Prezidentas G.Nausėda susitinka su Lenkijos prezidentu A.Duda. R.Dačkaus nuotr. (LR Prezidento kanceliarija)
Naujasis Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, Varšuvoje susitikęs su šios kaimyninės šalies Prezidentu Andrzejumi Duda, aptarė regioninio saugumo ir gynybos prioritetus bei šalių energetinės nepriklausomybės klausimus.
 
„Daugiausia kalbėjome apie mūsų šalių saugumą ir tarpusavio pagalbą gynybos srityje. Su Lenkija aktyviai bendradarbiaujame, jaučiame jos dėmesį – esame dėkingi už karių įsitraukimą per gynybos pratybas Lietuvoje, be to, net 8 kartus lenkų lėktuvai saugojo Baltijos šalių oro erdvę. Tačiau esu tikras, kad santykius labiausiai stiprina bendri tikslai. Vienas jų – siekis glaudžiau bendradarbiauti su JAV. Abi šalys nori, kad amerikietiškosios pajėgos labiau įsitrauktų į mūsų apsaugą“, – susitikime sakė Prezidentas G. Nausėda, JAV įsitraukimą į Lenkijos ir Lietuvos gynybą laikantis vienu svarbiausių savo užsienio politikos prioritetų.
 
Anot Prezidento komunikacijos grupės, dar vienas šalių tarpusavio bendradarbiavimo klausimas, kuriam Prezidentai skyrė daug laiko, – energetinę nepriklausomybę užtikrinantys projektai ir transporto infrastruktūros plėtra.
 
„Mūsų šalys kartu vykdo daug projektų energetinės ir transporto infrastruktūros srityse. Iki 2025 m. planuojame įgyvendinti Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizaciją su kontinentine Europa, pabaigti dujų jungtis ir taip turėti priėjimą prie platesnės išteklių pasiūlos. Svarbu, kad būtų tęsiamas ir projektas „Rail Baltica“, todėl dirbsime, kad jam būtų suteiktas reikalingas Europos Sąjungos finansavimas“, – teigė Lietuvos vadovas.
 
Pokalbyje dėmesio skirta ir Rytų partnerystės temai. Šiais metais, minint Rytų partnerystės 10-metį, Lietuvos Prezidentas sveikino Lenkijos iniciatyvą, kai kartu su Švedija buvo suburtos Rytų Europos šalys ir paskatintos drauge vykdyti kaimynystės politiką: „Remiame Ukrainos suverenitetą ir teritorinį vientisumą, pastangas tęsti reformas, atidžiai stebime Moldovą ir Sakartvelą. Palaikome šių šalių proeuropietišką politiką“.
 
Pirmąjį vizitą į Lenkiją ir pažintį su šios šalies vadovu Prezidentas G. Nausėda vertina itin pozityviai: „Vizito metu ne tik užmezgėme draugišką asmeninį ryšį su Prezidentu, bet ir aptarėme, kaip dar labiau sustiprinti dvišalį bendradarbiavimą gynybos, energetikos ir ekonomikos srityse. Glaudus dialogas su Lenkija mums yra strategiškai svarbus ne tik istoriškai, bet ir žvelgiant į Lietuvos ateitį. Siekdami gerovės valstybės idėjos, vienu pagrindinių akcentų laikome saugumą, tad glaudūs Lietuvos ir Lenkijos santykiai yra būtini, įgyvendinant šią viziją“.
 
Lietuvos Prezidentas pirmojo vizito į Lenkiją vyko laikydamasis nusistovėjusios užsienio politikos tradicijos ir išreikšdamas pagarbą abiejų šalių bendrai praeičiai: šiais metais minėtas Liublino unijos 450 metų jubiliejus, Lietuvos ir Lenkijos Draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties 25-osios metinės, be to, šalys, priklausydamos Abiejų Tautų Respublikai, 1791 m. gegužės 3 d. priėmė Konstituciją, laikomą pirmąja Konstitucija Europoje.
 
Antrasis Prezidento vizitas į Lenkiją numatytas rugsėjo 1 dieną, kai bus minimas Antrojo pasaulinio karo 80-metis.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2019.07.16; 16:25

Darbo vizito į Jungtines Amerikos Valstijas išvykusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė apsilankė Pensilvanijos nacionalinės gvardijos vadavietėje ir susitiko su jos vadu generolu majoru Anthony’iu J. Carrelliu. Susitikime aptartas Lietuvos ir JAV karinis bendradarbiavimas, Lietuvos kariuomenės ir Pensilvanijos nacionalinės gvardijos partnerystė.

Šalies vadovė pabrėžė, kad JAV yra strateginė Lietuvos saugumo partnerė, kurios buvimas reiškia papildomas regiono saugumo garantijas. Prezidentė padėkojo nacionalinės gvardijos kariams už sėkmingą 25 metų bendradarbiavimą su Lietuvos kariuomene.

,,Lankiausi Pensilvanijos nacionalinėje gvardijoje, su kuria Lietuva bendradarbiauja jau 25 metus, tai mūsų pasididžiavimas, mūsų patirtis, mūsų kariuomenės apmokymas ir, aišku, bendros pratybos. Tikimės, kad šio gvardijos atstovai, bus dislokuoti labai arti Lietuvos sienos, prie Alytaus, netoli vadinamojo Suvalkų tarpsnio. Mums tai labai naudinga ne tik dėl to, kad mūsų siena bus apsaugota, bet ir kad ši gvardija toliau galės aktyviai ir intensyviai dalyvauti su Lietuvos ir Lenkijos kariuomene bendrose pratybose“, – teigė šalies vadovė.

Tvirtus šios gvardijos ryšius su Lietuva demonstruoja ir nuolatinis jos karių dalyvavimas mūsų šalyje vykstančiose pratybose, kurių metu JAV karinės pajėgos realiai dalyvauja krašto gynyboje.

Lietuvai aktualu, kad Pensilvanijos nacionalinės gvardijos kariai aktyviai įsitrauktų į bendras pratybas kartu su NATO batalionais mūsų šalyje bei Lenkijoje ir taip prisidėtų užtikrinant Suvalkų koridoriaus apginamumą.

Tai taip pat stiprias kibernetines pajėgas turinti gvardija, kuri domisi galimybe dalyvauti Kaune steigiamo regioninio saugumo centro veikloje. Jos ekspertai savo žiniomis ir patirtimi ketina prisidėti užtikrinant Lietuvos kibernetinį saugumą.

Pensilvanijos nacionalinė gvardija aktyviai prisideda prie Lietuvos karininkų rengimo, pėstininkų kovos mašinų personalo apmokymo, mūsų šalies karinės infrastruktūros modernizavimo.

Lietuvą su Pensilvanijos nacionaline gvardija sieja ir istorinės sąsajos. Šios gvardijos karininkas Samuelis J. Harrisas ir dar 19 JAV karininkų 1919 m. atvyko į Lietuvą padėti kautis su bermontininkais. Dabar jo vardu pavadinta gatvė Aleksote, Kaune.

Paulina Levickytė (ELTA)
 
2019.03.14; 06:30

Pirmasis „Vilniaus golgotos“, pasakojančios apie žiaurią Vilniaus krašto polonizaciją, leidimas. B.Šėmis – tai Mykolo Biržiškos slapyvardis.

Liepos 7 – 13 dienomis, Vilniuje ir apylinkėse buvo minimos Armijos Krajovos (AK) 74-osios bandymo perimti nacių okupuotą Lietuvos sostinę metinės.

Polonizacijai – griežtas ne. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Besidomintiems istorija skirtumai tarp AK veiklos Lenkijoje ir Lietuvoje puikiai žinomi. Savo šalyje ši armija pasižymėjo didvyriška kova prieš hitlerinius ir sovietinius okupantus, mūsų tėvynėje AK elgėsi kaip okupacinė kariuomenė, siekusi reokupuoti Lietuvą, ką aiškiai liudija 1995 metais Vilniaus Bernardinų bažnyčioje rastas Armijos Krajovos dokumentų archyvas. Vilnijoje AK kūrėsi ir veikė beveik legaliai, buvo vokiečių ginkluojama ir visokeriopai remiama kovai su raudonaisiais partizanais, tačiau netrukus svarbiausiu jos taikiniu tapo civiliai lietuviai. Nepaneigiami faktai, kad vadinamojoje Vidurio Lietuvoje 1943 -1944 metais AK aršiai kovojo su bet kokiomis lietuvybės apraiškomis.

Lietuvos visuomenei reikia priminti, kad Valstybinė komisija AK veiklai tirti dar 1993 metais paskelbė išvadas, kad „Lenkijos emigracinė vyriausybė ir jai pavaldi Armija krajova nepripažino Vilniaus grąžinimo Lietuvai, ruošėsi jį vėl atplėšti nuo Lietuvos, t.y. kėsinosi į Lietuvos vientisumą (…). Armijos Krajovos partizanai Rytų Lietuvoje taip pat padarė nusikaltimų žmogiškumui, įvairiais motyvais yra terorizavę ir žudę civilius gyventojus, daugiausia lietuvius“. Nužudyta per 1000 (kai kuriais šaltiniais – iki 4000) beginklių žmonių, įskaitant moteris ir vaikus, vien už tai, kad jie kalbėjo lietuviškai ar meldėsi iš lietuviškos maldaknygės.

Ne vienas lenkų ir vokiečių  istorikas pastebi, kad AK Vilniaus užėmimo operacija „Ostra Brama“ („Aušros Vartai“) neatnešė nei politinės, nei karinės naudos. 1944 m. Raudonajai Armijai artėjant prie Vilniaus, AK, neturėdama net sunkios ginkluotės, nepaisydama, kad Lietuvos sostinę gynė keliolika kartų gausesnės ir apgulčiai pasiruošusios okupantų pajėgos, bandė demonstratyviai tik savo jėgomis atimti miestą iš vokiečių. Vos pradėjus puolimą prieš nacius, po kelių valandų  į Vilnių pradėjo veržtis rusų tankai, ir Raudonoji Armija užėmė Vilnių be AK pagalbos.

Šiandien iš šių AK kovų bandoma susikurti propagandinių dividendų vos ne dešimteriopai didinant vokiečių kariuomenės nuostolius mūšyje ir ties Kriaučiūnų kaimu, tą liepos 13-ąją vadinant Triumfo diena.

Savaitės trukmės renginiuose Petro ir Povilo bažnyčioje, Lenkų kultūros namuose, kino teatre „Pasaka“, Rasų kapinėse buvo pagerbiami žuvusieji ir sakomos kalbos su palinkėjimais gyviesiems. Minėjimus, ceremonijas, meninius renginius padėjo organizuoti ir juose dalyvavo visuomeninių organizacijų nariai iš Lenkijos, tarp jų nemaža dalis uniformuotų ir ginkluotų, tikėkimės, šaunamųjų ginklų padirbiniais. Ypatingą nerimą kelia oficialių Lenkijos pareigūnų iš Kultūros ir Gynybos ministerijų dalyvavimas; Lenkijos ambasada prie panašaus pobūdžio renginių prisideda visada.

Lenkijos prezidentas Andžejus Duda. EPA – ELTA nuotr.

Tautos forumas atkreipia dėmesį, kad ambasados parama tokiam renginiui (per organizaciją „Vilniaus patriotinis jaunimas“), jos darbuotojų (ambasadorės pavaduotojo, karo atašė, generalinio konsulo) dalyvavimas tokiuose renginiuose iš esmės reiškia oficialios Lenkijos Respublikos pozicijos demonstraciją. Neabejotina, kad aukščiau išdėstyti istoriniai faktai vadovaujantiems strateginio partnerio politikams yra žinomi.

Revanšistinio pobūdžio nuotaikos ganėtinai ryškios ir oficialių pareigūnų pasisakymuose (citatos imamos iš spaudos ir internetinių portalų lenkų kalba):

– „Vilniaus sukilimo metinės, tai nepaprastas laikas, kuomet jaučiame jungtį tarp skirtingų kartų ir Vilniaus žemių neatskiriamumą nuo Lenkijos“, – Marija Koc (Maria Koc), Lenkijos Respublikos vicemaršalka.

– „Istorija pažengė taip toli, kad Vilnius šiandien ne Lenkijoje, ir tai ne karių, kurie tuo metu kovojo už Vilnių, kaltė. Šiandien mes prisimenam, kad mūsų kova dar nesibaigė“, – Gžegožas Poznanskis (Grzegorz Marek Poznański), ambasadorės pavaduotojas.

– „Mes didžiuojamės, kad Lenkija laisva. Šiandien mes vis dar kovojame, mes prašome Dievo ir meldžiame laisvės Rytų „kresams“,- V. Sbastjanovič (W. Sebastianowicz), viena iš AK draugijos vadovų  Baltarusijoje.

Tokie pareiškimai tampa buvusio Lenkijos užsienio ministro R. Sikorskio retorikos tęsiniu. Prisiminkime jo repliką į teiginį, jog Vilnius buvo okupuotas L. Želigovskio kariuomenės: „Mes taip nemanom!“

Akivaizdžiai matoma revanšistines nuotaikas skatinanti Lenkijos pozicija kelia nerimą Lietuvos visuomenei. Keletas pavyzdžių:

– AK būrio vadas Dubingių moterų ir vaikų žudikas Zygmuntas Šendželiažas-Lupaška (Zygmunt Edward Szendzielarz) Lenkijoje paskelbtas didvyriu, apdovanotas ordinu po mirties, jo vardu vadinamos gatvės, statomi paminklai; 

– Lietuvos teritorijoje su Lenkijos parama statomi paminklai ir teikiami Lenkijos apdovanojimai Lietuvoje kaip okupacinei kariuomenei veikusiai Armijai Krajovai ir atskiriems jos kovotojams, taip pat ir dalyvavusiems lietuvių žudynėse;

– beveik trisdešimt metų mūsų strateginis partneris spaudžia Lietuvą dėl lenkiškų pavardžių rašymo, abėcėlės keitimo, lietuvių kalbos dėstymo ir egzaminų palengvinimo bei kitų akivaizdžiai dirbtinai eskaluojamų „skriaudų“ lenkų bendruomenei;

– neslepiama finansinė ir propagandinė įtaka lenkų bendruomenės vaikams, moksleiviams, kurie tampa didžiausia statistų mase tomaševskininkų renginiuose, daro sunkiai ištaisomą žalą jauniems piliečiams integruojantis į šalies kultūrą, dirbtinai lenkinant Vilnijos baltarusius, rusus ir lietuvius;

– Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija Seime nuolat dalyvauja ir organizuoja tokio pobūdžio propagandinius renginius, prisidėdama prie Lietuvos visuomenės skaidymo tautiniu pagrindu, be to, juos nuolat palaiko ir patys rodo iniciatyvą kai kurie Seimo nariai iš kitų frakcijų;

– šiuo metu Lenkijos valstybinė monetų kalykla pradeda kaldinti Lenkijos Respublikos šimtmečio atminimo medalį, kuriame 1920 metais užgrobtas Vilniaus kraštas vaizduojamas kaip dabartinės Lenkijos teritorija, o J. Stalino ir V. Čerčilio pokarinei Lenkijai dovanotos  rytinė Vokietijos dalis vaizduojama neapibrėžtos priklausomybės.

Lenkijos institutas Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Tokie strateginio partnerio veiksmai pagrįstai kelia įtarimų, kad tęsiama istoriškai netolima politika tik švelnesnėmis priemonėmis nei XX amžiaus pradžioje.

Oficiali Lietuvos pozicija šios nepagarbios kaimynės elgsenos atžvilgiu yra nepaaiškinama. Vien šiemet lenkų vienuoliams buvo perduotas vienuolynas Vilniaus senamiestyje, tuo iš esmės pripažįstant želigovskinės valdžios sprendimų teisėtumą; J. Pilsudskio metinių minėjimas-konferencija Vilniaus rotušėje surengiama su Lietuvos premjero nuoširdžiu pasveikinimu; vienašališkas Lenkijos TV kanalų transliacijų į mūsų teritoriją apmokėjimas; „lenkiškų“ problemų iškėlimas aukščiau kitų tautinių bendrijų reikalų; nuolaidžiavimas Lenkų rinkimų akcijos reikalavimams ir kita.

Vilniaus golgota. Mykolo Biržiškos veikalas, pasakojantis, kaip buvo lenkinamas Vilniaus kraštas.

Šie klausimai iš esmės nutylimi visos Lietuvos žiniasklaidos, įskaitant nacionalinį transliuotoją.

Tautos Forumas siūlo Respublikos Seimui, Prezidentūrai, Vyriausybei ryžtingai spręsti įsisenėjusius klausimus ir:

  1. Ateityje viešai ir aiškiai pasmerkti istoriją perrašančius ar kitaip tautinę nesantaiką kurstančius panašaus pobūdžio Lietuvos lenkų bendruomenės renginius, o esant akivaizdžiai intencijai pagerbti okupacinius veiksmus prieš Lietuvos valstybę ir jos gyventojus, nebijoti tokių renginių uždrausti pagal galiojančius įstatymus.
  2. Paaiškinti strateginio partnerio, Lenkijos Respublikos, vadovybei, kad jos vykdoma „kresų“ politika (lojalumo ir dėkingumo Lenkijai ugdymo priemonės) Lietuvos atžvilgiu Lietuvoje yra ir visada bus suprantama kaip priešiškas ir valstybes kiršinantis veiksmas.
  3. Neleisti statyti naujų paminklų Lietuvą okupuoti siekusių kitų šalių veikėjų ar organizacijų atminimui, taip pat valstybiniu lygiu įvertinti šalyje jau pastatytų paminklų Lietuvos okupantams poveikį tautos istorinei atminčiai ir priimti atitinkamus sprendimus dėl tolesnio jų likimo. 
  4. Nedelsiant sudaryti komisiją lietuvių ir Lietuvos piliečių tautinių bendrijų santykiams aptarti rajonuose, kur pastarųjų yra žymesnė dalis, ir atlikti reprezentatyvias sociologines apklausas, siekiant aiškiai nustatyti jų tikrąsias problemas ir lūkesčius.
  5. Užtikrinti šiandien masiškai ignoruojamų Švietimo įstatymo nuostatų dėl mokomųjų dalykų valstybine lietuvių ir tautinių bendrijų kalbomis santykio įgyvendinimą.
  6. Peržiūrėti švietimo programas tautinių bendrijų mokykloms, atsižvelgiant į Lenkijos Respublikos teigiamai vertinamą Latvijos pavyzdį.

Tautos forumas atkreipia Lietuvos respublikos Seimo, Prezidentūros, Vyriausybės dėmesį, kad jokia save gerbianti valstybė tokios padėties netoleruotų, o vengiant tiksliau apibrėžti kaimyninių valstybių santykius, Lietuvos visuomenė šiuo metu paliekama vertinti savo valdžios politiką pernelyg plačiame lauke – nuo abejingumo valstybės interesams iki jų išdavystės.

Pareiškimo autorius – Tautos Forumas

Informacijos šaltinis – www.propatria.lt

2018.07.29; 11:00

Absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų labai palankiai vertina šalies narystę NATO ir stipriai remia sąjungininkų pajėgų dislokavimą šalyje.

Tokias nuostatas rodo Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2016 m. gruodžio mėn. visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės RAIT atlikta apklausa.

Tyrimo duomenimis, palankiai arba labai palankiai Lietuvos narystę NATO vertina 84 proc. Lietuvos gyventojų. Lyginant su 2015 m., šis rodiklis išaugo 3 proc. Nepalankiai šalies narystę Aljanse vertina tik 9 proc. respondentų (palyginimui, 2015 m. – 10 proc.), o apie 7 proc. – neturėjo nuomonės (2015 m. – 9 proc.), tačiau jų dalis kasmet nuosekliai mažėja. 

Beveik tokia pati šalies gyventojų dalis – 81 proc. – pritaria arba visiškai pritaria nuolatiniam NATO sąjungininkų buvimui Lietuvos teritorijoje, o 67 proc. apklaustųjų laikosi nuomonės, jog šiemet dislokuotas NATO priešakinių pajėgų batalionas padės atgrasyti priešiškai nusiteikusias valstybes.

„NATO yra strateginis Lietuvos saugumo partneris, tad visuomenės parama tiek šalies narystei, tiek sąjungininkų pajėgų dislokavimui šalyje rodo aukštą visuomenės sąmoningumą šalies saugumo klausimais“, – sako krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis.

Beveik pusė (48 proc.) apklausos dalyvių teigė, kad jie, matydami uniformuotus Lietuvos ar sąjungininkų karius bei karinę techniką, jaučiasi saugiau. 73 proc. respondentų mano, kad sąjungininkų pajėgų dislokavimas ir padažnėjusios karinės pratybos stiprina Lietuvos saugumą, o 67 proc. pritaria teiginiui, kad 2017 m. dislokuotas tarptautinis NATO batalionas padės atgrasyti priešiškai nusiteikusias valstybes.

Apklausos duomenimis, labiausiai draugiška šalimi laikoma Latvija, ją paminėjo kiek daugiau nei pusė respondentų. Lietuvos gyventojai viena draugiškiausių Europos valstybių taip pat nurodė Vokietiją, kurios vadovaujamas NATO batalionas 2017 m. bus dislokuotas Lietuvoje. Labiausiai draugiškomis Europos valstybėmis lietuviai taip pat nurodo kitas kaimynines šalis – Estiją ir Lenkiją.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2016 m. gruodžio 9-20 d. atliko UAB „RAIT“. Šio tyrimo metu buvo apklausti 1010 15–74 m. amžiaus nuolatinių Lietuvos gyventojų. Statistinė tyrimo duomenų paklaida yra apie 3%.

2017.01.29; 03:56

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys Laurynas Kasčiūnas atviru laišku kreipėsi į Jaroslavą Kačinskį (Jarosław Kaczyński) sakydamas, kad nors skatina ir palaiko bendrą Lietuvos ir Lenkijos tautų bendradarbiavimą ir bandymą atgrasyti Kremlių nuo galimo puolimo, vis dėlto šalių bendrystės potencialą menkina Lietuvos lenkų rinkiminė akcija (LLRA), kuri daug metų vykdo sistemingą Rusijos režimui naudingą politiką ir kuria dirbtinį pleištą tarp Lietuvos ir Lenkijos. 

Seimo narys Laurynas Kasčiūnas, šio komentaro autorius. Slaptai.lt nuotr.

„Esu tikras, kad būdama principinga politine jėga, „Įstatymo ir teisingumo“ partija turėtų peržiūrėti bendradarbiavimą su LLRA tol, kol geopolitinės šios partijos nuostatos tiesiogiai prieštaraus strateginiams Lietuvos ir Lenkijos interesams.

Lietuvoje jau yra užaugusi nauja Lietuvos lenkų karta, kuri puoselėja lenkų kalbą, kultūrą, tradicijas, bet jaučiasi Lietuvos piliečiais bei nenori būti tapatinami su skaldančia LLRA politika. Būtent tokie žmonės yra ateitis, kuri užtikrins mūsų tautų sugyvenimą ir istorinę dermę, todėl verta juos skatinti. Turėtume kartu siekti stiprinti žymaus Lietuvos lenko M. Riomerio pasiūlytą tapatybės formulę, pagal kurią lenkiškumas ir lietuviškumas dera tarpusavyje“, – teigia L. Kasčiūnas

Šią savaitę LLRA atstovas Z Jedinskis netgi pareiškė, kad užuot didinusi krašto apsaugos finansavimą, Lietuva turėtų pasirašyti nepuolimo sutartį su Rusija, o gynybos finansavimą, prieštaraujant įsipareigojimams NATO, grąžinti į 0,8 proc. nuo BVP lygį. Atsižvelgiant į istorines nepuolimo sutarčių tarp Rusijos ir Lietuvos pamokas, šis pasiūlymas kelia rimtų abejonių dėl lojalumo Lietuvos valstybei.  

„Esu tikras, kad toks LLRA veikimas niekaip nesiderina su Lenkijos politine ir kultūrine tradicija. Nors LLRA deklaruoja atstovaujanti Lietuvos lenkų interesams, o ankstesniame šios partijos logotipe netgi pavaizduota Lenkijos vėliava, LLRA požiūris istorijos vertinimo, geopolitiniais klausimais atitinka ne Lenkijos, bet Kremliaus interesus. Ilgus metus LLRA dominuojamoje terpėje gyvenantys Lietuvos lenkai yra lengviau paveikiami Kremliaus vykdomos priešiškos Lietuvai propagandos. Šių metų pradžioje atlikto tyrimo duomenimis, net 64 proc. Lietuvos lenkų teigiamai arba labai teigiamai vertina Vladimirą Putiną. Didžioji jų dalis pateisina ir Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją“, – laiške rašo L. Kasčiūnas.

Informacijos šaltinis – Tsajunga.lt portalas.

2017.01.25; 06:20

Vytautas Rutka

Vokietijos kanclerė Angela Merkel – už sankcijas Rusijai, kol ji okupuoja dalį Ukrainos teritorijos. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Valteris Steinmejeris – už bendradarbiavimą su Rusija, nepaisant Krymo okupacijos, ginklų žvanginimo Baltijos valstybių ir Ukrainos pasieniuose. Reikia pasiekti, kad Rusija užsienio politikoje sugrįžtų į pozicijas iki Gruzijos, Ukrainos karų, sako kanclerė.

Kitas – pamirškime tai ir derėkimės iš naujo kaip niekur nieko, neginkluokime Baltijos valstybių, nes taip tik skatiname Rusiją elgtis agresyviai. Ne Rusija, o NATO žvangina ginklais ir erzina Rusiją.

Vokietijoje galima turėti diametraliai priešingas nuomones, Čekijoj, Vengrijoj, Graikijoj galima ir pataikauti Rusijai, ir reikalauti sankcijų pratęsimo (kolei kas laimi pastarieji). Lenkijai galima neįsileisti pabėgėlių, konfrontuoti su Europos Sąjungos nuostatomis…

Visoje ES vyksta nuomonių kova esminiais, šalių užsienio ir vidaus politiką lemiančiais klausimais.

Panašiai ir pas mus. Panašiai, bet…

Pas mus, pavyzdžiui, netoleruojama nuomonė, kad su kaimyne Lenkija gali būti lygiaverčiai, paritetiniais pagrindais grindžiami santykiai. Pas mus primygtinai reikalaujama jos atžvilgiu nusižeminimo, pataikavimo, lietuvių tautos interesų nepaisymo. Strateginė partnerystė – aukščiau visko. Nes lenkai gali supykti ir lemiamu momentu mūsų neginti, jeigu Rusija išsikraustytų iš proto.

Man patinka radijo laidos vedėjas Rimvydas Geleževičius, kažkada nurungęs Darių Kuolį. Pastarasis žurnalisto vaidmeny pašnekovus stelbdavo savo gražbylystėmis: pats klausia, pats ir atsako, pašnekovas jam būdavo beveik nereikalingas.

Geleževičius gerbia ir kitą nuomonę, tiesa, yra labai atsargus. Į radiją paskambinusiems klausytojams leidžia kalbėti tik tada, kai jų mintys atitinka generalinę LRT liniją.

O ta linija: apie Lenkiją – tik gerai, apie Lenkijos lietuvių vargus – nieko; galima reikalauti, kad Lietuvos lenkams būtų sudarytos dar palankesnės šiltnamio sąlygos, bet negalima manyti, kad Lietuvos lenkai privalo būti lojalūs valstybei, kurioje gyvena, paisyti jos įstatymų…

Daug ko negalima vieniems, daug kas leidžiama kitiems.

Nei į LRT televiziją, nei į radiją negali patekti tie Lietuvos piliečiai, kurie mano, kad pavojinga lietuvių kalbos raidyną papildyti naujomis raidėmis, kad Šalčininkų rajone negalima lenkinti lietuviškų vietovardžių, kad su Lenkija reikia bendrauti oriai, taip, kaip pastaruoju metu elgiasi mūsų prezidentė.

Gaila, R.Geleževičius neišdrįso į paskutinę laidą, kurioje buvo kalbama apie Lietuvos-Lenkijos santykius, pakviesti šiuo klausimu bent kiek kitokią nuomonę (nei Vytauto Petro Plečkaičio) išsakantį pašnekovą.

Lietuvos didžiojoje žiniasklaidoje balsą turi tik plečkaitininkai, t.y. Valatka, Savukynas, Bumblauskas, Smetona ir kt. Plečkaitininkais aš juos vadinu todėl, kad kitaminčius jie pravardžiuoja rėksniais. Šis epitetas – pats padoriausias, jo autorius – Plečkaitis.

Plečkaitininkai jau ne vienerius metus gieda tą pačią giesmelę: nereikia paisyti plačiosios visuomenės nuomonės Lenkijos ir Lietuvos santykių klausimais, Lietuvos lenkams reikia duoti tiek, kiek jie reikalauja.

Plečkaitininkai žino: tokia politika atitinka Lietuvos interesus. Negalima Lietuvos lenkų integruoti į gyvenimą šalies, kurios duoną jie valgo. Štai pabėgėlius integruoti reikia, bet tik ne lenkus. Lietuvos lenkų tėvynė – Lenkija. Geriausia būtų, jeigu Lietuvos lenkams suteiktumėm autonomiją. Dar geriau – jeigu visa Lietuva prisijungtų prie Lenkijos, kaip Jogailos laikais. Gyventumėm kaip meškos ausy.

Nekvailai sugalvota: internetinėje žiniasklaidoje paskleista iniciatyva – Lietuvoje reikia ne tik lietuviškų gatvių lentelių, bet ir lenkiškų, rusiškų, angliškų, visokių, kokių tik įmanoma sugalvoti. Lietuva – atvira visiems. Lietuva lenkų nežudo, kaip Anglijoje, Lietuva rusiškų kapinių nenaikina, kaip Rusijoje naikinamos lietuviškos.

Na, visokių lentelių artimiausiu metu Lietuvoje dar nebus, bet lenkiškos, rusiškos, angliškos – neabejotinai. Akcijos tikslas: padėti apsnūdusiam Seimui, neryžtingai Algirdo Butkevičiaus vyrausybei įgyvendinti seną svajonę: nepagrįstomis nuolaidomis susigrąžinti strategijnę partnerystę su Lenkija. Visuomenė reikalauja tolerancijos, pakantumo, tai pirmiausia įteisinkime lenkiškas lenteles, lenkiškas raides.

Jeigu jau net R.Geleževičius neįsileidžia, pasak Plečkaičio, rėksnių, kitokios nuomonės Lietuvoje toleruojamos nebus.

2016.09.06; 09:37 

g.visockas-portretas

“Gerb. Gintarai Visockai, įsikandote tą savo K.Michailovą – Nikuliną ir valkiojate kaip katė pūslę. Nejau nesuprantate, kad taip save kompromituojate ir kuriate savo kaip priešiškoms Lietuvai jėgoms tarnaujančio žurnalisto įvaizdį”.

Šį komentarą aptikau Fecebook puslapyje. Jis buvo paskelbtas po manąja publikacija “Ko siekia atsarginio advokato institucijos šalininkai”. Komentaro autorius – Gediminas Kontrimas.

Nesiruošiu polemizuoti su šiuo Facebook erdvėje savo nuomonę dažnai reiškiančiu komentatoriumi. Beprasmiška. Tuščia laiko gaišatis. Lietuvoje itin daug primityviojo patriotizmo apraiškų. Lietuvoje gausu triukšmautojų, šūkautojų, mitinguotojų, kuriems visuomet viskas aišku. Su jais keblu ginčytis būtent dėl to, kad jiems “visada viskas suprantama, akivaizdu”.

Continue reading „Istorinio teisingumo paieškas krečia primityvaus „patriotizmo“ drugys“

ozolas_ozolas_ozolas

Suprastų visa Lietuva, bet visų pirma Lietuvos valdžia. Apie svarbiausią tautinės nesantaikos kurstytoją Lietuvoje, Lenkų rinkimų akcijos vadovą Valdemarą Tomaševskį lenkai nėra pasakę nė vieno oficialaus sakinio, o ką tai reiškia politiškai, aiškinti nereikia – V. Tomaševskis šiandien yra neformalus diplomatiniu nutylėjimu sankcionuotas Lenkijos penktosios kolonos Lietuvoje vadas.

Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis į Vilnių buvo atvykęs tris kartus, ir visus tris – neoficialiai, nekontaktuodamas su savo lygio Lietuvos pareigūnais, susitikdamas tik su įvairiomis lenkų organizacijomis ir lenkų tautybės Lietuvos piliečiais, o tai, žinant „kresų“ politiką, reiškia diplomatinį Lietuvos valdžios legitimumo Vilnijoje jeigu ir ne neigimą, tai bent jau ignoravimą. Ar tai daug kuo skiriasi, palieku aiškintis to norintiems.

Continue reading „Kas dar turėtų atsitikti, kad Lietuva pagaliau suprastų, ką pasakė Lenkija?“

antausis

Apie Praną Žižmarą pirmą kartą šį tą sužinojau prasidėjus Atgimimui, kai suskatome ieškoti draustų knygų. Ieškoti ir leisti. Mat tada dirbau „Minties“ leidykloje.

Dabar jau neprisimenu, kaip į mano rankas pateko stora, pageltusi B.Šėmio knyga „Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis“. Tai buvo Sąjungos Vilniui vaduoti leidinys, išleistas 1930 metais Kaune. Lietuvių darbų ir kančių kronika, surinkta iš to meto Vilniaus lietuvių laikraščių, papildyta Kauno spaudos faktais.

Gerai prisimenu sunkumą, slogų įspūdį, patirtą skaitant šią knygą, žvelgiant į fotografijose užfiksuotus lietuvių veidus, galvojant „apie okupuotosios Lietuvos vargus, Vilniaus – Seinų kraštą ir jo žmones“, kaip buvo rašyta knygos „Prakalboje“. Kiekviename puslapyje – dešimtys persekiojimo, pažeminimo, smurto faktų! Kaip tie žmonės dar galėjo mokytis, sportuoti, linksmintis! O jie ne tik mokėsi, sportavo, linksminosi, jie dar ir priešinosi okupantui, jie svajojo apie sostinės išvadavimą ir jo siekė!

Continue reading „Kas skels antausį?“

lenkijos_veliava_su_herbu

Ko jau ko, bet negerovių pasaulyje niekad ne stoka. Štai baigėme trijų dienų valstybinį gedulą dėl kaimyninę Lenkiją ištikusios neįtikėtinos nelaimės. Dabar jau galima ramiau, be užuojautos ašarų, pakalbėti apie gedulo metu kilusius klausimus. Pirmiausiai reikėtų nepamiršti, kad istorijoje ir šiandienos pasaulyje plačiau besižvalgantis žmogus neturi leisti nei džiaugsmo nei liūdesio ašaromis praskiesti jo visuomenines smegenis. Tai galioja ypač valdžios žmonių ir viešąją nuomonę formuojančioms galvoms. Manding Lenkijos tragedijos reikšmės Lietuvai vertinimas trijų  dienų  valstybiniu gedulu buvo atliktas matuojant kreivoku istoriniu masteliu.

Continue reading „Ryšių su Lenkija lygtis“