Airijos ministras pirmininkas Leo Varadkaras įspėja, kad į Šiaurės Airiją gali grįžti smurtas, jei „Brexit“ derybos pasuks netinkama linkme. „Žinoma, jog aš galvoju, kad taip gali nutikti, jei padarysime klaidų“, – kalbėjo jis Briuselyje, informuoja agentūra „Reuters“.
Siena tarp Didžiajai Britanijai priklausančios Šiaurės Airijos ir ES narės Airijos yra vienas didžiausių ginčytinų punktų „Brexit“ derybose. Po 2019 metų kovo 29-ąją planuojamo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš ES 500 km ilgio siena per Airijos salą būtų ES išorės siena. Tačiau Airija nori išvengti naujos pasienio kontrolės su Šiaurės Airija.
Galimas pereinamojo laikotarpio išplėtimas po „Brexit“ nesumažins Airijos poreikio, kad siena su Šiaurės Airija liktų atvira, sakė L. Varadkaras. Pereinamojo laikotarpio pratęsimas esą nėra alternatyva.
30 metų – nuo britų karių nusiuntimo į Šiaurės Airiją 1969-aisiais iki 1998 metų Didžiojo penktadienio susitarimo – Šiaurės Airijos konfliktą ženklino smurtas, išpuoliai ir tūkstančiai žuvusiųjų. Susitarimas reglamentuoja valdžios pasidalijimą tarp airių katalikų nacionalistų ir protestantų junionistų. Prie taikos prisidėjo ir laisvas asmenų bei prekių judėjimas ES.
Į Rytų Vokietijos Chemnico mieste pirmadienį surengtą demonstraciją prieš dešiniųjų ekstremizmą susirinko per tūkstantį žmonių. Šis protestas – reakcija į savaitgalį mieste vykusius susirėmimus, per kuriuos buvo taikomasi į nevokiškos išvaizdos žmones.
„Užsieniečius primenančių žmonių medžiojimas kelia mums nerimą. Norime parodyti, kad Chemnicas turi kitokį veidą: atvirą pasauliui ir pasisakantį prieš ksenofobiją“, – pirmadienį vakare priešais miesto rotušę susirinkusiems žmonėms sakė kraštutinių kairiųjų partijos „Kairė“ („Die Linke“) vadovas Timas Detzneris.
Kairiųjų demonstracija surengta tą pačią dieną, kai teisme pasirodė irakietis ir siras, įtariami savaitgalį peiliu mirtinai subadę 35-erių metų vokietį. Neramumai mieste prasidėjo būtent dėl šio nusikaltimo.
Tuo pat metu Chemnice vyko ir kraštutinių dešiniųjų organizuotas mitingas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel pirmadienį pasmerkė kraštutinių dešiniųjų protestuotojus, gatvėse „medžiojusius“ užsieniečius. Riaušėmis virtę protestai surengti reaguojant į Vokietijos piliečio nužudymą, kurį, įtariama, įvykdė siras ir irakietis.
Vokietijos policija. EPA – ELTA nuotr.
Per Rytų Vokietijos Chemnico mieste kraštutinių dešiniųjų judėjimo PEGIDA surengtą demonstraciją, kurioje dalyvavo 800 žmonių, kilo chaosas, kurį turėjo malšinti sustiprintos policijos pajėgos.
Remiantis Vokietijos žiniasklaida, kai kurie demonstrantai tiems, ką palaikė imigrantais, šaukė: „Mes esame tauta“, „Dinkit iš čia“ ir „Jūs čia nelaukiami“. Skelbiama, kad dalis riaušininkų į spėjamus užsieniečius mėtė butelius.
Demonstracija buvo surengta po to, kai sekmadienį paryčiais buvo mirtinai subadytas 35-erių metų amžiaus vokietis.
Prokurorai pirmadienį informavo, kad policija sulaikė šiuo nusikaltimu įtariamus 23-ejų metų sirą ir 22-ejų irakietį. Šiuo metu mėginama nustatyti, koks galėjo būti jų motyvas.
A.Merkel atstovas Steffenas Seibertas pabrėžė, kad Berlynas griežtai smerkia smurtines protesto akcijas.
„Tokiems riaušiniams susibūrimams, žmonių, kurie yra kitokios kilmės, medžiojimui arba mėginimui skleisti neapykantą gatvėse mūsų šalyje nėra vietos“, – teigė S. Seibertas.
Nuo šių metų liepos 1-os dienos įsigaliojo naujoji Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo redakcija. Tai skandinaviškas modelis, kuris įteisina labai platų ir ankstyvą valstybės ir savivaldos institucijų įsikišimą į šeimą, kuri galimai susiduria su problemomis. Ar tai gerai ar blogai – pamatysime jau netrukus.
Aišku, visi suprantame, kad nebūna blogų įstatymų, jie būna tik arba neužbaigti, arba nepritaikyti konkrečiai visuomenei.
Kitas svarbus klausimas – įstatymo vykdymas, juk labai daug priklauso nuo to, ar įstatymo vykdytojai aklai žiūrės raidės, ar remsis protingumo kriterijais. Mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipas, kad jei tavimi susidomėjo valdžia – nieko gero nelauk. O faktą, kad savivaldybėje ar valstybinėje įstaigoje dirbančių žmonių pagrindinis uždavinys yra suteikti pagalbą piliečiui, supranta tik vienetai. Aišku, dažnai tas supratimas ne iš dangaus nukritęs, o susiformavęs per ilgą laiką susiduriant su valstybinėmis įstaigomis ir tarnautojų bei pareigūnų chrestomatiniu elgesiu.
Tačiau grįžkime prie pačios reformos. Griežtos šio įstatymo nuostatos visuomenėje ilgus metus kėlė audringas diskusijas, todėl Seimas vis atidėdavo šį teisės aktą „geresniems“ laikams. Tačiau, 2017 metų pradžioje dviejų narkomanų surengta egzekucija penkerių metų Matukui nepaliko abejingų. Žiniasklaidai išsiūbavus šią jautrią temą, parlamentarai susirinko į neeilinę sesiją ir vienbalsiai, be jokių diskusijų priėmė šį įstatymą. Tai buvo jautru, solidaru, jausminga ir … neprotinga. Tokios reformos nedaromos impulsyviai, joms ruošiamasi palaipsniui, kartais užtrunkant ne vienerius ir net ne dvejus metus. Jau dabar matomi kai kurie naujojo įstatymo neaiškumai, vietos, kur daug kas priklausys nuo konkretaus pareigūno sprendimų ir interpretacijų. Trūksta specialistų, poįstatyminių teisės aktų, o kartais elementaraus nuoseklumo. Tokia jau visų reformų dalia: juk reforma valstybėje, tai kaip remontas bute, daug dulkių, neaiškumų ir chaoso. Bet, kaip sakoma, neklysta tik tas, kas nedirba.
Vaikų žaidimai smėlio dėžėje. Slaptai.lt nuotr.
Šia reforma siekiama, kad šeima gautų kuo daugiau kvalifikuotų ir prieinamų paslaugų iš valstybės ir savivaldos, taip pat labai svarbu, kad tos paslaugos būtų suteiktos laiku, kai šeimai sunkumai tik prasideda. Juk visi žinome, kad jei žmogų užpuolė vėžys, jo išgyvenimo šansai tiesiogiai priklauso nuo to, kaip anksti jam buvo pradėtas gydymas.
Tas pats ir su šeimomis, jei krizės pradžioje bus suteikta kvalifikuota pagalba, tai daug šansų, kad šeima išliks ir tėvai patys užaugins savo vaikus. Taip pat reforma nustato labai aiškius reikalavimus dėl terminų, ką ir kada ir per kiek turi atlikti viena ar kita institucija. Kita labai svarbi įstatymo įtvirtinta naujovė – privalomas vaikų psichologo dalyvavimas mažamečių (asmenų iki 14 metų amžiaus) apklausose. Juk suprasti vaiko parodymus ir juos teisingai užrašyti eiliniam policijos ar prokuratūros pareigūnui tikrai trūksta kompetencijos. Susikalbėti su stresą patiriančiu vaiku yra didelis iššūkis, o ypač svetimam žmogui. Todėl mažamečio parodymai, gauti be specialiai pasiruošusio psichologo, teismo gali būti traktuojami labai įvairiai.
Važiuoja vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
„Budintis globotojas – svajonių darbas“. Būtent taip savo socialinėje reklamoje šią naują, valstybės išlaikomą pareigybę savo reklaminiame klipe pristato Kauno miesto savivaldybė. Budintis globotojas – tai asmuo, kuris globoja dėl įvairių situacijų iš šeimos paimtus vaikus. Jie vykdo laikinąją globą, o išvertus į žmonių kalbą, tiesiog suteikia pastogę, meilę ir dėmesį vaikams tol, kol šie galės grįžti atgal į savo šeimą arba jiems bus surastas nuolatinis globėjas, tačiau ne ilgiau kaip 12 mėnesių.
Kaip jau minėjau straipsnio pradžioje, ši reforma vykdoma pagal skandinaviškąjį modelį. Skandinavijai per daugelį dešimtmečių pavyko sukurti vadinamą „gerovės valstybę“, tai tokia socialinė, politinė, ekonominė ir kultūrinė sistema, kurioje gyvendamas žmogus gali jaustis visomis prasmėmis saugus. Visa tai atėjo ne iš karto, ji buvo kuriama „žingsnis po žingsnio“ principu. Žmonės išsikovojo šeimai palankius darbo santykius, padorius atlyginimus, plačią socialinio saugumo sistemą ir labai išvystytą kokybiškų ir visiems prieinamų viešųjų paslaugų sistemą. Tikriausiai visi pritarsime, kad jei žmogus daug gauna iš valstybės, tai valstybė turi teisę daug iš jo ir pareikalauti. Ir ji reikalauja, juk Skandinavijoje mokesčiai yra faktiškai didžiausi pasaulyje, dar daugiau, valstybė yra nustačiusi sistemą, kaip turi būti auginami ir auklėjami vaikai ir griežtai kontroliuoja kaip jos laikomasi. Šeimoms, kurios nepakankamai laikosi nustatytos tvarkos ar susiduria su vaikų elgesio problemomis, yra siūlomi mokymai, prevencinės programos, socialinė, medicininė ir pedagoginė pagalba. Kraštutiniu atveju vykdomas vaikų paėmimas iš šeimų, o jų gimdytojams net uždraudžiama matytis ir bendrauti su vaikais.
Vaikai ant ledo lyčių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Nuo šios sistemos ypač skaudžiai nukentėjo Norvegijos imigrantų šeimos, jos tiesiog bendravo su vaikais ir jais rūpinosi taip, kaip buvo įpratę, taip, kaip diktavo jų kultūra ir papročiai. Tas, kas lietuviui, lenkui ar rumunui atrodė savaime suprantamas dalykas, norvegui galėjo pasirodyti brutalus ir žiaurus laukinių elgesys. Norvegijos vaiko teisių tarnybos pradėjo vaikų paėmimo iš šeimų veiksmus, atiduodavo juos į kitakalbę aplinką arba net į vadinamas „vienalytes šeimas“. Kaip jaustis normaliai šeimai, kai žinai, kad su lyg kiekviena diena tavo vaikas užmiršta tave, užmiršta savo gimtąją kalbą, kasdien mato iškreiptą amoralią „šeimos“ parodiją iš dviejų „tėčių“ ar dviejų „mamų“ ir žinai, kad nieko negali padaryti, esi bejėgis prieš likimus luošinančią sistemą. Kartais stebint ir gilinantis į tokius atvejus nevalingai pradedi galvoti, gal taip norvegai tiesiog nori atkeršyti už žiaurius eksperimentus, kurie su jų šalies vaikais buvo vykdomi II pasaulinio karo ir pokario laikotarpiu. Todėl, jei koks pernelyg uolus valdininkas bandys vadovautis norvegiškomis praktikomis Lietuvoje – bus nemažai skaudžių atvejų, gal net panašių į Garliavos tragediją. Bet mes juk tikime valstybės tarnautojų sveiku protu?
Gal dėl ilgų sovietinės okupacijos metų, o gal dėl įvairių nesibaigiančių reformų nepriklausomybės laikotarpių Lietuvoje nebuvo sukurta efektyvi sava vaiko teisių apsaugos sistema. Greičiausiai todėl ekspertai, kurie ruošė šią reformą, nusprendė pasinaudoti Skandinavijos patirtimi. Kadangi sistema yra perkeliama, o ne natūraliai susiformavus, ji mūsų visuomenėje sukelia įvairias diskusijas, ypač dėl kai kurių naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatų. Paminėsiu keletą iš jų, kurios jau dabar visuomenėje iššaukia labai nevienareikšmių vertinimų ir diskusijų.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Visų pirma, tai nulinė tolerancija alkoholiui šeimoje, kurioje auga nepilnamečiai. Pateiksiu gyvenimišką pavyzdį: sakykim, jei vaikus auginanti šeima penktadienio vakarą nusprendė pasikviesti keletą draugų ir pasimėgauti šašlyku su alumi ar vyno taure, ji privalės samdytis auklę, nuvežti vaikus pas senelius arba vienas iš tėvų negalės sau leisti nei lašo alkoholio, todėl, kad mama ar tėtis po stiklinės alaus vairuoti dar galės (nuo tokio kiekio 0,4 promilės neįmanoma pasiekti), bet vaiku pasirūpinti jau negalės. Juk niekas nežino, kiek vaikų bus paimta iš šeimų, kol tai mūsų visuomenėje taps norma.
Kitas ne mažiau svarbus pokytis, tai įstatyme įtvirtinama nuostata, kad iki 6 metų vaikas negalės būti paliktas vienas. Kai kurie ekspertai sako, kad tai tik pradžia ir tikisi, kad įstatymų leidėjas nuosekliai kels kartelę iki 10, o gal 12 metų. Visuomenė pagrįstai tikisi, kad ši kartelė kils proporcingai su paslaugų šeimoms augimu, visų pirma su darželių tinklo plėtra ir „visos dienos“ mokyklos įvedimu pradinėse klasėse.
Taip pat po naujosios reformos stipriai išplečiamos grėsmės vaikui ir smurto sąvokos, o su tuo atsiranda tikimybė, kad vaikų, kurie bus laikinai paimami iš savo šeimų, skaičius didės, tai irgi kelia audringų diskusijų visuomenėje, juk dar visai neseniai „beržinė košė“ buvo traktuojama kaip „pažangus auklėjimo būdas“, o liaudyje vis dar populiari aritmetinė patarlė – „kiek nemuštų už vieną muštą duoda“.
O kur dar „socialinės rizikos šeimų“ sąvokos išbraukimas iš įstatymų taip panaikinant valstybės institucijų skirtingą požiūrį į šeimas, kurios išsilaiko iš gaunamų pašalpų bei paramos ir tas šeimas, kurios išsilaiko pačios ir savo mokesčiais išlaiko pirmąsias. Vieni dėl to džiaugiasi, o kiti jaučiasi nuvertinti.
Nieko nepadarysi, diskusijos diskusijomis, bet įstatymas galioja ir mes visi jo privalome laikytis jau dabar. Aišku, reiktų priminti, kad jei piliečiai pastebi, kad kai kurios įstatymo nuostatos yra netobulos, perteklinės ar neteisingos, jie turi teisę kreiptis į savo išrinktus Seimo narius ar jas iškėlusias partijas ir reikalauti teisės aktus keisti bei tobulinti. Teko net girdėti nuomonių visuomenėje, kad „socialinės rizikos šeimos“ sąvoka naikinama būtent dabar todėl, kad būtų lengviau daugiau vaikų paimti iš normalių, sveikų šeimų, kuriuos vėliau būtų nesunku atiduoti užsienio globėjams, aišku, už solidų honorarą.
Vaikai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Na, bet kalbos kalbomis, o mes negalime tam nei pritarti, nei šito paneigti. Nors paranoja yra rimta liga, bet juk sakoma, kad „nėra dūmų be ugnies“. Viskas priklausys nuo mūsų, jei mes, piliečiai įtakosim ir kontroliuosim sistemą – mes laimėsim, jei ne – sistema mus sutraiškys. Todėl į vaiko teisių ir pareigų užtikrinimą turi įsitraukti kuo daugiau bendruomenių, visuomeninių organizacijų ir pilietiškų žmonių, nes sistema be visuomenininkų aktyvaus dalyvavimo – tai automobilis be vairuotojo, galingas, aklas ir labai pavojingas.
Nežiūrint visų straipsnyje išvardintų sunkumų ir problemų, kurios susijusios su šia reforma, norėčiau pasidžiaugti, kad valstybė stengiasi nelikti abejinga šeimų tragedijoms ir deda visas pastangas, kad jos nesikartotų. Tikiu, kad plečiant nemokamų ir visiems prieinamų socialinių paslaugų tinklą ir kuriant šeimai palankią aplinką, bus galima įgalinti šeimą iš vaiko užauginti išprususią, išmintingą ir svarbiausiai – dorą asmenybę. Noriu tikėti, kad atsiradus papildomiems specialistams ir atsakingoms institucijoms išgryninus funkcijas, Lietuvoje nebebus nuo savo tėvų ar globėjų rankos žūstančių ir traumuojamų vaikų, o tuo pačiu nebus daromos klaidos, kai vaikas paimamas iš šeimos neatsakingai ir neapgalvotai, taip traumuojant patį vaiką ir griaunant šeimos vientisumą.
Valstybė turi visų pirma suteikti pagalbą, informuoti, šviesti visuomenę ir tik kraštutiniais atvejais bausti ar naudoti prievartą. Netikėkite tam tikrų „vaiko teisių ekspertų“ teiginiais, kad vaikas priklauso valstybei, o ne šeimai. Neužmirškime, kad vaikai – tai šeimos dalis ir būtent šeima yra ta vieta, kur turi augti vaikas, o valstybės pareiga sutelkus visus savo resursus padėti šeimoms, kad vaikams jose būtų saugu ir gera, tada nereikės nei prievartos, nei prevencinių ar intervencinių programų, o mūsų ir mūsų tautos ateitis bus patikimų, dorai išauklėtų žmonių rankose.
Buvęs snaiperis Nadavas Vaimanas kritikuoja Izraelio valdžią dėl nesenų veiksmų Gazos sektoriuje ir interviu laikraščiui Süddeutsche Zeitung pasakoja, kaip jaučiasi žmogus, nutraukiantis kito žmogaus gyvybę.
Palestiniečių masinių protestų Gazos sektoriuje kadrai apskriejo visą pasaulį. Palestinos duomenimis, Izraelio įkūrimo 70-mečio dieną žuvo 61 žmogus ir buvo sužeisti 2700. Izraelio kariškių kitoje sienos pusėje užduotis – stabdyti tuos, kas stengiasi ją kirsti, perduoda leidinys.
„Nadavas Vaimanas 2005–2008 metais tarnavo elitiniame snaiperių padalinyje ir daugiausia dalyvavo operacijose vakariniame Jordano upės krante. Jam prireikė ne vienerių metų, kad peržvelgtų prisiminimus apie tą laikotarpį. Šiandien jis vadovauja nevyriausybinės organizacijos Breaking the Silence (kritikuojančios Izraelio valdžios vykdomas gyvenviečių statybas, – red. past.) švietimo skyriui. Ši organizacija vertinama nevienareikšmiškai, pirmiausia, ir pačiame Izraelyje“, – pabrėžia straipsnio autorė Jana Anzlinger.
Pasak Nadavo Vaimano, jis niekada nešaudė į protestuojančiuosius. „Negaliu patikėti, kad prieš juos panaudotų snaiperius. Tas, kas nori perspėti beginklius protestantus, naudoja paprastus kareivius. Mus, snaiperius, moko žudyti, o ne stabdyti protestus. Mūsų darbas – ilgai gulėti ir laukti, kad paskui iššautume ir pataikytume tiksliai į taikinį“.
Kai įvykdai užduotį, pasakoja leidinio pašnekovas, tu į tai žiūri kaip į darbą. „Galimas dalykas, tie, kas priversti šaudyti į visiškai nepavojingas beginkles moteris ir vaikus, į tai žiūri kitaip“.
„Aš visada suvokiau, kad nutraukiu kažkieno gyvybę. Kai žiūrėdavau per optinį taikiklį į tą, kurį turėdavau pašalinti, aš suprasdavau, kad matau paskutinius to žmogaus gyvenimo momentus. Ir kai paspausdavau gaiduką, suprasdavau, kad tai regėsiu sau prieš akis visada“, – sako Nadavas.
Paprastai, pasakoja buvęs snaiperis, per protestus snaiperiai šaudo po perspėjamųjų šūvių ir į kojas. „Virš kelių – jau pavojinga, ten eina arterija. Galima apskaičiuoti – nužudyti ar sužeisti. Daugiau kaip 60 nušautų – tai beprotiškai daug“.
Pasak Süddeutsche Zeitung pašnekovo, paprastai snaiperiams nėra skirtumo ar vaikas, ar suaugęs žmogus. „Kai palestinietis kelia pavojų, tu privalai jį užmušti. Yra trys paprastos taisyklės: kas tau kelia pavojų, tas privalo turėti tam priemonių, ketinimą ir galimybę. Tada tu gali šauti. Štai, jis gali turėti rankose Molotovo kokteilį, jis nori jį mesti ir stovi per atitinkamą atstumą. Kas mosuoja peiliu per 400 metrų atstumą, tas nepavojingas“.
Tos taisyklės galioja tik palestiniečiams, naujakuriams – ne. „Man tada Vakarų krante įkalė į galvą: jeigu teoriškai naujakurys stovi su šautuvu priešais tave ir nori tave nušauti, slėpkis už akmens ir palauk, kol jis išpoškins visą apkabą. Paskui iškviesk pasienio policiją – tu pats negali jo paliesti. Naujakuriai yra virš įstatymo“.
Pasak Nadavo Vaimano, tie, kas protestavo Gazos sektoriuje, nebuvo pavojingi. „Buvo galima nuvyti tuos žmones ašarinėmis dujomis, guminėmis kulkomis ar dar kaip nors. Manau, ateityje pavyks tokių protestų išvengti, jei Izraelis liausis engti palestiniečius“.
„Kai buvau Vakarų krante ir mačiau, kaip į mane žiūri palestiniečiai, aš maniau, kad jie manęs nekenčia todėl, kad aš žydas. Bet laikui bėgant pastebėjau: jie taip žiūri todėl, kad aš kareivis ir užgrobiau jų žemę“, – pasakoja jis.
Kodėl jis po tiek metų pradėjo atvirai pasakoti, ką išgyveno? „Ogi todėl, kad tie vaizdai manęs nepalieka. Mes gąsdinome žmones praleidimo punktuose, naktimis verždavomės į privačius namus, ištraukdavome žmones iš lovų ir suvarydavome juos į vieną kambarį, kad pro kitų kambarių langus tamsoje šaudytume į žmones“.
„Dauguma iš tų, kurie privalo atlikti karinę tarnybą Izraelyje (išimtis tik ištekėjusioms moterims, žydų ortodoksams ir naujakuriams), netampa kovų kareiviais, dar mažiau iš jų patenka į snaiperių būrius, ir jau visai mažai kas atsiduria tuose rajonuose, kuriuose veikiau aš. Mūsų padalinyje buvo 12 žmonių. Po tarnybos niekas iš mūsų nepadarė karinės karjeros. Mums jau gana“, – pažymi baigdamas Nadavas Vaimanas.
Įvykiai Armėnijoje klostosi keistokai. Kuo toliau – tuo įdomiau Ar nenutiks taip, kad naujasis Armėnijos lyderis susikompromituos dar greičiau, nei iškilo į politikos Olimpą?
Nikolos Pašiniano garbės žodis
Tiesa, vadovaudamas pirmąjam Vyriausybės posėdžiui Nikolas Pašinianas iškilmingai tvirtino pasitrauksiąs iš premjero posto, jei visuomenė liausis jį remti. „Kol jaučiu visuomenės paramą, ją naudosiu šalies plėtrai, o jei jos neteksiu, tai atsisakysiu premjero įgaliojimų“. Tokius naujojo premjero žodžius užfiksavo žurnalistai gegužės 11-ąją, kai buvo surengtas pirmasis Vyriausybės posėdis, vadovaujamas paties N.Pašiniano (ELTA).
Bet ar tikrai N.Pašinianas atsistatydins, jeigu praras populiarumą? Kiek Pasaulio istorija žino pavyzdžių, kai tautos pasitikėjimą praradę prezidentai pasitraukdavo savo valia, be kraujo praliejimo? Ir kiek žinome atvejų, kai susikompromitavę politikai valdžios krėsluose sėdėdavo iki paskutiniojo atodūsio? Į valdžią patekti – saldu, trauktis iš valdžios – niekas nenori.
Tad N.Pašiniano duotas garbės žodis dar nieko nereiškia. Pagyvensime – pamatysime. Beje, N.Pašinianas pradeda daryti klaidas. Arba kalbant korektiškai – priima dviprasmiškus sprendimus. Vienas iš įtartinųjų žingsnių – skelbti prieš protesto mitingų dalyvius smurtavusių policininkų pavardes. Lyg ir principinga laikysena. Bet ar verta persekioti iešmininkus? Ar pavardžių skelbimas nepaskatins nukentėjusiųjų kerštauti?
Ar bus teisiami policijos vadovai?
Svarbiausia nubausti policijos vadovus, liepusius mušti mitinguojančius. Dabar gi, regis, einama priešingu keliu. Puolama į atlapus eiliniams policijos darbuotojams. Ar bus teisiškai persekiojami jų viršininkai, – dar nežinia.
Priminsime: Armėnijos Specialioji tyrimų tarnyba pradėjo tirti mažų mažiausiai 50 baudžiamųjų bylų, susijusių su įgaliojimų viršijimu policininkams naudojant smurtą, ginklus arba specialiąsias priemones. Iki gegužės 16 d. nukentėjusiaisiais pripažinti 25 žmonės, tarp jų – vienas žurnalistas ir vienas advokatas.
Masinės manifestacijos Armėnijoje prasidėjo balandžio 13 dieną Jų dalyviai protestavo prieš buvusio šalies prezidento Seržo Sargsiano planus po dešimtmetį trukusio prezidentavimo dar tapti ir visagaliu ministru pirmininku. Balandžio 17-ąją dieną S. Sargsianas buvo išrinktas premjeru, bet jau balandžio 23 d. dėl protesto akcijų turėjo pasitraukti. Gegužės 8-ąją premjeru Armėnijos parlamente išrinktas opozicijos lyderis N. Pašinianas.
Tad jei į teisiamųjų suolą nesės Armėnijos policijos generolai ir pulkininkai, VRM ministrai bei viceministrai, tik policijos eiliniai, seržantai ir viršilos, – N.Pašiniano populiarumas tikrai smuks.
Kodėl reikia pertraukos?
Antrasis keistas N.Pašiniano sprendimas – raginimas neskubėti. Interfax yra pranešęs, jog Armėnijos premjeras N.Pašinianas „pastarosiomis dienomis dėl įvairių priežasčių paragino protestuojančius piliečius „padaryti pertrauką“.
„Mums visiems reikalinga pertrauka, kad galėtume ramiai pradėti svarstyti ir spręsti problemas. Mes viską sužlugdysime, jeigu mėginsime viską išspręsti iškart“, – aiškino N. Pašinianas. Jis manąs, jog piliečiai neteisūs, reikalaudami kuo greičiau atstatydinti susikompromitavusius aukšto rango pareigūnus. „Šį klausimą reikia spręsti etapais“, – įsitikinęs N. Pašinianas.
Šie N.Pašiniano žodžiai nuskambėjo, kai tautos atstovai surengė piktus protestus prie Armėnijos generalinės prokuratūros pastato, reikalaudami, kad atsistatydintų žinybos vadovas Artūras Davtianas (akcijos dalyviai užblokavo įėjimus į prokuratūrą). Panaši padėtis buvo susiklosčiusi ir prie Jerevano merijos – protestuotojai reikalavo Jerevano mero Tarono Margariano pasitraukimo (protestuotojai buvo įsiveržę vidun).
Neramumai Jerevane. EPA – ELTA nuotr.
Žinoma, valstybių gyvenimas klostosi taip, kad kai kurių procesų niekaip nepaskubinsi. Kai kada skubėjimas padaro daugiau žalos nei naudos. Bet esama situacijų, kai padėtį reikia keisti kardinaliai. Nes ilgai delsiant vadinamieji blogiukai taip įsitvirtina, taip sustiprėja, kad jų net ir jėga neiškrapštysi. Generalinio prokuroro ir sostinės mero kėdės svarbios bet kurios šalies gyvenime. Jei jos – nepatikimose rankose, lauk bėdos.
Premjero žmonos brolis – į valdžią
Bet keisčiausia, kad Armėnijos premjeras, dar nespėjęs apšilti kojų valdžioje, o jau į valdžią stumia žmones iš draugų ir giminių aplinkos. Štai Interfaxas skelbia, jog Armėnijos centrinė rinkimų komisija įteikė deputatų mandatus tiems politikams, kurie pakeis į Vyriausybę išėjusius „ELK“ parlamentinės frakcijos narius. Vietoj premjeru tapusio N.Pašiniano į parlamentą ateina Jerevano senolių tarybos lyderis Alenas Simonianas. O va į pirmojo vicepremjero postą užėmusio Ararato Mirzojano kėdę atsisės N.Pašiniano žmonos brolis – Gračja Akopianas.
Gal N.Pašiniano žmonos brolis bus labai puikus politikas, padarysiantis įspūdingą karjerą ir įeisiantis į Armėnijos istoriją kaip žymus veikėjas? Tačiau šis sprendimas verčia suklusti. N.Pašinianas premjeru dirba dar tik nepilnas dvi savaites. Jei tokių tempų bus laikomasi ir ateityje, kiek į valdžią draugų, pažįstamų ir giminių N.Pašinianas atitemps iki šių metų pabaigos? Juk protestavusiems armėnams iki gyvo kaulo nusibodo dvi kadencijas prezidentavusio S.Sargsiano giminės klanas.
Įsimintina, kad JAV teisėsauga neseniai iškėlė kriminalinę bylą S.Sargsiano broliams – Aleksandrui ir Levonui Sargsianams. Šią informaciją patvirtina armėnų laikraščiai. S.Sargsiano broliai įtariami į bankrotą dirbtinai nuvarę daug turtingų armėnų verslininkų. Kada Armėnijos generalinė prokuratūra susidomės S.Sargsiano brolių veikla?
Žydų kilmės amerikiečių aktorė Natalie Portman paaiškino atsisakiusi atvykti į Izraelį atsiimti „Genesis“ premijos todėl, kad ceremonijos programoje buvo numatyta Izraelio premjero Benjamino Netanyahu kalba.
Kaip pranešė penktadienį „Genesis“ fondo atstovai, premijos įteikimo ceremoniją nuspręsta atšaukti.
„N. Portman birželį neatvyks į Izraelį atsiimti „Genesis“ premijos, – sakoma oficialiame fondo pranešime. – N. Portman informavo, kad pastarieji įvykiai Izraelyje ją labai nuliūdino, todėl ji negalėtų ramia sąžine dalyvauti ceremonijoje“.
„Mano sprendimas nedalyvauti „Genesis“ premijos įteikimo ceremonijoje buvo neteisingai suprastas. Leiskite man pačiai viską paaiškinti. Aš nusprendžiau nedalyvauti todėl, kad nenoriu atrodyti kaip žmogus, palaikantis B. Netanyahu, kuris turėjo pasakyti kalbą per ceremoniją“, – sakoma „Instagram“ paskyroje paskelbtame aktorės pareiškime.
N. Portman pabrėžė nesanti judėjimo už Izraelio ekonominį ir politinį boikotą (BDS) šalininkė, bet kritiškai žiūrinti į Izraelio vadovybę.
„Izraelis buvo įkurtas lygiai prieš 70 metų kaip patikimas prieglobstis Holokausto pabėgėliams. Tačiau netinkamas elgesys su šiandienos žiaurumus kenčiančiais žmonėmis tiesiog nesuderinamas su mano žydiškomis vertybėmis. Kadangi man rūpi Izraelis, turiu priešintis smurtui, korupcijai, nelygybei ir piktnaudžiavimui valdžia“, – pabrėžė N. Portman.
Daugiatūkstantinės manifestacijos, kurių dalyviai reikalauja leisti pabėgėliams palestiniečiams grįžti į gimtąją žemę, Izraelio ir Gazos Ruožo pasienyje prasidėjo kovo 30-ąją. Tą dieną 16 arabų žuvo, o apie 1,5 tūkstančio buvo sužeisti. Vėliau nuo patirtų sužalojimų mirė dar keli žmonės.
Palestiniečių medikų duomenimis, nuo kovo pabaigos Gazos Ruožo ir Izraelio pasienyje jau žuvo daugiau kaip 30 palestiniečių, o dar apie 3 tūkstančius buvo sužeisti.
„Genesis“ premija buvo įsteigta Izraelyje 2012 metais. Ji skiriama žydų kilmės žmonėms, pelniusiems pasaulinį pripažinimą įvairiose srityse.
Didžiulė nuolaida šokoladiniam kremui „Nutella“ lėmė peštynes vieno tinklo prekybos centruose Prancūzijoje – pirkėjai stumdėsi bandydami paimti šį skanėstą, informuoja transliuotojas BBC.
Prekybos centrų tinklas „Intermarche“ pasiūlė įspūdingą 70 proc. nuolaidą šokoladiniam kremui „Nutella“, sumažindami kainą nuo 4,50 euro iki 1,40 euro. Žmonėms pradėjus stumdytis ir peštis, buvo iškviesta policija.
„Jie kaip gyvuliai. Vienai moteriai rovė plaukus, pagyvenusi moteris užsikėlė dėžę ant galvos, dar vieno asmens ranka buvo kruvina“, – Prancūzijos žiniasklaidai sakė vienas pirkėjas. Apie panašias scenas buvo pranešta visoje Prancūzijoje.
Šokoladinis kremas „Nutella“ itin populiarus ir mėgstamas visame pasaulyje. Kasmet 160 šalių suvartoja apie 365 mln. kilogramų „Nutellos“. Šį kremą gaminanti Italijos firma „Ferrero“ teigė apgailestaujanti dėl ketvirtadienį Prancūzijos parduotuvėse kilusio smurto, bet pabrėžė, kad šią akciją paskelbti vienašališkai nusprendė tinklas „Intermarche“.
Sekmadienį skerdynes baptistų bažnyčioje Saderland Springso miestelyje Teksaso valstijoje surengęs 26 metų Devinas Patrikas Kelis (Devin Patrick Kelley) įsigijo ginklą, nors JAV įstatymai draudžia parduoti ginklus asmenims, teistiems už smurtą. Tai pirmadienį pranešė televizijos kanalas ABC.
Remdamasis teisėsaugos institucijų atstovais, televizijos kanalas informavo, jog D. P. Kelis visai neseniai, 2016 metų balandį, San Antonijuje įsigijo pusiau automatinį šautuvą „Ruger AR-556“, nors 2012 metais jis buvo teisiamas už savo žmonos ir vaiko užpuolimą. 2014 metais D. P. Kelis buvo atleistas iš JAV karinių oro pajėgų už nestatutinį elgesį ir nuteistas 12 mėnesių kalėti.
Šautuvu „Ruger“ D. P. Kelis naudojosi sekmadienio rytą, kai įėjo į Pirmąją baptistų bažnyčią Saderland Springso miestelyje San Antonijaus apylinkėse ir ėmė šaudyti į tikinčiuosius. Kaip sakė televizijos kanalui ABC Vilsono apygardos šerifas Džo Tekitas (Joe Tackitt), tarp 26 žuvusiųjų ir 20 sužeistųjų – keliolika vaikų.
Užpuoliko motyvai kol kas nežinomi.
Šaudynės Teksase įvyko praėjus vos mėnesiui po kruviniausių šiuolaikinėje JAV istorijoje šaudynių Las Vegase – tada užpuolikas nušovė 58 muzikos festivalio dalyvius, o šimtus sužeidė.
Ispanijos centrinė vyriausybė Katalonijos konflikte gali tikėtis Europos Sąjungos (ES) šalių partnerių paramos. Prieš prasidedant ES viršūnių susitikimui Briuselyje, Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Angela Merkel), Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas (Emmanuel Macron) ir kitų Bendrijos šalių vadovai aiškiai parėmė vyriausybės Madride poziciją.
Konfliktas dėl nepriklausomybės siekiančios Katalonijos nėra įtrauktas į oficialią dviejų dienų susitikimo darbotvarkę. Tačiau A. Merkel prieš prasidedant pokalbiams pabrėžė: „Mes įdėmiai stebime (situaciją) ir remiame Ispanijos vyriausybės poziciją“. E. Makronas sakė, kad šalių lyderiai pasiųs „vienybės žinią“ Ispanijos tema.
Vis dėlto kai kurie lyderiai reiškė ir savo susirūpinimą dėl konflikto eskalacijos. „Smurtas nėra atsakymas, – kalbėjo Belgijos premjeras Šarlis Mišelis (Charles MIchel). – Europiečiui dera kviesti politinio dialogo, jei kyla politinė krizė“. Kanclerė A. Merkel akcentavo, kad reikalingas sprendimas, „remiantis Ispanijos konstitucija“.
Madridas buvo davęs Katalonijos vyriausybei laiko iki ketvirtadienio ryto, kad ji formaliai pareikštų atsisakanti nepriklausomybės. Tačiau Barselona šio ultimatumo neįvykdė.
Estijos Harju apskrities teismas penktadienį pripažino kaltu 20 metų pabėgėlį iš Sirijos dėl mėginimo sudeginti žmoną ir nuteisė jį 10 metų kalėti, praneša naujienų portalas ERR.
Gautomis žiniomis, byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje, bet nuosprendis paskelbtas viešai.
Siras Kovanas Mohamadas (Kovan Mohammad) buvo kaltinamas sunkiu savo žmonos sužalojimu ir fiziniu smurtu prieš ją.
Šių metų kovo 7 d. sunkios būklės 22 metų sirė buvo atgabenta į ligoninę iš buto Taline. Buvo nudegę 70 procentų jos kūno. Medikams pavyko išgelbėti moters gyvybę.
Incidento metu bute buvo jos sutuoktinis ir jų pustrečių metų amžiaus vaikas. Kaltinamasis buvo suimtas nuo kovo 10 d.
Sirų šeima atvyko į Estiją iš Graikijos praėjusių metų birželio mėnesį pagal pabėgėlių paskirstymo Europos Sąjungoje kvotų sistemą.
Estija iki šiol priėmė 161 pabėgėlį. Iš viso iki metų pabaigos šalis pagal ES kvotas turi įkurdinti 550 pabėgėlių.
Ginče dėl pabėgėlių padalijimo Europos Sąjungoje (ES) Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas (Viktor Orban) apkaltino Briuselį „smurtu“ prieš jo šalį. Europos Komisijos pirmininko Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Juncker) „pateikta solidarumo principo interpretacija“ reiškia ne ką kitą, kaip „Vengrijos vertimą migrantų šalimi – nepaisant vengrų gyventojų valios“, – rašė V.
Orbanas laiške Ž. K. Junkeriui, kurį cituoja Vokietijos laikraštis „Bild“. Tai esą yra „ne solidarumas, o smurtas“, informuoja agentūra AFP.
Priešingai, nei „kai kurios svarbios ES šalys“, Vengrija niekuomet nebuvo kolonijinė valstybė, rašė V. Orbanas. Šios šalys esą „dėl savo įsipareigojimų, susijusių su savo buvusia, kaip kolonijinių valstybių, pozicija tapo migrantų šalimis“. Vengrija tuo tarpu nėra „migrantų šalis ir nenori tokia tapti“, – pabrėžė premjeras. Vengrija, anot jo, negali būti „verčiama tokiam pokyčiui“.
Ž. K. Junkerio „solidarumo principo interpretacija“ neatitinka nei „ES teisinių nuostatų“, nei „istorinių Vengrijos tradicijų“, akcentavo ministras pirmininkas.
V. Orbanas, be to, dar kartą pareikalavo, kad ES padengtų dalį išlaidų už pasienio tvoros statybą. Tvora ir vengrų pasieniečiai esą saugo „ne tik vengrus, bet ir austrus, vokiečius bei kitus ES piliečius“.
Judrioje Stokholmo (Švedija) aikštėje peiliu buvo užpultas policijos pareigūnas. Pranešama, kad įtariamasis užpuolikas sulaikytas, informuoja naujienų agentūra AFP.
„Pareigūnui peiliu buvo smogta į nugarą ir kaklą“, – naujienų agentūrai AFP sakė inspektorius Ronis Telbergeris (Ronnie Tellberger). Jis pridūrė, kad nukentėjusysis buvo užpultas iš nugaros.
Išpuolio motyvas kol kas neaiškus.
Incidentas įvyko apie 10.30 val. vietos laiku, netoli Medborgarplatseno metro stoties Siodermalmo rajone.
„Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti“, – informavo Stokholmo policija.
Sužeistasis pareigūnas nugabentas į ligoninę, tačiau jo gyvybei pavojus negresia.
Švedijoje vis dar nenuslopo susirūpinimas po balandį Stokholmo centre įvykdyto kruvino išpuolio. Tuomet uzbekų kilmės prieglobsčio prašytojas sunkvežimiu tyčia įsirėžė į pėsčiųjų gatve vaikščiojusius žmones. Per išpuolį žuvo penki asmenys.
Pirmieji vaiko žingsniai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Didžiausius visuomenės ir valstybės skaudulius atveria vaikų mirtys, jos priverčia susimąstyti, kokioje situacijoje yra visuomenė, šeima, socialinė sistema.
Norėtųsi tikėti, kad tokie visuomenę sukrečiantys, rezonansiniai įvykiai ne tik iššaukia nevalingą ašarą dažno iš mūsų akyse, bet pasiekia ir tuos, nuo kurių priklauso sprendimai, galintys pakeisti padėtį.
Lietuvoje tokie įvykiai nėra dažni, bet jie nutinka ir kaip žemės drebėjimas supurto visuomenę, po supurtymo atsakingos institucijos suūžia kaip apdūmytas širšių lizdas, prasideda kaltų ieškojimas, tarnybiniai patikrinimai, įvyksta vadovaujančių kėdžių turinio rokiruotė, koks nors žemiausio rango tarnautojas tampa atpirkimo ožiu, politikai garsiai šūkauja, o interesų grupes atstovaujantys lobistai pritempia įstatymo projektą, kuris, neva, bus panacėja ir su audringais aplodismentais, apkvaitę, kaip musės rudenį, seimūnai, jį priima.
Prieš dešimtmetį viena socialinių ir psichologinių problemų prispausta moteriškė nužudė du savo sūnus. Prieš pusantrų metų, Kėdainių rajono Saviečių kaime, socialiai degradavusi šeima sumetė savo mažamečius vaikus į šulinį. Prieš pusmetį Lietuvą sukrėtė 4 metukų Mato istorija, kai nuo narkotikų apsvaigę, socialinių įgūdžių stokojantys, vaiko motina ir patėvis jį kankino ir šaltakraujiškai nužudė už tai, kad jis negalėjo taisyklingai ištarti skaičių pavadinimų. Šie įvykiai buvo plačiai nušviesti žiniasklaidoje, visuomenė, apsiginklavusi šlapiomis nuo ašarų nosinaitėmis, baltų gėlių puokštėmis ir pliušiniais meškučiais dalyvaudavo vaikučių pakasynose, politikai priiminėdavo ne padėtį gerinančius, bet kaip tik bloginančius įstatymus, kurie dar ateityje sukels ne vieną tragediją.
Senelis ir anūkai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
O reali, radikali pagalba šeimoms taip ir dulka abejingų valdininkų stalčiuose, teisinantis pinigų stygiumi biudžete ir „pagalbos didinimu“ socialinės atskirties šeimoms. Tos iki skausmo įgrisusios frazės labai susišaukia su sovietinių laikų veikėjų lozungais apie „greitai ateisiantį šviesaus komunizmo rytojų“ ir „tarybinės liaudies prašymu pakeltas maisto produktų kainas“… O kaip sakė dar senovės arabai „šunys loja, o karavanas juda tolyn…“
Ivano Berladino iš Liepojos istorija – tai vienas skaudžiausių šių metų Latvijos įvykių. Liepos 1-osios dienos rytą, Ivanas, berniukas iš vienos daugiavaikės Liepojos šeimos išėjo žaisti į lauką. Prabėgus parai jo motina kreipėsi į policiją, kad dingo vaikas. Pradžioje buvo apklausti visi kaimynai, giminaičiai, patikrintos ne toli esančios žaidimų aikštelės, žalieji masyvai, apleistos statybvietės, bet pastangos buvo bevaisės. Tada buvo sukeltos papildomos policijos pajėgos, kariuomenė, savanoriai ir daugybė aktyvių piliečių, vaiko paieškos buvo vykdomos visoje Latvijos teritorijoje, buvo kreiptasi pagalbos ir į Lietuvos institucijas.
Deja, vaikas atsirado tik liepos 11 dieną, po dešimt dienų trukusios paieškų operacijos, miręs. Jo atšalusį kūnelį gelbėtojai rado maždaug 12 km nuo jo namų esančiame Liepojos priemiesčio miške, nors oficialūs medicininės ekspertizės rezultatai dar nepaskelbti, pirminė versija – vaikas mirė iš bado ir išsekimo. Sunku protu suvokti, Europoje XXI amžiuje randamas iš bado miręs vaikas, bet tai yra tiesa.
Pasirodo vaiko paieškos vyko ne ta linkme ir tik ištyrus daugiau kaip 250 GB video duomenų iš Liepojos autobusų parko pateiktų autobusų kamerų įrašų buvo pastebėta berniuko kepurė, kai jis įlipa į autobusą, netoli nuo savo namų esančioje stotelėje Liepojos centre ir išlipa miškingame, menkai apgyventame priemiestyje. Kyla natūralus klausimas – kokioje visuomenėje gyvename, jei 5 metukų berniukas vienas įlipa į miesto autobusą, važiuoja keliolika stotelių ir vienas išlipa priemiestyje, kur stotelėje jo niekas nepasitinka. Norisi paklausti autobuso vairuotojo ir kartu važiavusių keleivių – iš kur toks abejingumas?
Kitas, ne mažiau svarbus klausimas, kodėl mama apie vaiko dingimą pranešė tik praėjus parai? Vėliau tyrimas parodė, kad Vania (mažybinis vardo Ivanas trumpinys) dažnai vienas keliaudavo autobusu, į darželį jis irgi važiuodavo miesto autobusu keletą stotelių. Ivanas buvo savarankiškas ir bendraujantis vaikas, jis mėgdavo lankytis įvairių labdaros ir religinių organizacijų renginiuose, ten gaudavo saldainių, namie su alkoholio priklausomybės kamuojama motina ir smurtauti bei nusikalsti linkusiu patėviu jis beveik nebūdavo. Remiantis preliminaria informacija, kurią nustatė ekspertai, vaiko gyvybė užgeso liepos 7 dienos vakare, o liepos 5-ą netoli vaiko kūno radimo vietos esančio vienkiemio gyventojai girdėjo miške vaiką šaukiantis mamos, bet nekreipė į tai dėmesio.
Motina su kūdikiu ant kelių. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
Latvijos policijos viršininkas Intas Kiuzis tą dieną, kai buvo rastas Ivano kūnelis, surengė spaudos konferenciją ir sunkiai tramdydamas ašaras, šis pusamžis vyras pasakė: „Vania gyveno vienas ir mirė vienas…“ Ir po to pasidalino mintimi, kad situacija tikrai stebinanti, kad užsitęsus paieškoms, kai buvo kreiptasi pagalbos į visuomenę 4000 žmonių, metę savo kasdieninius reikalus prisijungė prie visuotinės paieškų operacijos, o kasdien vieną miesto autobusais važinėjantį keturių metukų (tik prieš porą savaičių iki savo dingimo dienos jis buvo atšventęs savo 5-ąjį gimtadienį) vaiką neatkreipdavo jokio dėmesio.
Šio įvykio atgarsiai dar netyla Latvijos viešojoje erdvėje, parlamente svarstomi įstatymų pakeitimai dėl vaikų nepriežiūros, Ivano mamai ir patėviui pareikšti įtarimai, tiriama ar policija dirbo efektyviai ir kaip sužadinti Liepojos miesto autobusų vairuotojų socialinę atsakomybę ir pastabumą. Bet tam, kad būtų pasiektas rezultatas neužtenka lozungų ir vienadienių tyrimų, tam reikia radikalių sprendimų, nes mirštantys vaikai tai radikalus iššūkis visuomenei ir valdžiai.
Šio straipsnio autoriui praeito amžiaus dešimtajame dešimtmetyje teko keletą metų savanoriauti visuomeniniuose projektuose, teikiant pagalbą vaikams iš gatvės. Organizuodavome jiems keletą stovyklų per metus, kur jie galėtų žaisti ir pabūti vaikais. Gatvės vaikai, tai vaikai, kurie bijodami girtų tėvų ir patėvių smurto nakvodavo bananų dėžėse, jie būdavo reikalingi tik savo jaunesniems broliukams ir sesutėms, kuriuos dažnai gelbėdavo nuo šalčio ir bado.
Šie vaikai rūkyti pradėdavo 4 metukų, vietoje mamos pasakų ir lopšinių įtakotų sapnų, mėgaudavosi acetoninių gumos klijų sukeltomis haliucinacijomis, jų vaikiškas išradingumas atsiskleisdavo ne dėliojant „puzzle“ dėliones, bet kraustant nuo girtumo „nulūžusio“ benamio kišenes, o sudėtingesnius garsus ištarti jiems padėdavo ne logopediniai pratimai, bet vyresnių draugų parodyti būdai riebiai nusispjauti arba dar riebiau nusikeikti. Tais laikais, mes, moksleiviai ir studentai iš visuomeninių organizacijų, negalėjome įtakoti esminių pokyčių, mes tik suteikdavome gatvės vaikams tam tikras atostogas, kurio būdavo atokvėpis nuo žiaurios kasdienybės, tos minutės, kuriose jie galėdavo pasijausti vaikais, pasvajoti, pabūti tikroje vaikystėje, kurią iš jų atėmė likimas, norisi tikėti, kad tos stovyklos liko jų atmintyje ir suteikė jiems jėgų nežmoniškose sąlygose išlikti žmonėmis.
Tam, kad tokių istorijų būtų kuo mažiau privalo būti vykdomi esminiai pokyčiai šeimos politikoje. Turi augti normalios šeimos autoritetas visuomenėje, pagarba tėvystei ir motinystei. Valstybė turi pasirūpinti, kad žmonės turėtų darbo ir galėtų išlaikyti savo šeimas, reikia ryžtingai nutraukti bet kokią piniginę paramą savo vaikais nesirūpinantiems asocialiems asmenims. O mes, paprasti piliečiai turime nebūti abejingi ir tapti bendruomenės dalimi, domėtis kas darosi aplinkui. Stipriose bendruomenėse nemiršta vaikai, o tai daug didesnis pasiekimas, nei BVP augimas ar MMA augimas…
Teigiamos informacijos lietuviškojoje žiniasklaidoje dar teks palūkėti. Rimvydas Valatka trinktelėjo kumščiu į stalą – ir du parlamentarai, viena parlamentarė pakėlė rankas. Ne ne, mes tik pajuokavome, mes nenorime būti blogesni už Pūką ir Bastį. Mes tik gero norėjome.
Kvailiau nesugalvosi laikais, kai Lietuvoje viešpatauja Laisvė: ką noriu, tą darau, ką noriu, tą rašau, kur noriu, ten važiuoju. Na, daryti ir važiuoti ką noriu ir kur noriu gal ir galima, bet tik ne rašyti. Rašyti reikia taip, kaip nori didžiosios žiniasklaidos bosai, plačiajai visuomenei nematomi, nežinomi.
Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Gerais norais ir pragaras grįstas. Nejaugi jūs, neišmanėliai seimūnai, nesuprantate, kad žiniasklaida tik atspindi jūsų darbus ir darbelius, jūsų neišmanymą, kartais – tiesiog kvailumą, godumą ir viso to pasekmes? Tik atspindi. Liaukitės elgtis kaip Pūkas, kaip Bastys, kaip Kėvišas, kaip kai kurie Aukščiausiojo teismo teisėjai, prokurorai (nedrąsu minėti pavardes – dar nuteis už garbės ir orumo įžeidimą); liaukitės neteisėtai statytis vilas draustiniuose, kurortuose – ir teigiamos informacijos žiniasklaidoje bus daugiau kaip 50 procentų. Nužmogėję jaunuoliai liausis žudyti brangius automobilius vairuojančias merginas, o merginos ir jaunos moterys – savo kūdikius. Niekas nebėgs iš Lietuvos, net karo pabėgėliai – ir bulvarinės žiniasklaidos bosai bus priversti suokti kaip lakštingalos arba bankrutuoti.
Ar iš tiesų žiniasklaida, ypač televizija, dėl slogaus Lietuvos psichologinio, moralinio klimato visai niekuo dėta? Ar ji tik atspindi gyvenimo negeroves, tačiau jokiu būdu jų nedaugina? Anaiptol!
Kovo 16 d. „Savaitėje“ paskelbtas Rasos Derenčienės straipsnis „Televizoriui mūsų namuose būti ar ne?“, kuriame kalbamasi su psichologe psichoterapeute Giedre Žalyte. Labai aktualus pokalbis. Pasirodo, Lietuvos miestuose plinta nauja mada – žmonės atsisako televizorių. Dažniausias to argumentas – noras negirdėti neigiamos informacijos ir nebūti jos veikiamiems.
Gal būtų buvę geriau, jeigu žiniasklaidos žmonės, užuot tyčiojęsi iš naivių procentinių seimūnų, būtų pradėję labai aktualią diskusiją apie neigiamos informacijos padarinius žmonių savijautai, sveikatai? Vienas kitas, gal net šimtai televizijos atsisakyti gali, tačiau būtų geriau – visiems žiūrovams susitarti ir nežiūrėti tik bjaurių filmų, tik bjaurių laidų, kur smurtaujama, kur demonstruojamos banalybės, primityvumas. Bėda, kad to pasiekti neįmanoma, nes žmogui visada įdomesnės nelaimės. Ir smurto televizijose kūrėjai tą žmogaus silpnybę žino, ja sėkmingai naudojasi, iš jos pelnosi.
Deja, tokia žmogaus prigimtis. „Jeigu pamatysim penkias antraštes, veikiausiai pirmiausia skaitysime tekstą, kuris bylos apie didžiausią grėsmę“, – pasakoja psichologė Žalytė. Anot jos, tyrimai rodo, kad žmogus neigiamą informaciją linkęs laikyti svarbesne už teigiamą („Savaitė“).
Kam smurtas naudingas? Ne tik milijonieriams, valdantiems žiniasklaidą (ypač bulvarinę), bet ir valstybėms, pavyzdžiui, Rusijai, jos įtakos agentams Lietuvoje. Juo daugiau čia smurto, patyčių, nevilties, juo jai geriau.
Vakarų civilizacijoje yra visokių draudimų, bet nėra draudimo žiniasklaidoje smurtauti. Ir dėl to labiausiai nukenčia vaikai, paaugliai. „Savaitėje“ rašoma apie atliktus tyrimus. „Per pagrindinius Lietuvos TV kanalus „per vieną valandą buvo parodoma vidutiniškai net po 10,8 smurto įvykių… Taip pat tyrėjai nustatė, kad daugiausia fizinio ir psichologinio smurto buvo rodyta animacinių filmų metu (Kiguolytė R., Valickas G., 2008)“.
Smurtas smurtas smurtas… Seksas seksas seksas… O paskui stebimės, kas tuos jaunus žmones išmokė taip smurtauti ir prievartauti. Žinoma, priežasčių yra ir daugiau, tačiau bulvarinės žiniasklaidos vaidmuo čia anaiptol ne paskutinis.
Labai gerai, kad žiniasklaida žaibiškai informuoja apie didelius žiaurius nusikaltimus, bet, mano supratimu, nereikėtų jų savaičių savaitėmis vartalioti, rodyti tuos pačius vaizdus, kartoti tuos pačius faktus visose televizijose. O taip yra. Teroristinis aktas Londone bus eksploatuojamas kokį mėnesį, iki kito didelio nusikaltimo. Neigiamomis emocijomis nepagrįstai ilgai buvome maitinami nuolat: šulinį nustelbė prabangus Audi, o pastarąjį – tragedija Londone.
Ir draudimais čia nieko nepakeisi, tik dar labiau papiktinsi žurnalistą Rimvydą Valatką. Tiesiog prie vienos arba kitos žiniasklaidos vairo turėtų atsisėsti toks bosas, kuriam visuomenės nuotaika, jos gerovė būtų svarbiau už reitingus, pelną. Ar tai įmanoma? Stebuklų kartais pasitaiko. Tiesa, tokių televizijų, kurios pelnosi iš žmogiškų silpnybių, neribotais kiekiais tiražuoja smurtą, seksą, man regis, saulutė jau leidžiasi. Padėkime joms nusilpti ir pagaliau numirti: paremkime plintančią madą atsisakyti televizorių arba bent nežiūrėkime (svarbiausia – neleiskime žiūrėti vaikams) smurtą, seksualinę prievartą skatinančių laidų.
Dalinamės dr. Andriaus Švarplio asmeninėje Facebook paskyroje paskelbtu pareiškimu, kuriuo Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas solidarizuojasi su Saule Šerėniene, jo žodžiais tariant, pirmąja „minčių policijos“ auka, ir meta pirštinę Andriui Tapinui (daugiau apie tai skaityti (ČIA).
XXX
Solidarizuodamasis su Saule Šerėniene, bene pirmąja Lietuvoje leftistinio liberalizmo auka, gindamas konstitucinę žodžio laisvę, gerbdamas savo tėvų ir ilgametes Vakarų pedagogikos tradicijas ir prieštaraudamas komjaunuoliškiems, masiniu populiarumu paremtiems, agresyviems išpuoliams prieš asmenį ir laisvą žodį, pareiškiu:
Aš, taip pat kaip ir Saulė Šerėnienė, esu už fizines bausmes auklėjant vaikus.
Taip pat esu už „beržinės košės“ metodą, kai tik jis paremtas tėvų meile ir pareiga išauginti padorias, save ir kitus žmones gerbiančias asmenybes.
P.S. Siūlau visiems, kas suvokia kokioje pavojingoje teisinio, politinio ir socialinio spaudimo padėtyje mes atsidūrėme, pasidalinti šiuo arba savaip perdarytu tekstu.
P.P.S. Pone A.Tapinai, jeigu šis tekstas jūsų pastangomis neatsidurs ant jūsų sienos FB ir jeigu jūs nepradėsite grasinti man ir mano darbovietei, jus laikysiu paprasčiausiu demagogu, populistu ir bailiu išverstaskūriu.
XXX
Šios mintys buvo rašomos kaip atsakymas Arkadijui Vinokurui po to, kai jis pakeitė toną ir pasiteiravo mano pozicijos paaiškinimo.
Pamaniau, kad galbūt išties daug žmonių net nesupranta apie ką yra kalba. Žinoma, tik pats žmogus yra atsakingas kiek jis pasiduoda facebookinei psichozei, o kiek stengiasi išlaikyti bent minimalų padorumą ir racionalumą.
Taigi:
Galbūt intelektualui ar bent jau padoriam žmogui yra būdinga pasidomėti žmogaus pozicija ir argumentais dar prieš svaidantis viešomis diagnozėmis? Užtektų pasiskaityti mano postus žemiau. Kadangi pakeitėte toną, kuris jau išeina iš facebookinės psichozės, atsakysiu.
1) pagrindinis mano motyvas buvo apginti žodžio laisvę, jeigu žodis yra teisėtas. Ponia Saulė Šerėnienė nepasakė nieko prieštaraujančio įstatymams. O A.Tapino sukeltas socialinis spaudimas, kuris turėjo teisinių pasekmių jos darbovietėje, yra visiškai neteisėtas ir primena komjaunuoliškas gėdos lentas. Esminis skirtumas nuo teisinės valstybės ir komjaunuoliško spaudimo, mano nuomone, yra būtent kišimasis į privačią asmens erdvę. Mes galime gėdinti idėją, nuostatą, nuomonę, stengtis ją paneigti ir diskredituoti, bet nevalia šitaip grubiai prievartauti asmens jo privačioje erdvėje.
Andrius Švarplys, šių minčių autorius.
Koks yra teisinis legitimumas tos tūkstantinės fb minios spaudimo darbovietei? Kas nustato, kuri idėja verta tokios privačios baudžiamosios akcijos? Tapinas? Jūs? Aš? FB minia? Ar įstatymas nėra Įstatymas tuo, kad būtent gina tuos žmones nuo linčo teismo, jeigu jie elgiasi pagal įstatymus?
2) antrasis mano motyvas buvo apginti klasikinę liberalią tėvų teisę auginti savo vaikus pagal visus savo įsitikinimus (religinius, kultūrinius, etinius ir t.t.). Liberali ir teisinė valstybė negali nurodinėti tėvams, kaip auklėti vaikus ir kokius pedagoginius metodus naudoti. Valstybė privalo ginti vaiką nuo smurto. Dar sykį: absoliuti dauguma šeimų neturi nieko bendra su smurtu, o „fizinių bausmių“, „emocinio smurto“, „ekonominio smurto“ sąvokos atveria kelią nepagrįstai valstybės intervencijai, ką matome Barnavernet bylose. Palyginkite su dabartine Lietuvos įstatymo formuluote: „Draudžiamas bet kokios formos smurtas“, vadinasi, problema ne įstatymas, o jo taikymas.
3) ar fizinės bausmės yra smurtas, yra atviras politinis klausimas. Pusė JAV valstijų leidžia fizines bausmes namuose ir mokyklose, pusė jų – tik namuose (2009 m. duomenys). Didžioji Britanija, Prancūzija, Šveicarija, Italija, Belgija leidžia fizines bausmes namuose (uždraudusios mokyklose). Kuom remdamasis Jūs teigiate, kad tai „yra arba turėtų būti pripažinta smurtu“? Lietuvoje taip pat dar nėra uždrausta. Tai kodėl yra tokia agresyvi neapykanta VIEN TIK NUOMONEI, kuri yra visiškai teisėta?
Taigi, aš solidarizavausi su S.Šerėnienės situacija dėl šių trijų priežasčių.
XXX
Neilgai trukus iššūkį priėmė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI), kuris savo Facebook paskyroje kreipėsi į Vytauto Didžiojo universiteto rektorių Juozą Augutį klausdamas: „Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas viešai agituoja už fizinių bausmių taikymą vaikams. Norėtųsi sužinoti universiteto poziciją – ar VDU palaiko tokią iniciatyvą?“. Andrius Švarplys paskelbė atsakymą, kuriuo dalinamės.
XXX
Ši istorija mane asmeniškai įtikino, kad šalia vaiko teisių apsaugos stovi „minčių policija“, bauginančios atmosferos oponentams kūrimas, asmeninis persekiojimas, socialinis spaudimas darbovietei.
Tai akivaizdžiai neturi nieko bendra su realiomis vaiko teisių problemomis ir vaikų apsauga.
Gera žinia ta, kad ši genderistinė-politinio korektiškumo-pseudo-liberalų stovykla tokiais veiksmais save kompromituoja. Stebėtina tai, kad bakalauro studijų lygmens studentai geriau supranta šių manipuliacijų esmę nei mokslų daktarai, profesoriai ar viešieji intelektualai.
Tai rodo, kad teisėtos nuomonės, Įstatymo viršenybės, privatumo, tolerancijos, kritiškumo, žodžio laisvės, liberalizmo sampratos yra perkainojamos neįtikėtinu greičiu ir mes, kaip politinė bendruomenė, atsiliekame nuo šių procesų apmąstymų. Lietuvoje atsikartoja Vakarų procesai, Kairės ir Politinio Korektiškumo įsidominavimas, viešasis spaudimas, cenzūravimas.
Tam tikro pobūdžio, vienos grupės pažiūros imamos laikyti aukščiau už įstatymą kaip Aukščiausioji Tiesa ir prieš ją viešai šaukiami atsiskaityti pavieniai asmenys, organizacijos, institucijos, nors tos pažiūros nėra įtvirtintos įstatymuose. Tai visiškai prieštarauja Įstatymo Viršenybei, teisinei valstybei ir Laisvei.
Vakaruose yra intelektualinis pasipriešinimas šitoms tendencijoms. Žymiausios (man žinomos) pavardės: Alain Finkielkraut, Pascal Bruckner, Michel Houellebecq, Andre Glucksmann, Christopher Lasch, Roger Scruton.
Šie procesai nėra periferiniai – tai tampa pagrindiniu politiniu konfliktu. D.Trumpo išrinkimas ir nacionalistinių jėgų kilimas Europoje yra tiesioginis atsakas Liberalios Kairės dominavimui.
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis penktadienio „Žinių radijo“ laidoje „Opozicija“ teigė, jog Lietuvoje išryškėjo smurto epidemijos tendencijos, kurios turi būti pažabotos.
„Šiandien vienas faktas išryškina baisias tendencijas. Vasario 1 d. pagalbos telefonu 112 sulaukta 125 skambučių dėl smurto artimoje aplinkoje. Šalį sukrėtė baisi vieno berniuko žūtis, tačiau remiantis tokiais duomenimis, potencialiai yra dar 125 žmonės, kurie patiria smurtą kasdien. Lietuvoje kilo smurto epidemija su dešimtimis tūkstančių kenčiančių žmonių. Aš manau, kad Seimas turi prisiimti politinę lyderystę ir šis klausimas turi būti sutvarkytas. Taip, suprantu, kad vien smurto apibrėžimas įstatyme problemos iš esmės neišspręs, tačiau įstatymais siekiame padaryti, kad vaikų teisių apsaugos sistema veiktų. Vienas žingsnis yra jį centralizuoti, sutelkti po vienu stogu, rūpintis, kad socialiniai darbuotojai būtų parengti ir žinotų instrukcijas, galėtų koordinuoti savo veiklą. Tai yra įstatymų ir Vyriausybės veiklos junginys. Mes 27-erius metus šį klausimą atidėliojome dėl įvairių priežasčių. Šiandien ministras Linas Kukuraitis rengia susirinkimą, telkia žmones tam, kad į Seimą atkeliautų bendras ir suderintas dokumentas. Aš labai tikiuosi, jog per savaitę suderinti pozicijas pavyks. Tikrai ministrui linkiu kantrybės, nes didžiulė atsakomybė krito ant jo pečių. Įstatyme kyla pagrindinis klausimas: ar fizinės bausmės yra prilyginamos smurtui? Mano manymu taip, tai yra smurtas, ir jeigu mes apsisprendžiame, jog valstybėje turime smurto epidemiją, reikia nedelsiant imtis veiksmų“, – teigė G. Landsbergis.
Vertindamas žiniasklaidoje pasirodžiusius valstiečių-žaliųjų skandalus ir informacijos slėpimą, TS-LKD frakcijos seniūnas teigė, jog pirmojo skaidrumo egzamino valdantieji neišlaikė.
„Į bet kurį klausimą aš žiūriu paprastai. Ar tai būtų automobilio nuoma, ar kas kitą, visa esmė, ar politikas, viešas asmuo gali atsakyti į klausimus? Jeigu jis nuomojasi automobilį iš kažkokios įstaigos ar įmonės, ir jeigu žiniasklaida ar visuomenė kelia klausimus: ar tai geriausia kaina, kiek tu moki, ir pan., politikas turi pateikti atsakymus. Jei visi atsakymai pateikti, aš nematau jokios problemos. Valstiečių atveju didžiausia problema tai, jog buvo atsiribota tylos siena, ir vis kartota, jog mus visi puola, mes esame aukos. Tačiau pasirodė, jog aukos užsidariusios prabangiame automobilyje su kailiniais ir jie nieko niekam neaiškins. Štai čia yra problema. Visuomenė nori atvirumo, jai tai buvo žadėta, ir pirmasis skaidrumo egzaminas – neišlaikytas. Manau, kai nebegali atsakyti į klausimus – pasitrauki. Jei vaizdas pateikus atsakymus taip pat ne koks – dedi mandatą ir iškeliauji“.
Komentuodamas pasirodžiusią informaciją, jog JAV prezidentas D. Trumpas ketina naikinti sankcijas Rusijai, G. Landsbergis teigė, jog svarbiausia, kokia išliks Lietuvos poziciją bei ką palaikysime.
„Man tikrai neramu. Vakar pasirodė pranešimai dėl JAV sankcijų Rusijos užsienio žvalgyboms nuėmimo, tai yra negera trajektorija ir ji man kelia nerimą. D. Trumpo ir V. Putino draugystė – Lietuvai grėsmingas ženklas. Tačiau svarbiausia, ką šioje situacijoje kalbame mes. Kai pasigirsta iš valdančiųjų, kad iš Rusijos turime ko mokytis, kad su Rusija reikia draugauti, kviestis ambasadorius, o Ukrainai pasakome, jog jie turi nustoti kovoti už savo laisvę ir teritorinį vientisumą – tai neteisinga pozicija. Mano galva, net jei D. Trumpas eis taikytis su V. Putinu, Lietuva turi likti teisybės pusėje, turi likti Ukrainos pusėje, sankcijų Rusijai pusėje, tai yra ir mūsų saugumo ir idealų už kuriuos kovojome visą nepriklausomybės laikotarpį pozicija“, – kalbėjo G. Landsbergis.
Apžvelgdamas partijos pirmininko rinkimų debatus ir pagrindinius klausimus, TS-LKD lyderis pažymėjo, jog svarbiausia – tęsti pradėtus gerus darbus.
„Jau antrą mėnesį mūsų partijoje vyksta agitacinės kampanijos. Mano vizija paprasta, tam tikra prasme konservatoriška – įvertinus rezultatus, pasiekimus, ką pavyko padaryti ir ko nepavyko, tęsti gerus darbus, bet netaisyti to, kas nėra sulūžę. Taip pat manau, reikia savęs paklausti, kas iš ties mus vienija? Esame sąjunga dėl Tėvynės – Tėvynės sąjunga. Mano manymu, nereikia akcentuoti mūsų dualumo, kad esame dvi organizacijos, neva kaišančios viena kitai pagalius į ratus, neva nerandame tapatybės, neva stengiamės išgryninti ko turime daugiau: krikdemų ar nuosaikiųjų konservatorių. Aš manau, kad turime apsibrėžti, jog mus vienija Tėvynė ir meilė jai. Ir, kad dėl jos dirbame“.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, vadovaudamasi Konstitucija ir Teismų įstatymu bei atsižvelgdama į Teisėjų tarybos patarimą, pasirašė dekretą, kuriuo už teisėjo vardo pažeminimą iš pareigų atleido Kretingos rajono apylinkės teismo teisėją Petrą Kontrimą.
Teisėjas iš pareigų atleidžiamas nuo sausio 6 dienos. Šio teisėjo įgaliojimai sustabdyti dar 2016-ųjų lapkričio 29 d., kai Prezidentė kreipėsi į Teisėjų tarybą patarimo dėl jo atleidimo.
Teisėjas P.Kontrimas, kaip įtariama, būdamas itin sunkaus girtumo, smurtavo šeimoje, o vėliau, policijos komisariate aiškinantis konflikto aplinkybes, melagingai apkaltino sutuoktinę smurto vartojimu, ką pats vėliau pripažino Teisėjų tarybos posėdyje.
Toks elgesys – nesuderinamas su teisėjo garbe, prasilenkia su Teisėjų etikos kodekso reikalavimais bei kenkia visų teismų autoritetui, pažymi šalies vadovė.
Prezidentė per 7-erius metus iš viso atleido 20 teisėjo vardą pažeminusių teisėjų.
Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.
Andrius Vyšniauskas: „Marijampolėje turime rimtai spręsti smurto ir patyčių problemą, o moksleivę sumušęs direktorius turi būti skubiai nušalintas nuo pareigų“.
Marijampolės savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas pasirodžius informacijai apie Marijampolės Mokolų pagrindinės mokyklos direktoriaus sumuštą moksleivę kreipėsi į savivaldybės merą reikalaudamas paaiškinti, kodėl tarybos nariams nebuvo pateikta visa išsami informacija apie situaciją mokykloje ir neinicijuotas direktoriaus suspendavimas nuo užimamų pareigų. Taip pat tarybos narys inicijuoja „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarkos“ rengimą.
„Nors Marijampolės savivaldybės meras sako, jog tarybos nariams pateikė visą informaciją ir ėmėsi visų galimų veiksmų dėl susidariusios situacijos Mokolų pagrindinėje mokykloje, tačiau tai yra akivaizdi netiesa. Detali informacija buvo pateikta ne visiems tarybos nariams, o tokie svarbūs faktai, kaip mokyklos direktoriaus giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi, apskritai buvo nutylėti. Taip pat meras, turėdamas priminę iniciatyvos teisę suspenduoti arba atleisti direktorių dėl darbo drausmės pažeidimų, šia iniciatyvos teise nepasinaudojo. Akivaizdu, kad problemą buvo bandoma užglaistyti ir tam įtakos turėjo tiek mokyklos direktoriaus partiškumas, tiek jo giminystės ryšiai su administracijos direktoriumi. Ši istorija iliustruoja prie ko priveda išsikerojęs švogerizmas Marijampolės savivaldybėje“ – teigė tarybos narys A. Vyšniauskas.
Pasak A.Vyšniausko, Mokolų pagrindinės mokyklos istorija iškelia ir kitą problemą: smurtas ir patyčios Marijampolės mokyklose yra įsišaknijęs reiškinys ir šią blogą psichologinę ir socialinę atmosferą skleidžia ne tik moksleivių patyčios, bet ir pačių pedagogų veiksmai.
„Norint užkirsti kelią patyčioms ir smurtui mokyklose būtina imtis rimtų veiksmų. Todėl turime skubos tvarka pradėti ir parengti „Patyčių prevencijos bendrojo ugdymo mokyklose tvarką“. Iniciatyvą šioje srityje rodo kitos savivaldybės, pirmiausiai Vilniaus miestas, ir mes negalime atsilikti, nes moksleivių socialinės aplinkos saugumas turi būti aukščiausiu prioritetu. Todėl ir siūlau bei inicijuoju tokios tvarkos rengimą“ – komentavo A.Vyšniauskas.
Daug triukšmo dėl nužudyto policininko. Kaip visada – tik po įvykusios tragedijos. Tramdyti jauną nusikaltėlį atvyksta porelė kelių policininkų, kurių darbas – sustabdyti saugos diržo neprisisegusį arba su vėjeliu per gyvenvietę lekiantį vairuotoją, užfiksuoti kelių eismo taisyklių pažeidimą, kartais – gal paimti kyšį.
Policija skuba į nelaimės vietą.
Šitą padaryti gali ir silpnutė panelė, ir pistoleto iš dėklo niekada neištraukęs vyras.
Beje, ar prie tragedijos neprisidėjo vyrų ir moterų lygių galimybių siekis bet kokia kaina dailiajai (šiuo atveju geriau tiktų žodis silpnajai) lyčiai imtis išimtinai vyriškų darbų? Ar nusikaltėlis būtų toks agresyvus, jeigu prieš save matytų ne vyrą ir moterį, o du įspūdingo ūgio žaliūkus?
Abejoju. Žiniasklaidoje skaičiau, kad policininkė patyrė šoką. Sutinku – kartais moteris net tokiose situacijose gali pranokti vyrą, bet šiuo atveju, atrodo, buvo kitaip. Ne moterų darbas tramdyti recidyvistus.
Šitai porelei teko tramdyti įsisiautėjusį, galimai psichiškai nesveiką vyrą, ne vieną kartą baustą ir net teistą chuliganą, ranką keliantį net prieš motiną.
Jeigu panašiai būtų atsitikę Amerikoje, šiandie ne policininką laidotume. Chuliganams neretai nuolaidžiaujame, nes, kaip bepasielgs pareigūnai – griežtai ar atlaidžiai, – žiniasklaida juos vistiek kritikuos: nereikėjo taip griežtai, reikėjo griežčiau. Policininkai bijo viršyti savo įgaliojimus.
Bet aš noriu pakalbėti apie dar neįvykusią, tačiau labai tikėtiną nelaimę.
Internete yra nufilmuota, kaip naktį Vilniaus gatvėmis gaudomas ratuotas potencialus žudikas. Gaudynės kaip filmuose. Ar taip galima? Juk ir bėglys, ir jį persekiojantis policijos ekipažas (kartais – net keli) rizikuoja ką nors sutraiškyti, sudaužyti važiuojančius arba stovinčius automobilius. Tada taip ir atsitiko: nukentėjo mokesčių mokėtojų pinigais policijai nupirktos mašinos.
Manau, taip vaikytis kelių erelius (kaip juos vadina žurnalistas Vytautas Kvietkauskas) – pernelyg pavojinga. Ką daryti? Gal pakaktų užfiksuoti bėglio automobilio numerį ir paskui labai griežtai bausti – sodinti į kalėjimą? Suprantu, iškiltų visokių žmogaus teisių pažeidimų, juridinių kliūčių. Tai gal iškart į bėglio automobilį šaudyti, kad jis ko nors baisesnio neiškrėstų? Vieną kartą šitaip ryžtingai sustabdytas nusikaltėlis būtų pamoka kitiems, potencialiems bėgliams.
Galvokite, ponai pareigūnai. Ir nenuolaidžiaukite nusikaltėliams.
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė trečiadienį, sausio 27 d., 13 val. lankysis Alytaus rajone, Daugų seniūnijoje, Rimėnų kaime, kur, susitikusi su socialinės rizikos šeimomis, socialiniais darbuotojais ir rajono vadovais, aptars, ko reikia imtis siekiant padėti probleminėms šeimoms ir užtikrinti jose augančių vaikų saugumą. Prezidentė socialinės atskirties ir smurto mažinimą yra įvardijusi vienu svarbiausių valstybės prioritetų.
Alytaus rajono savivaldybė yra vienas gerųjų pavyzdžių, kaip realiai sprendžiamos socialinės atskirties problemos. Savivaldybė aktyviai dirba trimis kryptimis – padedant surastiglobėjus vaikams, užuot atidavus juos į globos namus, inicijuojant efektyvią pagalbą socialinės rizikos šeimoms ir gydant žmones nuo alkoholizmo.
