Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis trečiadienį sakė, kad telefonu kalbėjosi su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu apie separatistinį konfliktą Ukrainos rytuose po to, kai per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai.
 
Antradienį karo draskomoje Rytų Ukrainoje per ataką panaudojant granatą žuvo keturi ukrainiečių kariai, ir tai didžiausias vienos dienos aukų skaičius nuo liepos 21 dienos, kai įsigaliojo paliaubos.
 
„Paskambinau jam skubiai ir pasakiau, kad tai nepriartina mūsų prie taikos“, – per trumpą spaudos konferenciją po skubaus susitikimo su saugumo pajėgomis sakė V. Zelenskis ir pridūrė, kad paragino V. Putiną paprašyti Maskvos remiamų separatistų „liautis žudyti mūsų žmones“.
 
Ukrainos vadovas sakė, kad paprašė Rusijos prezidento daryti spaudimą separatistams Ukrainos rytuose, bei pridūrė, kad pokalbis su V. Putinu buvo ilgas.
 
Šis abiejų šalių prezidentų pokalbis telefonu yra tik antrasis V. Zelenskiui einant Ukrainos prezidento pareigas.
 
Ukrainos ir Rusijos prezidentų pokalbis telefonu vyko trečiadienį ryte. Kaip pranešama, antradienį V. Zelenskis taip pat paragino Normandijos ketverto šalių lyderius – Rusijos prezidentą V. Putiną, Vokietijos kanclerę Angelą Merkel ir Prancūzijos prezidentą Emmanuelį Macroną – kaip galima greičiau surengti susitikimą aptarti keturių ukrainiečių karių žūtį.
 
Ukrainos pajėgos ir prorusiški separatistai, kurie įkūrė dvi „liaudies respublikas“ rytiniuose Donecko ir Luhansko regionuose, kovoja nuo 2014 metų balandžio. Kovos prasidėjo po Rusijos įvykdytos Ukrainos Krymo pusiasalio aneksijos.
 
Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas žuvo apie 13 000 žmonių.
Vis dėlto Rusija neigia remianti separatistus Rytų Ukrainoje.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.07; 03:00

Rytų Ukrainos separatistai paleido keturis nelaisvėje laikytus Ukrainos piliečius ir apibūdino tai „geros valios gestu“.
 
Vietos žiniasklaida skelbė, kad vyrai, kurių amžius svyruoja nuo 30 iki 54 metų, penktadienio popietę atvyko į Ukrainos sostinę Kijevą.
 
Kaip pranešama, kalinių perdavimą suorganizavo Rusijai palankus Ukrainos politikas Viktoras Medvedčiukas. Jis ir jo partija „Opozicijos platforma“ yra viešai remiami Kremliaus.
 
Ukrainos gyventojai po mažiau nei trijų savaičių balsuos išankstiniuose parlamento rinkimuose. Apklausose V. Medvedčiuko partijai prognozuojama antra vieta.
 
Tam tikras Donecko ir Luhansko sričių (Rytų Ukraina) dalis nuo 2014 metų kontroliuoja Maskvos remiami separatistai. Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, per kovas tarp separatistų ir Ukrainos saugumo pajėgų žuvo 13 000 žmonių.
 
Rusijoje, okupuotame Kryme ir vyriausybės nekontroliuojamose srityse Donbase nelaisvėje laikoma šimtai ukrainiečių politinių ir karo kalinių. Ukrainos kalėjimuose taip pat laikoma keli šimtai separatistų.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.29; 03:00

Ukrainos prezidentas šeštadienį vyks į karo su Rusijos remiamais separatistais nusiaubtoje Donecko srityje esantį Mariupolį.
 
„Šeštadienį, birželio 15 d., Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis su darbo vizitu lankysis Donecko srityje“, – skelbia V. Zelenskio spaudos tarnyba.
 
Kaip teigiama šalies Prezidentūros pranešime, naujasis Ukrainos lyderis vyks į Mariupolio uostamiestį.
 
Tai bus jau antrasis V. Zelenskio darbo vizitas į karo nusiaubtą Donbaso regioną. Pirmąjį prezidentas surengė prieš kelias savaites, kuomet apžiūrėjo Ukrainos kariuomenės pozicijas Luhansko srityje.
 
ELTA primena, kad V. Zelenskis, kuris Ukrainos prezidentu inauguruotas gegužės 20 d., inauguracinėje kalboje sakė, kad svarbiausia jo prezidentavimo užduotis bus pasiekti taiką Donbase. Prezidentas sakė, kad šiam tikslui pasiekti yra pasiruošęs „dėti visas įmanomas pastangas“.
 
Kruvinas konfliktas tarp vyriausybinių pajėgų karių ir prorusiškų separatistų Donecko ir Luhansko teritorijose, Jungtinių Tautų (JT) duomenimis, nuo 2014 metų pareikalavo daugiau kaip 13 000 žmonių gyvybių.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.15; 02:00

Prancūzijos teisėsauga panaikino dar kelis „draugystės memorandumus“, kuriuos Prancūzijos miestai bei regionai prieš keletą metų buvo pasirašę su Kalnų Karabachą okupavusiomis valdžios struktūromis.  

Štai birželio 12-ąją dieną Administracinis Grenoblio miesto teismas neteisėtais paskelbė „draugystės memorandumus“, sudarytus tarp Kalnų Karabacho valdžios ir tokių Prancūzijos miestų bei regionų kaip Valans, Burle – Valans ir Bur de Pek.

Slaptai.lt primena, kad gegužės 29 dieną Serži Pontuazos administracinis teismas jau anuliavo prancūziško miesto Arnuvilio „draugystės chartiją“, pasirašytą su šiuo metu dalį Hodžavendo regiono okupavusiomis bei administruojančiomis armėnų valdžios struktūromis.

Prancūzijos teismai nurodė, kad valdiškos Prancūzijos struktūros neturi teisės pasirašyti jokių „draugystės memorandumų“ ar „bendradarbiavimo chartijų“ su dabar Kalnų Karabachą valdančiomis armėnų struktūromis, nes tarptautinė bendruomenė, įskaitant ir Prancūziją, taip pat ir Lietuvą bei visas kitas NATO bei Europos Sąjungos šalis, Kalnų Karabachą traktuoja kaip azerbaidžanietišką teritoriją. Jei Pracūzijos miestų merai nori draugauti su Kalnų Karabachu, memorandumus jie privalo sudaryti su valstybinėmis Azerbaidžano struktūromis. Toks Prancūzijos teismų verdiktas

Apie tai, kad Prancūzijos teisėsauga anuliuoja visus armėnų separatistų atstovų sudarytus bičiulystės aktus su Prancūzijos miestais, praneša ir agentūra APA, ir Prancūzijoje leidžiamas internetinis leidinys Armenews.

Slaptai.lt informacija

2019.09:35

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Dar prieš savo inauguraciją dabartinis Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pareiškė, jog  pagrindinis jo tikslas – nutraukti karą Donbase ir susigrąžinti prarastas teritorijas.

Po 2014 m. Krymo okupacijos Donbaso prorusiškieji separatistai, remiami Rusijos taip vadinamų karių savanorių, Donbasą sudarančiose srityse įkūrė taip niekieno ir nepripažintas Donecko ir Luhansko Liaudies Respublikas.

Net Rusija ligi šiol nesiryžo to padaryti, nors iškart po V.Zelenskio išrinkimo Kremliaus šeimininkas V.Putinas pasirašė įstatymą, kuriuo remiantis leista dalyti Rusijos Federacijos piliečių pasus visiems norintiems Donbaso gyventojams skubos tvarka. Toks buvo naujojo Ukrainos prezidento „pasveikinimas“.

Tačiau skubos darbą, kaip sakoma, velnias neša. O turint galvoje Rusijos biurokratijos „nacionalinius ypatumus“ jau imta rypauti, jog per vieną dieną šiose taip vadinamose liaudies respublikose sugebama priimti vos du šimtus paraiškų rusiškajam pasui gauti.

Ir tai pripažįsta patys Kremliaus propagandistai. Antai vienas jų,  garsusis demagogijos meistras Vladimiras Solovjovas vakar savo laidoje, kreipdamasis į Rusijos migracijos tarnybų valdininkus prokuroro tonu pradėjo isteriškai rėkti: nedelsiant pradėkite vykdyti Putino įstatymą, nediskredituokite Rusijos, žmonės vargsta eilėse, juos kasdien žudo ukrainiečiai nacistai ir banderovcai, jeigu nesugebate, išeikite arba pasodinsime…

Atsargiai – tendencingasis Solovjovas

Rėžęs piktų, grasinančių žodžių tiradą valdininkų adresu, vis dėlto neatsargiai išsidavė, jog jam rašo labai daug minėtų respublikų gyventojų ir skundžiasi, jog matuška Rusija jiems moka vos 3 tūkst rublių (72.0834 rub. =1 EUR) pensijas, o jie dar ir priversti iki apalpimo stovėti eilėse norėdami gauti taip išsvajotus rusiškus pasus…

Rusijos melas – jokia naujiena. Tačiau šįkart Kremlius jaučiasi įvarytas į kampą. Jis nežino, kaip reaguoti į V. Zelenskio naujai suformuotą komandą (dauguma joje jauni žmonės), įsaką dėl Aukščiausiosios Rados paleidimo,  dėl serialo „Tautos tarnas“ jo vardu pavadintos partijos libertalizmo filosofinės krypties postulatais suformuotos programos.

Tačiau reitingai nūnai  rodo, kad šią partiją jau dabar remia per 40 proc. žmonių.

Pasimetimas akivaizdus. Kremliaus dvaro tarnai net nežino kaip elgtis, nes matyt ir aiškių instrukcijų iš jo nėra.

Tačiau viena jau dabar aišku – Kremliaus klika Ukrainos nepaliks ramybėje, o dar labiau kurstys nesantaiką tarp Ukrainos Rytų ir Vakarų, tarp Prezidento institucijos ir jau nueinančios aštuntojo šaukimo Rados. Be jokios abejonės, jie aktyviai kišis ir į liepos 21-ąją vyksiančius naujojo parlamento rinkimus.

O štai garsus kino režisierius, „Mosfilmo“ direktorius Šachnazarovas viešai per vieną propagandinį Maskvos kanalą net pareiškė esąs tvirtai įsitikinęs, kad vienintelis kelias, kad Ukraina galutinai nesubyrėtų – karinis perversmas. Ir čia, pasak ištikimo Kremliau tarno, Kijevui galėtų padėti „patyrę“ Donbaso (…) kariai.

Ir kiti taip vadinamieji Rusijos ekspertai unisonu reikalauja, kad dabartinė Ukrainos valdžia tiesiog „pasodintų“ daugybę jiems neįtikusių jau paleistos Rados politikų, jau nekalbant apie buvusį prezidentą Petro Porošenką. Atviru tekstu kalbama, kad reikia naujo Maidano, bet, suprantama, ne tokio, koks buvo 2014-aisiais, o rusiškojo kolobaracionistinio, kad atitiktų Maskvos norus ir si

Ukrainietė mergina

O jie civilizuotam pasauliui jau seniai aiškūs – tai galutinai sužlugdyti Ukrainą kaip valstybę. Tik ar vakarai padės jai sustabdyti ordų puolimą, ar pats V.Zelenskis nesuklups ties pirmuoju posūkiu, – neaišku.

Bent kol kas Rusija nori parklupdyti Ukrainą ekonomiškai. Jau numatytos sankcijos rusiškosios naftos importui į Ukrainą. Krymo tiltas, kuris anot V. Putino, buvo nutiestas, kad „mus visus dar labiau suartintų“, t. y. rusus ir ukrainiečius (kokia atviro cinizmo viršūnė), buvo pastatytas turint strateginį tikslą – smaugti Ukrainos ekonomiką pakenkiant jos komercinei laivybai Azovo jūroje.

Aukščiausią įtampa tarp Ukrainos ir Rusijos buvo kilusi pernai lapkritį, kai Rusija apšaudė ir sulaikė tris Ukrainos laivyno laivus ir jų įgulas šiems mėginant perplaukti sąsiaurį ir patekti į Azovo jūrą.

Ligi šiol įgulos nariai yra Rusijos įkalinti, o į naujojo Ukrainos prezidento raginimus apsikeisti belaisviais (visus į visus) Maskva niekaip nereaguoja.

2019.05.23; 15:14

Paminklinė lenta prie įėjimo į Baku metropoliteną. Ji primena, kad čia dar ne taip seniai buvo surengtas teroro aktas. Slaptai.lt nuotr.

Aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną publikaciją, pasakojančią apie Armėnijos teroristinių organizacijų bei slaptųjų tarnybų surengtus kruvinus išpuolius prieš Azerbaidžano ir Turkijos piliečius. 

Mūsų dėmesio cetre – pati naujausia istorija. Tai – 1989-1994 metai. Kodėl būtent šis laikotarpis? Nuo 1980-ųjų metų teroristinių organizacijų atakos prieš Azerbaidžano piliečius (ir ne tik Azerbaidžano gyventojus) įgauna sisteminį pobūdį. Okupavę Kalnų Karabacho zoną ir kelių greta esančių rajonų teritorijas, teroristai pražudė tūkstančius žmonių (ne vien azerbaidžaniečių). Nesibodėta sprogdinti keleivinių autobusų, diplomatus skraidinusių sraigtasparnių. Nesibodėta imti net įkaitų, kad būtų lengviau užverbuoti būsimus teroristus… 

Rengiant kruvinas atakas neliko nuošalyje, žinoma, ir Armėnijos specialiosios tarnybos. Armėnijos žvalgyba sprogdinimus ir šaudymus specializavosi rengti teritorijose, esančiose toli nuo karo apimtų zonų.

Teroro ir diversiniai aktai, surengti prieš Azerbaidžaną 1989 -1994 metais

1989 metų rugsėjo 16-oji diena. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Baku; žuvo 5 žmonės, sužeisti 25 keleiviai.

1990 metų vasario 18-oji diena. Kelyje Jevlachas–Lačynas maždaug ties 105 km. susprogdintas autobusas, važiavęs maršrutu Šuša–Baku; žuvo per dešimt žmonių.

1990 metų liepos 11-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Terteras–Kelbadžaras; žuvo 14 žmonių, sužeista 35 keleivių.

1990 metų rugpjūčio 10-oji. Susprogdintas keleivinis autobusas, važiavęs maršrutu Tbilisis–Agdamas; žuvo 20 žmonių, sužeista 30 keleivių. Nusikaltimo organizatoriai – A. Avanesianas ir M. Tatevosianas – buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

Tą pačią dieną automagistralėje Šamkiras–Giandža, netoli Nadel Chandaro rajono, susprogdintas LAZ markės autobusas, valst. numeris 43–80 AGF; 17 žmonių žuvo, 26 sužeisti.

1990 metų lapkričio 30-oji. Netoli Chankendžio oro uosto susprogdintas keleivinis autobusas; 2 žmonės žuvo, 11 sužeista.

1991 metų sausio 9-oji. Įvykdytas teroro aktas prieš automobilį, kuriuo važiavo laikraščio „Azerbaidžano jaunimas“ korespondentė Salatyn Askerova ir trys kariškiai. Visi keturi žuvo. Teroristinės grupės nariai A. Mkrtčanas, G. Petrosianas, A. Mangasarianas ir G. Arustamianas buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn.

1991 metų gegužės 30-oji. Rusijos Federacijos Dagestano Respublikoje netoli Chasavjurto stoties susprogdintas keleivinis traukinys Maskva–Baku; 11 žmonių žuvo, 22 sužeisti.

1991 metų birželio 19-oji. Autokelyje Jevlachas–Lačinas ties 106 km. susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, priklausantis karinei bazei nr. 5459; 3 žmonės žuvo, 3 buvo sunkiai sužeisti.

1991 metų liepos 31-oji. Dagestano Respublikoje netoli Temirtau stoties susprogdintame keleiviniame traukinyje Maskva–Baku; 16 žmonių žuvo, 20 sužeista.

1991 metų rugpjūčio 2-oji. Gadruto rajone, Dolanlaro kaime susprogdintas GAZ-53 markės automobilis; 4 žmonės žuvo, 8 sužeisti.

1991 metų rugpjūčio 21-oji. Gadruto rajone netoli Šadachto kaimo susprogdintas KAV 3 markės automobilis, valst. numeris 70-30 AGO; 2 žmonės žuvo, 10 sunkiai sužeisti.

1991 metų rugsėjo 8-oji. Apšaudžius autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Chodžavendas, 5 žmonės žuvo, 34 sužeisti. Įrodyta, kad tą nusikalstamą aktą atliko teroristinės grupės nariai Volodis Chačaturianas, Saras Jeremianas, Saša Čalianas, Armas Arustamianas.

Tą pačią dieną armėnų banditai apšaudė autobusą, važiavusį maršrutu Agdamas–Garadagly; 8 žmonės žuvo, 42 keleiviai sužeisti, – sužeidimai skirtingo sunkumo.

1991 metų rugsėjo 26-oji. Kelyje Jevlachas–Lačinas susprogdintas VAZ-2106 markės automobilis; 2 žmonės žuvo, 14 sužeisti.

1991 metų spalio 19-oji. Agderio rajone netoli Syrchavendo kaimo susprogdintas VAZ-469 markės automobilis; 3 žmonės žuvo, 2 sunkiai sužeisti.

1991 metų lapkričio 20-oji. Armėnų teroristams apšaudžius sraigtasparnį MI-8, Chodžavendo rajone netoli Garakendo kaimo žuvo 19 žmonių, sraigtasparnio ekipažas ir keleiviai – žymūs Azerbaidžano valstybės ir vyriausybės veikėjai, stebėtojai iš Rusijos ir Kazachstano.

1991 metų gruodžio 26. Kelio Šuša–Lačinas ruože ties 4 kilometru susprogdinta ZIL–130 markės mašina ir „Moskvič“; 5 žmonės žuvo, 4 sužeisti.

1992 metų sausio 8-oji. Per teroro aktą jūrų perkėloje Krasnovodskas–Baku žuvo 25 žmonės, 88 sužeisti.

1992 metų sausio 28-oji. Armėnų teroristai netoli Šušos miesto numušė civilinį sraigtasparnį MI-8, skridusį reisu Agdamas–Šuša; 44 žmonės žuvo, daugiausia moterų ir vaikų.

1992 metų sausį armėnų teroristinės grupuotės nužudė 80-imt Kiakidžachano kaimo gyventojų; 1992 metų vasarį Chodžavendo rajono Karadagly kaime nužudyti 77 žmonės; 1992 metų vasario 26-ąją Chodžaly mieste nužudyta 613 taikių gyventojų.

1992 metų kovo 22-oji. Gazacho rajone buvo susprogdintas UAZ-469 markės automobilis, valst. numeris 60-25 AZU; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų kovo 28-oji. Susprogdinta Kamaz-5410 markės mašina, valst. numeris 40-53 AGŠ; 3 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1992 metų balandžio 18. Kelio Gazachas–Džafarlis ruože ties 10 kilometru surengtas MAZ markės automobilio ginkluotas užpuolimas; mirtinai sužeisti 2 žmonės.

Čia palaidoti kare dėl Kalnų Karabacho žuvę azerbaidžaniečiai. Gazacho miestas. Slaptai.lt nuotr.

1992 gegužės 20-oji. Zangilano rajone netoli Garančio kaimo – UAZ-469 markės automobilio, valst. numeris 80–33 AGD, ginkluotas užpuolimas; 2 žmonės žuvo, 2 sužeisti.

1993 metų vasario 28-oji. Šiaurės Kaukaze (Rusija) netoli Gudarmeso stoties susprogdintas keleivinis traukinys Kislovodskas–Baku; žuvo 11 žmonių, 18 sužeista.

1993 metų birželio 2-oji. Susprogdinus keleivinį traukinį Baku geležinkelio stotyje, valstybei padaryta didžiulių materialinių nuostolių. Sprogdintojas – Rusijos pilietis Igoris Chatkovskis prisipažino, kad jis buvo įtrauktas į slaptą bendradarbiavimą ir pasiųstas į Azerbaidžaną šnipinėjimui ir teroristinei veiklai atlikti. Jį užverbavo Armėnijos Respublikos Vyriausiosios nacionalinio saugumo valdybos žvalgybos skyriaus viršininkas pulkininkas Džaanas Oganesianas.

Būtent iš jo Chatkovskis gavo užduotį atlikti sprogdinimus, pareikalavusius daugelio žmonių gyvybių. Tyrimo metu įrodyta, kad nusikalstama grupė 1992–1994 metais surengė keletą sprogimų keleiviniuose traukiniuose, važiavusiuose iš Rusijos į Baku.

1993 metų liepos 22-oji. Per sprogimą Tertero rajone žuvo 5 žmonės, 18 buvo sužeisti.

Tą pačią dieną per sprogimą Gazacho rajone žuvo 6 žmonės, 10 buvo sužeisti.

1993 metų rugpjūčio 30-oji. Gadruto rajone buvo susprogdintas ZIL markės automobilis, žuvo 2 žmonės. Po kelių dienų išvažiuojant iš Azerbaidžano buvo susprogdintas GAZ-66 markės keleivinis autobusas su 12 kaimo gyventojų; 4 žuvo, 8 buvo sunkiai sužeisti.

1994 metų vasario 1-oji. Baku geležinkelio stotyje keleiviniame traukinyje Kislovodskas–Baku įvykdytas teroristinis aktas; 3 žmonės žuvo, 20 sužeista.

1994 metų kovo 18-oji. Netoli Chankendžio miesto pamuštas „Herkules“ tipo lėktuvas, priklausęs Irano karinėms oro pajėgoms. Žuvo 34 žmonės – diplomatai ir jų šeimų nariai.

1994 metų kovo 19-oji. Per sprogimą Baku metro stotyje „Sausio 20“ žuvo 14 žmonių, 49 sužeisti.

Teismas įrodė, kad teroro aktas buvo parengtas Armėnijos specialiųjų tarnybų, o įvykdė lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ nariai. Išsiaiškinta, kad lezginų separatistinės organizacijos „Sadval“ aktyvistai nuo 1992 metų ne kartą pabuvojo Armėnijos teritorijoje. Tos šalies Vyriausioji nacionalinio saugumo valdyba glaudžiai bendradarbiavo formuojant, finansuojant ir apginkluojant tą organizaciją. 1992 metų balandžio–gegužės mėnesiais septyniolika Azerbaidžano lezginų tautybės piliečių Armėnijoje buvo specialiai parengti teroristiniams bei diversiniams aktams vykdyti.

Tyrimas taip pat nustatė, kad pagal instrukciją, be stoties „Sausio 20“, taip pat buvo planuojama įvykdyti diversiją Baku kino teatre „Nizami“, Respublikos rūmuose ir Baku lempų gamykloje.

Baudžiamojon atsakomybėn patraukta 30 organizacijos „Sadval“ narių, kaltinamų sprogdinimu Baku metro stotyje „Sausio 20“.

1994 metų balandžio 13-oji. Dagestano Respublikoje netoli „Dagestano žiburių“ stoties keleiviniame traukinyje Maskva–Baku sprogo paslėpta bomba, 6 žmonės žuvo, 3 buvo sužeisti.

1994 metų liepos 3-oji. Per sprogimą elektriniame traukinyje tarp Baku metro stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ žuvo 13 žmonių, 42 buvo sužeisti.

Teroro aktą įvykdė Azerbaidžano pilietis Azeras Salmanas ogly Aslanovas, kuris 1994 metų sausio 13 dieną pateko į Armėnijos ginkluotųjų pajėgų nelaisvę ir vėliau Armėnijos specialiųjų tarnybų buvo užverbuotas slaptam bendradarbiavimui.

Tyrimas nustatė, jog 1994 metų sausio 14 vienas iš armėnų separatistų ideologų rašytojas Zorijus Balajanas buvo susitikęs su karo belaisviu lezginu Azeru Aslamovu ir pareiškė, kad visos neskaitlingos tautos turi veikti išvien – naudoti terorą kovoje prieš azerbaidžaniečius. 1994 metų birželio 9-ąją Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbis, vardu Artūras, paskambinęs į A. Aslanovo butą Baku, pranešė, jog jis gyvas, o kad būtų greičiau išlaisvintas, kas nors iš artimųjų turi skubiai nuvažiuoti į Jerevaną.

1994 metų birželio 16 dieną A. Aslanovo motina Tadžibat Aslanova nuvyko į Jerevaną. Azerui Aslanovui buvo pranešta, kad jo motinos gyvybei gresia pavojus. Armėnijos specialiųjų tarnybų grasinimų spaudžiamas, jis buvo priverstas nuolatiniam bendradarbiavimui. Slapyvardis – „Omer-75“. Kad nebūtų kliūčių patekti į Azerbaidžaną, Azerui Aslanovui įteikti padirbti dokumentai, o sprogmenys buvo slepiami sausainių, šokolado ir dezodoranto dėžutėse.

Atvykęs į Azerbaidžaną maršrutu Jerevanas–Mineraliniai vandenys–Baku, A. Aslanovas 1994 metų liepos 3 įvykdė teroro aktą Baku metro traukinyje tarp stočių „Gegužės 28“ ir „Giandžlik“ ir vėl grįžo į Armėniją. Jo motina, iki tol laikyta įkaite Jerevane, buvo paleista tik po to.

Tyrimo metu nustatyta, kad teroro akto instruktoriai buvo Armėnijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai pulkininkas Karenas Bagdasarianas ir kapitonas Seiranas Sarkisianas.

Teisminiai tyrimai, atlikti procesine tvarka Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiojo Teismo instancijų, įrodė, kad minėtųjų teroro aktų organizavimą ir rengimą finansiškai bei techniškai rėmė, o dauguma atvejų ir tiesiogiai dalyvavo Armėnijos Respublikos specialiosios tarnybos bei kitos valstybinės institucijos, o taip pat Kalnų Karabacho nelegalaus režimo funkcionieriai.

Garbės nedaranti veikla

Armėnija, po SSSR žlugimo įgijusi nepriklausomybę, slapta remdama teroro politiką valstybiniu lygmeniu, pavertė šią veiklą vienu iš pagrindinių būdų saviems ekspansiniams tikslams pasiekti. Daugybė faktų byloja, kad visi tuometiniai teroro aktai prieš taikius Azerbaidžano gyventojus iš anksto buvo finansuojami Armėnijos valdžios ir įgyvendinti būtent šios šalies specialiųjų tarnybų bei užsienyje išsibarsčiusių teroristinių organizacijų atstovų.

1983 metų liepos 15 dieną Paryžiaus oro uoste Orli sprogo bomba. Šio teroro organizatorius teroristinei organizacijai ASALA (Slaptoji Armėnijos išlaisvinimo armija) priklausantys Varužanas Karapetianas

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje Armėnijos oficialieji sluoksniai pradėjo plataus masto kampaniją, kad reabilituotų „Dašnakcutiun“, ASALA (Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija), MAG, „Armėnijos išvadavimo frontas“ ir kitas savas teroristines organizacijas. Šių organizacijų nariams Armėnijoje buvo suteiktas politinis prieglobstis, sudarytos palankios gyvenimo ir veiklos sąlygos, taip pat – rimta finansinė parama.

Žymiausi teroristai 

Žymus teroristas Varodžanas Karapedianas buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos už 1983 metų liepos pradžioje Paryžiuje, Orli oro uoste įvykdytą teroro aktą, per kurį 8 žmonės žuvo ir 60 buvo sužeista. Tačiau vėliau Armėnijoje, 2001 metų balandį, valstybiniu lygmeniu buvo surengta kampanija parašams už jo išlaisvinimą rinkti. Prancūzijos teismas tą ir padarė. V. Garabedianas gavo oficialų prieglobstį Armėnijoje.

Monte Melkonianas – žymus teroristas, grupuotės „Revoliucinis judėjimas ASALA“ Vakarų Europoje vadovas, 1985 metų lapkričio 28 nuteistas 6 metams laisvės atėmimo. Išėjęs iš Prancūzijos kalėjimo į laisvę, 1990 metais išvyko į Armėniją tęsti teroristinės veiklos. Užimant Azerbaidžano Chodžavendo rajoną, Monte Melkonianas buvo armėnų teroristų būrio vadas. Jis buvo nužudytas Kalnų Karabache 1993 metais, ir Jerevane jo laidotuvėse dalyvavo oficialūs asmenys, taip pat ir Armėnijos prezidentas. Jo vardu pavadintas vienas iš Armėnijos gynybos ministerijos diversinių centrų.

Žymus teroristas Grantas Markarianas, „Dašnakcutiun“ partijos „DRO“ grupės narys, buvo vienas iš teroristinių grupuočių organizatorių Kalnų Karabache, aktyviai dalyvavo aprūpinant tas grupuotes ginklais, tiekiamais iš Armėnijos.

Armėnų teroristas Monte Melkonianas

Vazgenas Sislianas, organizavęs 1981 metais Turkijos ambasados užpuolimą Paryžiuje, 1992 metais buvo pasiųstas iš Jerevano į Chakendį. Už aktyvų dalyvavimą rengiant teroro aktus prieš azerbaidžaniečius Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas suteikė Vazgenui Sislianui „Karabacho karo didvyrio“ vardą.

Teroristai Abu Alis ir Gilbertas Minasianas – išeiviai iš Artimųjų Rytų, globojami Armėnijos specialiųjų tarnybų, irgi aktyviai dalyvavo naikinant taikius Azerbaidžano gyventojus.

Teroristinių organizacijų gausa

Teroristinių organizacijų, vykdžiusių kruvinas akcijas įvairiuose pasaulio taškuose, pavadinimai: 

Partija „Armenakan“: įsteigta 1885 metais. Ši partija, surengusi kruvinus susirėmimus ir teroro aktus Turkijos regionuose – Vane, Muše, Bitlise, Trabzone, Stambule, – bendradarbiavo su armėnais, gyvenančiais Irane ir Rusijoje.

Partija „Gnčak“: įsteigta 1887 metais Ženevoje. Pagrindinis organizacijos tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“, sujungus Turkijos Anadolu regioną ir vadinamosios „rusiškosios“ ir „iraniškosios“ Armėnijos teritorijas. Partijos oficialios programos punkte nr. 4 nurodyta: „Užsibrėžtam tikslui pasiekti reikia naudoti agitacijos, terorizmo, propagandos ir teroristinių organizacijų kūrimo metodus“.

„Dašnakcutiun“ – armėnų federacinė revoliucinė partija: įsteigta 1890 metais Tiflisyje. Pagrindinis tikslas – sukurti valstybę „Didžioji Armėnija“ teritorinėse Azerbaidžano žemėse: Kalnų Karabache ir Nachičevane, o taip pat Turkijos Anadolu srities teritorijoje.

Partijos pirmajame suvažiavime, vykusiame 1892 metais Tiflisyje, „Dašnakcutiun“ priėmė sprendimą rengti pasikėsinimus į turkus. Kaip tik po to suvažiavimo „Dašnakcutiun“ įsakė: „Visur ir bet kokiomis aplinkybėmis žudyk turką, kurdą, žudyk sulaužiusius žodį armėnus išdavikus, keršyk!“

Paminklas Michailui Avagianui, kurį Azerbaidžanas laiko teroristu

Partija „Dašnakcutiun“ sudarė visą virtinę teroristinių grupių:

„Keršytojų už armėnų genocidą“ grupė, pradėjusi veikti 1973 metais, devintajame dešimtmetyje nužudė Turkijos diplomatus Austrijoje, Danijoje ir Portugalijoje.

Slapta teroristinė grupė „DRO“ ir jos padaliniai „DRO-8“, „DRO-88“, „DRO-888“, „DRO-8888“.

„Slaptoji armėnų išvadavimo armija“ (ACOA): įsteigta 1975 metais Beirute. Štabo būstinė Damaske. ACOA turi per tūkstantį aktyvių smogikų, parengtų palestiniečių bazėse Sirijoje. Tik per pirmuosius šešerius veiklos metus ji suorganizavo išpuolius prieš devyniolika Turkijos diplomatų įvairiose pasaulio šalyse.

„Armėnijos slaptoji Armėnijos išvadavimo armija“ (ASALA): 1975 metais įsteigtos organizacijos štabo būstinė Beirute, o mokymo bei treniruočių bazės – Sirijoje. Organizacijos tikslas – sukurti „Didžiąją Armėniją“, prijungiant Rytų Turkiją, Šiaurės Iraną ir Azerbaidžano Nachičevano ir Kalnų Karabacho teritorijas.

Viena iš pagrindinių organizacijos figūrų buvo Akopas Akopianas, bendradarbiavęs su tokiomis teroristinėmis organizacijomis kaip „Abu Nidal“ ir „Juodasis rugsėjis“. A. Akopianas po to, kai prisiėmė atsakomybę už Turkijos ambasadoriaus Atėnuose nužudymą 1980 metais, interviu laikraščiui „New York Times“ 1980 metų rugpjūčio 1 dieną pareiškė: „Mūsų priešas – Turkijos režimas, NATO ir armėnai, kurie ne su mumis“.

1980 metų balandį ASALA pasirašė sutartį su PKK, pagal kurią ASALA imasi rengti ir finansuoti teroristus, o PKK pereina prie atviro teroro.

1993 metų rugpjūčio 28-ąją ASALA vėl paskelbė pareiškimą, kuriame sakoma, kad ji neleis tiesti „pantiurkiškojo vamzdyno Baku–Tbilisis–Džeichanas“.

Armėnų teroristinės organizacijos ASALA smogikas, ginkluotas automatu KALAŠNIKOV

„Geqaron“: 2001 metų vasarį įsteigta organizacija, kurios tikslas – vykdyti Pietų Kaukaze ir Vid. Azijoje teroro aktus prieš turkų kilmės politinius lyderius, diplomatus ir verslininkus..

 „Armėnijos išvadavimo judėjimas“ (AOD): įsteigtas 1991 metais Prancūzijoje.

 „Armėnų išvadavimo frontas“: 1979 metais įsteigta teroristinė organizacija, įeinanti į ASALA sudėtį. Rengia teroristus, kuriuos po to siunčia į Turkiją ir Azerbaidžaną.  

„Orli grupė“: Prancūzijoje gyvenančio armėnų jaunimo įsteigta 1981 metais. Iki 1987 metų įvairių šalių oro uostuose grupė įvykdė per 10 kruvinų teroro aktų.

„Armėnų genocido teisingumo būriai (komandos)“: įsteigti 1972 metais partijos „Dašnakcutiun“ XX suvažiavime Vienoje (Austrija). Tikslas – suvienyti armėnų kilmės Libano jaunimą į naują sukarintą padalinį, rengti kruvinus teroro aktus prieš turkus ir azerbaidžaniečius.

„Armėnų sąjunga“: įsteigta 1988 metais Maskvoje. Palaiko glaudžius ryšius su ASALA, užtikrina teroristų veiklą buvusios SSSR teritorijoje, aprūpina juos suklastotais dokumentais. Aktyviai dalyvauja užtikrinant ginklų ir samdinių tiekimą Kalnų Karabachui.

„Demokratinis frontas“: veikia JAV, Kanadoje ir Vakarų Europoje. Pagrindinis tikslas – pasiekti, kad žlugtų Turkijos valstybė.

„Apaštalas“: įsteigta 2001 metų balandžio 29-ąją Armėnų Gynybos Susivienijimo, kurį sudaro Armėnijos, Sirijos ir Libano piliečiai. Tikslas – rengti teroro aktus Turkijoje ir Azerbaidžane.

2019.04.23; 11:00

Tarptautinės moters dienos proga Rytų Ukrainoje paskelbtų „pavasario paliaubų“ nesilaikoma. Separatistai Luhansko srityje prie Krymsko gyvenvietės apšaudė vyriausybinius dalinius, penktadienį pranešė Gynybos ministerija. Be to, išvakarėse buvo sužeisti penki kariai. Separatistai Donecke savo ruožtu apkaltino kariuomenę jau „po kelių minučių“ sulaužius paliaubas.

Nuo 2014 metų Donbase vyriausybiniai daliniai kovoja su Rusijos remiamais separatistais. 2015 tarpininkaujant Vokietijai ir Prancūzijai sutartas taikos planas iki šiol neįgyvendintas.

JT vertinimu, konfliktas pareikalavo 13 000 žmonių gyvybių. Nuo metų pradžios vien tik vyriausybinių pajėgų pusėje žuvo 12 karių ir trys dešimtys buvo sužeisti.

Švenčių ir mokslo metų proga konflikto regione vis skelbiamos paliaubos. Ir anksčiau jos žlugdavo jau po kelių valandų.

Rasa Strimaitytė (ELTA)
 
2019.03.09; 03:00

Likus dviem mėnesiams iki prezidento rinkimų, Ukrainos parlamentas uždraudė Rusijos piliečiams stebėti rinkimus. Už tai ketvirtadienį balsavo parlamentarų dauguma. Atitinkamu įstatymu norima užkirsti kelią Rusijos kišimuisi į rinkimus, Kijeve argumentavo iniciatyvos šalininkai.

Prieš tai vyriausybės atstovai kategoriškai pasisakė prieš tai, kad rusai būtų akredituoti Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojų misijai. Ši nuostata galioja visiems rinkimams Ukrainoje.

Pirmasis prezidento rinkimų ratas vyks kovo 31-ąją. Iki šiol oficialiai užregistruoti 38 kandidatai, tarp jų – dabartinis šalies vadovas Petro Porošenka. Apklausos rodo, kad jis gali nepatekti į antrąjį ratą. Spalio gale, be to, Ukrainoje turėtų būti rengiami parlamento rinkimai. 

Po Rusijos įvykdytos Krymo pusiasalio aneksijos ir Maskvos paramos separatistams šalies rytuose Kijevas kalba apie karą su kaimyne. Nuo konflikto pradžios Kijevas sugriežtino įvažiavimo taisykles Rusijos valstybės piliečiams, ypač – kariauti tinkamo amžiaus vyrams.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.08; 07:00

Ukrainos žvalgyba praneša, kad 2018-ųjų gruodžio 31 dieną Rusijos kariuomenės remiami separatistai 4 sykius apšaudė ukrainiečių kariuomenės pozicijas Donbaso regione. Tris kartus iš minėtų keturių kartų tetoristai prieš ukrainiečių pajėgas naudojo Minsko derybų grupės uždraustą ginkluotę – stambiuosius ginklus. 

Ukrainos gynybos pozicijos. EPA-ELTA nuotr.

Į karines prorusiškų separatistų provokacijas Ukrainos ginkluotosios pajėgos atsakė taip, kaip priklauso vadovaujantis tarptautinėmis taisyklėmis: neperžengdamos būtinosios ginties ribų. Ukrainiečių kariai elgėsi taip, kad būtų apsaugota ne tik teritorija, bet ir išvengta kareivių žūčių bei sužeidimų.

Nepaisant profesionalių Ukrainos kariuomenės veiksmų, ukrainiečiams nepavyko išvengti aukų – du jų kariškiai buvo sužeisti.

Tuo tarpu Armėnijos – Azerbaidžano konflikto zonoje buvo dar mažiau ramybės. Jei prorusiški separatistai ukrainiečių pozicijas gruodžio 31-ąją apšaudė keturis kartus, tai rusų kariuomenės remiami armėnų separatistai į Azerbaidžano kariuomenės pozicijas tądien šaudė net 30 kartų. Beje, Azerbaidžano kariškiai buvo apšaudomi tiek iš Armėnijos pusės, tiek iš armėnų pajėgų okupuoto Kalnų Karabacho.

Apie sužeistuosius ar žuvusius azerbaidžaniečių karius nepranešama. Oficialusis Baku tvirtina, kad apšaudyti kai kurie Gazacho, Tertero rajonai, o taip pat – Noemberiansko ir Indževansko rajonai.

Žemėlapyje parodyta, kokias Azerbaidžano teritorijas yra okupavusi Armėnija. Slaptai.lt nuotr.

Informacijos šaltinis – Slaptai.lt

2018.01.01; 10:00

Gruodžio 12 dieną Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Bendroji ES politika užsienio ir saugumo klausimais“. Rezoliucija priimta balsų dauguma. Ją parėmė 401 europarlamentaras („prieš“ – 173 nariai).

Petras Auštrevičius. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Kuo ši rezoliucija svarbi? Svarbi ne vien dėl to, kad joje vertinami 2018-aisiais atlikti darbai bei brėžiamos ateities gairės. Ji kur kas aiškiau ir konkrečiau apibrėžia nuostatas, kaip Europos Sąjunga nuo šiol konstruos santykius su Rytų partnerystės programos šalimis. Nuo šiol EP pabrėžia, kad Rytų partnerystės programa bus įgyvendinama griežtai gerbiant visų šioje programoje dalyvaujančių valstybių teritorinį vientisumą. Taigi nuo šiol ne tik Moldova, Gruzija ir Ukraina galės džiaugtis, jog Europa besąlygiškai gerbia jų teritorinį vientisumą, bet ir Azerbaidžanas, dėl kurio teisių į Kalnų Karabachą anksčiau būta nesusipratimų.

Nuostata, jog EP gerbia visų Rytų partnerystės programoje dalyvaujančių šalių sienas, minėta ir 2017-aisiais paskelbtose rezoliucijose. Bet dabar pagarba teritoriniam vientisumui ir sienų neliečiamumui konkrečiai, aiškiai ir griežtai akcentuojama. Tai byloja, jog rezoliucija palanki būtent Azerbaidžanui, siekiančiam susigrąžinti armėnų separatistų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą Kalnų Karabachą, ir nepalanki Armėnijai, kuri įvairiausiais būdais siekia paslėpti Kalnų Karabacho okupacijos faktą.

Be kita ko, EP ir Azerbaidžanas šiemet pasirašė dokumentą „Partnerystės prioritetai“, kuriame pirmą kartą aiškiai, nedviprasmiškai pažymėta, jog santykiai tarp Briuselio ir Baku bus tvarkomi gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą. Jei apie sienų neliečiamumą 2017-aisiais užsiminta naudojant tik „bendrąsias frazes“, tai 2018-aisiais metais jau pabrėžta, kad, kalbant apie pagarbą šalių teritoriniam vientisumui, turimas omenyje ir Azerbaidžanas – ne tik Gruzija, Moldova ir Ukraina. Taigi EP, kad ir kaip bandytų išsisukti oficialusis Jerevanas, labai aiškiai Armėniją įvardino esant agresore. „Parterystės prioritetai“ neabejotinai paneigia Jerevano išsigalvojimus, neva teritorinio neliečiamumo taisykles ES taiko tik Gruzijai, Moldovai ir Ukrainai, o Azerbaidžaną – ignoruoja.

Taip, priimant šias rezoliucijas Armėnija įvairiausiais būdais bandė įtraukti nuostatą dėl tautų apsisprendimo teisės (suprask, Kalnų Karabache gyvenantys armėnai turi teisę gyventi atskirai nuo Azerbaidžano). Tačiau šis punktas EP balsų dauguma buvo atmestas (net 522 balsai – už atmetimą, tik 88 balsai – už priėmimą).

Taigi antiazerbaidžanietiška isterija, kurstyta armėnų lobistų, – akivaizdžiai žlunga. Armėnų separatistų rėmėjai (pavyzdžiui, Kasparas Karapetianas) bejėgiškai skėsčioja rankomis: jei dar 2015-aisiais metais EP kalbėjo tik apie nuo Rusijos agresijos nukentėjusių tokių valstybių kaip Moldovos, Gruzijos ir Ukrainos terotorinį vientisumą, tai dabar visur minimas ir nuo armėnų agresijos nukentėjęs Azerbaidžanas. Jiems neparanku, kad Europa atsisako dvigubų standartų vertinant Armėniją ir Azerbaidžaną.

Armėnų lobistas Kasparas Karapetianas

Kad armėnų lobistai Europoje pralaimi, – pripažįsta net ir armėniška spauda. Oficialiai Europoje veikianti lobistinė organizacija „Armėnijos draugai Europoje“ (EuFoA) patyrė fiasko kaip ir kitos dvi oficialiai užregistruotos lobistinės organizacijos (kiek jų dirba neoficialiai – tiksliai nežinoma). Šios organizacijos dabar teisinasi, neva joms trūksta lėšų, štai dėl ko joms nepavyko išvystyti rimtos kampanijos, ir kaltina Azerbaidžaną, neva jis nupirko visą Europą, nors Azerbaidžanas neišleido nė cento savo lobistinėms organizacijoms (oficialusis Baku laikosi politikos, kad tiesa išaiškėja ir be finansinių paskatų).

Beje, siekdami savų tikslų armėnų lobistai pamėgino prastumti rezoliuciją, kurioje kalbama apie žmogaus teisių padėtį 2018-aisiais metais. Joje nepalankiai minimas Azerbaidžanas. Tačiau ši gudrybė nedavė rezultatų – Europos Parlamentas nepriėmė šio pukto.

Įsidėmėtina, kad vienas iš pagrindinių rezoliucijos apie žmogaus teisių padėtį stūmėjų – europarlamentaras iš Lietuvos ponas Petras Auštrevičius. Kodėl jis bandė įpiršti šią rezoliuciją, nesunku suprasti. Azerbaidžanietiška spauda jį laiko „vienu iš labiausiai antiazerbaidžanietiškai nusiteikusių europarlamentarų“.

Azerbaidžanietiškas leidinys Haqqin.az taip pat primena, kad būtent pas P.Auštrevičių patarėjumi dirba Renatas Juška, buvęs Lietuvos ambasadorius Vengrijoje, pagarsėjęs antiazerbaidžanietiškais pasisakymais vertinant Kalnų Karabacho konfliktą.

Azerbaidžano nuostoliai netekus Kalnų Karabacho. Slaptai.lt nuotr.

Taigi įtampos, kuri tarp Europos ir Azerbaidžano tvyrojo 2012-2015-aisiais metais, nebeliko. Strasbūras ir Briuselis liovėsi vadovautis dvigubais standartais, esą Armėnijai – viskas leidžiama ir ateidžiama, o apie Azerbaidžaną negalima tarti nė vieno palankaus žodžio. Galų gale Briuselis aiškiai pareiškė: „Konfliktas dėl Kalnų Karabacho gali būti išspręstas tik vienu būdu – gerbiant Azerbaidžano teritorinį vientisumą“.

Slaptai.lt informacija

2018.12.14; 09:00

Europarlamentarė Eleni Teocharus (Eleni Theocharous)

Apie europarlamentarę Eleni Teocharus (Eleni Theocharous) nieko nežinotume, jei ne trys skandalai, į kuriuos ši politikė įsipainiojo.

Pirma, ji kaip stebėtoja dalyvavo vadinamuosiuose Rusijos prezidento rinkimuose Kryme, tokiu savo elgesiu tarsi pripažindama, jog ginčija Ukrainos teisę į Krymą – palaiko Rusijos karinę pusiasalio aneksiją.

Antra, Azerbaidžane jai iškelta baudžiamoji byla. Azerbaidžane ji tapo persona non grata po to, kai nelegaliai nuvyko į Kalnų Karabachą (be oficialaus Azerbaidžano leidimo). Armėnų ir rusų ginkluotųjų pajėgų okupuotą azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ji aplankė Vakaruose veikiančios armėnų diasporos prašymu.

Bet tai – ne paskutinis jos išsišokimas. Dabar nepageidaujamu asmeniu ji tapo ir Albanijoje, šalyje, kuri siekia narystės Europos Sąjungoje (Albanija – rimta kandidatė tapti ES nare). Ši politikė supykdė Albanijos vadovybę pareiškusi į ekstremistinius panašių pareiškimų apie šios šalies Konstituciją. Be kita ko, kiti jos pareiškimai priminė Albanijai reiškiamas teritorines pretenzijas dėl pietų Albanijos. Albanijos valdžiai pasirodė, kad ponia Eleni Teocharus kelia šalies saugumui grėsmę, todėl įtraukė ją į „juoduosius sąrašus“. Nuo šiol ji negalės patekti ne tik į Pietų Kaukaze esantį Azerbaidžaną (jos nepageidauja ir Ukraina), bet ir į Europos centre esančią Albaniją.

Armėnų lobistas Kasparas Karampetianas

Tai, kad E.Teocharus tapo nepageidaujama ir Azerbaidžane, ir Albanijoje, – smūgis Vakaruose veikiantiems Armėnijos lobistams. Minint su nuo Kipro išrinktos politikės pavardę dažniausiai prisimenamas ir briliantais prekiaujantis armėnų verslininkas Kasparas Karampetianas. K.Karampetianas prisimenamas ne atsitiktinai, ne šiaip sau. Tarp E.Teocharus ir K.Karampetiano greičiausiai esama ryšio. Mat briliantų verslu užsiimantis Kasparas kilęs iš Graikijos. Kaip praneša kai kurie Azerbaidžano leidiniai, sakykim, haqqin.az, būtent K.Karampetianas organizavo jos neteisėtą, prieš Azerbaidžano teritorinį vientisumą nukreiptą kelionę į Kalnų karabachą.

Svarbu įsidėmėti ir tai, kad Vokietijos teisėsauga, šiuo metu atliekanti plačią operaciją prieš šalyje veikiančias armėnų nusikalstamas grupuotes, pastarosiomis dienomis apklausė kaip liudytoją ir Bundestago deputatą, forumo Vokietija – Armėnija įkūrėją Albertą Veilerį. Prieš Vokietijoje veikiančią armėnų mafiją nukreiptoje baudžiamojje byloje – ir daugiau žinomų politikų pavardžių. Joje minima net Vokietijoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pavardė.

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Kai kurie Vokietijos leidiniai jau svarsto, ar tik Vakaruose veikiantys armėnų lobistai neturi slaptų ryšių su Vokietijos, Ispanijos, JAV teisėsaugos intensyviai persekiojamais armėnų mafijos atstovais. Vokietijos analitikai įtaria, kar Armėnijos lobistai ir armėnų mafija gali bendradarbiauti bent jau kai kuriais klausimais. Pavyzdžiui, siekiant armėnų rankose išlaikyti iš Azerbaidžano atplėštą Kalnų Karabachą.

Dar viena įdomi detalė: Vokietijos teisėsaugos apklaustas Bundestago narys A.Veileris (Vaileris) taip pat įtrauktas į Azerbaidžane nepageidaujamų asmenų sąrašus. Įtrauktas už tai, kad neinformavęs oficialiojo Baku lankėsi armėnų okupuotame Kalnų Karabache. Azerbaidžanas jo neįsileido net tąsyk, kai politikas turėjo atskristi į Baku ne kaip turistas, ne kaip privatus svečias, o kaip oficialios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel delegacijos narys. Nepaisant to, kad Vokietijos kanclerė A.Merkel norėjo skristi į Azerbaidžaną turėdama ir šį politiką kaip patarėją, Baku nenusileido savo principams ir A.Veileriui neišdavė vizos. A.Merkel į Baku buvo priversta skristi be A.Veilerio.

Žodžiu, E.Teocharus veikla leidžia spėti, jog Vakaruose veikiančios armėnų nusikalstamos grupuotės, dažnusyk vadinamos tiesiog mafija, gali turėti ryšių su kai kuriais Europos Parlamento ir Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos nariais. Ypač įtartini tie, kurie dalyvauja akivaizdžiai prieš Azerbaidžaną nukreiptoje veikloje – važinėja į Kalnų Karabachą be Azerbaidžano valdžios leidimo, tuo pačiu leisdami suprasti, kad tokiais konkrečiais veiksmais ginčija Azerbaidžano teritorinio vientisumo principus (tiek NATO, tiek Europos Sąjunga oficialiai pripažįsta, kad Kalnų Karabachas – ne armėniška teritorija, tai – Azerbaidžano žemės).

Informacijos šaltinis – http://sprotyv.info/ru/news/kiev/eleni-teoharus-edinstvennyy-deputat-evroparlamenta-uchastvovavshiy-v-shou-vybory

Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas ir žurnalistas Gintaras Visockas. 1994-ųjų rugpjūtis. Groznas. Slaptai.lt nuotr.

Niekad atidžiai neskaičiau po straipsniais pasirodančių komentarų. Tiesiog jų nevertinu, rimtai į juos nežiūriu. Tokia nuostata vadovaujuosi ne todėl, kad tarp komentarų neįmanoma rasti prasmingų, vertingų pastebėjimų arba po publikacijomis gausiai pasirodantys anoniminiai burnojimai bei saldūs pagyrimai nieko nebylotų apie rašinio aktualumą, svarbą, politines nuotaikas.

Žinoma: kai kurias tendencijas galima apčiuopti. Ir vis dėlto daug dėmesio skirti komentarams, ypač anoniminiams, – kvaila. Kaip kvaila ieškoti vertingų daiktų sąvartynuose (rasti – įmanoma, bet ar rezultatas vertas įdėtų pastangų?). Juolab nežinai, ar teksto vertinimai pasirodė kilus natūraliam susidomėjimui, ar pastabas dirbtinai inspiravo pikta ranka. Taigi niekad negali būti tikras, kas slypi po anoniminėmis kaukėmis – nuoširdus skaitytojas ar tendencingas internetinis trolis.

O jei net ir ne slaptųjų tarnybų pasamdyti komentatoriai dergia tai, kas tau svarbu, ir liauspina tai, ką tu smerki, dažnusyk stebina komentatorių primityvumas. Atkreipkite dėmesį į komentatorių laikyseną. Jie dedasi visažiniais. Jie viską išmano, supranta. Jiems nėra sudėtingų temų. Jie visur ir visada turi nuomonę. Jie net neįsivaizduoja, kaip kvailai atrodo, ypač tie, kurie nesislepia po anonimiškumo skraiste. Juk jie panašūs į laidos „Klausimėlis“ dalyvius: užuot prisipažinę, jog nė velnio neišmano, jie vis tik aiškina, įrodinėja, svarsto. Užuot patylėję ar sprukę kuo toliau nuo televizijos kamerų, jie vis tik bando atrodyti išmintingi, išsilavinę. Jei tik atsiranda galimybė, jie išdėstys argumentus, kodėl Lietuvai reikalinga ar nereikalinga atominė jėgainė, jei tik iškelsi temą, ar Vilniui praverstų požeminis metro, jie čia pat puls šaukti, jog tramvajus – geriau, jei atsiras proga analizuoti Lietuvos žurnalistų tekstus – jie žinos, kurie plunksnos broliai nupirkti, papirkti arba perpirkti.

Kadaise vieną savo straipsnį iliustravau nuotrauka, kurioje užfiksuota akimirka, kaip 1994-aisiais metais rudenį Grozne iš tuometinio Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo imu interviu, – netrukus komentatoriai jau piršo nuomonę, jog galbūt esu „čečėnų mafijos atstovas Baltijos kraštams“. Kadaise domėjausi Lietuvos teismuose nagrinėjama Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla, – tuoj pat buvau apšauktas Rusijos žvalgybos agentu. Bet ko norėti iš tokių, jei net po paskelbtos ištraukos iš istoriko Gintaro Vaičiūno knygos apie Anykščių krašto partizanus pasirodė komentaras: „banditai, o ne partizanai“.

O kaip jie puikiai nusimano JAV politinėse realijose – Barakas Obama buvo šaunuolis, o va Donaldas Trampas – kvailys, Kremliaus mulkinamas bei vedžiojamas už nosies. Nepaisant faktų, jog būtent D.Trampo vadovavimo metu sugriežtintos sankcijos Rusijai, jog būtent D.Trampui valdant oficialusis Vašingtonas pradėjo kalbėti apie būtinybę kur kas rimčiau žvelgti į gynybos reikalus, ėmė kritikuoti karinėms reikmėms per mažai pinigų skiriančią Europą…

Dabar oficialiai startuoja Lietuvos prezidento rinkimų kampanija, tad kai kurie vadinamieji etatiniai komentatoriai jau turi kategorišką nuomonę ir dėl šios aktualijos: filosofas Arvydas Juozaitis – geriausias, Ingrida Šimonytė – blogiausia. Kad gali būti ir kitaip, net visiškai kitaip – jiems nusispjauti.

Jie nesupranta, nenori suprasti, kad politika – kaip riešutas. Prieš praskeldamas jį nežinai, ką rasi viduje: sveiką banduolį ar supuvusį gniužulą. Karti gyvenimiška patirtis byloja, jog kartais pravartu reiškinius vertinti kardinaliai priešingai, nei jie atrodo iš pirmo žvilgsnio. Puikiai prisimenu, kokį įspūdį paliko į rankas patekęs azerbaidžaniečių tyrėjų pasakojimas apie tragiškus 1988-ųjų įvykius jų mieste Sumgaite. Dabar neketinu leistis į smulkmenas, juolab tai jau esu išsamiai aprašęs, tačiau negaliu neprisiminti Lietuvai oficialiai pirštos armėniškos versijos: tais metais neva sužvėrėję azerbaidžaniečiai pradėjo mušti, prievartauti ir žudyti mieste prie Kaspijos jūros gyvenusius armėnų tautybės žmones. Šioji nuostata atrodė įtikinama. Į Sumgaitą tuo metu perkelta daug iš Armėnijos išvarytų azerbaidžaniečių. Vadovaujantis sveika logika, jie galėjo pult keršyti už Armėnijoje patirtas skriaudas.

Eduardas Grigorianas, vadovavęs pogromams Sumgaito mieste

Bet kodėl Armėnijos pusė nutyli, kad prieš armėnus nukreiptiems pogromams prie Baku esančiame Sumgaito mieste vadovavo kriminalinės patirties turėjęs armėnas – Eduardas Grigorianas? Kaip tai gali būti: armėnas vadovauja … armėnų žudymams? Ir vis dėlto tai – nepaneigiama tiesa: 1959 metais gimęs Eduardas Grigorianas išties vadovavo Sumgaito pogromams – jo rankos suteptos mažų mažiausiai keliolikos asmenų (armėnų) krauju.

Štai po tokių į dienos paviršusių iškilusių „smulkmenų“ galvoje kirba dar daugiau rimtų klausimų: ar masinius pogromus 1988-aisiais metais įmanoma surengti be KGB žinios, kokios tautybės asmenys tuo metu sudarė daugumą Michailo Gorbačiovo aplinkoje, kodėl E.Grigorianas, tik truputį pasėdėjęs kalėjime, netrukus atsidūrė laisvėje, kodėl armėnų teroristinės organizacijos, sakykim, ASALA, nė sykio nesurengė prieš jį pasikėsinimo?  

Kai imi į šiuos įvykius gilintis rimtai, pradedi suprasti didžiąją politinę klastą: separatistinių nuotaikų apėmusiai Armėnijai buvo svarbu sukurti „žiaurių, nesukalbamų, barbariškų azerbaidžaniečių įvaizdį“. Antiazerbaidžanietiška propaganda separatistams buvo reikalinga tam, kad, išnaudojant naivių krikščioniškų Vakarų patiklumą, būtų prasminga įrodinėti: Kalnų Karabachą verta atimti iš Azerbaidžano ir prasminga atiduoti armėnams, nes armėnams, matot, nesaugu gyventi drauge su azerbaidžaniečiais. Deja, Vakarams nė į galvą nešovė pasiteirauti, kodėl 1988-aisiais metais Sumgaite buvo žudomi ne visi armėnai – tik tie, kurie draugiškai sugyveno su azerbaidžaniečiais ir kurie nemokėjo piniginių duoklių separatistinėms, teroristinėms armėnų organizacijoms, sakykim, Krunk. Taigi įsikalkime į galvas: žudomi tik tie, kurie nepritarė minčiai, jog reikia iš Kalnų Karabacho išvyti visus azerbaidžaniečius ir tada neva grynai armėnišką terotoriją – prijungti prie Armėnijos. 

Sumgaitas. Įvažiavimas į miestą. Slaptai.lt nuotr.

Žodžiu, 1988-aisiais Sumgaito mieste surengti žiaurumai, Sumgaito įvykiais apibūdinami, galėtų tapti tarptautiniu klastos sinonimu – sakykim, „Sumgaito klasta“ arba labai panašiai. Anksčiau ar vėliau taip, tikiu, nutiks. Sumgaito pavyzdys labai iškalbingas. Jis bus politikų naudojamas politinei klastai apibrėžti taip pat dažnai kaip ir tarptautiniai posakiai „Stokholmo sindromas“ ar „Trojos arklys“ – įkaitų nuotaikoms ir politinei išdavystei apibūdinti.   

Bet iki šio suvokimo – dar tolokai. Tikriausiai dar teks „sukramtyti“ ne vieną komentarą, kurį parašę „visažiniai“ kaltins autorių neišmanant Pietų Kaukazo istorijos.

Todėl ir svarstau – gal pats metas rengti kvailiausio komentatoriaus rinkimus? Juk kvailiausius politikų rinkimus jau turime. Kvailiausių nusikaltėlių rinkimai taip pat organizuojami. Kodėl šios „garbės“ nenusipelnė komentatoriai?

2018.11.13; 11:11

Rytų Ukrainos „respublikos“ išsirinko separatistų lyderius. EPA-ELTA nuotr.

Prorusiškų separatistų kontroliuojamose Rytų Ukrainos teritorijose sekmadienį vykusius rinkimus laimėjo pastaruoju metu joms vadovavę separatistų lyderiai, rodo pirmadienį paskelbti balsavimo rezultatai. Rinkimus ir jų rezultatus neteisėtais laiko tiek Kijevas, tiek Vakarų šalys.

Rinkimai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“, kurias nuo 2014-ųjų kontroliuoja separatistai, surengti po to, kai rugpjūtį per sprogimą žuvo Donecko separatistų vadas Aleksandras Zacharčenka.

Po A. Zacharčenkos žūties laikinai Doneckui vadovavęs 37-erių Denisas Pušilinas išrinktas nuolatiniu regiono vadovu. Suskaičiavus beveik visus rinkėjų balsus, jis buvo surinkęs 61 proc. balsų, pranešė vietos rinkimų komisija.

Luhansko separatistų lyderio pareigas ėjęs Leonidas Pasečnikas taip pat perrinktas regiono vadovu. Skelbiama, kad jis surinko 68 proc. balsų.

Donecke žuvęs Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Prie balsavimą pasmerkusių užsienio šalių lyderių ir įvairių organizacijų pareigūnų prisidėjo ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas bei Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Sekmadienį Paryžiuje vykusio Pirmojo pasaulinio karo pabaigos šimtmečio minėjimo kuluaruose susitikę su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka, jie rinkimus pavadino „nelegaliais ir neteisėtais“.

„Šitie vadinamieji rinkimai pakerta Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenumą“, – bendrame pareiškime teigė Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.11.13; 06:21

Lietuvos užsienio reikalų ministerija (URM) griežtai smerkia lapkričio 11 dieną vadinamųjų „Donecko ir Luhansko respublikų“ vykdomus neteisėtus ir prieštaraujančius tarptautinės teisės normoms „balsavimus“ dalyje Ukrainos Donecko ir Luhansko sričių teritorijos. 

„Tokie vadinamieji „rinkimai“ šiurkščiai pažeidžia Minsko susitarimus, Ukrainos įstatymus ir nesudaro sąlygų piliečiams minėtuose Ukrainos regionuose laisvai pareikšti savo politinę valią. Ypač kelia nerimą, kad šiuos „rinkimus“ lydi tolesnė Rusijos kariuomenės invazija į Ukrainos teritoriją, nesiliaujantys paliaubų pažeidimai ir situacijos Azovo jūroje eskalavimas ir militarizavimas. Tokie neteisėti veiksmai šiurkščiai pažeidžia Ukrainos teritorinį vientisumą, laužo tarptautinius susitarimus ir turės rimtų pasekmių tolesniems tarptautinės bendrijos santykiams su Rusija“, – sakoma URM pareiškime.

Jame pabrėžiama, kad Lietuva tvirtai remia Ukrainos teritorinį vientisumą ir suverenitetą.

„Dar kartą pabrėžiame, kad vienintelis teisėtas pagrindas savivaldos rinkimams Ukrainos teritorijoje rengti yra Ukrainos Konstitucija ir įstatymai. Smerkiame besitęsiančią Rusijos Federacijos karinę agresiją prieš Ukrainą, šiuo metu vykdomą situacijos Azovo jūroje eskalavimą ir militarizavimą“, – sakoma pareiškime.

Lietuva ragina Rusiją laikytis Minske prisiimtų įsipareigojimų išvesti savo karines pajėgas iš Ukrainos teritorijos, nutraukti bet kokios paramos teikimą nelegalioms ginkluotoms grupuotėms Donbase ir atkurti valstybės sienos su Ukraina kontrolę. Taip pat pabrėžiama, kad būtina tęsti sankcijas Rusijos Federacijai tol, kol bus visiškai įgyvendinti Minsko susitarimai ir atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas.

Kaip ELTA jau skelbė, sekmadienį separatistų kontroliuojamose teritorijose Ukrainos rytuose prasidėjo rinkimai: Kremliaus remiami sukilėliai, nepaisydami Vakarų perspėjimų Maskvai dėl trukdymo taikos deryboms, renka naujus lyderius. 

Vašingtonas ir Briuselis teigia, kad šie rinkimai Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ Rytų Ukrainoje dar labiau apsunkins pastangas nutraukti konfliktą, per kurį nuo 2014 m. jau žuvo daugiau nei 10 tūkst. žmonių. 

Europos Sąjungos užsienio politikos vadovė Federica Mogherini šeštadienį pareiškė, kad Sąjunga rinkimus laiko neteisėtais ir jų neketina pripažinti. 

„Šie rinkimai yra parodija. Raginame Rusiją juos sustabdyti ir atsisakyti tokių planų“, – praėjusią savaitę sakė JAV specialusis pasiuntinys Ukrainai Kurtas Volkeris, pridūręs, kad rinkimai pažeidžia per tarpininkus Vakaruose pasiektus Minsko taikos susitarimus. 

Kremlius savo ruožtu kaltinimus atmeta, teigdamas, kad balsavimas „neturi nieko bendro“ su susitarimais. 

Pasak Maskvos, rinkimus surengti būtina, nes separatistai šiuo metu neturi lyderio. Šių metų rugpjūtį Donecko mieste buvęs apsišaukėliškos Donecko „respublikos“ lyderis Aleksandras Zacharčenka žuvo per sprogimą.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-11-11

Entoni Dž. Portantino

Saulius Kizelavičius

„Armėniška korupcija persimetė į Kalifornijos valstiją…“ Tai citata iš Raulio Louri – Kontreras publikacijos, paskelbtos leidinyje „The Daily Caller“. Ką omenyje turėjo publikacijos autorius Raulis Louri – Kontreras, minėdamas sąvoką „armėniškoji korupcija“?

Pasirodo, Armėnijoje neseniai svečiavosi keturi Kalifornijos valstijos atstovai. Tai Autumas Berkas, Evanas Loy, Henris Sternas ir Entoni Dž. Portantino. Visi jie – demokratai, o ne respublikonai. Ši JAV senatorių viešnagė tikriausiai nebūtų atkreipusi didelio žiniasklaidos dėmesio, jei ne senatoriaus E.Dž. Portantino vizitas į Kalnų Karabachą.

Straipsnio autorius primena, kad E.Dž. Portantino atvykimas į Kalnų Karabachą (armėnų separatistai šią azerbaidžanietišką teritoriją okupavo 1990-ųjų pradžioje) nepatogion padėtin pakišo visą JAV užsienio politiką. Oficialusis Vašingtonas laikosi nuostatos, kad Kalnų Karabachas yra neatskiriama Azerbaidžano teritorija, kurią 1990-ųjų pradžioje užėmė Rusijos padedama Armėnija. Todėl kiekvienas vizitas į šiuo metu armėnų pajėgų okupuotą regioną be oficialaus Azerbaidžano leidimo yra neteisėtas. Taip pat akivaizdu, kad E.Dž. Portantino savo išvykos nederino su oficialiuoju Baku. Todėl automatiškai tapo nepageidaujamu asmeniu Azerbaidžane, kuris labai draugiškas JAV – tiekia amerikiečiams energetinius išteklius (dujos ir nafta) bei konkrečiais darbais remia jų kovą su terorizmu.

Kalnų Karabacho okupacijos padariniai. Slaptai.lt nuotr.

Įdomu dar ir tai, kad šį, paskutinįjį, senatoriaus išvykimą į Kalnų Karabachą finansavo Armėnų nacionalinis komitetas Amerikoje. O ankstesniąsias Kalifornijos atstovo išvykas finansiškai rėmė liūdnai pagarsėjusio Seržo Sargsiano aplinkos žmonės. Ši aplinkybė – ypač skandalinga. Nes būtent buvęs Armėnijos prezidentas S.Sargsianas yra asmeniškai dalyvavęs karinėse operacijose užimant Kalnų Karabachą bei azerbaidžanietiško Hodžaly miesto taikių gyventojų žudynėse.

Žodžiu, šis Kalifornijos senatorius iškrėtė kiaulystę ne tiek Azerbaidžanui, kiek savo šaliai – Amerikai. Juk savo išvyka jis prieštarauja oficialiai JAV politikai – nepripažinti Kalnų Karabacho atskyrimo nuo Azerbaidžano. Įsidėmėtina ir tai, kad Kalnų Karabacho nepriklausomybės šiuo metu nepripažįsta ne tik JAV, NATO ir Europos Sąjungos šalys, bet ir pati Armėnija. Tad būtų galima ironiškai paklausti E.Dž. Portantino, ar jam nepasirodė įtartina, kai oficialusis Jerevanas pakvietė atvykti jį į regioną, kurio nepriklausomybės pats nedrįsta pripažinti – būtų per daug akivaizdus melas?

Beje, publikacijos autorius, komentuodamas šią dviprasmišką situaciją, pavartojo žodžių sąvoką „naudingi idiotai“. Dėl sąvokos „naudingas idiotas“ galima ginčytis – gal ji ir nėra tiksli, gal ji – per daug pikta. Tačiau E.Dž. Portantiną pavadinti „persona non grata“ (nepageidaujamu asmeniu) – taiklu ir teisinga. Azerbaidžanas taip nedelsdamas ir padarė.

Seržas Sargsianas buvo visiškai priklausomas nuo Vladimiro Putino. Karikatūra

Žodžiu, publikacijos autorius stebisi E.Dž. Portantino noru bičiuliautis ne su Azerbaidžanu – JAV sąjungininku, o būtent su klusnia Rusijos vasale Armėnija, ilgiems dešimtmečiams įsileidusia Rusijos karines bazes.

Žurnalistas retoriškai klausia: nejaugi armėniška korupcija persimetė ir į Kaliforniją? O gal šiuo konkrečiu atveju kalta ne armėniška korupcija, kiek finasiškai stipri armėnų diaspora, gyvenanti Kalifornijoje ir, žinoma, amerikiečių politikams daranti milžinišką spaudimą?

Kai paaiškėjo Kalifornijos politiko išvyka į Kalnų karabachą be Baku leidimo, azerbaidžaniečių žurnalistai senatoriui – keliauninkui nusiuntė pluoštą klausimų. Pavyzdžiui, ar jis žino, kad Armėnija – ne JAV, o Rusijos sąjungininkė; kaip jis vertina Armėniją, pripažįstančią Rusijos atliktą Krymo okupaciją; ar jam žinomos Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliucijos, smerkiančios armėnų separatistų veiksmus Kalnų Karabache?

Tačiau E.Dž. Portantino į šiuos klausimus nieko neatsakė.

2018.09.28; 10:30

Rusijos gynybos ministerijos atstovai Nikolajus Paršinas (k) ir Igoris Konašenkovas pristato tariamus įrodymus, kad reisu MH17 skridusį orlaivį numušė Ukraina. EPA – ELTA nuotr.

Rusija teigia turinti naujų įrodymų, kad reisu MH17 skridusį lėktuvą numušė Ukraina

Rusijos gynybos ministerija pirmadienį pranešė paviešinanti naujos informacijos, esą patvirtinančios jos teiginį, kad 2014-aisiais Malaizijos oro linijų lėktuvą virš Ukrainos numušusią raketą paleido Kijevo pajėgos.

Ministerijos atstovai spaudos konferencijoje informavo pirmą kartą paviešinantys raketos BUK serijos numerį ir teigė, kad ji buvo pagaminta ir nusiųsta Ukrainai sovietiniais laikais. Į Rusiją ji esą niekuomet negrįžo.

Maskva neigia atsakomybę dėl šio lainerio numušimo ir yra pateikusi ne vieną teoriją, kuria mėgino apkaltinti Kijevą.

Iš Amsterdamo į Kvala Lumpūrą skridęs lėktuvas „Boeing 777“ 2014 metų liepos 17 dieną sudužo prie Rytų Ukrainos separatistų bastiono Donecko miesto. Per nelaimę žuvo visi 298 jo keleiviai ir įgulos nariai, dauguma jų – Nyderlandų piliečiai.

Nyderlandų tyrėjai anksčiau yra padarę išvadą, kad lėktuvas buvo numuštas iš Kursko, kur įsikūrusi Rusijos karinė brigada, paleista rusų gamybos raketa BUK.

Nyderlandai ir Australija dėl šios aviakatastrofos tiesiogiai apkaltino Rusiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.09.19; 06:00

Donecke žuvo Aleksandras Zacharčenka. EPA-ELTA nuotr.

Rusijai reikia ne mažos dalies, o visos Ukrainos

Sprogimas Donecko centre esančioje kavinėje „Separ“ nugriaudėjo apie 17 val., o praėjus pusantros valandos Rusijos naujienų tarnyba „Interfax“ pranešė iš atitinkamų Donecko „struktūrų“ sužinojusi, kad „suimta keletas žmonių, Ukrainos diversantų ir su jais susijusių asmenų, kurie įtariami pasikėsinimu į respublikos vadovą“.

Jie esą mėgino pasprukti automobiliu, tačiau aplinkinės gatvės buvo jau užtvertos… Netrukus Rusijos užsienio reikalų ministerijos oficialioji atstovė Marija Zacharova nužudymą pavadino teroristiniu aktu: užuot vykdžiusi pažadus dėl taikos „Kijevo karo partija“ nusprendė imtis kruvinų skerdynių. Dar po valandos (20.15) Kremliaus internetinėje svetainėje pasirodė Rusijos prezidento Vladimiro Putino užuojautos žuvusiojo artimiesiems ir „visiems Donbaso gyventojams“ tekstas. Tiesa, nei apie Ukrainą, nei apie Kijevą joje nerašoma, tačiau kas dar galėtų būti „tais, kurie pasirinko teroro, prievartos, gąsdinimo kelią“?

Artėjant pusiaunakčiui, prabilo neseniai „respublikos laikinuoju vadovu“ išrinktas Dmitrijus Trapeznikovas: suimtųjų parodymai patvirtino, kad tai buvo „ukrainiečių diversija“. O Rusijos valstybės dūmos narys, buvęs Federalinės saugumo tarnybos (FSB) vadovas Nikolajus Kovaliovas net konkrečiai nurodė: Ukrainos saugumo tarnyba…

Rytojaus dieną žiniasklaidai parūpo „kaipgi galėjo atsitikti, kad Ukrainos diversantai šeimininkauja respublikos sostinėje kaip savo namuose?“ 2015-ųjų rudenį likvidavo „Motorolą“, 2017-ųjų – pradžioje – „Givį“, dabar – Zacharčenką… Politinis apžvalgininkas Dmitrijus Babičius leidinyje „Svobodnaja presa“ pareiškė „absoliučiai įsitikinęs“, kad teroristinis aktas Donecke – Ukrainos diversantų darbas. Visas būrys Donbaso vadų buvo nužudyti teroristinių atakų metu. Jeigu jie užmušinėja vienas kitą, kaip niekšingai meluoja Kijevas, tai kodėl neliko gyvų? Taip nebūna – juk turėjo laimėti kuri nors grupuotė. Tačiau kuri iš Ukrainos specialiųjų tarnybų tai daro ir kaip – „kitas klausimas“. Sirijoje į Bašarą Asadą pasikėsinimą surengė, žinoma, islamistai, o kieno rankomis – kitas klausimas. „Svobodnaja presa“ tekstą pavadino „Pasikėsinime į Asadą ir Zacharčenkos nužudyme – vienas braižas“ (У покушения на Асада и убийства Захарченко — один почерк).

Tas pats leidinys supažindino su Maskvos universiteto profesoriaus, politinių mokslų daktaro, Mokslo tarybos prie Rusijos saugumo tarybos nario Andrejaus Manoilos įžvalgomis. Sprogmenį padėję diversantai žinojo, kada Zacharčenka užeis į kavinę, vadinasi, jiems kažkas apie tai pranešė. Išduoti galėjo kažkas iš savų. Tačiau Zacharčenkos ir kitų pasipriešinimo lyderių aplinkos žmonės, buvusio įsitikinimu, labai motyvuoti ginti savo respublikas (jie – idėjiniai) ir sunkiai tikėtina išdaviką buvus tarp jų, todėl klausimas, kas išdavė, lieka atviras ir atsakyti į jį gali tik tyrimas.

Šioje kavinėje žuvo prorusiškų separatistų Donecke lyderis Aleksandras Zacharčenka. EPA – ELTA nuotr.

Leidinys „Vzgliad“ suskato aiškintis, „ar Ukrainos specialiosios tarnybos pajėgios šalinti Zacharčenkos lygio asmenis“. „DLR lyderį“ akylai saugojo, todėl jį nužudyti galėjo tik labai profesionaliai veikiančios specialiosios tarnybos, o juk Ukrainos tarnybos prie tokių nepriskiriamos, tokia sudėtinga operacija – ne jų nosiai. Tuo tarpu teigiama, kad tai padarė Ukrainos specialiųjų operacijos pajėgos.

Atsakydamas į šį klausimą, buvęs Rusijos federalinės saugumo tarnybos pulkininkas Sergejus Voroncovas suabejojo, ar Zacharčenkos apsaugos tarnyba, neapgynusi nuo teroristinio akto, buvo tokia jau kvalifikuota, kaip kalbama. Be to, kariaujančioje šalyje įvykdyti tokią operaciją nėra labai sudėtingas darbas. Ir iš viso – „įvykdyti bet kokį teroro aktą yra tūkstančius milijonų kartų pigiau negu apginti žmogų“.

Buvęs Izraelio specialiosios tarnybos „Nativ“ vadovas Jakovas Kedmis atsakė, kad nežinant visų pasikėsinimo detalių keblu atsakyti, ar tai buvo profesionaliai atlikta operacija, ar ukrainiečiams šį kartą tiesiog  pasisekė. Vis dėlto Ukrainos specialiųjų tarnybų nereikėtų visiškai nurašyti. Jos perėmė sovietinių KGB ir karinės žvalgybos patirtį. Be to, Ukrainoje daugelį metų dirba amerikiečiai, turintys patirties tokioje veikloje.

Jokių abejonių – Ukrainos specialiosios tarnybos! Sakote, ne jų nosiai toks „puikiai suplanuotas niekšiškas nužudymas“ (Pravda.ru)? Šį kartą pasisekė. Amerikiečiai pamokė („…vienas braižas“). Ir apsauga pražiopsojo. Tuo neabejojančios „Svobodnaja presa“ vienas redaktorių yra rašytojas Zacharas Prilepinas – rusų rašytojas, karo Ukrainoje karo dalyvis, pastaruosius pustrečių metų – Zacharčenkos padėjėjas. Internetinį leidinį „Vzgliad“ nuo 2015 metų globoja „Socialinių tyrimų ekspertinis institutas“, susijęs su Rusijos prezidento administracija.

Žurnalistas Dmitrijus Babičius – Rusijos valstybinei naujienų tarnybai RT priklausančios radijo stoties „Sputnik“ apžvalgininkas. Politologas Andrejus Manoila 1998 metais baigė Maskvos valstybinio universiteto fizikos fakultetą (atmosferos fizikos specialybė), 1999 metais –FSB vadovaujančių kadrų parengimo fakultetą (operatyvinė veikla). 2012 metais tapo Maskvos universiteto politologijos fakulteto Rusijos politikos katedros profesoriumi (jo biografijoje sakoma: В Литве работы А. В. Манойло по информационным войнам получили название «русский подход» и преподаются в военных академиях). Žinomu karo ir politikos apžvalgininku vadinamas Jakovas Kedmis sugeba taip pagirti Putino sprendimus Rusijos TV laidose, kad net dantis praėdę Kremliaus propagandistai nuščiūva; kai kas jį vadina tiesiog „Kremliaus provokatoriumi“.

„Grąžinti negalima pripažinti“ – kur rašyti kablelį?

Rugsėjo 2 d. valstybinis leidinys „Rosijskaja gazeta“ parašė, kad „Kijevas atsisako nuo taikos Vakarų lyderiams patylomis nuolaidžiaujant“ (Киев отказывается от мира при молчаливом попустительстве западных лидеров). Pasirodo, veikė net trys Ukrainos diversantų grupės, viena sekė Zacharčenką, kita įvykdė sprogdinimą, trečia dengė sprogdintojų pasitraukimą. Diversantus parengė Vakarų instruktoriai, matyti JAV specialiųjų braižas: šitaip kitų rankomis buvo žudomi neįtinkantys lyderiai Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Afrikoje. Rusijos tyrimų komitetas iškėlė baudžiamąją bylą dėl „tautinio terorizmo akto“. Neatmetama naujų provokacijų galimybė. Pranešama apie galima Ukrainos kariuomenės puolimą rugsėjo 14 d. Prieš imdamasis pasakoti apie velionio gyvenimą ir didvyriškus žygius, teksto autorius tarytum prabėgomis brūkštelėjo: buvęs futbolo klubo „Šachtior“ vadybininkas ir vienas iš trijų Zacharčenkos pavaduotojų „DLR vyriausybėje“ Trapeznikovas vadovaus iki rinkimų, kurių data dar nežinoma, ir labai didelė tikimybė naujuoju „respublikos vadovu“ galint tapti dabartinį „liaudies tarybos pirmininką“ Denisą Pušiliną.

Didžiausias pasaulio melagis

Praėjusį pirmadienį iš pat ryto Rusijos valstybinė naujienų tarnyba TASS paskelbė pokalbį su „Politinės konjunktūros centro“ direktoriumi Aleksejumi Česnakovu – apie padėtį „Donecko liaudies respublikoje“ po Aleksandro Zacharčenkos nužudymo. Šis ekspertas prieš kelias dienas tai pačiai tarnybai pasakė, kad „liaudies taryba“ Trapeznikovą paskelbė „respublikos vadovu“ netesėtai, o po dviejų parų TASS pranešė, kad Donecke „laikinuoju vyriausybės pirmininku“ paskyrė Denisą Pušiliną – būtent Česnakovo pagirtą tame komentare. Koks įžvalgumas! Tiesa, „Rosijskaja gazeta“ pirmoji parašė apie „labai didelę tikimybę“, tačiau ekspertas paaiškino, kas ir kodėl.

Dabar kalbama apie „liaudies tarybos“ sprendimą lapkričio 11 d surengti „parlamento“ ir „respublikos vadovo“ rinkimus, Minsko susitarimų likimą, kita, tačiau TASS‘ui kažin kodėl svarbiausia pasirodė antraštėje pabrėžti: Aleksandro Zacharčenkos nužudymas „highly likely“ yra Kijevo darbas (Эксперт: за убийством Александра Захарченко „хайли лайкли“ стоит Киев). Highly likely – Britanijoje taip sakoma reiškiant įsitikinimą iki teismo sprendimo, kaip antai: „labai tikėtina“ prie pasikėsinimo nunuodyti buvusį Maskvos šnipą prisidėjus Rusiją.

Tiesa, ekspertas prisipažįsta nesąs tyrėjas ir galįs tik numanyti, kas yra Zacharčenkos žūties kaltininkas, tačiau labai tikėtina, kaip kalbama Donecke ir Gorlovkoje, kad Kijevas“. Ir kas dabar perkalbės įniršusius žmones? Dėl Zacharčenkos nužudymo Vakarų valstybių sostinės, galima sakyti, pratylėjo ir, suprantama, šią tylą Donecke palaikė pritarimu teroristiniams Kijevo režimo metodams. Suprantama, tai sukėlė Donbaso gyventojų pasipiktinimą ir jie pareikalavo rinkimų. Rinkimai vyks ir „Luhansko liaudies respublikoje“. Dėl Minsko susitarimų, tai ekspertas sutinka su sakančiais, kad nors susitarimai ir nevykdomi, alternatyvos jiems nėra. „Mūsų Ukrainos krypties kuratoriai puikiai suvokia, kad dabartinis Kijevo režimas nevykdys Minsko susitarimų.“ Tačiau Ukrainai, anot Česnakovo, anksčiau ar vėliau vis dėlto teks priimti įstatymą dėl ypatingojo statuso, numatančio vietinės liaudies milicijos kūrimą, rusų kalbos vartojimą ir kita, kas įrašyta susitarimuose ir Jungtinių Tautų rezoliucijoje. Tai jiems nori nenori reikės padaryti, niekur nesidės.

GRU emblema – skraidančioji pelė

Ką gi daryti, klausiama eksperto, kad Vakarai priverstų Ukrainą vykdyti Minsko susitarimus? „Užsienis mums nepadės, – atsako tas. – Ne Vakarai, o laikas viską sustatys į vietas.“ Kada nors Ukrainoje į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės, o Vakaruose suirs ir dabar ne tokia jau tvari sankcijas palaikanti koalicija. Dar klausimas: daug kalbama apie Ukrainos rengiamus karinius veiksmus prieš DLR – ar tai įmanoma? Ekspertas atsako „kažin kodėl“ esąs įsitikinęs, kad Kijevas kuriuo nors momentu tam ryžis, nes kursto už Atlanto esantys globėjai, o ir pačioje Ukrainoje netrūksta bepročių. Taip atsitikus, aukų būtų nepalyginti daugiau negu per Ukrainos karą 2014 metais, tačiau Kijevą, kaip ir tada, privers sustoti. Istorija gali prieiti iki to, kad Rusija pripažins LDR ir LLR, kaip atsitiko su Pietų Osetija ir Abchazija po Saakašvilio avantiūros.

„Surkovo propaganda“?

„Dvylikoje kėdžių“ Ostapas Benderis tikina: „Užsienis mums padės“; dabar Rusijos spaudoje mirga „Užsienis mums nepadės“. Memu tapo ir mūsų dienų Kremliaus propagandisto posakis: „Sutapimas? Nemanau“. Tą patį pirmadienį šio „auksaburnio“ vadovaujamos RT leidinyje pasirodė „apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos (DLR) laikinuoju vadovu“ pristatyto Deniso Pušilino išskirtinis interviu. (Украина уже разучилась понимать Донбасс: Пушилин об убийстве Захарченко, ситуации в ДНР и минском процессе).

Pokalbį nuo Zacharčenos žūties pradėjusiam žurnalistui Pušilinas praneša: tyrimo duomenys rodo, kad šį teroro ir agresijos aktą įvykdė „tam tikra Ukrainos specialioji tarnyba, pavaldi vos ne Ukrainos prezidentui“, be to, „veikė paties aukščiausio lygio profesionalai“. Todėl labai liūdna, kad Europos žiniasklaidoje jis (prezidentas) vaizduojamas vos ne taikos prezidentu, uoliu Minsko susitarimų vykdytoju ir panašiai, nors iš tikrųjų taip nėra. Žurnalistui nusistebėjus, kad teroro aktą pasmerkė tik Rusijoje, o pasaulio bendrija – pratylėjo, Pušilinas pritaria: tai atsitiko 200 metrų atstumu nuo viešbučio, kur apsistoję ESBO atstovai, jie tikrai viską girdėjo ir matė, tačiau nepakėlė balso. „Deja, mes nuo 2014 metų susiduriame su dvigubais standartais.“

Žurnalistas: kaip reikėtų vertinti kalbas, kad rugsėjo 14 d. Ukrainos ginkluotosios pajėgos vėl puls? Pušilinas: Ukraina rengė labai rimtą provokaciją per pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje, tačiau mes apie tai pranešėme ir Rusijos prezidentas pasakė jiems, kad nedarytų to, nes praras valstybingumą. Tai paveikė. Tačiau neturime nusiraminti. „Ukraina klastinga, Ukraina valdoma iš išorės – tai mes žinome. Ir kokius įsakymus ji gaus, kaip visa tai bus daroma – niekas nežino. Todėl reikia būti pasirengusiems viskam.“ Dėl Minsko susitarimų: Donbasas ten turi balsą, tačiau Ukraina nieko nedaro – būtent tai ir rodo, kad jie nenori šiuo metu taikaus sureguliavimo. Buvo susitarta padaryti – jie nepadarė. Apie ką kalbėti? Jie netgi nepasmerkė Minsko susitarimą pasirašiusiojo mirties. Dabar Ukrainoje sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi susitarimai.

Rusijoje skrajoja dar vienas posakis: „Surkovo propaganda“ (Rusijos televizijos kompanijos NTV žurnalistams vienoje rinkėjų teisių gynėjų organizacijoje kalbinamas darbuotojas daugiau kaip 80 kartų pasakė: „NTV – Surkovo propaganda“). Vladislavas Surkovas – Rusijos prezidento Vladimiro Putino patarėjas, sumanęs projektą „Novorosija“. Iki pasirašant Minsko susitarimus šiuo vardu buvo vadinama Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų konfederacinė sąjunga“, manyta į „Novorosiją“ įtraukti šešias Ukrainos pietryčiuose esančias sritis (bendras plotas – 249 000 km).²). Ne kartą sklido kalbos Surkovą traukiantis iš Putino padėjėjų būtent dėl sužlugdytos „Novorosijos“, pastarąjį kartą – praėjusį pavasarį.

Štai šitaip kalba ekspertas: Ukrainos diversantams susprogdinus „respublikos vadovą“, žmonės pasipiktino ir pareikalavo… rinkimų! Ekspertui jau žinomas ir asmuo, kurį jie ketina išrinkti į valdžią. „Teroras neišsklaidė, neišgąsdino Donbaso liaudies, – aiškina Česnakovas. – Priešingai – sutelkė. Todėl su 99% tikimybe galima spėti laimėsiant Denisą Pušiliną DLR ir Leonidą Pasečniką LLR. Respublikų parlamentuose daugumą gaus jų šalininkai.“ Vakarai nenori nieko matyti, nieko girdėti. Ukraina nevykdo Minsko susitarimų, tačiau kada nors ten „į valdžią ateis psichiškai sveiki žmonės“, taigi suvokiantys, jog alternatyvos tiems susitarimams nėra. Gali rastis ir naujų susitarimų, tačiau „visi jie neturės prieštarauti Minsko proceso dvasiai ir jo galutiniam siekiui – taikai ir ypatingam Donbaso statusui“… Aleksejus Česnakovas dar vadinamas „Surkovo kalbančiąja galva“.

Pušilinas varo tą patį: Kijevas įvykdė teroro aktą, o Vakarai – tyli. Donbase „absoliuti dauguma“ nusiteikę prieš klastingą Kijevą. Pačioje Ukrainoje „adekvačių“ žmonių yra daugiau negu norinčių matyti „maskvėną ant šakos“ (москаляку на гiляку), tačiau valdo radikali mažuma su „visu pajėgumu veikiančia represijų mašina“ ir Vakarai tam neprieštarauja. Ukrainoje dabar sprendžiama, ar pratęsti įstatymo dėl ypatingojo statuso veikimą – nepratęsus bus sužlugdyti visi Minsko susitarimai… Neseniai Pušilinas buvo ne tik „Liaudies tarybos pirmininkas“, tačiau ir visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske.

„Surkovo propaganda

Tepavykus užimti 1/3 Donecko ir Luhansko sričių, Surkovas ėmėsi tame pačiame fronte vadovauti naujai Kremliaus specialiajai operacijai, kurią galima pavadinti „Apgaulingas Donbaso grąžinimas Ukrainai“ ar „Donbasas mainais į Krymą“. Jos esmę dar 2014-ųjų rudenį išdėstė Rusijos dūmos deputatas Konstantinas Zatulinas. Girdi, dabar Rusija kaltinama išdavyste: žadėjo, nepadarė, nepalaikė, kodėl nepuolė toliau, kodėl sutiko su paliaubomis. Taip kalbantys yra neabejotinai patriotai, tačiau daugelis jų – avantiūristai, nesuvokiantis, jog kenkia Rusijai.Mes negalime atsisakyti nuo Novorosijos palaikymo, tačiau strateginis tikslas yra ne „Novorosijos“ pripažinimas nepriklausoma valstybe. Jai tapus atskira valstybe, likusi Ukraina virs Baltijos šalimis, istoriniu priešu, kur po kiekviena lova vaidensis „Maskvos ranka“. Tikslas yra priversti Kijevo valdžią – šią ar būsimą – pradėti kalbėtis apie tai, kad Doneckas ir Luhanskas, Kijevas ir Charkovas lieka tokioje Ukrainoje ar kaip ji vadinsis, kuri bus federacija ar konfederacija ir kurioje bus leidžiamas didelis nuomonių skirtumas – nuo Vakarų iki Rytų. Ir kuri dėl to negalės priimti sprendimo stoti nei į NATO, nes Rytai – prieš, nei į Eurazijos sąjungą – nes Vakarai prieš. Tegul geriau bus neutrali Ukraina, o ne Ukraina – Jungtinių Valstijų ginklas prieš Rusiją.

Jevgenijus Prigožinas – pirmas iš kairės. Nuotrauka: ap/Misha Japaridze

2015 metų  rudenį  pasirodė pranešimų į Donbasą atvykstant FSB ir GRU (Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios žvalgybos valdybos) specialiosioms grupėms. Atvykėlius pavadino „likvidatoriais“. Esą jiems įsakyta šalinti smogikus, kurie nesutinka su Kremliaus pakeista strategine linija dėl okupuotų teritorijų statuso: ne „prijungimas prie Rusijos“, o „Donbasas – Ukrainos regionas su ypatinguoju statusu“. 2016 metų rudenį vėl: GRU ir FSB jungtinis būrys pradėjo „valymus“  Donbaso separatistų pajėgose. Pirmiausia imasi būrių „Sparta“ (Doneckas), „Somali“ (Luhanskas) ir „Vostok“ (Makejevka). Nepaklususius nurodymams ir pasipriešinusius numatyta sunaikinti. Gal tai tiesiog sutapimas: 2016-ųjų rudenį susprogdintas „Motorola“, 2017-ųjų pradžioje – „Givis“. Šiedu – labiausiai žinomi iš paslaptingai žuvusiųjų. 2017 metų rugpjūtyje abi „respublikas“ aplankė pats Surkovas ir paliepė rengtis „reintegracijai“.

Praėjus pastarajam Putino rinkimui į prezidentus, sužinota Surkovą liekant Kremliuje. Vadinasi, Putinas pritarė patarėjo operacijai Ukrainoje. Iš pradžių, pavasarį, į valdžią atvestinas Kremliaus visiškai kontroliuojamas prezidentas. Jo šalininkai turėtų sudaryti rudenį renkamo šalies  parlamento daugumą. Tada naujoji Kijevo valdžia turėtų pradėti tiesiogines derybas su Donecko ir Luhansko „liaudies respublikomis“ dėl jų prisijungimo prie Ukrainos didelę laisvę turinčios autonomijos teisėmis, suprantama, tarpininkaujant taikos darytojai Maskvai. Pataisius Konstituciją ir paskelbus Ukrainą federacine valstybe, Donbase įvyktų nauji vadovų ir parlamentų rinkimai bei referendumas dėl grįžimo į Ukrainą autonomijos teisėmis. Pareiga finansuoti naująsias autonomijas tektų Ukrainai („Čečėnijos pavyzdžiu“), o Vakarai, išvydę tokią taikingą Kremliaus politiką, nuimtų nuo Rusijos kaklo sankcijų jungą (ir nuo paties „Kremliaus pilkojo kardinolo“), palikę Krymą Maskvai. Be to, Doneckui ir Luhanskui sugrįžus į Ukrainos sudėtį, Rusijai palankių rinkėjų dalis taptų lemiančiąja.

Ilja Ponamariovas nė neabejoja Kremlių dar iki Rusijai pradedant karą Donbase turėjus scenarijų, kas bus daroma pasisekus. Buvusio Dūmos deputato (vienintelis balsavo prieš Krymo prijungimą prie Rusijos) manymu, Maskva ir pradėjo visą šitą istoriją tik dėl Krymo mainų. Tačiau karas su Ukraina nenusisekė. Tada Putinas dėl to paties žengė į Siriją. Klausykite, Jungtinės Valstijos: mes jums nusileidžiame dėl Sirijos, o jūs pamirštate Krymą ir išlaisvinate iš sankcijų. Dėkui Dievui, tokie mainai dar negresia. O su Ukraina tartis nereikia, nes praeis kiek laiko ir valdžia Kijeve pasikeis. Leonidas Radzichovskis irgi neabejoja, kad Putinas mielai atsikratytų Donbaso, tačiau taip, kad galėtų „pateikti tai kaip savo laimėjimą, tarytum jam, Putinui, pavyko įgyvendinti visus savo planus“. (Šis rusų publicistas Krymo referendumo išvakarėse parašė, kad visiems žinoma jo baigtis, tačiau kaina, kurią Rusiją sumokės už tai, bus „agresoriaus ir  grobiko reputacija“. Kiek vėliau jis apkaltino Rusijos vadovybę apgavus Ukrainą: pasirašė draugystės sutartį, kurioje garantavo neliečiamybę, teritorijos vientisumą, o po to paėmė iš Ukrainos branduolinį ginklą ir užgrobė Krymą.)

Kam širdies atgaiva, o kam – galvos skausmas

Rugsėjo 5 d. tas pats Zatulinas, Rusijos valstybės dūmos Nepriklausomų Valstybių Sandraugos, eurazinės integracijos ir tėvynainių reikalų komiteto pirmininko pirmasis pavaduotojas, Federalinei naujienų tarnybai (tai pačiai, kuri siejama su „Putino virėju Jevgenijumi Prigožinu) paaiškino, kodėl Rusija negali oficialiai pripažinti Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“. Donbaso gyventojai praleido Ukrainos sudėtyje daugiau kaip 30 metų ir todėl padėtis ten labai skiriasi nuo Krymo pusiasalyje. Donbase įvykus referendumui, prisijungimui prie Rusijos pritartų 20-30%, 10-20 ar 30% – nieku gyvu, o likusiems būtų tas pats. Todėl Doneckas ir Luhanskas grąžintini į Ukrainos politikos erdvę. Žinoma, priimtinomis sąlygomis, tai yra be susidorojimų, be sąskaitų suvedinėjimo, su ypatingu statusu – kaip federacijos ar konfederacijos elementas. Tai paskatins Ukrainos virtimo federacija grandininę reakciją. „O federacinė Ukraina – tai, kas turėtų nuraminti širdį.“

Vladimiras Putinas – pirmas iš kairės. EPA – ELTA nuotr.

Naujienų tarnyba „Novorosija“ pasipiktino tokiu Rusijos deputato postringavimu: „nepakankamai rusiškas Donbasas“ jau penkti metai kovoja prieš sugrąžinimą į Ukrainą! Ir priminė, ką kalbėjo velionis Zacharčenka. Antai praėjusių metų spalyje pareiškė, kad Donbasas gali grįžti į Ukrainą dviem atvejais: arba Kijevui reikės nužudyti 1,5 milijono žmonių, nesutinkančių su tenykščiu režimu, arba tos šalies valdžia turi iš esmės pakeisti savo politiką. Gruodyje sakė: nėra prasmės kalbėti apie Donbaso grįžimą į Ukrainos sudėtį, nes Kijevas per visus karo metus nežengė nė vieno žingsnio tam, kad DLR ir LLR gyventojams kiltų noras grįžti į šios šalies sudėtį; respublikų gyventojai nedovanos Kijevui už sugriautus likimus ir miestus. Šį pavasarį jis kalbėjo, kad „Ukrainos artimiausioje ateityje laukia milžiniškos permainos“ ir Donbaso veiksmai priklausys nuo to, kokie pasikeitimai ten įvyks. Dar jis sakė, kad „Donecko liaudies respublikos kursas yra stiprinti visokeriopus ryšius su Rusija ir kad ateityje gali būti sudaryta viena su Maskva karinė-politinė, ekonominė ir kultūrinė erdvė.

FSB emblema

Žuvusio „Donecko liaudies respublikos vadovo“ laidotuvių dieną vienas iš labiausiai skaitomų Rusijos leidinių „Moskovskij komsomolec“ iškėlė klausimą, „kokią problemą išspręs Zacharčenkos mirtis“ (Негодяи не закончатся: какую проблему решит смерть Захарченко). „Rusų pavasario“ svajonei nebuvo lemta išsipildyti, Donbasas atsidūrė aklavietėje ir anksčiau ar vėliau reikia pradėti derybas. Tai greičiausiai būtų buvę neįmanoma Zacharčenkai esant gyvam – istorija jį užkėlė ant pjedestalo, tačiau vėliau jis tapo stabdžiu ir Ukrainoje, atvirai sakant, su juo nebūtų leidęsi į kalbas. Tačiau netgi Putinas pripažįsta, kad sukilę regionai – Ukrainos dalis, ir dabar galima pradėti taikos derybas nuo švaraus lapo…

Tą pačią dieną MK atsiliepė ir apie „laikinąjį vadovą“ Trapeznikovą – labai nekaip. Nekariavo. Labiausiai pagarsėjo viename vakarėlyje iš pistoleto peršovęs Zacharčenkos administracijos vadovui koją ir vėliau užėmęs jo vietą. Nustekeno „Šachtioro“ futbolininkų gerbėjų klubą, o pats pralobo. Ne generolas – karjeros valdininkas… Kai po savaitės Trapeznikovo neliko, MK leidosi į svarstymus, „kokia yra Pušilino paskyrimo prasmė“. Po tragiškos Zacharčenkos žūties ima manyti, kad Maskvos požiūris į Donbasą radikaliai pasikeis. Nemažai aukštų Rusijos valdžios pareigūnų prabilo apie būtinybę pripažinti DLR ir LLR, pasitraukti iš Minsko derybų. Tačiau Pušilino paskyrimas parodė nugalėjus jėgas, kurios ir toliau teigia, kad „nėra alternatyvos“. (Apie „Moskovskij komsomolec“ kalbama, kad valdžia per jį leidžia „gandus“, norėdama iki priimant kokį jai reikalingą sprendimą sužinoti žmonių nuomonę ir parengti visuomenę. Ankstėliau MK suteikė žodį ekspertui, FSB atsargos generolui: tai, kad Rusijos saugumiečiai išvyko į Donecką Zacharčenkos žūties aplinkybių tirti, liudija Rusiją galint ateityje pripažinti apsišaukėles respublikas).

„Svobodnaja presa“ tiesiai parašė, kad „Donecko liaudies respublikoje Pušilinas daugeliui nepriimtinas.“Aleksandras Zacharčenka buvo charizmatiškas žmogus, turėjo savo įsitikinimus. Minsko susitarimų protokolus pasirašė tik praėjus dviem savaitėms nuo pačių derybų dalyvaujant Putinui ir Merkel – po namų arešto. Dabar tokių asmenybių, istorinio fondo direktoriaus nuomone Aleksejaus Anpilogovo nematyti. Žurnalistas: nuolat girdime ryžtingus DLR karininkų, irgi nestokojančių charizmos, pareiškimus. Ne, atsako pašnekovas, jų niekas neiškels. Visiems, ir Donecke, ir Maskvoje, reikalingi pilki vykdytojai. „Bet kuri ryški asmenybė DLR sąkygomis rizikuoja tapti mirtininku.“

SP nutyli, kad pastarųjų minčių autorius buvo aktyvus „Rusų pavasario“ veikėjas, o jo vadovaujamas fondas, be kita ko, rinko aukas „Novorosijai“. Tačiau sužinome, kad Trapeznikovą vietiniai išrinko „automatiškai“, nespėjus įsikišti „elitui“. Tuo tarpu Pušilinas „priimtinas visoms įtakoms grupėms, pretenduojančioms kontroliuoti padėtį DLR“. (Kaip pamename, vos paskirtas Donecko „respublikos vadovu“ Trapeznikovas pareiškė, kad „nekintamas lieka ir mūsų užsienio politikos kursas“: galiausiai prijungti prie Didžiosios Rusijos. „Šiam kursui jau pritarė įvairiose valstybėse esantys respublikos bičiuliai, atsiliepę į Ukrainos specialiųjų tarnybų įvykdytą teroristinį aktą.“ Pušilino, visateisio atstovo Kontaktinės grupės derybose Minske įsitikinimu, Donbaso sugrąžinimas į dabartinę, unitarinę Ukrainą neįmanomas, tačiau jis įsitikinęs, kad prorusiškų jėgų atėjimas į Ukrainą – tik laiko klausimas“.) Represines žinybas „respublikoje“ kontroliuoja Rusijos „galiūnai“ (силовики), o politinę sferą – Vladislavui Surkovui artima įtakos grupė. Šiuo metu elito vidaus kovoje laimi „politinė grupė“, tačiau dar gali visko atsitikti, nes „galiūnų“ pozicijos Rusijos vidaus politikoje tvirtėja.

Kiti tokiai išvadai pritartų su išlygomis. Donbase tarpusavyje kaunasi Federalinės saugumo tarnybos (FSB) ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo vyriausiosios valdybos (ji senu papratimu vadinama GRU, nors „žvalgybos“ jos pavadinime jau nelikę) kariaunos. Ir vieni, ir kiti siekia valdyti respublikų lyderius ir daugiau pagriebti iš Doneckui ir Luhanskui Maskvos siunčiamų milijardų (be to, anglių, degtinės, cigarečių  kontrabanda, o dar heroino „takas“ iš Afganistano į  Europą – jį  kontroliuojantys abejose skiriamosios linijos pusėse „banknotus gabenasi 260 litrų talpos šiukšlių maišais“).

FSB kelia savo kandidatą

Velionis Aleksandras Zacharčenka liepos mėnesį dar teigė rinkimus esant reikalingus visiems ir jie „dar kartą parodys, kad DLR – savarankiška valstybė“. „Laikinasis Luhansko respublikos vadovas“ Leonidas Pasečnikas irgi pareiškė kovosiąs dėl išrinkimo. O rugpjūčio 20 d. Rusijos žiniasklaidoje pasirodė pranešimai, kad rinkimai apsišaukėlėse Donbaso respublikose atidedami. Leidiniui RBK artimas šaltinis Kremliuje paaiškino, kad nesama „tiesioginės būtinybės“, be to, neturima iš ko finansuoti. Naujienų tarnybai „Interfax“ Donecke nurodė dar vieną priežastį: „2019 m. kovo 31 d. įvyks Ukrainos prezidento rinkimai, po kurių Kijevo požiūris į Minsko susitarimų vykdymą gali pasikeisti.“ Prabilo ir kiti šaltiniai: Kremliuje nuspręsta rinkimus nukelti po Rusijos prezidento Vladimiro Putino susitikimų su JAV prezidentu Donaldu Trampu Helsinkyje ir Vokietijos kanclere Angela Merkel Berlyne.

TASS kreipėsi į mums iš vėlesnių komentarų jau pažįstamą Aleksejų Česnakovą ir šis paaiškino, kokiomis nuotaikomis gyvena Donecko ir Luhansko lyderiai: jų sprendimas dėl rinkimų priklausys nuo tarptautinės padėties ir to, ar Ukraina pratęs įstatymo dėl „Donbaso ypatingojo statuso“ veikimą. „Aukščiausiajai radai ir prezidentui to nepadarius laiku visa apimtimi, Minsko susitarimai bus laikomi žlugę dėl jų kaltės. Esu tikras, kad tokiu atveju rinkimai Donbaso respublikose įvyks šiais metais.“

Ukranos slaptoji tarnyba SBU

Ukrainos įstatymo, numatančio suteikti kai kuriems Donecko ir Luhansko rajonams ypatingąjį statusą (kai čia bus sudarytos atitinkamos sąlygos), galiojimas baigiasi spalio 10 d., ir specialusis JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris (Rusijai atstovauja Vladislavas Surkovas) dar liepai baigiantis prakalbo apie reikalą pratęsti įstatymo veikimą. Jo nuomone, nuo to ukrainiečiams nebus jokios žalos, tačiau Rusija neteks dingsties skųsti Kijevo veiksmais. ESBO atstovas tripusėje kontaktinėje grupėje irgi paragino Ukrainos aukščiausiąja radą pratęsti šio įstatymo veikimą – tai prisidėtų prie pastangų pasitelkti Jungtinių Tautų pajėgas konfliktui spręsti.

Ukrainos parlamento pirmininko pavaduotoja Irina Geraščenko pritarė: to nepadarius, „apie sankcijų atšaukimą svajojantys Kremliaus draugai Europos Sąjungoje įgytų gelžbetoninį argumentą“. Tuo tarpu kitas „Petro Pošenkos bloko“ narys, Ivanas Vinikas, pareiškė, kad šių metų pradžioje pradėjo veikti vadinamasis deokupacijos įstatymas ir todėl senojo nereikia. Naujajame įstatyme „liaudies respublikos“ teritorijos vadinamos net ne „kai kuriais Donecko ir Luhansko rajonais“, kaip Minsko dokumentuose, o „Rusijos Federacijos laikinai okupuotomis teritorijomis“, pati Rusija – „okupante“, privalančia atlyginti jos „karinės agresijos prieš Ukrainą“ metu padarytą žalą. Tuo tarpu pats Porošenka mano, kad „šis įstatymas neprieštarauja nei vienam Ukrainos tarptautiniam įsipareigojimui, taip pat ir Minsko susitarimuose“.

Rugpjūčio 29 d. iš Donecko „liaudies tarybos“ atėjo gandas ten pradėjus kalbėti apie pasirengimą referendumui dėl nepriklausomybės. Rugpjūčio 31-osios rytą ukrainiečių politologas Vladimiras Fesenka tikino, kad Urainos parlamentas dar turi laiko apsispręsti dėl „ypatingojo statuso“ ir apskritai: „Įvairių šaltinių, taip pat ir Rusijos, duomenimis, Putinas lauks parlamento ir prezidento rinkimų Ukrainoje baigties.“ Rugsėjo 6-ąją Rusijos prezidento spaudos tarnybos vadovas Dmitrijus Peskovas žurnalistų klausiamas dėl gandų apie rinkimus Donbase gūžčiojo pečiais: tokius sprendimus ne Maskva priima, kreipkitės į Donbaso atstovus. O kitą dieną Donecke „laikinuoju respublikos vadovu“ paskyrė Denisą Pušiliną ir paskelbė po dviejų mėnesių įvyksiant rinkimus.

Tuoj po šito leidinio „Komersant“ tarptautinis apžvalgininkas Maksimas Jusinas pareiškė, kad taip nusprendė Maskvoje ir tai keičia visą „Normandijos ketverto“ derybų filosofiją. Paryžius ir Berlynas kalbėjo apie rinkimus Ukrainos įstatymus ir vėlesnį respublikų grįžimą į Ukrainos sudėtį su labai plačia autonomija, tačiau Maskvos sprendimas griauna visą šitą konstrukciją. Rusijos santykiai su Vakarais tiek pairo, tiek kitų dirgiklių (ir Skripaliai, JAV rengiamos sankcijos), kad šis žingsnis, kuris Vakarams, žinoma, nepatiks, dar labiau jų nepablogins. Ну что еще может быть хуже? Greičiausiai, Maskvoje nuratė, kad užteks vaidinti komediją ir vaizduoti rimtą požiūrį į derybas, kuriose sėkmės negalima tikėtis iki Ukrainoje neįvyks nauji rinkimai.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Rugsėjo 12 d. Kurtas Volkeris pasakė, kad Donecko ir Luhansko „liaudies respublikose“ numatyti rinkimai yra neteisėti (DW). Sekant Minsko susitarimų ir šios teritorijos sugąžinimo Ukrainai logika šie dariniai turi išnykti. „Manau, Rusijos pusė nusprendė tuo tarpu nesiimti jokių pastangų dėl taikos ir laukti rinkimų Ukrainoje rezultatų.“ (Kaip pamename, Putino ir Trampo susitikimo Helsinkyje išvakarėse Volkeris vokiečių leidiniui „Das Bild“ pasakė, kad Ukrainos rytuose konfliktą įžiebė Rusija, tačiau to neprižįsta, todėl JAV pozicija dėl Krymo aneksijos liks tokia pati griežta. Volkerį piktina kalbos apie galimą Krymo „išmainymą“ į Donbasą: „Jeigu imtume ir išmainytume kurias nors Vokietijos dalis? Kas turi tokią teisę?“) Tą pačią dieną Donaldas Trampas pasirašė įsaką, numatantį taikyti apribojimus valstybėms, įtariamoms kišimusi į rinkimus JAV. MK nusprendė, kad „naujos JAV sankcijos daro galą santykiams su Rusija“ (новые санкции США ставят крест на отношениях с Россией).

Tačiau FSB ir GRU kova dėl šėryklų, kaip parašė vienas autorius, yra kita siužetinė linija. Kitas: ten tiek daug konkurentų, kad net Rusijos žiniasklaida ne visada žino, kas yra Donbaso šeimininkas, ir kuriuos reikia palaikyti. Ir vis dėlto: „kontrataka Pušilinu“ laikoma „Surkovo pergale prieš FSB Donecke“ ir revanšu už triuškinamą pralaimėjimą praėjusių metų rudenį Luhanske, kur saugumiečiai perėmė „respublikos vadovo“ kėdę. Tačiau „Kremliaus pilkojo kardinolo“ laimėjimas ne visiškas: teko nusileisti dėl „rinkimų“ Donecke ir Luhanske paskelbimo (ir galimybės juos laimėjus skelbti referendumą ar kas pasirodys reikalinga).

Jau eina garsas, kad FSB veikėjams tinkamiausiu kandidatu į Donecko „respublikos vadovus“ regisi buvęs Ukrainos vidaus reikalų ministras Vitalijus Zacharčenka. Valstybės valdymo mokslų kandidatas. Jis kilęs iš Donecko ir yra kai kurių tenykščių sluoksnių gerbiamas už tai, kad įsakė išvaikyti Maidaną. Tuo tarpu Surkovas rengia slaptus pasitarimus Maskvoje ir Rostove prie Dono su naujaisiais Donecko „valdovais“, kuriuose pasirodo ir PER specialistas Aleksejus Česnakovas. Gal netrukus jis praneš Pušiliną, buvusį garsiosios „MMM piramidės“ statytoją, energingai šluojant savo valdose korupciją ir smarkiai gerinant piliečių gyvenimą. Specialioji operacija tęsiasi.

2018.09.14; 09:50

Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas. EPA – ELTA nuotr.

Leonas Jurša

Vokietijos federalinės kanclerės Angelos Merkel vizitą į Pietų Kaukazo valstybes sudrumstė patys šios šalies žurnalistai – o apkaltino kitus.

Deputatas žinojo, kam pasiskųsti…

Pirmasis apie tai parašė „Das Bild“, rugpjūčio 20-osios vakare, likus dviem dienoms iki pakylant Vokietijos kanclerės lėktuvui Kaukazo link. Azerbaidžanas neleido įvažiuoti į šalį Vokietijos parlamento nariui nuo Tiūringijos Albertui Vaileriui, turėjusiam lydėti Angelą Merkel kelionėje į Gruziją, Armėniją ir Azerbaidžaną. Pirmadienį vykusios derybos su Azerbaidžano pasiuntiniu nieko nedavė. Anot pasiuntinio, deputatas laikomas „nepageidaujamu asmeniu“ ir tai yra aukščiausiosios šalies vadovybės sprendimas. Vaileris yra Vokietijos ir Pietų Kaukazo parlamentinės grupės pirmininko pavaduotojas ir 2014 bei 2016 metais lankėsi Kalnų Karabache. „Aš labai nerimauja dėl taikos regione ir mielai ten tarpininkaučiau“, – pasakė jis leidiniui „Bild“. – Azerbaidžanas mėgsta pasipuikuoti esantis demokratine valstybe. Tačiau šis veiksmas prieš demokratiškai išrinktą atstovą neturi nieko bendra su demokratija“.

„Bild“ paleista sniego gniūžtė pasileido į pakalnę. Rytojaus apie „politinį skandalą“ – su nuoroda į šį daugelio bulvariniu vadinamą leidinį – pranešė kiti. Žurnalistai ėmė atakuoti federalinės vyriausybės spaudos tarnybą: ką apie tai mananti kanclerė? Spaudos tarnybos vadovas Štefenas Zeibertas apypiečiu žiniasklaidai pranešė: Angela Merkel vyks į Azerbaidžaną, nors vyriausybė ir apgailestaujanti dėl draudimo Vaileriui atvykti į šalį. Vietoj jo kanclerę lydės kitas Krikščionių demokratų sąjungos bloko parlamente (CDU/CSU) atstovas, Johanas Vadepulas. Ji aptarė tą dalyką su abiem deputatais, ir prieita prie nuomonės, kad vizitas į Azerbaidžaną yra svarbus, reikia vykti, kalbėti ten ir dėl šio konflikto, ir dėl kitų reikalų.

Angela Merkel ragina stiprinti ryšius su Azerbaidžanu energetikos srityje. EPA-ELTA nuotr.

Į „Bild“ pranešimą atsiliepė ir Azerbaidžano užsienio reikalų ministerija. Jos spaudos tarnybos vadovas Hikmetas Gadžijevas pirmiausia papriekaištavo kai kurie užsienio leidiniams, kurie suklaidino skaitytojus pranešę, jog Azerbaidžano pusė tik dabar paskelbusi Vokietijos parlamento narį persona non grata. Iš tikrųjų jis sutinkamai su Azerbaidžano respublikos įstatymais buvo įtrauktas į nepageidaujamų asmenų sąrašą 2014-aisiais, – po to, kai neteisėtai apsilankė okupuotose Azerbaidžano teritorijose. Gerbti šalies įstatymus ir jos teritorinį vientisumą yra privaloma. Azerbaidžano pozicija konstruktyvi. Ir praktika rodo, kad atsiprašymo dėl suvereniteto ir teritorinio vientisumo Azerbaidžano negerbimo atveju tokie asmenys gali būti išbraukti iš minėto sąrašo. Jei šis asmuo į mus kreipsis, mes galime pasiaiškinti šį atvejį, tačiau iki šiol tokio kreipimosi iš jo negavome. Todėl ir toliau veikia draudimas įvažiuoti į Azerbaidžano teritoriją.

Gelbėkite: kataliką muša!

Rugpjūčio 22 d. „Albertas Vaileris nesijaučia niekuo nusikaltęs“, – parašė leidinys „Mannheimer Morgen“ (Manheimas – antras po Štutgarto pagal dydį miestas Badeno-Viurtenburgo žemėje). Leidinys 52 metų kataliką, Krikščionių demokratų sąjungos narį pristatė kaip „Kaukazo reikalų ekspertą“. Be to, nurodė ir dar vienas jo pareigas: Vokietijos-Armėnijos forumo pirmininkas. O armėnus jis palaikantis todėl, kad „buvo pirmieji krikščionys“. Toliau: su islamiškąja Azerbaidžano Respublika įsiplieskęs konfliktas vos nesibaigė federalinės kanclerės vizito atšaukimu į šią šalį. Tai, kad neleido atvykti parlamento nariui, yra „precedento neturintis akibrokštas“ (Einbeispielloser Affront). Vis dėlto Merkel, pasitarusi su Vaileriu, skris į Baku ir pareikš protestą.

Šis leidinys, parašęs, kad Vaileris tapo „nepageidaujamu asmeniu“ dėl kelionių į „ginčijamą“ Kalnų Karabachą 2014 ir 2016 metais, pripažino: po pirmo apsilankymo Azerbaidžano pasiuntinybė kreipėsi su protestu į Vokietijos parlamento pirmininką. Ir dar paaiškino apie abiejų valstybių konfliktą dėl krikščioniškojo rajono: dabar jį kontroliuoja armėnų karinės pajėgos, tačiau pagal tarptautinę teisę jis priklauso Azerbaidžanui. (Okupuotą teritoriją neteisinga vadinti nei „ginčijama“, nei „krikščioniškąja“.)

Neatsiliko ir armėnų žiniasklaida. „Stebėtinas dalykas, – kartojo armėnai „Deutsche Welle“ rugpjūčio 23 d. parašyta, – Angela Merkel neatsikirto, kai Azerbaidžanas uždraudė jai, ketvirtos pasaulyje pagal ekonominę galią valstybės lyderei, paimti į palydovus Vokietijos parlamento deputatą, be to, atstovaujantį jos partijai (CDU).“ Kanclerė neatšaukė kelionės į Azerbaidžano sostinę, rašė DW, tačiau tai aptemdė visą jos vizitą į regioną („Merkel Pietų Kaukaze: visur aštrūs kampai“). Vienas armėnų leidinys nuo savęs pridūrė: „Bet kuriam civilizuotam žmogui akivaizdžiai matyti vokiečių politiko taikingi siekiai ir atitinkama veikla, tačiau visos pastangos gauti jam leidimą įvažiuoti buvo veltui.“ Tik pamanykite – turįs atsiprašyti! Anksčiau kai kurios personos – daugiausia Rusijos pramogų verslo atstovai nuolankiai vykdė šį Baku reikalavimą. Bundestago deputato, juo labiau – atstovaujančio kanclerės Merkel partijai, atsiprašymas, žinoma, būtų lauktoji dovana Azerbaidžanui. „Tačiau Albertas Vaileris, jo garbei, pasirodė esąs principingas ir padorus žmogus. Jis nesutiko atsiprašyti.“

Vokietijos politikas Albertas Vaileris

Vaileris aiškino žurnalistams, ko važiavęs į Karabachą: jis nereikalavęs nepriklausomybės armėnų eksklavui, o tik norėjęs susipažinti su padėtimi regione (Reuters). 2016-aiais jis stebėjęs, ar rinkimai Kalnų Karabache vyksta demokratiškai (MDR). Po apsilankymo „ginčijamoje teritorijoje“ jis ne kartą siūlęsis apžiūrėti priešpriešos liniją iš Azerbaidžano pusės, tačiau pritarimo nesulaukęs (DW). Armėnų žurnalistai irgi piestu stojo už „Vokietijos-Pietų Kaukazo draugystės grupės“ pirmininko pavaduotojo teisę susipažinti su padėtimi regione: vykdant patikėtą misiją jam būtina asmeniškai pabuvoti Kalnų Karabache ir pakalbėti su vietiniais žmonėmis. Abejotinas malonumas – kelionė į Baku, ir dėl jos „garbingi, iš tikrųjų taikai ir tolerancijai tarnaujantys veikėjai“ neišsižadės savo įsitikinimų. Kiekvienas vienaip ar kitaip į šį procesą įtrauktas politikas privalo pabuvoti Arcache ir išklausyti tuos, kurių likimas tiesiogiai priklauso nuo galimo sprendimo. („Arcacho respublikos užsienio reikalų ministras“ pasiuntė „nuskriaustajam“ kvietimą vėl aplankyti Karabachą bendradarbiavimo su Bundestago parlamentine grupe „Vokietija-Pietų Kaukazas“ aptarimui.)

Hikmetas Gadžijevas atsiliepė ir šį postringavimą. Albertas Vaileris, būdamas įstatymų leidimo organo narys, turi gerbti valstybių – Jungtinių Tautų Organizacijos narių įstatymus. Buvimas parlamento nariu nesuteikia pagrindo pažeidinėti kitų šalių įstatymus. Kiekvienas turi žinoti, kad tokie neteisėti vizitai pasitarnauja separatistiniam režimui, įsitaisiusiam okupuotose Azerbaidžano teritorijose po karinės agresijos ir kruvino etninio valymo, ir kliudo taikiai, sutinkamai su tarptautine teise išspręsti konfliktą. Neatmestina, pridėjo užsienio reikalų ministerijos atstovas, kad panašiomis provokacijomis sąmoningai siekiama pakenkti Azerbaidžano ir Vokietijos santykiams. Azerbaidžano pasiuntinybė ne kartą raštu įspėjo apie neteisėtus apsilankymus okupuotose Azerbaidžano teritorijose ir neigiamas šių kelionių pasekmes. Norėdamas patekti į okupuotas teritorijas iš Azerbaidžano pusės Vokietijos parlamento narys turi raštiškai atsiprašyti, pareikšdamas gerbiantis Azerbaidžano įstatymus, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.

Kuo Kalnų Karabachas skiriasi nuo Krymo?

Rugpjūčio 24 d. Jerevane įvykusios spaudos konferencijos metu vokiečių žurnalistas paklausė Angelos Merkel nuomonės dėl draudimo Vokietijos parlamento nariui įvažiuoti į Azerbaidžaną. Aš jau kalbėjau apie tai, – atsakė kanclerė. – Mes nusprendėme parlamentinėje Vokietijos santykių su Pietų Kaukazu grupėje jį pakeisti kolega. Mes taip pat tikimės visas problemas išspręsti derybomis ir pasitarimais.“

Vokiečių žurnalistai nelaukė „derybų ir pasitarimų“ išvadų. Rugpjūčio 25 d. DPA parašė: „Merkel aplankys Azerbaidžaną – laukia sunkus pokalbis“ (Merkelbesucht Aserbaidschan– Schwierige Gesprächeerwartet). Pasak šios Vokietijos naujienų tarnybos, kanclerės derybas su prezidentu Ilhamu Alijevu apsunkins tai, kad Azerbaidžano pusė uždraudė atvykti parlamento nariui, grasindama jį suimti oro uoste. Rugpjūčio 25 d. „DerSpiegel“ pranešė apie „keblią misija Baku“ (Aufhehikler Missionin Baku): Azerbaidžanas neįsileido Vailerio, tačiau kanclerė nenorėjo atšaukti vizito ir galiausiai buvo parodyta, kad Vaileris pats atsisakė nuo kelionės.

Tą pačia dieną tas pats „Bild“ rašė apie kanclerės apsilankymą Baku (Merkelsschnorkelloser Auftrittim Proz-Palast): Azerbaidžanas yra didžiausias Vokietijos prekybos partneris šiame regione, o Europa planuoja statyti dujotiekį iš Azerbaidžano per  Turkiją į Italiją. Ir iš naujos pastraipos: „Tačiau draudimas atvykti parlamento deputatui nuo CDU Albertui Vaileriui, kuris turėjo lydėti Merkel, buvo žiaurus kanclerės įžeidimas“(einheftiger Affrontfür die Kanzlerin). „Bild“ įdėjo nuotrauką: „Alijevas sveikinasi su Vadepulu (CDU). Vadepulas vietoj CDU pavaduotojo Vailerio atvyko į Baku.“

Apie tai, kad šių metų vasario pradžioje „į Krymą atvyko dar viena Europos politikų grupė“, Rusijos valstybinė naujiena tarnyba „Novosti“ pranešė ne be pasididžiavimo, tekstą užvardijo itin pretenzingai: „Vizitas kaip pripažinimas“ (Визит как признание). Atvyko partijos „Vokietijos alternatyva“ (AfG) veikėjai iš regioninių parlamentų. Ukrainos pasiuntinys Vokietijoje pareiškė, kad tokios kelionės – „ne paauglių žaidimai, o rimtas nusikaltimas, kurio negalima nutylėti“. Sujudo ir vokiečių žiniasklaida: „Dešiniosios populistinės partijos deputatai važiuoja į Rusijos užimtą Krymo pusiasalį – provokacija! Vyriausybės poziciją išdėstė oficialusis atstovas Štefenas Zaibertas: vizitas yra privatus ir nieku gyvu nereiškia, kad Vokietija pripažįsta pusiasalio aneksiją. Apie tai liudija ir tai, kad Vokietijos parlamente esantys AfG nariai nuo kelionės susilaikė.

Pastaraisiais metais „Bild“ pagarsėjo bene labiausiai tuo, kad Kremlius pasirinko „labiausiai skaitomo vokiečių laikraščio“ žurnalistus pokalbiui su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Šiame leidinyje rašoma paprasta, suprantama kalba, jis skirtas viduriniam bei žemesniajam gyventojų sluoksniams. Kai kurie žinovai padarė išvadą: tai, kad pokalbį su Putinu išspausdino būtent „Bild“, reiškia „Europą pasisukus į Rusiją“. Dėl naujausio „diplomatinio skandalo“, tai irgi paprastai parašyta: žmogus susikrovė į lagaminą kaklaryšius ir še tau – neįsileidžia. Barbarai… Kaip žinome, Vokietijos federalinės kanclerės kelionę į Pietų Kaukazą planavo dar tada, kai Armėniją valdė Seržas Sargsianas. O čia – tarytum nei iš to, nei iš šio sako: bėkite vizų, užporyt skrendam! Deputatas žurnalistų akivaizdoje vaidina nustebusį: aš niekuo nedėtas, o manęs nepriima! (Vienur Vaileris prasitarė žinojęs Baku poziciją, tačiau pamanęs, kad su kanclere įleis.) Tačiau kuo paprasčiau rašoma, tuo daugiau lieka tarp eilučių ir į galvą gali šauti keisčiausios mintys, pavyzdžiui, kad dujos yra ne tik gamtinės, bet ir krikščioniškos, musulmoniškos…  

Kaip buvęs elektrikas tapo menų garbės daktaru

2016-ųjų pavasarį armėnų žiniasklaida pranešė, kad Armėnijos nacionaliniame architektūros ir statybos universitete apsilankė garbingi svečiai, tarp jų – Vokietijos parlamento narys ir „Forumo Vokietija-Armėnija“ pirmininkas Albertas Vaileris. Skaitome: sveikindamas svečius universiteto rektorius padėkojo deputatui „už aktyvią veiklą armėnų labui“ (за активную проармянскую деятельность). Armėnijos parlamento narys ir Armėnijos-Vokietijos draugystės grupės vadovas Artakas Davtianas pasveikino „gerą mūsų šalies bičiulį ir patyrusį politinį veikėją“ ir aukštai iškėlė jo „nuopelnus dėl tarptautinio armėnų genocido pripažinimo“ (Vokietijos parlamentas ketina priimti atitinkamą rezoliuciją). Universiteto mokslo tarybos sprendimu Albertui Vaileriui suteiktas universiteto garbės daktaro laipsnis – „už indėlį stiprinant armėnų-vokiečių draugystę“. Svečias padėkojo ir pareiškė viltį, kad Bundestage žadamoje netrukus priimti rezoliucijoje bus žodis „genocidas“. Pranešime apie garbės vardo suteikimą dar primenama: „Beje, Bundestago deputatas už apsilankymą Kalnų Karabache atsidūrė vadinamajame Azerbaidžano juodajame sąraše“.

Krymo pusiasalio žemėlapis

Šitaip iš Rytų Vokietijos kilęs kvalifikuotas elektrikas, vėliau – viešosios politikos magistras, deputatas ir visoks narys tapo „garbės daktaru“. Tačiau pačioje Vokietijoje ne visi jį sveikino. Tiūringijos federalinės žemės mokslo ministerija net ėmėsi tyrimo: kaip ir už ką. Mat pasklido garsas, kad armėnai šiuo titulu jį apdovanojo už jų interesų gynimą, o ne už kokius nors architektūros šedevrus. Pats Vaileris pareiškė, kad neatsisakys nuo titulo – kad neįžeistų jį pagerbusio Armėnijos universiteto. Tiūringijos mokslo ministerija leido Vaileriui vadintis titulu, kurį jam suteikė Armėnijoje, tačiau tik liudijimo originalo kalba, tai yra armėnų. Tačiau TV transliacijoje iš Bundestago matome parašyta „Dr. h. c. Albert Weiler, CDU/CSU)“ – ar ne doctor honoris causa?

Sužinoję šį Bundestago narį buvus pagerbtą „už aktyvią veiklą armėnų labui“, nesistebime kai kuriais jo pareiškimais. Antai 2016 metų balandį, prasidėjus mūšiams Kalnų Karabache, jis apkaltino karinius veiksmus pradėjus Azerbaidžaną. „Aš ryžtingai smerkiu Azerbaidžano puolimą Kalnų Karabache, – parašė jis. – Be to, aš labai apgailestauju, kad Azerbaidžano agresiją palaiko Turkijos vyriausybė.“ Turkijos vyriausybės „patyręs politikos veikėjas“ irgi nelinkęs glostyti. Praėjusių metų pabaigoje Jerevane vykusioje konferencijoje pasakė, kad palaiko ryšius su Rusijos deputatais. Jo nuomone, Maskva galėtų padėti Vokietijai sureguliuoti dabartinį politinį konfliktą su Turkija.

Apie tai parašiusi naujienų tarnyba EADaily priminė, kad Bundestagas praėjusių metų birželį priėmė „rezoliuciją dėl armėnų genocido Osmanų imperijoje pripažinimo ir pasmerkimo“, kuri smarkiai pablogino dviejų NATO narių santykius. Vailerio nuomone, dėl to labiausiai kaltas Turkijos prezidentas Redžepas Erdoganas: „Mes nepakęsime represijų prieš mūsų piliečius Turkijoje ir Erdoganas turi tai suprasti.“

Pats Albertas Vaileris kalba, kad mielai pasitarnautų taikos Kalnų Karabache labui. Tačiau azerbaidžaniečiai netikėti jo nešališkumu – pagrįstai.

2018.08.28; 13:40

JAV prezidentas Donaldas Trumpas nesvarsto apie referendumo galimybę Rytų Ukrainoje – apie tai Baltieji rūmai paskelbė paplitus spėlionėms, kad Rusija sieks surengti balsavimą separatistų rankose esančioje teritorijoje, kurio rezultatai būtų pripažinti tarptautiniu mastu, praneša naujienų agentūra dpa.

Rusijos užsienio reikalų ministerija nepaneigė, kad tokio referendumo galimybė buvo aptarta per Rusijos prezidento Vladimiro Putino ir JAV prezidento susitikimą Suomijoje praėjusią savaitę.

V. Putinas ir D. Trumpas susitiko akis į akį, dalyvaujant tik vertėjams. JAV valdžios atstovai teigia nežinantys, kas tiksliai buvo aptarta.

JAV nacionalinės saugumo tarybos atstovas spaudai Garrettas Marquisas sakė, kad „vadinamojo referendumo organizavimas Ukrainos dalyje, kurios nekontroliuoja vyriausybė, būtų neteisėtas“.

Be to, JAV gynybos departamentas paskelbė, kad Ukrainai bus skirta dar 200 mln. JAV dolerių paramos įvairioms rengimo programoms ir misijų poreikiams.

Taigi bendra nuo 2014 m. skiriamos paramos suma išaugtų iki 1 mlrd. JAV dolerių, be jau neseniai leistų ginklų pardavimų, įskaitant prieštankinius ginklus.

Penktadienį Rusijos ambasadorius JAV Anatolijus Antonovas sakė žurnalistams, kad V. Putinas ir D. Trumpas aptarė „konkrečius pasiūlymus“, kaip išspręsti konfliktą Rytų Ukrainoje. Žurnalistams paklausus, ambasadorius nepaneigė, kad ten galėtų būti surengtas referendumas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.07.21; 08:38

Gintaras Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ar galima sakyti, jog Europos Komisija (EK), vertindama „Gazprom“ veiklą, pasielgė išdavikiškai – nusispjovė į teisėtus Lietuvos lūkesčius? Jei kvėpuojame demokratinės šalies oru, tai palyginimas „išdavikiškas elgesys“ – nei per daug piktas, nei per daug kategoriškas.

Bent jau šių eilučių autorius įžvelgia kiaulystę: nenubausdama „Gazpromo“ solidžia pinigine bausme EK pasielgė tarsi Kremliaus advokatas. Juk EK vadovybė tik žodžiais pasmerkė iki šiol išskirtinėmis monopolijos teisėmis piktnaudžiavusį rusišką koncerną, o Lietuvą, ne vienerius metus kentusią „Gazprom“ šantažą, paliko be nieko – ir be pinigų, ir be garbės.

Žinoma, skirdami rusiškam koncernui griežtus būsimos veiklos nurodymus (jeigu „Gazprom“ pažeis nurodymus, EK be papildomų svarstymų galės skirti baudą, siekiančią iki 10 proc. įmonės pasaulinės metinės apyvartos) Vakarai dedasi esantys principingi. Tačiau Vakarai neišdrįso žengti svarbiausio žingsnio – nepaskyrė „Gazpromui“ baudos už tai, kaip jis niekingai Lietuvą engė iki šiol.

Taigi „Gazpromas“ gurkšnoja pergalės šampaną: rusų dujų kompanija išvengė 8 milijardų eurų baudos, kuri galėjo būti skirta už akivaizdų piktnaudžiavimą monopoline padėtimi Europos Sąjungos dujų rinkose. Lietuva gi dar sykį pažeminta: dėl nesąžiningos „Gazprom“ kainodaros, regis, niekad nebeatgaus pusantro milijardo prarastų eurų. Be to, smuktelėjo Lietuvos prestižas bent jau Maskvos akimis žvelgiant – Vakarų sąjungininkai nepalaikė Lietuvos ieškinių, taigi, galima manyti, jog Lietuva tiesiog … pasikarščiavo.

Lietuvą menkai guodžia EK paskelbtose išvadose brėžiama nuostata: „nuo šiol „atitinkamiems „Gazprom“ klientams suteikiama veiksminga priemonė užsitikrinti, kad jų mokama dujų kaina atitiktų kainų lygį Vakarų Europos dujų rinkose, visų pirma, suskystintų dujų prekyvietėse“. Kaip bus ateityje, be abejo, – svarbu. Bet ateitį numatyti sunku. Ypač kai tenka tartis su duoto žodžio nesilaikančia Rusija. Tik kvailys gali patikėti, kad „Gazpromas“ klusniai vadovausis EK nubrėžtomis taisyklėmis. Kremliaus gudročiai būtinai sugalvos naujų suktybių bent jau silpniausiems ir mažiausiems ES nariams skriausti. Ką tada suoks EK vadovybė? Dar sykį pagrūmos piršteliu, kad, jei Rusija ir vėl šantažuos silpnuosius, tai jau tada tikrai sulauks konkrečių sankcijų?

ES konkurencijos komisarė Margrethe Vestaeger. EPA – ELTA nuotr.

Rusija jaučiasi nebaudžiama, nes Europai ir vėl pritrūko padorumo, sąžiningumo, principingumo, drąsos.

Žinoma, už konkurencijos politiką atsakingos Europos Komisijos narės Margrethe Vestager teiginiai, esą „nuo dabar panaikinamos „Gazprom“ sudarytos kliūtys, trukdžiusios laisvai tekėti dujų srautams Vidurio ir Rytų Europoje“, – viltingi. Bet tai – tik žodžiai, neparemti konkrečiais darbais. Kur dabar EK rekomendacijos ir paliepimai guli – ant Vladimiro Putino stalo Kremliuje ar šiukšlių konteineryje?

Ypač nuvylė ponios M. Vestager pastebėjimas: „Kaip visada, šioje byloje siekiama ne pirštu badyti verslą, bet pasiekti Europos vartotojams ir įmonėms naudingiausią rezultatą“. Jei ponia M. Vestager nuoširdžiai mano, kad „Gazpromas“ yra verslas, o ne didžioji Rusijos politika, tai tada drįstu manyti, jog ji nieko nenutuokia nei didžiojoje, nei mažojoje politikoje. Kaip su tokiais „žinovais“ diskutuoti?

Bet greičiausiai ponia M.Vestager supranta, kad Rusija dujomis ne tik prekiauja, bet dar ir politikuoja: į valdžią prastumia prorusiškus premjerus, prezidentus, koreguoja atėjusių balsuoti rinkėjų nuotaikas, perka žiniasklaidą, ant kojų pastato palankius verslininkus, priešiškus – sužlugdo. Tačiau išdėti šią tiesą Rusijai – baugu. Ypač baugu Rusiją konkrečiai bausti. Dar nušaus arba nunuodys. Kaip Aleksandrą Litvinenką, Borisą Berezovskį ar Sergejų Skripalį. 8 milijardų eurų suma – tai pinigai, dėl kurių tikrai galima netekti galvos tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.

Europos Sąjunga. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Jokiu būdu nenoriu būti skeptiku, įtariai žvelgiančiu į savo sąjungininkus – Europos Sąjungą. Bet kad kitaip – niekaip. Vokietija užsispyrusi Baltijos jūroje tiesia Nord Stream – 2, nors puikiai supranta, kad šis projektas – labiau politinis nei ekonominis, išduodantis ir Baltijos šalis, ir Ukrainą.

Prancūzijos prezidentas veržte veržiasi į Kremlių susitikti su kaimynines šalis puldinėjančios Rusijos prezidentu, nors pačios veiksmingiausios derybos su Kremliaus vadovu – jokių derybų. Jaunasis Prancūzijos prezidentas mano pergudrausiąs Kremlių ir sustiprinsiąs savąjį europietišką prestižą. Džiaugčiausi, jei taip nutiktų. Bet nutiks atvirkščiai – prancūzas liks be nieko. Nes Putinas pripažįsta tik grubią jėgą. Diplomatiniais tūpčiojimais Kremliaus šeimininko nesugraudinsi.

Jei Putinas žinotų, kad niekas iš ES ir NATO su juo tikrai niekad niekados nesusitiks, kol nebus grąžintos okupuotos teritorijos, separatistų greitai sumažėtų ne tik Donecke, Luhanske, Kryme, bet ir Abchazijoje, Kalnų Karabache, Padniestrėje…

Bet prorusiškų separatistų šiandien – visur gausu.

Tekstas paskelbtas Amerikoje (Čikagoje) leidžiamame lietuvių laikraštyje „Draugas“

2018.05.31; 06:12