Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandieniniai Kazio Škirpos šmeižikai pripaišo jam ne jo asmeniškai II Pasaulinio karo metu išsakytą mintį, esą reikia varyti žydus lauk iš Lietuvos, ir reikalauja pervadinti jo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje.

Esą pasiūlymas išvaryti žydus galėjo būti Holokausto Lietuvoje priežastimi. Nors žydų jis lauk neišvarė, dar daugiau, gyvenimą jis baigė JAV, gyvendamas ten su jais santarvėje. Kiekvienu atveju JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, nesikreipė į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus.

Bet net jei Lietuvos Respublikos pareigūnai, įsikarščiavę po žydų-bolševikų siautėjimo okupuotoje Lietuvoje, Rainių tragedijos, pirmųjų trėmimų, ką nors ir pasakė (ne padarė) prieš žydus, tai negali būti pagrindu nubraukti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Tada buvo II Pasaulinis karas tarp dviejų žiaurių nežmoniškų totalitarinių režimų, tik ką buvusių draugais, ir sprendėsi Lietuvos su visais jos gyventojais likimas.

Didžiai abejoju, ar dauguma žydų turi priekaištų tokiems lietuviams, kaip Kazys Škirpa (kitas dalykas – žydšaudžiai, ar kitais būdais žydus dėl tautybės persekiojusieji). Lietuvoje (o ir Rusijoje) pilna inteligentiškų žydų, kurie neprotestuoja prieš žydų-putinistų (anksčiau – žydų-bolševikų) politiką tik dėl visiems suprantamų priežasčių. Užtenka Boriso Nemcovo pavyzdžio. Žydai-putinistai Rusijos valdžioje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Tai ir ant jų sąžinės guli nušluoti nuo žemės paviršiaus čečėnų Groznas, ukrainiečių Donecko aerouostas, keleivinio lėktuvo MH17 net 283 keleivių ir 15 ekipažo narių gyvybės ir t.t. Jų rankos toli siekia ir už Rusijos ribų.

Keistas tų Kazio Škirpos šmeižikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.

Štai skaitau Panevėžio krašto portale krašto istorijai ir kultūrai pažinti: 
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/paminklas-lietuvos-didziajam-kunigaiksciui-aleksandrui/
PAMINKLAS LIETUVOS DIDŽIAJAM KUNIGAIKŠČIUI ALEKSANDRUI. 
Autorius Kuzma Stanislovas, 2003 metai, granitas.

Yra ir aiškinamasis raštas: 
Aleksandro 1503 09 07 donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Astos Rimkūnienės nuotrauka

O juk šis monarchas 1495 m. išvarė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus, ir tik nuo 1503 m. jau nebedraudė jiems gyventi jų gimtosiose vietose. Galime tik įsivaizduoti, kokias kančias ir materialinius nuostolius patyrė išvaromi judėjai, dažniausiai su krūvomis vaikų, įveikdami anuometinės valstybės tolius.

Atrodytų, štai čia žydų bendruomenė (o visų pirma – Kazio Škirpos šmeižikai) turėtų pareikalauti paminklą Aleksandrui nugriauti. Bet to nedaro, suprasdama, kad paminklas – ne už nuopelnus išvarant judėjus, o už miesto įkūrimą. Kaip ir Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje – už rizikingą Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies  bokšte. Be to, Aleksandras, kaip ir Kazys Škirpa, baigė gyvenimą santarvėje su žydais.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Pastaruoju metu jau tiek tiesos apie Kazį Škirpą pateikta žiniasklaidoje, kad jo šmeižikams liepos 24 d. dieną tiesiog nebus kur dėti akių. Bet balsuoti jie ragins. Tikėkimės, kad šį kartą balsų už Vladimiro Putino padiktuotą sprendimą neužteks. O jei užteks, įdomu bus pamatyti būsimos Vilniaus miesto Tarybos sąstatą ir jos posėdį, skirtą Kazio Škirpos alėjos klausimui. 

2019.07.18; 10:45

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pildosi mano prognozė dėl artimiausios Ukrainos ateities po to, kai Prezidento rinkimuose Volodymyras Zelenskis nugalėjo veikiantį Prezidentą Petro Porošenką, trečioje vietoje palikęs daug vilčių Ukrainos patriotams teikusią ekspremjerę Juliją Tymošenko.

O mano prognozė buvo tokia. Kadangi V. Zelenskis yra toks pats su Rusija tampriai susijusių Ukrainos oligarchų statytinis, kaip ir oligarchas P. Porošenko su visa jo valdžios piramide, kurioje svarbiausią vaidmenį pagal Konstituciją vaidina Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AR), tai jis darys viską, kad jo vardo partija “Liaudies tarnas” kuo greičiau laimėtų priešlaikinius rinkimus į AR, kol tauta neatsipeikėjo.

O skubėti jam reikia. Opozicinė žiniasklaida, ir ukrainiečių ir rusų kalba, atskleidžia vis daugiau nemalonių prezidentui V. Zelenskiui faktų apie jo aplinką.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Na, kad ir tokį. Jo kandidatas į deputatus Aleksandras Kunickis buvo priverstas prisipažinti, kad turi dar ir Izraelio pilietybę.

Arba, štai jo patarėjas ekonomikos klausimais Danyla Getmancevas pareiškė, kad okupuoto Krymo atjungimas nuo vandens tiekimo iš Ukrainos yra klaida, destruktyvus veiksmas piliečių atžvilgiu.

Galima vardinti ir vardinti.

Be to, dar iš anksčiau užsuktas Ukrainos ekonomikos

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

smukdymo smagratis per milžinišką korupciją tebesisuka, ir rinkėjai vis labiau pradeda suprasti, jog buvo apgauti.

Pažadus, kuriuos žėrė V. Zelenskis rinkiminės kampanijos metu, jis vis labiau transformuoja į bejėgiškumo formatą: aš noriu, bet negaliu, nes trukdo P. Porošenkos piramidė, visų pirma – AR. Tai jis daro visokiais viešais grąsinimais tai piramidei, bet, suprantama, – be rezultatų.

Priešlaikiniai Aukščiausiosios Rados rinkimai Ukrainoje įvyks liepos 21 dieną. Kol kas net pačioje Ukrainoje rinkimų rezultatų prognozės yra labai prieštaringos. Palaukime jų išvakarių.

2019.07.07; 20:25

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, Kazio Škirpos garbės ir orumo gynėjams, labiausiai įsigilinusiems į visas aplinkybes, reikia kreiptis į teisininkus, geriau – tiesiai į teismą. Kad būtų atsakyta į klausimą, ar jau dabar, paskelbusi liepos 10 d. posėdžio dienotvarkę, Vilniaus miesto Taryba, vadovaujama R. Šimašiaus, nepažeidė įstatymų, savavališkai prisiimdama teisėjo funkcijas spręsti apie žmogaus kaltumą politikų balsavimu, juo labiau – mirusio, negalinčio apsiginti, juo labiau – atgaline data vadovaujantis dabar veikiančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktais.

 Man atrodo, kad net Seime nebuvo panašaus precedento. Viena, suteikti alėjai prie Gedimino kalno Kazio Škirpos vardą, visai kas kita paskelbti jį kuo nors kaltu ir panaikinti ankstesnį sprendimą. Pirmu atveju K. Škirpos atminimas įamžintas už jo abejonių nekeliančius nuopelnus Lietuvos Respublikai vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcija, antru atveju kompetencijos neturinti vietinė politinė institucija imasi spręsti seniai mirusio asmens kriminalinio kaltumo ar nekaltumo klausimą. „Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.“ – pastebėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/skirpa-ir-zebedenas-arba-skirpa-ir-cvirka-18-1167670?fbclid=IwAR2rzcf9A51mXuAe4UuHJ2p6wLVXPoOyw5P77LjeIlavscJxtWuo-YbBnqs#.XRry7ZXDYIs.facebook&copied

Skaičiau puikų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) kreipimąsi į Vilniaus miesto Tarybą. Šalia jo, pasitarusi su teisininkais, ji galėtų kreiptis ir į teismą, reikalaudama, kad Kazio Škirpos klausimas (ir panašūs į jį) Vilniaus miesto Taryboje būtų išbrauktas amžiams iš dienotvarkės iki teismas nenuspręs kitaip.

Jei yra grupė nepatenkintųjų Kaziu Škirpa, tegul kreipiasi į teismą. Ir jei teismas imsis bylos, tai, skirtingai nuo Vilniaus Tarybos, bent bus užtkrintas lygiavertis kaltintojui teisminis jo gynybos dalyvavimas.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Man regis, Vilniaus miesto taryboje yra pakankamai sąžiningų narių, kurie turėtų kreiptis į Administracinį teismą dėl tokio sveiku protu nesuvokiamo potvarkio (bandyti priimti kaltinamąjį nuosprendį Kaziui Škirpai politinėje savivaldybės institucijoje) teisėtumo.

Neabejoju, kad Taryba peržengė savo įgaliojimus.Ką, kada nors kita Taryba persvarstys klausimą ir priims priešingą sprendimą? Ir taip be galo be krašto? O gal Vilniaus miesto Taryba savo išvadoje paskelbs, kad nuosprendis galutinis ir neskundžiamas?

Nesąmonė akivaizdi.  

2019.07.06; 07:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kas vyksta Ukrainoje, tarp naujojo Prezidento Volodymyro Zelenskio ir „senosios gvardijos“ – eksprezidento Petro Porošenko, jį rėmusios daugumos Aukščiausioje Radoje (mūsų Seimo beveik visiškas analogas), jo sukurtų institucijų vadovų, – karas, ar tai, ką stebime, yra spektaklis.

Priminsiu, V. Zelenskis triuškinančiai laimėjo antrajame ture prieš tuometinį prezidentą P. Porošenko, gavęs 73,23 % atėjusių balsuoti rinkėjų balsų.

Aš įdėmiai sekiau įvykius Ukrainoje dar iki Gorbačiovo „perestroikės“, vėliau – Seimo informacijos tarnyboje, vėliau jau, kaip privatus asmuo, suprantantis ukrainietiškai. Turiu dar ir asmeninį imperatyvą – mano senelės giminės įrodomoji kilmė Ukrainoje siekia LDK amžių.

Tai, ką aš čia kalbu, mano asmeninė nuomonė, anaiptol ne tvirtinimas. 

Mano pagrindinės išvados iš to, ką aš pastebėjau, tokios:

1)    V. Zelenskis yra tos pačios oligarchinės Ukrainos grupuotės atstovas arba statytinis. Maža to, ta grupuotė tampriai susijusi su Rusiją valdančiaisiais oligarchais. Turtingi žmonės bet kur, ir Lietuvoje, oligarchais vadinami tik tada, jei jie yra „solidarūs“ vienas kito atžvilgiu ir veikia išvien visuose rinkimuose ne visai sąžiningais metodais.

2)    Pagrindinis V. Zelenskio tikslas artimiausiu metu – atsivesti į Aukščiausiąją Radą (AR) per rinkimus savo „partiją“, kurios dar niekas nematė, tuo tikslu, kad oligarchinė grupuotė ir toliau valdytų Ukrainą (spėju, ir pas mus, deja, partijos sėkmė rinkimuose daugiausiai priklauso nuo lyderio įvaizdžio). Tuo suinteresuota ir „senoji gvardija“, kuri tai pačiai grupuotei priklauso. Kaip ir pas mus Parlamentas Ukrainoje pagal Konstituciją yra padėties šeimininkas.

3)    Tam tikslui pasiekti, garantuotai surenkant reikalingą skaičių rinkėjų balsų AR rinkimuose, V. Zelenskis sudaro nesutaikomos Prezidento opozicijos „senajai gvardijai“ ir P. Porošenko įvaizdį. Tie atsako, neva aštrindami padėtį, bet abiems pusėms naudingai. Rinkėjų dauguma kol kas tiki lyderio sąžiningumu.

Štai per tokią prizmę aš žvelgiu kol kas į tai, kas vyksta Ukrainoje.  Aš, aišku, galiu ir klysti.

Jokių kalbų nėra, kad ne tik istorinis Lietuvos ir Ukrainos bendrumas (aš vietoj vartojamo Dviejų Tautų Respublikos pavadinimo oficialiai pagrįsčiau Seime – Keturių, ko jau vien Ostrogiškiai LDK verti) mus sieja, bet ir dabartis. Tik reikia būti atsargiems sprendžiant, ką reikia remti Ukrainoje konkrečiai.

2019.06.08; 09:01

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Verda politologų aistros dėl peripetijų valdančioje Seimo koalicijoje, ar nuvers Ramūnas Karbauskis ir Gediminas Kirkilas iš Seimo Pirmininko posto Viktorą Pranskietį, ar prisijungs prie koalicijos Valdemaro Tomaševskio partijos frakcija, ar bus pirmalaikiai Seimo rinkimai, kokia bus nauja Vyriausybė ir t.t.

Svarstomi įvairiausi variantai, kas bus taip arba kitaip, jeigu suveiks vieni ar kiti patys įvairiausi interesai.

Galiu nuraminti, viskas bus taip, kaip įsakys „viena užsienio kontora“. 

Bet ir TS-LKD stovykloje išryškėjo nemaža problema. 

Triuškinantis Ingridos Šimonytės pralaimėjimas antrajame ture mažai teikia vilčių TS-LKD būsimuose Seimo rinkimuose ir turėtų jai kelti rimtą susirūpinimą. Nors, greičiausiai, ji pirmaus pagal partinius sąrašus, bet, kaip paprastai, vienmandatėse apygardose triumfuos oligarchų statytiniai arba net patys oligarchai. Geriausiu atveju teks klijuoti koaliciją su įtartinomis partijomis, greičiausiai, naujais pavadinimais, ir kokia nors nepartinių grupe. O tai ateičiai nieko gero nežada.

Skulptūros iš medžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu, kad  TS-LKD „lubas“ lemia milžiniška socialinė atskirtis. Ir ne tik. 

Likimas taip lėmė, kad, neskaičiuojant užsienio kompanijų, turtingiausia pas mus – buvusi komunistinė – kagėbistinė nomenklatūra (ir jos palikuonys), godi, be moralės principų ir labai įtakinga. Ji po Nepriklausomybės atstatymo „privatizavo“ pelningiausius Lietuvos objektus, o toliau jau veikė pricipas „pinigas pinigą daro“. 

Kiek ji įtakinga, parodė antrasis Prezidento rinkimų turas, kuriame ši nomenklatūra sugebėjo priversti ateiti pasisakyti prieš Ingridą Šimonytę net visus tuos rinkėjus, kurie balsavo už kitus kandidatus, bet ne už Gitaną Nausėdą (balsavę už Saulių Skvernelį savaime suprantami).

Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas kabojo Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Mes pasaulyje! (ne ES), esame pagal atskirtį 10 vietoje, „aplenkę“ netgi oligarchinę su visiškai tokiomis pačiomis komunistinio – kagėbistinio „privatizavimo“ šaknimis Rusiją (https://247wallst.com/…/countries-with-the-widest-gap…/ ). Tai rodo, kad reguliariai gaunamų pajamų, turimų akcijų, kitų vertybinių popierių, nekilnojamo turto “žirklės” Lietuvoje yra nenormaliai didelės, o tai leidžia koncentruotam kapitalui valdyti bestuburės, visko bijančios (kad tik ne karas), mažas pajamas gaunančios rinkėjų masės nuomonę. 

Jei TS-LKD nenustos vaidinti vienareikšmiškai „dešiniuosius“, “lubos” ne ką tepakils, ką bedarytum. Priklausant Europarlamente Liaudies partijai ir dar su tokiu pavadinimu – Tėvynės Sąjunga, nei kiek neabejoju, kad pagrindinis TS-LKD šūkis iki padėtis bus ištaisyta turėtų būti „Ne – siaubingai socialinei atskirčiai“, nebijant būti apkaltintiems „kairumu“. Su įrodymais, kad tai tik TS-LKD nesunkiai gali įgyvendinti. 

O kitaip – dabartinis vegetavimo lygis.

2019.06.05; 17:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nuliūdino mane kun. Roberto Grigo pozicija ir laikysena rinkiminėje kampanijoje, ypač vakar, gegužės 22 d., pasirodžius straipsniui Delfyje pavadinimu „Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas“
 
Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu FB, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir galiausiai užblokuotas dėl jame pasakytų žodžių apie Ingridą Šimonytę.
 
Profesorius V. Landsbergis FB įraše mini ir kun. R. Grigą teigdamas, kad kunigas turėtų atsiprašyti. „Politinėse varžybose, už kurių neabejotinai šmėkšo viena užsienio kontora, nūnai eksploatuojami du meluojantys kunigai, piktai šnekėję prieš Ingridą Šimonytę. Manau, Robertas Grigas, kurį taip mielai cituoja ir technologai, ir prekyvietės musės, dar turi laiko atsiprašyti“, – teigė profesorius.
 
Spėju, užblokuotame interviu buvo kalbama ir apie „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, kuriuos kun. R. Grigas panaudojo rinkiminėje kampanijoje, FB išdėstydamas savo negatyvų požiūrį į šią knygą bei jos autorių J. Hašeką. Pats kunigas teigė Delfyje, kad įraše konkretaus kandidato nepaminėjo, nors Ingrida Šimonytė ne kartą yra citavusi būtent šios knygos citatas. „Pagudravau, – nusijuokė kunigas. – Kadangi bažnyčios vadovybė man ir visiems kitiems pasakė, kad neminėčiau, reikšdamas savo požiūrį ar nuomonę, ar simpatijas, kandidatų vardų, kaip matėte, vardais nepaminėjau“, – tvirtino kunigas.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Dar gegužės 17 d. FB apie tokius „gudravimus“ rašiau:
 
„Nežinau, kokį poveikį rinkėjams daro kandidatų į Prezidento postą požiūris į vadinamą seksualinių mažumų partnerystės įteisinimą. Tačiau kadangi pirmajame ture Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda surinko maždaug tiek pat balsų, antrajame ture ir nedidelis procentas gali būti lemiamas.
 
Pavarčius Interneto puslapius (google), galima įsitikinti, kad abu kandidatai į Prezidento postą pripažįsta seksualinių mažumų problemų egzistavimą (tai, kad seksualinių mažumų problemos egzistuoja, pripažįsta ir Popiežius). Abu pasisako už partnerystės įteisinimą ir ta prasme jie yra lygiaverčiai. Tačiau kažkodėl kai kurių dvasininkų (jų – mažuma) raginimai nebalsuoti už kandidatą – partnerystės įteisinimo šalininką nukreipiami tik į Ingridą Šimonytę. O tai mažų mažiausiai nesąžininga. Nuodėmė, taip sakant.“
 
Prieš tai kun. R. Grigas FB parašė: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Galima tokiame tekste, kaip ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ atveju, neminėti vardų („kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau bankas“) – visi ir be jų supras, kas yra kas.
 
Ir dar rašiau: „Neprarandu vilties, kad mano didžiai gerbiamas kunigas Robertas Grigas padarys sąžiningą, garbingą pareiškimą abiejų kandidatų atžvilgiu, juolab, kad Prezidentas nesprendžia seksualinių mažumų partnerystės įteisinimo ir panašių klausimų.
G. Nausėda ir I. Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Beje, noriu šiek tiek apginti „Šveiko nuotykius“. Tai buvo viena iš skaitomiausių knygų Lietuvoje sovietmečiu. Daug kas joje vedė paralelę tarp inkorporuotos į Austro-Vengrijos imperiją čekų tautos ir inkorporuotos lietuvių tautos, žinia, į kokią imperiją. Cinizmą, kuriuo kvėpuoja knyga, taip pat reikėtų priskirti prie švelnios pasipriešinimo okupantui formos.
 
Ir štai tik ką FB pasirodė kun. Roberto Grigo pareiškimas: „Bendražygis iš Sąjūdžio sako, kad turėčiau atsiprašyti. Ar už viešai reikštas pažiūras, ar už raiškos stilių? Laisvoj šaly?“
 
Kaip „Marijos radijuje“?
 
2019.05.23; 15:24

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš pirmą rinkimų turą rašiau: „Klausimas, kas taps Lietuvos prezidentu, kas laimės, Vladimiras Putinas ar Ingrida Šimonytė, Lietuvai gyvybiškai svarbus. Raginu visus tuos, kurie nenori V. Putino oligarchų ir jo slaptųjų tarnybų visiško įsigalėjimo Lietuvoje, atiduoti savo balsus už Ingridą Šimonytę jau pirmajame ture, nes gali atsitikti taip, kad antrajame jau nebus iš ko rinktis. V. Putino ir I. Šimonytės galimybės akivaizdžiai nelygios. Jeigu net JAV prezidento rinkimai neapsiėjo be V. Putino įtakos, tai ką jau kalbėti apie mus.“

Pirmąjį turą V. Putinas pralaimėjo. 

Man sunku vertinti abu kandidatus, Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, iš jų profesinės pusės (esu fizikas pagal išsilavinimą). Kiekvienu atveju abu kandidatai kalba logiškai, moka dėstyti mintis. Abu išmano finansus, ne teoriškai, I. Šimonytė visos valstybės mastu, G. Nausėda – bankų sektoriuje.

Neverksiu, jei Prezidentu taps G. Nausėda. Tikiuosi, jis kada nors nenueis Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio keliu. Tačiau už jį nebalsuosiu. Ir štai kodėl. 

Lietuvos Banko valdybos pirmininką skiria ir atšaukia Prezidentas. Ir jei jis iki užimant postą ilgą laiką buvo susijęs su komercinių bankų veikla, jam gali kilti įvairios pagundos.

Štai neseniai  (gegužės 10 d.) „Lietuvos Rytas“ rašė:

„Gal tai sutapimas, bet iškalbingas: kai dvi stambios įmonės iš SEB banko sulaukė gerokai didesnių paskolų limitų, jų savininkai nemenkomis sumomis parėmė į valstybės vadovo postą nusitaikiusį buvusį šio banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Ypač pasisekė „Rokiškio sūrio“ bendrovei. Vasario 27 dieną SEB bankas ne tik pratęsė paskolos sugrąžinimo terminą, bet ir jos limitą nuo 4,1 mln. eurų už itin patrauklias palūkanas padidino iki 34,9 mln. eurų. Didžiulė paskola buvo suteikta, nors pastaruoju metu „Rokiškio sūrio“ rodikliai nežibėjo. Praėjusiais metais bendrovės pelnas smuko keturis kartus – iki 1,9 mln. eurų, o metinis pinigų srautas tesudarė 13 mln. eurų. Po paskolos sąlygų pagerinimo praėjus kelioms dienoms – kovo 8-ąją – bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa kandidatą į prezidentus G.Nausėdą parėmė 4,5 tūkst. eurų. Kitą dieną tokią pat sumą pervedė ir jo tėvas – pagrindinis bendrovės akcininkas Antanas Trumpa. Kiek vėliau – kovo 31 dieną – tėvas ir sūnus G.Nausėdai paaukojo dar po 4 tūkst. eurų. Iš viso beveik 17 tūkst. eurų parėmę buvusį SEB banko darbuotoją „Rokiškio sūrio“ akcininkai tapo stambiausiais šio kandidato į prezidentus finansuotojais.“

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

I. Šimonytei tokios pagundos kilti neturėtų. Atvirkščiai, būdama Prezidente ji galėtų profesionaliai stebėti Lietuvos banko veiklą visos valstybės intereso vedama.

2019.05.14; 16:12

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taigi – pamastymai apie kandidatų į Prezidento postą paskutiniuosius reitingus kontaktinėse apklausose.

Sumažėjo skirtumas tarp I. Šimonytės ir S. Skvernelio, jau dabar tikrai paklaidos ribose.

Visai neseniai tas skirtumas buvo didokas: https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/prezidentiniai-reitingai-sunerimti-turetu-s-skvernelis-ir-juozaitis-905807

Apklausiančiųjų kompanijų sąžiningumu neabejoju, nors teoriškai visko gali būti.

Abejoju, kaip ir kiti, atsakymų nuoširdumu. O todėl iškreiptu vaizdu „padorumo“ ribose: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/999156/kandidatu-reitingu-magija-paaiskina-kaip-zmones-veikia-skaiciu-burtai

Mane sudomino 15min portale skelbiami skaitytojų „spragtelėjimai“, ką jie palaiko (tiesiog portalo pirmajame puslapyje viršuje su kandidatų nuotraukomis).

Suapvalinti „spragtelėjimų“ rezultatai rinkimų išvakarėse, kai išankstiniai rinkimai jau vyksta, pirmojo penketuko atžvilgiu tokie (fiksuota 2019-05-09, 21:00):

Ingrida Šimonytė – 30 000

Gitanas Nausėda – 15 100

Mindaugas Puidokas – 12 000

Arvydas Juozaitis – 5 500

Saulius Skvernelis – 4 300

Bent jau 2018 metais 15min buvo antras pagal skaitomumą po Delfi portalas: https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/delfi-skaitomiausias-naujienu-portalas-lietuvoje.d?id=77695911

Jo, mano asmenine nuomone, nelaikyčiau nei dešiniuoju, nei kairiuoju. Tiesiog – informuojančiu.

Psichologiškai, „spragtelėti“ už valdžios iškeltą atstovą jame – nebaisu.

Truputį, bet tik truputį, baisiau – už opozicijos iškeltą atstovą. 

Ir štai – netikėtas, drastiškas,  palyginus su kontaktinėmis apklausomis, aukščiau pateiktas rezultatas.

Aišku, į pasisakančiųjų tokiu būdu skaičių nepatenka piliečių dalis, neturinti tam laiko ar dar neįsisavinusi Interneto.

Bet, kaip aiškina mūsų žiniasklaida, mes Europoje ir net pasaulyje – ne paskutinėje vietoje Interneto srityje.

Nepalieka nerimas, kad bus ar jau paleisti visi pinigai, o jų be galo daug, pagal tiesioginę paskirtį – rinkimų pirkimui.

Isterika, „jei nelaimėsim, tai…“, gali būti sugalvota būsimam palankiam Seimo daugumai rinkimų rezultatui paaiškinti, kai jų kandidato į Prezidento postą reitingai  visai neseniai kalbėjo priešingai.

2019.05.10; 06:22

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau tiek rašyta, agituota už ir prieš daugiapilietybę artėjant referendumui tuo klausimu, kad, atrodytų, visi argumentai išsemti.

Bet balandžio 30 d. toks Mindaugas Lukšys, Lietuvos šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Čikagoje ir Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacijos narys, 15min parašė straipsnį (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/mindaugas-luksys-karo-prievole-ir-mobilizacija-daugybines-pilietybes-atveju-500-1137354), kuriame aiškina, jog karo atveju daugybinė pilietybė Europos Sąjungoje didelių problemų nesukeltų.

“Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nereglamentuoja kitų šalių pilietybę turinčių asmenų privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygų. Taigi LR piliečiai, turintys tiek dvigubą (daugybinę), tiek vieną pilietybę, yra traktuojami vienodai – kaip turintys tas pačias pareigas ir turi būti šaukiami atlikti minėtą tarnybą bendrais pagrindais. Daugybinės pilietybės atveju lietuvis galėtų atlikti tarnybą vienoje iš pasirinktų NATO ar Europos šalių ir jo tarnyba veikiausiai būtų įskaityta Lietuvoje. Ir tai būtų ne naujas reiškinys Europoje.”, – rašo autorius ir pateikia keletą konkrečių pavyzdžių iš praktikos, kaip tam tikros Europos šalys (Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija, Šveicarija), kuriose yra privalomoji karinė tarnyba, mato karo prievolininką, kuris gyvena toje šalyje ir turi dvigubą pilietybę.

Viskas gražu, bet nuosaka – tariamoji (galėtų).

Lietuva – pafrontės valstybė, dėl kurios vis dar abejojama, ar suveiks efektingai penktasis NATO straipsnis, jei Rusija nutars susigrąžinti Baltijos valstybes į savo „globą“. Autoriaus išvardintoms valstybėms toks klausimas, bent kol kas, neegzistuoja.

Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galimo karinio konflikto išvakarėse skelbiamas visuotinis tinkamo amžiaus vaikinų (o gal ir merginų) jau atlikusių ar dar neatlikusių karo tarnybą šaukimas į karą, skelbiama visuotinė mobilizacija.

Neatvykimas baudžiamas:

“BK 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas

Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.”

Toks šaukimas planuojamas iš anksto. Yra sudaryti šaukiamų Lietuvos piliečių sąrašai. Nesvarbu, kur jie būtų tuo momentu, kai ateis diena X. Jiems bus pranešta, kai ateis laikas. Bet karinė vadovybė turi nors apytikriai žinoti, kiek realiai gali turėti karių karinės padėties atvejui, kur juos dislokuoti, kokią karinę techniką kuriam patikėti ir t.t.

O dabar pabandykite atspėti, kiek daugiapilietinių Lietuvos piliečių atsilieps į šaukimą ir kokia valstybė išduos savo pilietį Lietuvos teismui dėl karinės tarnybos vengimo? Tai čia tik viena iš galimų situacijų.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pats autorius rašo:

“LR vyriausybė savo tinklalapyje pateikia tokią informaciją: „Tam, kad būtų supaprastintos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos ir kad kuo daugiau Lietuvos Respublikos piliečių būtų pasirengę ginti Lietuvos valstybę nuo ginkluoto užpuolimo,  a t e i t y j e   b u s   s i ū l o m a  jungtis prie Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės, kuri leistų lanksčiau spręsti klausimus, susijusius su dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimu šalyse, kurios yra prisijungusios prie šios Konvencijos.”

Prie Konvencijos dar neprisijungėme, o jau lendame į referendumą. Gal palaukime pirma prisijungimo? Juk jau ir taip turime dvigubų piliečių išimties tvarka. O kaip bus su mūsų dvigubais piliečiais JAV? Klausimų daug.

Lietuvos valstybės vadovai. Slaptai.lt nuotr.

Gerbiama Prezidente, o ką galvoja Valstybės gynimo taryba, kuriai Jūs vadovaujate, apie galimų referendumo pilietybės klausimu rezultatų įtaką nacionaliniam saugumui. Pats laikas paskelbti.

Vyksta užplanuota diskusija tuo klausimu viešoje erdvėje, nuomonės įvairios, bet tai daugiausiai teisininkų, politikų nuomonės. Nacionalinio saugumo aspektu negirdėjau, kad tie, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus privalo žymiai daugiau žinoti, pasisakytų aiškiai ir nedviprasmiškai.

Referendumo mechanizmo atgal atsukti neįmanoma, bet turintys balso teisę turi būti maksimaliai informuoti apie balsavimo arba nebalsavimo pasekmes.

2019.05.03; 06:18