Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. EPA-ELTA nuotrauka
Pekinas, gegužės 18 d. (AFP-ELTA). Ketvirtadienį, pradėdamas viršūnių susitikimą su Vidurinės Azijos lyderiais, Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pasveikino „naują santykių erą“. Pekinas tikisi sustiprinti ryšius su strategiškai svarbiu regionu.
Viršūnių susitikimas surengtas senoviniame Kinijos Siano mieste, istorinio Šilko kelio, per Vidurinę Aziją sujungusio Kiniją ir Europą, rytiniame gale. Pekinas laiko susitikimą ypač svarbiu.
Ketvirtadienio vakarą Xi Jinpingas surengė regiono lyderiams banketą ir sakė, kad ryšių stiprinimas yra „strateginis pasirinkimas“. „Esu įsitikinęs, kad mūsų bendromis pastangomis viršūnių susitikimas bus labai sėkmingas ir žymės naują Kinijos ir Vidurinės Azijos santykių erą“, – sakė Xi Jinpingas.
Tai pirmasis tokio pobūdžio susitikimas nuo tada, kai prieš 31 metus buvo užmegzti oficialūs santykiai. Pekinas teigia, kad 2022 m. prekyba su Kazachstanu, Kirgizija, Tadžikistanu, Turkmėnistanu ir Uzbekistanu pasiekė 70 mlrd. JAV dolerių, o 2023 m. pirmąjį ketvirtį išaugo 22 procentais.
Vidurinė Azija svarbi ir Kinijos trilijonų dolerių vertės „Diržo ir kelio“ iniciatyvai, svarbiam Xi Jinpingo geopolitiniam projektui. Pekinas nori atnaujinti bendradarbiavimą ir užpildyti vakuumą, kurį buvusiose sovietinėse valstybėse paliko Rusijos karas Ukrainoje.
Kinija, antra pagal dydį pasaulyje energijos vartotoja, investavo milijardus dolerių, kad gautų prieigą prie Vidurinės Azijos gamtinių dujų išteklių, regioną kerta Kiniją su Europa jungiantys geležinkeliai.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas.. EPA-ELTA nuotr.
Pasak analitikų, veikiausiai per viršūnių susitikimą bus stengiamasi pasiekti susitarimų, leisiančių toliau plėsti šį didžiulį tinklą, įskaitant ilgam įstrigusį 6 mlrd. JAV dolerių vertės geležinkelio, sujungsiančio Kiniją, Kirgiziją ir Uzbekistaną, projektą bei pratęsti dujotiekį iš Vidurinės Azijos į Kiniją. Prieš viršūnių susitikimą su Xi Jinpingu susitikęs Kazachstano prezidentas Kasimas Žomartas Tokajevas gyrė šio projekto „unikalų mastą“.
Kinijos šokėjos. EPA – ELTA foto
Ketvirtadienį per derybas su Kirgizijos prezidentu Sadyru Žaparovu Xi Jinpingas sakė, kad Kinija „nori kurti su Kirgizija geros kaimynystės, draugystės, bendros gerovės ir bendros ateities bendruomenę“. Jis susitiko ir su Uzbekistano, Tadžikistano bei Turkmėnistano vadovais, gyrė glaudžius ryšius su šiomis šalimis ir žadėjo plėsti ekonominius ir kultūrinius mainus.
Viršūnių susitikimas sutampa su Didžiojo septyneto (G7) lyderių susitikimu Hirosimoje, Japonijoje. Per jį, be kitų dalykų, bus kalbama ir apie tai, kaip atremti visame pasaulyje didėjančią Kinijos įtaką.
Kinijos prezidentas Xi Jinpingas pažadėjo daugiau atvirumo įgyvendinant „Naujojo Šilko kelio“ iniciatyvą. Reaguodamas į tarptautinę kritiką dėl Kinijos planų statyti ekonominius koridorius visame pasaulyje, jis penktadienį sakė: „Viskas turi būti daroma skaidriai, korupcijai bus nulinė tolerancija“.
Xi Jinpingas kalbėjo per „Šilko kelio“ viršūnių susitikimo atidarymą Pekine. Į dviejų dienų forumą susirinko atstovai iš daugiau kaip 100 šalių, tarp jų – 40 valstybių ir vyriausybių vadovų.
Tai antras toks viršūnių susitikimas po 2017-ųjų. Kinijos „Naujojo Šilko kelio“ iniciatyva užsienyje vertinama prieštaringai. Ji numato milijardines investicijas į kelius, geležinkelius, uostus bei kitus infrastruktūros projektus. Kinija nori nutiesti naujus prekybos maršrutus į Europą, Afriką, Lotynų Ameriką bei Azijoje. Vis dėlto kritikai pirmiausiai neturtingas šalis įspėja dėl skolų spąstų ir politinės priklausomybės nuo Kinijos.
Kinijos prezidento Xi Jinpingo vizito metu Prancūzija ir Kinija planuoja pasirašyti sutarčių už milijardus eurų, tačiau Paryžius taip pat pasinaudojo proga paprieštarauti Pekino „Šilko kelio“ infrastruktūros iniciatyvai.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas siekia tvirtesnės ES vienybės Kinijai vykdant agresyvią plėtros politiką, o Xi Jinpingo vizitas suteikė balsą ir protestuotojams, raginantiems Europą imtis veiksmų dėl mažumų engimo Kinijoje.
Po E. Macrono ir Xi Jinpingo susitikimo prezidentai antradienį susitiks su Vokietijos kanclere Angela Merkel ir Europos Komisijos (EK) pirmininku Jeanu Claude’u Junckeriu.
Xi Jinpingas į Prancūziją atvyko po vizito Italijoje, kuri tapo pirmąja Vakarų valstybe, pasirašiusia po ambicingu Kinijos „Šilko kelio“ projektu. Roma šio projekto pagalba siekia sustiprinti stringančią ekonomiką.
„Šilko kelio“ projektu, vadinamu „Viena juosta, vienas kelias“ ar „Juostos ir kelio iniciatyva“ (BRI), siekiama jūros ir sausumos keliais sujungti Kiniją su Pietryčių ir Vidurio Azija, Artimaisiais Rytais, Europa ir Afrika.
Tačiau Prancūzija sako, kad „Šilko kelio“ bendradarbiavimas turi veikti abiem kryptimis.
„Mums reikia prabusti. Daugelį metų mes nekoordinavome veiksmų, o Kinija pasinaudojo skirtimis“, – sakė E. Macronas, ragindamas ES susivienyti.
Prancūzijos prezidentūros pareigūnas žiniasklaidai teigė, kad pastebima pažanga atveriant Kinijos rinką žemės ūkio produktams, ypač paukštienai. Prancūzijos pareigūnai taip pat pareiškė viltį, kad gali būti patvirtintas Kinijos ir „Airbus“ sandoris dėl orlaivių įsigijimo.
Sekmadienį Prancūzijos dienraštyje „Le Figaro“ išleistame Xi Jinpingo straipsnyje Kinijos prezidentas sakė norintis, kad Paryžius įsitrauktų į BRI, ragindamas prisijungti verslą iš įvairių ūkio sričių, nuo branduolinės energetikos iki aeronautikos ir žemės ūkio.
„Prancūzijos investuotojai yra laukiami Kinijoje. Taip pat tikimės, kad Kinijos bendrovės gali geriau pasirodyti Prancūzijoje ir dalyvauti šalies ekonominėje ir socialinėje plėtroje“, – rašė Xi Jinpingas.
Tačiau Prancūzijos pareigūnai Kiniją apibūdina ir kaip partnerį, ir kaip konkurentą, o Prancūzija esą turi itin atidžiai stebėti Kinijos bandymus perimti užsienio technologijos savo reikmėms. ES jau dabar sprendžia dėl didesnio Kinijos investicijų tikrinimo, kurį paskatino vangiai Pekino atveriama Kinijos ekonomika, Kinijos verslo perėmimai kritiniuose ES ūkio sektoriuose ir Europos sostines apgaubęs jausmas, kad Pekinas nepasisako už laisvą prekybą.
Bandydamas sustiprinti vieningos Europos įvaizdį, E. Macronas antradienį į svečius priims ne tik Xi Jinpingą, bet ir A. Merkel bei J. C. Junckerį.
„E. Macronas nėra patenkintas tuo, kad Kinijai pavyko į savo projektus įtraukti Romą, todėl jis išrado tokį neįprastą Europos formatą ir į derybas pakvietė A. Merkel bei J. C. Junckerį, bandydamas parodyti, esą jis yra varomoji ES integracijos jėga“, – „Reuters“ sakė vienas diplomatas.
Kinijos „skaldyk ir valdyk“ politika Europoje: ar Lietuvai vertėtų sunerimti? EPA-Eltos nuotr.
Specialiai Eltai – Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas, Mykolo Romerio universiteto lektorius
Pastaruoju metu Europoje pastebima vis daugiau jos vienybę skaldančių tendencijų. Nesunku pastebėti, kad prie šių procesų nemaža dalimi prisideda ir vis didesnę globalią įtaką įgyjanti Kinija, kuri, vis aktyviau įtvirtindama savo interesus senajame žemyne, neaplenkia ir Lietuvos. Valstybės žvalgybos struktūros jau dabar įžvelgia neigiamus Kinijos politikos padarinius nacionaliniam saugumui, tačiau klausimas, ar šiame kontekste Lietuvai pavyks atrasti balansą tarp bendradarbiavimo su Kinija atveriamų galimybių ir keliamų grėsmių, lieka atviras.
Lietuva – Kinijos geopolitinių interesų verpetuose
Lietuva į Kinijos strateginius planus patenka kaip platesnio Vidurio ir Rytų Europos regiono dalis, kuriam, įgyvendindama savo „Naujojo šilko kelio“ strateginę viziją, skiria ypatingą reikšmę. Nors bendrame Kinijos aktyvumo šiame regione aiškinimo diskurse dominuoja ekonominio naudingumo naratyvas – investicijos į infrastruktūrą, tarptautinė prekyba, labai svarbu pažymėti ir tai, kad, pačios Kinijos požiūriu, šią valstybę bei Vidurio ir Rytų Europos regioną sieja ir tam tikra tapatybinė konjunktūra – bendra regiono valstybių socialistinė praeitis. Kinijos vertinimu, ši istorinė patirtis gali tapti teigiamu veiksniu, skatinančiu gilesnį tarpusavio supratimą ir pasitikėjimą bei tuo pačiu atverti naujų plėtros galimybių regiono valstybėms. Visgi už šio regioninio naratyvo konstravimo slypi kur kas gilesnės geopolitinės implikacijos, kurios gali būti nepalankios Lietuvai.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė susitinka su Kinijos Parlamento pirmininku Zhang Dejiang. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.
Nors išsivadavusi iš Sovietų Sąjungos gniaužtų ir atkūrusi nepriklausomybę Lietuva pasirinko strateginę integracijos į Vakarų struktūras kryptį, mūsų šaliai dar ilgai teko taikstytis su „posovietinės valstybės“ etikete. Šios etiketės turinys daugeliu atvejų yra siejamas ne tik su ekonominiu buvusio Sovietų Sąjungos bloko valstybių atsilikimu, tačiau ir unikalia jų istorine patirtimi, lėmusia tam tikrus mentalinius skirtumus nuo Vakarų (skirtingas žmonių pilietinio ir politinio aktyvumo lygis, požiūris į demokratiją, valstybės kišimąsi į rinkos reguliavimą ir kt.). Panašu, kad išnaudodama šiuos skirtumus Kinija brėžia aiškią takoskyrą tarp naujųjų ir senųjų Europos valstybių, taip gilindama istorinį pleištą regione.
„Skaldyk ir valdyk“ arba naujasis Trojos arklys Europoje
Palaikydama socialistinės (komunistinės) praeities kaip teigiamos istorinės patirties naratyvą, Kinija išskiria visą Vidurio ir Rytų Europos regioną iš bendro savo santykių su Vakarais konteksto. Ši Kinijos brėžiama takoskyra turi ne tik menamą simbolinę, bet ir labai aiškią praktinę išraišką. Siekdama didinti savo politinę įtaką regione, 2012 m. Kinija įkūrė vadinamąjį 16+1 valstybių formatą, kuriame įsipareigojo stiprinti šalies politinius, ekonominius ir kultūrinius saitus su 16-a Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių, tarp kurių patenka ir Lietuva.
Savo įgyvendinamos politikos koordinavimui regione Kinija yra įsteigusi ir daugybę organizacijų, kurios koordinuoja 16+1 veiklas įvairiose srityse pradedant administracinių išteklių užtikrinimu, ekonominiu bei politiniu bendradarbiavimu, baigiant moksliniais tyrimais, kultūriniais mainais bei palankaus šalies įvaizdžio formavimu žiniasklaidoje. Kinijos nacionalinio kapitalo įmonės aktyviai ieško būdų investuoti į strateginius regiono valstybių objektus – kelius, geležinkelius, uostus. Kinijos Liaudies Respublikos prekybos ministerijos duomenimis, šalies užsienio investicijų apimtys regione jau dabar vidutiniškai siekia 6-8 mlrd. JAV dolerių kasmet. Tikėtina, kad šių rodiklių augimą turėtų dar labiau paskatinti 2016 m. Kinijos įsteigtas 10 mlrd. JAV dolerių vertės 16+1 valstybių bendradarbiavimo investicinis fondas, skirtas finansuoti infrastruktūros plėtros ir kitus strateginės reikšmės projektus regione.
Būtent pastaruosius Kinijos minkštosios galios įgyvendinimo regione aspektus galima suvokti kaip potencialią grėsmę Europos, o tuo pačiu ir Lietuvos saugumui. Egzistuojančios grėsmės gali reikštis bent trimis pagrindiniais aspektais.
Kinijos lėktuvnešis „Liaoning“. EPA – ELTA nuotr.
Visų pirma, tikėtina, kad ilgainiui auganti Kinijos įtaka gali paskatinti nacionalistinių judėjimų iškilimą regione. Skirtingai nei Europos Sąjunga, įgyvendindama savo investicinę politiką Kinija kitų valstybių atžvilgiu netaiko jokių normatyvinių-vertybinių standartų, deklaruodama idėją, kad tokie klausimai kaip valstybės politinio režimo pobūdis yra išimtinai kiekvienos valstybės vidaus politikos klausimas. Dėl šios priežasties Kinijos investicinė politika yra ypač palankiai sutinkama valstybėse, kuriose yra gajos kraštutinės dešinės jėgos, ieškančios būdų įsitvirtinti ar išlikti valdžioje. Stiprėjančių nacionalistinių judėjimų, remiančių „stiprios rankos“ autoritarinę politiką, jau dabar galima įžvelgti Vengrijoje ar Lenkijoje. Akivaizdu, kad šie procesai nėra palankūs Lietuvos nacionalinio saugumo interesams.
Antra, Kinijos galios plėtra regione gali turėti neigiamą įtaką tolesnei Europos Sąjungos integracijai ir plėtrai. Tikėtina, kad Kinijos investicinė politika regione gali paskatinti kitas valstybes nebesiekti narystės Europos Sąjungoje (pavyzdžiui, Balkanų valstybes), kadangi jos gali pasirinkti alternatyvų Kinijos siūlomą plėtros modelį. Šių šalių vyriausybėms Kinijos siūlomas plėtros modelis gali pasirodyti kur kas patrauklesnis, nes, siekiant prisitraukti investicijų, nėra būtina įgyvendinti ilgai trunkančių ir dažniausiai skausmingų struktūrinių reformų, susijusių su korupcijos prevencija, teisinės bazės keitimu ar viešosios politikos procesų skaidrinimu.
Trečia, veikdama 16+1 formatu ir taip didindama savo politinę įtaką Vidurio ir Rytų Europos regione, Kinija gali pakenkti regiono valstybių santykių su JAV tvarumui, kurie Lietuvai yra gyvybiškai svarbūs. Pasinaudodama žiniasklaidos priemonėmis (ką sėkmingai daro savo šalies viduje), Kinija gali aktyviai formuoti alternatyvų požiūrį į JAV politiką ir daugelį pačios Kinijos įgyvendinamos politikos klausimų, dėl kurių ji turi fundamentalių nesutarimų su JAV. Pavyzdžiui, Tibeto ir Taivano nepriklausomybės klausimai, tautinių mažumų teisių pažeidimai Kinijos Sindziago provincijoje, Kinijos veiksmų Rytų ir Pietų Kinijos jūrose interpretacijos ir kt. Antiamerikietiškų nuotaikų kurstymas bei palankaus Kinijos įvaizdžio formavimas gali tapti tikru išbandymu transatlantiniams santykiams, o kartu gali netiesiogiai pasitarnauti ir Rusijos interesams, siekiant susilpninti NATO vaidmenį regione.
Naujoji Lietuvos saugumo dilema
Augant Kinijos ekonominei ir politinei galiai, kurios dėka ji jau dabar gali daryti įtaką globaliai politinei darbotvarkei, Lietuvai būtina iš naujo įvertinti savo santykių su Kinija plėtojimo strategiją, atsižvelgiant ne tik į lokalų, tačiau ir platesnį regioninį kontekstą.
Kinijos komunistų partijos suvažiavimas. EPA – ELTA nuotr.
Nepaisant akivaizdaus šio klausimo aktualumo, Lietuvos politinis elitas vis dar pakankamai vangiai reaguoja į besikeičiančias geopolitines realijas ir stokoja aiškesnės santykių su Kinija vizijos. Lietuvos politikos formuotojai iki šiol neturi jokios aiškesnės pozicijos Kinijos aktyvumo regione bei bendresniame Kinijos-ES ar Kinijos-JAV santykių kontekste.
Siekiant pasinaudoti augančios Kinijos atveriamomis galimybėmis, pirmiausia reikia įvertinti ir su šių santykių perspektyva susijusias grėsmes, kurios, kaip buvo siekta parodyti šiame straipsnyje, gali prieštarauti Lietuvos nacionalinio saugumo interesams. Atskleistos tendencijos jokiu būdu nereiškia, kad Lietuva privalo ignoruoti bet kokius Kinijos bandymus užmegzti glaudesnius politinius ir ekonominius santykius su mūsų šalimi. Greičiau atvirkščiai – Lietuva turėtų strategiškai išnaudoti visas su Kinijos augimu susijusias galimybes, tačiau šiame kontekste neturėtų pamiršti savo ir savo partnerių saugumo interesų.
Šveicarijos ekonomikos ministras Johanas Šneider-Amanas grįžo iš kelionės po Viduriniąją Aziją. Jis mato tame regione potencialą Šveicarijos kompanijoms, kurių veikla susijusi su infrastruktūromis, energija ir iš dalies finansinėmis paslaugomis, praneša Le Temps žurnalistai Bernaras Viutrichas ir Kristofas Lencas.
Vadovaudamas 35 žmonių delegacijai, jis pabuvojo Azerbaidžane, Kazachstane, Uzbekistane ir Kirgizijoje, ir jas visas interesuoja naujas Kinijos Šilko kelio projektas. Econmiesuisse kompanijos vadovas Haincas Kareris, lydėjęs ekonomistų delegaciją, konstatavo „milžiniškus skirtumus“ tarp keturių aplankytų šalių politinių sistemų. „Korupcijos tema labai stipri, kaip ir anksčiau“, – apgailestavo jis.
„Kaip Jūs vertinate Viduriniosios Azijos potencialą?“ – paklausė žurnalistai ekonomikos ministro.
„Jis realus, – atsakė Šneider-Amanas. – Azerbaidžano ir Kazachstano žaliavų pozicijos geros. Uzbekistane man padarė įspūdį, kad žmonės demonstruoja norą viską paimti į savo rankas ir nepalikti likimo valiai. Toks mentalitetas leis formuoti partnerystės santykius“.
„Sunkiau yra vertinti Kirgiziją, – sakė ministras. – Verslininkiškas požiūris ten ne taip juntamas. Pramonė mažiau pristatoma, šalis labiau priklausoma nuo žemės ūkio. Automobilių parkas rodo, kaip skiriasi situacija: jeigu Uzbekistane daug naujų automobilių, tai Kirgizijoje daugelis važinėja labai senomis mašinomis“.
„Politinės sąlygos tose šalyse leidžia joms progresuoti?“ – pasidomėjo žurnalistai.
„Tai vienas iš svarbiausių klausimų, – mano Šneider-Amanas. – Šiuo momentu aš galiu pasakyti, kad mes susitarėme su Uzbekistano ekonomikos ministru vėl pasimatyti ir pasikalbėti apie Šveicarijos paramą švietimo, inovacijų ir skaitmeninimo srityse. Jis pažadėjo parengti programą“.
„Keliaudamas su delegacija Jūs gavote daug informacijos apie naujo Šilko kelio projektą. Ar tai utopija, ar rimtas projektas, kuriame gali dalyvauti Šveicarija?“
„Tai ne utopija. Kuryko uostas prie Kaspijos jūros dar mažai tenaudojamas. Bet jis rodo, kad Kazachstanas nori dalyvauti toje iniciatyvoje. Tai aiškiausias iš visų tos didžiulės šalies sumanymas, rodantis norą integruotis į būsimą rytų–vakarų transporto ašį. Ir jis priartina ją prie Kinijos“, – mano leidinio pašnekovas.
„Ar yra rizikos, kad Kazachstanas pakeis savo priklausomybę nuo Rusijos į priklausomybę nuo Kinijos?“ – klausė žurnalistai.
„Tai delikatus klausimas. Aš jį paliečiau kalbėdamas su savo pašnekovais. Jie kaip ir anksčiau gerai supranta Vladimiro Putino politiką. Asmeniškai aš pirmiausia vertinu prekybines ir technologines projekto galimybes, o ne riziką. Kinija – vienintelė šalis, turinti būtiną politinį ir finansinį mechanizmą greitoms investicijoms į tokį projektą. Jos įtaka tik didės. Aš pasistengsiu pasiekti, kad Šveicarija remtų Azijos infrastruktūrinių investicijų banką, kuris finansuos tą projektą. Tokie įsipareigojimai saugo ir mūsų interesus“, – mano Šneider-Amanas.
„Tokių ekonominių delegacijų tikslas – atverti užsienio rinkos duris Šveicarijos investuotojams. Jūs jau lankėtės Irane 2016 metais. Po to sekė Amerikos grasinimai sankcijomis toje šalyje veikiančioms kompanijoms. Ar tai nerodo, kad Jūsų pastangos bergždžios?“ – klausia žurnalistai.
„Tokie pavojai riboja mūsų pastangų veiksmingumą, ypač tokioje srityje, kaip mašinų gamyba. Tačiau aš remiuosi idėja, kad viskas susireguliuos ir Iranas grįš į pasaulinę ekonominę bendriją. Ir Šveicarija suvaidins gynėjos bei tarpininkės vaidmenį“, – atsakė ekonomikos ministras.
„Nė vienas šveicarų verslininkas man dar nesakė, kad jis nebegali dirbti Irane. Aš tam tikra prasme gerbiu JAV prezidentą, kuris yra verslininkas. Juk jo šalis sukonstravo pasaulinę ekonomikos tvarką, ir aš abejoju, kad Trumpas iš tikrųjų panorės viską išmesti už borto“, – sakė Šneider-Amanas.
Šis traukinys – ir modernus, ir greitas, ir gražus. Slaptai.lt nuotr.
Lietuvos susisiekimo sektorius pirmą kartą bus pristatomas Šanchajuje vykstančioje didžiausioje Kinijos transporto ir logistikos parodoje. Lietuva ir jos svarbiausios susisiekimo įmonės prisistato ne tik parodos stende, bet ir Globaliame logistikos forume bei Šilko kelio logistikai skirtame verslo forume, kuriame bus surengta speciali Lietuvos sesija.
Lietuva pirmą kartą bus pristatyta parodoje „Transport Logistic China 2018“ Šanchajuje, pranešė Susisiekimo ministerija.
Gegužės 14-18 dienomis su oficialiu vizitu Kinijoje lankosi susisiekimo viceministro Ričardo Degučio vadovaujama delegacija ir verslininkai. Paroda vyksta šio vizito metu.
„Pirmą kartą rengiamas toks platus šalies transporto ir logistikos galimybių pristatymas Kinijoje yra svarbus žingsnis, Lietuvai siekiant tapti Azijos ir Europos transporto jungties dalimi bei plėtoti Šilko kelio ekonominį bendradarbiavimą su Kinija. Tikimės, kad tai sustiprins dialogą su Kinijos valstybės institucijomis ir verslo įmonėmis bei paskatins jų susidomėjimą Lietuva“, – ministerijos pranešime cituotas R. Degutis.
Šalies įmonėms atstovaus valstybės įmonės Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, bendrovių „Lietuvos geležinkeliai“, Lietuvos paštas, Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ ir Klaipėdos laisvosios ekonominės zona vadovai.
Vizito metu taip pat numatyti susitikimai su Kinijos transporto ir logistikos įmonių bei Kinijos valstybinio pašto biuro vadovais, apsilankymas Šanchajaus Jang Šanouoste bei Šendženo Šekou keltų terminale.
Vizito pabaigoje, gegužės 18 d., planuojami susitikimai su Kinijos transporto ministerijos vadovais ir Kinijos nacionalinės plėtros ir reformų komisija.
Kaip rašoma ministerijos pranešime, naujojo Šilko kelio, arba „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva itin reikšminga Lietuvos transporto sektoriui, siekiant plėtoti įvairiarūšius terminalus ir Klaipėdos valstybinį jūrų uostą, kuo geriau panaudoti esamą infrastruktūrą bei didinti geležinkelių, kelių ir oro transporto pajėgumus. Stiprinant ryšius su Kinija norima užsitikrinti nuolatinį srautą kiniškų krovinių, kurie tranzitu per Lietuvą būtų vežami į Vakarų Europą ir Skandinavijos šalis.
Siekdama užtikrinti reguliarų krovinių vežimą traukiniais iš Kinijos per Lietuvą, bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ aktyviai bendradarbiauja su didžiausiomis Kinijos transporto kompanijomis, tokiomis kaip „Sinotrans“, CMG, „CAMCe“ ir „Gentrans“. Naujų galimybių Lietuvos transporto ir logistikos sektoriui suteiktų bendradarbiavimas plėtojant krovinių pervežimą maršrutu tarp Kinijos, Minsko regione statomo industrinio parko „Didysis akmuo“ ir Klaipėdos jūrų uosto.
Pasaulinių parodų sulaukiame kas penkeri metai ir miestą, kuriame ji vyksta, vadiname Pasaulio sostine. 2020 metais WORLD EXPO dalyviai įsikurs Jungtinių Arabų Emyratų mieste Dubajuje, o kur keliaus paroda dar po penkerių metų, paaiškės šių metų rudenį – dėl teisės ją surengti varžosi Japonijos miestas Osaka, Rusijos – Jekaterinburgas ir Azerbaidžano sostinė – Baku.
Paryžius pasitraukė, Baku žengia į priekį
Kas galėjo pamanyti iš varžytuvių dėl teisės surengti EXPO-2025 pasitrauksiant Paryžių! Pirmoji „Visų tautų“ pasiekimų paroda įvyko Londone 1851 metais, tačiau jos pirmtaku laikytinos prancūzų rengiamos parodos ir ypač 1844 metais Paryžiuje surengta „tarptautinė paroda“. 1889 metais į Paryžiuje surengtą pasaulinę parodą atvykę svečiai pamatė ta proga pastatytą „300 metro aukščio bokštą“ (tada manyta, parodai pasibaigus, šią architekto Gustavo Eifelio su bendradarbiais sukonstruotą metalinę piramidę išardyti – gal nė patys statytojai neįsivaizdavo, kokia ateitis jos laukia).
Paryžiuje įvyko šešios pasaulinės parodos, tiesa, iš jų tik viena XX amžiuje – 1937-aisiais (pirmą kartą dalyvavo Lietuvos Respublika). Paryžiuje įsikūręs Tarptautinis parodų biuras (pr. Bureau International des Expositions, BIE), veikiantis pagal konvenciją, kurios narėmis yra 170 valstybių (jų atstovai slaptu balsavimu generalinėje asamblėjoje ir išrenka miestą – parodos rengėją).
Daugelio manymu, Paryžius turėjo visus šansus laimėti ateinantį lapkritį įvyksiančius rinkimus. Tokių lūkesčių neslėpė ir patys prancūzai praėjusios vasaros pradžioje įvykusioje BIE generalinėje asamblėjoje, kurios metu EXPO-2025 surengti pasišovusių miestų atstovai pasakojo, kaip tai padarysią. Paryžiečiai bene aiškiausiai apibūdino tokio renginio esmę: „Paroda – tai mėginimas parodyti, ko mums reikia drauge žengiant į ateitį.“ Tiesa, nepasakė, iš kur paimsią tokio masto projektui įgyvendinti reikalingus pinigus. Ir štai šių metų pradžioje Prancūzija atšaukė savo paraišką: šaliai, kuri 2024 metais rengia Vasaros olimpines žaidynes, būtų pernelyg sunki našta dar ir EXPO.
Surengti Pasaulinę parodą, kaip sako pretendentai, yra „didelė garbė“, tačiau tai – itin nepigus malonumas. Paryžius ketino tam išleisti €3,5 milijardo eurų, palyginti kuklią sumą, nes Milane 2015 metais vykusios parodos biudžetas sudarė €14 milijardų (Italijos prokurorai dar aiškinasi, ar dalis šių pinigų neprilipo kam prie rankų), o penkeriais metais anksčiau Kinija tikrai nepasikuklino: Šanchajuje išleista kaip niekur iki tol – $60 milijardų.
Azerbaidžano sostinė Baku. Senoji gynybinė siena. Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Minėtos BIE generalinės asamblėjos metu Jekaterinburgo atstovai patikino, kad jiems nepritrūks pinigų parodai „tinkamai“ surengti. Baku atstovai pasakė dar aiškiau: mus remia aukščiausioji šalies vadovybė, esame pasirengę išleisti tiek, kiek reikės. Azerbaidžano pusė lapkritį surengė Paryžiuje priėmimą, kuriame dalyvavusi šalies pirmoji viceprezidentė Mehriban Alijeva patvirtino: Baku laimėjus balsavimą, Azerbaidžanas yra pasirengęs skirti parodai surengti reikiamas lėšas ir dar „paremti besivystančiųjų šalių dalyvavimą parodoje“.
Šiame priėmime Mehriban Alijeva kalbėjo, kad pasaulinėse parodose siekiama atskleisti įvairovę lygybės ir visų kultūrų gerbimo pagrindu, telkti tarptautinę bendruomenę visam pasauliui svarbių dalykų aptarimui ir bendradarbiavimui. Azerbaidžanas yra viena tinkamiausių vietų tokiam renginiui. Žemynų ir civilizacijų sandūroje išsidėsčiusi šalis yra prekybos, politikos, kultūros tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Šiaurės ir Pietų. Ištisus du tūkstantmečius per Azerbaidžano žemes driekėsi Šilko kelias, kuriuo vyko įvairiopi mainai. Per amžius įvairios etninės bendrijos ir religijos šiose žemėse gyvavo savitarpio darnoje ir pagarboje. Taip klostėsi Azerbaidžano kultūra. „Etninė ir religinė įvairovė, daugelio kultūrų sąveika – tai ne tik mūsų valstybės politika, tačiau ir mūsų gyvenimo būdas, – sakė viceprezidentė. – Tai yra ir mūsų istorija, ir šios dienos tikrovė. Mes esame pasaulietinė, daugelio kultūrų ir įvairių tikėjimų visuomenė ir tuo didžiuojamės.“
Dar kalbėtoja paaiškino, kas svarbiausia šūkyje, kuriuo sektų Baku atstovai, išrinkus jų miestą pasaulinės parodos rengėju: „Žmogiškojo kapitalo gausinimas ir geresnės ateities kūrimas“ (angl. Developing human capital, building a better future). Žmogiškasis kapitalas – svarbiausias pasaulio turtas. Technologijos veikia žmoniją, tačiau reikia mesti žvilgsnį toliau nei siekia technologijos ir sutelkti dėmesį į žmones, kurie valdo ekonomiką, visuomenę ir visą kūrybą – pradedant lyderiais ir baigiant paprastais žmonėmis. Paroda sudarys galimybę aptarti, kaip sukauptas žinias ir patirtį, gabumus ir mokėjimą veiksmingiausiai telkti visuomenės narių gėrovės vardan (apie tai ir apie daug ką kita galima sužinoti svetainėje www.bakuexpo2025.com).
Kaip žinome, 2000 metais 147 pasaulio valstybės susitarė dėl pagrindinių socialinės-ekonominės politikos krypčių skurdui įveikti iki 2015 metų, tačiau per tuos metus žmonija pažengė ne per toliausiai. Naujos Jungtinių Tautų programos numato mažinti skurdą ir badą, užkardyti labiausiai išplitusias ligas, saugoti gamtą ir bendradarbiauti visame kame, kas kelia žmonijai grėsmę. Daugeliui atrodo, jog šiomis pastangomis ir siekiama gausinti žmogiškąjį kapitalą. Šiuo terminu mokslininkai (tarp jų ir Nobelio premijos laureatai, to paties Alfredo Nobelio, kurio turtą gausino ir Baku naftos verslovės) trumpai apibūdina intelektą, sveikatą, išsilavinimą, našų, tinkamai atliekamą darbą, pasitenkinimą gyvenimu ir laiko visa tai svarbiausiu nacionaliniu turtu.
Jerevanas griežia dantimis
Minėtoje BIE generalinėje asamblėjoje, vykusioje praėjusią vasaros pradžioje Paryžiuje, susilaukta ir akibrokšto. Baku atstovai pasakojo apie Azerbaidžano gamtą ir jos turtus (ne tik naftą ir dujas), daugelį amžių kurtą kultūrą, pradedant uolų įrašais (Gobustano archeologinis draustinis, 2007 metais UNESCO paskelbtas pasaulio paveldo vietove), „Naująjį šilko kelią“ (tarptautinius transporto koridorius), popiežiaus Pranciškaus vizitą (kultūrų ir tikėjimų glaudumą) bei kita. Azerbaidžaniečiams pristačius savo paraišką, žodį paėmė Armėnijos pirmasis konsulas Prancūzijoje ir visoje salėje, kaip parašė Jekaterinburge įsikūrusios Uralo internetinės naujienų tarnybos Ura.Ru reportaže iš Paryžiaus, „kilo įtampa, o galinės eilės paniuro“.
Armėnas pareiškė, kad „mūsų vyriausybė pasisako prieš tarptautinės parodos rengimą Baku“. Girdi, Azerbaidžanas esąs įtampos Kaukazo regione židinys, savo politiką grindžia ginklavimusi, auklėja jaunimą neapykantos dvasioje. „Tai valstybė, kuri pastoviai grasina savo kaimynei – Armėnijai.“ Tad spręskite, ar tokioje valstybėje gali vykti tarptautinė paroda. „Azerbaidžano atstovas oponentui, kaip rašo ta pati Ura.Ru, atsakė stengdamasis neprarasti savitvardos.“ Mums ne naujiena, kalbėjo jis, tokie pareiškimai. Mes pripratome prie to, kad kolegos armėnai nuolat politizuoja visus klausimus. Mes didžiuojamės savo kandidatu ir esame tikri padarysią visa, kas būtina parodai tinkamai surengti. O Armėnija – ne ta šalis, kuri turi teisę taip kalbėti. Ji okupavo Azerbaidžano teritoriją ir tai pripažįsta pasaulio bendruomenė, vykdo nusikaltimus Azerbaidžano žemėse.
Azerbaidžanas – labai įdomi šalis turistams ir keliautojams
Kylančias aistras numalšino Tarptautinio parodų biuro sekretorius Stinas Kristensenas: „Norėčiau priminti visiems čia esantiems – mūsų pareiga yra išrinkti miestą, kur vyks EXPO-2025 ir mes nenukrypstamai laikysimės šio kelio.“
Visiškai neseniai Bangladešo sostinėje Dakoje 45-oji Islamo bendradarbiavimo organizacijos valstybių-narių užsienio reikalų ministrų sesija priėmė ne vieną rezoliuciją, kurioje kalbama ir apie šiuos dalykus. Ministrai pareiškė, kad konfliktus ir krizes reikia spręsti laikantis JT įstatų pripažįstamų tarptautinių normų. Azerbaidžano teritorinis vientisumas yra neliečiamas. Rezoliucijoje „Armėnijos Respublikos agresija prieš Azerbaidžano Respubliką“ nurodoma, kad Armėnija nevykdo JT Saugumo Tarybos reikalavimo išvesti kariuomenę iš okupuotų Azerbaidžano žemių, ir visos valstybės raginamos netiekti Armėnijai ginklų bei neleisti jų gabenti per savo sienas. Taip pat valstybės-narės skatinamos ryžtingai pasmerkti Armėnijos ginkluotųjų pajėgų įvykdytas masines taikių gyventojų žudynes Chodžalyje 1992 metų vasario mėnesį ir kitur okupuotose Azerbaidžano žemėse bei pripažinti tai kariniu nusikaltimu, nusikaltimu žmoniškumui ir genocidu.
Ministrai taip pat paragino palaikyti Baku kandidatūrą EXPO-2025 miesto-rengėjo rinkimuose.
Apie tai, kad Azerbaidžanas svariai prisideda prie geresnio įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonių savitarpio supratimo, liudija čia vykstantys tarptautiniai renginiai. Antai Azerbaidžanui paskatinus užsimezgė Pasaulinis kultūrų forumas, radęs pritarimą Jungtinėse Tautose, UNESCO, Europos Taryboje, JT Civilizacijų aljanse, Pasaulinėje turizmo organizacijoje, čia susitinka religiniai veikėjai. 2015 metais Baku įvyko I Europos žaidynės, o 2017 metais – IV Islamo solidarumo žaidynės… Visi tai mato. Tik armėnai to vis neprisiverčia pripažinti.
Šalis – EXPO šeimininkė turi nemažai išleisti, tačiau gali tikėtis ir įvairiopos grąžos. Pirmiausia tai pajamos prekybos, bankininkystės, oro skrydžių, viešbučių ūkio, transporto srityse, nekilnojamojo turto rinkoje. EXPO 2010 Šanchajuje sulaukė daugiau kaip 73 milijonų lankytojų iš daugiau kaip 190 šalių ir atnešė $12 milijardų pelno. Ekspertai apskaičiavo, kad Dubajui rengiantis parodai Jungtinių Arabų Emyratų ekonomika pasipildys $23 milijardais. To gali tikėtis ir Azerbaidžanas, nors čia apsilankytų, kaip manoma, nepalyginti mažiau nei Kinijoje žmonių – apie 18 milijonų. Galiausiai – šalies reputacija. Azerbaidžano – regiono lyderio – pozicijos dar labiau sutvirtėtų. Visi to linki. Tik ne armėnai…
Katalikai, judėjai – visi broliai
Dauguma Azerbaidžano gyventojų išpažįsta islamo tikėjimą, tačiau čia veikia ir kitos religinės bendruomenės, tarp jų – katalikų (vieni nurodo 300 narių, kiti – daugėliau). 2016 metų rudenį Baku lankęsis Romos popiežius Pranciškus susitikimo su šalies prezidentu Ilhamu Alijevu metu pasakė, kad Azerbaidžano žmonės gali laisvai išpažinti savo tikėjimą, o skirtingos religinės bendruomenės broliškai sutaria. Tai buvo ne pirmas Šventojo Sosto ir Vatikano valstybės vadovų vizitas Azerbaidžane – 2002 metais čia viešėjo Jonas Paulius II. Po šio popiežiaus apsilankymo tuometis šalies prezidentas Heidaras Alijevas patvarkė skirti katalikų bendruomenei neatlygintinai žemės sklypą bažnyčios statybai. Dabar jo įpėdinis aukojo mišias čia pastatytoje Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo bažnyčioje. Be vietinių katalikų, ją lanko keli tūkstančiai Azerbaidžane gyvenančių užsieniečių. Beje, 2016-ieji Azerbaidžane buvo paskelbti, lietuviškai sakant, kultūrų sąveikos metais.
Azerbaidžano sostinėje Baku
Pats Ilhamas Alijevas Vatikane lankėsi 2015-ųjų pavasarį ir susilaukė popiežiaus padėkos už svarų prisidėjimą prie žmonijos dvasinio paveldo išsaugojimo. Mat Azerbaidžane veikiantis didžiausias nevalstybinis Heidaro Alijevo fondas skyrė lėšų ankstyvosios krikščionybės išpažintojų katakomboms, taip pat Siksto koplyčiai restauruoti. Toks indėlis, kaip parašė „Forbes“, yra pirmas, pasiekęs Vatikaną iš musulmonų gyvenamos valstybės. Straipsnio šiame įtakingame žurnale autorius ((Wade Shepard), Kinijos šių dienų gyvenimo ir „Naujojo šilko kelio“ tyrėjas, mano, kad popiežiaus Pranciškaus vizitas Baku, jo susitikimai su čionykščių religinių bendruomenių atstovais buvo ir atsakas į Azerbaidžano politinės vadovybės siekį „tapti svarbia tautų ir kultūrų kryžkele“.
Iš Azerbaidžano kilęs žydas (Arye Gut) leidinyje „The Jerusalem Post“ tvirtina: jeigu EXPO-2025 vyktų Baku, tai paroda tikrai susilauktų pasisekimo. Šito, tarptautinių santykių eksperto nuomone, neabejotinai nusipelno ketvirtį amžiaus nepriklausomai gyvuojanti „Ugnies šalis“ – politiškai stabili ir ekonomiškai pajėgi valstybė, vaizdingas, svetingas ir saugus kraštas. Autorius primena Baku su vizitu viešėjusio Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu atsiliepimą apie šių dviejų šalių bendradarbiavimą: „Pasaulyje tiek nepakantumo, tiek tamsumo, ir štai pavyzdys, kokie visur galėtų ir turėtų būti musulmonų ir žydų santykiai.“ Taip pat pateikiama ir Ilhamo Alijevo nuomonė: „Daugelį amžių Azerbaidžanas ir žydų tautos gyveno taikoje kaip seni geri kaimynai ir ši draugystė bei broliški santykiai toliau gyvuoja tarp mūsų šalių. Žydų bendruomenė energingai padeda mums stiprinti dvišalius santykius. Azerbaidžane esama septynių sinagogų, iš kurių penkios – sostinėje Baku, veikia žydiškos mokyklos.“
„The Jerusalem Post“ autorius priduria: pastatytas didžiausias Pietų Kaukaze žydų švietimo centras, numatyta įkurti pirmąjį šiame regione žydų muziejų. Šiaurės Azerbaidžane, musulmonų gyvenamo Kubos miestelio pašonėje, gyvuoja žydų miestelis – vienintelis už Izraelio sienų (Qirmizi Qesebe). Šiame krašte žydai ir musulmonai darniai sugyvena nuo amžių ir tai yra „geriausias civilizacijų ir konfesijų dialogo modelis“. Kadaise apie šią žydų kalniečių gyvenvietę rašė šveicarų laikraštis „Neue Zürcher Zeitung“. Mat keli Rusijos nekilnojamo turto karaliais vadinami turtuoliai yra kilę iš šio miestelio. „Prezidentas Ilhamas Alijevas apie žydus atsiliepia kaip apie savo bičiulius, – rašo laikraštis, – o žydus kalniečius vadina savo broliais.“
2003 metų pavasarį Azerbaidžane įregistruota Albanų-udinų krikščionių bendruomenė. Udinai – viena iš 26 Pietų Kaukazo genčių, įėjusių į Kaukazo Albanijos valstybę, žinomą iš Herodoto, Plinijaus, Strabono ir vėlyvesnių amžių istorikų veikalų. Pasak Strabono (I a. pr. Kr.), iš pradžių kiekviena turėjo savo tarmę ir karalių, o vėliau jos išsirinko vieną karalių. Udinų gyvenamose žemėse buvo abejos Albanijos sostinės, pirmiau Kabala (dabar Azerbaidžano miestas Gabala) ir vėliau – Partavas (Barda). Iki Rusijai pavergiant Pietų Kaukazą udinai gyveno susitelkę Šekio chanate (įėjo į Rusijos sudėtį 1805 metais) – Vartašeno, Nidžo, Kišo ir kituose kaimuose, pavieniai udinų ar jų palikuonių kaimai dar gyvavo Utike ir Kalnų Karabache.
Azerbaidžanas. Sostinė Baku
1996 metais Gruzijos mokslų akademijos ekspedicija, tirdamas gruzinų (kartvelų) rankraščius Sinajaus Šventosios Jekaterinos vienuolyne, aptiko albaniškai parašytą liturginių skaitinių rinkinį. 2009 metais Belgijoje išėjo solidus mokslinis veikalas „The Caucasian Albanian palimpsests of Mt. Sinai» (2 tomai), kuriame nurodoma atrastąjį albanų tekstą galėjus būti rašytą laikotarpiu nuo VII iki X amžiaus, tačiau „labiau tikėtina vėlyvesnioji data“. Tai galiausiai paneigė iki tol mokslinėje literatūroje įsišaknijusią (ne be armėnų rankos) nuomonę, jog albanų kalba jau VIII amžiuje buvo nugrimzdusi į nebūtį, o „albanai, netekę savo rašto, vartojo armėnišką“. Rastuose rankraščiuose vartota albanų kalba yra artima udinų kalbos Nidžo tarmei (Dagestano kalbų grupė).
Tų pačių 2003 metų rudenį Šekio rajono Kišo kaime iškilmingai atidaryta atnaujinta Šventojo Eliziejaus bažnyčia. Čia kasinėjimą vykdę azerbaidžaniečių ir norvegų archeologai nustatė, kad bažnyčiai pamatus klojo I amžiaus pabaigoje, statybos vyko dar ir IV amžiuje; 1244 metais ji buvo atstatyta. Restauravimo projektą parėmė žinomas Norvegijos mokslininkas, keliautojas Turas Hejerdalis, labai tikėjęs norvegų protėvius atkeliavus iš Kaukazo… 2006 metų pavasarį pašventinta restauruotoji šv. Eliziejaus bažnyčia Nidžo gyvenvietėje, Gabalos rajone, kur irgi tebegyvena senųjų udinų palikuonys.
Į visas keturias pasaulio puses
Kadaise Didysis šilko kelias driekėsi (atsišakodamas, keisdamas vietą) daugiau kaip 12 tūkstančių kilometrų ir siejo Rytus su Vakarais – nuo Romos iki Kinijos. Baku senamiestyje turistai aplanko du pirklių ir keliautojų (keliavo ir mokslininkai, amatininkai, poetai) nakvynės namus, vadintus karavansarajais; žinoma, jie mena ne pačius seniausius amžius. (Paprastai teisės rengti EXPO-2025 laimėtojai įkurdina parodos dalyvius kurioje nors iš stingulio pažadintoje miesto dalyje ar buvusiame tyrlaukyje. Baku laimėjus EXPO-2025 miesto-šeimininko rinkimus, parodai skirtos teritorijos viduryje rastųsi greičiausiai būtent karavansarajaus apybrėžų Azerbaidžano nacionalinis paviljonas; ne per toliausiai išsidėstę tarptautinis Heidaro Alijevo oro uostas, golfo laukai ir senovės ugnies garbintojų šventykla.) Istoriškai labai netolimais 1998 metais Baku įvyko konferencija, kurioje 33 valstybių pasiuntiniai sutarė gaivinti Didįjį šilko kelią, šių dienų žodžiais kalbant – tiesti transporto koridorių „Europa-Kaukazas-Azija“.
Dabar Azerbaidžaną kertantys tarptautiniai keliai veda į visas keturias pasaulio dalis. 2005 metais Azerbaidžanas prisidėjo prie tarptautinio transporto koridoriaus „Šiaurė-Pietūs“ tiesimo. Azerbaidžanas – vienintelė valstybė, turinti sieną ir su Rusija, ir su Iranu. Azerbaidžaną su Iranu sujungsiantis geležinkelis reiškia tiesioginį susisiekimą tarp Persijos įlankos baseino valstybių (Indija, Pakistanas, Iranas) ir Baltijos jūros uostų – iki Skandinavijos. Be kita ko, Azerbaidžaną su Iranu jungiantis geležinkelis pagyvins abipusį turizmą; azerbaidžaniečiai maldininkai juo keliaus į Irane esančias šventąsias vietas.
Specialistai apskaičiavo, kad per Azerbaidžaną veda trumpiausias ir pigiausias krovinių kelias iš Persijos įlankos pakrančių prie Juodosios jūros ir toliau – į Europos Sąjungos valstybes. Nugabenti krovinius iš Persijos įlankos šalių ir Indijos į Europą per Sueco kanalą trunka 30-40 parų, o transporto koridoriumi „Pietūs-Vakarai“ teprireikia 15 parų ir pigiau kainuoja. Tuo tarpu krovinių apyvarta tarp Indijos ir Europos šalių vis didėja.
2014 metais atvėrė vartus naujasis Baku tarptautinis jūros prekybos uostas. Su krovinių oro uostu, logistikos centru ir laisvosios prekybos zona ir visa kita jis tampa didžiausia transporto kryžkele iš rytų į vakarus ir iš šiaurės į pietus. Susitarta krovinių gabenimui maršrutu Azija-Kaspijos jūra-Europa (Kinija-Kazachstanas-Azerbaidžanas – Gruzija-Turkija…) taikyti lengvatinį apmokestinimą. 2017-ųjų rudenį atidarytas geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas – dar viena svarbi „Naujojo šilko kelio“ atkarpa. Kaspijos jūrą ir Azerbaidžaną kertantis transporto koridorius „Rytai-Vakarai“ yra trumpiausias kelias kroviniams gabenti iš Kinijos Europą. Galiausiai telieka susieti transporto koridorius – tai reiškia galimybę krovinius gabenti bet kuria pageidaujama kryptimi.
Beje, praėjusiais metais Lietuva su Europos Sąjungos parama elektrifikavo geležinkelį nuo Naujosios Vilnios iki Kenos, o iki 2022 metų ketina tai padaryti ir visoje linijoje iki Klaipėdos; baltarusiai savo ruožtu elektrifikavo iš Molodečno iki Lietuvos pasienio vedantį geležinkelį, kaimynams padėjo Kinijos bankas – „šilku“ kvepia ir mūsų pusėje, tik reikia nežiopsoti.
O pavydėti gali tik nenorintis žengti su Azerbaidžanu vienu keliu…
Slaptai.lt nuotraukoje: europarlamentarė Dr. Laima Andrikienė, šios apžvalgos autorė.
Lapkričio 26-ąją BNS pranešė, kad Lietuvos Ministras Pirmininkas S. Skvernelis išvyksta į Vengriją, kur 16 Vidurio ir Rytų Europos šalių vyriausybių vadovai susitiks su Kinijos premjeru Li Keqiang’u, o S. Skvernelis su Kinijos premjeru taip pat dalyvaus atskirame dvišaliame susitikime.
Jo patarėjas užsienio politikos klausimais D. Matulionis sakė, kad premjerai kalbėsis apie Lietuvos maisto produktų eksportą į Kiniją, bendradarbiavimą logistikos bei transporto srityse. O svarbiausia – Lietuva ir Kinija planuoja pasirašyti memorandumą, vadinamą Šilko kelio susitarimu. Pekinas viliasi, kad 2013-aisiais pristatyta OBOR arba Šilko kelio – ekonominės juostos strategija „padės atgaivinti senovinius prekybos maršrutus iš Azijos į Europą ir Afriką. Ši iniciatyva apjungia 65 valstybes, kuriose gyvena 60 proc. pasaulio gyventojų ir yra sukuriama maždaug trečdalis pasaulio bendrojo vidaus produkto (BVP)”, rašoma BNS pranešime. Santykiai su Kinija taip pat bus aptariami regioniniame Vidurio ir Rytų Europos šalių premjerų forume.
Vėliau buvo paskelbta, kad Lietuva ir Kinija Budapešte pasirašė memorandumą dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio strategiją. Štai tokie pranešimai apie fasadinę susitikimo pusę, strategijos tikslus buvo skirti Lietuvos vartotojams. O kas iš tiesų slepiasi už gražaus, net romantiškai skambančio Šilko kelio pavadinimo? Kokios apskritai yra Kinijos vykdomos politikos pasekmės Europai ir konkrečiai Lietuvai? Kokias perspektyvas Lietuvai atveria Ministro Pirmininko S. Skvernelio susitikimas su Kinijos premjeru Budapešte ir ten pasirašytas dvišalis Lietuvos ir Kinijos memorandumas dėl bendradarbiavimo pagal Šilko kelio – ekonominės juostos ir 21 a. Jūrų šilko kelio iniciatyvą?
2013 metai: Šilko kelio strategijos paskelbimas
Jau prieš porą metų rašiau, kad nuo 2013 m. svarbiausias Kinijos prioritetas – Šilko kelio – ekonominės juostos strategija arba OBOR (angl. One Belt, One Road; Silk Road, Economic Belt). Vienas strategijos tikslų – „deatlantizuoti” pasaulį. Paprasčiau pasakius, sumenkinti JAV įtaką pasaulyje, kirsti per ES–JAV ekonominius ir prekybinius ryšius.
Pagaminta Kinijoje
Laikas pradėti įgyvendinti šią strategiją buvo pasirinktas neatsitiktinai: JAV ir ES, dvi didžiausios ekonominės galios pasaulyje, dar buvo neatsigavusios po milžinišką žalą joms padariusios ekonominės ir finansų krizės. Antra, ES ir JAV buvo bepradedančios derybas dėl precedento pasaulyje neturinčio laisvosios prekybos susitarimo TTIP (angl. Transatlantic Trade and Investment Partnership). JAV ir ES jau ir dabar sudaro labiausiai integruotą prekybos zoną pasaulyje, o naujasis susitarimas turėjo panaikinti beveik visus galiojusius prekybos ir investicijų barjerus, kvotas, muitus ir t. t. Laisvosios prekybos susitarimo (TTIP) įsigaliojimo atveju taisyklės ES ir JAV verslui taptų dar laisvesnės, o šios rinkos apsaugos priemonės, galiojančios trečiosioms šalims, griežtesnės. Rinka, turinti 510 milijonų vartotojų ES ir 323 milijonus vartotojų JAV, kurių perkamoji galia yra nepalyginamai didesnė nei daugumos pasaulio valstybių ar regionų, be to, kurios viduje panaikinti prekybos apribojimai, palengvintos investicijos, neabejotinai būtų tokia jėga, su kuria bet kam būtų sunku konkuruoti.
Todėl ir kinai, ir rusai visomis priemonėmis stengėsi išvengti ES ir JAV laisvosios prekybos sutarties. Globaliame pasaulyje jiems gerokai paprasčiau konkuruoti su ES ir JAV atskirai. Sutarčiai nepritarė ir visokiausio plauko antiglobalistai, neretai maitinami rusiškais ir kiniškais pinigais. Šiais metais Rusija ir Kinija švenčia pergalę: tapęs prezidentu D. Trumpas derybas tarp ES ir JAV nutraukė, nors iki derybų pabaigos tebuvo likęs mažmožis – tik braškę ant torto uždėti.
Šilko kelio strategijos esmė ir Lietuvos vieta joje
Nors Kinijos OBOR strategija pristatoma kaip ekonominio bendradarbiavimo strategija, jos ištakos – Kinijos nacionalinio saugumo, karinių reikalų žinybose, jos esmė – ekonominė ekspansija į Europą, Aziją ir Afriką, tenkinant ekonomiškai sustiprėjusios Kinijos politines ambicijas. Visa ši strategija – tai konservatyvaus militarizmo ir pažangaus ekonominio globalizmo derinys. Strategijos įgyvendinimui 2013–2014 m. įkurtas ne vienas bankas, tarp jų ir AIIB – Azijos infrastruktūros investicijų bankas su 100 milijardų dolerių pradiniu kapitalu, taip pat ir Šilko kelio fondas (angl. Silk Road Fund) su 46 milijardų dolerių kapitalu.
Nemažai į AIIB „bendrą kasą” sunešė senosios Europos valstybės, tarp jų Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir kitos. Tarp šio banko steigėjų ir akcininkų, matyt, neatsitiktinai nerasime JAV bei Japonijos ir Taivano – JAV sąjungininkių regione.
Kinijos vėliava. EPA – ELTA nuotr.
Nors kai kam Lietuvoje atrodo, kad milžiniška, toli esanti Kinija palyginti nedidelės, prie Baltijos jūros prigludusios Lietuvos net neįžiūri, taip nėra. Kinai žemėlapyje brėžia OBOR strategijos įgyvendinimui būtinus šešis ekonominius „koridorius”. Suplanuota, kad tas „šilko diržas“ apjuos daugiau nei 60 valstybių 3 kontinentuose. Vienas iš šešių koridorių, vadinamasis Eurazijos tiltas, baigiasi būtent Klaipėdoje. Iš Kinijos geležinkeliais per Centrinės Azijos valstybes – Kazachstaną, Kirgiziją, Uzbekiją – į Europą, per Rusiją – į Klaipėdą.
Beje, Kinijos pirmasis vicepremjeras G. Zhangas, 2015 m. birželį lankęsis Lietuvoje, ir buvo tas aukščiausio rango pareigūnas, kuris atsako už OBOR strategijos įgyvendinimą. Ne Lietuvos pieno ir mėsos produktų importas į Kiniją domina Kinijos valdžią, ne investicijos į šias pramonės šakas Lietuvoje. Kinus domina Klaipėdos uostas, taip pat inovatyvios pramonės šakos, aukštosios technologijos. Pieno produktai gali būti tik priedas prie svarbesnių dalykų, nors pieno produktų, ypač skirtų vaikų mitybai, kinams labai reikia.
Dar vieną „ekonominį koridorių” kinai tiesia per Pirėjo uostą Graikijoje. 2016 m. birželį Pirėjo uostas „krito”: 63 proc. jo akcijų įsigijo Kinijos valstybinė kompanija „Cosco”. Pirkta už, švelniai sakant, „prieinamą” kainą, kurią padiktavo tuometinė kritinė, krizinė Graikijos ekonominė ir finansinė padėtis.
Pastebimas ypatingas kinų suaktyvėjimas ir Jungtinėje Karalystėje, kur po Brexit referendumo kainos nukrito, kur galima palyginti pigiai nupirkti tai, kas anksčiau buvo neprieinama. Po Jungtinės Karalystės de facto pasitraukimo iš Europos Sąjungos draugystės ir bendradarbiavimo su Kinija turėtų būti dar daugiau. Ne iš meilės, o iš reikalo.
O ir Klaipėdoje jau keleri metai nestinga įvairaus lygio delegacijų iš Kinijos. Joms svarbios uosto plėtros galimybės, uosto infrastruktūra. Kaip nestinga kinų dėmesio ir Lietuvos geležinkeliams. Koridorius yra koridorius… Dabar šioje dėlionėje jau fiksuojame ir Kinijos bei Lietuvos premjerų susitikimą, bendradarbiavimo memorandumo dėl Šilko kelio strategijos įgyvendinimo pasirašymą.
Išvada aiški: matydami Rusijos veikimą mūsų regione, matykime ir tai, ką mūsuose veikia Kinija. Turime ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esame Kinijos strategijos dalis, taigi, turime galvoti apie galimas pasekmes, ne tik ekonomines, bet ir politines.
Užsienio investicijų patikra ES ir Kinijos faktorius
Šiais metais kai kam netikėtai Europos Parlamente pradėtas rengti pranešimas dėl užsienio investicijų patikros. Iš pirmo žvilgsnio atrodo: užsienio investicijos – kas čia gali būti blogo? Juk tai gamybos ar paslaugų plėtra, naujos darbo vietos ir t. t. Žinoma, mūsų valstybės žmonės geriau nei kitur Europoje supranta, kad užsienio investicijos gali turėti ir neigiamų pasekmių, todėl savo įstatymuose esame „įsukę” tam tikrus saugiklius, turinčius apginti mūsų strateginius objektus ir sektorius nuo nepageidaujamų partnerių invazijos, net ir žaidžiant pagal laisvosios rinkos taisykles. Puikiai žinome: saugomės nuo nepageidaujamų Rusijos investicijų. Tačiau ar to pakaks, siekiant apsisaugoti nuo neigiamų Kinijos ekonominės ekspansijos pasekmių – tai klausimas Lietuvos Seimui ir Vyriausybei.
Informacija pamąstymui: nuo 2008 m. finansinės krizės Kinijos investicijos Europos Sąjungos valstybėse narėse padidėjo 10 kartų! – nuo 2 mlrd. eurų 2009-aisiais iki beveik 20 mlrd. eurų 2015 metais. Vien 2016 metais Kinijos tiesioginės užsienio investicijos Europos Sąjungoje siekė 35 mlrd. eurų. Lyginant su 2015 metais, padidėjimas siekė 77 proc., o lyginant su netolimais 2010 metais padidėjimas sudaro 1500 procentų!!! Tuo pat metu, 2016 metais, ES verslo investicijos Kinijoje sumažėjo 25 proc., ir laukiama, kad artimiausiais metais dėl Kinijos vykdomos politikos, Europos verslui daromų kliūčių ši tendencija išliks.
Kinijos žemėlapis
Kinijos įtakos didėjimas svarbiausiuose Europos ekonomikos sektoriuose, įskaitant aukštųjų technologijų sektorių, kasmet didina Pekino įtaką mūsų kontinente. Pasinaudojant tuo, kad ES yra sutelkusi dėmesį kovai su Rusijos vykdomu terorizmu mūsų kaimynystėje ir iki šiol nematyto lygio kišimusi į ES valstybių politinį gyvenimą, rinkimų kampanijas, Kinija taps ypatingos svarbos išorės jėga, kuri ateityje bus vienas didžiausių iššūkių Europos kaip ekonominės galios išlikimui.
Pietinės Europos valstybės, tokios kaip Graikija, Portugalija, Ispanija ir Italija, kelis pastaruosius metus sulaukė milžiniškų Kinijos investicijų. Tokios apimties, kad šiuo metu ES taryboje, aptariant patikros mechanizmo įvedimo būtinumą užsienio investicijoms Europos Sąjungoje, šios šalys jau reflektuoja Kinijos interesus ir priešinasi tokio mechanizmo ES įteisinimui.
Didžiausios ir galingiausios ES valstybės narės – Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė – taip pat yra Kinijos ekonominės ekspansijos taikinys. Lyginant su 2015 metais, Kinijos investicijos vien Vokietijoje 2016 metais padidėjo 10 kartų ir pasiekė 11 mlrd. eurų per metus. Minėtose šalyse Kinija nusitaikė pirmiausia į inovacijų ir aukštųjų technologijų sektorius.
Rytų ir Vidurio Europa – taip pat Kinijos taikiklyje. Pekino iniciatyva 2011 metais buvo sukurtas 16+1 formatas, skirtas mūsų regiono valstybėms. Šio formato susitikime Budapešte ir dalyvavo Lietuvos premjeras S. Skvernelis, į kurį buvo atvykęs Kinijos premjeras. Iki pastarojo susitikimo šešios mūsų regiono ES valstybės narės buvo pasirašę bendradarbiavimo memorandumus su Kinija – Bulgarija, Kroatija, Čekija, Vengrija, Lenkija ir Slovakija. Dabar šį sąrašą papildė ir Lietuva. Ar turėtume dėl to džiaugtis? Tuo labiau, kad mūsų regione Kinijos investicijos iki šiol buvo palyginti menkos, o 16+1 formatas visų pirmiausia Kinijos buvo iš- naudojamas ne investicijų į šį regioną skatinimui, o ES skaldymui ir tarpusavio supriešinimui.
OBOR strategijos įgyvendinimo pradžioje Kinija pirmenybę teikė ES galingiesiems, bet ateis ir mūsų eilė. Tam akivaizdžiai ruošiamasi.
Kuo atsakys Europos Sąjunga?
Europos Sąjunga imasi gynybos, vienas jos instrumentų – investicijų patikros mechanizmo įteisinimas. Jei dėl valstybių, jau atsidūrusių Kinijos „kišenėje“, prieštaravimų nepavyktų to padaryti ES mastu, reikia pasirūpinti turėti reikiamus saugiklius nacionaliniu, mūsų atveju – Lietuvos lygmeniu. Patikros mechanizmo įvedimo iniciatorė yra Vokietija, jau patyrusi atkaklų Kinijos skverbimąsi į aukštųjų technologijų sektorių, dažnai tas įmones, kurios susiję su valstybės gynyba ir saugumu. Kaip ir į inovacijų sektorių, ypatingai svarbų valstybės pažangai ir konkurencingumui pasaulyje.
Kinijos kariuomenė. Reuters nuotr.
Beje, kai kurie Lietuvos verslininkai, dirbantys inovacijų ir aukš- tųjų technologijų srityje, jau prieš kelerius metus man pasakojo apie savo patyrimus, įmonės koridoriuose netikėtai sutinkamus kinus, kurie nežinia kaip pateko į įmonę ir negali (?) paaiškinti, ką jie veikia gamykloje.
Kitas gynybos instrumentas – spausti Kiniją tarptautiniu lygiu, kaip nesilaikančią taisyklių, grubiai pažeidžiančią tarptautinius susitarimus. Kinija yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narė, bet jai iki šiol nepripažintas rinkos ekonomikos statusas. Kitaip sakant, Kinija dažnai žaidžia pagal kitokias taisykles arba visai be taisyklių, o mes, europiečiai, esame priversti laikytis taisyklių, je ne – esame baudžiami.
Trečias gynybos instrumentas – mano jau minėtas ES ir JAV laisvosios prekybos susitarimas, TTIP, dėl kurio derybas Kinijos ir Rusijos džiaugsmui sustabdė JAV prezidentas D. Trumpas. Europos Sąjunga nenuleidžia rankų, dirbame toliau, siekdami derybų atnaujinimo ir sėkmingo užbaigimo. Tiek šį kartą. Nes straipsnis turi turėti pabaigą…
Kinijos kariuomenė – ir skaitlinga, ir galinga. Reuters nuotr.
Jokia paslaptis, kad Kinija mėgina Europą „supirkti“ jau senokai. Kad Pekinui tinka bet kokie pretekstai, žurnalo „The National Interest“ rugsėjo 25-osios numeryje mėgino pagrįsti JAV prezidento Georgo Busho-jaunesniojo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Markas Pfeiflė straipsnyje „Kinija išnaudoja Rusijos-JAV priešpriešą, siekdama nugriebti kuo didesnį prizą Europoje“.
Niekas kol kas per daug nekreipia dėmesio, kad Pekinas naudojasi geopolitinėmis slinktimis Europos Sąjungoje (ES), siekdamas reikšmingai sustiprinti įtaką vidurio ir rytų Europoje. Pasak eksperto, kalbama apie labai svarbų regioną, kuris tarnauja prekybiniu bei geopolitiniu buferiu, atskiriančiu Ameriką nuo Kinijos bei Rusijos.
Pekinas mažai nuveikė, stabdydamas Šiaurės Korėjos režimo vykdomą branduolinę programą, užtat Europoje spėjo nuosekliai supirkti įmonių akcijas Čekijoje, Vengrijoje ir Serbijoje, įskaitant atominių jėgainių statybos kontraktus. Skirtingai nuo rusų, kurių atominiai projektai paprastai remiasi palyginti nepavojinga tarpvalstybinio jėgainių statybos kreditavimo schema, jau pastatytų objektų valdymą paliekant vietiniams, kinai reikalauja ir kapitalo, ir operatyvinio valdymo kontrolės, tokiu būdu gaudami instrumentą daryti (taip pat politinę) įtaką regione.
Iš tiesų, panašu, jau senstelėjęs yra požiūris, esą Kinija savo investicijas koncentruoja Afrikoje bei pietryčių Azijoje. Net Baltarusija „tolimais“ 2008-aisiais skelbė esanti pasirengusi tapti aikštele, iš kurios Pekinas galės žengti į Europos rinką. Vakarų europiečiai atsargiai vertina kinų investicijas įtardami (ne be pagrindo), jog už daugelio jų kompanijų stovi valstybė arba armija ir kad pagrindinis kinų skverbimosi tikslas yra siekis prieiti prie technologijų bei daryti politinę įtaką. Gi vidurio bei rytų Europa šia prasme skrupulų turi kur kas mažiau. Kinijos tarptautinės prekybos bei ekonominio bendradarbiavimo insitituto ekspertas Yao Linas veikiausiai ne be pagrindo antrąjį šio amžiaus dešimtmetį yra pavadinęs „auksiniu“ į vidurio bei rytų Europą investuojančioms kompanijoms. Čia nemaža rinka (su Balkanais regione gyvena 110 milijonų gyventojų), lyginant su Vakarais nebrangi darbo jėga, na, ir puikus tramplinas į tuos pačius Vakarus.
Šanchajaus kompanija BYD (beje, į ją savo laiku yra investavęs Warrenas Buffettas) dar 2012-ųjų gruodį pasirašė susitarimą dėl automobilių gamybos įmonės statybos Bulgarijoje, netoli nuo Sofijos. Elektromobilius bei elektrinius autobusus gaminančio fabriko pusė akcijų priklauso BYD ir pusė – bulgarų partneriui, su savo produkcija įmonė pamažu, bet skverbiasi į Vakarus – yra laimėjusi konkursą (įveikė konkurentus iš Jungtinės Karalystės bei Nyderlandų) patiekti pirmą partiją (viso labo šešis, bet svarbus pats faktas) autobusų Nyderlandams.
Kinijos žemėlapis
Tais pačiais 2012 metais kinų „Gunagxi Liugong Machinery“ investavo 100 milijonų dolerių į lenkų kelių statybos technikos gamintoją „Huta Stalowa Wola“, kurio pardavimai po sandorio per porą metų pakilo iki 440 milijonų dolerių, planuojama, jog 2020-aisiais viršys 16 milijardų. Įsitvirtinusi kaip didžiausia Kinijos prekybos partnerė rytų bei vidurio Europoje Lenkija (2010-aisiais šalys pasirašė deklaraciją dėl strateginės partnerystės) yra įsukusi kampaniją „Go China“, skirtą pritraukti kinų investicijas bei skatinti lenkiškų prekių eksportą į Kiniją.
Pernai rudenį mūsų kaimynė Latvija pelnė teisę surengti svarbiausią (jau penktą) vidurio bei rytų Europos ir Kinijos vyriausybių vadovų susitikimą (vadinamasis formatas 16+1), kurį paprastai lydi verslo forumas, ekspertų konferencija bei nacionalinių koordinatorių pasitarimas. Rygoje pirmą kartą posėdžiavo susisiekimo ministrai, mat 2015-aisiais Kinijos Sudžou vykusiame susitikime Latvijai suteikta teisė tapti bendradarbiavimo logistikos srityje koordinatore. Formatas 16+1 yra Pekino iniciatyva ir skirtas Kinijos iš vieno pusės bei 11 ES narių bei 5 Balkanų šalių iš kitos pusės (Albanijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Vengrijos, Latvijos, Lietuvos, Makedonijos, Lenkijos, Rumunijos, Serbijos Slovakijos, Kroatijos, Juodakalnijos, Čekijos ir Estijos) bendradarbiavimo investicijų, transporto, finansų, mokslo, švietimo bei kultūros srityse skatinimui. Pirmas susitikimas 2012 metais surengtas Varšuvoje, jame Pekinas paskelbė 12-os bendradarbiavimo su vidurio ir rytų Europa skatinimo priemonių paketą, kuris yra pagrindinis 16+1 dokumentas.
Rygoje pernai gegužę įsteigtas logistikos koordinacinis sekretoriatas, pasak pačių latvių, tai yra galimybė didinti 16+1 vaidmenį, populiarinti Latviją užsienyje bei vystyti visapusišką bendradarbiavimą su Kinija. Žinant, koks subtilus yra transporto koridorių klausimas mūsų regione, atvejai, kaip pavydžiai lietuviai ir latviai konkuruoja dėl baltarusiškų krovinių (kai kada su tolokai siekiančiomis politinėmis pasekmėmis, kai Vilniui plūkiantis dėl Astravo AE elektros boikoto Europoje, Ryga šiuo klausimu demonstruoja didesnį lankstumą Baltarusijos atžvilgiu), ES rinka ypač suinteresuoto ekonominio koloso kaip Kinija pritraukimas būtent transporto bei logistikos sektoriuje ekonominiu požiūriu yra ypač tikslus taktinis Rygos ėjimas. Bet kuriuo atveju dėl irgi Kinijos inicijuoto ES ir Kiniją krovinių srautais sujungsiančio projekto „Viena juosta, vienas kelias” (vadinamasis „naujasis Šilko kelias“) mūsų regione jau konkuruojama ne juokais.
Kinijos premjeras Li Keqiangas Rygos susitikime informavo apie Kinijos bei vidurio ir rytų Eropos fondo steigimą, jį administruos vieno didžiausių kinų banko „Industrial and Commercial Bank of China“ bei „China Life Insurance и Fosun Group“ įsteigta kompanija „Sino-CEE Financial Holdings Ltd“. Fondo tikslas – pritraukti bendriems projektams finansuoti ne mažiau 50 milijardų eurų. Kad susidomėjimas abipusis, patvirtina aplinkybė, jog vien šiais metais Pekiną aplankė aukšti Lenkijos, Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pareigūnai, savo ruožtu Kinijos lyderis Xi Jinping pernai vizitavo Lenkiją, Serbiją ir Čekiją. Pastarosios sostinėje Prahoje jo atvykimo proga net surengtas paradas, kuris gal irgi prisidėjo prie to, kad vizito metu sudaryta sandorių už 8,7 milijardo eurų.
Kiniečių mylima panda. EPA – ELTA nuotr.
Kinų verslas siekia finansuoti 2,6 milijardo eurų kainuosiančios greitojo geležinkelio linijos tarp Budapešto ir Belgrado statybą. Vengrijos vyriausybė šių metų gegužę pasirašė staretginės partnerystės sutartį su kinų „Bohong Group Co.“, viena didžiausių automobilų išmetamųjų dujų sistemų gamintoja pasaulyje. Kinijos energetinis konglomeratas CEFC įsigijo didžiausio Čekijos oro vežėjo „Travel Service AS“ (49,92 proc.) bei alaus daryklos „Pivovary Lobkowicz“ (kontrolinį) akcijų paketus. CEFC už milijardą eurų nusipirko ir čekų banko „J&T Financial Group“ 50 proc. akcijų. Pasak analitinės kompanijos „Rhodium Group“, nors kinų investicijos kol kas tesiekia 8 proc. visų investicijų vidurio bei rytų Europoje, judėjimo vektorius akivaizdus – į augimo pusę. Šiuo metu daugiausia kinų dėmesio šiame regione sulaukia Vengrija, Lenkija ir Serbija, Budapeštas ir Varšuva nugriebia atitinkamai 40 proc. ir 20 proc. visų kinų investicijų į šį regioną, Serbija susirenka du trečdalius Pekino skiriamų pinigų į ES neįeinančioms rytų Europos valstybėms.
„Business as usual“ dvasia yra dominuojanti pragmatiško 21 amžiaus tendencija ir pati savaime nėra nei bloga, nei gera. Bet Kinijai investicinės iniciatyvos yra ir galimybė įsitvirtinti pasauline galybe. Kinija vis dėlto yra autoritarinė valstybė, kuri ekonominę įtaką anksčiau ar vėliau ima „pastiprinti“ reikliais humanitariniais pageidavimais. Kaip prancūzų dienraštyje „Libération“ (09 27) yra nurodžiusi JAV nacionalinio Azijos tyrimų centro mokslinė bendradarbė Nadezhda Rolland, korupcija, propaganda, siekis manipuliuoti visuomenės bei viešų asmenų nuomone į „įtikinėjimo“ arsenalą įeina. Ir šiemet Pekinas darė finansinį spaudimą Kembridžo universiteto leidyklai, kad ši iš savo duomenų bazės pašalintų Kinijos valdžiai nepatinkančius straipsnius, per su Kinijos komunistų partija susijusias kinų studentų asociacijas ne kartą mėginta slopinti žodžio laisvė Australijos bei JAV universitetuose, siekta perpirkti vietos žiniasklaidą ir t.t. Pekinas naudojasi galimybe manipuliuoti demokratiškų Vakarų visuomenių laisve bei atvirumu. Apsvaiginti vien ekonominių galimybių kai kurių šalių lyderiai numoja ranka į neigiamas pasekmes demokratijai strateginėje perspektyvoje.
Arūnas Spraunius, šio straipsnio autorius. Slaptai.lt nuotr.
Todėl Briuselyje su nerimu stebi rytų bei vidurio europiečių kai kada beatodairišką susiviliojimą kinų pinigais, ypač žinant, kad politinio kapitalo siekiantis Pekinas pasirengęs supriešinti senas ir naujas ES nares. Ryškiausias pavyzdys – Čekijos prezidentas Miloshas Zemanas, viešai ir daug raginantis užuot stiprinus ryšius su ES bei NATO, labiau bendradarbiauti su Kinija ir Rusija.
Beje, po CEFC įsigijimų Čekijoje M.Zemanas vienu savo patarėjų paskyrė šios kompanijos atstovą kiną. O ir išskirtiniu Pekino dėmesiu apdovanotos Vengrijos ar Lenkijos valdžios, žinomos savo atžagareivišku santykiu į ES. Europos Komisija savo narėms rytuose pataria nepuoselėti ypač didelių vilčių su kinų investicijomis, mainais už pinigus Pekinas moka išreikalauti dirbti savo nebūtinai europietiškus standartus atitinkančiomis sąlygomis.
Išlošus taktinių pinigų galima prarasti demokratiją ir laisvę. Baltijos šalims tas irgi tinka.
Birželio mėnesį numatomą atidaryti eismą geležinkelio linijoje Baku-Tbilisis-Karsas (BTK). Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai atsiveria galimybė be kliūčių prekiauti tarpusavyje ir su kitomis Kaspijos jūros pakrančių valstybėmis. Šis transporto koridorius yra dalis didesnio projekto: Pietų Kaukazą per Turkiją sujungti su Europos geležinkelio linijomis. O toliau…
Gynybinės Baku sienos mena Šlko keliu keliavusius karavanus. Slaptai.lt nuotr.
Rusijai visur vaidenasi priešai
Pietų Kaukaze geležinkelis radosi, kai jo prireikė čia įsigalėjusiai Rusijos imperijai. 1883 metais bėgius iš Tbilisio atvedė iki Baku miesto su jo verslovėmis. XX amžiaus išvakarėse Tbilisį geležinkelis sujungė su Rusijos tuo laiku užimtų Osmanų imperijos rytinių provincijų miestu-tvirtove Karsu – per Giumrį (subyrėjus Rusijos imperijai, teko sovietinei Armėnijai). SSSR imperijos laikais susisiekimas tarp bendros sienos neturinčių Azerbaidžano ir Turkijos (neskaičiuojant siauro ruožo Nachičevanės Autonominėje Respublikoje, neturinčioje bendros sienos su Azerbaidžanu) ėjo per Armėniją ir Iraną. 1993 metais Pietų Kaukazo geležinkelių sistema suiro: Kalnų Karabacho kare Azerbaidžaną palaikanti Turkija uždarė sieną su Armėniją.
Tada ir prabilta apie susisiekimą aplenkiant Armėniją. Tačiau prireikė dar gero dešimtmečio, kol Turkija, Gruzija ir Azerbaidžanas susitarė dėl BTK tiesimo. Teisingiau būtų sakyti: atnaujinimo, rekonstrukcijos, modernizavimo, nes didžioji dalis geležinkelių šioje linijoje jau buvo, tarp jų ir Gruzijoje sovietiniais laikais (1986) paklota atkarpa iki Achalkalakio, nutolusio nuo Turkijos sienos vos per tris dešimtis kilometrų. Naujai reikėjo nutiesti apie 100 km atkarpą iš Achalkalakio iki Karso. Turkijos-Gruzijos pasienyje kalnuose teko gremžti tunelius (2,5 km), turkų pusėje bėgių klojėjai plušėjo 2 000 metrų aukštyje virš jūros lygio. Kaukaziečiai atsisakė sovietinę bėgių vėžę keisti į Turkijoje klojamą siauresnę, europinę, tad Achalkalakyje teko pastatyti ir traukinių ratų perstatymo punktą.
Azerbaidžano transporto ministerijos duomenimis, BTK projektui įgyvendinti išleista, skaičiuojant JAV doleriais, beveik 1,5 milijardo.
Daugelio nuomone, geležinkelio linija Baku-Tbilisis-Karsas yra strateginės reikšmės. Kai kas ją pavadino ilgai lauktąja (darbus pradėjo 2008-aisiais, tačiau jie dėl daug ko strigo, pradedant Rusijos-Gruzijos karu). Šis transporto koridorius bus naudingas ne tik trims juo susisiekiančioms valstybėms – tai ir „Naujojo šilko kelio“ dalis, tiltas tarp Azijos ir Europos, Rytų ir Vakarų.
Tuo tarpu Maskvoje įtariai sutiko šią naujieną. Pravda.Ru tuoj pranešė apie naują karinę sąjungą prie Rusijos sienų (новом военном союзе у границ России). Turima omenyje tikėtinas Turkijos, Azerbaidžano ir Gruzijos karinis bendradarbiavimas. Esą iš Azerbaidžano žiniasklaidos užuominų galima spręsti respublikos teritorijoje netrukus būsiant įkurtą pirmą Turkijos karinė bazę, greičiausiai – Nachičevanės Autonominėje Respublikoje. Nors Baku vyriausybė netarė apie tai nė žodžio, Pravda.Ru nerimsta: nebūna dūmų be ugnies.
Karinė bazė – tai visiškai uždara teritorija, kurią autonomiškai valdo užsienio valstybės karinė vadovybė. Azerbaidžano gynybos doktrinoje ir pastarojo meto Baku užsienio politikos siekiuose nekalbama nei apie dalyvavimą karinėse sąjungose, nei apie galimybę įkurdinti šalyje kitos valstybės kariuomenę. Kita vertus, Azerbaidžano ir Turkijos kariniam bendradarbiavimui nebūta ir tinkamų kelių – tikrąja šių žodžių prasme. Teheranas galėjo neleisti pervežti per savo teritoriją Turkijos kariuomenės ar ginklų į Azerbaidžaną. Štai kodėl, Pravda.Ru eksperto nuomone, Turkija su Azerbaidžanu dėjo tiek pastangų įtikinti Gruziją imtis tranzitinės valstybės vaidmens, skyrė jai didelę paskolą lengvatinėmis sąlygomis.
O kadangi per Gruziją naujuoju geležinkeliu gali eiti ne tik prekiniai traukiniai, bet ir ešelonai su kareiviais bei ginkluote, Turkija su Azerbaidžanu skatina oficialųjį Tbilisį prisidėti ir prie jų gynybinės sąjungos. Jau birželį Turkijoje bus vykdomos 10 dienų truksiančios turkų-azerbaidžaniečių-gruzinų karinės pratybos „Kaukazo erelis“.
(Tiesą sakant, Gruzijoje apie trišalę gynybinę sąjungą prabilta jau senokai. Prieš penkerius metus Trabzone Turkija, Azerbaidžanas ir Gruzija pasirašė deklaraciją dėl glaudesnio bendradarbiavimo. BTK – pagrindinis baras. Kitos sritys: energetika, turizmas, kultūra. Esama ir kitų įdomių ir svarbių krypčių, – kartą prasitarė vienas užsienio reikalų ministrų, kurie reguliariai renkasi į trišalius pasitarimus. Apie bendradarbiavimą gynybos ir saugumo srityse nekalbėta, tačiau gruzinų ekspertai spėjo, kad toks reikalas – ne už kalnų.)
Pravda.Ru eksperto išvada: Turkijos kariuomenės ir ginkluotės siuntimas į Azerbaidžaną BTK geležinkeliu gali smarkiai pakeisti jėgų išsidėstymą Pietų Kaukaze ir sukurti naują geopolitinę realybę. O svarbiausia visame tekste yra grasinamas perspėjimas: įsileidus NATO narės Turkijos kariuomenę Į Azerbaidžaną, Aljansas priartėtų prie pat pietinių Rusijos sienų ir tai sukeltų Kremliaus nepasitenkinimą. Rusija iki šiol tvirtai sakė pripažįstanti Kalnų Karabachą neatskiriama Azerbaidžano dalimi. Tačiau, Baku žengus arčiau NATO, Maskva galinti ūmai pakeisti savo poziciją dėl armėnų okupuotų teritorijų, prilyginti Kalnų Karabachą Abchazijai ir Pietų Osetijai, kurias oficialiai pripažino nepriklausomomis respublikomis.
Kur kinai pasuks Naująjį šilko kelią?
2013-aisiais 90 metų gyvavimo sukaktį šventusi Turkija iškilmingai pasidovanojo sau įspūdingą, 3,5 milijardo eurų vertės, dovaną: Stambule Azijos ir Europos krantus sujungė Bosforo sąsiaurį kertantis geležinkelio tunelis. Bendras Marmarajaus vardą gavusio tunelio ilgis – 13,5 km, jūros dugnu 60 metrų gylyje jis tęsiasi 1,4 kilometro. Statyba truko 9 metus. Metropoliteno dalimi tapęs tunelis pastebimai palengvino 14 milijonų gyventojų turinčio miesto viešajam transportui tenkančią naštą: juo per dieną galima pervežti 1,5 milijono keleivių. Panašaus projekto Didžioji Britanija, Prancūzija ir JAV norėjo imtis dar 1891metais, tik neįstengė. Tai reiškia ir prieš šimtą metų buvus ne tik vietinės, o ir tarptautinės svarbos reikalą turėti tarpžemyninį tiltą. Dabar šiuo tuneliu važiuoja ir tarptautiniai keleiviniai traukiniai – anksti rytą ir prieš vakarinį vietinių keleivių antplūdį. O naktimis juo dunda krovininiai sąstatai.
Marmarajaus tunelis yra būsimosios visą Turkiją iš vakarų (Edirnės miestas pasienyje su Bulgarija ir Graikija) į rytus (tas pats Karsas prie Gruzijos) kertančios greitojo traukinių eismo magistralės svarbiausioji grandis. Geležinkelis drieksis per Stambulą bei Turkijos sostinę Ankarą ir bus daugiau kaip 1,5 tūkst. km ilgio. Paleisti juo traukinius numatoma 2023 metais; tada visą Turkiją iš rytų į vakarus bus galima pervažiuoti per 8 valandas.
2012 metais šis projektas buvo aptartas Pekine, viešint Kinijos sostinėje Turkijos vyriausybinei delegacijai. Tada kinai pažadėjo prisidėti prie jo 35 milijardais dolerių. Ta proga Turkijos internetiniai leidiniai įdėjo būsimojo geležinkelio schemą, kurioje Karsas – ne paskutinė maršruto stotis rytuose. Linija šauna toliau – į Gruziją, Azerbaidžaną, eina Kaspijos jūra, driekiasi per Turkmėniją, Uzbekiją, Kirgiziją, Kazachstaną ir galiausiai kerta visą Kinijos teritoriją. Taigi ir Baku-Tbilisio-Karso geležinkelis, ir Bosforo tunelis yra sudėtinė Kinijos sumanyto ir skatinamo „Naujojo šilko kelio“ (galima sakyti „greitkelio“) dalis. Europoje jis ves į Ispaniją ir Didžiąją Britaniją.
Nė senovėje nebuvo vieno prekybos kelio iš Azijos į Europą, saugumo ar kitų išskaičiavimų vedini pirkliai karavanus suko naujais takais; nėra to ir mūsų dienomis. Kinai suskato ieškoti naujų „šilko kelių“ prieš penketą metų, kai prekybos apyvarta su Europos Sąjunga pasiekė 1 mlrd. eurų per dieną. Didžioji dalis krovinių iš Kinijos keliauja į Europą vandens keliu – per Indijos vandenyną ir Sueco kanalą. Krovininiai laivai iš kinų Šanchajaus iki olandų Roderdamo plaukia 45-50 dienų. Kinų tai jau nebepatenkina. Jie išbandė gerokai trumpesnį Šiaurės jūrų maršrutą – atplaukti Rusijai priklausančiais Arkties vandenyno pakraščiais į Europos uostus užtrunka apie vieną mėnesį. Rusai perša kinams Sibirą kertantį geležinkelį. Kazachai savo ruožtu ragina rinktis jų šalį, iš kur kinų prekės pasiektų Vakarų Europą Rusijos ir Baltarusijos geležinkeliais. Rusai su kazachais vienu balsu traukia: pas mus viskas seniai padaryta, daugiau nieko statyti nereikia!
Tuo tarpu kinų žvilgsnis nukrypo Kaspijos jūros link ir anapus jos – į Pietų Kaukazą. Nors vandens keliu gabenti krovinius pigiau nei geležinkeliu ar automobilių keliais, tačiau nelygu pervežimų nuotolis bei trukmė. Esamo maršruto iš Korėjos ir Kinijos šiaurės rytinių provincijų per rusų Vladivostoką, Chabarovską, tada Sibiro geležinkeliu ir toliau per Samarą iki baltarusių Bresto ilgis – 10 800 kilometrų; konteineriai su kroviniais juo keliauja apie 20 parų. Galimo alternatyvaus maršruto – per Kazachstaną, Turkmėniją, toliau Kaspijos jūra iki Baku, iš ten per Tbilisį iki Juodosios jūros uosto Počio ir galiausiai iki ukrainiečių Odesos ar bulgarų Varnos – ilgis sudaro 6 900 kilometrų; kelionė truktų 15 parų.
Pasak kitų, keleiviai ir kroviniai iš Londono į Pekiną nukeliaus per 12 dienų. Tačiau kada tai įvyks – nežinia. Ant dar nepaklotų bėgių Vidurinėje Azijoje nutįso grėsmingas Kremliaus šešėlis. Specialistai ilgai svarstė, ar nenutiesus per Kirgiziją ir Uzbekiją siaurosios vėžės geležinkelį – kaip Europoje ir Kinijoje, tačiau taip ir neapsisprendė. Kalbama, prieš piestu stojusi Maskva. Rusų žiniasklaida rašė kinams būsiant labai paranku siauruku atgabenti savo tankus… Ekspertams labai greitai susidarė įspūdis, jog Rusija nė už ką neleisianti buvusiose sovietinėse Vidurinės Azijos respublikose kada nors rastis „šilko keliui“.
Tam teko, tam teko, o Armėnijai…
2010-ųjų rudenį Azerbaidžanas tolėliau nuo Baku pradėjo statyti naują, gal net didžiausią ant Kaspijos krantų tarptautinįkrovinių uostą, į kurio keltų terminalą veda BTK bėgiai. Priešingame jūros Turkmėnija rekonstravo savąjį uostą. Turkija, kaip sakyta, projektuoja visą šalį kertančią magistralę. Šių didelių projektų imtasi su mintimi apie „Naująjį šilko kelią“, sujungsiantį Europos valstybes su Vidurinės Azijos, Kinijos ir Ramiojo vandenyno pakrantės šalimis.
Tuo tarpu ekspertai svarsto, kokią naudą Azerbaidžanui, Gruzijai ir Turkijai BTK atneš jau rytoj. Šis projektas, galima sakyti, bus išsigelbėjimas ir Karsui, ir visam regionui, – pasakė, pranešęs apie artėjantį BTK linijos atidarymą, Turkijos transporto ministras Achmetas Arslanas. Naujuoju geležinkeliu iš Azerbaidžano atkeliaus į Turkijos šiaurės-rytų regionus (Rytų Anatoliją) čia reikalingas kuras ir kiti energetiniai ištekliai; iš Vidurinės Azijos turkai gaus medvilnę, iš Kinijos – šios šalies prekes. Karse statomas didelis logistikos centras (kainuos apie 27 mln. dolerių), per kurį turkų gaminiai kitas pasaulio šalis pasieks greičiau ir su mažesnėmis sąnaudomis. Be Nachičevanės, turkai motųsi tiesti geležinkelio atšakas į Iraną ir Pakistaną.
Gruzijoje buvo girdėti balsų, jog BTK linija naudinga pirmiausia Azerbaidžanui, o gruzinai, leidę ją tiesti per savo teritoriją, patys nė krovinių jai apkrauti neturį. Tbilisis sujudo, kai Maskva atsimojo nuo jo pasiūlymo atnaujinti traukinių eismą tarp Rusijos ir Gruzijos per Abchaziją. Dabar kalbama kaip iš rašto: tiesioginis laisvas susisiekimas su Turkija atvers kelią į Europą ir prie Viduržemio jūros pigesniu ir trumpesniu transporto koridoriumi ir tik padidins Gruzijos geležinkelių, kaip alternatyvaus transporto koridoriaus tarp Europos ir Azijos, svarbą. Tačiau ir toliau iš Azerbaidžano ir Vidurinės Azijos plūs kroviniai į gruzinų Juodosios jūros uostus ir priešinga kryptimi (Anaklijoje randasi naujas gilusis uostas).
Geležinkeliu į Turkiją ir per Turkiją keliaus daugiausia kroviniai, kurie ir anksčiau lenkė tuos uostus (naftos produktai, kita). Pradėjus veikti BTK, Gruzija norėtų darytis ir turistine šalimi. Iš Tbilisio į Stambulą žmones veža autobusai. Geležinkeliu keliauti bus daug patogiau: užmigęs atsibusi žvalus jau Stambule.
Labai svarbu visoms trims valstybėms: randantis BTK, ėmė rastis ir investicijos. Dabar Pietų Kaukaze veikia Kinijos privačios bendrovės, tačiau manoma jas taisant kelią į šį regioną valstybinėms infrastruktūros plėtros kompanijoms. Taip atsitiko Rusijoje, Kazachstane ir Uzbekijoje, kur kinai vykdo didelius projektus, finansuojamus Kinijos valstybinių bankų lengvatinėms sąlygomis. Naujos kinų įmonės pirmiausia ėmė kurtis Azerbaidžane. Čia pradėtas ekonomikos, ilgai gyvavusios iš naftos pramonės pajamų, pertvarkymas yra gera proga Kinijai panaudoti savąjį pramoninių ir statybinių galių perteklių. Azerbaidžanas suteikė kinų didiesiems komerciniams bankams nemažų lengvatų ir tikisi, jog Baku rasis jų filialai, kurie ir toliau palaikys ekonomikos diversifikavimą.
Praėjusių metų rudenį, Kinijai ir Gruzijai pasirašius savitarpio supratimo memorandumą, kinai įsileido į savo rinką gruzinų žemės ūkio produktus, padidino vyno importą. Tuo tarpu Gruzijoje steigiamos laisvosios pramonės ir prekybos zonos, kurių veikloje energingai sukasi kinų privačios bendrovės. Iš straipsnio Eurasia.net apie Kinijos užmojus Pietų Kaukaze („China’s Strategy in the Caucasus”) ne be nusistebėjimo sužinome: Gruzijoje lengviausia iš visų buvusių SSRS respublikų pradėti verslą ir čia vyrauja didžiausias nepakantumas korupcijai. Daug reiškia ir tai, kad Tbilisis yra pasirašęs laisvosios prekybos sutartis su Europos Sąjungos ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, Turkija.
2014-ųjų rudenį leidinyje „Nojev kovčeg“ (noev-kovcheg.ru) pats Juodosios ir Kaspijos jūrų regiono politinių ir socialinių tyrimų instituto direktorius tvirtino būsią blogai: Baku-Tbiliso-Karso geležinkelį pasitarnaus Turkijos skatinamam „tiurkų pasaulio“ telkimuisi ir įtakos regione didinimui („Новый транспортный коридор как реализация пантюркистской идеи“). Esą iš pat pradžių šiuo projektu siekta daugiau politinių nei ekonominių tikslų: atskirti Armėniją nuo tarptautinių transporto maršrutų ir nustumti dar labiau į šoną tarptautinėje prekyboje. Izoliuoti ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Be to, nusilpninti armėnus Džavachetijoje, įkurdinus ten išilgai geležinkelio svetimą tiurkiškąjį elementą. Pasak autoriaus, geležinkelis esą skirtas ir tam, kad transporto srautai eitų lenkdami Rusiją, kas ateityje turėtų būti naudinga Vakarams, kurių remiama Turkija ir tikisi įgyvendinti savo planus. Žodžiu, naujasis transporto koridorius kelia grėsmę ne tik Armėnijai, bet ir Rusijos dominavimui šiame regione.
Dabar šis autorius gal jau kitaip mano apie Turkiją ir naudingą Vakarams politiką, tiurkų ekspansiją į Rusijai priklausantį Šiaurės Kaukazą. Tačiau Armėnija apie taikią kaimynystę ir toliau gali tik svajoti. Suprantama, jog 2005 metais, kai buvo tariamasi dėl BTK tiesimo, azerbaidžaniečiai pripažino: „Mums pavykus įgyvendinti šį projektą, armėnai atsidurs visiškoje izoliacijoje, jų ir be to vargana ateitis bus dar niūresnė“. Neseniai armėnų ekonomistas Artakas Manukianas Gruzijos žurnalistams (jnews.ge) pasakė, jog pradėjus veikti naujajam transporto koridoriui Armėnija gali atsidurti dar didesnėje aklavietėje. Nebent prekyba su Gruzija pagyvės. Tuo tarpu apie armėnų prekių eksportą į Turkiją nė kalbėti neverta (2015 metais tesiekė 1,5 mln. dolerių, o 2016-aisiais – išvis 0,5 milijono); gal kiek padidės importas iš Turkijos (buvo 164 mln. dolerių) ir prekės mažumėlę papigs.
Bet kas dėl to kaltas? Ar ne patys armėnai, su Rusijos karine pagalba okupavę azerbaidžanietiškąjį Kalnų Karabachą ir tokiu būdu mirtinai įžeidę ne tik Azerbaidžaną, bet ir Turkiją? Galų gale prisiminkime, kiek sykių Azerbaidžanas siūlė armėnams gyventi draugiškai – grąžinkite tai, ką neteisėtai pagrobėte, ir mes prekiausime, užuot kariavę. Bet ne – oficialusis Jerevanas iki šiol linkęs konfliktuoti. Todėl vargu ar galima Azerbaidžaną kaltinti tendencingumu, juolab kad dujų ir naftos vamzdžių tiesimas per Armėniją azerbaidžaniečiams būtų ir patogesnis, ir pigesnis, ir trumpesnis. Azerbaidžanas visąlaik siekė ir tebesiekia su visais kaimynais gyventi santarvėje. Oficialiojo Baku politika pragmatiška: jie nenori turėti vargšo ir pikto kaimyno. Tačiau Armėnija elgiasi taip, tarsi jai patiktų būti ir piktai, ir alkanai kaimynei. Armėnija net ignoravo ekonominę naudą, kurią Azerbaidžanas jai siūlė mainais į draugystę. Taigi viena vienintelė tiesa yra ši – dėl politinės ir ekonominės izoliacijos Armėnija pati kalta.
Pirkliai prieš generolus
Šis projektas yra labai naudingas Turkijai, jis suteikia galimybę vystyti silpną Rytų Anatolijos ekonomiką, – tvirtina armėnų ekonomistas Artakas Manukianas. Ir priduria: – Tai sykiu su kitais veiksniais sumažins įtampą šiuose regionuose. Gruzijos ministras pirmininkas Georgijus Kvirikašvilis, klausiamas apie naujus tarptautinės prekybos kelius per Pietų Kaukazą, atsakė: Šilko kelias mums atveria didžiules galimybes, tačiau reikia tam tikrų sąlygų joms iki galo išnaudoti. Būtina infrastruktūra, taip pat stabili padėtis valstybėse, kurios dalyvauja projekte. Pietų Kaukazo geografinė padėtis, nėra abejonių, vilioja užsienio investuotojus. Per šį kraštą driekiasi naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas ir dujotiekis Baku-Tbilisis-Erzrumas. Prie šių svarbių arterijų svariai prisideda geležinkelis Baku-Tbilisis-Karsas. Nauji projektai Pietų Kaukaze gali būti naudingi visiems jų dalyviams, tačiau tam, kad jie būtų įgyvendinti ir įkvėptų į šio krašto ekonomiką naują gyvybę, čia reikalinga taika – vargiai rastųsi kas nesutinka su šiais Eurazijos ekonominės sąjungos instituto ekspertės Nadanos Fridrichson žodžiais, neseniai pasakytais leidiniui „Vestnik Kavkaza“.
Šis leidinys suteikė žodį ir politologui Ibrahimui Ibrahimovui: Kalnų Karabacho klausimo sureguliavimas yra labai svarbus ne tik Azerbaidžanui ir Armėnijai, tačiau ir visam Kaukazo regionui, kuriame glaudžiai susipynė daugybė tautų, kalbų ir kultūrų. Politologas primena, jog Armėnija prieš ketvirtį amžiaus užsibrėžė kurti vienos tautos valstybę su radikalia nacionalistine ideologija, tačiau tokiame regione, kaip Kaukazas, šitai yra nepriimtina. Azerbaidžanas nusitaikė kurti valstybę visoms joje gyvenančioms tautoms bei gyvuojančioms kultūroms reikštis ir bendrauti. Azerbaidžanas to siekia, kaip matyti iš jo įgyvendinamų projektų, ir visame regione. Baku taikos pasiūlymas – sudaryti sąlygas visiems karo pabėgėliams grįžti į gimtąsias vietas labiausiai atitinka Kaukaze susiklosčiusius tautų santykius. Tik visiems regione sutariant įmanomas bendras klestėjimas, – tvirtina Ibrahimovas. – Kuo greičiau tai supras Jerevane, tuo greičiau sulauksime taikos Karabache ir gerovės visame Kaukaze.
Kuriamiesiems žygiams, statybai, prekybai reikia taikos ir santarvės. Kita vertus, toje pačioje prekyboje glūdi taikinimo dvasia ir akstinas taikytis. Plintanti prekyba sukuria, be kita ko, kaip sako protingi žmonės, tam tikrą politinį stabilumą regione. Į Pietų Kaukazą keliaujančius pirklius, statybininkus, bankininkus galima laikyti taikia tarptautine kariauna – jos pasirodymas drausmina valdovus ir teikia krašto žmonėms viltį.
O kaip gi Rusija – juk netylės, matydama „Šilko kelią“ aplenkiant Sibirą? Gerai pasakė BTK atkarpą Gruzijoje klojusios valstybinės kompanijos direktorius Olegas Bičiašvilis: Mūsų kelias trumpesnis ir mes galime konkuruoti su Sibiro magistrale. Tačiau prekybos apyvarta su Kinija tokia milžiniška, o prekių srautas iš Ramiojo vandenyno baseino toks platus, kad užteks ir Rusijai, ir mums. Galima pridurti: kaip, beje, ir Lietuvos vežėjams, geležinkelininkams ir uostininkams, irgi nusitaikiusiems į savo dalį „Šilko kelyje“. Žinoma, nesėdint rankas sukryžiavus.
Kinijos iniciatyva „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. One Belt, One Road) skirta siekti taikos, ir būtent todėl ji glaudžiai susijusi su Jungtinių Tautų (JT) tikslais ir principais, pareiškė Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonijus Guteresas (Antonio Guterres).
Kinija 2013 metais paskelbė apie naująją ekonomikos plėtros strategiją, kuri skirta kurti infrastruktūrą ir koordinuoti tarpusavio ryšius tarp Eurazijos šalių. Įgyvendinus projektą „Viena juosta, vienas kelias“ būtų sukurtas prekybos koridorius tiesioginiam prekių tiekimui iš Rytų į Vakarus lengvatinėmis sąlygomis.
„Šis projektas skirtas suvienyti žmones, jis kuriamas siekiant užtikrinti ne tik plėtrą, bet ir taiką. Ir būtent todėl ši iniciatyva taip smarkiai susijusi su JT veiksmų programa, kuri skirta siekti stabilios plėtros ir stabilios taikos“, – sakė JT generalinis sekretorius.
Nepaisant Kinijos iniciatyvos privalumų, nuomonės dėl jos skiriasi. Kai kurie politikai ir ekspertai mano, kad taip Pekinas siekia sustiprinti savo geopolitinę įtaką. Pasak JT generalinio sekretoriaus, projekto privalumas yra tas, kad jame pralaimėtojų nėra.
„Šiuo metu Kinija yra pasaulio ekonomikos variklis, ir čia matome abipusę naudą: jeigu Kinija gali kuriai nors šaliai padėti plėsti savo ekonomiką, Pekinui tai irgi bus naudinga, todėl laimi abi pusės“, – pabrėžė pasaulinės organizacijos generalinis sekretorius. Jis pripažino, kad tokie projektai neabejotinai „skatina kinų investicijas, prekybą ir gerovę“. „Bet būtent dėl to situacija naudinga abiem pusėms, – kai stengiesi padėti kitiems praturtėti, kartu ir pats tampi turtingesnis. Jeigu taip elgtųsi visi, šis pasaulis taptų daug geresnis“, – pridūrė A. Guteresas.
Pekine gegužės 14-15 dienomis vyksta pirmasis „Vienos juostos, vieno kelio“ forumas, kuriame dalyvauja 29 valstybių lyderiai. Forume dalyvauja Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, Pakistano premjeras Navazas Šarifas (Nawaz Sharif), Kambodžos premjeras Hun Senas (Hun Sen) ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas. Renginyje lankosi ir keli Europos lyderiai, tarp jų Ispanijos, Italijos, Graikijos ir Vengrijos premjerai.
Anot Kinijos, minėta iniciatyva, kuri oficialiai vadinasi projektu, yra naujas būdas skatinti ekonomikos vystymąsi. Kinijos prezidentas šį planą pirmą kartą pristatė 2013 metais siekdamas išplėsti Kinijos ryšius Azijoje, Afrikoje, Europoje ir už jos ribų. Vykdant šį projektą į infrastruktūrą bus investuota milijardai dolerių.
Sekmadienį Kinijos prezidentas Si Dzinpingas (Xi Jinping) pažadėjo skirti 124 mlrd. JAV dolerių (113 mlrd. eurų) ambicingam naujojo „Šilko kelio“ projektui ir kvietė kitas valstybes prie jo prisijungti, teigdamas, kad tai atvers kelią į taiką ir klestėjimą.
Kai kurie Vakarų diplomatai išreiškė susirūpinimą tiek forumu, tiek apskritai planu. Anot jų, taip Kinija bando didinti savo įtaką pasaulyje. Pastaroji tokią kritiką neigia ir sako, kad iniciatyva siekiama klestėjimo, kad ji yra atvira visoms šalims ir dėl jos laimėtų visi.
Kinijos prezidentas sekmadienį pažymėjo, kad tikslas yra „darnus sambūvis“, kad siekiant įgyvendinti šį projektą nebus imtasi „pasenusių geopolitinių manevrų“, o bus siekiama naujo visiems naudingo bendradarbiavimo.
Informacijos šaltinis – ELTA.
EPA-ELTA nuotraukoje: Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas (kairėje) ir Kinijos premjeras Li Kečiangas (Li Keqiang) (dešinėje).
Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius šiandien Lietuvos ir Baltarusijos transporto forumo atidaryme Minske pabrėžė dviejų kaimyninių valstybių partnerystės transporto ir logistikos srityje svarbą ekonominių ryšių tarp Azijos ir Europos Sąjungos šalių plėtrai.
„Baltarusija yra viena didžiausių rinkų Lietuvos eksporto paslaugoms, ir jų nuolat daugėja. Teigiamus rezultatus lemia išplėtota transporto infrastruktūra, glaudus ir ilgametis abiejų šalių transporto įmonių, kompanijų, susisiekimo ministerijų bendradarbiavimas, kurio tikslas – abipusė ekonominė nauda“, – sakė susisiekimo ministras R. Sinkevičius.
Vien tik per pirmąjį šių metų pusmetį krovinių įvairiarūšiu transportu pervežimai tarp šių dviejų valstybių sudarė 10,1 mln. tonų. Tranzitinis krovinių srautas iš Baltarusijos per Klaipėdos uostą išaugo 2,5 proc., t. y. iki 7,1 mln. tonų ir siekė 35,5 proc. visos uosto krovos.
Šiemet vėl rekordinius rezultatus fiksuojanti Klaipėda yra vienintelis taip sėkmingai dirbantis Baltijos šalių uostas, kitaip dar vadinamas Rytų jūrų vartais į Vakarų Europą.
Tikimasi, kad aktyvus Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimas, įgyvendinant didelio masto projektus su Kinijos partneriais, šioms dviem valstybėms užtikrins reikšmingą vietą Naujojo Šilko kelio grandinėje.
Lietuva stiprina bendradarbiavimą transporto srityje su Kinijos regionais
Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius Kinijos Lianjunganio mieste prasidėjusioje 2-ojoje tarptautinėje Šilko kelio logistikos parodoje-forume pristatė Lietuvos bendradarbiavimo su Kinija galimybes. Ministro susitikimo su Džiangsu provincijos vicegubernatoriumi Li Yunfeng metu buvo patvirtintas pasiryžimas bendradarbiauti su Lietuva.
Atsakymas skaitytojui tikriausiai pasirodys neįprastas. Bet jis – nuoširdus.
Gegužės 28-ąją norėčiau būti Azerbaidžane. Jei tik atsirastų galimybė, nedvejodamas skrisčiau į Azerbaidžaną pažiūrėti, kaip šios rytietiškos, musulmonikos šalies žmonės švenčia Nepriklausomybės dieną. Tą šventę norėčiau pamatyti savo akimis.
„40-metės Gulnaros Karimovos nesibaigiantys twitteriai ir kasdien papildoma foto galerija demonstruoja „despoto dukters, visagalės savo šalyje ir reikalaujančios sau dėmesio, nuobodulį“, – rašo Markusas Bensmannis leidinyje “Tageszeitung”.
„Iki šios vasaros 74-rių metų Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo duktė nepraleisdavo nė vieno renginio, pradedant Kanų kino festivaliu ir baigiant Eltono Džono labdaros vakaru Los Andžele, kad pultų į pasaulinio garso žvaigždžių glėbį“, – rašo autorius.
Be to, pasak autoriaus, nieko netrikdė, kad Uzbekijos valdančiojo klano įpėdinė apiplėšinėja savo šalį, šalyje sistemingai naudojami kankinimai, o nepriklausoma spauda ir legali opozicija likviduotos.
Pirmąją laisvąją ekonominę zoną (LEZ) Kaukazo regiono Poti mieste (Gruzija) („RAKIA GEORGIA FIZ LLC“) įsteigė Jungtinių Arabų Emyratų RAK Investicijų valdyba (RAKIA). Poti LEZ, į kurią investuota daugiau nei 200 milijonų JAV dolerių (įskaitant investicijas į Poti jūrų uostą), apima 300 hektarų teritoriją, išsidėsčiusią prie istorinio Šilko kelio iš Rytų į Vakarus. Poti LEZ investuotojams gali pasiūlyti pasaulinio lygio infrastruktūrą, modernius sandėlių kompleksus, vietas konteineriams laikyti, verslo centrus ir kitus sėkmingai verslui plėtoti reikalingus statinius.
