug sričių – piliečių dalyvavimą priimant politinius sprendimus, žodžio, spaudos, susirinkimų ir kitas laisves; politinį stabilumą, valdymo efektyvumą, viešųjų tarnybų gebėjimus; valstybinį ekonominės plėtros reguliavimą, įstatymo viršenybę, nusikaltimo ir smurto sutramdymą, teisėsaugos veiklos efektyvumą, korupcijos kontrolę. Pagal šiuos vertinimus Lietuvai teko 44 vieta pasaulyje. Tradicinių partijų atstovams atrodo, kad tai pasiekimas. Ar žmonės neteisūs kritiškai vertindami jų valdymą ir tokį „pasiekimą“?
Įtikinančiai atrodytų atsakymas: „Ir taip, ir ne“. Valdymo kokybė atitiko tradicinės ekonomikos ir tradicinės politikos sampratas. Jei valdymas būtų buvęs kiek geresnis – rezultatai irgi būtų geresni. Esminis klausimas, kurį privalome užduoti: “Kiek geresni? Penkiais, dešimčia, ar net dvidešimčia procentų?” Vargu ar kas, realistiškai vertinantis esamą valdymo sistemą, teigtų, kad galima būtų tikėtis dar aukštesnių pasiekimų. Todėl tradicinės partijos nieko perspektyvaus nebegali pasiūlyti. Todėl jų politika vis labiau grimzta į tuščias partinių vadukų asmenines rietenas.
Todėl siekiant geresnio valdymo reikia nebetobulinti „blogybės“, o iš esmės keisti valdymo tikslus.
Jais pasirinkus laimės ekonomikos kūrimą, felicitarinės politikos principų įgyvendinimą būtų galima tikėtis ir esminių valdymo kokybės pokyčių, kurie pasireikštų nepasitenkinimo valdymu mažėjimu ir bendru visuomenės laimės lygio kilimu. Todėl būtini veiksmai, grąžinantys pasitikėjimą valdžia. O jų esmė labai paprasta – norim, kad piliečiai būtų laimingesni ir turtingesni privalom išplėsti jų dalyvavimą valstybės reikalų sprendime.
Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.
1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?
Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt įsiminė rašytojo, publicisto, kultūrologo Vytauto Rubavičiaus atsakymai.
Apie Rusiją esame labai daug šnekėję. Tik dar niekada nesame pabrėžę bene svarbiausio dalyko – rusų tauta miršta. Šis reiškinys aiškėja tik dabar, praėjus visuotiniams Rusijos gyventojų surašymams.
Po pirmojo surašymo duomenų analizės Rusija džiūgavo. Tikėjo, kad turės 144 milijonus gyventojų, o priskaičiavo vienu milijonu daugiau! Tačiau geriau ištyrus paaiškėjo, kad tas nelauktas prieaugis – visai ne rusai. Jis atsirado todėl, kad greičiau negu buvo manoma iki šiol auga Kaukazo tautų, kurios priklauso Rusijos Federacijai, gyventojų skaičius. Ypač tai pastebima Dagestane, Ingušetijoje, net karo nuniokotoje Čečėnijoje. Rusijos Valstybinio statistikos reikalų komiteto nuomonė aiški ir nedviprasmiška: rusai – greičiausiai mažėjanti tauta pasaulyje. Pasirodo, iki 2050-ųjų metų Rusija gali prarasti maždaug 54 milijonus žmonių. Taigi Rusijoje iš viso liks tik 90 milijonų gyventojų. O pačių rusų juk bus dar mažiau. Kitų šaltinių nuomone, gyventojų Rusijoje sumažės gal dar daugiau. Liks tiek, kiek dabar turi Ispanija ir Portugalija.
Kiekvieną mėnesį stengiuosi nusipirkti bent po vieną rimtą knygą ir ją atidžiai perskaityti. Knygos pobūdis – ne tiek svarbu. Gali būti ir politines, ir istorines, ir kultūrines, ir ekonomines temas gvildenantys veikalai. Svarbiausia, kad knyga būtų ne pramoginio pobūdžio. Tokios taisyklės laikytis mane kadaise ragino puikių istorinių romanų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra” ir “Anciliaus ežeras” autorius Petras Dirgėla. Jo teigimu, tik šitaip elgdamasis žurnalistas nerizikuoja išsisemti. Priešingu atveju dažnai ir daug rašantis plunksnos brolis pasmerkas tapti banaliu, paviršutinišku svetimų minčių ir idėjų mėgdžiotoju.
Prisipažinsiu, rašytojo rekomenduotos nuostatos laikytis nėra lengva. Juk dažnas žurnalistas per savaitę privalo pateikti net ne po vieną straipsnį. Tad laiko dažniausiai nebelieka niekam – nei poilsiui, nei asmeniniam gyvenimui, nei, tuo labiau, – knygų skaitymui. Ir vis dėlto rašytojo P.Dirgėlos pasiūlytos taisyklės stengiuosi nelaužyti. Šį mėnesį įsigijau Danutės Gailienės monografiją “Ką jie mums padarė”, kurią perskaičiau vienu ypu, susidomėjęs.
