Lagaminas. Slaptai.lt nuotr.
Švedijos prokuratūra pateikė 47 metų amžiaus šalies piliečiui kaltinimą dėl šnipinėjimo Rusijos naudai. Tai sakoma pirmadienį paskelbtame žinybos pranešime.
„Aš tvirtinu, kad, dirbdamas konsultantu ankstesnėse darbovietėse, jis rinko duomenis užsienio valstybei, šiuo atveju – Rusijai. Tai, kad jam už tai buvo gerai mokama, rodo, kaip rusai vertino jo informaciją“, – pareiškė prokuroras Matsas Ljungqvistas.
Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnai sulaikė kaltinamąjį 2019 metų vasario mėnesį restorane per susitikimą su Rusijos ambasados darbuotoju, kuris, turėdamas diplomato statusą, galėjo laisvai palikti patalpas. Pasak prokuroro, sulaikymo metu pas kaltinamąjį buvo rasta apie 28 tūkst. kronų (maždaug 2 470 eurų).
Vyrui priklauso konsultavimo bendrovė, kurios veikla susijusi su informacinėmis technologijomis, jis turi daktaro laipsnį, kurį jam suteikė vienas garsiausių Švedijos technikos universitetų. Kaltinamojoje išvadoje sakoma, kad įtariamasis neteisėtai perkeldavo duomenis iš darbo kompiuterių į savo paties kompiuterius, o paskui į USB laikmenas. Anot prokuroro, šie veiksmai sudaro nusikaltimo sudėtį ir gali kelti grėsmę nacionaliniam saugumui.
47 metų švedas dirbo konsultantu kompanijose „Volvo Cars“ ir „Scania“. Pagal tyrėjų versiją, jis perduodavo informaciją iš šių dviejų bendrovių rusų diplomatui. Vyras neigia savo kaltę. Bylą nagrinės Geteborgo apygardos teismas, įtariamajam gresia iki šešerių metų kalėjimo.
„Janas Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje. Galbūt jis bendradarbiauja su Rusijos žvalgyba. Visa istorija verta ekranizacijos“, – rašo Vokietijos leidinys „Der Tagesspiegel“.
Kai birželio 18 dieną „Wirecard“ vadovas Markusas Braunas pranešė, kad nėra 1,9 mlrd. eurų, neva buvusių bendrovės balanse, operacijų direktorius Janas Marsalekas dingo ir nuo to laiko yra pabėgęs, primena leidinys.
„2020 metų birželio 18 dieną J.Marsalekas buvo atleistas iš „Wirecard“. Po kelių valandų jis dingo, jo kolegos tą dieną jį matė paskutinį kartą. Jis jiems pasakė, kad važiuos į Filipinus, nes nori pradėti ieškoti trūkstamų 1,9 mlrd. eurų ir įrodyti, kad yra nekaltas. Informacija apie rezervuotus bilietus, o taip pat Filipinų migracijos tarnybos duomenys iš tiesų įrodo, kad J. Marsalekas buvo atskridęs į Filipinus. Remiantis šiais duomenimis, jis birželio 23 dieną atvyko į Manilą, o birželio 24 dieną išvyko toliau į Kiniją“.
„Tačiau čia esama nesutapimų: J. Marsaleko neužfiksuoja vaizdo stebėjimo kameros, o oro linijų bendrovė neįtraukė jo pavardės į keleivių sąrašus. Liepos 4 dieną Filipinų teisingumo ministras Menardas Guevarra pareiškė, kad Filipinų migracijos tarnybos darbuotojai falsifikavo duomenis, kurie turėjo patvirtinti, jog J. Marsalekas įvažiavo į šalį. Darbuotojus nušalino nuo pareigų, jiems iškelta byla ir vykdomas tyrimas,“ – rašoma straipsnyje.
„Remiantis leidinių „Der Spiegel“ ir „Bellingcat“ tyrimu, J. Marsalekas bendradarbiavo su Austrijos dešinąja populiste „Austrijos laisvės partija“ (Die Freiheitliche Partei Österreichs, FPÖ). Per „Austrijos–Rusijos Draugystės draugiją“ jis aprūpino partijos funkcionierius konfidencialiais dokumentais, kuriuos J. Marsalekas greičiausiai gaudavo iš Austrijos vidaus reikalų ministerijos ir vidaus žvalgybos tarnybos BVT. O būtent informacija patekdavo Johanui Gudenusui, nuo 2017 metų vadovavusiam Nacionalinės tarybos FPÖ frakcijai. 2019 metų gegužę J. Gudenusas dėl „Ibiza-gate“ skandalo atsistatydino iš visų politinių postų ir paliko partiją.“
„Nuo 2015 metų J. Marsalekas investavo pinigus į Libijos projektus. Be kita ko, jis neva investavo pinigus į tris cemento gamyklas, esančias šalies rytuose. Kaip teigė J. Marsalekas, jis norėjo padėti atstatyti šalį po pilietinio karo. Iš tikrųjų jis greičiausiai turėjo visai kitų planų: J. Marsalekas norėjo inicijuoti karinio reorganizavimo programą, pagal kurią nuo 15 iki 20 tūkst. Libijos ginkluotų teroristų turėjo būti apmokyti dirbti pasieniečiais, paskui turėjusiais kontroliuoti migracijos srautus prie pietinės šalies sienos.“
Iš anksto J. Marsalekas konsultavosi ir papildomos informacijos apie Libiją gaudavo iš Andrejaus Čiuprygino – arabistikos specialisto ir Maskvos aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojo. Problema ta, kad Vakarų specialiosios tarnybos mano, jog A. Čiupryginas – buvęs Rusijos karinės žvalgybos GRU aukšto rango karininkas ir iki šiol palaiko glaudžius ryšius su žinyba. Pats jis tai paneigė kalbėdamas su „Der Spiegel“, bet patvirtino, kad kontaktavo su J. Marsaleku. Jis taip pat pareiškė, kad tiksliai nežino, kokių J. Marsalekas turėjo planų Libijoje.“
„2017 metais vieno iš asmeninių susitikimų metu J. Marsalekas neva gyrėsi, kad padedant Rusijos karininkams buvo nuvykęs į Sirijos Palmyrą – po to, kai miestą buvo užkariavusi vadinamoji „Islamo valstybė.“
„2018 metais jis atseit darbo partneriams Londone pristatė keturis įslaptintus Cheminio ginklo draudimo organizacijos dokumentus, kuriuose buvo pateikta visa „Novičiok“ klasės nervus paralyžiuojančių nuodų formulė. Šiais nuodais 2018 metų kovą buvo nuodijami buvęs Rusijos šnipas ir disidentas Sergejus Skripalis ir jo dukra, rašo leidinys.
„2018 metų pavasarį J. Marsalekas investavo 7 mln. dolerių į naują būsimą Rusijos mesendžerio „Telegram“ kriptovaliutą.“
Nauji „Bellingcat“ ir „Der Spiegel“ tyrimai rodo taip pat ir tai, kad Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) vidaus žvalgybos tarnyba nuo 2015 metų stebėjo buvusį „Wirecard“ vadybininką saugojo kelionių metu bei rezervuotų bilietų duomenis. Beje, surinktuose duomenyse yra spragų – ne visoms kelionėms visiškai parengti dokumentai. Tarp jų ir kelionėms į Rusiją.“
„Po 2016 metų FST daugiau nefiksavo J. Marsaleko įvažiavimų į Rusiją, nors ir tai, „Der Spiegel“ duomenimis, neatitiko tikrovės. Žurnalas pateikia kelias tezes, kodėl J. Marsalekas galėjo būti įdomus FST: „Arba FST tiesiog pamatė, kad tai įdomus stebėjimo objektas, arba specialiosios tarnybos norėjo laikyti savo akiratyje vieną iš savo šaltinių, ypač atsižvelgiant į tai, kad J. Marsalekas, manoma, buvo susijęs su konkuruojančia su FST Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiąja žvalgybos valdyba (rus. Главное разведывательное управление (ГРУ).“
„Remiantis „Bellingcat“ tyrimu, per pastaruosius dešimt metų J. Marsalekas daugiau nei 60 kartų važiavo į Rusiją, pirmąkart jis buvo nuvykęs 2004 metais. Nuo 2014 metų jis dažniau lankėsi Maskvoje, be to, dažniausiai jis ten būdavo ne daugiau nei vieną dieną. Nuo 2016 metų jis važiuodavo ir į kitus Rusijos miestus, pavyzdžiui, į Sankt Peterburgą, Nižnij Novgorodą ir Kazanę Tatarstano respublikoje.“
„J. Marsalekas atvykdavo į Rusiją su šešiais skirtingais Austrijos pasais, praneša „Bellingcat“. Austrija iš tiesų leidžia savo piliečiams turėti kelis Austrijos pasus. Tačiau įvažiuodamas į Rusiją jis naudojosi ir kitais pasais: leidinio duomenimis, jis turėjo dar tris pasus savo vardu, bet be pilietybės.“
„Tarp jų ir diplomatinis pasas, išduotas „nepiliečiui“. Tokie pasai išduodami tik kai kuriose pasaulio šalyse ir tik garbės konsulams – arba parduodami nelegaliai. Viename pokalbyje internetu, jis tvarkomas „Handelsblatt“, J. Marsalekas net gyrėsi savo pasais: pasak jo, jis turi „kelis pasus, kaip bet kuris geras šnipas“, bet jis „nežino, ar kuris nors iš jų yra garbės konsulas“. „Todėl aš retušuoju savo nuotrauką“, – parašė jis.“
Remiantis „Der Spiegel“, „Bellingcat“ „The Insider“ ir „McClatchy“ informacija, birželio 19-osios naktį J. Marsalekas atvyko į Minską, ką patvirtina Rusijos migracijos tarnybos, kurioje yra ir informacija apie Baltarusiją, duomenys. Išvykimas iš šalies neužfiksuotas – tai rodo, kad J. Marsalekas vis dar yra Baltarusijoje arba Rusijoje.
„Susirašinėdamas su vienu pažįstamu, į klausimą, kur jis tuomet yra, J. Marsalekas atsakė, kad esant būtinybei jis „išvažiuos taip pat, kaip ir atvažiavo“. Ir patikslino: su „verslo džeta“. Į klausimą apie politinės situacijos stabilumą toje šalyje, kurioje jis dabar yra, J. Marsalekas atsakė: „Taip, čia valdžioje vis dar tie patys žmonės, kaip ir prieš 25 metus.“ Tai tinka Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai“, – pabrėžia leidinys.
Beje, kitą dieną po tyrimo publikacijos „Der Spiegel“, leidinys „Handelsblatt“ pranešė, kad J. Marsalekas greičiausiai yra Rusijoje, „privačiame name į vakarus nuo Maskvos prižiūrint Rusijos Ginkluotųjų Pajėgų Generalinio štabo Vyriausiajai žvalgybos valdybai.“
„Kremlius tuo metu tvirtina, kad jis apie tai nieko nežino“, – praneša „Der Tagesspiegel“.
GRU emblema
Rusija šeštadienį pasmerkė „nepagrįstą ir pavojingą“ laikraščio straipsnį, kuriame teigiama, kad Maskvos šnipai slapta siūlydavo su Talibanu susijusiems kovotojams atlygį, kad jie vykdytų mirtinas atakas prieš JAV vadovaujamos koalicijos karius Afganistane.
Penktadienį Amerikiečių dienraštis „The New York Times“, cituodamas JAV žvalgybos pareigūnus, skelbė, kad Rusijos karinės žvalgybos tarnyba siūlė atlygį Afganistano Talibano judėjimo nariams, siekdama paskatinti kovotojus atakuoti JAV pajėgas tuo metu, kai JAV prezidentas Donaldas Trumpas siekia išvesti savo šalies karius iš Afganistano ir užbaigti ilgiausią Amerikos karą.
Laikraščio teigimu, D. Trumpas apie tai sužinojo kovą, bet nenusprendė, kaip reaguoti.
„Nepagrįsti ir anonimiški kaltinimai, kuriuos paskelbė laikraštis, jau sukėlė tiesioginę grėsmę Rusijos ambasadų Vašingtone ir Londone darbuotojų gyvybėms“, – tviteryje rašė Rusijos ambasada Vašingtone.
Kaip teigia laikraštis, Talibano operacijai vadovavo Rusijos karinės žvalgybos tarnyba, žinoma kaip GRU, kuri buvo apkaltinta dėl daugybės kitų tarptautinių incidentų, įskaitant dvigubo agento Sergejaus Skripalio apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje 2018 metais.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU skelbia savo gretose demaskavusi itin aukšto rango rusų šnipą. Generolas majoras suimtas antradienį, Kijeve pranešė SBU (СБУ).
Manoma, kad 56-erių įtariamasis daug metų perduodavo Maskvai slaptą ir labai slaptą informaciją, be kita ko, taip pat – ir apie slaptas Ukrainos operacijas prieš Rusijos remiamus separatistus Rytų Ukrainoje bei duomenis apie ukainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos ir prorusiškų separatistų kontroliuojamose Ukrainos žemėse. Be to, jis verbavo kitus Ukrainos asmenis tapti agentais ir planavo teroristinius išpuolius Ukrainoje. Į Rusijos pusę perėjusiems asmenims buvo žadama Rusijos pilietybė ir pinigai. Įtariamojo susitikimai su kontaktiniu asmeniu iš Rusijos federalinės saugumo tarnybos (FSB) užfiksuoti Vokietijoje, Prancūzijoje, Chorvatijoje.
Igorius Jegorovas
Išdavyste įtariamas generolas Rusijos pavedimu ruošėsi nužudyti čečėną Adamą Osmajevą. Šis 2012-aisiais buvo suimtas Odesoje dėl tariamų planų pasikėsinti į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, visąlaik palaikė Ukrainos interesus, rėmė čečėnų nepriklausomybininkus.
Dabar jau žinoma ir įtariamojo pavardė. Tai – Ukrainos Saugumo tarnybos generolas majoras Valerijus Šaitanovas (Шайтанов). Kaip teigia internetinis ukrainiečių leidinys Gordonua.com, Valerijus Šaitanovas palaikė ryšius su savo kuratoriumi iš Rusijos slaptųjų tarnybų pulkininku Igoriu Jegorovu. Ukrainos slaptoji tarnyba SBU turi slapta padariusi įrašų, kaip V.Šaitanovas kalbasi tiek su FSB (ФСБ) karininku I.Jegorovu (Егоров), tiek su užverbuotu agentu „N“, kuriam pavesta nužudyti čečėną A.Osmajevą. Už tą nužudymą pažadėtas ir rusiškas pasas, ir pensija, ir solidus honoraras. Agentą „N“ perspėja, kad labai svarbu deramai „užkasti“ – po operacijos batus būtinai reikės sunaikinti.
Charakteringa dar ir tai, kad pokalbio su I.Jegorovu metu V.Šaitanovas vadina 2017-ųjų įvykius Ukrainoje „perversmu“, nepagarbiai atsiliepia apie Maidano gynėjus. Ukrainos portalo gordonua.com redaktorius Dmitrijus Gordonas viename iš savo paskutiniųjų videopareiškimų (youtube.com kanalas) tvirtina, kad žinia apie tokio aukšto rango Rusijos šnipo demaskavimą – pats tikriausias šokas Ukrainai. Nes V.Šaitanovas žinojo labai daug apie Ukrainos priešinimosi Rusijai operacijas. Pavyzdžiui, turėjo bylų apie ukrainiečių žvalgus, veikiančius Rusijos okupuotame Donbase ir Kryme. Kaip tvirtina D.Gordonas, dabar aišku, kodėl kai kurios Ukrainos slaptosios operacijos Rytų Ukrainoje labai dažnai žlugdavo, o ukrainiečių žvalgai – patekdavo į nelaisvę arba tiesiog dingdavo be žinios, žūdavo.
Ukrainos slaptoji tarnyba SBU
D.Gordonas, skelbdamas interviu savo youtube.com kanale pareiškimą, sakė, kad V.Šaitanovas greičiausiai buvo užverbuotas gerokai iki 2014-ųjų metų, kai Rusijos ir Ukrainos slaptosios tarnybos oficialiai dar draugiškai bendradarbiavo (bendros pratybos, bendri pasisėdėjimai prie vaišėmis nukrauto stalo). D.Gordonas atkreipė dėmesį, kad išdavyste įtariamas generolas užmėmė itin aukštus postus tuo metu, kai Ukrainos prezidentas buvo Petro Porošenko.
Ukrainiečių žurnalistas taip pat minėjo, jog buvo ruošiamasi likviduoti ir Ukrainos vidaus reikalų ministrą Arseną Avakovą.
Informacijos šaltinis – gordonua.com, slaptai.lt. ELTA
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Dainius Gaižauskas trečiadienį Seime pateiks įstatymo projektą, kuriuo būtų keičiamas Baudžiamojo kodekso straipsnis, taip siekiant turėti galimybę teisiniu keliu sugrąžinti užsienyje esančius lietuvius, nuteistus už šnipinėjimą.
Vienas iš projekto tikslų taip pat yra šnipų apsikeitimo su kita valstybe galimybės sudarymas.
Projektas yra skirtas siekiant užtikrinti geresnes saugumo garantijas Lietuvos piliečiams, veikiantiems valstybės saugumo interesais kitoje užsienio valstybėje, rašoma projekto aiškinamajame rašte.
„Įvertinus nacionalinio saugumo grėsmių valdymo priemones, praktikoje susiklosčiusias situacijas, ištyrus faktinę su žvalgybos ir saugumo tarnybų veiklą vykdančių asmenų sauga susijusį teisinį reguliavimą, nustatyta, kad dabartiniame reguliavime nėra galimybės teisiniu keliu susigrąžinti Lietuvos Respublikos piliečius, kitoje užsienio valstybėje veikiančius Lietuvos valstybės interesais siekiant prisidėti prie nacionalinio saugumo užtikrinimo, kurie patiria baudžiamąjį persekiojimą“, – aiškinama dokumente.
Įstatymo projektu taip pat siekiama įteisinti malonės suteikimą tokiu atveju, kai su kita valstybe susitariama apsikeisti asmenimis, nuteistais už šnipinėjimo veiklą.
„Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti naują specialią nuostatą, kuria vadovaujantis, malonės instituto taikymui pagrindas būtų ir tokie atvejai, kai susitarus su užsienio valstybe, kurioje prieš Lietuvos piliečius vykdomas baudžiamasis persekiojimas, siekiama į Lietuvos valstybę susigrąžinti savo piliečius, kartu sudarius prielaidas kitai valstybei susigrąžinti savo piliečius, kurie Lietuvoje yra nuteisti už šnipinėjimą ir atlieka bausmę“, – detalizuojama aiškinamajame rašte.
Buvęs dvigubas rusų agentas Sergejus Skripalis, kuris šių metų kovą buvo apnuodytas Didžiosios Britanijos teritorijoje, buvo susitikęs su kitų Europos žvalgybos tarnybų pareigūnais, kad suteiktų informacijos apie jų teritorijose veikiančius rusų šnipus, trečiadienį skelbė Čekijos žvalgybos šaltinis.
1995 metais Didžiosios Britanijos karinės žvalgybos MI6 užverbuotas S. Skripalis „turėjo svarbios informacijos apie tai, kaip veikia Rusijos sistema, kaip jie dirba užsienyje“, naujienų agentūrai AFP sakė gerai informuotas, anonimu išlikti norėjęs Čekijos žvalgybos šaltinis.
„Kai žvalgybos agentūra, britų ar amerikiečių, užverbuoja tokį asmenį, jie naudoja jį šiam tikslui. Jie siūlė jį sąjungininkėms, ne tik Čekijai“, – teigė šaltinis.
Dienraštis „The New York Times“ šią savaitę jau skelbė, kad 2016 metais S. Skripalis susitiko su agentais iš Estijos. Remiantis Čekijos internetine svetaine „Respekt“, 2012 metais buvęs rusų šnipas lankėsi Prahoje.
Šių metų kovo mėnesį Anglijoje S. Skripalis su dukterimi Julija buvo apnuodyti nervus paralyžiuojančia medžiaga. Dėl apnuodijimo Didžioji Britanija ir jos Vakarų sąjungininkės kaltino Rusiją. Tuo tarpu Maskva neigė bet kokias sąsajas su išpuoliu prieš Skripalius.
Rašytinės žinios apie šnipus, ko gero, tiek senos, kiek ir pati raštija. Kas nežino legendos apie Trojos arklį – apie tai, kaip Odisėjas pamokė graikus, dešimt metų nesėkmingai apgulusius Troją, ją paimti?
Nėra abejonių, kad žvalgyba atsirado dar gerokai prieš Odisėją. Jos pėdsakai siekia žilą senovę. Apie žvalgybos veiklą galima sužinoti ir iš senovės užrašų, darytų ant akmens ir papiruso, kur dėstoma Egipto faraonų viešpatavimo istorija… Garsiojo Asirijos karaliaus Ašurbanipalo (VIIa. pr. Kr.) dantiraščio bibliotekoje, kurią atkasė archeologai, buvo rasti moliniai laiškai moliniuose vokuose – slaptųjų agentų pranešimai.
Pašto cenzūra kaip žvalgybinė priemonė
Antikos istorikai yra pasakoję apie įvairias gudrybes, kurių būdavo griebiamasi kovojant su priešo šnipais… Aleksandras Makedonietis pirmasis panaudojo pašto cenzūrą kaip žvalgybos priemonę… Garsusis Hanibalas (III a. pr. Kr.) daugelį pergalių pasiekė ne tik savo karvedžio talentu, bet ir gerai organizuota žvalgyba… Didysis antikos karvedys Julijus Cezaris naudojosi žvalgyba pavergdamas Galiją, ne sykį siųsdamas savo šnipus su melagingomis žiniomis pas priešininką. Jo laikais žvalgybos tarnyba tapo nuolatos veikianti. Kiekviename legione buvo patyrusių žvalgų.
Jau senovėje buvo žinomi daugelis įprastinių žvalgybinio darbo būdų: rezidentų siuntimas, naudojimasis šifru ir bespalviu rašalu, kuriuo parašytas tekstas pasidarydavo matomas jį pakaitinus arba sudrėkinus specialiu skysčiu, taip pat pašto karvelių ir kitų specialiai išmokytų paukščių (net kregždžių) panaudojimas pranešimams persiųsti.
Šnipinėjimo enciklopedija
O štai specifinis literatūros apie šnipus žanras atsirado palyginti neseniai. Jeigu omenyje turėsime anglų, amerikiečių tokio pobūdžio literatūrą (visko trumpame straipsnyje aprėpti neįmanoma), tai čia pirmasis romanas apie šnipus priskiriamas Džeimsui Fenimorui Kuperiui, parašiusiam “Šnipą” (1821). Knygos pagrindą sudaro tikri Amerikos nepriklausomybės karo įvykiai. Gatvės prekeivis Charvis Birčas (realiai egzistavusio Enocho Krosbio prototipas), prisidengęs anglų šalininko įvaizdžiu, iš tiesų vykdo Džono Džėjaus (generolo Džordžo Vašingtono prototipas) žvalgybinę užduotį. Beje, 1829 metais buvo išleista ir dokumentinė knyga apie Enochą Krosbį.
Po Kuperio šnipų literatūros žanras Jungtinėse Amerikos Valstijose ilgam buvo beveik pamirštas; pasirodė tiktai pilietinio karo laikų šnipų pagyrūniškų memuarų.
„Roninzono Kruzo” autorius – žvalgas?
Danielius Defo, romano „Robinzonas Kruzas”autorius
Kalbant apie Anglijos rašytojus ir šnipus, negalima nepaminėti visame pasaulyje gerai žinomo klasiko Danieliaus Defo. Tiesa, skaitytojams jis visų pirma yra nemirtingo romano “Robinzonas Kruzas” (1719) autorius. O juk Danielius Defo buvo taip pat ir britų slaptosios tarnybos tėvas. Apsimetęs prekeiviu Aleksandru Goldsmitu, jis daug važinėjo po Didžiąją Britaniją ir “kur reikia” pranešinėjo ne tik apie to meto valdžios politinius oponentus, bet ir narpliojo “jakobinų” sąmokslus. Iš žvalgybos pasitraukė tuoj po to, kai išleido garsųjį romaną “Robinzonas Kruzas”.
Šnipų literatūros žanro elementų rasime kito anglų klasiko Čarlzo Dikenso “Apysakoje apie du miestus” (1859). Tačiau šio žanro pradininkais Didžiojoje Britanijoje laikomi žymiai vėliau, 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo pradžioje, rašę E.Filipsas Openheimas (romanas “Paslaptingasis misteris Sabinas”,1898) ir Viljamas Tafnelis Le Ke (“Slaptoji tarnyba”, 1896). Pastarąjį romaną daugelis valdžios atstovų priėmė “už tikrą pinigą”, kaip savotišką pranašišką įspėjimą. Knygoje rašoma apie artėjantį vokiečių įsiveržimą į Didžiąją Britaniją.
Le Ke tvirtino, kad jo šnipų romanai paremti darbo slaptojoje tarnyboje patirtimi. Jeigu tai tiesa (kol kas tai neįrodyta), tai Le Ke – pirmasis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų darbuotojas, tapęs rašytoju. Geriausios šio autoriaus knygos: “Nusikalstami ryšiai”, 1890; “Monte Karlo paslaptys”, 1899; “Artimųjų Rytų stebėtojas”, 1907; “Kur baigiasi dykuma”, 1923.
Žanro apie šnipus audringam plitimui Anglijoje turėjo Erskino Čalderso romanas “Dykumų mįslė” (1903), kuriame pasakojama, kaip anglų jachtininkai atsitiktinai sužinojo apie vokiečių įsiveržimo į Angliją planus. Rašytojo versija buvo tokia įtikinama, kad britų Admiralitetas nedelsdamas Šiaurės jūroje suformavo laivyną, kuris “apsaugotų silpną ruožą”, apie kurį rašoma knygoje.
Rašytojas Somersetas Moemas buvo profesionalus Pirmojo pasaulinio karo laikų žvalgybininkas. Jo “Ašendenas”(1928) – romanas, paremtas asmeniška patirtimi. “Iš visų šnipų istorijų Ašendeno nuotykiai labiausiai artimi realiems įvykiams” (Entonis Mastersas, “Literatūriniai agentai”, 1987).
Apie žmogiškąsias aistras
Pirmojo pasaulinio karo metais Moemas dirbo sanitarinėje dalyje vairuotoju. Buvo pilnapadis, žemo ūgio, todėl netiko rikiuotei. 1915 m. į jį atkreipė dėmesį britų slaptoji tarnyba ir užverbavo savo agentu – mat Moemas mokėjo prancūziškai ir vokiškai.
Šnipinėjimo menas
Tuo metu kaip tik pasirodė pirmoji jo knyga “Žmogiškųjų aistrų našta”. Moemas buvo išsiųstas į Šveicariją, kur beveik metus stebėjo asmenis, įtariamus šnipinėjimu Vokietijos naudai. Pažymėtina, kad šį darbą jis dirbo ne už pinigus, o patriotinių jausmų skatinamas. Moemas parašė nemaža apsakymų, kuriuose buvo vaizduojami realūs jo patirti nuotykiai. Tačiau kai jį įspėdavo, kad tas ar kitas apsakymas pažeidžia valstybinės paslapties įstatymą, jis nesvyruodamas rankraštį sunaikindavo. Kas nepateko į ugnį, įskaitant ir išvykas į Rusiją, dienos šviesą išvydo “Ašendene”. Ši knyga turėjo didelio poveikio visai pokario šnipų žanro literatūrai.
Kai 1917 metų pradžioje Rusijos caras Nikolajus II atsisakė sosto, britų slaptosios tarnybos biuro Jungtinėse Valstijose atstovas seras Viljamas Vaizmenas gavo iš JAV prezidento administracijos 75 000 dolerių (tuo metu tai buvo dideli pinigai), kad anglų agentas juos slapta nugabentų į Rusiją. Kurjerio vaidmenį atliko Somersetas Moemas. Jis turėjo užduotį paremti menševikų partiją ir sukliudyti bolševikams nutraukti vykusį karą su Vokietija. Toje kelionėje Moemas dėjosi Amerikos laikraščių korespondentu Somerviliu.
Trečiajame 20-ojo amžiaus dešimtmetyje “šnipų trileriai” jau buvo spausdinami bulvariniuose žurnaluose tęsiniais. Didelį populiarumą turėjo fantastiški šnipų nuotykiai. Sirilas Henris Koulsas, abiejų pasaulinių karų metu tarnavęs britų specialiosiose tarnybose, drauge su bendraautoriumi Adelaidu Frensiu Maningu parašė apie dvidešimt penkias knygas Maningo Koulso vardu. Jie sukūrė britų žvalgybos agentą Tonį Chembldoną.
Kas sukūrė Džeimso Bondo paveikslą?
Antrojo pasaulinio karo metais daugelis rašytojų dirbo žvalgybose, įgijo praktinių įgūdžių, specifinių žinių, kurias jie ilgainiui panaudojo literatūrinėje veikloje. Plačiai žinomas Gremas Grinas buvo MI 6 darbuotojas, Janas Flemingas (garsiojo Džeimso Bondo kūrėjas) – britų jūrų žvalgybos karininkas. Angus Vilsonas savo pirmuosiuose kūriniuose pasinaudojo asmeniškais įspūdžiais, patirtais tarnaujant dešifravimo centre Bletčli-Park. Nepaprastai įtemptas darbas ir karo meto nepritekliai nualino jo sveikatą ir psichoterapeutas patarė jam imtis kūrybos. Rašytojas Džonas P.Markandas dirbo JAV strateginių tarnybų valdyboje.
Pirmasis ir Antrasis pasauliniai karai buvo nepalyginamai skurdesni šnipų literatūros derliumi, lyginant juos su “šaltojo karo” laikotarpiu, per kurį įvyko nesuskaičiuojama daugybė Vakarų ir Rytų agentų susirėmimų. Knygų puslapiuose ėmė mirgėti didvyrių ir piktadarių, dirbusių CŽV, MI 6 ir KGB, darbai darbeliai. Stambiausios pasaulio specialiosios tarnybos tarsi išėjo į dienos šviesą ir pateko į beletristikos masinio vertintojo teismą. O dokumentinės informacijos apie jų veiklą, kaip ir anksčiau, beveik nebuvo. Daugumoje šnipų romanų pagrindiniai herojai, žimoma, visai nebuvo panašūs į realius žvalgybininkus, agentus, specialiųjų tarnybų darbuotojus. Rašytojas Malkolmas Mageridžas, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs žvalgyboje, yra pasakęs, kad literatus šnipų žanras vilioja taip, kaip nestabilios psichikos žmones – psichiatro profesija, o impotentus – pornografija.
Janas Flemingas – žurnalistas, biržos brokeris, britų jūrų žvalgybos direktoriaus kontradmirolo Džono Godfrio asmeninis padėjėjas, bet svarbiausia – Džeimso Bondo kūrėjas. Vargu ar kas nežino, kad tai – šnipų romanų serijos herojus. Į šio žanro literatūrą jis įsiveržė pasirodžius romanui “Kazino “Rojalis” (pirmoji iš vienuolikos “bondianos” knygų, vaizduojančių bebaimius superherojus). JAV prezidentas Džonas Kenedis yra viešai pasakęs, kad Bondo kūrėjas Janas Flemingas yra mėgiamiausias jo rašytojas, ir knygoms (taip pat ir filmams) užtikrino milžinišką pasisekimą ir JAV, ir Anglijoje. Džeimsas Bondas arba Agentas 007 – bebaimis britų slaptasis agentas, kurio priešininkas – Sovietų Sąjungos “Smeršas”. “00” pagal autorių reiškia, kad šis herojus turėjo “licenziją žudyti”. Šios serijos romanai – fantastinis išmislas su kruopelytėmis tiesos.
Nepaisant to, toks atviras Vakaruose nepaprastai populiaraus herojaus priešiškumas Sovietų Sąjungos jėgos struktūroms labai nepatiko, kėlė susirūpinimą Maskvai, todėl bulgarų rašytojas A.Guliaška parašė knygą, kuria buvo siekiama pataisyti (manoma – pavedus KGB) nepatrauklų “Smeršo” ir rusų įvaizdį. Romanas “Zachovo misija” buvo spausdinama sovietų laikraštyje “Komsomolskaja pravda” pavadinimu “Avakumas prieš 007”.
Pagal veiklos pobūdį Janas Flemingas beveik neturėjo operatyvinio darbo reikalų, buvo kabinetinis tarnautojas, nors pastoviai nešiojosi desantinį peilį ir plunksnakotį, kuriame, jo žodžiais, buvo ašarinių dujų užtaisas. Nepaisant to, legendoms apie jo žygdarbius nėra galo. Tiesa, visos jos atsirado po to, kai romanai apie Džeimsą Bondą tapo labai populiarūs tiek JAV, tiek Anglijoje.
Nemirtingasis Džeimsas Bondas
1964 m. Flemingas mirė, bet ne Bondas. “Agentą 007” toliau “globojo” Džonas Gardneris. Pradžioje šis rašytojas Bondą pakeitė savuoju slaptu agentu , vardu Boisi Oks, pasirodžiusiu romane “Likvidatorius”(1964) ir kai kuriuose kituose. O pati pirmoji jo Džeimso Bondo imitacija tapo romanas “Atnaujinta licencija”, išleistas Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Valstijose 1981 m. Vėliau Gardneris kasmet išleisdavo po knygą.
Kai kurios Jano Flemingo knygos apie Džeimsą Bondą: “Gyvenk ir leisk numirti”, “Mupreikeris”, “Briliantai visam laikui”, “Daktaras Ne”, “Auksinis pirštas”, “Žaibo kirtis”, “Šnipas, kuris mane mylėjo”, “Žmogus su auksiniu pistoletu”…
O štai Džonas Le Karė pirmą kartą skaitytoją supažindino su realistiniu agentu – žvalgu: susimąsčiusiu, kenčiančiu ir ne visai suprantančiu vaidmenį, kurį jam tenka vaidinti. Pavargęs nuo gyvenimo, visko matęs Džordžas Smailas pirmą kartą pasirodė romane “Kvietimas pas mirusiuosius” (1961), tačiau pasaulinį pasisekimą ir žanro meistro šlovę Le Karė pelnė knyga “Šnipas, atėjęs iš šalčio” (1963).
Įtikinami Le Kare personažai
Le Karė turėjo didelės įtakos kitiems šio žanro romanų autoriams: pasirodė naujų “realių” herojų, primenančių Džordžą Smailą, veikiančių realiose situacijose, su realia šnipinėjimo technika.
Trevanjanas (literatūrinis Rodo Vitkerio vardas) savo romanais “Eigerio sankcijos”(1973) ir “Šibumi” (1979) prie realistiškumo pridėjo dar ir brutalumą. O štai produktyvusis Robertas Ladlemas nusprendė susirasti kažką panašaus į “aukso vidurį”: tarp Flemingo fantastiškumo ir Le Karė perdėto realizmo. Jo romanų herojai grumiasi su globaliniais planais užgrobti pasaulį.
Valstybių žvalgybų kova svarbiuose politiniuose tolimos ir netolimos praeities įvykiuose neretai buvo ir tebėra tokia sudėtinga ir kvapą gniaužianti, kad galėtų drąsiai prilygti geriausių nuotykinių romanų intrigoms. Ribos tarp išmonės ir tikrų faktų literatūroje kartais būna labai neryškios. Literatūriniai žvalgybininkų “viražai” kai kada atrodo tokie tikroviški, kad CŽV net įsteigė šio žanro knygų, išleistų visame pasaulyje, biblioteką. Pastarojo laikotarpio būdingesnis bruožas: buvę specialiųjų tarnybų darbuotojai imasi rašytojo plunksnos, o rašytojai, nedirbę minėtose tarnybose, tampa rimtais šios senos kaip pasaulis žmogiškosios veiklos žinovais ir tyrėjais. Tiesa, kai kada darbą su dokumentais jiems atstoja laki vaizduotė.
Specialiųjų tarnybų vadovybė dažniausiai šnairomis žiūri į savo pavaldinius, kurie staiga nusprendžia atidėti į šalį “apsiaustą ir durklą” ir imasi plunksnos ir polieriaus. Seras Komptonas Makenzis, pavyzdžiui, buvo apkaltintas pažeidęs valstybės paslapties įstatymą ir teisiamas. Jis aprašė savo karjerą autobiografijoje “Graikiškieji atsiminimai” (1932). Būtent po šios knygos pasirodymo jis ir atsidūrė teisme. Britų valdžia areštavo visą knygos tiražą ir išėmė iš prekybos. Makenzis buvo kaltinamas tuo, kad paviešino pirmojo MI 6 direktoriaus, 1-ojo rango kapitono sero Mansfildo Kamingo, slapyvardį. Nors Kamingas tuo metu jau buvo miręs, Makenzis buvo pripažintas kaltu ir turėjo sumokėti 100 funtų sterlingų bei teismo išlaidas. Vėliau draudimas spausdinti ir platinti knygą buvo panaikintas, ir 1940 m. ji buvo pakartotinai išleista pavadinimu “Egėjiškieji atsiminimai”. Visus šiuos įvykius Makenzis aprašė kitoje knygoje – “Graikija mano gyvenime”(1960).
Saigono epilogas
Kitas pavyzdys. 1975 m. Frenkas Snepas buvo atšauktas į CŽV centrinę būstinę iš Pietryčių Azijos, paaukštintas pareigose ir apdovanotas už “analitinius nuopelnus” paskutiniosiomis Vietnamo karo dienomis. Išėjęs iš CŽV Snepas parašė knygą “Padorumo pauzė”(1977) su paantrašte: “Ataskaita apie gėdingą Saigono epilogą, kurį surašė vadovaujantysis strateginis CŽV Vietnamo analitikas”. Daugiausia 580-ties puslapių knygoje kliuvo valstybės sekretoriui Henriui Kisindžeriui už jo superslaptas “taikias” derybas su Šiaurės Vietnamu, kurias Snepas pavadino “virtuozišku cirko pasirodymu”. CŽV nusprendė, kad Snepas pažeidė slaptojo susitarimo su valdyba sąlygas, pagal kurias jis privalėjo pirmiausia rankraštį parodyti CŽV cenzūros padaliniui. 1980 m. byla atsidūrė Aukščiausiajame teisme, kuris CŽV naudai iš Snepo autorinio honoraro priteisė 140 000 dolerių. Be to, jam buvo nurodyta suderinti su CŽV naują romaną “Interesų sutapimas”. Knygoje buvo rašoma apie galimą CŽV dalyvavimą prezidento Dž. Kenedžio nužudyme. Keista, tačiau CŽV neprieštaravo tokiai versijai ir tik paprašė romane neminėti tikro vieno valdybos darbuotojo vardo, nors dėl daugelio kitų romane minimų CŽV darbuotojų pastabų neturėjo.
Britų vadovybė griežtai kritikavo Le Karė ir Gremą Griną už jų kūrybą, pasakojančią apie specialiųjų tarnybų veiklą. Pasirodžius knygai “Mūsų žmogus Havanoje” Griną taip pat bandyta patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tokių pavyzdžių daug.
Labai nepatiko romanai apie šnipus
JAV CŽV direktoriui Ričardui Chelmsui labai nepatiko Le Karė romanai apie šnipus, ypač “Šnipas, atėjęs iš šalčio”. Rašytoją jis kaltino cinišku tonu ir daugybe šmeižikiškų išdavysčių scenų. Tačiau tas pats Chelmsas paskatino Hovardą Chantą sukurti “amerikietišką atsaką” Džeimsui Bondui. Jis, kaip ir jo pirmtakas Alenas Dalesas, manė, kad tokia literatūra bus gera reklama specialiosioms tarnyboms, neturinčioms galimybės pačioms save pasireklamuoti. Le Karė žodžiais, žvalgybininkai, atsivėrę ateinantiems pas juos rašytojams, pradžioje nepakankamai suvokė, kokią didelę kainą jiems teks už tai sumokėti. “Rašytojas – tai savotiškas diversantas, jeigu ne išdavikas,- pasakė Le Karė interviu “Sandi Taims” 1986 metais. – Ir juo geresnis rašytojas, jo daugiau paslapčių jis pagarsins. Specialiosios tarnybos, atrodo, pagaliau tai suprato, nes, kiek man žinoma, dabar jos ne itin lepina plunksnos brolius”.
Dažnai net įgudusiam skaitytojui nelengva nustatyti, kur baigiasi išmislas ir prasideda tiesa ir atvirkščiai. Ypač tai aktualu dokumentinėms knygoms (memuarams), parašytoms buvusių žvalgybininkų. 1968 m. Haroldas (Kimas) Filbis paskelbė atsiminimus “Mano tykusis karas”, kur papasakojo apie savo karjerą MI 6 ir KGB. Buvo tikimasi, kad ši knyga bus persunkta sovietinės propagandos. Tačiau Gremas Grinas pavadino ją “žymiai tikslesne, negu visi kiti panašūs darbai, kuriuos aš galiu prisiminti”.
„Daugelis manė, kad Donaldas Trumpas – tikras rusų agentas, gal jau nuo seno“, – rašo leidinyje Newsweek buvęs dvigubas FTB agentas, knygos „Kaip sugauti rusų šnipą“ autorius Navidas Džamalis.
Jis išdėsto argumentus, keliamus tokios nuomonės naudai.
„Ir vis dėlto sprendžiant iš to, ką aš per tuos metus, kai buvau agentas, sužinojau, taip pat aiškiai matyti, kad įsismarkavęs Niujorko nekilnojamojo turto magnatas galėtų tapti baisiu šnipu. Virtimas užsienio agentu – tai vienašališki santykiai, visi svertai tavo kuratorių rankose. Būti pasirengusiam dalyvauti nepakanka. Priešingai, specialiosios tarnybos kruopščiai ištyrinėja savo naujokus, įvertindamos jų tinkamumą šnipinėjimui“, – sakoma straipsnyje.
„Pasitikėjimo klausimas yra net svarbesnis, kai kalbama apie „pastebimus“ agentus, tokius kaip deputatai. Pasak buvusio aukšto rango amerikiečio žvalgo, tarnavusio po priedanga ir paprašiusio jį vadinti paprasčiausiai Loganu, kad apsaugotų Amerikos žvalgybos šaltinius ir operacijas, „politikai perkalbami“, – sakoma straipsnyje. „Mes teikėme žymiai daugiau svorio tam, ką (politikai) kalba akis į akį, negu tam, ką jie kalba viešai“, – sakė Loganas.
„Pavyzdžiui, Trumpas – politikas, kurio vieša ir privati asmenybės, atrodo, sutampa, – rašo Džamalis. Pradedant jo piktinančiais komentarais apie kraujo praliejimą Šarlotsvilyje ir baigiant tvirtais plepalais, kuriuose jis taršo generalinį prokurorą Džefą Sešnsą, prezidentas, matyt, kalba ir veikia impulsyviai, visiškai nesitvardydamas“.
„Be to, jis turi ilgą melo istoriją. (…) Pasak Džono Saiferio, 27 metus ištarnavusio specialiosiose tarnybose, taip pat ir užsienyje rezidentūros viršininku ir rezidentūros viršininko pavaduotoju, jo verbavimas virstų košmaru“, – sakoma straipsnyje. „Agentų kuratoriai ieško šnipų, kurie gali (…) išsaugoti santykių su jais slaptumą“, – pažymėjo Saiferis.
„Tai tiesa. Bet kaip respublikonų kandidatas į prezidentus jis vis dėlto galėjo būti viliojančiu taikiniu. Plius, realybės šou žvaigždė „tiesiog trykšta dviem dalykais, kurių ieško verbuotojai, – nesveiku ego ir per dideliu godumi“, kaip nurodo Saiferis. Ar galėjo tie atributai, derinami su jo pozicija, persverti akivaizdžią riziką, susijusią su jo verbavimu? Tai neaišku, – samprotauja Džamalis. – Tik akivaizdu, kad ryšių su Rusija tyrimas atskleidė įtartiną Trumpo artimųjų, tokių kaip Polas Manafortas, Maiklas Flinas ir Džaredas Kušneris, elgseną“.
Priminęs, kad Manafortas dirbo liūdnai pagarsėjusiam Janukovičiui, Flinas už užmokestį dalyvavo televizijos kanalo RT šventiniame vakare, o Kušneris bendravo su Abramovičiumi, Džamalis pažymi: „Dėl šitų ir kitų ryšių – ir dėl Trumpo impulsyvumo bei melagingumo – galima spėti, kad Maskva gal apsiėjo be tiesioginio kontakto su Respublikonų partijos kandidatu, pasirinkdama darbą per jo artimuosius“.
Dezinformacija, demagogija, šnipai ir propaganda Lietuvos bei kaimynių rusakalbėje spaudoje
Rusai nenusileis. Slaptai.lt nuotr.
Skriaudžiame kitataučius. Žmonės palieka Lietuvą, nes nebetiki teisingumu – taip išsamiame interviu leidiniui „Obzor” teigia su Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga į Seimo narius pakliuvusi Vilniaus miesto tarybos narė Romualda Poševeckaja.
Na, sunku ginčytis dėl to nebetikėjimo. Ir emigracijos. Įdomiau kas kita: politikė bėdavoja, kad viešai deklaruojama visų tautybių lygybė (savivaldybės svetainė kitomis kalbomis, gatvių lentelės keliomis kalbomis ir pan.), tačiau tuo pat metu uždaromos rusiškos mokyklos. Nes mažėja mokinių. Emigruoja.
Ak, kažkaip susipainiojo politikė, puola aškinti, kad tai susiję su jautria nacionalinių mažumų politika, o ne ekonomika. Žodžiu, skriaudžiame. Tegu stovi mokyklos tuščios, bet atviros.
NATO agresoriai. Begėdžiai NATO kariai Vilniaus restorane surengė muštynes, teigia tas pats „Obzor”. Dėmesio, ne įsivėlė ar papuolė, o surengė. Beje, NATO kariai praeitą savaitę papuolė į avariją, kurioje nukentėjo nėščia moteris, Marijampolėje taranavo automobilį su keturiomis merginomis, surengė muštynes Jonavoje, o vasario mėnesį agresyviai reikalavo juos įleisti į naktinį klubą. Siaubas. Kaip kokie okupantai, ar ne?
Pavydas. JAV valstybės departamentas skirs apie tris milijonus dolerių palaikyti nepriklausomai žiniasklaidai Baltijos šalyse, piktinasi „Litovskij kurjer”. Žodį „nepriklausoma” visur rašydamas kabutėse, esą, su ironija. Turbūt altruistiškai liūdi, kad iš tiesų nepriklausoma žiniasklaida tų pinigų negaus. O gal pavydi, kad JAV moka daugiau…
Litovskij kurjer ir Obzor. Slaptai.lt nuotr.
Pasakorius. Analitiniu pasivadinęs portalas „RuBaltic.ru” publikuoja ilgiausią ispanų emigranto Migelio Puertas istoriją, kaip šis iš Ispanijos emigravo į Lietuvą, o iš Lietuvos – į Donecką. Esą, pirmuosius metus gyventi Lietuvoje buvo gerai, bet po Maidano prasidėjo kažkas panašaus į diktatūrą. Migeliui kaip katalonui buvo siaubinga: lietuvių valdžia – už Ukrainos nacionalistus! Universiteto, kuriame jis dėstė, rektorius saugumiečių paskatintas liepė Migeliui pašalinti feisbuko dienoraštį, kuriame jis reiškė savo nuomonę apie įvykius.
Ir net teismui nepasiskųsi, nes teismai Lietuvoje – korumpuoti. Tad Migeris išvažiavo į Donbasą, kad iš ten galėtų savo studentams Lietuvoje toliau pasakoti, kas iš tiesų vyksta čia ir demaskuotų tą propagandą, kurią lietuviai girdi iš televizijos. O dar, pasak pasakoriaus, patys lietuviai sako, kad greitai gali išnykti, Ir kad yra labiausiai geriantys pasaulyje. Ir geria dėl to, kad nežino, kas iš tiesų jie yra.
Saugumiečių valstybė. Lietuvoje sugalvota steigti Valstybės saugumo ministeriją, rašo „RuBaltic.ru”. Nes valstybė esą bijo prarasti piliečių kontrolę. O Lietuvos žiniasklaida atsisako platinti šią informaciją, nes nežino, ką su ja daryti nematydama pilno vaizdo. Pasak portalo, tokios iniciatyvos ir gandai tik dar kartą patvirtina mintį, kad Lietuva turi rimtų problemų.
Nesusipratimas. Lietuva dar du Rusijos piliečius apkaltino dėl 1991-ųjų įvykių Vilniuje, gan neutraliai rašo „baltnews.lt”. Išvardina, kas vyksta. Ir paskui taip nekaltai užsimena: „Priminsime, kad 1990 m. pavasarį Lietuva paskelbė apie atkuriamą nepriklausomybę, tačiau Sovietų Sąjungos vadovybė palaikė tokį sprendimą nekonstituciniu ir pasiuntė į Vilnių kariuomenę. 1991 m. sausio 13-osios susidūrimų metu Lietuvos sostinėje žuvo 14 žmonių, apie 600 buvo sužeista.” Taip, taip, tiesiog kažkoks nesusipratimas.
Demaskavo... Prezidentė Dalia Grybauskaitė interviu estų „Postimess” įvardijo Rusiją pagrindine Baltijos šalių problema, rašo „ru-an.info” (Rusijos naujienų agentūra). Tai jau ne pirmas griežtas Prezidentės pasisakymas Rusijos atžvilgiu. Esą jau 2014 m. ji „šokiravo pasaulio bendruomenę” pranešdama, kad Rusijos Federacija turi tarptautinio terorizmo požymių. Bet, pasak agentūros, paslėptų Grybauskaitės įžeidimų Rusijai faktas lengvai paaiškinamas: Lietuvoje krizė (!!!), auga bedarbystė, krinta BVP. Garsiais žodžiais Grybauskaitė nori nukreipti gyventojų dėmesį nuo tikrųjų problemų. Bet tikroji Baltijos šalių problema, pasak šio neva itin giliai kapstančio straipsnio, ne Rusija, o tokių, kaip Grybauskaitė, politikos neatsakingumas. Dėl asmeninių interesų jie pasirengę paversti Baltijos šalis karo veiksmų arena.
Profesionaliai. „Numirti gražiai. Kodėl Ukraina svajoja apie Baltijos šalių katastrofos scenarijų” – taip straipsnį pavadino „Ria novosti”. Kodėl mažos Baltijos šalys tapo vyresniuoju broliu didelei Ukrainai – daugmaž suprantama, rašo portalas. Jos 20 metų anksčiau tvirtai apsisprendė žengti laisvės ir europietiško pasirinkimo keliu. Tačiau… 2020 metais baigsis ES finansavimas ir visus, kas tai supranta, šis faktas smarkiai nervina. Kai kas dabartinę būklę vadina „trys metai iki katastrofos”. Ką gi, gana aukštos klasės demagogija, pagarba už profesionalumą.
Skurdžios ir piktos. Latvija – labiausiai atsilikusi Baltijos šalis, o Estija nori būti Skandinavijos šalimi, tačiau jai trukdo rusofobija – keistoką įvairių gandų ir idėjų samplaiką skelbia „Vesti.lv”. Bet esą ir Latvija su Lietuva norėtų būti Skandinavija, tik estams ši idėja atrodo realesnė. Tačiau per paskutinį ketvirtį šimtmečio nei Estija, nei Latvija su Lietuva nepasiekė nieko iš to, ką pasiekė Suomija per antrą XX amžiaus pusę, ir šiandien lieka skurdžios, piktos ir smarkiai kompleksuotos rytų europiečių bendruomenės, teigia šis sočios, linksmos ir laisvos bendruomenės portalas.
Šeimyniškas šnipas. Sulaikytas „Donecko liaudies respublikos” informatorius, kuris rinko duomenis apie Ukrainos karines pajėgas Ukrainos kontroliuojamoje Donecko rajono teritorijoje, rašo „inforesist.org”. Kaip nustatė Ukrainos specialiosios tarnybos, informaciją šnipas rinko periodiškai važinėdamas į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją, kur esą rūpinosi mylimo tėtuko pensijos atstatymo klausimais.
Girtuoklystė. „Komsomolskaja pravda” korespondentas nutarė įsitikinti, ar „buvę Sovietų sąjungos broliai” lietuviai tikrai geria daugiau už rusus, gavo tam komandiruotę (ir atitinkamus komandiruotpinigius turbūt) į Vilnių. Nepamatė to, ko tikėjosi, pilnos gatvės girtų nesivoliojo. Bet – taip, lietuviai geria. Ir, pasak korespondento, susidarė įspūdis, kad geria ne iš baimės ar skurdo, o iš siaubo, kad šalyje atsirado Blaivybės Demonas – Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Vegyga. Jis esą ir nutekino Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, kad Lietuva – pirmoji pasaulio alkoholikė. Ir pirmiausia, ką padarė Veryga, uždraudė prekiauti alkoholiu Seimo rūmuose. Ir jo ėmė nekęsti visi…
Lietuvos spaudos puslapiuose – apie politikos įvykius per savaitę (2017 m. birželio 19-24 d.)
Vėjai. Seime inicijuota dar viena tyrimo komisija, kurios tikslas – išsiaiškinti, ar socialdemokrato Artūro Skardžiaus šeima gauna pajamas iš asmenų, susijusių su vėjo energetika, ir ar politikas dėl šios priežasties ėmėsi proteguoti vėjų energetiką. Apie tai praeitą savaitę rašė „Vakaro žinios“. O pasak paties A. Skardžiaus, inicijuojant komisiją pateikti menami klausimai ir iškart – atsakymai, kad jis esąs kaltas. Faktų, kad jis proteguoja kam nors naudingas pataisas, nepateikta.
Lietuvos spauda. Slaptai.lt nuotr.
Asmenvardžiai. Nelietuviškų raidžių lietuviškuose pasuose epopėja tęsiasi. Praeitą pirmadienį Vyriausybėje palaimintas projektas, kuris atvertų kelią pirmajame paso puslapyje rašyti asmenvardžius su trimis lotyniškomis raidėmis – W, X ir Q, skelbė „Lietuvos žinios“. Tačiau tai dar nereiškia, kad sprendimą palaimins ir Seimas. Antrasis projektas, kuriuo asmenvardžių rašybą nelietuviškai rašmenimis siūlyta įteisinti antrajame asmens dokumento puslapyje, Vyriausybės pritarimo nesulaukė. Suprantama, antrojo projekto vienas iš autorių konservatorius Audronis Ažubalis dienraščiui apie palaimintąjį pirmąjį projektą nieko gero nepasakė. Esą, nėra neko blogiau, kai politikai pradeda kištis į kalbos reikalus.
Lobizmas. Seimas galų gale ėmėsi ir patobulino daugiau kaip dešimtmetį veikiantį Lobistinės veiklos įstatymą. Nauja įstatymo redakcija, pasak rengėjų, nors nėra tobula, bet vis tiek – žingsnis skaidrumo link. Tačiau konservatorė Agnė Bilotaitė, kuri vienintelė nepritarė pateiktam įstatymo variantui, mano, kad priimtant šį įstatymą pritrūko politinės valios atlikti esminius pakeitimus – nepritarta, kad politikai registruotų ryšius su lobistais, tarp lobistų nebeliko nevyriausybinių organizacijų, nepritarta politikės pasiūlymui, kad lobistu būtų laikomas ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo. Apie tai rašė „Lietuvos žinios“.
Sukčiavimas. Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė „valstietė“ Agnė Širinskienė ir vėl įtariama įsivėlus į sukčiavimo skandalą, rašė „Lietuvos rytas“. Parlamentarė svarstant Sveikatos priežiūros įstatymo pataisas pateikė esą galimai suklastotas Socialinių reikalų ir darbo komiteto išvadas šiam projektui. Tokiais įtarimais pasidalino „tvarkietis“ Remigijus Žemaitaitis ir konservatorius Antanas Matulas. Jie kreipėsi į Etikos ir procedūrų komisiją, kad ši įvertintų minimus A. Širinskienės veiksmus.
Priekabiautojas. Seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Seimo narys Kęstutis Pūkas, kai norėjo išsakyti savo poziciją, buvo išprašytas apkaltos komisijos, o kai teismas susiruošė išklausyti jį – neatvyko į posėdį. Bet atsiuntė porą advokatų. Dabar K. Pūkas stengiasi įrodyti, kad apkaltos komisija pažeidė jo teisę į gynybą, nes posėdžiuose neleista dalyvauti nei jam, nei jo advokatams. Apie tai rašė „Lietuvos rytas“.
Nulis. Paklaustas, kaip vertina daugiau nei pusmetį dirbančio Seimo darbą, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Daujotis „Vakaro žiniose“ jį prilygino nuliui. Pasak profesoriaus, šis Seimas tesugeba tik sukelti chaosą lygioje vietoje. Ypač aukštojo mokslo srityje. V. Daujočiui ir Švietimo ir mokslo ministerijos darbas atrodo chaotiškas, ir Premjeras kišasi ten, kur nieko nesupranta. O parlamentarai tik ginčijasi, ar galima rūkyti balkonuose, iki kelintos valandos pardavinėti alkoholį parduotuvėse, ir net apie šlapimo nelaikymo problemą. Profesoriaus nuomone, tokiomis diskusijomis seimūnai tik dangsto savo neišmanymą, nežinojimą, ką daryti.
Pabėgėliai. „Lietuvos žinių“ duomenimis, iškart keli valdančiosios frakcijos „valstiečiai“ žvalgosi prieglobsčio kitose frakcijose. Nes stringa reformos, krinta partijos reitingai, didėja ideologinė takoskyra. Dienraščio šaltinių teigimu, artimiausiu metu frakciją gali palikti iškart trys ar keturi nariai. Iki šiolei LVŽS frakciją jau paliko du nariai – Bronislovas Matelis ir Dovilė Šakalienė. Konservatorių lyderis bei frakcijos Seime seniūnas Gabrielius Landsbergis liūdesio nedemonstravo, teigė nieko pas konservatorius neviliojąs, tačiau paliekantis atviras duris.
Paslaptis. Pasklido žinia, kad mirusį parlamentarą Roką Žilinską nualino ŽIV, rašė „Lietuvos rytas“. R. Žilinsko imunitetas buvo labai nusilpęs, organizmas nekovojo su plaučių uždegimu ir sepsiu, todėl tikėtina, kad jį anksčiau buvo užklupęs koks nors virusas ar infekcija. Dienraščio teigimu, politikas nuo draugų neslėpė, kad nešioja klastingą virusą, tačiau didžioji visuomenės dalis apie tai nežinojo.
AMB. Algirdas Mykolas Brazauskas – daugiausia Lietuvai nusipelnęs prezidentas. Tokius visuomenės apklausos rezultatus internete rado „Respublika“. Pasak laikraščio, apklausa gerokai nustebino Prezidento brolį Gerardą Brazauską – ne tiek padaryta išvada, kiek apskritai tokios naujienos viešinimu. G. Brazauskas mano, kad pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės prezidentą norima kuo greičiau pamiršti, dėl to tendencingai iškraipomi istoriniai faktai. Jo teigimu, pagrindinis politiko vertinimo kriterijus turėtų būti, ar politikas dirba Lietuvai, ar tik grobia iš biudžeto kažkokiais būdais.
Smūgis. Į valdžią atėję „valstiečiai“ rengiasi smogti lemiamą smūgį nustekentai provincijai: jeigu valdantieji patvirtins siūlomą mokesčių pertvarką, per artimiausius metus žemės ūkyje gali nelikti smulkiųjų ir vidutinių ūkių, karaliaus tik stambieji ūkininkai, didelės bendrovės ir koncernai. Valdžia pasiruošusi visus registruotus ūkininkus, neatsižvelgdama į ūkio dydį, įtraukti į valstybinio socialinio draudimo (VSD) įmokų ir gyventojų pajamų mokesčio mokėtojų sąrašą. Siūloma VSD įmokoms apmokestinamųjų pajamų „lubas“ pakelti 4 kartus. Taip pat norima naikinti VSD įmokų mokėjimo lengvatas ūkininkams, gaunantiems pensiją (Žemės ūkio ministerijos duomenimis, šių metų pradžioje buvo apie 67 tūkst. ūkininkaujančių pensininkų), dirbantiems pagal darbo sutartis ir asmenims iki 29 metų amžiaus. Apie tai rašė „Valstiečių laikraštis“.
Šnipas. Vilniaus apylinkės teismas baigė nagrinėti baudžiamąją bylą, iškeltą Rusijos žvalgybininkui Nikolajui Filipčenko, kaltinamam šnipinėjimu, rašė Latvijai skirtas rusų k. analitinis portalas „Rubaltic.ru“. Nusprendis bus paskelbtas liepos 7 d. Prokuratūra siūlo 10 metų laisvės atėmimo – 5 metus kalėjime, likusius 5 – kolonijoje. N. Filipčenko areštuotas 2015 m. balandį. Teigiama, kad jis mėgino verbuoti VSD pareigūnus, kad šie įmontuotų Prezidentės Dalios Grybauskaitės kabinete pasiklausymo įrangą. Pats N. Filipčenko savo kaltę neigia.
Manevrai. Ir NATO, ir rusų kariškiams reikia išlaikyti šaltakraujiškumą, nes karinių lėktuvų manevrai virš Baltijos jūros pastarosiomis dienomis gali baigtis didelėmis bėdomis, estų „Postimees” citavo premjerą Saulių Skvernelį. Premjeras Rusijos karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros pavadino prasilenkiančiais su elementariu saugiu elgesiu, artėjančiu prie tokios ribos, už kurios gali įvykti skaudi nelaimė. Praeitą savaitę tiek NATO, tiek Rusija buvo pranešusios apie rizikingus karinių lėktuvų manevrus virš Baltijos jūros.
1940–1941 metų žiemą sovietų šnipas Jakovas Golosas užverbavo Ernestą Hemingvėjų, praneša Nikolasas Reinoldsas leidinyje The Daily Beast.
Tuo metu be vyriausybinių valdininkų, turėjusių priėjimą prie valstybės paslapčių, NKVD „turėjo ir kitokių rūšių šnipų, kurie irgi galėjo būti naudingi, tokių kaip politikai ir žurnalistai“, patikslina autorius. „Jie turėjo kitoje pasaulio pusėje padaryti suprantamesnius Sovietus – didelę jauną šalį, tokią kitonišką, kad ji visiškai galėjo būti kitoje planetoje. Kartkartėmis jie galėjo net daryti įtaką politikai“, – sakoma straipsnyje.
„Sovietai žiūrėjo į Hemingvėjų kaip į žurnalistą. Jis buvo vienas įžymiausių rašytojų pasaulyje, ir jo pažintys driekėsi nuo Europos sostinių iki Baltųjų rūmų. Jo trečioji žmona Marta Gelhorn buvo viena iš Eleonoros Ruzvelt protežė, – praneša Reinoldsas. – Kartą 1937 metų vasarą Gelhorn suorganizavo rašytojui ir Kominterno agentui vakarą su prezidentu ir ponia Ruzvelt. Iš pradžių jie žiūrėjo Hemingvėjaus ir Nyderlandų režisieriaus komunisto Jorio Ivenso dokumentinį filmą The Spanish Earth (liet. – Ispanijos žemė), o paskui aptarė užsienio politiką. Hemingvėjus ir Ivensas (nesėkmingai) bandė įtikinti Ruzveltą atsisakyti neutraliteto politikos“.
„1940 metais sutikęs dirbti NKVD naudai, Hemingvėjus nepažeidė savo šalies šnipinėjimo įstatymo. Tačiau jam galėjo būti taikomas (bent jau teoriškai) „Užsienio agentų registracijos įstatymas“, reikalaujantis užsienio žvalgybos agentų registracijos, – aiškina autorius.
„Nors jis ir netapo didžiu NKVD šnipu, jis metų metus laikėsi prosovietinių pažiūrų. 1940 metais tai turėjo daugiau prasmės nei 1945-aisiais, kai Amerikos ir sovietų interesai pradėjo aiškiai tolti vieni nuo kitų, ruošdami šaltąjį karą, – nurodo žurnalistas. – Antai, 1948 metais jis parėmė kandidato į JAV prezidentus Henrio Voleso optimistišką požiūrį į sovietų imperiją, pritardamas nuomonei, kad dvi didžios valstybės turi daugiau panašumų nei skirtumu, ir kalbėjo, kad joms reikia tvarkyti reikalus vienai su kita tiesiogiai, neteikdamas daug reikšmės Senojo pasaulio valstybėms, tokioms kaip Didžioji Britanija ir Prancūzija“.
1977 metais Johana van Harlem pagaliau aptiko savo sūnaus Ervino, kurį ji paliko prieš 33 metus, pėdsakus. Ji iškart nuvyko į Londoną susitikti su juo.
Kas buvo po to, galima pavadinti neįtikėtina nusivylimo, apgaulės ir sudaužytos širdies istorija, rašo žurnalistas ir rašytojas Džefas Meišas.
1988 metų balandį šaltą šeštadienio rytą prie Ervino van Harlemo namo Londono šiaurėje privažiavo furgonas, prikimštas kriminalinės sekimo policijos agentų. 44-rių meno dileris Ervinas van Harlemas gyveno vienas Londono miegamajame rajone greta niūraus kelio žiedo. Olando butas Silver Birch Close tapo Britanijos kontržvalgybos MI-5 tyrimo centru.
Ervino van Harlemo dokumentai
MI-5 agentai įtarė, kad van Harlemas, kurį kaimynai piešė kaip keistuolį, visai ne meno dileris, o užsienio šnipas. Van Harlemas sėdėjo virtuvėje, palinkęs virš radijo imtuvo. Buvo apsirengęs pižamą, plaukai tvarkingai sušukuoti su sklastymu.
Kaip ir kiekvieną rytą, tąsyk jo radijas transliavo mįslingą stotį numeris 1. Jo ausinėse moteriškas balsas čekų kalba diktavo skaičius, po kurių stuksėjo Morzės abėcėlės signalai.
9.15 val. ryto Londono policijos ypatingojo antiteroristinio skyriaus agentai įsiveržė į jo butą. Van Harlemas pabandė nuleisti radijo anteną, bet ši įstrigo. Kai jis atidarė dėžę ir norėjo iš ten paimti virtuvinį peilį, agentas, šaukdamas „Gana! Tai galas!“, sučiupo jį už rankų.
Tarp jo paveikslų ir molbertų agentai aptiko mažyčių muilinėje paslėptų šifravimo knygelių, ir automobilių žurnalų, kuriuose buvo užrašų nematomu rašalu. Agentai įtarė, kad van Harlemas visai ne olandas, o priešų šnipas iš SSSR.
Jį nugabeno į policijos nuovadą, kur jis tvirtino esąs nekaltas. O po 10 dienų nutiko keistas dalykas: pas sulaikytąjį atėjo lankytoja ir pasakė, kad ji – jo motina.
Olandei Johanai van Harlem buvo šiek tiek per 60 metų. Pro savo didžiulius akinius ji atidžiai stebėjo agentus. Jos sūnus, sakė ji, joks ne šnipas, o doras olandas. Ji paliko jį 1944 metais, o po 11 metų jį surado.
Sutrikę agentai leido jai aplankyti įtariamąjį šnipinėjimu van Harlemą.
„Aš girdžiu visas tas keistas istorijas, tai pasakyk man, tu juk nesi šnipas?“ – kreipėsi į Erviną Johana.
„Yra patarlė: nėra ugnies be dūmų“, – atsakė jai van Harlemas. – Bet šįkart ne taip. Labai daug dūmų, bet be ugnies. Aš nepadariau nieko tokio, kas pakenktų Anglijai“.
Johana lengviau atsiduso. „Tai kodėl? Kodėl visa ta erzelynė?“
„Neklausinėk manęs. Paklausk jų“, – atsakė jis.
Tuo momentu jis pastebėjo mažą raudoną dėmelę ant jos dilbio. DNR analizė, atlikta Didžiosios Britanijos Vidaus reikalų ministerijos laboratorijoje, beveik šimtu procentų rodė, kad Johana ir Ervinas ne giminės. Sužinojusi rezultatus Johana pravirko, jos pasaulis griuvo jos akyse.
1989 metų vasario 6 dieną Londono Old Beilio kriminaliniame teisme prokuroras Rojus Amlotas prisiekusiųjų teismui pasakė, kad kaltinamasis apsimetė Johanos sūnumi, iš tikrųjų juo nebūdamas.
Ervinas van Harlemas su savo tikra ar tariama motina Johana van Harlem
Harlemo teismas apkerėjo spaudą. Laikraštis Daily Express aprašinėjo jį kaip „senamadį, gerai apsirėdžiusį šnipą, gyvenantį pašto dėžučių ir slaptų kodų pasaulyje“. Egzotiškos gražuolės teismo salėje pasakojo apie savo meilės ryšius su šnipu.
Ir salėje buvo tik viena moteris, į kurią buvo skaudu žiūrėti. Tarp liudytojų, tragiškai atrodanti sėdėjo ji, Johana van Harlem.
1989 metų kovo 4 dieną teisėjas nuteisė Erviną van Harlemą 10 metų kalėti už šnipinėjimą. „Galimas dalykas, jis pirmas žmogus, kuris nuteistas Old Beilyje svetima pavarde“, – sakė žurnalistams vienas aukšto rango Skotland Jardo atstovas.
Van Harlemas taip ir nepasakė teisme savo tikrosios pavardės.
„Bevardis šnipas“ – kaip jį praminė laikraštininkai – nusinešė savo paslaptis – į kalėjimo kamerą.
* * *
2016 metų pavasarį, po kelių mėnesių įkalbinėjimų, aš susitikau su Ervinu van Harlemu Prahoje. Pastaruosius 23 metus jis taikiai gyveno Prahoje laisvas, bet šnipai, kaip žinoma, daug pasakoti nelinkę.
Jam mane pristatė čekų žurnalistas Jaroslavas Kmenta. Apsirėdęs brangiu mėlynu švarku Van Harlemas atvažiavo į restoraną šalia Staromestska aikštės istoriniame miesto centre. Atidžiai išstudijavęs mano pažymėjimą, jis pradėjo man pasakoti savo istoriją angliškai, bet su akcentu.
Jis gimė 1944 metų rugpjūčio 23 dieną Mordžanuose, nedideliame kaimelyje netoli Prahos. Gimus jis vadinosi Vaclavas Jelinekas. Iki komunistų atėjimo jo tėvas turėjo nedidelę kepyklėlę, prekiavo sausainiais ir ledais. Jaunasis Jelinekas buvo pašauktas į terminuotą tarnybą armijoje. Kadangi šaltasis karas sustiprėjo, jis perėjo dirbti į ČSSR vidaus reikalų ministeriją. Jis svajojo pademonstruoti narsą ir drąsą, bet buvo priverstas nuobodžiauti, tvarkydamas raštus.
Kartą viršininkai pastebėjo, kad jis, užuot saugojęs postą, kala vokiškus žodžius.
Jį pasikvietė į kabinetą. Jis laukė, kad gaus drausminę nuobaudą. O buvo pristatytas dviem Statni bezpecnost – Čekoslovakijos valstybinės slaptosios policijos – nariams.
Žvalgybos bendradarbiai išstudijavo jo dosjė ir išsiaiškino, kad Jelinekas – įžūlus žmogus, labai protingas, linkęs į smurtą ir riziką, patriotas ir mergišius. Kitaip sakant, turėjo idealius duomenis būti šnipu. Po kruopštaus parengimo buvo nuspręsta, kad Jelinekas gali pradėti darbą su priedanga užsienyje ir šnipinėti Vakaruose.
Slaptoji policija išstudijavo dingusių žmonių sąrašą ir suteikė Jelinekui svetimą pavardę – olandų berniuko, Antrojo pasaulinio karo pabaigoje palikto vaikų namuose Golešovice Prahoje. Tas berniukas buvo gimęs vos diena anksčiau už Jelineką. Šiam pasakė, kad jo naujoji pavardė – Ervinas van Harlemas.
Jis padavė dokumentus olandiškam pasui gauti ir 1975 metų birželį traukiniu išvažiavo į Londoną. Berniukui iš Prahos Londonas su savo beprotišku judrumu pasirodė svetimas, kupinas pavojų ir pramogų.
Jis įsidarbino Meifere, Park Leine, restorane ant Hiltono viešbučio 24-ojo aukšto stogo netoli Bakingemo rūmų, tikėdamasis šnipinėti karališkąją šeimą.
Naktimis jis radijo ryšiu keisdavosi šifruotėmis su Čekoslovakijos žvalgyba. Buvęs šnipas prisimena, kad viena iš pirmųjų jo idėjų buvo pabandyti įrengti pasiklausymo įtaisus karalienės balduose. Bet ir jis, ir jo viršininkai suprato, kad tam jie techniškai nepajėgūs.
Jo šnipo karjera buvo sklandi, kol 1977 metų pabaigoje jis negavo nerimą keliančio pranešimo iš Prahos: „Tavo motina stengiasi tave surasti per Raudonąjį Kryžių. Jeigu Raudonasis Kryžius tave ras, susitikimą reikės suderinti“.
Jis perskaitė pranešimą dar ir dar kartą. Tų pačių metų spalį van Harlemas gavo ranka rašytą Johanos van Harlem laišką. Jame ji pranešė, kad jo adresą jai davė Nyderlandų ambasada, kad ji džiaugiasi jį radusi. Kaip jam ir buvo įsakyta, lapkritį šnipas mandagiai atsakė, pridėjęs keletą fotografijų. Laišką jis pradėjo žodžiais „Brangioji mama“. Kai jis nusiuntė nuoširdų kvietimą aplankyti jį Londone, ji tuojau pat atvažiavo.
* * *
Johana pabudo 1978 metų sausio 1-sios ankstų rytą viešbutyje vakariniame Londone. Labai nervindamasi, ji išėjo į gatvę, užverstą naujamečių išvakarių šiukšlėmis. Ji planavo nueiti anksčiau skirto laiko, kad patikrintų sūnaus adresą. Bet štai priešingoje gatvės pusėje stovėjo – kaip atrodė – pažįstamas jaunuolis.
„Jūs misis van Harlem?“ – paklausė jos šnipas.
„Taip“, – atsakė ji.
„Sveika, mama, aš tavo sūnus“.
Jie apsikabino vidury gatvės. Johana atsitraukė per žingsnį, kad pažvelgtų į jį. Ašaros riedėjo jai per skruostus.
„Tavo tėvo plaukai buvo ne tokie tamsūs“, – pasakė jį apžiūrėjusi Johana. Ji taip pat pasakė, kad jis žemesnis už tėvą.
Kol bute Ervinas pylė jiems abiems šampaną, Johana springdama pasakojo jam savo gyvenimo istoriją.
Ji užaugo Niderlanduose, Hagoje, o 1943 metų lapkritį traukinyje susipažino su jo tėvu. 23 metų mėlynakis lenkas Gregoras Kuligas buvo nacistas.
Po keturių savaičių per vakarėlį jis ją išprievartavo. Tada jai buvo 18 metų, ji buvo skaisti.
Kai jos tėvas pastebėjo kad Johana nėščia, jis tiesiog įsiuto. „Tu pasileidėlė!“ – pasakė jis, ir įsakė išvežti vaiką į kokį nors tolimą miestą ir ten palikti.
Prislėgta sielvarto ir nevilties, 1944 metų rudenį Johana išvažiavo traukiniu į Čekoslovakiją. Kurį laiką bandžiusi kaip nors ten pragyventi, vieniša motina nuėjo į vaikų namus Golešovice Prahoje. Ašarodama ji pabučiavo kūdikį Erviną ir atsisveikinusi grįžo į Olandiją viena.
Jos tėvas – žydas, kuris prisidėjo prie nacional-socialistų judėjimo, kad apsaugotų savo šeimą – sunaikino įsūnijimo dokumentus ir uždraudė jai kada nors kalbėti apie sūnų.
Daugelį metų iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Visi jie likdavo neatsakyti. Bet kasmet jo gimimo dieną Johana tylomis prisimindavo dingusį sūnų, ji net negalėjo ištarti jo vardo: Ervinas van Harlemas.
Ir štai pagaliau ji surado jį. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė ją už rankos ir pasakė: „Tu turi tuo patikėti, aš tavo sūnus“.
Netrukus po tokio emocingo „susijungimo“ Johana pakvietė Erviną į Olandiją susipažinti su van Harlemų šeima. 1978 metų pradžioje atvykęs pas ją į namus, šnipas pasisveikino su visais šeimos nariais, paduodamas ranką visiems iš eilės. Jie į jį žiūrėjo kaip į žvėrį zoologijos sode. Johanos dukterėčia priėjo prie Ervino ir ėmė jį apžiūrinėti nuo galvos iki kojų. Nejaugi ji numano?
„Jo kojos kaip tikrų van Harlemų“, – pagaliau pranešė ji susirinkusiems.
Londone netikėtai pasirodžiusi motina olandė, o dar ir žydų kilmės, tik sustiprino van Harlemo priedangą. Jo pagrindinė užduotis, kaip jis man pasakojo, buvo rinkti informaciją apie „atmestuosius“ – sovietinius žydus, kuriems buvo neleista imigruoti ir kurie, (atmetus prašymą), tokiu būdu, tapo pėstininkais šaltojo karo laikų diplomatinėje prekyboje. Jis taip pat sugebėjo gauti vertingos informacijos apie povandeninius sonarus (hidrolokatorius), kurių dėka NATO galėjo sekti sovietinių povandeninių laivų judėjimą.
Vėliau britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino van Harlemą kaip „nepaprastos sėkmės susilaukusį giluminio prasiskverbimo agentą“, kuriam pavyko prasibrauti į Britanijos povandeninių laivų bazę Polaris Britanijos Admiraliteto Povandeniniame tyrimo centre, o taip pat dar į visą virtinę slaptų karinių objektų“.
Už tuos neįtikėtinus laimėjimus šnipinėjime van Harlemas pelnė sovietų vyriausybės apdovanojimą, kuris jam buvo įteiktas specialiai jo garbei surengtame priėmime Prahoje.
„Jis daug kartą kėlėsi iš vienos vietos į kitą, – vėliau pasakojo Johana interviu Olandijos radijo stočiai. – Iš to nedidelio butelio, kuriame aš lankiausi pirmą kartą, jis keldavosi vis į prašmatnesnį būstą. Aš visai nenutuokiau, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai vis gerėjo ir gerėjo, tai buvo matyti iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.
* * *
Ervinas apibėrė Johaną dovanomis, tarp kurių buvo Vedžvudo porceliano vaza, aukso žiedas su smaragdu ir auksinė moneta. Bet iš tikrųjų santykiai su netikra motina jį vis labiau vargino. Jis į ją žiūrėjo kaip į nacistę, fašistę, bendradarbiavusią su okupantais. Jis prisimena, kaip važiavo į Olandiją, kad supažindintų savo tuometę draugužę su Johana – kad apsimestų, jog jų santykiai šeimyniški, normalūs.
Olandijoje restorane skambėjo liaudies muzika ir daugelis lankytojų šoko. Johana, kaip pasakojo, mėgo muziką, vyną ir šokius. Šnipas pasakojo, kad ji šoko su vienu iš vakaro svečių, kai jam staiga iškilo gyvas vaizdas, kaip ji lygiai taip pat šoko su nacių kareiviais.
Jį apėmė beprotiškas įniršis. „Ji vėl imasi savo, – pagalvojo jis. – Kuprotą tik karstas išlygins! Juk jai jau 60!“ Su Johana šokęs vyriškis prisitraukė ją arčiau prie savęs ir reikšmingai mirktelėjo draugeliui. Van Harlemas vos susitvardė.
Po kurio laiko, jau Londone, van Harlemo namuose suskambo telefonas. Taiki ramybė jo namuose buvo sudrumsta. Jis atsikėlė iš lovos ir dirstelėjo į laikrodį. Buvo 3 valanda ryto.
„Sūneli, brangusis! Negalėjau ištverti, taip norėjau išgirsti tavo balsą“, – besipinančiu liežuviu murmėjo kitame laido gale Johana. Ji aiškiai buvo girta. “Aš parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensim drauge!“
„Mama, aš tave puikiai suprantu, – atsakė jis jai. – Žinoma, būtų šaunu gyventi kartu, ypač po to, kai likimas taip ilgam buvo mus išskyręs. Mam, žinai ką. Eime dabar miegoti, o rytoj aš tau paskambinsiu“.
Jis numetė ragelį, bet užmigti jau nebegalėjo. Jos elgesys vis labiau ir labiau jį trikdė. Galų gale, ji galėjo jam rimtai pakenkti. Nuo to priklausė visas jo gyvenimas. Bet jis beveik nieko negalėjo padaryti. Kaip jos atsikratyti?
Kitą kartą jai atvykus jie važinėjo po Londoną, ir sankryžoje Ervinas užmiršo pristabdyti priešais automobilį, važiavusį pagrindiniu keliu. Tos mašinos vairuotojas iš visų jėgų spustelėjo stabdžius, kad išvengtų susidūrimo.
„Atleisk, drauguži! – atsiprašė jo Ervinas ir pamojavo ranka,
„Ko tu jo atsiprašinėji?! – piktai sušuko Johana. – Tikra mazgotė! Tipiškas slavas!
Van Harlemas apstulbo. „Bet jis gi važiavo pagrindiniu keliu“, – bandė paprieštarauti „motinai“.
„Pagrindiniu keliu! Pagrindiniu keliu!“ – ji tyčiodamasi pamėgdžiojo jį.
Įsiutęs šnipas tik tvirčiau suspaudė vairą. „Na, tu už tai sumokėsi“, – pagalvojo jis, Bet šanso atkeršyti Johanai jam taip ir nebepasitaikė.
Kartą 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad paskui jį važiuoja du automobiliai, manevruodami visiškai taip, kaip jiems rodė žvalgybos mokykloje. „Matyt, kažką seka“, – pagalvojo jis. Ir tada jam toptelėjo: „Idiote! Gi tave patį seka!“
Hiltone tuo metu jis jau nebedirbo, padaręs karjeroje šuolį nuo paprasto oficianto iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvas menininkas ir meno dileris, ir už grynuosius nusipirko kuklų butelį Barneto rajone Londono šiaurėje.
Sunku įsivaizduoti netinkamesnę vietą užsienio šnipui suimti, bet netrukus bute pradėjo vienas po kito lankytis keisti svečiai. Tai telefonų kompanijos technikas, tai langų plovėjai pradėjo sukinėtis apie jo langus ne kas savaitę, bet atrodė, kad vos ne kasdien.
Į padažnėjusias keistenybes atkreipė dėmesį ne tik Ervinas. Vietinės gyventojų tarybos koordinatorė 61-rių metų misis Seint pasakoja, kad 1987 metų lapkritį ji skambino į policiją pranešti apie keistus garsus ir panašius į Morzės abėcėlę trukdžius, kurie staiga ėmė rodytis jos televizoriuje kas vakarą 9 valandą.
Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas furgonas.
– – –
Apie „sūnaus“ suėmimą Johana van Harlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai ir paprašė duoti teisme parodymus apie šnipą.
„Kai pagaliau mūsų akys susitiko, aš pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje aš nepastebėjau jokios atgailos, jokios šilumos, nieko“, – pasakoja ji apie teismo procesą. Ji niekaip negalėjo su tuo susitaikyti, tuščiai tikėdamasi nors kiek šilumos iš sūnaus. „Jis žvelgė į mane šaltai, tarytum tai galas“.
Bausmės atlikti Erviną nusiuntė į Parkhersto kalėjimą Vaito saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos Respubliką.
Aš klausiu, ar jis kada nors jautė užuojautą Johanai?
„Man jos nė kiek nebuvo gaila“, – atsakė jis. Ji stengėsi valdyti, ir man tekdavo su ja taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“, – pridūrė jis, pasakodamas apie realius sūnaus ir motinos santykius.
Penkerius jo kalėjimo metus vienas dalykas jam išliko mįsle: Johanos pasakojimas, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, pradėjo ieškoti manęs“, – sako jis.
„Savo noru“. Tai jam atrodė keista.
Ar tai sutapimas, kad Johanai motiniškas instinktas pabudo tiesiog praėjus keliems mėnesiams po to, kai jis padavė paraišką Olandijos pasui gauti? Ar galėjo kas nors ją pakurstyti pradėti ieškoti sūnaus ir kodėl? Atsakymo į šiuos klausimus mes niekada nesužinosime – 2004 metais Johana van Harlem mirė. Šnipas šiuo atžvilgiu turi savo teoriją.
„Mes manome, kad ji veikė nukreipiama Britanijos ar Olandijos kontržvalgybų“, – sako jis.
Ar galėjo ir pati Johana būti šnipė? Nelabai tikėtina, bet mūsų apgaulės ir apsimetinėjimų laikais viskas įmanoma.
Laikraštis Le Monde gavo priėjimą prie teismo tyrimo, kur kaltinimas pareikštas buvusiam Prancūzijos vidaus saugumo tarnybos vadui Bernarui Skarsiniui, pasilikusiam buvusio prezidento Nikola Sarkozi interesais veikusio tinklo centre.
Į skandalą pakliuvęs Bernaras Skarsinis.
„Jie priklauso uždaram aukščiausių nacionalinės policijos pareigūnų ratui. Kairiųjų išvyti Nikola Sarkozi artimi asmenys šiandien yra slaptos brolijos nariai, dangstydamiesi paslaptingais – „išrinktųjų“ (Happy Few) arba Pietų Korsikos kaimo „Kvendza klubas“ (Club de Quenza) – pavadinimais, – rašo leidinys.
„Tai Frederikas Pešenaras, Mišelis Godenas, Klodas Geanas, Anžas Mančinis, Kristianas Flašas… Vėl įtaisyti į pareigas šalia buvusio Prancūzijos prezidento ar privačiame versle, jie sudaro neoficialų tinklą, puikiai informuotą ir kaip anksčiau įtakingą. Jie kantriai laukia, melsdamiesi, kad grįžtų rinkėjų palankumas jų mokytojui.
Tarp tų žmonių yra vienas žmogus, atliekantis pavaros vaidmenį Sarkozi tinklo reaktoriuje: tai Bernaras Skarsinis, vadovavęs Prancūzijos vidaus žvalgybos Centrinei valdybai – DCRI (Direction centrale du renseignement intérieur), tapusiai Vidaus saugumo tarnybos Generaline valdyba (DGSI – Direction générale de la sécurité intérieure).
Po to, kai 2012 metų pavasarį jis buvo priverstas išeiti iš DCRI, ilgą laiką jis veikė šešėlyje. Bet tai buvo prieš tai, kai teisingumas demaskavo jo nelabai priimtinus metodus. Rugsėjo 28-ąją finansų poskyrio teisėjai Seržas Turneris ir Odas Burezis pateikė jam kaltinimus, konkrečiai, dėl „trukdymo tyrimui“, „kompromitavimo“, „prekybos įtaka“, „valstybinės institucijos išduodamo dokumento klastojimo“, „valstybės lėšų grobstymo“, vardija leidinys.
Le Monde gavo priėjimą prie to tyrimo, konkrečiai, prie Skarsinio mobiliojo telefono pasiklausymų, atliktų 2013 metų kovą ir balandį su teismo leidimu. Ten buvo atskleistas neoficialus nusikalstamo pobūdžio žvalgybinis tinklas, kur persipynė ekonomikos, politikos ir policijos pasaulių interesai.
„Buvusio šnipo, pagauto į jo paties pašėlusio centrizmo (slapto infiltravimo į politinius sluoksnius ir partijas savo įtakai skleisti taktika, – red. past.), o taip pat savo neatsargumo, spąstus, žlugimas pakerta viso Sarkozi tinklo pamatus, akimirksniu įtraukdamas į tą sūkurį DGSI tarnybą ir jos dabartinį direktorių. Suimtas Skarsinis ištars tokią frazę: „Aš pakeičiau veiklos rūšį (jis perėjo į privačią saugos organizaciją), bet išsaugojau ankstesnę dvasią, būdingą man kaip aušto rango pareigūnui“.
Mokslotyros institutas serijoje „Lietuvių Tauta“ 2015 m. išleido istoriko Algimanto Liekio iš Amerikos lietuvių periodinių ir vienkartinių leidinių sudarytą knygą „Juokdariai, vienykitės“.
Knygoje pateikiami juokai iš Amerikoje leistų periodinių ir vienkartinių leidinėlių yra parengti tokie, kurių Lietuvos bibliotekose beveik neįmanoma rasti. Tačiau tenai tų leidinėlių tiražai buvo palyginti gan dideli ir dar šiandieną dažnas senesnis išeivis JAV ar Kanadoje prisimena juos ir, žiūrėk, kokiame susibuvime suskelia juokelį iš nurodytų leidinėlių.
Į rankas pateko italų rašytojo Lukos Goldonio knyga “Kazanova”, kurioje sensacingai traktuojama garsiojo moterų suvedžiotojo Kazanovos biografija.
Minėtą L.Goldonio veikalą apie Kazanovą 1999-aisiais išleido “Tyto alba” leidykla. Italų rašytojas bando įrodyti, esą Kazanova suvedžiodavo šimtus moterų ne vien tik kūniškų malonumų patenkinimui. Suprask, garsusis Kazanova, be kita ko, buvo ir sumanus žvalgybininkas. Šnipinėjo jis to meto Venecijos respublikai. Gausūs meilės romanai tebuvo puiki priemonė šnipinėjimo veiklai paslėpti.
„Rusijos žvalgyba „apgaulės būdu“ privertė Edvardą Snoudeną prašyti politinio prieglobsčio Maskvoje. Rusijos žvalgai tiesiog apsimetė esą diplomatais. Beje, Rusijos žvalgyba šį Amerikos pilietį stebėjo ištisus šešerius metus, ir tik po to ėmėsi reikiamų veiksmų“.
Taip teigia buvęs KGB majoras leidinyje „The Daily Mail“.
JAV slaptosioms tarnyboms rimtą kiaulystę iškrėtusio Edvardo Snoudeno, nuo praėjusių metų gyenančio Maskvoje, pavardė vėl mirga pirmuosiuose Amerikos laikraščių puslapiuose.
Slaptųjų tarnybų ekspertai Vašingtone mano, jog padidėjęs visuomenės susidomėjimas E.Snoudenu – neatsitiktinis. Tiesiog E.Snoudenas ieško galimybių sugrįžti atgal į Ameriką. O buvę CŽV vadovai šį liūdnai pagarsėjusį jaunuolį vadina „akmens aglies kasyklose uždaryta kanarėle“.
Per pastaruosius dvejus metus jie ne kartą pakliuvo į pirmuosius laikraščių puslapius ir įvedė į madą žodį „demaskuotojas“. Paskui jie dingo iš mūsų radarų. Žinoma tik tiek, kad vienas iš jų tebesislapsto, kaip ir anksčiau, Ekvadoro ambasadoje Londone, o kitas stengiasi ištirpti minioje Rusijos sostinėje.
Tačiau Džulianas Asanžas ir Edvardas Snoudenas gyvena kasdienį gyvenimą, kurį sudaro apribojimai ir retos akimirkos laisvės, – sakoma Libération reportaže.
Ministerium für Staatssicherheit – VDR Valstybės saugumo ministerija. Pagrindinė Rytų Vokietijos specialioji tarnyba. Įsteigta 1950 metų balandį atitinkamų sovietinių organų – MGB ir jos pirmtakų NKGB bei NKVD pavyzdžiu (Vokietijos Demokratinė Respublika buvo paskelbta 1949 metų spalio 7 dieną).
MFS buvo sudaryta iš kelių smulkesnių specialiųjų žinybų, kurios padėjo rusams palaikyti prosovietinį režimą, įvestą okupuotos Vokietijos sovietinėje zonoje 1948 metų gegužę. Bet net ir po VDR paskelbimo sovietų armijos žvalgyba (GRU) ir kiti sovietiniai valstybės saugumo organai toliau veikė Rytų Vokietijoje, nesilpnindami aktyvumo.
