stribai

endriukaitis_statiska
Aktualijos

Lie­tu­vo­je per­ženg­tos trys ri­bos: tai­kaus ir gin­kluo­to pa­si­prie­ši­ni­mo oku­pa­ci­jai au­kų gi­lu­mi­nės pras­mės ver­ti­ni­mas, šio pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­nių tei­sių ir reikš­min­gu­mo fun­da­men­ta­lus is­to­ri­nės pa­mo­kos ig­no­ra­vi­mas ir at­lai­dus po­žiū­ris į oku­pa­ci­ją bei san­ty­kis su Ru­si­jos FSB kaip ne­tie­sio­gi­nis švel­nus nu­ro­dy­tų pir­mų­jų dvie­jų ri­bų iš­plo­vi­mo man­da­gus ir ty­lus pa­tei­si­ni­mas.

Ab­so­liu­čiai ma­te­ria­lis­ti­nės, sa­va­nau­diš­kos, ko­la­bo­ran­ti­nės – stri­bi­nės, po­li­ti­nės, tei­si­nės, is­to­ri­nės ir mo­ra­li­nės są­mo­nės di­de­liu mas­tu le­gi­ti­muo­tos. Klai­kų ne­iš­gy­ven­tą ir ne­at­jaus­tą po­žiū­rį į pa­si­prie­ši­ni­mo is­to­ri­ją at­spin­di svei­ku pro­tu sun­kiai su­vo­kia­mas did­vy­rių ir bu­de­lių ne­pa­gar­si­ni­mas ir pas­ta­rų­jų ,,sau­go­ji­mas“.

Continue reading „Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę ( 4 )” →

kovojanti_lietuva-62
Lietuvos partizanai

– Pagavo mane, kai su seserimi ir trimis miško broliais 1948-ųjų sausio 8 dieną platinau antisovietinius atsišaukimus Barčių kaime (Lazdijų rajonas).

Pabėgti nepavyko, nes stribai peršovė koją. Paėmę nelaisvėn, mušdami lyg tyčia stengėsi įspirti kraujuojančion žaizdon, – pasakoja Marytė Krupinskienė, buvusi partizanų ryšininkė iš Šilainės kaimo.

– Man neteko ilgai partizanauti. Į mišką išėjau 1944-aisiais, o jau 1945-ųjų pabaigoje buvau sučiuptas. Tardė lygiai dvejus metus ir tris mėnesius. Dieną nemušdavo. Lupdavo naktimis. Išdavė į rusų nelaisvę pakliuvęs vienas pažįstamas partizanas. Po to – tremtis, – tai Vacio Miciulevičiaus žodžiai.

Jonas Vabuolas rodo apleistą šulinį, kuriame, jo teigimu, iki šiol trūnija kelių, o gal ir keliolikos partizanų kaulai.

Continue reading „“Pakliuvau į pasalą…”” →

nuotraukos_partizaniskos_varena
Lietuvos partizanai

Partizanų nuotraukos – aukso vertės. Pageltusiuose fotografinio popieriaus lapeliuose įamžinta garbinga Lietuvos praeitis.

Jose – pasipriešinimo rusų okupantams momentai. Nuotraukose – Panevėžio, Alytaus, Tauragės, Skuodo… apskričių miško broliai.

Daugumos likimai susiklostę tragiškai: išduoti, nužudyti, nukankinti. Tik vienas kitas sulaukė šių dienų.

Beveik niekuomet man nepavykdavo nustatyti, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis darė tas nuotraukas. Nuotraukų autoriai dažniausiai likdavo nežinomi. Šiandien vieną žmogų, kuris, būdamas jaunuoliu, fotografavo partizanus miškuose, ypač Paukštelio būrio vyrus, pavyko rasti. Tai Danas Šniutė.

Continue reading „25-eri metai už partizaniškas nuotraukas” →

pp_pagrindinis
Lietuvos partizanai

Kambario sienos nuo lubų iki grindų nukabinėtos nuotraukomis. Net akys raibsta. Daug panašių vaizdų: miškas, išsirikiavę ginkluoti vyrai, vieni šypsosi, kiti – susimąstę, treti atsirėmę į automatus.

Prie sienų ir per kambario vidurį pastatyti stikliniai stendai. Ir čia viskas sugrūsta – nuotraukos, išrašai iš archyvinių bylų, partizanų pažymėjimai, laiškai motinoms, mylimosioms, surūdijusių gilzių sauja, rankinė granata. Kambarys per ankštas tokiai turtingai ekspozicijai, tačiau Politinių kalinių, tremtinių ir pasipriešinimo dalyvių Panevėžio skyriaus muziejus geresnių neturi.

Continue reading „“Esu laimingas žmogus, nes nieko neišdaviau”” →

panevezio_2
Lietuvos partizanai

Partizanas Vincas Grinkus mano, jog Žemaitijos ir Dzūkijos partizanams teko gal lengvesnė dalia nei jiems, panevėžiečiams.

Vincas Grinkus-Kariūnas buvo “Trimito” būrio partizanas. Būrio kovotojai žiemą dažnai rogėmis klajodavo po Panevėžio apskrities miškus. Būrys, pasirodo, beveik neturėjo bunkerių. Panevėžio apskrityje miškai reti, pelkėti, drėgni, ir bunkeriuose gyventi dėl drėgmės, vandens būdavo beveik neįmanoma. Vasarą “Trimito” vyrai nakvodavo šieno kupetose, pas žmones, iš šakų sukrautose palapinėse. Žiemą iš kaimiečių pasiimdavo arklį, roges ir kaip čigonai belsdavosi iš vieno miško galo į kitą.

Continue reading „Iki šiol su kulka petyje” →

bucys_slaptai
Politinės intrigos

Birželio vidurys – reikšmingų istorinių įvykių minėjimai. Čia ir Okupacijos diena, ir Gedulo ir Vilties diena, ir Birželio sukilimo 70-metis. Gėlės, giesmės ir dainos, minėjimai ir konferencijos, dokumentiniai ir meniniai filmai… Tiesa, meninis filmas tik vienas ir vis tas pats, nepakeičiamas – “Niekas nenorėjo mirti”. Šiomis dienomis du kartus jis buvo rodomas per LTV, net su aktorių komentarais.

Matėme jį – puikiai nufilmuotą, talentingai suvaidintą – ir lyginome su birželio mėnesio “Metų” žurnale paskelbta rašytojo ir dailininko Leonardo Gutausko apysaka “Keltas”. Irgi apie stribus, tik ne tokius humaniškus ir teisingus, kaip Vytauto Žalakevičiaus Lokiai. Apie fanatiškai žiaurius ir negailestigus stribus. Talentinga “Kelto” ekranizacija Gedulo ir Vilties dienai, Birželio sukilimo 70-mečiui gėdos nepadarytų. Tik kas to imsis?!

Continue reading „Post scriptum” →

vaclovas_mikailionis
Aktualijos

Apie Vygando Marburgiečio kronikoje aprašytą kryžiuočius pribloškusį įvykį, kai lietuviai pilies gynėjai, atsidūrę beviltiškoje padėtyje, išsižudė, bet nepasidavė priešo malonei, daug kartų rašyta. Tačiau nei metraštininkas, nei dabartiniai aiškintojai nepasako, kodėl atlikta tokia apeiginė savižudybė.

Pagal Vygandą „pagonys, matydami kariuomenę labai išsigando“, o pagal Šiutzą, kuris rėmėsi Vygando metraščio originalu, –„ypač dėl religijos, kuri jiems buvo visai svetima“. Mažai ką nauja priduria ir visi kiti, išskyrus bendriausio pobūdžio pasvarstymus apie laisvę ar vergovės baimę. O kokios galėjo būti giluminės, dvasinės priežastys taip „nepraktiškai“ pasielgti? Juk taip pasielgė ne tik pilėniškiai, bet ir jų amžininkai radžputai Indijoje ar daug anksčiau Masados tvirtovėje kovotojai prieš romėnų jungą žydai.

Continue reading „Dar kartą apie Pilėnus” →

timosenko_ pirstas
Aktualijos

Šiandieninėje Lietuvoje dažnai girdime svarstymų apie demokratiją, apie teisinę valstybę, ir džiaugiamės atgauta laisve. Bet ar tikrai Lietuva laisva, ir ar laisvi esame mes, dauguma šalies piliečių?

Teoriškai esame laisvi, tačiau gyvenimo praktika rodo ką kitą – mūsų krašte įsigalėjusių monopolinio kapitalizmo magnatų interesai radikaliai skiriasi nuo daugumos šalies piliečių interesų. Kadangi šie magnatai, nors būdami ryškia mažuma, primeta savo valią daugumai, ir mūsų šalyje sukūrė ištisą korupcijos ,,aštuonkojį“ bei disponuoja didžiulėmis lėšomis, turi didžiulę įtaką įstatymų leidybai, televizijoms bei laikraščiams, jie pateikia iškreiptą vaizdą: neva Lietuva – tai teisinė demokratinė valstybė, kurioje egzistuoja nedidelės problemos, o visi, kalbantys apie didžiulę korupciją, kažkokią oligarchinę santvarką ar pedofilų klanus – tai valstybės pamatų griovėjai. Bet iš tiesų būtent monopolinio kapitalizmo tironija jau apgriovė mūsų valstybės pamatus.

Continue reading „Apie šiuolaikinius tironus ir jų aukas” →

kraujelis__n
Aktualijos

Nuo seno mūsų tautosakoje buvo reiškiama pagarba ir meilė tautos didžiavyriams. Apie partizanus, jų pasiaukojimą ir žygdarbius yra sukurta daugybė gražiausių dainų ir eilių. Okupacijos metais tos dainos buvo labai populiarios tarp kaimo jaunimo, o apie stribus nėra sukurta nė vienos dainos, nė vieno eilėraščio, neištartas nė vienas pagarbus žodis! Ar reikia dar aiškesnio stribų vaidmens įvertinimo?

Esu partizano Antano Kraujelio sesuo. Nuo pat vaikystės teko matyti partizanus, kurie slapstėsi pas mus įrengtame bunkeryje, girdėti jų diskusijas, matyti ryžtą ir patriotiškumą.

1928 m. spalio 28 dieną Antanas gimė netoli Molėtų, Kaniūkų kaime, gausioje dešimties vaikų šeimoje. Tėvai sunkiai vertėsi, todėl Antanas, kaip ir kiti šeimos nariai, iš mažens dirbo ūkio darbus ir kiek vėlėliau pradėjo lankyti Kaniūkų mokyklą. Antano mokytojas Algirdas Liulevičius savo prisiminimuose rašo apie Antaną Kraujelį, kad šis pasižymėjo dideliu darbštumu ir stropumu. Baigęs pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Alantos progimnazijoje, tačiau okupacijos metais mokslą teko nutraukti ir padėti ūkio darbuose, nes vienintelis sūnus buvo pagrindinis ramstis tėvams.

Continue reading „Net nepasako, kur paslėpė partizano Antano Kraujelio palaikus” →

savukynas_gera_m
Aktualijos

Patikslinu mitą, kurį vienu ypu kaip koks prityręs mitų griovėjas iš „Discovery“ kanalo, sugriausiu: Antrajame pasauliniame kare nacistinė Vokietija, kartu su fašistine Italija bei Japonija kovojo prieš Sovietų Sąjungą bei Vakarų pasaulį. Mano surasti duomenys įrodo, kad buvo visai kitaip. Kaip?

Ogi kariškiai skerdė civilius. Štai paskaičiavimai rodo, kad šio karo metu žuvo apie 70 milijonų žmonių, iš kurių dauguma buvo civiliai (Šaltinis: Dunnigan, James. Dirty Little Secrets of World War II: Military Information No One Told You About the Greatest, Most Terrible War in History, William Morrow & Company, 1994.).

Continue reading „Aš irgi griaunu mitą – Rusija ir Vokietija nekariavo” →