Prieš balsavimą dėl koalicinės vyriausybės Ispanijos laikinasis premjeras žada spręsti Katalonijos klausimą. EPA-ELTA nuotr.
Laikinasis Ispanijos premjeras Pedro Sanchezas siekia parlamento paramos, kad suformuotų vyriausybę, ir šeštadienį pristatė savo prioritetus. Jis bandė sumažinti įtampą dėl Katalonijos separatizmo klausimo ragindamas užmegzti dialogą, praneša „Reuters“.
Ispanijoje politinė aklavietė užsitęsė didžiąją dalį 2019 metų po dvejų rinkimų, kurie neišsprendė situacijos.
Šeštadienį parlamente vyko diskusijos dėl vyriausybės suformavimo. Anksčiau šią savaitę socialistų partijos lyderis P. Sanchezas ir kraštutinių kairiųjų „Unidas Podemos“ partijos lyderis Pablo Iglesias tvirtino sieksią suformuoti koaliciją.
Tačiau šios partijos neturi pakankamai mandatų, o joms reikia mažiausiai 155 balsų 350 vietų parlamente. Todėl P. Sanchezo sėkmė priklauso nuo mažų regioninių partijų paramos.
Katalonijos didžiausia separatistų partija ERC (Esquerra Republicana de Catalunya) sutiko susilaikyti per antrąjį lemiamą balsavimą dėl koalicijos, kuris bus surengtas ateinantį antradienį. Mainais į tai laikinasis sutiko leistis į dialogą dėl šio regiono ateities ir žadėjo, kad patys katalonai galės priimti sprendimą balsuodami.
Tačiau Ispanijos rinkimų komisija uždraudė nuteistam ERC lyderiui Oriolui Junquerasui tapti Europos Parlamento nariu, tai sukėlė abejonių šios partijos parama, kai bus balsuojama dėl vyriausybės. Be to, rinkimų komisija nusprendė atimti mandatą iš Katalonijos regioninio parlamento nario Quimo Torrao, ERC sąjungininko.
Konservatorių politikas Teodoras Garcia Egea atsisakė paremti socialistų ir „Unidas Podemos“ partijų koaliciją, apkaltindamas P. Sanchezą neva nuslėpus susitarimą su katalonų separatistais.
Nors laikinasis premjeras pasisako už dialogą, o ne krizės sprendimą teismuose, tačiau jis žada siekti išeities pagal Ispanijos konstitucijos normas.
Ispanijos konstitucija draudžia regionams atsiskirti nuo Ispanijos, o Katalonijos regiono nepriklausomybės siekis bei 2017 m. uždraustas referendumas šalyje sukėlė vieną didžiausių politinių krizių pastaraisiais dešimtmečiais. Ispanijos parlamentas. EPA – ELTA nuotr.
Kalbėdamas apie savo prioritetus, laikinasis premjeras minėjo didesnį pelno mokestį, mažesnius mokesčius dirbantiesiems, kovą su klimato kaita ir kovą už lyčių lygybę. Jis žadėjo, kad jo ketverių metų kadencijos pabaigoje minimali alga Ispanijoje sieks 60 proc. vidutinio šalies atlyginimo.
Manoma, kad P. Sanchezui nepasiseks suformuoti koalicijos pirmojo balsavimo metu sekmadienį. Jam reiktų absoliučios daugumos palaikymo – 176 iš 350 parlamentarų balsų. Tačiau jis tikisi sėkmės kitame balsavime antradienį, kurio metu tiesiog pakaktų surinkti daugiau balsų „už“ nei „prieš“.
V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.
Volodymyras Zelenskis ir Vladimiras Putinas išreiškė viltį, kad Rytų Ukrainoje greitai pavyks įgyvendinti visiškas paliaubas, antradienį pranešė V. Zelenskio atstovai.
Pokalbio telefonu metu Ukrainos ir Rusijos lyderiai pasveikino vienas kitą su Naujaisiais metais. Pastarasis pokalbis interpretuojamas kaip dar vienas ženklas, patvirtinantis, kad nuo mėnesio pradžioje Paryžiuje vykusio tarptautinio viršūnių susitikimo įtampa tarp dviejų šalių mažėja.
Praėjusį savaitgalį Ukrainos vyriausybė ir prorusiški separatistai Rytų Ukrainoje apsikeitė kaliniais – tai buvo viena iš Paryžiaus konferencijoje numatytų priemonių regione siekiant taikos.
Viršūnių susitikimo metu V. Putinas ir V. Zelenskis taip pat pažadėjo iki 2019 m. pabaigos rytiniame Donbaso regione visiškai nutraukti ugnį.
Antradienį Ukrainos prezidento kabinetas nepateikė naujos datos, kada žadama sudėti ginklus. V. Zelenskio atstovai tik informavo, kad lyderiai sutarę, jog tai turėtų įvykti „netolimoje ateityje“.
V. Zelenskis į V. Putiną kreipėsi po to, kai 2019 m. pirmojoje pusėje buvo išrinktas Ukrainos prezidentu, vėliau žengta konkrečių žingsnių: patraukti kariškiai, pasikeista kaliniais. Ukraina ir Rusija taip pat pasirašė naują dujų tiekimo susitarimą. Vladimiras Putinas. EPA – ELTA nuotr.
Separatistai Rytų Ukrainoje sukilo po to, kai 2014 m. buvo nuverstas prorusiškas Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovyčius ir Rusija prarado dalį įtakos.
Tarptautinėse derybose dėl taikos Ukrainoje V. Putinas atstovauja Donbaso prorusiškus separatistus, nors Kremlius nuosekliai neigia Rusijos įsitraukimą į karą.
Ukraina ir Rusijos remiami separatistai šalies rytuose sekmadienį apsikeitė dviem šimtais kalinių, tarp kurių atsidūrė kovotojai, iškeisti į civilius ir valstybės tarnautojus, kai kuriais atvejais nepripažintose Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ kalėjime laikyti kelis metus.
Prezidentūros teigimu, Kijevas iš vadinamųjų „liaudies respublikų“ sulaukė 76 asmenų. Savo ruožtu separatistų atstovai tikino iš Kijevo priėmę 124 žmones.
Ukrainos valdžia ir prorusiški separatistai karo alinamuose šalies rytuose sekmadienį turėtų apsikeisti dešimtimis kalinių.
Po taikos derybų Paryžiuje kiek anksčiau šį mėnesį abi pusės teigė, kad iki metų pabaigos bus apsikeista kaliniais.
„Rytoj turėtų įvykti mainai. Laukiame šito. Žmonių patvirtinimas dar nebuvo baigtas“, – žurnalistams sakė Ukrainos vadovas Volodymyras Zelenskis.
Šeštadienio rytą apsišaukėliškos Donecko liaudies respublikos atstovė Daria Morozova pranešė apie susitarimą apsikeisti kaliniais.
Ji teigė, kad separatistams bus grąžinti 87 kaliniai, o 55 – bus perduoti Kijevui, tačiau neatskleidė šių asmenų pavardžių.
Manoma, kad apsikeitimas kaliniais turėtų įvykti Horlivkoje, separatistų kontroliuojamame Donecko regione.
Rusijos žiniasklaidos priemonės pranešė, kad operacija bus vykdoma ties fronto linija.
Apsikeitimas kaliniais su separatistais planuojamas, praėjus trims mėnesiams po ilgai laukto Ukrainos apsikeitimo kaliniais su Rusija, kurio metu abi šalys perdavė po 35 kalinius.
2014 m. prorusiškiems separatistams pradėjus karą Rytų Ukrainoje, jame jau žuvo daugiau nei 13 000 žmonių.
Serija mįslingų grasinimų apie padėtas bombas šiuo metu neleidžia atsikvėpti abiejų didžiausių Rusijos miestų tarnyboms. Vien tik pirmadienį, sulaukus anoniminių grasinimų, Maskvoje ir Sankt Peterburge evakuota dešimtys teismų, vaikų darželių, prekybos centrų ir gimdymo klinikų, pranešė Rusijos naujienų agentūros.
Jų duomenimis, tai veikiausiai susiję su vienos kriptovaliutų prekybos platformos uždarymu 2017 metais. Anot agentūros „Interfax“, tokie grasinimai nuo lapkričio beveik kasdien pasiekia abiejų miestų teismus. Taip pat buvo grasinta bombomis metropolitene, ligoninėse ir mokyklose. Vien tik Maskvoje iki šio buvo evakuota iš viso 8 000 pastatų, juos turėjo palikti 770 000 žmonių. Tačiau iki šiol nė vienas grasinimas nepasitvirtino.
Su anoniminiais grasinimais siuntinėjami ir laiškai, kuriuose rusų verslininkas Konstantinas Malofejevas kaltinamas sukčiavimu kriptovaliuta bitkoinu ir reikalaujama jo grąžinti didelę sumą pinigų. Jis esą pavogė pinigus per dabar jau neveikiančią platformą WEX.
K. Malofejevas, kuriam priklauso vienas investicijų fondas ir TV kanalas „Cargrad“, dėl spėjamos finansinės paramos prorusiškiems separatistams Rytų Ukrainoje yra įtrauktas į ES ir JAV sankcionuojamų asmenų sąrašą. Jis neigia bet kokias sąsajas su WEX.
Katalonijos prezidentas Karlesas Pučdemonas (dešinėje) ir viceprezidentas Oriolas Džunkeresas. EPA – ELTA nuotr.
Teismas Briuselyje iki kitų metų vasario nukėlė buvusio katalonų lyderio Carleso Puigdemont’o ir dviejų kitų Ispanijoje ieškomų asmenų, kaltinamų maištu ir maišto kurstymu, bylas, pirmadienį pranešė naujienų agentūra „Belga“.
Katalonų separatistų lyderis C. Puigdemont’as Ispaniją paliko po neteisėto 2017 m. spalio referendumo. 2018 m. jis buvo trumpam sulaikytas Vokietijoje, vėliau apsigyveno Belgijoje.
Madridas išdavė Europos arešto orderius C. Puigdemont’ui bei jo bendražygiams nepriklausomybės judėjimo šalininkams Antonui Cominui ir Luisui Puigui sulaikyti. Visi jie šiuo metu gyvena Belgijoje.
Briuselio teismui reikės nuspręsti, ar sutiks su Ispanijos prašymu perduoti šiuos tris vyrus.
Prie C. Puigdemont’o, L. Puigo and A. Comino bylų bus sugrįžta vasario 3 d. 2018 m. Belgijos valdžia jau yra nesutikusi su šių asmenų ekstradicijos prašymu.
Po Paryžiuje vykusio Ukrainos viršūnių susitikimo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas reikalauja suteikti amnestiją separatistams šalies rytuose. Jei Kijevas perims sienos kontrolę nesuteikęs gyventojams saugumo garantijų, gali įvykti „antroji Srebrenica“, – pareiškė jis antradienį Maskvoje.
V. Putinas omenyje turėjo genocidą Bosnijoje, kai 1995-aisiais serbai išžudė tūkstančius Bosnijos musulmonų.
„Amnestijos įstatymas dar nepriimtas“, – kalbėjo V. Putinas. Dėl to esą sutarta dar 2015-aisiais derybose dėl taikos plano. Susitikime Paryžiuje pirmadienį, be kita ko, buvo patvirtinta, kad rusakalbiams Luhansko ir Donecko regionams ateityje turi būti suteiktas specialusis statusas.
„Mes matėme, kaip prezidentas V. Zelenskis diskutuoja su nacionalistais. Neaišku, kas ten stipresnis“, – sakė V. Putinas. Anot jo, neaišku, kas būtų, jei nacionalistai įžengtų į minėtus regionus.
400 km ilgio sieną su Rusija kontroliuoja separatistai.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas trečiadienį pagyrė Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, pavadindamas jį „maloniu“. Tai Rusijos vadovas sakė artėjant ilgai lauktam viršūnių susitikimui dėl konflikto Rytų Ukrainoje, kuriame ir susitiks abu prezidentai.
Viršūnių susitikimas Ukrainos krizei sureguliuoti vyks gruodžio 9 dieną.
Į susitikimą vadinamuoju Normandijos formatu Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas pakvietė Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, Rusijos prezidentą V. Putiną ir Ukrainos prezidentą V. Zelenskį.
„Mes nepažįstame vienas kito, kalbėjomės tik telefonu“, – investicijų forume Maskvoje sakė V. Putinas, tačiau pridūrė, kad nors neturi „jokio ryšio“ su kolega iš Ukrainos, jis mano, kad „V. Zelenskis yra malonus žmogus ir nuoširdus“.
„Manau, jis tikrai nori pakeisti padėtį į gera, įskaitant Donbase“, – teigė Rusijos prezidentas, omenyje turėdamas teritoriją Rytų Ukrainoje, kurią valdo Rusijos remiami separatistai.
„Kiek jis yra pajėgus tai padaryti, kol kas nežinau. Jau buvo žengti tam tikri teigiami žingsniai“, – pridūrė V. Putinas, paminėdamas dalies karinių pajėgų ir įrangos atitraukimą nuo kontaktinės linijos, skiriančios Ukrainos pajėgas ir separatistus.
Tarp kitų pastarųjų veiksmų, kurių buvo imtasi, siekiant sumažinti įtampą, yra rugsėjį įvykęs Rusijos ir Ukrainos apsikeitimas belaisviais. O šią savaitę Rusija dar grąžino Ukrainai tris prieš metus užgrobtus jos laivus.
Gegužę Ukrainos prezidentu tapęs V. Zelenskis teigė, kad karo Rytų Ukrainoje užbaigimas bus svarbiausia jo kadencijos užduotis.
Viršūnių susitikimas konflikto Rytų Ukrainoje klausimu vyks Paryžiuje. Antradienį Ukrainos užsienio reikalų ministras Vadymas Pristaika teigė, kad Kijevas viliasi pasiekti Paryžiuje „realią pažangą“. Pasak ministro, Ukraina į derybas vyks „be išankstinio nusistatymo“.
Rusija Krymą aneksavo 2014 metais. Netrukus po Rusijos įvykdytos aneksijos Rytų Ukrainoje kilo karinis konfliktas. Ukrainos vyriausybės pajėgos nuo 2014 metų balandžio kovoja su Rusijos remiamais separatistais.
Kaip praneša leidinys „The Wall Street Journal“, Bilas Reilis buvo neetatinis JAV slaptosios tarnybos FTB agentas. 2015-aisiais metais, kai išvyko Donbaso kryptimi, jam sukako 28-eri metai.
Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentas 2015-aisiais į Donbasą keliavo turėdamas maskuojančią legendą – apsimetė prijaučiantis prorusiškiems separatistams, užsirašė savanoriu į „Novorosija“ gretas.
Atkreiptinas dėmesys, kad B.Reilis sumanė judėti Donbaso kryptimi tuoj po to, kai virš šios teritorijos buvo numuštas Boeing, skridęs reisu MH17.
Manoma, kad būtent Donbase veikiančiais separatistais susidomėti jaunuolį paskatinęs kuratorius iš FTB Timas Reindžesas. Pasiūlė imtis šios temos tuoj po Malaizijos oro linijų lėktuvo katastrofos. Be to, paaiškėjo, kad B.Reilio prosenelis kilęs iš Donbaso regiono.
Minėtas leidinys taip pat informuoja, kad B.Reilis pirmiausia atskrido į Maskvą. Tai nutiko 2015 metų gegužės 15 dieną. Ten jį pasitiko separatistų atstovas Michailas Polinkovas. M.Polinkovas ir užrašė amerikietį į prorusiškųjų separatistų gretas.
Tų pačių metų birželio 25-ąją amerikietis bandė kirsti fronto liniją, nusistovėjusią tarp Ukrainos valstybinių pajėgų ir rusų separatistų užimtų teritorijų. Tada ryšys su B.Reiliu ir prapuolė.
Kad B.Reilis nužudytas, Detroite gyvenantys tėvai sužinojo tik 2018-aisiais metais. Žinoma, kad vaikiną kažkas nudūrė, smogdamas į krūtinę aštriu daiktu, greičiausiai durklu. B.Reilis iš pradžių buvo palaidotas netoli Dibrovkos kaimo Donecko srityje. Bet tėvai kūną pargabeno namo į Ameriką. Tai buvo padaryta 2018-aisiais.
Tik dabar, 2019-aisiais, amerikiečių leidinys „The Wall Street Journal“ papasakojo apie nesėkmingą FTB agento B.Reilio žygį pas rusiškuosius separatistus. Kaip Rusijos žvalgyboms pavyko iššifruoti, kas iš tiesų esąs B.Reilis, – nežinoma.
Be kita ko, FTB kategoriškai neigia, esą B.Reilis turįs sąsajų su FTB.
Priminsime, kad Boeing 777, skridęs iš Amsterdamo į Kualą-Lumpurą, buvo numuštas 2014 metų liepos 17 dieną Donecko srityje netoli Torezo. Žuvo visi 298 žmonės, buvę lėktuve.
Remiantis tarptautinės komisijos 2016 m rugsėjo 28 d. paskelbtomis išvadomis, lėktuvą kliudė raketa, paleista iš komplekso „Buk“. Tas „Buk“ kompleksas buvo specialiai trumpam atvežtas iš Rusijos. Po to jis nedelsiant grąžintas į Rusiją, į Kursko sritį, kur dislokuota RF karinių pajėgų 53-ioji brigada.
Tarptautinė komisija mano, kad dėl šios katastrofos tiesiogiai kalti buvęs vadinamosios DLR gynybos ministras Igorius Girkinas, buvęs vadinamosios DLR žvalgybos vadovas Sergejus Dubinskis, rusų karininkas Olegas Pulatovas ir vadinamosios DLR GRU žvalgybos bataliono vadas Leonidas Charčenko.
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį sakė, kad telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu apie separatistinį konfliktą Ukrainos rytuose po to, kai per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai.
Antradienį karo draskomoje Rytų Ukrainoje per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai, ir tai didžiausias vienos dienos aukų skaičius nuo liepos 21 dienos, kai įsigaliojo paliaubos.
„Paskambinau jam skubiai ir pasakiau, kad tai nepriartina mūsų prie taikos“, – per trumpą spaudos konferenciją po skubaus susitikimo su saugumo pajėgomis sakė V. Zelenskis ir pridūrė, kad paragino V. Putiną paprašyti Maskvos remiamų separatistų „liautis žudyti mūsų žmones“.
Ukrainos vadovas sakė, kad paprašė Rusijos prezidento daryti spaudimą separatistams Ukrainos rytuose, bei pridūrė, kad pokalbis su V. Putinu buvo ilgas.
Šis abiejų šalių prezidentų pokalbis telefonu yra tik antrasis V. Zelenskiui einant Ukrainos prezidento pareigas.
Ukrainos ir Rusijos prezidentų pokalbis telefonu vyko trečiadienį ryte. Kaip pranešama, antradienį V. Zelenskis taip pat paragino Normandijos ketverto šalių lyderius – Rusijos prezidentą V. Putiną, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną – kaip galima greičiau surengti susitikimą aptarti keturių ukrainiečių karių žūtį.
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas žuvo apie 13 000 žmonių.
Vis dėlto Rusija neigia remianti separatistus Rytų Ukrainoje.
Rytų Ukrainos separatistai paleido keturis nelaisvėje laikytus Ukrainos piliečius ir apibūdino tai „geros valios gestu“.
Vietos žiniasklaida skelbė, kad vyrai, kurių amžius svyruoja nuo 30 iki 54 metų, penktadienio popietę atvyko į Ukrainos sostinę Kijevą.
Kaip pranešama, kalinių perdavimą suorganizavo Rusijai palankus Ukrainos politikas Viktoras Medvedčiukas. Jis ir jo partija „Opozicijos platforma“ yra viešai remiami Kremliaus.
Ukrainos gyventojai po mažiau nei trijų savaičių balsuos išankstiniuose parlamento rinkimuose. Apklausose V. Medvedčiuko partijai prognozuojama antra vieta.
Tam tikras Donecko ir Luhansko sričių (Rytų Ukraina) dalis nuo 2014 metų kontroliuoja Maskvos remiami separatistai. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas tarp separatistų ir Ukrainos saugumo pajėgų žuvo 13 000 žmonių.
Rusijoje, okupuotame Kryme ir vyriausybės nekontroliuojamose srityse Donbase nelaisvėje laikoma šimtai ukrainiečių politinių ir karo kalinių. Ukrainos kalėjimuose taip pat laikoma keli šimtai separatistų.
Ukrainos prezidentas šeštadienį vyks į karo su Rusijos remiamais separatistais nusiaubtoje Donecko srityje esantį Mariupolį.
„Šeštadienį, birželio 15 d., Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su darbo vizitu lankysis Donecko srityje“, – skelbia V. Zelenskio spaudos tarnyba.
Kaip teigiama šalies Prezidentūros pranešime, naujasis Ukrainos lyderis vyks į Mariupolio uostamiestį.
Tai bus jau antrasis V. Zelenskio darbo vizitas į karo nusiaubtą Donbaso regioną. Pirmąjį prezidentas surengė prieš kelias savaites, kuomet apžiūrėjo Ukrainos kariuomenės pozicijas Luhansko srityje.
ELTA primena, kad V. Zelenskis, kuris Ukrainos prezidentu inauguruotas gegužės 20 d., inauguracinėje kalboje sakė, kad svarbiausia jo prezidentavimo užduotis bus pasiekti taiką Donbase. Prezidentas sakė, kad šiam tikslui pasiekti yra pasiruošęs „dėti visas įmanomas pastangas“.
Kruvinas konfliktas tarp vyriausybinių pajėgų karių ir prorusiškų separatistų Donecko ir Luhansko teritorijose, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo 2014 metų pareikalavo daugiau kaip 13 000 žmonių gyvybių.
Prancūzijos teisėsauga panaikino dar kelis „draugystės memorandumus“, kuriuos Prancūzijos miestai bei regionai prieš keletą metų buvo pasirašę su Kalnų Karabachą okupavusiomis valdžios struktūromis.
Štai birželio 12-ąją dieną Administracinis Grenoblio miesto teismas neteisėtais paskelbė „draugystės memorandumus“, sudarytus tarp Kalnų Karabacho valdžios ir tokių Prancūzijos miestų bei regionų kaip Valans, Burle – Valans ir Bur de Pek.
Slaptai.lt primena, kad gegužės 29 dieną Serži Pontuazos administracinis teismas jau anuliavo prancūziško miesto Arnuvilio „draugystės chartiją“, pasirašytą su šiuo metu dalį Hodžavendo regiono okupavusiomis bei administruojančiomis armėnų valdžios struktūromis.
Prancūzijos teismai nurodė, kad valdiškos Prancūzijos struktūros neturi teisės pasirašyti jokių „draugystės memorandumų“ ar „bendradarbiavimo chartijų“ su dabar Kalnų Karabachą valdančiomis armėnų struktūromis, nes tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir Prancūziją, taip pat ir Lietuvą bei visas kitas NATO bei Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Jei Pracūzijos miestų merai nori draugauti su Kalnų Karabachu, memorandumus jie privalo sudaryti su valstybinėmis Azerbaidžano struktūromis. Toks Prancūzijos teismų verdiktas
Apie tai, kad Prancūzijos teisėsauga anuliuoja visus armėnų separatistų atstovų sudarytus bičiulystės aktus su Prancūzijos miestais, praneša ir agentūra APA, ir Prancūzijoje leidžiamas internetinis leidinys Armenews.
Dar prieš savo inauguraciją dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, jog pagrindinis jo tikslas – nutraukti karą Donbase ir susigrąžinti prarastas teritorijas.
Po 2014 m. Krymo okupacijos Donbaso prorusiškieji separatistai, remiami Rusijos taip vadinamų karių savanorių, Donbasą sudarančiose srityse įkūrė taip niekieno ir nepripažintas Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas.
Net Rusija ligi šiol nesiryžo to padaryti, nors iškart po V.Zelenskio išrinkimo Kremliaus šeimininkas V.Putinas pasirašė įstatymą, kuriuo remiantis leista dalyti Rusijos Federacijos piliečių pasus visiems norintiems Donbaso gyventojams skubos tvarka. Toks buvo naujojo Ukrainos prezidento „pasveikinimas“.
Tačiau skubos darbą, kaip sakoma, velnias neša. O turint galvoje Rusijos biurokratijos „nacionalinius ypatumus“ jau imta rypauti, jog per vieną dieną šiose taip vadinamose liaudies respublikose sugebama priimti vos du šimtus paraiškų rusiškajam pasui gauti.
Ir tai pripažįsta patys Kremliaus propagandistai. Antai vienas jų, garsusis demagogijos meistras Vladimiras Solovjovas vakar savo laidoje, kreipdamasis į Rusijos migracijos tarnybų valdininkus prokuroro tonu pradėjo isteriškai rėkti: nedelsiant pradėkite vykdyti Putino įstatymą, nediskredituokite Rusijos, žmonės vargsta eilėse, juos kasdien žudo ukrainiečiai nacistai ir banderovcai, jeigu nesugebate, išeikite arba pasodinsime…
Atsargiai – tendencingasis Solovjovas
Rėžęs piktų, grasinančių žodžių tiradą valdininkų adresu, vis dėlto neatsargiai išsidavė, jog jam rašo labai daug minėtų respublikų gyventojų ir skundžiasi, jog matuška Rusija jiems moka vos 3 tūkst rublių (72.0834 rub. =1 EUR) pensijas, o jie dar ir priversti iki apalpimo stovėti eilėse norėdami gauti taip išsvajotus rusiškus pasus…
Rusijos melas – jokia naujiena. Tačiau šįkart Kremlius jaučiasi įvarytas į kampą. Jis nežino, kaip reaguoti į V. Zelenskio naujai suformuotą komandą (dauguma joje jauni žmonės), įsaką dėl Aukščiausiosios Rados paleidimo, dėl serialo „Tautos tarnas“ jo vardu pavadintos partijos libertalizmo filosofinės krypties postulatais suformuotos programos.
Tačiau reitingai nūnai rodo, kad šią partiją jau dabar remia per 40 proc. žmonių.
Pasimetimas akivaizdus. Kremliaus dvaro tarnai net nežino kaip elgtis, nes matyt ir aiškių instrukcijų iš jo nėra.
Tačiau viena jau dabar aišku – Kremliaus klika Ukrainos nepaliks ramybėje, o dar labiau kurstys nesantaiką tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų, tarp Prezidento institucijos ir jau nueinančios aštuntojo šaukimo Rados. Be jokios abejonės, jie aktyviai kišis ir į liepos 21-ąją vyksiančius naujojo parlamento rinkimus.
O štai garsus kino režisierius, „Mosfilmo“ direktorius Šachnazarovas viešai per vieną propagandinį Maskvos kanalą net pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis kelias, kad Ukraina galutinai nesubyrėtų – karinis perversmas. Ir čia, pasak ištikimo Kremliau tarno, Kijevui galėtų padėti „patyrę“ Donbaso (…) kariai.
Ir kiti taip vadinamieji Rusijos ekspertai unisonu reikalauja, kad dabartinė Ukrainos valdžia tiesiog „pasodintų“ daugybę jiems neįtikusių jau paleistos Rados politikų, jau nekalbant apie buvusį prezidentą Petro Porošenką. Atviru tekstu kalbama, kad reikia naujo Maidano, bet, suprantama, ne tokio, koks buvo 2014-aisiais, o rusiškojo kolobaracionistinio, kad atitiktų Maskvos norus ir si
Ukrainietė mergina
O jie civilizuotam pasauliui jau seniai aiškūs – tai galutinai sužlugdyti Ukrainą kaip valstybę. Tik ar vakarai padės jai sustabdyti ordų puolimą, ar pats V.Zelenskis nesuklups ties pirmuoju posūkiu, – neaišku.
Bent kol kas Rusija nori parklupdyti Ukrainą ekonomiškai. Jau numatytos sankcijos rusiškosios naftos importui į Ukrainą. Krymo tiltas, kuris anot V. Putino, buvo nutiestas, kad „mus visus dar labiau suartintų“, t. y. rusus ir ukrainiečius (kokia atviro cinizmo viršūnė), buvo pastatytas turint strateginį tikslą – smaugti Ukrainos ekonomiką pakenkiant jos komercinei laivybai Azovo jūroje.
Aukščiausią įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos buvo kilusi pernai lapkritį, kai Rusija apšaudė ir sulaikė tris Ukrainos laivyno laivus ir jų įgulas šiems mėginant perplaukti sąsiaurį ir patekti į Azovo jūrą.
Ligi šiol įgulos nariai yra Rusijos įkalinti, o į naujojo Ukrainos prezidento raginimus apsikeisti belaisviais (visus į visus) Maskva niekaip nereaguoja.
Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.
Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius.
Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus…
Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.
Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais
1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.
1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.
1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.
1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.
1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.
1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.
1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.
1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.
1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.
1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.
1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.
Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.
1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.
1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.
1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.
1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.
1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.
1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.
1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.
1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.
1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.
1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.
Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.
1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.
1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.
1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.
Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.
1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.
Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.
1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.
1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.
1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.
1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.
Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.
Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.
Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.
1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.
1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.
Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.
Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.
1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.
Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.
Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.
Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.
Garbės nedaranti veikla
Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.
1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.
Žymiausi teroristai
Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.
Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.
Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.
Armėnų teroristas Monte Melkonianas
Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.
Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.
Teroristinių organizacijų gausa
Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai:
Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.
Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.
„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.
Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“
Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu
Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:
„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.
Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.
„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.
„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.
Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.
1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.
1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.
Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV
„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..
„Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.
„Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.
„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.
„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.
„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.
„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.
„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.
Tarptautinės moters dienos proga Rytų Ukrainoje paskelbtų „pavasario paliaubų“ nesilaikoma. Separatistai Luhansko srityje prie Krymsko gyvenvietės apšaudė vyriausybinius dalinius, penktadienį pranešė Gynybos ministerija. Be to, išvakarėse buvo sužeisti penki kariai. Separatistai Donecke savo ruožtu apkaltino kariuomenę jau „po kelių minučių“ sulaužius paliaubas.
Nuo 2014 metų Donbase vyriausybiniai daliniai kovoja su Rusijos remiamais separatistais. 2015 tarpininkaujant Vokietijai ir Prancūzijai sutartas taikos planas iki šiol neįgyvendintas.
JT vertinimu, konfliktas pareikalavo 13 000 žmonių gyvybių. Nuo metų pradžios vien tik vyriausybinių pajėgų pusėje žuvo 12 karių ir trys dešimtys buvo sužeisti.
Švenčių ir mokslo metų proga konflikto regione vis skelbiamos paliaubos. Ir anksčiau jos žlugdavo jau po kelių valandų.
Likus dviem mėnesiams iki prezidento rinkimų, Ukrainos parlamentas uždraudė Rusijos piliečiams stebėti rinkimus. Už tai ketvirtadienį balsavo parlamentarų dauguma. Atitinkamu įstatymu norima užkirsti kelią Rusijos kišimuisi į rinkimus, Kijeve argumentavo iniciatyvos šalininkai.
Prieš tai vyriausybės atstovai kategoriškai pasisakė prieš tai, kad rusai būtų akredituoti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojų misijai. Ši nuostata galioja visiems rinkimams Ukrainoje.
Pirmasis prezidento rinkimų ratas vyks kovo 31-ąją. Iki šiol oficialiai užregistruoti 38 kandidatai, tarp jų – dabartinis šalies vadovas Petro Porošenka. Apklausos rodo, kad jis gali nepatekti į antrąjį ratą. Spalio gale, be to, Ukrainoje turėtų būti rengiami parlamento rinkimai.
Po Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir Maskvos paramos separatistams šalies rytuose Kijevas kalba apie karą su kaimyne. Nuo konflikto pradžios Kijevas sugriežtino įvažiavimo taisykles Rusijos valstybės piliečiams, ypač – kariauti tinkamo amžiaus vyrams.
Ukrainos
žvalgyba praneša, kad 2018-ųjų gruodžio 31 dieną Rusijos kariuomenės remiami
separatistai 4 sykius apšaudė ukrainiečių kariuomenės pozicijas Donbaso
regione. Tris kartus iš minėtų keturių kartų tetoristai prieš ukrainiečių
pajėgas naudojo Minsko derybų grupės uždraustą ginkluotę – stambiuosius ginklus.
Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.
Į karines prorusiškų separatistų provokacijas Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsakė taip, kaip priklauso vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis: neperžengdamos būtinosios ginties ribų. Ukrainiečių kariai elgėsi taip, kad būtų apsaugota ne tik teritorija, bet ir išvengta kareivių žūčių bei sužeidimų.
Nepaisant profesionalių
Ukrainos kariuomenės veiksmų, ukrainiečiams nepavyko išvengti aukų – du jų kariškiai
buvo sužeisti.
Tuo tarpu
Armėnijos – Azerbaidžano konflikto zonoje buvo dar mažiau ramybės. Jei
prorusiški separatistai ukrainiečių pozicijas gruodžio 31-ąją apšaudė keturis
kartus, tai rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai į Azerbaidžano
kariuomenės pozicijas tądien šaudė net 30 kartų. Beje, Azerbaidžano kariškiai
buvo apšaudomi tiek iš Armėnijos pusės, tiek iš armėnų pajėgų okupuoto Kalnų
Karabacho.
Apie sužeistuosius ar žuvusius azerbaidžaniečių karius nepranešama. Oficialusis Baku tvirtina, kad apšaudyti kai kurie Gazacho, Tertero rajonai, o taip pat – Noemberiansko ir Indževansko rajonai.
Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.
Gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Bendroji ES politika užsienio ir saugumo klausimais“. Rezoliucija priimta balsų dauguma. Ją parėmė 401 europarlamentaras („prieš“ – 173 nariai).
Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.
Kuo ši rezoliucija svarbi? Svarbi ne vien dėl to, kad joje vertinami 2018-aisiais atlikti darbai bei brėžiamos ateities gairės. Ji kur kas aiškiau ir konkrečiau apibrėžia nuostatas, kaip Europos Sąjunga nuo šiol konstruos santykius su Rytų partnerystės programos šalimis. Nuo šiol EP pabrėžia, kad Rytų partnerystės programa bus įgyvendinama griežtai gerbiant visų šioje programoje dalyvaujančių valstybių teritorinį vientisumą. Taigi nuo šiol ne tik Moldova, Gruzija ir Ukraina galės džiaugtis, jog Europa besąlygiškai gerbia jų teritorinį vientisumą, bet ir Azerbaidžanas, dėl kurio teisių į Kalnų Karabachą anksčiau būta nesusipratimų.
Nuostata, jog EP gerbia visų Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių sienas, minėta ir 2017-aisiais paskelbtose rezoliucijose. Bet dabar pagarba teritoriniam vientisumui ir sienų neliečiamumui konkrečiai, aiškiai ir griežtai akcentuojama. Tai byloja, jog rezoliucija palanki būtent Azerbaidžanui, siekiančiam susigrąžinti armėnų separatistų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą, ir nepalanki Armėnijai, kuri įvairiausiais būdais siekia paslėpti Kalnų Karabacho okupacijos faktą.
Be kita ko, EP ir Azerbaidžanas šiemet pasirašė dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą aiškiai, nedviprasmiškai pažymėta, jog santykiai tarp Briuselio ir Baku bus tvarkomi gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Jei apie sienų neliečiamumą 2017-aisiais užsiminta naudojant tik „bendrąsias frazes“, tai 2018-aisiais metais jau pabrėžta, kad, kalbant apie pagarbą šalių teritoriniam vientisumui, turimas omenyje ir Azerbaidžanas – ne tik Gruzija, Moldova ir Ukraina. Taigi EP, kad ir kaip bandytų išsisukti oficialusis Jerevanas, labai aiškiai Armėniją įvardino esant agresore. „Parterystės prioritetai“ neabejotinai paneigia Jerevano išsigalvojimus, neva teritorinio neliečiamumo taisykles ES taiko tik Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai, o Azerbaidžaną – ignoruoja.
Taip, priimant šias rezoliucijas Armėnija įvairiausiais būdais bandė įtraukti nuostatą dėl tautų apsisprendimo teisės (suprask, Kalnų Karabache gyvenantys armėnai turi teisę gyventi atskirai nuo Azerbaidžano). Tačiau šis punktas EP balsų dauguma buvo atmestas (net 522 balsai – už atmetimą, tik 88 balsai – už priėmimą).
Taigi antiazerbaidžanietiška isterija, kurstyta armėnų lobistų, – akivaizdžiai žlunga. Armėnų separatistų rėmėjai (pavyzdžiui, Kasparas Karapetianas) bejėgiškai skėsčioja rankomis: jei dar 2015-aisiais metais EP kalbėjo tik apie nuo Rusijos agresijos nukentėjusių tokių valstybių kaip Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos terotorinį vientisumą, tai dabar visur minimas ir nuo armėnų agresijos nukentėjęs Azerbaidžanas. Jiems neparanku, kad Europa atsisako dvigubų standartų vertinant Armėniją ir Azerbaidžaną.
Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas
Kad armėnų lobistai Europoje pralaimi, – pripažįsta net ir armėniška spauda. Oficialiai Europoje veikianti lobistinė organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko kaip ir kitos dvi oficialiai užregistruotos lobistinės organizacijos (kiek jų dirba neoficialiai – tiksliai nežinoma). Šios organizacijos dabar teisinasi, neva joms trūksta lėšų, štai dėl ko joms nepavyko išvystyti rimtos kampanijos, ir kaltina Azerbaidžaną, neva jis nupirko visą Europą, nors Azerbaidžanas neišleido nė cento savo lobistinėms organizacijoms (oficialusis Baku laikosi politikos, kad tiesa išaiškėja ir be finansinių paskatų).
Beje, siekdami savų tikslų armėnų lobistai pamėgino prastumti rezoliuciją, kurioje kalbama apie žmogaus teisių padėtį 2018-aisiais metais. Joje nepalankiai minimas Azerbaidžanas. Tačiau ši gudrybė nedavė rezultatų – Europos Parlamentas nepriėmė šio pukto.
Įsidėmėtina, kad vienas iš pagrindinių rezoliucijos apie žmogaus teisių padėtį stūmėjų – europarlamentaras iš Lietuvos ponas Petras Auštrevičius. Kodėl jis bandė įpiršti šią rezoliuciją, nesunku suprasti. Azerbaidžanietiška spauda jį laiko „vienu iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių europarlamentarų“.
Azerbaidžanietiškas leidinys Haqqin.az taip pat primena, kad būtent pas P.Auštrevičių patarėjumi dirba Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, pagarsėjęs antiazerbaidžanietiškais pasisakymais vertinant Kalnų Karabacho konfliktą.
Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.
Taigi įtampos, kuri tarp Europos ir Azerbaidžano tvyrojo 2012-2015-aisiais metais, nebeliko. Strasbūras ir Briuselis liovėsi vadovautis dvigubais standartais, esą Armėnijai – viskas leidžiama ir ateidžiama, o apie Azerbaidžaną negalima tarti nė vieno palankaus žodžio. Galų gale Briuselis aiškiai pareiškė: „Konfliktas dėl Kalnų Karabacho gali būti išspręstas tik vienu būdu – gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą“.
Apie europarlamentarę Eleni Teocharus (Eleni Theocharous) nieko nežinotume, jei ne trys skandalai, į kuriuos ši politikė įsipainiojo.
Pirma, ji kaip stebėtoja dalyvavo vadinamuosiuose Rusijos prezidento rinkimuose Kryme, tokiu savo elgesiu tarsi pripažindama, jog ginčija Ukrainos teisę į Krymą – palaiko Rusijos karinę pusiasalio aneksiją.
Antra, Azerbaidžane jai iškelta baudžiamoji byla. Azerbaidžane ji tapo persona non grata po to, kai nelegaliai nuvyko į Kalnų Karabachą (be oficialaus Azerbaidžano leidimo). Armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ji aplankė Vakaruose veikiančios armėnų diasporos prašymu.
Bet tai – ne paskutinis jos išsišokimas. Dabar nepageidaujamu asmeniu ji tapo ir Albanijoje, šalyje, kuri siekia narystės Europos Sąjungoje (Albanija – rimta kandidatė tapti ES nare). Ši politikė supykdė Albanijos vadovybę pareiškusi į ekstremistinius panašių pareiškimų apie šios šalies Konstituciją. Be kita ko, kiti jos pareiškimai priminė Albanijai reiškiamas teritorines pretenzijas dėl pietų Albanijos. Albanijos valdžiai pasirodė, kad ponia Eleni Teocharus kelia šalies saugumui grėsmę, todėl įtraukė ją į „juoduosius sąrašus“. Nuo šiol ji negalės patekti ne tik į Pietų Kaukaze esantį Azerbaidžaną (jos nepageidauja ir Ukraina), bet ir į Europos centre esančią Albaniją.
Armėnų lobistas Kasparas Karampetianas
Tai, kad E.Teocharus tapo nepageidaujama ir Azerbaidžane, ir Albanijoje, – smūgis Vakaruose veikiantiems Armėnijos lobistams. Minint su nuo Kipro išrinktos politikės pavardę dažniausiai prisimenamas ir briliantais prekiaujantis armėnų verslininkas Kasparas Karampetianas. K.Karampetianas prisimenamas ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Tarp E.Teocharus ir K.Karampetiano greičiausiai esama ryšio. Mat briliantų verslu užsiimantis Kasparas kilęs iš Graikijos. Kaip praneša kai kurie Azerbaidžano leidiniai, sakykim, haqqin.az, būtent K.Karampetianas organizavo jos neteisėtą, prieš Azerbaidžano teritorinį vientisumą nukreiptą kelionę į Kalnų karabachą.
Svarbu įsidėmėti ir tai, kad Vokietijos teisėsauga, šiuo metu atliekanti plačią operaciją prieš šalyje veikiančias armėnų nusikalstamas grupuotes, pastarosiomis dienomis apklausė kaip liudytoją ir Bundestago deputatą, forumo Vokietija – Armėnija įkūrėją Albertą Veilerį. Prieš Vokietijoje veikiančią armėnų mafiją nukreiptoje baudžiamojje byloje – ir daugiau žinomų politikų pavardžių. Joje minima net Vokietijoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pavardė.
Vokietijos politikas Albertas Vaileris
Kai kurie Vokietijos leidiniai jau svarsto, ar tik Vakaruose veikiantys armėnų lobistai neturi slaptų ryšių su Vokietijos, Ispanijos, JAV teisėsaugos intensyviai persekiojamais armėnų mafijos atstovais. Vokietijos analitikai įtaria, kar Armėnijos lobistai ir armėnų mafija gali bendradarbiauti bent jau kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, siekiant armėnų rankose išlaikyti iš Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą.
Dar viena įdomi detalė: Vokietijos teisėsaugos apklaustas Bundestago narys A.Veileris (Vaileris) taip pat įtrauktas į Azerbaidžane nepageidaujamų asmenų sąrašus. Įtrauktas už tai, kad neinformavęs oficialiojo Baku lankėsi armėnų okupuotame Kalnų Karabache. Azerbaidžanas jo neįsileido net tąsyk, kai politikas turėjo atskristi į Baku ne kaip turistas, ne kaip privatus svečias, o kaip oficialios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel delegacijos narys. Nepaisant to, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel norėjo skristi į Azerbaidžaną turėdama ir šį politiką kaip patarėją, Baku nenusileido savo principams ir A.Veileriui neišdavė vizos. A.Merkel į Baku buvo priversta skristi be A.Veilerio.
Žodžiu, E.Teocharus veikla leidžia spėti, jog Vakaruose veikiančios armėnų nusikalstamos grupuotės, dažnusyk vadinamos tiesiog mafija, gali turėti ryšių su kai kuriais Europos Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariais. Ypač įtartini tie, kurie dalyvauja akivaizdžiai prieš Azerbaidžaną nukreiptoje veikloje – važinėja į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo, tuo pačiu leisdami suprasti, kad tokiais konkrečiais veiksmais ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus (tiek NATO, tiek Europos Sąjunga oficialiai pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – ne armėniška teritorija, tai – Azerbaidžano žemės).
Informacijos šaltinis – http://sprotyv.info/ru/news/kiev/eleni-teoharus-edinstvennyy-deputat-evroparlamenta-uchastvovavshiy-v-shou-vybory
