Net nepasako, kur paslėpė partizano Antano Kraujelio palaikus


Print

Nuo seno mūsų tautosakoje buvo reiškiama pagarba ir meilė tautos didžiavyriams. Apie partizanus, jų pasiaukojimą ir žygdarbius yra sukurta daugybė gražiausių dainų ir eilių. Okupacijos metais tos dainos buvo labai populiarios tarp kaimo jaunimo, o apie stribus nėra sukurta nė vienos dainos, nė vieno eilėraščio, neištartas nė vienas pagarbus žodis! Ar reikia dar aiškesnio stribų vaidmens įvertinimo?

Esu partizano Antano Kraujelio sesuo. Nuo pat vaikystės teko matyti partizanus, kurie slapstėsi pas mus įrengtame bunkeryje, girdėti jų diskusijas, matyti ryžtą ir patriotiškumą.

1928 m. spalio 28 dieną Antanas gimė netoli Molėtų, Kaniūkų kaime, gausioje dešimties vaikų šeimoje. Tėvai sunkiai vertėsi, todėl Antanas, kaip ir kiti šeimos nariai, iš mažens dirbo ūkio darbus ir kiek vėlėliau pradėjo lankyti Kaniūkų mokyklą. Antano mokytojas Algirdas Liulevičius savo prisiminimuose rašo apie Antaną Kraujelį, kad šis pasižymėjo dideliu darbštumu ir stropumu. Baigęs pradinę mokyklą, toliau mokslus tęsė Alantos progimnazijoje, tačiau okupacijos metais mokslą teko nutraukti ir padėti ūkio darbuose, nes vienintelis sūnus buvo pagrindinis ramstis tėvams.

Vos įžengus sovietų armijos daliniams, prasidėjo nelojalių okupantams jaunų vyrų gaudynės, civilių gyventojų suėmimai, nuolatinės kratos, verbavimas talkininkauti okupantams.

Jaunuoliai negalėjo tylėti, matydami grūdamus į gyvulinius vagonus niekam nenusikaltusius savoje gimtinėje gyvenančius žmones: senelius, moteris su mažamečiais vaikais ir visai vienus vaikus, atskirtus nuo tėvų. Jie matė deginamas sodybas, matė, kaip sužvėrėję čekistai ir stribai žudo nekaltus dorus žmones. Ne visi, matydami tokį žiaurumą, galėjo pasilikti nuošalyje.

Šie ir dar daugelis okupantų smurto veiksmų skatino visomis išgalėmis priešintis sovietams. Antanas labai greitai tapo partizanų pagalbininku, atlikdamas jiems naudingus darbus ir dirbdamas klubo-skaityklos, kuri buvo įrengta mūsų sodyboje, vedėju.

Jau 1946 metais prieš partizanus kovojo galybė čekistų ir vietos prisitaikėlių bei stribų. Partizanai prieš okupantus kovojo vieni, nesulaukdami jokios žadėtosios paramos iš už Atlanto. Partizanus rėmė paprasti kaimo žmonės. Matydamas, kaip žiauriai su žmonėmis elgiasi taip vadinami „išvaduotojai“: pastovios čekistų pasalos, nuolatinės kratos, duoklės natūra bei nepakeliami mokesčiai, nekaltų žmonių trėmimai, Antanas negalėjo pasilikti namuose. Be to, jį saugumiečiai pradėjo įtarinėti, o vyriausioji sesuo Ona jau slapstėsi. Namuose buvo įrengti 2 bunkeriai. Viename slėpėsi sesuo Ona, kitame – 6 partizanai. Vyko nesibaigiančios kratos. Tai buvo labai žiaurus, kruvinas ir pilnas išdavysčių laikotarpis, prasidėjo tardymai, persekiojimas.

Negalėdamas pasilikti namuose, išėjo į mišką kovoti su sovietų okupantais. Mama prašė mokytis, sakė: Tau mokslas sekasi. Antanas atsakė, kad prie šitos valdžios jam žinių pakaks, ir atsisveikindamas su namiškiais ištarė: „Mes parnešim laisvę“.

1948 metais Antanas įstojo į Vytauto apygardos Liūto rinktinės Mykolo Urbono-Liepos partizanų būrį. Reikėjo priešintis ir ginti žmones nuo okupantų smurtavimo. 1950 metų rudenį Antanas perėjo į naujai sukurtą Liūto rinktinės Vyčio būrį, o 1951 metų rudenį buvo paskirtas Žėručio rajono štabo viršininku. Nuo 1954 metų kovojo vienas.

1951 m. Antano šeimą, kaip partizanų rėmėjus, sovietų valdžia ištrėmė į Sibiro gilumą visam gyvenimui. Vėliau sovietai Antano motiną, kaip daugiavaikę, atleido nuo tremties ir 1959 m. partizano Kraujelio šeima sugrįžo į tėviškę. Tačiau čia mūsų niekas nelaukė. Namai sugriauti, sulyginti su žeme, niekas nenori, bent jau laikinai, priglausti gausią šeimą, nes visi bijo saugumiečių. Kaniūkuose atsirado viena geradarė Salomėja Vildžiūnienė, kurios sūnūs buvo stribai, vėliau pabėgę į Kaliningrado sritį. Pas ją gyvenome vienerius metus, bet sovietų valdžia šeimos neregistravo Lietuvoje ir nesuteikė galimybės įsidarbinti. Paskelbė ultimatumą išsinešdinti atgal į Sibirą. Iš antros tremties šeima sugrįžo 1967 metais.

Antanas Kraujelis į mišką išėjo itin sunkiais rezistencijai metais, kai okupacinis režimas buvo jau gerokai pakirtęs tautos pasipriešinimą. Nelygi kova, nežmoniškas gyvenimas bunkerių drėgmėje, draugų žūtys ir žaizdos, artimo bičiulio Kaniūkų kolūkio pirmininko pavaduotojo Edmundo Satkūno išdavystė ir pasikėsinimas į Antano Kraujelio gyvybę kėlė neviltį ir nepasitikėjimą žmonėmis.

1954 metų pavasarį Vladas Petronis (Nemunas), likęs paskutinis gyvas Antano Kraujelio bendražygis, legalizavosi. Apklausiamas charakterizavo Kraujelį: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Ginklas trumpavamzdis, gali vaikščioti ir dieną”. Išvardijo dešimtis kaimų, kuriuose įvairiu metu slapstėsi Kraujelis, tačiau nepadėjo saugumui aptikti jo pėdsakų.

1964 m. pradėtoje partizano Antano Kraujelio byloje yra daugybė kaltinimų žmogžudystėmis, teroristiniais aktais. Kaip rodo dokumentai, savo versiją saugumiečiai grindė suimtų partizanų nuogirdomis. Suimtieji, pasidavę ir legalizavęsi bendražygiai visas kaltes primesdavo Antanui Kraujeliui. Suimtas Liepa, Liūtas ir kiti partizanai, mėgindami sumažinti savo kaltę, liudijo prieš jį. KGB darbuotojai mokėjo išgauti prisipažinimus…

Partizanų judėjimui pakenkė jų vardu veikę bastūnai, kriminaliniai nusikaltėliai bei patys saugumo agentai. Saugumo užverbuotas ir pasitreniravęs pagal patarimą šauti iš arti į galvą arba širdies sritį Edmundas Satkūnas bandė nužudyti Antaną Kraujelį, bet nesėkmingai. Matyt, sudrebėjo ranka, o gal maskuotės apsiaustas, kurį vilkėjo Antanas, išgelbėjo jį, nes kulka tesužeidė plaučius. KGB specialistai vėliau protokole pažymėjo, kad jų agento šūvis buvo netaiklus dėl išgerto alkoholio. Atsigręžęs po šūvio, sužeistas partizanas akimoju paleido mirtiną seriją. Po to ilgai Antanas gydėsi plaučius rivanoliu, globojo jį Lapašauskų šeima, gyvenanti netoli Skudutiškio. Antras pasikėsinimas  – Kalnų srities vadas Bronius Kalytis, tapęs agentu-smogiku, kėsinosi nužudyti Antaną Kraujelį, bet nesėkmingai. Dar daug metų slankiojo Molėtų apylinkėse klausinėdamas, kur slepiasi  partizanas Kraujelis.

Buvo mestos didelės pajėgos. KGB knygų puslapiai mirga užverbuotų agentų vardais, pavardėmis ar slapyvardžiais. Beveik ties kiekvienu vardu ta pati nuoroda: „Nukreiptas Siaubūno išaiškinimui”. Įvairių metų KGB dokumentuose užfiksuota, kad be etatinių saugumiečių, kiekviename aplinkiniame rajone Kraujelio ieškojo maždaug po 20 agentų. Kiekvienais metais sovietinės Lietuvos valstybės saugumo komitetas tvirtindavo „priemonių Kraujelio suėmimui arba likvidavimui planus”. Antano Kraujelio sunaikinimo planus saugumiečiai aptarinėjo net su Maskva.

Iš KGB agentų pranešimų matyti, kad A. Kraujelis pasirodydavo net Utenoje. Daug metų jis nešiojo ilgus plaukus, kartais netikėtose vietose apsilankydavo apsirengęs moteriškais rūbais, dažnai pasinaudodavo rusų artilerininko uniforma, ir stribai net atiduodavo jam pagarbą. Žmonės pasakojo istorijas apie pietus prie saugumiečių stalo, apie tai, kaip beviltiškoje situacijoje išgąsdino stribus, sustaugęs vilku, kaip išsigelbėjo su vamzdeliu paniręs į ežerą.

Net likęs vienas Antanas Kraujelis saugumiečiams kėlė siaubą ir beviltišką įniršį. Galingoji KGB, turinti gausybę agentų ir tobulos technikos, du dešimtmečius negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris neturėjo net patikimo prieglobsčio, nes tėvai 15 metų buvo blaškomi tremtyse. Į Kraujelio paieškas daugelis ėjo su dideliu noru tikėdamiesi, kad sumedžiojusiojo partizaną laukia dideli pinigai ir sovietų valstybės apdovanojimai. 

1955 metais Antanas sukūrė šeimą ir slapstėsi Antaninavoje (Utenos r.) pas Zofiją Petronienę. 1956 metais jiems gimė sūnus Antanas, augęs Petronių šeimoje, kurioje buvo dar 4 vaikai.

Likęs vienas, Antanas Kraujelis pakeitė savo veiklos taktiką – sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių. Žmonės gerbė jį už teisingumą. Jį pažinojusieji teigia, kad Antanas niekada neskriausdavo žmonių, prireikus paprašydavo maisto ar nakvynės. Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų. Pasirašydavo slapyvardžiu Siaubūnas, niekada neslėpdavo, kas esąs.

1960 metais, pajutęs, kad yra sekamas, Antanas su žmona Janina persikėlė į Papiškių kaimą Utenos rajone pas svainį disidentą Antaną Pinkevičių. Po penkių metų buvo išduotas ir 1965 m. kovo 17 dieną, KGB kariuomenės vykdomos operacijos metu, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, nelygioje kovoje susišaudymo metu gyvas nepasidavė, atsisveikino su žmona ir, paprašęs žmoną globoti sūnų, užlipo ant aukšto ir nusišovė. Jam buvo tik 36. Marijonas Misiukonis surašė lavono atpažinimo aktą. Iki šiol mes nežinome jo paslėpimo vietos. Gyvi saugumiečiai prarado atmintį, užmiršo, kur paslėpė jo kūną. Liko tik spėliojimai ir gandai, kad partizano kūnas užkastas milicijos kieme arba įmestas į ežerą, dar kiti teigia, kad užkastas karjere, patys saugumiečiai aiškina, kad išsivežė vilniečiai. Niekur dokumentuose neužfiksuota, kur paslėptas jo kūnas, kadangi KGB pareigūnų nusikalstami veiksmai nedokumentuoti. Juk niekur bylose neparašyta, kad sovietiniai čekistai šantažavo, prievartavo, persekiojo, siuntė į psichiatrines ligonines, varė iš darbo, kalino, kankino, trėmė, žudė. Kiekvienas menkiausias KGB tarnybos judesys, žingsnis ir aktas buvo nusikalstama žmogų naikinanti kūno ir sielos prievarta. Nė vienas stribas nenubaustas. Stebina tai, kad praeitais metais  filme „Smogikai” dar mėginama juos parodyti kaip didvyrius. Jokių dokumentų apie jų nusikaltimus nėra, nes jie niekada nebuvo fiksuojami, o liko tik tūkstančiai užmuštų, sugrūstų į kalėjimus ir kitaip moraliai ir fiziškai niekintų patriotų.

Gal tie 40 tūkstančių stribų nieko bloga neveikė? Kyla klausimas – kiek šiandien Lietuvoje nubausta stribų? Stribai dalyvaudavo naikinimo operacijose, pasalose, kratose, suėmimuose, trėmimuose, pasisavindavo ištremtųjų turtą, atvažiuodavo į tremtį, darydavo kratas, tardydavo. Mano seserį Vitaliją jau tremtyje 8 paras laikė karštoje patalpoje be maisto, neleido užmigti, radę ant kaklo rožančių, smaugė juo. Stribai ir smogikai skųsdavo taikius žmones, partizanus, niekindavo bei tyčiodavosi iš nužudytų partizanų kūnų. Kaltų nerasta, nes jų darbeliai niekur nefiksuoti.

Leiskite paklausti, kieno rankomis tai buvo daroma? Atmintį praranda S. Tichomirovas, M. Misiukonis ir kiti. Nepasako, kur paslėpė partizano Antano Kraujelio palaikus. Juk nieko daugiau artimieji jų neprašo, tik tiek – kur paslėpė sūnaus, brolio, vyro, tėvo palaikus. Saugumiečiams nevalia pasakyti. Nevalia ir jų išklausti.

Lietuvos partizanai, tarp jų ir Antanas Kraujelis, nuėjo labai sunkų, erškėčiuotą laisvės siekimo kelią. Tai galingiausia tautos pasipriešinimo okupantams jėga, kuri tęsėsi iki paskutinio nepaklususio, nepasidavusio, nepripažinusio okupacijos partizano Antano Kraujelio atokvėpio. Jis iš gyvenimo išėjo kaip laisvas Lietuvos pilietis, tikėdamas ir skelbdamas, kad Lietuva bus laisva. „Aš gal nesulauksiu, bet Jūs sulauksite“,– sakė jis.

Partizanai kovojo ir mirė, kad mes turėtume laisvę – laisvę rinktis gėrį, tegu neišvengiamai darydami ir klaidų: tikra laisvė neįmanoma be klaidos galimybės. Tuo tarpu klaidos galimybę panaikinti lengva – pardavus sielą šėtonui, moralinių sprendimų daryti nebereikia. Partizanų „klaidos” moralesnės negu kolaborantų „dorybės”.

Fiziškai partizanai pralaimėjo, tačiau idėjinės pergalės sovietai nepasiekė. Ilgai buvo pasakojamos legendos apie partizanų didvyriškumą, ištvermę, drąsą, sumanumą, įžvalgumą.

Manyčiau, kad partizanai ir sovietų karas tęsėsi tol kol buvo bent vienas išlikęs gyvas partizanas. Karas prieš partizanus negalėjo būti baigtas, kol buvo gyvi Pranas Končius; Stasys Guiga, kovotojų vadas Adolfas Ramanauskas (Vanagas), žiauriausiai nukankintas 1957 m.; paskutinis aktyvus Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis, 1965 m. išduotas. Apsuptyje jis nepasidavė ir nepakluso raginamas pasiduoti, pats nutraukė savo gyvybę.

Laisvės kovų sąjūdis – partizaninio karo tąsa, kaip galinga audra praūžė Lietuvoje, galiausiai paskelbdamas Lietuvos nepriklausomybę, kuria taip tikėjo ir kurios laukė Lietuvos partizanai, taip pat ir paskutinysis aktyvus su ginklu rankose kovojęs ir gyvas nepasidavęs kovotojas Antanas Kraujelis. Jo, kaip laisvo lietuvio, sąmonėje buvo neišdildoma Laisvos Lietuvos samprata. Turbūt nieko nėra garbingesnio už Tėvynės gynimą. Antanas kovojo 20 metų. Jis laisvės nesulaukė. Tačiau Jo pranašystė išsipildė – mes sulaukėme. Dėkoju Dievui ir žmonėms, kurie jį globojo.

Norėčiau priminti, kad 1997 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu (1997-12-17 protokolo Nr. 4) leitenantas Antanas Kraujelis pripažintas kariu savanoriu.

1994 m. sausio 10 d. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (Kaunas) už nuopelnus Lietuvai partizaną Antaną Kraujelį (po mirties) apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi (apdovanojimo aktas Nr. 104). Apdovanojimą įteikė (Antano Kraujelio tėvui Steponui Kraujeliui) Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas, profesorius Vytautas Landsbergis.

Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu Nr. 72 „Dėl apdovanojimo Vyčio Kryžiaus ordinais” Vytauto apygardos Žėručio rajono štabo viršininkas Antanas Kraujelis (Siaubūnas) apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-jo laipsnio ordinu (po mirties) už pasižymėjimą narsumu ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Apdovanojimą partizano tėvui Steponui Kraujeliui įteikė Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Likimo ironija, bet po dviejų metų Vasario 16-osios iškilmių proga Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-o laipsnio ordiną Marijonui Misiukoniui (partizano Antano Kraujelio sunaikinimo operacijos dalyviui).

Džiugu, kad dar yra gyva atmintis krašte, kur gimė, augo, mokėsi, veikė ir prieš 45 metų žuvo paskutinis aktyvus Aukštaitijos partizanas Antanas Kraujelis. Jo trumpas gyvenimas ir partizaninė veikla buvo skirti kovai už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą. Antanas buvo toks pat žmogus kaip ir mes visi: norėjo gyventi, mylėti, auginti vaikus, dirbti Laisvos Lietuvos labui. Jis tikėjo, kad bus laisva Lietuva, bet laisvės nesulaukė, nors iki paskutinės gyvenimo akimirkos liko laisvas, nepakluso sovietų valdžiai, nepasidavė gyvas, liko iki galo laisvu Lietuvos piliečiu.

Baigdama norėčiau pasakyti, kad puoselėjant patriotinius visuomenės jausmus ir jaunimo pilietiškumą, nevalia pamiršti žmonių, kurie paguldė galvas, kad mes visi be okupantų gyventume laisvoje ir demokratinėje nepriklausomoje Valstybėje. Tūkstančiai Antano Kraujelio likimo brolių ir seserų, kovojusių ir žuvusių už Tėvynę, įpareigoja mus, gyvuosius, išsaugoti krauju iškovotą laisvę, mylėti savo šalį, nes gražesnės nėra.

Pranešimas perskaitytas Seime (2010 02 23), minint partizano Antano Kraujelio žūties 45metį.

Nuotraukoje: partizanas Antanas Kraujelis.

2010.02.27

 

 


Prisijunkite prie diskusijos