švietimas

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Lietuvos mokyklos

Prieš šešetą metų Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius „Delfyje“ [www.DELFI.lt 2014] paskelbė straipsnį „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą“. Straipsnis pradedamas citata iš „Lietuvos ryto“: „Lietuvos švietimo problemos žinomos jau ne vienerius metus: drausmės mokyklose stoka, neaukšti mokymosi ir elgesio standartai, geriausiu atveju nukreipti į vidutinį lygį, išplitusi pedagogų apatija, formalus požiūris į mokinius, menkas mokytojo profesijos prestižas.“ Autorius konstatuoja, jog „investavę milžiniškas lėšas į švietimo sistemą ne tik nepasiekėme jokio akivaizdaus kokybės rezultatų gerėjimo, tačiau iš įvairiausių tyrimų matome, kad padėtis sistemingai prastėja./…/. Galiausiai bandymai kopijuoti užsienio šalių patirtį nepavyko dėl negebėjimo suvokti paprastos tiesos, kad, norint pasiekti švietimo sistemoje optimalų rezultatą, pirmiausiai reikia remtis savo tradicijomis ir patirtimi. Taigi nei lėšos, nei struktūriniai pertvarkymai, nei turinio kaita, nei užsienio šalių patirties sklaida nepakėlė Lietuvos mokyklos į naują kokybinį lygį. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką galėtume padaryti, kad padėtis bent neblogėtų?“

Vienos geriausių šalies mokyklų vadovas, turintis ilgametę, turtingą pedagoginę patirtį žino, ką reikėtų daryti, ir tomis žiniomis dalinasi su visais, kam tai įdomu ar galėtų būti naudinga: „Mokytojas privalo mokyti, o ne mokinius drausminti ir be reikalo aiškinti elementarias padoraus elgesio tiesas. Šv. Rašte parašyta: „Mokinys nėra aukštesnis už savo mokytoją.“ Todėl esminių pedagogikos tiesų atsisakymas, prisidengiant iškreiptai suvokiama humanistine pasaulėžiūra, veda prie pražūtingų padarinių. Anglų pedagogas Matthew Hunteris konstatuoja: „Vaikų vadovaujamo švietimo retorika buvo ir vis dar išlieka itin viliojanti. Tačiau ji nepavyko. Ji paremta visiškai klaidinga prielaida, kad galima pasikliauti mokiniais ta prasme, kad jie patys žinos, kas jiems geriausia. Šio utopinio mąstymo praktinė išdava buvo nuolatinis britų valstybinio švietimo standartų kritimas.“ Įsiklausykime į šiuos žodžius ir nepasiduokime kvailinimui apie tiesas, po kuriomis slepiasi mokinių tingėjimas, nenoras rimtai mokytis, galiausiai nemažos dalies ir negebėjimas. Kad pasiektum bent patenkinamą išsilavinimo lygį, reikia įdėti daug triūso ir dažniausiai tai su malonumu sunkiai siejasi/…/. Viešojoje erdvėje nuolat girdime kalbas apie „milžiniškus“ mokinių krūvius, apie neva mokytojų „negebėjimą“ sudominti mokinius disciplina ir nuolat eskaluojamą egzaminų „stresą“. Sistemingas mokymasis traktuojamas kaip varginantis mokinius procesas, pamokų ruošimas ir kontrolinių darbų rašymas įvardijamas kaip baisus sukrėtimas, o egzaminų laikymas prilyginamas traumai ar net šokui. Viešoji erdvė užtvindyta verkšlenimu apie sunkią mokinio dalią ir patiriamus nepakeliamus išbandymus. Toks požiūris davė akivaizdžius rezultatus. Tingėjimą bandoma pateisinti neįdomiomis pamokomis, piktybišką nesimokymą – sunkiomis programomis, pamokų nelankymą ir prastą elgesį – mokytojų nepagrįstais reikalavimais ir neva negebėjimu sukurti mokymuisi patrauklios aplinkos.
Šiandieninė Lietuvos mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją. Jau norma tapo, kad be psichologo ir socialinio pedagogo mokykla nebegali funkcionuoti. Mokytojas iš esmės yra nušalintas nuo auklėjamojo proceso ir sprendimo dėl mokinio elgesio priėmimo. Prieita prie visiško absurdo, įteisintas netgi Švietimo įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad norint mokinį perkelti į kitą mokyklą šį procesą reikia suderinti su jo tėvais, pedagogine psichologine ir vaiko teisių apsaugos tarnyba. Šiandien Lietuvos mokykloje užtikrinamos mažumos, turinčios mokymosi ir elgesio problemų, teisės, ir sistemingai pažeidinėjama daugumos mokinių teisė gauti geros kokybės švietimą. Turime keisti ne tik požiūrį, bet ir inicijuoti absurdiškų įstatymų pakeitimo pataisas“.

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Ar buvo išgirstas atviras ir nuoširdus pedagogo žodis? Visi matome ir žinome – ne, nebuvo. Ar panašu, kad naujojoje naujosios Vyriausybės švietimui skirtoje programos dalyje ras vietą prityrusio pedagogo siūlymai, idėjos? Pasinaudosiu galimybe atsakyti vėliau…

Dar 2020 metų pradžioje švietimo problemas straipsnyje „Kodėl gi mums reikia švietimo“ pamėgino gvildenti Mindaugas Grigaitis. Jo nuomone, naujų švietimo modelių reikia ieškoti todėl, kad kinta visuomenė. Bet pirmiausia, jo nuomone, reikėtų atsakyti į klausimą: „koks švietimo (pirmiausia kalbu apie mokyklinį) tikslas postmodernioje epochoje?“

Autorius prisipažįsta manantis, jog „mūsų švietimo sistema yra atsidūrusi šizofreniškame būvyje, t. y. pasiklydusi tarp dviejų plotmių – postmodernaus neapibrėžtumo ir modernaus, centralizuoti ir kontroliuoti linkusio mąstymo. Puiki tokio šizofreniškumo iliustracija yra išorinis mokyklų auditas: sukurta lentelė, į kurią bandoma sutraukti ugdymo procesą. Pamokoje reikalaujama postmodernios įvairovės ir ekspromto – individualizavimo ir diferencijavimo, refleksijos, vertinimo ir įsivertinimo, tačiau kiekvieną pamokos minutę reikia pagal tam tikrą struktūrą suplanuoti“. www.delfi.lt/plius/poziuris/kodel-gi-mums-reikia-svietimo            

Ir vėl negaliu nuslėpti nerimo, nes ir naujojoje programoje pro dalykišką toną prasimuša tos pačios tendencijos, kurias šizofreniškomis pavadino ką tik cituotas autorius.

Šizofreniškas užkratas iš mokyklų, deja, plinta ir į visuomenę. Ryškiausias to pavyzdys: pavojingai nerūpestingas, atsainus požiūris į pandemijos keliamus pavojus.

„Mes išbrisime iš tos bėdos gal po pusmečio, gal po kelių mėnesių, gal po metų, bet dar bus aukų. Mes neteksime savo senukų, o gaila, nes žmogus turi teisę gyventi. Ir visa tai dėl nerūpestingo mūsų požiūrio“, – taip apie koronavirusąir visuomenės nuotaikas kalba kitas Lietuvoje garsus ir gerbiamas pedagogas, buvęs Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos direktorius Miša Jakobas. Jis tikras, kad atsainaus požiūrio ir netgi COVID-19 neigimo priežasčių reikėtų ieškoti mokykloje, mat ten, kaip ir šeimoje, neišmokome drausmės ir supratimo, kad „ne“ ir reiškia „ne“.

Žurnalisto paklaustas, kokia yra žydų mokymo paslaptis, kad jų mokyklose pasiekiama aukštų rezultatų, pedagogas atsakė: „Noriu tikėti, kad stereotipas „žydas ir knyga“ išties yra gyvas. Juolab žydai yra pasiekę gražiausių, reikšmingiausių laimėjimų moksle. Jie stengiasi. Į mūsų mokyklą atėjusių vaikų tėvai yra išsilavinę žmonės, suvokiantys mokslo reikšmę. Todėl mokykla ir pasiekė gerų rezultatų. Žingsnis po žingsnio kasdien visomis įmanomomis progomis – mokykloje, gatvėje, teatre, sinagogoje – kalbėjau apie mokslą: „Žiūrėk, tėve, vaike, yra problemų.“ Kviesdavausi, jei pamatydavau bėdą. Ir pirmas klausimas mano kabinete būdavo: „Kas atsitiko? Ar tai žino tėvai? Ar pats susimąstei, kas vyksta? Kuo aš tau galiu padėti?“.

Ar atkreipėte dėmesį, kad parašiau, jog M. Jakobas – jau tik „buvęs direktorius“? Kodėl?

Protestuoja mokytojai. 2015 metai. Vilnius. Vytauto Visocko nuotr.

Pedagogas aiškina: Viena iš priežasčių, dėl kurių palikau mokyklą, ta, kad pradėjo mokytojų nebegerbti. Visuomenė, kuri leidžia sau apipilti mokytoją kaltinimais, kad jis neišmoko, serga. Kas ją išgydys?/…/Mokytojas dabar nuleistas ne žemiau grindjuostės, jis nuleistas į rūsį su vandeniu. Kaip jis iš ten išsikapanos, man sunku atsakyti. Bet iki 2025 metų liko labai nedaug. Ar mokytojas taps tuo šviesuoliu, ar jis tikrai bus tas švyturys, kuris veda Lietuvos ateitį į dorą, į teisingą kelią, man sunku nuspėti. Mane apėmusi pesimistinė nuotaika šiuo klausimu. Tėvai neįsigilina į problemą, mano, kad „google“ paieškoje yra viskas parašyta. Žmonių santykiai internete neaprašyti, juos reikia suprasti, įausti į savo gyvenimą, juos reikia patirti. Pas mus daug kalbama apie prastus mokymosi rezultatus. 28 mln. pamokų praleista. Mielieji, bet kokioje Vakarų valstybėje, pateikus tokį skaičių ministrui, ministerijos klerkams, jie susiimtų už galvos ir sakytų: „O kokie dar gali būti rezultatai, kai tiek pamokų praleidžiama?“ O pas mus galima eiti į mokyklą, galima neiti, tėvai išsiveža vaikus kada nori atostogų. O mano patirtis sako, kad net dalelytė neišgirstos pamokos, net minutė ar sekundė, gali nulemti tavo ateitį. Jei neišlaikysi egzamino, tavo ateitis nukeliama metus, o gal dar ilgiau, nes po metų vaikas gali pareikšti išvis nebenorintis mokytis“.

Kad dėl prastų mokymosi rezultatų kalti ne mokytojai, o iš esmės ydinga sistema, neabejoja ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos pirmininko pavaduotojas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys Robertas Ramanauskas. https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/robertas-ramanauskas-del-mokymosi-rezultatu-kalti-ne-mokytojai-o-is-esmes-ydinga-sistema.d?id=84370543

Pedagogo nuomone, Lietuvoje jau matome situaciją, kai visuomenė, o tiksliau nemaža dalis mokinių tėvų, ima pasigesti būtent tradicinio mokymo, su dominuojančiu mokytoju. „Tai atrodo paradoksaliai, nes liberalistinė-leftistinė švietimo ideologija, atnešta į mūsų švietimą, labai propagavo sudaryti sąlygas atsiskleisti mokinių kūrybiškumui ir gebėjimams. Matome akivaizdų prieštaravimą, kuris pasirodo esąs labai simptomiškas. Taigi, kas nutiko su mūsų švietimu?“ – klausia R. Ramanauskas.

O atsitiko daug kas.

Pirma: buvo nusisukta nuo prof. Meilės Lukšienės „Tautinės mokyklos“ koncepcijos.

Antra: į Lietuvą buvo pradėtos tempti kitų šalių, Skandinavijos ir Anglijos tradicijos, kurios yra svetimos Lietuvai mentaliteto prasme. Pasak R. Ramanausko, „Anglosaksiška patirtis daugeliu atvejų buvo paimta iš mokyklų, kuriose mokosi daug emigrantų iš įvairių šalių vaikų, turinčių skirtingas kultūrines tradicijas, mokymosi motyvaciją, kuriose socializacija dažnai svarbesnė už akademinę pusę. Ilgainiui buvo sukurtas „suomiškos sėkmės“ kultas. Tačiau ir šios patirties propaganda tebuvo fragmentuota, paremta atskirų ŠMSM specialistų padrika impresija iš apsilankymo Suomijos mokyklose. Tačiau nebuvo imtasi kiek ryžtingesnio ir nuoseklesnio suomiškos patirties suvokimo ir įvertinimo. O tereikėjo tik išsiversti suomių švietimo koncepciją ir kitus dokumentus“ /…/. Kitas dalykas, ko mūsų Suomijos pasiekimų ideologai taip nenori įvardinti, tai mokymosi kartelė: suomiukas nebus priimtas į gimnaziją, jei jo vidurkis nesiekia „7“, toks pat slenkstis numatytas ir abiturientui, norinčiam įstoti į universitetą. Beje, estai, kurie visuose tarptautiniuose mokinių pasiekimuose lenkia mus, yra nustatę, kad patenkinamą vertinimą mokinys gauna tik tuo atveju, jei geba atsakyti nemažiau kaip 50 proc. mokomosios medžiagos. O kaip Lietuvoje? Abiturientas, laikantis valstybinį egzaminą, jį išlaiko surinkęs 16 proc. iš 100 galimų taškų. Aukštesnė kartelė taikoma tik lietuvių kalbos egzaminui.“

Lyrinis nukrypimas: Prieš keletą metų ir man yra tekę pažindintis su estų ir suomių patirtimi Lietuvos švietimo darbuotojų delegacijos sudėtyje. Susitikimuose su šių šalių Švietimo ministerijos atstovais  teiraudavausi, kokie yra jų švietimo tikslai, prioritetai. Estai patriotizmo ugdymą nurodė esant antruoju prioritetu (po žinių suteikimo), o suomiai – trečiuoju! O kaip Lietuvoje? Ne paslaptis, kad pas mus apie patriotizmo ugdymą negalima nė užsiminti. Net kai kurie iškilūs lietuvių literatūros kūrėjai, nekalbant jau apie liberaliuojančią žiniasklaidą, vienu balsu šaukia, kad „patriotizmo ugdyti negalima“. Estams ir suomiams „galima“, o lietuviams – ne? Kodėl? Šizofrenija, ar kas nors dar blogiau? Pavyzdžiui, tautos išdavystė?

Grįžtame prie R. Ramanausko įžvalgų.

Alytaus gimnazija. Vytauto Visocko nuotr.

Trečia ypatybė, būdinga Lietuvos švietimui: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas. /…/Mokyklos dažnai vadovėlius renkasi dėka sėkmingiau įvykdytos marketinginės kampanijos, o pratybos platinamos sumokant jas platinantiems mokytojams komisinius… Jos irgi virto ugdymo kokybės nuosmukio viena priežasčių. Jose pateiktos užduotys nekokybiškos, dažnai tereikalaujančios įrašyti praleistus žodžius, nuspalvinti, ar brūkšniu sujungti atitikmenis. Tai ypač būdinga pratyboms, skirtoms pradiniam ir pagrindiniam ugdymui/…/vis labiau krentant mokinių mokslumui tiek dėl mokinių motyvacijos, tiek dėl negebėjimo pasiekti pagrindinio ar net patenkinimo mokymosi pasiekimų lygio dėl patiriamų mokymosi sunkumų – vadinamieji specialiųjų poreikių vaikai – mokytojai vis labiau orientuoti į minimalius pasiekimus ir dar labiau išlaikyti tvarką bei drausmę pamokoje. Specialiųjų poreikių mokinių, ypač turinčių intelektinių ar psichologinių problemų, integravimas į bendrojo ugdymo mokyklas virto „stichine nelaime“. Nemaža dalis tokių mokinių turi sunkių elgesio sutrikimų, jų elgesys įneša destrukciją į pamoką, net kelia fizines grėsmes kitiems mokiniams, mokytojams ar net jiems patiems (pvz., tendencijos žaloti save). Dažnas mokytojas turintis net ne vieną tokį mokinį nepajėgia mokyti ne tik jo, bet ir kitų mokinių ir stengiasi labiausiai išlaikyti deramą rimtį. Savivaldybės vengia finansuoti mokytojų pagalbininkų etatus, valstybinio sprendimo šiuo klausimu taip pat nėra“.

Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

Išvada? Ji trumpa ir aiški: Lietuvoje yra įteisintas nesimokymas, nes mokykla tampa vis labiau panaši ne į mokymo įstaigą, o į socialinės prieglaudos ar psichologinės pagalbos teikimo instituciją.

Ką šitoje situacijoje padarys naujoji Vyriausybė, ar norės padėtį pakeisti iš esmės, ar tik atliks kosmetinį remontą? Juk problema ne ką menkesnė už koronaviruso plitimo sustabdymą. Vienu atveju tenka gelbėti kūną, kitu – tautos dvasią.

Tik ar turime kvalifikuotų gelbėtojų?

(Pabaiga)

2020.12.13; 06:00

Politinės intrigosSkaitomiausios

Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

(Paskirtoji) premjerė Ingrida Šimonytėjau pateikė Seimui Vyriausybės programą. Įdomu, jog naujosios Vyriausybės programa pradedama būtent nuo švietimo. Bet tai galima suprasti. Juk jau ne vienus metus visuomenei šiurpą kelia smunkantys mokymo lygio ir  moksleivių žinių rodikliai.

Programoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai yra vieni žemiausių tarp EBPO šalių, o regionuose gyvenantys vaikai negauna tokio paties lygio išsilavinimo, kaip gyvenantys didmiesčiuose.

Ne ką mažesnis dėmesys Vyriausybės programoje skiriamas ir mokykloms, jų darbo reguliavimui/reglamentavimui. Dar  per anksti spręsti, kas toje programoje yra verta įgyvendinimo, o kas – tik  eiliniai „ekspertų” projektai, kad pateisintų savo atlygius. Galima suprasti, kai įvedami standartai gamyboje, technologijose, sporto rodikliuose, bet įtartinai atrodo ketinimai įvesti standartus visose tose srityse, kur turime reikalą su gyvais (paprastai standartizavimui sunkiai paklūstančiais) žmonėmis. Na, laikas parodys, kas iš to išeis.

Taigi, pirmiausia ketinama įvesti šiuolaikinio veiklos ir ugdymo kokybės standartą visose Lietuvos mokyklose. Šis standartas turėtų numatyti veiklos ir ugdymo kokybės reikalavimus, neformalaus ugdymo prieinamumą, panaikins jungtines klases, nustatys mokytojo ir mokinių santykį (??!!), normuos administracinį ir ūkinį personalą.

Taip pat ketinama keisti bendrojo ugdymo turinį, skiriant dėmesį giliam dalyko supratimui, gebėjimui savarankiškai samprotauti. Atnaujintam ugdymo turiniui bus keičiama ir pasiekimų vertinimo sistema, turinti leisti, kaip rašoma programoje, įvertinti realią asmens brandą (įdomu, kas ir pagal kokius „standartus“ tai darys?) ir dar ankstyvoje stadijoje identifikuoti mokymosi spragas. Žadama užtikrinti, kad mokiniai turėtų stiprius skaitymo ir matematinius gebėjimus, ketinama mažinti mokinių skaičių klasėse.

Rankos niežti pakomentuoti šią programos dalį, bet gal visgi reikėtų palaukti, kol ketinimai ims realizuotis darbuose.

Įdomu, į ką orientuosis programos vykdytojai? Ar, kaip iki šiol buvo daroma, vėl nusižiūrės kokią nors užsienio šalį ir paviršutiniškai nukopijuos jos metodiką, ar visgi atsigręš į lietuviškojo švietimo patirtį, tradicijas, praturtindami jas naujomis, technologijų inspiruotomis galimybėmis?

Ne, aš ne prieš, kad būtų pasinaudota ir kitų šalių įdomiausiomis, geriausiomis patirtimis, bet, bijodama, kad nebūtų kartojamos ankstesnės ministerijos „specialistų” klaidos, skubu išsakyti siūlymą, kad naujos patirtys turėtų ne atmesti ar naikinti tai, kas būdinga ir būtina mūsų, Lietuvos švietimo tradicijai, o tik padėtų tobulinti ugdymo metodiką ir praturtintų tikslus. Iki šiol, deja, kažkodėl būdavo pasirenkami anaiptol ne patys geriausi pavyzdžiai – ką liudija rezultatai.

O juk gera mokykla, geri mokytojai  gali išugdyti nuostabius žmones net ir iš vadinamų „nelengvų“ vaikų, kenčiančių dėl sudėtingų aplinkybių šeimose ar visuomenėje.

Pasivaikščiojimai laike ir erdvėje

Į mano akiratį pateko daug pasakojimų apie įvairių šalių mokyklas, mokytojus, kuriuos jų buvę mokiniai prisimena su dėkingumu ir pagarba. Bet yra ir kitokių…

Rugsėjo 1-oji. Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Didelį įspūdį padarė XX a. pradžios ir vidurio anglų mąstytojo, rašytojo Klaivo Steiplzo Luiso (C. S. Lewis) pasakojimas apie mokytoją, kuris jam tapo gero mokytojo ir auklėtojo, kuris auklėja savo pavyzdžiu, simboliu.

“Jis pirmasis man atskleidė tikrąjį poezijos juslingumą, išmokė, kad ja reikia mėgautis ir ją skaityti vienumoje./…/ Ir nebuvau matęs mokytojo, pasižyminčio tokiu tobulu mandagumu. Tai buvo anaiptol ne silpnumas: Smudžis mokėjo būti labai griežtas, bet tai buvo teisėjo griežtumas, pagrįstas, pamatuotas, be patyčių./…/Savo padoriu elgesiu jis pavertė mus viena visuma. Visada kreipdavosi į mus „džentelmenai“, todėl iš pat pradžių nebegalėjome būti kas nors kitas./…/ Visada elgėsi be priekaištų: nebuvo nei familiarus, nei priešiškas, nesišvaistė banaliais juokais, vertino abipusę pagarbą ir padorumą. Jis, kaip ir Spenseris, puikiai žinojo, kad mandagumas kyla iš mūzų.  Todėl net jei jis nebūtų mūsų išmokęs nieko daugiau, vien pabūti Smudžio klasėje reiškė galimybę pasidaryti geresniam. Mokyklos gyvenimo ambicijų ir paviršutiniško blizgesio sūkuryje jis rodė esant gražesnę, humaniškesnę, erdvesnę ir vėsesnę tikrovę. Tačiau ne mažiau geras buvo ir pats jo mokymas, jei suprasime jį siauresne prasme. Jis mokėjo žavėti, bet mokėjo ir analizuoti. Idioma ar teksto pagrindinė mintis Smudžiui ją paaiškinus, tapdavo aiški kaip dieną. Jis skatino mus suvokti, kad mokslininkams įprastas tikslumo reikalavimas nėra tik pedantizmas ar juo labiau – savanoriškai prisiimta moralinės drausmės forma, o veikiau savotiškas draugiškumas, subtilumas, kurio trūkumas liudija „storžievišką, netašytą protą“. Pradėjau suprasti, kad eilėraščio skaitytojas, kuris nepastebi jo sintaksės, neįvertins ir estetinių savybių“. /„Apstulbintas džiaugsmo“/.

Tokius mokytojus buvo galima sutikti prieš 100 metų privačiose Anglijos mokyklose. Bet man irgi pasisekė: keletą metų pokario Lietuvos mažo miestelio mokykloje fiziką dėstė dar „smetoninio“ sukirpimo mokytojas Stonys, kurio ypatingas mandagumas, taktiškas, teisingai griežtas elgesys su mokiniais pelnė jam ir vyresnių, ir jaunesnių mokinių pagarbą. Negalėčiau sakyti, kad kiti mokytojai buvo blogi. Ne, bet jie buvo kitokie – jaunesni, „sovietinio“ kirpimo, ir nors išmanantys savo dėstomą dalyką, tačiau be to ypatingo vidinės kultūros bagažo, kurį buvo sukaupę vyresni, „smetoniniai“ mokytojai.

Dabar kelkimės į kitą laiką ir kitą erdvę, į XX a. antrosios pusės sovietinę Rusiją.

Mokytojų protestas. Vytauto Visocko nuotr.

Kad sovietinė mokykla buvo valdžios įrankis, politizuojant visuomenę, diegiant komunizmo statytojų ideologiją – žinome visi ir garsiai apie tai reikia-nereikia šaukiame. Bet kad be ideologijos ji savo auklėtiniams suteikdavo ir neblogą, neretai net puikų išsilavinimą, šiandien prisiminti nemėgstama. Ir be reikalo. Nes toji mokykla šaliai davė daug garsių disidentų, griovusių tą ideologinį bastioną iš vidaus. Iš sovietinės mokyklos, beje išėjo ir visi Sąjūdžio lyderiai, naujos Lietuvos ideologai.

Štai kaip savo internatinę mokyklą, skirtą gabiems vaikams, prisimena žinomas disidentas, dabar Maskvos Helsinkio grupės bendrapirmininkis Viačeslavas Bachminas, kuris Jegoro Gaidaro vyriausybėje ėjo aukštas pareigas Užsienio reikalų ministerijoje, bet pašalinus iš premjerų J. Gaidarą, buvo išvaikytas ir pernelyg laisvamaniškas URM kolektyvas.

„Internate mes turėjome pačius geriausius ne tik, savaime aišku, fizikos ir matematikos dėstytojus, bet ir literatūros mokytojus: mes skaitėme Bloką, gilinomės į Dostojevskio kūrybą, kuri tada dar nebuvo įtraukta į mokymo programą, nagrinėjome Šekspyro „Hamletą‘; iš Gorkio kūrybos skaitėme ne „Motiną“, o „Išpažintį“, ir taip toliau. Mus, kaip būsimus mokslininkus, versdavo mąstyti, lyginti, gretinti, ieškoti faktų. Pavyzdžiui, kai laikydavome egzaminus, būdavo leidžiama naudotis kokia tik nori literatūra. Reikia – imk visus vadovėlius. Pamėgink suspėti per valandą vadovėliuose surasti atsakymus į užduotus sudėtingiausius klausimus! Ir tai buvo teisinga. O kadangi mus mokė mąstyti, tai aš, kaip geras mokinys, tą ir dariau. O kai imi mąstyti, kyla vis daugiau klausimų“.

Galima numanyti, jog tie klausimai ir atvedė Bachminą į disidentų gretas, o iš ten – ne vieneriems metams į sovietų kalėjimus ir lagerius. Bet be jo ir į jį panašių žmonių kažin ar taip palyginus lengvai, be didesnio kraujo praliejimo, būtų subyrėjęs „milžinas ant molinių kojų“ – SSSR.

Tokių internatinių mokyklų gabiems vaikams, ruošusių sovietų mokslo elitą, Sovietų Sąjungoje buvo ne tik Maskvoje. Mūsų šeimos draugų matematikų (šeimos galva buvo SSSR Mokslų Akademijos narys-korespondentas) abu sūnūs mokėsi tokio profilio internatinėje mokykloje, Leningrade, ir abu tapo keliais diplomais vainikuotais matematikais. Vyresnysis profesoriauja viename iš Madrido universitetų, kitas dėsto  matematiką Sankt Peterburgo universitete.

Bet tai visgi – pavieniai atvejai. O juk yra tauta, yra šalis, kurioje vaikų lavinimui, žinioms yra skiriamas ypatingas dėmesys. Deja, tai ne Lietuva. Tai Izraelis. O pati žydų tauta, ilgus šimtmečius klajodama po pasaulį be savo valstybės, išsaugojo seną, iš judėjų religijos išaugusią tradiciją rūpintis paaugančios kartos raštingumo ir žinių ugdymu (pagal https://isralove.org/load/    ) Pasak religingų žydų, pati judėjų religija draudžia vaiką palikti be išsilavinimo.

Viduramžių prancūzų vienuolis Peter Abelard (1079-1142) taip rašė apie žydų išsilavinimą: „Net neturtingas žydas, net jei jis turi septynetą sūnų, išmokslins juos visus, ir ne dėl to, kad išsimokslinę jie daugiau galės uždirbti – kaip tai įprasta krikščionims, – bet kad geriau suprastų Dievo Įstatymą. Išmokslins ne tik sūnus, bet ir dukteris.“

Ne be savo nacijai būdingo humoro žydai yra sukūrę 10 taisyklių, kurios neva padeda tapti turtingais. Ir dešimtoji taisyklė skamba taip: „Jei  ant žemės tau nukris aukso gabalas ir knyga, pirmiausia pakelk knygą. Daugelis žydų – labai protingi žmonės, kurie  labiau už viską vertina žinias. Žydų tautos atstovai  stengiasi kuo daugiau uždirbti ne tam, kad beprasmiškai pinigus kauptų, bet kad jų pagalba atsivertų naujos galimybės,  padedančios gyventi geriau ir laimingiau. Todėl ir nukritęs auksas nėra jau tokia svarbi problema, palyginus su nukritusia knyga, nes be žinių bus neįmanoma sukaupti aukso“.

Atrodo, kad nė naujausia istorija, nė Holokausto tragedija, ir net visą Europą apsvaiginę laisvių ir visuotinių teisių vėjai neišpūtė iš Izraelio švietimo sistemos aukštų reikalavimų, kurie keliami ne tik pedagogams, bet ir mokiniams, ir jų tėvams.

Dabar kraustykimės į Europą, į vieną iš Vakarų Europos šalių, įeinančių į ES. Pavadinimo nerašau, pavadinsiu „Šalis X“, nes daug kas tipiška ir kitų modernių ES valstybių mokykloms. Įspūdžiais pasidalijo ten gyvenanti lietuvė, kurios vaikai lanko tenykštes mokyklas.

Alytaus gimnazijai – 90. Kazio Klimavičiaus, vieno iš gimnazijos kūrėjų, portretas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„ [Šalyje X] kiekvienas konservatyvesnių pažiūrų žmogus leis vaiką tik į privačią mokyklą. Dėl valstybinių mokyklų mokslo kokybės – įstatymai leidžia perkelti į kitą klasę net tuos, kurių trimestruose neigiami pažymiai, kurie neišlaikė egzaminų, kurie nelankė pamokų, kurie mušasi ar vagiliauja. Taip stumiama progresyvios valdančios partijos politika – po “vaiko teisėmis” ir “laisve” paslėpta ideologija – vaikai netenka savo tikrųjų teisių ir galimybės į laisvę. Leidžiamos kanapės, stiprus spaudimas “rinktis” vieną iš 72 lyčių, seksualizavimas nuo ankstyvos vaikystės. “Vaikas nėra tėvų, vaikas yra valstybės.” – sako šiandien Šalies X Švietimo ministrė. Vadovaujamasi Gramsci (italų filosofas, komunistų partijos įkūrėjas, ‘kultūrinio’ marksistinio karo išradėjas) idėjomis: “Visi, kurie užaugo krikščioniškos kultūros, tėvų autoritetu pagrįstoje tvirtoje, darnioje šeimoje, yra fašistai. Tik perlaužę stuburą krikščioniškai moralei ir palikimui, mes sukursim kitokią visuomenę. Feminizavimas ir seksualizacija yra tikri būdai”. Pas mus [turi galvoje Lietuvą] apie ideologijos šaknis nekalbama, stengiamasi neišvesti paralelių su šiandienos “progresu” ir komunizmu. Šalies X valdantiesiems nėra ko slėpti. Jie kalba ir veikia atvirai. Užtat šios šalies privačios mokyklos tampa tvirtovėmis. Su rimta, kartais ginkluota apsauga prie aukštų tvorų. Be galimybės pakliūti vidun nesuderinus. Su rimčiausių šalies advokatų mūru užnugaryje ir tokiomis sutartimis, kad skaitant pasijunti lyg filme.

Privalomos uniformos. Griežta tvarka. Pagarbus elgesys su mokytoju. Šeimoms pristatoma mokymo programa, jokių siurprizų. Jokių “vertybių”, kurioms prieštarautų šeimos auklėjimas. Nepatinka? Keiti mokyklą. Taip mokosi elito vaikai. Ir ne tik fizinis saugumas, bet ir saugojimas nuo ideologijų yra prioritetas. Nemanykit, tiesa, kad tai yra kažkokie kalėjimai – vaikai noriai mokosi, yra linksmi, žino ribas, yra stiprūs fiziškai ir laimingi. Mes [tėvai] žinom, kad JOKIA trečioji šalis neįžengs į mokyklą, nieko nerodys, nieko neduos vaikams “paskaityti”. Lietuvoje į tai žiūrima pro pirštus, čia – labai rimtai. Nes vyksta tikras ideologinis karas – tarp valdančiųjų komunistų agresyvaus genderizmo diegimo, tėvų autoriteto menkinimo, šeimos išformavimo programos, ir šalies elito, saugančio savo šeimas, šaknis ir turtą. Į privačias konservatyvias mokyklas, tiesa, darosi sunku pakliūti. Trūksta vietų.

Alytaus 2-oji vidurinė. Vytauto Visocko nuotr.

Mokyklose vaikai mokomi atidumo pildant valdiškas anketas, atskleidžiant asmens duomenis, priimant net oficialią informaciją. Vaikai žino, kad bus išmesti už prastus rezultatus, nelankymą ir muštynes. Jokių TV žvaigždžių, jokių valdiškų moteryčių su lankstinukais be tėvų žinios“.

Įspūdžiai kelia nerimą, nes daug kas iš tų neigiamybių, kurios pasakytos apie valstybines Šalies X mokyklas, jau suka lizdą ir Lietuvos valstybinėse mokyklose. Dar tik pirmieji žingsniai, bet jų aidas kurtina visą Lietuvą.

(Bus daugiau)

2020.12.13; 04:30

Aktualijos

Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadencija baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Lietuvos politika susiduria su lyderystės problema. Komentuodama šią tezę LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė tvirtina reginti politikus, bijančius prisiimti atsakomybę už vykstančius procesus valstybėje.
 
„Aš matau politikus, kurie nemoka arba bijo, arba nenori prisiimti atsakomybės, nes paskui reikės atsakyti, ar pasisekė, ar ne, bet tai reiškia, kad lyderystė yra prarandama“, – teigė D. Grybauskaitė.
 
Pasak jos, būtent gebėjimas prisiimti atsakomybę ir yra svarbiausias lyderio bruožas.
 
„Lyderiu tampama ne dėl to, kad esi labai protingas, tame tarpe reikia ir žinių, be abejo, ir gebėjimo sprendimus priimti, bet, svarbiausia, gebėjimo prisiimti atsakomybę. Už viską – už tai, kas priklauso ir kartais, kas nepriklauso, jeigu lyderis arba vadovas pradeda atidavinėti, atstūminėti atsakomybę kitam ir tik pirštu rodo, kad tu turi padaryti, anas – jis nėra lyderis, jis niekada nebus lyderis“, – aiškino D. Grybauskaitė.
 
 „Lyderystę sieju tik su atsakomybės prisiėmimu ant savo pečių. Jeigu atsakomybė yra nustumiama ar išdalinama, tai atiduodama ir lyderystė“, – pridūrė ji.
 
XXX
 
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad buvusiam šalies vadovui nederėtų žvalgytis į žemesnes pareigas nei valstybės vadovo postas. D. Grybauskaitė tikina, kad dėl tokios laikysenos ji yra atmetusi jau ne vieną pasiūlymą. Ateityje, tikina prezidentė, nesutiktų eiti ir Vyriausybės vadovės pareigų.
  
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Aš manyčiau, kad prezidentui to daryti nereikėtų. Po dviejų kadencijų reikia išlaikyti vis tik tą orumo kartelę. Tam ir buvo, kaip ir visame pasaulyje, numatyta renta, kad prezidentas nelakstytų ir negalvotų, kad jam užtektų duonai, ir negalvotų, kad būtinai reikia kažkur bėgti už pinigus ir kažkur įsidarbinti“, – LRT laidoje „Savaitė“ teigė D. Grybauskaitė.
 
Kadenciją baigusi šalies vadovė pripažino, kad dėl siekio išsaugoti prezidento pozicijos orumą ji jau spėjo atmesti ne vieną pasiūlymą.
 
„Tai manyčiau, kad tas vis tiktai pozicijos orumo išsaugojimas turi išlikti. Ir aš mėginu tą daryti, todėl turėjau aš įvairių pasiūlymų ir į valdybas, ir dar kai kur, aš atsisakinėjau, komercinėje veikloje nedalyvauju. Aš noriu išlaikyti tą pozicijos orumą, vis tik buvau Lietuvos prezidentė, čia ne apie mane eina kalba, o apie Lietuvos prezidentą“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, pripažindama, kad nesutiktų eiti ir premjerės pareigų.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė mano, kad nors politinės kultūros lygis Lietuvoje kyla, vis dar yra momentų, dėl kurių ją apima gėda. LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė paklausta, kaip vertina politinės kultūros pokyčius valstybėje, teigė negalėjusi įsivaizduoti, kad „nomenklatūrinės medžioklės“ vis dar egzistuoja.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Truputį (apima gėda – ELTA). Pasižiūrėkime į tą nomenklatūrinę medžioklę. Aš jau tikrai net negalėjau įsivaizduoti, kad dar, kaip ir anksčiau, verslas nori per tokius neskaidrius santykius daryti verslą, kaip ir anksčiau, kai kurie mūsų oligarchai darė verslą ne su verslu, ne patį verslą, o kažkokius sandorius su valstybe“, – teigė prezidentė.
 
Jos teigimu, skandalas, kilęs po to, kai „valstiečiui” Jonui Slapšinskui sumedžiojus stumbrę paaiškėjo, kad tąkart medžioklėje kartu su juo dalyvavo žinomi verslininkai ir politikai, yra susijęs ir su kartų klausimu.
 
„Aš esu įsitikinusi, kad tai yra ir kartų klausimas, ir tai tikrai dings. Bet matome, kaip dar kabinamasi už tos sistemos ir tų likučių iš tikrųjų yra, bet kartos keičiasi ir, ačiū Dievui, ir politikoje keičiasi, ir versle keičiasi kartos, ir tai labai, labai sveika“, – teigė buvusi šalies vadovė.
 
Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas LRT.lt, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika portalui praėjusią savaitę tvirtino apsisprendęs, kad nuo spalio visi profesionaliosios medžioklės plotuose medžiojantys asmenys bus viešinami, jeigu to reikalaus žurnalistai, taip siekiant skaidrumo.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė džiaugiasi, kad Lietuva per 30 nepriklausomybės metų sugebėjo užsitikrinti savo saugumą bei energetinę nepriklausomybę. Visgi, pasak buvusios šalies vadovės, vis dar liko neišspręstos švietimo, sveikatos ir socialinės atskirties problemos.
 
„Mes susitvarkėme su savo laisve, ją sustiprinome, sutvirtinome. Susitvarkėme su savo saugumu, sutvarkėme energetinę nepriklausomybę, praktiškai nuo vienintelio tiekėjo ir nuo monopolisto“, – LRT laidoje „Savaitė“ kalbėjo D. Grybauskaitė.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visgi, pasak kadenciją baigusios prezidentės, vis dar liko nesutvarkytos fundamentalios sritys, nuo kurių priklauso šalies ateitis.
 
„Liko tie dalykai, (…) nuo kurių priklauso ir šalies ateitis. Tai švietimas, sveikata ir, deja, visos tos drastiškesnės priemonės sprendžiant ir mėginant gelbėtis nuo krizių kūrė ir toliau didino socialinę atskirtį“, – patikino buvusi šalies vadovė.
 
Anot D. Grybauskaitės, Lietuvoje vis dar neatlikta švietimo reforma, o ir sveikatos sistema susiduria su iššūkiais.
 
„Švietimo reformos nesugebame padaryti ir ypač jos kokybės padidinti – švietimo sistemos. Na, ir sveikatos sistema jau pradeda susidurti su iššūkiais “, – akcentavo kadenciją baigusi prezidentė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.02; 00:30
 
Aktualijos

Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Premjero Sauliaus Skvernelio inicijuojamas partijų susitarimas dėl švietimo bei pirmadienį pateiktas pirminis šio susitarimo projektas opozicijai susižavėjimo nesukėlė. Vertinant pirmąsias opozicinių partijų atstovų išsakytas pozicijas, realu, kad susitarimas arba nebus pasirašytas apskritai, arba, kaip ir 2018 m. partijų pasirašyto susitarimo dėl gynybos atveju, parašus padės ne visos parlamentinės jėgos.
 
Opozicijoje esantys politikai deklaruoja įvairius argumentus, kodėl taip gali nutikti – ir tai nebūtinai yra susiję su inicijuojamo projekto siūlomu turiniu. Valdantiesiems priklausančių partijų atstovai dažniau įvardina nepasitikėjimą valdančiaisiais, kurie, pasak jų, neturi nei politinės valios, nei reputacijos laikytis duotų pažadų.
 
Visgi palankiausiai Vyriausybės kuruojamos iniciatyvos atžvilgiu atsiliepia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas. Nors politikas ir pabrėžia, kad valdančiaisiais pasitikėjimo neturintis, pats užmojis, dar iki Seimo rinkimų susitarti dėl gairių artimiausią dešimtmetį organizuoti Lietuvos švietimo sistemą, yra sveikintinas.
 
„Nereikia pulti nei džiūgauti, nei smerkti, galima paieškoti ir gerų dalykų. Tai, kad toks susitarimo juodraštis atsirado, jau yra gerai, nes rinkimai įsibėgėja ir daugelis kalba apie tai, kad rimtų įsipareigojimų partijos yra neįgalios prisiimti“, – Eltai sakė G. Paluckas, pridurdamas, kad rengiamas susitarimas dėl švietimo būtų, ko gero, aktualus tik valdžioms, išrinktoms po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.
 
„Aš nieko nebesitikiu iš šios Vyriausybės ir šių valdančiųjų, bet toks susitarimas leistų šiek tiek judėti po rinkimų rudenį. Tai būtų tam tikras moralinis įsipareigojimas. Dabartinė Vyriausybė savo turėto laiko neišnaudojo, tad susitarimas yra projektuojamas kitų vyriausybių strategijoms“, – teigė jis.
 
Visgi, politiko teigimu, Vyriausybės pateiktame susitarimo projekte yra niuansų, į kuriuos neatsižvelgus, tikino jis, socialdemokratai nebūtų linkę laiminti dar vieno kolektyvinio politinių jėgų susitarimo.
 
„Jeigu jis yra toks, koks yra dabar – pirmiausia su pasiūlymu centralizuoti (mokyklų tinklo valdymą – ELTA) – tai mes tikrai nepasirašytume, nes tai neduos jokio rezultato. Aš tiesiog negirdžiu, kodėl centralizavimas būtų geresnis sprendimas“, – sakė G. Paluckas.
 
Jo teigimu, socialdemokratai laikytųsi priešingos nuomonės, nei tos, kurią kelis kartus buvo išsakęs premjeras Saulius Skvernelis.
 
„Mano nuostata yra priešinga – atiduoti finansavimą ir švietimo sistemą, kaip savarankišką funkciją, savivaldai. Atitinkamai keliant tam tikrus kokybės tikslus ir sudedant saugiklius, kad nebūtų jungtinių klausių ir t. t.“, – teigė G. Paluckas.
 
„Mes norime demokratinio proceso, norime didesnio pasitikėjimo savivaldybėms. Savivalda ir tėvų bendruomenės yra lankstesnės ir tikrai geriau žino konkrečius ugdymo aplinkos poreikius, daug geriau nei centrinė valdžia“, – pridūrė jis.
 
Kartu politikas akcentavo, projekte nematantis ir socialdemokratų deklaruotų pasiūlymų dėl privačių mokyklų finansavimo.
 
„Mes nematome ir kitų kai kurių savo siūlymų, kuriuos tikėjomės išvysti – tai yra privačių mokyklų finansavimo tvarkos pakeitimų. Kad privačios mokyklos būtų arba iš biudžeto finansuojamos, arba tėvų įmokomis“, – sakė G. Paluckas ir pridūrė, kad jo vedama politinė jėga primigtinai reikalaus, kad kai kurie LSDP keliami siekiniai atsidurtų ir projektuojamame partijų susitarime.
 
„Mes primigtinai tai siūlysime“, – apibendrino jis.
 
Kur kas skeptiškesnę poziciją deklaravo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Politikė teigė asmeniškai mažai randanti argumentų, kodėl reikėtų padėti parašą po susitarimu. „Labai sunku pritarti Nacionaliniam švietimo susitarimui, tam yra kelios priežastys“, – akcentavo socialiniame tinkle facebook V. Čmilytė-Nielsen.
 
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės, S. Skvernelio vedama Vyriausybė pati bent jau kelis kartus parodė, kad nėra linkusi laikytis susitarimų švietimo srityje.
 
„Pirmas kartas, kai premjeras apsimetė, kad nebuvo jokio susitarimo su pedagogų profsąjunga. Antras kartas – kai sužaidė kitą susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir atlyginimo didinimą sutarė nuo šių metų rugsėjo, o ne sausio pirmos dienos. Nors anksčiau patys buvo žadėję tai padaryti nuo sausio 1 d.“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kartu liberalė skeptiškai įvertino ir tai, kad susitarimas realiai inicijuojamas jau priėmus 2020 m. biudžetą.
 
„Antras argumentas – susitarimą Vyriausybė apdairiai pateikė po to, kai buvo patvirtintas biudžetas. O susitarime pirmu punktu rašoma apie finansavimo didinimą. Tai neatsakinga. Apklausos rodo, kad valstiečiai šiemet praras valdžią. Bepigu kišti dokumentą apie finansavimą, kai žinai, kad nebe tu turėsi ieškoti lėšų susitarimo vykdymui“, – samprotavo politikė, pabrėždama, kad, pasak jos, valdantieji nebuvo linkę laikytis ir susitarimo dėl gynybos finansavimo.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
 
V. Čmilytė-Nielsen apibendrindama pabrėžė, kad nepaisant to, jog dalis susitarimo dėl švietimo nuostatų yra tikrai aktualios ir naudingos, pačiai parašą po susitarimu būtų sunku padėti.
 
„Man asmeniškai būtų sunku dėti parašą, žinant ko verti valdančiųjų įsipareigojimai. Ir duotas žodis. Tačiau galutinį sprendimą mes priimsime partijos valdyboje. Diskusija lengva nebus“, – teigė liberalė.
 
Galiausiai konservatorių atstovės Radvilės Morkūnaitės–Mikulėnienės teigimu, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) S. Skvernelio inicijuojamame susitarime dėl švietimo Lietuvoje, nepaisant ir kai kurių tinkamai iškeltų siekinių, greičiausiai nedalyvaus. Pagrindinė tokios nuostatos priežastis – abejonės, ar susitarimo iniciatoriai patys turės valios tesėti duotus pažadus.
 
 Konservatorės teigimu, valdantieji patys buvo įvardinę, kad švietimas yra vienas iš jų prioritetų, tačiau, samprotavo ji, pastaraisiais metais šioje srityje buvo daugiau chaoso nei tikro noro keisti su sunkumais susiduriančią sistemą.
 
„Kyla abejonė, ar toks susitarimas, net jei jis būtų pasirašytas, būtų įgyvendinamas, nes mes juk matėme daug netesėtų pažadų. Mes nenorime dalyvauti tokiuose susitarimuose, kur, turime įtarimą, kad susitarimai ir pažadai bus sulaužyti. Nenorėtume sukelti lūkesčių to sektoriaus piliečiams“, – teigė konservatorė.
 
„Šiame susitarime yra ir gerų dedamųjų, tačiau sekant pastarųjų mėnesių aktualijas, matant, kad Vyriausybė nėra pajėgi ištesėti savo pažadus, mes būtume labiau linkę turėti savo rinkiminę programą ir savo nuostatas, kurias buvome išsakę įvairiose formatuose, kalbant apie švietimo klausimas“, – tęsė politikė, pridurdama, kad susitarimo iniciatyvos turėtų imtis jau nauja, po 2020 m. Seimo rinkimų atėjusi valdžia.
„Aš manau, kad politinę atsakomybę galėtų prisiimti nauja Vyriausybė, kokia ji bebūtų“, – Eltai sakė konservatorė.
 
ELTA primena, kad Vyriausybės pirmadienį pateiktame susitarimo dėl švietimo pirminiame projekte siūloma didinti švietimo sistemos finansavimą iki 6 proc., siekti, kad iki 2025 metų vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o vidutinis dėstytojų, aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojų ir tyrėjų daro užmokestis – 150 proc. Taip pat siekiama skirti ypatingą dėmesį mokinių pasiekimų atotrūkio tarp skirtingų regionų mažinimui.
 
Vyriausybė taip pat siūlo atsisakyti jungtinių klasių, mažinti mokyklų vadovams ir mokytojams tenkančią biurokratinę naštą. Preliminariame projekto variante svarstoma ir anksčiau premjero kelis kartus kelta idėja, mokyklų tinklą perduoti valstybės pavadavimui ribotam laikotarpiui, po kurio pavaldumas vėl būtų grąžintas savivaldybėms. Diskusijai taip pat pateikiama ir tikslinių dotacijų administravimo ir skirstymo perdavimo savivaldybėms idėja.
 
Premjeras partijų lyderius susitarimo dėl švietimo gaires kviečia aptarti penktadienį. Kaip pirmadienį skelbė Vyriausybė, partijoms taip pat išsiųstas pirminis šio susitarimo projektas, parengtas išklausius visų partijų atstovų ir švietimo ekspertų siūlymus. Šis projektas, pabrėžia Vyriausybė, bus toliau tobulinamas kartu su visomis partijomis ir švietimo ekspertais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 05:12
Aktualijos

Daugeliui Lietuvos žmonių, nors šie moka mokesčius, už daugelį viešųjų paslaugų vis tiek reikia sumokėti dar kartą ­– tai yra pagrindinė Lietuvos bėda, šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos posėdyje kalbėjo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas.
 
Aptardamas kilusias diskusijas dėl privataus švietimo finansavimo viešaisiais pinigais G. Paluckas pabrėžė, kad panaši situacija – ne vien švietimo sektoriuje.
 
„Pagrindinė Lietuvos bėda, kad paprastas žmogus už viską moka du kartus. Mokesčių pavidalu, o paskui už privatų švietimą, už korepetitorius, už privačią mediciną ir panašiai. Kai mes šnekame apie paramą vidurinei klasei ir jų pajamų didinimą, pirmiausia pamėginkime sumažinti jų išlaidas. Jei į privačias įstaigas mes toliau pumpuosime viešuosius pinigus, tai valstybinių mokyklų tinklui visada bus mažai“, – sakė jis.
 
Čia pat jis pabrėžė, kad Vilniuje privačios mokyklos, jei skaičiuotume pinigų kiekį, skiriamą vienam mokiniui, gauna daugiau viešųjų finansų nei valstybinės mokyklos.
 
„Daug kas rodo į Švediją, kad ten privačios mokyklos gauna iš biudžeto lėšas. Taip, gauna, tačiau jos neturi teisės rinkti priemokų iš tėvų. Bazines galimybes visiems mes turime užtikrinti, bet jei nori kažko papildoma – mokėk. Kodėl tiems žmonėms, kurie nori kažko papildomai, mes turime pusę kainos kompensuoti iš savo kišenės?“ – klausė G. Paluckas.
 
LSDP pirmininkas sukritikavo valdančiuosius, kuriems, jo žodžiais, „pasitikėjimo saitus su visuomenės grupėmis pavyko suplėšyti į skutelius“.
 
„Situacija dramatiška. Seniai taip nebuvo, kad įtakingos visuomenės grupės planuotų protestus, rengtųsi varyti traktorius į miestų centrus. Dabartiniai valdantieji su savo nerealiais pažadais sugebėjo sukelti pasitikėjimo krizę“, – perspėjo G. Paluckas.
 
Jis priminė, kad ateinančią savaitę, pavyzdžiui, ūkininkai rengia įspėjamąsias akcijas.
 
„Tai pripažinimas, kad situacija yra beviltiška. Mes užsižaidėme bandydami prispausti didžiuosius ūkininkus arba oligarchus. Kai šaudai iš patrankos, kenčia ne tik pilies mūrai, bet ir tie, kas po tais mūrais. Smulkieji ūkiai išgyvena didelę krizę ir atskirtis šiame sektoriuje yra didelė“, – kalbėjo G. Paluckas.
 
Čia pat jis pridūrė, kad regionų politikos valdantieji nevykdo.
 
„Tai, kas daroma – antiregioninė politika. Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą Ignalinos atominės uždarymo kompensavimo fonde nėra pinigų. Nerandama 800 tūkst. eurų, nors atliekos čia vežamos iš visos Lietuvos. Tokia regionų politika niekur neveda“, – tarybos posėdyje kalbėjo jis.
 
Daugiau informacijos: Justinas Argustas, LSDP komunikacijos skyriaus vadovas
 
2019.11.24; 05:43
Politinės intrigos

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Artėja rugsėjo pirmoji. Valdžios žmonės sveikins mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir džiugins įžvalga – švietimas labai, tiesiog, be galo svarbus.

Jais turėtume patikėti, nes švietimo sistema pradėta reformuoti dar neatkūrus valstybės. Per tris dešimtmečius tikrai buvo galima daug nuveikti. Juolab, kad pasiginčydami dėl detalių  – dėl terbelų klasei ar mokiniui, dėl universitetų skaičiaus – politikai, o ne retai ir statybininkai neblogai sutarė dėl reformų ar bent uždaromų universitetų pastatų.

Aišku, švietimo politikai, kaip ir kiti politikai, kartais pameluodavo, kartais jiems nesisekdavo, bet daug maž vieningai siekdami kažkokio tikslo prie jo tikrai artėjo. Todėl ir tiktų nors kartą nebekritikuoti, o jų laimėjimus pripažinti ir aptarti kas pasiekta.

Čia dera pastebėti, kad atskiri pedagogai ne visada pritarė neoliberaliai švietimo politikai, ne kartą bandė sukurti sąlygas ugdyti kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Tačiau visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bando konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, bet užduotis vykdyti užsakymą išlieka. Antai sovietinė švietimo sistema džiugiai tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų.

Šiandieną apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis pilniau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti, taigi žeminti kitus ir tyčiotis iš jų, lojalų korporacijai, taigi didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis geriau moka anglų ir vis prasčiau lietuvių kalbą, bei menkiau žino Lietuvos istoriją, godų vartotoją, taigi nuo paauglystės suvokusį, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankus ir skirtingas išsivystimo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių kontroliuojamų dešimties technikų realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių skaičiaus, todėl nereikia ir Lietuvoje, o tuo labiau Lietuvos provincijoje veikiančių universitetų. Pagal šį tikslą ugdyti abiturientai vis dažniau renkasi aukštąjį mokslą užsienyje, o jį baigę ten ir pasilieka.

XXI amžiuje perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandieną modernioje šalyje šimtas inžinierių padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairių profesinių gebėjimų darbuotojo realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Regis modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, korporacijų interesus atstovaujančioje žiniasklaidoje, metai iš metų niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos.

Tuo pat metu “protų (medikų, mokslininkų ir pan.) nutekėjimas” iš mažiau ekonomiškai pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar viena jų “pagalbos” labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. O klausti, kaip “prasti” universitetai parengią pasaulinėjė rinkoje paklausius specialistus, tapo tiesiog nekorektiška. Nuvertinami ir nacionalinius interesus atitinkantys moksliniai tyrimai, todėl atliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams; mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos, Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie “Maximos” kasininkės atlyginimų, bet jie, skirtingai nei kasininkė, gali užsidirbti, jei darbuosis užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbs straipsnius moksliniame žurnale užsienio kalba, kurie bus vertinami ir apmokami labiau nei tas pat tekstas, paskelbtas lietuvių kalba.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi, esminė švietimo sistemos problema – orientavimas į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia neribojama gamtos išteklių eksplotacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Šios sistemos neatitikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai jiems primestos užduoties konstatavimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams “negirdi”, kad norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuvai būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti arba jos ima sparčiai degraduoti ir galiausiai saugojęs savo intelektines privilegijas elitas žlunga. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškinti, kas daroma, kad jų būtų daugiau. Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes.

Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau ji tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebės.

Tai irgi atspindi švietimo sistemos padėtį. Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ji vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausiu ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą.

Deja, klausimas, kada Lietuvos visuomenė, o drauge ir švietimo sistema išdrįs juo žengti, kol kas lieka be atsakymo.

2019.09.01; 17:06

Aktualijos

Internete dabar daug diskutuojama, kas gi yra švietimas. Vienas geras žmogus parašė, jog „švietimo tikslas – kad vaikas būtų sveikas ir laimingas." Tai yra tiesa, žinoma. Vis tik, kad būtume nuoseklesniais, šį pasakymą dera apversti aukštyn kojomis ir pasakyti: kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas.

Nes tik sveikas ir laimingas žmogus gali skleisti kituose sveikatą ir laimę. Mokytojas žengia pirma mokinio, rodydamas jam kelią.

Pirminis šiame vyksme yra mokytojas. Todėl svarbiausias klausimas – kas yra mokytojas ir koks jis? Ar jis skleidžia šviesą? Ar jis pats eina dvasios tobulinimosi keliu? Ar jis siekia tapti sudvasinta asmenybe (su kuo mažiau ego – savo atskirumo nuo aplinkos, apraiškų), arba gal tik „realizuotis" siekiantis egoistas? Tik patys skleidžiantys šviesą gali tapti šviesa kitų kelyje. Todėl savaime "švietimas" neegzistuoja be to, kuris tą švietimą neša savimi.

Continue reading „Kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas” →

Aktualijos

15. Švietimo sąsaja su graikų apeigų krikštais

Specialistai istorikai galės patikslinti arba išvis nuneigti pasiūlytą hipotezę, tačiau „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija lengvai prieinamą lietuvių viduramžių elitui pradžiamokslį ir net tolimesnį mokslą Kijevo Rusios vienuolynuose.

Juose rašytų metraščių nuorašai dažnai mums pateikia gana netikėtų žinių apie lietuvių kunigaikščių krikštus graikų apeigoms XIII a., nors jokio politinio akstino tokiam krikštui, atrodo, nebuvo ir negalėjo būti.

Tarkim, iš XIII a. rusinų metraščių sužinome, kad keturi Traidenio broliai – Sirputis, Svilkenis, Borza ir Liesis– buvo priėmę krikštą Rytų ortodoksų bažnyčios apeigomis. Kodėl?

Klausimas ne beprasmis, juo labiau kad trys Traidenio broliai žuvo 1275 m., gindami lietuvių valdomą Naugarduką nuo krikščioniškos Rusios kunigaikščių, tarp kurių buvo ir Vaišvilko būsimasis žudikas Levas Daniličius.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XII )” →

songaila
Aktualijos

Esu įsitikinęs, kad visi mes čia susirinkę išpažįstame žmogaus ir tautos laisvę, kaip pamatinę vertybę. Esu turėjęs šiokios tokios praktinės patirties psichoterapijoje ir todėl galiu pacituoti vieno žymaus Lietuvos psichoterapeuto dr. A. Alekseičiko pagrindinį ir dažnai net patį pirmąjį psichoterapinį teiginį kiekvienam savo pacientui, kuris buvo sakomas dar sovietiniais laikais: “Tu juk esi laisvas žmogus!”

Dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje liberaliosios demokratinės vertybės iš tikro sudaro pamatą. Atkūrus valstybę, dvidešimties metų istorija tik patvirtina šį teiginį ir parodo, kad tai yra nuolatinė siekiamybė. Tačiau kai kalbame apie laisvę gyvenime, yra viena svarbi takoskyra, kurią yra nurodęs žymus humanistas Erichas Fromas. Turime atskirti apie ką kalbame – apie “laisvę nuo ko” (kartais ir nuo visko) ar apie “laisvę kam”. Ši takoskyra taip pat atsiranda ten, kur pavienio asmens laisvė atskiriama nauo jo pareigų šeimai ir bendruomenei, savo valstybei. Ši takoskyra atsiranda ir ten, kur asmens laisvė supriešinama su bendruoju gėriu, su viešuoju interesu, taigi, ir su valstybės interesais.

Continue reading „Nacionalinė švietimo sistema ar Laisvosios rinkos švietimo “politika”?” →