smurtas
Honkonge vėl kilo susirėmimai tarp protestuotojų ir policininkų
Iranas ragina Maiką Pompeo duoti interviu apie JAV sulaikytą iranietę žurnalistę
Prancūzija peržiūri būdus, kuriais policija turėtų malšinti protestus
Venesuelos kalėjime nužudyti mažiausiai 29-ni kaliniai
Šri Lankos vyriausybė dėl smurto protrūkio vėl užblokavo socialinius tinklus
Kaip informuoja agentūra, remdamasi liudininkais, sekmadienį salos vakaruose esančiame Čilau mieste po susižodžiavimo feisbuke kelios dešimtys žmonių apmėtė akmenimis mečetes ir parduotuves, priklausančias musulmonams. Vietos žiniasklaida taip pat pranešė apie kelis incidentus, įvykusius miesto apylinkėse naktį į pirmadienį.
Ankstesnis draudimas naudotis socialiniais tinklais, įvestas po virtinės sprogimų saloje, galiojo beveik 10 dienų, nuo balandžio 21-osios iki 30-osios.
Balandžio 21-ąją Šri Lankoje buvo įvykdyta didžiausia šalies istorijoje serija teroro aktų. Kolombe, Negombe ir Batikalojoje iš viso nugriaudėjo aštuoni sprogimai, daugiausia – katalikų bažnyčiose per Velykų pamaldas ir viešbučiuose. Naujausiais duomenimis, teroro aktai pareikalavo maždaug 250 žmonių gyvybių.
Šri Lankos valdžios nuomone, šiuos išpuolius surengė šalies grupuotė „Jamaat al-Tawhid al-Watania“, kuri gali turėti ryšių su užsienio islamistinėmis organizacijomis. Iki šiol Šri Lankos pareigūnai sulaikė jau daugiau kaip 100 žmonių, kurie gali būti susiję su teroro aktais.
Stasys Gimbutis (ELTA)
Per protestus Venesueloje žuvo keturi žmonės
Ketvirtadienį nuo sužalojimų mirė 14-metis, pranešė Socialinių konfliktų stebėsenos biuras (OVCS). Į jį trečiadienį sostinėje Karakase pataikė kulka. Taip pat mirė antradienį Viktorijos mieste Aragvos valstijoje per protestą pašautas 16-metis. Jau prieš tai Aragvoje žuvo 24 metų vyras, o Karakase – 27 metų moteris.
Laikinuoju Venesuelos prezidentu pasiskelbęs opozicijos lyderis Juanas Guaido antradienį paragino gyventojus paremti jo operaciją „Laisvė“ ir išvyti iš valdžios N. Madurą. Daugelyje miestų tada į gatves išėjo tūkstančiai žmonių.
Trečiadienį į masines demonstracijas rinkosi ir opozicijos, ir vyriausybės rėmėjai. Abi dienas kilo smurtinių susirėmimų. OVCS pranešė apie daugiau kaip 130 sužeistųjų per abi protesto dienas.
Prancūzijos policija suėmė apie 200 „geltonųjų liemenių“ protestuotojų
Antivyriausybiniai protestai šeštadienį rengiami jau 23 savaitę iš eilės. AFP korespondentai pranešė apie susirėmimus tarp policininkų ir demonstrantų. Policijos pareigūnai panaudojo ašarines dujas ir apsvaiginančias granatas, kad išsklaidytų demonstrantų minią Prancūzijos sostinės centre.
Kai kurie protestuotojai į policininkus mėtė butelius ir kitus daiktus, padeginėjo automobilius ir šiukšliadėžes.
Paryžiaus vicemeras Emmanuelis Gregoire’as sakė, kad žala padaryta tarp Bastilijos ir Respublikos aikščių buvo nemenka, ir ragino nutraukti smurtą.
Visoje Prancūzijoje buvo pasitelkta 60 000 policininkų ir žandarų, nes baimintasi, kad pasikartos tokios riaušės, kokios kilo kovo 16 d. Eliziejaus laukuose.
Paryžiaus policija pranešė sulaikiusi 227 demonstrantus.
Už sveikatos apsaugą atsakingi valdžios atstovai neigė, kad ligoninės perduoda policijai duomenis apie sužalotus „geltonųjų liemenių“ protestų dalyvius.
Dėl sunkiai sužeistų demonstrantų skaičiaus valdžia susilaukia kritikos tiek iš Prancūzijos, tiek ir iš užsienio.
Ginčus sukėlė ir išplėstos saugumo pajėgų galios. Tai reglamentuojantį įstatymą balandžio mėnesį pasirašė prezidentas Emmanuelis Macronas. Kritikai sako, kad tai pažeidžia žmonių teises.
Viena nuostata draudžia protestuotojams užsidengti veidus. Tačiau Prancūzijos Konstitucinis teismas, neleido priimti kai kurių ginčytinų įstatymo dalių. Jos būtų leidusios valdžiai uždrausti demonstracijose dalyvauti asmenims, „keliantiems itin didelę grėsmę viešajai tvarkai“.
„Geltonosios liemenės“ valdžios reikalauja pakeisti socialinę ir fiskalinę politiką.
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Internetinį portalą slaptai.lt nustebo žinia, jog Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) nusprendė ypatingai pagerbti šalyje gyvenančią gausią armėnų bendruomenę. Šių metų balandžio 24-ąją Prancūzija gedės kartu su visa 600 tūkst. armėnų bendruomene. Mat balandžio 24-oji Prancūzijoje oficialiai skelbiama „nacionalinio gedulo diena“.
Kad kiekvienais metais Prancūzijoje iškilmingai pagerbiamos armėnų aukos, – nematome nieko smerktino.
Bet vis tik rūpi išsiaiškinti, kaip su tragiškais 1915-ųjų įvykiais tuometinėje Osmanų imperijoje (dabartinė Turkija) susijusi Pancūzija konkrečiai? Juk tie nesutarimai buvo kilę tarp turkų ir armėnų. Prancūzai tiesiogiai dėl šių nelaimių niekuo dėti.
Tad kam Prancūzijai pačiu aukščiausiu valstybiniu lygiu minėti tai, dėl ko nei kaltas, nei atsakingas? Nebent tokiu keistu būdu Prancūzijos vadovas siekia įsiteikti įtakingai armėnų bendruomenei ir įgelti savarankišką politiką puoselėjančiai, Europos nuomonės ne visada paisančiai Turkijai?
Žinoma, Prancūzija – savarankiška valstybė. Jos prezidentas – savarankiškas politikas. Tačiau akivaizdus prancūzų pataikavimas Armėnijai – sunkiai paaiškinamas. Juolab kad Prancūzija turi nuodėmių. Ir labai didelių. Ji turi už ką atsiprašyti.
Dėmesio centre – prancūziškos kolonijos. Prisiminkime laikus, kai Alžyras gyveno prispaustas prancūziško kareiviško bato. Logiškai mąstant, Prancūzijai dar labiau nei „armėnų genocidas“ turėtų rūpėti Alžyro gyventojams padarytos skriaudos. Jei jau skelbti „nacionalinio gedulo dieną“, tai ne balandžio 24-ąją, o tą, kurios metu būtų galima bent simboliškai prisiminti Alžyro žmonėms padarytus nusikaltimus.
Bet ar tikrai Prancūzija deramai atsiprašė Alžyro?
Kadangi literatūros tokiu subtiliu klausimu Lietuvoje nėra daug, slaptai.lt kreipėsi pagalbos į Lietuvoje reziduojančius Prancūzijos diplomatus. Tegul pateikia duomenų, kiek dėl pancūziškos okupacijos žuvo arabų, kiek jų buvo suluošinta, neteisėtai įkalinta, nukankinta tardant. Taip pat rūpėjo sužinoti, kiek paminklų Prancūzijoje pastatyta ir kiek gedulingų minėjimų kasmet surengiama pagerbiant būtent prancūziško smurto aukas Alžyre?
Deja, jau prabėgo beveik mėnuo, o atsakymo, paaiškinimo, komentaro iš Prancūzijos ambasados – jokio. Todėl skelbiame savo jėgomis surinktą informaciją apie prancūzų nusikaltimus Alžyre. Jūsų dėmesiui – Irmos Ąžuolės publikacija.
XXX
Irma Ąžuolė. Modernioji Prancūzija išpažino dar ne visas savo nuodėmes Alžyre
Prancūzijai tenka mokėti sąskaitas už kolonijinę praeitį. Ir šiandien labai jautri ir sudėtinga tema yra atsakomybė už milijonus gyvybių Alžyro kare (1954-1962). Daugiau nei šimtą trisdešimt metų valdytą koloniją, ilgainiui paverstą Prancūzijos provincija, siekta išlaikyti visomis išgalėmis. Paryžius savo ginkluotosioms pajėgoms suteikė ypatingus įgaliojimus – laisvę žudyti ir kankinti. Išpažintos dar ne visos Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir joms nurodymus davusio Paryžiaus nuodėmės.
Kraujas liejosi beveik aštuonerius metus
Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europai reiškė naujo pasaulio kūrimą, tuo tarpu Šiaurės Afrikai – naujų karų pradžią. Prancūzijos ginkluotosios pajėgos 1945 metų gegužę nužudė šimtus ar dešimtis tūkstančių Alžyro sukilėlių (skirtinguose šaltiniuose pateikiami labai nevienodi skaičiai).
Prancūzai neketino pasitraukti iš Alžyro, jį laikė savo provincija. Alžyro nepriklausomybės kovos, kurių pradžią 1954 m. lapkričio 1-ąją paskelbė Nacionalinis išsivadavimo frontas (NIF), tapo ypač kruvinu ir ilgu karu. Jis truko beveik aštuonerius metus.
Už kolonijinę Prancūziją kovėsi elitiniai kariai – desantininkai bei Užsienio legionas. 1956 metų pabaigoje Alžyre buvo apie 400 tūkst. prancūzų karių. Be to, į kariuomenės gretas sėkmingai buvo verbuojami alžyriečiai – harkiai.
Alžyro mieste beveik kasdien sproginėjo bombos, žuvo taikūs gyventojai. Siekdamas atkreipti Jungtinių Tautų Organizacijos dėmesį, 1957 metų sausį NIF inicijavo didžiulį streiką. Tuomet į miestą įžengė brigados generolo Žako Masiu (Jacques Massu) (1902-2002) vadovaujama 10-oji parašiutininkų divizija. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja jai suteikė „ypatingus įgaliojimus“. Buvo atliekamos kratos, rengiami reidai, sulaikomi visi, įtariami bendradarbiavimu su NIF, kankinimais išgaunama informacija apie partizanus.
Šalies gilumos gyventojai nuo 1958 metų buvo priverstinai apgyvendinami vadinamuose „paskirstymo centruose“. Taip norėta izoliuoti alžyriečius nuo partizanų. Šios teritorijos buvo aptvertos spygliuota viela, saugomos karių. 1961 m., pilietiniam karui artėjant į pabaigą, į tokias stovyklas buvo suvaryta apie du milijonus žmonių.
1960 metai tapo Afrikos metais – nepriklausomybė buvo suteikta septyniolikai žemyno valstybių. Artėjo laukiamos permainos ir Alžyre. Kad jo dekolonizacija yra vienintelis kelias įveikti pilietinį karą, pasisakė pats Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle).
Po 1961 metų referendumo tapo aišku, kad Alžyro nepriklausomybę remia dauguma Prancūzijos gyventojų (75 proc. apklausos dalyvių). Tačiau pakako ir aršių priešininkų. Pasiskelbę „Slaptąja ginkluota organizacija“, jie griebėsi teroro, rengė masinius išpuolius, žudė ir arabus, ir arabams palankius prancūzus. 1962 metų rugpjūčio 22 d. smogikai Paryžiuje pasikėsino net į prezidentą de Golį – apšaudė jo automobilį (aukų tąkart nebuvo).
1962 metų gegužę buvo pasirašytas Prancūzijos ir Alžyro susitarimas dėl ugnies nutraukimo, o liepos 1-ąją Alžyras paskelbė nepriklausomybę (minima liepos 5 d.).
Kolonijinis karas baigėsi ne visiems
Šiandien Prancūzija yra imigrantų viena labiausiai traukiama šalis pasaulyje. „Pew Research Center“ duomenimis, čia gyvena 7,8 mln. užsienyje gimusių piliečių. Musulmonų bendruomenė sparčiai auga, jos senbuviai – Alžyro karo pabėgėliai, išeivių šeimose jau Prancūzijoje gimę piliečiai. Kilusi terorizmo aktų banga, kiti neramumai atskleidė tiesą, kad didelė šios bendruomenės dalis liko neintegruota, kolonijinis karas jai iki šiol nėra pasibaigęs.
Neatsitiktinai prezidentinės kampanijos metu 2017 m. Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ryžosi rimtam pareiškimui – pripažino, kad Prancūzijos kolonializmas buvo „nusikaltimas žmonijai“, ir metas istorikams atverti archyvus bei atskleisti istorinę tiesą apie visus asmenis, kurie dingo per Alžyro karą.
Tolesnis sensacingas Makrono žingsnis buvo kolonijinio karo aukų simboliu tapusio Moriso Odeno (Mauris Audin) (1932-1957) našlės Žozetės (1931–2019) aplankymas. Į 87 metų moters namus Paryžiaus priemiestyje 2018 m. rugsėjį Prancūzijos prezidentas žengė lydimas kelių istorikų bei žurnalistų. Čia pripažino tai, kas oficialiai iki tol buvo neigiama – kad ponios Oden sutuoktinis „jį suėmusių kareivių buvo kankinamas ir nužudytas arba kankinamas iki mirties“.
„Tai tikrai didelis, istorinis Prancūzijos istorijos posūkis“, – tada spaudai komentavo vienas šio susitikimo liudininkų, Alžyre gimęs prancūzų istorikas Benžaminas Stora (Benjamina Stora).
Prancūzijos vadovas savo kalboje pasmerkė sistemą, kuri leido kankinimus, smurtą, nusikaltimus ir dėl to pripažino tiesioginę valstybės atsakomybę.
Odeno dingimo versija – pabėgo
Alžyre prasidėjus išsilaisvinamajam judėjimui, prancūzas Morisas Odenas dėstė Alžyro universitete, rašė mokslinę daktaro disertaciją (specialaus komiteto iniciatyva ji buvo apginta po mirties, Odenui mokslinis vardas vis dėlto buvo suteiktas). Intelektualas rėmė NIF. Jiedu su sutuoktine Žozete buvo komunistinių pažiūrų, platino antikolonijinę literatūrą.
1957 m. birželio 11 d. vėlyvą vakarą 25-erių Morisas su žmona ir trimis mažamečiais vaikais, kurių jauniausiajam Pjerui tebuvo vieneri, buvo savo namuose. Netikėtai įsiveržė tuzinas desantininkų ir brutaliai išsivedė vyrą. Žmonai jis tesuspėjo šūktelėti: „Rūpinkis vaikais!“
Tai buvo paskutiniai ištarti žodžiai ir paskutinis matytas vyro paveikslas. Žozetė nei gyvo, nei mirusio Moriso daugiau neregėjo. Maždaug po mėnesio moteriai buvo pateikta informacija, neva Odenas pabėgo perkeliamas iš vienos sulaikymo vietos į kitą. Praėjus penkeriems metams jis buvo pripažintas mirusiu.
Prancūzijos spauda plačiai komentavo aktyvisto dingimą, juolab kad panašus atvejis buvo ne vienintelis.
Įpareigojimas Gynybos departamentui
Alžyro tema neskani, medžiaga apie Prancūzijos kariuomenės veiksmus buvo įslaptinta. Odeno šeimos pastangos iš valdžios išpešti tiesą buvo tuščios. Antai dar ir 2007 m. Prancūzijos prezidentas Nikola Sarkozi (Nicolas Sarkozy) Žozetės Oden laišką ignoravo, į jį neatsakė.
Pirmąjį žingsnį žengė Fransua Olandas (François Hollande). Vizito į Alžyro metu 2012 m. gruodį jis aplankė stelą Odenui atminti ir prabilo apie atsakomybę dėl smurto, neteisybės, žudynių, kankinimų praeityje. Gynybos departamentui jis pavedė „atlikti precedento neturintį tyrimą“ ir išsiaiškinti, ar oficialiuose dokumentuose yra duomenų apie matematiko dingimo aplinkybes.
Prezidentūra paskelbė oficialų pranešimą. Pasak jo, M. Odeno pabėgimo versijai paneigti dokumentų ir įrodymų yra užtektinai.
Taip 2014 m. birželio 17 d., 57 metams praslinkus po Moriso suėmimo dienos, našlei buvo oficialiai pranešta, kad jos sutuoktinis mirė sulaikymo metu, nors mirties aplinkybės nėra aiškios.
Demaskavo istorikai, žurnalistai
Žinomas karo istorikas prof. Pjeras Vidalis – Nakė (Pierre Vidal-Naquet) (1930-2006) apie prancūzų karo nusikaltimus Alžyre parašė keturias knygas. Viena jų skirta būtent Moriso istorijai (L’Affaire Audin, Paris, Éditions de Minuit, 1958).
Knygoje istorikas cituoja liudininką – advokatą dr. Žoržą Hadjad (Georges Hadjadj), kuris tą pačią dieną kaip ir M. Odenas buvo atgabentas į slaptą sulaikymo centrą.
„Birželio 11-12 dienomis aš buvau ten, kur laikytas Morisas Odenas, – pasakojo jis. – Buvo apie pirma valanda nakties. (…) Odenas vien tik su apatiniais gulėjo ant lentos. Prie jo dešinės ausies ir kairės kojos buvo pritvirtinti elektros laidai, vedantys nuo generatoriaus.“ Paskui, nugabentas į kitą patalpą, liudininkas teigė dar ilgai girdėjęs M. Odeno prislopintą riksmą, veikiausiai dėl to, kad kankinamam vyrui buvo užkimšta burna.
Pasak knygos autoriaus Vidalio-Nakė, Odenas mirė nuo leitenanto Andre Charbonnier (mirė 1995) rankos.
Šia tamsia istorija aktyviai domėjosi ir žurnalistai. Žurnalistas Žanas-Šarlis Denyu (Jean-Charles Deniau) išleido knygą, kurioje nagrinėja tiesą apie Moriso Odeno nužudymą (La vérité surlamort de Maurice Audin, Des Equateurs 2014).
Pateikta įrodymų, kad Odenas buvo nužudytas generolo Polio Ausareso (Paul Aussaresses) (1918-2013) įsakymu. Šis aukšto rango karininkas, Antrojo pasaulio karo veteranas Alžyre buvo pagrindinis generolo Ž. Masiu patikėtinis žvalgybai.
Pirmasis Ausaresą 2000-aisiais išprovokavo dienraštis „Le Monde“, vėliau jis davė interviu televizijai. Nebeslėpė, kad Alžyre kankinimai buvo ypač paplitę ir kad tai jis davė nurodymą nužudyti Morisą Odeną: „Mes nužudėme jį peiliu, kad atrodytų, jog nužudė arabai“.
Dėl kontraversiško prisipažinimo iš generolo buvo atimtas karinis laipsnis, jam uždrausta dėvėti kariuomenės ir Garbės legiono uniformą.
Ž. Masiu tam pačiam laikraščiui „Le Monde“, atsakydamas į buvusios NIF narės viešai jam pateiktus kaltinimus dėl to, kad 1957 m. kalėjime buvo prancūzų kariuomenės kankinama ir prievartaujama, savo ruožtu pripažino, jog Alžyre kankinimai buvo paplitę, nors ir „tikrai pasmerkti, [Prancūzijos] civilinės valdžios, ji apie tai puikiai žinojo, juos netgi pavedė“.
Aukos nėra anoniminės
Prancūzijos vadovas E. Makronas pripažino Prancūzijos atsakomybę dėl Odeno nužudymo, tačiau tūkstančių kitų disidentų likimas iki šiol nėra žinomas. Represinės kolonijinės politikos istorija vis dar glūdi užrakinta giliuose stalčiuose, dalis dokumentų sunaikinta. Pasak tyrėjų, atkurta tik apie 2 proc. informacijos apie kariuomenės nusikaltimus.
Prancūzijos žiniasklaidoje didelį atgarsį turėjo ne vien Odeno istorija. Į viešumą iškilo ir plačiai komentuojamos buvo ir kai kurios kitos istorijos, kaip antai vieno iš NIF steigėjų advokato Ali Boumendjel 1957 m. „savižudybė“ (išmestas pro langą šeštajame aukšte).
Moriso Odeno sūnaus Pjero žodžiais, pasakytais komentuojant Makrono pareiškimą, dabar būtina pasakyti tiesą ir perduoti dokumentus, kurie atskleis, kas tiksliai nutiko jo tėvui ir tūkstančiams kitų.
…Devyniolikametė moksleivė Ourida Medad, desantininkų sulaikyta 1957 m. rugpjūčio viduryje, buvo nugabenta į vieną iš mokyklų, paverstą tardymų ir kankinimų centru. Mirė kankinama. Kelioms dienoms praėjus po merginos sulaikymo, jos tėvas Ali Meddad sužinojo, kad dukters kūnas yra morge…
…Penkiolikametis Said Khemissa mėlynųjų berečių buvo suimtas 1957 m. birželį ir po savaitės nušautas, esą bandant pabėgti. Tačiau jo brolio surinktais duomenimis, Saidas buvo „kankinamas iki mirties“. Kūnas nebuvo rastas…
…Šeima ir artimieji neturi jokių žinių, kas nutiko tiltų ir kelių tiesimo specialistui 48-erių Denaiben Ali, kuris buvo suimtas 1959 m. vasarą…
…29-erių prekybininkas Mohamed Himeur be pėdsakų išnyko po sulaikymo 1957 m. liepos 2 d…
…Nieko nežinoma apie 36-erių mokytoją Abdelaziz Lakehale, sulaikytą 1957 m. kovo 23 d…
Alžyro istorikai Malika Rahal ir Fabrice Riceputi dirba milžinišką darbą. Jie po kruopelę renka duomenis apie kariuomenės nusikaltimų aukas – kankintus, nužudytus, po sulaikymo dingusius alžyriečius. Šeimos ir artimieji dalinasi nuotraukomis ir kitais dokumentais. Vis daugiau Alžyro mūšio aukų tampa ne vien tik statistika. Tai aiškių veido bruožų žmonės, kurių vis dar kažkas ilgisi (žr. 1000 autres.org).
Savi marškiniai neišskalbti, o dairosi į svetimus
Vis dėlto pono Makrono pozicija ganėtinai dviprasmiška. Modernaus šalies vadovo įvaizdį kuriantis Prancūzijos prezidentas suteikia vilčių dėl Alžyro karo aukų tyrimo (kol kas tai liko pažadas), tačiau kartu demonstruoja principingą nuostatą kitų atžvilgiu.
Prancūzija nutarė balandžio 24-ąją skelbti nacionalinio gedulo dėl… „armėnų genocido“ dieną! Sveika logika sako, kad pirmiausia reikėtų išsiaiškinti su kolonijinės praeities šešėliais, ar ten nėra genocido požymių. Juolab kad naujausi įvykiai nėra šimto metų senumo. Galima rasti kraują stingdančių nuotraukų, kuriose prancūzų kariai pozuoja su sukilėlių nukirstomis galvomis rankose. Tiktai 2014 metais buvo išslaptinti dokumentai apie Sacharoje 1960 metų vasarį pradėtus branduolinius bandymus, kurių radioaktyvus šleivas palietė ne tik Šiaurės, bet ir Vakarų, Centrinę Afriką.
Nacionalinio gedulo dienos kolonijinio karo aukoms atminti prancūzai neturi, tačiau nori minėti armėnams svarbią datą. Prancūzijoje ši tautinė mažuma, akivaizdu, yra įtakinga. Neatsitiktinai vasarį prezidentas Makronas susitiko su šia bendruomene.
Ankara piktinasi tokiais išsišokimais, nes „teiginiai apie „armėnų genocidą“ yra politinis melas, prieštarauja istorijos faktams ir neturi teisinio pagrindo“, rašoma oficialiame Turkijos prezidento atstovo Ibrahimo Kalynorašte pareiškime po Makrono pasisakymų apie balandžio 24-ąją.
Daugiau nei 30 valstybių, tarp jų ir Prancūzija, remdamosi vienašališka informacija, 1915 m. įvykius yra pripažinusios armėnų genocidu.
Tuo tarpu Turkija kviečia istorikus sąžiningai ir objektyviai apie tai diskutuoti. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2018 m. gegužės mėnesio tyrėjams Turkija atvėrė visus archyvus, susijusius su 1915 metų įvykiais. Beje, tai galėtų būti Prancūzijai geras atvirumo pavyzdys.
Beje, kontraversišką istorinį klausimą yra nagrinėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas (byla Perinčekas prieš Šveicariją).
Turkijos politinis veikėjas Dogu Perinčekas, lankydamasis Šveicarijoje, armėnų genocidą ne kartą įvardijo kaip „didelį tarptautinį melą“. Šveicarijos teismas 2007 metais jį apkaltino rasinės diskriminacijos kurstymu ir priteisė 90 dienų laisvės atėmimo bausmę bei trijų tūkstančių frankų baudą. Po apeliacinio teismo turkų politikas kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, ir 2013 metų gruodį EŽTT pripažino, kad Šveicarija pažeidė Perinčeko laisvę reikšti mintis, kad „armėnų genocidas“ nėra istorinis faktas.
Svetimų marškinių baltumą vertinti yra lengviau nei savųjų…
2019.04.14; 13:00
Prancūzijos bankai ragina užbaigti „geltonųjų liemenių“ protestus
Nuo „geltonųjų liemenių“ prieš vyriausybę nukreiptų protestų pradžios lapkritį daugiau negu 760 bankų patyrė nuostolių.
„Atėjo laikas pasmerkti visus prieš bankus nukreiptus veiksmus“, – sakė Prancūzijos bankų federacijos vykdomasis komitetas savo dienraštyje „Le Monde“ paskelbtuose komentaruose.
„Geltonųjų liemenių“ demonstracijų tikimasi šeštadienį kai kuriuose Prancūzijos miestuose, nepaisant draudimų karštose vietose, įskaitant Eliziejaus laukus ir Bordo centrą.
Bankai dažnai tapdavo vandalizmo ir padegimų taikiniais per protestus, o praėjusią savaitę 11 žmonių sužeista, kai buvo padegtas banko filialas netoli Eliziejaus laukų.
„Mes turime greitai sustabdyti šį nesuvaldomą ir nepagrįstą smurtą“, – teigė federacija.
Ji paragino atkurti tvarką, kad „mūsų kolegos ir parduotuvių savininkai galėtų saugiai dirbti“ su savo klientais.
Raginimas pasikartojo policijos sąjungoje „Alliance“, kuri šeštadienį naujienų agentūrai AFP sakė, kad jos nariams „nusibodo“ kritika, kuria siekiama apkaltinti juos dėl smurto.
„Mūsų pareiga yra išlaikyti viešąją taiką, net jei kartais tai reiškia viešosios tvarkos atkūrimą“, – teigė „Alliance“.
Bankų federacijos vykdomąjį komitetą sudaro šešių didžiausių Prancūzijos bankų vadovai. Tai yra BPCE, „BNP Paribas“, „Credit Mutuel“, „Banque Postale“, „Credit Agricole“ ir „Societe Generale“.
„Per mažiau negu keturis mėnesius šimtai vietos filialų buvo nuniokoti, apiplėšti, sudeginti, o bankų pareigūnams grasinama“, – teigė federacija.
Mokesčiai yra pagrindinė protestų priežastis. Prancūzijos bankai buvo pagrindinė fiskalinių pajamų dalis, sumokanti 644 eurų (720 JAV dolerių) kiekvienam 1 000 eurų grynojo pelno, išskyrus socialinius mokesčius.
Prancūzijoje yra 37 tūkst. bankų filialų, sektorius įdarbina daugiau negu 360 tūkst. žmonių.
Irma Baranauskaitė (ELTA)
Pernai Vokietijoje užfiksuota 2 tūkst. nusikaltimų prieš pabėgėlius
Vokietijos vidaus reikalų ministerijos duomenimis, dauguma atvejų – 1 775 – buvo nukreipti tiesiogiai prieš pabėgėlius, 173 – prieš pastatus, kuriuose jie gyvena. Pranešta, kad iš viso buvo sužalota 315 žmonių.
Nors užpuolimų skaičius mažesnis nei 2016 ar 2017 m., tačiau gali būti, kad dalis pranešimų už 2018 m. bus registruota pavėluotai.
Informacijos šaltinis – ELTA
Pagrindinis šaudynių Naujojoje Zelandijoje įtariamasis – Brentonas Tarrantas iš Australijos
Kaip praneša „The Guardian“, jis tiesiogiai transliavo šaudynes socialiniame tinkle feisbuke, o dar prieš šaudynes socialiniame tinkle tviteryje buvo paskelbęs nuorodą į 74 puslapių apimties manifestą.
Manifeste jis išdėstė savo motyvus, tarp kurių – „sukurti baimės atmosferą“ ir „kurstyti smurtą prieš musulmonus“.
Manoma, kad manifestą parašė pats Australijos pilietis B. Tarrantas. Įtariamasis teigia, kad jį įkvėpė norvegas teroristas Andersas Breivikas. Dokumente pateikiama daug klausimų ir atsakymų.
Pavyzdžiui, klausiama: „kas tu esi?“ ir atsakoma: „paprastas baltaodis vyras, 28 metų amžiaus. Gimęs Australijoje, mažas pajamas gaunančių darbininkų šeimoje“. Be kita ko, jis apibūdino save kaip „etnonacionalistą ir fašistą“.
Įtariamasis taip pat teigė, kad Naujoji Zelandija nebuvo pirminis pasirinkimas išpuoliui, tvirtindamas, kad atvyko į šalį tik laikinam laikotarpiui. Apie išpuolio planavimą jis rašė: „Išpuolį pradėjau planuoti maždaug prieš dvejus metus, o išpuolį Kraistčerče – prieš tris mėnesius“.
Vyras, neva, norėjo pasiųsti žinią, kad „niekur pasaulyje nėra saugu“.
Australijos ministras pirmininkas Scottas Morrisonas patvirtino, kad vienas iš suimtų asmenų yra australas.
Per šaudynes, surengtas dviejose mečetėse Naujosios Zelandijos Kraistčerčo mieste, žuvo 49 žmonės, dar mažiausiai 20 žmonių buvo sužeisti.
Neringa Šarmavičiūtė (ELTA)
Albanijoje tūkstančiai protestuotojų apsupo parlamento pastatą
Tūkstančiai Albanijos opoziciją remiančių protestuotojų ketvirtadienį apsupo parlamento pastatą ir reikalavo vyriausybės atsistatydinti, tvirtindami, kad ji yra korumpuota ir susijusi su organizuotu nusikalstamumu, skelbia naujienų agentūra AP.
Tūkstančiai Albanijos piliečių ragina ministro pirmininko Edžio Ramos vyriausybę atsistatydinti, jie taip pat nori, kad būtų sudaryta laikinoji vyriausybė ir būtų surengti sąžiningi ir laisvi pirmalaikiai rinkimai.
Parlamento pastatą sostinės Tiranos centre saugo šimtai policininkų. Baiminantis dėl smurtinių protestų, trečiadienį parlamento pirmininkas atšaukė ketvirtadienį turėjusį vykti parlamento posėdį.
Albanijoje jau ne vieną savaitę vyksta antivyriausybiniai protestai. Praėjusį šeštadienį dešimtys tūkstančių žmonių protestavo priešais ministro pirmininko biurą. Protestas virto smurtiniu, demonstrantai svaidė akmenis į premjero biurą ir bandė įsilaužti į vidų. Policija panaudojo ašarines dujas, vandens patrankas.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.02.22; 07:44
Dalius Egidijus Stancikas. Sovietų kariuomenės nusikaltimai Lietuvoje: prieš ir po okupacijos
SLietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras internetinėje svetainėje www.kgbveikla.lt baigė publikuoti dokumentus apie nusikalstamą Raudonosios armijos veiklą Lietuvoje 1939-1949 m. Baigiamajame etape atskleidžiami Raudonosios armijos nusikaltimai prieš Lietuvos okupaciją ir iškart po jos.
1939 m. Raudonajai armijai okupavus lenkų užimtą Vilnių ir Vilniaus kraštą, komunistai iškart ėmėsi įvedinėti sovietinę santvarką. Iki įžengiant Lietuvos kariuomenei į Vilnių buvo suimti ir išsiųsti į Rusiją 352 Vilniaus krašto politiniai ir visuomeniniai veikėjai. 1939 m. spalio 10 d. Sovietų Sąjunga šantažu (grasino Vilnių atiduoti Baltarusijai) privertė Lietuvą pasirašyti Savitarpio pagalbos sutartį. Dėl grąžinto Vilniaus Lietuvos Vyriausybė buvo priversta į Lietuvos teritoriją įsileisti ir SSRS kariuomenę. Tik pasirašius sutartį prasidėjo Vilniaus krašto turto – gamyklų įrenginių, baldų, radijo aparatų, geležinkelio linijų elektros stotelių, atsarginių pabėgių, kultūros vertybių iš Vilniaus universiteto bibliotekos, archyvų ir kt. – grobstymas ir gabenimas į Sovietų Sąjungą.
Apie ruošiamą Lietuvos okupaciją byloja agresyvus ir provokuojamas Raudonosios armijos karių elgesys pasienyje. Ties demarkacijos linija jie skleidė sovietinę propagandą, ragino Lietuvos pasieniečius sukilti prieš savo valdžią, žadėjo, kad Sovietų Sąjunga greit ateis į pagalbą. Prasidėjo lietuvių pasieniečių, taip pat ir paprastų piliečių grobimai, siekiant išgauti žinių apie Lietuvos kariuomenę.
Ypač įtempta padėtis susidarė 1940 m. balandžio mėnesį, kai baigėsi Žiemos karas tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos. Į Lietuvos teritoriją bandyta slapta įvežti didesnį karių skaičių, nei numatyta sutartyje; apkaltinus Lietuvą, neva ji grobia Raudonosios armijos karius, imta vis intensyviau telkti sovietinę kariuomenę prie Lietuvos sienos: iki 1940 m. birželio 10 d. čia dislokuoti du kavalerijos korpusai, dvylika šaulių divizijų, keturios tankų brigados, iš viso 221 tūkst. karių ir karininkų. Visi šie Lietuvos kariuomenės žvalgybos užfiksuoti faktai rodė, kad sovietai ieško preteksto Lietuvos okupacijai pateisinti.
Tai patvirtina ir Rusijos valstybinio karo archyvo (RGVA) dokumentai, kurių fotokopijos saugomos Lietuvos ypatingajame archyve. Bylos „3-iosios armijos karinių junginių ir dalinių kovinio darbo Pabaltijo kampanijoje aprašymas“ („Описание боевой работы войсковых соединений и частей 3 армии в Прибалтийской кампании“) dokumentai akivaizdžiai paneigia sovietų ir dabartinės Rusijos propagandą apie neva taikų, „savanorišką“ Lietuvos inkorporavimą į SSRS. Iš dokumentų matyti, kad Lietuvos okupacija buvo kruopščiai planuota politinė ir karinė SSRS operacija. Jau naktį iš birželio 3-iosios į 4-ąją trečiosios armijos daliniai buvo pakelti pagal pavojaus signalą ir pradėti telkti prie Lietuvos ir Latvijos sienų. Lietuvoje dislokuoti sovietų kariniai daliniai perėjo į kovinę parengtį dar vykstant Lietuvos ir SSRS deryboms. Viename iš dokumentų rašoma, kad tankų brigadai buvo duotas įsakymas užimti Kauno tiltus ir patį Kauno miestą ir išlaikyti jį tol, kol atvyks pagrindinės sovietų kariuomenės pajėgos.
1940 m. birželio 14 d. sovietų kariuomenė pradėjo Lietuvos, Latvijos ir Estijos oro ir jūrų blokadą. Lietuvos okupaciją turėjo vykdyti dvi armijos – 3-ioji (birželio 17 d. ji buvo pasiųsta okupuoti Latvijos) ir 11-oji; jas sudarė 13 šaulių divizijų, 1 motorizuotoji šaulių divizija, 4 kavalerijos divizijos ir 6 tankų brigados. Iš viso prie Baltijos šalių sovietai buvo sutelkę apie 435 tūkst. žmonių, 8 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 3 tūkst. tankų. Birželio 15 naktį Lietuvos vyriausybė buvo priversta priimti ultimatumą, o vidurdienį prasidėjo okupacija.
Statistiniai duomenys atskleidžia Lietuvą okupavusių sovietų divizijų sudėtį ir ginkluotę. Pabaltijo ypatingosios karinės apygardos inspekcinės komisijos aktai rodo, kad Lietuvoje dislokuotų sovietų karinių dalinių būklė buvo labai prasta, o vidaus drausmė – visiškai pakrikusi. Daugiau kaip pusės kai kurių dalinių karių apranga buvo virtusi skarmalais, daug ginklų – surūdiję; labai prasti šaudymo (net snaiperių) rezultatai.
Pateikiami Lietuvos ypatingosios komisijos, sukurtos spręsti klausimus tarp Lietuvos valstybinių institucijų ir sovietų kariuomenės, dokumentai atskleidžia įvairius sovietų kariškių nusikaltimus: plėšimus, vagystes, smurto, ūkinės ir kitokios žalos atvejus. Iš dokumentų matyti, kad sovietų kariai, nesilaikydami eismo taisyklių, savo technika sukeldavo daug avarijų: kartais Kaune vien per dieną įvykdavo trys eismo įvykiai. Lietuvos muitininkai pranešė, kad sovietų karininkai išveža iš Lietuvos daugybę įvairių prekių (moteriškų drabužių, avalynės, patefonų, primusų, šokolado, sviesto ir kt.).
Vykdant okupaciją sovietų kariuomenėje buvo padidėjęs savižudybių skaičius. Rusijos istorikas M. Meltiuchovas yra paskaičiavęs, kad per pirmąją Baltijos valstybių okupacijos savaitę (nuo birželio 15 iki birželio 21 d.) nusižudė 15 Raudonosios armijos karių. Viena iš savižudybės priežasčių buvo šokas, kurį patyrė sovietų kariai, pamatę Baltijos valstybėse žymiai aukštesnį pragyvenimo lygį nei Sovietų Sąjungoje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras
2019.02.04; 10:00
Tūkstančiai lenkų išėjo į gatves
Tūkstančiai Lenkijos piliečių pirmadienį išėjo į šalies gatves išreikšti savo pasipiktinimą dėl Gdansko miesto mero Pawelo Adamowicziaus nužudymo labdaros renginio metu ir pagerbti jo atminimą, skelbia „Euronews“.
Demonstrantai ėjo nešini plakatais, raginančiais stabdyti smurtą. Pagerbiant politiko atminimą, žmonės žygiavo daugelyje Lenkijos miestų. Tūkstančiai žmonių žygiavo Gdanske nešini žvakėmis.
Norėdamas pagerbti savo draugą ir buvusį politinį sąjungininką Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas taip pat atskrido į gimtąjį savo miestą Gdanską ir prisijungė prie žygeivių.
Sekmadienį peiliu sunkiai sužalotas politikas mirė pirmadienio popietę.
Gdansko miesto meras P. Adamowiczius sekmadienį dalyvavo baigiamajame labdaros fondo „Didysis šventinės pagalbos orkestras“ koncerte. Pasakęs kalbą miesto vadovas stovėjo scenoje, kai į ją įsiveržė 27 metų vyras ir kelis kartus smogė jam peiliu. Sunkiai sužeistas meras buvo nugabentas į ligoninę, jam atlikta operacija, tačiau politiko gyvybės išgelbėti nepavyko.
„Nepaisant visų mūsų pastangų, mums nepavyko išgelbėti jo gyvybės“, – sakė gydytojas Tomaszas Stefaniakas.
Lenkijos institucijos užpuoliku įvardijo 27 metų amžiaus Stefaną, kuris jau anksčiau buvo teistas. Užpuolimo metu jis šaukė, kad buvo įkalintas, nors buvo nekaltas, valdant Piliečių platformos vadovaujamai vyriausybei.
53 metų P. Adamowiczius anksčiau priklausė Piliečių platformos partijai, kuri dabar yra didžiausia opozicinė jėga šalyje. Gdansko mero pareigas jis ėjo nuo 1998 metų.
Informacijos šaltinis – ELTA
2019.01.16; 06:00
Prancūzija dėl riaušių svarstys įvesti nepaprastąją padėtį
Prancūzija svarstys įvesti nepaprastąją padėti, siekiant užkirsti kelią didžiausių riaušių per pastarąjį dešimtmetį pasikartojimui. Pasak vyriausybės atstovo spaudai Benjamino Griveaux, vyriausybė ragina taikius protestuotojus sėsti prie derybų stalo, informuoja „Reuters“.
Šeštadienį grupės kaukėtų jaunų vyrų su metaliniais strypais ir kirviais kėlė neramumus Paryžiuje. Jaunuoliai padeginėjo automobilius ir pastatus.
„Turime svarstyti priemones, kurios užkirstų kelią tokiems incidentams ateityje“, – „Europe 1“ radijui sakė B. Griveaux.
Paklaustas apie galimą nepaprastosios padėties įvedimą, jis patikino, kad prezidentas, premjeras ir vidaus reikalų ministras sekmadienį susitiks ir aptars visas galimas priemones. „Akivaizdu, vyriausybė neleis, kad kiekvienas savaitgalis taptų smurto ritualu“, – tikino jis.
Protestai visoje Prancūzijoje prasidėjo lapkričio 17 d. Protestuotojai blokavo kelius į parduotuves ir gamyklas visoje šalyje.
Paryžiaus institucijų teigimu, agresyvios kraštutinės dešinės ir kraštutinės kairės grupuotės įsitraukė į „geltonųjų liemenių“ protestus Paryžiuje, sukeldamos riaušes. Tuo tarpu vidaus reikalų ministro Christophe’o Castanerio teigimu, dauguma sulaikytų riaušių dalyvių yra paprasti protestuotojai, kuriuos agresyviai elgtis pastūmėjo radikalių grupuočių atstovai.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.12.02; 12:00
Edvardas Čiuldė. Demonizuoti ar nedemonizuoti?
Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis sako, kad nereikėtų demonizuoti vaiko teisių apsaugos tarnybos skyrių specialistų, tų dorų valstybės tarnautojų, pasišventusių labai atsakingam ir sunkiam darbui. Taip ministras reaguoja į kilusį žmonių masinį pasipiktinimą, pasipylusius prakeiksmus, pamačius, kad kai kurie šios tarnybos specai pradėjo drastiškai savivaliauti, kartas nuo karto be jokio pagrindo paimdami vaikus iš šeimų.
Tačiau dabar visų pirma užkliūna pati formuluotė, kad esą kažko nereikia demonizuoti, tampanti atgrasi dėl pernelyg dažno vartojimo, pykina širdį žodžiai, dėvimi taip dažnai, jog gali susidaryti įspūdis, kad mūsų pasauliui iškilo baisus demonizavimo pavojus, kur tik vienas kitas šviesuolis vis dar bando išsaugoti sveiko proto likučius, atsispirdamas viską pajungiančiai demonizacijos pagundai. Žinia, išsireiškimas – „nereikia demonizuoti“ yra įkyrėjusi mąstymo ir kalbos nuodėva, kitaip tariant, klišė, savo tuščiaviduriškumu prilygstanti nebent taip pat dažnai vartojamam beminčiam išsireiškimui, kad neva Lietuva jau padarė ar nepadarė savo namų darbus; pastarasis įvaizdis paprastai yra forsuojamas kalbant apie šalies santykius su ES institucijoms ir kviečia įsivaizduoti, kad ta Lietuvėlė yra nepažangiausia klasės mokinė, tarkime, į debilizmą linkstanti paauglė, kurią galima išgelbėti nebent tik užkrovus nepakeliamą naštą namų darbų. Kaip atrodo, tai yra tos dvi klišės, kurias labiausiai myli Lietuvos klišiai.
Ministras L. Kukuraitis yra geras, empatiškas žmogus, sugebantis užjausti ne tik jo pavaldume esančius darbuotojus, tačiau ir kitus Lietuvos žmones – tiek tėvus, tiek vaikus. Tai leiskite pasakyti be jokios užkulisinės ironijos šešėlių, pastebint, kad sugebėjimas išsaugoti žmogišką jautrumą, užimant aukštą postą valstybės tarnyboje, nėra tokia jau dažna kaip mums to norėtųsi tarnautojo pasija, taigi yra net labai godotina vertybė. Tačiau, pamintykime kartu, koks prisiekęs demonizuotojas įstengtų įsprausti bent uodo snapą į situaciją, kai vaikų teisių apsaugos tarnyboje įsidarbina ir skandalo centre atsiduria už kriminalinį nusikaltimą teistas, ne kartą už administracinius prasižengimus baustas, su nacistine simbolika užsižaidęs žmogus, koks spalvų sutirštinimas galimas tokiu atveju, kai susiduriame su mūsų tikrovės akibrokštu, pranokstančiu labiausiai ligotą vaizduotę?
Kitas tos pačios serijos pavyzdys, kurio neišneša net paprastai daug ką linkusi sutirštinti vaizduotė, yra faktas, kad to paties Kauno vaikų teisių apsaugos skyriaus vadovė apsimelavo prieš visą Lietuvą labiau prasikišančiu pavidalu nei sugebėtų tai padaryti pati nešvankiausia tamsaus kaimo boba. Ar šio fakto konstatavimas rodo kažkokį mūsų polinkį į demonizavimą?.. Visai nesiruošiu tvirtinti, kad padėtį čia padėtų atitaisyti iškviestas egzorcistas, tačiau, kaip atrodo, patalpų detoksikacija tikrai praverstų…
Kas be ko, galima spėti, kad Kauno skyriuje dirba ne vienas pasišventęs savo darbui žmogus, mums nežinant apie jo nuveiktus gerus darbus. Tačiau kyla klausimas – kodėl į paviršių šio skyriaus veikloje prasimuša būtent bukaprotystės pavyzdžiai? Kaip atrodo, tuščioje vietoje tokie dalykai neatsiranda.
Leiskite priminti, kad visų pirma Kauno vaiko teisių apsaugos skyriaus, anuo metu buvusio savivaldybės pavaldume, konformistinis apsiribojimas, pataikaujant miesto mero Andriaus Kupčinsko tėvo, vieno iš violetinės isterijos kurstytojų, paranojai neleido užkardyti Garliavos skandalo dar užuomazginiame pavidale. Dabar tas pats skyrius, įgijęs naują, respublikinį pavaldumą apturėjo naujosios konjunktūros orientyrus, siekdamas visus pralenkti įgyvendinant nesveikos bernevernet įtarumo metodologijos apvaisintoje dvasioje sukurptas direktyvas. Kauno skyrius konjunktūros lenktynėse, užsimojęs žiemos metu visą žemę apsėti kukurūzais, įsiveržė į priekį, savo pavyzdžiu parodydamas, kad tiesmukiško prisitaikėliškumo ir pigios konjunktūros mentalitetas anksčiau ar vėliau pražysta bukaprotystės žiedais. Vardan pilnesnio vaizdo prisiminkime tai, su kokia panieka ir pasišlykštėjimu violetmečiu buvo vartojami žodžiai „biologinė motina“, savo ruožtu šiandien labai panašiai intoksikuotos bernevernet metodologijos dvasioje į vaikus žiūrima kaip į nuodėmės vaisius, o šeima yra traktuojama kaip baisiausių nuodėmių potenciali irštva (toks požiūris neturi nieko bendro su krikščionybėje išpažįstama gimtosios nuodėmės mistine doktrina arba, dar daugiau, yra diametraliai priešingas krikščionybės kaip meilės religijos nuostatoms).
Jeigu leisite, nepraleisiu progos įkišti savo trigrašį taip pat ir į įsiliepsnojusią diskusiją dėl smurto sąvokos ir jos apibrėžimo. Iš tiesų, arba smurtas yra, arba jo nėra, panašiai kaip moteris negali būti tik iš dalies nėščia, o iš dalies ne nėščia. Tačiau prisiminkime ir tai, kaip turėtume apibrėžti smurto sąvoką pagal sąvokų darybos logiką, kokia apskritai yra apibrėžimo logika. Taigi, pagal apibrėžimo logiką privalu nurodyti apibrėžiamo dalyko santykį su labiau bendra giminine sąvoka, drauge pažymint to apibrėžiamo dalyko rūšinį skirtumą (pavyzdžiui, pagal dedukcinę apibrėžimo logiką sakytume, kad lova yra baldas, skirtas miegoti ar pan.). Kyla klausimas – į kokią labiau bendrą gimininę sau sąvoką nurodo smurto sąvoka? Kas be ko, smurtą visi daugmaž panašiai suprantame kaip prievartos rūšį, o Lietuvių kalbos žodynas labai tiksliai nusako žodžio „smurtas“ reikšmę ir pateikia sąvokos apibrėžimą, nurodydamas, jog smurtas yra šiurkšti prievarta.
Kaip matome, kalbėdami apie smurtą, nuorodos į laipsnį aukštesniosios sąvokos lygmenyje neišvengiame, tai yra panaši rūšinė nuoroda kaip ir tokiu atveju, kai meilę vadiname intensyviu prisirišimo, atsidavimo ar potraukio jausmu. Kaip atrodo, smurtas negali būti laipsniuojamas dar ir todėl, nes yra apibrėžiamas kaip kraštinė prievarta, kita vertus, tai reiškia, kad nešiurkšti prievarta pagal apibrėžimo logiką nėra smurtas. Kad ir kaip būtų liūdna, socializacijos seka yra persmelkta prievartos! Tarkime, blaivus protas mums sako, kad vaiko pasodinimas ant ramybės kėdutės arba įpareigojimas nepilnametį sūnų grįžti laiku į namus nėra smurtas, tačiau maištaujantis paauglys neretai vien dėl to yra linkęs savo tėvus laikyti tironais. Tikriausiai ne visados jis ir klysta, taip vaikiškai pasišiaušęs, nes perdėta mamos globa, maniakiškas rūpinimasis, dusinimas meilės glėbyje atskirais atvejais jau už apibrėžimo logikos ribų gali būti prilyginamas smurtui (vis tik tikimės, kad už tokį smurtą ar „smurtą“ vaikai nebus atskiriami nuo mamų).
Labiausiai prasidėjusiose diskusijose mane nuliūdino, beveik pravirkdė garbusis profesorius Dainius Pūras, žymus vaikų psichiatras, kadaise garsinęs Lietuvos vardą tarptautinių organizacijų vadovo poste, ir, kas yra ne mažiau svarbu, anąkart sugebėjęs labai tiksliai įvertinti Garliavos istorijos falšą. Anąkart profesorius kalbėjo labai išmintingai, o dabar – retransliuodamas kažkokius sąmonės automatizmus, nematydamas reikalo peržengti tarptautinių organizacijų robotizuotos naujakalbės stilistikos https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/dainius-puras-vaiku-teisiu-apsauga-ir-pagalba-seimai-tarptautines-patirtys-ir-lietuvos-situacija.d?id=79690149. Ką reiškia tokie pasakymai, kad Lietuvai vaikų teisėse nereikia išrasti dviračio, jos bėda neva yra ta, kad nesugeba atlikti namų darbų? Tokiais ne kartą jau girdėtais užkeikimais siūlomas tas pats bernevernet puoselėjamas idealas, nekvaršinant galvos, kad trolių (norvegiškai troll) žemės pavyzdys netinka Lietuvos lygumoms. Nežinau kodėl taip yra, bet bernevernet ideologiją puoselėjantys žmonės dažnai mėgsta pameluoti arba yra linkę kalbėti šalia tiesos. Profesorius sako, kad reikia laikytis Vaiko teisių konvencijos nuostatų, užmiršdamas paminėti, kad ta pati Norvegija ratifikavo minėtą konvencija tik visai neseniai, smarkiai spaudžiant pasaulio bendruomenei.
Kaip atrodo bent šių eilučių autoriui, visa bernevernet sukurta infrastruktūra ir prieštaringa pasaulinė šlovė vaiko teisių užtikrinimo požiūriu nė iš tolo negali prilygti paprastai žmogiškai nuovokai apie tai, kad net tokiu atveju, kai vaikai iš šeimų yra paimami ne be didesnio ar mažesnio pagrindo, už tėvų nuodėmes visų pirma yra baudžiami vaikai.
2018.11.30; 05:12
Prie Rusijos diplomatinių atstovybių Ukrainoje rengiamos smurtinės protesto akcijos
Incidentas tarp Rusijos ir Ukrainos paskatino smurtinius protestus prie Rusijos diplomatinių atstovybių Ukrainoje, skelbė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO).
ESBO teigimu, prie Rusijos konsulato Charkove pirmadienį susirinko 70 protestuotojų, tarp kurių – daugiausia jauni vyrai. Jie svaidė į pastatą signalines raketas ir bandė deginti padangas.
Tuo tarpu į Maskvos konsulatą Odesoje apie 100 susirinkusių protestuotojų svaidė fejerverkus.
Protestus lėmė sekmadienį įvykęs incidentas. Kerčės pusiasalyje, prie Kremliaus aneksuoto Krymo pusiasalio krantų, Rusijos karinės jūrų pajėgos apšaudė ir užgrobė tris Ukrainos karinio jūrų laivyno laivus.
Ukrainos teigimu, incidentas įvyko trims šalies laivams, tarp kurių buvo du nedideli kariniai laivai, plaukiant į Mariupolio uostą Azovo jūroje. Rusija apkaltino Kijevą neteisėtai įplaukus į jos vandenis ir tyčia mėginus išprovokuoti konfliktą.
Pirmadienį Ukrainos prezidentas Petro Porošenka pasirašė įsaką, kad šalyje 60 dienų trukmės laikotarpiui būtų paskelbta karo padėtis, tačiau kiek vėliau prezidentas sakė, kad karo padėtis būtų įvedama 30 dienų laikotarpiui. Pasak P. Porošenkos, jis nenori, kad karo padėtis turėtų įtakos prezidento rinkimams, kuriuos šalyje numatoma rengti 2019 m. kovo 31 d.
Karo padėties įvedimui dar turi pritarti šalies parlamentas. Jei parlamento nariai pritars, karo padėtis įsigalios trečiadienį, lapkričio 28 d., 9.00 val. ryto vietos laiku.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.11.27; 09:00
Teisininkas M. Avenattis sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje
Stormy Daniels teisininkas M. Avenattis sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje.
Michaelas Avenattis – teisininkas, atstovaujantis filmų suaugusiesiems aktorei Stormy Daniels byloje prieš prezidentą Donaldą Trumpą, – trečiadienį buvo sulaikytas dėl kaltinimų smurtu artimoje aplinkoje. Jis pats tokius įtarimus griežtai neigia.
„Niekada nesu sudavęs moteriai, niekada nesuduosiu moteriai. Visą savo karjerą gyniau moterų teises ir toliau jas ginsiu“, – palikdamas Los Andželo policijos departamento Ramiojo vandenyno skyrių teigė M. Avenattis.
„Manęs neįbaugins ir neprivers liautis daryti tai, ką darau“, – pridūrė jis.
Anksčiau trečiadienį teisininkas buvo sulaikytas policijos detektyvų ir jam pareikšti kaltinimai dėl smurto šeimoje. Policija patvirtino, kad M. Avenattiui buvo suteikta galimybė būti paleistam už 50 tūkst. dolerių užstatą.
„Esu dviejų gražių, protingų dukrų tėvas – niekada nerodyčiau joms nepagarbos nederamai liesdamas moterį arba trenkdamas moteriai“, – žurnalistus tikino M. Avenattis.
Teisininkas pridūrė esąs įsitikinęs, kad bus „visiškai išteisintas“.
M. Avenattis jau beveik metus medžioja D. Trumpą dėl S. Daniels galimai sumokėtų pinigų už tylėjimą apie prieš daugiau nei dešimtmetį tariamai vykusį jos ir būsimojo prezidento romaną. D. Trumpas tai neigia.
Informacijos šaltinis – ELTA
2018.11.15; 11.31
Jūratė Laučiūtė. Ką ginsime: kertamus miškus, mušamus vaikus ar valstybės skriaudžiamus tėvus?
„Ar nereikėtų pripažinti, kad vaiko prievartinis atskyrimas nuo tėvų yra smurtas – valstybės smurtas prieš vaiką ir šeimą?“ (Kauno arkivyskupas metropolitas Lionginas Virbalas)
Kas daugiau šiandien gali sujaudinti lietuvius: kertami miškai ar mušami vaikai? O gal – valdžios pareigūnų skriaudžiami tėvai?
Be specialaus tyrimo, be atidaus visuomenės nuomonės tyrimo į šiuos klausimus atsakyti sunku. Tačiau aiškėja viena: bet kuriuo atveju, mėgindami surasti kaltąjį arba atpirkimo ožį/ožką, atsiduriame prie valdiškų įstaigų durų. Vienu atveju valdininkai kalti, kad pražiopsojo smurtą prieš vaikus, kitu atveju – kad persistengė, norėdami nepražiopsoti, ir patys tapo smurtautojais.
Dėl to smurto Lietuvoje ne tik kad nesumažėjo, o netgi padaugėjo, nes į smurtautojų gretas įsijungė „vaikų teisių gynėjai“.
Kodėl? Kodėl tauri idėja (gelbėti vaikus nuo smurtaujančių tėvų – kas gali paneigti, kad Lietuvoje šitai nevyksta?) – išsigimė į savo priešybę? Gal tai dar viena išryškėjusi negraži mūsų visuomenės savybė: gražią ir iš principo teisingą idėją iškreipti, subjauroti iki idiotizmo?
Laimei, į šitą klausimą radau atsakymą, leidžiantį teigti: ne, Lietuvos visuomenė šituo atžvilgiu nesiskiria nuo kitų tautų, visuomenių – demokratijos senbuvių, kurios, eliminavus iš kultūros konteksto krikščionybę bei humanitarinį-filosofinį išsilavinimą, rieda paprasčiausių, primityviausių išvadų ir sprendimų pakalnėn.
Į tai dar pereitame šimtmetyje atkreipė dėmesį prancūzų rašytoja, filosofė Simone Weil: „Skęstančiame laive panika kyla dėl to, kad visi žmonės, ypač jūrininkai, užsispyrę kalba tik jūreivystės kalba; ir niekas nekalba skęstančių laivų kalba“. O „skęstantis laivas”, jos nuomone, tai XX amžiaus žmonija: „Per visą žmonijos istoriją dar niekados nebuvo epochos, kai sieloms būtų grėsęs toks pavojus kaip šiandien visame Žemės rutulyje“.
Žinoma, į tokį teiginį įsiklausyti ir su juo sutikti gali tik tas, kas pripažįsta sielos egzistavimą. O tokių šiandien, ko gero, mažuma. Net akademinė psichologija – o juk iš jos išaugusi psichoterapija ilgą laiką taip ir buvo vadinama: „sielogyda“ – atsisakė sielos kaip vienos iš jos tyrimų objekto dalies, nors dėl to dingo žinojimas, kur link turėtų judėti psichikos ligų tyrėjai, gydytojai, ieškodami psichinės sveikatos.
Kad Lietuvos visuomenė serga, serga ir protu, ir siela, girdime ne pirmus metus. Tai liudija ir nesiliaujančios patyčios, ir didėjanti emigracija. O to priežastys glūdi skęstančiame šeimos „laive“.
Tiesa, oficialiai pripažįstamos ir garsiai įvardijamos kitos emigracijos priežastys: sunki ekonominė padėtis, bedarbystė, valstybės nemeilė, nepagarba savo piliečiams. Bet jei nebūtų kertamos šeimos kaip svarbiausios visuomenės ląstelės šaknys, jei šeimos institucija nebūtų žlugdoma, stumiama į visuomenės gyvenimo paraštes, keičiant ją visokiais neatsakingais, „partneryste“ pavadinamais ryšiais, gyva, stipri šeima būtų išlikusi atrama, vieną ar kitą jos narį ištikus ekonominiams sunkumams, patikima užuovėja nuo visokių socialinių ar psichologinių negandų.
Šiandien, deja, šeimos laivas skęsta ir net yra skandinamas, o supanikavusi visuomenė, stokodama moralinių ir juridinių autoritetų, atidavė laivo vairą mažaraščiams biurokratams. Visi ėmė kalbėti biurokratų kalba, kurioje pamatine tapo frazė „vaikų teisės“, visai pamiršus, kad šeimoje yra ne tik vaikai, bet ir tėvai, ir kad protaujant logiškai, o ne biurokratiškai, vaikų teisės niekada neatves prie gero rezultato, jei bus užmirštos tėvų teisės.
Pradėjus Lietuvą purtyti kraupioms, žiniasklaidos tiražuojamoms vaikžudystės istorijoms ir visuomenei suvokus savo bejėgiškumą, įvairius valdžios sprendimus skatinanti dauguma choru (kuriam, regis, kažkas sumaniai dirigavo iš užkulisių…) pradėjo prašyti, net reikalauti valdžios įsikišimo.
Valdžia, kaip prisimename, kurį laiką delsė. Matyt, ji irgi suvokė problemos keblumą bei (tikiuosi…) savo pačios nepasiruošimą imtis reguliuoti iki šiol valdžios įsikišimo netoleravusius šeimos santykius, tėvų ir vaikų santykius. Tačiau smurtui prieš vaikus nesiliaujant, o visuomenei vis garsiau reikalaujant valdžios bizūno, buvo nueita, netgi – nubėgta lengviausiu keliu, mechaniškai-automatiškai perkeliant į Lietuvos šeimos teisės sferą kitos valstybės patyrimą ir sprendimus.
Taigi, niekas neginčija to fakto, kad bjauri votis, kurią galima įvardinti kaip smurtą prieš vaikus, ėmė kelti grėsmę visuomenės sveikatai. Tačiau nesuprantama kas kita. Žinant, jog su šeimos problemomis susiduria ir kitos valstybės, ir „kitų” valstybių daug, o šeimos santykiai skirtingose valstybėse reguliuojami skirtingai, negali nestebinti tai, kodėl mūsų valdžia aklai kopijavo modelį būtent tos šalies, kurios veiksmai jau buvo sukėlę visuomenėje pačią neigiamiausią reakciją. Turiu galvoje Norvegiją ir jos liūdnai pragarsėjusią „Barnevernet” sistemą.
Beje, kaimyninėje Lenkijoje iki šiol vaikas laikomas tokiu pat žmogumi, kaip bet kas kitas, todėl jį saugo bendrieji įstatymai – Baudžiamasis kodeksas, ratifikuotos tarptautinės konvencijos, Konstitucija. Nėra jokio specialaus Vaiko teisių apsaugos įstatymo. Čia veikia Šeimos ir globos kodeksas bei Vaiko teisių kontrolieriaus įstatymas. Bet mūsų uoliems vaikų teisių gynėjams lenkiškas modelis prie širdies „nelipo“. Buvo nueita, teisingiau, „nuplaukta“ toliau, iki Norvegijos…
Negalima nepritarti Seimo nariui Mindaugui Puidokui, atkreipusiam dėmesį į tai, jog Norvegijoje vaiko teisės smarkiai perlenkiamos: vaikas ir vadinamieji „vaiko interesai” (o kas tuos interesus nustato ir įvertina jų vertybinį, dorovinį pagrįstumą? Valstybė? Jos įgalioti biurokratai?) iškeliami aukščiau šeimos, aukščiau tėvų teisės, teisės auklėti vaikus pagal savo vertybes ir įsitikinimus. Tai nuolat pabrėžia ir „Barnevernet“ pareigūnai, skelbdami, kad jie visais atvejais stoja į vaiko pusę.
Tokiu būdu Norvegijoje oficialiai pripažįstama, jog tėvai ir vaikai nebėra vienis, nebėra šeima, toji pamatinė valstybės ląstelė, o yra tik „ferma“ ar tam tikras biologinis mechanizmas, kurio paskirtis sutapatinama su inkubatoriaus paskirtimi: išperėti naują gyvybę. O toliau rūpestį ta vaiku vadinama gyvybe valstybė ima į savo rankas, net neklausdama, ar gyvasis „inkubatorius“ su tuo sutinka. Ir štai pasekmės: daugybė atimtų, pagrobtų vaikų, atiduotų visiškai svetimiems žmonėms, kuriems pakanka išklausyti kursus apie vaikų auklėjimą, kad augintų biurokratų modeliuojamus robotukus, ir daugybė skundų į įvairias institucijas.
Lietuvos teisėkūra pasirinko būtent šitą kelią, šitą šeimos santykių „reguliavimo“ būdą. Kodėl? Norvegai, pasirinkę tokį būdą, sprendžia iškart dvi problemas: demografinę – kokybinę (nes atima ne visus vaikus, kuriems gal būt nesaugu biologinėse šeimose, bet vykdo tam tikrą atranką…) ir finansinę, sukurdami naują, pasauliui iki šiol neregėtą biznio sferą. O kokį tikslą persekioja Lietuvos teisėkūrininkai?
LR Konstitucijoje yra surašytos visos svarbiausios žmogaus teisės. Būtent jų stiprinimas šiandien yra (turėtų būti!) nacionalinio saugumo uždavinys. O silpninti reikia tarnautojų, pareigūnų norą rodyti savo galią. Lietuvos pilietis savoje valstybėje neturėtų jaustis kaip žmogus, persekiojamas galingų valstybės institucijų. Tačiau dabartinė valdžia užsimojo klibinti pamatinius Konstitucijos straipsnius, tuo keldama papildomą grėsmę valstybės ateičiai ir piliečiams.
Tuščios, be turinio, be prasmės yra iš Seimo ataidinčios kalbos apie pagalbą šeimai. Antraip a) nebūtų tokio protu nesuvokiamo, logika nepaaiškinamo skirtumo tarp lėšų, kurias valstybė skiria normalioje, biologinėje šeimoje auginamiems vaikams, ir vadinamiems globėjams: b) įtarus, kad, gal būt, šeima nesugeba deramai (???) auklėti vaikų, ne motina būtų skubiai kišama į kalėjimą, o visa komanda specialistų, kurioje privalomai dalyvautų vaikų psichologas, gydytojas ir tėvų advokatas, skubiai aiškintųsi realią padėtį, realias grėsmes. Ir padėtų tėvams ne atimdami vaikus, o kartus su šeima ieškodami geriausių būdų šeimai išsaugoti, išsaugoti tėvų ir vaikų santykius.
Pagaliau, jei valstybei tikrai rūpėtų pagalba šeimai, o ne būdai, kaip greitai ir nebaudžiamai iš šeimų atimti vaikus, jau mokyklose vyresnių klasių moksleiviams būtų dėstomi šeimos kūrimo ir tarpusavio santykių ugdymo pagrindai, o ne paistalai apie neribotą lyčių ir kitokių tapatybių skaičių bei galimybes patiems pasirinkti jas.
Šiandien šeima pergyvena didžiulę krizę, ir vaikų paėmimas iš šeimų jos ne tik nesprendžia, bet dargi paaštrina. Mat, nevykusios reformos aukų – vaikus praradusių tėvų ir iš šeimos pagrobtų vaikų – skaičių pagausino nevykėliai “vaikų teisių gynėjai“, politikai ir biurokratai, į kuriuos šiandien atsisuko visuomenės nuomonės giljotinos peilis.
Kai kas graudina visuomenę, jog taip užsipuldinėjant vaikagrobius biurokratus, niekas nebenorės dirbti to juodo darbo. O ar pagalvojo tie „graudintojai“ apie tai, jog palikus vaikų teisių „gynėjus“ nebaudžiamai siautėti, kaip jie siautėja dabar, greitai nebeturėsime vyrų ir moterų, kurie norėtų kurti šeimas ir gimdyti vaikus?
O tai būtų kur kas baisiau, nei vaikų teisių gynėjų institucijos, palikusios be vaikų grobėjų.
2018.11.12; 06:00