Petras Gražulis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kilus diskusijoms dėl gyvenimo įgūdžių pamokų, parlamentaras Petras Gražulis siūlo Seimui visiškai uždrausti nepilnamečių seksualinį švietimą mokyklose, ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir nepilnamečiams skirtuose renginiuose. Už šio draudimo nesilaikymą P. Gražulis siūlo numatyti administracinę atsakomybę – baudą nuo 500 eurų iki 3 tūkstančių eurų.
Politikas sako, kad tai numatančias Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisas jis įregistravo sekdamas Lenkijos pavyzdžiu.
„Nei manęs, nei kitų mano amžiaus žmonių niekas mokykloje nemokino kaip sukurti šeimą ir susilaukti vaikų, bet esame sėkmingai jų susilaukę. Beje, visas gyvūnijos pasaulis dauginasi be jokios įgūdžio programos. Įstatymų pataisas parengiau, siekdamas apsaugoti vaikus nuo seksualinės veiklos skatinimo, nuo dorovės iškraipymo ir iškrypimo, kuris grėsmingai plinta per vadinamąjį seksualinį švietimą. Netgi kai kurie politikai susipainiojo, nes nežino kiek yra lyčių“, – Eltai sakė P. Gražulis.
Jo įsitikinimu, už dorovinį ugdymą yra atsakingi tėvai. „Tegul šiais klausimais nepilnamečius šviečia jų tėvai, kaip ir yra numatyta Konstitucijoje!“,– sako politikas.
P. Gražulis siūlo į įstatymą įrašyti, kad „nepilnamečių seksualinis švietimas mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei renginiuose draudžiamas. Juose neturi teisės lankytis jokios organizacijos, kurios skatina vaikų seksualizaciją“.
Už šių reikalavimų pažeidimą P. Gražulis Administracinių nusižengimų kodekse siūlo numatyti baudą nuo 500 eurų iki 1000 eurų. Už šį administracinį nusižengimą, padarytą pakartotinai, politikas siūlo bausti nuo 2 tūkstančių eurų iki 3 tūkstančių eurų bauda.
P. Gražulis norėtų, kad jo pasiūlytas teisinis reguliavimas įsigaliotų jau šių metų spalio 1 d.
Draudžiama. Slaptai.lt nuotr.
Atėnai, sausio 11 d. (AFP-ELTA). Graikijos pareigūnai antradienį pažadėjo susekti žmones, kurie nufilmavo gėjų sekso sceną Atėnų Akropolyje, svarbiausioje šalies archeologinėje vietovėje, kai filmuota medžiaga pasirodė internete.
Kultūros ministerijos atstovas naujienų agentūrai AFP sakė, kad pradėtas tyrimas dėl vaizdo įrašo, kuriame užfiksuotas dviejų kaukėtų vyrų seksualinis sąveikavimas į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktoje vietoje. Norime „kuo greičiau surasti asmenis, atsakingus už šį neteisėtą filmavimą“, sakė atstovas.
Anoniminiai trumpametražio filmo „Departenonas“ prodiuseriai teigė, kad Partenonas simbolizuoja „nacionalizmą, Antikos kultą“ ir „patriarchatą“. Erotinę sceną tarp dviejų vyrų jie svetainėje apibūdino kaip „politinį veiksmą“. Tačiau penktadienį išplatintame Kultūros ministerijos pranešime sakoma: „Akropolio archeologinė vietovė nėra ta vieta, kur galima reikštis aktyvistams ar vykdyti kitus veiksmus, įžeidžiančius arba stokojančius pagarbos paminklui“.
36 minučių trukmės filmas pirmą kartą buvo parodytas nedidelei auditorijai gruodžio 16 dieną Salonikų universitete šalies šiaurėje ir nesukėlė pasipiktinimo. Būtent jo pasirodymas internete praėjusį penktadienį iššaukė neigiamą reakciją.
„Man, kaip graikui, gėda, – transliuotojui ANT1 sakė Graikijos aktorių asociacijos prezidentas Spyrosas Bibilas. – Negalima daryti, ką panorėjus, vardan aktyvizmo“.
Sąjunga, atstovaujanti šalies muziejų ir archeologinių vietovių saugotojams, pareiškė „pasipiktinimą ir gėdą“ dėl to, ką pavadino „niekšišku filmu“. Atsakydama į klausimus dėl tokių vietų priežiūros lygio, ji teigė, kad jos patiria personalo problemų, nes Finansų ministerija „beveik niekada nepatvirtina sargų įdarbinimo“.
Salonikų universitetas, neinformavęs Kultūros ministerijos apie filmo turinį, rizikuoja būti įtrauktas į tyrimą. Jokios reakcijos jis kol kas nepateikė.
„Akropolis ir jo paminklai yra universalūs klasikinės dvasios ir civilizacijos simboliai ir sudaro iškiliausią architektūrinį ir meninį kompleksą, Graikijos antikos palikimą pasauliui“, – sakoma UNESCO saugomų paminklų sąraše. Tai taip pat labiausiai lankomas šalies objektas.
Ar esate naudoję lubrikantą? Greičiausiai, daugelis į klausimą atsakys teigiamai. Tačiau paklausti, ar yra išbandę aromatizuotus lubrikantus, nemaža dalis turbūt papurtys galvą. Nors rinkoje šio tipo priemonės tikrai nebėra jokia naujiena, tačiau pastaruoju metu susidomėjimas jomis gerokai šoktelėjo. O ir tikrai ne veltui – juk dažnam jau pabodo rutina ir norisi į miegamojo erdvę įlieti šio to pikantiško, naujo ir išskirtinio. Tad ar gali būti geriau už gardų ir viliojantį uogų, vaisių ar saldėsių aromatą? Tikrai ne, tad pats metas išsirinkti tinkamiausią ir patirti dar daugiau malonumo.
Kas yra lubrikantai ir kada juos naudoti?
Matyt, daugelis žino, kas yra lubrikantas, yra matę juos prekybos vietose, tikrai apie juos girdėję, o gal ir išbandę. Tačiau nežinantiems sakome paprastai – lubrikantas yra medžiaga, skirta mažinti trintį lytinių santykių metu ir padėti išvengti dėl natūralaus sudrėkimo stokos kylančio diskomforto. Šios priemonės tobulai pagerina slydimą, todėl yra labai populiarios masturbacijos metu, sueities bei užsiimant erotiniais žaidimais su sekso žaisliukais.
Fiziniam malonumui patirti lubrikantas būtinas, todėl nereikėtų drovėtis jo naudoti. Tai neretai būdinga dailiosios lyties atstovėms, besigėdijančioms pripažinti, jog negali sudrėkti natūraliu būdu. Nepaisant to, jog tam gali būti daug medicininių ir nemedicininių priežasčių, lubrikantas santykius ir komfortą jų metu padės perkelti visiškai į kitą lygį. Juk drėgmė – vienas svarbiausių elementų per lytinį aktą. O kalbant apie analinę sueitį, tai be šio gaminio jūs tiesiog neišsiversite.
Kas laukia nenaudojančių?
Puiku, jei moteris gali sudrėkti natūraliai, tuomet įprastai sueičiai lubrikantas galbūt ir nebus reikalingas. Tačiau jei drėgmės stokojama, būtinai išbandykite šias priemones, leisiančias išvengti diskomforto, skausmo ar net rimtesnių problemų. Trūkstant drėgmės trinties metu jausite skausmą, galimi odos pažeidimai, kurie nemalonų jausmą paliks dar ilgesniam laikui. Negana to, drėgmės stoka lytinio akto metu gali lemti net infekcijų atsiradimą, pavyzdžiui, šlapimo takų. Kokybiškas lubrikantas užkirs kelią tokioms problemos. Tik kokį lubrikantą pasirinkti? Jų spektras neįtikėtinai įvairus, tad galite prioritetą teikti paprastiems arba išbandyti šį tą išskirtinio…
Dar daugiau įvairovės ir malonumo
Braškės, vyšnios, šokoladas, arbūzas, vaniliniai ledai, citrinos, obuoliai?.. Ne, nesiūlome mėgautis uogomis, vaisiais ir saldumynais sekso metu – siūlome rinktis iš didelės gausos įvairiausiais kvapais papildytų lubrikantų ir patirti dar daugiau malonių akimirkų?
Savo savybėmis aromatizuoti lubrikantai nesiskiria nuo įprastų ir atlieka tokias pat esmines savo funkcijas. Skirtumas tas, jog aromatizuotieji turi malonų kvapą, suteikianti miegamojo atmosferai paslapties, o santykiams bei erotiniams žaidimams norimo prieskonio.
Rinkdamiesi aromatą atsižvelkite į tai, kad kvapas patiktų abiem partneriams, kitu atveju kažkuris jaus diskomfortą. Ne paslaptis, nepatinkantis kvapas gali erzinti, todėl erotiniai žaidimai kažkuriam nebus tokie jau malonūs. Išvenkite nesklandumų, ieškokite abiems pusėms priimtiniausio varianto.
Puikus pasirinkimas bus aromatizuoti lubrikantai vandens pagrindu. Pastarieji nepalieka dėmių, netepa, idealiai tinka tiek vaginaliniam, tiek analiniam seksui, masturbacijai, žaidimams.
Nepamirškite, kad aromatizuoti lubrikantai gali būti vėsinantys ar, atvirkščiai, šildantys, skirtingos konsistencijos, papildomai drėkinantys dėl juose esančių veikliųjų medžiagų (pavyzdžiui, alijošiaus ekstrakto), turintys itin patogų dozatorių.
Kur įsigyti?
Šio tipo lubrikantų rasite visose specializuotose erotinių prekių parduotuvėse. Tačiau neslėpkime, neretai moteriai, o ir vyrui, būna tiesiog nejauku lankytis tokiose erdvėse. Nors tai natūralus pirkinys, visgi drovumas šiuo atveju laimi ir dažnas tiesiog praeina pro šalį. Jei priklausote šiai pirkėjų kategorijai, nenusiminkite, o verčiau atminkite, kad tai tikrai nėra vienintelė vieta, kur galima lankytis.
Kodėl turėtumėte pirkti internetu? Tai – saugu, konfidencialu, paprasta, ir svarbiausia – jokio nejaukumo.
Kaip ne kartą girdėjome iš tautiečių pasakojimų TV reportažuose ar televizinėse gyvenimo būdo laidose, žmonės mūsų padangėje karantino metu peržiūrėjo daug naujų kino filmų, serialų, kurių tikriausiai nebūtų turėję progos stebeilyti, jeigu ne tas prakeiktas koronavirusas, sustabdęs mūsų darbus, ne vieną pervedęs į nieko neveikimo režimą.
O pats įdomiausias filmas, kurį pamačiau aš pats, buvo 1-aisiais koronaviruso metais gegužės 12 d. pradėjęs dribti sniegas už lango. Pasistūmęs fotelį prieš didžiulį, beveik per visą sieną langą ilgai stebėjau šį vyksmą, kur įtemto siužeto vingius pradeda pavaduoti ne mažiau įkrautas neprasikalusios esmės lūkestis.
Tai buvo veizėjimas iškiliausia to žodžio reikšme.
Pilaitė – 2017-ųjų šv. Velykų rytą. Slaptai.lt nuotr.
Žinia, pats žodis „veizėti“ yra lietuviškojo žodyno karūna ir savaiminio iškilumo liudijimas, yra toks žodis, kuris meditacinę žmogaus būklę nusako nepalyginamai turiningiau nei tai išgali padaryti kitų tautų žodynai. Žodyje „veizėti“ ataidi Platono eidos teorijos įvardijimas ir pasaulio veido duotybė, dabar pasislėpusi už krintančio sniego klosčių vualio.
Kaukės. Slaptai.lt nuotr.
Kažkada, rizikuodamas būtų blogai suprastas, labai rimtame, akademiniame leidinyje esu parašęs, kad nėra labiau erotiško vaizdinio nei pavasarį atgimstančios žemės panorama. Tačiau netipiškas pavasariui krentančio sniego ant pražydusio medžio žiedų (vos nepasakiau – krūtų) vaizdinys, žemės erotinį pažadą suintensyvina dar labiau, net iki skausmo ribos.
Pasiryžus kalbėti tokia slidžia tema, nėra ko sustoti pakeliui, todėl daug netrypčiodamas aplink, pasakysiu iškart, kad koronaviruso laikų moterys su kaukėmis jaudina dar labiau nei savo atidengtą veidą reklaminiuose įvaizdinimuose eksponuojančios pasaulio gražuolės.
Tarkime, taip yra dėl to, jog dienos šviesa kartais išblukina moters veidą, paverčia jį banalybe, o kaukės atributas padeda susigrąžinti moters vaizdinį į paslapties rėmus.
Seksas galutine prasme yra beveidis, kaip ir tas pavasario sniegas už lango.
Amsterdamas svarsto statyti didelį prostitucijos viešbutį. Taip miesto merė Femkė Halsema tikisi iš šimtmečių senumo Raudonųjų žibintų kvartalo išstumti prostituciją į uosto teritoriją. Neblaivūs turistai čia esą kelia daug problemų. Be to, anot F. Halsemos, daug turistų nepagarbiai elgiasi ypač su moterimis prostitutėmis.
Išplatintame pranešime sakoma: „Prostitucija yra normali profesija. Mes neketiname išguiti prostitucijos iš miesto“. Priešingai, tikslas esą yra sukurti geresnes sąlygas nei vingiuotose senamiesčio gatvelėse. Raudonųjų žibintų kvartalas yra seniausioje viduramžiškoje Amsterdamo dalyje ir greta seniausio miesto pastato – 700 metų Oude Kerk (Senosios bažnyčios).
Amsterdamas dabar nori pastatyti centrinį kompleksą, į kurį negalės patekti bet kas ir kuris bus geriau kontroliuojamas. Kokia forma tai bus realizuota, dar nenuspręsta. Be kita ko, svarstomas prostitucijos viešbutis ir erotikos centras su sekso teatru, naktiniais klubais ir restoranais.
Manoma, kad apie 1 proc. Rusijos gyventojų yra užsikrėtę ŽIV, o šalies prezidentas Vladimiras Putinas epidemiją laiko „grėsme nacionaliniam saugumui“.
„Situacija tik blogėja“, – sakė Federalinio tyrimų ir prevencijos centro, kuris specializuojasi ŽIV ir AIDS srityje, vadovas Vadimas Pokrovskis.
Pasak jo, problema yra kilusi dėl prieinamos informacijos trūkumo ir nepakankamų gydymo galimybių. Nepilnamečių lytinis švietimas šalyje taip pat yra tabu tema, jį dar labiau apsunkina įstatymai, draudžiantys „homoseksualumo propagandą“.
Rusijos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) tvirtina, kad šalyje gyvena apie 900 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. V. Pokrovskio teigimu, šis skaičius siekia 1,5 mln.
Palyginimui, federalinio Roberto Kocho ligų kontrolės instituto duomenimis, Vokietijoje ŽIV užsikrėtę apie 88 tūkst. žmonių – 0,1 proc. populiacijos.
V. Pokrovskis teigia, kad gerokai daugiau nei pusė visų naujų ŽIV atvejų atsiranda dėl lytinių santykių tarp vyrų ir moterų.
Pernai Rusijoje mirė 36 tūkst. ŽIV užsikrėtusių žmonių. Tai yra rekordinis mirčių skaičius nuo 1987 m., kai buvo užfiksuoti pirmieji viruso atvejai.
V. Pokrovskis taip pat apgailestauja, kad ŽIV gydymui Rusijoje išleidžiama pernelyg mažai lėšų. Kitąmet šiam tikslui skirti 29 mlrd. rublių (apie 410 mln. eurų).
Pasak eksperto, šaliai reikia mažiausiai triskart didinti išlaidas gydymui, nes Rusijai trūksta naujausių vaistų, diagnostinės įrangos ir kvalifikuoto personalo.
Dvi didžiausios Europos sveikatos apsaugos agentūros – Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras ir Pasaulio sveikatos organizacijos Europos biuras – ketvirtadienį paskelbė, kad Europoje būtina rasti geresnių kovos su ŽIV būdų, nes ši liga moterims vis dar diagnozuojama vėliau nei vyrams.
2018 m. Europoje užfiksuota daugiau nei 141 tūkst. naujų ŽIV atvejų, sakoma agentūrų parengtoje ataskaitoje. Pasak organizacijų, vos trečdalį ŽIV atvejų sudaro moterys, o ankstyva diagnozė reiškia anksčiau pradėtą gydymą.
Labdaros organizacijų finansuojamo AIDS centro Maskvoje direktorius Sergejus Abdurachmanovas taip pat kritikavo Rusijoje stringančią ŽIV diagnostiką ir gydymą.
Kaip naujienų agentūrai DPA sakė S. Abdurachmanovas, Vakarų Europoje šiuo metu „yra piliulės apsaugai prieš seksą“. Tuo tarpu Rusijoje, tvirtino jis, „sąlygos kaip Vakarų Europoje 1990-aisiais“.
AIDS centro direktorius taip pat pabrėžė, kad Rusijoje ŽIV užsikrėtę daugiau nei milijonas žmonių, deja, „bet šis skaičius ir toliau auga“.
„Tai nebėra tik homoseksualų, intraveninius narkotikus vartojančių ir sekso darbuotojų problema. ŽIV kelia grėsmę visai Rusijos visuomenei“, – sakė S. Abdurachmanovas.
Šiemet paskelbtame dekrete V. Putinas ŽIV vadina „grėsmę nacionaliniam saugumui“, šalies gyventojų skaičius vis krintant.
Rusijoje gyventojų informavimą apie ŽIV epidemiją apsunkina 2013 m. priimtas įstatymas prieš vadinamąją „homoseksualumo propagandą“.
Įstatymas yra gana abstraktus, todėl juo iš esmės uždraudžiama nepilnamečiams pateikti informaciją apie netradicinius lytinius santykius.
„Mūsų interneto svetainė yra prieinama visiems, kuriems suėjo 18 metų. Bandome aiškinti apie prezervatyvų naudojimą kolegijose ir universitetuose“, – sakė S. Abdurachmanovas. Visgi, tikino jis, 18 metų sulaukusiam žmogui apie tai aiškinti gali būti jau per vėlu, tačiau geriau vėliau nei niekada.
Po truputėlį artėjant Šventoms Kalėdoms iš toli atidunda ta pati, jau anksčiau pradėjusi įkyrėti litanija apie žmonių pasidavimą vartotojiškiems impulsams ir nutolimą nuo dvasinių vertybių, kai net didžiausios metų šventės prasmė yra išbarstoma apsipirkimo ritualuose, pasimeta šventiniame mugės šurmulyje.
Tarsi ir teisingi žodžiai, nieko nepasakysi. Vis dėlto, kodėl šie teisingi žodžiai jau kelia alergiją? Žinia, dažnai kartojamos tiesos pamažu išsidėvi, atpinga. Tačiau dar labiau neramina tai, kad ypatingų švenčių proga arba visai be progos girdimi raginimai būti dvasingiems neretai persipina su baisia panieka neva nedvasingiems, nesugebėjusiems įsiklausyti, niekaip dar neišgirdusiems tokio raginimo atgimti dvasioje.
Vis tik, kaip jau kartą esu užsiminęs https://slaptai.lt/edvardas-ciulde-dvasingumo-ribos/, reikėtų pradėti nuo pasiaiškinimo – kas gi ta dvasia yra kaip tokia? Būdami tokiu būdu nuosekliais, net ir nebūdami dideliais dvasios reikalų išmanytojais, netrukus pastebėtume, jog dvasingumas dvasingumui – nelygus, taigi gali būti net priešingi vienas kitam dvasingumo tipai kaip sugebėjimas peržengiant savo betarpišką aplinką skirtingai atsiverti visumai, – ne tas pats dalykas yra meilės ir neapykantos dvasia, ne vienodai nutvilko. Kaip jau esame perspėti, piktoji dvasia kelia didžiulį pavojų net Dievo sutvarkytame pasaulyje, kai savo ruožtu į nuodėmę linkęs kūnas, žiūrint iš krikščionybės taško, niekur nėra apibrėžiamas kaip nesunaikinama piktumo sėkla.
Iki šv. Kalėdų likus vos kelioms dienoms. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šventos Kalėdos bent man visados asocijuojasi su labai gyvai apčiuopiamais kūniškais pojūčiais, kartais įsivaizduojant, kad jau užuodžiu, virpindamas šnerves, kalėdinės šventės priartėjimą, gerai girdžiu sniego šiugždėjimą, kažkam nueinant pro šalį, oda prisimena vaikystės laikų kalėdinį šaltuką, žnaibantį skruostus, akis užkliūva už garo kamuolių, iš virtuvės pro priemenę virstančių į lauką. Tarp vaikystės Kalėdų ir šiandieninio pasiruošimo Kalėdoms yra toks išdidėjęs atstumas kaip tarp įsikūnijimo laukimo ir tokio įsikūnijimo simbolinio pavadavimo.
Vilniuje – šv. Kalėdų nuotaikos. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Todėl stipriausias Kalėdų jausmas visados yra kartėlis, ankstesnius jausmus paralyžiuojantis, kvapą užgniaužiantis kartėlis, verčiantis net karalius palikti savo šaltus rūmus ir ieškoti įsikūnijimo stebuklo gyvulėlių alsavimo sušildytame tvartelyje. Per Kalėdas net asilo subliuvimas, jam apsisapnavus, nuskamba gražiau nei Bacho muziką. Vedamas tokio ilgesio kartais iš tolo, labai jau iš tolo tarsi ir pradedu nujausti garsiojo krikščionybės apologeto, lotyniškosios teologijos pradininko Tetuliono posakio, kad Dievas yra kūnas, dalinęs prasmę, bet greitai pamirštu, kaip buvau pasiruošęs tą prasmę įvaizdinti.
Tačiau net ir kanoniniu krikščioniškuoju požiūriu, žmogus su kūnu yra tobulesnė būtybė nei būtų tik atskirta dvasia, todėl čia iš anksto skelbiama, kad Paskutiniojo Teismo (PK) dieną žmonės prisikels su kūnais, bus teisiamas Visas Žmogus (Visažmogis).
XXX
O seksas, – klausia žmogus iš liaudies, – yra dvasinis ar kūniškas malonumas?
Neišsigąskite, jeigu ilgai gyvenant seksas iš kūniškojo malonumo palaipsniui tampa dvasiniu, kažkuo panašiu į iškilmingą ritualą, liudijantį gyvenimo tęstinumą. Sekant Rene Descartes‘u, skelbusiu: mąstau, vadinasi esu, dabar pats laikas pripažinti ne mažiau fundamentalų faktą: jeigu po sunkių dienos darbų ir vakarienės į lovą dar norisi kažko pikantiško kaip deserto, galima pradėti įtarti, kad tebesi gyvas, nežiūrint visų aplinkybių, – net jeigu ten gulėtum klaikiai suriestas radikulito po dermatomiozito, iš naujo patirdamas insultą po infarkto, net jeigu jau būtum viešai savo priešų džiaugsmui pakartas.
Vilniaus gatvė Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.
Gal bėgant laikui vadinamasis seksas iš tiesų dalinai praranda nuodėmės aitrumo prieskonį, bet mainais įgyja būties prakilnumą įteisinančios, neskubios meškerių išvyniojimo ir susivyniojimo ceremonijos statusą, tempiant laiką kaip gumą. Žaismingumą čia neretai sėkmingai pakeičia ceremonialumas, dėmesį paskirstant ne tik turiniui, bet ir formai, daugiau reikšmės teikiant detalėms, net tokioms kaip užstrigusio laike kūno išpakavimo procedūros subtilybės.
O visiškai sudvasnėjusių kama sutra vaizduoja žmones besidauginančius per žiedadulkes, apdulkinamus vėjo ir bičių skirtingomis pozomis.
Indonezijos sostinėje Džakartoje ir kituose šalies miestuose pirmadienį vyko dideli susirėmimai tarp policijos ir demonstrantų. Policija Džakartoje mobilizavo 26 000 policininkų ir kareivių. Per neramumus nuo praėjusio pirmadienio žuvo mažiausiai du studentai ir šimtai buvo sužeisti.
Žmonės, be kita ko, protestuoja prieš įstatymą dėl nesantuokinio sekso draudimo ir vyriausybės vykdomą kovos su korupcija tarnybos silpninimą.
Dabar vykstantys protesto mitingai Džakartoje yra vieni didžiausių nuo prezidento Suharto nuvertimo 1998 metais. Dabartinis prezidentas Joko Widodo spalį pradės antrąją savo kadenciją.
Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze
Nė vienoje šalyje nepriimta patarnautojų sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Rusijoje irgi. Išskyrus vieną restoranų savininką.
Rusų virėjas derasi su Libijos maršalu
Lapričio 9 d.„Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svarstė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus? „Novaja“ priminė, kad Kremlius energingai palaiko šį maršalą, kurio vadovaujamos pajėgos užimė didelę dalį Libijos rytinių rajonų. Ten pastebėti ir Rusijos karo specialistai. Ar tik Prigožino dalyvavimas derybose nebus susijęs su Libijoje pasirodžiusiomis privačiomis karinėmis kompanijomis, kurias jis, kaip tvirtinama, kontroliuoja?
Po kelių valandų valstybinė naujienų agentūra „Novosti“ paaiškino, koks Prigožino vaidmuo šiose derybose: „surengė oficialius pietus ir dalyvavo svarstant Libijos delegacijos vizito kultūrinę programą“; tai leidinys sužinojęs iš „karinio-diplomatinio šaltinio“. Apie tai pranešė kitos Rusijos naujienos tarnybos, o vėlai vakare tai patvirtino ir valstybinė naujienų tarnyba TASS („Источник: Пригожин организовал официальный обед на встрече Шойгу и Хафтара“). TV kanalas „Cargrad“ nepraleido progos neįgėlęs „liberaliajai žiniasklaidai“, spėjusiai iškelti daugybę sąmokslo teorijų, pavyzdžiui, apie Libijoje planuojamą „kruviną valymą“ dalyvaujant „Rusijos samdiniams“. O tiesa pasirodė esanti daug paprastesnė ir logiškesnė, negu liberalių žurnalistų pramanai.
„Novaja gazeta“ atsikirto: nė vienoje šalyje nepriimta aptarnaujančio personalo sodinti prie vieno stalo su karinių žinybų vadovais. Kitas dalykas, kad Rusijos ir Libijos generolų derybos prasidėjo Maskvoje apie 14 val. ir Libijos delegacija išvyko dar esant šviesai, tad nebuvo nė laiko pietums. „Novaja“ pasiuntė paklausimą Gynybos ministerijai su prašymu paaiškinti, kam šiose derybose atstovavo verslininkas Jevgenijus Prigožinas.
Kaip prisimename, vasario 8 d. JAV vadovaujamos koalicijos pajėgos smarkiai aptalžė Sirijos režimo pusėje kariaujančius Rusijos samdinius, puolusius Deirez Zoro miesto apylinkėse. „The Washington Post” kiek vėliau parašė amerikiečių žvalgybą sužinojus, kad vienas Rusijos oligarchas prieš puolimą ir po jo daug bendravo su aukštais Kremliaus valdininkais (tarp jų – prezidento administracijos vadovu Antonu Vainu bei jo pavaduotoju) ir Damasko pareigūnais. Tas oligarchas – tai Jevgenijus Prigožinas. Amerikiečiai yra „beveik tikri“ (almost certainly) jį kontroliuojant Rusijos samdinius, kariaujančius prezidento Bašaro Asado pajėgose; juos siunčia kompanija „Vagner“. O Sankt Peterburgo „Fontanka“ išnarpliojo, kad Rusijos bendrovė „Euro Polis“ įsipareigojo išlaisvinti Asado priešininkų užgrobtas naftos bei dujų radimvietes mainais į vieną ketvirtadalį išgaunamų išteklių. Ir kompaniją valdančios bendrovės telefono numeriai tokie patys, kaip ir dar dviejų dešimčių bendrovių, siejamų su oligarchu Jevgenijumi Prigožinu.
2018 metų vasarą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prieš vykdamas su vizitu į Austriją atsakė į austrų televizijos ir radijo kompanijos ORF klausimus; Arminas Volfas klausinėjo ir apie Prigožiną, siejamą su visokiais tamsiais reikalais. „Paprašyčiau Jus skirti Rusijos vyriausybę, Rusijos valstybę ir Rusijos piliečius ar kokius nors galbūt juridinius asmenis, – pasakė prezidentas. – Jūs dabar pasakėte, kad poną Prigožiną vadina Putino virėju. Jis iš tikrųjų verčiasi restoranų verslu, tai jo ekonominė bazė, jis restoranų savininkas Peterburge.“ Žurnalistas neatstoja: jis ne tik restoranų veikla verčiasi, turi daug firmų, sudariusių kontraktą su Gynybos ministerija, ir kita. Kam jam viso to reikia? Putinas: „Klauskite jo paties. Rusijos vyriausybė su tuo neturi nieko bendra.“
Prisiminimai apie Sodomą ir Gomorą
Maša Hari. „Novaja gazeta” nuotrauka
Lapkričio 15 d. „Federalinė naujienų tarnyba“ įdėjo interviu su buvusia „Novaja gazeta“ stažuotoja (2012-1013). Ši, vėl radusi apie ją parašyta „Novaja“ puslapiuose, nusprendė daugiau neslėpti tiesos ir sąžiningai papasakoti, kas dedasi „teisingiausių“ žurnalistų kolektyve. „Federalinė naujienų tarnyba“ prirašė savo pastabą: pokalbio su Marija Kupraševič įrašas ir įkalčiai, tam tikra dalimi įrodantys jos žodžius, yra redakcijos žinioje. „Po kruopštaus faktų patikrinimo mes neradome priežasčių abejoti merginos pasakojimu“ (beje, „merginai“ – 34 metai, ji pati sako, kad yra mama ir dabar laukiasi).
Apie „leidinyje vyraujančius papročius“ galima spręsti iš antraštės: kvaišalai, ujimas, kankinimai, korupcija („От наркоты и травли до пыток и коррупции: экс-сотрудница «Новой газеты» рассказала о нравах, царящих в издании“). To, kas dėjosi kolektyve, pasakotojos žodžiais, kitaip kaip orgijomis nepavadinsi. Būdavo, užeini į ofisą, o ten vėmalai, prezervatyvai, atsiprašant, š*** voliojosi. Šlykštu. Vyriausiasis redaktorius vedasi į savo kabinetą tai berniukus, tai mergaites – aiškiai ne tam, kad pasikalbėtų. Ką jie ten darydavo – neturiu supratimo, su žvake, suprantate, niekas nestovėjo, tačiau sklido kalbos apie priekabiavimą tiesiog darbo vietose. Pasakotoja išėjo iš redakcijos dar ir todėl, kad nesutiko mokėti redaktoriams „procentų“ (откаты). „Ten apskritai visi pamišę dėl pinigų. Gobši mūsų opozicinė spauda.“ Ji žinanti ne tiek jau daug, tačiau redakcijoje sklido kalbos, kad vadovybė prievartauja iš politikų ir verslininkų pinigus. Jeigu kas atsisako – „Novaja“ išeina straipsnis, kuriame tas žmogus drabstomas purvais. „Todėl jie, tarp kitko, nekenčia Prigožino – tas atsisakė mokėti 2011 metais. Ir susirėmė su jais. Laikraščiui tai buvo akibrokštas.“
Tą patį vakarą interviu atpasakojo… „Gosnovosti“! Seniai žinoma, kad „Novaja gazeta“ – LGBT-iečių, rusofobų, iškrypėlių ir narkomanų priebėga. Buvusią darbuotoją redakcija tiesiog užujo ir persekioja iki šiol. Todėl moteris nutarė papasakoti visą tiesą interviu „Federalinei naujienų tarnybai“. Ten dirbti buvo neįmanoma. Moteris krūpčiodama prisimena tuos laikus. Ypač kentėjo nauji darbuotojai – juos tiesiog ujo. Be to, „senukai“ mėgo malšinti stresą alkoholiu ir net narkotikais, kartais iškeldavo tikras orgijas. Ten dirbančios merginos gyveno nuolatinėje baimėje dėl redakcijos senbuvių priekabiavimo – joms praėjimo neduodavo, o tos tylėjo, bijodamos būti atleistos… Paleistuvavimas ir anarchija. Tikras gyvačių lizdas. Sodoma ir Gomora („Новая газета“ — это Содом и Гоморра“: затравленная Купрашевич больше не может молчать“).
„Federalinei naujienų tarnybai“ moteris pasakė Deniso Korotkovo nepažįstanti, tačiau žurnalistų pasaulis nedidelis ir ji iš kolegų sužinojusi kadaise jį dirbus organuose, kur karjera jam nesusiklostė. Beje, „Novaja gazeta“ jis parašė tik tris straipsnius – visus nukreiptus prieš Jevgenijų Prigožiną. Visi straipsniai aiškiai užsakomieji. Ar gali toks žmogus vadintis žurnalistu? Jo parašytas tikrumas yra labai abejotinas. „Gosnovosti“ pridėjo: „nepažįstanti skandalingojo žurnalisto Deniso Korotkovo, „pagarsėjusio“ Sirijoje kariaujančių savanorių asmeninių duomenų atskleidimu, tačiau žino, kas tai per žmogus.“ Ir dėl Peterburgo verslininko Jevgenijaus Prigožino: jis atsisakė mokėti dar 2011 metais. „Niekas nesitikėjo, kad verslininkas kaip reikiant atsikirs“ (даст настоящий отпор).
„Federalinės naujienų tarnybos“ žurnalisto klausiama, kodėl Andrejus Michailovas ją paminėjęs pastarojoje „Novaja gazeta“ publikacijoje, Marija atsakė, kad jie seni pažįstami. Jis dirbo savo būsimos žmonos vadovaujamame „Laikraštyje apie laikraščius“. Teisybę sakant, tai ne itin malonus žmogus, ji nenorėjusi su juo bendrauti. Dėl pinigų jis gali paminti visus principus. Pažįstami sakė, kad jis prikiaulinęs žmonai: paėmęs jo vardu keletą kreditų, įsiskolino ir antstoliai atėmė iš jos butą. Michailovas yra nevykęs verslininkas – prarado visus savo pinigus. „Gosnovosti“ papildė: „Kaip žinoma, Andrejus Michailovas pokalbyje su Korotkovu paminėjo Kupraševič. Marija mano, kad jo interviu „Novaja“ – ne atsitiktinumas, juk dėl pinigų jis gali paminti visus principus.“
Apie Mata Hari sukurta ypač daug filmų, parašyta daug knygų
Žodžiu, baisesnių žurnalistų, nei „Novaja gazeta“, pasaulyje nerasi. Ko gero, dar ir nuorūkas ant grindų mėtė… Kaip jie ir kojas bepavelka iki šiol? Ir Korotkovas su Michailovu, kaip lietuviai pasakytų, abudu tokie per tvorą permetus – vienas antro neatsvertų. Galima suprasti: gujama moteris negalėjo daugiau tylėti. Tik abu leidiniai klaidina, ypač „Gosnovosti“ su savo „kaip žinoma“: Korotkovas su Michailovu apie Mariją nekalbėjo. „Novaja“ įdėjo nuorodą į leidinyje dar 2013-ųjų vasarą skelbtą tyrimą („Маша Хари. Кто шпионит в российских СМИ. Раскрываем технологию слежки“). „Maša Hari“ – tai “Federalinės naujienų agentūros“ pašnekovės pravardė, prilipusi jai po, sakykime, incidento „Novaja gazeta“ redakcijoje – pagal Mata Hari, garsiąją prancūzų šnipę.
Ar ne teisingiau būtų lyginti su Ana Čapman?
2012 metais į skelbimą, kad „Novaja gazeta“ reklamos skyriui reikalinga vadybininkė, atsiliepė tokia Marija – ji sutinkanti iš pradžių dirbti be atlygio, nes jai esą „labai patinkantis“ šis leidinys ir ji pritarianti jo krypčiai. „Novaja“ žurnalistai tą vasarą kaip tik studijavo į redakciją pakliuvusius kompanijos „Konkord“ dokumentus – aiškinosi, kaip „Prigožino struktūros“ prisidėjo prie NTV vasario mėnesį parodyto dokumentinio filmo „Protesto anatomija“, kaltinančio opozicijos veikėjus žmonių papirkinėjimu. Tarp jų buvo ir „Novaja“ skelbimo kopija. Redakcija ėmėsi aiškinti, ar tik nebus sulaukusi kokio „šnipo“. Iš kitų dokumentų paaiškėjus, kad Marija – „Konkordo“ PR skyriaus darbuotoja, ją imta stebėti.
(Beje, ši reklamos skyriaus stažuotoja, studijavusi aktorystės meną ir žurnalistiką, visiškai neatrodė „ujama“. Nevengdavo taurelės švenčiant gimimo dienas, koketavo su „berniukais“ ir šnibždėjosi su „mergaitėmis“. Tarp kita ko, kaip pastebėta, vyrus ji mėgo nepalyginti labiau. Kuo ne 2010 metais JAV suimta rusų šnipė Ana Čapman, tiek priartėjusi prie vieno prezidento Barako Obamos administracijos nario, kad Federalinio tyrimų biuro kontržvalgybininkai „negalėjo ilgiau laukti“.)
Ana Čapman. Rusijos šnipė – nelegalė Vakaruose. Ją demaskavus grįžo į Rusiją, kur veda televizijos laidas apie politiką, slaptas istorijas ir žvalgybas
„Šnipei“ netrukdė kopijuoti kas jau netekę svarbos ir gabenti tai diskeliuose iš redakcijos. Po kurio laiko ji pasiūlė sudaryti sutartį dėl „Laikraščio apie laikraščius“ reklamos, kartu ir galimybės skaitytojams dalyvauti „labiausiai parsidavusių žurnalistų rinkimuose“ (daugiau nei pusė kandidatų – iš „Novaja gazeta“). Galiausiai po įvykusio „konfidencialaus pokalbio“ išaiškėjo, kad vienas jos „kuratorių“ – Andrejus Michailovas. Dar vėliau ji prisipažino, kad į „Novaja gazeta“ ją palydėjo pats Jevgenijus Prigožinas. Per mėnesį buto nuomai apmokėti ir kitoms išlaidoms ji gaudavusi iš „Konkord“ buhalterijos apie 130 tūkstančių rublių… Atsisveikinant susitarta, kad ji daugiau su tokiais dalykais neprasidės. Tačiau netrukus Marija įsidarbino „Moskovskij komsomolec“ Peterburgo redakcijoje ir vėl „sudegė“. Taigi ji sulaužė duotą žodį ir todėl „Novaja“ atskleidžianti jos žygius Maskvoje. Tai buvo paskelbta 2013 m. birželio 28 d.
Pastaroji Marijos „išpažintis“ – ne pirmoji. 2013 m. birželio 28 d. ji savo skiltyje „V Kontakte“ papasakojo apie tai, kaip bendradarbiavo leidiniuose „Novaja gazeta“ Maskvoje ir „MK“ redakcijoje Peterburge. ilgai kentė, bet vis dėlto nusprendė atskleisti, kaip yra. Blogiau, girdi, jau nebus. Maskvos leidinį ji pasirinkusi todėl, kad studijavo žurnalistiką ir „NG“ daugeliui buvo „idealas“. „Novaja“ pradėjo bendradarbiauti su „Laikraščiu apie laikraščius“, tačiau tai tęsėsi neilgai. Viršininkas (direktoriaus pavaduotojas toks ir toks) dėl nutrūkusio bendradarbiavimo apkaltino ją ir paprašė tapti „dviguba agente“. Kai jai nepavyko tuo tikslu įsidarbinti „Konkorde“, ji turėjo įkalbėti iš anksto parengtą tekstą apie šią kompaniją, Prigožiną ir „Laikraščio apie laikraščius“ vyriausiąją redaktorę. Nenorėjui to daryti, bet prieš pat filmavimą direktoriaus pavaduotojas jai pasiūlęs vandens – greičiausiai į tą vandenį buvo kažin kas „įberta“, nes „valia tarsi pradingo, buvau pati nesava“.
Savo „išpažintį“ Marija baigė karingai: „Kur ji, jūsų žurnalistinė tiesa? Net juokinga girdėti po to, kai pas jus pabuvau.“ Tada, prieš penkerius metus, žurnalistai padarė išvadą, kad šis įrašas buvo mėginimas paaiškinti, kaip „Novaja gazeta“ ir „Fontanka“ išgavo kompaniją „Konkord“ kompromituojančius duomenis. Iš anksto parašytas tekstas, kažin kas įberta… Panašu, kad „Prigožino struktūros“ kitus vis tepa, kuo patys kvepia.
„Atsitiktinis praeivis“ Peterburge…
2014 metų gegužės pabaigoje interneto įsilaužėliai („Анонимный интернационал“) paskelbė„Internetinių tyrimų tarnybos“ vadovybės susirašinėjimą. Ta proga žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ priminė, kad ši kompanija priklauso „Putino virėjui“, holdingo „Konkord“ įkūrėjui Jevgenijui Prigožinui (asmeniškai pažįstančiam prezidentą), o tiesiogiai kompanijai vadovauja Marija Kupraševič (žinoma tuo, kad įsidarbindavo liberaliuose leidiniuose šnipinėti)“. Dar 2013-ųjų vasaros pabaigoje „trolių gūžtoje“ (taip imta vadinti tos „agentūros“ darbuotojus) lankėsi „Novaja gazeta“ Sankt Peterburgo skyriaus žurnalistė su drauge – „susiviliojusios“ skelbime žadamu geru uždarbiu ir „nemokamu maitinimu!!!“ Vėliau ji parašė skaičiusi iškabintą įsakymą, draudžiantį, be kita ko, „glaudžius asmeniškus kontaktus verslo komplekso teritorijoje“. O kitą dieną, joms jau sėdint naujose darbo vietose, į kabinetą įžengusi aukšta blondinė, „kaip du vandens lašai panaši į „Mašą Hari“… „Anoniminio internacionalo“ paskelbtame garso įraše girdėti, kaip jai dėl nežinia kur pradangintų 10 milijonų rublių priekaištauja „agentūros“ vykdomasis direktorius Michailas Burčikas (šių metų pradžioje JAV Kolumbijos federalinės apygardos didysis žiuri apkaltino jį ir dar 12 Rusijos piliečių su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje kišimusi į šalies prezidento rinkimus).
Neilgai trukus, „Anoniminis internacionalas“ paskelbė nemažai įdomybių iš kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos elektroninio pašto. 2013 metų pradžioje Prigožino saugumiečiams pavyko įdarbinti TV kanale „Dožd“ PR vadybininką ir šis pateikė šio kanalo darbuotojų sąrašą; toliau jis turėjo aiškintis organizacijos struktūrą, padalinių sąveikavimą ir santykius kolektyvo viduje. Pranešamą apie „IT specialistą“, parengtą įdarbinti leidinyje „Novaja gazeta“ . Iš ten mūsų pažįstama „Maša Hari“ siunčia visokius duomenis: kas dirba ir kiek uždirba, kaip jie gyvena, kokie gandai plinta…
„Novaja“ redakcijoje vienas pagrindinių žurnalistų vertėsi labai sunkiai ir jį atakuoti manyta pagal tris scenarijus: sukompromituoti, pakišus verslininką su užsakomuoju straipsniu ir nufilmavus pinigų perdavimą; tariamam rėmėjui pasiūlyti žurnalistui paprašyti straipsnių, pereinant nuo neutralių prie demaskuojančių opozicijos lyderius ir žurnalistus; pasiūlyti vesti TV laidą, kurioje jis išliks „nesutaikomas kovotojas už teisybę“: anksčiau kritikavo blogą valdžią, tačiau įsitikino, kad opozicija dar blogesnė. Šis žurnalistas leidiniui „The Insider“ vėliau patvirtino gavęs pasiūlymą įkurti naują laikraštį, kur jis uždirbsiąs $10 000 per mėnesį. Jo manymu, dideliais pinigais norėta į naują laikraštį pervilioti ir kitus pagrindinių leidinių žurnalistus, įtraukti juos į PR tamsybes ir sukompromituoti.
„Prigožino struktūros“, kaip paaiškėjo, ne tik siuntė „agentus“ į redakcijas, sekė žurnalistus ir vykdė provokacijas – privatiems saugumiečiams kažin kas leido šniukštinėti po policijos elektroninius išteklius ir rankioti kompromituojančius duomenis. Pasamdė kelias teisininkų grupes (сразу несколько бригад юристов) „Novaja gazeta“ paskelbtuose tekstuose „ką nors neteisėta“ (что-то противозаконное) aptikti ir šie surinko į vieną vietą „Novaja“ autorių teiginius, prie kurių galima prikibti teisiniais pagrindais (tarp jų – ir publicistės Julijos Latytinos; jos tekstus sekė itin akylai ir visuose leidiniuose). Pateikė skundusį Rusijos ryšių ministerijos padalinį, kurį galima vadinti cenzūros tarnyba (Роскомнадзор) ir teisėsaugos organus.
Žurnalistė Julija Latynina
Ir dar ar apie vieną seną, išmėgintą kompromitavimo būdą. 2012 metų pabaigoje turėjo įvykti „Novaja gazeta“ korporatyvinė naujametė šventė ir ta proga „Konkord“ saugumiečiai atliko tokius parengiamuosius darbus: „darbuotojų įtaisymas į aptarnaujantį personalą ir medicininių priemonių panaudojimas“ (использование медикаментозных средств). Laiške-ataskaitoje pranešama, kad vakarėlio metu kelis kartus kilusios peštynės, pastebėta hetero ir galbūt homoseksualinių ryšių. O vienas redakcijos bendradarbis vakarėliui pasibaigus primušė „atsitiktinį praeivį“… Ne vienam šios ataskaitos skaitytojui kilo įtarimas, kad tas ne kartą kabutėmis įrėmintas „praeivis“ galėjo ir nebūti „atsitiktinis“. Apkultasis padavė pareiškimą baudžiamajai bylai iškelti. Tiesa, neturima vaizdo įrašo ir todėl neįmanoma to su visu akivaizdumu panaudoti „NG diskredituoti“. „Laikome tikslinga šiems įvykiams nušviesti pasamdyti nedidelę, mažai žinomą televizijos kompaniją, kuri neturi ryšių su centriniais kanalais, tačiau vėliau gali perduoti nufilmuotą siužetą tiražavimui.“
… ir rinkimai Ukrainoje
Tada, 2014-aisiais, žurnalistai suskaičiavo, kad „trolių fermos“ (vadino ir taip) išlaikymas Prigožinui gali kainuoti iki $10 milijonų per metus. O dar „Nevskije novosti“ (3 milijonai rublių per mėnesį) „Charkovo naujienų tarnyba“ (daugiau kaip 1 milijonas) ir kiti projektai. Minėtosios naujienų tarnybos filialas Simferopolyje, kaip paaiškėjo iš paskelbto susirašinėjimo, jau 2013 metų lapkritį, tai yra iki „Euromaidano“ ir kitų įvykių, buvo parengusi veiksmų Rusijos įtakai Ukrainoje stiprinti projektą (Проект по организации деятельности, направленной на усиление влияния Российской Федерации на территории Автономной Республики Крым, Юго-Востоке Украины (Новороссии), а также Украине в целом). Šie veiksmai turėjo padėti: laimėti Rusijos statytiniams rinkimus į vietos tarybas bent jau Kryme ir Pietryčių Ukrainoje; padaryti veiksmingą įtaką prezidento rinkimuose; suburti šalies parlamente didelę frakciją; paskirti reikalingus žmones į svarbiausius valstybės postus.
Arkadijus Babčenka, kurį siekė nužudyti Rusijos specialiosios tarnybos. EPA – ELTA nuotr.
Ne per seniausiai, žiniasklaidoje vėl ėmus linksniuoti Jevgenijaus Prigožino pavardę, prabilo ir žurnalistas Arkadijus Babčenka. Kaip žinoma, gegužės 29 d. Kijeve Ukrainos specialiosios tarnybos inscenizavo šio žurnalisto nužudymą – tam, kad nustatytų iš tikrųjų rengiamo pasikėsinimo į jį užsakovą. Buvo sulaikytas vienas šio pasikėsinimo rengimu įtariamų asmenų. Jis susitarime su Ukrainos generaliniu prokuroru pripažino padaręs nusikaltimą (teroristinio akto nužudant visuomenės veikėją rengimas) ir rugpjūčio pabaigoje buvo nuteistas 4,5 metų kalėti. Dabar žurnalistas Facebook‘e parašė, kad baigėsi šio susitarimo sąlygų neatskleidimo terminas ir jis galįs papasakoti, kas buvo išaiškinta tyrimo eigoje.
Babčenka tvirtina, kad Rusija beveik metus rengėsi masiniams teroro aktams Ukrainoje. Mėgino, kaip paaiškėjo iš Ukrainos saugumiečių įrašyto bendrininkų pokalbio, sutrikdyti padėtį šalyje artėjant prezidento rinkimams ir diskredituoti veikiančią valdžią. Žurnalistas paaiškina, kodėl manąs šių teroristinių aktų užsakovu esant „Putino virėją“ Jevgenijų Prigožiną: jam pavaldžios „struktūros“ glaudžiai sąveikauja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Greičiausiai iš ten viskas ir koordinuojama. „Tai duoda pagrindo kalbėti apie valstybinį terorizmą. “Kijeve įvyksiančių Europos futbolo lygos rungtynių išvakarėse greičiausiai planuota nužudyti ne jį. Tačiau balandžio 23 d. Babčenka parašė „trolių fabriko“ šeimininką Prigožiną turint vieno Peterburgo viešbučio rūsyje „kankinimų kamerą“ prasikaltusiems pavaldiniams ir tada „užsakė“ jį.
Tomis pačiomis dienomis planuota dar vieną žmogų, žinomą Rusijos opozicijos veikėją, nužudyti Vilniuje, kur šis politinį prieglobstį Didžiojoje Britanijoje gavęs žmogus turėjo atvykti. Tai turėjo padaryti Ukrainoje pasamdytas žudikas („tai jiems svarbu – kad pėdsakai vestų į Ukrainą“). Ir ne konkretus asmuo jiems, anot žurnalisto svarbiausia, o tai, kad būtų žinomas veikėjas ir jo mirtis sukeltų sumaištį. „Niekas dar nesibaigė, – rašo Babčenka. – Jie tęs pradėta.“ (Dėl Ukrainos: žinoma, kad po Boriso Nemcovo nužudymo 2015 metų vasaryje „troliai“ turėjo skleisti tokią „pagrindinę idėją“: prie Rusijos opozicijos veikėjo mirties gali būti prisidėję Ukrainos veikėjai, tai – akivaizdi provokacija, kuria siekiama paskatinti opozicijos veikėjus organizuoti šalyje mitingus bei eisenas valdžiai nuversti.)
Borisas Nemcovas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šalinkitės nepažįstamų vyrų su puokšte rankose!
Dėl Vilniaus, tai čia buvo įsikišusios ir britų MI5, ir Lietuvos atitinkamos tarnybos. O tai, ką apie Prigožiną rašo Babčenka, – toks „baletas“, kad sunku ir patikėti vieną žmogų tiek visur pripėdavus…
Pastariesiems Prigožino kritikų ir jo gynėjų mūšiams kaistant, interneto leidinys „Republic“ (gyvuoja prenumeratorių pinigais ir tai, anot šios redaktorių ir autorių bendrijos, „leidžia išsaugoti geidžiamą nepriklausomybę – nuo valstybės, reklamos teikėjų ar rėmėjų“) paskelbė žurnalisto, publicisto, rašytojo Olego Kašino apmąstymus. Iš rašoma žiniasklaidoje apie Prigožiną gali kilti įspūdis, rašo šis ne vienos politinės publicistikos knygos autorius, kad kažin koks artimas Putinui žmogus gali būti apdovanotas teise daryti ką panorėjęs ir kur panorėjęs – Peterburgo tarpuvartėse, Sirijos dykumose ar Afrikos džiunglėse. Iš tikrųjų jis veikia išimtinai aukščiausiosios valdžios interesais, prisiimdamas atsakomybę, kurios valdžia dėl daugelio priežasčių vengia. Kaip nafta valstybėje priklauso tam, dvasingumas – kitam, valstybės užsakymai – tretiems, lygiai taip mirtis yra viena valstybinių interesų sferos šakų ir visų pripažintas mirties reikalų ministras – Jevgenijus Prigožinas.
Apskritai, net neturi reikšmės, kiek jis iš tikrųjų susijęs su visais tais siužetais – nuo mėginimo nunuodyti antropologą iki žurnalistų sušaudymo Afrikoje. Kada nors Putino epocha bus prisimenama pirmiausia kaip „Prigožino laikai“, nes šis personažas priklauso išimtinai nūdienai – savo Prigožino nebuvo nei 10-ajame dešimtmetyje, nei prie caro, nei prie Stalino, iš viso – niekada. Jis atsirado būtent dabar kaip tarpininkas tarp valdžios ir mirties – pirmiausia dėl to, kad būtent dabartinė valdžia tapo pirmąja, kuriai prireikė tokio tarpininko. Jis reikalingas tam, kad visuomenėje nekiltų šoko pamačius tiesioginį ryšį tarp valdžios ir mirties…
Patį šio teksto autorių, kai buvo jaunesnis, kūlė ir valstybiniai sargybiniai, ir neaiškūs tipai. 2010-ųjų rudenį žiauriai sumušė prie namo tykoję nepažįstamieji. Vienas iš jų rankoje laikė gėlių puokštę su viduje paslėptu geležiniu strypu. Beje, ir pastarajame tekste minimas antropologas (Prigožino kompanijų sandorius tyrusios Kovos su korupcija fondo teisininkės sutuoktinis), žingsniuodamas prie daugiabučio laiptinės durų, praėjo pro žmogų su puokšte rankose – joje buvo paslėptas švirkštas su kažin kokiais nuodais. Pastarieji žurnalisto Deniso Korotkovo pašnekovai nepasakė, kur buvo paslėptas virbas, kuriuo sulaužė ranką tinklarašiui Sočyje…
Stormy Daniels teisininkas M. Avenattis sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje. EPA-ELTA nuotr.
Stormy Daniels teisininkas M. Avenattis sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje.
Michaelas Avenattis – teisininkas, atstovaujantis filmų suaugusiesiems aktorei Stormy Daniels byloje prieš prezidentą Donaldą Trumpą, – trečiadienį buvo sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje. Jis pats tokius įtarimus griežtai neigia.
„Niekada nesu sudavęs moteriai, niekada nesuduosiu moteriai. Visą savo karjerą gyniau moterų teises ir toliau jas ginsiu“, – palikdamas Los Andželo policijos departamento Ramiojo vandenyno skyrių teigė M. Avenattis.
„Manęs neįbaugins ir neprivers liautis daryti tai, ką darau“, – pridūrė jis.
Anksčiau trečiadienį teisininkas buvo sulaikytas policijos detektyvų ir jam pareikšti kaltinimai dėl smurto šeimoje. Policija patvirtino, kad M. Avenattiui buvo suteikta galimybė būti paleistam už 50 tūkst. dolerių užstatą.
„Esu dviejų gražių, protingų dukrų tėvas – niekada nerodyčiau joms nepagarbos nederamai liesdamas moterį arba trenkdamas moteriai“, – žurnalistus tikino M. Avenattis.
Teisininkas pridūrė esąs įsitikinęs, kad bus „visiškai išteisintas“.
M. Avenattis jau beveik metus medžioja D. Trumpą dėl S. Daniels galimai sumokėtų pinigų už tylėjimą apie prieš daugiau nei dešimtmetį tariamai vykusį jos ir būsimojo prezidento romaną. D. Trumpas tai neigia.
Vilniaus taryba trečiadienio posėdyje svarstys rezoliuciją dėl viešosios įstaigos „Go Vilnius“ direktorės Ingos Romanovskienės atšaukimo iš užimamų pareigų.
Rezoliucijoje teigiama, kad I. Romanovskienės veikla turėtų būti vertinama neigiamai, atsižvelgiant į „Vilniui – Lietuvos sostinės įvaizdžiui daromą negrįžtamą žalą tarptautiniu mastu“.
Rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę rugpjūčio pradžioje pranešė įregistravusi Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai).
Kaip anksčiau rašė ELTA, sąjunga teigė, kad rezoliuciją įregistravo po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis.
„Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į tai, kad „Go Vilnius”, kurioje dirba 39 darbuotojai ir metinis įstaigos veiklos biudžetas siekia 2,5 mln. eurų, lėšos panaudojamos neefektyviai.
Remiantis „Go Vilnius” pateikta informacija, Vilnius pagal „Financial Times” fDi indeksą iškrito iš TOP 10 pagal palankumą verslui ir susisiekimo galimybes, kai anksčiau užėmė 5 poziciją, kitose kategorijose taip pat matomas ženklus kritimas“, – buvo rašoma Lietuvos laisvės sąjungos pranešime.
Jame taip pat teigiama, kad iki šiol įstaiga nėra įvedusi aiškių savo veiklos vertinimo kriterijų ir tik dabar atlieka viešąjį pirkimą, kurio laimėtojas turėtų juos suformuoti.
Pranešime pažymima, kad savivaldybės įmonė „Go Vilnius” nuo rugpjūčio 9 d., iš karto po pasaulyje minimos Tarptautinės orgazmo dienos, paleido kontraversišką reklamą „Vilnius – G-Spot of Europe“.
Lietuvos vardas Katedros aikštėje Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Šie Vilniaus tarybos nariai pasipiktino dėl to, kad Didžiojoje Britanijoje ir Vokietijoje buvo paleista Vilniaus reklaminė kampanija, kurioje miestas pristatomas kaip „Europos G taškas“. Vilnius pristatomas kaip „vieta, kurią sunku rasti, tačiau kai randi – tai nuostabu“.
Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.
Miesto meras Remigijus Šimašius socialiniame tinkle „Facebook“ yra išreiškęs paramą I. Romanovskienės vadovaujamos įstaigos veiklai.
„Kuriami raštai pirmiausiai pašalinti „Go Vilnius“ vadovę, (…) mat labai naudinga per miesto tarybos posėdį sudeginti porą valandų tokiems politiniams žaidimams ir trukdyti kurti miestui naudingus darbus.
Akivaizdu, kad tamsos šaukliams inkviziciniai raganų laužai prieš popiežiaus vizitą atrodytų labiau deramas dalykas, nei normalus, kūrybingas, laisvas miesto gyvenimas“, – savo nuomonę dėstė R. Šimašius.
Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu. Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.
Užstojus rudeniui, prasidėjus darganoms mes su kažkokia širdperša neretai dar laukiame bobų vasaros, tikėdamiesi, kad darganos bent trumpam prasisklaidys, savaitei kitai nusistovės šilti, ramūs, giedri orai. Kažko graudulingas paprastai būna toks laukimas jau nudraskytų medžių aplinkoje, gerai suprantant, kad vasaros pavadinimas čia yra beveik nelegalus, vedantis į neviltį bandymu sulyginti nesulyginamus dalykus.
Žinoma, kad ir kaip žiūrėtume, fakto konstatavimas, kad prasidėjo bobų vasara, visų pirma yra hidrometeorologinė nuoroda, suprantama visiems mūsų platumų gyventojams savo dalykiniu turiniu. Tačiau tikriausiai nepasakysiu nieko naujo, paminėdamas ir tai, kad pranešimas apie bobų vasarą čia pat nuskamba kaip neaiškius lūkesčius žadinanti, su karstelėjusios ironijos priegaide ištariama erotinė užuomina, jeigu valingai ar nevalingai tokioje ištarmėje yra akcentuojamas žodis „bobos“.
Ar čia išties slypi koks nors nekintantis erotinis kodas, ar tik paikai prisigalvojame tuščių dalykų, kur nieko daugiau nėra, išskyrus klimato pokyčius ir gailų orų nepastovumą? Savaime peršasi versija, kad bobų vasaros pavadinimas, nurodantis į pasitaikantį orų atšilimą įpusėjus rudeniui, yra grindžiamas sąmojingu sulyginimu su peržengusios jauniklių amžiaus ribą rudeninio peizažo moters sugebėjimu vis dar demonstruoti savo žavesį arba, kalbant dar tiesmukiškiau, gali būti lyginamas ir gretinamas su garbingų damų pasiryžimu atiduoti į aplinką likutinį karščio pliūpsnį, nelaukiant, kol vėjas nupūs paskutinį medžio lapą.
Ruduo. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.
Tačiau net ir tada, kai pripažįstame šio posakio kaip erotinės nuorodos lygiavertiškumą hidrometeorologinei fakto konstatacijai, neapleidžia įspūdis, kad tokia nuoroda toli nenuveda, nes „bobų vasaros“ aprašui nurodyta kryptimi trūksta siužetinės linijos, turiningumo, struktūrinio užpildymo. Dažnai pasitaikantis pasakymas, kad „bobų vasaros metu draikėsi voratinkliai be vėjo“ dėl savo efemeriškumo negali būti pripažįstamas už turiningą siužetinę liniją. Taigi „bobų vasaros“ užkeikimas nurodytoje plotmėje yra brachilogija t. y. kraštutinai sutrauktas teiginys, tampantis neaiškiu dėl perdėto savo lakoniškumo ir turinio išbarstymo, t. y pradinės įvardijimo situacijos užmaršties. O dėl didesnio aiškumo atstatymo svarbu šiuo atveju eksplikuoti pirminę užuominą, sugrįžtant prie atminties ištakų, susigrąžinant išbarstytą turinį – paprasčiausiai kitų kelių nėra.
Štai čia be didesnių užuolankų ir apsimestinio paslaptingumo skubu pranešti, kad ilgametis gamtos stebėjimas ir žmonių giminės įpročių pažinimas leidžia skelbti išvadą, kad „bobų vasaros“ nuorodos turiningumo pagrindas yra Išvarymo iš rojaus pasakojimo siužetinis pratęsimas, šie pasažai vienas prie vieno tinka kaip kontrapunktas, t. y. kaip tos pačios melodijinės linijos paįvairinimai.
2017-ųjų ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nusipigintume, jeigu, nežiūrint duotos akivaizdybės, prasisunkiančios į kiekvieną kūniškumo porą, įsikibę trūks plyš laikytumėmės nuomonės, kad Išvarymo iš rojaus pasakojimas yra tik nebeaktualios mokslingoje visuomenėje legendos atgarsiai, kai savo ruožtu ir mūsų laikais, nė kiek ne mažiau nei anksčiau, užstojus rudeniui, o ypač prasidedant bobų vasarai, iš kiekvieno kampo styro išvarytojo žmogaus ilgesys, kai, nukritus medžių karūnoms, kaip niekados aiškiai pasimato žmogaus dvasios baigtinumo nepridengtumas, kai kiekvienas pažemę sklendžiantis medžio lapas užmina mįslę apie aukštesniojo gyvenimo pražūtį…
Pabjurusi gamta su ironišku nusigiedrinimu nei iš šio nei iš to, kuomet trumpalaikis kontrastas tik dar labiau paryškina neperžengiamą realybę, yra puiki tokio nepraeinančio įvykio iliustracija, kažkas panašaus į ontologinę ekranizaciją. Yra pasakyta net taip, kad gamta – tai žmogaus nuodėmės pažemintas rojus. Taigi, viskas, kas vyksta gamtoje yra erotiška iš pašaknų, o ruduo su medžių striptizu ir skaudžiu sielos nuogumu, prasidėjus bobų vasarai, gali būti prilygintas net begėdiškai pornografijai.
Laukdamas troleibuso stotelėje, pastebėjau Ją, beveik nežemišką būtybę, atlinguojančią visais kūno apvalumais, bet ypač gyvybingai pranešančią apie savo būtį didingo biusto pakilimais ir nusileidimais, sukliuksėjimais kas žingsnį, verčiančiais jau ne plakti, o krūpčioti tikrąją dalykų padėtį išmanančio vyriškio širdį. Ji pasirodė taip staiga, be išankstinių ženklų, kad atrodė, jog dabar viskas nelauktai susprogs, pakils į orą, man nespėjus net pasimelsti. Spoksoti apstulbus į vylingąją damą ilgiau jau buvo nepadoru, todėl užvertęs galvą viena akimi demonstratyviai pradėjau žvalgytis į debesis, leisdamas suprasti, kad domiuosi – „ar lis“, kita akimi nepaleisdamas iš savo regėjimo lauko jau prasilenkusios su mano širdimi, praslinkusios pro šalį, dabar matomos tik iš nugaros moteriškės, kaip galima spėti, su turtinga gyvenimo patirtimi, leidžiančia atskirti pelus nuo grūdų.
Ruduo Vilniaus Gedimino prospekte. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Niekados nebūčiau patikėjęs, kad turiu sugebėjimą, skirtingomis akimis vienu metu matyti be galo nutolusius vienas nuo kito erdvėje, danguje ir žemėje praslenkančius objektus, – tokie sugebėjimai tapę įgūdžiais, kaip atrodo, labai praverstų egzamine, nusirašant iš pasuolės, arba užsiimant žvalgybine veikla priešo užnugaryje. Iš tiesų, būna situacijų, kai žmogus atrandi save tarsi iš naujo. Kita vertus, drąsiai galima spėti, kad išmoningos moterys tokius deginančius žvilgsnius jaučia net nugara (Dievas saugojo, kad neišdrįsau pažiūrėti abiem akimis).
Mano erotinę vaizduotę užkūrusi moteris truputėlį paėjėjusi į priekį, dryžuota perėja nukliunkino į kitą gatvės pusę, o ten, pamačiusi atvykstantį troleibusą, į sustojimą, bijodama pavėluoti (tarkime), pasileido pustekiniu, savo vingiavimo sugebėjimus dabar pademonstravusi aukščiausiuoju, dar nematytu laipsniu, vaizduotę pranokstančia amplitude. Iš baimės apakti net užsimerkiau. Į sustojusį savojoje gatvės pusėje troleibusą įlipau automatiškai, prislėgtas sunkios rudeninės naštos, o atsitiesti iš naujo privertė kaip elektros srovė nupurtęs reginys už lango – Ji stovėjo vieniša sustojimo aikštelėje, neįlipusį į troleibusą, kurį buvo pavijusi, kažko tebelaukianti. Gal ji laukė kito maršruto troleibuso ar autobuso, paskutiniu momentu nusprendusi pakeisti kelionės kryptį, o gal manęs. Kad ir kaip bežiūrėtum, aišku viena – gundymo istorija tęsiasi.
Ruduo Lietuvoje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Jaunystėje seksas yra greičiau sportas nei menas, elastingumą ugdanti gimnastika, fizinės iškrovos pratybos. Tik susidūręs su balzakiško amžiaus moterimi vyras turi galimybę patirti visus gundymo meno kerus ir galop toks vyras, raškydamas vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio, tampa filosofu su etinės refleksijos pakraipa (pagal apibrėžimą etika yra filosofijos disciplina, aiškinanti gėrio ir blogio problematiką). Taigi yra labai rimtas pagrindas spėti, kad Ieva buvo brandaus amžiaus moteris.
Žinia, laikas gali iškreivinti pradines potencijas, tolimas laike nuo pirmapradžio šaltinio neretai veda į patologijų įsigalėjimą. Istorija yra prieštaringas procesas, kai skubėdama į priekį žmonija ne tik kažką įgyją, bet ir kažką praranda. Imu pirmą po ranką pasitaikantį, labai tiesmukišką, visiškai nuzulintą, bet vis tik labai iliustratyvų pavyzdį, kai Antanas Baranauskas liūdnai apmasto apie neįtikėtiną gimtųjų vietų kraštovaizdžio nususimą, kur „Tik ant lauko pliko,/ Kelios pušelės apykreivės liko“.
Ruduo ir vėl atkeliavo į Lietuvą. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Kita vertus, ne menkesnę mįslę apie degeneracijos įsigalėjimą šiandien mums užmena populiacijos nusistatymas labai sprangų, karščiai rūgštų lietuviškų sodų vaisių vadinti „rojaus obuoliukais“. Leiskite paklausti – tai dieviškoji ar žmogiškoji ironija?.. Tik su galybe pridėtinio cukraus vadinamieji „rojaus obuoliukai“ uogienių pavidalu virsta produktu, kurį galima dėti į burną ar net skanauti. Todėl sakiau ir sakysiu, kad postmodernistinių laikų žaltys jau gundo gerai įsirpusiomis, gal net pernokusiomis, truputėlį įtrešusiomis, sultingomis kriaušėmis, kurias išvydus seilės tįsta savaime, be dirbtinių dirgiklių.
Dabar, kaip sako poetas, lyg iš prapjautos gyvulio gerklės išbėga paskutinė saulės šiluma ant rankų.
Indijos Aukščiausiasis teismas (AT) priėmė istoriniu laikomą verdiktą, pagal kurį seksas tarp tos pačios lyties asmenų nebebus laikomas nusikalstama veika, praneša BBC.
Šiuo nuosprendžiu panaikintas 2013-aisiais teismo priimtas verdiktas, palikęs galioti kolonijinių laikų įstatymą, kuriuo homoseksualių asmenų lytiniai santykiai kategorizuoti kaip „nenatūralus nusižengimas“.
Tai buvo vienas seniausių seksą tarp tos pačios lyties asmenų kriminalizavusių įstatymų pasaulyje ir Indija ilgą laiką priešinosi iniciatyvoms jį panaikinti.
Tačiau pastaraisiais metais šalyje vis stiprėjo kampanijos, pasisakiusios už homoseksualumo dekriminalizavimą.
„Kriminalizuoti kūnų sueitį yra neracionalu, savavališka ir tai akivaizdžiai prieštarauja Konstitucijai“, – skelbdamas nuosprendį teigė vyriausiasis teisėjas Dipakas Misra.
Vilniaus miesto savivaldybė ketvirtadienį pradėjo turizmo skatinimo kampaniją, kur Vilnius reklamuojamas kaip Europos „G taškas“. Pasak reklamos kūrėjų, ketvirtadienį paleista reklama pranoko visus lūkesčius. Reklama per mažiau nei valandą pasidalijo apie 1000 užsienio interneto vartotojų.
„Dar neprasidėjusi ši kampanija sulaukė didžiulio dėmesio visame pasaulyje. Per kelias dienas apie Vilnių jos dėka jau parašė daugiau nei 900 užsienio žiniasklaidos kanalų, tarp jų didieji JAV, Jungtinės Karalystės portalai – „The New York Times“, „The Washington Post“, „The Independent“. Šiandien televizijos reportažą apie kampaniją išleidžia viena didžiausių pasaulyje naujienų agentūra „Reuters“. Sukeltas didžiulis susidomėjimas, todėl tikimės kad šiandien startuojanti reklamos kampanija bus išties sėkminga ir paskatins daugelį užsieniečių pažinti Vilnių“, – teigia „Go Vilnius“ direktorė Inga Romanovskienė.
„Atomic Garden“ kūrybos vadovas, tarptautinės reklamos ekspertas Antonio Bechtle sako, kad ši idėja yra studentų. Pasak dėstytojo, jis studentams pateikė užduotį paruošti reklamą, skatinantį Vilniaus turizmą. Idėjų buvo daug, bet pasikliaudamas savo reklamos patirtimi, jis išrinko būtent šią reklamą.
„Ši reklama pralenkė mano lūkesčius. Mano draugai bei pažįstami siuntė šios reklamos nuorodą man kaip pavyzdį geros reklamos ir jie net nežinojo, kad aš su tuo esu susijęs“, – spaudos konferencijoje sakė A. Bechtle.
Anot A. Bechtle, reklamos humoras skatina žmones, ypač jaunimą, keliauti į Vilnių.
„Remdamasis savo patirtimi reklamuojant vietoves, manau, kad ši kampanija yra visapusiškai teisinga ir yra didelis žingsnis pirmyn Vilniaus kaip destinacijos reklamoje. Reklama kalba tikslinės auditorijos kalba, pasitelkdama humorą ir laužydama nusistovėjusias taisykles. Svarbu tai, kad ji tiksliai suformuluoja jausmą, patiriamą Vilniuje besilankančio užsieniečio: kad atradai kažką nuostabaus, kas visuomet tai buvo, bet iki šiol apie tai nežinojai“, – sakė A. Bechtle.
Lūpos. Slaptai.lt nuotr.
Kelerius metus Vilniuje gyvenantis perujietis A. Bechtle pridūrė, kad reklama tiksliai atliepia jausmą, kurį jis pats pajuto pirmą kartą apsilankęs Vilniuje. Daugelis jo asmeniškai pažįstamų užsieniečių dalijosi panašia patirtimi.
Reklamos kampanija vyks mėnesį. Jos metu 18-35 m. vartotojams socialiniuose tinkluose ir „Google“ platformoje Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje bus rodomi reklamos skydeliai ir vaizdo klipai, kurie ves į tinklapį www.vilniusgspot.com. Jame žaismingu principu atlikus testą apie savo pomėgius kiekvienam vartotojui bus pateikiamas individualus Vilniaus gidas, rekomenduojantis konkrečias sostinės vietas ilsėtis, apsipirkti, pramogauti, pavalgyti, sportuoti, dalyvauti kultūros renginiuose bei grožėtis miesto panoramomis.
Pasak reklamos pagrindinių kūrėjo Jurgio Ramanausko, reklama ves vartotoją į specialų tinklapį, kuriame jie atliks tekstą, pagal kurį jam bus sudarytas individualus lankytinų vietų žemėlapis Vilniuje. Kampanijos interneto svetainėje pristatomas visas spektras pramogų ir paslaugų, kuriuos Vilniuje gali rinktis turistai, įskaitant įvairius restoranus, kavines, dizainerių parduotuvėles, kino teatrus, muzikos klubus, muziejus, nuotykių ir pramogų parkus.
Dėmesį atkreipianti lauko reklama su pagrindiniu reklamos vaizdu vieną savaitę bus transliuojama populiariose žmonių susibūrimų vietose Berlyne ir Londone.
Socialiniuose tinkluose kampaniją reklamuos trumpi vaizdo klipai, kuriuose rodoma, kaip vaikinai ir mergina patiria malonumą išvydę ikonines sostinės vietas. Vaizdo klipus galima peržiūrėti youtube kanalu.
Dar nestartavusi kampanija šią savaitę jau sulaukė milžiniško susidomėjimo visame pasaulyje, pradedant Jungtine Karalyste, Vokietija, Prancūzija ir JAV, baigiant tokiomis šalimis kaip Indija ir Naujoji Zelandija.
Kviečiame policiją. Slaptai.lt nuotr.
Iš tūkstančio komentarų užsienyje ketvirtadienį, tik penki buvo neigiami.
Ši reklaminė kampanija Lietuvoje susilaukė nemažai kritikos. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas pareiškė, kad reklama stiprina Vilniaus, kaip sekso turizmo miesto, įvaizdį ir išnaudoja reklamai moters lytiškumą.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigė, kad sostinę kaip „Europos G tašką“ vaizduojanti reklama yra geriausia kada nors sukurta reklama tarptautinei rinkai.
Vyriausybės kancleriui kreipusis į Vilniaus merą dėl reklamos, kurioje Vilnius pristatomas kaip Europos G taškas, miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis sako, kad reklama yra socialiai atsakinga ir jos stabdyti neketinama.
Viešojoje erdvėje pasklido Vyriausybės kanclerio Algirdo Stončaičio Remigijui Šimašiui skirtas raštas, kuriame teigiama, kad reklamos startas rugpjūčio 8 dieną (Tarptautinę orgazmo dieną) jai suteikia nepageidaujamą atspalvį. Anot A. Stončaičio, popiežiaus vizito metu „Vilniaus miestas save pristatys kaip Gailestingumo miestą“, todėl jos tinkamumas turėtų būti apsvarstytas.
„Manau, čia labai subjektyvus ir labiau apie asmenį pasakantis nei apie pačią reklamą vertinimas. Informaciją, kurią jie pateikė savo rašte, mes išklausėme, manome, kad reklama yra socialiai atsakinga ir kviečia kurti geresnį pasaulį, tai mes neplanuojame atidėti šios reklamos.
Ji yra pati geriausia Vilniaus miesto savivaldybės kampanija tarptautinei rinkai ir gerokai lenkia bet kokį produktą, kuris buvo pagamintas nacionalinių agentūrų“, – praėjusią savaitę žurnalistams sakė P. Poderskis.
Vilniaus centre koncertuoja indėnai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) po konsultacijų su kitomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijomis, be kitų „nuodėmių“, ir už „G taško“ reklamą, pranešė antradienį įregistravusi rezoliuciją atleisti Vilniaus miesto savivaldybės įstaigos „Go Vilnius” vadovę I. Romanovskienę.
Premjeras Saulius Skvernelis reklaminę kampaniją pavadino keistu reklaminiu būdu.
Tačiau, pabrėžė premjeras, pasirinktas sostinės prisistatymo užsienyje būdas yra vilniečių reikalas, o pati kampanijos idėja neperžengia nei moralės, nei teisės ribų.
Egzistuoja ne tik melagingos, bet ir nereikalingos žinios. Slaptai.lt nuotr.
Vasarą su šviežiomis naujienomis – ne kas. Sausra portaluose. Televizijose. Popieriniuose laikraštukuose, kurių apskritai niekas neskaito.
Kaip ir daržuose – pomidorai pradeda pūti. Liek neliejęs – nieko doro. Ir agurkai.
Kai rašau šias eilutes, pradeda lyti. Bet ir šis lietus iš esmės nekeičia Lietuvos peizažo.
Kažkas Kaune ant Žirgo užsiropštė. Gal išgėręs. Gal apsirūkęs. Koks skirtumas. Jaunystė. Maištas. Elementarus durnumas, etc.
Bet ši „žinia“ eskaluojama jau kelinta savaitė.
Bunkė parduoda savo namą paklaipėdėje. Oras ten pašvinkęs. Bet – įvykis. Įdomi detalė prie rašinio: Bunkė (Zvonkė etc.) erotiškai iškėlusi koją. Vieną. Ačiū Die.
Ir tai skelbia vienas iš didžiausių Lietuvos portalų – „Lietuvos rytas“.
Karbauckis – atskira tema, kurią, kas tik netingi, volioja kasdien.
O Lietuva vis išplaukia. Į tyrus vandenis.
Delfyje, kaip jau daugelį metų atgal, atvira pornografija. Žodžiu, Kamasutra. Kas tai yra, ne kiekvienas žino, bet delfinai įkyriai moko neišprususį lietuvį naujų sekso pozų. Beveik kasdien. Nors, anot B. Dainio, dulkintis reikia tik tris kartus per savaitę.
Esu iš tų, kurie, nepaisant elito raginimų (nuoširdžių?), neretai paskaito komentarus po tam tikra rašliava. Kategoriškai teigiu: verta.
Be tam tikro runkelyno vogravimo, yra ir racionalių įžvalgų. Pavyzdžiui: nesmerk savo artimo, nes atsigręš į tave. Neteisk, nes pats būsi teisiamas. Būk tolerantiškas (po velnių).
Parulskis į šuns dienas išdėjo šimtmečio Lietuvos Dainų šventę; sakė negiedosiantis Tautiškos giesmės kartu su visais. Nes jam konkolai terūpi. Šaunuolis.
Valatka suvis pasakė, kad Lietuva atsilikusi. Kas gali netikėti Valatka? Pakelkite rankas, kurie nebijote pasakyti, kad Valatka visos žiniasklaidos Mesijas? Nepakelsite, bailiai. Siaurusevičiaus nebėra, o Valatka – vis tiek.
Badas Lietuvoje. Nors priešas – prie pat vartų. Ir tai – labai rimta. Tik tai niekam neįdomu. Internetinėse šėryklose dominuoja seksas ir smegenų paralyžius. Infantilus individas mėgsta seksą.
P. S. Iš tiesų, sakau Jums, jis daugiau nieko nemėgsta.
P. S. Todėl, su tam tikrom išlygom, gerbiu portalą www. Slaptai.lt. Nuoširdžiai.
Likus dviem mėnesiams iki 2016 m. JAV prezidento rinkimų, buvo paslapčia įrašytas Donaldo Trumpo pokalbis, kurio metu aptarinėtas užmokestis, kad nepasklistų informacija apie jo tariamą romaną su „Playboy“ modeliu Karen McDougal. Šis įrašas pateko į JAV Federalinio tyrimų biuro (FTB) rankas, informuoja AFP.
Manoma, kad pokalbį įrašė buvęs ilgametis JAV prezidento D. Trumpo advokatas Michaelis Cohenas, kurio atžvilgiu Niujorke atliekamas federalinis tyrimas dėl jo verslo reikalų. Taip pat aiškinamasi, ar pinigai už tylėjimą nepažeidė rinkimų kampanijos finansavimo įstatymų.
Šią žinią pirmasis paskelbė laikraštis „The New York Times“. Sakoma, kad FTB įrašą rado anksčiau šiais metais per kratą M. Coheno biure. Pastarasis kol kas nebuvo suimtas ar apkaltintas.
Karen McDougal, dabar jau buvusi „Playboy“ žurnalo panelė, teigia, kad jos romanas su D. Trumpu truko keletą mėnesių po to, kai jie susitiko 2006 m. ir netrukus po to, kai D. Trumpo žmona Melania pagimdė sūnų Barroną. Anksčiau ji yra sakiusi CNN, kad D. Trumpas bandė sumokėti jai už seksą.
„The Wall Street Journal“ pranešė, kad 2016 m. rugsėjį D. Trumpas ir M. Cohenas kalbėjosi apie K. McDougal istorijos teisių įsigijimą, kurias ji mėnesį anksčiau už 150 000 JAV dolerių pardavė „The National Enquirer“. Bulvarinis leidinys istorijos neatskleidė, ir visuomenė apie ją nieko nežinojo. Žurnalo patronuojančios įmonės „American Media“ pirmininkas yra D. Trumpo draugas.
D. Trumpo dabartinis advokatas Rudy Giuliani patvirtino žinią apie M. Coheno įrašą, tačiau sakė, kad D. Trumpas nepadarė nieko neteisėta.
Mūsų literatūros klasiką Kristijoną Donelaitį ir šią jo frazę-klausimą prisimenu kaskart, kai viešojoje erdvėje susiduriu su lietuviškais ir nelietuviškais keiksmažodžiais, vulgarybėmis, patyčiomis, „pagardintomis“ kitą žmogų žeminančiais epitetais.
Kas jums, mano tautiečiai, „kenk“, kad jūsų kalbos, tekstai, atsiliepimai pripildyti ir perpildyti tokiais žodžiais ir išsireiškimais, kurie vos prieš trisdešimtį metų buvo laikomi nepadoriais, nekultūringais, žeminančiais ne tik tą žmogų, kuriam tie žodžiai skirti, bet ir jų autorių?
Ilgai svarsčiau, mėgindama suprasti, kodėl dvasios laisvė atvedė į liežuvio palaidumą, o patyliukais, taip vadinamame „savame rate“ mėginau švarinti su manim bendraujančių žmonių žodžius, o per juos ir mintis. Nes juk ne veltui sakoma: „Kaip galvojame, taip ir kalbame…“
Viešai pratrūkti privertė filmo „Emilija iš Laisvės alėjos” scenarijaus autorius Jonas Banys, kuris fb paskelbė, jog po Sąjūdžio jubiliejaus savo drąsia kalba Seime išgarsėjęs vienas VU filosofijos studentas – hmm, kaip čia išsisukus nuo reto vulgarumo citatos? – kažką ten daro su Karbauskio lytiniais organais… Pasirodo, šitokiu originaliu būdu ponas Banys oponavo kažkokiam trečiam asmeniui, kuris palygino studentą su partizanais, matyt, atsižvelgdamas į jo pilietinę drąsą.
Negalėčiau pasigirti draugyste su visais kino scenaristais, bet jau daug metų bičiuliaujuosi su vienu geriausiu vyresnės kartos Lietuvos kino scenaristu – ir nei raštu, nei žodžiu iš jo į viešąją erdvę nėra ištrūkusi (bent jau negirdėjau) nė viena vulgarybė.
Gal gilinimasis į procedūras, liečiančias lytinius organus, būdingas tik jauniems, savo prigimtiniais gebėjimais nepasitikintiems kūrėjams?
Spėjimas, laimei ar nelaimei, nepasitvirtino. Bjauraus vulgarumo komentaras sulaukė palaikymo ir iš kelių vyresnių „draugų“, tarp kurių – Lietuvos katalikų (!!!) mokslo akademijos vicepirmininkas ir VU tarybos narys prof. Paulius Subačius.
„Veiksmas“ sulaukė „atoveiksmio“: komentatoriai, kuriems toks stiliaus viešinimas bei plėtra yra nepriimtini, pasipiktino ir … priminė fb bendruomenei profesoriaus sovietinės jaunystės klaidas bei prasižengimus etikai. Tokiu ne visai švariu būdu paaiškėjo, kad profesorius sugebėjo išsaugoti jaunatvišką silpnybę moralinėms ir/ar fiziologinėms nešvankybėms, tačiau… ar verta tokiu „paveldu“ dalintis su dabartine jaunąja karta? Juk ji ir be vyresniųjų palaikymo bei pritarimo nepripažįsta nei etikos reikalavimų, nei tradicinės kultūros vertybių.
Tarp tų vertybių – ir Biblijoje sukaupti patarimai bei pamokymai, pavyzdžiui: „Kas trokšta mylėti gyvenimą ir matyti gerų dienų, tepažaboja liežuvį nuo pikto ir lūpas nuo klastingų kalbų“ (1 pt. 3,10).
Arba: „Mes juk patys renkamės žodžius, tačiau turime atsiminti, kad žodžiai turi galią. Jie turi galią nešti gyvybę arba mirtį“ (Pat 18, 31).
Tie, kuriems Biblija nėra išminties šaltinis, galėtų prisiminti ir liaudies ilgametę patirtį: „Žodis žvirbliu išlekia, jaučiu sugrįžta“.
Bet šiandien garsiausiai kalba ir visuomenės nuomonę stengiasi formuoti tie, kuriems pasaulis prasidėjo nuo jų pačių, o ne nuo Adomo ir Ievos, tad kiek aš čia dar gražių citatų besudėčiau į tekstą, jos „šaudys” į debesis, nepasiekusios tikslo.
Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.
Šiais atsakomybe nevaržomos laisvės bei besaikį vartojimą liaupsinančiais laikais ne siela vadovauja kūnui, o atvirkščiai: kūnas nurodinėja sielai, todėl į paviršių iškyla visa, kas žmogų sieja su gyvulių pasauliu ir ką kultūra visais laikais stengėsi sužmoginti.
Stebimės neregėtai suvešėjusiu bendrapiliečių gobšumu, bet tai natūrali pasekmė tokios visuomenės būsenos, kai valiai ima diktuoti Ego norai bei troškimai.
Šiurpstame nuo nežaboto kalbos (ir minčių) vulgarumo, bet ar gali būti kitaip, jei žmonių santykiai subanalinami iki nuogo sekso, o užuot puoselėję jausmus, išaukštiname fiziologinį malonumą, patiriamą valgant, geriant, tuštinantis?… Iš čia – ir pornografinio stiliaus komentarai.
Tiesa, intelektualesni komentatoriai savo oponentams suniekinti, pažeminti suranda ir „intelektualesnių“ epitetų; vatnikas, sovietikas, mankurtas, lochas, fašistas, komuniaga, bukaprotis idiotas (čia jau perdėm sudėtingas įvaizdis: „sviestas sviestuotas“), daug frazių, žodelyčių, pabrėžiančių amžiaus sąlygotą kūno negalią – kad tik būtų skaudžiau, šlykščiau pasityčiota.
Man pradėjus raginti nesityčioti, gavau tokį paaiškinimą: „Patyčios – vienintelė pažangos viltis bei atsvara Šarikovų diktatūrai“.
Ar bereikia priminti, kad ir Šarikovai nelieka skoloje, atsako dar vulgaresnėmis, dar bjauresnėmis patyčiomis, teršdami ir taip jau nešvarų visuomenės moralinį klimatą?
Patyčių advokatas savo nuomonei pagrįsti pateikia tokį argumentą: „Patyčios yra žymiai humaniškiau už konclagerius, GULAG‘us ir kitokius vertybių puoselėtojų (atkreipkite dėmesį: jam vertybių puoselėtojai yra tapatūs su Hitleriu ir Stalinu, t. y., didžiausi žmonijos ir žmoniškumo priešininkai – J.L.) kūrinius. Pati blogiausia visuomenės būsena – pilietinis karas“.
Ir kad to karo išvengus, paleiskime nuo trumpo pavadžio patyčias – siūlo „advokatas“. Matyt, autoriaus pasaulio pažinimas apsiribojo Rusija ir Vokietija, todėl jis nieko nėra girdėjęs apie Indiją, jos seniausias knygas, kuriose parašyta: „Mūsų veiksmai seka paskui mūsų mintis kaip vežimo ratas paskui jaučio kanopas.“ O juk tai reiškia, kad žodžiais, garsais išreiškiamos agresyvios mintys, patyčios, ne tik neišgelbsti nuo GULAG‘ų, bet netgi provokuoja jų atsiradimą.
Kažkoks fatališkas ribotas pasirinkimas: arba patyčios, arba konclageris! Trečio ar ketvirto kelio nebėra? Susitarimas, protingas kompromisas, pagarba pašnekovui/skaitytojui/oponentui – tokios priemonės nuomonių raiškai, komunikavimui su kitaminčiais šiuolaikinio homosapiens arsenale nebeegzistuoja? Tai gal nebeegzistuoja ir homosapiens rūšis? Arba ją į visuomenės paribius jau baigia išstumti homosexis ir homovulgaris?
Emilija iš Laisvės alėjos. Filmo reklaminis plakatas
Tarp kitko, ir fb atsiranda vartotojų, kurie dar nepraranda vilties sustabdyti, išvalyti tuos moralinio purvyno srautus ir pagrįstai aiškina: „Purvu atsakydami, patys tapsim purvini. Jei norim būti teisūs ir sąžiningi, neturi jokia nešvankybė eiti iš mūsų burnų, net komentuojama. Yra puikių būdų tai sugėdinti, sudrausminti, pasipriešinti. Būkim šviesos nešėjai“.
Kažkas numos ranka, pasišaipys (gerai, jei nepasityčios…): et, niekai, diedukų ir bobučių paistalai… Nors jau dešimtys ir šimtai veikalų parašyta apie tai, kaip žodžiai veikia mūsų pačių ir aplinkinių gyvenimus, ir bus rašoma dar ir dar.
Nes tai – apie elementarią kultūrą, net ne kokią nors labai aukštą, elitinę, su angliškais pavauksėjimais kas antrame sakinyje. Apie tą, apie kurią José Ortega y Gasset‘as rašė: „Kultūra yra tai, kas gelbsti (! – J.L.) iš vitalinės prapulties, kas neleidžia žmogaus gyvenimui virsti beprasme tragedija ar nuolatiniu žeminimusi“.
Ne apie tą, demokratine pravardžiuojamą kultūrą, kuri keulėms atvėrė vartus prie valdžios “altoriaus“ (aš tik perfrazuoju patarlę apie kiaulę, įsileistą į bažnyčią…), o apie paprastą, žmogiškąją, mūsų tėvų ir senelių kultūrą, kuri buvo statoma ant pagarbos žmogui ir gyvybei, meilės Dievui ir Tėvynei pamato.
Apie tą kultūrą, kurios šiandien pasigenda net vakarykščiai eksperimentatoriai, gyvenimo aušroje ieškoję ypatingai naujų, naujoviškų formų saviraiškai bei fiziologinių procesų viešinimo išraiškai.
Ir apie supratimą, kad žemindamas kitus pats aukščiau nebūsi!
Seksualinio priekabiavimo skandalai pastaraisiais metais supurtė Lietuvos viešąją erdvę. Žinomi šalies menininkai ir politikai vyrai atsidūrė vadinamojo „#MeToo“ judėjimo epicentre, kai apie jų ankstesnį netinkamą seksualinį elgesį prakalbo galimai nukentėjusios moterys. Tai žinomiems visuomenėje veidams kainavo ne tik reputaciją, bet kai kuriems – ir iki skandalo eitas pareigas.
Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad šalies gyventojai dažniau yra linkę nepalaikyti moterų, kuriomis, pasitelkę savo statusą ir einamas pareigas, galėjo pasinaudoti žinomi Lietuvos vyrai. Pasak Lygių galimybių plėtros centro (LGBC) ekspertės Margaritos Jankauskaitės, tai rodo, kad Lietuvos visuomenė yra smurtautojų pusėje.
Didesnė dalis šalies gyventojų sako nepalaiką ir neigiamai vertiną moterų sprendimą viešai kalbėti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį. Tarp nepritariančiųjų tokiam viešam moterų kalbėjimui dažniausiai buvo vyrai, vadovai bei vyresnio amžiaus žmonės. M. Jankauskaitė, komentuodama apklausų rezultatus, nesistebėjo, kad Lietuvos gyventojai labiau palaiko smurtautojų pusę. Pasak jos, ankstesnių apklausų duomenys rodo, kad net trečdalis respondentų mano, kad seksualinis smurtas moterims patinka. Todėl, samprotavo LGBC ekspertė, nieko keisto, kad šalyje dažniausiai pačios moterys, prie kurių buvo priekabiauta, ir yra apkaltinamos.
„Yra pas mus ta bėda, kad mes, kaip visuomenė, esame smurtautojų pusėje. Tai labai apsunkina seksualinį smurtą patyrusiems asmenims siekti teisingumo. Nes tu turi pirmiausia kažkam pasisakyti, tik tada atsiveria pagalbos sistema“, – kalbėjo M. Jankauskaitė ir pabrėžė, kad viešumas yra vienas pagrindinių ginklų kovojant su tokiomis blogybėmis, nes teisiškai seksualinį priekabiavimą įrodyti yra be galo sudėtinga.
Ekspertė pažymėjo, kad vyresnioji karta yra ypač netolerantiška apie seksualinį priekabiavimą prabilti nusprendusioms merginoms. Anot jos, tai daugiausiai susiję su tuo, kad vyresnioji Lietuvos gyventojų karta užaugo su vertybėmis, kurios patį priekabiavimą laikė tiesiog norma. M. Jankauskaitė atkreipė dėmesį, kad tik 1998 metais Lietuvoje atsirado įstatymas, kuris uždraudė seksualiai priekabiauti.
„Didesnė dalis vyresnės kartos moterų patyrė vienokį ar kitokį seksualinį priekabiavimą, bet jos gyveno visuomenėje, kurioje nebuvo kam pasiskųsti. Jei tu pasiskųsi – tave apkaltins, kad kažką provokuoji“, – aiškino M. Jankauskaitė.
LGBC ekspertė pasakojo, kad požiūris į seksualinį priekabiavimą natūraliai kinta keičiantis kartoms, keičiantis visuomenės vertybėms.
„Jaunoji karta, kuri jau yra gimusi ir užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje prie visiškai kitokių sąlygų, yra orientuota daugiau į saviraiškos laisvę bei į orumą orientuotas vertybės. Todėl ne tik merginos drąsiau kalba apie seksualinį priekabiavimą, suprasdamos, kad toks elgesys su jomis yra visiškai nepriimtinas ir netoleruotinas, tačiau kartu ir jaunų vyrų karta seksualinio priekabiavimo nebelaiko normaliu dalyku. Jie pradeda suprasti, kad tai yra žmogaus orumo pažeidimas“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.
Lygių galimybių plėtros centro ekspertė taip pat pažymėjo, kad kaltinti moterų, jog jos apie priekabiavimą prabilo tik po kurio laiko, nereikėtų. M. Jankauskaitė taip pat tvirtino, kad vargu ar kuri nors iš viešai prakalbusiųjų sakė netiesą.
„Jau pats tyrimas rodo, kad moteris, Lietuvoje prabildama apie seksualinį priekabiavimą, labiau rizikuoja būti pasmerkta negu palaikyta. Tad jei žmogus drįsta tai padaryti – tam turi būti labai stipri priežastis“, – sakė ekspertė.
Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 d. atliktos apklausos duomenimis, beveik pusė (46 proc.) apklaustų šalies gyventojų (18 metų ir vyresnių) neigiamai vertina kai kurių moterų sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą vyrų nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą (14 proc. tai vertina labai neigiamai ir 32 proc. greičiau neigiamai).
Keturi iš dešimties (38 proc.) šalies gyventojų moterų sprendimą viešai pasisakyti apie jų atžvilgiu buvusius seksualinio priekabiavimo atvejus įvertino teigiamai (11 proc. labai teigiamai ir 27 proc. greičiau teigiamai).
Šeštadalis (16 proc.) apklaustųjų neturėjo nuomonės šiuo klausimu ar neatsakė į jį.
Tyrimas parodė, kad moterys palankiau nei vyrai vertina sprendimą viešai pasisakyti apie anksčiau patirtą nederamą seksualinį elgesį ar priekabiavimą. 47 proc. moterų viešą kalbėjimą apie patirtą nederamą seksualinį elgesį įvertino teigiamai.
Tuo tarpu tik trečdalis (27 proc.) apklaustų vyrų sakė palaiką apie seksualinį priekabiavimą prakalbusias moteris. 53 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų tokį moterų elgesį įvertino neigiamai.
Tyrimas atskleidė, kad skirtingo amžiaus grupių moterys yra linkusios skirtingai vertinti viešinamus vyrų seksualinio priekabiavimo atvejus.
18-29 metų moterys (65 proc. iš jų tai vertina teigiamai ir 19 proc. neigiamai) bei 30-49 metų respondentės (53 proc. vertina teigiamai ir 36 proc. neigiamai).
Tuo tarpu vyresnės nei 50 metų moterys tokį elgesį daugiau vertina neigiamai (48 proc.) nei teigiamai (38 proc.).
Dažniau neigiamai nei teigiamai moterų sprendimą prabilti apie nederamą seksualinį vyrų elgesį vertino įmonių ar įstaigų vadovai (55 proc.), vyresni nei 50 metų žmonės (52 proc.), kaimo (48 proc.) bei mažesnių miestų (49 proc.) gyventojai, pensininkai (55 proc.).
Priešingai situaciją vertino specialistai ir tarnautojai (50 proc.), ir besimokantis jaunimas (55 proc.). Šiuo klausimu neturėjo nuomonės (ar nenorėjo į jį atsakyti) kiek dažniau vyrai (ypač vyrai iki 30 metų) bei respondentai su nebaigtu viduriniu išsilavinimu.
Atlikta apklausa taip pat parodė, kad nukentėjusių moterų viešą kalbėjimą palaikančių piliečių svarbiausias tokio vertinimo motyvas buvo tai, kad tik viešai kalbant apie seksualinio priekabiavimo atvejus galima siekti, kad tai nesikartotų. 47 proc. respondentų šį argumentą nurodė kaip svarbiausią priežastį.
Trečdalis „#MeToo“ judėjimą palaikančių respondentų mano, kad Lietuvoje nepakankamai yra ginamos moterų teisės, todėl viešas kalbėjimas yra vienas iš būdų jas užtikrinti.
„#MeToo“ judėjimą neigiamai įvertinę šalies gyventojai dažniausiai akcentavo, kad moterims reikėjo iš karto apie tai sakyti, o ne po tiek metų (31 proc.), bei laikėsi nuostatos, kad moterys pačios provokuoja vyrus (taip manė 30 proc.). Su tokiu motyvu („moterys pačios kaltos“) vienodai sutinka tiek vyrai, tiek moterys, neigiamai įvertinę apie patirtą priekabiavimą prabilusias nukentėjusias moteris.
Charakteringas JAV prezidento Donaldo Trampo rankos mostas. EPA – ELTA nuotr.
Galima iki begalybės ginčytis, kokiu mastu ne tik lietuviški „#MeToo“ siužetai jau virto viešųjų ryšių fenomenu. Bet kuriuo atveju ir lietuviškų istorijų „herojai“ menininkai (Jonas Gasiūnas, Jonas Vaitkus etc.) ar politikai (Mykolas Majauskas) tikriausiai dantis sukandę laukia, kol informacinė lavina galų gale pasieks „dugną“.
Algoritmas, daugmaž atitinkantis tarptautinę „pagrindinę srovę“, nes „#MeToo“ – jau globalios viešosios erdvės tendencija, paieškos sistemoje „google“ renkanti 58 milijonus nuorodų. Šia prasme – tai viešųjų ryšių projektas.
Kaip projektas jis negali neturėti įtakos geopolitikai, ir nebūtinai tiesmukiškai, „grynu pavidalu“. Kaip komentuodamas 60 rusų diplomatų išsiuntimą iš Amerikos dėl Sergejaus Skripalio apnuodijimo Jungtinėje Karalystėje (JK) interviu „Svoboda news“ (03 27) pastebėjo Georgo Washintono universiteto profesorius Robertas Orttungas, neatmestina, kad JAV prezidentui Donaldui Trumpui šiandien norėtųsi kokiu nors būdu nukreipti visuomenės dėmesį nuo su ginklų kontrole susijusių problemų bei istorija su porno žvaigžde, kuri kaip ir kitos moterys viešai kalba apie seksualinius ryšius su milijardieriumi.
Tebesivysto su porno aktore Stephanie Clifford (žinoma slapyvardžiu Stormy Daniels) sietinas scenarijus, sausio viduryje žurnalas „In Touch“ pakartojo Stormy interviu 2011-aisiais ištraukas, kuriame ji paskelbė apie 2006-ųjų liepą užsimezgusius ryšius su milijardieriumi D.Trumpu, kurio žmona Melania po kelių mėnesių pagimdė sūnų Barroną. Viskas esą prasidėjo per golfo turnyrą prie Tacho ežero Nevados valstijoje, po vakarienės jie su D.Trumpu abipusiu susitarimu užsiėmė seksu jo viešbučio numeryje, paskui kelias valandas plepėjo.
Pasak Stormy, seksas išėjo įprastas, užtat D.Trumpas žadėjo aktorei „išmušti“ vaidmenį televiziniame šou „The Apprentice“, kurį tuo metu vedė. Pasak S.Daniels, milijardierius jai paskutinį kartą skambino 2009 ar 2010 metais, kiti šaltiniai (pavyzdžiui, interneto žurnalas „Slate“) tvirtina, jog ryšys baigėsi po nepilnų metų.
Irgi šių metų pradžioje paskelbtame „Slate Group“ vyriausiojo redaktoriaus Jacobo Weisbergo straipsnyje detaliau perpasakojami jo bei aktorės kontaktai 2016-ųjų rugpjūčio-spalio mėnesiais, kurių metu Stormy papasakojo kai kurias istorijos detales, pavyzdžiui, kad jos advokatė Kate Davidson (atstovauja daugeliui porno žvaigždžių bei modelių) su D.Trumpo advokatu Michaeliu Cohenu sutarė dėl sandėrio, kad už 130 tūkstančių dolerių S.Daniels per prezidento rinkimų kampaniją tylės apie intymumus su D.Trumpu. Moteris J.Weisbergui prisipažino, kad tuo metu milijardierius jai dar nebuvo sumokėjęs ir neįforminęs konfidencialumo susitarimo.
Kovo 7-ąją S.Daniels paskelbė apie pasirengimą bylinėtis su prezidentu D.Trumpu dėl to, kad šis nepasirašo konfidencialumo susitarimo. Kovo 13 dieną aktorė pareiškė esanti pasirengusi grąžinti prezidentui 130 tūkstančių (išeitų, kad vis dėlto sumokėjo) bei atšaukti ieškinį mainais už galimybę atvirai ir laisvai kalbėti apie jų santykius ar kitaip juos atskleisti remiantis tekstine bei vaizdo informacija, kuria disponuoja, nesibaiminant keršto ar teisinio persekiojimo. Kovo 25-ąją televizijos CBS visuomeniniame-politiniame šou „60 minučių“ S.Daniels papasakojo, kaip 2011-aisiais po to, kai šią istoriją už 15 tūkstančių pardavė žiniasklaidos grupei „Bauer Publishing“, automobilių stovėjimo aikštelėje LasVegase prie jos priėjęs vyras pareikalavo palikti D.Trumpą ramybėje ir nužvelgęs mažametę Stormie dukrą pridūrė, jog būtų apmaudu, jei su jos mama kas nutiktų.
EPA – ELTA nuotraukoje: JAV ir Rusijos vadovai D.Trampas ir V.Putinas.
Velykų sekmadienį diskusiją kryptelėjo dar pikantiškesne linkme, kai S.Daniels teko atremti įžeidžiančius priekaištus, esą ji neturėjo teisės sakyti, kad buvo užpulta, nes yra porno žvaigždė. Aktorė atsakė retoriniu klausimu, ar tai reiškia, jog tam tikrą darbą turinčios moterys negali būti užpultos, ir nurodė, jog tai yra „siaubingas galvojimas“. Net jei kas užsiima seksu prieš kamerą už pinigus, tai nereiškia, kad tokiomis pat sąlygomis užsiima seksu visada.
Istorija kurį laiką dar rutuliosis, kol kas nebent pridurtina, kad jei advokatas M.Cohenas vis dėlto sumokėjo 130 tūkstančių (tą patvirtina kad ir kaltinimas S.Daniels, esą ji pažeidė konfidencialumo susitarimą), jam pačiam gresia teisinis persekiojimas už nelegalią paramą D.Trumpui per rinkimų kampaniją, nes savanoriška auka kandidatui negali viršyti 3,5 tūkstančio dolerių, kas aiškiai mažiau už 130 tūkstančių. Kol kas reikalai atrodo taip: advokatas M.Cohenas vadina S.Daniels melage, aktorės advokatė yra padavusi į Los Andželo aukščiausiąjį teismą M.Coheną už teiginį, kad D.Trumpo ir S.Daniels intymūs santykiai yra melas.
Tenka taip pat priminti, kad jau per2016-ųjų rinkimų kampaniją D.Trumpas garsėjo kaip politikas seksistas. Pavyzdžiui, jo žymus įrašas „Twitteryje“ apie tuometinę konkurentę prezidentinėse lenktynėse Hillary Clinton – „Kaip ji patenkins šalį, jei nesugebėjo patenkinti savo vyro?“. Milijardierius išvadino pabaisa aktorę Bettę Midler, stora kiaule – komikę Rozę O’Donel, o aktorėms Lena Dunham ir Whoopi Goldberg palinkėjo emigruoti iš Amerikos. Beatodairiški pareiškimai gražiosios lyties atžvilgiu negalėjo neatsiliepti, ir po D.Trumpo pareiškimo televizijos debatuose spalio 9 dieną, jog jis niekada nekibo prie moterų be jų sutikimo, spalio 12-ąją „The NewYork Times“, „The Palm Beach Post“ ir žurnalas „People“ publikavo keturių moterų liudijimus apie priešingą jo elgesį.
Viena jų, Jessica Leeds, papasakojo, kaip 1980-aisiais verslo reikalais skrendant iš Konektikuto į Niujorką, jai buvo pasiūlyta persėsti į pirmos klasės vietą, kur jos kaimynu tapo D.Trumpas. Po įprastų susipažinimo mandagybių ir pietų milijardierius paklausė, ar ji ištekėjusi. Išgirdęs, jog išsiskyrusi, leido valią rankoms, net mėgino palįsti po sijonu. J.Leeds sakė norėjusi trenkti televizoriui, kai išgirdo D.Trumpo pareiškimą apie „nekibimą“.
Rachelei Crooks 2005 metais teko suktis nuo D.Trumpo atakų, kai dirbo administratore kompanijos „Bay rock Group“ biure, įsikūrusiame „Trump Tower“ Manhetene. Tų pačių metų gruodį „People“ reportažą apie pirmas Donaldo ir Melanijos santuokos metines rengusiai fotografei Natashai Stoynoff teko atsimušinėti D.Trumpo apartamentuose Palm Byče, kol Melanija persirengė fotosesijai. N.Stoynoff liudijimu, nors ji aukšta ir stipri (yra turėjusi sparingą su boksininku Mikeu Tysonu), milijardieriaus buvo prispausta netikėtai. Situaciją „išrišo“ kamerdineris, pranešęs, jog Melanija jau persirengė…
Štai tokiame konetkste mėginant kalbėti apie geopolitiką, nevalingai aktualizuojasi (vėl, nes visiškai iš informacinio lauko nebuvo išnykusi niekada) nelemtoji (D.Trumpui, be abejo) Christopherio Steelo pažyma dėl galimų kompromituojančių milijardieriaus ir Kremliaus ryšių. Primintina, buvęs JK žvalgybos agentas Ch.Steeleas iš pradžių D.Trumpo konkurentų respublikonų partijoje užsakytą, paskui, kai milijardierius tapo oficialiu šios partijos kandidatu prezidento rinkimuose, demokratų finansuotą ataskaitą galų gale perdavė Federaliniam tyrimų biurui (FTB), praėjusių metų sausį, jau po rinkimų, ją publikavo leidinys „Buzz Feed“. Tarp kitų kaltinimų joje esama informacijos, kad Maskva turi vaizdo įrašą, kuriame D.Trumpas viešbutyje šėlsta su prostitutėmis.
Seksas ir šnipinėjimas – neatskiriami dalykai
Žinant dar sovietinės žvalgybos tradiciją, niekas negali būti tikras, ar laisvo elgesio merginos milijardieriaus draugijoje Maskvos viešbutyje kada nors nepasitvirtins. Nepamirština, kad pirmą kartą jį į Sovietų Sąjungą pakvietė organizacija „Inturist“, knibždėte knibždėjusi KGB pareigūnais, taigi tikėtina, jog sovietų specialiosios tarnybos „ganė“ D.Trumpą seniai. KGB nuo sovietinių laikų žino, kad geriausia rinkti kompromatą filmuojant viešbučiuose ir disponuojant „sekso profesionalių“ komanda.
7-ame dešimtmetyje SSRS net oficialiai įsteigta grupė kodiniu pavadinimu „Klarissa“, į kurią verbuoti išvaizdūs abiejų lyčių atstovai. Sekso technikų „studentai“ mokėsi iš pornografinių filmų, privalėjo dalyvauti orgijose, taip pat su „dėstytojais“, tai buvo filmuojama ir analizuojama grupiniuose „seminaruose“. Į treniruočių pabaigą „studentai“ paprastai tapdavo ciniškais, išradingais vykdytojais, pagal įsakymą pasirengusiais į lovą įsitempti bet ką.
Beje, dar apie „nuotaikingą kontekstą“ „#MeToo“davsia – vis tiek simboliška, kai nuo pornografinio žurnalo „Hustler“ savo veiklą pradėjęs leidėjas Larris Flyntas praėjusių metų spalio 15-ąją „The Washington Post“ įdėjo skelbimą, siūlydamas 10 milijonų dolerių už medžiagą, kuri leistų pradėti prezidento D.Trumpo apkaltą. Leidėjas pareiškė jaučiąs patriotinę pareigą bei įsipareigojimą nuversti D.Trumpą, kol dar nevėlu.
Mat „kurtuaziniai“ leitmotyvai vis išnyra ir išnyra. Kovo 21-ąją buvęs Centrinės žvalgbos valdybos (CŽV) direktorius Johnas O. Brennanas interviu televizijos kanalui MSNBC pareiškė manąs, kad dabartinis Amerikos prezidentas prisibijo Rusijos kolegos, mat rusai gali turėti „kažką asmeniško“ prieš jį ir tą kažką bet kuriuo momentu iškelti į viešumą. Ką tik išleistos knygos „Rusiška ruletė“ autoriai Michaelis Isikoffas ir Davidas Cornas primena milijardieriaus kelionę į Maskvą 2013-ųjų lapkritį organizuoti konkurso „Miss Visata“. D.Trumpas labai tikėjosi, kad Rusijos prezidentas savo dalyvavimu pagerbs konkursą, apie ką tradiciškai užsiminė „Twitteryje“: „Manote, V.Putinas ateis į „Miss Visata“? Jei taip, ar taps mano nauju geriausi draugu? Galiu pasakyti, jis labai domisi tuo, ką šiandien darome…“ Rusijos prezidentas paskutinę akimirką atšaukė susitikimą, bet dėmesio ženklų būta, milijardierius iš prezidento V.Putino gavo dovanėlę, po ko „Twitteryje“ euforiškai tęsė: „Pažiūrėkite, ką jis daro su Baracku Obama, varto jį kaip nori. Jis organizavo olimpines žaidynes, kitą dieną po jų pabaigos užsiėmė Ukraina (…) Jis nušluostė nosį B.Obamai“.
Visi konkurso organizatoriai buvo įsitkinę, kad pagrindinis jo rengimo tikslas buvo D.Trumpo siektas susitarimas Maskvoje ręsti „Trump Tower“ dangoraižį, pažymėtina, kad magnatas pats jau nestatė, o nuomojo savo vardą. Dangoraižį statyti turėjo verslininko Araso Agalarovo kompanija „Crocus Group“, finansuoti – Rusijos „Sberbank“, kurio galva Hermanas Grefas buvo vienas „Miss Visata“ vedančiųjų. Tiesą sakant, ir konkursą finansavo šis Rusijos bankas, D.Trumpui jis nekainavo nieko, net lėktuvą skrydžiui į Maskvą milijardierius skolinosi iš draugo. Pasak knygos „Rusiška ruletė“, statybos pradžia milijardieriaus planuose buvo numatyta 2014-ųjų gruodį, kaip žinoma, nieko iš to neišėjo.
Be informacinių „nuosėdų“ neilgas D.Trumpo vizitas į Rusijos sostinę neapsiėjo. Kelionės metu milijardierių lydėjęs apsaugos šefas Kateas Shilleris jau „vystantis“ Ch.Steeleo pažymos istorijai duodamas parodymus Kongresui paliudijo, kad per konkurso organizatorių susirinkimą prie jo prisigretinęs pilietis užsienietišku akcentu pasiūlė pristatyti į milijardieriaus apartamentus penkias moteris, į ką apsauginis atrėmė, jog jie tuo neužsiima. D.Trumpas Rusijos sostinėje praleido 36 valandas, į savo viešbučio numerį nukeliavo 1.30 nakties, 8-ą rytą jau buvo ant kojų. Lyg ir neturėjo laiko „kurtuazinėms pramogoms“, apie kurias minėjo britų eksžvalgas, beje, su lesbietiškos meilės (ir ne tik) orgija lovoje, kurioje kažkada miegojo Mishelė ir Barackas Obamos. Pats Ch.Steeleas savo bendradarbiams sakė vertinąs seksualinių linksmybių galimybę 50 ant 50 proc. Prezidentas D.Trumpas jau pirmoje savo kaip JAV lyderio spaudos konferencijoje tūžmingai atmetė tokią galimybę.
Stormy Daniels. EPA – ELTA nuotr.
Vis dėlto erdvės kapstytis detalėse yra ir tas neabejotinai bus daroma. Tarkime, pasak S.Daniels, ji niekada neskambindavo D.Trumpui tiesiai, o susukdavo jo „ryšininkui“ apsauginiui, todėl netrūksta perspėjančių K.Shillerio liudijimus vertinti rezervuotai. Esama „New York Times“ ir „Intercent“ aprašytos istorijos apie kompomituojantį 30 sekundžių trukmės vaizdo įrašą iš milijardieriaus Maskvos viešbučio apartamentų, kurį kartu su iš Nacionalinio saugumo agentūros interneto įsilaužėlio išvogta slapta medžiaga CŽV per Berlyne gyvenantį amerikietį verslininką bandė įsiūlyti jos savininkas rusas. Neaišku, ar įsiūlė, bet jei tokios operacijos būta, J.O. Brennanas kaip CŽV šefas apie ją negalėjo nežinoti. Tačiau po prezidento rinkimų Valdybai ėmė vadovauti Mikeas Pompeo… Žodžiu, kuo giliau į mišką, tuo daugiau „visko“.
Visais atvejais, tikra reikalų padėtis ims ryškėti tik labai ilgainiui. Todėl šiuo atveju tinkama yra atvira teksto pabaiga – tarkime tokia: ištisų nacijų likimus lemianti šiuolaikinė geopolitika klostosi ir štai po tokių aplinkybių spaudimu.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Pasimetė. Premjeras Saulius Skvernelis, išgirdęs, kad Klaipėdos uostas gali nebesulaukti milijonų tonų naftos produktų, kuriuos iš rusiškos naftos gamina baltarusiai ir per Lietuvą eksportuoja į Vakarus, taip pasimetė, kad ėmė painioti ekonomiką su politika ir galų gale perėjo prie kaltinimų Maskvai. Taip Premjero poziciją pateikia „Obzor“, remdamasis „Vesti“ informacija.
Pasak „Obzor“, S. Skvernelis nutarė, kad tokie Rusijos valdžios ketinimai – ne kas kita, kaip Lietuvos ekonominio smaugimo bandymas. Ir kad smaugimas – net ne ekonominis, o politinis. Ir galų gale padaręs išvadą, kad „yra šalių, kurios sprendimus priima besivadovaudamos politiniais, o ne ekonominiais motyvais“. Čia „Obzor“ pašiepia, kad galbūt Premjeras prisiminė, kaip Lietuva, nepaisydama ekonominio tikslingumo, mėgina kuo labiau įtikti Vašingtono kursui Europos erdvėje.
Antisemitai. „Obzor“ lietuvių tiesiai taip nepavadina, bet leidžia suprasti, kad ir toliau skriaudžiame žydus. Net JAV kongreso nariai dėl to sunerimę. Bet mes nereaguojame. Nes Prezidentė Dalia Grybauskaitė laiko nepagrįstu 12 JAV Kongreso narių išreikštą susirūpinimą dėl planuojamos Vilniaus koncertų ir sporto rūmų rekonstrukcijos, kuri gali paliesti ir senas žydų kapines.
Prezidentė pareiškė, kad sprendimai dėl žydų kapinių išsaugojimo priimami kartu su Lietuvos žydų bendruomene ir Žydų kapinių išsaugojimo Europoje komitetu. Ak, bet čia „Obzor“ imasi teigti, kad Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky jau seniai kaltinama korupcija. Ir toliau kelias pastraipas nagrinėjama jau ponios F. Kukliansky praeitis…
Socialistinis orgazmas. Socialistinėje santvarkoje moterys sekso metu patirdavo daugiau malonumo, – dūsauja „Obzor“. Ir tai – ne kokia sovietų propaganda, tokį teiginį pateikė žymi feministė, Kalifornijos universiteto (JAV) profesorė Kristen R. Ghodsee. Išvadas profesorė padarė atvirai pakalbėjusi su įvairaus amžiaus moterimis iš įvairių šalių. Tyrimą ji atliko „The New York Times“ užsakymu. Straipsnį publikavo „Life“. „Obzor“ čia ne prie ko, tik šiaip nepraleidžia progos eilinį kartą priminti, kaip buvo gerai tada, senovėje…
Sunku nesutikti su profesore. Kas dar prisimena – toje santvarkoje seksas išties buvo nors iš viešai neigiamas, bet vienas iš nedaugelio žmogui likusių malonumų…
Eldoradas. Kelis artimiausius metus būsime liudininkai džiaugsmingų Lietuvos raportų Briuseliui, kaip greitai ir efektyviai įsisavinamos ES lėšos, – rašo „Litovskij kurjer“. – Jas mums garantuota skirti iki 2020 m., tačiau šiandien lėšos beveik visiškai nepanaudotos. O 2020-aisiais europietiškų pinigų eldoradas baigsis ir Lietuvai pačiai teks ieškoti finansavimo šaltinių įvairiems projektams.
Pasak portalo, ministerijos neslepia, kad nuo 2014-ųjų, kai prasidėjo ES finansavimo programa, lėšų įsisavinta labai nedaug. Viską daryti paskutinę akimirką – sena Lietuvos tradicija, net nepriklausanti nuo to, kas valdžioje. Taip teigia „Litovskij kurjer“. Vienpusiškas toks pateikimas. Deja, kyla įtarimas, kad jame ne tiek daug propagandos, kiek tiesos. „Kurjer“ tiesiog naudojasi proga dar kartą priminti, kaip čia pas mus blogai.
Klounai ir nevykėliai. „Šūvis į Baltijos šalis: Baltieji rūmai pavadino nacionalizmą nevykėlių ideologija“ – rėžia propagandistų organas „RuBaltic.ru“. Ir spausdina netrumpą tekstą apie tai, kaip… jie patys traktuoja JAV Prezidento patarėjo Stephen Bannon žodžius apie Šarlotsvilio mieste Virdžinijos valstijoje kilusį smurtą. Pasak „RuBaltic“, tuo pačiu jis šovė ir į ištikimus JAV sąjungininkus Baltijos šalyse, Ukrainoje ir kitose Rytų Europos valstybėse, kur etninis nacionalizmas yra vyraujanti ideologija ir valdančiosios klasės kitaip nepavadinsi, kaip tik klounais ir nevykėliais.
„RuBaltic“ tiesiog ėmė ir nusprendė, kad minimose Europos šalyse vyraujanti ideologija yra nacionalizmas. Kontrargumentuoti praktiškai neįmanoma, galima tik klausti ir nesulaukti atsakymų, kodėl kai rusas myli savo šalį – tai meilė tėvynei, o kai kitų šalių gyventojai myli savo tėvynę – tai nacionalizmas. Ne tai svarbu „RuBaltic“ propagandistams. Svarbu sudaryti įspūdį, kad Jungtinės Valstijos – anokie mūsų sąjungininkai, kad iš tiesų JAV mus niekina ir pajuokia.
Blogesni už Slovėniją. „RuBaltic“ tęsia klastingą ES šalių naujokių sulyginimo seriją – šįkart lygina Baltijos šalis ir Slovėniją. Slovėnija ekonomiškai klesti, Baltijos šalys merdi. Nes Slovėnija išsaugojo sovietmečiu įkurtą ir iki šiolei klestinčią buitinės technikos gamintoją „Gorenje“. „Vienintelė strateginė Slovėnijos klaida susijusi su tuo, kad tam tikru laikotarpiu ji tapo panaši į Baltijos šalis“, – nusprendžia „RuBaltic“. Kita vertus, Slovėnija – vienintelė naujosios Europos šalis, atsisakiusi siųsti karius į Iraką padėti amerikiečiams – giria „RuBaltic“. Ir šiaip slovėnai nelabai ką daro vien tam, kad įtiktų Briuseliui, ar draugams už Atlanto.
Atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai. Vokiečių žiniasklaida kritikuoja Baltijos šalis! – džiūgauja „RuBaltic“. Ak, kiek toliau pasitaiso, kad ne vokiečių, o šveicarų, ir ne žiniasklaida, o vienas dienraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Kaip priklauso, „RuBaltic“ apipina teiginį išankstinėmis iš piršto laužtomis išvadomis („pirmą kartą kritika tokia sisteminga ir fundamentali“ ir pan.).
Kritikos strėlė nukreipta į esą ažiotažą mums sukėlusį Jungtinių Tautų Organizacijos sprendimą priskirti Baltijos šalis Šiaurės Europai. Esą Baltijos šalių politikai tai priėmė emociškai, kaip oficialų prijungimą prie Skandinavijos. O iš tiesų tai tik techninis JTO sprendimas. O Baltijos šalių priklausymu elitiniam Šiaurės šalių klubui netiki niekas. Norime atrodyti ne tais, kas esame iš tiesų. Ne atsiskyrę nacionaliniai Rusijos pakraščiai, ne buvusios sovietinės respublikos, ne postsovietinė erdvė, ne Rytų ir net ne Centrinė Europa, o Šiaurės Europa ir Skandinavija, – piktdžiugauja „RuBaltic“.
Braliukai pasipriešino. Latvijoje uždraudė filmuoti rusų serialą apie holokaustą, – piktinasi „Vesti.lv“. Kuldigos ir Cesio valdžia spec. tarnybų patarimu uždraudė savo miestų teritorijose filmuoti rusų mini serialą, nes jis gali parodyti istorinius įvykius palankioje Rusijai ir nepalankioje Latvijai šviesoje.
Serialo veiksmas vyksta 1941-ųjų Latvijos provincijos miestelyje, į kurį atvyksta sovietinis cirkas. Neilgai trukus miestelį užima vokiečių kariuomenė. Tačiau latviai persekioja žydus dar iki vokiečių okupacijos!
Ak, kaip apmaudu, pasirodo Latvijos specialiosioms tarnyboms į rankas pateko ne tas scenarijaus variantas. Vėliau scenarijus esą buvo perrašytas. Per greitai scenarijų gavo slaptosios tarnybos, per daug operatyvios…
Įpėdinio žygdarbiai. Baltarusiškas portalas „Gomel today“ profesionaliai naudoja propagandai neigiamą informaciją: rašo, esą 12-metis Kolia Lukašenka vairavo kombainą neturėdamas tam teisės, nes šalies įstatymai neleidžia to daryti nepilnamečiams. Bet… Kolia su tuo kombainu prikūlė net 5 tonas grūdų! Kaip tikras socialistinio darbo didvyris. Na, argi baltarusiai neatleis tokiam šaunuoliui, tegu ir nepilnamečiui?
P.S. Mieli skaitytojai,
Prieš mūsų valstybę nukreiptos rusakalbės propagandos srautai internete tokie, kad mes nebespėjame visko susekti. Jei užtiksite kur nors ekskliuzyvinių propagandinių „perlų“ – būtume dėkingi, jei nuorodą (galima ir trumpą aprašymą) atsiųstumėte mūsų portalui el. paštu gilanis.gintaras@gmail.com.
