Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: istorikas Algimantas Liekis.

Didelį pasipiktinimą sukėlė Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus ir jo komandos išpuolis prieš Lietuvos Laivės ir Nepriklausomybės gynėjus ir kūrėjus: pirmąjį savanorį ir antibolševikinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėją ir vadą plk. Kazį Škirpą, panaikinus jo vardo alėją Vilniuje; prieš vieno iš partizanų vadų gen. J. Noreiką – Generolą Vėtrą, nuplėšus jo atminimo lentą nuo LMA bibliotekos, kurioje J. Noreika dirbo antrosios TSRS okupacijos pirmaisiais metais.

Tai Vilniaus valdžia padarė, motyvuodama, kad tie du lietuviai didvyriai nacių Vokietijos okupacijos metais tariamai prisidėjo prie žydų holokausto, nors jų nusikaltimą patvirtinančių neginčytinų faktų ir nepateikė.

Beje, paskutiniu metu gausu ir visų lietuvių kovotojų dėl Laivės ir Nepriklausomybės priskyrimo prie žydšaudžių atvejų. Puikus to pavyzdys yra JAV žydai, kurie per visą pokarį, naudodamiesi KGB perduotomis pažymomis, kaltino vos ne visus JAV ir kitose laisvose šalyse atsidūrusius žymesnius lietuvių veikėjus. Tokiais kaltinimais šie žydai labai pasitarnaudavo TSRS – atrodydavo, kad okupacijai ir aneksijai priešinosi tik nusikaltėliai, kurie prieglobstį gavo JAV ir kitose „antisovietinio bloko“ kraštuose. Tokiu būdu apjuodinus Lietuvos partizanus, užsieniuose net buvo imta skelbti, kad lietuviai – tai tik buvę žydšaudžiai, ir, kad visa lietuvių Tauta yra nusipelniusi pasmerkimo.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

1947 m., balandžio 14-15 d., Miunchene susirinkę „Lietuvos žydų sąjungos“ nariai, priėmė tokią rezoliuciją: „Mes, sudarantieji menką likutį iš buvusių 160 tūkstančių Lietuvos žydų, esame išlikę gyvi iš tų pasibaisėtinų žiaurumų, kuriuos padarė lietuviai jų žydiškų kaimynų atžvilgiu (…). Didelė dalis tų žudikų – lietuvių, randasi amerikiečių, anglų, prancūzų zonose bei Austrijoje, kur jie figūruoja „kaip pabėgėliai“ (…). Konferencija konstatuoja, kad: a) visi lietuvių tautos sluoksniai (inteligentai, valdininkai, ūkininkai, amatininkai, darbininkai ir kiti, kartu su nacių banditais, išžudė Lietuvos žydus (…)“.

Šioje konferencijoje nei žodžiu nebuvo užsiminta, kad Lietuva buvo nacių Vokietijos okupuota ir žydų – Lietuvos piliečių naikinimas buvo nacių okupacinės politikos dalis. Bet per visą sovietmetį TSRS „teisingumo organai“, ieškoję prisidėjusių prie tokio šėtoniško darbo, tesurado apie 800 lietuvių. Surastieji TSRS, vienaip ar kitaip talkinusieji okupantams vokiečiams, buvo nuteisti įvairiomis bausmėmis. Tarp nusikaltėlių nebuvo minimi nei plk. K. Škirpa, nei partizanas J. Noreika-Vėtra. Lietuvių – žydų gelbėtojų buvo priskaičiuota per 3 tūkst,, bet JAV žydai ir toliau skelbė, kad ten atsidūrę lietuviai, ypač veikliausi, nacių okupacijos metais žudė jų tautiečius. Ta varoma propaganda buvo naudinga TSRS ir sovietų Lietuvos valdžiai. TSRS toliau sėkmingai kurpė bylas apie lietuvius, tariamus „žydšaudžius“ JAV, reikalavo departuoti juos į TSRS, net ir tuos, kurių kaltės nesugebėjo įrodyti net sovietinis „teisingumas“.

Jono Noreikos ir Kazio Škirpos portretai. Slaptai.lt nuotr.

Tiems ir panašiems gandams patikrinti, 1978 m., JAV Atstovų rūmai įsteigė Specialiųjų tyrimų skyrių (OSI). Šis skyrius tyrė šalyje gyvenančių ir kitų lietuvių tariamus nusikaltimus nacių okupacijos metais. OSI buvo pasirašęs sutartį su TSRS KGB ir kitomis „teisingumo“ institucijomis, kad jos tieks reikalingus dokumentus JAV gyvenančių „nusikaltėlių“ demaskavimui. Bet ir JAV „temidei“ nepasisekė surasti bei deportuoti tokių veikėjų. TSRS ėmė dar įnirtingiau ieškoti tokių „nusikaltėlių“, kai nuo 1988 m. lietuvių Tauta ryžtingai pakilo kovon dėl savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

JAV žydai irgi nepasidavė – vykdydami TSKP ir KGB pageidavimus, vėl ėmė įrodinėti, kad lietuviai neverti Laisvės. Beje, karo metais taip elgėsi ir lenkų Amija Krajova. Vyriausybės iš Londono nurodymu, AK smogikai kūrė „dokumentus“ apie tariamą lietuvių pagalbą okupantams vokiečiams, jų nusikaltimus žmoniškumui ir siuntė juos demokratinių valstybių vyriausybėms. Taip buvo daroma, viliantis, kad po karo, Taikos konferencijos metu, demokratinių valstybių vyriausybės šiuos dokumentus pateiks kaip „įrodymą“, jog Lietuva, kaip nacių Vokietijos talkininkė, turi būti „globojama“ tik Lenkijos.

1990 m. pradžioje, lietuvių Tautai paskelbus apie savo nepriklausomos valstybės atkūrimą, JAV ir Izraelio žydai grįžo prie savo pokario metų melo, kad visa lietuvių Tauta prisidėjo prie žydų holokausto. Apie tai imta skelbti ir angliškoje spaudoje, pirmiausiai – tęstiniame leidinyje „Lithuania Crime and punishment“ („Lietuvos nusikaltimas ir bausmė“). Šio leidinio šeštajame tome (1999 m.) net 140 puslapių buvo išvardinti tariami lietuviai – žydšaudžiai: beveik 23 tūkst. lietuvių partizanų sąrašai, paimti iš „Tremtinio“ ir kitų lietuvių patriotų leidinių. Suprask – kovojo už Lietuvos Laisvę, vadinasi, buvo ir žydšaudys.

Tariamų žydšaudžių pavardės leidinyje buvo suskirstytos pagal Lietuvos rajonus. Kiekvieno rajono pavardžių sąrašas baigiamas prakeiksmu: „Mano Dieve, nubausk tuos bailius. Padaryk, kad prakeiksmas ir nelaimės lydėtų ir visą jų bendruomenę, kad prakeiksmas kristų ir ant jų palikuonių ir jų vaikaičių (slaptai.lt pastaba – plačiau A. Liekio monografijoje: „Lietuvos Laikinoji Vyriausybė. 1941 06 22 – 08 05“. Vilnius, 1999m., p. 293 – 299).

Ir vėl nei žodelio apie tai, kad lietuvių Tauta buvo okupuota nacių Vokietijos, kuri ir vykdė žydų – Lietuvos piliečių genocidą. Jokia okupuota tauta neatsako už ją okupavusios tautos nusikaltimus. Tačiau ir šiandieninėje Lietuvoje nuolatinis „holokausto“ linksniavimas ir vis naujų „nusikaltėlių“ paieškos naudingos tik tiems, kurie nori toliau kištis į Lietuvos vidaus reikalus, diktuoti savo valią ar „išmelžti“ iš valstybės vis naujų kompensacijų, kad ir kadaise nukentėjusiųjų vaikaičiams, nors jie nieko bendro su Lietuva neturėjo ir neturi. „Holokaustas“ kai kuriems jau tapo rimtu „bizniu“.

Viltasi, kad visam tam užkirs kelią 1998 m. rugsėjo 7 d. Prezidento Valdo Adamkaus dekretu įsteigta „Tarptautinė nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimų Lietuvoje tyrimo komisija“. Tačiau ta komisija, kaip ir daugelis panašių komisijų, tariamai įsteigtų „teisingumo“ įgyvendinimui, irgi buvo tarsi „tarnaitė“. Jos „Misijoje“ nurodoma, kad Komisijos strateginis tikslas ne Tiesa ir Teisingumas, o tik „derinti skirtingas valstybes atstovaujančių bei skirtingą politinį patyrimą turinčių jos narių požiūrius ir pateikti bendrai priimtiną vertinimą …“ (ar gali būti suderinami „požiūriai“ budelio ir jo aukos? Daugelyje TSRS represinių ir partinių bei sovietinių organų svarbiausiuose postuose buvo įsitaisę „rinktosios tautos“ atstovai, tad suprantama, kad kas kovojo prieš TSRS, buvo ir iš dalies tebėra tariamais tuometinių ir dabartinių „rinktųjų“ priešais). Pagal tos Komisijos darbo reglamentą, sprendimai priimami „bendru, daugumos nutarimu“.

Tokie Komisijos nariams suteikti įgaliojimai prieštaravo ir Lietuvos Konstitucijai. Jos 109 str. nurodyta, kad „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai“, o 112 str., kad „Teisėjais Lietuvoje gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai“. Tuo tarpu Prezidento V. Adamkaus patvirtintoje 22 narių Komisijoje (vadovauti paskirtas „amžinasis Seimo narys“ – Emanuelis Zingeris, pakomisijų vadovais – prof. Saulius Sužiedėlis ir LRS narys dr. Arvydas Anušauskas), net 16 narių buvo JAV, Izraelio ir kitų valstybių žydai – po 8 holokausto ir sovietinių nusikaltimų tyrimo komisijose. Žinoma, tai nieko blogo „tarptautinei komisijai“, bet objektyvumo iš jų mažai būta, nes, kaip teigta, jų seneliai ar net tėvai, vienaip ar kitaip, buvo susiję su TSRS valdžios, jos represinių organų, TSKP nusikaltimais Lietuvoje, o po to buvo traktuojami nacių okupacijos metų aukomis.

 

Pasaulio teisuoliai. Paminklinė lenta Vilniaus senamiestyje. Užuot sulaukę padėkos, kad Antrojo pasaulinio karo metais aktyviausiai ir drąsiausiai iš visų Europos tautų gelbėjome į bėdą pakliuvusius žydus, šiandien sulaukiame ne „ačiū”, o „žydšaudžių” etiketės. Slaptai.lt nuotr.

Štai Komisijos veikėjai, kurie buvo paskirti nuspręsti, kas iš nepriklausomos Lietuvos kūrėjų ir gynėjų verti atminimo: Andrėjus Beikeris (Andrew Baker) JAV, Kristoferis Diekmanas (Christoph Dieckman) dr., Šveicarija, Jurgenas Matausas (Jurgen Matthaus) dr., JAV, Antonis Polianskis (Antony Poliansky) prof. JAV, Dina Porata (Dina Porat) prof., Izraelis, Joachimas Tauberis (Joachim Tauber) prof., Vokietija, Arkadijus Zeltseris (Arkady Zeltser) dr., Izraelis, Džonatanas Brentas (Jonathan Brent) JAV, Alesanderis Danielas (Alesander Daniel) Rusija, Nikolas Leinas (Nicolas Lane) JAV, Normanas Naimarkas (Norman Naimark) JAV, Janosas M. Raineris (Janos M. Rainer) dr., Vengrija, Timotis Snyderis (Timothy Snyder) prof., JAV, Frankas Tomas (Francoise Thom) prof., Prancūzija ir kiti.

Daugeliui jų nežinoma, kad lietuviams ir TSRS, ir nacių Vokietija – abu atrodė tokie pat sunkūs banditiniai režimai. Ir lietuviai prieš juos kovojo vienodai atkakliai.

Tuo tarpu Lietuvoje gyvenantiems žydams TSRS okupacija buvo kaip išsigelbėjimas nuo Vakaruose įsiplieskiančio antisemitinio laužo. Tad neatsitiktinai daugelis jų rėmė TSRS, buvo TSKP(b) nariais. Jie buvo pirmieji, kuriuos sovietiniai okupantai skyrė į okupuotos Lietuvos represines ir valdžios struktūras. Kad žydų tautos atstovai turėjo didelį pasitikėjimą TSRS ir TSKP (b), KGB struktūrose, iš dalies paliudytų ir tai, kad apie 1965 m., daugiau nei pusė senų žydų tautybės žmonių gaudavo „personalines“ – padidintas pensijas kaip tie, kurie prisidėjo prie tarybų valdžios pergalės Lietuvoje.

Tas TSRS išskirtinis pasitikėjimas žydais, jų dominavimas okupuotos Lietuvos valdžioje dar prieš karą sudarė įspūdį, kad žydai ir okupantai bolševikai – „broliai dvyniai“. Nors, žinoma, jokios vyraujančios nuotaikos negali pateisinti tų Lietuvos žydų žudynių. Tačiau teisingumo, vertinant praeitį, negali garantuoti ir jokios „tarptautinės“ komisijos.

Lietuvos saugumas (VSD)

Beje, tos „tarptautinės komisijos“ narių, jų geranoriškumo ir objektyvumo, atrodo, nėra tyręs ir Lietuvos VSD, bet, nepaisant to, Lietuvos valdžia akcentavo ir akcentuoja, kad ir praeities didžiavyrius įvertinti gali tik minėto pobūdžio „tarptautinės komisijos“. 

Neatsitiktinai sakoma, kad ant pražūties ribos stovi tos tautos ir jų valstybės, kurios savo istoriją patiki rašyti ir įvertinti  svetimiesiems, atėjūnams.

2019.08.11; 07:00

Lietuvos didvyris pulkininkas Kazys Škirpa
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas kreipėsi į Vyriausybės atstovą, prašydami įvertinti, ar priimant sprendimą dėl Kazio Škirpos alėjos pakeitimo į Trispalvės alėją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba nepažeidė Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašo.
 
Išplatintame pranešime spaudai primenama, kad liepos 24 d. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą „Dėl Trispalvės vardo suteikimo alėjai ir jos ribų“, kuriuo nusprendė Senamiesčio seniūnijoje pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės alėjos ir patikslinti gatvės geografines charakteristikas, gatvės lentelėje rašyti Trispalvės alėja ir pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 1998 m. vasario 4 d. sprendimo Nr. 129 „Dėl vardų suteikimo Vilniaus gatvėms ir tiltui“ 6 punktą.
 
A. Ažubalio teigimu, mero Remigijaus Šimašiaus ir jo rėmėjų sprendimas pakeisti K. Škirpos alėjos pavadinimą į Trispalvės prieštarauja Vidaus reikalų ministro įsakymui.
 
„Prieštarauja Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministro įsakymui Nr. 1V-57, kuris nustato pavadinimų gatvėms suteikimo ir keitimo tvarką. Buvo imtasi neatsakingo istorinių asmenybių nuopelnų Lietuvos valstybės ir krašto istorijai vertinimo. Todėl tikimės, kad Vyriausybės atstovai imsis atitinkamų veiksmų kreipdamiesi į teismą“, – teigia jis.
 
„Prisimintina, kad alėją palei Vilnelę nuo Arsenalo g. iki Sereikiškių parko pavadinti Kazio Škirpos vardu Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė 1998 m. vasario 4 d. atsižvelgdama į Vilniaus miesto pavadinimų suteikimo komisijos siūlymus ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pritarimą. Pavadinimų suteikimo komisijos aiškinamajame rašte, kuriame pateiktas siūlymas pavadinti šią alėją K. Škirpos vardu, nurodoma, kad K. Škirpa buvo Vilniaus karo komendantas 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte (pirmą kartą sostinės istorijoje) iškėlęs Trispalvę.
 
Kazio Škirpos alėja Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje. Slaptai.lt nuotr.
Taigi, būtent dėl šio nuopelno alėjai suteiktas K. Škirpos vardas. Atsižvelgiant į visa tai, prašome įvertinti, ar priimant sprendimą dėl K. Škirpos alėjos pakeitimo į Trispalvės alėją, nebuvo pažeistas Pavadinimų gatvėms, pastatams, statiniams ir kitiems objektams suteikimo, keitimo ir įtraukimo į apskaitą tvarkos aprašas, kuriame nurodyta, jog pavadinimai gatvėms su asmenvardžiais turi būti parenkami vertinant personalijų nuopelnus Lietuvos valstybės ar krašto istorijai, mokslui, menui, kultūrai, politikai ir kitoms visuomeninio gyvenimo sritims”, – teigia L. Kasčiūnas.
 
ELTA primena, kad liepos 24 dieną Vilniaus miesto taryba pritarė idėjai pervadinti Senamiestyje, prie pat Gedimino kalno, esančią Kazio Škirpos alėją į Trispalvės.
 
K. Škirpos, kaip istorinės asmenybės, veikla vertinama nevienareikšmiškai. Pasak Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, jo vadovaujamoje organizacijos veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą. Kita vertus, centras pabrėžia, kad organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu, organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą.
 
Savivaldybės taryba taip pat pritarė Darbo partijos frakcijos siūlymui Trispalvės alėjoje atidengti atminimo lentą, taip pažymint K. Škirpos ir jo bendražygių pastangas organizuojant pasipriešinimą sovietų okupaciniam režimui.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.08.09; 06:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkės Fainos Kukliansky pasirašytame „Pranešime dėl LŽB pastato ir sinagogos uždarymo neribotam laikui“ (2019-08-06) ji tvirtina, kad LŽB (taigi – ir ji) „norėtų išgirsti Lietuvos vadovybės nuomonę ir aiškią  poziciją, ar Lietuvoje ir toliau bus toleruojama vieša propaganda, remianti žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimą, vadovaujantis vienos politinės jėgos primesta nuomone.“

Iš tiesų, tai rimtas kaltinimas Lietuvos vadovybei pasaulio akyse, prilygstantis šmeižtui, jei tai netiesa. Šmeižtui, galinčiam turėti sunkias tarptautines pasekmes.

Aš – ne teisėjas, bet, kaip analitikas, komentavau ne vieną rezonansinę bylą, susijusią su šmeižtais žmogaus teisių pažeidimų srityje. Tokiose bylose įtariamas šmeižtu asmuo negali pasiteisinti, kad jis ne tai turėjo omeny. Vertinamas kiekvienas jo parašytas žodis, sudėti kableliai sakinyje ir t.t.

O dabar nurodykite, prašau, man nors vieną teisme įrodytą žydų naikinime dalyvavusių asmenų pagerbimo pavyzdį.

Jei kalbama apie Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, tai atvirkščiai, teismas sutiko su LGGRTC išvada, kad jis nekolaboravo su okupantais, o apie jo dalyvavimą žydų naikinime net klausimo nebuvo.

Jei kalbama apie Kazį Škirpą, tai ne teismui, o visuomenei teikiamuose kai kurių asmenų jokiais dokumentais neparemtuose tvirtinimuose, esą jis nepalankiai atsiliepęs apie žydus, kaip juos bevertintume, net iš tolo netvirtinama, kad K. Škirpa dalyvavo žydų naikinime.

Man regis, Lietuvos visuomenė ginant viešąjį interesą turi pareikalauti iš Generalinės prokuratūros pareikšti Fainai Kukliansky įtarimus dėl Lietuvos valstybės šmeižto.

2019.08.07; 12:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Grupė laikinų politikų apkaltino Kazį Škirpą antisemitizmu. Antisemitizmas demokratinėse valstybėse, kaip toks, jei nepasireiškia neapykantą kurstančiais žodžiais ar veiksmais, o pasireiškia tiesiog noru nedraugauti su semitais, nėra baudžiamas. Kitaip tariant, viso labo viešai pareiškęs, kad jis antisemitas, žmogus už tai negali būti patrauktas atsakomybėn. Kas kita, ar tai kultūringa.
 
Ir melagingai pripaišius Kaziui Škirpai antisemitinius žodžius, kurių jis nesakė, o sakė visai atvirkščiai (dokumentuota), tokiu pagrindu panaikinus jo vardo alėją Vilniuje, ką dabar daryti Kauno, kuriame yra Kazio Škirpos gatvė, žydams? Toks pažeminimas! Žinoti, kad kažkur šalia yra Kazio Škirpos gatvė! O, neduok Dieve, gal net koks nors vienas kitas toje gatvėje esančiame name gyvena!
 
Labai nuogastauju, ar neprasidės masinis žydų bėgimas iš Kauno į Vilnių pas buvusią LTSR prokuratūros darbuotoją Fainą Kukliansky, reikalaujant apmokėti bėgimo išlaidas. Nepavydžiu aš jai. Kita vertus, Amerikos žydų kongresas – turtinga organizacija, padės. Ir Vladimiras Putinas padės.
 
Tiesa,  pastarasis dabar labai užsiėmęs šimtais sulaikytų nepaklusnių Maskvos žydų, išdrįsusių išeiti prieš jį į gatves su protesto demonstracijomis. Kol Vladimiras Putinas  nuspręs, kam baudas skirti, ką ir kokiam terminui į kalėjimą įgrūsti, parama gali užtrukti.
 
Aš taip suprantu visą šitą reikalą.
 
Kazys Škirpa nesislapstydamas gyvenimą baigė JAV, gyvendamas ten su žydais santarvėje, dirbo Kongreso bibliotekoje, labai viešoje vietoje. JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, net negalvojo kreiptis į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus. 

Dar daugiau, ne be jų žinios 1957–1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius Lietuvai išlaisvinti nuo bolševikų, žydų-bolševikų, taip pat, pirmininkas. 

Pastariesiems tai labai nepatiko, tik jų čiuptuvai tada JAV buvo dar silpni. O štai dabar JAV ir Lietuvos žydų bendruomenėse įsigalėję žydai-putinistai tiesiog tęsia savo pirmtakų žydų-bolševikų „darbą”.
 
 
2019.07.29; 16:33

Algimantas Zolubas, šio komentaro autorius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Edvardas Čiuldė portale „Slaptai“ parašė „Atsargiai, Vilniui vadovauja padugnė!“.

Po to, kai sostinės mero rūpesčiu jo vadovaujama taryba nusprendė panaikinti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą, kai jo parėdimu su iškilų Lietuvos patriotą niekinančių žodžių tirada nuo Mokslų akademijos bibliotekos buvo nuimta K. Škirpos memorialinė lenta, sostinės gyventojas, Lietuvos Respublikos pilietis, perskaitęs minimą įspėjimą, pasijuto ne tik išmestas už sostinės sienos, bet ir iš Lietuvos valstybės išvarytas.

Jonas Noreika. Slaptai.lt nuotr.

Dėl pilietiškumo, patriotizmo stokos, dėl gausios piliečių emigracijos dūsauja aukščiausių Respublikos institucijų vadovai, dūsauja pasiliekantys piliečiai, tačiau kai Valstybės sostinės galva krečia niekinančius istorinę Valstybės atmintį akibrokštus, niekina iškilias Valstybės asmenybes, jie tyli (pritaria?, kolaboruoja su Valstybės  nedraugais?).

Esu Lietuvos Respublikos pilietis, jos sostinės gyventojas nuo 1949 metų, todėl nesutiksiu, kad man vadovautų, nors ir demokratiškai išrinktos padugnės. Mane saugo Respublika ir jos Konstitucija, turėtų apginti Valstybės vadovai.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Apginkite Prezidente, Premjere, Seimo Pirmininke, nuo padugnių kėslų naikinti garbingus Lietuvos pilietybės ir sostinės, nepraradusių istorinės atminties, gyventojų titulus! 

2019.07.28; 08:34

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl aš įsitikinęs, kad teismas panaikins šitų Lietuvos niekadėjų sprendimą dėl Kazio Škirpos pažeminimo?

Nenorės precedento.

O jis toks.

Ateis nauja miesto valdžia ir sugrąžins Kazio Škirpos alėją. Po to dar kita valdžia atkeis. Ir taip toliau.

O dabar ramiai pagalvokit. Jei kuriai nors miesto valdžiai nepatiks, pavyzdžiui, Gaono gatvė (kalbama, kad jis ne be nuodėmių buvo), arba dar geriau, Gedimino prospektas dėl Gedimino kokių nors kronikose paminėtų nusikaltimų, žiūrint į juos Europos Žmogaus teisių teismo akimis. O jame tiek daug valdžios, verslo, finansų, prekybos objektų. Jiems visiems tektų keisti rekvizitus, kokius nuostolius jie patirtų! Kazio Škirpos alėjoje tokių, tiesa, nėra, bet čia svarbus principas.

Europos aikštėje piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr. Slaptai.lt nuotr.

Suteikti naujoms ar bevardėms, neutralioms gatvėms asmenvardžius, – viskas suprantama. Bet atšaukti esamus asmenvardinius pavadinimus dėl neva objektyvaus istorinių asmenybių gyvenimo istorijos ištyrimo ir neva kaltės įrodymo politikų, kurie nuolat keičiasi, samprotavimais ir po to balsavimais? Aš, aišku, kalbu tik apie nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje suteiktus prospektų, gatvių, alėjų, aikščių ir t.t. pavadinimus.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau nekalbu apie tai, kad tokiu būdu Vilnius taptų autonominiu miestu Lietuvos Respublikoje, vienintėliu miestu, kuriame Kazys Škirpa netoleruojamas. Vladimirui Putinui tai labai patiktų, aišku, žiūrėk, tuoj ir jis pradės Vilniui autonomijos reikalauti.

Neabejoju, kad vien dėl šių aplinkybių teismas užkirs kelią šiam sprendimui.

2019.07.25; 07:06

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Visgi Vilniaus miesto Taryboje sėdintys patriotai, laikantys save teisiais, pasisakydami prieš Kazio Škirpos alėjos pervadinimą, pasirodė visiškais liurbiais (tiesa, pažiūrėjau tik paskutinius kelis pasisakymus ir balsavimą). 

Atvykusieji dalyvavo balsavime, tuo pačiu pripažindami, jog balsavimas teisėtas (balsavimo rezultatai: 22 už pervadinimą, prieš – 15, susilaikė -1).

Taigi, jei opozicija būtų nedalyvavusi, tai balsuotojų būtų mažiau pusės 51/2+1, ir sprendimas nebūtų priimtas. 

Ypač nusivyliau TS-LKD atstovais, nes laikiau juos geriau teisiškai pakaustytus. Vienas A. Zuokas po viskam kažką pravebleno apie teismus. Vladimiras Putinas trina rankas, pergalė. Toks pirmas slogus įspūdis.

O juk dar šiandien rašiau, pakartosiu:

„Kazio Škirpos alėja jau yra Lietuvos kultūros paveldo dalis, o ne grupės Vilniaus miesto Tarybos narių nuosavybė, ir naikinti jį be Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimo yra nusikaltimas. Toks pats, jeigu deputatų grupė nubalsuotų pakeisti Gedimino prospekto pavadinimą, apkaltinusi Gediminą jo valdymo metu padarytomis klaidomis.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Siūlau tiems Tarybos nariams, kurie nepritaria tokiam niekšiškam nusikaltimui, susivienyti, ir žodžiu bei raštu pareikšti protestą dėl tokio balsavimo, įspėti likusius Tarybos narius, kad susivienijusi grupė kreipsis dėl jo neteisėtumo į teismą, ir kad balsavime ji nedalyvaus.

Jei dalyvaus balsavime, tuo pačiu pripažins balsavimo teisėtumą, sukurdama precedentą panašiems balsavimams ir ateityje.

Na štai dabar jau galima organizuoti balsavimą paminklo Vincui Kudirkai Vilniuje nugriovimo klausimu, nes buvo jo gyvenime periodas, kai jis nemėgo žydų. Tik ką likusiai Lietuvai su Kazio Škirpos ir Vinco Kudirkos atminimo ženklais reikės daryti?

Bet viltis miršta paskutinė. Gal Kultūros paveldo departamentas pareikš savo nuomonę? O gal atsiras TS-LKD vadovybėje nors keli Seimo nariai, ne liurbiai, kurie iš tiesų apskųs nutarimą teismui?

2019.07.24; 15:20

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandieniniai Kazio Škirpos šmeižikai pripaišo jam ne jo asmeniškai II Pasaulinio karo metu išsakytą mintį, esą reikia varyti žydus lauk iš Lietuvos, ir reikalauja pervadinti jo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje.

Esą pasiūlymas išvaryti žydus galėjo būti Holokausto Lietuvoje priežastimi. Nors žydų jis lauk neišvarė, dar daugiau, gyvenimą jis baigė JAV, gyvendamas ten su jais santarvėje. Kiekvienu atveju JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, nesikreipė į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus.

Bet net jei Lietuvos Respublikos pareigūnai, įsikarščiavę po žydų-bolševikų siautėjimo okupuotoje Lietuvoje, Rainių tragedijos, pirmųjų trėmimų, ką nors ir pasakė (ne padarė) prieš žydus, tai negali būti pagrindu nubraukti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Tada buvo II Pasaulinis karas tarp dviejų žiaurių nežmoniškų totalitarinių režimų, tik ką buvusių draugais, ir sprendėsi Lietuvos su visais jos gyventojais likimas.

Didžiai abejoju, ar dauguma žydų turi priekaištų tokiems lietuviams, kaip Kazys Škirpa (kitas dalykas – žydšaudžiai, ar kitais būdais žydus dėl tautybės persekiojusieji). Lietuvoje (o ir Rusijoje) pilna inteligentiškų žydų, kurie neprotestuoja prieš žydų-putinistų (anksčiau – žydų-bolševikų) politiką tik dėl visiems suprantamų priežasčių. Užtenka Boriso Nemcovo pavyzdžio. Žydai-putinistai Rusijos valdžioje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Tai ir ant jų sąžinės guli nušluoti nuo žemės paviršiaus čečėnų Groznas, ukrainiečių Donecko aerouostas, keleivinio lėktuvo MH17 net 283 keleivių ir 15 ekipažo narių gyvybės ir t.t. Jų rankos toli siekia ir už Rusijos ribų.

Keistas tų Kazio Škirpos šmeižikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.

Štai skaitau Panevėžio krašto portale krašto istorijai ir kultūrai pažinti: 
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/paminklas-lietuvos-didziajam-kunigaiksciui-aleksandrui/
PAMINKLAS LIETUVOS DIDŽIAJAM KUNIGAIKŠČIUI ALEKSANDRUI. 
Autorius Kuzma Stanislovas, 2003 metai, granitas.

Yra ir aiškinamasis raštas: 
Aleksandro 1503 09 07 donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Astos Rimkūnienės nuotrauka

O juk šis monarchas 1495 m. išvarė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus, ir tik nuo 1503 m. jau nebedraudė jiems gyventi jų gimtosiose vietose. Galime tik įsivaizduoti, kokias kančias ir materialinius nuostolius patyrė išvaromi judėjai, dažniausiai su krūvomis vaikų, įveikdami anuometinės valstybės tolius.

Atrodytų, štai čia žydų bendruomenė (o visų pirma – Kazio Škirpos šmeižikai) turėtų pareikalauti paminklą Aleksandrui nugriauti. Bet to nedaro, suprasdama, kad paminklas – ne už nuopelnus išvarant judėjus, o už miesto įkūrimą. Kaip ir Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje – už rizikingą Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies  bokšte. Be to, Aleksandras, kaip ir Kazys Škirpa, baigė gyvenimą santarvėje su žydais.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Pastaruoju metu jau tiek tiesos apie Kazį Škirpą pateikta žiniasklaidoje, kad jo šmeižikams liepos 24 d. dieną tiesiog nebus kur dėti akių. Bet balsuoti jie ragins. Tikėkimės, kad šį kartą balsų už Vladimiro Putino padiktuotą sprendimą neužteks. O jei užteks, įdomu bus pamatyti būsimos Vilniaus miesto Tarybos sąstatą ir jos posėdį, skirtą Kazio Škirpos alėjos klausimui. 

2019.07.18; 10:45

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, Kazio Škirpos garbės ir orumo gynėjams, labiausiai įsigilinusiems į visas aplinkybes, reikia kreiptis į teisininkus, geriau – tiesiai į teismą. Kad būtų atsakyta į klausimą, ar jau dabar, paskelbusi liepos 10 d. posėdžio dienotvarkę, Vilniaus miesto Taryba, vadovaujama R. Šimašiaus, nepažeidė įstatymų, savavališkai prisiimdama teisėjo funkcijas spręsti apie žmogaus kaltumą politikų balsavimu, juo labiau – mirusio, negalinčio apsiginti, juo labiau – atgaline data vadovaujantis dabar veikiančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktais.

 Man atrodo, kad net Seime nebuvo panašaus precedento. Viena, suteikti alėjai prie Gedimino kalno Kazio Škirpos vardą, visai kas kita paskelbti jį kuo nors kaltu ir panaikinti ankstesnį sprendimą. Pirmu atveju K. Škirpos atminimas įamžintas už jo abejonių nekeliančius nuopelnus Lietuvos Respublikai vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcija, antru atveju kompetencijos neturinti vietinė politinė institucija imasi spręsti seniai mirusio asmens kriminalinio kaltumo ar nekaltumo klausimą. „Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.” – pastebėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/skirpa-ir-zebedenas-arba-skirpa-ir-cvirka-18-1167670?fbclid=IwAR2rzcf9A51mXuAe4UuHJ2p6wLVXPoOyw5P77LjeIlavscJxtWuo-YbBnqs#.XRry7ZXDYIs.facebook&copied

Skaičiau puikų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) kreipimąsi į Vilniaus miesto Tarybą. Šalia jo, pasitarusi su teisininkais, ji galėtų kreiptis ir į teismą, reikalaudama, kad Kazio Škirpos klausimas (ir panašūs į jį) Vilniaus miesto Taryboje būtų išbrauktas amžiams iš dienotvarkės iki teismas nenuspręs kitaip.

Jei yra grupė nepatenkintųjų Kaziu Škirpa, tegul kreipiasi į teismą. Ir jei teismas imsis bylos, tai, skirtingai nuo Vilniaus Tarybos, bent bus užtkrintas lygiavertis kaltintojui teisminis jo gynybos dalyvavimas.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Man regis, Vilniaus miesto taryboje yra pakankamai sąžiningų narių, kurie turėtų kreiptis į Administracinį teismą dėl tokio sveiku protu nesuvokiamo potvarkio (bandyti priimti kaltinamąjį nuosprendį Kaziui Škirpai politinėje savivaldybės institucijoje) teisėtumo.

Neabejoju, kad Taryba peržengė savo įgaliojimus.Ką, kada nors kita Taryba persvarstys klausimą ir priims priešingą sprendimą? Ir taip be galo be krašto? O gal Vilniaus miesto Taryba savo išvadoje paskelbs, kad nuosprendis galutinis ir neskundžiamas?

Nesąmonė akivaizdi.  

2019.07.06; 07:00

Pulkininkas Kazys Škirpa. Lietuvos didvyris

In dubio pro reo – tai principas, kuriuo vadovaujasi visi civilizuoto pasaulio teismai: visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Tokiu kaltininku Vilniaus miesto savivaldybės Tarybai tapo pirmasis Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, įžymus Lietuvos Respublikos diplomatas Kazys Škirpa, 1919 m. sausio 1 d. su būriu Lietuvos savanorių Gedimino pilies bokšte iškėlęs Lietuvos trispalvę.

Kaltintojas – Vilniaus meras Remigijus Šimašius, kaltinantis jį prisidėjus prie Holokausto ir reikalaujantis panaikinti jo vardo alėjos pavadinimą prie Gedimino pilies. Jis remiasi ir grupės dalies žydų bendruomenės atstovų protestiniu reikalavimu.

Gynėjai – visuomeninės organizacijos, kurios 1941 m. birželio sukilimą laiko iškiliu reiškiniu Lietuvos istorijoje, žinomi teisininkai, istorikai.

Teismo vietoje Kazio Škirpos kaltumo klausimą su pasėkme liepos 10 dieną spręs Vilniaus miesto Taryba (politikai) balsavmu (!?). Tarsi K. Škirpa buvo ne visos Lietuvos (tik jai vienai tokius reikalus galinčios spręsti), o tik Vilniaus miesto smulkus veikėjas. Keistai atrodo toks “teismas” dar ir todėl, kad jam pirmininkauja “teisėjas”, inicijuojantis kaltinimą. Neabejoju, kad K. Škirpą “pripažinus kaltu su pasekmėmis”, jo gynėjai apskųs tokį sprendimą teismui.

Greitai pamatysime, ar turi tam „teismui” kokią nors reikšmę nepolitinio Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2016 metų pažyma apie Kazio Škirpos veiklą birželio sukilimo metu (http://genocid.lt/User…/…/Pazymos/201510_skirpa_pazyma01.pdf)

Juk tos veiklos analizė atlikta būtent laikantis principo “in dubio pro reo”. Ir išvada iš pažymos peršasi savaime. Jokių įrodymų, kad Kazys Škirpa nors kokiu nors būdu yra prisidėjęs prie Holokausto, nėra. Vienintelis priekaištas jam yra suformuluotas Pažymos pabaigoje:

“K. Škirpai, jo vadovaujamai organizacijai galima prikišti tai, kad Berlyno LAF organizacijos (tai – ne visos LAF su Vilniumi ir Kaunu, o tik nacių sostinėje, aut.), veikloje antisemitizmas buvo iškeltas į politinį lygmenį ir tai galėjo (!?, aut.) paskatinti dalį Lietuvos gyventojų įsitraukti į Holokaustą (ir į Pasaulio teisuolius? Aut.). Kita vertus, reikia pastebėti, kad Berlyno LAF organizacija siūlė „žydų klausimą“ spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu. Taip pat reikia pastebėti ir tai, kad Berlyno LAF organizacijos nariams karo išvakarėse nebuvo žinoma, kad naciai yra suplanavę vykdyti totalinį žydų genocidą”.

Taigi, net K. Škirpos asmeninio antisemitizmo įrodymų nėra, o ką jau kalbėti apie Holokaustą.

Vilniaus meras Remigijus Šimašius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vilniaus miesto Taryboje jau siūloma pervadinti Kazio Škirpos alėją į Trispalvės. Tik kam taip kuklintis. Kazio Škirpos alėja turėtų būti iškilmingai pervadinta, ironiškai kalbant, į garbingą R. Šimašiaus tautiečio Nachmano Dušanskio alėją. Jis mirė Izraelyje nekaltai apšmeižtas lietuvių genocidu, ilgai laukęs, bet taip ir nesulaukęs garbingo teismo Lietuvoje. Gal nors dabar, po jo mirties, to imtųsi Vilniaus miesto Taryba su R. Šimašiumi priešakyje?

2019.06.30; 17:06

Pirmąją 2019-ųjų metų dieną Katedros aikštėje Vilniuje vyks Lietuvos vėliavos iškėlimo Gedimino pilies bokšte 100-ųjų metinių ir Lietuvos vėliavos dienos minėjimas. Jo metu Gedimino pilies bokšte Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono Garbės sargybos kuopos kariai iškels 2019 metų vėliavą. Šia tradicine vėliavos ceremonija primenama, kad 1919 metų sausio 1 d. Gedimino pilies bokšte trispalvę, kaip laisvos Lietuvos simbolį, pirmą kartą iškėlė Lietuvos savanorių būrys.

Vytautas Didysis. Vytauto Kašubos skulptūra. Tolumoje – griūvantis Gedimino kalnas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Prieš pakeldami naująją trispalvę, Garbės sargybos kuopos kariai nuleis visus 2018 metus bokšte plevėsavusią vėliavą. Kaip ir kasmet, pagal susiklosčiusią tradiciją senoji vėliava bus perduota saugoti vienai iš Lietuvos mokyklų, pasižymėjusių ugdant pilietiškumą, puoselėjant istorinę atmintį. Šįkart 2018 metų Lietuvos valstybinę vėliavą bus patikėta saugoti Joniškio rajono Skaistgirio gimnazijai. Ši gimnazija buvo atrinkta iš 8 paraiškas dalyvauti atrankoje pateikusių mokyklų. Mokyklą rinko komisija, sudaryta iš Švietimo ir mokslo, Krašto apsaugos ministerijų ir Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovų.

Iniciatyva perduoti mokyklai saugoti Gedimino pilies bokšto Lietuvos trispalvę kilo 2005 metais, siekiant pagerbti ir paskatinti mokyklas, aktyviai dalyvaujančias ugdant vaikų ir jaunimo pilietiškumą, visuomeninį ir pilietinį aktyvumą, skatinant šalies istorijos, kultūros ir Lietuvos kariuomenės pažinimą. 2017 m. Krašto apsaugos ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir Lietuvos nacionalinis muziejus parengė bendrus nuostatus, pagal kuriuos visos mokyklos, atitinkančios nuostatų kriterijus, turi galimybę dalyvauti atrankoje Gedimino pilies bokšto Lietuvos valstybinei vėliavai gauti. Iki 2005 m. vėliava būdavo perduodama saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Lietuvos padangėje – Lietuvos trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Katedros aikštėje Gedimino paminklo papėdėje ceremonijoje planuoja dalyvauti Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis, Lietuvos kariuomenės vado pareigas einantis Gynybos štabo viršininkas gen. mjr. Vitalijus Vaikšnoras, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Vilniaus miesto vicemerė Edita Tamošiūnaitė, Lietuvos kariuomenes kūrėjai savanoriai, kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, visuomeninių organizacijų atstovai, Vilniaus miesto bendruomenės nariai ir miesto svečiai.

Renginį organizuoja Krašto apsaugos, Kultūros ministerijos ir Vilniaus miesto savivaldybė.

Pirmą kartą Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte suplevėsavo 1919 metų sausio 1 d. Tąkart ją iškėlė Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto Kazio Škirpos. Pakelta vėliava buvo palydėta šūviais, po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai Jonas Nistelis ir Petras Gužas ir kareiviai: Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

Lietuviška trispalvė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikę tik raudoną.

Antrą kartą Lietuvos trispalvė suplevėsavo 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių sugrįžo Lietuvos kariuomenė. Tačiau tų pačių metų spalio 9 d. Vilnių užgrobė želigovskininkai ir lietuvišką trispalvė vėl buvo nuplėšta.

Trečią kartą Lietuvos trispalvė iškelta virš Gedimino bokšto 1939 spalio 29 d., Lietuvai atgavus Vilnių. Pirmajam Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulkui buvo suteikta didžiulė garbė – Gedimino pilies bokšte iškelti Lietuvos vėliavą. Varpai skambėjo tol, kol šaudė patrankos. Po vėliavos pagerbimo, garbės kuopa, palikusi prie vėliavos garbės sargybą, nulipo nuo kalno į Katedros aikštę ir atstojo į bendrą rikiuotę. I pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulko vadas pulkininkas Leonas Gustaitis Vilniaus rinktinės vadui atraportavo: „Pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiau, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava čia laisvai plevėsuos“. Tačiau ir tuomet vėliava neilgai plevėsavo. Prasidėjo gūdūs sovietmečio metai be Lietuvos trispalvės.

Ketvirtą kartą vėliavą Gedimino kalno pilies bokšte 1944 m. balandžio 5 d. iškėlė Lietuvos vietinės rinktinės 306-ojo bataliono kariai savanoriai, vadovaujami pulkininko leitenanto P. Grebliausko. 1944 m. vasario 16 d. Lietuvos vietinės rinktinės vadas generolas leitenantas P. Plechavičius Lietuvos žmones informavo apie lietuviško kovinio junginio formavimą iš lietuvių savanorių, pavadintą Lietuvos vietine rinktine. 1944 m. kovo 20 d. buvo suformuota Lietuvos vietinė rinktinė iš 19500 karių savanorių ir 2000 kariūnų iš karo mokyklos Marijampolėje. Lietuvos vietinės rinktinės iškelta trispalvė plevėsavo iki 1944 m. gegužės 15 d.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Penktą kartą Lietuvos trispalvė virš Gedimino bokšto iškelta tik 1988 m. spalio 7 d. ir nuo to laiko tebeplevėsuoja iki šiol.

Prisimenant ir pagerbiant savanorių žygdarbį, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kiekvienais metais sausio 1 d. rengiama Vėliavos pakėlimo ceremonija.

Eleonora Budzinauskienė (ELTA)

2018.12.31; 07:20

Kelios akimirkos iš diskusijos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje LNB valstybingumo erdvėje – „Išdavystė ir patriotizmas Antrajame pasauliniame kare”. Pokalbyje dalyvavo prof. Kęstutis Skrupskelis ir LGGRC istorikas Gintautas Miknevičius, taip pat – žinomas Rusijos istorikas bei rašytojas Markas Soloninas.

Diskusijai vadovavo istorikas, publicistas, Adolfo Damušio demokratijos studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis. Skelbiame Gintauto Miknevičiaus komentarą.

(Bus daugiau)

2018.09.05

Neseniai dienos šviesą išvydo istoriko, publicisto Vidmanto Valiušaičio knyga „Ponia iš Venecijos tavernos“ („Mūsiškiai“ ir kiti prašalaičiai savoje istorijoje“). Tai – aktualus, reikšmingas veikalas tiems, kurie domisi Lietuvos istorija, kuriems svarbu, kad mūsų praeitis būtų traktuojama objektyviai, be iškraipymų, nutylėjimų.

Knygos autorius Vidmantas Valiušaitis analizuoja, kodėl vis dar menkinamas nepaprastai svarbus Lietuvos įvykis – 1941-ųjų metų Birželio sukilimas. Išties smalsu žinoti: kodėl Birželio sukilėliams bandoma primesti kaltę dėl Holokausto, kodėl mūsų knygynuose karts nuo karto pasirodo tokie darbai kaip „Mūsiškiai“ arba „Mes nešaudėme“, kodėl mūsų teismams užtenka NKVD tardymo protokolų, kodėl kai kurie mūsų istorikai duomenų apie 1940 – 1941-uosius metus Lietuvoje neieško Vakarų archyvuose?

Slaptai.lt skelbia išsamų knygos autoriaus Vidmanto Valiušaičio komentarą. Dabar Jūsų dėmesiui – 2-oji dalis.

2018.06.24; 12:17

Artėjant 1939-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo istorinių įvykių metinėms, pravartu pažvelgti į Lietuvos likimą kitu kampu, o ne tik mums anksčiau istorijografijoje suformuotu rakursu. Žvelkime  Lietuvos žvilgsniu: ar iš tikrųjų Lietuvai buvo toks pragaištingas Molotovo-Ribbentropo rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptasis protololas? Kiek Slaptasis protokolas buvo palankus Lietuvai, o kiek buvo piktas vokiečių aktas prieš Lietuvą, kaip jį iškraipė mūsų lenkofilai ir antinacinė užsienio propaganda, turėtume visa tai pasiaiškinti.

Objektyviai žiūrint protokolas nieko nepriimtino Lietuvai nenumatė, tik užtikrino Lietuvos saugumą nuo Rytų bolševikų pavojaus bei sudarė galimybes įgyvendinti lietuvių tautos lūkesčius dėl savo istorinės sostinės – Vilniaus su visomis etnografinėmis lietuviškomis Pietryčių Lietuvos žemėmis. Teisiškai šis paktas nevaržė Lietuvos Vyriausybės politikos, o buvo privalomas tik jį pasirašiusioms valstybėms. Manytina, kad šio pakto papildomas, rugsėjo 28-osios slaptasis protokolas Lietuvos likimui buvo žudančiai lemtingas. Stebėtina, kad dabarties istorikų straipsniuose jis beveik nutylimas.

Continue reading „Geopolitikos spąstuose, arba Neutralumo bejėgiškumas”