Už reisu MH17 skridusio lėktuvo numušimą atsakinga Rusija. Raketos „Buk“ liekanos. EPA – ELTA nuotr.
Nyderlandų teismas pirmadienį pradeda klausytis įrodymų, surinktų prieš tris Rusijos piliečius ir vieną Ukrainos pilietį, įtariamus 2014 metais, prasidėjus karui Ukrainos rytuose, numušus „Malaysia Airlines“ lėktuvą, skridusį reisu MH17.
Teismo procesas oficialiai prasidėjo 2020 metų kovą, tačiau iki šiol daugiausiai buvo nagrinėjami teisiniai argumentai dėl įrodymų, surinktų po katastrofos, kurioje žuvo 298 keleiviai ir įgula, iš jų – 196 Nyderlandų piliečiai, priimtinumo.
Keturi įtariamieji – Rusijos piliečiai Olegas Pulatovas, Igoris Girkinas, Sergejus Dubinskis, taip pat Ukrainos pilietis Leonidas Charčenka – teisiami už akių. Tik O. Pulatovui teisme atstovauja advokatai.
„Teismas pradės MH17 baudžiamąjį procesą iš esmės ir, išnagrinėjęs bei aptaręs prokurorų pateiktus duomenis, nušvies pagrindinius klausimus, kuriuos jis jau pradėjo spręsti“, – sakoma teismo pranešime.
„Ar (lėktuvą skridusį reisu) MH17 numušė „BUK“ raketa? Ar „BUK“ raketa buvo paleista iš žemės ūkio lauko netoli Pervomaiskojės? Ar kaltinamieji ten dalyvavo?“, – vardijami klausimai pranešime.
Lėktuvas „Boeing 777“ skrido iš Amsterdamo Šipolio oro uosto į Kvala Lumpūrą ir buvo numuštas virš Rytų Ukrainos dalies, kurią kontroliavo prorusiški sukilėliai.
Tarptautinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad katastrofą sukėlė „BUK“ raketa iš Rusijos armijos 53-iosios priešlėktuvinių raketų brigados, įsikūrusios Kursko mieste.
Visi keturi įtariamieji yra kaltinami vadovavimu separatistų sukilėliams, kovojantiems su teisėta Kijevo valdžia.
„Juodojo Sodo byla“ – tai antrasis Gintaro Visocko straipsnių rinkinys Kalnų Karabacho tema. Jame surinkti svarbiausi žurnalisto rašiniai, šia tema paskelbti portale slaptai.lt nuo 2018 iki 2021 metų.
Knygos įžangoje G.Visockas pasakoja:
„Skaitytojams pirmiausia derėtų paaiškinti, kam prireikė naujos knygos apie sudėtingus Armėnijos – Azerbaidžano tarpusavio satykius. Juk apie Pietų Kaukazo skaudulius neseniai vieną straipsnių rinkinį esu išleidęs. Tai – 2016-aisiais viešumoje pasirodžiusi „Juodojo Sodo tragedija“.
Atsakymas į klausimą – akivaizdus. 2020-ųjų pabaigoje šiame regione nutiko svarbių pasikeitimų. Azerbaidžanas sugebėjo susigrąžinti daug 1988 – 1994-aisiais prarastų teritorijų – Kalnų Karabachą ir keletą gretimų rajonų.
Taigi Azerbaidžanas – vienintelė buvusi Sovietų Sąjungos respublika, kuriai pavyko atgauti dėl Kremliaus intrigų prarastas teritorijas. Nei Moldovai, nei Gruzijai (Sakartvelas), nei Ukrainai atkurti savąjį teritorinį vientisumą nenusišypsojo laimė. Nei derybų, nei ginklo pagalba. Tuo tarpu Azerbaidžanas susigrąžino beveik viską, kas jam priklauso remiantis tarptautine teise.
Karinis Azerbaidžano žygis išvaduojant Kalnų Karabachą iš armėnų separatistų gniaužtų truko apie šešetą savaičių. Kalnų Karabacho išvadavimo nepavadinsi ilga ir kruvina. Taip, jo metu karių žuvo abiejose pusėse. Tačiau Pasaulis žinantis kur kas žiauresnių karų.
Antra svarbi detalė – susigrąžinant savo žemes Azerbaidžanui talkino NATO narė Turkija. Nors Europos Sąjunga pastaruosius tris dešimtmečius ieškojo Kalnų Karabacho sureguliavimo būdų, tačiau europietiškos paieškos pasirodė esančos bevaisės. Drįsčiau net taip pasakyti: Europa pastaruosius du – tris dešimtmečius tik gudravo, neva jai labai rūpi ne tik taikiai, bet ir teisingai išnarplioti Kalnų Karabacho konfliktą. Viena vertus, didžiosios Europos valstybės su JAV pripažįsta, jog Kalnų Karabachas – tai Azerbaidžano teritorija. Tačiau užkulisiuose elgėsi taip, tarsi džiaugtųsi, jei oficialusis Baku nusileistų armėnų separatistams – atsisakytų savo teisių į Juoduoju Sodu vadinamą Kalnų Karabachą.
Kiek Armėnija skolinga Azerbaidžanui. Slaptai.lt nuotr.
Azerbaidžanas elgėsi principingai – nesutiko padovanoti Juodojo Sodo okupantams. Nė vienos pėdos, nė vieno centimetro. Nesulaukę deramos Europos paramos azerbaidžaniečiai, padedami brolių turkų, patys ėmėsi iniciatyvos. Ir jiems puikiai pavyko. Žodžiu, Turkijos remiamas Azerbaidžanas nugalėjo Rusijos remiamą Armėniją. Nepasaisant aplinkybės, kad Kremlius labai nenorėjo, jog Azerbaidžanas susigrąžintų savas teritorijas. Maskvai parankiau buvo neapibrėžtumas – kad galėtų, esant reikalui, spustelėti tiek vieną, tiek kitą pusę.
Bet Baku ir Ankara pasirodė esančios tvirtesnės. Rusijos vadovybė dabar akivaizdžiai prarandanti turėtą įtaką šiam regionui. 2020-ųjų pabaigoje Azerbaidžano – Turkijos tandemas sutramdė ne tik sveiką nuovoką ir saiko jausmą praradusius armėnų separatistus. Azerbaidžanas ženkliai susilpnino ir Kremliaus intrigas.
Štai kodėl Azerbaidžanas ir Turkija nusipelo pagyrimų – šios dvi valstybės akivaizdžiai parodė Europai, kaip teritorinius konfliktus vis tik įmanoma išnarplioti užtektinai greitai ir be didelio kraujo praliejimo net tais atvejais, kai priešinasi Rusijos Federacija. Tereikia daugiau ryžto, atkakllumo ir mažiau – tuščių šnekų.
Tiesa, nesusigaudymo, kodėl Azerbaidžanas – teisus, o Armėnija neteisi – dar daug. Nesusipratimų pasitaiko ir Lietuvoje.
Šioje knygoje surinktos 2018-2021 –aisiais metais portale Slaptai.lt paskelbtos publikacijos byloja, kodėl šalies teritorinį vientisumą aturti sugebėjęs Azerbaidžanas vertas pagarbos ir sveikinimų. Šioje knygoje ginčijamasi su oponentais, nematančiais jokių Armėnijos ir Europos klaidų“.
Kokius Azerbaidžano miestus apšaudė Armėnijos kariškiai. Slaptai.lt nuotr.
Knyga suskirstyta į šešetą dalių: „Jerevano intrigos“, „Lietuviškos pastabos“, „Prancūziški nenuoseklumai“, „Filipo Ekozjanco įžvalgos“, „Turkiški akcentai“, „Painios istorijos“. Ten – kelios dešimtys straipsnių, įskaitant ir šiuos: „Armėnijos ambasadoriaus gudravimai“, „Tikrasis Armėnijos premjero žmonos veidas“, „Kodėl apšaudyta Giandža“, „Karo nusikaltimai ar nusikaltimai žmoniškumui“, „Kiek milijardų dolerių Armėnija skolinga Azerbaidžanui“, Kalnų Karabacho byla ir Klaipdėdos išvadavimo operacija“, „Ko nepasakė prof. Šarūnas Liekis“, „Ko pasigedau Lietuvos politikos forume“, „Jei Emmanuelis Macronas būtų padorus prezidentas“, „Kova dėl „genocido“ pripažinimo nėra kova dėl teisingumo pergalės“, „Jei būčiau Turkijos pilietis“, „Kaip Lietuvoje buvo įžeisti Turkijos politikai“, „Už ką turėtume dėkoti turkams“, „Uzbekiškas detektyvas“ ir t.t.
Beje, autorius numatęs išleisti dar vieną, trečiąją, knygą apie Azerbaidžaną. Ją linkęs pavadinti „Juodojo Sodo sugrįžimu“.
Krymo pusiasalis – tai Ukraina
Didžioji dauguma rusų pritaria Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijai ir nemano, kad Rusija pažeidė tarptautinius susitarimus, kai ėmėsi veiksmų 2014 metais, rodo nepriklausomos apklausos rezultatai, kuriuos paskelbė „The Moscow Times“.
Agentūros „Levada Center“ apklausos duomenimis, 86 proc. respondentų pritaria aneksijai, 71 proc. respondentų nemano, kad veiksmai buvo neteisėti, ir tik 9 proc. atsakė, kad tai neteisėta.
Rusija 2014 metais aneksavo Krymą, o netrukus Rytų Ukrainoje prasidėjo karas tarp Ukrainos kariuomenės ir Rusijos remiamų separatistų.
Dabar, kai Azerbaidžanas susigrąžino daugumą 1990-1994-aisiais prarastų teritorijų, ima aiškėti ypač bjauri Armėnijos taktika – okupuotas teritorijas paversti mirtį nešančiais minų laukais. Būtent tokia Jerevanas vadovavosi visus praėjusius tris dešimtmečius – neteisėtai iš Azerbaidžano atimtą Kalnų Karabachą ir okupuotus gretimus septynetą rajonų (Džabrailas, Agdamas, Fizuli, Kubadly, Zangilanas, Kialbedžaras ir Lačynas) nusėti įvairiausio galingumo minomis. Kad nebūtų kur saugiai žengti kojos.
Pavyzdžiui, šiandien akivaizdu, kad pusė praėjusių metų karinio Jerevano biudžeto (už 2020-uosius metus) buvo skirta tik minavimo darbams.
Apie tai, kad Azerbaidžano teritorijas okupavusi Armėnija visąlaik intensyviai minavo užgrobtas teritorijas, – į viešumą prasprūsta vis daugiau išsamios informacijos.
Apie tai leidinyje „Svobodnaja pressa“ rašo ir rusų žurnalistas Dmitrijus Vinogradovas. Manoma, kad ypač intensyvūs minavimo darbai buvo atliekami 2020-aisiais. Minavimo darbams Armėnija praėjusiais išleido net 50 proc. savo karinio biudžeto. Be abejo, intensyviai Kalnų Karabachas minuotas ir 2016-aisiais, ir 2018-aisiais, kai kilo rimtesni kariniai susirėmimai tarp Azerbaidžano ir Armėnijos karinių pajėgų.
Kodėl Armėnija taip intensyviai minomis nusėjo iš Azerbaidžano atimtas žemes, nesuku perprasti. Armėnija nujautė, kad karas – neišvengiamas, mat Azerbaidžanas niekad neatsisakys savo teisių į Kalnų Karabachą ir septynetą gretimų rajonų. Taip pat Armėnija, nepaisant visų oficialių pareiškimų, žinanti, suprantanti, jog Kalnų Karabachas – tai azerbaidžaniečių žemės, todėl iš jų anksčiau ar vėliau jiems teks trauktis. Armėnų teritorinės pretenzijos Azerbaidžanui nuo pat pirųjų konfliktų buvo nepagrįstos.
Minų pavyzdžiai. Slaptai.lt nuotr.
2020-ųjų pabaigoje pasibaigus mūšiams (mūšiai tęsėsi nuo rugsėjo 27 iki lapkričio 9-osios) ir Armėnijai su Azerbaidžanu 2020-ųjų lapkričio 10-ąją pasirašius taikos sutartis, Azerbaidžanas ėmė kontroliuoti didžiąją per 1992-1994-ųjų karą prarastų teritorijų. Nuo 2020-ųjų lapkričio pabaigos Azerbaidžano išminuotojai susigrąžintose teritorijose jau išvalė apie 27 kvadratinius kilometrus teritorijų. Vien ten surasta apie 40 tūkst. minų. Jos, preliminariais duomenimis, kaštuoja apie 3 milijonus JAV dolerių. Azerbaidžano ekspertai mano, kad iš viso Armėnija okupuotose žemėse palikusi apie 5 milijonus įvairiausio galingumo minų. Apytikrė jų kaina – 340 milijonų JAV dolerių. Tai – maždaug 10 proc. viso Armėnijos valstybės biudžeto.
Tad Azerbaidžano kariškių laukia sunkus darbas – išrankioti visus tuos penkis milijonus paslėptų minų, kad civiliai galėtų saugiai grįžti į savo gimtuosus namus nesibaimindami sprogimų.
Deja, šiandien statistika tokia: nuo 2020-ųjų lapkričio 10-osios dėl sprogusių minų jau žuvo 50 azerbaidžaniečių civilių.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Karo krečiamuose Ukrainos rytuose per karinių pajėgų susirėmimus su Rusijos remiamais separatistais žuvo du žmonės, dar du sužeisti, trečiadienį paskelbė Kijevas.
Apie aukas paskelbta po to, kai Kijevas apkaltino Maskvą ir separatistus rengiant daugiau išpuolių ir naudojant sunkiąją ginkluotę. Tai, Kijevo teigimu, pažeidžia pernai liepą pasirašytą paliaubų susitarimą.
Antradienį netoli Zaicevės kaimo į šiaurę nuo Donecko per apšaudymą minosvaidžiais žuvo vienas kariškis ir dar vienas buvo sužeistas, pranešė Ukrainos gynybos ministerija.
Per dar vieną tą dieną įvykusį incidentą Donecko regione buvo sužeistas vienas karys.
Per trečią incidentą antradienį kaimyniniame Luhansko regione žuvo civilis, jo namo kieme susprogus minai, pranešė kariuomenė.
Buvęs baskų teroristinės grupuotės ETA vadovas Josė Antonio Urrutikoetxea. EPA-ELTA nuotr.
Prancūzijos kasacinis teismas patvirtino sprendimą perduoti Ispanijai baskų teroristinės grupuotės ETA narį Josė Antonio Urrutikoetxea, kalinamą nuo jo suėmimo Prancūzijoje pernai. Tai pranešė laikraštis „Le Figaro“.
Pasak leidinio, trečiadienį Prancūzijos kasacinis teismas atmetė Urrutikoetxea gynybos apeliaciją dėl rugsėjo pabaigoje Paryžiaus teismo priimto sprendimo išduoti jį Ispanijai.
Iki ekstradicijos jis Prancūzijoje bus teisiamas dviejose terorizmo bylose. Pirmasis procesas įvyks ateinančių metų vasarį Paryžiaus apeliaciniame teisme, antrasis planuojamas birželio mėnesį Prancūzijos sostinės baudžiamajame teisme.
Šių metų sausį Prancūzijos teismas pritarė vienam iš dviejų prašymų išduoti Urrutikoetxea Ispanijai. Teismo Tyrimų rūmai nagrinėjo du ekstradicijos prašymus ir du Europos arešto orderius. Teisėjas tada patenkino prašymą, susijusį su galimu Urrutikoetxea dalyvavimu rengiant išpuolį prieš civilinės gvardijos skyrių Saragosoje 1987 metais, per kurį žuvo 11 žmonių, tarp jų – šeši nepilnamečiai. Antrasis ekstradicijos prašymas susijęs su aukšto „Michelin“ kompanijos darbuotojo nužudymu Ispanijoje 1980 metais. Liepos 1 d. Apeliacinis teismas pareikalavo papildomos informacijos šiuo klausimu.
69 metų J. A. Urrutikoetxea, labiau žinomas kaip Josu Ternera, slapstėsi 17 metų. Ispanijoje jis vadinamas „buvusiu politiniu grupuotės lyderiu“. Jis buvo sulaikytas Prancūzijoje 2019 metų gegužės 16 d.
Baskų organizacija ETA (Euskadi Ta Askatasuna – Baskų šalis ir laisvė) buvo įkurta 1959 metais ir siekė baskų teritorijos, apimančios žemes Ispanijos šiaurėje ir Prancūzijos pietvakariuose, nepriklausomybės. Jos įvykdytų teroro aktų aukomis tapo daugiau kaip 820 žmonių. Nors ETA 2011 metais paskelbė nutraukianti ginkluotą kovą, Ispanijos ir Prancūzijos teisėsaugos institucijos tęsia jos narių persekiojimą.
2018 metu gegužės pradžioje grupuotė paskelbė visiškai nutraukianti savo veiklą.
Armėnijos premjero žmona mokosi šaudyti. Socialinių tinklų nuotr.
Slaptai.lt skaitytojams priminsime: praėjusių metų lapkričio mėnesį stebėjomės Vilniuje surengtu Lietuvos Pirmosios ponios Dianos Nausėdienės susitikimu. Omenyje turime susitikimą su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian (Ana Akopian“).
Mūsų portalas kėlė klausimą: ar tokie tarsi nekalti pasišnekėjimai dera Lietuvai, nuoširdžiai gerbiančiai užsienio valstybių teritorinio vientisumo principus? Juk Armėnijos karinės pajėgos vis dar neteisėtai įsitvirtinusios azerbaidžanietiškame Kalnų Karabache! Oficiali tiek Lietuvos, tiek kitų Europos Sąjungos ir NATO šalių nuostata kategoriška: Kalnų Karabachas priklauso Azerbaidžanui, karinės armėnų pajėgos šiame regione – neteisėtos! Iš Kalnų Karabacho brutaliai išvyti visi alei vieno azerbaidžaniečiai! Armėnija vis dar grubiai pažeidžia azerbaidžaniečių teisę sugrįžti į gimtuosius namus!
Į ką nusitaikiusi Armėnijos premjero žmona. Socalinių tinklų foto
Jau vien šių aplinkybių užtenka, kad Lietuvos Prezidentūra būtų atsargesnė, rodydama prielankumą oficialiojo Jerevano politikams. Juolab mums pasirodė keisti karts nuo karto pasigirstantys lietuviški pareiškimai dėl Rytų partnerystės programos svarbos – esą Armėnija, kaip ir kai kurios kitos šio regiono valstybės, sakykim, Azerbaidžanas, Sakartvelas (Gruzija), nuoširdžiai raginami judėti Vakarų pusėn. Tik kaip įmanoma Armėnijai pritaikyti Rytų partnersystės taisykles, jei ši valstybė vis dar priklauso kolektyvinio saugumo sutarties (KSSO) organizacijai, kurioje – Rusija, Baltarusija, Kazachstanas, Kirgistanas ir Tadžikistanas? Gal Lietuvos užsienio reikalų ministerija linkusi temti į Vakarus Armėniją drauge su Giumri mieste dislokuota karine Rusijos baze? Gal vis tik protingiau palaukti, kol Armėnija išstos iš KSSO, išprašys rusų kariškius iš Giumri, ir tik tada ją kviesti į Vakarus?
Ypač mus nustebino oficialiame Lietuvos Respublikos Prezidento internetiniame puslapyje 2019-ųjų lapkričio mėnesį paskelbtas sakinys, neva paaiškinantis, kodėl buvo būtinas Lietuvos Pirmosios Ponios ir Armėnijos premjero žmonos draugiškas pokalbis Vilniuje: „Ji, t.y. Nikolos Pašiniano sutuoktinė, taip pat pradėjo kampaniją „Moterys už taiką“, kuri skirta skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą.“
Slaptai.lt tuomet perspėjo: nederėtų aklai pasitikėti kiekvienu oficialiojo Jerevano žodžiu. Šitaip prieš metus nerimaudami mes buvome teisūs. Neprabėgo nė vieneri metai, o vienoje socialinių tinklų paskyroje šiandien išdidžiai pasakojama, kaip „Nikolos Pašiniano žmona Ana Akopian kartu su 15-a kitų moterų praėjo savaitę trukusio karinio parengimo kursą“. Pasirodo, moterys gyveno kariniame dalinyje, susipažino su kario buitimi, treniravosi, sportavo, sprendžiant iš paskelbtų nuotraukų – mokėsi šaudyti iš pačių įvairiausių ginklų.
Tikrasis Anos Akopian veidas. Socialiniai tinklai
Bet svarbiausia, kad šios pratybos buvo surengtos ne Armėnijoje, o Kalnų Karabache, dėl kurio iki šiol nesureguliuotas karinis Armėnijos – Azerbaidžano konfliktas. Man regis, tarptautinė teisė draudžia svetimą regioną okupavusiai jėgai šeimininkauti užimtose žemėse kaip savo nuosavoje teritorijoje.
Tad ko verti 2019-ųjų lapkričio mėnesį Lietuvos Prezidentūros skelbti tvirtinimai, supask, susitikimas buvo būtinas, mat Nikolos Pašiniano sutuoktinė pradėjusi kampaniją „Moterys už taiką“, neva skirtą skatinti taikų Kalnų Karabacho konflikto sprendimą?“ Nejaugi taika pasiekiama mokantis šaudyti iš sunkiųjų kulkosvaidžių?
Diana Nausėdienė su Armėnijos premjero sutuoktine Ana Hakobian. Roberto Dačkaus (Prezidento kanceliarija) nuotr.
Lietuvai nederėtų pamiršti ir dar vienos aplinkybės. Šių metų rugpjūčio pabaigoje niekur pasaulyje nepripažintos Kalnų Karabacho respublikos (armėnai ją vadina Arcachu) delegacija, vadovaujama Arturo Tovmasiano, viešėjo tokioje pat niekur pasaulyje nepripažintoje Padniestrės respublikoje, švenčiančioje 30-ies metų atsiskyrimo nuo Moldovos jubiliejų (kaip ir Kalnų Karabacho atplėšimą nuo Azerbaidžano, taip ir Padniestrės atskyrimą nuo Moldovos Lietuva laiko neteisėtomis agresijomis). Armėnų ir moldavų separatistai vieni kitiems dovanojo Draugystės ordinus, džiaugėsi savo „nepriklausomybėmis“, žadėjo atidaryti prekybos centrus…
Tad kai Lietuva svarsto, ką priimti oficialių, iškilmingų pietų, nederėtų užmiršti patarlės: „Pasakyk, kas tavo draugai, ir aš pasakysiu, kas tu pats esi“…
Sakartvele (Gruzija) nerimsta aistros dėl jaunos merginos mirties. Kol kas težinoma, kad 23 metų amžiaus tiksliųjų technologijų (IT) specialistė Tamara Bačaliašvili liepos 18 dieną išvažiavo savo nuosavu automobiliu iš namų Tbilisyje ir prapuolė.
Jos kūnas be gyvybės ženklų aptiktas maždaug už 65 kilometrų nuo Sakartvelo sostinės. Kūną surado tik po penkių parų. Mergina gulėjo ant užpakalinės automobilio sėdynės. Oficiali mirties priežastis – savižudybė.
Tačiau merginos tėvai mano, kad jų duktė buvo nužudyta. Mirusios merginos artimieji įsitikinę, jog Tamara, būdama profesionali programuotoja, atsitiktinai aptiko slaptus failus, įrodančius, kaip trys aukšto rango gruzinų pareigūnai įsipainioję į nelegalią prekybą ginklais. Esą mergina internete aptiko schemas, bylojančias, kaip oficialūs Sakartvelo pareigūnai slapta permeta ginklus armėnų separatistams į Kalnų Karabachą (tarptautinė bendruomenė Kalnų Karabachą priskiria Azerbaidžanui, tačiau šis kraštas iki šiol okupuotas armėnų separatistų). Prekyba sureguliuota taip, kad nei NATO, nei Europos Sąjunga, nei Azerbaidžanas, nei Turkija, nei kitos šalys nesusigaudytų. Net įtarimas nekristų, jog taip elgtis – įmanoma.
Todėl Tamaros artimieji prie Sakartvelo Generalinės prokuratūros rengia protesto mitingus. Jie reikalauja, kad būtų tiriama ne tik versija „pastūmėjo savižudybėn“, bet ir „žmogžudystė politiniais sumetimais“.
Kad Armėnija įvairiausiais būdais, vengdama tarptautinio dėmesio, bando apginkluoti Kalnų Karabachą okupavusią valdžią, jau rašėme remdamiesi armėniškais šaltiniais, pavyzdžiui, armenianreport.com. Pavyzdžiui, perpasakojome, kaip buvęs Armėnijos ambasadorius Vatikane, buvusio Armėnijos prezidento Seržo Sargsiano uošvis Mikaelas Minasianas savo asmeninėje paskyroje Facebooke skelbė daug triukšmo sukėlusį videopranešimą apie skandalus, į kuriuos, jo tvirtinimu, įsipainiojo Armėnijos premjeras Nikolas Pašinianas.
Tas videokomentaras buvo paskelbtas gegužės 30-ąją rubrikoje „Melo pabaiga“. Pranešimo pavadinimas – „Nelegali prekyba ginklais, „priešistorinių“ ginklų įsigijimo sandoris, korupcija ir ignoruojamos mirtys“. Buvęs Armėnijos ambasadorius prie Šventojo Sosto ponas Mikaelas Minasianas įrodinėjo, jog esama faktų, skelbiančių, kad premjeras Nikolas Pašinianas įtraukė šalį į juodąjį prekybos nelegaliais ginklais tinklą.
Kad nelegalus, slaptas ginklų tiekimas separatistams į Kalnų Karabachą įmanomas, byloja ir Maskvai adresuoti Azerbaidžano klausimai, ką reiškia tie dažni pastarojo meto rusų transporto lėktuvų skrydžiai į Armėniją ir į nuo Azerbaidžao atplėštą Kalnų Karabachą. Oficiali Rusijos valdžia dievagojosi, suprask, transporto lėktuvais Armėnijos ir Kalnų Karabacho pusėn gabenamos tik statybinės medžiagos. Jokių ginklų. Oficialusis Baku pareiškė, kad azerbaidžaniečiai tokiu Kremliaus paaiškinimu netiki. Išties, cementą ar plytas patogiau gabenti automobiliais ir traukiniais.
Beje, Romela Mnacakanian portale ArmenianReport.com, analizuodama T.Bačaliašvili mirties aplinkybes, leido sau nepagarbiai pareikšti, jog gyvybės liepos 18-ąją netekusi gruzinė greičiausiai buvo „nervų kamuolys“. Kad „mergina buvo isteriška“, neva užtenka pasižiūrėti į jos portretą.
Toks ArmenianReport.com kategoriškumas dėl T.Bačaliašvili mirties aplinkybių leidžia manyti, jog ši istorija – kur kas painesnė ir sudėtingesnė, nei bando nuduoti oficialusis Jerevanas.
Parengta remiantis armenianreport.com ir haqqin.az pranešimais
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Ukrainos kariuomenė apkaltino prorusiškus separatistus pažeidus naują paliaubų susitarimą, nepraėjus nė valandai nuo jo įsigaliojimo pirmadienio vidurnaktį.
„Deja, iš priešų pusės 00.20 val. ir 00.45 val. buvo iššauti šūviai“, – spaudos konferencijoje teigė Ukrainos generolas Volodymyras Kravčenko.
Ukrainos kariuomenė pranešime tvirtino, kad separatistai šaudė netoli Uživkos miestelio, į pietus nuo jų kontroliuojamo Donecko. V. Kravčenko tikino, kad Ukrainos kariuomenė ir toliau laikosi paliaubų susitarimo.
Pasak generolo, separatistai taip pat šaudė apie 9 val. ryto netoli Novomichailovkos miestelio, į pietvakarius nuo Donecko. Jo teigimu, šūviai nesukėlė grėsmės ukrainiečių kariams.
Niekieno nepripažinta „Donecko liaudies respublika“ savo ruožtu tvirtino „griežtai besilaikanti įsipareigojimų“.
Popiežius Pranciškus. EPA-ELTA nuotr.
Popiežius Pranciškus sekmadienį paragino taikiai išspręsti konfliktą tarp Armėnijos ir Azerbaidžano.
„Jau ne vieną dieną su nerimu stebiu padidėjusią karinę įtampą Kaukazo regione, tarp Armėnijos ir Azerbaidžano“, – kalbėjo Vatikano vadovas. Popiežius pakartojo savo raginimą nutraukti visus šiuo metu pasaulyje vykstančius karus. Pirmą kartą nutraukti ginkluotus susirėmimus jis paragino kilus koronaviruso pandemijai.
Panašius raginimus anksčiau išsakė ir Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Antonio’ius Guterresas, kuris kalbėjo apie visuotines paliaubas bei „ligos, vadinamos karu“, pabaigą.
Kilus pastariesiems susirėmimas Armėnijos ir Azerbaidžano pasienyje, žuvo daugiau nei 10 žmonių. Šios abi buvusios sovietinės respublikos jau ne vieną dešimtmetį vaidosi dėl ginčijamo Kalnų Karabacho regiono.
Pasaulio bendruomenė Kalnų Karabachą laiko musulmonų duominuojamo Azerbaidžano dalimi, tačiau regioną kontroliuoja krikščionių armėnų separatistai. Pastarosios kovos kilo šiaurinėje Kalnų Karabacho dalyje.
Abi šalys dėl ginčijamos teritorijos kariavo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimto dešimtmečio pradžioje, vykstant parėjimui į nepriklausomybę iš žlugusios Sovietų Sąjungos. Karo metu žuvo apie 30 tūkst. žmonių.
Azerbaidžanas praneša apie mūšius Tovuzo regione. Slaptai.lt foto
Azerbaidžano gynybos ministerija pirmadienį pranešė, kad iš Armėnijos teritorijos buvo paleista minosvaidžių ir haubicų ugnis į du kaimus pasienyje esančiame Tovuzo rajone.
„Armėnijos ginkluotosios pajėgos iš 120 mm minosvaidžių ir haubicų D-30 apšaudė Tovuzo rajono Agdamo ir Dondar Gušču kaimus“, – sakė žurnalistams ministerijos spaudos tarnybos atstovas. Anot jo, kaimų gyventojai nenukentėjo.
Atstovas pabrėžė, kad Azerbaidžanas imasi „griežtų atsakomųjų priemonių“.
Padėtis Azerbaidžano ir Armėnijos pasienyje susikomplikavo liepos 12 d. Sekmadienį Azerbaidžano gynybos ministerija pranešė, kad Armėnijos ginkluotosios pajėgos mėgina atakuoti šalies armijos pozicijas Tovuzo ruože, naudodamos artileriją. Mūšiai tęsėsi naktį į pirmadienį. Pasak oficialiojo Baku, per susirėmimus žuvo keturi Azerbaidžano kariškiai, dar keturi buvo sužeisti.
Savo ruožtu Armėnijos gynybos ministerijos spaudos tarnyba informavo, kad per apšaudymą prie sienos su Azerbaidžanu buvo lengvai sužeisti du policininkai armėnai.
Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas dėl Kalnų Karabacho prasidėjo 1988 metų vasarį, kai Kalnų Karabacho autonominė sritis, kur gyventojų daugumą sudaro armėnai, pareiškė pasitraukianti iš Azerbaidžano SSR sudėties. 1991 metų rugsėjį autonomijos administraciniame centre Stepanakerte buvo paskelbta, kad įkuriama Kalnų Karabacho Respublika. Kilus kariniam konfliktui, Azerbaidžanas prarado Kalnų Karabacho kontrolę.
Nuo 1992 metų vedamos derybos dėl Kalnų Karabacho problemos taikaus sureguliavimo, bet jos iki šiol nedavė rezultatų.
Penktadienį Kamerūno valdžia paskelbė ataskaitą apie žurnalisto Samuelio Wazizi, kuris buvo įtariamas ryšiais su separatistais, mirties kalėjime aplinkybes. Tai penktadienį paskelbė naujienų portalas „Journal du Cameroun“.
„S. Wazizi buvo suimtas 2019 metų rugpjūčio 1 d. ir po 16 dienų mirė nuo sepsio“, – pareiškė oficialus Kamerūno gynybos ministerijos atstovas Cyrille`as Serge`as Atonfackas. Jis paneigė kai kurių žiniasklaidos priemonių pranešimus, kad žurnalistas galėjo mirti dėl kankinimų.
C. S. Atonfackas tvirtino, jog kai tik paaiškėjo, kad S. Wazizi turi sveikatos problemų, jis buvo paguldytas į karo ligoninę Jaundėje. Bet jo būklė pablogėjo, ir rugpjūčio 17 d. žurnalistas mirė. Gynybos ministerijos atstovas pabrėžė, jog S. Wazizi šeima žinojo, kur jis yra, ir palaikė su juo kontaktus, kai žurnalistas buvo hospitalizuotas.
Apie S. Wazizi mirtį tarptautiniai žurnalistų sluoksniai sužinojo šios savaitės pradžioje. Žurnalistų ir žmogaus teisių gynimo organizacijos pareikalavo, kad Kamerūno vyriausybė suteiktų reikiamą informaciją šiuo klausimu.
Valdžia įtarė S. Wazizi ryšiais su anglakalbiu separatistiniu pogrindžiu, veikiančiu pietiniuose ir vakariniuose šalies rajonuose.
Iš 22 milijonų Kamerūno gyventojų dauguma kalba prancūziškai, bet penktadalis istoriškai vartoja anglų kalbą, nes gyvena šalies vakaruose, kuriuos kolonijiniu laikotarpiu kontroliavo Britanijos imperija. 2016 metų rudenį dviejose anglakalbėse Kamerūno provincijose prasidėjo riaušės. 2017 metų pabaigoje jos virto ginkluota kova, o po kelių mėnesių opozicijos lyderis Julius Ayukas Tabė pasiskelbė vadinamosios Ambazonijos Respublikos prezidentu. Humanitarinių organizacijų duomenimis, nuo 2016 metų Kamerūne per susirėmimus žuvo 3 tūkstančiai žmonių, o dar apie 500 tūkstančių tapo pabėgėliais.
Visi užsienio politika besidomintys žino, jog ukrainiečių internetinio portalo Gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas yra paskelbęs videointerviu su buvusiu separatistų lyderiu Igoriumi Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ Natalija Poklonskaja. Šie du videointerviu youtube.com erdvėje atsidūrė dar šių metų gegužės 18 dieną.
Tačiau jie iki šiol kelia politines aistras. Ne tik Ukrainoje, bet ir Rusijoje. Kai kurie aršūs ukrainiečių patriotai, įskaitant ir politikus, ir savanorius, šaukia, esą D.Gordonas neturėjo teisės kalbti „tų niekšų“.
Suprask, taip pasielgęs D.Gordonas legalizavo I.Girkino ir N.Poklonskajos pavardes Ukrainos informacinėje erdvėje. Gegužės 18 dieną prie Gordonua.com redakcijos Kijeve buvo surengtas net protesto mitingas. Populiaraus, aštrius videopokalbius skelbiančio internetinio leidinio redaktorius D.Gordonas apkaltintas net Ukrainos išdavyste.
Tuo tarpu Ukrainos Generalinė prokuratūra pareiškė, kad D.Gordono videopokalbis su I.Girkinu ir buvusia aneksuoto Krymo „prokurore“ N.Poklonskaja bus prijungti prie šiems asmenims iškeltų baudžiamųjų bylų ir greičiausia taps vertingais įrodymais, kaip Rusija planavo bei įgyvendino karines operacijas Kryme, Donbase, Luhanske. Ukrainos Generalinė prokuratūra viešai ir oficialiai padėkojo D.Gordonui už šiuos interviu. Generalinė prokuratūra mano, kad D.Gordono parengta videomedžiaga neabejotinai padės teisinėmis priemonėmis persekioti kaltus dėl agresijos prieš Ukrainą bei Malaizijos orlaivio numušimo virš Rytų Ukrainos teritorijos.
Igorius Girkinas, Vladimiras Putinas. Azov. Press
Pats D.Gordonas viešai prisipažino, kad videopokalbiai su I.Girkinu ir N.Poklonskaja parengti bendradarbiavus su Ukrainos slaptosiomis tarnybomis. Be kita ko, abu interviu perduoti Hagos tribunolui, tiriančiam MH17 lėktuvo katastrofos 2014 metų vasarą virš prorusiškų separatistų kontroliuojamos teritorijos priežastis.
Tarptautinės žurnalistų – tyrėjų grupės Bellingcat atstovas Christo Grozevas įsitikinęs, kad D.Gordono organizuoti interviu su Ukrainos priešais – aukso vertės. Jie pasitarnaus Ukrainos teisėsaugai persekiojant atsakingus dėl antiukrainietiškos veiklos.
Bellingcat atstovas taip pat neabejoja, kad kai kurie D.Gordono klausimai buvo sukonstruoti taip, kad priverstų I.Girkiną ir N.Pokloskają prisipažinti. Žodžiu, D.Gordonas profesionaliai siekė išgauti kuo daugiau informacijos, leisiančios teisti Ukrainą užpuolusias karines jėgas bei toms jėgoms ištikimai talkinusius politikus. Čia verta prisiminti perspėjimus, kurie sakomi sulaikomam asmeniui: „viskas, ką pasakysite, gali ir bus panaudota prieš jus teisme“. Skirtumas tik toks, kad D.Gordonas savo pašnekovų neperspėjo. D.Gordonas elgėsi atvirkščiai: apie Ukrainai ir jos piliečiams padarytus nusikaltimus troško sužinoti kuo daugiau ir visas išpažintis užfiksuoti, kad būtų įmanoma pateikti teismo salėje kaip neginčijamus prisipažinimus. Būtent taip elgiasi tikri Ukrainos patriotai.
Deja, atsirado ukrainiečių, kurie, užuot padėkoję D.Gordonui už svarbius interviu, surengė prie jo redakcijos piketą, jį viešai kaltino išdavystėmis. Tokius išsišokėlius būtų galima pavadinti „patriotais – idiotais“ (remiantis lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio sugalvotu termunu). Beje, kas ten žino: gal tie patriotai – visai ne patriotai, o Rusijos kontroliuojami agentai? Matyt, esama visko – ir tokių, ir anokių. Ir tiesiog smalsuolių, labai norinčių „dalyvauti kokioje nors veikloje, pasijusti reikšmingais, svarbiais“.
Komentuodamas šią keistą situaciją, žinomas ekonomistas Andrėjus Ilarionovas (buvęs Vladimiro Putino patarėjas, nūnai JAV Katono instituto vyriausiasis mokslinis bendradarbis) parašė įsidėmėtiną komentarą, kuriame nurodė net keliolika priežasčių, kodėl D.Gordonas turėjo teisę rengti interviu su I.Girkinu ir N.Poklonskaja. A.Ilarionovas nerado nė vieno preteksto, kodėl D.Gordonas nebūtų galėjęs imti interviu iš Ukrainos priešų. Kalbinti niekšus, nusikaltėlius – toks žurnalistų darbas. Žurnalistų pareiga – parodyti, kokie nusidėjėliai yra iš tikrųjų. Taigi žurnalistai turi teisę bendrauti su visais – net ir su akivaizdžiausiais priešais. Pavyzdžiui, Stivas Rozenbergas iš BBC ir Markas Benetts iš „Times“ ne kartą kalbino I.Girkiną. Bet jų niekas nei Amerikoje, nei Didžiojoje Britanijoje nevadina nei išdavikais, nei „KGB konservais“. The Independent, The Times, ABC, CNN reguliariai šnekindavo Osama bin Ladeną, bet niekas jų nei Amerikoje, nei Europoje nelaikė teroristų pagalbininkais, teroristų liaupsintojais.
Andrejus Ilarionovas. Gordonua.com
A.Ilarionovas (savo komentaruose profesionaliai demaskuojantis Kremliaus intrigas) neabejoja ir dėl to, kad žurnalistai turi teisę rengti klausimus pašnekovams naudodamiesi specialiųjų tarnybų pagalba. Specialiąsias tarnybas išlaiko mokesčių mokėtojai. Jei žurnalistas nori padėti savo valstybei, kodėl tos valstybės specialiosios tarnybos negalėtų padėti žurnalistui? Ir atvirkščiai: kodėl žurnalistas negalėtų padėti savoms slaptosioms tarnyboms?
Be to, kaip pastebi A.Ilarionovo, D.Gordonas pasinaudojo specialiųjų tarnybų pagalba ir tuoj pat viešai prisipažino. Pagirtinas žingsnis. D.Gordono prisipažinimas atmetė visus nereikalingus įtarimus, visas sąmokslo teorijas. O kiek daug žurnalistų, A.Ilarionovo žiniomis, bendradarbiauja su specialiosiomis atrnybomis, bet apie tokius kontaktus – nė mur mur? Kas sąžiningiau – prisipažinti ar slėpti?
A.Ilarionovas įsitikinęs, jog šimtai D.Gordono videointerviu su Ukrainos ir užsienio šalių politikais, menininkais, slaptųjų tarnybų karininkais tapo itin vertinga informacija, padedančia giliau suvokti, kas dėjosi vakar ir kaip didžioji politika klostosi šiandien. A.Ilarionovas akcentavo, kad ypač vertinga D.Gordono videomedžiagą, kuri byloja, jog Vladimirą Putiną į valdžią atvedė ryšių su KGB turėjęs Valentinas Jumaševas.
Slaptai.lt primena, kad I.Girkinas 2014-aisiais metais buvo vadinamosios Donecko liaudies respublikos (DLR) gynybos ministras. Paskui grįžo namo į Rusiją. Ukraina kaltina jį dėl teroristinės grupės sukūrimo ir teroristinių išpuolių. Jis – vienas iš įtariamųjų, kuriems inkriminuojamas Boeing 777 lėktuvo numušimas virš Rytų Ukrainos 2014 metų liepos 17-ąją. I.Girkino ieško JAV ir Europos Sąjungso teisėsauga.
Buvęs Rusijos karinės žvalgybos karininkas Igorius Girkinas pripažino „moralinę kaltę“ dėl to, kad 2014-ųjų metų vasarą virš Rytų Ukrainos buvo numuštas civilius gabenęs lėktuvas MH17 (Malaysia Airlines). Šis orlaivis skrido virš teritorijos, kurią tuomet kontroliavo Igorio Girkino (šaukinys – Strelkov) vadovaujami prorusiški separatistai. Omenyje turima Donecko sritis Ukrainos rytuose.
Tądien žuvo visi keleiviai – 298. Dauguma žuvusiųjų – Nyderlandų, Malaizijos, Australijos ir Didžiosios Britanijos piliečiai. 80-imt iš jų – vaikai.
Į atsargą išėjęs FSB pulkininkas I.Girkinas (Игорь Гиркин) – vienas iš tų, kurį tarptautinis Hagos tribunolas įtaria esant atsakingą už tai, kad į Donecko sritį 2014-ųjų vasarą buvo atgabentas zenitinių raketų kompleksas „Buk“. Nė vienas iš įtariamųjų (trys – Rusijos piliečiai, vienas – Ukrainos pilietis) teismo posėdžiuose Hagoje nepasirodė.
„Kadangi buvau sukilėlių vadas ir aktyvus konflikto dalyvis, aš jaučiu moralinę atsakomybę už tą aviakatastrofą,“ – viešai pareiškė I.Girkinas. Ar šie žodžiai reiškia, kad dėl civilius gabenusio orlaivio katastrofos kalti rusų kariškiai, atgabenę į Ukrainos teritoriją „Buk“ kompleksą? Į šį „The Times“ leidinio klausimą I.Girkinas atsakė, esą „žmonės gali jo žodžiu interpretuoti kaip tik nori“. Nuo išsamesnių komentarų buvęs FSB karininkas išsisuko.
Igorius Girkinas (Игорь Гиркин)
Tyrėjai iš Nyderlandų yra paskelbę, kad jiems pavyko perimti telefoninius pokalbius, kurie įrodo, jog būtent rusų kariškiai dislokavo zenitinių raketų kompleksą „Buk“, iš kurio buvo paleista mirtį nešusi raketa. Būtent rusų kariškių atgabento „Buk“ raketa numušė Malaysia Airlines lėktuvą MH17. Tyrėjų perimtuose 2014-ųjų pokalbiuose dalyvauja Vladislavas Surkovas, vienas iš artimiausių Vladimiro Putino patarėjų Rytų Ukrainos klausimais, ir generolas – majoras Andrejus Burlakas, FSB pasienio kariuomenės vado pavaduotojas.
Manoma, kad lemtingąją zenitinę raketą paleidę rusų kariškiai supainiojo civilių orlaivį su kariniu Ukrainos lėktuvu. Manė numušią Ukrainos karo lėktuvą, o susprogdino civilius keleivius skraidinusį orlaivį.
Informacijos šaltinis – „The Times“ (Markas Bennetts)
Česlovas Iškauskas, teksto autorius. Slaptai.lt nuotrauka
Ar bereikia aiškintis, kad valstybių santykiai paprastai grindžiami gera valia ir abipuse nauda. Niekas netvirtina, jog tų santykių nereikia stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą. Tačiau juose nevalia nepastebėti tam tikrų niuansų, kurie tarsi šaukštas deguto gadina visą santykių statinę.
Armėnų ir lietuvių tautos nuėjo sunkų, permainingą ir krauju pažymėtą istorijos kelią. Kaip ir Lietuva, Armėnijos teritorija 1920 m. buvo užimta bolševikinės Raudonosios armijos dalinių, o nuo 1936 m. ši Kaukazo respublika tapo sovietine. Tuomet išaugo armėnų emigracija į užsienį, ypač noriai jie rinkosi Prancūziją, bet ėmė plūsti ir į Baltijos kraštus.
Irstant SSRS Armėnija iš Rytų Europos bloko šalių viena pirmųjų – 1991-ųjų rugsėjo 12 d. – pripažino nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą, kai dar pati formaliai buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje (kaip ir Rusija, Latvija, Gruzija (Sakartvelas), Kirgizija, Turkmėnija). Tačiau teisybės dėlei reikia priminti, kad pirmoji Lietuvos nepriklausomybę pripažino iš SSRS sudėtyje buvusiųjų Moldova – praėjus pustrečio mėnesio nuo Nepriklausomybės Akto paskelbimo, o – Islandija, 1991-ųjų vasario 11 d. formaliai patvirtinusi dar 1922 m. paskelbtą pripažinimo de jure aktą.
Rusijos karinis poligonas
Armėnijos Respublika susikūrė žlugus Sovietų Sąjungai. Bet tai toli gražu nereiškė jos savarankiško nepriklausomybės kelio. Ši visų energijos resursų stokojanti Kaukazo šalis puolė į kojas savo buvusiam sovietiniam globėjui, o už tiekiamas dujas ir kitas gėrybes Rusija pareikalavo visiško politinio ir strateginio pavaldumo. Giumri mieste, netoli sienos su Turkija (buvęs Kumairi arba Leninakanas) įsikūrė 102-oji Rusijos karinė bazė, apginkluota zenitiniais raketiniais kompleksais S-300 ir reaktyviniais naikintuvais MiG-29. Kaip pernai gegužę rašė portalas Vesti.ru, remiantis dvišale Jerevano – Maskvos sutartimi, rusų kariai Armėnijoje išliks iki 2044-ųjų metų. Vėliau dislokavimo sutartis gali būti pratęsta dar keliems dešimtmečiams.
Rusišką karinę bazę Giumri mieste yra aplankęs Rusijos prezidentas V.Putinas. 2013 metai.
Spauda dar dešimtmečio pradžioje rašė, kad Jerevanas jau 2010-aisiais sutiko pratęsti Rusijos karinės bazės buvimo šalyje terminą, turėjusį pasibaigti 2020– aisiais, iki 2044– ųjų, o Maskva įsipareigojo teikti Armėnijai saugumo garantijas.
Slaptai.lt tuomet klausė, kodėl svetimos valstybės karinės bazės buvimas Armėnijoje, pasak Armėnijos užsienio žinybos vadovo, yra „nediskutuotina tema“ (https://slaptai.lt/rusijos-karine-baze-armenijoje-nediskutuotina-tema/), ir gavo aptakų atsakymą, jog Armėnija dėkinga rusų kariams už suteiktas saugumo garantijas, todėl oficialusis Jerevanas griežtai laikysis visų su Rusija pasirašytų karinio bendradarbiavimo susitarimų. Jerevanas yra priėmęs „Rytų partnerystės“ programą, tad logiška paklausti, rašo portalas, ar ES vadovybė mėgins Armėniją į bendriją pritraukti prie NATO sienų kartu su rusų kariškiais?
Pridursime, kad Giumri bazėje įsikūrė iš Sakartvelo Alchalkalakio iškeltas Rusijos karinių pajėgų Pietų Kaukaze štabas. Dar 2012 m. rugpjūčio 26 d. savaitraštis „Atgimimas“ rašė, jog Rusija net neslepia, kad Giumri karinė bazė stiprina Šiaurės Kaukazo bei Gruzijos separatistinius Abchazijos ir Pietų Osetijos regionus, Kaukazo respublikas paversdama kariniu koridoriumi, o Armėniją – potencialiu NATO taikiniu. Bet, anot „Atgimimo“, šiuo metu išorinės saugumo garantijos Armėnijos negelbsti, nes, jei kiltų karas su Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho, Jerevanui kariauti tektų pastarajame regione, kuris iš tikrųjų priklauso Azerbaidžanui, taigi, po Rusijos saugumo garantijų skėčiu nepatenka.
Kitaip sakant, Rusijos karinė bazė Armėnijoje ne tiek užtikrina jos saugumą, kiek komplikuoja jos padėtį regione ir gilina Kalnų Karabacho problemą – vieną iš įtempimo Kaukaze židinių.
Pateikiame šiuo metu kiek pasikeitusį Rusijos karinių bazių posovietinėje erdvėje vaizdą.
Rusijos karinis dalyvavimas prie NATO pietinių sienų ir tai, kad Armėnijos vadovybė išduoda leidimą Rusijai didinti įtampą regione, nė kiek nejaudina Lietuvos vadovų. Birželio 18 d. numatytas ES „Rytų partnerystės“ viršūnių susitikimas, kuriame bus apsvarstyta geopolitinė situacija posovietinėje erdvėje ir naujų ES narių vaidmuo, stiprinant stabilumą savo regionuose.
Neseniai Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda ėmėsi taikdario vaidmens ir konferenciniais skambučiais bendravo su Ukrainos, Baltarusijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos bei Armėnijos lyderiais. Pokalbio su Armėnijos prezidentu Armenu Sarkisianu metu, kaip pranešė Prezidentūra, aptarta Rytų partnerystės darbotvarkė, reformos ir jų prioritetai. Prezidentas pasveikino aktyviai įgyvendinamas reformas Armėnijoje bei aktyvėjantį dialogą su Europos Sąjunga, vizų liberalizavimą, bendradarbiavimą teisinės pagalbos, atsinaujinančios energetikos, ekologijos ir kitose srityse. Buvo išreikštas pasitenkinimas atsigavusia prekyba tarp šalių. Ir nė žodžio apie problemas, kurios komplikuoja Armėnijos dalyvavimą „Rytų partnerystės“ programoje. Į keletą portalo Slaptai.lt klausimų dėl Kalnų Karabacho ir Rusijos karinio aktyvumo Armėnijoje Prezidentas G. Nausėda atsakyti nesiteikė.
Armėnijos prezidentas Armenas Sarkisianas kalbasi su Lietuvos Prezidentu Gitanu Nausėda. Lietuvos prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Galima daryti išvadą, kad Lietuvai svarbu tik atsižymėti, kaip šios ES programos koordinatorei (prisiminkime išskirtines jos pastangas į šią programą įtraukti V. Janukovičiaus Ukrainą), o nei Padnestrės, nei Kalnų Karabacho, nei separatinių Abchazijos bei Pietų Osetijos tautų likimai ir tūkstančiai pabėgėlių jau nerūpi. Reikia pridurti, kad ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) čia panaši į bedantę struktūrą, kuri tik imituoja savo rūpestį geopolitine situacija Rytų Europoje.
Prisimename antrojo valstybės asmens Seimo pirmininko V. Pranckiečio vizitą į Jerevaną. Tada mes klausėme: ar parlamento vadovas Armėnijoje atstovavo Lietuvos valstybę? Tuomet taiklų atsakymą ELTAI davė jo politinis oponentas, partijos kolega R. Karbauskis: „Seimo pirmininkas išvažiuoja su didžiule delegacija: fotografas, apsauginiai, keletas sekretoriato darbuotojų, keli Seimo nariai. Bet juk to nereikėtų daryti… Nes kam Seimo pirmininkas atstovauja Armėnijoje? Juk jis realiai neatstovauja valdančiajai daugumai, neatstovauja opozicijai. Jis niekam neatstovauja, čia turistinė kelionė“.
G. Nausėdos pokalbį telefonu su Armėnijos vadovu taip pat galima vadinti mandagumo veiksmu, kuris nereiškia nei nuoširdaus susirūpinimo padėtimi Kaukaze, nei ryžto spręsti galimos partnerės Europos bendrijoje problemas.
Iš tikrųjų Vilniaus užsienio politika pasidarė bedantė ir neefektyvi.
Ukrainos vyriausybės pajėgos ir prorusiški separatistai pradėjo pirmąjį šiais metais apsikeitimą belaisviais, ketvirtadienį paskelbė Ukrainos prezidento kanceliarija, praneša agentūra „Reuters“.
Tai pirmasis abiejų pusių apsikeitimas belaisviais šiais metais, bet jau trečiasis nuo Volodymyro Zelenskio prezidentavimo pradžios. V. Zelenskis Ukrainos prezidentu išrinktas pernai, žadėdamas išspręsti konfliktą Rytų Ukrainoje.
Kanceliarijos pareiškime nurodoma, kad Ukraina susigrąžins 19 savo piliečių, tačiau nepateikiama, kiek belaisvių grąžins Ukraina.
„Dabartinis apsikeitimas rodo prezidento strategijos veiksmingumą ir kad laikomasi susitarimų, pasiektų per Normandijos ketverto susitikimą 2019 m. gruodį“, – nurodė kanceliarija.
Pasak Ukrainos prezidento kanceliarijos, taip pat vykdomos derybos dėl pačioje Rusijoje ir aneksuotame Kryme laikomų ukrainiečių paleidimo. Rusija Ukrainos Krymo pusiasalį aneksavo 2014 metais.
Konfliktas Rytų Ukrainoje kilo taip pat 2014 metais ir pareikalavo daugiau kaip 13 tūkst. žmonių gyvybių, didelę dalį Ukrainos teritorijos de facto kontroliuoja separatistai.
Emmanuelis Macronas. EPA – ELTA nuotr.
Konservatorius Laurynas Kasčiūnas sako, kad antradienį paaštrėjusi situacija Rytų Ukrainoje, Donbase, kai prorusiški separatistai užpuolė Ukrainos pozicijas, yra geriausias kontrargumentas Prancūzijos vadovui Emmanueliui Macronui, kuris siūlo ES gerinti santykius su Rusija.
„Tai dar vienas įrodymas, kad sankcijos Rusijai, kurios dabar yra, jos turi būti tęsiamos. E. Macrono siūlymams ES pradėti eiti su Rusija į tam tikrą sąlytį, manau, pastarosios savaitės įvykiai Donbase yra geriausias kontrargumentas“, – Eltai sakė L. Kasčiūnas.
Paklaustas, ar, atsižvelgiant į šios savaitės įvykius Rytų Ukrainoje, ES galėtų įvesti papildomas sankcijas Rusijai, konservatorius teigė, kad nėra paprasta įvesti papildomas sankcijas. Seimo narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.
„Po kalinių apsikeitimo, visų susitarimų lyg ir buvo iš Rusijos tokie „positive steps“. Bet kas įvyko šią savaitę, galime teigti, kad viskas yra labai sudėtinga. Separatistai atakos juk patys negalėjo surengti – ją tikrai kažkas koordinavo. Taigi Rusija viską kontroliuoja, visiems čia viskas kaip ir aišku. Bendra nuostata turėtų būti tokia – išlaikyti sankcijas, kurios yra. Tai dar vienas įrodymas, kad sankcijos Rusijai, kurios dabar yra, jos turi būti tęsiamos. Taip, galėtume mėginti sustiprinti sankcijas, bet manau, kad tai būtų labai sudėtinga“, – teigė jis.
Rusijos remiami separatistai antradienį užpuolė Ukrainos pozicijas Donbase, atakavo Ukrainos karius ir bandė peržengti demarkacinę liniją, primena ELTA. Vienas Ukrainos kareivis žuvo, dar keturi – sužeisti. Skubos tvarka sušauktame posėdyje susidariusią situaciją svarstė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba, kuri pasmerkė Rusijos agresinius veiksmus.
Rytų Ukrainoje antradienį nuo priešo ugnies žuvo vienas ukrainiečių karys ir dar keturi buvo sužeisti, skelbė Kijevas.
Tai buvo smarkiausias Ukrainos pajėgų ir prorusiškų separatistų susirėmimas per kelis mėnesius.
Kaip skelbia „Ukrinform“, Ukrainos užsienio reikalų ministerija paragino tarptautinę bendruomenę pasmerkti konflikto eskalaciją Donbase.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis teigė, kad šis kraujo praliejimas yra „ciniška provokacija“, kuri pakenkė naujoms pastangoms išspręsti konfliktą. V. Zelenskio teigimu, Kijevas yra įsipareigojęs taikai, bet Ukraina „ryžtingai priešinsis bet kokiai ginkluotai agresijai.“
Pasak Ukrainos kariuomenės, vienas Ukrainos karys žuvo ir dar keturi buvo sužeisti, kai pateko į apšaudymą iš ginklų, uždraustų pagal paliaubų susitarimą. Kariuomenė nurodė, kad separatistai atakavo Ukrainos pozicijas šalia Novotoškivkos ir Krymskės kaimų.
Kremliaus atstovas Dmitrijus Peskovas savo ruožtu sakė, kad abi pusės patyrė nuostolių, ir pridūrė, kad Maskva „nežino detalių, kas išprovokavo susirėmimus.“
Konfliktas tarp Ukrainos karių ir Rusijos remiamų separatistų vyksta nuo 2014 metų. Jis prasidėjo po to, kai Maskva aneksavo Ukrainos Krymo pusiasalį. Nuo kovų pradžios žuvo daugiau kaip 13 000 žmonių.
Prieš balsavimą dėl koalicinės vyriausybės Ispanijos laikinasis premjeras žada spręsti Katalonijos klausimą. EPA-ELTA nuotr.
Laikinasis Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas siekia parlamento paramos, kad suformuotų vyriausybę, ir šeštadienį pristatė savo prioritetus. Jis bandė sumažinti įtampą dėl Katalonijos separatizmo klausimo ragindamas užmegzti dialogą, praneša „Reuters“.
Ispanijoje politinė aklavietė užsitęsė didžiąją dalį 2019 metų po dvejų rinkimų, kurie neišsprendė situacijos.
Šeštadienį parlamente vyko diskusijos dėl vyriausybės suformavimo. Anksčiau šią savaitę socialistų partijos lyderis P. Sanchezas ir kraštutinių kairiųjų „Unidas Podemos“ partijos lyderis Pablo Iglesias tvirtino sieksią suformuoti koaliciją.
Tačiau šios partijos neturi pakankamai mandatų, o joms reikia mažiausiai 155 balsų 350 vietų parlamente. Todėl P. Sanchezo sėkmė priklauso nuo mažų regioninių partijų paramos.
Katalonijos didžiausia separatistų partija ERC (Esquerra Republicana de Catalunya) sutiko susilaikyti per antrąjį lemiamą balsavimą dėl koalicijos, kuris bus surengtas ateinantį antradienį. Mainais į tai laikinasis sutiko leistis į dialogą dėl šio regiono ateities ir žadėjo, kad patys katalonai galės priimti sprendimą balsuodami.
Tačiau Ispanijos rinkimų komisija uždraudė nuteistam ERC lyderiui Oriolui Junquerasui tapti Europos Parlamento nariu, tai sukėlė abejonių šios partijos parama, kai bus balsuojama dėl vyriausybės. Be to, rinkimų komisija nusprendė atimti mandatą iš Katalonijos regioninio parlamento nario Quimo Torrao, ERC sąjungininko.
Konservatorių politikas Teodoras Garcia Egea atsisakė paremti socialistų ir „Unidas Podemos“ partijų koaliciją, apkaltindamas P. Sanchezą neva nuslėpus susitarimą su katalonų separatistais.
Nors laikinasis premjeras pasisako už dialogą, o ne krizės sprendimą teismuose, tačiau jis žada siekti išeities pagal Ispanijos konstitucijos normas.
Ispanijos konstitucija draudžia regionams atsiskirti nuo Ispanijos, o Katalonijos regiono nepriklausomybės siekis bei 2017 m. uždraustas referendumas šalyje sukėlė vieną didžiausių politinių krizių pastaraisiais dešimtmečiais. Ispanijos parlamentas. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėdamas apie savo prioritetus, laikinasis premjeras minėjo didesnį pelno mokestį, mažesnius mokesčius dirbantiesiems, kovą su klimato kaita ir kovą už lyčių lygybę. Jis žadėjo, kad jo ketverių metų kadencijos pabaigoje minimali alga Ispanijoje sieks 60 proc. vidutinio šalies atlyginimo.
Manoma, kad P. Sanchezui nepasiseks suformuoti koalicijos pirmojo balsavimo metu sekmadienį. Jam reiktų absoliučios daugumos palaikymo – 176 iš 350 parlamentarų balsų. Tačiau jis tikisi sėkmės kitame balsavime antradienį, kurio metu tiesiog pakaktų surinkti daugiau balsų „už“ nei „prieš“.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Volodymyras Zelenskis ir Vladimiras Putinas išreiškė viltį, kad Rytų Ukrainoje greitai pavyks įgyvendinti visiškas paliaubas, antradienį pranešė V. Zelenskio atstovai.
Pokalbio telefonu metu Ukrainos ir Rusijos lyderiai pasveikino vienas kitą su Naujaisiais metais. Pastarasis pokalbis interpretuojamas kaip dar vienas ženklas, patvirtinantis, kad nuo mėnesio pradžioje Paryžiuje vykusio tarptautinio viršūnių susitikimo įtampa tarp dviejų šalių mažėja.
Praėjusį savaitgalį Ukrainos vyriausybė ir prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje apsikeitė kaliniais – tai buvo viena iš Paryžiaus konferencijoje numatytų priemonių regione siekiant taikos.
Viršūnių susitikimo metu V. Putinas ir V. Zelenskis taip pat pažadėjo iki 2019 m. pabaigos rytiniame Donbaso regione visiškai nutraukti ugnį.
Antradienį Ukrainos prezidento kabinetas nepateikė naujos datos, kada žadama sudėti ginklus. V. Zelenskio atstovai tik informavo, kad lyderiai sutarę, jog tai turėtų įvykti „netolimoje ateityje“.
V. Zelenskis į V. Putiną kreipėsi po to, kai 2019 m. pirmojoje pusėje buvo išrinktas Ukrainos prezidentu, vėliau žengta konkrečių žingsnių: patraukti kariškiai, pasikeista kaliniais. Ukraina ir Rusija taip pat pasirašė naują dujų tiekimo susitarimą. Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Separatistai Rytų Ukrainoje sukilo po to, kai 2014 m. buvo nuverstas prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir Rusija prarado dalį įtakos.
Tarptautinėse derybose dėl taikos Ukrainoje V. Putinas atstovauja Donbaso prorusiškus separatistus, nors Kremlius nuosekliai neigia Rusijos įsitraukimą į karą.
