Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai artėjant (4)


Print

KANKINTINIAI UŽ LIETUVYSTĘ

IŠ DARBĖNŲ, Telšių p. Kaz. Jašinskis baisus paliko ne tiktai žemaičiams, bet ir patiems maskoliams. Jašinskis apsiskelbė žandarų pulkauninkui, jog jis nuo storastystės buvęs atstatytas vien tik dėl to, kad persekiojęs žmones, priešingus valdžiai, ir naikinęs žemaitiškas knygeles.

Tuojaus visi maskoliai, išmetę Jašinskį iš storastų, gavo „strogij vygovor za ustranenije viernago služaščago“ (1). 

Šį rudenį, kad miestiečiai užsimanė rinkti naują starostą, Jašinskis nupirko už keletą rublių arielkos ir snargliuotų baronkų ir vėl tapo išrinktas į miesto „vyresnybę“, nors neseniai buvo išblokštas kaipo „negodnyj“ (2).

(1) „strogij vygovor za ustranenije viernago služaščago“ (rus.) – „griežtą papeikimą už ištikimo tarnautojo pašalinimą“.

(2) „negodnyj“ (rus.) – netinkamas.

——————————

PASEKMĖS NAUJŲ AREŠTŲ. Neprieteliai lietuvystės, vis tiek kas jie yra: ar svetimtaučiai, ar lietuvių išgamos, įkišo žandarams liežuvį, būk pelnas ir lietuviškų teatrų einąs ant dalykų, priešingų maskoliškai valdžiai. Nors parūpintojai teatrų išrodė, jog pelną sunaudojo taip, kaip buvo ant afišų parašyta, tai yra atidavė neturtingiesiems studentams, vienok žandarai tam neįtikėjo ir lig šiol tebesiunta, ieškodami, ant ko pelnas buvo apverstas.

Visus, turėjusius sanryšį su teatru ir artimesnę pažintį su artistais, krato ir tyrinėja. Iškrėtė pakajus dukters Joniškėlio daktaro Petkevičiaus (1); nesuvokė nieko. 27 d. rugsėjo mėn. iškrėtė Kretingos daktarą p. Jonušį (2); atrado 12 knygelių; daktarą suėmė ir nudangino į Liepojų, kame tebesėdi daktaras Vaineikis ir keletas studentų. Iškrėtė Kretingos perkmainį p. Empacherį; rado keletą knygelių, suėmė ir išvežė į Liepojų.

Kratę ir daugiaus ypatų, bet jų pavardžių nežinome. Toliaus – Palangos notarijų p. Kentrą; krėtė labai sąžiningai patsai prokuroras; visus pakraščius ir popierius nuo sienų išdraskė, bet, nieko neradę, paliko liuosą, išsiteiravę tik apie dr. V.

Toliaus iškrėtė Darbėnų aptiekorių p. Prekerį dėl to vien, kad Prekeris buvo dr. Vaineikio piršliu ir dėl to prieš sujungtuves tankiai jį priimdavo pas save; be pasekmių. Iš Darbėnų visi raudonsiūliai nuvažiavo pas Kartenos dvarponį Mongirdą, tėvą Liepojaus kalinyje sėdžiančio studento (3); paskui pas Mikuličių dvaro komisorių p. Vaitkevičią (Gargždų par.); pas abudu nieko nepešė. Pažįstamiems dr. V. reikia atsargiems būti.

PASEKMĖS NAUJŲ AREŠTŲ. Publikuota: TS. – 1900. – Nr. 10-11. – P. 54-55. Rubrikoje „Įvairios žinios“.

(1) Jonas Leonas Petkevičius (1828-1909) – gydytojas, Joniškėlio ligoninės vedėjas, G.Petkevičaitės-Bitės tėvas.

(2) Feliksas Jonušis (1867-1920) – ilgametis gydytojas Kretingoje, literatas.

(3) Liepojoje tuo metu buvo kalinamas Vladas Mongirdas.

—————————–

IŠ KULIŲ, Tel.p. 14 d. spalių mėn. į Šiaulius išvežė Pilypą Šlimą užtat, kad prieš 6 metus pas jį buvo radę Gargžduose keletą knygelių ir kas ten kitas paliudijęs, jog ir kalendorių gavęs pasiskolinti nuo jo.

Tuomet Šlimas išbėgęs į Ameriką, nelaukdamas tyrinėjimo. Keletą metų praleidęs, sugrįžo ir apsigyveno kitur, Kuliuose. Reikėjo gi kam liežuvį įkišti apie jo sugrįžimą ir dar primeluoti, jog ir dabar tebeprilaikąs knygas ir sachariną.

Už sauvalingą išėjimą už sienos reiks kalinyje pabūti. Už kitką, nėr žinios, kas bus; greičiaus nieko.

IŠ DARBĖNŲ. Darbėnuose atsirado žandaras moteriškė, moteris ano garsingo Rymos, kurs kitąsyk tiek liarmų darė ir pats ant galų galo į Liepojų išspruko.

Kaipo ištikimą, tarpininkas įdėjo ją į arbatnamį už gaspadinę. Visur arbatnamiuos yra sueigos visokių pašlemėkų ir šnipukų. Darbėnuose gi – ypatingai, nes gaspadinė Rymienė kuo arčiausiai susikūmavo su žandaru Kapustinu, su juo per kiauras naktis girtuokliauja…; turi tada laiko apie visa ką išmeluoti, ką tik gauna per dieną išgirsti; kartais visai neteisingai įduoda, kaip tai buvo su p. Prekeriu. Būkite atsargūs arbatnamiuose, o į tokiuos, kur žandarai sėdžia, visiškai neikite.

NUO UKMERGĖS. 18 d. rugsėjo mėn. Ukmergės policija vėl aplankė Bimūnų Vareikį, kuris yra spėjamas kaipo platintojas lietuviškų knygelių. Per ilgą kratymą jiems pavyko klojimo (rejos) pašalyje rasti keletą knygelių, už tat du jo sūnu keletą dienų palaikė prie policijos, o paskui visą šeimyną paliko po savo priežiūra.

Liūdna, kad mūsiškiai dar nemoka branginti savo geradėjų aprūpintojų šviesos dalykais; nemoka liežuvio už dantų turėti. Sekime žydus, kurie nuolat gargaliuoja, rodavojas, o ką prašalaičiai žino? Nieko! Ir gerai: jų rūpestis – jie ir tesižino; kam gi lietuvis turi spaviedotis iš savo rūpesčių žydams ir maskoliams, jei tie nė nori, nė gali jam padėti ir tyko tik krividą padaryt?

IŠ SALŲ, Zar. p. Nu, duokime, koks buvo reikalas Salų perkmainiui Klebonui (tokia jo pavardė) bėgti pas urėdninką ir pranešti, kad matė Galsiškių Šlapelį, paleistą kareivį, skaitant atsišaukimą, kurie neseniai buvo ant stulpų išklejuoti?  <…>

Tikime Kleboną susiprasiant ir pasitaisysiant, nes jei žmonės dar kartą pritirs jį esant didesniu prieteliu urėdninko neg savo pirkėjų, tai pradės nebelankyti į kromą. Bus tai skaudi, bet teisinga bausmė! Ponui Šlapeliui nieko nebus, nes pasisakė skaitęs nuplėštą nuo stulpo.

NUO ŠIAULIŲ. Šiaulių urėdninkas, važiuodamas ant Pakruojį, išvydo ant stulpų priklejuotą lietuvišką atsišaukimą: „Broliai ir seserys, nepasiduokite maskoliams!“

Persigandęs nulėkė pas dešimtininką ir sušuko: „Kam leidžiate klejuoti savo laukuose!“ Bet čia jį truputį apmalšino atrėžę: „Ar mes kelio sargai esame? Nė eisime, nė saugosime“.

Bet kitus taip įbaugino, jog kitų sodžių dešimtininkai kasnakt lakioja keliais veizdėtų, bene priklejuota dar kas nors. (Taip daro Šiubaičių dešimtininkas.) O jau urėdninkas ko nepasiuto bemaklinėdamas ir lietuviškus raštus bekeikdamas.

IŠ KRETINGOS. Neišpasakytai liūdna naujyna. Daktaras Jonušis, perniai rudenį įpainiotas į daktaro Vaineikio bylą (1), suimtas ir kelis mėnesius Liepojaus kalinyje pralaikytas, sugrįžo namo, tiesa, sunervotas, bet sveikas.

Visai netikėtai, 26 d. vasario mėn., atsilankęs pas p. tardytoją, staigiai stipriai susirgo. Nusimanydamas, ne juokai tai esant, pradėjo prašyti kunigo, idant galėtų išsispaviedoti.

Iš pradžios niekas jam nenorėjo tikėti ir klausyti, mislydami, jog tyčiojas iš religijos, kaip tai ne sykį buvo girdėję; tačiaus, jam nesiliaunant, pakvietė jaunąjį kleboną kunigą Bizauskį (2), kuriam iš tikro dievobaimingai pasispaviedojo.

Po spaviednės, matydamas susirinkusius jį aplankyti, dr. Jonušis išlipo iš lovos ir, rankas sudėjęs, tarė: „Visuomet tikėjau ir tikiu, ką Jėzus Kristus mokė ir katalikų Bažnyčiai mokyti paliko“. Paėmė iš kunigo rankų kryželį, meilingai pabučiavo ir nebenorėjo kunigui sugrąžinti, prašydamas, kad paliktų; kunigui sutikus palikti, daktaras priglaudė kryžių prie krūtinės ir adynomis laikė. Kada kunigas paklausė, bene norėtų ir Švenčiausį Sakramentą priimti, skubinai atsakė: “Dideliai noriu ir trokštu!”

Ant rytojaus pasikvietė seną savo pažįstamą zokaninką – bernardiną kun. Dirmeiką, spaviednę dapildė ir šv. Komuniją priėmė. Dieną praleido gerai; vakarą pradėjo kliedėti (blūdyti); naktį iššoko iš lovos, pusplikis išbėgo laukan, sušalti gavo ir visiškai atgulė.

Dar baisiaus, kad pradėjo jam protas maišytis ir jau nebegalėjo doriai susišnekėti. Nebeįveikdami namie, nuvežė į Liepojaus ligonbutį, bet ten nepriėmė; dabar ketina vežti Kaunan.

Tatai vaisiai persekiojimų už lietuvystę! Susimylėk, Viešpatie, ant to mūsų tautiečio, ypač kad taip prie Tavęs glaudžias ir už savo paklydimus prieš šv. tikėjimą perprašinėja.

Tūkstantįjį kartą matome patvirtintą tą teisybę, kurią išreiškė geriausis Liuterio prietelius ir pagelbininkas Filipas Melanchtonas (3), atsakydamas mirštančiai savo motinai, kada toji užkeikė jį, idant stačiai pasakytų, ką turi daryti, ar pasilikti prie senojo (katalikiškojo) tikėjimo, ar priimti naująjį, Liuterio ir Melanchtono skelbiamąjį.

„Pasilik, – tarė Filipas, – prie senojo katalikiškojo tikėjimo, nes gyvent – tiesą pasakius, geriaus yra naujamiame tikėjime, ale mirti – geriaus senamiame“.

Mirštant „su kunigu kariauti“ tegali tik silpnapročiai, kaip ansai kitoje vietoje šio Nr. minavojamas Baronaitis (4); bet „nekariavo“ nė daktaras Matulaitis, nė pagaliaus daktaras Kudirka, o „tvirtos valios“ neparodė nė Volteris, visų didžiausis krikščionybės neprietelius.

IŠ KRETINGOS. Publikuota: TS. – 1901. – Nr. 2-3. Priedas. Nr. 2-3B. – P. 53-54. Rubrikoje „Žinios“.

(1) Žr. Koresp. „Kankintiniai už lietuvystę“.

(2) Pranciškus Bizauskas (1861-1937), Kretingos klebonas 1900-1904 m., nuo 1912 m. vienuolis pranciškonas, vienuolynų Kretingoje ir Kaune viršininkas; lietuvių spaudos platinimo ir leidimo organizatorius, tikybinis rašytojas.

(3) Filipas Melanchtonas (1497-1560) – teologas, vienas iš reformacijos judėjimo pradininkų ir ideologų.

(4) kaip… šio Nr. minavojamas Baronaitis – nurodoma į str. „Varpo“ ir „Ūkininko“ telkiamoji šviesa“.

Vaižgantas Raštai T.6, Pradai, 1995.

Nuotraukoje: Juozas Tumas – Vaižgantas.

2015.05.06; 06:06


Prisijunkite prie diskusijos