Kastytis Stalioraitis. Slaptai.lt nuotr.

Taigi, byloje dėl Jono Noreikos – Generolo Vėtros atminimo įamžinimo Vilniaus mieste teisingumas nugalėjo. Vienintėlis jam Lietuvos priešų inkriminuojamas priekaištas, esą jis žinojo, kuriam tikslui žydai perkeliami į geto (likvidavimui), iš neįrodyto fakto virto įrodytu faktu, kad J. Noreika tikrai nežinojo mirtino tikslo, nes net patys naciai jo nežinojo:

https://www.delfi.lt/…/dalius-stancikas-kaip-lietuviai-suvo…

Liko užbaigti Kazio Škirpos atminimo įamžinimo Vilniaus mieste bylą. Neabejoju, kad Konstitucinis Teismas, paklaustas, ar Vilniaus miesto Tarybos sprendimas pervadinti Kazio Škirpos alėją Tarybos nustatytos Kazio Škirpos kaltės pagrindu kartais nėra niekinis, atsakytų taip, niekinis. Ne Tarybos kompetencijoje politiniu balsavimu nustatinėti to ar kito žmogaus kriminalinę kaltę tolimoje praeityje.

Lieka du keliai: arba laukti naujos Tarybos, kuri atšauks šitą nesamonę, rinkimų, arba siekti sugrąžinti Vilniui Kazio Škirpos alėją teisiniu keliu. Ir ne tik alėją.

Kazio Škirpos ir Arsenalo gatvių kampas. Slaptai.lt nuotr.

Jau praėjo beveik savaitė po to, kai užfiksuota, jog dingo granitinė atminimo lenta K. Škirpai ir kitiems Lietuvos kariams-savanoriams nuo Gedimino pilies muziejaus vidinės sienos. Aną penktadienį, drauge su pulk. K. Škirpos marčia Kristina Tyliūte-Škirpiene, žinomas istorikas ir publicistas Vidmantas Valiušaitis pakilo į bokšto viršūnę. Prie vėliavos stiebo pagrindo rado pritvirtintą tik nuasmenintą lentelę su užrašu, kad 1919 m. sausio 1 d. čia buvo iškelta Lietuvos vėliava. Vardai jau ištrinti.

http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vidmantas-valiusaitis.-dar-vienas-ispuolis-pries-lietuvos-istorines-atminti  

Stebina, kad iki šiol nesigirdi šios istorijos tęsinio, pavyzdžiui, Nacionalinio muziejaus vadovybės paneigimo ar paaiškinimo.

Bet ir visuomeninių organizacijų, kovojusių už teisingumą J. Noreikos pomirtinėje byloje, nesigirdi.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Užtat Vilniaus meras sureagavo žaibiškai. Jis nieko apie tai nežino, be to, čia ne jo daržas, tai ir pupos ne jo.

Nežinom, ar originali lenta buvo įtraukta į Kultūros paveldo departamento (KPD) vertybių sąrašą. Matyt, vėl – ne, kaip ir pirmosios atminimo lentos Jonui Noreikai atveju. Kitaip KPD turėtų padaryti atitinkamą pareiškimą.

Keista istorija. Nebent išsigando Nacionalinio muziejaus vadovybė ir originali lenta su Kazio Škirpos ir jo bendražygių pavardėmis vėl yra Gedimino pilies bokšto vidinėje sienoje?

2019.09.13; 07:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Oligarchas ir Ukrainos Prezidentas vienoje valtyje?

Kai kurie Ukrainos ekspertai (http://www.slovo.odessa.ua/news/37341-mezhdu-druzhboy-oligarhov-i-bratskim-yarmom-gosdepa.html#ixzz5wYEW8V00) neatmeta galimybės, kad prezidentui Vladimirui Zelenskiui nepatinka oligarcho Igorio Kolomoiskio globa ir todėl jis, neva, priėmė Prezidentūros vadovo Andrejaus Bogdano, jo žmogaus, atsistatydinimo pareiškimą be datos, kad patogiu momentu atleistų jį.

Pareiškimo kopija buvo nutekinta spaudai, bet abi pusės paneigė jo buvimą. Tie patys ekspertai teigia, kad V. Zelenskis iš visų jėgų priešinosi A. Bogdano  paskyrimui, bet buvo priverstas nusileisti oligarchui prieš būsimus Aukščiausiosios Rados (AR) rinkimus.

Kuo ypatingas tas A. Bogdanas? Jei trumpai, tai – 42 metų teisininkas iš Lvovo, iki naujų pareigų buvęs dolerinio milijardieriaus I. Kolomoiskio advokatas, atstovavęs jo interesus finansinėse bei turtinėse bylose.

Ihoris Kolomoiskis. AFP/Scanpix nuotr.

Pateko jis į Prezidento komandą per liūdnai pagarsėjusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus bendražygio Andrejaus Portnovo protekciją, teigia kai kurie žinovai. Iš Vikipedijoje pateiktos pastarojo biografijos seka, kad jis yra labai pavojingas Ukrainos nepriklausomybei Kremliaus įtakos agentas.

Mažai kas Ukrainoje abejoja, kad ekspremjerės Julijos Tymošenkos įkalinimas – ir jo rankų darbas. Po kruvino Euromaidano pergalės 2014 m. vasarį A. Portnovas gavo bėgti į Rusiją, kaip ir jo šefas. Kremliuje patardavo Vladimirui Putinui, kaip „teisiškai“ realizuoti Krymo aneksiją. Į Ukrainą sugrįžo (matyt, V. Putino nurodymu) tik 2019 metų gegužės 19 d., kai po pirmojo Prezidento rinkimų turo ir jam, ir V. Putinui jau buvo aišku, kad po antrojo Prezidentu taps V. Zelenskis.

Taigi, Vladimiro Putino trikampis „A. Portnojus – A. Bogdanas – I. Kolomoiskis“ iš tiesų realiai gali egzistuoti.

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

Būdamas Prezidento dešiniąja ranka ir, kaip kalbama, panaudodamas tos rankos įtaką teismams, A. Bogdanas sugebėjo per trumpą laiką teisminiu keliu panaikinti daugelį apribojimų, kuriuos eksprezidentas Petro Porošenko per teismus buvo uždėjęs I. Kolomoiskio turtui: nekilnojamo turto areštus, susidariusias skolas kreditoriams, valstybei nesumokėtus mokesčius, paskirtas baudas ir t.t. I. Kolomoiskis per tą laiką tokiu būdu sutaupė milijonus dolerių, o A. Bogdanas tuo būdu padėjo jam padengti investicijas į V. Zelenskį. Maža to, jau parengti nauji ieškiniai teismuose, per kuriuos oligarchas tikisi gauti iš valstybės 2 mlrd. dolerių kompensaciją už jo banko „Privatbank“ nacionalizavimą, o taip pat dar 700 mln. dolerių už stambiausios Ukrainos aviakompanijos kompanijos „Aerosvit“ subankrotinimą.

„Baideno byla“

Praėjusį savaitgalį Kijeve didelio dėmesio susilaukė specialaus JAV Valstybės Departamento atstovo Ukrainai Kurto Volkerio (jis – moderatorius nuo JAV Rusijos ir Ukrainos kariniame konflikte) JAV Ambasadoriaus ES Gordono Sondlendo kompanijoje pasirodymas. Pirmą kartą pastarojo pavardė Ukrainos ir JAV santykių kontekste išplaukė birželį, kai V. Zelenskis buvo pastebėtas Briuselyje pas jį svečiuose, ir ne šiaip sau, o už vieno stalo su dabartinio JAV Prezidento žentu. Ir Kijeve Sondlendas pasirodė ne šiaip sau: reikėjo akis į akį išsakyti Donaldo Trampo pageidavimą matyti vadinamosios „Baideno bylos“ tęsinį.

Skandalinga istorija su Dž. Baidenu yra susijusi su žinomos Ukrainoje dujas išgaunančios kompanijos „Burisma“, kurios stebėtojų taryboje yra politiko sūnus Hanteris Baidenas, byla.  2014 m. šios firmos reikalais Ukrainoje buvo užvestos kelios baudžiamosios bylos, bet, neva, įsikišo Baidenas-tėtušis ir pasiekė, kad tuometinis P. Porošenkos generalinis prokuroras būtų atleistas. Bylos buvo sužlugdytos, medžiagos paslėptos archyvuose. Bet dabar, artėjant JAV Prezidento rinkimams (2020 metais), ukrainietiški kompromatai vėl turi paklausą. Bet kokios naujienos ta tema sukelia gyvą susidomėjimą JAV žiniasklaidoje. 

Vladimiras Zelenskis ir JAV Prezidento rinkimai

Pasak minėtų ekspertų, V. Zelenskį bando spausti abu būsimieji kandidatai į JAV Prezidento postą, veikiantis prezidentas D. Trampas ir Dž. Baidenas. Ir štai čia jam iškyla uždavinys padaryti teisingą pasirinkimą, idant nepakartotų P. Porošenkos klaidos, „pastačiusio ne ant to žirgo“ per 2016 m. prezidentinį „užbėgimą“. D. Trampas, laimėjęs kovą, nepamiršo apie oficialaus Kijevo paramą tuometinei kandidatei į prezidentus Hilary Klinton.

Donaldas Trampas. EPA – ELTA nuotr.

„Baideno byla“ įgavo tokią svarią rolę santykiuose tarp šalių, kad net pranešime apie įvykusį V. Zelenskio apie jo telefoninį pokalbį su D. Trampu  neįmanoma buvo nepaminėti primygtinį D. Trampo prašymą. „Trampas įsitikinęs, kad atnaujinta Ukrainos valdžia sugebės greitai pagerinti Ukrainos įvaizdį, užbaigti korupcinių bylų, kurios stabdė sąveiką tarp Ukrainos ir JAV, tyrimą“, – pažymėjo Ukrainos lyderio spaudos tarnyba. V. Zelenskiui tai, galbūt, užuomina, kad konkreti jo oficialaus vizito Baltuosiuose Rūmuose data bus įvardinta tik pasistūmėjus baudžiamosioms byloms, kuriose figūruoja Baidenas-jaunesnysis.

Igoris Kolomoiskis ir JAV

Situacija komplikuojasi dėl nevienareikšmiškų komiką per rinkimus palaikiusio I. Kolomoiskio santykių su JAV. Amerikiečiams kol kas žinoma tik tiek, kad oligarchas, netikėtai tapęs Ukrainos politikos pilkuoju kardinolu, JAV yra laikomas baudžiamojo persekiojimo subjektu. FTB įtaria jį didelių pinigų „plovimu“, o todėl daug kas pataria V. Zelenskiui laikytis kuo toliau nuo šios įtartinos figūros. Kita vertus, jau kitą dieną užmiršti oligarcho jam suteiktą pagalbą – taip pat neetiška. Be to, atstūmimo atveju I. Kolomoiskis gali pateikti ne tik finansines sąskaitas už pravestą kampaniją, bet ir kompromatą prieš jį, kuriuo jis, tikriausiai, iš anksto jau pasirūpino, galintį rimtai pažeminti Zelenskio reputaciją. Žodžiu, pastarojo tebelaukia nelengvo uždavinio sprendimas.

Kurtas Volkeris susitiko ir su Aivaru Abromavičiumi

Aivaras Abramovicius. AFP/Scanpix nuotr.

Kurtas Volkeris per porą parų susitiko su daugeliu politikų ir pareigūnų, galinčių artimiausiu metu užimti kertinius valstybinius postus Ukrainoje. Tarp kontaktavusių su K. Volkeriu buvo: partijos „Tėvynė“ lyderė Julija Tymošenko, „Opozicinės platformos – Už gyvenimą“ lyderis Jurijus Boiko, „Ukroboronprom“ stebėtojų tarybos vadovas Aivaras Abromavičius, į šį posta paskirtas jau naujos valdžios, ir daugelis kitų. Ir visgi Ukrainos politiniuose sluoksniuose manoma, kad pagrindinis K. Volkerio  interesas glūdi Vyriausybės vadovo „paskyrime“. Neva Prezidentūroje premjeru norima matyti I. Kolomoiskiui ir A. Bogdanui paklusnų Aleksejų Gončaruką (šiuo metu – Prezidentūros vadovo A. Bogdano pavaduotoją), o amerikiečiams tai nepatiktų.

Nors su velniu raguotu – kad tik ne su Rusija

Netikėtas amerikiečių diplomatų aktyvumas Kijeve bylotų apie tai, kad JAV nenusigręžė nuo Ukrainos, dar daugiau, nutarė išeiti iš šešėlio ir pademonstruoti savo tikros įtakos jai lygį. Manoma, kad jei JAV ir nepradės atvirai įtakoti Ukrainos veiksmų, tai jos suflerių, ką reikia daryti, pakaks. Tokią galimybę patvirtina ir užsienio „kontrolierių“ buvimas strateginėje kompanijoje „Naftogaz Ukrainy“, ir šalies užsienio skolos dydis, ir dažni priminimai, kad suskystintos JAV dujos Kijevui – geriausias vienos iš energetinių problemų sprendimas, ir gandai apie Ukrainos įmonių, tarp jų – ir valstybinių, skolų išpirkimą Rotšildų kompanijomis.

Aplamai, apie tai, kad „Amerika nusipirko Ukrainą už grąšius“, kalbama jau seniai. Patikslinčiau, ne Amerika, o viena tautinė jos grupuotė. Bet ar tai labai gąsdina ukrainiečius? Labai daugelio nuomone: nors su Jungtinėmis Valstijomis, nors su velniu raguotu – kad tik ne su Rusija.

V. Zelenskis. EPA-ELTA nuotr.

Galima pabandyti paprognozuoti, kieno pusę ir kaip šiose intrigose, sąmokslo teorijose, palaikys Vladimiras Putinas. Iš vienos pusės, jis, kaip manoma, palaikė D. Trampą per anuos rinkimus. O JAV FTB dabar persekioja JAV vieną iš V. Putino įtakos agentų (I. Kolomoiskį), kol kas politinė byla apie V. Putino pagalbą D. Trampui, taip pat nebaigta (du „kankiniai“). Kita vertus, jei jis palaikys būsimuose rinkimuose Džo Baideną, prieš kurį gali pasirodyti D. Trampo iš V. Zelenskio reikalaujamas didelis kompromatas apie konkurentą, rizikuoja būti „ne ant tos kumelės pastatęs“.

Mano nuomone, svarstytina didesnė tikimybė, kad, laikydamas savo įtakos agentų apsuptyje (A. Portnojus – A. Bogdanas – I. Kolomoiskis) V. Zelenskį, Vladimiras Putinas viską padarys, kad kompromatas prieš Dž. Baideną išvystų JAV dienos šviesą, ir toliau rems D. Trampą.

Pagyvensim – pamatysim.

2019.08.15; 07:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pirmą kartą po rinkimų (liepos 21 d.) Ukrainos Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AT) susirinks posėdžiui rugpjūčio 29 d. Tą dieną 450 deputatų priims priesaiką.

Pirmą kartą Ukrainos istorijoje Ukrainos Parlamente bus vienpartinė dauguma, daugiau kaip pusę vietų jame gavo prezidentinė Volodymyro Zelenskio partija „Liaudies tarnas“.  

Šalia jos į AR pateko dar keturios partijos – prorusiška „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“, ekspremjerės Julijos Tymošenko „Tėvynė“ (Batkivščina), penktojo Ukrainos prezidento Petro Porošenkos „Europinis solidarumas“ bei muzikanto  Sviatoslavo Vakarčiuko „Balsas“.

Susumavus daugiamandatėje ir vienmandatėse (jų – 200) apygardose gautus balsus vietos AR pasiskirstė taip:

Liaudies tarnas – 254,  Opozicinė platforma/Už gyvenimą – 43, Tėvynė – 26, Europinis solidarumas – 25, Balsas – 20

Oppozicins blokas – 6, Laisvė – 1, Savipagalba – 1, Vieningas centras – 1,  Baltoji cerkvė kartu – 1, save išsikėlę – 46

Liūdnas Lietuvai vaizdas

Vienintelė vienareikšmiškai už įstojimą į NATO ir ES yra Julija Tymošenko ir jos „Tėvynė“. Tai ji ne tik žodžiais, bet ir veiksmais įrodė būdama premjere, už tai buvo Kremliaus pasodinta į Ukrainos kalėjimą, ir tik kruvinas Euromaidanas ją išgelbėjo nuo kalėjimo „iki gyvos galvos“.

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

Visos kitos partijos, peržengusios rinkiminį barjerą daugiamandatėje apygardoje, arba neaiškios, arba prorusiškos.

Antroji pagal dydį Jurijaus Boiko, Viktoro Medvedčiuko, Vladimiro Putino kūmo, ir Vadimo Rabinovičiaus partija „Opozicinė platforma/Už gyvenimą“ pasisako už glaudžius santykius su Rusija. Eksprezidentas Petro Porošenko ir jo partija darbais įrodė, kad Ukraina jam mažų mažiausiai tik objektas asmeniškai praturtėti, ir vardan to jis pasiryžęs daug kam. Taip bent tvirtina seni jam opozicionieriai.

Svarbiausia, neaiški yra didžiausioji, valdančioji, prezidentinė partija. Apie Prezidentą, partijos narius, apie jų ryšius su oligarchais, tiek Ukrainos, tiek Kremliaus, žiniasklaidoje, komentaruose, jau dabar sklando visokiausi negražūs gandai.

Bet šiame straipsnyje – apie Prezidentą.

Štai š.m. rugpjūčio 12 d. kontraversiškoji senosios AR deputatė Tatjana Černovol per TV „Tiesiogiai“ pareiškė, kad ji kreipėsi į Valstybinio tyrimų biuro direktorių Romaną Trūbą su pareiškimu, kuriame išvardinti Prezidentui artimi asmenys – Prezidentūros vadovas Andrejus Bogdanas, jo pavaduotojas Ruslanas Riabošapka, Nacionalinio Saugumo ir Gynybos Tarybos sekretorius Aleksandras Daniliukas ir partijos „Liaudies tarnas“ lyderis Dmitrijus Razumkovas.

Pasak jos, šie asmenys pateko į Prezidento komandą per liūdnai pagarsėjusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovičiaus bendražygio Andrejaus Portnovo protekciją.

„Pareiškime aš išvardinau visą sąrašą A. Portnovo teisininkų, kurie dirbo jo firmoje, o taip pat tuos, kurie dirbo jo padėjėjais, kai jis buvo AR deputatas. Jie pervedinėjo milijonines lėšas V. Zelenskio rinkiminei kampanijai. Už tai A. Portnovas gavo galimybę ir A. Zelenskio įsipareigojimą skirti jo žmones į aukščiausias pareigybes“, – pareiškė T. Černovol.

https://antikor.com.ua/articles/321134-chernovol_nazvala_ljudej_portnova_v_komande_prezidenta

Pagrįsti jos kaltinimai finansiniais nusikaltimais išvardintų  asmenų atžvilgiu, ar ne, – kitas klausimas.

Viktoras Janukovyčius (dešinėje) su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu

Tačiau, iš tiesų, paskaičius Andrejaus Portnovo vikipedinę biografiją, susidaro, švelniai tariant,  vienareikšmis Kremliaus įtakos agento vaizdas.

2010 m. balandžio 2 d. jis tapo Viktoro Janukovičiaus Prezidento administracijos vadovo pavaduotoju ir Vyriausiosios valdybos teismų reformos ir teismų sistemos klausimams joje vadovu, o po metų – ir Viktoro Janukovičiaus patarėju.

Mažai kas Ukrainoje abejoja, kad ekspremjerės Julijos Tymošenkos įkalinimas – ir jo rankų darbas.

Po kruvinojo Euromaidano pergalės 2014 m. vasarį jis gavo bėgti į Rusiją, kaip ir jo šefas.

Krymo krizės metu dalyvavo ruošiant separatistinės Krymo Autonominės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 2014 m. kovo 3 d. Pareiškimą dėl visiškos Krymo autonomijos, po kurio sekė valdžios Kryme perėjimas į Rusijos kariuomenės rankas ir Krymo aneksija.

Paroda Vilniuje, skirta Ukrainos laisvės gynėjams. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2014 metų gegužės 25 d. Rusijos Federalinė migracijos tarnyba leido jam laikinai apsigyventi Rusijoje.

Prieš tai, kovo mėnesį, Europos Sąjunga ir Kanada paskelbė  įvedančios jam finansines sankcijas.

Į Ukrainą sugrįžo tik 2019 metų gegužės 19 d., kai po pirmojo Prezidento rinkimų turo jau buvo aišku, kad po antrojo Prezidentu taps Volodymyras Zelenskis.

Paskaičius gandus apie Ukrainos Prezidentūros vadovą Andrejų Bogdaną susidaro vaizdas ne ką geresnis (Ukrainoje, kurią ilgai „šefavau“ Seime, gandai dažnai ilgainiui būdavo tikresni už Ukrainos oligarchų nuperkamus „žurnalistinius tyrimus“).

Bet tai čia mano paties samprotavimai. 

O štai ką neseniai, š.m. liepos 17 d., parašė Jurijus Švecas straipsnyje „Rusijos specialiosios tarnybos smogė mirtiną smūgį Ukrainai“.

Bet prieš tai – trupinėlis apie jį patį.

Jurijus Švecas, buvęs Vladimiro Putino bendradarbis KGB struktūrose. Nūnai – verslo žvalgybos analitikas Amerikoje. Gordonua.com nuotr.

Jurijus Švecas mokėsi kartu su Vladimiru Putinu KGB „aukštojoje mokykloje“, po baigimo dvejus metus „dirbo“ JAV po priedanga (svetima pavarde). 1987 m. sugrąžintas į SSRS. 1993 m. pateko į vieną Pabaltijo valstybę ir joje gavo JAV vizą. Nuo 1994 metų gyvena JAV ir rašo prisiminimus bei analitinius straipsnius.

Dabartinėje V. Putino žiniasklaidoje jis vadinamas Tėvynės išdaviku.

Šis J. Šveco straipsnis skirtas Ukrainos saugumo tarnybos (UST) tragedijai.

https://www.obozrevatel.com/crime/spetssluzhbyi-rossii-nanesli-smertelnyij-udar-po-ukraine.htm 

„2014-tųjų vasarį po Viktoro Janukovičiaus pabėgimo į Rusiją išaiškėjo, kad jo prezidentavimo metu kompiuterinis UST centras buvo pajungtas visiškai, tiesioginei ir griežtai Rusijos FST kontrolei. Šiame centre dirbo etatiniai Rusijos specialiųjų tarnybų  darbuotojai, o UST karininkai tenai net nebuvo įleidžiami.

Rezultatas toks, kad visa UST duomenų bazė su informacija apie etatinę sudėtį, agentūrinį aparatą ir duomenis apie bendradarbius, dirbančius gilioje priedangoje, buvo išsiurbta, kaip dulkių siurbliu, į Maskvą.  

Tai buvo katastrofa, kuri taikos metu, turbūt, neturi analogų pasaulio specialiųjų tarnybų istorijoje“, – rašo autorius ir tęsia:

„Užvaldžiusios kompiuterinį UST centrą, RF spec. tarnybos smogė mirtiną smūgį, po kurio UST daugiau nebegalėjo normaliai funkcionuoti….Kur kas baisiau, kad UST agentūrinis aparatas dabar gali pavirsti (greičiausiai, jau virsta) FST agentūriniu tinklu…“.

Ukrainos saugumo SBU ženklas

Toliau autorius daro istorinę ekskursiją per visų Ukrainos prezidentų laikotarpį ir daro išvadą, kad visais laikais UST buvo vienaip ar kitaip Kremliaus kontroliuojama ir vysto mintį, kad išaiškėjus realiai situacijai po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo reikėjo UST kurti iš naujo, „nuo švaraus lapo“. Bet tai, jo nuomone, iki šiol nebuvo padaryta.

Straipsnio pabaigoje Jurijus Švecas rašo, kad pas jį „dar rusena viltis, kad naujasis Prezidentas turi sveikų savarankiško žmogaus ambicijų. Ne pilvą prikimšti iki žarnų persivertimo, o įeiti į istoriją, kaip pagrindų klestinčiai valstybei įtvirtintoju“.

Iš Jurijaus Šveco analitinio mąstymo teiginių sektų, kad tai mažai įtikėtina. 

Bet visko būta pasaulio žvalgybų ir kontržvalgybų istorijoje. Ir jis, o ne aš, čia – specialistas.

Visai gali būti, kad Ukrainos prezidentas yra stipriau „sukabintas“ su JAV specialiosiomis tarnybomis, negu su Vladimiro Putino.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Kaip jau minėjau, vienintelei Ukrainos politinei partijai, vienareikšmiškai pasisakančiai už Ukrainos įstojimą į NATO ir ES, atiteko Aukščiausiojoje Radoje tik 26 vietos iš 450. Nežiūrint į tai, JAV valstybės departamento atstovas Ukrainos reikalams Kurtas Volkeris iškart po rinkimų surado reikalą susitikti su ekspremjere Julija Tymošenko ir jos partiečiais.

https://ba.org.ua/yuliya-timoshenko-zustrilasya-zi-specialnim-predstavnikom-derzhdepu-ssha-po-ukra%d1%97ni-kurtom-volkerom/

Gal apie tai ir buvo kalbėta „tet a tet“ su pačia Julija? Bet, gal.

Šis mano straipsnis, tiesą sakant, skirtas tiems Lietuvos politikams, kurie Lietuvos ir Ukrainos istorinės draugystės pagrindu skelbia paramą dabartinei Ukrainos valdžiai, galvodami, kad tai parama Ukrainai.

Siūlyčiau mūsų VSD ir panašioms mūsų tarnyboms įspėti tuos politikus apie galimus jų laukiamus pavojus sąlyčiuose su Ukrainos valdžia ir net su Ukrainos diaspora.

2019.08.14; 06:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Š.m. liepos 30 d. prezidentas Gitanas Nausėda pakvietė „laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui“ po to, kai Vilniaus miesto savivaldybės ir mero sprendimai pašalinti pagarbos ženklus kai kuriems asmenims supriešino visuomenę.

Valstybės vadovas sakė, kad šiuo metu veikianti Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atlieka reikalingą darbą, bet jos vienos „konstruktyviam problemos sprendimui neužtenka“, todėl į diskusijas būtina įtraukti daugiau institucijų ir ekspertų, kurie suformuotų nacionalinės atminties politikos principus ir jų reglamentą. „Kol vyks tokių principų rengimas, kviečiu laikytis moratoriumo istorinės atminties trynimui. Tuo tarpu daugiau dėmesio skirti istorinio konteksto pateikimui – kad žmonės galėtų susidaryti objektyvią nuomonę įvertindami skirtingus požiūrius, o ne politikai spręstų, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina“, – pranešime cituojamas G. Nausėda.

Pasak jo, reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo. Prie diskusijų, kaip vertinti įvairias asmenybes ir jų įamžinimą, jis kviečia prisidėti daugiau istorikų, politologų, kultūros paveldo specialistų. „Produktyvus jų bendradarbiavimas užtikrintų aiškiai apibrėžtas nacionalinės atminties politikos gaires“, – sakoma pranešime. Nurodoma, kad Prezidentas tai siūlo norėdamas, kad problema „būtų išties sprendžiama, o ne aštrinama priešprieša tarp skirtingą požiūrį turinčių visuomenės grupių“.

Prezidentūra teigia esanti pasirengusi būti šio proceso moderatorė, telkdama institucijas, įtraukdama ekspertų grupes bei sudarydama sąlygas forumams, renginiams vykti.

Ir anksčiau Prezidentas yra sakęs, kad ne politikai turi spręsti, kas yra įamžintina, o kas – ištrintina.

https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1083526/nauseda-sureagavo-i-generolo-vetros-situacija-ne-politikai-turi-spresti-kas-yra-iamzintina-o-kas-istrintina

Užvakar Ariogaloje Lietuvos buvusius politinius kalinius, tremtinius, vieną kitą išlikusį gyvą buvusį partizaną aplankęs Prezidentas, paklaustas, kas turėtų priimti sprendimus, paminėjo Komisiją nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir prie prezidentūros veiksiantį Kultūros forumą, kurį planuojama įsteigti artimiausiu metu.

https://madeinvilnius.lt/naujienos/g-nauseda-ragina-laikinai-stabdyti-istorines-atminties-trynima/

Tai kas gi yra ta Tarptautinė komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti (toliau Komisija)?

Tarp dvidešimties pasirašiusiųjų š.m. balandžio 8 d. raštą prezidentei Daliai Grybauskaitei ir ministrui pirmininkui Sauliui Skverneliui dėl pasiryžimo atsistatydinti in corpore, jei Vyriausybė įgyvendins savo planus Komisijos sekretoriatą ir jo funkcijas pavesti Vyriausybės Kanceliarijai, – tik septyni Lietuvos piliečiai:

Emanuelis Zingeris, Komisijos pirmininkas, prof. Saulius Sužiedėlis, Nacių okupacinio režimo ir holokausto nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arvydas Anušauskas, Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisės pirmininkas, dr. Arūnas Bubnys, LGGRTC, dr. Algirdas Jakubčionis, Vilniaus Universitetas, prof. dr. Šarūnas Liekis, Vytauto Didžiojo universitetas, dr. Alvydas Nikžentaitis, Lietuvos istorijos institutas.

Emanuelis Zingeris ir Borisas Nemcovas (dešinėje). Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tarp užsieniečių – penki iš JAV, atstovaujantys daugiausiai JAV žydus, ir du iš Izraelio.

Kaip matome, Komisijai vadovauja žinomas Lietuvos politikas Emanuelis Zingeris, o Sovietų okupacinio režimo nusikaltimų vertinimo pakomisei vadovauja ne mažiau žinomas politikas Arvydas Anušauskas.

Bet juk tai būtent tas politinis momentas, kurio visai teisingai kratosi Prezidentas, bet kurio, matyt, jo nauji patarėjai dar fiziškai nespėjo pastebėti.

http://www.ekspertai.eu/tarptautines-komisijos-nariu-kreipimasis-del-komisijos-sekretoriato-panaikinimo/

Komisijos daugumą sudaro net ne Lietuvos piliečiai, nežinantys mūsų įstatymų subtilybių.

Todėl, matyt, ir iškilo netiesioginis Komisijos konfliktas su Vilniaus apygardos administraciniu teismu dėl, faktiškai, Jono Noreikos – Generolo Vėtros visiško išteisinimo kolaboravimo su naciais klausimu.

Štai kaip skamba Komisijos š.m. balandžio 10 d. pareiškimo, susijusio su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, įvadinė dalis (mano laisvas vertimas iš anglų k.):

„Atsakymas į Genocido centro pareiškimą „Dėl kaltinimų Jonui Noreikai“

Genocido aukų muziejus Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Prieš trejus metus (2016 m. kovo 19 d.) Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinio režimo nusikaltimams įvertinti pakomisė Lietuvoje patvirtino pareiškimą dėl Holokausto metu bendradarbiavusių asmenų atminimo ir kitų nacių nusikaltimų: „Pakomitetis smerkia (tokių) paminėjimą viešojoje erdvėje, jei yra patikimų istorinių įrodymų, kad jie kokiu nors būdu dalyvavo žydų ir kitų aukų persekiojime ir (arba) nužudyme nacių okupacijos Lietuvoje metu nepriklausomai nuo jokios kitos veiklos, kuria jie tuo metu ar vėliau užsiėmė. Atsižvelgiant į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (toliau – Centras) teiginius, bylinėjantis su Grantu Gochinu, ir po 2019 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo Komisijos pirmininkas, taip pat, kaip ir poskyrio komisijos nariai, mano, kad mūsų pareiga pakartoti ankstesnius protestus prieš tokius paminėjimus bandant sumažinti Šiaulių apskrities viršininko bendradarbiavimo pobūdį ir mastą vykdant žydų genocidą 1941 m. vasarą ir rudenį“.

https://www.lzb.lt/en/2019/04/11/response-to-statement-by-genocide-and-resistance-research-center-of-lithuania-of-march-27-2019-on-accusations-against-jonas-noreika/

Toliau Komisijos pareiškime, kurį pasirašė Komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris ir dar 10 Komisijos narių (dr. Arvydo Anušausko sąraše nėra), dėstomi Komisijos motyvai, kodėl ji nepatenkinta ir LGGRTC teismui pateikta medžiaga, ir paties teismo sprendimu.

Lietuvos byla ambasadorių žvilgsniu

Perskaičius Komisijos priekaištus dėl LGGRTC aiškinamojo rašto ir išlenda daugumos jos narių ekspertinio pasiruošimo stoka, visų pirma, suvokimo, kad Lietuvos Respublikoje ir gyviems ir mirusiems galioja nekaltumo prezumpcija ir kad bet kokios abejonės dėl jų kaltės įrodymų patikimumo veikia įtariamojo naudai, o mirusiojo, žuvusiojo, nužudyto atveju jos net negali mesti ant jo šešėlio, nes šie jau neturi galimybės pasiteisinti.

Tokių dalykų Komisija nesupranta arba nenori suprasti. 

Kaip žinia, Vilniaus apygardos administracinis teismas š.m. kovo 27 d. atmetė JAV gyvenančio Lietuvos piliečio Granto A. Gochino skundą prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC). Šioje byloje G.A.Gochinas prašė teismo įpareigoti LGGRTC pakeisti savo istorinę išvadą dėl J.Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, teigdamas neva J.Noreika kolaboravo su naciais ir dalyvavo Holokauste.

Šis pavyzdys dar kartą įrodo, kad Komisija nėra ta institucija, kuri sugeba teisiškai, pagal Lietuvos teisę, kuri atitinka Europos Sąjungos teisę, objektyviai vertinti  faktus apie žydų ir lietuvių genocidą ekspertiniame lygyje.

Be to, Komisija pagal savo pavadinimą (nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti), mano nuomone, yra akivaizdžiai šališka. Kur sovietinio režimo veikėjų Petro Raslano,  Nachmano Dušanskio, Kaniūkų tragedijos kaltininkų oficialūs Komisijos įvertinimai? Kokie jie bebūtų. O gal aš tokių nepastebėjau?

Petras Raslanas, NKVD tardytojas, Rainių žudynių organizatorius

Gerai, kad Komisija egzistuoja ir turi galimybę, kaip juridinis asmuo, ne tik pareikšti savo nuomonę žydų ir lietuvių genocido klausimais Lietuvos ir pasaulio visuomenei, bet ir teisę kreiptis į teismą, jei, jos nuomone, LGGRTC ekspertai pateikia klaidingus vertinimus, galinčius įtakoti Lietuvos Respublikoje priimamus sprendimus Holokausto tema. Aš – už tai, kad Komisija egzistuotų.

Nesuprantama tik, kodėl aukščiau minėtoje teisminėje istorijoje teismui pateiktą LGGRTC aiškinamąjį raštą apskundė teismui ne Komisija, o privatus asmuo.                           

Tokių, kaip Kazio Škirpos ar Jono Noreikos, „bylų“ vargu ar bus daug ateityje. Bent kiek žinomesnės Lietuvos asmenybės, nors ir prisidėjusios prie bandymų atstatyti Lietuvos nepriklausomybę iš karto po jos praradimo, bet susitepusios Holokausto istorijoje, jau įvertintos neigiamai be jokių teismų. Ir tai, iš dalies, ir Komisijos nuopelnas.

Nachmanas Dušanskis, NKVD tardytojas

Prezidentui, kaip jau minėjau, pirmą kartą (gal aš klystu?) po Nepriklausomybės atkūrimo iškilus teisminiam ginčui dėl įžymaus asmens susitepimo ar nesusitepimo Holokausto istorijoje, teko ieškoti išeities iš susidariusios padėties nacionalinės atminties politikos principų ir jų reglamento, kuriuo turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties suformavimo. Pasak jo, tokiu reglamentu turėtų vadovautis atsakingi asmenys, priimantys sprendimus dėl istorinių įvykių atminties užfiksavimo.

Sudėtingas tai teisės aktų pakeitimo prasme uždavinys, turint omeny visą Lietuvos istoriją, bet bent jau lietuvių ir žydų genocido klausimais lemiamas žodis tokiame reglamente neabejotinai turėtų priklausyti LGGRTC.

Tai – kol kas vienintelė suvereni, nuo užsienio įtakų nepriklausanti nepolitinė Lietuvos Respublikos ekspertų įstaiga savo srityje. Kol kas tik ji viena įgali pateikti objektyvią informaciją teismams genocido ir rezistencijos reikaluose. Istorikų, kitų asmenų bei visuomeninių organizacijų iš šalies dalyvavimas tokiuose reikaluose su patariamuoju balsu – gerai, bet jie – ne ekspertai.

2019.08.05; 08:30

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Grupė laikinų politikų apkaltino Kazį Škirpą antisemitizmu. Antisemitizmas demokratinėse valstybėse, kaip toks, jei nepasireiškia neapykantą kurstančiais žodžiais ar veiksmais, o pasireiškia tiesiog noru nedraugauti su semitais, nėra baudžiamas. Kitaip tariant, viso labo viešai pareiškęs, kad jis antisemitas, žmogus už tai negali būti patrauktas atsakomybėn. Kas kita, ar tai kultūringa.
 
Ir melagingai pripaišius Kaziui Škirpai antisemitinius žodžius, kurių jis nesakė, o sakė visai atvirkščiai (dokumentuota), tokiu pagrindu panaikinus jo vardo alėją Vilniuje, ką dabar daryti Kauno, kuriame yra Kazio Škirpos gatvė, žydams? Toks pažeminimas! Žinoti, kad kažkur šalia yra Kazio Škirpos gatvė! O, neduok Dieve, gal net koks nors vienas kitas toje gatvėje esančiame name gyvena!
 
Labai nuogastauju, ar neprasidės masinis žydų bėgimas iš Kauno į Vilnių pas buvusią LTSR prokuratūros darbuotoją Fainą Kukliansky, reikalaujant apmokėti bėgimo išlaidas. Nepavydžiu aš jai. Kita vertus, Amerikos žydų kongresas – turtinga organizacija, padės. Ir Vladimiras Putinas padės.
 
Tiesa,  pastarasis dabar labai užsiėmęs šimtais sulaikytų nepaklusnių Maskvos žydų, išdrįsusių išeiti prieš jį į gatves su protesto demonstracijomis. Kol Vladimiras Putinas  nuspręs, kam baudas skirti, ką ir kokiam terminui į kalėjimą įgrūsti, parama gali užtrukti.
 
Aš taip suprantu visą šitą reikalą.
 
Kazys Škirpa nesislapstydamas gyvenimą baigė JAV, gyvendamas ten su žydais santarvėje, dirbo Kongreso bibliotekoje, labai viešoje vietoje. JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, net negalvojo kreiptis į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus. 

Dar daugiau, ne be jų žinios 1957–1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) komisijos, siekusios suvienyti visas partijas ir rezistencinius sambūrius Lietuvai išlaisvinti nuo bolševikų, žydų-bolševikų, taip pat, pirmininkas. 

Pastariesiems tai labai nepatiko, tik jų čiuptuvai tada JAV buvo dar silpni. O štai dabar JAV ir Lietuvos žydų bendruomenėse įsigalėję žydai-putinistai tiesiog tęsia savo pirmtakų žydų-bolševikų „darbą“.
 
 
2019.07.29; 16:33

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kodėl aš įsitikinęs, kad teismas panaikins šitų Lietuvos niekadėjų sprendimą dėl Kazio Škirpos pažeminimo?

Nenorės precedento.

O jis toks.

Ateis nauja miesto valdžia ir sugrąžins Kazio Škirpos alėją. Po to dar kita valdžia atkeis. Ir taip toliau.

O dabar ramiai pagalvokit. Jei kuriai nors miesto valdžiai nepatiks, pavyzdžiui, Gaono gatvė (kalbama, kad jis ne be nuodėmių buvo), arba dar geriau, Gedimino prospektas dėl Gedimino kokių nors kronikose paminėtų nusikaltimų, žiūrint į juos Europos Žmogaus teisių teismo akimis. O jame tiek daug valdžios, verslo, finansų, prekybos objektų. Jiems visiems tektų keisti rekvizitus, kokius nuostolius jie patirtų! Kazio Škirpos alėjoje tokių, tiesa, nėra, bet čia svarbus principas.

Europos aikštėje piketuotojai gina Kazio Škirpos garbę. Slaptai.lt nuotr. Slaptai.lt nuotr.

Suteikti naujoms ar bevardėms, neutralioms gatvėms asmenvardžius, – viskas suprantama. Bet atšaukti esamus asmenvardinius pavadinimus dėl neva objektyvaus istorinių asmenybių gyvenimo istorijos ištyrimo ir neva kaltės įrodymo politikų, kurie nuolat keičiasi, samprotavimais ir po to balsavimais? Aš, aišku, kalbu tik apie nepriklausomoje demokratinėje Lietuvos Respublikoje suteiktus prospektų, gatvių, alėjų, aikščių ir t.t. pavadinimus.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau nekalbu apie tai, kad tokiu būdu Vilnius taptų autonominiu miestu Lietuvos Respublikoje, vienintėliu miestu, kuriame Kazys Škirpa netoleruojamas. Vladimirui Putinui tai labai patiktų, aišku, žiūrėk, tuoj ir jis pradės Vilniui autonomijos reikalauti.

Neabejoju, kad vien dėl šių aplinkybių teismas užkirs kelią šiam sprendimui.

2019.07.25; 07:06

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Šiandieniniai Kazio Škirpos šmeižikai pripaišo jam ne jo asmeniškai II Pasaulinio karo metu išsakytą mintį, esą reikia varyti žydus lauk iš Lietuvos, ir reikalauja pervadinti jo vardo alėją Gedimino kalno papėdėje.

Esą pasiūlymas išvaryti žydus galėjo būti Holokausto Lietuvoje priežastimi. Nors žydų jis lauk neišvarė, dar daugiau, gyvenimą jis baigė JAV, gyvendamas ten su jais santarvėje. Kiekvienu atveju JAV žydai, o jų bendruomenė ir tuo metu buvo įtakinga šalies politiniame gyvenime, nesikreipė į amerikietiškąją Temidę su įtarimais dėl Kazio Škirpos galimų nusikaltimų prieš žydus.

Bet net jei Lietuvos Respublikos pareigūnai, įsikarščiavę po žydų-bolševikų siautėjimo okupuotoje Lietuvoje, Rainių tragedijos, pirmųjų trėmimų, ką nors ir pasakė (ne padarė) prieš žydus, tai negali būti pagrindu nubraukti jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atstatymo procesą. Tada buvo II Pasaulinis karas tarp dviejų žiaurių nežmoniškų totalitarinių režimų, tik ką buvusių draugais, ir sprendėsi Lietuvos su visais jos gyventojais likimas.

Didžiai abejoju, ar dauguma žydų turi priekaištų tokiems lietuviams, kaip Kazys Škirpa (kitas dalykas – žydšaudžiai, ar kitais būdais žydus dėl tautybės persekiojusieji). Lietuvoje (o ir Rusijoje) pilna inteligentiškų žydų, kurie neprotestuoja prieš žydų-putinistų (anksčiau – žydų-bolševikų) politiką tik dėl visiems suprantamų priežasčių. Užtenka Boriso Nemcovo pavyzdžio. Žydai-putinistai Rusijos valdžioje vaidina ne paskutinį vaidmenį. Tai ir ant jų sąžinės guli nušluoti nuo žemės paviršiaus čečėnų Groznas, ukrainiečių Donecko aerouostas, keleivinio lėktuvo MH17 net 283 keleivių ir 15 ekipažo narių gyvybės ir t.t. Jų rankos toli siekia ir už Rusijos ribų.

Keistas tų Kazio Škirpos šmeižikų požiūris į Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusių žmonių atminimo įamžinimą.

Štai skaitau Panevėžio krašto portale krašto istorijai ir kultūrai pažinti: 
https://paneveziokrastas.pavb.lt/skulptura/paminklas-lietuvos-didziajam-kunigaiksciui-aleksandrui/
PAMINKLAS LIETUVOS DIDŽIAJAM KUNIGAIKŠČIUI ALEKSANDRUI. 
Autorius Kuzma Stanislovas, 2003 metai, granitas.

Yra ir aiškinamasis raštas: 
Aleksandro 1503 09 07 donacijos aktas yra seniausias rašytinis dokumentas apie Panevėžio pradžią. Juo didysis kunigaikštis dovanojo žemę tarp Lėvens ir Nevėžio upių Ramygalos klebonui su sąlyga, kad šioje teritorijoje būtų pastatyta bažnyčia. Taip pradėjo kurtis Panevėžys. Miesto 500 metų jubiliejaus proga pastatytas paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui.

Paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui. Astos Rimkūnienės nuotrauka

O juk šis monarchas 1495 m. išvarė iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės beveik visus joje gyvenusius judėjus, t. y. LDK žydus ir karaimus, ir tik nuo 1503 m. jau nebedraudė jiems gyventi jų gimtosiose vietose. Galime tik įsivaizduoti, kokias kančias ir materialinius nuostolius patyrė išvaromi judėjai, dažniausiai su krūvomis vaikų, įveikdami anuometinės valstybės tolius.

Atrodytų, štai čia žydų bendruomenė (o visų pirma – Kazio Škirpos šmeižikai) turėtų pareikalauti paminklą Aleksandrui nugriauti. Bet to nedaro, suprasdama, kad paminklas – ne už nuopelnus išvarant judėjus, o už miesto įkūrimą. Kaip ir Kazio Škirpos alėja Gedimino kalno papėdėje – už rizikingą Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies  bokšte. Be to, Aleksandras, kaip ir Kazys Škirpa, baigė gyvenimą santarvėje su žydais.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Pastaruoju metu jau tiek tiesos apie Kazį Škirpą pateikta žiniasklaidoje, kad jo šmeižikams liepos 24 d. dieną tiesiog nebus kur dėti akių. Bet balsuoti jie ragins. Tikėkimės, kad šį kartą balsų už Vladimiro Putino padiktuotą sprendimą neužteks. O jei užteks, įdomu bus pamatyti būsimos Vilniaus miesto Tarybos sąstatą ir jos posėdį, skirtą Kazio Škirpos alėjos klausimui. 

2019.07.18; 10:45

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Pildosi mano prognozė dėl artimiausios Ukrainos ateities po to, kai Prezidento rinkimuose Volodymyras Zelenskis nugalėjo veikiantį Prezidentą Petro Porošenką, trečioje vietoje palikęs daug vilčių Ukrainos patriotams teikusią ekspremjerę Juliją Tymošenko.

O mano prognozė buvo tokia. Kadangi V. Zelenskis yra toks pats su Rusija tampriai susijusių Ukrainos oligarchų statytinis, kaip ir oligarchas P. Porošenko su visa jo valdžios piramide, kurioje svarbiausią vaidmenį pagal Konstituciją vaidina Parlamentas – Aukščiausioji Rada (AR), tai jis darys viską, kad jo vardo partija “Liaudies tarnas” kuo greičiau laimėtų priešlaikinius rinkimus į AR, kol tauta neatsipeikėjo.

O skubėti jam reikia. Opozicinė žiniasklaida, ir ukrainiečių ir rusų kalba, atskleidžia vis daugiau nemalonių prezidentui V. Zelenskiui faktų apie jo aplinką.

V.Zelenskis. EPA – ELTA nuotr.

Na, kad ir tokį. Jo kandidatas į deputatus Aleksandras Kunickis buvo priverstas prisipažinti, kad turi dar ir Izraelio pilietybę.

Arba, štai jo patarėjas ekonomikos klausimais Danyla Getmancevas pareiškė, kad okupuoto Krymo atjungimas nuo vandens tiekimo iš Ukrainos yra klaida, destruktyvus veiksmas piliečių atžvilgiu.

Galima vardinti ir vardinti.

Be to, dar iš anksčiau užsuktas Ukrainos ekonomikos

Julija Tymošenko. EPA-ELTA nuotr.

smukdymo smagratis per milžinišką korupciją tebesisuka, ir rinkėjai vis labiau pradeda suprasti, jog buvo apgauti.

Pažadus, kuriuos žėrė V. Zelenskis rinkiminės kampanijos metu, jis vis labiau transformuoja į bejėgiškumo formatą: aš noriu, bet negaliu, nes trukdo P. Porošenkos piramidė, visų pirma – AR. Tai jis daro visokiais viešais grąsinimais tai piramidei, bet, suprantama, – be rezultatų.

Priešlaikiniai Aukščiausiosios Rados rinkimai Ukrainoje įvyks liepos 21 dieną. Kol kas net pačioje Ukrainoje rinkimų rezultatų prognozės yra labai prieštaringos. Palaukime jų išvakarių.

2019.07.07; 20:25

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Man regis, Kazio Škirpos garbės ir orumo gynėjams, labiausiai įsigilinusiems į visas aplinkybes, reikia kreiptis į teisininkus, geriau – tiesiai į teismą. Kad būtų atsakyta į klausimą, ar jau dabar, paskelbusi liepos 10 d. posėdžio dienotvarkę, Vilniaus miesto Taryba, vadovaujama R. Šimašiaus, nepažeidė įstatymų, savavališkai prisiimdama teisėjo funkcijas spręsti apie žmogaus kaltumą politikų balsavimu, juo labiau – mirusio, negalinčio apsiginti, juo labiau – atgaline data vadovaujantis dabar veikiančiais Lietuvos Respublikos ir tarptautinės teisės aktais.

 Man atrodo, kad net Seime nebuvo panašaus precedento. Viena, suteikti alėjai prie Gedimino kalno Kazio Škirpos vardą, visai kas kita paskelbti jį kuo nors kaltu ir panaikinti ankstesnį sprendimą. Pirmu atveju K. Škirpos atminimas įamžintas už jo abejonių nekeliančius nuopelnus Lietuvos Respublikai vadovaujantis ir nekaltumo prezumpcija, antru atveju kompetencijos neturinti vietinė politinė institucija imasi spręsti seniai mirusio asmens kriminalinio kaltumo ar nekaltumo klausimą. „Vis dėlto yra skirtumas – ar ne(su)teikti vardo, ar suteiktą atimti.“ – pastebėjo ir profesorius Vytautas Landsbergis: https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/skirpa-ir-zebedenas-arba-skirpa-ir-cvirka-18-1167670?fbclid=IwAR2rzcf9A51mXuAe4UuHJ2p6wLVXPoOyw5P77LjeIlavscJxtWuo-YbBnqs#.XRry7ZXDYIs.facebook&copied

Skaičiau puikų Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos (LKKSS) kreipimąsi į Vilniaus miesto Tarybą. Šalia jo, pasitarusi su teisininkais, ji galėtų kreiptis ir į teismą, reikalaudama, kad Kazio Škirpos klausimas (ir panašūs į jį) Vilniaus miesto Taryboje būtų išbrauktas amžiams iš dienotvarkės iki teismas nenuspręs kitaip.

Jei yra grupė nepatenkintųjų Kaziu Škirpa, tegul kreipiasi į teismą. Ir jei teismas imsis bylos, tai, skirtingai nuo Vilniaus Tarybos, bent bus užtkrintas lygiavertis kaltintojui teisminis jo gynybos dalyvavimas.

Pulkininkas Kazys Škirpa

Man regis, Vilniaus miesto taryboje yra pakankamai sąžiningų narių, kurie turėtų kreiptis į Administracinį teismą dėl tokio sveiku protu nesuvokiamo potvarkio (bandyti priimti kaltinamąjį nuosprendį Kaziui Škirpai politinėje savivaldybės institucijoje) teisėtumo.

Neabejoju, kad Taryba peržengė savo įgaliojimus.Ką, kada nors kita Taryba persvarstys klausimą ir priims priešingą sprendimą? Ir taip be galo be krašto? O gal Vilniaus miesto Taryba savo išvadoje paskelbs, kad nuosprendis galutinis ir neskundžiamas?

Nesąmonė akivaizdi.  

2019.07.06; 07:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Džiugu, kad pagaliau prasidėjo vieša mokslininkų, istorikų diskusija, tiksliau – įvadas į ją, apie 1941 metų birželio sukilimo objektyvų, kiek įmanoma, vertinimą. 

Prieš tai TS-LKD frakcijos nariai Seime įregistravo rezoliuciją dėl sukilimo pagerbimo. Esą ši diena nepelnytai pamirštama ir birželio 23-ioji laikytina tokia pat svarbia, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji. „Tai yra svarbu mūsų identitetui, mūsų supratimui, kas mes esame. Manau, kad tai yra labai svarbus dokumentas, juolab, kad Seimas jau anksčiau yra įtraukęs birželio 23, sukilimo dieną, į atmintinų dienų sąrašą“, – teigė TS-LKD frakcijos narys Audronius Ažubalis.

Štai kas rašoma Vikipedijoje apie sukilimą:

„Sukilimas prasidėjo pirmąją karo (prieš stalininę Sovietų Sąjungą) dieną ir vyko savaitę – birželio 2228 d. Sukilėliai sudarė Lietuvos Laikinąją vyriausybę1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją sukilėlių vadas Leonas Prapuolenis paskelbė apie Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės sudarymą (kartu buvo paskelbta ir vyriausybės sudėtis). Kovos su besitraukiančiais Raudonosios armijos daliniais ir komunistų aktyvistais vyko ne tik Kaune, bet ir Vilniuje bei visoje Lietuvoje. Lietuvoje, vienintelėje iš sovietų okupuotų kraštų, prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui kilo ginkluotas sukilimas. Sukilimą organizavo Lietuvių aktyvistų frontas (LAF). Sukilimo metu Lietuvoje prasidėjo nacių organizuotas žydų Holokaustas.

Š.m. birželio 19 d. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisija pakvietė visuomenę į diskusiją „1941 metų sukilimas Lietuvoje: mitai ir realybė“.

Arūnas Gumuliauskas. Slaptai.lt nuotr.

„Jau ne vienerius metus Lietuvoje Birželio sukilimas keistai virtęs tarytum tabu tema, kuria kalbėti vengiama arba kalbama vaikantis skandalingų antraščių, neretai įtraukiant užsienio žiniasklaidą ir Lietuvos juodinimu liūdnai pagarsėjusius asmenis. Manome, kad laikas apie Birželio sukilimą kalbėti atvirai ir dalykiškai – su pagarba dalyviams ir aukoms, įvertinant jo svarbą, atmintį, jautrius ir sudėtingus aspektus. Seimas turėtų parodyti tokio visuomenei ir specialistams atviro kalbėjimo pavyzdį“, – įsitikinęs komisijos pirmininkas prof. Arūnas Gumuliauskas.

Iš to, ką paskelbė Slaptai.lt apie diskusiją, supratau, kad yra dvi problemos. 

Pirmoji ir svarbiausioji, – atskirti grūdus nuo pelų, teisėtus sukilimo organizatorių ir dalyvių veiksmus, nuo, kaip paprastai būna bet kokiuose sukilimuose, į jį įsitraukusių be galimybės juos kontroliuoti žmonių veiksmus suvedinėjant asmenines sąskaitas, taip pat ir realizuojant savo užslėptą dėl kažkokių priežasčių tautinę neapykantą, tapusią sudėtine Hololausto dalimi.

Birželio sukilimas išsklaidė Kremliaus propagandos mitą, kad lietuvių darbininkai ir smulkieji ūkininkai „mylėjo sovietų valdžią“. LAF kovotojai, jauni Kauno darbininkai, veda suimtą Raudonosios armijos komisarą.

Antroji – pasiekti, kad pirmajai problemai išspręsti valstybė skirtų finansavimą, nes priešiškų Lietuvai jėgų tarptautinė propaganda, jau dabar nesunkiai matomi jos melai bei šmeižtai apie Sukilimą, nukreipti į Lietuvos, kaip valstybės, reputacijos menkinimą sąjungininkų akyse ir tuo pačiu jų abejones dėl bendros jos gynybos NATO rėmuose. 

Asmeniškai aš, taip pat, suinteresuotas šių problemų sprendimu. Ir štai kodėl.

Mano dėdė, Algirdas Eduardas  Šakalys, dalyvavo sukilime. Tuo metu jis gyveno Zarasuose. Jis buvo baigęs Kauno Aukštuosius Kūno Kultūros kursus ir mokytojavo Zarasuose. Vokiečiams pradėjus kąrą prieš Staliną, o enkavėdistams dar nepasitraukus iš Lietuvos, jis atidarė sulaikytų ir sušaudymui pasmerktų lietuvių izoliatoriaus duris ir išleido juos į laisvę. Tačiau enkavėdistai jį patį pagavo ir sušaudė. Palaidotas Zarasų kapinėse. Apie tai rašiau savo knygoje „Antarktidos imperatorius“ (apie Algirdo Šakalio sūnėną, žinomą pasipriešinimo okupacijai dalyvį Vladą Šakalį). 

Birželio sukilimas: mitai ir tikrovė. Diskusija Seime. Slaptai.lt nuotr.

Vienas iš Sukilimo tikslų buvo išgelbėti nuo paskutinių enkavėdistų žvėriškumų žmones. Išvežti jų enkavėdistai jau neturėjo sąlygų, bet sadistiškai nukankinti, kaip Rainiuose, dar turėjo galimybių.

Buvo dar vienas Šakalys (vardo, deja, nežinau), kuris prasidėjus karui į besitraukintį Raudonosios Armijos dalinį iš Zarasų bažnyčios bokšto atidengė ugnį iš kulkosvaidžio. Bet jis – ne iš mūsų giminės. Tai man motina pasakojo, kaip ir apie savo jauniausią brolį Algirdą. Ji sakė, kad vėliau ir tarp zarasiečių būta painiavos, kuris ten iš Šakalių šaudė į Raudonąją Armiją.

Tad, kaip supratau, pagrindinis klausimas, kiek Sukilimas susijęs su Holokaustu.

P.S. Mano tėvas, tarnavęs Lietuvos Respublikos Ginklavimosi valdyboje Kaune vertėju, likimo valia vokiečių okupacijos metais tapo Vilniaus miesto sekretoriumi, matyt, dėl aukšto išsilavinimo ir gero vokiečių kalbos žinojimo. Kelias dienas net pavadavo miesto burmistrą – vokietį, šiam pabėgus besiartinant Raudonajai armijai. Suspėjo ir jis pasitraukti į Vakarus. O po to, Nikitos Chruščiovo „atlydžio“ laikais, šeimos pasiilgęs, sugrįžo į LTSR. Gerus savo santykius su išlikusiais gyvais po Holokausto vilniečiais (galėčiau keletą jų inteligentų pavardžių išvardinti) man paaiškino tuo, kad, būdamas Vilniaus miesto sekretoriumi, išdavinėjo jiems suklastotus, jų ne holokaustišką asmenybę patvirtinančius, dokumentus. 

Sudėtingi tie lietuvių keliai Holokausto istorijoje, kaip ir Birželio sukilimo metu.

2019.06.21; 06:18

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Kas vyksta Ukrainoje, tarp naujojo Prezidento Volodymyro Zelenskio ir „senosios gvardijos“ – eksprezidento Petro Porošenko, jį rėmusios daugumos Aukščiausioje Radoje (mūsų Seimo beveik visiškas analogas), jo sukurtų institucijų vadovų, – karas, ar tai, ką stebime, yra spektaklis.

Priminsiu, V. Zelenskis triuškinančiai laimėjo antrajame ture prieš tuometinį prezidentą P. Porošenko, gavęs 73,23 % atėjusių balsuoti rinkėjų balsų.

Aš įdėmiai sekiau įvykius Ukrainoje dar iki Gorbačiovo „perestroikės“, vėliau – Seimo informacijos tarnyboje, vėliau jau, kaip privatus asmuo, suprantantis ukrainietiškai. Turiu dar ir asmeninį imperatyvą – mano senelės giminės įrodomoji kilmė Ukrainoje siekia LDK amžių.

Tai, ką aš čia kalbu, mano asmeninė nuomonė, anaiptol ne tvirtinimas. 

Mano pagrindinės išvados iš to, ką aš pastebėjau, tokios:

1)    V. Zelenskis yra tos pačios oligarchinės Ukrainos grupuotės atstovas arba statytinis. Maža to, ta grupuotė tampriai susijusi su Rusiją valdančiaisiais oligarchais. Turtingi žmonės bet kur, ir Lietuvoje, oligarchais vadinami tik tada, jei jie yra „solidarūs“ vienas kito atžvilgiu ir veikia išvien visuose rinkimuose ne visai sąžiningais metodais.

2)    Pagrindinis V. Zelenskio tikslas artimiausiu metu – atsivesti į Aukščiausiąją Radą (AR) per rinkimus savo „partiją“, kurios dar niekas nematė, tuo tikslu, kad oligarchinė grupuotė ir toliau valdytų Ukrainą (spėju, ir pas mus, deja, partijos sėkmė rinkimuose daugiausiai priklauso nuo lyderio įvaizdžio). Tuo suinteresuota ir „senoji gvardija“, kuri tai pačiai grupuotei priklauso. Kaip ir pas mus Parlamentas Ukrainoje pagal Konstituciją yra padėties šeimininkas.

3)    Tam tikslui pasiekti, garantuotai surenkant reikalingą skaičių rinkėjų balsų AR rinkimuose, V. Zelenskis sudaro nesutaikomos Prezidento opozicijos „senajai gvardijai“ ir P. Porošenko įvaizdį. Tie atsako, neva aštrindami padėtį, bet abiems pusėms naudingai. Rinkėjų dauguma kol kas tiki lyderio sąžiningumu.

Štai per tokią prizmę aš žvelgiu kol kas į tai, kas vyksta Ukrainoje.  Aš, aišku, galiu ir klysti.

Jokių kalbų nėra, kad ne tik istorinis Lietuvos ir Ukrainos bendrumas (aš vietoj vartojamo Dviejų Tautų Respublikos pavadinimo oficialiai pagrįsčiau Seime – Keturių, ko jau vien Ostrogiškiai LDK verti) mus sieja, bet ir dabartis. Tik reikia būti atsargiems sprendžiant, ką reikia remti Ukrainoje konkrečiai.

2019.06.08; 09:01

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Verda politologų aistros dėl peripetijų valdančioje Seimo koalicijoje, ar nuvers Ramūnas Karbauskis ir Gediminas Kirkilas iš Seimo Pirmininko posto Viktorą Pranskietį, ar prisijungs prie koalicijos Valdemaro Tomaševskio partijos frakcija, ar bus pirmalaikiai Seimo rinkimai, kokia bus nauja Vyriausybė ir t.t.

Svarstomi įvairiausi variantai, kas bus taip arba kitaip, jeigu suveiks vieni ar kiti patys įvairiausi interesai.

Galiu nuraminti, viskas bus taip, kaip įsakys „viena užsienio kontora“. 

Bet ir TS-LKD stovykloje išryškėjo nemaža problema. 

Triuškinantis Ingridos Šimonytės pralaimėjimas antrajame ture mažai teikia vilčių TS-LKD būsimuose Seimo rinkimuose ir turėtų jai kelti rimtą susirūpinimą. Nors, greičiausiai, ji pirmaus pagal partinius sąrašus, bet, kaip paprastai, vienmandatėse apygardose triumfuos oligarchų statytiniai arba net patys oligarchai. Geriausiu atveju teks klijuoti koaliciją su įtartinomis partijomis, greičiausiai, naujais pavadinimais, ir kokia nors nepartinių grupe. O tai ateičiai nieko gero nežada.

Skulptūros iš medžio. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Akivaizdu, kad  TS-LKD „lubas“ lemia milžiniška socialinė atskirtis. Ir ne tik. 

Likimas taip lėmė, kad, neskaičiuojant užsienio kompanijų, turtingiausia pas mus – buvusi komunistinė – kagėbistinė nomenklatūra (ir jos palikuonys), godi, be moralės principų ir labai įtakinga. Ji po Nepriklausomybės atstatymo „privatizavo“ pelningiausius Lietuvos objektus, o toliau jau veikė pricipas „pinigas pinigą daro“. 

Kiek ji įtakinga, parodė antrasis Prezidento rinkimų turas, kuriame ši nomenklatūra sugebėjo priversti ateiti pasisakyti prieš Ingridą Šimonytę net visus tuos rinkėjus, kurie balsavo už kitus kandidatus, bet ne už Gitaną Nausėdą (balsavę už Saulių Skvernelį savaime suprantami).

Ingrida Šimonytė. Reklaminis plakatas kabojo Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Mes pasaulyje! (ne ES), esame pagal atskirtį 10 vietoje, „aplenkę“ netgi oligarchinę su visiškai tokiomis pačiomis komunistinio – kagėbistinio „privatizavimo“ šaknimis Rusiją (https://247wallst.com/…/countries-with-the-widest-gap…/ ). Tai rodo, kad reguliariai gaunamų pajamų, turimų akcijų, kitų vertybinių popierių, nekilnojamo turto “žirklės” Lietuvoje yra nenormaliai didelės, o tai leidžia koncentruotam kapitalui valdyti bestuburės, visko bijančios (kad tik ne karas), mažas pajamas gaunančios rinkėjų masės nuomonę. 

Jei TS-LKD nenustos vaidinti vienareikšmiškai „dešiniuosius“, “lubos” ne ką tepakils, ką bedarytum. Priklausant Europarlamente Liaudies partijai ir dar su tokiu pavadinimu – Tėvynės Sąjunga, nei kiek neabejoju, kad pagrindinis TS-LKD šūkis iki padėtis bus ištaisyta turėtų būti „Ne – siaubingai socialinei atskirčiai“, nebijant būti apkaltintiems „kairumu“. Su įrodymais, kad tai tik TS-LKD nesunkiai gali įgyvendinti. 

O kitaip – dabartinis vegetavimo lygis.

2019.06.05; 17:00

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.
Nuliūdino mane kun. Roberto Grigo pozicija ir laikysena rinkiminėje kampanijoje, ypač vakar, gegužės 22 d., pasirodžius straipsniui Delfyje pavadinimu „Beprecedentis įvykis: „Marijos radijuje“ Vytauto Landsbergio interviu buvo cenzūruotas ir užblokuotas“
 
Profesoriaus Vytauto Landsbergio teigimu FB, jo interviu „Marijos radijui“ buvo cenzūruotas ir galiausiai užblokuotas dėl jame pasakytų žodžių apie Ingridą Šimonytę.
 
Profesorius V. Landsbergis FB įraše mini ir kun. R. Grigą teigdamas, kad kunigas turėtų atsiprašyti. „Politinėse varžybose, už kurių neabejotinai šmėkšo viena užsienio kontora, nūnai eksploatuojami du meluojantys kunigai, piktai šnekėję prieš Ingridą Šimonytę. Manau, Robertas Grigas, kurį taip mielai cituoja ir technologai, ir prekyvietės musės, dar turi laiko atsiprašyti“, – teigė profesorius.
 
Spėju, užblokuotame interviu buvo kalbama ir apie „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykius“, kuriuos kun. R. Grigas panaudojo rinkiminėje kampanijoje, FB išdėstydamas savo negatyvų požiūrį į šią knygą bei jos autorių J. Hašeką. Pats kunigas teigė Delfyje, kad įraše konkretaus kandidato nepaminėjo, nors Ingrida Šimonytė ne kartą yra citavusi būtent šios knygos citatas. „Pagudravau, – nusijuokė kunigas. – Kadangi bažnyčios vadovybė man ir visiems kitiems pasakė, kad neminėčiau, reikšdamas savo požiūrį ar nuomonę, ar simpatijas, kandidatų vardų, kaip matėte, vardais nepaminėjau“, – tvirtino kunigas.
Prof. Vytautas Landsbergis ir kunigas Robertas Grigas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Dar gegužės 17 d. FB apie tokius „gudravimus“ rašiau:
 
„Nežinau, kokį poveikį rinkėjams daro kandidatų į Prezidento postą požiūris į vadinamą seksualinių mažumų partnerystės įteisinimą. Tačiau kadangi pirmajame ture Ingrida Šimonytė ir Gitanas Nausėda surinko maždaug tiek pat balsų, antrajame ture ir nedidelis procentas gali būti lemiamas.
 
Pavarčius Interneto puslapius (google), galima įsitikinti, kad abu kandidatai į Prezidento postą pripažįsta seksualinių mažumų problemų egzistavimą (tai, kad seksualinių mažumų problemos egzistuoja, pripažįsta ir Popiežius). Abu pasisako už partnerystės įteisinimą ir ta prasme jie yra lygiaverčiai. Tačiau kažkodėl kai kurių dvasininkų (jų – mažuma) raginimai nebalsuoti už kandidatą – partnerystės įteisinimo šalininką nukreipiami tik į Ingridą Šimonytę. O tai mažų mažiausiai nesąžininga. Nuodėmė, taip sakant.“
 
Prieš tai kun. R. Grigas FB parašė: „Sauliaus S. kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt Ingridos Š. naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau Gitano N. bankas“. Galima tokiame tekste, kaip ir „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“ atveju, neminėti vardų („kolchozas pralaimėjo, bet gali laimėt naktinis gėjų klubas. Vis dėlto geriau jau bankas“) – visi ir be jų supras, kas yra kas.
 
Ir dar rašiau: „Neprarandu vilties, kad mano didžiai gerbiamas kunigas Robertas Grigas padarys sąžiningą, garbingą pareiškimą abiejų kandidatų atžvilgiu, juolab, kad Prezidentas nesprendžia seksualinių mažumų partnerystės įteisinimo ir panašių klausimų.
G. Nausėda ir I. Šimonytė. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.
 
Beje, noriu šiek tiek apginti „Šveiko nuotykius“. Tai buvo viena iš skaitomiausių knygų Lietuvoje sovietmečiu. Daug kas joje vedė paralelę tarp inkorporuotos į Austro-Vengrijos imperiją čekų tautos ir inkorporuotos lietuvių tautos, žinia, į kokią imperiją. Cinizmą, kuriuo kvėpuoja knyga, taip pat reikėtų priskirti prie švelnios pasipriešinimo okupantui formos.
 
Ir štai tik ką FB pasirodė kun. Roberto Grigo pareiškimas: „Bendražygis iš Sąjūdžio sako, kad turėčiau atsiprašyti. Ar už viešai reikštas pažiūras, ar už raiškos stilių? Laisvoj šaly?“
 
Kaip „Marijos radijuje“?
 
2019.05.23; 15:24

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Prieš pirmą rinkimų turą rašiau: „Klausimas, kas taps Lietuvos prezidentu, kas laimės, Vladimiras Putinas ar Ingrida Šimonytė, Lietuvai gyvybiškai svarbus. Raginu visus tuos, kurie nenori V. Putino oligarchų ir jo slaptųjų tarnybų visiško įsigalėjimo Lietuvoje, atiduoti savo balsus už Ingridą Šimonytę jau pirmajame ture, nes gali atsitikti taip, kad antrajame jau nebus iš ko rinktis. V. Putino ir I. Šimonytės galimybės akivaizdžiai nelygios. Jeigu net JAV prezidento rinkimai neapsiėjo be V. Putino įtakos, tai ką jau kalbėti apie mus.“

Pirmąjį turą V. Putinas pralaimėjo. 

Man sunku vertinti abu kandidatus, Ingridą Šimonytę ir Gitaną Nausėdą, iš jų profesinės pusės (esu fizikas pagal išsilavinimą). Kiekvienu atveju abu kandidatai kalba logiškai, moka dėstyti mintis. Abu išmano finansus, ne teoriškai, I. Šimonytė visos valstybės mastu, G. Nausėda – bankų sektoriuje.

Neverksiu, jei Prezidentu taps G. Nausėda. Tikiuosi, jis kada nors nenueis Vokietijos kanclerio Gerhardo Šrioderio keliu. Tačiau už jį nebalsuosiu. Ir štai kodėl. 

Lietuvos Banko valdybos pirmininką skiria ir atšaukia Prezidentas. Ir jei jis iki užimant postą ilgą laiką buvo susijęs su komercinių bankų veikla, jam gali kilti įvairios pagundos.

Štai neseniai  (gegužės 10 d.) „Lietuvos Rytas“ rašė:

„Gal tai sutapimas, bet iškalbingas: kai dvi stambios įmonės iš SEB banko sulaukė gerokai didesnių paskolų limitų, jų savininkai nemenkomis sumomis parėmė į valstybės vadovo postą nusitaikiusį buvusį šio banko prezidento patarėją Gitaną Nausėdą. Ypač pasisekė „Rokiškio sūrio“ bendrovei. Vasario 27 dieną SEB bankas ne tik pratęsė paskolos sugrąžinimo terminą, bet ir jos limitą nuo 4,1 mln. eurų už itin patrauklias palūkanas padidino iki 34,9 mln. eurų. Didžiulė paskola buvo suteikta, nors pastaruoju metu „Rokiškio sūrio“ rodikliai nežibėjo. Praėjusiais metais bendrovės pelnas smuko keturis kartus – iki 1,9 mln. eurų, o metinis pinigų srautas tesudarė 13 mln. eurų. Po paskolos sąlygų pagerinimo praėjus kelioms dienoms – kovo 8-ąją – bendrovės „Rokiškio sūris“ direktorius Dalius Trumpa kandidatą į prezidentus G.Nausėdą parėmė 4,5 tūkst. eurų. Kitą dieną tokią pat sumą pervedė ir jo tėvas – pagrindinis bendrovės akcininkas Antanas Trumpa. Kiek vėliau – kovo 31 dieną – tėvas ir sūnus G.Nausėdai paaukojo dar po 4 tūkst. eurų. Iš viso beveik 17 tūkst. eurų parėmę buvusį SEB banko darbuotoją „Rokiškio sūrio“ akcininkai tapo stambiausiais šio kandidato į prezidentus finansuotojais.“

Ingrida Šimonytė. reklaminis plakatas Pilaitės rajone Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

I. Šimonytei tokios pagundos kilti neturėtų. Atvirkščiai, būdama Prezidente ji galėtų profesionaliai stebėti Lietuvos banko veiklą visos valstybės intereso vedama.

2019.05.14; 16:12

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Taigi – pamastymai apie kandidatų į Prezidento postą paskutiniuosius reitingus kontaktinėse apklausose.

Sumažėjo skirtumas tarp I. Šimonytės ir S. Skvernelio, jau dabar tikrai paklaidos ribose.

Visai neseniai tas skirtumas buvo didokas: https://kauno.diena.lt/naujienos/lietuva/politika/prezidentiniai-reitingai-sunerimti-turetu-s-skvernelis-ir-juozaitis-905807

Apklausiančiųjų kompanijų sąžiningumu neabejoju, nors teoriškai visko gali būti.

Abejoju, kaip ir kiti, atsakymų nuoširdumu. O todėl iškreiptu vaizdu „padorumo“ ribose: https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/999156/kandidatu-reitingu-magija-paaiskina-kaip-zmones-veikia-skaiciu-burtai

Mane sudomino 15min portale skelbiami skaitytojų „spragtelėjimai“, ką jie palaiko (tiesiog portalo pirmajame puslapyje viršuje su kandidatų nuotraukomis).

Suapvalinti „spragtelėjimų“ rezultatai rinkimų išvakarėse, kai išankstiniai rinkimai jau vyksta, pirmojo penketuko atžvilgiu tokie (fiksuota 2019-05-09, 21:00):

Ingrida Šimonytė – 30 000

Gitanas Nausėda – 15 100

Mindaugas Puidokas – 12 000

Arvydas Juozaitis – 5 500

Saulius Skvernelis – 4 300

Bent jau 2018 metais 15min buvo antras pagal skaitomumą po Delfi portalas: https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/delfi-skaitomiausias-naujienu-portalas-lietuvoje.d?id=77695911

Jo, mano asmenine nuomone, nelaikyčiau nei dešiniuoju, nei kairiuoju. Tiesiog – informuojančiu.

Psichologiškai, „spragtelėti“ už valdžios iškeltą atstovą jame – nebaisu.

Truputį, bet tik truputį, baisiau – už opozicijos iškeltą atstovą. 

Ir štai – netikėtas, drastiškas,  palyginus su kontaktinėmis apklausomis, aukščiau pateiktas rezultatas.

Aišku, į pasisakančiųjų tokiu būdu skaičių nepatenka piliečių dalis, neturinti tam laiko ar dar neįsisavinusi Interneto.

Bet, kaip aiškina mūsų žiniasklaida, mes Europoje ir net pasaulyje – ne paskutinėje vietoje Interneto srityje.

Nepalieka nerimas, kad bus ar jau paleisti visi pinigai, o jų be galo daug, pagal tiesioginę paskirtį – rinkimų pirkimui.

Isterika, „jei nelaimėsim, tai…“, gali būti sugalvota būsimam palankiam Seimo daugumai rinkimų rezultatui paaiškinti, kai jų kandidato į Prezidento postą reitingai  visai neseniai kalbėjo priešingai.

2019.05.10; 06:22

Kastytis Stalioraitis, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

Jau tiek rašyta, agituota už ir prieš daugiapilietybę artėjant referendumui tuo klausimu, kad, atrodytų, visi argumentai išsemti.

Bet balandžio 30 d. toks Mindaugas Lukšys, Lietuvos šaulių sąjungą remiančiosios sąjungos Vokietijoje valdybos pirmininkas, Lietuvos šaulių sąjungos išeivijoje Centro valdybos narys Čikagoje ir Vokietijos Bundesvero rezervistų asociacijos narys, 15min parašė straipsnį (https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/mindaugas-luksys-karo-prievole-ir-mobilizacija-daugybines-pilietybes-atveju-500-1137354), kuriame aiškina, jog karo atveju daugybinė pilietybė Europos Sąjungoje didelių problemų nesukeltų.

“Lietuvos Respublikos teisės aktai šiuo metu nereglamentuoja kitų šalių pilietybę turinčių asmenų privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygų. Taigi LR piliečiai, turintys tiek dvigubą (daugybinę), tiek vieną pilietybę, yra traktuojami vienodai – kaip turintys tas pačias pareigas ir turi būti šaukiami atlikti minėtą tarnybą bendrais pagrindais. Daugybinės pilietybės atveju lietuvis galėtų atlikti tarnybą vienoje iš pasirinktų NATO ar Europos šalių ir jo tarnyba veikiausiai būtų įskaityta Lietuvoje. Ir tai būtų ne naujas reiškinys Europoje.”, – rašo autorius ir pateikia keletą konkrečių pavyzdžių iš praktikos, kaip tam tikros Europos šalys (Norvegija, Danija, Suomija, Vokietija, Šveicarija), kuriose yra privalomoji karinė tarnyba, mato karo prievolininką, kuris gyvena toje šalyje ir turi dvigubą pilietybę.

Viskas gražu, bet nuosaka – tariamoji (galėtų).

Lietuva – pafrontės valstybė, dėl kurios vis dar abejojama, ar suveiks efektingai penktasis NATO straipsnis, jei Rusija nutars susigrąžinti Baltijos valstybes į savo „globą“. Autoriaus išvardintoms valstybėms toks klausimas, bent kol kas, neegzistuoja.

Karinė technika – Konstitucijos propspekte Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Galimo karinio konflikto išvakarėse skelbiamas visuotinis tinkamo amžiaus vaikinų (o gal ir merginų) jau atlikusių ar dar neatlikusių karo tarnybą šaukimas į karą, skelbiama visuotinė mobilizacija.

Neatvykimas baudžiamas:

“BK 315 straipsnis. Šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu vengimas

Šauktinis ar aktyviojo rezervo karys, vengęs šaukimo į karo tarnybą karo padėties metu, baudžiamas laisvės atėmimu iki penkerių metų.”

Toks šaukimas planuojamas iš anksto. Yra sudaryti šaukiamų Lietuvos piliečių sąrašai. Nesvarbu, kur jie būtų tuo momentu, kai ateis diena X. Jiems bus pranešta, kai ateis laikas. Bet karinė vadovybė turi nors apytikriai žinoti, kiek realiai gali turėti karių karinės padėties atvejui, kur juos dislokuoti, kokią karinę techniką kuriam patikėti ir t.t.

O dabar pabandykite atspėti, kiek daugiapilietinių Lietuvos piliečių atsilieps į šaukimą ir kokia valstybė išduos savo pilietį Lietuvos teismui dėl karinės tarnybos vengimo? Tai čia tik viena iš galimų situacijų.

Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.

Pats autorius rašo:

“LR vyriausybė savo tinklalapyje pateikia tokią informaciją: „Tam, kad būtų supaprastintos privalomosios karo tarnybos atlikimo sąlygos ir kad kuo daugiau Lietuvos Respublikos piliečių būtų pasirengę ginti Lietuvos valstybę nuo ginkluoto užpuolimo,  a t e i t y j e   b u s   s i ū l o m a  jungtis prie Europos Tarybos konvencijos dėl pilietybės, kuri leistų lanksčiau spręsti klausimus, susijusius su dvigubą pilietybę turinčių asmenų karo prievolės atlikimu šalyse, kurios yra prisijungusios prie šios Konvencijos.”

Prie Konvencijos dar neprisijungėme, o jau lendame į referendumą. Gal palaukime pirma prisijungimo? Juk jau ir taip turime dvigubų piliečių išimties tvarka. O kaip bus su mūsų dvigubais piliečiais JAV? Klausimų daug.

Lietuvos valstybės vadovai. Slaptai.lt nuotr.

Gerbiama Prezidente, o ką galvoja Valstybės gynimo taryba, kuriai Jūs vadovaujate, apie galimų referendumo pilietybės klausimu rezultatų įtaką nacionaliniam saugumui. Pats laikas paskelbti.

Vyksta užplanuota diskusija tuo klausimu viešoje erdvėje, nuomonės įvairios, bet tai daugiausiai teisininkų, politikų nuomonės. Nacionalinio saugumo aspektu negirdėjau, kad tie, kurie pagal Konstituciją ir įstatymus privalo žymiai daugiau žinoti, pasisakytų aiškiai ir nedviprasmiškai.

Referendumo mechanizmo atgal atsukti neįmanoma, bet turintys balso teisę turi būti maksimaliai informuoti apie balsavimo arba nebalsavimo pasekmes.

2019.05.03; 06:18