Parlamento rinkimus Danijoje laimėjo opozicijoje buvę socialdemokratai. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad centro kairysis blokas turės 96 mandatus, o valdantieji liberalai – 79.
 
Liberalų premjerą Larsą Lokkę Rasmusseną pakeis socialdemokratė Mettė Frederiksen. L. L. Rasmussenas pripažino pralaimėjimą ir paskelbė, kad jo vyriausybė atsistatydins.
 
M. Frederiksen vadovaujama partija trečiadienį vykusiuose rinkimuose tapo stipriausia jėga surinkusi 25,9 proc. balsų. Kairioji stovykla ateityje parlamente turės absoliučią daugumą. Didelių nuostolių rinkimuose pirmiausiai patyrė dešinioji populistinė Danijos liaudies partija.
 
Tai trečias kartas per metus, kai vyriausybę Šiaurėje formuoja kairioji stovykla. Šiais metais socialdemokratinės partijos formavo vyriausybes ir Suomijoje bei Švedijoje.
 
Savo pergalės kalboje M. Frederiksen pareiškė, kad danai balsavo už naują daugumą ir „naują kryptį“. Ji kalbėjo apie balsavimą dėl socialinės valstybės, kurio baigtis visiškai vienareikšmė. Ši nuo dabar Danijoje esą bus didžiausias prioritetas.
 
Daugelis danų būgštauja, kad tolesnis taupymas gali pakenkti sveikatos priežiūrai bei švietimo sistemai. M. Frederiksen pažadėjo po taupymo metų vėl didinti socialines išlaidas. Kartu 41-erių politikė yra už griežtą prieglobsčio politiką.
 
Per rinkimus ypač savo pozicijas pagerino Socialistų liaudies partija, kuri pasisakė už „žaliąsias“ temas. Ji surinko 7,7 proc. balsų. Per pastaruosius rinkimus 2015-aisiais šis rodiklis dar buvo 4,2 proc.
 
L. L. Rasmusseno liberalai gavo 4 proc. daugiau balsų. Tačiau su 23,4 proc. jie liko tik antroje vietoje. „Rinkimai tikrai buvo geri, tačiau vyriausybė keisis“, – sakė jis savo šalininkams.
 
Liberalai per praėjusius 18 metų vyriausybėje buvo 14 metų. Dabartinis pralaimėjimas susijęs pirmiausiai su dešiniosios populistinės Danijos liaudies partijos patirtais nuostoliais. Ji surinko tik 8,7 proc. balsų. 2015-aisiais partija su 21,1 proc. balsų buvo antra ir po rinkimų parėmė L. L. Rasmusseno dešinės pakraipos mažumos vyriausybę.
 
Rinkėjų aktyvumas, kuris Danijoje tradiciškai būna labai didelis, siekė 84,5 proc.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.06.06; 09:00

LSDP kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.
Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) kandidatas į prezidentus Vytenis Povilas Andriukaitis teigia neturįs konkurentų šalies vadovo rinkimuose. Socialdemokrato teigimu, politinės kairės flange jis yra vienintelis tikras kandidatas, nes kiti arba neturi pažiūrų apskritai, arba tiesiog veidmainiauja. 

Eurokomisaras deklaruoja manąs, kad ekonomisto Gitano Nausėdos ir buvusios finansų ministrės Ingridos Šimonytės tikrosios pažiūros prasilenkia su tuo, ko reikalauja šalies Konstitucija, o premjeras Saulius Skvernelis, pabrėžia jis, apskritai neturi politinio veido. 

Visgi, užtikrintai tvirtina V. P. Andriukaitis, dabartinis Vyriausybės vadovas šansų laimėti prezidento rinkimus neturi. Politikas neslepia, kad jį kankina tik viena dilema – ar premjeras, pralaimėjęs šalies vadovo rinkimus, ant stalo padės atsistatydinimo iš šiuo metu einamų pareigų prašymą. 

Dabartiniam Vyriausybės vadovui V. P. Andriukaitis ypač kritiškas. Eurokomisaras piktinasi, kad S. Skvernelis neklausė jo patarimų važiuoti į Europos vadovų tarybos susitikimus ir tuo, kad pastaruoju metu dėl to persigalvojęs – tiesiog nori provokuoti konfliktą su prezidente Dalia Grybauskaite. Jis į sveiko proto rėmus netelpančiais vadina ir premjero atliktus žingsnius užsienio politikoje. Visgi, pabrėžia V.P.Andriukaitis, sunku pagal gėdingumo laipsnį palyginti, kas šiuo atžvilgiu labiau „pasižymėjo“ – S. Skvernelis ar prezidentė Dalia Grybauskaitė. 

Socialdemokratų keliamas kandidatas kritikos strėlių negaili ir G. Nausėdai. Jo teigimu, ekonomistas, kalbėdamas apie politinių partijų vienijimą ar užsiminęs, kad jam labiausiai kliūna socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio darbas, tiesiog demonstruoja savo politinį neišprusimą. V.P. Andriukaitis kategoriškas – pirmasis ministras, kurio galvos reikėtų pareikalauti po to, kai Vyriausybė grąžins naujajam prezidentui įgaliojimus – finansų ministras Vilius Šapoka. 

Interviu naujienų agentūrai ELTA V.P. Andriukaitis identifikavo ir, jo nuomone, pagrindines „ligas“ dabartinėje Lietuvos užsienio politikoje, įvertino Lietuvos ir Rusijos santykių situaciją ir tai, kokios politikos laikytųsi Kinijos atžvilgiu. 

– Leiskite pabūti tiesmukam – nesate kotiruojamas šių rinkimų lyderiu. Jus priskiria vadinamajam antrojo rato kandidatų sąrašui. Kai kurie šios grupės politikai net neslepia, kad prezidento rinkimus išnaudoja savo ar savo politinių struktūrų populiarumui didinti. Ko iš tikrųjų siekiate jūs? 

– Aš netikiu nei pirmu, nei antru ratu. Tai yra politologinės statistikos ir nuomonių apklausų mitologija. Galiu pasakyti, kodėl manęs mažiau viešosios visuomenės diskurse – aš tik balandžio pirmąją pradėjau (prezidentinę kampaniją. – ELTA). Tai yra atsakymas tiems, kurie pradėjo prieš dvejus metus. 

Aš kalbu kaip tas, kuris griežtai laikėsi komisaro pozicijų. Netgi nesielgiau taip, kaip Dalia Grybauskaitė (būdama komisarė. – ELTA) – nekritikavau šios Vyriausybės taip, kaip, kad ji kritikavo Gedimino Kirkilo Vyriausybę. Aš pasakiau – reikia elgtis padoriai, atsakingai ir teisingai. 

Todėl atvykęs į Lietuvą pranešti Komisijos ataskaitų apie ekonominę šalies prognozę, šalies raidą, perspektyvas ir Europos semestrą viešai nekritikavau valdžios, viešajame diskurse to nebuvo (…) Tad dabar, išeinant į startą, mano tikslas yra labai aiškus – prasiveržti į antrąjį rinkimų turą. Aš labai rimtai dalyvauju rinkimuose. 

– Kas šiuose prezidento rinkimuose yra jūsų konkurentai politinėje kairėje? 

– Jūsų klausimas turėtų būti užduotas kitiems kandidatams. Kairiojo, socialdemokratinio politinio flango atstovas esu vienintelis – tai su kuo man konkuruoti, jei esu vienintelis? 

– Manote, kad esate vienintelis politinės kairės vėliavą nešantis kandidatas tarp visų pretendentų į šalies vadovus? 

– Aš konkuruoju su tais, kurie dangstosi kairiosiomis frazėmis, kurių galvose yra visokių idėjų, pradedant nuo ultranacionalistinių, baigiant ultrakonservatyvių, jeigu kalbėtume politologine kalba. Apskritai pastebiu, kad staiga visi pradėjo kalbėti apie gerovės valstybę kaip apie kokią muziką. Kas čia atsitiko? Kas nutiko, kad Gitanas Nausėda, kurį pažįstu daug metų, kuris yra atsakingas už daugelį dalykų Lietuvoje, staiga pasidarė gerovės valstybės skleidėju, nors pats prisipažįsta, kad yra centro dešinės konservatorius ir dar išpažįsta „reiganomiką“. 

Tie, kurie nors truputį mokėsi politologijos ir žino, ką reiškia „reiganomika“ ir gerovės valstybė, turėtų suprasti, kad kalbama apie du antipodus. Gitanas Nausėda sako, kad yra „reiganomikos“ šalininkas, tačiau naudoja gerovės valstybę, kurią iki tol paminėjo gal 6 kartus. Panašiai ir su Ingrida Šimonyte. Ji kalba, kad reikia susitarti, kokios mes gerovės valstybės norime. 

Tačiau Šimonytė buvo ministrė, ji prisiekė laikytis Konstitucijos. Mano klausimas jiems visiems, koks yra įteisintas modelis Lietuvos Konstitucijoje. Cituoju: valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvas. (…) Tai reiškia, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Tuo tarpu žvelgiant į dešimties metų perspektyvą turime 100 tūkst. gyvenančių super gerai ir 830 tūkst., kurie patiria skurdą arba jiems gresia skurdas. Ar galima čia iššifruoti bendrą tautos gerovę? 

– Jeigu vyktų diskusija tarp dviejų ideologijų – liberalizmo ir socialdemokratijos – liberalai sakytų, kad laisvoji rinka ir asmens intereso išaukštinimas ir atspindi bendrą labą, o kartu ir tautos gerovę. 

– Bet aš ne apie tai. Aš pagavau jus. Jei padėjai ranką ant Konstitucijos, prisiekei vykdyti Konstituciją, kurioje parašyta – bendra tautos gerovė. Jei tu esi finansų ministras (…), ką reikia daryti mokesčių politikoje, fiskalinėje politikoje, kai matai didžiulius pajamų skirtumus? Ką tu turi daryti pasakęs, kad prisiekiu? 

– Skirtingos politinės ideologijos skirtingai apibrėžia metodus ir kelius, kurie, reikia pažymėti, veda į tą patį tikslą – visuomenės gerovę. 

– Bendra tautos gerovė buvo visuotinis piliečių susitarimas 1992 metais patvirtinant Konstituciją. Kitaip sakant, ultraliberalizmo modelis prieštarauja Konstitucijai. Kai tu esi liberalas viešojoje erdvėje – diskutuok, bet kai tu tampi ministru, ką tu turi daryti – vykdyti Konstituciją. Pavyzdžiui, mokslas (aukštasis. – ELTA) turi būti nemokamas. O kaip yra gyvenime? 

Jeigu Šimonytė, buvusi finansų ministrė, šiandien kalba, kad konstitucinis modelis nėra aiškus, tai reikia jai išaiškinti visus konstitucinius straipsnius. Juk Konstitucinis Teismas Lietuvai pasakė labai aiškiai – Lietuva yra parlamentinė, demokratinė ir socialinė valstybė. Aš visada gyniau šias pozicijas ir niekas manęs šiandien negali apkaltinti veidmainyste. Gali apkaltinti tik tuo, kad mano politinėje (socialdemokratų. – ELTA) frakcijoje aš buvau mažumoje. 

Taigi tai, ką dabar kalba Šimonytė ir Nausėda, yra tiesiog politinė mimikrija, veidmainystė. Reikia žvejoti balsus, todėl į lūpas ir dedama tai, ką visuomenė nori girdėti. Testamente parašyta, kad negalima tarnauti Dievui ir Mamonai. Taigi negalima tarnauti ir bankams, ir valstybės gerovei. 

Šimonytė ir Nausėda abu yra dešiniųjų pažiūrų, abu šiandien tik dangstosi kairiąja frazeologija ir kairiąja ideologija, nes jiems reikia laimėti daugiau balsų, abu atsakingi už finansų krizę ir abu atsakingi už tą laikotarpį (…). 

– O kaip dėl premjero Sauliaus Skvernelio, jis, priešingai nei Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, tiesiai sako esąs kairysis. 

– Skvernelis sakosi, kad yra kairysis, o aš manau, kad jis yra bet kas. Jis startavo nuo policijos komisaro, buvo Tvarkos ir teisingumo partijos atstovas, vėliau pabandė šokti į socialdemokratus, po to nukeliavo pas „valstiečius ir žaliuosius“. Mano klausimas, kas jis yra politiškai? 

– Jūs atsakykite. 

– Aš atsakau, jis yra absoliutus politinių pažiūrų neturėjimo pavyzdys. Jo komunikacija yra nutaikyta į tai, kad jis šiuo metu konfliktuotų su Dalia Grybauskaite. Kai aš pradėjau komisaro darbą, dar 2016 m. pabaigoje Skverneliui pasiūliau nutraukti praktiką, kai prezidentė važinėja į Europos vadovų tarybą. Aš pasakiau jam, kad jis turi vykdyti Konstituciją, nes šalies ūkis ir Vyriausybės kompetencija yra aprašyta labai aiškiai – jis tiesiog įpareigotas važiuoti į Europos vadovų tarybą. Premjeras man atsakė, kad jis kol kas prastai kalba angliškai, nors tai yra visiška mitologija, daug vadovų ten kalba tik savo kalba. 

– Jums taip kalbėjo pats premjeras? 

– Taip, tai tikri mūsų pokalbio faktai. Antra, jis pasakė, aš nenoriu pyktis su prezidente, kad nori įsisukti (politikoje. – ELTA), kad tokia tvarka gali būti, nes jį tai tenkina. Tuomet aš pasakiau, kad premjeras turi važiuoti ten, kur yra išimtinė Vyriausybės kompetencija, kad prezidentė neturi teisės kištis į valstybės biudžeto formavimą – tai išimtinė Vyriausybės kompetencija. Tad dabar kyla klausimas, kodėl Skvernelis neklausė mano žodžių, o trejus metus sutarė su Grybauskaite. Tik dabar pradėjo pyktis. Atsakymas – reikia konflikto. 

– Ką jūs norite pasakyti? Premjeras, neseniai užsiminęs, kad visgi Vyriausybės vadovas turi važinėti į Europos vadovų tarybos susitikimus, pakeitė nuomonę, nes nori konflikto? O gal jis taip sako, nes pramoko anglų kalbą? 

– Kiek jis pramoko anglų kalbą – neturi jokios reikšmės. Kaip ir minėjau, jis dabar taiko į pozicijas, kuriose, švelniai tariant, jis matuojasi švarkelį, kuris jam kol kas ir nesuprantamas, ir nežinomas. Supraskite, jis turėjo teisę jau trejus metus važinėti į Europos vadovų tarybą. O Lietuvos Vyriausybės vadovai nuo 2008 metų ten nėra buvę, prezidentė 10 metų tai uzurpavo. Apskritai europiniai reikalai kabinetiniu lygiu ir politinės atsakomybės lygiu nėra suvokiami. Pasakykite, kokią aiškią poziciją suformulavo premjeras apie Europos Sąjungos tolimesnę raidą ir ateitį? (…). Ar girdėjote, kad jis išeitų ir pasakytų, žinote, kadangi Didžioji Britanija išeina, struktūrinių fondų parama mažėja, todėl mums reikės dengti kofinansavimą, o mes perskirstom tik 30 procentų per biudžetą, kofinansavimui mes negalėsime sukaupti lėšų, nes tada dar labiau didės socialinė nelygybė ir viešasis sektorius, kurio padėtis ir taip bloga, patirs tikrą krizę. Ar girdėjote apie tai? 

– Pakalbėkime apie politines batalijas šiek tiek bendresne prasme. „Valstiečių“ lyderiai ir premjeras piešia baugius scenarijus Lietuvai ir Vyriausybei, kad jei laimės „ne tas kandidatas“, kils didžiulių grėsmių. Jūs matote pavojų šaliai, jei laimėtų kuris iš dabar kandidatuojančių reitingų lyderių? 

– Visų pirma Lietuvai jau dabar kyla grėsmė, nes Lietuva yra pamažu turtėjanti šalis, BVP pamažu auga, tačiau galimybių gauti geresnį išsilavinimą, nemokamą sveikatos apsaugą – priešingai – mažėja. Tai, kad socialinės atskirties grėsmė yra milžiniška, yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Skvernelio Vyriausybės veiksmai yra tokie kosmetiniai, kurie nesprendžia problemos. Tai, ką jie daro, yra grėsmė, jie nesusitvarko su pagrindinėmis problemomis. Tai yra grėsmė mums. 

– Ar einate į rinkimus turėdamas konkrečių misijų. Vienas kandidatas sakosi būsiantis taikdarys tarp konfrontuojančių partijų, pirmiausia tarp konservatorių ir „valstiečių“. 

– Aš neįsivaizduoju, ką kalba Gitanas. Ar jis katinas Leopoldas? Buvo toks filmukas… Pamenate? Tai tegu Gitanas tą filmą pasižiūri. Pirmiausia reikia kalbėti apie tai, kad yra skirtingos politinės mokyklos. Kaip galime sutaikyti Friedmaną su Stieglitzu? Tegu jis man pasako, kaip tai galima padaryti. Niekus kalba, o visi niekus komentuoja. 

– Tai konfliktus, kurie pastaruoju metu tiesiog žaižaruoja tarp valdančiųjų ir opozicijos, traktuojate kaip natūralų politinį procesą? 

– Pažvelkime, kiek tarp šių partijų yra panašumų, požiūrį į žmones, į šeimas (…) Raskite man dešimt skirtumų tarp konservatorių ir „valstiečių. Tačiau Skvernelis ir Karbauskis puikiai žino, kad yra žmonių, kurie nukentėjo nuo Vagnoriaus ir Kubiliaus reformų ir kuriems žodis „konservatoriai“ yra raudonas skuduras. Todėl taikintojų čia nereikia. Reikia sugebėti mobilizuoti didelę dalį visuomenės, kuri iš tikrųjų nori pokyčių. Lietuva gali tą padaryti. 

– Grįžkime prie klausimo. Nausėda, kalbėdamas apie taikinimą, kalba apie partijų lyderių susodinimą prie vieno stalo. Tačiau ir jūs apie taikinimą kalbate, bet norite mobilizuoti visuomenę? Kaip tai padaryti? 

– Nežinau, apie kokį sutaikinimą kalba Nausėda, apie tą patį kalba ir Šimonytė. To nei reikia, nei apskritai tam yra reikalo. Kaip susėsti prie stalo leiboristams ir konservatoriams dėl, pavyzdžiui, Brexito? Atsakykite. Tokie pareiškimai yra tiesiog politikos neišmanymas, ateina žmonės, kurie nė akimirkos nėra buvę ten ir kalba iš laikraščių, vadovėlių ir iš to, ką jums pasiūlė patarėjai. 

Mano misija yra labai aiški, visi pažangieji vienykitės, nes Lietuva yra kryžkelėje. Mums reikia dar kartą apsibrėžti konstitucines normos, jos turi būti padengtos ištekliais, nes konstitucinis susitarimas 1992 m. pagrindė socialinę Lietuvą ir jokie plokšti mokesčiai ir minimalistinė valstybė negelbės (…). 

– Jūs apie tai kalbėdamas tarsi metate užuominas, kad liberalizmas ir liberaliomis vertybėmis grįstos politinės programos prieštarauja Konstitucijai. 

– Taip, taip ir yra, jos prieštarauja. Mūsų Konstitucija negarantavo Friedmano modelio. 

– Tačiau Konstitucija garantuoja saviraiškos – ideologinės, religinės ir panašiai – laisvę, net įgyvendinti gėrį visuomenei, vadovaujantis to paties Friedmano ar Nozicko idėjomis. Tačiau palikime ideologinius ginčus, jie yra neišsprendžiami. Jei būtumėte išrinktas prezidentu, ką pirmiausia norėtumėte pakeisti dabartinėje Vyriausybėje? G. Nausėda įvardijo socialinės apsaugos ir darbo ministrą Liną Kukuraitį. Jis taip pat būtų jūsų taikiniu „numeris vienas“? 

– Būtent tai ir rodo Nausėdos neišmanymą. Tiesiai šviesiai – jis neišmano arba vaidina, kad neišmano. Akivaizdu, jis mato, kad Kukuraitis yra nepopuliarus, todėl ir rodo į jį… Aš pirmiausia nuimčiau finansų ministrą. Ką turi bendro Kukuraitis su tuo, kad jam trūksta milijardo eurų? Kas turi surinkti milijardą eurų? (…) Reikia pabrėžti, kad Šapoka, kaip ir Šimonytė, nevykdė savo konstitucinių įsipareigojimų. 

– Tai tapęs prezidentu pirmiausia reikalautumėte Šapokos galvos? 

– Pirmiausia aš reikalaučiau raštingumo. Jei tapčiau prezidentu, tai pirmas pokalbis būtų su premjeru, nes premjeras vadovauja Vyriausybei. 

– Ir ką jūs jam pirmiausia pasakytumėte? 

– Prašau, padėkite skaičius, kaip jūs matote galimybes pertvarkyti mokestinę sistemą, nes viešajame sektoriuje reikia minimum 2 milijardų eurų. Nes su 30 proc. perskirstymo neįmanoma patenkinti jokių poreikių: nei pensininkų, nei mokytojų, nei gydytojų. 

– Ingrida Šimonytė viename iš interviu užsiminė, kad laimėjusi rinkimus reikalautų Karbauskio atsakomybės už savo daugumos Vyriausybę. Iš esmės ji leido suprasti, kad reikalautų ministrų, turinčių frakcijos pasitikėjimą, ir galbūt patį Ramūną Karbauskį prisiimti ministro pirmininko pareigas. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? 

– Jai reikėtų prisiminti pačios konservatorių partijos praktiką, tada būtų lengviau šnekėti. Kokioje ji Vyriausybėje buvo? Pažiūrėkime, ką ji dabar kalba apie Karbauskį. Bet, žinoma, idealu būtų, kad Karbauskis būtų premjeru. 

– Tai jūs užsimintumėte apie tai tapęs prezidentu? 

– Aš neužsiminčiau, tai yra tušti žodžiai, čia yra žaidimas ir žongliravimas asmenimis prieš rinkimus: kadangi Karbauskis yra nepopuliarus, sakysiu, kad prašysiu, jog jis būtų premjeru (…) 

Jei Skvernelis praloš rinkimus, o aš tikiu, kad taip ir bus, ką jis kaip žmogus turi daryti? Likti premjeru? Suprantama, jog padėkoti ir atsistatydinti, nes jis pralošė rinkimus. Jis pasitikrino pasitikėjimą tautoje. Sveikas protas reikalautų to, ką aš dabar sakau. Bet pas mus jo mažai. Kai Landsbergis pralošė prezidentinį referendumą, jis iš Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pozicijų neatsistatydino, ši tradicija tęsiasi iki šiol. 

– G. Nausėda bene labiausiai jį kritikuoja dėl Vyriausybės išteklių naudojimo dalyvaujant prezidentinėje kampanijoje. Jums tai trukdo? 

– Tiesą pasakius, aš manau, kad tai (premjero dalyvavimas prezidentinėje kampanijoje. – ELTA) turėtų būti ir įstatymiškai aprašyta. Tai yra pirmas atvejis, kai premjeras kandidatuoja ir, akivaizdu, kad jis turėtų nesinaudoti absoliučiai premjero teisėmis. Jis privalo sustabdyti (vadovavimą Vyriausybei. – ELTA) ir pavesti, kas pavaduoja premjerą. Jis turi eiti nemokamų atostogų, taip, kaip padariau aš. Man komisija nemokės nė cento už visą pusantro mėnesio. 

– Taip sakote, nes manote, kad dviejų darbų derinimas prasilenkia su politine kultūra, ar manote, kad premjeras dėl to turi geresnes startines pozicijas? 

– Aš girdėjau kalbas apie premjero vizitus savivaldybėse ir girdėjau jo pažadus finansuoti savivaldybių reikmes. Aš girdėjau kalbas, jas reikėtų patikrinti. Tačiau jeigu taip yra, tai yra didžiulis premjero prasilenkimas su jo tarnybinėmis galiomis. Premjeras turi būti privatus asmuo (prezidentinėje kampanijoje. – ELTA), jei nori būti išrinktas prezidentu. Aš toks dabar esu ir premjerui siūlau tą patį, jis neturi teisės dabar kalbėti apie biudžetą. 

– Kaip vertinate Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno mėtytus priekaištus Lietuvos bankui, kad šis, pasak jo, nusiteikęs prieš jo vadovaujamą parlamentinį krizę analizuojantį tyrimą. S. Jakeliūno balsus pastiprino ir premjeras, ir Seimo pirmininkas. Kaip tai vertinate? Tai prezidentinis demaršas? 

– Manau, blogai, kad jie tai pagarsino prezidentinės rinkimų kampanijos metu. Iškart galime įžvelgti politinį falšą. Panašiai kaip ir kažkada Paksas garsino, kad viename banke gali būti baisių dalykų ir taip vos nesukėlė bankų panikos. Tai Skvernelis daro dabar tą patį. Aš neneigiu, kad ta komisija gali ir turi analizuoti, bet tai turėjo padaryti arba praėjusių metų gruodžio mėnesį, arba šių metų sausį ar apskritai reikėjo viską atidėti po prezidento rinkimų. 

– Didelio dėmesio susilaukė prezidentės kritika premjerui dėl, pasak jos, gėdos, kurią S. Skvernelio sprendimai užtraukia tarptautinėje erdvėje. Jūsų nuomone, premjero pasiūlymai Baltarusijai, vizitas į Izraelį, neaplankant Palestinos ir pagaliau užuominos apie ambasadą Jeruzalėje – gali būti traktuota kaip gėdos darymas? 

– Esu politinių svarstymų aplinkoje, kurioje visa tarptautinė politika analizuojama labai nuodugniai, tai, reikia pasakyti, kad Lietuvos politiniai pasakymai traktuojami tik su šypsena. Grybauskaitė sako, kad gėda dėl Skvernelio, bet, kai buvo pasakyta, kad Rusija – teroristinė valstybė, buvo daug juoko. Todėl sunku palyginti abu faktus pagal gėdingumo laipsnį. 

Kai „toks tokį pažino ir ant alaus pavadino“, yra viena dalis. Kita vertus, akivaizdu, kad tiek premjero siūlymas Baltarusijai, tiek veiksmai nuvykus į Izraelį, tiek staiga kilusi idėja palaikyti Trumpo pozicijas Jungtinėse Tautose, netelpa į sveiko proto rėmus. Man apskritai keista, kad Lietuva vis dar serga supratimu, jog ji turi kažkokių išskirtinių strateginių partnerių. Mes turime du didžiuosius strateginius partnerius – Europos Sąjungą ir NATO. Ir NATO kontekste, ir ES kontekste mes turime puikių partnerių: ir lenkų, ir prancūzų, ir vokiečių, ir Jungtines Valstijas. Mes turime konsoliduoti NATO ir ES. 

– Stabtelkime ties tuo, ką kalbate apie Rusiją. Viename iš savo interviu sakėte, kad Lietuvos užsienio politika Rusijos atžvilgiu buvo pernelyg aštri. Teigėte, kad tai tikriausiai susiję su asmenybėmis. Nemanote, kad požiūrį į Rusiją iš esmės lėmė tragiška, sakykime taip, gal net traumas visuomenėje sukėlusi tautos patirtis? 

– Nemanau, žiūrėkite, Estijos prezidentė nutarė važiuoti į Rusiją. Estija taip pat buvo okupuota, Latvija taip pat. 

– Taip, bet kartu ir neturėjo tokios randą palikusios miško brolių kovos. 

– Kiek tautos, tiek jėgų, tiek ir miško. Visur buvo miško brolių, vienur daugiau, kitur mažiau. Lietuva buvo didesnė ir kariuomenę didesnę turėjo, tik pasipriešino post factum, kai reikėjo priešintis – neiššovė, o priešinosi, kai viskas buvo vėlu. Mano klausimas, Suomija… Iš Suomijos atplėšta teritorija? 

– Taip, atplėšta, bet suomiai neturėjo tokios katastrofiškos socialinės inžinerijos, kokią turėjome mes, jie didvyriškai pasipriešino. Tai nepaliko tokių traumų. 

– Mes nešiojome monstrancijas aplink bažnyčias, bet pritrūko didžiavyriškumo, čia su jumis sutinku, nes mes nieko neiššovėme, kaip ir latviai ar estai. Suomiai iššovė, bet jų karo kaina buvo didžiulė. 

– Grįžkime prie Rusijos klausimo. 

– Rusijos, kaip valstybės, nereikia painioti su Rusijos administracija ir Putino režimu ir dabartine konstitucine sąranga. Nes tą konstitucinę sąrangą jie sušaudė 1993 m. įvesdami prezidentinį valdymą. Jelcinas tą padarė ir Putinas dabar Jelcino instrumentais operuoja. Lygiai taip pat nesupainiokim Jungtinių Valstijų su Trumpu. Dovanokite, bet čia ne tas pats. Nei Jungtinės Valstijos vienodos, nei Rusija vienoda. Yra JAV Trumpo administracija, kuri absoliučiai skiriasi nuo Obamos. 

– Tad susitarkime, ar būtinai turime atakuoti amerikiečius dėl Trumpo, o rusus dėl Putino. Jeigu laikomės dvigubų standartų, tada gerai, bet aš nekenčiu dvigubų standartų. Tad Putino administracija, prieštaraudama NATO plėtrai ir gynybos sistemos tvirtinimui, šalia jos sienų kelia įtampą iki šiol. Ji pažeidė tarptautinę teisę akivaizdžiai dėl Krymo aneksijos. Ji maitina oficialiai ir neoficialiai karinį konfliktą Donecke ir Luhanske. Todėl mes turime tęsti sankcijas, kol reikalai bus išspręsti. Ir tai yra kalba su Putino administracija. 

– Tai, ką jūs norite pasakyti apie esamą Lietuvos poziciją Rusijos atžvilgiu? 

– Tai, kad Lietuvos aštresnė pozicija iškrito iš Europos Sąjungos šalių konteksto. Net lyginant su Suomija, Latvija, Estija ar net Lenkija, kuri su Maskva turi net labiau komplikuotus santykius. Bet ji nepavadino Rusijos teroristine valstybe. Atkreipkime dėmesį, kai staiga viena valstybė nusiunčia savo tarnautojus į konsulatą ir ten žmogus sukapojamas. Ir apie tai jokio žodžio kaip apie teroristinę valstybę nebuvo. Kodėl nebuvo taip, kad Saudo Arabija būtų pavadinta teroristine valstybe? Doleriai ir nafta, vadinasi, reiškia kažką. 

– Tai geopolitika ir strateginiai imperatyvai. Tas pats, jei klausčiau, ar Dalai Lamą priimtumėte į prezidentūrą? 

– Mano pozicija Kinijos atžvilgiu yra ta pati. Lietuvos ir Kinijos sutartyje parašyta, kad mes pripažįstame vieningą Kiniją – viena šalis, dvi sistemos. Todėl pripažįstame visas sienas. Kodėl norite pareikalauti iš prezidento nesilaikyti įstatymų ir tarptautinių sutarčių? Mano atsakymas – prezidentas yra institucija, saistoma Konstitucijos ir tarptautinių sutarčių.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.04.07; 11:37

Pastarųjų šių metų apklausų duomenimis, jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią Lietuvos gyventojų palaikymą turėtų dvi partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (18,5 proc.) bei Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (16,8 proc.). 

Per pastaruosius kelis mėnesius šių partijų populiarumas kito nežymiai. Lyginant su 2018 metų pabaigoje atlikta apklausa, konservatorių populiarumas sumenko šiek tiek mažiau nei 2 procentais (2018 m. pabaigoje konservatoriai turėjo 20,2 proc. palaikymą). Tuo tarpu „valstiečiai“ per tą patį laikotarpį sugebėjo nepilnai dviem procentais padidinti partiją remiančių gretas (prieš du mėnesius LVŽS palaikė 15,2 proc. gyventojų). 

Trečioje vietoje su 9,8 proc. populiarumu rikiuojasi Lietuvos socialdemokratų partija. Lyginant su ankstesne apklausa socialdemokratų reitingas kito nežymiai (prieš du mėnesius siekė 9,2 proc.). 

Ketvirtoje vietoje – partija „Tvarka ir teisingumas“. Jei šiuo metu vyktų rinkimai į Seimą, „tvarkiečius“ remtų 9,2 proc. šalies gyventojų. Prieš du mėnesius balsdavusių už šią partiją buvo 7,3 proc. 

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ sausio 23-vasario 3 dienomis atliktos apklausos duomenimis 6,3 proc. palaikymą surinktų Darbo partija (prieš du mėnesius parama jai siekė 6,1 proc.). Lietuvos liberalų sąjūdis toliau balansuoja ties 5 proc. palaikymo riba. Šiuo metu liberalus remia 4,8 proc., 2018-ųjų pabaigoje liberalų palaikymas siekė 2,9 proc.

Žemiau 5 proc. palaikymo barjero ribos išsidėsčiusios Lietuvos centro partija (3,7 proc.), Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai (2,9 proc.), Lietuvos socialdemokratų darbo partija (2,8 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (2,3 proc.).

Lyginant partijų palaikymo pokyčius per pastaruosius 12 mėnesių, ryškiausia dinamika fiksuojama „valstiečių“ reitinge. 

Lyginant su 2018 sausio mėnesio tyrimo rezultatais, šios valdančiosios partijos populiarumas išaugo 5 procentiniais punktais (2018 m. sausio mėn. palaikymas siekė 11,6 proc.). Tuo tarpu pagrindinių „valstiečių“ oponentų konservatorių palaikymas per pastaruosius metus iš esmės nekito ir išliko stabilus (2018 m. pradžioje siekė 17,4 proc.).

3 procentiniais punktais per pastaruosius metus ūgtelėjo ir „tvarkiečių“ palaikymas. 2018 m. sausio mėn. už šią partiją balsuoti ketino (6,6 proc.). 

Didžiausius populiarumo nuostolius per pastaruosius metus patyrė socialdemokratai. Nuo 2018 m. sausio mėnesio šio partijos palaikymas sumenko 3 procentiniais punktais.

Galima pastebėti, kad Gintauto Palucko vadovaujamų socialdemokratų per metus patirti visuomenės palaikymo nuostoliai atitinka gyventojų simpatijų procentinę dalį, kurią šiuo metu turi nuo socialdemokratų partijos atskilę ir 2018 m. kovo mėnesį naują partiją įkūrę Gedimino Kirkilo vadovaujami „socialdarbiečiai“. 

Ketvirtadalis (23 proc.) apklaustų gyventojų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per paskutinius 3 mėnesius (lyginant su 2018 m. spalio mėnesio apklausa) neapsisprendusių gyventojų dalis sumažėjo 9 procentiniais punktais.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.02.18; 12:12

Neseniai prie Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) prisijungusieji generolai sureagavo į vidaus reikalų ministro Eimučio Misiūno ir Viešojo saugumo tarnybos (VST) vado Ričardo Pociaus paskleistą informaciją apie kurstomą nesantaiką vidaus reikalų sistemoje. Prie LSDP prisijungęs generolas Kęstutis Jucevičius sako, kad faktais nepagrįstomis kalbomis ir užuominomis metamas šešėlis ant sąžiningų buvusių ir esamų pareigūnų.

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Taip elgtis mažų mažiausiai neatsakinga. Kažkas su kažkuo kažkur susitiko, kažką pakalbėjo. Ir po to daromi pareiškimai. Ministrui ir VST vadui taip nedera elgtis“, – teigia K. Jucevičius.

Pasak LSDP nario generolo Sauliaus Stripeikos, VST vadovas R. Pocius, darydamas neatsakingus pareiškimus, menkina savo ir visos vidaus reikalų sistemos reputaciją.

„Man gaila, kad R. Pocius teršia generolo vardą. Tai, kas pasakyta, kitaip nei kliedesiais nepavadinsi. Šią situaciją galėtų pasiaiškinti Valstybės saugumo departamentas“, – sako S. Stripeika.

LSDP narys generolas Algis Vaičeliūnas teigia, kad ministro Eimučio Misiūno ir R. Pociaus pareiškimai nesuvokiami.

„Kas dedasi vidaus reikalų sistemoje, nežinau, bet kariuomenėje generolus pažįstu. Nesuvokiama, kad kažkur kažkas susitinka, neva kalba apie perversmus. Tokie atsakingų asmenų pareiškimai daro gėdą“, – komentuoja A. Vaičeliūnas.

Partijos pirmininkas Gintautas Paluckas sako, kad tokiais veiksmais mažų mažiausiai demonstruojama nepagarba.

„Iš piršto laužtos kalbos ir kaltinimai žemina pareigūno vardą ir daro gėdą ministrui. Tai yra nepagarba profesionalams, kurie didelę savo gyvenimo dalį atidavė tarnybai. Mūsų partijoje gerbiame visus patyrusius ir kompetenciją turinčius žmonės, kurie vadovaujasi socialdemokratinėmis vertybėmis. Ir būtent dėl to jie yra partijoje“, – komentavo G. Paluckas.

ELTA primena, penktadienį vidaus reikalų ministras E. Misiūnas susitiko su Viešojo saugumo tarnybos vadu generolu R. Pociumi ir aptarė gautą informaciją apie galimus buvusių VRM sistemos vadovų susitikimus, kuriais norima destabilizuoti situaciją vidaus reikalų jėgos struktūrose.

Pasak E. Misiūno, informacija perduota specialiosioms tarnybos bei prokuratūrai, pradėtas tyrimas. VST vadas taip pat atskleidė, kad šių susitikimų tikslas buvo kompromituoti VRM sistemą bei grįžti į valdžią. R. Pocius pripažino, kad tarp šių asmenų yra buvę aukšti VRM sistemos vadovai, kurie dabar įstojo į Socialdemokratų partiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.27; 05:00

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos lyderis Gintautas Paluckas sako, kad kaltinimai naujiems Socialdemokratų partijos nariams, buvusiems aukštiems vidaus reikalų sistemos vadovams, dėl galimo valstybės sabotavimo yra visiškos fantazijos. Pasak jo, tai yra būdas sumenkinti partiją prieš artėjančius rinkimus.

„Mes tai vertiname iš pirminių nuogirdų, ką žiniasklaida dabar transliuoja, tai yra liguistos fantazijos, kurios yra pritaikytos būtent dabar vykstančiam rinkiminiam laikotarpiui. Jeigu aukščiausi valstybės pareigūnai leidžia sau taip samprotauti, be jokio faktinio pagrindimo, tai rodo pačių pareigūnų kompetencijos nebuvimą ir politinių procesų neišmanymą“, – teigė G. Paluckas.

Pasak G. Palucko, jei informacija nepasitvirtins, kreipsis į teismą dėl galimo šmeišto prieš partiją.

„Jeigu bus minimas Socialdemokratų partijos pavadinimas ir bus stengiamasi menkinti reputaciją, mes tikrai kreipsimės į teismą ir ginsim savo reputaciją, nes jokių faktinių duomenų, pagrindžiančių tokius samprotavimus ir kaltinimus valstybės išdavyste, sabotažu ir trikdymu, nėra“, – teigė LSDP pirmininkas. 

Penktadienį vidaus reikalų ministras Eimutis Misiūnas susitiko su Viešojo saugumo tarnybos vadu generolu Ričardu Pociumi ir aptarė gautą informaciją apie galimus buvusių VRM sistemos vadovų susitikimus, kuriais norima destabilizuoti situaciją vidaus reikalų jėgos struktūrose.

Pasak E. Misiūno, informacija perduota specialiosioms tarnybos bei prokuratūrai, pradėtas tyrimas. VST vadas taip pat atskleidė, kad šių susitikimų tikslas buvo kompromituoti VRM sistemą bei grįžti į valdžią. R. Pocius pripažino, kad tarp šių asmenų yra buvę aukšti VRM sistemos vadovai, kurie dabar įstojo į Socialdemokratų partiją.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.01.26; 07:26

Socialdemokratai Lietuvoje siūlo įdiegti nacionalinę universalią senatvės pensiją, reformuoti esamas pensijų pakopas.

Tokie planai skelbiami „Ssocialdemokratinės vizijos iki 2024 m.“ projekte.

Bendrąją, iš valstybės biudžeto finansuojamą, pensiją socialdemokratai siūlo atsieti nuo draudimo stažo ir didinti iki 80 proc. minimalių vartojimo poreikių dydžio (vėliau – 100 proc.) – šiuo metu tai yra 196 eurai, rašoma dokumente.

Teisei į tokią pensiją nebūtų reikalaujama minimalaus draudimo stažo, o neturintiems dabar taikomo būtinojo draudimo stažo ji nebus mažinama, tokią pensiją vėliau siūloma susieti su vartojimo kainų indeksu, skelbiama vizijos projekte.

„Neteisinga dalį žmonių laikyti skurde vien todėl, kad jie kažkada padarė blogus sprendimus – nesukaupė būtinojo stažo. Bazinė pensija turi patenkinti bazinius žmogaus poreikius. Dabar elgiamasi veidmainiškai. Skurdo riba yra per 300 eurų, o bazinė pensija – perpus mažesnė“, – sakė LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas.

Valstybinė socialinio draudimo bazinė pensija, „Sodros“ duomenimis, šiuo metu siekia 153 eurus, o vidutinė senatvės pensija per mėnesį, turint būtinąjį stažą, šių metų rugsėjį buvo 337 eurai. 

„Sodra“ yra skelbusi, kad būtinojo draudimo stažo nesukaupę žmonės gauna vidutiniškai 160 eurų siekiančią pensiją. Žmonių nesukaupusių būtino draudimo stažo pernai buvo per 51 tūkst.

Su buvusia alga susietą ir iš „Sodros“ biudžeto mokamą I pakopos pensiją socialdemokratai siūlo indeksuoti pagal darbo užmokesčio augimo tempą. Kaip teigiama, ši pensija turėtų būti mokama tik socialiniame draudime dalyvavusiems asmenims, turintiems bent 5 metus draudimo stažo (vietoje dabar taikomo 15 metų) kaip papildoma pensija virš nacionalinės. Jos dydžiui skaičiuoti nebūtų taikomos lubos, tačiau jos dydis būtų ribojamas taikomomis lubomis įmokoms. 

Be kita ko, dokumente užsimenama apie II pakopos pensijų sistemos pertvarką. Ji gali būti „transformuota į privačiomis įmokomis finansuojamą kolektyvinio dalyvavimo sistemą – pagal Vakarų šalių profesinių pensijų pavyzdį“. 

Partijos vizijoje minima, kad socialdemokratai siūlytų steigti valstybinę II pakopos pensijų dalyvių įmokų administravimo agentūrą, „kuri atstovautų dalyvių interesams renkantis pensijai kaupiamo finansinio turto investavimo valdytoją, derantis dėl investavimo paslaugų sąlygų, keičiant investavimo kryptį, pensijų fondą ir pensijų fondų valdytoją“.

Programinį dokumentą LSDP numato patvirtinti šių metų lapkričio 24 d. vyksiančioje partijos konferencijoje.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-31

Politologas Algis Krupavičius. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Nors Seimo opozicijoje esantys konservatoriai, liberalai ir socialdemokratai vienodai aštriai kritikuoja valdančiuosius ir, atrodytų, sutartinai kalba apie „valstiečių buldozerio“ pasikėsinimą į opozicijos teises bei liberalios demokratijos vertybes, rasti valios bent jau nekonfrontuoti tarpusavyje nepavyksta.

Įpusėjus Seimo kadencijai taip ir nepavyko susitarti dėl Seimo opozicijos lyderio, o tvyranti atmosfera tarp liberalų ir konservatorių dažnai verčia suabejoti, ar tikrai šių partijų pagrindinis siekis yra oponuoti „valstiečiams“. Politologo nuomone, pastarųjų partijų tarpusavio trintys bei socialdemokratų tingumas neleidžia pasinaudoti klaidomis, kurias daro rinkimų pažadų nepildantys „valstiečiai“. 

Diskusijoje dėl to, kas kaltas, kad opozicija iki šiol neturi lyderio, ne tik išsiskiria liberalų ir konservatorių argumentai, tačiau ir svarstoma, ar apskritai tokia pareigybė reikalinga. 

Liberalų lyderis Eugenijus Gentvilas abejoja, ar įmanoma surasti bendrą vardiklį tarp ideologiškai labai skirtingų opozicijoje esančių partijų. Tuo tarpu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininkas Gabrielius Landsbergis sako, kad opozicijos lyderio išrinkimas, nors ir suteiktų papildomą vietą Seimo valdyboje, pusiausvyros tarp valdančiųjų vis tiek iš esmės nepakeistų. Tad, leidžia suprasti konservatorius, jei Seimo valdyboje aritmetika lieka nepatogi, nėra didelio poreikio verstis per galvą dėl to, kad toks lyderis būtų išrinktas.

Toks opozicijos požiūris ne tik rodo, kad esama reikšmingų giluminių nesutarimų ir realaus nesugebėjimo įjungti aukštesnę pavarą oponuojant valdantiesiems, tačiau kartu tampa patogiu įrankiu „valstiečiams“ atsakyti į opozicijos kritiką. „Valstiečių“ lyderiai ne kartą opozicijos priekaištus dėl valdančiųjų pasišovimo mažinti jų galimybes dalyvauti priimant sprendimus atrėmė teigdami, jog opozicija veikia nekonstruktyviai, ir nesugebėjimas išsirinkti bendro lyderio tą tik patvirtina. 

Eltos kalbintas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius teigia, kad tokios trintys opozicijos viduje tiesiog rodo, kad artėjant rinkimams partijos vis labiau koncentruojasi į savas problemas, todėl bendrų interesų ar pozicijų valdančiųjų atžvilgiu derinimui energijos nebelieka. Politologas tai vertina skeptiškai, nes, pasak jo, savo veiksmų nekonsoliduodama opozicija tiesiog nepasinaudoja klaidomis, kurias viena po kitos daro valdantieji „valstiečiai“. 

A. Krupavičius nesutiko su nuostata, kad opozicijos lyderio atsiradimas nesuteiktų papildomų svertų politinėje kovoje su „valstiečiais“. VDU profesoriaus nuomone, opozicijos susitarimas dėl tokios pareigybės galėtų kaip reikiant apsunkinti „valstiečiams“ gyvenimą, nes atsirastų galimybė ne tik sumažinti esamas tarpusavio trintis, tačiau ir sukurtų prielaidas dažniau ir efektyviau mobilizuoti valdantiesiems oponuojančių politikų energiją bei padėtų išnaudoti klaidas, kurias būdami valdžioje daro „valstiečiai“. 

Politologas pabrėžė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija (VTEK) jau svarstė septynis dabartinės Vyriausybės ministrus. Pasak jo, faktas, kad pusė Vyriausybės narių pažeidė įstatymus, galbūt net leidžia kalbėti apie interpeliaciją Vyriausybei in corpore.

„Bet ar mes ką nors panašaus viešai girdėjome apie tai kalbant iš opozicijos? Opozicija yra užsiėmusi savo problemų sprendimu, savo asmeniniu išsikapanojimu, bet bendresnės politikos neformuluoja ir, panašu, nelabai geba tą daryti“, – Eltai kalbėjo politologas. 

Dėl to VDU profesorius nebuvo optimistiškas, kad santykiai tarp opozicijoje esančių partijų ilgainiui galėtų keistis. Pasak jo, opozicijos lyderio šioje Seimo kadencijoje taip pat tikriausiai nebesulauksime. 

A. Krupavičiaus nuomone, tai, kad opozicija taip ir nesugebėjo išsirinkti lyderio, susiję su keliomis priežastimis. Pirmiausia, pasak VDU profesoriaus, tai konservatorių bandymas iš karto po rinkimų liberalams primesti „jaunesniojo brolio“ statusą. 

„Konservatoriai, kaip koks „didysis brolis“, norėjo turėti visus iš esmės svertus savo rankose, o jaunesnį brolį matyti ten, kur jiems reikia. Toks scenarijus liberalams netiko“, – kalbėjo politologas. 

Tačiau, pabrėžė jis, pagrindinė priežastis, kodėl, jo manymu, opozicijos lyderis taip ir nebus išrinktas, o įtampos tarp dešiniųjų opozicinių jėgų nesiliaus, yra tai, kad konservatoriai yra suinteresuoti liberalų elektoratu. 

„Pagrindinė problema, kodėl konservatoriams niekaip nepavyksta susirasti protingo sugyvenimo su Liberalų sąjūdžiu yra tai, kad konservatorių rinkėjų korpusas sensta ir jiems mirk gyvenk reikia atjauninti savo rėmėjus. Tad labai logiška, kad partijos lyderis Gabrielius Landsbergis daug dėmesio skiria jaunimui ir partijos atjauninimui“, – samprotavo profesorius.

Politologo nuomone, neatsitiktinai konservatoriai jau dabar išnaudoja Liberalų sąjūdžio silpnybes – buvusių partijos lyderių korupcines sąsajas su verslo struktūromis. 

„Tėvynės sąjunga tiesiog bando pasinaudoti Liberalų sąjūdžio krize, nes jų interesas yra persiorientuoti į jaunesnį rinkėją. To nepadarius partija ateityje patirs labai rimtą paramos krizę“, – aiškino A. Krupavičius. 

Pasak profesoriaus, viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad TS-LKD jau dabar pavyko jaunų rinkėjų patraukti į savo pusę daugiau negu bet kada anksčiau. Tai, anot jo, jau tampa tendencija. 

Tuo tarpu socialdemokratai, nors ir neturi akivaizdaus elektorato persidengimo su konservatoriais ar liberalais, yra tiesiog per pasyvūs, kad galėtų į aukštesnį lygmenį perkelti opozicijos darbą. 

Šį pasyvumą, pasak A. Krupavičiaus, lemia tiek įvykęs partijos skilimas, tiek tai, kad jos lyderis Gintautas Paluckas tiesiogiai nedalyvauja Seime. Dėl šios priežasties politologas keistu pavadino socialdemokratų lyderio sumanymą varžytis dėl sostinės mero posto – rinkimuose, kuriuose, pasak A. Krupavičiaus, jis beveik neturi galimybių laimėti. 

Kartu VDU profesorius akcentavo, kad socialdemokratai, būdami opozicijoje, neišnaudoja galimybių, kurias sukuria rinkimų pažadų neišpildantys „valstiečiai“.

„Viena vertus, „valstiečiai-žalieji“ ėjo į rinkimus su aiškiai centro kairės platforma, tačiau ilgainiui centro-kairės kryptis buvo gerokai marginalizuota. Šiuo metu Skvernelio Vyriausybės politika yra aiškiai centro dešinės. Todėl Ramūno Karbauskio priešrinkiminis pažadas, kad jie bus kitokia parlamentinė dauguma – dauguma, kuri sugebės kontroliuoti Vyriausybę, o Vyriausybė pirmiausia vykdys parlamentinės daugumos nubrėžtą centro-kairės politiką, deja, niekaip neišsipildė. Pažadas liko pažadu“, – kritiškai „valstiečių“ atžvilgiu kalbėjo politologas.

Pasak jo, Vyriausybės politikai būnant centro dešinės, LSDP tiesiog neišnaudoja susidariusios erdvės keliant politinei kairei svarbius klausimus. 

„Socialdemokratai miega giliu žiemos miegu, kai aplinkybės jiems yra labai geros, nes „valstiečiai-žalieji“ de jure ir de fakto centro kairės politikos nebevykdo, ir tas laukas liko apytuštis“, – apibendrino A. Krupavičius.

Informacijos šaltinis ELTA

2018-10-30

Pamaitinsime visą kariuomenę. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas kritikuoja naują Vyriausybės pasiūlymą didinti krašto apsaugos išlaidas ir 2,5 proc. BVP gynybai pasiekti 2030 m. Pasak G. Palucko, reikia investuoti į „minkštąjį“ saugumą. Pasak pirmininko, visuomenės valia taip pat turi būti pasirūpinta, ji turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugi.

Pasak G. Palucko, krašto apsaugos finansavimas turėtų priklausyti nuo šalies ekonominio augimo perspektyvų, tačiau pirmiausia reikia pasirūpinti visuomenės atsparumu: nacionalinis saugumas yra galia ir valia priešintis.

„Nacionalinis saugumas negali būti susiaurintas tik iki karinės galios didinimo, nes saugumas, mūsų požiūriu, yra galia ir valia priešintis. Nepasitikėjimas valstybe, nepasitenkinimas viešosiomis paslaugomis, emigracija, demografinės problemos rodo, kad visuomenės valia taip pat turi būti pasirūpinta, ir tam reikia skirti deramą dėmesį“, – pabrėžia G. Paluckas.

Visa tai, pasak jo, susiję su visuomenės noru priešintis ir ginti savo valstybę – grėsmėms atsparios visuomenės nariai visų pirma turi jaustis ekonomiškai ir socialiai saugūs. Jis primena, kad Lietuva lig šiol neįgyvendina konstitucinių įsipareigojimų, kuriuos visuomenė patvirtino 1992 m.

Pavyzdžiui, dėl nemokamo mokslo, nemokamos medicinos pagalbos ir panašiai.

G. Paluckas sako, kad LSDP svarstytų paremti kompromisinį variantą – susitarime papildomus 0,5 proc. nuo BVP būtų galima numatyti alternatyviai visuotinei privalomai karinei tarnybai.

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Tai, mūsų supratimu, būtų socialinis darbas. Taigi papildomas augimas tektų socialinei sričiai, socialinėms reikmėms. Alternatyvi karinė tarnyba – mūsų siūlomas kompromisas“, – teigia G. Paluckas.

G. Paluckas primena, kad LSDP inicijuotas ir pasiektas susitarimas dėl krašto gynybos – įgyvendinamas – šiemet planuojama pasiekti 2,06 proc. nuo BVP finansavimą. Tapdama NATO nare, Lietuva įsipareigojo krašto apsaugai skirti 2 proc. nuo BVP finansavimą.

Tokį G. Palucko požiūrį kritikuoja konservatorė Rasa Juknevičienė.

„G. Paluckas pranešė būsiąs europinis socialdemokratas, todėl pasisakantis prieš išlaidas gynybai ir prieš karo prievolę. Tačiau iš karto po mūsų diskusijos „Savaitė“ parodė siužetą apie Švedijos socialdemokratus, kurie ne tik stipriai didina gynybos išlaidas, bet ir grąžino šauktinius. Socialdemokratija nėra medinė ideologija, Gintautai. Gyvenimas yra ideologija“, – savo feisbuko paskyroje rašė R. Juknevičienė.

Konservatorė Rasa Juknevičienė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Diskusijų laidoje „Savaitė“ R. Juknevičienė sakė, kad norit išlaikyti sąjungininkus NATO aljanse reikia didinti gynybos išlaidas, nes „2 proc. – tai yra tik grindys“.

„Mes esame labai rimtoje situacijoje. NATO čia atėjo mums padėti ne todėl, kad jie neturi kur dėti pinigų. NATO šiandien kalba jau ne apie 2 proc. 2 proc. – yra grindys, nuo kurių reikia atsispirti. Jeigu mes norime savo sąjungininkus čia išlaikyti, jeigu mes norime, kad Jungtinės Amerikos Valstijos čia būtų su savo nuolatinėmis bazėmis ar rotacinėmis kokiomis nors (pajėgomis), tai mes negalime kalbėti taip, kaip dabar kalba šitas žmogus“, – sakė R. Juknevičienė.

Informacijos šaltinis – ELTA

2018.08.29; 08:10

Vladimiras Laučius, komentaro autorius

Iškeitėme politinę tikrovę į politinį žaidimą, ir tai – viena ryškiausių Lietuvos visuomenės transformacijų per 28 nepriklausomybės metus.

Mes nebeužsiimame politika – mes ją žaidžiame. Ir visai ne todėl, kad lietuvis homo politicus virto Johano Huizingos homo ludens. Tiesiog politika pasitraukė iš tikro gyvenimo į virtualaus pasaulio žaidimą, kuriame kiekvienas susikuria personažą ir vaidina išsigalvotą vaidmenį išgalvotose pasakų karalystės dramose ir problemose.

Ir užsienio, ir vidaus politika nebetenka prasmės – mes tiesiog plaukiame pasroviui ir stebime, kaip žaidimo herojai pliekiasi ir dalijasi įtaką. Skirtumas, kas laimės rinkimus ar eilinį žaidimo raundą – beveik toks pat politiškai neesminis, kaip skirtumas, kas užims pirmą vietą Anglijos futbolo čempionato turnyrinėje lentelėje.

Politinis žmogus nebeturi namų – tik žaidimą, kuriame gali sirgti už savo komandą arba net įsitraukti kaip personažas, bet tai – nebe politinis dalyvavimas, o chimera, sulipdyta iš kolektyvinių fantazijų apie politinį gyvenimą, demokratiją ir valstybę.

Prieš keliasdešimt metų nuo rinkimų rezultatų galėjo priklausyti atlyginimai ir socialinės išmokos, darbo santykiai, profsąjungų reikalavimų įgyvendinimas, valstybės investicijų apimtys ir proporcijos. Dabar tai – beveik nebesusiję dalykai: visos partijos panašiai nepaiso silpnesniojo interesų ir susina viešąjį sektorių.

Valstybę tvarko viena daugiagalvė fiskalinės konsolidacijos partija. Konsolidavimo siekiama ne tiek didinant biudžeto įplaukas, kiek karpant išlaidas viešosioms paslaugoms ir infrastruktūrai. Marsaeigiams ir kitokiam vikšriniam transportui skirtas kelias Vilnius–Utena yra bendras nesantuokinis kairiųjų ir dešiniųjų vaikas.

Žmonių gerovė beveik nebepriklauso nuo to, kas bus arba nebus valdžioje. Ji daug labiau priklauso nuo ekonominių ciklų, centrinių bankų, finansų sektoriaus godumo ir atsakomybės balanso, JAV sprendimų, naftos ir dujų kainos, kitų dalykų, kuriems nei Saulius Skvernelis, nei Gabrielius Landsbergis įtakos nedaro ir nedarys.

Tautos politinė ir demokratinė galia priklauso ne tiek nuo Konstitucijos, kuri sako, kad tauta viską sprendžia, kiek nuo to, kas padėta ant svarstymų ir sprendimų stalo. O ant stalo – tik šūsnys makulatūros su grifu „politinės aktualijos“. Kitaip tariant – stalo žaidimai vaikams ir specialiųjų poreikių pilnamečiams. Esminiai sprendimai priimami kitur.

Politikai kalba savo rinkėjams ne politikos, o žaidimų kalba. Svarbiausias dalykas, kurio norėtųsi iš politikos lyderių, yra argumentuoti paaiškinimai, kas vyksta, kur link mes judame ir kodėl. Trumpai kalbant – visumos matymas ir idėjinė kova tarp skirtingų visumos matymų. To nėra: visą eterį užima vienadienės reikšmės dalykai – vadinamųjų „politinių aktualijų” gromulavimas medijų smėlio dėžėse.

Antai „reformos“ sąvoka šioje žaislinėje politikoje tokia pat svarbi ir besikartojanti, kaip muilo operose – meilė ir neapykanta. Būtina visą laiką ką nors reformuoti – be šito reikalo žaidimas neįdomus, kaip serialas be meilės trikampio. Kartais atrodo, kad žaidimas „Lietuva“ reikalingas tik tam, kad būtų galima tris dešimtmečius reformuoti švietimo sistemą, reikalauti mažinti Seimo narių skaičių, siūlyti progresinius mokesčius ir diskutuoti apie dvigubą pilietybę.

Milošo Formano „Skrydyje virš gegutės lizdo“ yra epizodas, kai Jacko Nicholsono suvaidintas pagrindinis herojus pagrobia beprotnamio pacientus ir išsiveža autobusu pažvejoti. Į autobusą įlipusi jo draugė kramtydama gumą klausia į ją įsispitrijusių keleivių: Tai jūs čia, vadinasi, visi bepročiai?“ Ir vienas jų, ponas Cheswickas, nutaisęs rūgščią, bet labai sąžiningą miną, įnirtingai palinksi galva: „Taip“.

Mes irgi galime palinksėti. Ir ne tik dėl vidaus politikos. Svarbu suvokti, apsispręsti ir turbūt nesutarti – juk idėjinis nesutarimas kyla iš politikos, kurios Lietuvoje nebėra, prigimties – dėl mūsų vietos ir vaidmens Europoje, Europos Sąjungos raidos galimų kelių, geopolitinių problemų matymo ir principinių nuostatų šiais klausimais formulavimo.

Šioje srityje akivaizdžiai trūksta minčių, idėjų, intelektualiai artikuliuotos krypties ir ginčų. O politikė, kuriai tai turėtų labiausiai rūpėti, tyli arba apsiriboja keliomis kapotomis frazėmis per metus. Jokių reikšmingesnių jos asmeninių įžvalgų ir iniciatyvų, kaip telkti tuos, kurie tų įžvalgų turi. Išsirenkame prezidentę ir džiaugiamės turėdami užpildytą kūneliu svarbią kėdę (kad džiaugiamės, liudija visuomenės apklausos). Ponas Cheswickas linksi galva.

Politinis mąstymas yra sunkus darbas, kurį tenka dirbti laisvalaikiu. Tačiau laisvalaikiu daugelis žmonių pageidauja ne dirbti, o žaisti ir lieti savo emocijas. Todėl nieko keisto, kad politika virto žaidimu „Lietuva“.

Žiniasklaida vadovaujasi sava šio žaidimo logika, dažnai sureikšmindama trivialius dalykus, aitrindama emocijas ir beveik nekreipdama dėmesio į tai, kas nepakankamai žaisminga, emocinga ir lėkšta, kad atitiktų masinę paklausą. Stebint pastarųjų 10–15 metų tendencijas peršasi išvada, kad savo svarų žodį čia taria dvi didelės cecho grupės: prisitaikėlių ir intelektualinių paauglių.

Prisitaikėliai turi savo stabus, jų skelbiamos žinios ir apžvalgos atitinka politiniu korektiškumu vadinamos stabmeldystės kanonus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia: militaristinis Izraelis žudo taikius palestiniečius; islamas – taikos religija, visiškai nesusijusi su teroro išpuoliais Europoje ir JAV; Višegrado grupės valstybės – demokratijos žudikės ir Rusijos prezidento draugės; darbo diena be reportažo apie Donaldo Trumpo piktadarystes – veltui nugyventa diena.

Galima tęsti, bet čia ir taip viskas aišku. Įdomu tai, kad šitokio srauto kritinė masė pajėgi tendencingumą paversti „objektyvumu” ir nuo minėto kanono nukrypstanti žurnalistika marginalizuojama kaip neobjektyvi, šališka, ideologizuota. Toks, žinote, miniatiūrinis sovietmetis laisvo žodžio Lietuvoje.

Intelektualiniai paaugliai, savo ruožtu, papildo šią tragikomediją savitu indėliu, kurio esmė – labai paprasta: jauni žmonės dar tik atranda pasaulį ir mano esą didžių tiesų atradėjai. Vaikas, pirmą kartą pamatęs negyvą lapę arba sužinojęs, kad būna prezidentų žmogėdrų, bėga ir šaukia apie savo atradimą aplinkiniams. Panašiai kai kurios socialinės ir politinės temos yra tarsi neatrastų žemių jaukas jauniesiems žurnalistikos kolumbams.

Tuomet į eterį plūsta širdį veriančios apžvalgos apie Afrikos gentis, kurioms, pasirodo, trūksta geriamo vandens, apie lyčių lygybę, kurią pažeidžia „vyriško darbo” samprata, arba apie tai, kad augalai jaučia, mąsto ir turi savas – augalų – teises. Pasaulio pažinimas visu savo jaunatvišku gražumu. Tik vietoje „tėti, tėti, žiūrėk” – „mieli klausytojai, o dabar…“

Politika nyksta ir virsta serialu arba žaidimu, nes nebesugebama kalbėti ir klausti apie reiškinius ir visumas. Klausti „kas vyksta“ ir „kodėl“. Klausimas „kas vyksta” neišgaruoja, bet tampa paviršutiniškas, susivedantis į primityvią įvykių apžvalgą – kas, kur, kada. Klausimas „kodėl“, savo ruožtu, užduodamas ne tada, kai nagrinėtinos reiškinių priežastys, o tada, kai stengiamasi išmėsinėti tardymo aukomis verčiamus pašnekovus.

Vakarų pasaulis išgyveną fundamentalius politinius lūžius. Vienoje valstybėje po kitos sparčiai kyla ir laimi rinkimus vadinamieji populistai arba „radikali dešinė“. Socialdemokratija išgyvena nuosmukį, tradicinių partijų elektoratas akivaizdžiai tirpsta. Kas vyksta? Kodėl?

Auga pajamų nelygybė, didėja atotrūkis tarp labai turtingų ir sunkiai besiverčiančių žmonių. Pokario dešimtmečiais efektyviai cementuota ir socialinę santarvę garantavusi kapitalizmo ir demokratijos sąjunga braška, ir nepanašu, kad dėl to kalta demokratija. Nacionalinės vyriausybės, vadinasi, ir jas renkantys piliečiai pamažu praranda politinę galią, ir tai nieko gero nežada ne tik nacionalinėms valstybėms, bet ir demokratinei santvarkai.

Kurį laiką Vakaruose tesėtas gerovės valstybės pažadas, rinkai nepavaldžiais politiniais saugikliais civilizavęs vadinamąją rinkos visuomenę, ciniškai laužomas. Minėti saugikliai – „socialinė ir politinė opozicija kapitalizmui“, kaip sako Wolfgangas Streeckas (How Will Capitalism End? 2016, p. 233), buvo ne rinkos visuomenės – kapitalizmo – raidos kliuviniai, o sąjungininkai, padėję jam nesukelti socialinių audrų ir neleidę pasukti susinaikinimo – savižudiško godumo – keliu. Bet šiuos saugiklius pastaraisiais dešimtmečiais tiesiog „išmušė“.

Kaip tai nutiko? Kas mūsų laukia? Anot kai kurių analitikų – tolesnė oligarchizacija ir naujasis feodalizmas. Štai čia – tikros, o ne žaislinės politikos reiškiniai ir klausimai.

Bet mes geriau eikime ir paklauskime Vardenio Pavardenio, ar jis kandidatuos į prezidentus, pasidomėkime aštuoniasdešimt septintą kartą „Agrokoncernu“ ir „Karalienės Mortos mokykla“, paskaičiuokime, kiek Seimo nariai išleidžia kelionėms automobiliais po Lietuvą, į kurias vyksta, nes toks jų darbas, – ir žaidimas „Lietuva” tęsis.

Ponas Cheswickas liūdnai linksi galva.

Informacijos šaltinis – www.lrt.lt

2018.08.28; 10:48

Algimantas Zolubas, šio teksto autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ministro pirmininko patarėja, LSDP pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoja Auksė Kontrimienė 2016 m. birželio 8 d., prieš po dienos vyksiantį Seimo posėdį, kuriame turėjo būti svarstoma rezoliucija dėl LKP pasmerkimo, išplatino rašinį, pavadintą Lietuvos neokomunistai, vienykimės!, kuriame davė aiškų signalą LSDP frakcijai bei buvusiems LKP nariams Seime nebalsuoti už tokią rezoliuciją.

Komunistinės kilmės LSDP, pasižyminti senąja partine drausme, signalui besąlygiškai pakluso, juolab kad jis sukėlė nostalgiją šūkiui „Visų šalių proletarai, vienykitės!“. Pakluso ir kitose frakcijose išsibarstę buvę komunistai bei „bevardžiai“ komunistai. LKP smerkiančią rezoliuciją 2016 m. birželio 9 d. Seimo posėdis balsų dauguma atmetė, taigi LKP šiame Seime nebuvo pripažinta nusikalstama ir šalies gyventojų genocido vykdytoja.

Už Seimo nario Audroniaus Ažubalio pateiktą projektą buvo 37 Seimo nariai, prieš – 24, susilaikė 33. Už balsavo opozicinės TS-LKD ir LS frakcijos, taip pat keli Seimo narių Mišrios grupės nariai, visi kiti buvo prieš arba susilaikė.

LSDP pirmininko pavaduotoja ir Ministro pirmininko patarėja agitaciniame savo rašinėlyje bei posėdyje pasisakę LSDP frakcijos nariai priekaištavę, kad neva konservatoriai pasiūlė rezoliuciją siekdami sau palankesnės padėties prieš Seimo rinkimus, sako gryną netiesą.

Rezoliucija Seimui buvo pateikta iškart po konferencijos „Lietuvos gyventojų sovietinio genocido organizatoriai ir vykdytojai: istorinis, moralinis ir teisinis atsakomybės įvertinimas“, vykusios 2015 m. gegužės 22 d. LR Seimo Kovo 11-osios Akto salėje. Šioje Konferencijoje dalyvavo ir už rezoliuciją balsavo Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių ir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos nariai, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, asociacijos (26 organizacijos) ir Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos bei ne privilegijuotųjų kėdėse, o sovietiniuose gulaguose kentėjusiųjų atstovai (315 asm.).

Tai daugiau nei dukart viršijantis Seimo narių skaičių atstovai, vienijantys represijas patyrusiųjų balsus, todėl jinai gyvuos ir be Seimo malonės, o Seimo sprendimas tepasilieka pelnytai užmarščiai.

Grūto parko eksponatas. Keturi komunarai, už antilietuvišką veiklą sušaudyti Prezidento Antano Smetonos valdymo metu. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Gera tai, kad iš tikrųjų įvyko akivaizdus liudijimas, koks gyvastingas išliko komunistinis raugas, koks tas garsinamas LKP atsiskyrimas nuo SSKP tebuvo tik be išpažinties, be atgailos ir be Tautos duoto išrišimo kosmetinis gestas, palikęs buvusiesiems kruvinos kilmės dėmę.

Po akibrokštui prilygusio LKP smerkiančią rezoliuciją atmetimo, komunistines represijas patyrusių organizacijų atstovai iš naujo skatino Seimą rezoliuciją svarstyti.

Seimo nariai A.Ažubalis, L.Kasčiūnas, E.Jovaiša, P.Urbšys, A.Kubilius ir Ž.Pavilionis 2017-06- 27 pateikė LRS rezoliuciją „Dėl LKP nusikalstamos veiklos įvertinimo projektas (Nr.XIIIP-873) ir visų laisvės kovotojų džiaugsmui buvo priimta. Balsavime dalyvavo 78 Seimo nariai- už 53, prieš 1 ir 24 susilaikė. Už rezoliuciją balsavo 27 TS LKD nariai, tarp jų – ir partijos pirmininkas G.Landsbergis.

Seimas savo rezoliucijoje kvietė Vyriausybę kuo skubiau parengti tuo klausimu LR Įstatymą. Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga (LLKS), matydama, kad LR Vyriausybė vilkina šį darbą, 2017-08-11 d. paruošė raginimą, kad Įstatymo projekto ruošimas būtų paspartintas. 2017-08-23 d. LLKS gavo Teisingumo ministerijos raštą Nr.(1.18)7R-6747, kuriuo pranešama, kad kreipsis į Lietuvos Teisės institutą, o tuo pačiu mus informavo, ar juridinis asmuo, konkrečiai LKP LR, Įstatymu galėtų būti pripažintas nusikalstama organizacija ir kokios tai būtų galimos tokio pripažinimo pasekmės. Vadinasi, Teisingumo ministerija pripažįsta LKP subjektiškumą, kuriai gali būti taikomas nusikaltėlės statusas.

Nenorą komunizmą įvertinti tarptautiniu mastu rodo Estijos iniciatyva organizuotas Teisingumo ministrų susitikimas Taline 2015-08-23, kuriame dalyvavo 18 valstybių atstovai. Tikslas – įsteigti tarptautinę instituciją-tribunolą, kuri tirtų komunizmo nusikaltimus. Pusantrų metų laukusi atsakymo iš Lietuvos, Estijos Teisingumo ministerija dar kartą kreipėsi prašydama konkretaus atsakymo. Deja, Lietuvos Vyriausybė, kurios vadovas – buvęs sovietinės milicijos pareigūnas, šiuo klausimu aiškios nuomonės neparodo, tačiau viešoje erdvėje skleidžia nuomonę, kad svarstomą reikalą reikia palikti istorijai, organizuoti konferencijas, kurti filmus ir pan., kad estų kvietimas kurti tribunolą yra simbolinis aktas.

Akivaizdu jog komunizmo nusikaltimai stumiami į užmarštį, tarsi vyksta jau praėjusios ligos pasikartojimas sveikstant, ligos atkritimas, komunistinio raugo recidyvas, nuo kurio daug sunkiau sveikstama.

Nesulaukus iš LR Vyriausybės įstatymo projekto, dviejų Seimo narių A.Ažubalio ir L.Kasčiūno kantrybė trūko. Jie patys ėmėsi iniciatyvos ir 2018-08-01 d. pristatė LRS įstatymo projektą, kuriuo siekiama galiausiai įtvirtinti istorinę tiesą ir LKP aukščiausiu teisiniu lygiu pripažinti atsakinga už totalitarinio sovietų režimo nusikaltimų organizavimą.

Lietuvos parlamento narys Laurynas Kasčiūnas. Slaptai.lt nuotr.

Čia prieštaravimais į viešumą išėjo komunistinio raugo šalininkai, buvusios sovietinės nomenklatūros komunistai ir komjaunuoliai N.Oželytė-Vaitiekūnienė, B.Bradauskas, L.Linkevičius ir net jaunasis socialdemokratų lyderis G.Paluckas.

Seimo narys, Tėvynės sąjungos narys Audronius Ažubalis.

Tai tik paliudijo komunistinio raugo gyvastingumą.

Tačiau ką liudija prie šios kompanijos prisidėjęs TS LKD pirmininkas G.Landsbergis, pavadinęs savo bendrapartiečius LKP smerkiančio įstatymo pateikimo iniciatorius populistais ir jam pritariantis profesorius V.Landsbergis, teigiantis, kad LKP nebuvo ir todėl jos smerkti nereikia? Ar belieka balsavimu LKP pripažinti Respublikos teisinės sistemos legaliu dėmeniu ir nebe Basanavičiui, o „šeimininkui“ Sniečkui Vilniuje statyti paminklą?

Po minimų akibrokštams prilygstančių pareiškimų buvo organizuota LRS spaudos konferencija, kurioje tvirtai pritarta A.Ažubalio ir L.Kasčiūno įstatymo pateiktam projektui.

Ar gelbės Lietuvą nuo tūnančios šešėlyje (pogrindyje?) LKP globos Seimas, netrukus pamatysime. Jei ne, – Valstybę turės gelbėti pilietinė tauta.

2018.08.22; 13:00

Seimo narys Kęstutis Masiulis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Ilgai Lietuvoje dabartinis Europos Komisijos narys Vytenis Andriukaitis prisistatinėjo esantis ištikimas socialdemokratas ir paprastų darbo žmonių gynėjas, bet užteko pabūti keletą metų Briuselyje ir iš socialdemokratinių vertybių teliko automobilių pramoninkų peršamas automobilių mokestis. Kaip toks mokestis prisidėtų prie socialinio teisingumo ir padėtų socialiai jautriausiems gyventojams, solidžią algą gaunančiam eurokomisarui turbūt sunkoka suprasti?

Automobilių pramonė Europoje labai įtakinga

Iš Briuselio parsibeldęs V. Andriukaitis iškart puolė nurodinėti Vyriausybei įvesti automobilių mokestį. Anot jo, Lietuva neturi jokių argumentų neįvesti tokio mokesčio ir pagąsdino, kad kitaip Lietuva taps antrarūšių automobilių sąvartynu.

Labai keistas požiūris, nes neįvesti tokio mokesčio argumentų gausu, o kaip Lietuva galėtų tapti sąvartynu taip pat mįslė. Dabar Lietuvos automobilių parkas yra senas, tai tiesa, tačiau tai susiję ne su kokiais nors valdžios nurodymais, bet su gyventojų pajamomis. Vos tik vairuotojas gali sau leisti pirkti geresnę transporto priemonę, jis tą ir padaro. Tai kaip galėtų Lietuvoje dar labiau padaugėti senų automobilių, nei jų yra? Negi V. Andriukaitis mano, kad gyventojai savo kiemuose sumanys laikyti po 3, 4 ar 5 mašinas?

Vienintelis tikrai logiškas paaiškinimas yra tai, kad tiek Europos Komisija, tiek eurokomisaras V. Andriukaitis labai įdėmiai klauso Europos automobilių pramonės atstovų argumentų. Gamintojai suinteresuoti, kad naujų automobilių būtų perkama daug, nes pastaruoju metu virš europietiškų bendrovių kaupiasi tamsūs debesys. Tai ypač aktualu Vokietijos automobilių pramonei, kurią neseniai sukrėtė „dyzelgeito“ skandalas, o prisideda ir auganti elektromobilių rinka, kur pirmauja ne Europos gamintojai, tokie kaip „Tesla“, „Nissan“ ir „Toyota“. Automobilių mokestis „seniems ir taršiems“ labai patiktų pramonininkams, nes skatintų naujų transporto priemonių pirkimą.

Europos automobilių pramonė yra viena svarbiausių gamybos šakų Europoje, kurioje dirba milijonai žmonių ir su ja susiję daugybė kitų sektorių. Vokietija yra didžiausia automobilių eksportuotoja pasaulyje per metus parduodanti mašinų ir jų dalių už 400 mlrd. eurų, tai 20 proc. viso valstybės eksporto. Neatsitiktinai ištikus 2009 m. krizei Vokietijos vyriausybė pasirinko gaivinti ekonomiką per automobilių pramonę. Buvo skirta vyriausybės subsidija 2,5 tūkst. eurų kiekvienam vokiečiui, kuris pirks naują automobilį. Tai suveikė, 1,2 mln. vokiečių nupirko po naują automobilį. Kai kurių gamintojų, tokių kaip „Škoda“, pardavimai išaugo net 95 proc. 2009 m. Vokietijos politikos modelį taikė Prancūzija, skyrusi po 1 tūkst. eurų subsidiją automobiliui, ir dar 10 Europos šalių.

 Mokestis smogtų skurdžiausiems ir vidurinei klasei

Kas tinka Vokietijai, netinka Lietuvai. Vokietija turi puikiai išplėtotą naujų automobilių gamybos grandinę, todėl greitai veikiantys fabrikai pildo Berlyno biudžetą ir įpučia kaitros visam ūkiui. Lietuva automobilių gamybos pramonės beveik visai neturi, tačiau išmano kaip parduoti jau naudotas mašinas ne tik Europoje, bet ir Azijoje. Lietuvoje per metus sudaroma apie 400 tūkst. automobilių pirkimo ir pardavimo sandorių. Tai rodo plačiai išplėtotą prekybos mastą, žinant, nedidelį Lietuvos gyventojų skaičių. Gal V. Andriukaitis ir Vyriausybė galėtų daugiau galvoti apie vietos verslą, o ne tik klausytis užsienio gamintojų norų?

Lietuvoje lankosi Europos Komisijos narys V. P. Andriukaitis. Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Mokestis seniems ir taršiems automobiliams Lietuvoje paliestų apie 1 mln. gyventojų. Mažiausiai tai būtų aktualu pasiturintiems, kurie gali sau leisti važinėti naujomis mašinomis. Ar tokio socialinio teisingumo siekia V. Andriukaitis? Automobilis nėra prabangos prekė, o būtina ir dažnai vienintelė adekvati susiekimo priemonė. Tai kodėl reikėtų mokėti vien už turėjimą? Panašu į pagalvės mokestį. Juk yra automobilių, kurie kai kuriuo metu nenaudojami (sezoniškai naudojami automobiliai), yra sugedusių ir ilgai neremontuotų automobilių. Kodėl pensininkas tris kartus per metus nuvykstantis į sodą ir kartą aplankyti kapų turi mokėti tiek pat kaip žmogus per mėnesį pralekiantis penketą tūkstančių kilometrų? Juk dabar vairuotojai moka mokesčius pirkdami degalus. Akcizas sudaro net trečdalį benzino ar dyzelino kainos. Kuo daugiau važiuoji, tuo daugiau perki degalų, tuo daugiau moki mokesčių.

Automobilių mokestį propaguojantis V. Andriukaitis kalba apie ekologiją, tačiau pamiršta sudėti visus kaštus. Juk yra ne tik pilami į baką degalai, bet yra ir daug svarbesni naujo automobilio gamybos kaštai ir senos transporto priemonės utilizavimo kaštai. Abiejų procesų metu reikia daug energijos, žaliavų ir išteklių, o visa tai irgi susiję su ekologija. Kai mažiau gaminama, labiau tausojama gamta. Juk būtent tokį principą skatina ta pati Europos Sąjunga, kai kalbama, kad nereikia išmesti maisto, verta rinktis jau dėvėtus rūbus, rūšiuoti atliekas, atsisakyti vienkartinių plastiko gaminių ir t.t. O kai kalba pasisuka apie automobilius, tai viskas priešingai – kuo greičiau pirkti naujus.

Na ir paskutinis argumentas apie saugumą. Gamintojai mėgsta pabrėžti, kad nauji automobiliai saugesni. Pažangių technologijų naujose mašinose tikrai yra daugiau, tačiau jas galima įdiegti ir senesniuose modeliuose, o kokios nors 1992 m. „Audi 100“ skardų storio net nėra ko lyginti su dabartinės „Audi A4“.

2018.07.10; 05:40

Mirtina dvikova. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Pastaruoju metu įtampa Lietuvos politinėje erdvėje nuosekliai stiprėjo. Viešojoje erdvėje garsiai nuskambėjo skandalai, kurių epicentre atsidūrė politikai, priklausantys tiek valdantiesiems, tiek politinei opozicijai. Įtampos užgožė pozityvias diskusijas dėl šaliai būtinų reformų.

Ekspertų nuomone, kilusios įtampos ir užsitęsę vaidai Seime trikdo visuomenę ir didina jos nusivylimą politika ir politikais. Todėl nenuostabu, atkreipia dėmesį ekspertai, kad naujausi apklausų duomenys rodo kritus praktiškai visų politinių partijų populiarumo reitingams ir padidėjus visuomenės daliai, kuri arba nežino, už ką balsuoti, arba apskritai nebeketina to daryti.

Naujienų agentūros ELTA užsakymu rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ kovo 28-balandžio 8 dienomis atliktos apklausos duomenimis, galima matyti, kad net 9 procentiniais punktais padaugėjo piliečių, kurie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti.

Jei artimiausiu metu vyktų rinkimai į Seimą, didžiausią gyventojų palaikymą turėtų Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, už kurią ketina balsuoti šeštadalis (16 proc.) visų suaugusių šalies gyventojų. Lyginant su ankstesnio mėnesio duomenimis, šios partijos populiarumas nežymiai sumažėjo.

Iškart po stabiliai pirmoje vietoje išsilaikančių konservatorių rikiuojasi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (14 proc.).

Per pastarąjį mėnesį beveik keturiais procentiniais punktais sumažėjo gyventojų, palaikančių Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP).

Socialdemokratai bendroje partijų populiarumo lentelėje lieka treti, juos palaikytų 9 proc. balsavimo teisę turinčių šalies gyventojų.

Reikia pažymėti, kad tuo metu, kai buvo atliekama apklausa, nuo LSDP atskilusi partijos senbuvių dalis įkūrė naują – Lietuvos socialdemokratų darbo partiją (LSDDP).

Kompanijos „Baltijos tyrimai“ sociologas Romas Mačiūnas atkreipė dėmesį, kad LSDDP apklausų anketose dar nebuvo įrašyta. Pasak jo, į apklausas įtraukiamos tik tos partijos, kurios yra oficialiai registruotos. Pastaroji apklausa vyko tuomet, kai dar LSDDP nebuvo įregistruota Teisingumo ministerijoje. Tačiau, pažymėjo sociologas, apklausoje dalyvavę respondentai galėjo šią naujai įkurtą partiją paminėti, tačiau niekas to nepadarė.

Atlikta apklausa taip pat parodė, kad dar dvi partijos turi didesnį nei 5 procentų Lietuvos rinkėjų palaikymą – tai Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (7 proc.) bei partija Tvarka ir teisingumas (6 proc.). Lyginant šių partijų populiarumą su ankstesnio mėnesio apklausų duomenimis, abiejų šių partijų populiarumas šiek tiek krito. Nors, būtina pažymėti, sumažėjęs palaikymas neperžengia 3 proc. paklaidos ribų.

Pastarąją savaitę partijos pirmininku vėl išrinkusi Viktorą Uspaskichą, 5 procentų ribos neperžengtų ir į Seimą nepatektų Darbo partija. Ją palaiko mažiau nei 4 proc. respondentų.

5 proc. ribos taip pat neperžengtų Lietuvos laisvės sąjunga /liberalai (4 proc.), Lietuvos centro partija (4 proc.) bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (3 proc.).

Trečdalis (34 proc.) respondentų nurodė, kad jie nedalyvautų Seimo rinkimuose arba yra neapsisprendę, už ką balsuoti. Per pastarąjį mėnesį tokių neapsisprendusių arba balsuoti apskritai nelinkusių rinkėjų dalis padidėjo net 9 procentiniais punktais.

R. Mačiūnas kaip vieną svarbiausių apklausos rodiklių įvardino tai, kad ženkliai padaugėjo žmonių, nežinančių, kokią partiją rinktis. Pasak sociologo, paraleliai didėja nusivylimas Seimu ir apskritai politikais.

Seimo posėdžių salėje. Slaptai.lt nuotr.

R. Mačiūnas svarstė, kad tai galėtų būti susiję su politinėje erdvėje jaučiama įtampa ir didėjančiu neapibrėžtumu.

„Matome bendrą nusivylimą. Tai atsispindi žvelgiant ir į nepasitenkinimą politikais ir Seimu. Yra daugiau nusivylimo nei pozityvaus augimo“, – aiškino sociologas.

Jo nuomone, įtampa, kuri tikriausiai kilo dėl nuolatinių skandalų, visus politikus ir politines partijas labiau veikia neigiamai nei duoda naudos. Mykolo Romerio universiteto politologė Rima Urbonaitė atkreipė dėmesį, kad didžioji dalis partijų patyrė populiarumo kritimą.

„2 procentais sumažėjo konservatorių populiarumas, 3,6 proc. nubyrėjo socialdemokratų palaikymas, visuomenės palaikymo sumažėjimą 2,8 proc. pajuto „tvarkiečiai“. Nors ir paklaidos ribose esantis partijų populiarumo mažėjimas gali būti susijęs su išaugusia gyventojų dalimi, kuri arba nežino, už ką balsuos, arba apskritai į rinkimus ketina neiti“, – kalbėjo R. Urbonaitė.

Anot politologės, išaugusi visuomenės dalis, kuri nežino, už ką balsuoti arba ketina neiti į rinkimus, nėra didelė staigmena. R. Urbonaitės teigimu, šis rodiklis nuolat svyruoja. Tačiau regimus pokyčius, svarstė politikos ekspertė, galima sieti su pastarąjį mėnesį net 6 procentais išaugusiu nepasitikėjimu Seimu. Tai, anot jos, gali sietis ir su skandalais, kurie pastarąjį mėnesį nuolat lydėjo politikų darbą.

Pavyzdžiui, akcentavo R. Urbonaitė, konservatorių reitingo tirpimas gali būti susijęs su partiją ištikusiais „MG Baltic“ skandalais, kurie sutapo su vykdytos apklausos laikotarpiu.

Tuo tarpu naujai įkurtos Gedimino Kirkilo vadovaujamos Lietuvos socialdemokratų darbo partijos sukūrimas galėjo būti viena priežasčių, kodėl krito LSDP reitingai.

R. Urbonaitė atkreipė dėmesį ir į tai, kad būtent visų opozicinių partijų reitingai, nors ir nežymiai, tačiau sumenko.

„Visos opozicinės partijos, nors ir paklaidos ribose, neteko procentų. Labai įdomu, ar tai bus tendencija. Apskritai, galima sakyti, kad politinė opozicija kol kas primena „šlubą antį“, nes, susidaro įspūdis, ne visada žino, ką ir kaip reikėtų daryti esant tokiai situacijai. Opozicija negali savo raumenų auginti vien tik kritikos valdantiesiems sąskaita“, – aiškino R. Urbonaitė.

Lietuvos Seimas. Slaptai.lt nuotr.

Tai, kad nekrito valdančiųjų „valstiečių“ reitingai, R. Urbonaitė aiškina tuo, kad galbūt „valstiečiams“ laikytis stabiliai galėjo padėti pensijų pakėlimas ir dalijami pažadai skurstantiesiems.

„Galbūt skandalus, į kuriuos įsivėlė valdantieji, pažadai šiek tiek užglaisto“, – apibendrino politologė.

Informacijos šaltinis – ELTA

Apklausa vyko 2018 m. kovo 28-balandžio 8 dienomis. Tyrimo metu apklausta 1000 Lietuvos gyventojų (18 metų ir vyresnių), apklausa vyko 112 atrankos taškų. Apklaustųjų sudėtis atitinka 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, tautybę, gyvenvietės tipą. Apklaustų žmonių nuomonė rodo 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų nuomonę. Tyrimų rezultatų paklaida iki 3 procentų.

2018.04.20; 04:30

Laukinės antys. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kokie išliks Lietuvos istorijoje 2017-ieji arba 27-ieji šalies Nepriklausomybės metai? Jau galima apibendrinti, kad, žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos, prabėgęs laikas netapo išskirtiniu – atėjo, ėjo ir išsisklaidė užmarštyje.

Jei kažkas ir turėjo didesnių lūkesčių – tai daugumai jie neišsipildė, ambicingi planai įvardinti dar 2016-aisiais, nukelti į neapibrėžtą ateitį, tiktai šalies premjeras žada, kad tikrosios reformos ir pokyčiai prasidėsią 2018-aisiais ir tokiais pareiškimais šiurpina tuos, kurie patyrė 2017-ųjų reformas, gąsdina tuos, kuriems reformos dar gresia ir, jei suteikia viltį, – tai tik tiems, kurie reformoms vis dar priskiria pozityvią reikšmę.

Atrodytų, kad mūsų politikai pamiršo jau prieš tūkstančius metų suformuluotą kinų išminčių sentenciją: „Blogiausias palinkėjimas žmogui – palinkėti jam gyventi reformų laikotarpiu“. Kinų išminčiai turėjo galvoje paprastus žmones, šalies gyventojų daugumą, o ne reformų kūrėjus ir įgyvendintojus.

Tik politikų sąmonėje reformos asocijuojasi su geraisiais dalykais, nes jomis sukėlus didesnę ar mažesnę sumaištį įvairiose ūkio, visuomenės švietimo, sveikatos apsaugos ir kt. srityse, visada sukuriame palankesnė terpė įtakai pelnyti. Reformuojant institucijas atleidžiami vieni žmonės ir atsiranda galimybė įdarbinti saviškius, reikalingesnius. Reorganizuojant ūkio objektus, atsiranda galimybė susikurti pajamų šaltinius tam atvejui, kai rinkėjai nebus palankūs partijai ir oficialias valdžios institucijų kėdes teks ilgesniam ar trumpesniam laikui užleisti, galiausiai ir pats reformų vykdymas sukuria laikinų pajamų šaltinių visokiems universalios paskirties politikų konsultantams ir pagalbininkams.

Jeigu nedarytų reformų, netgi žmogiškosios politikų ambicijos būtų nepatenkintos, jie nepasijaustų reikšmingi, įtakingi ir, iš viso, – reikalingi. Išgąsdinti reformavimo valdžios institucijų valdininkai susigūžia, sliūkina pas politikus, klaupiasi „rankos bučiniui“, o ką gi darys nabagėliai, jei nieko be valdiškų popierėlių tvarkymo daugiau nemoka, šeimas maitinti juk reikia. Nevalstybinių institucijų atstovai irgi su lobistų, bendrų pažįstamų pagalba ar kitokiais kanalais pradeda veržtis pas politikus bandydami kažką įrodyti, argumentuoti, nusipirkti ar padovanoti. Politikams tai patinka, nauji ar seni jie bebūtų.

Išdidesni, jaunesni, įgiję paklausias pasaulio rinkose specialybes piliečiai, nusispjauna per kairį petį ir išvažiuoja iš tėvynės, tačiau juk ir jiems širdyje gimtinės poreikis pasilieka – tai bendražmogiškas prigimtinis jausmas, bemaž instinktas, nepriklausantis nuo laikinų dabarties sąlygų ir aplinkybių.

Pilka ir anonimiška Seimo dauguma

Istorijoje šie metai ir Lietuvą ištikusi valdančioji dauguma bei jų profesionalų vyriausybė išliks kaip nekompetentingiausių reformų laikas. Kad nieko gero iš valdančiųjų negalima laukti, buvo suprantama jau nuo pat pradžių, pasigilinus į rinkimus laimėjusiųjų biografijų detales, išsilavinimo vienpusiškumą, politinės patirties ir nuovokos stoką – tad nieko nuostabaus, ko nebuvo galima tikėtis, neįvyko. Galbūt tik iš pradžių nustebino valdančiosios grupuotės sektantiška elgsena, tam tikras užsidarymas citadelėje, vengimas kontakto su visuomene, socialinėmis, profesinėmis grupėmis, savo sričių specialistais. Tačiau, geriau pagalvojus, tokia elgsena – dėsninga. Žmonėms neišmanyti nėra malonu, o ypač nemalonu, kai tas neišmanymas viešai atskleidžiamas, tad ir buvo vengiama potencialiai grėsmingų situacijų ir nuo kompetentingesnių auditorijų slapstomasi.

Valstiečių ir žaliųjų partijos veidu natūraliai esantis šios partijos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, iš esmės lieka vieninteliu  partiją viešai reprezentuojančiu personažu, nors žaliai persidažiusių valstiečių Seime bemaž 60. Humoristinių laidų kūrėjai, tiesa, suranda tarp jų ir daugiau dėmesio vertų veikėjų, tačiau ar suranda jų politikos, ekonomikos, kultūros, socialinių reikalų analitikai?

Gražuolis antinas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Agrochemijos pramonės magnatas, dar vadinamas bei pats norintis juo būti „pilkasis Seimo kardinolas“, o kitiems – Naisių dvarponis, Lietuvos piliečių nepradžiugino nei prasmingos išminties perlais, nei reikalingais ir lauktais darbais, tik pademonstravo visišką panieką ne tik kultūrai, bet ir apskritai bet kokiai kompetencijai tapdamas Kultūros komiteto Seime pirmininku. Lyderio vengimas atsakomybės, kurį pademonstravo atsisakymas užimti vieną iš postų, derančių rinkimus laimėjusios partijos vadovui (Seimo pirmininko ar premjero), demonstruoja ir visos žaliųjų valstiečių partijos vertybinį tipą – užslėpti nepilnavertiškumo kompleksai, kurių, jei sąmonė ir neatskleidžia – tai išduoda pasąmonė, liko nenugalėti.

Ko gero, visa žaliųjų–valstiečių partija norėtų būti tais „pilkaisiais kardinolais“, gal vienas kitas toks ir yra tapęs savoje parapijoje, bet, apskritai, jiems tai pavyksta tik iš dalies – kardinolais netampa, bet išties yra pilki – beveidžių, neturinčių vertybių, prisitaikančių, besislapstančių už kitų pilkųjų nugarų, anonimiškų personažų masė. Į priekį išstūmusi savo pilkiausiąjį ir patenkinta, kad viešumoje narstomo vadovo pozicijoje nereikia atsidurti jiems patiems. O R. Karbauskis viešumoje neblizga, nors ir oligarchas, tačiau žmogelis, kaip žmogelis – tai į neaiškius santykius su partijos moterimis įsivelia, tai postringauja apie žiniasklaidos ir kitų priešų prieš jį mezgamus sąmokslus – spalvų asmenybei tokios kalbos neprideda. Kiek viename kaimelyje ar žmonių grupėje tokių dalykų ir žmonių pasitaiko. Kitaip tariant, stora piniginė sudarė galimybes ateiti į Seimą, net rinkimus laimėti, bet iš buities į būties lygmenį asmenybės nekilstelėjo.

Ir be kompetencijos, ir be vertybių

Iš esmės, tokios prastos kompetencijos sudėtis, kokia yra dabar, į Seimą buvo išrinkta tik vieną kartą, nors lyginti šiuos atvejus ir nelabai korektiška – tai pats pirmasis 1990-ųjų metų Atkuriamasis Seimas. Jis buvo išrinktas tam, kad paskelbtų Nepriklausomybę, to siekė absoliuti dauguma tautos. Kompetencija šiuo atveju bemaž nevaidino jokio vaidmens, nes Nepriklausomybės paskelbimas buvo vertybinis apsisprendimas. Tokį pat sprendimą, kokį priėmė 1990-ųjų metų akto signatarai, būtų padarę ir 90 proc. bet kurių kitų Lietuvos piliečių tapę Seimo nariais. Signatarai įėjo į istoriją, užėmė joje pelnytai garbingą vietą.

Politikas Ramūnas Karbauskis ir filosofas Krescencijus Stoškus. Slaptai.lt (Vytauto Visocko) nuotr.

Tačiau tolimesnė Atkuriamojo Seimo veikla kuriant valstybę nebuvo labai sėkminga, gal tik atskirų jos narių Seime ir už jo ribų idealizmas, pasišventimas, vertybių ir principų turėjimas gelbėjo, kad valstybė nesubyrėjo nei savo dvasia, principais, moralinėmis vertybėmis ir valingu įsitvirtinti pasaulio tautų tarpe siekimu. Byrėjo tik socialiniai santykiai, ekonomika, kuri ilgainiui užėmė pagrindinę vietą politikų, o ir visuomenės vertybinėse skalėse. To meto Seimo narių – signatarų nekompetenciją, padarytas klaidas galima nurašyti tam nežinomybės laikotarpiui, į kurį žengė visos laisvės siekiančios šalys, nes niekas neturėjo patirties, nebuvo išbandęs ir niekas negalėjo patarti, kad būtent taip, o ne kitaip darant bus geriau. Sprendimų reikėjo patiems ieškoti ir tenka tik apgailestauti, kad ne visi jų buvo rasti geriausi, nes dabartinės Lietuvos autsaiderystės Europoje pagrindai visgi turi atskaitos tašką. Deja, jis sutampa su valstybės pradžia – tokia yra taisyklė, nepriklausomai nuo to, kad dalis tikslų ir net svarbiausias jų, pati Nepriklausomybė, buvo pasiekta.

Kaip bebūtų, tačiau tuomet tai buvo vertybes turinčių žmonių Seimas. O dabartinis Seimas – ir be kompetencijos, ir be vertybių. Susiklosčiusi situacija nėra kažkokios anapusinės erdvės – Seimo ir jo narių problema. Valdžios galios Seime yra sutelktos ir nesvarbu kiek moka ir išmano valstybės valdymo reikalus Seimo nariai ar visiškai jų neišmano, tačiau tomis suteiktomis galiomis naudojasi, o klaidų ir jų „mokymąsi“ valdyti valstybę pasekmes neišvengiamai patiria visi šalies piliečiai.

Opozicija su pozicija supanašėjo

Deja, bet pilkųjų Seimo sutemų neišsklaido ir kt. Seime susirinkusių partijų atstovai. Konservatorių partija su jų patriarcho prof. Vytauto Landsbergio statytiniu jaunuoju Landsbergiuku klaidžiojo tarp 3 pušelių – tai bandė bendradarbiauti su pilkaisiais–žaliaisiais valstiečiais, tai jiems oponavo, tačiau realia Seimo opozicija taip ir netapo. Visas pastangas skyrė ne tam, kad su kita panašia politine jėga, Liberalų sąjūdžiu, susitelktų ir sukurtų realią kitokios, alternatyvios politikos Seime atsvarą, bet pasistengė, kad jų galimas opozicijos partneris būtų sunaikintas. Galima konservatorius suprasti, nes kova už tą patį elektoratą tarp jų ir liberalų buvo motyvuota, tad ir arši, tačiau Lietuva iš šios kovos tikrai nieko nelaimėjo. Rezultatas toks, kad dabartinė Seimo opozicija yra tokia pat pilka, kaip ir pozicija.

Prof. Vytautas Landsbergis. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Įdomų precedentą sukūrė ir lūkesčių apie socialiai orientuotos partijos atsiradimą sukėlė Socialdemokratų partijos (frakcijos) skilimas. Tačiau lūkesčiai neišsipildė, nors dar ir negalima jų visiškai į nebūtį nurašyti. Grėsmė, kuri gali neleisti šiai partijai žengti į reikšmingesnį vaidmenį kuriant šalies ateitį buvo akivaizdi nuo pat pradžių ir, deja, ji pasitvirtino. Nepaisant progresyvių ir regresyvių, jaunųjų ir senųjų Socialdemokratų partijos narių skirtumų, žmonės ir jauni, ir seni į šią partiją telkėsi ne per paskutines 5 minutes, o tais laikais, kai šiai partijai vadovavo a.a. Algirdas Mykolas Brazauskas, Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Česlovas Juršėnas ir kt., jau pasitraukę anapilin ar tik iš politikos veikėjai. Taip pat ir šiuo metu nuo Socialdemokratų partijos atsidalinę ir įkūrę Seime senosios sovietinės nomenklatūros atstovų Socialdemokratų darbo frakciją, nariai. Kad įvyktų kokie nors vertybiniai lūžiai šios sovietinės nomenklatūros atstovų suburtos partijos narių sąmonėje, reikia laiko ir žmogiškosios stiprybės, net pasiaukojimo, kuris tikrai nebūdingas žmonėms, kuriems partija buvo tik sėkmingam karjeros darymui reikalinga priemonė.

Nedaug ką spalvingo galima pasakyti apie likusias parlamentines partijas, išskyrus liberalus, tačiau ir juos galima palikti murkdytis patiems susikurtose korupcijos ir „išskaidrėjimo“ schemose ir problemose. Ir Liberalų, ir Lietuvos lenkų, ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, kadangi Seime nėra opozicinės jėgos prie kurios galėtų šlietis, visos jos daugiau ar mažiau šliejosi prie pozicijos, kadangi taip buvo asmeniškai naudingiau. Buvo galima pelnyti vieną kitą kaulą nuo šeimininkų stalo, kurių gali tikėtis ir ateinančiais šuns metais. Tačiau, neišvengiamai, šios partijos taip pat drauge su pozicija „papilkėjo“. Jokių aiškiai išreikštų vertybių, idėjų, sprendimų jos 2017 m. nepateikė.

Marga vyriausybė ir pilietinės visuomenės paklausa

Skirtingai nuo pilkojo Seimo, Vyriausybė 2017 m. visai neprastai žibėjo – ne profesionalia kompetencija, o labiau atvirkščiai, tačiau dėmesį į save traukė. Be abejo, ryškiausias vyriausybės personažas, kaip ir dera, buvo premjeras Saulius Skvernelis. Iš pradžių jis savo tiesmukiškumu ir arklišku humoru labiau juokino nei pelnė prielankumą, tačiau susidorojęs su viešųjų ryšių valdymo problemomis – vyriausybė šiems tikslams gali skirti nemažai resursų – išties pradėjo spinduliuoti patrauklumu ir pelnyti balus būsimųjų prezidento rinkimų reitinguose.

Vyriausybės veikla, kaip ir Seimo, kompetencijos stokojo, daugelyje ministerijų vyravo ta pati sektantiška elgsena specialistų atžvilgiu, tačiau premjeras visus metus tryško ryžtingumu ir entuziazmu.

Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

Kodėl visuomenei S. Skvernelis taip patinka – atsakymai nėra labai malonūs ir pozityvūs? Šalyse, kuriose kaip ir Lietuvoje egzistuoja milžiniška socialinė atskirtis, žmonės jaučia prielankumą jėgos, kariškos laikysenos atstovams. Pavyzdžių apsčiai matome Lotynų Amerikos šalyse, Azijoje ir kt. trečiojo pasaulio kraštuose. Lietuva, nors ir įstojusi į Europos Sąjungos turtingųjų klubą, gerovės savo piliečiams nesukūrė, nuo trečiųjų pasaulio šalių galimybių, teisių ir laisvių nenutolino. Teisingumo lūkesčiai visuomenėje tokiose šalyse, panašių veikėjų, kaip ir mūsiškis S. Skvernelis, sumaniai išnaudojami pelnant populiarumą, siekiant asmeninės gerovės, į kurią tiesiausias kelias – kuo aukštesnė vieta valdžios piramidės viršūnėje. Sumanumo S. Skverneliui 2017-aisiais tikrai netrūko.

Galbūt dar nuo sovietinių laikų Lietuvoje įsišaknijęs įdomus visuomenės narių santykis su policininkais: kai prie piliečio eina policininkas, žmogelis pirmiausia neapsidžiaugia, kad bus apgintas, bet išsigąsta galvodamas, kokį nusižengimą bus padaręs. Taip pat galvoja ir policininkas: „vis viena žmogelis bus kažkokį nusižengimą padaręs, mažiausiai, bent jau pažeidęs eismo taisykles“. „Policinio“ mąstymo žmonėms pasaulyje paprasčiau, kadangi visi kiti „yra pažeidėjai“, tereikia tik mokėti tai įrodyti ir pastebėti, o po to jau lengva valdyti situaciją – susitarti, atleisti ar nubausti. Esminė nelaimė ištinka, kai šie žmonės iš gatvės pakliūna į ne tariamo, o tikrojo visuomenės elito tarpą, nes jiems nebūdinga pasižiūrėti į save veidrodyje.

Apie S. Skvernelio bėdas su turto kilme ir kt. pilkosiomis zonomis yra 2017 m. rašęs politologas dr. Raimundas Lopata, tačiau visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tema nesulaukė. Gal išties – juk kiekvienas, taip pat ir žurnalistai, kur nors yra nusižengę – „mažiausiai, bent jau pažeidę eismo taisyklės“. Iš kitos pusės, sudėtinga ko nors tikėtis iš žiniasklaidos, kuriai taikomos tokios pačios išlikimo versle sąlygos, kaip ir vinių gamintojams. Žiniasklaida vis dažniau tampa tik verslu, atitinkamai, ir jos vertybėmis tampa verslo vertybės – pelnas, nesvarbu kokiais būdais pelnytas. Kad kitokia žiniasklaida Lietuvoje nebepaklausi, puikiai pademonstravo 15min.lt žurnalisto Dovydo Pancerovo bandymas demaskuoti Seimo narį Artūrą Skardžių. Demaskavo, įrodė ir suinteresuotus santykius su verslininkais, ir abejotiną lojalumą Lietuvos valstybei, o koks gi rezultatas? Pilkajam Seimui A. Skardžius pasirodė reikalingesnis nei pilietinė visuomenė.

Praeities klaidos – dabarties paklaidos

Tenka įvardinti ir dar vieną reikšmingą pokytį, kuris prasidėjo 2014-iais, tačiau būtent dabar galima teigti, kad procesas užbaigtas ir įvykęs – tai euro įvedimas ir kainų šuolis. Kainų pakėlimas 3,45 karto vis sunkiau tampa politikams paneigiamu faktu ir vis akivaizdesniu, asmeniškai patiriamu piliečiams. Kalbama ne tik apie staigų socialinės atskirties padidėjimą. Įvyko vertybinis pokytis. Pasinaudojimas euro įvedimu kainoms pakelti – verslą visuomenės akyse diskreditavo ilgiems metams, o gal ir negrįžtamai. Be abejo, ne visi verslininkai pasipelnė, kai kurie kaip tik patyrė tokių pat sunkumų kaip ir didžioji visuomenės dalis, tačiau tie, kurie turėjo galimybių pasipelnyti, be jokių skrupulų tai ir padarė.

Neatšaukiamas lito ir euro kursas Lietuvoje. Slaptai.lt nuotr.

Kainų litais sulyginimo su kainomis eurais pavyzdžiai 2017 metais tapo populiariausia tema, kuria dalinamasi socialiniuose tinkluose. Suprantama, kad atlyginimų „sumažėjimą“ 3,45 karto piliečiai pastebėjo, netgi jei jis ir nebuvo toks drastiškas, tačiau akivaizdu, kad po euro įvedimo didžioji dalis visuomenės staigiai nuskurdo. Nors populiarūs bankų ekonomistai postringauja, kad bet koks atlyginimų didinimas padidintų infliaciją, iššauktų naują kainų augimo bumą, tačiau pamiršta pridurti, kad kainų augimą visų pirma skatina verslininkų godumas, paprasčiausia žmogiška savybė, kuri ir Lietuvos verslininkams, paaiškėjo, nėra svetima.

Tai, kad verslo įvaizdis visuomenėje subyrėjo –visuomenė nuo to sveikesne netapo. Ar verslui dėl to tapo geriau? Tam kuris laiko save visuomenės dalimi, ko gero, geriau netapo, tačiau tokia jau verslo prigimtis, kad jis save pirmiausia laiko rinkos dalimi, o tik po to visuomenės. Verslui pagrindinis tikslas pelnas – kai kainas kėlė vieni, kėlė ir kiti, net ir suabejodami sąžiningumu tuo, ką daro. Kelio atgal gal ir nebus. Turtingųjų elito atsiskyrimas nuo likusios visuomenės dalies įvyko ir šalis gyvens jau šioje, naujoje realybėje.

Tiek pilkojo Seimo, tiek margosios S. Skvernelio vyriausybės nariai mėgsta eskaluoti ir pabrėžti ankstesnių politikų padarytas klaidas. Tiesos tokiuose pasakymuose dažniausiai esama. Tačiau, kiek tas praeities klaidas pirštais bebadytum ir po televizijos laidas „benešiotum“ – situacija nepasikeis. Kol kas jau nebe naujasis Seimas ir nebe naujoji vyriausybė dar nei vienos praeityje politikų padarytos klaidos neištaisė. Nors sąlygos kurti šalies gerovę šiuo metu yra labai palankios – jau praėjo daugiau nei 5 metai, kaip įveikta ekonomikos krizė, į Lietuvą dar vis plaukia Europos Sąjungos pinigų srautai, ironiška, bet žmonės Lietuvoje vis trumpiau gyvena, tad vyriausybei vis mažiau pinigų reikia socialinėms reikmėms. Tiesa, piliečiai emigruoja, tačiau tuo pačiu emigruodami jie mažina ir bedarbių skaičių šalies viduje.

Gal kas matė prezidentę?

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Dar vienas įdomus politikos pokytis nutikęs Lietuvoje 2017 metais – dingo prezidentė! Paskutinį kartą Dalia Grybauskaitė ryškiau viešumoje pastebėta kažkur Laplandijoje susitikime su Seniais Šalčiais, nykštukais, snieguolėmis ir kt. pasakų personažais. Be abejo, toks prezidentės „nepastebimumas“ perdėtas, bet ir tiesos esama. Ryžtingos, nevengiančios pareikšti savo nuomonės svarbiausiais klausimais visuomenėje prezidentės 2017 metais nebematėme. Nors, apskritai, prezidentūros kompetencijos sritys ypatingos kritikos nenusipelno, svarbiausia jų, – išlieka šalies užsienio politikos tęstinumas. Taip pat geros nuotaikos tvyro krašto apsaugos sistemoje, nors ir sunku spręsti, ar tos nuotaikos susiję su tuo, kad didėja finansavimas šiai sričiai Lietuvai pagaliau bemaž pasiekus įsipareigojimą skirti 2 proc. gynybos reikmėms, ar todėl, kad mūsų kariūnams nereikia kariauti, pakanka tik karui ruoštis. Prezidentės nuopelnų esama, nors šiais metais jie nebebuvo originalūs, drąsūs ir todėl mažiau pastebimi.

Krašto apsaugos ir, ypač užsienio politikos sąlyginis pozityvas, ko gero, susijęs ir su tuo, kad į šias sritis pernelyg nesikišo pilkojo Seimo atstovai bei nieko apie užsienio politiką neišmanantis premjeras. Neatmestina prielaida, kad egzistuoja ir tam tikras susitarimas tarp valdžių – kaip toj lietuvių liaudies pasakėčioj porinama: „Policininkas įsipareigojo nekaišioti reguliuotojo lazdelės į svetimas intymias vietas, už tai pelnė garantiją, kad jam netrukdys darbuotis rankelėmis su savimi ar su jam patikėtais bandymų triušiais“.

Kai tų bandomųjų triušių vaidmenyje atsiduria eiliniai Lietuvos piliečiai, ant kurių kailio politikos meno subtilybių mokosi naujai iškepto politinio elito žvaigždės, nenuostabu, kad 2017-ieji tapo ir didžiausios piliečių emigracijos iš Lietuvos metais.

Šuniška perspektyva

Įžengiant į naujuosius 2018-uosius metus – prognozės nėra tokios jau prastos. Nors ir žiauria kaina pilkieji politikai bus šio to išmokę, be to apsiraminę, susitaikę su tuo, kad iš jų kvailų sprendimų garsiai šaipomasi, o gerieji yra visuomenės nepastebimi, nepriklausomai, kiek patys tais geraisiais darbais besigirtų. Kandi žiniasklaida, visuomenė taip pat negeranoriška politikos naujokams, nes tas „geranoriškumas“ per rinkimus labai jau skaudžiai per kišenes ir per gyvenimo sąlygas Lietuvoje sugrįžo.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje dresiruotas šuo – patikimas pareigūno pagalbininkas gaudant nusikaltėlius.

Šalyje prasideda 2018-ieji. Paprastiems mirtingiesiems jie bus tokie patys, kaip ir 2017-ieji ar kurie nors dar ankstesni. Tačiau įdomu, kokius metus pradeda mūsų politinis elitas – ar geltonojo šuns, ar pirmosios Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio minėjimo? Pasirinkimas – vertybinis. Deja, 2017-aisiais dažniau dominavo šuniški sprendimai, tad ir naujaisiais ypatingų vertybinių pokyčių ir gilesnės politinės išminties būtų naivu tikėtis.

Kaip bebūtų, S. Skverneliui ateinantys metai turėtų būti puikūs. Kaip ne kaip, bet šaunus mūsų premjeras yra kaip iš akies trauktas Michailo Bulgakovo kūrinio „Šuns širdis“ herojus Šarikovas. Tačiau prisimenant šį M. Bulgakovo kūrinį, prisimenama ir jo atomazga, kuri Šarikovui nebuvo labai maloni.

Po 2018-ųjų ateis ir 2019-ieji, ir yra pagrįstos tikimybės, kad genialus rašytojas bus numatęs ateities dėsningumus.

2017.12.31; 06:00

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Šiandien visi sveiko proto socialdemokratai (galima daiktas, toks politinis sveiko proto nusakymas ne vienam pasirodys keistas, nes Rimvydas Valatka pripratino publiką manyti, kad sveiko proto dorybe pasižymi tik liberalai) šnairuoja į Karlo Marxo kadaise išsakytą skandalingą prielaidą, jog proletariatas neturi Tėvynės.

Tačiau, kita vertus, kyla įspūdis, kad ir naujosios konfigūracijos socialdemokratijos pajėgos Lietuvoje, aktualizuodamos socialinio jautrumo prikėlimo iš mirusiųjų statuso užduotį, vengia tautinės tematikos retorikos kaip svetimo užkrato. Labai tikėtina, kad naujieji idėjiniai socialdemokratijos vadai, siekdami išgryninti socialdemokratijos vertybes ir tokiu būdu iš dešiniosios partijos atvirsti į kairiąją, bandydami įtikinti savo pasekėjus, kad toliau bus stengiamasi trūks plyš laikytis duotų programinių priesakų, su paūmėjusiu jautrumu atpažįsta bet kokios pakraipos tuščių žodžių falšą, taigi jaučia kažką panašaus į alergiją ir tokioms spekuliacijoms, kurios padaugina tuščiavidurius ideokratinius užkeikimus tautos tema.

Tikriausiai kalbant būtent apie tokią galimybę andai buvo paleista į apyvarta nesubalansuota iki galo ir didesniu ar mažesniu laipsniu nešvanki ištara, kad neva patriotizmas yra paskutinė niekšo priedanga. Kita vertus, tautos sentimentas yra toks realus dalykas, kurio neįmanoma išsižadėti, apeiti arba nutylėti. Svarbu šioje vietoje būtų suprasti, kad išpilant nešvarų vandenį iš vonios reikia žiūrėti, kad drauge į kanalizacijos vamzdį nenuleistume ir kūdikio.

Jeigu iš tiesų tuščiam burnos aušinimui laiko beveik nelieka, pasakykime trumpai drūtai, kad Lietuva atsidūrė tokioje padėtyje, kai lietuviškoji socialdemokratija net prieš savo valią ir norus tampa tuo laivu, kuris gali dar pabandyti nuplukdyti mus visus į saugią pakrantę, nesudužęs ant pirmosios uolos. Žinoma, kalbame apie teorinę galimybę, tačiau kitais atvejais neturime net teorinio plano visai Lietuvai, gelbstint tautos integralumą.

Kaip atrodo, tokį likimą lėmė vis tik ne žvaigždės, ne kažkokia dangaus kūnų konsteliacija,  o susiklosčiusi nudėmingos žemės politinė inercija šalyje, kur net vadinamoji socialdemokratija kol kas gynė ne dirbančiųjų, profesijos žmonių, tautos daugumos interesus, o liokajiškai patarnavo stambiųjų savininkų užgaidoms. Tačiau jeigu svarbiausia tautos erozijos ir nenormalų savižudišką pavidalą Tėvynės atžvilgiu įgijusios emigracijos  priežastis yra kraupi socialinė atskirtis, tai nieko kito ir nelieka kaip gelbėtis tautai nuo išnykimo visomis įmanomomis tokią socialinę atskirtį mažinančiomis priemonėmis, numatant socialdemokratinius sukurto bendrojo vidaus produkto perskirstymo principus, kuriant realiai teisingesnę Lietuvą.

Drauge norisi palinkėti tokiems socialdemokratams, dabar patikėjus atsinaujimo mitu ir socialdemokratinės valios atstatymo pažadu, nesigėdyti ir drąsiai prisiimti  tautos vientisumo sargų užduotį, nepalikti, nusišalinant, tautinės retorikos tiems žmonėms, kurie gražiausiais žodžiais apie Tėvynės meilę neretai tik dangsto savo egoistinių interesų luošumą. Kas be ko, tokiu atveju socialdemokratai labiau atsakingai turėtų žiūrėti ir į saugumo politiką, vengiant tų dviprasmybių, kai kartais socialinis saugumas priešpastatomas kariniam saugumui, švietimas ir kultūros reikalai – gynybinių pajėgumų stiprinimui.

Anksčiau niekados nebuvęs pernelyg didelis socialdemokratinės teorijos entuziastas, šiandien dėl aptartų priežasčių nuoširdžiai linkiu ieškančiai tikrosios savo tapatybės lietuviškai socialdemokratijai pergalingos sėkmės praktiškai tampant Lietuvos žmonių daugumos partija. O sveikas protas čia be visa ko kito perspėja, kad atsisakiusi patarnavimo ekonominei stambiųjų savininkų mažumai mūsų socialdemokratijai nereikėtų perskubėti pagal naujosios kairės šabloną tampant kitų, šįkart neekonominių mažumų ideologiniu ruporu (tai prasminga būtų palikti, dalijantis atsakomybės našta, liberalų sveiko proto veikimo sferai).

2017.12.17; 02:45

Seimas, vos patvirtinęs kitų metų valstybės biudžetą, mes visus kitus darbus ir ims aiškintis tarpusavio santykius – ar blogesnė buvo konservatorių Vyriausybė, valdyta Andriaus Kubiliaus, ar socialdemokratų, valdyta Gedimino Kirkilo. Nors yra tūkstančiai neišspręstų problemų, kurios žmonėms daug aktualesnės. Laimei, susiprasta, kad santykių aiškinimąsi reikia atidėti bent jau kol bus patvirtintas kitų metų šalies biudžetas.

Ką gi po jo patvirtinimo planuoja Seimas? 48 parlamentarai siūlo sudaryti laikinąją komisiją, kuri ištirtų, kodėl A. Kubiliaus Vyriausybės laikais buvo padaryta didžiulė finansinė žala valstybei, nes iš bankų skolintasi už milžiniškas palūkanas, kai esą buvo galima pasiskolinti iš Tarptautinio valiutos fondo. Bus ieškomi politikų ryšiai su bankais, kurių naudai buvo priiminėjami sprendimai, kodėl buvo skolinamasi daugiau, negu to reikėjo deficitui dengti ir t.t. Savo ruožtu konservatoriai savo lyderio Gabrieliaus Landsbergio lūpomis siūlo ištirti dar ankstesnės – G. Kirkilo – Vyriausybės veiklą, mat dėl jos neveikimo neva nebuvo pasiruošta 2008-aisiais prasidėjusiai krizei.

Iš principo abiejų pusių kaltinimuose yra tiesos. Tikrai yra už ką kritikuoti A. Kubiliaus Vyriausybę, kurios valdymo pasekmes jaučiame iki šiol – dar nekompensuoti nuostoliai visiems žmonėms, patyrusiems „diržų veržimosi“ politiką, valstybės skola viršija 15 mlrd. eurų ir t.t. Tačiau, kaip teisingai pažymi konservatoriai, tokios kietos „diržų veržimosi“ politikos gal nė nebūtų reikėję, jei prieš tai valdžiusi G. Kirkilo Vyriausybė būtų valstybę parengusi krizei, sukaupusi rezervą, kaip kad pasielgė estai. Užuot darius tai, ekonomikos klestėjimo laikotarpiu buvo išleistas visas „Sodros“ rezervas ir ji net įstumta į skolas. O ir valstybės biudžetas kasmet buvo deficitinis, nors jo pajamos kasmet vis didėjo.

Tačiau ar tikslinga dabar veltis į praeitį, užuot galvojus apie dabartį ir ateitį? Gal geriau tegul politikai savo energiją lieja ne pešdamiesi, o sukdami galvas, kaip, pavyzdžiui, stabdyti emigraciją, nes statistika yra tiesiog šiurpi: šiemet per 9 mėnesius iš šalies pabėgo beveik tiek pat žmonių, kiek pernai per visus metus. Vadinasi, daliai žmonių Lietuvoje yra blogai. Ar jie nebebėgs, jei sužinos, kad praeityje ką nors blogo yra nuveikę konservatoriai ar socialdemokratai? Ir, beje, ar patys politikai tai turi nuspręsti? Juk dešinieji visada sakys, kad blogi kairieji ir atvirkščiai. Kitaip tariant, kas tuo metu turi daugumą, to ir teisybė.

Palikime praeities nagrinėjimą istorikams. Nes Seimo istorijoje buvo ne viena dešimtis, o gal ir ne vienas šimtas laikinųjų komisijų, paskelbusių skandalingas išvadas. Ir kas iš to? Jokių teisinių pasekmių tai nesukėlė. Pavyzdžiui, bene skambiausios išvados buvo dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo. Pagal jas kone visi, prisidėję prie šios kai kurių ekonomistų amžiaus afera vadinamos privatizacijos, turėjo bent jau po kelerius metus atsėdėti už grotų. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Tad ir naujosios komisijos, jei ji vis tik bus sudaryta, išvados bus visiškai bereikšmės. Tuščiai iššvaistyta energija ir sugaištas laikas.

Informaciją pateikė ELTA direktorė  Gitana Markovičienė.

2017.11.11; 06:09

Socialdemokratų partijos vadovas Gintautas Paluckas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Socialdemokratų partijos pirmininkas Gintautas Paluckas paskelbė apie naujos epochos pradžią, o jo kritikai sutartinai konstatavo tik epochos pabaigą – tai pagrindinė, prieštaringa, tačiau įdomiausia žinia, kuri pasiekė šalies piliečius po įvykusio persidalinimo tarp Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių ir partijos narių regionuose daugumos.

Nuogas karalius

Išvada, kuri peršasi apibendrinant socialdemokratų skyrybas – labiau susijusi su praeitimi, nei su ateitimi. Po visa to, kas pasakyta vieniems apie kitus socialdemokratų skyrybų proceso dalyvių, paviešinta ir pasiviešinta, belieka konstatuoti, kad 27 metus po Lietuvą lakstė nuogas karalius. Lietuvoje per bemaž tris dešimtmečius taip ir nesusiformavo reali, nors šiokį tokį svorį visuomenėje turinti ar turėjusi kairiųjų pažiūrų partija, t. y. socialdemokratų Lietuvoje niekada nebuvo, tik vienas politinis darinys naudojo šį vardą – „prekės ženklą“ savo pavadinime.

Išties geras klausimas, kurį turėtų sau užduoti visi balsavusieji arba svarsčiusieji, už ką rinkimuose balsavo Lietuvos piliečiai, ar tikrai – tai jiems yra naujiena? Ar tariamas socialdemokratų egzistavimas buvo nepastebėtas, o gal visiems ir iki šiol buvo suprantamas, tačiau su šia realybe susitaikyta ne kaip su blogiu, bet kaip su neišvengiamybe, tarkim, mirtimi, metų laikais – dalykais, kurie nori ar nenori, bet yra, vieni ateina ir praeina, kiti – išjungia šviesą visiems laikams, nors nauja diena ir išaušta.

Socialdemokratai atsiranda ir išnyksta

Tam tikros prošvaistės socialdemokratų partijos Lietuvoje formavimosi atskirais laikotarpiais, supranta, buvo ir išlygas tenka pripažinti. Karalius, matyt, ir pats nežinojo, ar yra nuogas, ar apsirengęs pačioje socialdemokratų partijos kūrimosi pradžioje, per tą trumpą periodą, kai Lietuvoje po 1990 m. kūrėsi įvairiausius pavadinimus turėjusios organizacijos, pasivadinusios partijomis. Tuo įdomiu, sudėtingu ir lemiamu Lietuvai metu pas socialdemokratus rinkosi piliečiai, kurie, ko gero, ir nežinojo, kas yra ta socialdemokratija, tačiau „žinojo“, kad Lietuvai jos reikia ir šliejosi prie šios politinės jėgos labiau todėl, kad ji skyrėsi nuo Komunistų partijos, o ne todėl, kad matė socialdemokratinėmis vertybėmis grįstą Lietuvos valstybės ateities perspektyvą.

Socialdemokratų partijos būstinė Vilniuje. Kokias asociacijas Jums kelia ši partija? Slaptai.lt nuotr.

Suprantama, dalies į partiją atėjusių žmonių pasirinkimas buvo pakankamai sąmoningas, turėta šiokių tokių istorinių žinių apie socialdemokratų ir marksistų skyrybas XX a. pradžioje. Juk ir Lietuvoje socialdemokratų partija buvo įkurta 1896 m., o 1989 m. ji ne įsikūrė, o tik „atnaujino veiklą“. Nors ir sunku būtų surasti kokių nors veiklos tęstinumo elementų tarp iki 1945 m. pogrindyje ir legaliai veikusios partijos bei nereikšmingos žmonių grupelės vėliau veikusios išeivijoje ir tų žmonių, kurie partijos veiklą „naujino“ 1989 m. Vis dėlto atkurtoji partija, nors ir archainių, XIX–XX a. sandūroje suformuluotų principų pagrindu, bandė savo politinės veiklos kryptį formuluoti.

Ko gero, būtų ta kryptimi ir ėjusi, tačiau aplinkybės nebuvo palankios, o ryškių lyderių, kurie politinę organizaciją būtų pajėgūs išvesti iš tuo metu įsivyravusio chaoso persitvarkant valstybės institucijoms, ekonomikai, persigrupuojant žmonių ir visuomenės santykiams, pas juos neatsirado. Tokiu būdu paskutinį XX a. dešimtmetį socialdemokratinis valstybės raidos ateities modelio variantas išnyko ir nespėjęs užgimti, bemaž nepastebėtas, be didelių svarstymų visuomenėje. Paskutines drapanas Lietuvos socialdemokratai prarado 1999 m., kai po jungtuvių su Komunistų partijos veiklos tęsėjais, Demokratine darbo partija, socialdemokratų daugumą paliko „Socialdemokratija 2000“ pasivadinusi grupė piliečių, vadovaujama Rimanto Dagio ir Arvydo Akstinavičiaus.

Sąmokslas ar atsitiktinumas?

Lietuvos socialdemokratų partijos jungtuvės su kita „gerovės valstybės kūrėjų ir socialinio teisingumo gynėjų“ organizacija atrodė gana keistos, nes pastarųjų santykis su socialdemokratija buvo tik toks, kad pagal konservatorių pirmtakų parengtas schemas jie perėmė valstybės turtą į savo rankas ir iš esmės tapo stambiojo verslo atstovais, t. y. buvo klasikiniai, Europos socialdemokratinių partijų akimis žvelgiant, socialdemokratinių idėjų ir jėgų oponentai.

Tad į tuo metu įvykusias šių politinių jėgų jungtuves iš dabarties perspektyvos ir dera žiūrėti kaip į socialdemokratijos bandymo surasti atspirtį ir palaikymą Lietuvos visuomenėje pabaigą. Požiūris, kad tokiu būdu buvę komunistai tik bandė išsaugoti savo šiltas kėdes ir įtaką valstybėje – pernelyg supaprastintas. Dar didesnis supaprastinimas – žiūrėti į šią postkomunistų partiją kaip į prorusišką jėgą, potencialią grėsmę Lietuvos nepriklausomybei, nors tuo juos nuolat (iš esmės, iki dabartinių laikų) kaltino ir tokius įarimus kurstė pagrindiniai socialdemokratų oponentai konservatoriai.

Esmė visgi buvo tokia, kad socialdemokratais pasivadinusieji veikėjai bent jau tuo metu valdė didžiausią dalį per privatizavimo laikotarpį perimto valstybės turto ir šių žmonių ideologiją formavo turto kaupimo, didesnio pelno gavimo motyvai, o ne kokie nors svaičiojimai apie visuomenės solidarumą ir valstybės piliečių gerovę. Visa tai puikiai suprato ir jie patys, ir ta socialdemokratų partijos dalis, kuri su Lietuvos demokratine darbo partija jungėsi.

Kitaip tariant, 1999 m. įvykęs šių partijų susijungimas tėra sėkmingai įvykdytas sąmokslas prieš socialdemokratiją, sustabdęs socialinio solidarumo idėjų sklaidą visuomenėje ir sumenkinęs šių idėjų šalininkų galimybes ieškoti nišos politinėje šalies sanklodoje.

Matyt, tokios sąmokslo sėkmės nesitikėjo net patys jo sumanytojai. „Socialdemokratija 2000“ (vėliau – Lietuvos socialistų sąjunga) 2014 m. baigė savo veiklą ir išsiskirstė, tad idėjinių socialdemokratų organizacijos Lietuvoje ir pėdsako nebeliko. O iš esmės neoliberalias vertybes išpažįstantis politinis darinys sėkmingai funkcionavo toliau ir tik dabar, 2017 m., atsiskleidė šiek tiek baltų siūlų, kuriais šis politinės jėgos rūbas buvo suadytas. Ko gero, tai net Lietuvos politikos mastelius pranokstantis pavyzdys, kurį viešųjų ryšių ir politinių technologijų specialistai galėtų įtraukti į chrestomatijas, atskleidžiant, kokią reikšmę politikoje gali turėti tinkamo „prekės ženklo“ pasirinkimas.

Atvirkščias pavyzdys, kai karalius žinojo, kad jis yra nuogas, tačiau visos karalystės gyventojai buvo įtikėję ne tik tuo, kad karalius apsirengęs, bet ir tuo, kad jo socialdemokratinis rūbas be galo gražus.

Reikia pripažinti, kad karalystėje buvo ir rūbo tikrumu suabejojusių ar net visai juo neįtikėjusių piliečių, tačiau jie iš absurdo karalystės savo noru arba dėl socialdemokratų „socialinio solidarumo ir gerovės valstybės kūrimo“ brutalių pastangų buvo priversti pabėgti.

Meilė ir nemeilė iš išskaičiavimo

Paminėti šio socialdemokratiją sunaikinusio sąmokslo kontekste ir kt. politiniai dariniai, ypač Konservatorių partija. Tikrų ir tariamų grėsmių konservatoriai pas socialdemokratus rasdavo, stengėsi pabrėžti socialdemokratų sąsajas su agresyvėjančios Rusijos bei sovietinės tvarkos restauravimo pavojumi. Išorinės grėsmės, tariami ar tikri priešai, buvo pagrindinis į vieną organizaciją telkiantis konservatorių partijos narius motyvas, tad tokios grėsmės ir priešo reikėjo ne tik už Lietuvos sienos, bet ir valstybės viduje, ir socialdemokratai konservatoriams visiškai tokiam vaidmeniui tiko. Tačiau „nuogo socialdemokratų karaliaus“ jie niekada nepastebėjo, kadangi ir patys žaidė panašų žaidimą.

Neoliberalių pažiūrų socialdemokratai, tariamai oponuojantis konservatyvizmui darinys, visiškai buvo tinkamas, kadangi ir konservatoriams rūpėjo ne gerovės valstybė ir kokie nors krikščionių demokratų siūlomi subsidiarumo principai, bet tie patys ekonominės gerovės sau ir savo išrinktųjų ratui interesai. Skirtumų tarp konservatorių ir socialdemokratų, ypač kalbant apie socialinę, ūkinę, ekonominę valstybės politiką, būtų labai sunku įžvelgti. Konservatoriai gal tik labiau orientavosi į užsienio investuotojus, o ne į lietuvišką kapitalą. Iš tiesų jie tų investicijų pritraukdavo, tačiau tuo pačiu ir kūrė kapitalo išvežimo iš šalies sistemas – jų poveikį visi šalies piliečiai puikiai pajuto per 2008–2012 m. ekonominę krizę, kai Švedijos bankų filialuose Lietuvoje pinigų nebeliko, nes jie iškeliavo į motinius bankus.

Draugystės tarp socialdemokratų ir konservatorių niekada nebuvo, bet nebuvo ir gilių prieštaravimų, galbūt tik buvo pastebima ryškiau išreikšta konservatorių pagieža, kad 1990–1992 m. jų sukurtomis valstybės turto perėmimo schemomis pasinaudojo ne jie patys, bet politiniai oponentai.

Pasivaikščiojimai į kairę ir į rytus

Dera prisiminti ir dar vieną Lietuvos socialdemokratų partijos susipurtymą, kai politinę karjerą joje sėkmingai daręs Algirdas Paleckis bandė ieškoti dar jo senelio sodintų partijos vaismedžių vaisių ir šaknelių. Jaunasis socialdemokratas nuėjo taip toli į kairę ir į rytus, kad jei ir buvo vienu metu tapęs pretendentu į karalius – tai dangstėsi pernelyg raudonu, o vėliau ir margu, papildytu mėlyna ir raudona spalva, skudurėliu, kad juo nepatikėjo nei idėjiniai socialdemokratai, nei pragmatikai socialdemokratijos „prekės ženklo“ savininkai. Žmogelis iš partijos ir socialdemokratiją reprezentuojančių veikėjų buvo išspirtas. 

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Su dabartine situacija partijoje A. Paleckio epizodas susijęs tiek, kad dabartinis socialdemokratų pirmininkas G. Puluckas ir A. Paleckis buvo artimi bendražygiai partijos Vilniaus skyriuje bei Vilniaus miesto savivaldybėje, o prieš tai G. Paluckas yra dirbęs A. Paleckio tėvo, europarlamentaro Justo V. Paleckio biure. Šis įdomus dabartinio partijos vadovo politinio portreto bruožas gali ir nieko nereikšti, G. Paluckas netapo A. Paleckio suburto „Fronto“ kareiviu, tačiau vis dėlto kalba apie tai, kad ir dabartinis partijos pirmininkas yra sisteminis (priklausęs šio politinio darinio sistemai) socialdemokratas. Koks G. Palucko santykis su socialdemokratinėmis vertybėmis, kol kas nebuvo progos visuomenei sužinoti, nes tai, kas vyko pastaraisiais mėnesiais šios partijos viduje, priminė šeimynines rietenas, ir visiškai nepriminė idėjinių kovų dėl Lietuvos vystymosi vizijų ir perspektyvų.

Todėl ir atsakymai, kokia aptrupėjusios Socialdemokratų partijos ateitis, kokiame raidos etape ji yra ir kuo taps, nėra vienareikšmiai, nors laimėjusioji dauguma ir bando įtikinti save ir visuomenę šviesia socialdemokratinės epochos Lietuvoje ateitimi.

Senoji gvardija išeina ir sugrįžta

Praėjusiuose Seimo rinkimuose piliečiai balsuodami už Socialdemokratų partiją rinkosi jos pirmąjį, o ne septintąjį dešimtuką. Už socialdemokratus balsavo mažiau piliečių nei patys socialdemokratai tikėjosi, bet, matyt, balsavo iš tiesų jiems ištikimas, socialdemokratų karaliaus rūbų egzistavimu įtikėjęs elektoratas arba žmonių dalis, turinti vienokių ar kitokių pragmatinių interesų ir lūkesčių, susijusių su šia partija. Pažymėtina, kad šie rinkėjai rinkosi ne G. Palucką, bet Gediminą Kirkilą ir Algirdą Butkevičių ir netgi Bronių Bradauską, kuris rinkėjų valia iš 30-os sąrašo vietos šoktelėjo į 15-ąją ir tik per „Marytės plauką“ nepakliuvo į Seimą. Jis ten paklius, jei įvyks pareigų rokiruotės ir Zigmantas Balčytis (beje, neišsakęs jokios nuomonės apie partijos dalybas) galų gale išeis dirbti į tarptautines struktūras, o Gedimas Kirkilas išvyks į Briuselį.

Ginklų atsidalinusi socialdemokratų gvardija nesiruošia sudėti. Galimai jie savo sugrįžimą sieja su Socialdemokratų partijoje pasilikusiu, pasitraukimui iš koalicijos su Valstiečiais ir žaliaisiais nepritarusiu, tačiau atsistatydinusiu iš Ūkio ministro pareigų Mindaugu Sinkevičiumi. Toks M. Sinkevičiaus sprendimas užminė mįslių, kadangi jo tėvas, Rimantas Sinkevičius, įėjo į pasitraukusiųjų iš partijos Seimo narių aštuntuką.

Jei Socialdemokratų partijos atsinaujinimo iš viso nevyks arba jis bus nesėkmingas – tai parodys jau savivaldybių, Europarlamento ir prezidento rinkimai – G. Palucko pozicijos partijos pirmininko poste neišvengiamai susvyruos ir, tokiu atveju, M. Sinkevičius, iškėlęs susitaikymo, tarpusavio rietenų pabaigos ir partijos vienybės idėjas, turės neblogų perspektyvų. Konkurencija tarp abiejų lyderių išlieka, tad M. Sinkevičius sumaniai išnaudodamas G. Palucko klaidas, kurių jis darė, daro ir darys, kaip tik yra tas politinis lyderis, kuris ateityje gali suvilioti G. Palucko lyderyste nusivylusius, abejojančius partijos narius.

Verta prisiminti, kad balandžio mėn. vykusiuose partijos pirmininko rinkimuose G. Paluckas nugalėjo tik nežymia balsų dauguma (už G. Palucką tąsyk balsavo – 5190, už M. Sinkevičius – 4781 partijos narių). M. Sinkevičius iš esmės politines varžybas jau pradėjo sumanęs organizuoti partijos narių apklausą dėl bendro darbo su teisėsaugos įtarimų sulaukusiomis partijomis – Liberalų sąjūdžiu ir Darbo partija. Kadangi Vilniuje socialdemokratai bendradarbiauja su liberalais, nesunku atspėti šios apklausos tikruosius motyvus. Vilniaus vicemerui G. Paluckui šiuo metu tokia apklausa, be abejonės, didelio džiaugsmo nesukėlė.

Skyrybos su valstiečiais – dar ne vedybos su socialdemokratija

Yra ir daugiau požymių, kurie rodo, kad G. Palucko suburtos komandos nesėkmė gana tikėtinas ateities scenarijus. Pareiškimai apie „epochos pradžią“ gali ir likti tik skambiais žodžiais, nes socialdemokratai regionuose apie jokias epochų pabaigas netrimituoja. Pasitraukimas iš koalicijos su Valstiečių – žaliųjų dariniu ir partijos atsinaujinimas nėra tapatūs dalykai. Jau rinkdami partijos pirmininką regionai balsavo už koalicijos nutraukimą su valstiečiais ir žaliaisiais, todėl ir rinkosi G. Palucką, kuris koalicijos atžvilgiu buvo skeptiškas, kadangi antrasis variantas, M. Sinkevičius, tuometinis ūkio ministras, buvo aiškus koalicijos pratęsimo šalininkas. Socialdemokratų skyrybos buvo motyvuotas ne ideologiniais motyvais ir vyko ne todėl, kad valstiečių ir žaliųjų partija vykdo neoliberalią politiką. Iki tol neoliberalią politiką vykdė patys socialdemokratai ir partijos nariams – tai jokių vidinių prieštaravimų nekėlė.

Pasilikimas koalicijoje su Valstiečių ir žaliųjų sąjunga iš esmės reiškė spartų socialdemokratų partijos identiteto sunykimą, nes būdami mažesniuoju koalicijos partneriu jie iš esmės neturėjo galių įtakoti sprendimų. Tik prisiimti atsakomybę už valdžios nesėkmes ir negauti laurų (naudos) už galimas sėkmes vienai didžiausių Lietuvoje partijų buvo visiškai nepriimtina. Socialdemokratai buvo tapę penkta koja valstiečiams, kurie sumaniai lošdami pokerį su kitomis politinėmis jėgomis iš esmės sprendė savo reikalus palikdami socialdemokratams statistų vaidmenį.

Kokia ideologija tokioje pozicijoje atsidūrusi partija besivadovautų, toliau žaisti pralaimėtą žaidimą buvo nenaudinga, tad ir priimtas logiškas bei nuoseklus sprendimas iš koalicijos pasitraukti. Tokį pat sprendimą būtų priėmusi ir bet kuri kita išlikti politinės arenos aktyvioje scenoje norinti partija.

Po įvykusio atsidalinimo nuo valdančiųjų socialdemokratai susikūrė prielaidas išlikti savarankiškais, tačiau perspektyvų sustiprėti ir pradėti vaidinti žymesnį vaidmenį politikos arenoje dėl to jiems nepadaugėjo.

Oponavimo valstiečiams nišą yra užėmę konservatoriai. Jei socialdemokratų partijai ir pavyks suformuoti frakciją Seime, tarkim, G. Kirkilui išvykus dirbti į Europarlamentą ir vietoj jo į Seimą atėjus B. Bradauskui, tokia frakcija ir todėl, kad bus nereikšminga skaičiumi, ir anaiptol ne vienalytė savo sudėtimi, kurs neapibrėžtą partijos įvaizdį visuomenėje, kuris, tarkim, B. Bradausko asmenyje, gal ir telks senųjų partijos rėmėjų elektoratą, bet naujų, jaunų žmonių, kurie pradėtų šiai partijai simpatizuoti, neatsiras.

Juodos katės paieška tamsią naktį

Juoda katė

Iš partijos pasitraukus 8 Seimo nariams, regionuose jokių pokyčių neįvyko. Socialdemokratų skyriuose taip pat gana marga ir nevienalytė publika susirinkusi – nuo buvusių regioninių Demokratinės darbo partijos likučių iki naujų idėjinių žmonių, kurie į šią partiją galbūt ir įstojo ieškodami joje socialdemokratijos. Neradę  – nusivylė, tačiau radikalių pokyčių dėl to pačiuose skyriuose neįvyko.

Tradicinė socialdemokratija sunkiai įsivaizduojama be reikšmingesnio profsąjungų vaidmens valstybėje. Deja, pačios profsąjungos Lietuvoje dar labiau nevienalytės nei politinės partijos ir nepanašu, kad Artūro Černiausko vadovaujama Profsąjungų konfederacija yra tas darinys, kuris ieškotų alternatyvų neoliberaliai valstybės vystymosi krypčiai. Nominalų profsąjungų svorį visuomenėje atspindi ir pasirašytas vadinamas Nacionalinis susitarimas tarp Valstiečių ir žaliųjų vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių. Šalyje, kurios piliečiai neturėjo socialdemokratinės vystymosi perspektyvos, ieškoti profsąjungų vaidmens, matyt, irgi būtų bergždžias užsiėmimas.

Karta be iliuzijų, vizijų ir vertybių

Kita konfliktinė ašis socialdemokratų partijoje – kartų kaita. Naujoji partijos vadovybė stengiasi komunikuoti, kad su G. Palucku ateina nauja, jaunoji partijos karta. Tačiau pas socialdemokratus telkėsi jaunimas ne tik todėl, kad išpažino socialdemokratines vertybes, bet stojo į šią partiją ir paprasčiausiais karjeros sumetimais, kurios siekiant, kas ketvirti metai į valdžią ateinanti politinė jėga, galėjo būti naudinga.

Kad partijos, kaip priemonės siekti karjeros motyvas tarp jaunųjų socialdemokratų pakankamai svarus, atspindi ir dalies jaunesniosios kartos socialdemokratų elgsena. Siekdami išsaugoti postus Užsienio reikalų ministerijoje iš Socialdemokratų partijos pasitraukė Darius Skusevičius, viceministras, Domas Petrulis, ministro patarėjas, taip pat Teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna. Tiesa, dalis socialdemokratų, tarkim, visa M. Sinkevičiaus komanda iš Ūkio ministerijos pasitraukė.

Intelektualiniu potencialu Socialdemokratų partija irgi kol kas neblizga. Naujoje komandoje svariau argumentuoti naujos socialdemokratų epochos gaires pajėgus kol kas bene vienintelis Liutauras Gudžinskas, politologijos mokslų daktaras, deklaruojantis savo socialdemokratines pažiūras.

Todėl ir išlieka labai daug abejonių, ar ši partija taps reali alternatyva Lietuvai, priartės prie tradicinių socialdemokratinių partijų Europoje deklaruojamų vertybių. Kol kas aiškiai formuluojamų nuostatų progresinių mokesčių, dirbančiųjų teisių ginimo, paramos smulkiajam verslui ir stambiojo verslo galių bei monopolijų veiklos ribojimo, socialinės paramos sistemos, švietimo ir sveikatos apsaugos prieinamumo klausimais, iš šios partijos nesigirdi.

Gal tai natūrali pauzė po permainų partijos struktūroje, tačiau labiau tikėtinas variantas, kad pauzė ilgalaikė, nes diskusijos dėl išėjimo iš valdančiosios koalicijos metu, vertybinių argumentų nesigirdėjo, o paklusnumas partijai, kurią pabrėžia kai kurie socialdemokratų senbuviai, savaime nėra jokia vertybė.

Ir šiuo metu matome paklusnią Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, tik kitokios šio paklusnumo vertės nei patogios kėdės Seimo salėje ir mažiau patogios, bet platesnės kėdes ministerijose, iki šiol dar niekas nėra pastebėjęs.

Liberalų krizė

Lyg maža būtų vienos krizės politinėje Lietuvos arenoje, į dar gilesnę nei socialdemokratų krizę krenta antra Lietuvos partija – Lietuvos liberalų sąjūdis. Tai, kad liberalams teisėsauga pareiškė įtarimus, nestebina, gal tik viešumoje žinomas įtarimų turinys palieka neatsakytų klausimų.

Susikompromitavęs Liberalų sąjūdis. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau Vyriausiajai rinkimų komisijai, matyt, žinoma daugiau faktų, nes ji nutarė, kad Liberalų sąjūdis šiurkščiai pažeidė partijų finansavimo įstatymą, tad liberalams iškilo reali grėsmė netekti finansavimo iš biudžeto, pagrindinio partijų finansavimo šaltinio. Pažeidimo esmė – tai, kad partija gavo nepiniginę auką iš juridinio asmens – buvusio partijos nario Šarūno Gustainio įsteigto Taikomosios politikos instituto, kuris surengė mokymus, kuriuose dalyvavo liberalai.

Jei partijai netekus finansavimo iš biudžeto vis dar yra pinigų geresniems advokatams pasamdyti, tokie kaltinimai, matyt, didelių baimių liberalams neturėjo sukelti, tačiau iš partijos pirmininko pareigų gana netikėtai atsistatytino trys pirmininko pavaduotojai – europarlamentaras Petras Auštrevičius, Seimo narys Vitalijus Gailius ir Joniškio rajono skyriaus pirmininkas Marcijonas Urmonas. Netrukus pareiškė atsistatydinąs ir partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, tad šiuo metu liberalams vadovauja laikinasis ir „amžinasis“ partijos pirmininkas Eugenijus Gentvilas.

Liberalų sąjūdį, skirtingai nuo socialdemokratų, ko gero, galima laikyti vienintele tradicine Lietuvos partija. Nuo pat savo įsikūrimo 1990 m., nuo liberalizmo idėjų jie pernelyg nenutolo ir netgi pergyveno visas liberalizmo pakraipų ir atmainų apraiškas savo partijos viduje, nuo laukinio libertalizmo, iki neoliberalizmo dabartiniais laikais. Kad jie atstovauja stambaus verslo interesams, skirtingai nuo kitų partijų, liberalai deklaravo gan atvirai ir visai neapsimetinėjo pavargėlių globėjais. Atitinkamai į liberalus ir buvo žiūrima, turtingesnė visuomenės dalis juos suprato ir vertino, nemažai liberalų rėmėjų visada buvo tarp jaunimo, įsivaizduojančio, kad jie visi ilgainiui taps darbdaviais ar netgi oligarchais.

Neišsipildę lūkesčiai liberalus nuvedė pas tikruosius oligarchus ir – tai būtų visiškai normalu, bet pastarieji netapo Liberalų partijos nariais, tačiau rėmė juos kaip ir kitas, kažkuo kitu, tik ne liberalais apsimetančias partijas. Tai, ko gero, ir yra visa šios Liberalų partijos nelaimė, šiuo metu virtusi ir tikra egzistencine jos problema.

Nors negalima abejoti teisėsaugos institucijų darbu, tačiau galima nusistebėti, kad teisėsauga beveik niekada neturi priekaištų valdančiosioms partijoms tuo metu, kai jos būna savo šlovės ir galios zenite, kokios tai partijos bebūtų.

Ateitis be partijų

Vis dėlto visų šių atsitiktinių ir dėsningų pokyčių rezultatai, kuriuos matome šiuo metu, verčia daryti kai kurias išvadas, kurių svarbiausia – tai, kad vadinamųjų tradicinių partijų Lietuvoje nebelieka. Socialdemokratų dar nėra, liberalų jau beveik nebėra, konservatorių, tiesą sakant, niekada ir nebuvo, nors taip pasivadinusi partija veikia. Tad kokios gi perspektyvos laukia Lietuvos partinio – politinio akiračio horizonte?

Neblogai šias perspektyvas atspindi dabartinis potencialių kandidatų į prezidentus trejetukas: du policininkai – Visvaldas Matijošaitis ir Saulius Skvernelis, bei vienas Švedijos banko analitikas – Gitanas Nausėda. Apie analitiką temos neplėtosime, nors jis būtų ir visai įdomus konservatorių partijos kandidatas, bet jau antrajame rinkimų ture, tačiau abu policininkai išties yra įdomūs atvejai. V. Matijošaitis su policija jau ir nebetapatinamas ir labiau tapatinamas su verslu, o kai tapo ir Kauno meru, iš esmės atitinka visus klasikinio oligarcho požymius.

S. Skevernelis irgi jau mažiau tapatinimas su policininku ir, kaip jis pats sakosi, – „pozicionuoja save kaip Lietuvos premjerą“. Visų trijų bendras bruožas toks, kad nei vienas jų neatstovauja jokiai tradicinei partijai ir jų vertybiniai pasirinkimai yra žinomi tiek, kiek jie pristatomi, ne be viešųjų ryšių pagalbos, žiniasklaidos priemonėse.

Kažką vietoj tradicinių partijų rinkėjai „gaus“ ir per artimiausius rinkimus į savivaldybes, Europarlamentą bei vėliau – į naują Seimą, bet esant tokioms tendencijoms, dabartinis Valstiečių ir žaliųjų darinys, atrodys tik nekaltas ėriukas lyginant su patyrusiais ir pinigingais visuomenės nuomonės formavimo vilkais, kurie jau išsiruošė į politinių dividendų medžioklę.

Ateitis su konservatoriais

Tiesa, vis dar lieka partija, kuriai šiuo metu besiformuojanti situacija palanki – Lietuvos konservatoriai. Kadangi konservatoriai valdo tik per įvairias krizes, galima jų populiarėjimui priskirti ir krizės indikatoriaus reikšmę. Jei į valdžią ateis konservatoriai – į Lietuvą ateis ir ekonominė krizė, apie kurią kalba valstiečių lyderis Ramūnas Karbauskis. O ji tikrai ateis, nes po 2020 m. Lietuvai realiai išseks iš Europos Sąjungos fondų tekantis pinigų upelis.

Tad galbūt dabartinę situaciją galima taip ir vertinti, kad Lietuvos ekonominis elitas dar neapsisprendė, ar eis į valdžią pats ar leis ekonominių sunkumų atneštus prakeiksmus susirinkti konservatyviems Lietuvos bičiuliams, kurie turi unikalią savybę tautą įtikinti, kad ji yra apsirengusi, nors iš tiesų yra nuogut nuogutėlė ir, kad atviras ir nuogas esąs tik karalius, nors iš tiesų jis yra visiškai šiltai ir net prabangiai apsirėdęs.

2017.10.22; 04:50

Susimąsčiusi, liūdinti rašytoja Julija Žemaitė galėtų tapti šiandieninės Lietuvos simboliu. Skulptorius Petras Aleksandravičius. Slaptai.lt nuotr.

Viena mano sena pažįstama labai dažnai kartoja: tu man pasakyk. Kartais tai būna klausimas, kartais – kategoriškas teigimas, abejonė, nusivylimas.

Priežodis kaip priežodis, parazitas – ir tiek. Kaip, pavyzdžiui, pakankamai. Mano pažįstama šio gero, gyvenimą teigiančio žodžio nevartoja, užtat jį labai pamėgę reikšmingi televizijos laidų dalyviai, aukšto rango valdininkai, politikai. Skurdo Lietuvoje pakankamai daug. Suprask: daugiau nereikia, užtenka, per akis.

Mano pažįstama su savo tu man pasakyk kiekvieną kartą mane įvaro į kampą. Tu man pasakyk: aš visą gyvenimą balsavau už socialdemokratus, už Kirkilą, Butkevičių, Šiaulienę, Bastį, Skardžių… bet jie jau ne socialdemokratai, kažkoks Paluckas juos išmetė iš partijos. Dūra tu: ne išmetė – jie patys išėjo. Išmetė išmetė, tiek aš dar suprantu. Supranti, tai kodėl klausi? Ką aš tau galiu pasakyti, jeigu nieko aiškesnio nepasako politologai, politikai, žurnalistai, tokie kaip Girnius, Lopata, Jakilaitis, žurnalai „Valstybė“, „IQ“, nors už pasakymus jiems pinigus moka, ir, atrodo, kai kuriems nemažus pinigus.

O man, visą laiką balsavusiam už konservatorius, patinka, kad taip atsitiko, kad išmetė, nors formaliai jie patys pasitraukė. Beje, kai kas mano, kad vadinamuosius socialdemokratus patvarkė konservatoriai, Landsbergis, tik ne Vytautas, o Gabrielius, ne be Vytauto paramos. Juk Paluckas yra buvęs konservatorius. Jeigu Paluckui pavyktų sukurti tikrų socialdemokratų (ne oligarchų, ne nomenklatūros, kaip buvo iki šiol) partiją, aš balsuočiau už socialdemokratus.

Eiliniam piliečiui, seniai nieko neskaitančiam, tik žiūrinčiam, tik klausančiam (tokia mano sena pažįstama) labai sunku suprasti, kas dedasi Lietuvoj, kurioje pakankamai daug skurdo, socialinės atskirties ir pakankamai mažai turtuolių,  mažinančių tą skurdą, nors BVP didėja. Į šį klausimą bandė atsakyti Jakilaičio „Forumas“, bet eiliniam piliečiui aiškiau nepasidarė. Tą pačią dieną Vyriausybės, penkių darbdavių organizacijų ir dviejų profsąjungų atstovai Vilniuje pasirašė beveik metus rengtą trišalį susitarimą, kuriame įsipareigojama vykdyti valstybei būtinas reformas, nedidinti mokesčių naštos verslui bei reguliariai kelti atlyginimus. Beveik visiems „Forumo“ dalyviams šis susitarimas kėlė šypseną, buvo pavadintas nereikšmingu popiergaliu. 

stop_skurdinimui
Skurdui – stop. Slaptai.lt nuotr.

Tai dabar tu man pasakyk: kurie čia neišmanėliai, kurie savanaudžiai, o gal net žymiai blogiau – žino, ką daro, kad būtų kuo blogiau. Nejaugi visi mūsų ekonomistai, politikai ir profesionalai yra beveik patys blogiausi Europos Sąjungoje, nes Lietuvoje skurdo kasmet, kas mėnesį vis daugiau, žmonių vis mažiau, kaip ir tikėjimo, kad kada nors pamatysime šviesą tunelio gale, išlipsime iš gilios gilios duobės.

O atkurtos Lietuvos šimtmetis, į kurį laisvi jau einame 28-uosius metus, čia pat: be paminklo Lukiškių aikštėje, be paminklo Jonui Basanavičiui, bet svarbiausia – be ateities idėjos, nors internetinėje žiniasklaidoje jų – kaip šią vasarą lietaus.

Žūtbūt reikia apsivalyti. Vadinamieji socialdemokratai Lietuvą valdė keturias kadencijas iš penkių. Visų pirma būtent jie atsakingi už tai, ką šiandien Lietuvoje turime. Seimas pritarė Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko „valstiečio“ Vytauto Bako idėjai pradėti parlamentinį tyrimą dėl neteisėtos įtakos politikams, politiniams procesams, valstybės institucijoms. Bakas yra išvardinęs konkrečius epizodus ir pasakęs politikų pavardes, kurių veikla turėtų būti tiriama.

Baisu pagalvoti: tiek daug tų iki galo neištirtų epizodų, susijusių su Visagino atomine, su Rusija, tiek daug Lietuvai nenaudingų politinių, ekonominių, juridinių sprendimų, korupcijos, susijusių su Brazausko, Kirkilo, Butkevičiaus, Uspaskicho, Pakso, Masiulio, Steponavičiaus, kai kurių verslininkų pavardėmis! Tu man pasakyk, ar Bakas sugebės, turės noro, ar jam bus leista išryškinti ir nuvalyti dešimtmečiais susikaupusį politinį, teisinį ir ekonominį purvą, kai jis pats toli gražu ne be nuodėmės?

Paskaitykite Raimundo Lopatos straipsnį „Seimo veidmainystė“ (delfi.lt), kuriame paryškintomis raidėmis parašyta: „Kažin ar yra pasaulyje toks parlamentas, kuriame net trys politinės partijos įtariamos politine korupcija, net 27 parlamentarai atstovautų tokioms partijoms, būtų įtariami priekabiavimu ar net valstybės išdavimu.“ 

Straipsnyje negatyviai minimos Bako, Basčio, Skvernelio, Skardžiaus, Tomaševskio, Papirtienės, Karbauskio ir Mošė Kantoro pavardės, bendrovės „Rosatom“, „Nukem Technologies“, „Tugva“, „Hoptrans Projects“ ir kt. 

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Dar viena paryškinta citata: „Ar kas matėte premjero S.Skvernelio namą? Jei tiesa, kad prestižiniame sklype stovintis namas su prabangia tvora, pirtimi galėtų kainuoti apie 270 000 eurų, tai kokią algą galėjo gauti kelių policininkas tokiam statiniui?“

Mažai kas tiki, kad iki 100-mečio minėjimo apsivalysime ir kitą šimtmetį pradėsime švaresni. Jeigu Jubiliejaus proga bent kokį velnio tuziną politikų, verslininkų, teisininkų, nepaisant nusikaltimų senaties, pasodintume ten, kur jiems seniai vieta, tada ir Prezidento, ir Seimo rinkimai gal būtų panašesni į rinkimus, o ne į parinkimus.

Jeigu, bet tai prilygtų stebuklui.

2017.10.18; 03:10

Naujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Jau šį šeštadienį planuoja rinktis Socialdemokratų partijos (LSDP) taryba, kuri spręs, kokias sankcijas taikyti prieš partijos valią einantiems ir už frakcijų koalicijos sudarymą su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) pasisakantiems partijos kolegoms. Situacija yra nevienareikšmiška, tačiau logiška jos baigtis būtų „maištininkų“ pašalinimas iš šios politinės jėgos gretų.

Kodėl situacija yra dviprasmiška? Nes frakcijų koaliciją sulipdę Socialdemokratų frakcijos nariai Juozas Bernatonis, Andrius Palionis, Antanas Vinkus, Artūras Skardžius, Rimantė Šalaševičiūtė, Gediminas Kirkilas, Rimantas Sinkevičius, Irena Šiaulienė, Algirdas Butkevičius ir Valentinas Bukauskas yra parlamentarai. Tiesa, pastarajam jokios sankcijos neaktualios, nes jis – Darbo partijos narys ir jam Socialdemokratų partijos Statutas negalioja. O kaip žinome, ir tą nuolat kartoja LSDP „maištininkai“, Seimo nario mandatas yra laisvas. Vadinasi, niekas negali versti parlamentaro elgtis prieš savo valią. Ir tai yra teisinga. Tačiau su viena išlyga, ir labai svarbia.

Apie absoliučią Seimo nario mandato laisvę būtų galima kalbėti tik tada, jei asmuo pats save išsikėlė ir taip pateko į parlamentą. Tačiau absoliuti dauguma parlamentarų buvo išrinkti per partijas. Ypač daugiamandatininkai, patekę per sąrašą. Tačiau ir vienmandatininkai, kurie ne patys save išsikėlė, turi suprasti, kad turi būti dėkingi juos iškėlusioms partijoms. Ir neiti prieš daugumos partijos narių valią, kaip kad yra LSDP atveju. Argi būtų normalu, jei, tarkime, apie žemės ūkį rašančio laikraščio žurnalistas be redaktorių sprendimo pradėtų laikraščiui rašyti apie sportą arba iš viso imtų „kepti“ straipsnius konkurentams? Panašūs dalykai darosi ir LSDP.

Be to, tai yra rinkėjų apgaudinėjimas. Žmonės balsavo už minėtus parlamentarus kaip už socialdemokratus. Labai abejoju, ar dauguma jų būtų išrinkti, jei būtų išsikėlę patys. O dabar jie šliejasi prie „valstiečių“, nors partijos dauguma nusprendė kitaip. Todėl logiška pabaiga būtų bent jau jų pašalinimas iš partijos.

Toks žingsnis būtų logiškas ir dar dėl vienos priežasties. Juk jei „maištininkams“ būtų atleista, būtų sukurtas precedentas, kad už partijos daugumos nuomonės nepaisymą niekas negresia. Tada tokie maištai taptų vis dažnesni, kol partijos visai neliktų.

O kaip su socialdemokratų deleguotais ministrais? Jei LSDP traukiasi iš koalicijos, būtų natūralu, jei jų ministrų Vyriausybėje neliktų. Tačiau tai jau priklauso nuo „valstiečių“, kurie Vyriausybę formavo. Jei jiems tinka Linas Linkevičius ar Milda Vainiutė, nematau jokios priežasties minėtiems politikams atsisakyti postų, nes LVŽS laisvi ministrų portfelius duoti bet kam, galėtų net ir konkurentams.

Todėl tenka tik apgailestauti, kad pasitraukė tikrai gerai dirbęs ūkio ministras Mindaugas Sinkevičius, juo labiau kad Premjeras Saulius Skvernelis prašė jo pasilikti, motyvuodamas, jog ir verslininkai ministrą labai gyrė. Tik, aišku, M. Sinkevičiui būtų buvę garbinga atsisakyti LSDP nario bilieto, jei būtų nusprendęs likti poste, nes tai būtų reiškę, kad ir jis eina prieš partijos valią. Tačiau politikas pasirinko ne postą, o partiją. Priešingai nei L. Linkevičius.

Komentaro autorėNaujienų agentūros ELTA direktorė Gitana Markovičienė.

2017.10.14; 00:30 

Absurdo filosofija su Siorenu Kierkegoru (Soren Kierkegaard) ir Albertu Kamiu (Albert Camus) priešakyje akcentuoja, kad gyvenimo prasmės paieškos yra beprasmiškos, todėl bandymas tai daryti yra savaime absurdiškas. Deja, bet šių autorių mintys vis aktualesnės tampa ne tik filosofijos, bet ir politikos mokslų katedrose.

Bandant susigaudyti valstiečių ir socialdemokratų sukeltoje sumaištyje tenka pripažinti, kad prasmės Lietuvos politikoje lieka vis mažiau. Ji silpsta, kai siauri interesai, mechaniškas politikų siekis tiesiog būti valdžioje tampa politinės dienotvarkės rutina. O įtampos, kylančios dėl diskusijų apie ideologines vertybes, socialinį teisingumą, laisvės įgyvendinimą ar valstybės ateitį besikeičiančioje Europos Sąjungoje, šią rutiną paįvairina labai retai.

Visgi viltis, nors ir absurdiška, išlieka ir, panašu, iš tikrųjų miršta paskutinė. Reaguodami į nesibaigiančią Darbo partijos korupcijos bylą, naujomis spalvomis ir mastu „sužibusią“ liberalų „machinaciją“, stebėdami Artūro Skardžiaus atsišaudymus dėl sukčiavimo ar, pagaliau, socialdemokratų partijos agoniją, tariantis tiek su savimi, tiek su valstiečiais dėl „pozicijos-opozicijos“ rebuso, mes vis dar tikime, jog tai yra įrodymas, kad politinė sistema „valosi“ ir greitai, labai greitai, gyvensime ramesnį ir tvarkingesnį politinį gyvenimą.

„Išgyvensime šią krizę, – kalbėdamas per „Žinių radiją“ apie socialdemokratų valdžios ir frakcijos konfliktą sako Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Gabrielius Landsbergis. – Ir iš jos išeisime stipresni“.

Darbo partijai ir Liberalų sąjūdžiui pareikštus įtarimus korupcija Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas įvertino kaip „politinės sistemos apsivalymą“, o ne tiesiog kaip politinę krizę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis korupcinių bylų situaciją apibendrino kaip „gerą požymį mūsų skaidresnei ateičiai“. Keistai skamba šie žodžiai, ypač „apsivalymo“ nuo Darbo partijos kontekste, trunkančiame daugiau nei dešimt metų. Ar panaši situacija bus ir su liberalais? Ar tai įvyks, kai pasirodys mistinis „Būgnų berniukas“?

Šiuo atžvilgiu esame įtikinėjami ir mokomi laukti. Tarytum politinio gyvenimo prasmė jau visai nebetoli, sisteminės ligos ir krizės tėra tik išbandymas ir ženklas, kad viskas juda tinkama linkme. Kiekviena politinė krizė, kiekviena naujai atskleista korupcinė avantiūra mūsų nebestebina, prie jų mes pripratome. Didesni ar mažesni politiniai drebėjimai mus greičiau viltingai nuteikia tolesniam laukimui kažko, ką suprantame labai abstrakčiai, kaip gerą, visavertį europietišką gyvenimą, kuris turėtų ir politikai suteikti prasmę. Ši situacija primena Samuelio Beketo (Samuel Beckett) pjesėje aprašytą beprasmišką Godo laukimą, kuris taip ir nepasirodo.

Kalbos apie LSDP skilimą yra bene gražiausias šio absurdiško laukimo pavyzdys. Apskritai LSDP galima pervadinti mistiškojo Godo vardu. Hipnotizuojantis LSDP pavadinimas, patrauklių ideologinių žinučių simuliavimas, visuomenėje esančių nuogirdų apie gerovės valstybes, kurias kairieji politikai kūrė kitose Europos šalyse, kontekstas, metų metus socialiai susiskaldžiusią visuomenę guodė, stebint realią, stambiajam kapitalui palankią partijos politiką.

Algirdui Brazauskui pasitraukus iš LSDP pirmininko pareigų, tikėtasi pažangos iš naujojo pirmininko Gedimino Kirkilo. Šiam pasitraukus – iš Algirdo Butkevičiaus. Supratus, kad A. Butkevičius partiją traktavo tik kaip įrankį postams skirstyti (tai, kad postai svarbiausia dar kartą A. Butkevičius su G. Kirkilu įrodė ignoruodami partijos sprendimą trauktis iš koalicijos), G. Paluckas – tapo naująja LSDP ateities projekcija. Kilusi krizė, kai frakcijos nariai be jokių vertybinių principų laikosi siaurų interesų, tampa dar vieno LSDP evoliucijos slenksčio, vedančio iš chaoso į tvarką, metafora. Nuo ankstesnių šis konflikto precedentas LSDP skiriasi tik tuo, kad galbūt tai gali būti ne tik naujos pradžios, bet ir galutinės LSDP pabaigos riboženklis.

Bet kuriuo atveju žvelgiant į LSDP trūkčiojimus lieka tik kliautis viltimi ir konstatuoti, kad blogiau bet kuriuo atveju nebus. Jei G. Paluckui pavyks atskelti partijos gabalą ir taip atsikratyti ideologiškai sutrikusių socdemų – tai naujas šansas, kad partija visgi suskilusi išnyktų. Liktų laisvas bene pozityviausias šios partijos bruožas – pavadinimas, kurį galėtų perimti kitos jėgos. Taigi, vertinant LSDP paskutinio dešimtmečio progas atgimti normalia partija – G. Palucko žygis per „bebrų užtvankas“, nepaisant kai kurių politologų skeptiško vertinimo, yra bene geriausia ir vienintelė proga keistis.

Ir čia galbūt šviesa tunelio gale blykstelėtų, jei laukimas nebūtų tapęs tokiu įprastu ir nebejaudinančiu reiškiniu. Todėl galbūt pirmoji per dešimtmetį pasitaikiusi galimybė socialdemokratams realiai transformuotis iš pseudodemokratinės valstybės struktūrose tarpstančios klikos į vakarietišką kairiosios ideologijos partiją gali tiesiog nesulaukti visuomenės palaikymo. Galimybė sustyguoti valstybės politinę sistemą visuomenės akyse tiesiog ištirps tarp kitų straipsnyje aptartų ir dar neminėtų valstybės atsinaujinimo ir apsivalymo „šansų“: Mindaugo Basčio ir Kęstučio Pūko apkaltos, užsitęsusio Rolando Pakso politinės fantasmagorijos ir jam inkriminuojamos korupcijos, „valstiečių“ destabilizuojančio valdymo stiliaus ir t. t.

Benas Brunalas yra Mykolo Romerio universiteto Politikos mokslų instituto dėstytojas.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.10.04; 05:10 

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Poetas Justinas Marcinkevičius yra viešai pasakęs, kad paskutinis Kristijono Donelaičio poemos „Metai“ žodis – vargsim. Dabar neprisimenu, kur jis šį faktą mums yra priminęs. Veikiausiai Mokslų Akademijos salėje. Gal kai minėjome jo 80-metį. Užuomina, kad visada buvo ir bus sunku.

Ir šiandien nematyti, kad kada nors iš to vargo išbrisime. Donelaičio būrai neišbrido – varge išnyko beveik nepalikdami pėdsakų. Ir mūsų tokia dalia: vargsim, kol išnyksim?

Artėjant prie valstybingumo šimtmečio tokios mintys lyg ir šventvagiškos. Reikėtų džiaugtis, ateitį piešti šviesiom spalvom, siūlyti stebuklingas idėjas, kurios išnaikintų Donelaičio išpranašautą varganą ateitį.

Man patiko prof. Vytauto Landsbergio idėja: pirmiausia išnaikinkime bent Sosnovskio barščius. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.

Nuo ko pradėti perkeltine prasme? Juk tų barščių tiek priviso!

Jeigu pavyktų Vytauto Bako planuojamas verslo ir politinių ryšių tyrimas, mūsų padangė būtų žymiai šviesesnė. „ …kai kurių verslo grupių įtaka politiniams sprendimams per pastaruosius metus buvo tiesiog neadekvati. Mūsų manymu, buvo peržengtos visos raudonos linijos“, – sako V.Bakas. Mus domintų „Rosatom“ veikla Lietuvoje ir tai, kas slepiasi už Mindaugo Basčio nugaros. Strateginių valstybės įmonių nuodėmės. Norėtumėm detaliau sužinoti, kokias raudonas linijas peržengė, pavyzdžiui, Lietuvos geležinkeliai. Vis dar žvaliai Seimo koridoriais vaikšto įnirtingas SGDT kritikas Artūras Skardžius.

Bene didžiausi barščių sėjėjai ir puoselėtojai – ilgiausiai valdžioje buvę socialdemokratai, apie kuriuos politologai pastaruoju metu ypač daug kalba. Jų frakcija Seime nepakluso partijos daugumos valiai ir ketina veikti tarsi kita partija. Kodėl taip atsitiko? Man regis, tokio partinio nepaklusnumo priežastis įtikinamai atskleidė žurnalistės Nemiros Pumprickaitės „Savaitė“.

Taigi, ar gali būti, jog labiau už viską socialdemokratai nenori, kad atsiskleistų jų praeities ryšiai ir iš jų gimę sprendimai, tarkime, energetikos ūkyje. O juk tyrimą inicijuoja Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Būnant valdžioje tokius tyrimus lengviau kontroliuoti ar galbūt iš viso užgesinti, – rašoma minėtos laidos santraukoje.

Gali būti, kad labiau už viską, labiau už garbę ir orumą, labiau už partijos daugumos valią seniesiems socialdemokratų lyderiams rūpi asmeninis saugumas, noras nuslėpti praeities nuodėmes.

„Galbūt tokiu būdu vyksta kova tarp naujojo partijos lyderio, kuris turi nemažą skyrių palaikymą, ir senbuvių? Bet galbūt čia svarbu ne įtakos partijoje dalybos, o atsivejanti praeitis? O ji gali būti nelabai maloni, jei, pavyzdžiui, siūlymui Seime tirti, kokią įtaką verslas daro politikams, žalą padariusias investicijas strateginėms įmonėms ir net politikų ryšius su Rusijos įmone „Rosatom“, bus pritarta. „Energetikos srityje iki dabar yra nemažai išlikusių prieštaringų istorijų ir neatsakytų klausimų. Tiek kalbant ir apie Ignalinos atominės uždarymą ir su tuo susijusias paslaugas, reikalus, tiek ir „Rosatom“ veiklą ir neatmestina, kad kai kurie socialdemokratai norėtų žinoti, kas vyksta, patys dalyvauti ir tam buvimas valdančioje koalicijoje suteiktų daugiau galimybių. Manau, kad reikėtų žiūrėti į tuos socialdemokratų frakcijos narius, kurie praeityje užėmė svarbias pozicijas tiek vyriausybėje, tiek ir Seime“, – „Savaitėje“ kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktorius Ramūnas Vilpišauskas.

Daug metų Sosnovskio barščius veisė Viktoro Uspaskicho partija, už padarytą žalą Lietuvai taip ir nunubausta. Nesvarbu, kiek kartų ji keitė ir gal dar keis kailį – tai Uspaskicho partija, jo didžiausia kaltė. O Lietuvos teisėsaugos – didžiausia gėda.

Kur bepažvelgsi  – visur Sosnovskio barščiai. Š… ir tapšnodamas daug metų juos sėjo Rolandas Paksas. Dar neaišku – su Gedvydu Vainausku ar be jo. Gali ir nepaaiškėti, nes kai kurie mūsų prokurorai ir teisėjai labai mėgsta barščius.

Socialdemokratai – vargšų gynėjai, lygybės, brolybės puoselėtojai. Darbas, kuris sukūrė žmogų! Milijonieriai todėl ir milijonieriai, kad daug dirba. Pavyzdžiui, Uspaskichas per mėnesį uždirba  šimtą tūkstančių, pats aną dieną sakė. Kokie gražūs žodžiai – tvarka ir teisingumas. Tačiau ir darbą, ir tvarką, ir teisingumą, ir brolybę Lietuvoje užgožė Sosnovskio barščiai.

Vytautas Visockas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kam dar turime būti dėkingi už Donelaičio išpranašautą vargą? Be jokios abejonės – Liberalų sąjūdžiui. Ir ne tik Eligijui Masiuliui, ne tik Gintarui Steponavičiui, Šarūnui Gustainiui. Antra vertus – anokia čia jų kaltė, net jeigu prokurorai ir teisėjai ją įrodys. Juk tokia liberalų prigimtis, pats pavadinimas juos įpareigoja: ką noriu – tą darau, ką noriu – tą sakau, kiek noriu – tiek imu. Šia prasme visos čia paminėtos partijos yra liberalios. Visoms joms (taip pat ir konservatoriams, apie kuriuos čia neužsiminiau) esame „dėkingi“ už korupciją, skurdą, didele dalimi sąlygojusį milžinišką emigraciją, už tautiškumo (nepainiokime su nacionalizmu) sunykimą, už didžiulį norą papildyti lietuvišką raidyną…

Nesugebam išnaikinti (nes nenaikinam) Sosnovskio barščių Lietuvos laukuose, pamiškėse, tad dar sunkiau juos bus išnaikinti politikoje, partijose, versle…

2017-10-02