Kalbininkas Jonas Jablonskis

Gegužės 7-ąją – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną – prie Vilniaus savivaldybės oficialiai atidarytas kalbininko Jono Jablonskio vardo skveras. Renginyje dalyvavo gausus būrys vilniečių ir paties J. Jablonskio proanūkiai – vienas iš jų pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis.

Susirinkusius pasveikino mero pavaduotojas Vytautas Mitalas.

Renginyje dalyvavęs profesorius V. Landsbergis priminė visiems, kad J. Jablonskis gyveno netoliese ir pasidalijo savo šeimos asmeniškais širdingais prisiminimais apie savo tėvo vaikišką draugystę su kalbininko sūnumi. „Čia yra vietos, kuriomis jis vaikščiojo ir jo vaikai čia lankstydavo. Vienas iš jų, mano tėvas Vytautas, draugavo su J. Jablonskio sūnumi. Aplink juos lakstydavo ir mergytės, viena iš jų – Ona Jablonskytė, kuri vėliau ištekėjo už mano tėvo Vytauto. O J. Jablonskio sūnus nusižiūrėjo Sofiją Landsbergytę. Taip šios dvi šeimos tapo ypatingai artimos“, – pasakojo prof. V. Landsbergis.

Jis taip pat pasidžiaugė, kad Vilnius turi J. Jablonskio skverą, kad savivaldybės Taryba priėmė tokį sprendimą, o šiandien jame vyksta ceremonija, susijusi su lietuvių kalbos ir knygos diena, taip prasmingai prisimenant didįjį kalbos darbininką.

„Tai didis kalbininkas, mokslininkas ir darbininkas, visą gyvenimą pašventęs lietuvių kalbai. Ir būtent tai kalbai, kuri yra kasdieną vartojama raštu ir kurios yra mokoma mokyklose ir universitetuose, kad ji būtų švari, taisyklinga, tvarkinga ir bendravimui bei viskam tinkanti – ir mokslui, ir poezijai, ir politikai. Tokia kalba buvo būtina moderniai šiuolaikiniai tautai ir Jablonskiui tai buvo gyvenimo pašaukimas. Mes ir dabar rašome Jablonskio kalba. Jablonskiui atitenka svarbus istorinis vaidmuo – ne tik mokslininko ar kalbininko, bet ir tautos kūrėjo, nes be kalbos mes nežinia, kas būtume“, – sakė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas.

Klėtelė, kurioje gimė ir gyveno Jonas Jablonskis vaikystės metais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Lietuvių kalbos instituto direktorė Albina Auksoriūtė papasakojo iki šiol mažai žinomų faktų apie J. Jablonskį ir priminė, kad lygiai prieš 115 metų baigėsi lietuvių kova dėl galimybės mintis reikšti savuoju raštu.

J. Jablonskio 1901 m. Tilžėje išleista „Lietuviškos kalbos gramatika“ padėjo suvienodinti lietuvių kalbos rašybą. Ši gramatika svarbi ne tik dėl suvienodintos rašybos – būtent šios knygos dėka buvo padėti pagrindai bendrinei lietuvių kalbai.

Kalbininkas labai daug nuveikė ir dirbdamas su lietuvių kalbos terminologija – būtent jis 1921 m. įkūrė Terminologijos komisiją prie tuometinės Švietimo ministerijos, kurioje aktyviai dirbo. Taip pat J. Jablonskis sukūrė kelis naujadarus, kurie prigijo ir iki šių dienų: tai tokie terminai, kaip savaitės dienos (pirmadienis, antradienis ir t. t.), vienaskaita, daugiskaita, degtukas, pieštukas, įspūdis, vaizduotė, vadovėlis ir daugelis kitų. J. Jablonskis taip pat daug dirbo taisydamas kalbą, raštus, dirbo vertėju.

Renginio metu, pasak Vilniaus savivaldybės pranešimo, buvo skaitomos gražiausios poetų Janinos Degutytės ir Justino Marcinkevičiaus eilės, skambėjo Vilniaus miesto savivaldybės choro „Jauna muzika“ atliekami kūriniai.

Ilgus metus be pavadinimo buvusiam skverui Šnipiškių seniūnijoje J. Jablonskio vardas buvo suteiktas pernai, tačiau sulaukta tinkamos simbolinės progos jo atidarymui.

J. Jablonskio skveras įsikūręs tarp Konstitucijos prospekto, L. Kačynskio, Lvovo ir Kalvarijų gatvių. Ši vieta pasirinkta neatsitiktinai – kalbininkas 1904-1906 m. gyveno netoliese esančiame name Kalvarijų gatvėje.

Skveras yra nuolat prižiūrimas, apšviestas, apželdintas, jame įrengti suoliukai. Prieš dešimtmetį skvere buvo pastatyta skulptoriaus Vidmanto Gylikio ir architekto Mariaus Markūno sukurta skulptūra „Šviesa“.

Informacijos šaltinis – ELTA

2019.05.08; 07:00

Šiandien – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Keturis dešimtmečius – nuo 1864-ųjų iki 1904-ųjų – Lietuvą okupavę Rusijos carai draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis. Draudė, bet neuždraudė: nepaisant žiaurių represijų, ji buvo spausdinama, platinama, skaitoma. Garbė jos rašytojams, leidėjams ir platintojams – knygnešiams! Nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t.y. iki „Aušros“ gimimo, buvo išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1904 m. – 1372 knygos.

Neseniai perskaičiau dr. Jono Basanavičiaus „Autobiografiją“, pradėtą 1921 m. pabaigoje ir baigtą 1922 m. birželio 16 d., o Lietuvos Mokslo Draugijos išleistą 1936-aisiais. Ne kokią monografiją apie Didįjį Aušrininką, „Auszros“ įkūrėją, Lietuvių Tautos Gaivintoją, Švietėją, Didįjį lietuvių tautos Atgimimo Patriarchą, jos Prisikėlimo Pranašą, – ne kitų parašytą  biografiją, o autobiografiją, kurios ištraukas Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną čia skelbiame. Šiuos aukštus žodžius apie Joną Basanavičių „Įžangos žodyje“ vartoja Lietuvių Mokslo Draugijos pirmininkas kun. d-ras Ant. Viskantas. Manome, kad jie teisingi ir pagrįsti, nepaisant pastaruoju metu pastebimo trumparegiško, primityvaus mūsų Tautos, jos praeities niekinimo.

Tais laikais, kai dar nebuvo nušvitusi „Aušra“, tik vienas kitas inteligentas, dažniausiai gyvenę ne Lietuvoje, sielojosi dėl lietuvių Tautos, jos kalbos likimo. Apie tai Basanavičius rašo savo „Autobiografijone“. Tada buvo labai mažai Tautos gaivintojų, švietėjų, mokytojų, užtat kaimuose gyveno daug neraštingų valstiečių ir mokyklos nelankančiųjų vaikų. Dabar inteligentų, intelektualų turime tarsi daug, bet Tautos likimui neabejingųjų – beveik kaip Basanavičiaus laikais. O kaimai tragiškai ištuštėję. Tai kada lietuvių Tauta buvo didesniame pavojuje? Ką mokysime ir auklėsime Lietuvoje be lietuvių? Šiandien dėmesio centre – ne Tauta, o tautinės ir seksualinės mažumos.

„Autobiografijoje“ Basanavičius klausia: „Kada tie mūsų lietuviai pradės daugiau viešais dalykais rūpintis, ne tik savo pilvo reikalais?“ Klausimas labai aktualus ir šiandien.

Lietuviškos spaudos draudimas panaikintas 1904-ųjų gegužės 7 d. Beje, „Autobiografijoje“ šis faktas net nepaminėtas. Gal dėl to, kad Didysis Aušrininkas tą draudimą panaikino žymiai anksčiau – 1883-aisiais.

Vytautas Visockas

xxx 

D-ro Jono Basanavičiaus „Autobiografijos“ fragmentai

Apsigyvenimas Pragoje mano gyvenime turi didžiausią reikšmę, kuri ne tik man pačiam yra svarbi, bet iš dalies visai Lietuvai. Čia, neperdėjus galima būtų sakyti, stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito „Auszra“. Su Praga ir mano paties likimas yra stipriais ryšiais susirišęs.

Daktaras Jonas Basanavičius Auszros išleidimo metu – 1883 m.

Jau aukščiau minėta, kad 1881 metais d-ro Jurgio Sauerveino buvo sumanyta įstegti „Lietuvių mokslo draugystė“. Iš šitos priežasties daugiausiai už jos įsteigimą buvo mano agituota, rašyta „Liet. Ceitungoje“. Matant, kad Prūsų lietuvininkų laikraščių redaktoriai ne visados pritardavo mūsų sumanymams, dargi kaip M.Šernius, kai kada atsisakydavo talpinti, arba pradėjus spausdinti kokį straipsnį – pav. „Apie senovės Lietuvos pylis“ – nutraukdavo ir nebaigdavo dėlei vokiečių prisidingėjimo, kilo mintis įsteigti savo organą, kuriame galima būtų laisvai, drąsiau ką rašyti apie lietuvystės reikalus, nežiūrint tų redaktorių bailumo. Todėliai dar 1881 m. buvau su spaustuvininku Žeinovu Rusėje (Rusčuke) susirašęs, norėdamas ten pas jį lietuvišką laikraštį spausdinti. Bet nekalbant jau apie politikos sąlygas – rusams tuomet dar de facto Bulgariją valdant – netikusias lietuviško laikraščio išleidinėjimui, sunku buvo ir su bendradarbiais, nes labai maža dar jų tuomet buvo. Iš mano Maskvos ir Peterburgo pažįstamų dar tuomet negalima buvo – išskyrus iš dalies Petras Vileišis ir d-ras V.Pietaris – nė vienas rasti, kursai būtų tikęs bendradarbių laikraščiui; tik nuo vieno kun. S.Narkevičiaus, talentuoto Syrokomlės „Margio“ ir k. vertėjo, su kuriuomi nuo kelių metų gerai pasipažinojau, galima buvo patogaus literatiško laukti darbo.

x   x   x

Reikėjo todėl atrasti kitą kokią vietą arčiau Lietuvos sienos, iš kur galima būtų kontrabandos keliu laikraštį ir lietuviškas knygas platinti. Šiame dalyke labai naudinga buvo pažintis su Jurgiu Mikšu, be kurio pagelbos ir trūso negalima buvo išleidimu ir laikraščio platinimu užsiimti. Tuo tarpu kun. Narkevičius buvo jau man prisiuntęs eilių pluoštą, Vištaliauskas – „Op, op, Nemunėli“, „Lietuviškąją kalbą“ ir prižadėjo daugiau rašyti. Dagilis, Šliupas, Pietaris – po kokį straipsnį atsiųsti žadėjo: žodžiu sakant – jau širdis ramesnė tapo. Todėliai laiškais gruodžio 26 d. 1882 (sausio 7 d. 1883) m. į Višteliauską ir Mikšą rašytais aš jiem dviem padaviau sumanymą įsteigti lietuvišką laikraštį Ragainėje po Mikšo priežiūra ir administracija, iš abiejų pritarimą apturėjęs, sausio 23 d. išsiunčiau Mikšui laikraščio „Auszros“ prospektą drauge su tūlais straipsniais, kaip „Skruzdžių apsilankymas“ ir Baranausko eilėmis „Lietuvos senovės paminėjimas“. Laikraščiui programinę „prakalbą“, rodos, sausio 28 d. rašiau, nes ją Mikšui prie laiško pridėjęs, kitą, 29 d. išsiunčiau. Noriu čia prie progos vieną tos prakalbos paminėti vietą, kuri mane labai sujudino. Parašęs ją, skaitydamas žodžius „Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybės, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia“! graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum aš tuomet prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kilusieji žodžiai užgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nėkoks tautos atsigaiveliavimas negalimas – taip ir atsitiko.

x   x   x

Jono Basanavičiaus gimtinė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie laikraščio steigimą mano iniciatyva gali paliudyti ir d-ras Vincas Kudirka, kursai „Tėvynės varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3) pasakoja: „Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas – be, abejo Narkevičius – papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį“. Iš šitos žinios matoma, kad dar prieš atsirandant „Auszrai“ buvo to laiko žmonėms, su kuriais korespondavau, rašyta apie rengimąsi leisti lietuvių kalba laikraštį.

Iš priežasties 10 metų „Auszros“ sukaktuvių tas pats V. Kudirka kalbėdamas kitame straipsnyje apie jos įsteigimą, rašo: „Pavasarį 1883 m. Prūsuose pasirodė pirmutinis numeris „Aušros“… Šitie metai istorijoj lietuvių tautiško kilimo užims įžymią vietą. Garbė pirmutinio atviro ir tvirto žingsnio ant kelio tautiško atgijimo priguli daktarui Basanavičiui. Žinoma, tautiški jausmai pradėjo apsireikšti pas mus daug anksčiau paminėto laiko. Pats daktaras Basanavičius su savo „Aušra“ buvo tiktai ypatingu reiškėju naujos idėjos.

x   x   x

„Auszros“ programa, kaip aš ją tuomet supratau, patilpusi yra „prakalboje“, kuri spausdinantės į „priekalbą“ pavirto. Kaip jau iš motto: „homines historiarum ignari semper sunt pueri“ matoma, mūsų „Auszra“ Lietuvon savo spindulius leisdama ir pagal ano laiko išgalę apšviesti žmones geisdama, ketino ant istoriškai-tautiško pamato stovėdama, suteikti skaitytojams tūlų žinių, iš kurių lietuviai garbingesnę savo senovę, praeitį, kurios jie gėdytis neprivalo, pažint galėtų. Be to dar jau tuomet norėta, kiek galint, vesti kovą prieš tuos nelemtus, barbariškus gaivalus, kurie mūsų tautą ir jos gražią kalbą slogino. Lietuvių kalbos užtarimas bažnyčioje, mokykloje jau tuomet mums atrodė kaipo tautiška pareiga.

x   x   x

Pirmojo Aušros numerio viršelis

Tuo tarpu naujam laikraščiui pasirodžius ir jį vienur-kitur išsiuntinėjus – jį žmonės su dideliu entuziazmu priėmė. Taip, tarp kitų, Jonas Juškevičius iš Kazaniaus rašė: „Ačiū, šimtą syk ačiū už žodžius, parašytus tokiu gražum liežuviu lietuvišku, kokį skaityti ir sapnyj nesapnavau… Ačiū Viešpačiui, kad man nusidavė ant pabaigos mano gyvenimo regėti „Auszros“ prabudimą iš miego, arba letargiško sapno Lietuvos ir lietuvių: Galiu mirti, pamatęs aušrą mūsų atsigaivinimo, apie kurį aš per 25 metus dumojau“ ir t.t. Taipogi M.Akelaitis iš Paryžiaus, Petras Vileišis iš Belgijos, kur jis tuomet darbavosi, Gorodeckis, Dagilis ir k. rašė – su pasigėrėjimu laikraštį skaitę ir velijo jam geriausio pasisekimo.

D-ras V.Kudirka savo „Tėvynės varpuose“ kiek vėliau pranešė apie įspudį, kokį į jį padaręs pirmasis „Auszros“ numeris: „Po tam – pasikalbėjimo su kun. Narkevičium – ar į pusmetį gavau N 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius. „Pranašas“ – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Auszrą“… ir neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrysdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio… rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: O tu, paklydėli, kur ikišiol buvai? Paskui pasidarė man taip graudu, kad apsikniaubęs ant stalo apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos, užaugau išsyk, ir ta pasaulė jau man perangšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs. Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo susižiedavau su Lietuvos literatura ir iki šiai dienai savo sužiedotinės neapleidžiu“.

x   x   x

VI-je klasėje esant ant Velykų nusisamdę žydelį išvažiavome keliese atostogų namon per Vilkaviškį. Išvažiavus plentu už miesto ir Šešupės ant kalnelio, aš padaviau sumanymą važiuojantiems drauge mokiniams uždainuoti, kad nebūtų nuobodu važiuot ir turėdamas gerą balsą, užtraukiau dainą: „Augin tėvas du sūneliu, du sūneliu, augindamas labai džiaugės, labai džiaugės“… Pasirodo, kad keliaujančių vaikų tarpe tuomet būta ir Vinco Kudirkos, kursai 1871/72 metais buvo II klasės mokiniu ir šitą atsitikimą jisai mini „Tėvynės Varpuose“ („Varpas“ 1893 N 3), sakydamas: „Aš turėjau gerą balsą ir tikrai buvau paketinęs prisidėti (dainuoti), tik štai Basanavičius užvedė lietuviškai: „Augin tėvas du sūneliu…“ Rodos, kad kas gerklę užėmė iš gėdos. „Chlop“ – pamislijau sau lenkiškai ir, nuleidęs nosį, tylėjau“. Mat buvo nutautėjęs.

2017.05.07; 01:13

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino jubiliejinio – dešimtojo – Nacionalinio diktanto konkurso nugalėtojus ir organizatorius.

„Labai malonu matyti pačius raštingiausius žmones – iš įvairių Lietuvos vietų, skirtingo amžiaus ir patirties. Nacionalinis diktantas jau dešimt metų tiesia kelius, kad raštingumo kultūra šioje technologijų eroje išliktų kaip neginčijama vertybė. Poreikis būti raštingam parodo, kad didžiuojamės savo unikalia kalba ir mums visiems svarbi jos ateitis“, – sakė Prezidentė.

Ceremonijoje Prezidentė padėkos raštus įteikė 9 konkurso finalininkams, 4 raštingiausiems mokiniams ir mokyklai. Diktanto nugalėtoja suaugusiųjų kategorijoje apdovanota teisininkė Jovita Venckuvienė. Raštingiausia 2017 metų mokine tapo Druskininkų „Ryto“ gimnazijos 1a klasės auklėtinė penkiolikmetė Rusnė Kuliešiūtė. Ji yra jauniausia nugalėtoja diktanto istorijoje. Kaip aktyviausiai dalyvavusi mokykla apdovanota Vilniaus Gabijos gimnazija, kurioje diktantą šiemet rašė net 1104 mokiniai. Padėka perduota ir raštingiausia užsienio lietuve tapusiai ambasadorei Austrijoje Loretai Zakarevičienei.

Šiemet Nacionalinį diktantą rašė itin daug dalyvių – daugiau nei 33 tūkst. žmonių Lietuvos savivaldybėse, bibliotekose, mokyklose, ambasadose užsienyje ir lietuvių bendruomenėse. Diktanto finale rungėsi 80 suaugusiųjų ir moksleivių, kurie pirmajame etape padarė ne daugiau kaip 4 klaidas. Nors dalyvių skaičius kasmet auga, organizatoriai pastebi, kad šalies gyventojų raštingumas ima prastėti. Nacionalinis diktantas atskleidžia ir švietimo sistemos spragas, todėl būtina didesnį dėmesį skirti gebėjimo taisyklingai rašyti ugdymui mokykloje ankstyvame amžiuje. Šalies vadovės teigimu, ugdant mokinių raštingumą, mokant juos skaityti ir suvokti tekstą, svarbus vaidmuo tenka ne tik pradinių klasių ir lietuvių kalbos, bet ir kitų dalykų mokytojams.

Šiais metais diktante gausiai dalyvavo ištisos klasės ir net mokyklos. Pasak Prezidentės, galima tik padėkoti ir mokiniams, ir ypač mokytojams, paskatinusiems savo auklėtinius išmėginti jėgas. Anot šalies vadovės, didelės pagarbos verti ir visi, kurie, jau seniai peržengę mokyklos slenkstį, vėl ryžosi pasitikrinti gimtosios kalbos žinias.

Šalies vadovė padėkojo Nacionalinio diktanto konkurso dalyviams ir artėjančios Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga iš anksto pasveikino visus, kurie puoselėja vieną svarbiausių mūsų tapatybės bruožų – gimtąją lietuvių kalbą.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Prezidento kanceliarijos (Robertas Dačkus) nuotr.

2017.02.03; 06:15

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

IŠ DARBĖNŲ, Telšių p. Kaz. Jašinskis baisus paliko ne tiktai žemaičiams, bet ir patiems maskoliams. Jašinskis apsiskelbė žandarų pulkauninkui, jog jis nuo storastystės buvęs atstatytas vien tik dėl to, kad persekiojęs žmones, priešingus valdžiai, ir naikinęs žemaitiškas knygeles.

Tuojaus visi maskoliai, išmetę Jašinskį iš storastų, gavo „strogij vygovor za ustranenije viernago služaščago“ (1). 

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (4)“

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

23 d. gegužės mėn 9 valandoje ryto Varnių pristovas, tame tarpe užvaduotojas Plungės pristavo, su žandarais ir urėdninkais atsibaladojo į Šlaveitų sodžių Darbėnų parakvijos, kame prie savo uošvio gyveno garsus apylinkėje palangos daktaras Vaineikis (1); iškrėtė namus ir, nieko neradęs, išvažiavo atgal, bet 12 valandoje nakties vėl sugrįžo, daktarą Vaineikį suėmė ir išdangino į Šiaulius.

Už ką ir dėl ko, niekas nežino. Visa apylinkė gailestauja, nustojusi gero gydytojo ir tikro žmonių prieteliaus. <…>

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (3)“

Lietuviai miestuose

Jei Lietuvos gilumoje ne visi lietuviai tvirtai turisi, ne visi moka branginti ir ginti savo kalbą, tai ką besakyti apie pakraščius?

Pakraščiuose, o labiausiai miestuose lietuvystė tirpsta kaip sniegas pavasario laike. Sunku rasti kitus žmones, kurie niekintų savo kalbą kaip lietuviai, o kas pats savęs nebrangina, tą ir kiti už nieką verčia.

Kam teko gyventi Peterburge, Liepojuje, Rygoje, o ypatingai Kaune ir Vilniuje, tas matė, kiek tenai kasmet nyksta lietuvių, virstančių į lenkus. Kiekvienas skubinas kuo greičiausiai išsinerti iš lietuviško kailio ir prie ponų prilygti.

Continue reading „Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (2)“

video_cip

Gegužės 7-oji – Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ar ši data vis dar aktuali lietuviams? Ko pasigendame mūsų šiandieninėje žiniasklaidoje? Kokios dabartinės žiniasklaidos ydos? Kaip ir kodėl kinta žiniasklaidos vertybės? Su kokiais sunkumais susiduria dori, neparsiduodantys, prasmingų temų ieškantys plunksnos broliai? Artimiausiu metu portale Slaptai.lt ir laikraštyje “XXI amžius” bus paskelbti žurnalisto Gintaro Visocko pastebėjimai apie šiuolaikinės žiniasklaidos bėdas, klystkelius, sunkumus.

O dabar videostudija “SLAPTAI” skelbia nedidelį videoreportažą apie gegužės 7-ąją šventusius žurnalistus.

Continue reading „Žurnalistas – taip pat žmogus“