Švedijos kariai. Slaptai.lt nuotr.
Rusija išsiunčia du Švedijos diplomatus, Švedija apgailestauja dėl šio Rusijos valdžios sprendimo. Tai trečiadienį naujienų agentūrai TASS pranešė Švedijos URM atstovas Rasmusas Eljanskogas.

„Du švedų diplomatai paprašyti palikti Rusiją, – sakė jis. – Anksčiau Švedija paskelbė, kad rusų diplomatui nebuvo pratęsta viza: mes nepatenkinome Rusijos prašymo išduoti diplomatinę vizą. Atsakydama į tai Rusija paprašė du švedų diplomatus išvykti iš šalies. Mes apgailestaujame dėl Rusijos URM sprendimo“. 

Švedijos URM kol kas nepateikė išsamesnių komentarų šiuo klausimu.

Kaip pareiškė trečiadienį per spaudos konferenciją Maskvoje oficiali Rusijos URM atstovė Marija Zacharova, dviejų Švedijos diplomatų išsiuntimas iš Rusijos yra atsakomoji priemonė.

Vasario mėnesį restorane Stokholmo centre buvo sulaikytas 45 metų švedas, įtariamas neteisėta žvalgybine veikla prieš Švediją Rusijos naudai. Jis pietavo su Rusijos diplomatu, kuris netrukus išvyko iš Švedijos. Po to Rusija paprašė vizų naujiems diplomatams, bet gavo neigiamą atsakymą. 

Švedijos saugumo policijos (SAPO) pareigūnų nuomone, įtariamą švedą užverbavo Rusijos specialiųjų tarnybų agentas, „dirbęs diplomatinėje priedangoje“. Spėjama, kad sulaikytasis šnipinėjo bent jau nuo 2017 metų. Jeigu jo kaltė bus įrodyta, jam gresia nuo šešių mėnesių iki ketverių metų kalėjimo.

Įtariamasis neigia savo kaltę. Vyras dirba Švedijoje aukštųjų technologijų srityje su informacija, kuri, pasak SAPO atstovų, domina užsienio šalių žvalgybininkus. Kaip pranešė leidinys „Dagens Nyheter“, jis turi keturis vaikus, gimė Švedijoje ir yra jos pilietis.

Vyras turi savo bendrovę, kuri rengia informacijos perdavimo modeliavimo, mobiliųjų telefonų programavimo ir kompiuterių virusų modeliavimo projektus. Be to, jis dirbo mokslinį darbą ir skelbė straipsnius mokslo žurnaluose. Anksčiau buvo nuteistas lygtinai už užpuolimą.

Stasys Gimbutis (ELTA)
 
2019.05.08; 20:20

Švedijos kalėjime buvo užpultas už teroro aktą Stokholme iki gyvos galvos nuteistas uzbekas Rachmatas Akilovas. Tai ketvirtadienį pranešė televizijos kanalas SVT.

Incidentas Kumlos įkalinimo įstaigoje įvyko praėjusią savaitę. R. Akilovą užpuolė 24 metų nuteistasis, atliekantis bausmę tame pačiame kalėjimo bloke. Jam pavyko patekti į teroristo kamerą, kai durys buvo neužrakintos. Atskubėję apsaugos darbuotojai išvydo, kad užpuolikas talžo ant grindų gulintį R. Akilovą.

Išsamesnės incidento detalės kol kas nežinomos, apie R. Akilovo būklę nepranešama.

Užpuolikas, atliekantis 4 metų laisvės atėmimo bausmę, perkeltas į izoliatorių.

Iš Uzbekistano kilęs R. Akilovas nuteistas kalėti iki gyvos galvos už teroro aktą Švedijos sostinėje. 2017 metų balandžio 7 d. jis pagrobtu sunkvežimiu, priklausiusiu bendrovei „Spendrups“, įsirėžė į žmones Drotningo gatvėje Stokholmo centre. Per šį išpuolį penki žmonės žuvo, o dar 15 buvo sužeisti.

Informaciją pateikė Stasys Gimbutis (ELTA)

2018.08.10; 01:30

Alfredas Guščius, literatūros kritikas. Slaptai.lt nuotr.

Prieš 27 metus (1990 , rugsėjį) žurnalas „Politika“ (vyr. redaktorius A. Semaška) išspausdino mano apybraižą. Nunešiau paskaityti į Vyriausybę Romualdui Ozolui, dirbusiam premjero pavaduotoju (o premjere dirbo Kazimiera Prunskienė). Paskaitė ir pasakė: „Neblogai, yra kai kas ironiškai pastebėta…“ 

Sąjūdininkai jūroje ir krante

„Visas tuntas sąjūdininkų… ant vandens ir svetimoje žemėje! Ar bereikia geresnės progos apybraižai, esė, vaizdeliui rašyti? Nuo tos įsimintinos kelionės prabėgo vieneri metai, ir sąjūdininkų veidus norisi lyriškai ir ironiškai nuspalvinti… Štai Bronius GENZELIS. Kodėl į šio rašinio avansceną jį kviečiu pirmąjį? Todėl, kad ne tik pernai 1989 metus,  birželio mėnesį, kai vykome į Švediją, bet ir dar 1988 – uosius jis visur buvo tarp pirmųjų, jo visur buvo pilna. Jau netgi traukinyje „Vilnius – Leningradas“ nuo jo buvo… ankšta. Siauras vagono kupė koridorius dar labiau susiaurėjo – aplink Bronių nuolat telkdavosi būrys smalsuolių, norinčių išgirsti naujų žinių iš TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, kuriame profesorius dalyvavo kaip deputatas ir iš kurio savaitei buvo ištrūkęs į laisvę. Jis kalbėjo ir kalbėjo, bėrė ir bėrė įspūdžius, samprotavimus, spėliones. Taip – vakare, taip ir rytą. Iš kur, maniau, šio ne itin tvirtai suręsto vyriškio energija, sveikata?

Tokia pat mizanscena išsidėstė ir plačiame ištaigingo laivo „Iljičius“ salone… Atėjo pirmosios plaukimo dienos vakaras. Grįžtu iš pasilinksminimų salės, kurioje švedai pensininkai deklamavo eilėraščius, dainavo ir šoko „Katiušą“, pasakojo visokius dalyklėlius apie Leningradą ir SSRS. Žiūriu – prie dviejų salono staliukų, atitolusių viens nuo kito per keletą metrų, sėdi būreliai vyrų, moterų. Tik prie vieno – švedai, prie kito – mūsiškiai. Sėdžiu, klausausi; prie mūsiškių stalo vėl viešpatauja profesorius Genzelis. Kalba, aiškina, mostaguoja rankomis. Ir vis girdžiu – apie demokratiją, SSRS, Gorbačiovą, Brazauską, Lietuvą. Kas bus, kaip bus, kada bus? O prie kito stalo sėdi švedai ir … pliekia kortomis. Mano broliai suka galvas, kaip pasiekti nepriklauomybę, demokratiją, o švedams rūpi, kaip išlošti šį „vistą“, „pulką“ ar „vežimą“ . Dvi kaimyninės tautos, bet kokie skirtingi jų likimai.  

Taigi – visur esantis profesorius Genzelis. Toks jis Stokholme – ėjo į Baltų institute surengtą konferenciją, pusiau slapta surinko keletą TSRS deputatų bei Sąjūdžio lyderių, veržėsi į riksdagą, stengėsi susitikti su su Lietuvai palankiais švedų parlamentarais. Tarėsi, derėjosi. Jo klausėsi, juo sekė ir jam pačiam sekėsi… Taip buvo pernai. O šiemet? Šiemet, regis, profesoriaus fortūna nebe tokia laiminga. Po Kovo vienuoliktosios kažkas esmingo atsitiko. Kodėl? Reikėtų daug ką analizuoti, lyginti, vertinti. Tik „atversiu“ tokį klausimą – ar laikas bei aplinkybės taip spėriai pasikeičia, ar patsai žmogus?

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Apie kokį kitą kelionės draugą knieti parašyti daugiau? Galbūt apie Romualdą OZOLĄ, nors mūsų grupėje (kurią subūrė ir kiekvienam individualų iškvietimą parūpino filosofė Dalia Stančienė) važiavo dar ir Algimantas Čekuolis, ir Bronislovas Kuzmickas, ir Jokūbas Minkevičius, ir Vytautas Radžvilas, ir Arvydas Šliogeris, ir Algis Degutis, ir Antanas Rybelis, ir Raimundas Rajeckas, ir Eglė Laumenskaitė)… Ozolą pirmą kartą išvydau gal prieš kokį 20 metų Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijoje, kurioje Ozolas dalyvavo kaip novelistas. Per bendrus renginius šiek tiek susipažinome, jau ir gatvėje pasilabindavome. Pamažu Romualdas suko į filosofiją. Dar po kiek laiko išgirdau, kad jis pradėjo dirbti LTSR ministrų taryboje A. Česnavičiaus referentu. O dar po kelerių metų sutikau K.Giedrio gatvėje; jis man prisipažino jau nebedirbantis referentu, – nusibodę, išsausėję smegenys. „Taip, kad dabar laisva vieta pas Česnavičių“, – atsiduso jis, ir aš slapta pagalvojau – o gal man ten nutaikus? Gyvenu bendrabutyje, be privilegijų; bet nenutaikau…

Įsimintinas mudviejų susitikimas (iki Švedijos) įvyko  1988  m. pavasarį „Literatūros ir meno“ redakcijoje. Jis atėjo pasiteirauti dėl savo straipsnio apie Č. Aitmatovo romaną „Ešafotas“. Įsiminiau jo žodžius: “Rašysiu tik tiesą, eisiu, darysiu viską iki galo, nepabūgsiu nieko, tegul už tai gresia ir kalėjimas“. Džiugu, kad jis šį savo užsispyrimą tesėjo, žinoma, dar džiugiau, kad prieš jį neatsivėrė kalėjimo vartai… 

 … Ir štai vėl Romualdas – šalia, bet kartu ir toli, jaučiu tarp mūsų atsivėrusią kiaurymę.  Ne iš blogos valios, o iš rimto reikalo, – mat, jis jau TSRS liaudies deputatas, vienas Sąjūdžio lyderių. Taigi, – figūra, veikėjas. Jis dabar tarnauja ne ne kokiam vienam viršininkui, o visuomenei, tautai, Lietuvai. Na, tai kas, kad Lietuva susideda iš lietuvaičių, o idėjos, politika aukščiau asmeniškumų. Šitai aš puikiai suprantu, ir todėl stengiuosi kuo rečiau jam lįsti į akis, šypsotis, linksėti.

…Bet jūra yra jūra, ji supa laivą, išjudina vestibuliarinius centrus, todėl mums darosi bloga. Taip pasidarė ir Romualdui, tik nežinia, ar nuo jūros, ar nuo kitų negandų. Kaip paaiškėjo, nuo pastarųjų. Gal Maskvoje, gal Leningrade jį pakirto liga… Vienas per kitą kišam Romui įvairausiausias tabletes, su elektriniu virbalu verdame stiklainyje gėlą vendenį, užplikome arbatą, kavą, nešame jam, po to padedame įsitaisyti antro aukšto gulte, prašome nusiraminti, atsiplaiduoti, o patys išslenkame iš kajutės, paliekame jį viltingoje vienatvėje.

O jau kitą dieną Romualdas buvo žvalus, atsigavęs, ir aš vėl stebėjausi – kokie gajūs tie mūsų lyderiai bematant išsilaižo (kaip šunys ar katės)…  Vos tik atplaukėme į Stokholmą ir apsigyvenome Universiteto bendrabučio viešbutyje, Romualdas suskato ruošti pranešimą konferencijai. Jis rašo, o geroji patarėja Eglė Laumenskaitė redaguoja ir verčia į anglų kalbą. Ir taip jiedu vargo bemaž visą dieną ir dar rytą, prieš einant į Baltų instituto konferenciją, regėjau juos triūsiančius, tobulinančius pranešimą…

To pranešimo negirdėjau, bet girdėjau Romualdą, kalbantį Švedijos lietuvių surengtoje vakaronėje. Tiksliai nebeprisimenu girdėtų žodžių, bet menu, kad jie labai tiko prie vakaronės nuotaikos, prie bendros mūsų misijos Stokholme… Prisimenu Romą ir kitoniškame „paveiksle“ – universiteto viešbučio kambaryje jo rankose atsidūrė margas švediškas buteliukas. Čia mūsų buvo daug, kas ant kėdžių sėdėjo, kas ant lovų. Stikliukas, aišku, ėjo ratu pagal laikrodžio rodyklę. Kai jis sustojo prie gerbiamo profesoriaus Jokūbo Minkevičiaus, Romualdas paklausė: Tai kaip, profesoriau, žiūrite į alkoholį?“ „Kaip žiūriu?“ šiek tiek sutrikęs atsako profesorius: „Aišku, kad blogai“. „Blogai?“ – perklausia Romualdas: „Na, kaip taip galima…“ Ir nueina prie kito…

O dar menu – kitą vakarą tame pačiame Romualdo ir Algimanto Čekuolio kambaryje diskutavome apie nacionalinius santykius Lietuvoje. Aišku, apie santykius su lenkais ir kitomis tautomis. Romualdas įsikarščiavęs pasakė – bus kraujo, negali nebūti, dar nebuvo nė vienos revoliucijos be to… 

Vieną gražų birželio vakarą universiteto viešbučio pasigirdo skardus pažįstamas balsas. Iškart atpažinome Kazimierą PRUNSKIENĘ. Jinai atskrido iš… Kremliaus, iš TSRS liaudies deputatų suvažavimo. Žinojome, kad Kazimiera turėjo rėžti jame ryškią kalbą. Į Stokholmą ji atsivežė ir tos kalbos originalą. Tuoj puolėme ją skaityti, lyginti su „Izvestijose“ paskelbtuoju variantu.  O pati Kazimiera pabėrė aibę įspūdžių, pasakojo apie susitikimą su Gorbačiovu. Sakė jam teigusi, kad Lietuva iš tiesų, o ne vien tik žodžiais patikėjo „perestroika“, todėl už savo savarankiškumą  (pernai – dar tiktai ekonominį) kausis ligi galo…

Kitą dieną aš prislinkau prie Prunskienės su nauju savo eilėraščiu „Regiu nulaužtą šaką“ (kurį po daugelio metų įdėjau į savo naują eilėraščių knygą „Apsvaigęs būtimi“, 2015). Tema jo gimė po vakaronės su Stokholmo lietuviais, taigi apie emigraciją. 6 posmų ilgas rimuotas eilėraštis; tačiau jo mūsų “gintarinė ledi“ kantriai klausėsi, ir tik paskutiniame posme pasiūlė man stilistinę redakciją, – vietoje būdvardžio „paklydėlis“ pakeisti kitu „nuklydėlis“. Tai, sakė ji, aptakesnis, išeivių atžvilgiu švelnesnis, tinkamesnis žodis. (Galutiniame variante, ruošdamas eilėraščių knygą, to premjerės išbrokuoto žodžio visai atsisakiau)…  

Dėkoju naujai netikėtai kritikei, sugebėjusiai politikos vėtrose išsaugoti poetinio žodžio dvelkimą… Štai kokie įdomūs, netikėti lyderių asmenybių bruožai“…

XXX                                                                       

Taip rašiau tuomet. Ko siekiu dabar šia apybraiža? Pasakyti, kad 27 metai Lietuvos istorijoje menkas tarpas, o 100 metų – gana ilgas. Per jį keitėsi santvarkos, kultūra, keitėsi ir tautos veidas. Prieš 27 metus, atplaukusius į Stokholmą, vienijo demokratijos ir laisvos Lietuvos ilgesys. Romualdas Ozolas mirė, turėdamas kitokį Lietuvos Nepriklausomybės įsivaizdavimą. Jis paliko didelį politinį darbų ir filosofinių veikalų kraitį. Kaip ir kelionės į Stokholmą bičiuliai, filosofai Bronius Genzelis, Vytautas Radžvilas, Bronislovas Kuzmickas, Arvydas Šliogeris, matė Lietuvą tautiškai sutelktesnę ir ekonomiškai gyvybingesnę. 

Nebėra tarp gyvųjų ir kai kurių kitų apybraižos personažų: profesorių Raimundo Rajecko, Jokūbo Minkevičiaus. O Kazimiera Prunskienė patyrė stiprų insultą…

Laikas teka, bet neišbraukia to, kas užfiksuota žodyje…

  1. 02. 07; 04:30

Užsienio povandeninis aparatas šių metų birželio 29-ąją pažeidė Švedijos jūrinę sieną ir pasirodė Jevlės uoste šalies rytinėje pakrantėje. Tai šiandien skelbia laikraštis „Dagens Nyheter“, remdamasis dviejų ekspertų pranešimu, nusiųstu Gynybos ministerijai ir uosto administracijai.

Pasak žiniasklaidos, incidentas įvyko šių metų birželio 29 dieną. Remdamiesi echoloto duomenimis, ekspertai nustatė, kad aparato ilgis sudarė 12 metrų, aukštis – 3 metrus, o jis pats buvo panašus į itin mažą povandeninį laivą. Dugne palikti jo atspaudai anksčiau ekspertams nebuvo žinomi, todėl jie mano, kad aparatas priklauso užsienio valstybei. „Šis įvykis turi būti traktuojamas kaip šiurkštus sąmoningas įsiveržimas“, – sakoma pranešime.

Dokumente nenurodoma, kuriai šaliai priklauso aparatas. Bet jame užsimenama apie povandeninį laivą „Triton NN“, kurį „anksčiau naudojo Rusija kariškiams gabenti“.

Didžiausia per pastaruosius 30 metų užsienio povandeninio laivo paieškų Stokholmo salyno akvatorijoje operacija vyko 2014 metais. Joje dalyvavo karinės jūrų ir karinės oro pajėgos, sausumos kariuomenės daliniai – daugiau kaip 200 žmonių. Bet ši operacija nedavė rezultatų.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.26; 02:30

Reaguodama į augančią Rusijos grėsmę, pirmadienį Švedija pradeda didžiausias per 23 metus karines pratybas. Jose dalyvaus didelis JAV karių kontingentas ir pajėgos iš Danijos, Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Lietuvos ir Norvegijos, informuoja „EU observer“.

Tris savaites vyksiančiose pratybose „Aurora 17“ bus imituojami puolimai prieš sostinę Stokholmą ir ypatingos reikšmės Gotlando salą. Pratybose taip pat bus imituojamas karas su užsienio priešu.

Pratybose Švedijoje dalyvaus daugiau kaip 19 tūkst. Švedijos karių, 1 435 JAV kariai, 270 karių iš Suomijos, 120 karių iš Prancūzijos ir nuo 40 iki 60 karių iš Danijos, Norvegijos, Lietuvos ir Estijos.

„Aurora 17“ pavadintomis pratybomis siekiama sustiprinti šalies gynybą ir sukurti patikimas bei aiškias bauginimo priemones, siekiant priversti kaimynes atidžiai apsvarstyti užpuolimo rizikas.

Švedijos karinės pratybos sutaps su Rusijos ir Baltarusijos kariniais žaidimais „Zapad 2017“. Rugsėjo 14-20 dienomis Baltarusijoje, Baltijos jūroje, vakarinėje Rusijos dalyje ir Kaliningrado srityje vyksiančiose pratybose, Rusijos teigimu, dalyvaus 12 700 kareivių.

Informacijos šaltinis – ELTA

2017.09.12; 00:03

Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė savo ir visos Lietuvos žmonių vardu pareiškė nuoširdžią užuojautą Švedijos Karaliui Karlui XVI Gustavui dėl žmones pražudžiusio teroristinio išpuolio Stokholme.

Šalies vadovė pabrėžė, kad Lietuva smerkia niekaip nepateisinamą žiaurumą ir reiškia solidarumą su Švedijos tauta.

Šią sunkią akimirką Švedijos Karaliui, aukų šeimoms ir artimiesiems bei visiems Švedijos žmonėms Prezidentė palinkėjo didžiausios stiprybės, vienybės ir vilties.

Informacijos šaltinis – Prezidentės spaudos tarnyba.

Thesun.co.uk nuotr.

2017.04.08; 07:45

Skambant ABBA muzikai, treniruotų vyrukų ir mini sijonėlius seginčių merginų fone Švedijos armijos karininkas dainuoja: „Mamma mia! Rusai eina… Jie mus sudraskys, septyni – trys, kaip prieš metus žaidžiant ledo ritulį“, – rašo "The Financial Times".

Žinoma, tas per Rusijos televiziją parodytas vaizdo klipas, – tai parodija, bet problemos, kurias jis išjuokia, jau nebejuokino švedų, sakoma straipsnyje.

Didįjį penktadienį du Rusijos bombonešiai, lydimi keturių naikintuvų, per mokomąjį bombardavimą atskrido visiškai prie Švedijos sienos. Nė vienas Švedijos lėktuvas nepakilo į orą pagal aliarmą. Kariškių duomenimis, rusai inscenizavo Stokholmo ir taikinio Švedijos pietuose bombardavimą, rašo straipsnio autorius.

Continue reading „Švediją žeidžia Rusijos pašaipos“

lesbiete

Seksualiai „pažangiausiose“ Europos šalyse – Anglijoje ir Švedijoje – jau pradedama įgyvendinti tai, apie ką Lietuvoje „Gender Loops“ projekto stūmėjai tegalėjo pasvajoti.

Švedų dienraštis „Aftonbladet“ aprašo vaikų darželį, kuriame vaikai auginami tariamai neutralioje lyčių santykių atmosferoje. O „Daily Mail“ rašo apie privalomą homoseksualistų problematikos įtraukimą į įvairių pamokų turinį.

Žinoma, homodiktatūros sąlygomis šioms naujovėms išsakoma tik labai švelni kritika, jokių kalbų apie vaikų žalojimą ir iškrypimų platinimą.

„Besiruošdami Šventos Liucijos šventei rašėme apie kepėją. Žodelis „jis“ (han) buvo pakeistas neutraliu belyčiu naujadaru hen.“

Continue reading „Modernus švietimas: darželinukams – nulytinimas, moksleiviams – uždaviniai apie gėjus“