Serbijos slaptoji tarnyba BIA
Trečiadienį Serbijos informacinio saugumo agentūros Analitinės valdybos viršininkas Relia Želskis patvirtino, kad vaizdo įrašas, kuriame, kaip anksčiau teigė laikraštis „Blic“ ir „Laisvės radijas“, užfiksuotas serbų kariškio ir Rusijos karo atašato darbuotojo susitikimas, yra autentiškas.
„Vaizdo įrašas autentiškas, jame nufilmuotas Rusijos žvalgybininkas. Detales rytoj po Serbijos saugumo tarybos posėdžio paaiškins šalies prezidentas Aleksandaras Vučičius. Labai svarbu pasakyti, jog žvalgybų karo, vykstančio Serbijos teritorijoje, o jis de facto vyksta, negalima sieti tik su Rusijos Federacija. Kitos pasaulio galybės, pavyzdžiui, JAV, Prancūzija, taip pat regiono žaidėjos – Albanija ir Kroatija, taip pat labai aktyviai dirba, kad realizuotų savo interesus. Šito visada galima tikėtis politikoje ir tarptautiniuose santykiuose, mes čia esame tam, kad priešintumės tokiems veiksmams, niekam nedarydami išimčių“, – pareiškė jis.
Anksčiau portale „YouTube“ pasirodė vaizdo įrašas, kuriame du žmonės automobilių stovėjimo aikštelėje kalbasi ir apsikeičia polietileno paketais. Paskui vienas iš jų mašinoje iš panašaus paketo ištraukia alkoholio butelį bei pinigų ir juos perskaičiuoja. Pasak „Blic“ ir „Laisvės radijo“, vaizdo įraše – nežinomas Serbijos armijos karininkas ir Rusijos karo atašato Serbijoje atstovas. Teigiama, kad šitaip „Rusijos šnipai verbuoja agentus“.
Kada buvo nufilmuotas vaizdo įrašas ir kas buvo paketuose, nepatikslinama. Pasak kai kurių šaltinių, Rusijos karininkas, kurio pavardė figūruoja „Blic“ ir „Laisvės radijo“ pranešimuose, dar prieš kelias mėnesius baigė komandiruotę Serbijoje.
O kas rengė valstybės perversmą Juodkalnijoje
2016-ųjų rudenį?
Kas
kurstė nuversti valdžią Juodkalnijoje?
Juodkalnijos aukščiausiasis teismas šalies sostinėje Podgoricoje baudžiamąją bylą dėl kėsinimosi įvykdyti valstybės perversmą rinkimų į parlamentą dieną (2016 m. spalio 16 d.) pradėjo nagrinėti 2017-ųjų vasarą; šis „amžiaus teismu“ vadinamas procesas tebetrunka.
Tarp keliolikos teisiamųjų – du Rusijos piliečiai. Pastarieji teisiami už akių. Juos kaltina Juodkalnijos, Serbijos ir Rusijos teritorijose subūrus nusikalstamą organizaciją ir jai vadovavus; vienas jų kaltinamas pasikėsinimo į aukštą Juodkalnijos vadovybės atstovą kurstymu – už tokį nusikaltimą baudžiama laisvės atėmimu nuo 10 iki 40 metų. Dar vykstant tyrimui, leidinys „Vijesti“ pranešė, kas žinoma Specialiojoje prokuratūroje: valstybės perversmo kurstymu įtariami rusai Maskvoje „kasdien“ eina į darbą pastatų komplekse, kur įsikūrusi GRU.
Apie sužlugdytą valstybės perversmą juodkalniečiai sužinojo spalio 16-osios rytą, praėjus keturioms dienoms po to, kai buvęs policininkas išeivis iš Kosovo Mirko Velimirovičius pranešė policijai pirkęs ginklų ir kita sąmokslo dalyviams. Buvo sulaikyta 20 Serbijos piliečių, tarp jų buvęs Serbijos žandarmerijos viršininkas Bratislavas Dikičius. Dėl rusų, tai prokurorai laikė juos nacionalistais, veikusiais savo galva. Praėjus mėnesiui, Serbija išdavė Juodkalnijai dar vieną įtariamąjį – žinomą serbų nacionalistą Aleksandrą Sindželičių. Jis sutiko bendradarbiauti su tyrėjais, teismo buvo pripažintas liudytoju ir apklausiamas nurodė kai kurias prokurorus itin sudominusias apsiimtojo įrodyti sąmokslo aplinkybes.
Sindželičius, be kitų dalykų, papasakojo, kad 2016 metų rudenį jį skubiai iškvietęs į Maskvą „toks Edis“, su kuriuo susipažino 2014-ųjų vasarą, buvodamas Rostove prie Dono (Ukrainos rytuose tuo metu vyko įnirtingi mūšiai ir separatistų pusėje kariavo serbų samdiniai); su rusu jau buvo vieną kartą susitikęs Maskvoje 2015-ųjų pavasarį. Rusas atsiuntęs serbui 800 dolerių kelionei (šią perlaidą prokurorai laiko svarbiu įkalčiu byloje, nes siuntėjas nurodė savo adresą – tą patį, kur… GRU valdos). „Edis“ pasitikęs jį oro uoste ir pravedęs pro pasų kontrolės postą. Dalyvaujant, kaip suprato serbas, dar vienam Rusijos specialiųjų tarnybų atstovui, jam pasakę, kad duodami „dideli pinigai“ Juodkalnijos stojimui į NATO sustabdyti, ir atskleidę „kriminalinio režimo nuvertimo“ planą.
Šiame plane buvo numatyta rinkimų dienos vakare, pasibaigus balsavimui, užimti parlamento ir vyriausybės rūmus, kilusioje sumaištyje nušauti tuometį ministrą pirmininką Milo Džukanovičių ir galiausiai atvesdinti į valdžią Maskvai palankią koaliciją „Demokratinis frontas“, kuri atšauks stojimą į NATO ir iškels sąjungos su Serbiją ir Rusija šūkį. Sindželičius gausiąs pinigų 50 vyrų apginkluoti ir perrengti policininkų uniforma, taip pat turėsiąs sutelkti 500 nacionalistų, kurie dėsis demonstrantais ir Serbijos generolo Dikičiaus vadovaujami padės „policininkams“, vedamiems paties „Edžio“, įsibrauti į parlamentą. Viskas turėsią atrodyti „kaip Belgrade, kai krito Miloševičius“ (2000 metais tuometės Jugoslavijos sostinėje vykusios „buldozerinės revoliucijos“ metu protestuotojai susitarė su policija).
Kremliaus aštuonkojis
Sindeličiaus parodymais, „Edis“ su „kolega“ spalio pradžioje atskrido į Belgradą ir kontroliavo pasirengimą perversmui. Jis nenustojo veikęs ir sąmokslui iškilus aikštėn – tomis dienomis rusas skambindavo jam itin dažnai. Reikalavo paaiškinti, kas atsitiko, ir svarbiausia – kur ginklai? Paskui pranešė, kad dėl visko kaltas Velimirovičius ir jį „reikia užmušti“. Vieną kartą reikalavo surasti snaiperį ar sprogmenų Džukanovičiui nužudyti („pinigai ne problema“), paskui – pasamdyti žmogų ar kelis, kurie akmenimis išdaužytų „Demokratinio fronto“ langus ir primėtytų vidun butelių su degiuoju skysčiu – kad atrodytų tai padarius ministro pirmininko šalininkus.
Per paskutinį susitikimą viename Belgrado parkų „Edis“ klausė, ar pavyktų rasti 5-6 žmones dar vienai provokacijai: protestuojantiems „Demokratinio fronto“ šalininkams apšaudyti. Šio susitikimo metu rusas pasakęs, kad „su Juodkalnija viskas baigta“. Girdi, susitarta, kad Čečėnija skirs lėšų bosnių bendruomenės labui ir tada ją parlamente atstovaujanti partija, „Bošnjačkastranka“, pereisianti į opozicijos pusę… aplinkybes.
Spalio 24 d. Serbijos policija pranešė suėmusi tris Rusijos piliečius ir paėmusi jų turėtus €122 000, Juodkalnijos policijos uniformas, ginklus. Po dviejų dienų į Belgradą atskrido Rusijos nacionalinio saugumo tarybos sekretorius Nikolajus Patruševas ir netrukus po šio vizito suimtieji buvo išsiųsti į Rusiją. Ar šie įvykiai priežastingai susiję – lieka paslaptimi. Gruodžio pradžioje Juodkalnija per Interpolą paskelbė perversmo kurstymu įtariamų dviejų Rusijos piliečių, Eduardo Širokovo ir Vladimiro Popovo, tarptautinę paiešką (2017 m. vasario 23 d. Juodkalnijos užsienio reikalų ministerija pareiškė protestą Rusijai dėl neprisidėjimo prie jų paieškos).
Kur jie apsilankė, ten ramybės neliko
Prieš pat prasidedant „amžiaus teismui“ britų „The Telegraph“ paskelbė nuotrauką, kurioje šie rusai nufotografuoti viename Belgrado parkų. Nurodoma, kad jie „seka žmogų, pasamdytą Juodkalnijos vyriausybei nuversti“. Nuotraukas su šiais ir kitais žlugusio perversmo dalyviais turinti „viena Europos saugumo tarnybų“ (galima neabejoti – Serbijos). TV kanalas „Sky News“ pranešė sužinojęs Vakarų specialiųjų tarnybų atstovų nuomonę dėl šių nuotraukų: „Tai yra dar vienas įrodymas, kad Rusijos valstybė buvo tiesiogiai susijusi su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.“
Tuo metu jau buvo žinoma, kad „Širokovo“ tikroji pavardė yra Šišmakovas – tai Juodkalnijos prokurorams padėję nustatyti Lenkijos kontržvalgybininkai. 2014 metų spalyje lenkai išsiuntė iš šalies persona nongrata pripažintą Rusijos pasiuntinybės karo atašė padėjėją Eduardą Šišmakovą – po to, kai įsitikino jį esant GRU karininką. Vienas Lenkijos kariuomenės papulkininkis jam pranešinėjo apie kokias nors „nuodėmes“ slepiančius karininkus – tokius paprasčiau užverbuoti. Vėliau, teisiamas, papulkininkis prisipažino gavęs iš Rusijos diplomato 17 tūkstančių zlotų (€5500) atlygį.
Interpolo ieškomas „Popovas“ pasirodė iš tikro esąs Moisejevas – tai nustatę praėjusių metų lapkričio pabaigoje pranešė tų pačių „Bellingcat“ ir „The Insider“ tyrėjai. Karo inžinierius Moisejevas tapo „Popovu“ po parengimo GRU specialiosios paskirties dalinyje 2009 metais. Nuo to laiko šis „korespondentas“ ir „laivininkystės draudimo agentas“ keliavo po Balkanus, Kaukazą, Rytų Europos šalis. 2014-ųjų pradžioje, prieš žlungant Ukrainoje Viktoro Janukovyčiaus režimui, jis buvojo Odesoje (kiek vėliau, gegužės pradžioje čia įvyko kruvini susirėmimai). Pavasarį jį matė Moldovoje – likus mėnesiui iki šiai valstybei pasirašant asociacijos su Europos Sąjunga sutartį. Jis apsilankė Padniestrės ir Gagaūzijos sričių „sostinėse“ – Tiraspolyje ir Komrate. Moldavijos saugumiečių ir žurnalistų duomenimis, Belcų mieste vykusiame slaptame ES priešininkų pasitarime kalbėta apie „ginkluotą sukilimą prieš valdžią, paskelbiant Moldavijos federaciją su keturiais subjektais: Kišiniovu, Belcais, Komratu ir Tiraspoliu“; šalies pietuose prie maištininkų turėjo prisidėti diversantai, parengti Rostove esančiame GRU padalinyje.
Ar
prokurorai įrodys buvus planą „B“?
Paskelbus apie sužlugdytą
perversmą, grupė išeivių iš Rusijos (iš viso šioje mažytėje šalyje nuolatinai
gyvena iki 7 tūkstančių Rusijos piliečių, iš 4 200 užsienio bendrovių 1/3
priklauso Rusijos piliečiams) paskelbė vietinėje žiniasklaidoje laišką, kad „čia
gyvenantys rusai nepritaria kišimuisi, nepriklausomai nuo to, ar tai darė
valstybė, ar privatūs asmenys“. Iki šiol ne tik Juodkalnijoje, bet ir toli už
jos jos ribų neatmetama „kruvinąjį scenarijų“ galėjus būti parašytą „Maskvos
ranka“.
Praėjusių metų spalio pradžioje Juokalnijos aukščiausiame teisme vykstančio proceso metu gynybos pusė pateikė iš Rusijos užsienio reikalų ministerijos gautą atsakymą į paklausimą dėl vieno pagrindinių liudytojų šioje byloje lankymosi Maskvoje. Specialusis prokuroras Milovojė Katničius paprašė atlikti šių popierių cheminę ekspertizę – girdi, raštą „sukurpė GRU“, pagarsėjusi nuodijimais. Tai sužinoję, Maskvoje didžiai pasipiktino. „Sprendžiant iš visko, – pareiškė Užsienio reikalų ministerija, – Juodkalnijos prokuroras Katničius nusprendė įsitraukti į varžytuves dėl absurdiškiausio kaltinimo Rusijai“. Maskva dar kartą priminė: „Rusijos pusė kategoriškai neigia galėjusi oficialiai prisidėti prie išgalvotų mėginimų organizuoti neteisėtą veikimą“, jai keliami kaltinimai yra niekuo nepagrįsti.
Propagandinis plakatas Juodkalnijoje
Spalio viduryje Rusijos valstybinė naujienų tarnyba „Novosti“ pranešė, kad „Juodkalnijoje atsisakyta kaltinimų Rusijai dėl valstybės perversmo organizavimo“. Tyrimui šioje byloje vadovavęs specialusis prokuroras Katničius anksčiau sakė kai kuriuos „Rusijos valstybinius organus“ prisidėjus prie perversmo rengimo, o dabar paskelbė naują pareiškimą: jis niekada nekaltinęs oficialiosios Maskvos. „Aš kaltinau kai kuriuos saugumo tarnybų darbuotojus, GRU agentus ir kai kuriuos kazokus“. „Novosti“ iš 44 komentarų geriausiu pripažino šį: „Protingas sprendimas.“
Spalio 26 d. „Novosti“ atpasakojo tai, ką teismo procese per penkias valandas trukusią apklausą pasakė liudytojas Aleksandras Sindželevičius, teisiamųjų vadinamas „NATO agentu“ ir „provokatoriumi“ (TV ir radijas tiesiogiai transliuoja proceso eigą). Jis nurodė pagrindiniu pučo rengimo organizatoriumi buvus Rusijos pilietį Eduardą Šišmakovą. Liudytojas pakartojo tai, ką sakė ikiteisminio tyrimo metu, kaip antai: 2016-ųjų pavasario pradžioje gavęs iš „Edžio“ žinelę, kad toliau taip tęstis negali –„Juodkalnijoje būtina nuversti valdžią, nuversti Džukovičių, žmonės turi išeiti į gatves“; susitikimo Maskvoje metu „Edis“ kalbėjo, kad Džukovičius turi būti suimtas ir teisiamas, o jį suėmusieji – apdovanoti; Belgrade „Edis“ išdavęs Sindželevičiui keturis kartus po 25000 eurų ir du kartus po 50 000 dolerių ginklams pirkti ir kitoms su perversmo rengimu susijusioms išlaidoms. „Novosti“ priminė specialųjį prokurorą anksčiau kalbėjus apie kai kurių „Rusijos valstybinių organų“ prisidėjimą rengiant pučą, turėjusį sustabdyti šalies stojimą į NATO; Rusija šį kaltinimą kategoriškai neigia.
Praėjusią vasarą Filadelfijoje veikiančio užsienio politikos tyrimų instituto (Foreign Policy Research Institute) pranešime teigiama, kad perversmą rengė „serbų nacionalistai, vadovaujami GRU ir FSB darbuotojų“. Žengiančią per NATO slenkstį Juodkalniją ištiko, kaip pasakė žurnalistams vienas pranešimo autorių, „ne šiaip koks perversmas, o perversmas, palaikomas Rusijos vadovybės“. Ekspertų nuomone, tai buvo pirmas Maskvos mėginimas jėga įgyvendinti savo politinius tikslus už buvusios SSSR ribų. Balkanuose Rusija turi politinių tikslų ir yra pasirengusi imtis prievartos ir slapto veikimo jiems pasiekti. Šis pranešimas patvirtino prieš metus JAV Senato gynybos reikalų komiteto (Committee on Armed Services) posėdyje kalbėta: perversmas Juodkalnijoje buvo Rusijos planas „B“, pradėtas vykdyti po to, kai agitacija prieš stojimą į NATO per žiniasklaidą, socialinius tinklus, Serbų stačiatikių bažnyčią nepadėjo Kremliui čia vykusiuose rinkimuose pasiekti reikiamo rezultato.
Kaip išgaravo 300 metų trukusi draugystė
Ministras pirmininkas Milo Džukanovičius prieš 2016 metų parlamento rinkimus kaltino opoziciją imant Rusijos duodamus pinigus. Žiniasklaidoje rašyta, jog ministro pirmininko priešininkų „Demokratinis frontas“ rinkimų agitacijai („МИ или ОН“) išleido, oficialiais duomenimis, didelius mažytei šaliai pinigus – 850 tūkstančių eurų, gal net daugiau nei valdančioji Demokratinė socialistų partija. Jau tada kalbėta „Demokratinį frontą“ esant sukurtą Rusijos miliardieriaus Olego Deripaskos pinigais… Tarp praėjusių metų pabaigoje JAV teisingumo ministerijos sankcijomis suvaržytų Rusijos piliečių pateko ir buvęs GRU karininkas Viktoras Bojarkinas – Olego Deripaskos padėjėjas; amerikiečiai priminė Kremliui artimui oligarchui, kad 2016 metais Juodkalnijoje jis finansavo partiją, siejamą su mėginimu įvykdyti valstybės perversmą.
Juodkalnija, nedidelė (beveik penkis kartus mažesnė už Lietuvą) buvusios Jugoslavijos respublika, 2006 metais atsiskyrė nuo Serbijos ir Maskva nė kiek neprieštaravo referendume pareikštai juodkalniečių valiai būti nepriklausoma valstybe. Rusijos mijardierius Olegas Deripaska 2005 metais nupirko didžiulę aliuminio gamyklą, nešančią šaliai beveik pusę eksporto pajamų. Juodkalniečiai pripažįsta, kad šio verslininko patarėjų komanda (tarp jų ir pastaraisiais metais patarnavimu Kremliui skandalingai pagarsėjęs amerikietis Polas Manafortas) šalies nepriklausomybės byloje „padėjo gauti reikiamą paramą iš mūsų tarptautinių partnerių“ (sklido kalbos Deripaską taip geidus Juodkalnijos nepriklausomybės, kad dėl pageidaujamai referendumo baigčiai garantuoti nepagailėjo 200 milijonų eurų, kuriuos įteikė asmeniškai Džukovičiui).
Olegas Deripaska
Viskas pasikeitė po to, kai Juodkalnijos vadovybė nepritarė Krymo „prijungimui“ prie Rusijos ir prisidėjo prie Europos Sąjungos paskelbtų sankcijų okupantei. „Vienu metu mes pernelyg atsipalaidavome, rodėsi, viskas padaryta, o po to atėjo jie ir pažadino“, – pasakė 2014-ųjų pavasarį Milo Džukovičius, grįsdamas šalies vadovybės apsisprendimą atkakliau siekti narystės Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje ir Europos Sąjungoje. Tada vienas Rusijos dūmos deputatas leptelėjo, jog „į NATO įstojusi Juodkalnija taps legaliu Rusijos raketų taikiniu“. Valstybiniame laikraštyje „Rosijskaja gazeta“ radosi paraginimas nepirkti vyno iš Juodkalnijos, apriboti ten plūstančių turistų ir poilsiautojų srautą (625 tūkstančių gyventojų turinčioje Juodkalnijoje per metus apsilanko apie 300 tūkstančių žmonių iš Rusijos). 2015 metų pabaigoje Rusijos strateginių tyrimų instituto direktorius Leonidas Rešetnikovas oficialiosios Podgoricos varomą politiką (pritarimas sankcijoms, veržimasis į NATO ir ES ir kita) pavadino „išdavyste“.
2015-ųjų pabaigoje Juodkalnija sulaukė NATO generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo oficialaus laiško-kvietimo dėtis prie Aljanso, o 2017 metų vasaros pradžioje oficialiai buvo paskelbta 29-ąja NATO nare. Tai įvyko po to, kai 2016 metų rudenį rinkimus vėl laimėjusi Demokratinė socialistinė partija parlamente sutelkė daugumą, pritarusią šiai narystei. Rusijos užsienio ministerija ta proga prikalbėjo daug piktų žodžių: balsavusieji už narystę NATO tariamos Rusijos grėsmės dingstimi, prisiima atsakomybę dėl pasekmių, kurias sukels išorės jėgos, siekiančios išardyti giliomis istorinėmis tradicijomis pagrįstus draugiškus juodkalniečių santykius su serbais ir Rusijos žmonėmis.
Valstybės dūmos tarptautinių reikalų komiteto narys Sergejus Železniakas, itin svetingai sutikdavęs visus į Maskvą atvykstančius Džukovičiaus priešininkus, pasakė Juodkalnijos vėliavos iškėlimą viršum NATO būstinės Briuselyje reiškiant „savanorišką oficialiosios Podgoricos kapituliaciją prieš tuos, kurie 1999 metais bombordavo Juodkalniją ir žudė šalies gyventojus“. Viename interviu serbų leidiniui jis kalbėjo, kad su Vakarų patarėjais greitosiomis sumestas parlamento užgrobimo ir ministro pirmininko pašalinimo planas yra piktadarystė, „kelianti niūrių paralelių su Reichstago padegimu, kurį 1933 metais įvykdė nacionalsocialistai siekdami Vokietijoje šviesti hitlerinę diktatūrą“. Leidinys „Pobjeda“ šį valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ generelinės tarybos sekretoriaus interviu pavadino opozicijai skirtomis „naujomis instrukcijomis iš Maskvos“.
Kremliaus
apmokama provokatorių lindynė
Ištisą dešimtmetį Maskva mėgino nuteikti juodkalniečius prieš NATO – ir geruoju, ir piktuoju. 2016 metų lapkrityje Juodkalnijoje apsilankiusį leidinio „Meduza“ korespondentą susiradęs devynis metus gyvenantis rusas pasakė turėjęs reikalų Rusijos pasiuntinybėje ir žinąs, jog 2010–2011 metais kievieną mėnesį pasiuntinybės buhalterija skirdavo po 30-50 tūkstančių eurų „juodkalniečių švietimui“, tiesiai sakant – propagandai prieš NATO varyti. Itin energingai veikta per Serbų stačiatikių bažnyčią, kuriai priklauso 85% juodkalniečių stačiatikių (pasiuntinybė skyrė didelę sumą naujos bažnyčios statybai). Tačiau, pasirodo, įtikinėjimas ir dovanos buvo ne vienintelis būdas „Juodkalnijai Rusijos orbitoje išlaikyti“.
Apie kitą būdą „Meduzos“ pašnekovas išgirdo Rusijos pasiuntinybėje 2011-ųjų pavasarį: „reikia jėga užgrobti valdžią ir perduoti ją opozicijai“. Prasidėjus konfliktui Rytų Ukrainoje, tuometis pasiuntinys jam pasakęs, kad jie pradedantys „aktyviąją darbo Juodkalnijoje fazę“, ir pakvietęs prisidėti (žmogus atsisakė – „aš laikausi visiškai priešingos pozicijos“). 2016 metų vasarą Serbijoje įsisteigė „Balkanų kazokų kariuomenė“ su atamanu Viktoru Zaplatinu, jis sakosi oficialiai atstovaujantis „Donbaso savanorių sąjungai, kuri tiesiogiai susijusi su Vladimiru Putinu, o Rusijos kazokų sąjunga nepripažino nei „atamano“, nei jo „kariuomenės“. Kai kas aiškino visa tai esant „tam tikros rūšies folkloru“, tačiau specialusis prokuroras Katničius turėjo galvoje „kai kuriuos kazokus“ būtent iš Zaplatino sutelktų gretų (kai kas tikina, kad tai Ukrainos saugumo tarnyba įspėjo juodkalniečius: savanorius karui Donbase telkę serbai dabar darbuojasi Juodkalnijoje).
2016 metų lapkričio pradžioje Vladimiras Putinas atleido iš pareigų Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) direktorių Leonidą Rešetnikovą, kadaise Balkanų valstybėse šnipinėjusį sovietų saugumo komiteto (KGB) ir Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) agentą. Vieni paskutinių atsargos generolo leitenanto svečių RISI buvo… Zaplatinas su kitais Balkanų „atamanais“, kuriuos jis priėmė likus kelioms dienoms iki parlamento rinkimų Juodkalnijoje. Apžvalgininkai prisiminė, ką Rešetnikovas kalbėjo per TV kanalą „Cargrad“: atėjo laikas Rusijai sugrįžti į Balkanus ir padėti jos draugams. Generolas gerai pažįstamas su šio kanalo savininku, „stačiatikiu milijonieriumi“ Konstantinu Malofejevu: juos abu apdovanojo aukščiausiais ordinais į Bosnijos ir Hercogovinos sudėtį įeinančios Serbų Respublikos prezidentas Miloradas Dodikas, išlikęs prezidento poste po rinkimų 2014 metų rudenį; rinkimus akylai stebėjo pusantro šimto kazokų, atsiųstų Malofejevo. Vis dėlto jis labiau žinomas kaip „rusų pavasario“ rėmėjas (finansavo prorusiškas pajėgas Donbase).
2017 metų pavasarį naujienų tarnyba „Reuters“ pranešė, kad prieš JAV prezidento rinkimus Rusijos propagandinės kompanijos planas buvo sudarytas Rusijos strateginių tyrimų institute (nuo 2012 metų valstybines užduotis institutui teikia Rusijos prezidento administracija). „Reuters“ priminė šį institutą įtikinus Rusijos prezidento administraciją projektų „Krymo prijungimas“ ir „Novorosija“tislingumu. Žurnalistinių tyrimų leidinys „The Insider“ padarė išvadą, kad greičiausiai Rešetnikovas, sumanęs provokacijas Ukrainoje, Moldovoje, Graikijoje (energingai palaikė Aleksį Ciprasą iki jam 2015 metų rudenį tampant ministru pirmininku), pasiūlė prezidento administracijai ir perversmo Juodkalnijoje idėją.
Viena iš versijų, kaip Rusija organizavo perversmą Juodkalnijoje
2017 metų pradžioje Rešetnikovas tapo TV kanalo „Cargrad“ stebėtojų tarybos pirmininku. Viename interviu jis pasigyrė, kad 2008 metais, kai tarnavo Užsienio žvalgybos tarnybos analitinio skyriaus viršininku, jie įtikinę šalies vadovybę pripažinti Abchaziją ir Pietų Osetiją (kaip žinome, iš Pietų Osetijoje veikusių Rusijos ginkluotųjų pajėgų padalinių aukščiausiai buvo įvertinta 10-oji GRU atskiroji specialiosios paskirties brigada).
Reuters, Scanpix, LETA, The Insider, Bellingcat nuotr.
Serbijos prezidentas Aleksandras Vučičius paskelbė šalies ginkluotosiose pajėgose visišką kovinę parengtį dėl padėties Kosovo šiaurėje, kur Kosovo kariškiai užėmė Gazivodės hidroelektrinę.
Tai šeštadienį pranešė Serbijos naujienų agentūra TANJUG, remdamasi šaltiniais prezidento administracijoje.
Serbijos VRM vadovas Neboiša Stefanovičius taip pat įsakė šalies policijos specialiesiems daliniams būti visiškoje kovinėje parengtyje.
Šių priemonių imtasi po to, kai kelios dešimtys Kosovo kariškių užėmė Ekologijos ir plėtros centrą Zubin Potoke ir Gazivodės elektrinę.
Ši elektrinė ir Valačo pastotė yra svarbiausi energetikos objektai Kosovo šiaurėje, jie prijungti prie Serbijos energetikos tinklo. Anksčiau Priština ne kartą pareiškė, kad Gazivodės hidroelektrinė turi būti sujungta su Kosovo energetikos sistema.
Plakatas skelbia, kad Serbijai nereikalinga Europos Sąjunga. Jai reikia Rusijos…
Roland Oliphant / The Telegraph
„Apsidairykite aplinkui. Sąžiningai pasakykite man, jeigu rasite nors kokią šnipinėjimo instrumentuotę“, – sakė interviu leidiniui The Telegraph RF Ypatingųjų situacijų ministerijos darbuotojas Viktoras Gulevičius, vienas iš Rusijos-Serbijos humanitarinio centro Niše Serbijos pietuose direktorių.
Žurnalistas Rolandas Olifantas rašo: „Gulevičius, o taip pat Rusijos ir Serbijos vyriausybės sako, kad tas kuklus industrinis objektas – tai Maskvos indėlis į kovą su potvynių ir miškų gaisrų, kurie periodiškai siaubia Dunojaus žemupį, padariniais. Bet Vakarų oficialieji asmenys įtaria, kad tai priedanga Rusijos šnipų tinklui, kurio tikslas – gaisrus ne gesinti, o įžiebti“.
Pranešęs, kad Daily Telegraph žurnalistai apsilankė centre šią vasarą, autorius rašo: „Ten nėra nei spygliuotų vielų tvoros, nei ginkluotos apsaugos, o negausus nuolatinių darbuotojų būrys, atrodo, šiek tiek susirūpinęs – ir jiems apmaudu – dėl klausimų apie kaltinimus šnipinėjimu“.
„Šių metų sausį vienas Bosnijos naujienų tinklapis tvirtino, kad centre vyko nacionalistinės grupuotės „Serbijos garbė“ sukarinti mokymai. Ši grupuotė, savo ruožtu, – tai Serbijos Respublikos prezidentui Miloradui Dodikui lojali sukarinta formuotė, darinys su serbų dauguma Bosnijoje ir Hercegovinoje. Užuominos buvo tiesiog sprogdinančios: girdi, Rusija padėjo Dodikui kurti neoficialią armiją, kad sutriuškintų vidaus priešus ir siektų jėgos metodais tos pačios idėjos – atskiros Serbijos respublikos, kuri davė impulsą 1992–1995 metų karui Bosnijoje“, – rašoma leidinyje. Ir toliau pranešama: Dodikas, Rusija, centro vadovybė ir „Serbijos garbė“ neigia, kad planavo ką nors panašaus.
„Jokių sukarintų formuočių nėra, ir niekas jų neapmoko“, – sakė „Serbijos garbės“ lyderis Bojanas Stoikovičius. „Mes grynai humanitarinė organizacija“, – tikino jis interviu Niše.
„Gulevičius sako, kad jo rūpestis – potvyniai, gaisrai ir gelbėtojų mokymas“, – rašoma leidinyje.
Kosovas uždraudė Serbijos prezidentui apsilankyti serbų anklave. EPA-ELTA nuotr.
Kosovo premjeras Ramushas Haradinajus sekmadienį uždraudė Serbijos prezidentui Aleksandrui Vučičiui aplankyti savo tautiečius Kosove po to, kai albanai protestuotojai sunkvežimiais ir sunkiąja technika užblokavo maršrutą serbų anklavo link, praneša naujienų agentūra dpa.
R. Haradinajus rašė feisbuke, kad jis atšaukė Kosovo užsienio reikalų ministerijos išduotą leidimą Serbijos vadovui apsilankyti Kosovo serbų teritorijoje baiminantis dėl žmonių saugumo.
Planuota, kad A. Vučičius lankysis Banjos kaime, kur serbų mažuma gyvena etninių albanų apsupty. Pastarieji sudaro daugumą Kosove, kuris 2008 m. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos.
Šis incidentas pabrėžia tarp Serbijos ir Kosovo egzistuojančią nuolatinę įtampą.
Kosovo valdžia uždraudė Serbijos prezidentui apsilankyti serbų anklave. EPA-ELTA nuotr.
A. Vučičius savaitgalį į Kosovą atvyko dviejų dienų vizito. Po to, kai policija sustabdė Serbijos prezidentą, jis grįžo į Mitrovicą, didžiausią serbų anklavą Kosove, kur turėjo kreiptis į žmonių minią.
Penktadienį Serbijos prezidentas nutraukė derybas dėl normalizacijos, kurioms nuo 2011 m. tarpininkauja Europos Sąjunga, ir atsisakė susitikti su Kosovo prezidentu Hashimu Thaciu.
Kosovo valdžia A. Vučičiaus vizitą palaimino tik po JAV ir ES spaudimo.
Apie 90 proc. Kosovo gyventojų yra etniniai albanai. 1998 m. jie sukilo prieš Serbiją, ir kilo karas. 1999 m. įsikišus NATO, Serbijos pajėgos buvo išstumtos iš šios teritorijos, o po 9 metų Kosovas paskelbė nepriklausomybę, kurios vis dar nepripažino 5 ES šalys.
F. Mogherini: sprendimas Serbijos ir Kosovo konflikte bus priimtas „ateinančiais mėnesiais“. EPA-ELTA nuotr.
Pasak ES užsienio politikos įgaliotinės Federicos Mogherini, sprendimas ginče tarp Serbijos ir Kosovo gali būti priimtas „ateinančiais mėnesiais“. Teisiškas įpareigojantis susitarimas, kurio šiuo metu siekiama, turėtų išspręsti „visus atvirus klausimus“, – pareiškė F. Mogherini penktadienį baigiantis neformaliam ES užsienio reikalų ministrų susitikimui Vienoje.
Nors tai „labai sunku, tačiau nėra neįmanoma“, – pridūrė ji. Tokia sutartis esą išspręstų ir klausimą dėl Serbijos iki šiol nepaskelbto Kosovo pripažinimo.
ES plėtros komisaras Johannesas Hahnas rezultatų tikisi iki „kitų metų vidurio“. Tačiau jis pabrėžė, kad „kokybė yra svarbiau už greitį“. Tai jis pareiškė austrų naujienų agentūrai APA.
Serbija šiuo metu yra oficiali ES kandidatė. Kosovą Briuselis vadina „potencialiu kandidatu“. Tačiau pažanga blokuojama, nes Serbija iki šiol nesutiko pripažinti buvusios provincijos nepriklausomybės.
ES, be to, visoms šalims kandidatėms Vakarų Balkanuose kelia sąlygą, kad būtų išspręsti teritoriniai nesutarimai.
Nušautas žinomas serbų advokatas, be kita ko, padėjęs ginti buvusį Serbijos lyderį Slobodaną Miloševičių Hagos karo nusikaltimų tribunole, praneša BBC.
57-erių metų Dragoslavas Ognjanovičius buvo nužudytas šeštadienį vakare netoli savo namų Belgrade.
Per šaudymą nukentėjo ir 26-erių metų teisininko sūnus, sakoma Serbijos vidaus reikalų ministerijos pranešime. Dr. Ognjanovičius buvo vienas iš S. Miloševičiaus teisininkų komandos, šio amžiaus pradžioje gynusios politiką karo nusikaltimų tribunole, narių.
Buvęs Serbijos prezidentas 2001 metais buvo suimtas ir laikomas Jungtinių Tautų (JT) karo nusikaltimų tribunolo kalėjime Hagoje. Dr. Miloševičiui buvo pareikšti trys kaltinimai: pirmasis susijęs su Kosove įvykdytais žiaurumais, antrasis – su nusikaltimais Kroatijoje, o trečiasis – su nuo 1992 iki 1995 metų Bosnijoje galimai vykdytu genocidu.
Penktadienį keliuose Serbijos miestuose vyko protestai dėl aukštų degalų kainų. Kaip skelbė nacionalinė televizija, protestuotojai reikalavo sumažinti akcizus benzinui ir dyzeliniam kurui.
Protestai buvo organizuojami per socialinius tinklus daugelyje miestų, įskaitant Belgradą, Nišą, Novi Sadą, Novi Pazarą, Kragujevacą, Pančevą. Piliečiai buvo raginami 17.00 val. vietos laiku (18.00 val. Lietuvos laiku) sustabdyti savo automobilį kelyje ir taip stovėti valandą, o į policijos klausimus atsakyti, esą baigėsi benzinas.
Vis dėlto, kaip skelbia žiniasklaida, didelių spūsčių keliuose neužfiksuota. Miestų gatvėse patruliavo sustiprintos policijos pajėgos.
Protesto akcijos vyko dešimtyje šalies miestų. Oficialios reakcijos į vairuotojų veiksmus kol kas nesulaukta.
Serbų ekspertų teigimu, degalai šalyje pabrango sustiprėjus JAV doleriui. Su analogiškomis problemomis susidūrė ir kitos Balkanų šalys. Juodkalnijos ekspertai teigia, kad jeigu šios šalies valdžia nespręs benzino kainų klausimo, šalyje gali kilti socialinis maištas.
Bendra ES ir Vakarų Balkanų šalių lyderių nuotrauka. EPA-ELTA nuotr.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Serbijos bandymas atsistoti tarp dviejų skirtingų vertybinių pasaulių trukdys valstybei judėti pirmyn ir įsilieti į Europos Sąjungą.
Po penktadienį Belgrade įvykusio susitikimo su Serbijos Prezidentu Aleksandaru Vučičiumi D. Grybauskaitė žurnalistams sakė, kad nepaisant to, jog Serbija eina reformų keliu ir siekia tapti vakarietiška valstybe, tarp jos ir ES šalių išlieka nemažai nepaaiškinamų skirtumų.
Prezidentė pabrėžė, kad vertybių ir saugumo suvokimo nesuderinamumas, gali tapti reikšmingu trukdžiu valstybei suartėti su ES. Kaip vieną iš reikšmingiausių skirtumų ir Lietuvai jautriausių klausimų Prezidentė įvardijo tai, kad Serbija kartu su Rusija visai šalia Lietuvos sienų Baltarusijoje vykdė karines pratybas.
Pasak D. Grybauskaitės, Serbija turi pati padaryti sprendimą su kuo ir kur ji norėtų būti.
„Dvejonės arba buvimas tarp dviejų visiškai skirtingų vertybinių pasaulių išties trukdys šiai šaliai judėti pirmyn“, – pabrėžė D. Grybauskaitė.
Prezidentė samprotavo Serbijos politikoje įžvelgianti panašių svyravimų, kokie buvo Viktoro Janukovičiaus valdomoje Ukrainoje ir Armėnijoje, iki jai prisijungiant prie Rusijos dominuojamos Eurazijos ekonominės sąjungos 2015 m.
„Mes matėme tokių pavyzdžių ir Ukrainos Prezidento Janukovičiaus laikotarpiu, mes matėme panašią situaciją Armėnijoje, kai Armėnija praktiškai priartėjusi prie asociacijos sutarties su Europa, staiga pasirašė prekybinius sąjunginius susitarimus su Rusija ir užkirto kelią sau link Europos Sąjungos. Matome kažkokius ženklus ir čia (Serbijoje – ELTA)“, – apibendrino D. Grybauskaitė.
Prezidentūros penktadienį išplatintame pranešime skelbiama, kad D. Grybauskaitės ir A. Vučičiaus susitikime aptartos Serbijos derybos dėl narystės Europos Sąjungoje, Serbijos ir NATO bendradarbiavimo, dvišaliai verslo santykiai ir Lietuvos investicijų Serbijoje apsauga.
2017-uosius vainikavo praėjusio amžiaus pabaigos paveldą narpliojusios institucijos darbo pabaiga. Institucijos neliko, tačiau „tema“, panašu, 21 amžiuje liks, bent Balkanuose – tikrai. Gruodžio pabaigoje Hagos istorinėje Riterių menėje oficialiai paskelbta apie Tarptautinio Hagos tribunolo nusikaltimams buvusioje Jugoslavijoje tirti darbo pabaigą.
Per beveik 25 metus (įstegtas 1993-aisiais) Tribunolas apklausė virš 4,5 tūkstančio liudininkų, iškėlė kaltinimus 161 asmeniui, 90 iš jų buvo nuteisti. Tarp nuteistųjų – genocidu apkaltinti buvęs Jugoslavijos ir Serbijos prezidentas Slobodanas Miloševičius ir buvęs Serbijos viceprezidentas Vojislavas Seseljis, pirmasis Serbijos Respublikos prezidentas Radovanas Karadžićius bei serbų generolas Ratko Mladićius.
„Teisėtumas laimėjo. Misija įvykdyta.“ – taip apibendrino Tribunolo darbą jo pirmininkas Carmelas Agius, irgi dėkodamas už triūsą, Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius António Guterres paragino tarptautinę bendruomenę toliau traukti baudžiamojon atsakomybėn rimtus nusikaltimus padariusius asmenis.
Kad nusikaltimų buvusioje Jugoslavijoje tema dar kels politines ir žmogiškas aistras, nurodo Tribunolo darbo pabaigą vainikavusi drama. Paskutinė nagrinėta byla buvo kroatų generolui Slobodanui Praljakui, kurį už masines bosnių žudynes Bosnijoje ir Hercegovinoje praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį Hagos tribunolas nuteisė 20 metų kalėti. Skelbiant nuosprendį generolas (beje, greta kitų profesijų kino režisierius ir rašytojas) pareiškė su juo kategoriškai nesutinkąs, čia pat teismo salėje išgėrė kalio cianido ir nugabentas į ligoninę mirė.
Savižudybė globaliems televizijos kanalams užtikrino reitinginį eterį, ypač simboliška, kaip į ją sureagavo Europos Sąjungos (ES) narės Kroatijos viešoji erdvė. Interneto leidinys „Jutarnji.hr“ solidarizavosi su tautiečiu, kuris 2006-aisiais iškeltą kaltinimą vertino kaip baisią neteisybę ir nutarė pašvęsti likusį gyvenimą gynybai. S.Praljako vertinimu, tiesa kruvinoje sumaištyje Jugoslavijoje, šiai byrant, negali būti vien juoda ar balta. Leisdamas knygas, skelbdamas dokumentus generolas mėgino jei ne paneigti, tai bent švelninti neigiamą Kroatijos vaidmenį Bosnijos ir Hercegovinos kare nurodydamas, kad Kroatijos gynybos taryba karo metu atiduodavo priešininkams miestus bei kaimus vidurio Bosnijoje.
S.Praljakas taip pat kėlė retorinį klausimą, kodėl bosniai nuo karo bėgo į Kroatiją, o ne Serbiją. Neneigdamas karo nusikaltimų (primintina, tai „Jutarnji.hr“ interpretacija) šis žmogus klausė, koks civilių aukų skaičius priimtinas JAV karinėms pajėgoms kare Irake, arba, kiek grobimų atrodo priimtina po uragano „Katrina“ Naujajame Orleane ir kiek – kare Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ir taip toliau.
Slobodanas Miloševičius. Wikipedia.org nuotr.
S.Praljakas atakavo teisėjus teze, kad žmogaus prigimtis sudėtinga ir prieštaringa, todėl karo buvusioje Jugoslavijoje kontekstas ne toks paprastas, kokį jį nori matyti Hagos tribunolas (taigi tarptautinė bendruomenė). Dabar jau žinoma – nesėkmingai. „Jutarnji.hr“ apibendrina kategoriškai – S.Praljakas nenorėjo ir negalėjo su tuo sustaikyti.
Šia fraze tikriausiai viskas ir pasakyta, jei mėginsime kalbėti apie tai, kaip Hagos tribunolą vertina patys kariavusieji. Steigimo momentu jis laikytas proveržiu tarptautinėje teisėje, vis dėlto ilgainiui daugelis vis dažniau atkreipė dėmesį į labai ilgą procesų trukmę, jų biurokratizavimą ir neretai politizavimą. Kai kuriuos nuosprendžius sudarė tūkstančiai puslapių, juos skelbiant reikėjo kvalifikuoto vertimo, o Tribunolas ypač paskutiniais veiklos metais skundėsi kvalifikuotų darbuotojų trūkumu. Vis dėlto tiesa ir tai, kad jis tyrė ypatingo sudėtingumo nusikaltimus, kurie buvo daromi ilgą laiką įvairiose vietose. Kadangi įsteigtas karo įkarštyje, Tribunolas susidūrė su rimtomis problemomis rinkdamas įrodymus bei identifikuodamas liudytojus. Pagrindiniu Hagos tribumolo nuopelnu tyrimų procesų vadovai laiko tarptautinių standartų laikymąsi, nusikaltimų detalų dokumentavimą bei gynybos kaltinamiesiems užtikrinimą.
Vis dėlto ir iš to, kas čia išdėstyta, galima numanyti, kad Balkanuose daugelis nuteistųjų tebelaikomi herojais. Neretai nutikdavo, kad prieš nuosprendžio skelbimą Hagoje kaltinamojo pusę atvirai palaikė jo šalies politinė vadovybė, patys nuosprendžiai būdavo įvardijami „nusikalstamais“ ar „gėdingu antausiu“ visai nacijai. Dalis karinių nusikaltėlių turėjo galimybę grįžti į politiką ar dėstyti aukštosiose mokyklose, dalina interviu, kuriuose neigia nusikaltimų faktus, užsipuola liudininkus, publikuoja knygas pavadinimais „Aš gyniau teisybę“ ar „Liudijimas“, kaip kad serbų nacionalistė Biljana Plavšić, karo buvusioje Jugoslavijoje metu skelbusi apie Balkanuose gyvenančių tautų biologinį nesutaikomumą. Dabar ji sako pageidaujanti, kad jos antkapį puoštų epitafija „Čia ilsisi teisuolė“.
Tokiame kontekste, be abejo, sunkiai įsivaizduojamos diskusijos apie tai, kaip užkirsti kelią naujų žudynių galimybei. Kaip radijui „Svoboda“ yra nurodęs Sarajevo universiteto filosofijos fakulteto profesorius Husniaya Kamberovichius (201712 21), esame liudininkai informacinio karo, už kurio stovi politiniai elitai. Kadangi patys iškilo per praėjusio amžiaus Balkanų karus, Hagos tribunolo nuosprendžiai grasina jų legitimumui. Net susidaro įspūdis, kad nemaža dalis Balkanų šalių valdančiųjų ne prieš pakartoti kruvinus nacionalistinius projektus, ypač turint „dėkingą“ tarptautinį konktekstą, kai nacionalizmas išgyvena emancipaciją Europoje ir pasaulyje. Be to, ir didžioji dalis visuomenės dar nesupranto, kad nusikaltimų pripažinimas yra bene svarbiausia galimybės grįžti prie normalaus gyvenimo sąlyga.
Be abejo, netrūksta ir politinio manipuliavimo tarptautinius mastu. Tarkime, Maskva visada buvo viena didžiausių Hagos tribunolo kritikių, nes daugumą jo nuteistųjų sudaro serbai. Kaip „Svoboda“ (201712 21) yra nurodęs Tarptautinio Hagos tribunolo prokuroro patarėjas 1998-2007 metais patarėjas Antonas Nikiforovas, nuolat kartojanti mantrą apie antiserbišką Tribunolą Rusija nesutiko bendradarbiauti, nors labai norėta pasitelkti jos ekspertus. Aišku, Maskva „nepastebėjo“ fakto, kad Serbija visuose konfliktuose buvo gerokai stipresnė už Kroatiją ar Bosniją jau vien dėl to, kad disponavo visa buvusios Jugoslavijos armijos technika. Niekas kitas nevykdė tokių nusikaltimų kaip serbų organizuota Kroatijos miesto Vukovaro apsiaustis ar žudynės Bosnijos Serebrenicoje, kai R.Mladičiaus vadovaujama Serbų respublikos armija nužudė nuo 7 800 iki 8000 bosnių paauglių ir vyrų. Šios žudynės laikomos didžiausiomis masinėmis žudynėmis Europoje po Antrojo pasaulinio karo.
Ratko Mladićius. AFP/Scanpix nuotr.
Ir pati Serbija visą Tribunolo veikimo laiką nuosekliai siekė diskredituoti jo veiklą – per liudininkų, dokumentų slėpimą, atsisakymą išduoti įtariamuosius (R.Karadžičius ir R.Mladičius globojami valstybės bei armijos slapstėsi Serbijoje virš 10 metų). Serbijos Helsinkio žmogaus teisių komitetui vadovaujančios Sonja Biserko vertinimu, tai glumina (nuosaikiai tariant), nes ir patys serbai tame kare buvo tapę Belgrado politikos įkaitais, nes viena karo pasekmių, siekiant sukurti etniškai „gryną“ valstybę, buvo gausybė pabėgėlių, daugelis kurių buvo serbai.
Kai kada atrodo, jog be painiavos Balkanuose apskritai nieko neliko po kruvinos praėjusio šimtmečio pabaigos. Tarkime, religijos faktorius. Tradicija tokia, kad buvusioje Jugoslavijoje serbas būtinai buvo stačiatikis, kroatas – katalikas, bosnis – musulmonas. 2011-ųjų gyventojų surašyme 94 proc. Serbijos piliečių sakė esantys tikintys, 84 proc. įsivardijo stačiatikiais. Pagal analogišką surašymą Bosnijoje 96 proc. įvardijo save musulmonais. Pasak Belgrado universiteto profesoriaus Milano Vukomanovićiaus („Svoboda“, 2013 05 05), etninė mobilizacija praėjusio amžiaus pabaigoje buvusioje Jugoslavijoje „gulė“ ant religinio, konfesinio bei etninės priklausomybės pagrindo, bažnytinės institucijos ir dabar veikia kultūrinį, politinį bei visuomeninį gyvenimą.
Serbijoje stebima stačiatikybės politizavimo tendencija, kai stiprėja visuomeninių judėjimų, partijų (labai dažnai nacionalistinių) ryšiai su bažnyčia. Religijos politizacija grasina europietiškoms vertybėms, tokioms kaip demokratija, pilietinė visuomenė, religinė tolerancija bei pagarba žmogaus teisėms.
Tokiame kontekste irgi nekeista, kad teisiniams klausimams jautrių valstybių atstovai ypač garsiai kelia klausimus dėl Hagos tribunolo paveldo. Izraelio leidinyje NRG advokatė Nitsana Darshan-Laitner prieš daugiau nei pustrečių metų (2015 04 15) priminė, kad JAV yra priėmusi įstatymą „The Hague Invasion Act“, kuris draudžia bet kokios informacijos teikimą Hagos tribunolui bei numato Amerikos įsikišimo teisinius mechanizmus, jei jos piliečiai Tribunolo parėdymu būtų sulaikyti. Pasak advokatės, tą lemia nepasitikėjimas bei įtarimas, kad Tribunolas gali virsti politinio manipuliavimo instrumentu, jo sprendimus kai kada galima interpretuoti kaip atitinkančius vienos ar kitos valstybės politinę konjunktūrą. Be to, tebėra skaudžiai atviri klausimai – ką laikyti kariniais nusikaltimais bei nusikaltimais prieš žmogiškumą? Ar laikytina kariniu nusikaltimu ataka prieš karinių veiksmų zonoje esantį civilinį objektą? Ir taip toliau.
Taigi Hagos tribunolas kaip nestokojanti divrasmybės metafora veikiausiai egzistuos, kol kelių kartų atmintyje bus gyvos 20 amžiaus pabaigos tragedijos. Gali būti, su Tribunolu susiję lūkesčiai nuo pat pradžių buvo pernelyg dideli, jis objektyviai negalėjo būti atsietas nuo painių 21 amžiaus pradžios politinių procesų (kai dėl sprendimų nepavyksta susitarti ir JT Saugumo Taryboje), be to, buvo labai brangus ir labai ilgas.
Vis dėlto yra ir pozityvių signalų – Tribunolas įrodė, kad teisingumas anksčiau ar vėliau prisikasa prie nusikaltimus padariusių net aukščiausias pareigas užėmusių piliečių. Kaip nurodė S.Biserko, Tribunolo paveldas – ne vien nuosprendžiai, bet ir galybė kvalifikuotiems teisininkams abejonių nekeliančių įrodymų, kuriuos pavyko sukaupti vienoje vietoje. Visa ši medžiaga jei ne dabar, tai ateityje padės suprasti, kas dėjosi byrančioje Jugoslavijoje bei išvengti interpretavimo manipuliacijų.
Tiesa, tam gali neužtekti ir viso 21 amžiaus, o juk jau esame liudininkai humanitarinės katastrofos Sirijoje, kuriai ištirti irgi reiks kažkokios tarptautinės teisinės struktūros…
Neseniai per „darbinį turą po Balkanus ES aukščiausiajai užsienio reikalų atstovei Federikai Mogerini teko pripažinti, kaip nerimtai pastaruoju metu žiūrima į Briuselį Pietryčių Europoje“, rašo vokiečių žurnalas Focus.
Antai, Makedonijos prezidentas tiesiog „atstūmė“ Mogerini su jos siūlymais, kaip spręsti dabartinę krizę, o Serbijoje jos kalbą parlamente lydėjo pasipiktinimo šūksniai. Kosove, kur ji „norėjo atvežti taiką ir sprendimus“, po jos išvažiavimo konfliktas dar labiau paaštrėjo. Gi Bosnijoje trys susikivirčiję prezidentai buvo pasirengę tik visai nereikšmingam protokoliniam susitikimui su viešnia iš ES“, sakoma straipsnyje.
Kaip pabrėžia leidinys, ES autoritetą menkina „aktyvi Rusijos, Turkijos ir Kinijos veikla“. Antai, Maskva bando „užkariauti žmonių širdis per neregėtą propagandinę kampaniją“. Vos prieš keletą dienų Rusijos naujienų agentūra Sputnik ištrimitavo, kad „Balkanai jau nebeklauso Briuselio“.
Turkija irgi „įkišo koją į tarpdurį“, tęsia straipsnio autorius, „jos bazė – gyventojai musulmonai“. Antai Bosnijoje ir Hercogovinoje Turkija susikūrė sau prestižą, „atstačiusi dešimtis karo sugriautų mečečių“. Turkijos firmos yra pageidautinos investuotojos ir Pietų Serbijos tekstilės pramonėje. Kinija, savo ruožtu, jau keletą metų atkūrinėja Balkanuose senąjį Šilko kelią, daug investuoja į automagistrales bei geležinkelius, jungiančius Belgradą su Budapeštu. Neseniai atsirado ir arabų investuotojų: jie masiškai supirkinėja sklypus Bosnijoje, stato ištisus miestų kvartalus Belgrade ir valdo dalį Serbijos aviacijos kompanijos.
„Bet aktyviausi – beje, smarkiai išsiveržę į priekį – rusai“, – sakoma straipsnyje. Prieš keletą dienų valstybinis Sberbank atsidūrė stambiausio Kroatijos maisto pramonės ir mažmeninės prekybos koncerno Agrokor „ekonominio detektyvo“ centre. Sberbank tapo stambiausiu kreditoriumi ir, neskaitant ekonominio intereso, jis turi ir „geostrateginių“ tikslų, – rašė Zagrebo laikraštis Večernij list.
Matyt, „Rusija savo propaganda trimis kalbomis užpildo politinį vakuumą, kurį palieka Briuselis, tuo labiau, kad pastaruoju metu ES užsiėmusi savimi ir kitomis krizėmis kaimynystėje“, sakoma straipsnyje.
Maža to, tas vakuumas gali dar gilėti dėl galimo JAV pasitraukimo iš regiono prie naujojo prezidento Donaldo Trumpo, rašo Focus. Dauguma ekspertų regiono klausimais mano, kad JAV susidomėjimas juo smarkiai susilpnės.
Spalio 16-ąją, parlamento rinkimų dieną, Juodkalnijoje buvo sužlugdytas sąmokslas, turėjęs tikslą pagrobti provakarietišką ministrą pirmininką Milą Džukanovičių.
„Ar serbų ultranacionalistai veikė savarankiškai? Ar buvo įtraukta Maskva? Ar Juodkalnijos valdžios vaidmuo? Praėjus dviem mėnesiams po įvykių keistasis šnipinėjimo prie Adrijos scenarijus taip ir lieka neįmintas“, – rašo Le Monde specialusis korespondentas Podgoricoje ponas Benua Vitkinas.
„Kažkur nežinomame bute Podgoricoje sėdi prie stalo du žmonės, kuriuos slaptoje vietoje laiko Juodkalnijos policija. Tyrėjai jiems suteikė saugomų liudytojų statusą. Ir štai jau keletą savaičių Mirko Velimirovičius ir Aleksandras Sindželičius pasakoja kvapą gniaužiančią istoriją apie sąmokslą, turėjusį nuversti Juodkalnijos valdžią ir pagrobti premjerą toje mažoje šalyje, kuri buvo Jugoslavijos dalis. Tų dviejų serbų ultranacionalistų, pirmosios sąmokslo valandos dalyvių, pasakojimas pristato užsienio valstybę, Rusiją, kaip pagrindinę to keisto šnipinėjimo žaidimo prie Adrijos dalyvę. Tolimajame plane – drovūs bandymai plėsti NATO Balkanuose“, – perduoda autorius.
„Viskas prasidėjo spalio 16-osios rytą, parlamento rinkimų Juodkalnijoje dieną, kai valdžia paskelbė, kad suimta 20-ies sąmokslininkų grupė, visi jie serbai“, – sakoma straipsnyje.
„Aleksandras Sindželičius, pripažintas grupės koordinatoriumi, nepriskaičiuojamas prie spalio 16 dieną suimtų sąmokslininkų. To buvusio įvykių Donbase dalyvio asmenybę po kelių dienų išsiaiškins Serbijos specialiosios tarnybos, stebėdamos grupės komunikacijas. Tarp jo kontaktų Belgrade buvo du žmonės, kurie jam įsakė pereiti prie „plano B“: Juodkalnijos premjero Milo Džukanovičiaus nužudymo. Tie du nauji asmenys – Eduardas Širokovas ir Vladimiras Popovas – bus sąmokslo užsakovai ir organizatoriai. Jie – Rusijos piliečiai“, – komentuoja autorius.
„Skirtingai nuo Podgoricos, Belgradas stengiasi balansuoti tarp europietiškų siekių ir savo draugystės su Rusija“, – sakoma straipsnyje.
„Podgorica elgiasi atsargiai, apibrėždama Maskvos įsitraukimo laipsnį, kai ši neigia bet kokias sąsajas su sąmokslu, – pažymi straipsnio autorius. – Podgoricos prašymai, kad Širokovas ir Popovas būtų apklausti Rusijoje dalyvaujant Juodkalnijos tyrėjams, liko be atsako. „Mums sunku pasakyti, ar kalbama apie rusų savarankiškai veikiančius nacionalistus, ar kalbama apie tiesioginį Maskvos kišimąsi“, – aiškina Juodkalnijos teisingumo ministras Zoranas Pazinas.
„Taip pat įmanoma hipotezė, kad Maskva neoficialiai susijusi, kažkas panašaus į carte blanche, duotą kažkokiai „privačiai iniciatyvai“, – mano Vitkinas.
„Tik spalio 16-osios rinkimai anaiptol nėra paprastas priešiškų politinių jėgų susirėmimas mažoje valstybėlėje Balkanuose. Gegužę NATO pasiūlė Juodkalnijai tapti 29-ąja aljanso nare. Podgorica Maskvai, žinoma ne toks svarbus elementas regioniniame žaidime, kaip Belgradas, tačiau ta nauja NATO plėtra supykdė Rusiją tiek dėl savo simbolinės reikšmės, tiek ir todėl, kad dabar aljansas ima kontroliuoti visą šiaurinę Viduržemio jūros pakrantę. Maskva tada paminėjo „provokaciją“, – tęsia Vitkinas.
„Juodkalnija ir Rusija palaiko labai glaudžius ryšius, Rusijos kapitalai plūstelėjo į Juodkalnijos pakrantę. Milo Džukanovičius, kuris niekada neslėpė savo ambicijų įstoti į NATO ir ES, tuo metu visapusiškai remia tas masines investicijas į nekilnojamąjį turtą ir turizmą, – sakoma straipsnyje. – Jo sprendimą 2014 metais prisidėti prie sankcijų, kurias Europos Sąjunga paskelbė atsižvelgdama į Ukrainos krizę, Maskva įvertino kaip pirmą išdavystę“. Ogi „juodkalniečiai niekada nesiekė atviro konflikto su rusais“, pažymi vienas Vakarų diplomatas.
„Juodkalnijoje dalis gyventojų pasižymi stipria rusofilija, ir stojimo į NATO klausimas anaiptol nėra akivaizdus“, – mano autorius.
„Kremlius vėl suaktyvino savo tradicinius ryšius tame regione, konkrečiai, proserbiškuose ir prorusiškuose sluoksniuose, kaip tik tarp tų, iš kurių buvo užverbuoti spalio 16-osios sąmokslininkai. „Balkanų kazokų kariauną“ spalio pradžioje pašventino Kotoro miesto dvasininkas Adrijos pakrantėje. Tą „kariauną“ sudaro nacionalistai, dalinai buvę Donbaso kovotojai ir baikerių grupės iš viso regiono, konkrečiai „Nakties vilkai“, kurių Rusijos priešakinė įstaiga palaiko labai glaudžius ryšius su Kremliumi“, – nurodo autorius.
„Taip pat pažymėtina Serbijos stačiatikių bažnyčios, kuri dominuoja Juodkalnijoje, yra ultrakonservatyvi ir nuo seno palaiko ryšius su Rusijos diplomatais Podgoricoje, parama. Kai kurių stebėtojų nuomone, toji Bažnyčia, o taip pat daugelis nacionalistinių grupuočių, gauna subsidijų iš atskirų Rusijos oligarchų, konkrečiai, iš Konstantino Malofejevo, kuris teikė finansinę paramą ir Donbaso separatistams“, – rašo autorius.
„Praėjus dviem mėnesiams po įvykių, gruodžio 12 dieną Rusijos URM vadovas Sergejus Lavrovas vėl nuvyko į Belgradą, kur jis dar kartą priminė Milo Džukanovičiaus „išdavystę“.
Kaip didžiausią iššūkį Podgoricai ministras Lavrovas nusifotografavo Serbijos sostinėje drauge su nedidele Rusijos reikalo rėmėjų grupe. Tarp jų, už kelių metrų nuo ministro, stovėjo Nemanja Rističius – vienas iš vis dar tebesančių Serbijos teritorijoje įtariamųjų sąmoksle“, – baigia Vitkinas.
Rusija, periodiškai blokuojanti Vakarų iniciatyvas grasinimais pasinaudoti savo veto teise Jungtinių Tautų (JT) Saugumo Taryboje, veikia per kitus, siekdama sutrukdyti Lietuvai perimti pirmininkavimą JT Generalinėje Asamblėjoje.
Tradiciškai, pirmininkavimą asamblėjoje kas 12 mėn. perima šalis, priklausanti vienai iš penkių regioninių grupių.
Kadencijos metu valstybė pirmininkauja Niujorke rugsėjo mėnesį vykstančiam kasmetiniam pasaulio lyderių susitikimui ir kitiems svarbiems JT renginiams. 67-oje JT Generalinės Asamblėjos sesijoje turėtų pirmininkauti šalis iš Rytų Europos grupės. Lietuva pretenduoja į šį postą nuo 2004-ųjų metų ir pastaruosius septynerius metus buvo vienintelė kandidatė.
Tačiau 2012 metais Serbijos užsienio reikalų ministras Vukas Jeremičius paskelbė, kad į šį postą kandidatuoja ir Serbija. Maskva nedelsdama parėmė šį pareiškimą.
2003 metų kovo 12 dieną Serbijoje nužudytas premjeras Zoranas Džindžičius. Pasikėsinta į premjero gyvybę Serbijos sostinėje Belgrade, prie buvusios Jugoslavijos armijos vadavietės griuvėsių.
Snaiperis į ministrą pirmininką paleido dvi kulkas. Viena įsmigo į nugarą, kita – į pilvą. Pasikėsinimo metu Zoranas, pasiramščiuodamas ramentais, nes žaisdamas futbolą susižeidė koją, lipo iš šarvuoto limuzino ir ruošėsi eiti į Vyriausybės rūmus.
Manoma, kad snaiperis slėpėsi remontuojamame Statistikos instituto pastate. Premjeras mirė vos tik nuvežtas į ligoninę.
Zoranui buvo sukakę 50 metų. Serbijos žiniasklaida teigė, kad su premjeru susidorojo vadinamoji Zemuno nusikaltėlių grupuotė bei buvęs specialiųjų operacijų junginio vadas bei policijos šefas Miloradas “Legija” Lukovičius. 2003 metų vasario mėnesį ši nusikaltėlių grupuotė jau sykį bandė susidoroti su Zoranu.
Gegužės 26 dieną policija Serbijoje suėmė Tarptautinio Hagos tribunolo dėl nusikaltimų žmogiškumui ieškomą generolą Ratko Mladičių. Ratko Mladičius kaltinamas sunkiais nusikaltimais – organizavęs masines žudynes Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje 1992-1995 metais.
Pranešama, kad 69 metų R.Mladičius suėmimo metu nebuvo ginkluotas ir nesipriešino. Generolas gyveno už 70 kilometrų nuo šalies Belgrado esančiame kaime, tolimų giminaičių namuose. Namas, kuriame gyveno R.Mladičius, priklauso jo trečios eilės pusbroliui Branislavui Mladičiui. Čia jis kurį laiką dirbo statybose, dirbo ir įvairius žemės ūkio darbus. Per kratą pas jį rasta nedidelė pinigų suma ir asmeniniai daiktai – 15 eurų, 10 dolerių, žiedas, keli laikrodžiai. Jokių ginklų ar šaudmenų nerasta.
Balkanų regionas sulaukia didelio įvairių pasaulio kraštų apžvalgininkų, ekonomistų ir finansų analitikų dėmesio. Šiame regione – net keliolika valstybių. Čia – Graikija, Albanija, Bulgarija, Kroatija, Rumunija, Serbija, Juodkalnija, Bosnija, Makedonija, Slovėnija, Turkija ir Kosovo respublika. Septynios iš šių valstybių – buvusios Jugoslavijos respublikos. Per paskutinįjį dešimtmetį šiame regione įvyko daug permainų. Po 1990-1995 metų buvusios Jugoslavijos respublikose vykusių karinių konfliktų atrodė, kad šios valstybės gali ilgam nugrimzti į susiskaldymo ir ekonominio nuosmukio periodą. Tuomet, ypač per šių karinių konfliktų įkarštį 1993 – 1995 metais, dalis apžvalgininkų prognozavo visai liūdną buvusių Jugoslavijos respublikų ateitį. Tačiau šios šalys sugebėjo atsitiesti ir žengti politinių ir ekonominių reformų keliu.
