Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kadencija baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad Lietuvos politika susiduria su lyderystės problema. Komentuodama šią tezę LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė tvirtina reginti politikus, bijančius prisiimti atsakomybę už vykstančius procesus valstybėje.
 
„Aš matau politikus, kurie nemoka arba bijo, arba nenori prisiimti atsakomybės, nes paskui reikės atsakyti, ar pasisekė, ar ne, bet tai reiškia, kad lyderystė yra prarandama“, – teigė D. Grybauskaitė.
 
Pasak jos, būtent gebėjimas prisiimti atsakomybę ir yra svarbiausias lyderio bruožas.
 
„Lyderiu tampama ne dėl to, kad esi labai protingas, tame tarpe reikia ir žinių, be abejo, ir gebėjimo sprendimus priimti, bet, svarbiausia, gebėjimo prisiimti atsakomybę. Už viską – už tai, kas priklauso ir kartais, kas nepriklauso, jeigu lyderis arba vadovas pradeda atidavinėti, atstūminėti atsakomybę kitam ir tik pirštu rodo, kad tu turi padaryti, anas – jis nėra lyderis, jis niekada nebus lyderis“, – aiškino D. Grybauskaitė.
 
 „Lyderystę sieju tik su atsakomybės prisiėmimu ant savo pečių. Jeigu atsakomybė yra nustumiama ar išdalinama, tai atiduodama ir lyderystė“, – pridūrė ji.
 
XXX
 
Kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė teigia, kad buvusiam šalies vadovui nederėtų žvalgytis į žemesnes pareigas nei valstybės vadovo postas. D. Grybauskaitė tikina, kad dėl tokios laikysenos ji yra atmetusi jau ne vieną pasiūlymą. Ateityje, tikina prezidentė, nesutiktų eiti ir Vyriausybės vadovės pareigų.
  
Dalia Grybauskaitė Daukanto aikštėje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Aš manyčiau, kad prezidentui to daryti nereikėtų. Po dviejų kadencijų reikia išlaikyti vis tik tą orumo kartelę. Tam ir buvo, kaip ir visame pasaulyje, numatyta renta, kad prezidentas nelakstytų ir negalvotų, kad jam užtektų duonai, ir negalvotų, kad būtinai reikia kažkur bėgti už pinigus ir kažkur įsidarbinti“, – LRT laidoje „Savaitė“ teigė D. Grybauskaitė.
 
Kadenciją baigusi šalies vadovė pripažino, kad dėl siekio išsaugoti prezidento pozicijos orumą ji jau spėjo atmesti ne vieną pasiūlymą.
 
„Tai manyčiau, kad tas vis tiktai pozicijos orumo išsaugojimas turi išlikti. Ir aš mėginu tą daryti, todėl turėjau aš įvairių pasiūlymų ir į valdybas, ir dar kai kur, aš atsisakinėjau, komercinėje veikloje nedalyvauju. Aš noriu išlaikyti tą pozicijos orumą, vis tik buvau Lietuvos prezidentė, čia ne apie mane eina kalba, o apie Lietuvos prezidentą“, – kalbėjo D. Grybauskaitė, pripažindama, kad nesutiktų eiti ir premjerės pareigų.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė mano, kad nors politinės kultūros lygis Lietuvoje kyla, vis dar yra momentų, dėl kurių ją apima gėda. LRT laidoje „Savaitė“ buvusi šalies vadovė paklausta, kaip vertina politinės kultūros pokyčius valstybėje, teigė negalėjusi įsivaizduoti, kad „nomenklatūrinės medžioklės“ vis dar egzistuoja.
 
Dalia Grybauskaitė, Lietuvos prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

„Truputį (apima gėda – ELTA). Pasižiūrėkime į tą nomenklatūrinę medžioklę. Aš jau tikrai net negalėjau įsivaizduoti, kad dar, kaip ir anksčiau, verslas nori per tokius neskaidrius santykius daryti verslą, kaip ir anksčiau, kai kurie mūsų oligarchai darė verslą ne su verslu, ne patį verslą, o kažkokius sandorius su valstybe“, – teigė prezidentė.
 
Jos teigimu, skandalas, kilęs po to, kai „valstiečiui” Jonui Slapšinskui sumedžiojus stumbrę paaiškėjo, kad tąkart medžioklėje kartu su juo dalyvavo žinomi verslininkai ir politikai, yra susijęs ir su kartų klausimu.
 
„Aš esu įsitikinusi, kad tai yra ir kartų klausimas, ir tai tikrai dings. Bet matome, kaip dar kabinamasi už tos sistemos ir tų likučių iš tikrųjų yra, bet kartos keičiasi ir, ačiū Dievui, ir politikoje keičiasi, ir versle keičiasi kartos, ir tai labai, labai sveika“, – teigė buvusi šalies vadovė.
 
Kaip anksčiau pranešė naujienų portalas LRT.lt, aplinkos ministras Kęstutis Mažeika portalui praėjusią savaitę tvirtino apsisprendęs, kad nuo spalio visi profesionaliosios medžioklės plotuose medžiojantys asmenys bus viešinami, jeigu to reikalaus žurnalistai, taip siekiant skaidrumo.
 
XXX
 
Dalia Grybauskaitė džiaugiasi, kad Lietuva per 30 nepriklausomybės metų sugebėjo užsitikrinti savo saugumą bei energetinę nepriklausomybę. Visgi, pasak buvusios šalies vadovės, vis dar liko neišspręstos švietimo, sveikatos ir socialinės atskirties problemos.
 
„Mes susitvarkėme su savo laisve, ją sustiprinome, sutvirtinome. Susitvarkėme su savo saugumu, sutvarkėme energetinę nepriklausomybę, praktiškai nuo vienintelio tiekėjo ir nuo monopolisto“, – LRT laidoje „Savaitė“ kalbėjo D. Grybauskaitė.
Dalia Grybauskaitė – Lietuvos Prezidentė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
 
Visgi, pasak kadenciją baigusios prezidentės, vis dar liko nesutvarkytos fundamentalios sritys, nuo kurių priklauso šalies ateitis.
 
„Liko tie dalykai, (…) nuo kurių priklauso ir šalies ateitis. Tai švietimas, sveikata ir, deja, visos tos drastiškesnės priemonės sprendžiant ir mėginant gelbėtis nuo krizių kūrė ir toliau didino socialinę atskirtį“, – patikino buvusi šalies vadovė.
 
Anot D. Grybauskaitės, Lietuvoje vis dar neatlikta švietimo reforma, o ir sveikatos sistema susiduria su iššūkiais.
 
„Švietimo reformos nesugebame padaryti ir ypač jos kokybės padidinti – švietimo sistemos. Na, ir sveikatos sistema jau pradeda susidurti su iššūkiais “, – akcentavo kadenciją baigusi prezidentė.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.03.02; 00:30
 

Premjeras Saulius Skvernelis ir Eltos politikos skyriaus redaktorius Benas Brunalas. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) foto.

Premjero Sauliaus Skvernelio inicijuojamas partijų susitarimas dėl švietimo bei pirmadienį pateiktas pirminis šio susitarimo projektas opozicijai susižavėjimo nesukėlė. Vertinant pirmąsias opozicinių partijų atstovų išsakytas pozicijas, realu, kad susitarimas arba nebus pasirašytas apskritai, arba, kaip ir 2018 m. partijų pasirašyto susitarimo dėl gynybos atveju, parašus padės ne visos parlamentinės jėgos.
 
Opozicijoje esantys politikai deklaruoja įvairius argumentus, kodėl taip gali nutikti – ir tai nebūtinai yra susiję su inicijuojamo projekto siūlomu turiniu. Valdantiesiems priklausančių partijų atstovai dažniau įvardina nepasitikėjimą valdančiaisiais, kurie, pasak jų, neturi nei politinės valios, nei reputacijos laikytis duotų pažadų.
 
Visgi palankiausiai Vyriausybės kuruojamos iniciatyvos atžvilgiu atsiliepia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkas Gintautas Paluckas. Nors politikas ir pabrėžia, kad valdančiaisiais pasitikėjimo neturintis, pats užmojis, dar iki Seimo rinkimų susitarti dėl gairių artimiausią dešimtmetį organizuoti Lietuvos švietimo sistemą, yra sveikintinas.
 
„Nereikia pulti nei džiūgauti, nei smerkti, galima paieškoti ir gerų dalykų. Tai, kad toks susitarimo juodraštis atsirado, jau yra gerai, nes rinkimai įsibėgėja ir daugelis kalba apie tai, kad rimtų įsipareigojimų partijos yra neįgalios prisiimti“, – Eltai sakė G. Paluckas, pridurdamas, kad rengiamas susitarimas dėl švietimo būtų, ko gero, aktualus tik valdžioms, išrinktoms po rudenį vyksiančių Seimo rinkimų.
 
„Aš nieko nebesitikiu iš šios Vyriausybės ir šių valdančiųjų, bet toks susitarimas leistų šiek tiek judėti po rinkimų rudenį. Tai būtų tam tikras moralinis įsipareigojimas. Dabartinė Vyriausybė savo turėto laiko neišnaudojo, tad susitarimas yra projektuojamas kitų vyriausybių strategijoms“, – teigė jis.
 
Visgi, politiko teigimu, Vyriausybės pateiktame susitarimo projekte yra niuansų, į kuriuos neatsižvelgus, tikino jis, socialdemokratai nebūtų linkę laiminti dar vieno kolektyvinio politinių jėgų susitarimo.
 
„Jeigu jis yra toks, koks yra dabar – pirmiausia su pasiūlymu centralizuoti (mokyklų tinklo valdymą – ELTA) – tai mes tikrai nepasirašytume, nes tai neduos jokio rezultato. Aš tiesiog negirdžiu, kodėl centralizavimas būtų geresnis sprendimas“, – sakė G. Paluckas.
 
Jo teigimu, socialdemokratai laikytųsi priešingos nuomonės, nei tos, kurią kelis kartus buvo išsakęs premjeras Saulius Skvernelis.
 
„Mano nuostata yra priešinga – atiduoti finansavimą ir švietimo sistemą, kaip savarankišką funkciją, savivaldai. Atitinkamai keliant tam tikrus kokybės tikslus ir sudedant saugiklius, kad nebūtų jungtinių klausių ir t. t.“, – teigė G. Paluckas.
 
„Mes norime demokratinio proceso, norime didesnio pasitikėjimo savivaldybėms. Savivalda ir tėvų bendruomenės yra lankstesnės ir tikrai geriau žino konkrečius ugdymo aplinkos poreikius, daug geriau nei centrinė valdžia“, – pridūrė jis.
 
Kartu politikas akcentavo, projekte nematantis ir socialdemokratų deklaruotų pasiūlymų dėl privačių mokyklų finansavimo.
 
„Mes nematome ir kitų kai kurių savo siūlymų, kuriuos tikėjomės išvysti – tai yra privačių mokyklų finansavimo tvarkos pakeitimų. Kad privačios mokyklos būtų arba iš biudžeto finansuojamos, arba tėvų įmokomis“, – sakė G. Paluckas ir pridūrė, kad jo vedama politinė jėga primigtinai reikalaus, kad kai kurie LSDP keliami siekiniai atsidurtų ir projektuojamame partijų susitarime.
 
„Mes primigtinai tai siūlysime“, – apibendrino jis.
 
Kur kas skeptiškesnę poziciją deklaravo Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Politikė teigė asmeniškai mažai randanti argumentų, kodėl reikėtų padėti parašą po susitarimu. „Labai sunku pritarti Nacionaliniam švietimo susitarimui, tam yra kelios priežastys“, – akcentavo socialiniame tinkle facebook V. Čmilytė-Nielsen.
 
Pasak Liberalų sąjūdžio pirmininkės, S. Skvernelio vedama Vyriausybė pati bent jau kelis kartus parodė, kad nėra linkusi laikytis susitarimų švietimo srityje.
 
„Pirmas kartas, kai premjeras apsimetė, kad nebuvo jokio susitarimo su pedagogų profsąjunga. Antras kartas – kai sužaidė kitą susitarimą su profesinėmis sąjungomis ir atlyginimo didinimą sutarė nuo šių metų rugsėjo, o ne sausio pirmos dienos. Nors anksčiau patys buvo žadėję tai padaryti nuo sausio 1 d.“, – teigė V. Čmilytė-Nielsen.
 
Kartu liberalė skeptiškai įvertino ir tai, kad susitarimas realiai inicijuojamas jau priėmus 2020 m. biudžetą.
 
„Antras argumentas – susitarimą Vyriausybė apdairiai pateikė po to, kai buvo patvirtintas biudžetas. O susitarime pirmu punktu rašoma apie finansavimo didinimą. Tai neatsakinga. Apklausos rodo, kad valstiečiai šiemet praras valdžią. Bepigu kišti dokumentą apie finansavimą, kai žinai, kad nebe tu turėsi ieškoti lėšų susitarimo vykdymui“, – samprotavo politikė, pabrėždama, kad, pasak jos, valdantieji nebuvo linkę laikytis ir susitarimo dėl gynybos finansavimo.
Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
 
V. Čmilytė-Nielsen apibendrindama pabrėžė, kad nepaisant to, jog dalis susitarimo dėl švietimo nuostatų yra tikrai aktualios ir naudingos, pačiai parašą po susitarimu būtų sunku padėti.
 
„Man asmeniškai būtų sunku dėti parašą, žinant ko verti valdančiųjų įsipareigojimai. Ir duotas žodis. Tačiau galutinį sprendimą mes priimsime partijos valdyboje. Diskusija lengva nebus“, – teigė liberalė.
 
Galiausiai konservatorių atstovės Radvilės Morkūnaitės–Mikulėnienės teigimu, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) S. Skvernelio inicijuojamame susitarime dėl švietimo Lietuvoje, nepaisant ir kai kurių tinkamai iškeltų siekinių, greičiausiai nedalyvaus. Pagrindinė tokios nuostatos priežastis – abejonės, ar susitarimo iniciatoriai patys turės valios tesėti duotus pažadus.
 
 Konservatorės teigimu, valdantieji patys buvo įvardinę, kad švietimas yra vienas iš jų prioritetų, tačiau, samprotavo ji, pastaraisiais metais šioje srityje buvo daugiau chaoso nei tikro noro keisti su sunkumais susiduriančią sistemą.
 
„Kyla abejonė, ar toks susitarimas, net jei jis būtų pasirašytas, būtų įgyvendinamas, nes mes juk matėme daug netesėtų pažadų. Mes nenorime dalyvauti tokiuose susitarimuose, kur, turime įtarimą, kad susitarimai ir pažadai bus sulaužyti. Nenorėtume sukelti lūkesčių to sektoriaus piliečiams“, – teigė konservatorė.
 
„Šiame susitarime yra ir gerų dedamųjų, tačiau sekant pastarųjų mėnesių aktualijas, matant, kad Vyriausybė nėra pajėgi ištesėti savo pažadus, mes būtume labiau linkę turėti savo rinkiminę programą ir savo nuostatas, kurias buvome išsakę įvairiose formatuose, kalbant apie švietimo klausimas“, – tęsė politikė, pridurdama, kad susitarimo iniciatyvos turėtų imtis jau nauja, po 2020 m. Seimo rinkimų atėjusi valdžia.
„Aš manau, kad politinę atsakomybę galėtų prisiimti nauja Vyriausybė, kokia ji bebūtų“, – Eltai sakė konservatorė.
 
ELTA primena, kad Vyriausybės pirmadienį pateiktame susitarimo dėl švietimo pirminiame projekte siūloma didinti švietimo sistemos finansavimą iki 6 proc., siekti, kad iki 2025 metų vidutinis mokytojų darbo užmokestis sudarytų 130 proc. vidutinio šalies darbo užmokesčio, o vidutinis dėstytojų, aukštųjų mokyklų mokslo darbuotojų ir tyrėjų daro užmokestis – 150 proc. Taip pat siekiama skirti ypatingą dėmesį mokinių pasiekimų atotrūkio tarp skirtingų regionų mažinimui.
 
Vyriausybė taip pat siūlo atsisakyti jungtinių klasių, mažinti mokyklų vadovams ir mokytojams tenkančią biurokratinę naštą. Preliminariame projekto variante svarstoma ir anksčiau premjero kelis kartus kelta idėja, mokyklų tinklą perduoti valstybės pavadavimui ribotam laikotarpiui, po kurio pavaldumas vėl būtų grąžintas savivaldybėms. Diskusijai taip pat pateikiama ir tikslinių dotacijų administravimo ir skirstymo perdavimo savivaldybėms idėja.
 
Premjeras partijų lyderius susitarimo dėl švietimo gaires kviečia aptarti penktadienį. Kaip pirmadienį skelbė Vyriausybė, partijoms taip pat išsiųstas pirminis šio susitarimo projektas, parengtas išklausius visų partijų atstovų ir švietimo ekspertų siūlymus. Šis projektas, pabrėžia Vyriausybė, bus toliau tobulinamas kartu su visomis partijomis ir švietimo ekspertais.
 
Informacijos šaltinis – ELTA
 
2020.01.07; 05:12

Daugeliui Lietuvos žmonių, nors šie moka mokesčius, už daugelį viešųjų paslaugų vis tiek reikia sumokėti dar kartą ­– tai yra pagrindinė Lietuvos bėda, šeštadienį Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) tarybos posėdyje kalbėjo partijos pirmininkas Gintautas Paluckas.
 
Aptardamas kilusias diskusijas dėl privataus švietimo finansavimo viešaisiais pinigais G. Paluckas pabrėžė, kad panaši situacija – ne vien švietimo sektoriuje.
 
„Pagrindinė Lietuvos bėda, kad paprastas žmogus už viską moka du kartus. Mokesčių pavidalu, o paskui už privatų švietimą, už korepetitorius, už privačią mediciną ir panašiai. Kai mes šnekame apie paramą vidurinei klasei ir jų pajamų didinimą, pirmiausia pamėginkime sumažinti jų išlaidas. Jei į privačias įstaigas mes toliau pumpuosime viešuosius pinigus, tai valstybinių mokyklų tinklui visada bus mažai“, – sakė jis.
 
Čia pat jis pabrėžė, kad Vilniuje privačios mokyklos, jei skaičiuotume pinigų kiekį, skiriamą vienam mokiniui, gauna daugiau viešųjų finansų nei valstybinės mokyklos.
 
„Daug kas rodo į Švediją, kad ten privačios mokyklos gauna iš biudžeto lėšas. Taip, gauna, tačiau jos neturi teisės rinkti priemokų iš tėvų. Bazines galimybes visiems mes turime užtikrinti, bet jei nori kažko papildoma – mokėk. Kodėl tiems žmonėms, kurie nori kažko papildomai, mes turime pusę kainos kompensuoti iš savo kišenės?“ – klausė G. Paluckas.
 
LSDP pirmininkas sukritikavo valdančiuosius, kuriems, jo žodžiais, „pasitikėjimo saitus su visuomenės grupėmis pavyko suplėšyti į skutelius“.
 
„Situacija dramatiška. Seniai taip nebuvo, kad įtakingos visuomenės grupės planuotų protestus, rengtųsi varyti traktorius į miestų centrus. Dabartiniai valdantieji su savo nerealiais pažadais sugebėjo sukelti pasitikėjimo krizę“, – perspėjo G. Paluckas.
 
Jis priminė, kad ateinančią savaitę, pavyzdžiui, ūkininkai rengia įspėjamąsias akcijas.
 
„Tai pripažinimas, kad situacija yra beviltiška. Mes užsižaidėme bandydami prispausti didžiuosius ūkininkus arba oligarchus. Kai šaudai iš patrankos, kenčia ne tik pilies mūrai, bet ir tie, kas po tais mūrais. Smulkieji ūkiai išgyvena didelę krizę ir atskirtis šiame sektoriuje yra didelė“, – kalbėjo G. Paluckas.
 
Čia pat jis pridūrė, kad regionų politikos valdantieji nevykdo.
 
„Tai, kas daroma – antiregioninė politika. Pavyzdžiui, šiemet pirmą kartą Ignalinos atominės uždarymo kompensavimo fonde nėra pinigų. Nerandama 800 tūkst. eurų, nors atliekos čia vežamos iš visos Lietuvos. Tokia regionų politika niekur neveda“, – tarybos posėdyje kalbėjo jis.
 
Daugiau informacijos: Justinas Argustas, LSDP komunikacijos skyriaus vadovas
 
2019.11.24; 05:43

Gediminas Navaitis, Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius, dr.

Artėja rugsėjo pirmoji. Valdžios žmonės sveikins mokinius, mokytojus, studentus, dėstytojus ir džiugins įžvalga – švietimas labai, tiesiog, be galo svarbus.

Jais turėtume patikėti, nes švietimo sistema pradėta reformuoti dar neatkūrus valstybės. Per tris dešimtmečius tikrai buvo galima daug nuveikti. Juolab, kad pasiginčydami dėl detalių  – dėl terbelų klasei ar mokiniui, dėl universitetų skaičiaus – politikai, o ne retai ir statybininkai neblogai sutarė dėl reformų ar bent uždaromų universitetų pastatų.

Aišku, švietimo politikai, kaip ir kiti politikai, kartais pameluodavo, kartais jiems nesisekdavo, bet daug maž vieningai siekdami kažkokio tikslo prie jo tikrai artėjo. Todėl ir tiktų nors kartą nebekritikuoti, o jų laimėjimus pripažinti ir aptarti kas pasiekta.

Čia dera pastebėti, kad atskiri pedagogai ne visada pritarė neoliberaliai švietimo politikai, ne kartą bandė sukurti sąlygas ugdyti kūrybingas, laisvas, laimingesnes asmenybes. Tačiau visa švietimo sistema visada vykdė ir vykdo valdančiųjų užsakymą, pagal jų interesus bando konstruoti ateities visuomenę. Neretai ugdytojams tenka apsimetinėti, bet užduotis vykdyti užsakymą išlieka. Antai sovietinė švietimo sistema džiugiai tvirtino ugdanti žmogiškumą, bet sėkmingai vykdė tikrąjį, neskelbiamą užsakymą ir parengė milijonus skundikų bei konclagerių prižiūrėtojų.

Šiandieną apie Lietuvos švietimo sistemos tikslus irgi sakoma daug graudulingai gerų žodžių, bet vis mažiau slepiama ugdymo esmė vis pilniau atitinka valstybę užvaldžiusios oligarchijos, didžiųjų korporacijų interesus. Todėl ši sistema ugdo atgyvenusios ekonomikos dalyvį – gebantį agresyviai konkuruoti, taigi žeminti kitus ir tyčiotis iš jų, lojalų korporacijai, taigi didesnė dalis Lietuvos abiturientų nesieja savęs su Tėvyne, viliasi daryti karjerą užsienyje ir nuosekliai vis geriau moka anglų ir vis prasčiau lietuvių kalbą, bei menkiau žino Lietuvos istoriją, godų vartotoją, taigi nuo paauglystės suvokusį, kad svajonių svajonė naujausio modelio išmanusis telefonas, o jo neturintys yra nevykėliai.

Vilniaus universitetas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Oligarchijai, didžiosioms korporacijoms parankus ir skirtingas išsivystimo lygis, leidžiantis naudotis mažiau išsivysčiusių teritorijų ištekliais. Todėl Lietuvai primetinėjamas XIX a. ekonomiką atitinkantis gamybos būdas, kai šimtas juodadarbių kontroliuojamų dešimties technikų realizuoja vieno inžinieriaus sumanymą. Suprantama, kad tokiai gamybai nereikia didesnio turinčių universitetinį išsilavinimą žmonių skaičiaus, todėl nereikia ir Lietuvoje, o tuo labiau Lietuvos provincijoje veikiančių universitetų. Pagal šį tikslą ugdyti abiturientai vis dažniau renkasi aukštąjį mokslą užsienyje, o jį baigę ten ir pasilieka.

XXI amžiuje perspektyvi gamyba remiasi kitokiu dirbančiųjų pasiskirstymu. Šiandieną modernioje šalyje šimtas inžinierių padedami dešimties technikų ir vieno kito įvairių profesinių gebėjimų darbuotojo realizuoja konkurencingų produktų gamybą ar paslaugų teikimą. Regis modernios ekonomikos modelio niekas nebando atmesti, tačiau Lietuvos universitetai, galintys parengti išsilavinusius specialistus, korporacijų interesus atstovaujančioje žiniasklaidoje, metai iš metų niekinami, o žemesnį išsilavinimą teikiančios mokymo institucijos šlovinamos. Jos ir vis geriau finansuojamos.

Tuo pat metu “protų (medikų, mokslininkų ir pan.) nutekėjimas” iš mažiau ekonomiškai pajėgių šalių, taigi ir iš Lietuvos, tapo dar viena jų “pagalbos” labiau išsivysčiusioms ekonomikoms veiksniu. O klausti, kaip “prasti” universitetai parengią pasaulinėjė rinkoje paklausius specialistus, tapo tiesiog nekorektiška. Nuvertinami ir nacionalinius interesus atitinkantys moksliniai tyrimai, todėl atliekant mokslines ekspertizes pirmenybė teikiama užsienio specialistams; mokslininkų ir universitetų dėstytojų, ypač dirbančių lituanistikos, Lietuvos istorijos srityse, atlyginimai sparčiai artėja prie “Maximos” kasininkės atlyginimų, bet jie, skirtingai nei kasininkė, gali užsidirbti, jei darbuosis užsienio reikmėms skirtuose projektuose ar skelbs straipsnius moksliniame žurnale užsienio kalba, kurie bus vertinami ir apmokami labiau nei tas pat tekstas, paskelbtas lietuvių kalba.

Vilniaus Žirmūnų gimnazija. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.

Taigi, esminė švietimo sistemos problema – orientavimas į vis mažiau efektyvią gamybą, besiremiančia neribojama gamtos išteklių eksplotacija ir finansinio kapitalo kaupimu. Šios sistemos neatitikimas tikrą gerovę kuriančiai politikai tapo ypač aiškus, nes XXI a. pagrindiniu ekonomikos klestėjimo postūmiu bus žinios ir socialiniai įgūdžiai, žmones siejančios vertybės, jų tarpusavio santykių kokybė, kuri nedera su neribotos konkurencijos ir vartotojiškumo ugdymu.

Patikimas ir aiškus visuomenės turtėjimo kelias visų nurodytų švietimo sistemos pamatinių trūkumų įveikimas, vargiai įmanomas nekeičiant sistemos tikslo, apsiribojant dalinėmis jos reformomis. Tai nėra priekaištas mokytojams ir dėstytojams, tai jiems primestos užduoties konstatavimas. Lietuvos politikai vis dar svaičioja apie nevaldomą rinką, vis dar skelbia XIX a. idėjas ir kuria užpraeito amžiaus poreikius atitinkančią švietimo sistemą. Jie apsimeta negirdėję apie žiniomis paremtą laimės ekonomiką. Įsiteikinėdami oligarchams “negirdi”, kad norint išeiti iš akligatvio, kuriame atsidūrė Lietuvai būtina moderni ekonomika, kurios svarbiausiu resursu yra laimingi, kūrybingi, gebantys bendradarbiauti žmonės.

Ekonominė ir socialinė raida arba priverčia atskiras šalis, atskiras bendruomenes persitvarkyti arba jos ima sparčiai degraduoti ir galiausiai saugojęs savo intelektines privilegijas elitas žlunga. Lietuvos piliečiai šią tiesą suvokia daug geriau nei apmokami švietimo strategai. Pastarieji gali skirti kelis šimtus milijonų ydingos sistemos gražinimui, nelaimingų vaikų gelbėjimui, bet neskirs keliolikos tūkstančių sužinoti, kur ir kiek yra laimingų vaikų. Nes tokia statistika neišvengiamai priverstų aiškinti, kas daroma, kad jų būtų daugiau. Jie gali metai iš metų reguliuoti teoremų, kurias turi išmokti moksleivis skaičių, bet nieko nedarys, kad švietimo sistema ugdytų gerai ištirtas laimingo žmogaus savybes.

Vilniaus Užupio gimnazija. Slaptai.lt nuotr.

O piliečiai vis labiau domisi psichologinės savireguliacijos, psichohigienos, autotreningo, jogos, meditavimo, įvairių psichologinių savęs pažinimo būdų, bendravimo tobulinimo mokymais. Taip patvirtina tokių žinių ir įgūdžių poreikį, tačiau ji tenkina tik neformalus ugdymas. Formalusis ugdymas – mokyklos, kolegijos, universitetai – šio poreikio tarsi nepastebės.

Tai irgi atspindi švietimo sistemos padėtį. Neatsiribodama nuo XIX a. rinkos ekonomikos tikslų, nepersiorientuodama į laimės ekonomikos tikslus ji vis mažiau ir mažiau atitinka tiek ugdomųjų asmeninius, tiek bendrus visuomenės poreikius. Kelias iš šios padėties aiškus – atsisakyti atgyvenų, svarbiausiu ugdymo tikslu pripažinti laimingo žmogaus ugdymą.

Deja, klausimas, kada Lietuvos visuomenė, o drauge ir švietimo sistema išdrįs juo žengti, kol kas lieka be atsakymo.

2019.09.01; 17:06

Internete dabar daug diskutuojama, kas gi yra švietimas. Vienas geras žmogus parašė, jog „švietimo tikslas – kad vaikas būtų sveikas ir laimingas." Tai yra tiesa, žinoma. Vis tik, kad būtume nuoseklesniais, šį pasakymą dera apversti aukštyn kojomis ir pasakyti: kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas.

Nes tik sveikas ir laimingas žmogus gali skleisti kituose sveikatą ir laimę. Mokytojas žengia pirma mokinio, rodydamas jam kelią.

Pirminis šiame vyksme yra mokytojas. Todėl svarbiausias klausimas – kas yra mokytojas ir koks jis? Ar jis skleidžia šviesą? Ar jis pats eina dvasios tobulinimosi keliu? Ar jis siekia tapti sudvasinta asmenybe (su kuo mažiau ego – savo atskirumo nuo aplinkos, apraiškų), arba gal tik „realizuotis" siekiantis egoistas? Tik patys skleidžiantys šviesą gali tapti šviesa kitų kelyje. Todėl savaime "švietimas" neegzistuoja be to, kuris tą švietimą neša savimi.

Continue reading „Kad būtų sveikas ir laimingas mokytojas“

15. Švietimo sąsaja su graikų apeigų krikštais

Specialistai istorikai galės patikslinti arba išvis nuneigti pasiūlytą hipotezę, tačiau „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“ liudija lengvai prieinamą lietuvių viduramžių elitui pradžiamokslį ir net tolimesnį mokslą Kijevo Rusios vienuolynuose.

Juose rašytų metraščių nuorašai dažnai mums pateikia gana netikėtų žinių apie lietuvių kunigaikščių krikštus graikų apeigoms XIII a., nors jokio politinio akstino tokiam krikštui, atrodo, nebuvo ir negalėjo būti.

Tarkim, iš XIII a. rusinų metraščių sužinome, kad keturi Traidenio broliai – Sirputis, Svilkenis, Borza ir Liesisbuvo priėmę krikštą Rytų ortodoksų bažnyčios apeigomis. Kodėl?

Klausimas ne beprasmis, juo labiau kad trys Traidenio broliai žuvo 1275 m., gindami lietuvių valdomą Naugarduką nuo krikščioniškos Rusios kunigaikščių, tarp kurių buvo ir Vaišvilko būsimasis žudikas Levas Daniličius.

Continue reading „Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XII )“

songaila

Esu įsitikinęs, kad visi mes čia susirinkę išpažįstame žmogaus ir tautos laisvę, kaip pamatinę vertybę. Esu turėjęs šiokios tokios praktinės patirties psichoterapijoje ir todėl galiu pacituoti vieno žymaus Lietuvos psichoterapeuto dr. A. Alekseičiko pagrindinį ir dažnai net patį pirmąjį psichoterapinį teiginį kiekvienam savo pacientui, kuris buvo sakomas dar sovietiniais laikais: “Tu juk esi laisvas žmogus!”

Dabartinėje Lietuvos politinėje sistemoje liberaliosios demokratinės vertybės iš tikro sudaro pamatą. Atkūrus valstybę, dvidešimties metų istorija tik patvirtina šį teiginį ir parodo, kad tai yra nuolatinė siekiamybė. Tačiau kai kalbame apie laisvę gyvenime, yra viena svarbi takoskyra, kurią yra nurodęs žymus humanistas Erichas Fromas. Turime atskirti apie ką kalbame – apie “laisvę nuo ko” (kartais ir nuo visko) ar apie “laisvę kam”. Ši takoskyra taip pat atsiranda ten, kur pavienio asmens laisvė atskiriama nauo jo pareigų šeimai ir bendruomenei, savo valstybei. Ši takoskyra atsiranda ir ten, kur asmens laisvė supriešinama su bendruoju gėriu, su viešuoju interesu, taigi, ir su valstybės interesais.

Continue reading „Nacionalinė švietimo sistema ar Laisvosios rinkos švietimo “politika”?“