Mokslininkų darbai (tiesa, vis dar nepatenkantys į pagrindinę srovę) nušluoja įsišaknijusį mitą apie europiečius, į Naująjį Pasaulį atnešusius aukštesnę kultūrą. O va dėl civilizacijos gal ir galima jiems padėti riebų pliusą. Indėnai nežinojo, kas yra ratas; savo ruožtu, baltieji „atrado“ pomidorą, bulvę, kukurūzus, per badmečius padėjusius išmaitinti ištisas Europos bendruomenes.


Šio straipsnio autorė su bičiuliu navaju Jay Reuben Silverbird Niujorke, 1993 gegužės 29 d. Jay R. Silverbird yra šamanų palikuonis, kūręs nacionalinius spektaklius Off-Broadway teatre.

Baltiesiems įžengus į Naująjį Pasaulį, gerai išsilavinę aukštesniųjų klasių europiečiai buvo sužavėti čionykščių senbuvių išmintingos ir taurios gyvensenos etikos, tad netruko sukurti mitą apie „kilnųjį raudonodį“. Pirmuosius liudijimus apie juos prancūzų filosofai perdavė anglams, kurie ėmė plėtoti „valdymo pagal valdančiųjų sutikimą“ koncepciją. Pirmiausia šią idėją tiksliai apibrėžė Johnas Locke‘as. Savo ruožtu, Thomas Jeffersonas pasiskolino iš Locke‘o apibūdinimus ir, nežymiai juos pakeitęs, panaudojo Nepriklausomybės Deklaracijoje. „Įrodymai, kad ir Europos, ir Amerikos demokratijos vystymasis buvo veikiamas XVI-XVII a. kontaktų su Amerikos indėnais, yra nenuginčijami“, teigiama didžiuliame, gausiai iliustruotame enciklopedinio pobūdžio veikale, kurį parašė ir išleido tyrinėtojai Oliveris la Farge‘as ir Alvinas M. Josephy Jaunesnysis [la Farge, p. 29].

Tačiau įkandin elitinio sluoksnio pajudėję nusikaltėlių, avantiūristų ir ekonominių emigrantų legionai galimą bendradarbiavimą su vietiniais pavertė į sau naudingą biznį, o mitą apie „kilnųjį raudonodį“ – į priežodį „geras indėnas – miręs indėnas“. Praėjo laikai, kai kilmingos indėnės kilmingų britų buvo imamos į žmonas, arba kolonistai įsiliejo į indėnų šeimas ir priėmė jų gyvenimo būdą. (Antai nūnai garsių prekiautojų palikuonys, turintys pavardes MacIntosh, MacDonald, Ross ir Ridge, yra kilę iš krykų sudarytos konfederacijos genčių.) Prasidėjo kultūrinis ir etninis žemyno gyventojų genocidas panaudojant prievartinį Europos papročių ir religijų diegimą, atnešant mirštamas ligas ir alkoholizmą, klasta išstumiant čiabuvius iš turtingiausių iškasenomis ir tinkamiausių gyventi teritorijų, o galiausiai juos tiesiog beveik išžudant.

Osceola. Gamtos istorijos muziejaus nuotr.

Pralaimėję lemiamus mūšius, pergudrauti ir atėjūnų antplūdžio nebeatlaikantys indėnai pradėjo kopijuoti atvykėlių manieras ir tradicijas, amatus, idant kaip nors išliktų. Gerai tai perpratę, jie kai kur net ėmė klestėti. Verpimo ratelis, tvirtesnių namų statyba, katilas maisto gamybai, sidabrakalystė (navajų itin sėkmingai perimtas pragyvenimo šaltinis), taip pat išmokta vergų pirkimo praktika (!) leido jiems atsipūsti.

Ilgas ir didingas indėnų kovų laikotarpis paženklintas daugybe pasitarimų ir sutarčių, kurios galiausiai būdavo sulaužomos; anglų, ispanų ir prancūzų veidmainiško žaidimo, stengiantis atskiras gentis patraukti į savo pusę ir jas supriešinti. Tačiau jeigu indėnų gentys būtų susivienijusios, ir jų, ir Amerikos ateitis būtų atrodžiusi visai kitaip. Čiabuviai būtų daugelyje vietų ne tik išlaikę kontrolę, bet ir sėkmingai bendradarbiavę su milijonais atvykėlių kaip lygūs su lygiais. Vienas didžiųjų vadų, supratusių šį reikalą, buvo garsusis šonių genties vadas Tekumzė. Jis keliavo per gentis ir mėgino jas apjungti. Garsusis seminolų vadas Osceola baltiesiems, du kartus mėginusiems užimti visą Floridą, surengė vieną galingiausių rezistencijų per visą JAV istoriją. Ir nors ilgainiui buvo išstumti, seminolai išliko pelkėse ir miškuose. JAV kariuomenė ir laivynas priėmė planą visus juos išnaikinti ir tuo tikslu išleido milijonus dolerių bei pasiuntė tūkstančius vyrų – deja, jiems teko pasiduoti. Po šiai dienai Floridoje gyvena išdidūs seminolų palikuonys, kurie turi teisę pareikšti, jog jie niekada nepasidavė Jungtinėms Valstijoms!

Išsilavinęs čerokių genties genijus Sekvoja sukūrė irokėzų kalbos abėcėlę, kuria buvo leidžiamas laikraštis. „Penkios Civilizuotos Gentys“ (Five Civilised Tribes) – čerokiai, čoktai, čikasai, krykai ir seminolai – padarė tai, kas istorijoje pasitaiko itin retai: per trumpą laiką pasivijo europiečius, išplėtojo savo rašytinę kalbą (Bibliją išleido krykų ir čerokių kalbomis), vaikai, moterys ir vyrai skaitė ir rašė laiškus, publikavo straipsnius savo gimtąja kalba savo spaudoje, išplėtojo industriją, žemdirbystę, liovėsi kariauti. „Penkios Civilizuotos Gentys“ savo įstatymus surašė, o čerokiai sukūrė formalią Kostituciją su įstatymų leidžiamaisiais organais. Susidarė padėtis, kai per kelias kartas ši Indėnų Valstybė būtų taikiai įsijungusi į Sąjungą.

Sekvoja. Gamtos istorijos muziejaus nuotr.

Tačiau indėnų žemėse buvo rasta aukso, ir šis faktas viską nulėmė. „Baltieji amerikiečiai to neleido. Jie troško indėnų žemių. Jie pavydėjo derlingų fermų ir plantacijų“, – rašo tyrinėtojas [la Farge, p. 41]. Tarp 1832 ir 1839 metų (užteko septynerių metų įvykdyti genocidą) „Penkios Civilizuotos Gentys“ papirkinėjimais, įtikinėjimais, klasta ir smurtu buvo išvarytos iš savo žemių ir nustumtos į Oklahomą, tolimą ir nesvetingą svetimą kraštą. Daugelis tremtyje išmirė, saujelė pasitraukė į kalnus, išsibarstė Misisipės apylinkėse, kai kurie už savo pinigus išsipirko sklypus Šiaurės Karolinoje. Tik į seminolų laukinius kraštus niekas nebedrįso kelti kojos. O darbštūs tremtiniai naujoje vietoje vėl prasikūrė. Tačiau ir Oklahomoje dar buvo geresnių žemių, kurios taip pat buvo atimtos. Galiausiai Indėnų Žemės buvo pasiskirstytos, o jų įstatymai sunaikinti.

Tačiau tai – dar ne viskas. Šiauriau nuo čerokių gyveno jiems giminingos gentys, kalbančios irokėzų kalbos dialektais. Jos gyveno Ohajo, Pensilvanijoje, Niujorke, telkėsi Kanadoje aplink Didžiuosius Ežerus ir Šv. Lorenco upę. Maždaug 1400-aisiais penkios Niujorko valstijoje gyvenančios gentys – senekos, kajugos, onondagos, oneidos ir mohaukai – susibūrė į Lygą, kurią pirmieji naujakuriai vadino „Penkiomis Tautomis“ (Five Nations). Baltais ir juodais karoliukais siuvinėti vampumai ant juos dėvinčiųjų kūnų buvo savotiškos „nešiojamos bibliotekos“, juos nešiojo pasiuntiniai. Vampumuose buvo surašytos žinutės ir dokumentai, genčių legendos ir istorija. Tik žinovai permanė sudėtingą vėrinių ir diržo detalių raštą, ir tik jie galėjo perskaityti žinias. Irokėzai buvo labai išplėtoję religines dvasines tradicijas, sapnų aiškinimą, ritualinius šokius su kaukėmis, o didžiausia ceremonija vykdavo per didįjį Naujųjų Metų festivalį. „Penkios Tautos“ savo garsiąją Lygą įvardijo kaip „Didžiąją Taiką“. Ši idėja kilusi didžiam pranašui Deganavidai, kuris regėjime išvydo milžinišką eglę, kurios viršūnė perskrodžia dangų ir atsiremia į Gyvybės Mokytojo žemę. Eglė buvo visų genčių seserija, o jos šaknys – penkios irokėzų gentys. Viršūnėje tupi erelis ir sergsti seseriją nuo priešų. Didžiosios Taikos idėja buvo savos rūšies Tautų Lyga, vadovaujama irokėzų. Oliveris la Farge‘as aprašo šios idėjos turinį: tai „kūno ir proto sveikata; taika tarp asmenų ir tarp genčių; teisingas elgesys ir mintys; teisingumas ir pagarba žmogaus teisėms; pasirengimas savigynai ir dvasinės galios orendos įtvirtinimas.“ [la Farge, 55]

Deganavidos regmę Lygos aktuose įveiksmino Hiavata. La Farge‘as pabrėžia, kad fiktyvus Longfellow personažas neturi nieko bendra su istoriniu valstybininku Hiavata.

Ši Lyga, penkių tautų konfederacija, galingai veikė tris šimtus metų, ir šiuo metu taip pat gyvuoja. Jos taryba sprendė karo ir užsienio reikalus, bet neturėjo teisės kištis į vidaus gyvenimą. Taryba susidėjo iš 50 narių, kilmingų vadų (sačemų), ir kas įdomiausia, juos rinko moterys vadovauti savo gentims. Dar įdomiau, kad šalia paveldimo tarybos nario posto (kada naujas narys perimdavo buvusiojo vardą) įsitvirtino demokratiška institucija – „Pušys“. Garbingą Pušies vardą galėjo pelnyti bet kuris pasižymėjęs vyras ar moteris nepriklausomai nuo kilmės. Paprastai Pušys buvo žymūs karo vadai. Taigi jie sudarė savotiškus atskirus Lygos kongreso rūmus, tik be teisės balsuoti. Lyga kartą per metus rinkdavosi onondagų šaly, vasarą, per tarybos posėdžius kalbėdavo tik sačemai ir Pušys, o kiti klausydavosi. Kiekviena gentis turėjo po vieną balsą. Balsuojama būdavo tol, kol būdavo pasiektas vieningas nutarimas.


Čerokių abėcėlė, sukurta Sekvojos. Nuotrauka: Smithsonian Institution

Atėjus baltiesiems, irokėzai surinkdavo nuo 500 iki 1000 karių jiems atmušti ir tokiu būdu ilgai išlaikė valdžią. Prisijungus galingiems delavarams, Lyga įgijo „Šešių Tautų“ vardą. Net baltieji, norėdami pirkti žemės, turėdavo gauti tarybos sutikimą. Labai išvystytos kultūros, draugiški sąjungininkams, irokėzai buvo priešui negailestingi, bet, keisčiausia, vietoj to, kad jo nekęstų, reiškė jam meilę ir pasigėrėjimą. Pasak tyrinėtojų, tai – viena didžiausių mįslių.

Per Revoliuciją Lyga palaikė britų pusę. Tačiau didžiam niujorkiečių nepasitenkinimui George‘as Washingtonas sudarė su irokėzais taiką. Tai turėjo didžiules pasekmes, nes 1812 metų karų metu, britams remiant, Tekumzė sudarė galingą sąjungą su gentimis tarp Ohajo ir Misisipės upės, ir tai buvo reali grėsmė šiaurės Jungtinėms Valstijoms. Irokėzai neprisijungė, jų sąjunga su britais baigėsi, ir jie prisiekė naujai nacijai. O jei irokėzai būtų susijungę su Tekumzės būriais ir britų armija, karas galėjo baigtis visai kitaip.

Deja, daugelis irokėzų po karo neteko savo žemių ir buvo išvaryti į Oklahomą. Keli tūkstančiai liko Niujorke ir tęsia Lygos tradicijas.

Daug liūdnų ir tragiškų istorijų lydi indėnų pasitikėjimą baltaisiais, kurie daugelį genčių visiškai išnaikino, arba jų išliko vargani likučiai nesvarbu, ar jie sugyveno, ar kovojo su atėjūnais. Tarp jų buvo nuosaikių, tokių kaip Williamas Pennas, kuris sudarė su delavarais taikos sutartį ir įkūrė Pensilvaniją. Taika tvėrė tol, kol jis buvo gyvas… Kita vertus, mėginusieji baltuosius išvyti, su kuriais kurį laiką „sutarė“, patyrė greitą ir siaubingą genocidą. Pietinėje Naujojoje Anglijoje didelio baltųjų draugo Masasua (Massassoit) sūnus sukilo ir karaliaus Pilypo kare sukėlė tokią grėsmę, kad Rogeris Williamsas iš Rodailendo, iki tol taikiai sugyvenęs su naragansetais, prisijungė prie kolonistų iš Masačiūsetso bei Konektikuto ir pradėjo žudynes. Indėnų vaikai ir moterys buvo žudomi šimtais arba gyvi deginami savo namuose kartu su vyrais, ir Naujosios Anglijos galia buvo palaužta. Šiandien naragansetų liko vienetai, kaip ir pekotų ar saujelė mohikanų. Bet tai – aštuntojo dešimtmečio pradžios duomenys. Po dvidešimt metų oficialiai buvo skelbiama, kad Šiaurės Amerikoje iš viso liko maždaug 2 milijonai indėnų iš 50 milijonų šimtų savitų genčių. Kažin, kiek jų yra dabar?

Pirčiupių kaimo istoriją primena Manhateno salą už dvidešimt dolerių nusipirkusių danų elgesys. Jie dažnai bausdavo niekuo dėtų kaimų gyventojus už neva kitų genčių įvykdytus išpuolius. Po vienų žudynių, kurių metu kūdikiai buvo sumėtyti į ugnį, maždaug 80 indėnų galvų buvo išstatytos Naujojo Amsterdamo gatvėse, kuriose valdytojo žmona su jomis žaidė futbolą. [la Farge, p. 81]. Kitas iškalbingas požiūrio į vietinius gyventojus pavyzdys – Gnadenhuteno žudynės 1782. Gnadenhutenas – Moravijos misionierių įsteigta delavarų krikščionių nausėdija. Britų patarimu, kad išvengtų pavojų, jie persikėlė į misiją Sendaskyje, tačiau senojoje vietoje buvo užsėti laukai, į kuriuos jie sugrįžo nuimti derliaus. Ten jie rado apie šimtą baltųjų, vadovaujamų pulkininko Davido Williamsono. Baltieji indėnus nuginklavo, surišo, ir tuomet išdaužė su tomahaukais, kirviais ir lazdomis. Tokiu būdu nepanaudojo brangios amunicijos. Tuo metu aukos meldėsi ir giedojo giesmes. 35 vyrai, 27 moterys ir 34 vaikai žuvo. [la Farge, p. 82]

Kai šiandien išgirsti apie žudynes vienoj ar kitoj pasaulio vietoj, Pietų Kaukaze ar Sirijoje, ar kitur, supranti, kad žiaurumas niekur nedingo, bet visada lieka aišku, kad jį vykdo nesikeičiantys pasaulio užkariautojai, atėję „su taika“. Kai dėl indėnų, jų likimą kartojo ir kartoja kitos tautos ar etninės grupės. Kad ir kaip būtų, legendos apie herojus ir didvyrius visada gali įkvėpti tautas, kurios atsidūrė „gero indėno – mirusio indėno“ vaidmeny. Štai apačiai ir jų dialektu kalbėjusios gentys, galiausiai susijungusios, taip pat navajai, garsėjo karo parengtimi. Jauni vyrai buvo treniruojami kovoms, išmokyti rungčių ir žvalgybos meno, ir parengti slapstytis iki laipsnio, kurį galima laikyti magišku. Kai atėjo baltieji, mažiau nei du šimtus karių turintys kočisai persekiojo JAV armiją daugiau nei dešimtį metų ir pagaliau privertė ją sudaryti taiką su nenugalimu priešu! [la Farge, p. 142]

Tai primena mūsų partizanų kovas su bolševikais, ir ne tik su jais, bet ir kitais atėjūnais per ilgą Lietuvos istoriją: kai kurie iš vadų ir kovotojų nebuvo paimti gyvi (pavyzdžiui, Kraujelis-Siaubūnas), ir jų vardas turi būti ne mažiau garsus, nei Amerikoje Vado Juozapo ir jo Nez Perce karių 1870-aisiais, Osceolos 1830-aisiais ar Sakagavėjos, šošonių „moteries paukštės“, kuri vedė Lewiso ir Clarko ekspediciją per Montanos perėjas. Apie tai savo įžanginiame žodyje jauniesiems skaitytojams apie Amerikos indėnus parašė prezidentas J. F. Kennedy.

Pripažinęs, jog Amerikos indėnai yra mažiausiai suprasti ir labiausiai klaidingai suprasti iš visų amerikiečių, J. F. Kennedy rašo, kad pamiršdami herojinę Amerikos indėnų praeitį, „mes susilpniname savo pačių paveldą. Mes turime prisiminti įnašą, kurį mūsų protėviai čia surado ir iš jo laisvai skolinosi. Pionieriai atrado pietryčių indėnus, išvysčiusius aukštą civilizaciją su saugikliais, užtikrinančiais taiką. Šios civilizacijos šiaurinė atšaka, Irokėzų Lyga, įkvėpė Benjaminą Frankliną nukopijuoti ją rengiant Valstijų federaciją.“ Prezidentas išreiškė poziciją, kuri negalėjo patikti tiems, kurie jį pašalino. Todėl pacituosiu visą pastraipą: „Mūsų santykiai su indėnais trukdė pastangoms išvystyti teisingą nacionalinę politiką, valdančią dabarties ir ateities elgesį su indėnais pagal jų ypatingą santykį su federaline valdžia. Prieš pradėdami sėkmės kelią, mes turime žinoti, kur einame, ir iki to laiko galime suprasti, kad privalome apsibrėžti, kur mes buvome praeityje. Pagrindinis reikalavimas yra išmokti mūsų indėnų istoriją. Amerika turi daug ko pasimokyti iš mūsų Amerikos indėnų paveldo. Tik tokiu studijų būdu mes kaip nacija galime padaryti tai, kas turi būti padaryta, jeigu nenorime, kad mūsų poelgiai Amerikos indėnų atžvilgiu būtų visiems laikams įrėžti kaip nacionalinė gėda“ [Kennedy, Įžanga].


Irokėzų klanų simboliai su vardais. Vidury – eglė, simbolizuojanti Lygą. Vampumas, vėlyvo modelio tomahaukas ir tabako pypkė.
Menų ir mokslo muziejus, Ročesteris, N. Y.

Bet šis straipsnis ne apie tai, kuo nusikalto ar nenusikalto Naujojo Pasaulio paveldėtojai ir ainiai. Jis apie tai, kad kiekviena tauta yra laisva pagal savo prigimtį. Apie du šimtus narsių karių, daugelį metų kovojusių ir nepasidavusių ginkluotai ir daug kartų pranašesnei svetimšalių kariuomenei. Apie dezinformacinį karą ir didvyrių niekinimą, neleidžiantį matyti tiesos. Pirmasis, į indėnus pažvelgęs kaip į sau lygius informaciniame kino industrijos lauke, buvo aktorius Kevinas Costneris, tik XX a. pabaigoje (1990) nusifilmavęs garsiojoje dviejų serijų juostoje „Šokiai su vilkais“. Šis filmas ir liko vienas mano mėgstamiausių, nes jis byloja apie žmogiškumo triumfą nepaisant kovojančių pusių, apie drąsą kalbėti tiesą. Įmanomą tik demokratiškoje visuomenėje. Apie nuostabią, savitą kitų kultūrų gyvenimo poeziją.

Galbūt šios istorinės nuotrupos, surašytos laisvalaikio pasiskaitymui – tam, kad mūsų neištiktų toks likimas, kai atėjūnų „gerą valią“ eilinį kartą nustelbs banalus godulys ir noras mus išnaikinti, nes gyvename labai gražioje gamtoje ir daug ką turime.

Tad ko mus moko Amerikos istorija, ar bent jau labiausiai nutylima jos pusė? Nepasitikėti klastingais sandoriais, savo teises įteisinti juridiškai, priimti visus įmanomus saugiklius prieš tai, kai galinga ir neįmanoma atlaikyti migrantų ir naujųjų kolonistų banga pakils į savo pražūtingą kelią jus nušluoti. Tačiau pirma ir visų svarbiausia – kovoti už savo žemes ir išlikimą ginklu, sudarius sąjungą su visais draugais ir susivienijus prieš priešą, kuris grasina ne tik užkariavimu, ne tik fizine, bet ir kultūrine vietos gyventojų baigtimi; o jei atėjūnas gerokai žemesnio dvasinio lygmens, tai ir įtvirtindamasvisokeriopą atkrytį ilgiems laikams.

Parengta pagal:

La Farge, Oliver, Josephy Jr., Alvin M. A Pictorial History of American Indian. Crown Publishers Inc., New York, 1976.

The American Indian. American Heritage Publishing Co., Random House New York, 1963.

Association for Asian studies “Sri Aurobindo kultūros židinys”

Vilnius, LITHUANIAT

In this article, the condition of cultural heritage in the Upper Garabagh after the armed conflict in 1988 between Armenia and Azerbaijan has been discussed. The survey shows the role of Shusha as a cultural cradle of Azerbaijan. From the given data, there is evident that in occupied territories of the country an outward as well as incorporeal heritage, i. e. architecture, art, music and literature suffered heavy injuries. The loss of the region inflicted humanitarian catastrophe and ruined the continuity of long-lasting tradition. The conclusion has been made, that destruction of local monuments and artefacts does great harm for the state of Azerbaijan. Restitution of the Upper Garabagh is one of the main questions of the day, because every nation has a right to use its heritage freely.

Keywords: Upper Garabagh, destruction, culture, heritage, law.

Introduction

From the middle of the 20th century to this day with the end of the Cold War humanity faces new grave wars and military conflicts, which in the beginning of the 21st century only grow in scale and means. Many human rights organizations register demolitions and human losses in the Middle East as well as in occupied Crimea peninsula (Ukraine), injured parts of former Soviet Union Republics Georgia, Moldova, or autonomic regions like Chechnya, not to mention earlier ethnic and religious wars in Balkans, conflicts between India and Pakistan, Israel and Palestine, or situation in Afrika. The Upper Garabagh is one of such violent points in a map of the world. Military acts produce severe damages to the people and environment, unleash millions of refugees, and the whole international life turn into tense, unsafe and timeless field of battle.

Beside human victims, the entire layers of historical and cultural legacy suffer extinction. In a modern global world-view and with the rapid progress of technical revolution we can see that question of Upper Garabagh esquires a new dimension and importance.

Though the “Nagorno Karabach issue” has roots in the 18th century, and in 1923, when NKAO was established, Shusha, Khankandi and 115 villages in Shusha district, 52 villages in Javanshir district, 30 villages in Garyagin district, and Galadarasi from Gubadli district were included in NKAO[1], only after December 1, 1988, when Armenian Soviet Social Republic adopted the decision joining the NKAO to the Armenia SSR, the most violent changes started. The scale of destruction in the Upper Garabagh considering cruel genocide against Azerbaijanis and other peaceful population, 1 million refugees, expropriation of wealth, homes and lands, and almost total demolition of buildings can be compared with those which took place in Palmyra or Allepo (Syria).

In his speech at the opening of the “4th Islamic Solidarity Games, Baku 2017” on the 10th of May, President of the Republic of Azerbaijan Ilham Aliyev said:

“The UN and OIC resolutions, which clearly recognize Armenia as an aggressor, must be the main message to all Muslim countries that want to develop relations with invader because Armenia’s policy of occupation is an attack not only on Azerbaijan’s religious and cultural assets, but on historic and cultural legacy of Islam in general. Hundreds of Islamic culture monuments, mosques, temples, cemeteries, etc. were destroyed in the territories occupied by Armenia, and all this was confirmed by the OSCE fact-finding missions. I also have to note that Pakistan and Saudi Arabia refused to officially recognize Armenia because of its occupation of the Azerbaijani territories, while Turkey has not established any relations with this country. Currently five Muslim states have officially recognized Khojaly genocide. We consider all this as an example of brotherly relationship and real support.”[2]

To the problem of security was dedicated another big event the “4th World Forum on Intercultural Dialogue, Baku 4-6 May 2017”. For the first time, heads of more than 25 international organizations participated in the forum, joint high-level meeting of the heads of these organizations and 40 sessions and events took place. “The people of Azerbaijan make significant contributions to the traditions of tolerance at worldwide level, to develop and popularize the traditions of multiculturalism”, President Ilham Aliyev stressed in an opening speech on the 5th of May.[3] Indeed, in a light of the Upper Garabagh conflict we can wonder at the patience, diplomacy and integrity of the nation. The provisions of the international agreements on the topic are being strictly followed, and many efforts made on the highest levels to solve this problem. Azerbaijan is opening itself to the world with a peace offer, but requires the same honesty from other countries. Culture is more and more recognized as a powerful mean for this task. The core of such understanding didn’t change in UNESCO’s program since 1945. “This is not a ‘clash of civilizations’. This is a clash between those who do not believe that we can live together, and those who believe that we can. […] Safeguarding culture is far more than a cultural issue today – this is about peace-building”.[4]

Still until present day the problem has not been solved. That means, that it calls for different point of view from the side of international community.

Reasons of cul-de-sac regarding Upper Garabagh conflict

After the World War II Stalin tried to occupy a part of Turkey and called it “Western Armenia”, and Upper Garabagh was presented to the society of Armenians as a key issue for the action. When the plans did not come true, Stalin invented compensation for wounded feelings of Armenians on an account of humiliated Azerbaijani minorities in Armenia. That way the theme of famous deportations was raised, and during Soviet time there have been two large-scale deportations of Azerbaijanis (1948-1953, 1988-1993).[5] From that time, Armenian expansionism grew in scale and fulcrum. As stepping-stones served petition of 45 000 “workers” from NKAO to the Soviet government in which they complained about bad economic and cultural conditions, the strait request from Yerevan “to give back to Armenia Nakhchivan and Upper Garabagh”,[6] removing of Heydar Aliyev from the high position in Soviet cabinet of Ministry in 1987 by Mikhail Gorbachev, setting up of the “Karabach” committee and so on. To this end helped propaganda campaign, formation of negative opinion about Azerbaijan, even armed provocations and terrorist attacks.  In the eyes of the world Armenia became a victim, not an aggressor, and in the process of negotiations both sides seem standing on the same level.[7] Even more, the manipulation with the so-called “Armenian genocide”, supposedly executed during Ottoman State times, plays decisive role in making decisions on an international basis. Nevertheless, such historians as Musa Gasimli pay attention to the necessity to scrutinize real facts: “The falsification of historical truths by Armenians is gaining ground and moreover, the issue built on the fake history has become an instrument of policy used as leverage against Turkey”.[8] At the same time “a historian may be impressed by the reliable sources reflecting the slaughter of Turks and Azerbaijanis and their eviction from their homes for the sake of creating ‘Great Armenia’”.[9]

From the beginning of 1992 the Armenian troops occupied the last populated areas of Azerbaijanis in Garabagh, then Shusha, which was strategically important cultural center of Azerbaijan, and after this they took Lachin, Kalbajar, Aghdam, Fizuli, Jabrayil, Gubadli and Zangilan. Nowadays more than 20% of territories of Azerbaijan are occupied by the Armenian armed forces. As a result, 20 000 Azerbaijani died, 100 000 persons were wounded, 50 000 persons became disabled. Especially brutal cleansing happened in 1992 over the night on February 25-26 in Khojali: the city was raised to the ground, burned, 613 persons were killed, 487 people became invalid, 1275 inhabitants were taken hostages while the fate of 150 persons remain unknown to this day.[10] The four UNESCO resolutions 822, 853, 874, 884 and 7 statements of the chairman of Security Council determined territorial integrity, sovereignty and inviolability of borders of Azerbaijan. The President of Azerbaijan Ilham Aliyev held more than 70 meetings with co-chairs of OSCE Minsk group, many summits tried to find a solution in Moscow, Washington, Geneva, Yalta, Istanbul, Davos, New-York, Minsk, Paris, Key West, Sochi, Chisinau, Prague, Strasburg, Warsaw, Astana, Kazan, Bucharest, Saint Petersburg, Zurich, Munchen, Madrid, Toronto, Lisbon and other places including the border of two republics – Sadarak. Unfortunately, organizations’ activity in the peace process didn’t have any result. The representatives of the USA, Russia and France refused to recognize Armenia as an aggressor. As prof. Elchin Axmedov points out, “this is an international crime”, because the Republic of Armenia breached all main principles of international law in all legal documents (i. e. United Nations Charter’s Articles I and II, CSCE/OSCE in Helsinki Final Act, conventions and resolutions on prevention and punishment of the crime of genocide).[11]

To the present day international community demands to end the conflict by peaceful means, though according to the press-media, armed provocation thus violating armistice, from the Armenian side in the occupied region happen almost every day. Similar neglect regarding Minsk protocols can be seen in the Russian-Ukrainian conflict.  One of the correspondents has noticed, that to live in the “Black Garden” and in Armenia altogether became difficult task: poverty, bribes, dictatorship and hostility towards non-Armenian people is a commonplace thing.[12] Not seeing any perspectives, every year 23-37 thousand persons leave Armenia, about 40% of population emigrated to foreign countries escaping from hunger, unemployment and devastation.

To our point of view, phenomena mentioned above – natural consequences of vandalism. Rebuilding of the region requires huge investments. The colonists themselves need relief. Further, the main question arises, what to do in the area, which is wiped out of its cultural layer? As a result of occupation nearly 900 residential areas, 22 museums and four art galleries, nine historically important palaces, 40 000 museums, 44 temples and nine mosques were destroyed, plundered and burnt. In addition, 927 libraries, 4.6 million books and valuable historic manuscripts were annihilated. According to estimations, apart from moral and psychological damage, Azerbaijan’s economy suffered around $320 billion loss. [13]

The regulating of the conflict by peaceful means came to the dead end, but only in talks, because the real situation shows marks of non-stop moves to the chauvinist ideas’ realization. OSCE Minsk group prefer mutual compromise, but to make compromises with the aggressor or terrorists is illegal and unlawful, that’s why the principle of “double standards” covers the unwillingness to take the responsibility. On the other side, the President of Azerbaijan Ilham Aliyev at every important occasion reminds, that today’s Armenian state was established in former Azerbaijan land, in Erivan khanate and Zangazur district, and Armenians living in Upper Garabagh are one of the national minorities of Azerbaijan.

The truth disagrees with Armenian future plans, and this country is not going to accept Upper Garabagh as a part of Azerbaijan and to end aggressive policy. Armenia pays no attention to the Resolutions of UN. But Azerbaijan can restore its territorial integrity using military way and will never let to create the second Armenian state on the Azerbaijani land. The conflict actually only grows and if not solved, it can burst into another bloody tragedy. That’s why studying of facts and presenting them to the international society as well as highlighting the humanitarian disaster rightly is the main direction of the foreign policy of Azerbaijan. It is rather regrettable, that the results of the “Great Armenia” project have not been put clearly for the Armenians, that their utopian ideas can’t come truth, or that there can’t be any winner in territories, which lie in ruins.  In some of them, according to Azerbaijani academicians, nuclear waste was landfilled, in the parks old trees cut down,[14] and instead narcotic plants grow.

The deepening of humanitarian catastrophe

Armenian propagandists know that in order to prove the “ancient historical territories”, not only artificial legends and myths are welcomed, but the change of material evidences is even more important. They change hydronyms and toponyms in Republic of Armenia which have foreign roots and in occupied territories create supposedly Gregorian heritage, especially in religious aspect.

As Faig Ismayilov points out in his book on the aspects which are unknown to the international scientific community, cultural heritage is cultural and historical wealth of nations. Destruction, demolition or vandalism of one nation’s cultural heritage by other nation or folk, or nations or folks is unacceptable. Such acts are considered unacceptable under international laws and conventions. Hague Convention of 1954 for the “Protection of Cultural Property in the Event of Armed Conflict” highlights this: “It is a task of State Parties to protect cultural values, to safeguard movable and immovable cultural property such as monuments of architecture, art or history, and archaeological sites situated within their own territory as well as within the territory of opponent in the event of armed conflicts. The Parties of the Convention should pass laws in their legislation to penalize those who commit or order to be committed a breach of the Convention.”

According to the press service of the Ministry of Foreign Affairs of Azerbaijan, the issue of protection of cultural property in the occupied territories to be discussed by the Committee was initiated by Azerbaijan in 2012, and according to the resolution of  2012, the Secretariat was tasked with preparing a proper document on the protection of cultural property in the occupied territories. The document prepared by the Secretariat includes the legal analysis of clauses concerning occupied territories in the 1954 Hague Convention for the Protection of Cultural Property in the Event of Armed Conflict and its two protocols and the provisions concerning the occupied territories, the implementation mechanisms of relevant clauses, and other aspects. The possibility of sending to occupied territories technical missions of UNESCO is mentioned in the conclusion of the document in order to monitor the state of the protection of cultural property in occupied territories. The document also reflects the protection of cultural property in the occupied territories in resolutions adopted in the UN Security Council (UNSC) and the General Assembly (GA) by the Director-General of UNESCO.[15]

Azerbaijan art occupies an independent, very significant place in the art heritage of the East. Thearchitecture of Caucasian Albania one of the first Christian states in the world – is a separate page in the history of Azerbaijan architecture. “This architecture was severe according to its forms, almost deprived of decor. Interiors were solved in simple and severe lines”.[16] F. Ismayilov writes about the reasons why to the present day surviving Albanian monuments hardly reflects the true history:

“In 1836 the Alban Patriarchate church was abolished and Russian Tsar Nicholas I signed the particular decree for transfer its property to Armenian Apostolic Church. Soon after this Alban state and religion lost its independence as a result of densely settlement of Armenians in the western areas of Caucasian Albania, more precisely, in the Karabakh region from the end of the 18th century, and the process of armenization and gregorianazation of local people began. This event was a cause for the destruction or armenianization of Christian cultural heritage in Transcaucasia. Thus, the manuscripts in the Caucasian Albanian churches were translated into Armenian and  the original manuscripts burned and the inscription samples were changed in the interior of monasteries.”[17]

Explaining pre-Christian symbolism of Alban cross stones or sarcophagues, investigator admits that Armenian do not eccept Turkic symbols or any other authentic remnants on historical and cultural monuments in Garabagh, either. He describes how “renovated” were Aghoghlan castle in Lachin (4th century), Ganjasar monastery in Kalbajar region and every officially registered or officially not registered historical and cultural object in seven occupied territories and in Upper Garabagh. In the 18th century there appeared a series of khanates among which the biggest were Garabagh, Ganja, Erivan, Shaki, Shirvan. Karabalayi-Safi Khan Garabaghi (1817-1910) created original architectural school and built almost all the major religious buildings in Shusha.

Nakhchivan  – one of the most ancient towns of Azerbaijan having important strategic location. In the 12th century the town went through the period of high rise of architectural-building activity. The outstanding architect Ajami ibn Abubakr Nakhchyvani (1136-1225) was the founder of Nakhchivan school. His masterpieces are mausoleums. Not only in occupied regions, but in Nakhchivan Autonomous Republic acts of vandalism can be traced.

In fact the book on Armenian vandalism is detailed wrap-up in names, numbers and units, which abundantly shows misdeeds of occupants. There is given the total amount of the damage incurred to historical and cultural monuments in the occupied territories of Azerbaijan – $177 000 000 000. Besides falsification of the inner and outer surfaces of artefacts, Armenians create special “Gregorian” cemeteries, the objective of which is to create the impression of Christian lands in these areas to any foreigner who visits Garabagh. But in fact there is no information about finding Armenian scripted stone or cross stones in South Caucasus territory until 20th century, thus “we can come to such a conclusion that the currently demonstrated samples of Armenian art stones were placed after the occupation of these territories by Armenians.”[18] Above all, the only church in Shusha city was not an Armenian church but Russian (khanate’s courthouse serving as a church after 1805).

İnteresting fact comes to the surface about strange constructions – memorial ensembles, which have no similarities in the world, because they are built in the territory of Azerbaijan, but are raised to the memory of the terrorists who committed the bloody massacres in Azerbaijan and in other parts of the world.[19] More than 1 million Azerbaijani refugees and their posterity can’t visit native places, homes and cemeteries of relatives in Upper Garabagh. They are robbed of the most vital part of individual and collective body of the country with all the consequences. That is why the government of Azerbaijan pays so much attention to Upper Garabagh and Shusha as a historical craddle of distinct culture, which is most important for the future of people and world cultural heritage in particular.

Shusha – heart of Azerbaijan

Panah Ali Khan made Shusha the capital, after strengtening he turned it into Gala-city. During his reign there was a lot of construction work in the city. Only the number of architectural objects here equals to about two hundred: castles of Ibrahim Khalil Khan and his daughter, Gara Boyuk khanum, Ganja Gates, the fortress wall etc. In the 18th century many craftsman quarters were created in the city, rapid development was in trade. There were cathedrals, a two storeyed caravanserai, and magnificent Juma mosque. In the first half of the 19th century the population of the city increased to 20 thousand. In 1832 in the Shusha uezd there were numerous factories: 42 silk winding workshops, 28 cotton processing factories, 30 leather processing factories, 1 brick factory an so on. Shusha was known as the jewellery centre of Azerbaijan, at the same time the city was the centre of famous Garabagh carpet school. The 19th century was marked by strong cultural rise in Shusha. Poets, painters, astronomers, architects, doctors and other representatives of elite lived here. It was the birth place of writers Suleyman Sani Akhundov, Abdurrahim bey Hagverdiyev, Najaf bey Vezirov, poetess Khurshid Banu Natavan, poet Gasim bey Zakir, painters and architects Latif Karimov, Jalal Garyaghdi, Nadir Abdurrahmanov, Togrul Narimanbayov, physician Karim bey Mehmandarov, and others. Literary, musical and other societies, madrasas, schools and colleges flourished and made Shusha a perl of Azerbaijan.

But the greatest achievements was done in music sphere. Shusha became a musical academy of the Caucasus. The Garabagh mugham school has a reputation for the best. Special form of mugham is Segeh, which is highly ellaborated and emotional. In 2003 Azerbaijani mugham was identified as a “Declared Masterpiece of Oral World Heritage by UNESCO”. 

 Shusha gave to the Near East such famous singers, as Haji Husu, Mashadi Isi, Abdulbagi Zulalov (Bulbuljan), Jabbar Garyagdi oglu, Mashadi Mammad Farzaliyev, Kechechi oglu Mahammad, Sadikjan, Mashadi Zeynal, Mashadi Jamil Amirov, Segah Islam, Zabul Gasim, Mutallim Mutallimov, Khan Shushinski, Gurban Pirimov, Seyid Shushinski, Bulbul, Rashid Behbudov and others. Shusha is famous for the prominent composers born here: Fikret Amirov, Zulfugar bey Hajibeyov, Niyazi, Afrasiyab Bedelbeyli, Soltan Hajibeyov, Ashref Abbasov, Zakir Baghirov, Mehdi Mammadov, Suleyman Aleskerov. Among them Uzeyir Hajibeyov, or Hajibeyli (1885-1948) was a founder of nacional music culture in Azerbaijan, the author of the first national opera (“Leyli vә Mәcnun”), ballet and operetta,[20] and talented playwright. With him worked such stars as conductor Muslim Magomaiyev, soloists Saravski and Sevched Mamedova, his brother Jeyhun. U. Hajibeyli is an author of national anthem.

In Shusha was born and died poet, artist, music historian, astronomer, carpenter, chemist and matematician Mir Mohsun Navvab (1833-1918). He penned more than 20 books on various topics related to science and arts. Among his major contributions is the treatise “Vuzuh-ul-Argam”, which focuses on the study of 82 mughams and folk songs. He also created the first typography in Shusha and Azerbaijan, first literary and music societies.

Shusha with beautiful nature, geographical location is a fortress with vital strategical importance. Mountain-climatic and balneological resorts of Azerbaijan were situated here. Visitors could find here fresh air, mineral springs, medicinal plants and flowers (Khari Bulbul flower doesn’t grow in any place of the world), recreation places, and famous Garabagh horses.

After the invasion of Armenian armed forces in Shusha on May 8, 1992, many monuments and buildings were destroyed. The tragedy still rings in peoples ears. Famous writer Anar in his book “Hotel Room & Other Stories” describes, how vivid memories of witnesses are after many years. From this book it is evident, that for Azerbaijanis Shusha represents not only the loss of territory, but the irreparable loss of cultural roots that date back centuries.

On his way to Istanbul the main character of the novel Karim refreshes reminiscences about Shusha: every step reminds him of native cuisine, relatives, childhood and games, waterfalls, rivers, fregrancies and dear things (“Shusha was coming alive again for Karim – voice by voice, inch by inch, scent by scent”),[21] and finally – painful and terrible scenes of Khojaly massacre. In his conversation with Turkish traveler Karim argues the reasons of the Upper Garabagh conflict:

“He spent considerable time explaining that this was not simply a war about Karabach, and that was not even a war between Armenia and Azerbaijan. He told how major nations were supporting the conflict and were pursuing their own self-interests. He said that war was not just being fought on the battlefield but in a broader arena – in the capitals of major countries – in places where interests clashed between international corporations, major banks and dealers in arms, drugs and oil.”[22]

But the man questions Karim as everybody did in 1993: “This situation depresses me. How is that the Bosnians fought to the last drop of blood to defend their land? How is it that our own young people sacrificed their lives for the sake of the lands in northeast Turkey? How could the Azerbaijanis give up their lands so easily without struggling and fighting for them? Isn’t this a shame of you?” The Karim’s unswer is this: “Come to Baku and I’ll take you to Martyrs’ Lane. When you see the hundreds of graves in that cemetry, you won’t be ashamed of your Azerbaijani brothers”.[23]

İt is necessary to make a stress, that artists, writers and people of culture can play very important role in presenting the core of the problem to international opinion and people of good-will. This is a great task for the scientists, too. F. Ismaiylov in his study proposes, that currently the occupied territories and lands of historical and cultural significance of Shusha should be considered as special reserved territories and protected by the relevant agencies of the UN.[24] By giving proposals how to protect Shusha State Historical – Architectural Reserve, author elaborates long perspective for the future tasks. Lastly it is hard do not agree with the researcher, that the protection of Shusha historical – cultural reserve would be a model indicator for the protection of the part of the world culture.

Operational and investigative measures of crimes commited in occupied territories as well as contribution of professionals of various kinds will help to introduce the scale of the Upper Garabagh’s humanitarian catastrophe to the mass media, world community and change the attitude of the responsible institutions. In that respect efforts of the Heydar Aliyev Foundation, especially its president (at present – UNESCO and ISESCO goodwill ambassador Mehriban Aliyeva), joint efforts of leading State bodies and allies abroad must give positive result.

Conclusions

The analysis of Upper Garabagh conflict shows that Armenian armed forces did illegal crimes against human rights and territorial integrity of Azerbaijan, and injured its historical and cultural heritage. In order to get Armenian armed forces out of occupied parts of Azerbaijan another kind of measures must be taken into account. The country is ready to solve the problem in any way, which is in line with the international law, but conscientious attitude from the Armenia is important to prevent future amplification of the conflict. İt must be noted that Azerbaijan is giving the rare example of patience and wisdom in conducting negotiations and prooves its high ancient culture and traditional tolerance.

Globalisation processes and tense time, similar conflicts in a world suggest that humanitarian catastrophe probably would come to an end on a larger scale and in more than one country. Azerbaijan can become first of them. To the conclusion of the study it can be said, that reorganization of the UN Security Council should be indispensable in a near future together with strenghtening of NATO in order to protect every human being from agression and injustice, because every man and nation has a right to live in peace at home, has a birthright to enjoy fruits of cultural heritage.

Baku

22th of May, 2017

BIBLIOGRAPHY

Aliyev, Ilham. “Advancing Intercultural Dialogue: New Avenues for Human Security, Peace and Sustainable Development”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28689

Aliyev, Ilham. “The strengthening of Islamic solidarity is a challenge of time”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28817

Alijevas, Mamikas. Tarptautinė teisė ir Kalnų Karabacho konfliktas. Vilnius: 2013.

 Amenzade Rayiha, Salamzade Artegin. The Architecture of Azerbaijan.

Anar. Hotel Room & Other Stories. Azerbaijan Literature Series Vol. 4, Azerbaijan International, Los Angeles and Baku: 2017.

Anargizi, Gunel. Net, to jest da. CBS, Baku: 2010.

Armenia, Azerbaijan, and Georgia country studies. Ed. Glenn K. Curtis, Federal Research Division, Library of Congress, Washington: 1995.

Bagirova, Sanubar. Azerbaidžanski mugam. Vol. 1, „ELM“, Baku: 2007.

Bagirova, Sanubar. Azerbaidžanskaja muzyka i muzikanti. „TekNur“, Baku: 2011.

Bagirova, Sanubar. Poetry and Music of Medieval Azerbaijani Ashygs in the Context of Mystic Practises. Accelerando BJMD, Belgrade: 2017.

Balukbasi, Suha. Azerbaijan: A Political History. L. B. Tauris & Co Ltd, London & New York: 2011.

Crimes by Armenian Terrorist and Bandit Groupings against Humanity (XIX – XXI Centuries). Institute of Human Rights National Academy of Sciences of Azerbaijan, Baku – Oğuz Elⅰ: 2013.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Tәhlili xronika (1987-2011). Baki: 2012.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Sәnәdlәr vә materiallar. I kitab, Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Etnik tәmizlәmә, soyqirimi, terror, işğal. II kitab, Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Beynәlxalq tәşkilatların vә bӧyük dōvlәtlәrin siyasәti. Elmin Inkişafi Fondu, Baki: 2015.

Faig, Natavan. Anar. „Jurd“, Baku: 2007.

Feigl. Erich. Armianskaja mifomanija. Tandem Translation Ltd.: 2007.

Gadzieva, C. Architektura Seki-Zagatalskoj zony Azerbaidzana. Baku: 2011.: 2005.

Gasimli, Musa. From ‘The Armenian Issue“ to „The Armenian Genocide“: In Search of Historical Truth (1724-1920). „N print studia“ LLC, Baku: 2015.

Genzelis, Bronislovas. Politikos laisvamanio užrašai: sovietmetis, sąjūdis, nūdiena. Versmė, Vilnius: 2016.

Hasanov, Ali. Khojaly Genocide: Causes, Consequences and International Recognition. „Zerdabi LTD“ MMC, Baku: 2017.

Hasanov, Ali. Stages of Ethnic Cleansing and Genocide Against the Azerbaijanis. „Zerdabi LTD“ MMC, Baku: 2017.

Huseynov, Rafael. Azerbaijani literature.

Imranly, Kamala. War against Azerbaijan. Targeting cultural heritage. The series of “The true facts about Garabagh”, Heyday Aliyev Foundation, Baku: 2007.

Interculturalism at the Crossroads. Ed. Fethi Monsouri, UNESCO, Paris: 2017.

Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments in the Occupied Territories of Azerbaijan. Azerbaijan National Academy of Sciences Institute on Law and Human Rights. Baku: 2016.

Jurša, Leonas. Tautų likimus pakeitę sprendimai. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016.

Kadzar, Cingiz. Staraja Susa. Sarg-Garb, Baku: 2007.

Kalnų Karabacho konflikto paraštėse: sprendimo beieškant. VŠĮ Geopolitinių studijų centras, Vilnius: 2015.

Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014.

Karabakh: Yesterday and Today in Photos. Ed. Babek Baratoglu Gulijev, „INDIQO“, Baku: 2007.

Khojaly Genocide: Million signatures – One Demand. Abilov, Zeynalov & sons, Association for Civil Society, Baku: 2007.

Kuznetsov, Oleg. The History of Transnational Armenian Terrorism in the Twentieth Century. Verlag Dr. Köster, Berlin: 2016.

Liekis, Algimantas. Tautų kraustymai Kaukaze XX amžiuje. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016. Mahmudov Yagub, Shukurov Karim. Garabağ: Real History, Facts, Documents. Tahsil Publishing House, Baku

Mamedguluzade, Džilalas. Nerimas. Apsakymai ir pjesė Isa Habibeili. Vilnius: 2016.

Nacafli, Tofiq. Azerbaijan.

Ot Maiendorfa do Astany: principialnyje aspekty armiano-azerbaidzanskogo nagorno- karabachskogo konflikta.  Informacionno-analiticeskij centr po izuceniju postsovetskogo prostranstva, Kafedra istorii stran bliznego zarubezja Istoriceskogo fakulteta Moskovskogo gosudarstvennogo universiteta M. B. Lomonosova, Moskva: 2010.

Saparov, Arsène. Why Autonomy? The Making of Nagorno-Karabakh Autonomous Region 1918 – 1925. In: Europe – Asia Studies, 02 Feb 2012.

Susa. Grafika.

Swietochowski, Tadeusz. Russian Azerbaijan 1905 – 1920. The Shaping of National Identity in a Muslim Community. Cambridge University Press, London New York New Rochelle Melbourne Sydney: 1985.

 Swietochowski Tadeusz, Collins C. Brian. Historical Dictionary of Azerbaijan, No. 31. The Scarecrow Press, Inc. Lanham, Maryland & London: 1999.

Visockas, Gintaras. Juodojo sodo tragedija. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016.

Waal, Thomas de. Black Garden. Armenia and Azerbaijan trough Peace and War. New York University Press, New York and London: 2003.

DAIVA TAMOŠAITYTĖ, Ph. D. (b. 1963) has an MA in music from the Lithuanian Academy of Music and Theatre. She studied philosophical thought of Aurobindo Ghosh in New York and L. A., USA (1993-4), Sri Aurobindo Ashram Archives, Pondicherry, India (1995, 1998 and with the post-doctoral scholarship in 2010). Tamošaitytė is an author of one monograph, 44 research articles, more than 400 critical papers on music, literature and political philosophy, several original books and translations from English. She defended her philosophical thesis The Feminine Principle of Shakti in Sri Aurobindo’s Concept of Indian National Identity at the Culture, Philosophy and Art Institute in 2009. 2005-16 she was a research fellow at the Lithuanian Culture Research Institute, Fellowship of Department of Contemporary Philosophy. Tamošaitytė is currently a member of board of association for Asian studies “Sri Aurobindo Kultūros Židinys”, has a certificate of the Artist of the Republic of Lithuania from Lithuanian Writers Union and Lithuanian Musicians Union. Research interests: Asian studies, contemporary East and West philosophy, musicology. Mailing address: Totorių str. 19-15, Vilnius LT-01121, Lithuania, daivatamo@gmail.com


[1] Hasanov, Ali. Stages of Ethnic Cleansing and Genocide Against the Azerbaijanis. „Zerdabi LTD“ MMC, Baku: 2017, p. 103.

[2] Aliyev, Ilham. “The strengthening of Islamic solidarity is a challenge of time”. Speech, In:  http://azeridaily.com/politics/28817

[3] Aliyev, Ilham. “Advancing Intercultural Dialogue: New Avenues for Human Security, Peace and Sustainable Development”, opening speech. In: http://azeridaily.com/politics/28689

[4] Bokova, Irina. Foreword In: Interculturalism at the Crossroads. Ed. Fethi Monsouri, UNESCO, Paris: 2017, p., 3.

[5] Of course, the idea wasn’t entirely new: similar ethnic cleansing Armenian nationalists committed in 1905-1906 and 1918-1920.

[6] Ismailov, Eldar. Arcachskij ston po povodu sovetskoj istorii Nagornogo Karabacha. In: Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014, p. 275.

[7] Foun, Rik. Nezavisimostj balkanskich gosudarstv I konflikt vokrug Nagornogo Karabacha. In: Karabach. Istorija v kontekste konflikta. “Vestnik”, Sankt Peterburg: 2014, p. 377.

[8] Gasimli, Musa. From “The Armenian Issue” to “The Armenian Genocide”: In Search of Historical Truth (1724-1920). “N print studia” LLC, Baku: 2015, p. 6.

[9] Ibid.

[10] Әhmәdov, Elҫin. Ermәnistanin Azәrbaycana tәcavüzü: Tәhlili xronika (1987-2011). Baki: 2012, p. 481.

[11] Ibid., p. 489-491.

[12] Visockas, Gintaras. Juodojo sodo tragedija. Mokslotyros institutas, Vilnius: 2016, p. 121.

[13]Hasanov, Ali. Khojaly Genocide: Causes, Consequences and International Recognition. „Zerdabi LTD“ MMC, Baku: 2017, p. 133.

[14] Topkhana forest case led to mass demonstrations in Baku.

[15]Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p. 10.

[16] Gadzieva, C. Architektura Seki-Zagatalskoj zony Azerbaidzana. Baku: 2011, p. 67.

[17] Ismayilov, Faig. Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p.13.

[18] Ibid., p. 54.

[19] There is one similarity in building strategic occupational ideologies in former Soviet Republics. Red army and every move of Soviet soldiers from 1939 in Latvia, Estonia and Lithuania, including forceful recruiting of men during World War II, in Baltic States is known as aggressor’s acts. In the last few years after the occupation of Crimea a new phenomenon is taking place. In Lithuania Russia finds cemeteries of Russian soldiers, renovates them and builds memorials. In a monograph by five authors – S. Kulevičius, N. Černiauskas and others (“Kariai. Betonas. Mitas: Antrojo pasaulinio karo Sovietų Sąjungos karių palaidojimo vietos Lietuvoje”, Vilnius: 2017), they give facts, that in such cemeteries the numbers of names are doubled, and 50% of fake places of commemoration grows in centers of towns. How it becomes powerful strategy in using feelings and Geneva convention, shows the moving of bronze statue of Soviet soldier and remains to the cemetery from the center of the city in Estonia, which was met by official condemnation from the Russia, riots and cyber-attacks. Investigation shows, that in many places are buried not soldiers, but collaborates who perpetrated genocide against civilians and partisans, fighters for the freedom. There were even shameful accidents, when instead of monument for the Lithuanian freedom-fighters, “memorial” for “istrebiteli” (Soviet terminators) has been raised.

[20] One of the most incredible thefts happened with U. Hajibeyli’s “Arşin Mal Alan”, when Armenian presented it as a work of Armenian Sedrak Magalian; in US it was on stage and even filmed in Hollywood as Armenian property. Some role in this plagiarism played so-called Association for Culture and Education, which engaged in Armenian cultural propaganda.

[21] In: Anar. Hotel Room & Other Stories. Azerbaijan Literature Series Vol. 4, Azerbaijan International, Los Angeles and Baku: 2017, p. 34.

[22] Ibid., p. 22.

[23] Ibid., p. 21.

[24] Ismayilov, Faig. Damage to the Historical and Cultural Monuments. In The Occupied Territories of Azerbaijan. Baku: 2016, p. 71.

Filosofė dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Aš nežinau, ar pasaulyje tarp vadinamųjų demokratinių valstybių išliko bent viena, kuri nuosekliai vykdo laisvės, lygybės ir brolybės siekį. Nežinau net, ar tokia ideali valstybė iš viso kada nors egzistavo, išskyrus trumpus laikotarpius pereinant iš vienos sanklodos į kitą – demokratinę, kada revoliucinis įkarštis ir idealizmas sudaro gyvenimo pagerėjimo regimybę.

Kiekviena pastanga įgyvendinti šį uždavinį, ypač griežčiau tvarkantis, iškart pradeda gimdyti šalutinius padarinius. Teisės vienam virsta beteisiškumu kitam, kad ir kaip būtų tobulinami įstatymai. Brolybė ir lygybė liberalizmo sąlygomis iš viso tampa nebereikalinga, nes pirmiausia rūpinamasi savo asmenine gerove, ir greitai paaiškėja, kad startas ne visiems vienodas, o dalijimasis su broliais geru – prietaras. O laisvė – tai sudėtingiausias reiškinys, kuriuo ne ką mažiau gudriai manipuliuojama.

Kad demokratija išoriškai teigia rūpinimąsi žmogaus teisėmis, o realiai augina galingą turtingųjų luomą, kuris skaitosi tik su tokiais pačiais, kaip jie, matyti iš viduriniosios klasės nykimo sparčiais tempais Vakaruose. Antvalstybiniai dariniai, tokie kaip ES taryba, įvairios tarptautinės organizacijos ir sąjungos, pagrįstos ekonominiais interesais, kartu perima valdymo ir įtakos svertus. Ir nors nominaliai rinkimų, žodžio ir kitos laisvės egzistuoja, faktiškai didėja atskirtis tarp politinių programų turinio, jų vykdymo ir tikrovės. Paskutiniu metu šis procesas tiek pagreitėjęs, jog bandoma steigti naujas partijas, grįžti prie laiko patikrintų visuomeninio bendrabūvio modelių, juos atrinkti ar jungti, o kartu galią vis kiečiau demonstruoja iš pažiūros visai nauji ideologiniai modeliai, kuriais stengiamasi paslankias visuomenes įtraukti į bendrą orbitą.

XXI a. tarptautiniuose įvairių institucijų sąskrydžiuose svarstomi globalūs projektai, kurie bandomi įpiršti pasaulio bendruomenėms, kuo toliau, tuo labiau atidengia ne tik faktą, kad kurpiami susitarimai ir jų pagrindu įvedinėjami įstatymai prieštarauja valstybių Konstitucijoms, bet ir tai, kad demokratija de fakto jau tampa atvira oligarchija, nes tie dariniai ignoruoja piliečių prieštaravimą, pasireiškiantį masinėmis demonstracijomis bei peticijomis, priiminėti svarbiausius gyvenimą reglamentuojančius įstatymus nepaisant pilietinės ir bet kurios šalies Konstitucijos valios. Ne  tik Lietuvai, bet ir kitoms Vakarų šalims, visiškai atvirai spjaunant į jų savisaugos interesus, per jėgą primetami sprendimai, naudingi per visą gaublį išsiraizgiusiems galios skirstytojams, nukreipiantiems pinigų srautus ten, kur jiems patinka.

Tai reiškia net ne laikiną interesų konfliktą, kurį įmanoma laisva valia suderinti, bet vienos ideologijos įsivyravimą būtent per demokratines institucijas, kurių galios tolydžio apribojamos. Vis dėlto beatodairiškas suverenių galių tiek individualiu, tiek bendruomeniniu lygmeniu naikinimas rodo ne tai, kad toji ideologija yra geresnė ar neišvengiamai būtina, bet veda į greitą totalitarizmo atgimimą.

Vargu, ar žmogaus prigimtis pasikeitė tiek, kad jis įstengtų suformuoti iš esmės naują, geresnį valdymo mechanizmą. Priešingai, pakenčiamai veikiančius mechanizmus išstumia banali ir vulgari mąstysena, netgi antiutopijos, kurios remiasi į nudvasintą ir žiaurų požiūrį, pagal kurį žmonių yra per daug, išteklių mažėja, o gerai visais laikais gyveno tik saujelė turtingų valdančiųjų. Todėl dabartiniams oligarchams yra aišku, kad visų neišgelbėsi ir nepamaitinsi, reikia gelbėti savo kailį kitų sąskaita.  Zoologinį mentalitetą papildo psichologiniai veiksniai, kai viską susiglemžus pasitenkinimą teikia galia valdyti ne tik žmones, bet ir valstybes, net kontinentus ir visą žemės rutulį. Kaip tik šis žaidimas kaip marionetes už virvelių tampant žmones ir darant su jais visokiausio pobūdžio eksperimentus globaliomis sąlygomis gresiančiam totalitarizmui suteikia daug pavojingesnį pobūdį su dar blogesniais padariniais, nei atominio ginklo nežinojusiems XX a. totalitarizmams. Nežinojo jie nei visuotinio prieinamumo prie kiekvieno žmogaus asmeninės erdvės per internetą, socialinius tinklus, elektroninį paštą, elektroninę bankininkystę, išmaniuosius telefonus, video kameras, dronus ir kitus buitį „lengvinančius“ išradimus, kurie gresia tapti rimta problema. Visuotinis susijungimas per technologinius išradimus kontrolę bei duomenų rinkimą daro stulbinamai efektyvų ir greitą.

Kompiuteris. Slaptai.lt nuotr.

Tačiau perkėlus visą žiniją ir duomenų bankus į virtualią erdvę, visut viską – suskaitmeninus (taip pat ryšius ir prekiavimą, institucijų ir agregatų koordinavimą), o paskui ištikus visuotiniam kataklizmui ir sunaikinus sistemą, žmogus būtų paliktas kaip stovi be jokių įrankių išgyvenimui. Kaip tik ši grėsmė, kurią supranta nedaugelis, ir lemia įsisiūbuojančius kibernetinius karus. Nes kas gali paneigti, kad tas, kas valdys viso pasaulio tinklaveiką, nevaldys ir viso pasaulio? Ir atėjus tai valandai, nepasakys: darykite, kaip sakau, nes kitaip jūsų neliks akimirksniu. Naujasis totalitarizmas turi šiurpiai virtualų – skaitmeninį – veidą.

Naujojo totalitarizmo gimimą liudija ideologijų perimta ir valdoma teisė, kuri visiškai atsiskiria nuo teisingumo ne tik ta prasme, kad kaltę, kurios liudininkais gali būti daugybė asmenų, reikia įrodyti, bet ir, priešingai, operuojant naujomis reikšmėmis ar interpretacijomis, kaltu įgalina padaryti visai nekaltą asmenį. Galiausiai teisingumas tampa priklausomas nuo kišenės ir antpečių laipsnio. Teisių perrašinėjimas vyksta su pagreičiu, ir tikrai netoli ta diena, kai ketinimas neatlikus veikos taps baudžiamas pagal įstatymą. Užteks, kad „netinkamai“ pagalvojai apie esamą santvarką, valdžią ar kaimyną. Įkalčiais taps bet kuri frazė ar pokalbis, sakinys, ištartas ar parašytas ne tik feisbuke, komentare po straipsniu, bet ir asmeniniame pašte, per skaipą, telefonu ar net virtuvėje, nes viskas gali būti ištraukta skaitmeniniu būdu. Minčių policija – visai reali ateitis.

***

O dabar pažvelkime, kaip „demokratija“ ir „liberalizmas“ veikia. Laisvė, pasireiškianti tik apolitinėmis pramogomis (geriu, valgau ką noriu, linksminuosi ir gyvenu su kuo noriu ir kaip noriu etc.), sutelkta į masinius ir paprastai kurtinančio triukšmo lydimus pramoginius renginius yra leidžiama tik tam, kad tuose daugiausiai jaunimo veiklos klasteriuose būtų renkama informacija ir stebimos nuomonės. Jokia reali nepriklausoma veikla nėra leidžiama, jeigu neatitinka vyraujančios ideologinės linijos arba peržengia fiziologines reikmes, o ir šios kreipiamos ir rūšiuojamos. O jeigu ir leidžiama (pvz., mitingai ar piketai, eitynės), tai tuoj pat spaudoje ir televizijoje yra išjuokiama arba iš viso nepastebima, geriausiu atveju atitinkamai ideologizuojama. Tokio „liberalizmo“ sąlygomis išaugęs žmogus gerai žino, kas yra pagrindinė srovė, kurioje jis yra „saugus“, nuo žiniasklaidos priemonių iki studijų ar darbo tematikos. Energijos perteklius nudrenuojamas fiktyviose diskusijose arba klubuose. Apskritai triukšmo valdymas tarnauja žmonių sąmonės kreipimui pageidautina linkme.

Pavyzdys – čiuožykla ar šunų vedžiojimas Lukiškių aikštėje, senamiestyje, ypač savaitgaliais ar rimtų renginių metu, trenkiantis popsas iš lauko scenų, garsiakalbių ir kavinių langų, per Adventą prie pat Katedros ir varpinės pasodinti „muzikuojantys“ vyrukai su mušamaisiais ir stiprintuvais. Ir pabandyk, žmogau, susikaupti, pasivaikščioti ramiai po Šventaragio slėnį arba skaityti pranešimą Mokslų akademijoje, kai net savo balso negirdi. Išsimiegoti iki ryto veikiančių barų apsupty.

Kodėl tad Lietuvoje žmonės sunkiai dirba, bet nieko neuždirba, kodėl išvyksta palikę negalinčiuosius išbėgti? Kodėl išvykusieji augina normalias šeimas, o Lietuvoje nesugeba vaikų nei gimdyti, nei išlaikyti? Kodėl (su menkomis išimtimis) nepaliaujamai uždarinėjamos mokyklos, darželiai ir ligoninės, nyksta ir pervardinami kultūros židiniai, nestatomi stadionai ir koncertų salės, o remontui uždaromos vienu metu? Kodėl skalbimo milteliai su pasaulinėmis etiketėmis ir kainomis kaip neskalbė, taip neskalbia jau trisdešimt metų? Kodėl dešimtmečiais branginami maisto produktai, vaistai ir alkoholis, kurių pirkti masiškai važiuojama užsienin arba didinamas pelnas kontrabandininkams? Kodėl sunaikinta aviacija ir laivynas, gamyba, litas, stambūs energetikos, kiti strateginiai objektai ir bankai atiduoti svetimiems valdyti? Kodėl valstybinė kalba nuosekliai stumiama iš visų sferų? Kodėl bendras kultūros lygis toks žemas, kad ir valdantieji oligarchai primena veikiau oligofenus? Darbšti, kultūringa ir turtinga istoriniu palikimu tauta gali klestėti visur, tik ne Lietuvoje? Ir galiausiai – kam tarnauja  nuolatinis lietuvių žeminimas ir reikalavimas už visas bėdas prisiimti atsakomybę, tuo pačiu metu per specialias laidas su piktdžiuga rodant, kokia Lietuva smukusi, degradavusi?

Kaukės. Slaptai.lt nuotr.

Visa tai reikalinga tam, kad suvargę žmonės nebepajėgtų galvoti ir užsiimti kuo kitu, kaip tik vegetavimu ir bandymu išgyventi baimėje. Kaip bolševikmečiu nuolat patirtų deficitą. Kad netikėtų savo galimybėmis, nes realiai galimybes turi ta pati išrinktųjų grupė, kuri taip pat kaunasi dėl vietos po saule ir kitų tautiečių į savo tarpą nenori priimti. Geriau svetimas atėjūnas, nes jį dar galima išnaudoti. Tos kautynės kažkodėl vadinamos politika ar priešrinkiminėmis akcijomis.

Kadangi gyvename, kaip skelbiama, demokratijos ir liberalizmo sąlygomis, dėl visko esame kalti mes patys. Mes patys renkamės savanorišką tremtį, skurdą, patyčias, savinieką ir savižudybes? Ar dėl to kalta nematomoji laisvos rinkos ranka, kurios nemokame pabučiuoti arba kaip nors kitaip pagriebti?

Pastarieji metai atskleidė faktą, kad net ir kantrūs lietuviai turi ribas, o akivaizdus skelbiamų žinių ir tikrovės neatitikimas skatina pagaliau pradėti telktis kartu su kitų valstybių žmonėmis, kurie yra drąsesni ir iškelia akivaizdžią tiesą, kad lietuviai yra tokie pat žmonės (tik pamanykite!), kaip ir kiti. Tiesa, turintys išskirtinį nacionalinį bruožą – tyliai kęsti, nesipriešinti, kantriai vargti, geriau tapti auka, nei budeliu. Labiau krikščionišką tautą dvasine prasme vargu ar galėtum rasti. Kita vertus, visa, ką dar turime sava ir gera, dažnai geresnio nei kiti, be gailesčio naikinama. Turime būti ne tik neoriginalūs, bet ir būtinai persirgti svetimomis ligomis.

Akylesnis stebėtojas mato, kad investicijos atitraukiamos, emigruojama ir dėl svarbios priežasties, būtent, kad tapome paribio valstybe, ties kurios sienomis žvanginama ginklais, o per teritoriją ramiausiai važinėjama į Karaliaučiaus anklavą. Vien tokios geopolitinės padėties pakanka, kad baimė vytų iš Tėvynės. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis prasminga kovoti dėl ateities, o ne rezignuoti, suvokus siaubingą tiesą, jog valdantieji mus pardavinėja ne tik iš gobšumo, o ir dėl to, kad patys yra nihilizmo aukos, nes – galiu duoti galvą kirsti – yra įsitikinę, kad Lietuvai lemta išnykti, kad reikia kabintis į galingesnes ir gausesnes tautas (vieniems mielesni rusai, kitiems lenkai, ir t.t.), o galiausiai – nesipriešinti globalizacijos procesams. Mus – gyvą tautą su dar esamais požymiais – tokie jau palaidojo savo mintyse, todėl darbai rodo jų beviltišką pasidavimą ir nesėkmingą mėginimą gelbėti išorinį įvaizdį. Jie patys bijo.

Ta nematomoji rinkos ranka pačiupusi elitą už pakarpos, todėl tenka žvelgti ne į programas ir kalbas, vietinės reikšmės ginčus, o realius darbus, kaip reaguojama į pagrindinių pasaulio iššūkių spaudimą. Ir reikia pasakyti, kad savaip tokia padėtis buvo neišvengiama, nors galėjo būti daug geresnė, jei  būtų tikima, kad Lietuva gali būti savarankiška ir derėtis dėl kiekvieno punkto. Tas momentas buvo lemtingai praleistas nukritus geležinei uždangai. Iš to laimėjo ne naujosios nepriklausomybę atkūrusios valstybės, bet Sovietų Sąjungos tikslų paveldėtojai. Tuo metu, kai mes bandėme atrasti savo valstybingumo pamatus, atgauti savivertę, ištirti okupacijos padarinius, buvusieji toliau stiprino savo galias tiek prarastose teritorijose, tiek savo žemėje, tiek pasaulyje, į savo rankas perėmę privataus verslo ir kitus globalius įrankius. Todėl dėl žiojinčios dviprasmybės visose srityse ir Sąjūdžio tikslų sugriovimo kalta ne tik beveik iš karto kompromisus sudariusi valdančioji klasė, bet pirmiausia – faktas, kad komunizmo nusikaltimai nebuvo pasmerkti pasibaigus II pasauliniam karui. Niurnbergo procesas ir jo dvigubi standartai kalti dėl to, kad susidarė ideali padėtis pasauliniam komunizmui klestėti ir toliau vykdyti tautų niveliavimo ir kitą gerai žinomą programą. Rašytojo Jono Mikelinsko įžvalgos vieną dieną vistiek atsidurs galingųjų akiratyje. Kad tik nebūtų per vėlu.

Marksizmo ir komunizmo adeptai dažnai užima aukščiausias pozicijas JAV, ES, JT, NATO, milijonuose įvairaus plauko organizacijų, universitetuose ir žiniasklaidoje visuose kontinentuose. Ne išimtis ir Lietuva. Nors ir tenka maskuotis žmonių teisėmis ir kitais ideologiniais konstruktais, plėtoti neva liberalizmą, iš tiesų neokomunistų tikslas yra sutelkus visas galias perimti vadovavimą į savo rankas. To jie siekia beatodairiškai, kaip ir buvo mokomi. Turėdami pavaldžius kitų pažiūrų ar visai neideologizuotus žmones, jie gali lengvai veikti procesus ir tapti „nematoma ranka“. Visiškai tikslus yra „giliosios valstybės“ terminas, nes kad ir kokios būtų skirtingos valstybių išraiškos, prieštaravimai, galų gale vis tiek priimami globalūs ir privalomi visiems sprendimai, dažnai prasilenkiantys su sveiku protu ir bendruomenių įvairove.

Ryškiausias pavyzdys yra nūnai stumiamas per JT reguliarios emigracijos susitarimas, kuris vėliau taps ir įstatymiškai patvirtintas, jei paaiškės, kad susidarė pakankama paklusnių valstybių masė. Internacionalo tironijos požymiai darosi vis ryškesni: šeimos, tautos ir valstybės ardymas, dirbtiniai konfliktai (nekonvencionalūs karai, terorizmas, ksenofobijos ir rasinės neapykantos ekscesai ir t.t.). Vienas ciniškiausių požymių yra antisemitizmo kurstymas arba kairiųjų skalijimas apie jo buvimą ten, kur jo nėra. Tai irgi dezinformacinio karo dalis. Labai blogai, kada Holokaustas paverčiamas nesąžiningos politikos įrankiu ir neleidžia tautai vienytis, kompromituoja geros valios žmonių pastangas siekti tiesos.

***

Kaip tik todėl, kad sąžinė buvo numarinta dar nepriklausomybės pradžioje, nebuvo priimtas liustracijos įstatymas, o į ES siunčiami daugiausiai užsimaskavę komunistai ir kairiųjų bei liberalų pakraipos atstovai (R. Pavilionis, V. Tomaševskis, R. Paksas, V. Uspaskich, V. Andriukaitis ir kiti). Kaip tik todėl vienu metu vyksta priešingi procesai. Apginamas ir pagerbiamas A. Ramanauskas-Vanagas, o kito partizano, Kraujelio-Siaubūno byla vilkinama ir teismas konstatuoja, kad tuo metu okupantai rėmėsi galiojančiais įstatymais, todėl jo persekiotojai nenusikalto. Ordinai ir apdovanojimai dalijami ne tik nusipelniusiems, bet ir žmonėms, kurie akivaizdžiai yra dirbę prieš Lietuvą. Ką tik Nacionalinę meno ir literatūros premiją gavo rašytojas Marius Ivaškevičius, kuris savo veikla nuosekliai tyčiojosi iš partizanų ir apskritai iš lietuvių, o žurnalisto R. Valatkos, nepaisant visuomenės ir LLKS protestų, buvo pakviestas į eterį ir pasveikintas. Ginami ir saugojami okupaciniai paminklai ir kenotafai, pro pirštus žiūrima į vandalizmo aktus, įvykdytus prieš nacionalinius simbolius, iš aukštų tribūnų tyčiojamasi iš Basanavičiaus ir kitų iškilių asmenybių. Rašoma ir leidžiama falsifikuota istorija, o svarbūs istoriniai leidiniai net 100-mečio proga nefinansuojami. Tuo pačiu metu leidžiama veikti į Seimą patekusiems ir ten įsitvirtinusiems Lenkų rinkimų akcijai ir Rusų aljansui, ir niekas neprieštarauja, kada dalis neokomunistų balsuoja už akiplėšišką repolonizacijos vykdymą savivaldybių ir universitetų, švietimo ir istoriniu lygmeniu.

Paminklas dr. Jonui Basanavičiui. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Iš visų mokesčių mokėtojų pinigų gausiai remiamas tautinių bendrijų, turinčių stiprias motinines tėvynes, švietimas, mokyklos ir kiti dariniai, tuo juos atitolinant nuo bendro piliečių ugdymo ir skatinant separatistines nuotaikas (ko nėra niekur kitur laisvame pasaulyje), o lietuviai skursta ir negauna lėšų elementariems savo vaikų poreikiams. Visiškai apleistos lietuvių bendrijos artimajame užsienyje, savo buvusiose istorinėse žemėse. Lietuvos piliečiai nežino, kiek žemės ir nejudamo turto parduota (perparduota) užsieniečiams, ir kas ten vyksta. Kai iškirs miškus, išparduos žemę, ateis eilė požeminiams ištekliams, pirmiausiai gėlam vandeniui, skalūnams ir t.t. Antivalstybinių veiksmų ignoravimas ir net palaikymas akis bado, bet taip jau yra, kada kolaborantai turi daugumą.

Apskritai plika akimi matyti, kad „gilioji valstybė“ vykdo planingą Lietuvos valstybės ir tautos išpardavimą siekiant savų tikslų ir paklūstant komunistuojančiai internacionalizmo „nematomai rankai“. Ji tik vadelioja vežimą ir bando pristabdyti, nors puikiai žino, kad prieš akis – stati nuokalnė ir praraja. Kaip tik todėl jai buvo paranku įsitvirtinti globaliose struktūrose, šalį, esant reikalui, paliksiant likimo valiai. Kitaip darbšti ir pasiaukoti mokanti lietuvių tauta nebūtų šitaip nukraujavusi ir begėdiškai pažeminta. Lietuva paversta atviru turgumi, kuriame patiems lietuviams vietos greitai nebeliks. Ir visa tai vainikuoja žemiausio lygmens pramogos, laidos ir lėkštos dainuškos, kuriomis penimi apgauti žiūrovai. „Ne, ne, ne, nereikia ašarų…“ Dažniausiai per koncertinę TV rodomas dainininkas Žvagulis. Tokia mat kokybės kartelė nuskirta.

Nepavykus „referendūmui“ ir patvarkius materialinę bazę, nuo apačių pereita prie viršūnių: prasidėjo mokslo, universiteto žmonių „valymai“, paskubomis pradėta vykdyti lietuvių kalbos, literatūros ir humanitarinių mokslų devalvacija. Turintieji nepriklausomą nuomonę ekspertai, profesoriai, mokslininkai vienas po kito atsidūrė marginalų ir bedarbių pozicijoje arba išvyko uždarbiauti į užsienį. Įsivyravo komunistinė skundimų ir anoniminio šmeižto praktika. Tuo pačiu metu liberaliai nusiteikę dešinieji spaudoje kimba į atlapus inteligentijai, kad ji neva be stuburo ir nieko nedaro.

Štai prof. Vytautas Radžvilas daro: visus trisdešimt metų nuosekliai laikosi Sąjūdžio idėjų, netyli, kai mato stalininio kirpimo susidorojimą su aukštos kvalifikacijos humanitarais. Tačiau ne tik jis pats buvo atleistas, bet tapo dešiniųjų patyčių objektu. Tai tikrai keista! Nors asmeniškų pavyzdžių iš principo vengiu, šis atvejis yra chrestomatinis, todėl išdėstysiu dar porą minčių. Radžvilo atvejis pagarsėjo dėl to, kad jis netylėjo, ir kad jį gynė jo per daugelį metų išauginta stipri, savarankiškai mąstanti politologų ir filosofų komanda. Jo ir kolegos Alvydo Jokubaičio santykis ypač pamokantis: tai tikra Mocarto ir Saljerio istorija. Saljerio sindromo simptomai ypač sustiprėjo plečiantis Lietuvos likimui neabejingų inteligentų ratui. Buvo nepatogu matyti, kaip per Radžvilo knygų pristatymus bičiulis arogantiškai filosofuoja ir šaiposi, kolegą švelniai pavadindamas „Makiaveliu“ ir kitais šmaikščiais epitetais, iš aukšto žvelgdamas apačion. Tuo tarpu oponento inteligencija niekada neleido atsakyti tuo pačiu. Nežinau, kokia draugystė abu filosofus sieja po to, kai įžūliai nuversto Radžvilo vietą TSPMI užėmė jo bičiulio sūnus. Apie ilgai planuotą susidorojimą liudija faktas, kad prieš du metus iki jo tas pats to paties filosofo sūnus užėmė šio straipsnio autorės mokslinio darbuotojo vietą kitame institute, panašiai „objektyviai“ suorganizavus „konkursą“.

Filosofas Vytautas Radžvilas. Slaptai.lt portalo nuotr.

Kadangi buvo įsteigtas Vilniaus forumas, iškart prasidėjo kryptingas jo organizatorių mėtymas iš aukštųjų mokyklų ir darbo vietų įvairiausiais pretekstais. Lėkė lauk nepriekaištingai dirbę aktyvūs visuomenininkai, o jų vietą užėmė oportunistai ir netinkamos kvalifikacijos pakaitiniai. Neabejoju tik dėl vieno: V. Radžvilo veiklą istorija tinkamai įvertins, o jo antipodo rokiruotės liks kaip vienas gėdingiausių puslapių. Saljerio sindromas lemia tai, kad nedidelė sąmoningos inteligentijos dalis, dirbanti Lietuvai iš idėjos, tapo pavojingu kliuviniu kolaborantams. Ir tai ne vien jų, o visos valstybės tragedija.

Kovo 11-osios Akto signataras, filosofas Romualdas Ozolas. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Plačiai imant visi forumiečiai yra idėjiniai dešinieji, kovojantys su stalinizmo ir komunizmo reliktais. Tačiau partiniai dešinieji, taip pat suskilę į įvairias nematomas frakcijas, pliuralizmo visuomenėje nepripažįsta. „Pliuralizmas“ jų supratimu galimas tik tarp dešiniųjų valdžioje ir visų kitų valdžioje. Taikli visuomeninė kritika tampa negrabių patyčių objektu, kada aukojami patys geriausi ir labiausiai nusipelnę žmonės. Įkandin J. Marcinkevičiaus, R. Ozolo, V. Radžvilo bei kitų žinomų asmenybių pastaruoju metu kliūva Arvydui Juozaičiui, nes jis išdrįso kandidatuoti į prezidentus. Legendinė asmenybė, olimpinis čempionas, Sąjūdžio steigėjas, rašytojas, dramaturgas, buvęs kultūros atašė davus komandą imamas menkinti. Jeigu KK2 ir Tapinas jus pradeda traukti per dantį, jokie nuopelnai neišgelbės, joks vardas nepadės. Kaip nepadėjo garsiam režisieriui Jonui Vaitkui ir kitiems viešai išjuoktiems remiantis žeminančiomis insinuacijomis, o iš tikrųjų – už drąsą ir nepalaužiamus patriotinius principus. Kas galima Jupiteriui, negalima jaučiui, jautį suprantant kaip lietuvių veršio ar avino sinonimą.

Poetas Justinas Marcinkevičius. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atrodo, kad konservatorių partijoje yra tik du tikri konservatoriai: Laurynas Kasčiūnas ir Audronius Ažubalis. Jaunojo politiko iniciatyva pavėlavus trisdešimt metų pradėti daryti svarbiausi žingsniai, mėginant apsaugoti valstybę (galima pamatyti veiklos ataskaitoje). O kodėl, tiesą sakant, reikėjo laukti, kol atsiras sąžiningas ir talentingas politikas, sausio tryliktąją lankęs darželį? Desovietizacijos, tautinių bendrijų integracijos ir kiti siūlymai gal ir pagerino partijos įvaizdį žmonių akyse, ar bent jau suteikė vilties, kad panašūs žmonės gali patekti į Seimą ir kažką realiai padaryti. Įžvalgumą rodo ir jo neseniai įkurta draugystės su JAV prezidentu D. Trumpu grupė Seime. O pažiūrėkime, kokios pozicijos laikosi nacionalinis transliuotojas?

***

Taigi priėjome prie išvados, kad Lietuvos valstybės problemos yra pasaulio problemų dalis, kurios aštrėja dėl neišspręsto dekomunizacijos klausimo XX a. visuotiniu mastu ir leidžia revanšistams bei oportunistams griauti atkurtosios valstybės eigą, nacionalinius prioritetus aukojant globaliam internacionalui. Sutapus liberalų ir kairiųjų, kapitalo korporacijų ir komunistų interesams, iš pažiūros merkantilinį interesą gali persverti ideologinis. Nepaisant marksistų lipdomos populizmo etiketės, bunda ir kitų šalių žmonės. Trintis tarp federalistų, globalistų ir nacionalistų išryškina takoskyras, paliktas žiaurios Stalino ir Hitlerio dvikovos pasekmių. Jos ypač sunkios Baltijos šalims, pirmiausia Lietuvai dėl geopolitinės padėties. Faktas, kad pasibaigus šaltojo karo epochai komunistinės jėgos nepaliovė daryti jau įgytos įtakos visur, kur tik raudonoji sėkla prigijo. Todėl nereikia stebėtis, kad niekas nesprendė Karaliaučiaus likimo ir ramiai ten leido Rusijai stiprinti karinę bazę, užuot priminus šios teritorijos valdymo sąlygas. Tokių regionų pasaulyje ne vienas, ir visi jie veikia kaip prigesęs ugnikalnis.

Bet kuriuo atveju aišku, kad Lietuva iš principo negali turėti neutralios pozicijos, nes karti patirtis ne kartą parodė tokio pasirinkimo kainą, matuojamą išdeginta žeme ir išnaikintu genofondu. Latvija turėtų būti tvirčiausias partneris. Partnerystė su Lenkija neturėtų leisti prarasti budrumo ir nepamiršti jos interesų. Tas pats liečia visas kaimynines šalis ir net Vokietiją, kuri šiuo metu mažiausiai Lietuvai reiškia pretenzijų, nors visada viskas gali pasikeisti, ir seni reikalavimai iškilti. Štai AfD konferencija Vilniuje buvo įdomi, joje dalyvavo ir Baltijos šalių prelegentai. Tačiau faktas, kad iš Vokietijos (taip pat ir Prancūzijos) atvykę politikai, nesvarbu, ar jie dalyvautų Adamkaus rengtoje, ar mažesnio formato renginyje, visada priešiškai pasisako Trumpo atžvilgiu, ir visada teigiamai arba rezervuotai – Rusijos atžvilgiu. Iš tiesų tai šiek tiek trikdo. Kodėl atvyksta būtent tokie atstovai iš ES branduolį sudarančių šalių?

Lietuviai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kad AfD atstovai, konferencijoje pateikę svarbių faktų ir patarimų, Rusijos klausimą mandagiai apeina, ir jokios problemos dėl „Nord Stream-2“ nemato. Būtent todėl Vokietijos Bundestago AfD frakcijos užsienio reikalų komiteto vadovo Armin-Paul Hampelio pasisakymai verčia suklusti. Be kita ko jis pasakė, kad „Trumpą laiko žemiau kritikos“, nors nenoriai pripažįsta, kad jis vykdo pažadus, ir kad Vokietija pasirengusi atlikti tarpininko (jo žodžiais, maklerio) vaidmenį tarp Lietuvos ir kitų šalių. Kadangi ši partija yra trečia pagal svarbą ir gali ateity iškilti, matyti, kad santykius su Baltijos šalimis ji tikrai panaudos savo interesams. Tokia globėjiška laikysena, lietuviui skausmingai primenanti ilgą germanizaciją, priverstinius darbus, okupacijas ir visa kita, siūlytų Lietuvai atsargiai laikytis ir pačiai imtis tarpininko vaidmens, nes apskritai Vokietija, ir toliau nenorėdama aštrinti santykių su Rusija, gali mus vėl paaukoti savo realios politikos tikslams.

Lietuvos vėliava. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Taip pat gali būti, kad ilgojoje perspektyvoje didžiausia grėsmė pasaulio pusiausvyrai vis dėlto kils ne iš eurofederalistų ar dabar grėsmingos Rusijos, ne iš Šiaurės Korėjos ar Irano, bet iš taip pat komunistinės Kinijos. Nors bolševikinio ir progresyvistinio tandemo smaigalys įsiskvebia ir į Venesuelą, ir į Indiją, ir į Afriką, ir į Viduriniuosius Rytus bei Kaukazą, nekalbant apie išlepusias Vakarų valstybes ir Rusijos satelites, Lietuvai matyti ir vertinti Rusijos veiklą, nuo jos atsiriboti, bet visiškai atlapoti vartus Kinijai, kas dabar ir vyksta, yra savižudiška. Ar kas nors rimtai tyrė, kuo užsiima „Konfucijaus“ institutas, kokiais tikslais ir ką jis finansuoja?Jeigu vyksta mainai, tegu kultūriniai, jie neturi būti vienos krypties. Kaip tik todėl Lietuvai svarbu turėti tvirtą užsienio politiką, kurios pagrindinis ramstis lieka JAV.

Daugeliu atžvilgių esamoje padėtyje dabartinio JAV prezidento politika yra pavyzdinė ta prasme, kad ji parodė, kaip galima atsisakyti įpareigojančių, bet nuostolingų valstybės interesus pažeidžiančių susitarimų. Dvišalės sutartys, išėjimas iš prieštaringų globalių darinių, savo krašto gynybos stiprinimas, ekonomikos auginimas ir kiti pirmo svarbumo uždaviniai galimi ir būtini, norint išvengti minėto internacionalinio tinklo ideologinių užmačių, visose valstybėse turinčio galingai finansuojamas atstovybes, tikintis, kad ateityje pavyks išbalansuoti jėgų pusiausvyrą, ir neleidžiant tinklui galutinai uzurpuoti ir išsunkti gyvybines valstybių arterijas.

Tai nėra kažkoks virusas, bet konkretūs žmonės, priiminėjantys įstatymus, duodantys įsakymus ir mezgantys susitarimus. Paprastai tai yra vadovaujantys asmenys, ir kuo aukštesnę padėtį jie užima, tuo geriau arba blogiau yra visiems, priklausomai nuo to, ką jie gina ir ko siekia. Jeigu demokratiškai išrinkti vadovai ignoruoja rinkėjų lūkesčius, ir tai tęsiasi dešimtmečiais, tai ir yra įrodymas, kad demokratija yra parodomoji. Kam jie dirba, parodo konkretūs veiksmai. Prezidentas, Seimo pirmininkas, ministras pirmininkas – tai trys banginiai, ant kurių stovi šalies ateitis. Nuo jų ir tik nuo jų faktiškai priklauso šalies kursas. Jie ir tik jie turi galią paveikti pavaldinius. Jeigu neturi, jeigu veikia juos, tai jie nėra savo vietoje.

Nutylima, kad JAV išreiškė griežtą kritiką įžūliajam „visuotinės, tvarios ir reguliarios migracijos paktui“ pabrėždamos, jog tokiu būdu JT siekia „plėsti pasaulinį valdymą valstybių suvereniteto sąskaita“. Svarbiausias politinis pasaulio organas, Jungtinės Tautos, pamažu tampa liberalkomunistinio totalitarizmo placdarmu ir hegemonu. (Nejauku, bet kaip du vandens lašai primena nacionalsocialistinio totalitarizmo bewegung leidžiantis demokratijos saulei viename Europos kampelių.)

Artėjant prezidento rinkimams Lietuvoje (suprantama, savivaldybių merų rinkimai taip pat labai svarbūs), Saljerio sindromas pasireiškė kaip staigiai nusileidusi giljotina. Ambasadorius Vygaudas Ušackas, labai sėkmingai dvidešimt metų dirbęs Lietuvai, vidiniuose konservatorių rinkimuose buvo paaukotas vardan kitų pretendentų į prezidento postą. Iš šalies tai priminė provincialų konkursą, kada iš anksto tetos ir dėdės žino būsimą laureatą, o pasirodžius dešimčia galvų pranašesniam atlikėjui, jis iš karto nukertamas kaip potencialus lyderis, ir tolesnei eigai paliekama maždaug vienodo lygmens smulkmė. V. Ušackas toli gražu nėra nežinomas visuomenei. Galima suminėti svarbiausius postus: VU baigęs teisininkas, stažavęsis Norvegijoje ir Danijoje (politikos mokslai), buvęs LR misijos prie Europos Bendrijos ir NATO patarėjas, vyriausiasis derybų dėl stojimo į ES derybininkas, buvęs LR nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius JAV, Meksikoje ir Jungtinėje Karalystėje, buvęs LR užsienio reikalų ministras, ES specialusis įgaliotinis ir Bendrijos misijos vadovas Afganistane, ES atstovybės Rusijos Federacijoje vadovas. Nepriekaištingos karjeros ir biografijos pareigūnas, nuo kurio sprendimų priklausė svarbiausi Lietuvai įvykiai – įstojimas į ES ir NATO, o vėliau vadovavimas ypač svarbioms pareigoms geopolitinėje arenoje jį daro nepralenkiamą visais atžvilgiais, ir tapimas prezidentu būtų logiškas bei nuoseklus jo karjeros žingsnis.

Vygaudas Ušackas. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Pakanka vienintelio punkto iš visų, kuriuos trumpos priešrinkiminės kampanijos metu V. Ušackas pozicionavo – tai siekis, kad NATO bazė būtų Lietuvoje, ir tuo viskas pasakyta (kitus išsikeltus pirminės svarbos uždavinius galima rasti internete). Sukaupęs nepamainomą tarptautinės padėties vertinimo patirtį, šis kandidatas parodė aiškų savos šalies prioritetą (Vyčio simblis). Sujungti tvirtas patriotines nuostatas su užsienio politikos išmanymu – tai geba retas. Pagaliau V. Ušackas iš viso kontingento išsiskiria kaip tikras vakarietiškų demokratinių pažiūrų ir elgesio politikas, jo kultūros lygmuo, savitvarda, etiketas, o kartu reiklumas ir valingumas sudaro puikų lydinį. Be to, jis jau įrodė, kad moka diplomatiškai kalbėtis ir su Vakarais, ir su Rytais. Kurie jį, beje, atitinkamai vertina. Kaip tik tokio prezidento Lietuvai reikia, jei ji nori išsikapstyti iš priklausomybių. Užsienio politika mąstant toli į priekį turės lemiamos reikšmės mūsų valstybės gerovei ar net išlikimui. Darytina prielaida, jog V. Ušacko atstūmimas Lietuvai kainuos labai daug ir galbūt negrįžtamai paskandins šalį į smulkias tarpusavio rietenas, tolesnę recesiją visose srityse, o galop ir suvereniteto praradimą. Iki šiol viskas nenukrypstamai judėjo būtent šia linkme.

Kol kas dešinieji už trumpo pavadžio laiko energingus žmones, kurie galėtų įvykdyti kad ir pavėluotą, bet egzistenciškai reikalingą šuolį iš dvigubų standartų karalijos, kuri įtvirtinta koketuojančių (iš esmės – kolaboruojančių) su nepalankiomis šaliai jėgomis karaliukų, siekiančių dvigubos naudos: ir įsiamžinti kaip tėvynės vieninteliai ir nepamainomi, ir neprarasti siūlomų gėrybių iš kitur (ne žmonėms, o sau). Sykį atvėrę Pandoros skrynią, veikia makiaveliškai ir beatodairiškai, su pasimėgavimu. Kartais praveria langelį ir išleidžia vienkartinį sutikimą gerai TV programai, vieno kito disidento reabilitacijai, o iš esmės stabdo darbą tiesiomis vėžėmis. Prisidengia rūpesčiu dėl Ukrainos, nors Johnas Ohmanas vienas turbūt padaro daugiau, nei visi rėksniai kartu paėmus. Jeigu būtų kitaip, argi girdėtume iš dešiniesiems atstovaujančių viešųjų ryšių pykčio persunktą nestatutinę leksiką straipsniuose ir laidose, ir argi nebūtų jų „torpedų“ taikiniu iš tiesų nepriklausomai mąstantys politikai? Nesibodima patyčių, užgaulių komentarų ir net šmeižto konkurentų atžvilgiu.

ohmanas_naujausias
Jonas Ohmanas. Slaptai.lt nuotr.

Neįtikėtina, bet net V. Ušackas neišvengė šios dalios. Vadinasi, gali būti pats Jėzus Kristus, o vis tiek tapsi niekena ir „rusų agentu“, jei savo iškilumu užgoši fariziejų auksą. Atžarūs žurnalistai ir žurnalistės tendencingus klausimus formuluos taip, kad sukurs nerealų „kompromituojantį“ kontekstą ir net kantriausią dalyvį išves iš pusiausvyros. Visi panašūs eterio „procesai“ tokie gėdingi, kad nesinori jų nė prisiminti. Per trisdešimt metų iššvaistyto bent kiek išsilavinusių rinkėjų pasitikėjimo nėra kuo kompensuoti!

***

Mocartą galima kvailinti, pajuokti, apvaginėti ir galiausiai kaip nuskurdėlį palaidoti bendrame kape. Tačiau auksas ir pelenuose žiba. Volfgangas Amadėjus Mocartas – tai burtažodis, atrakinantis fantaziją ir gyvenimo džiaugsmą, kūrybos versmes, jo laisvės dvasia ir krištolinė muzika gyvuoja per amžius, o Saljerį kas nors prisimena tik kaip pavydų smulkų intrigantą, puolusį taip žemai, kad jo vardas tapo sinonimu niekšybei. Kas Dievo dovaną – savaimingą, išmintingą, garbingą, nepriklausomą ir kitiems dosnią būtį – kaip nelaimėlis Grinčas mėgino pavogti iš tautos ir visų geros valios žmonių? Kiek Saljerių šalyje vaikšto nekaltais veidais? Kas supranta, kad Lietuvai vienintelė alternatyva – ji pati?

2018 m. gruodžio 24 d.

Aurovilio žemėlapis. Martyno Aleksos nuotr.

Ketvirtadienį, lapkričio 8 d. Šv. Jono g. 11 esančiose Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos patalpose buvo atidaryta paroda „Aurovilis – nesibaigianti kelionė į ateitį“, skirta šio miesto Pietų Indijoje įkūrimo 50-mečiui, kuris buvo švenčiamas šių metų vasario 28 dieną.

Parodą surengė keramikas Dainius Strazdas ir Aurovilio UNESCO atstovas Lietuvoje, žurnalistas ir vertėjas Kazimieras Seibutis. Atidarant parodą UNESCO komisijos programų vadovė Milda Valančiauskienė pažymėjo, kad ji skirta unikaliam pasaulio miestui-idėjai Auroviliui, su kuriuo atsirado geresnė galimybė supažindinti Lietuvos publiką.

Apie eksponatus D. Strazdas pasakoja: „Parodos struktūrą ir išdėstymą pasiūlė K. Seibutis, jis paruošė tekstinę medžiagą. Mano darbas buvo pasirinktą planą įkūnyti. Žinoma, dirbant betarpiškai su parodos objektais, kuomet turime reikalą su konkrečiais dydžiais, – semantinėmis vertėmis, spalvomis, dėmėmis, tekstais ir faktūromis, iškyla kompozicinės ir kitos užduotys, kurias sprendžiant pirminis planas kažkiek neišvengiamai koreguojamas.“

Aurovilio spauda. Martyno Aleksos nuotr.

Parodoje demonstruojami jau antikvariniais tapę šeštojo septintojo dešimtmečio spaudiniai:  Aurovilį pristatantis bukletas, nuotraukų serija, kurioje atsispindi tuometinis Aurovilio peizažas, auksinio Matrimandyro kupolo statybų eiga. Aurovilis statomas pagal galaktinio plano modelį, miesto architektas – Roger Anger.

Aurovilio leidiniai. D. Tamošaitytės nuotr.

Šiuolaikinės ekspozicijos dalies nuotraukos skiriamos Aurovilio 50-mečio sukakties minėjimui ir pagrindiniam jo akcentui – vandens ceremonijai. Lietuvoje darytose nuotraukose matomi žiemiškos prieblandos gaubiami vandens sėmimo iš kelių Lietuvos vietovių epizodai, o Aurovilyje darytose nuotraukose – ceremonijos kulminacija,  kuomet pasaulio šalių vandenys buvo pilami į auksinį diską.

Išdidinta Matrimandyro nuotrauka daryta Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečio dieną, 2018 m. vasario 16-tąją. Fotografijų autoriai: 1-4, 6-10 Dainius Strazdas, 5 – Laimė Kiškūnė, 11– Gabrielius Kavaliauskas, 12 – Kazimieras Seibutis.

Taip pat parodoje galima pavartyti knygų ir informacinių leidinių, kuriuose atsispindi daugeriopa Aurovilio bendrijų ir gyventojų veikla. Su Aurovilio idėja lankytojai galėjo susipažinti iš dokumentinio filmo ir miesto įkūrėjos Mirros Alfassos (Motinos) perskaitytos Chartijos įrašo.

Eksponatai. D. Tamošaitytės foto

„Man, kaip dailininkui praktikui, didelį įspūdį, viešint Aurovilyje, paliko Aurovilio Žemės instituto darbai ir užmojai“, – sakė D. Strazdas. – „Ši jau 28 metus veikianti įstaiga turi plačią eksperimentinę bazę, periodiškai organizuoja mokymus, atlieka apimlius projektavimo ir statybos darbus. Vienas iš  Aurovilio 50-mečio minėjimo akcentų buvo šio instituto iniciatyva iš pasaulio šalių žemių statoma Žemės stela. Mūsiškis, iš Pajautos slėnio Kernavėje atgabentas gruntas, buvo įterptas tarp kitų šalių žemių į vieningą monolitą. Trombuojant žemes, šalių atstovai dalyvavo betarpiškai. Šios stelos nuotrauką taip pat galime matyti parodoje. Kadangi Lietuvos žemė buvo nuskraidinta ir įprasminta Aurovilyje, buvo atliktas ir atsakomasis veiksmas: Aurovilio grunto pavyzdžiai iš Matrimandyro prieigų atgabenti į Lietuvą. Aurovilio gruntas yra neatskiriama tenykščio peizažo dalis, jo spalva tiesiog skverbiasi pro augmeniją ir architektūrą. Mums neįprasta, kad žemė būtų raudona. Ši raudona žemė yra geležingas, daug molio turintis priesmėlis. Nukošus smėlį, ji tampa tinkama keramikos darbams. Parodoje galima  pamatyti minėtus grunto pavyzdžius, taip pat ir iš jų nužiestus nedidukus keramikos dirbinėlius.“ 

Kazimieras Seibutis. Martyno Aleksos nuotr.

Pristatydamas parodą, K. Seibutis priminė, kad 1968-ieji buvo ypatingi XX amžiaus metai: „Pačioje jų pradžioje JAV politikas Robertas Kennedy pranašiškai citavo airių poeto W. B. Yeats’o eiles: „Sugriūva viskas, žemė nebelaiko, ir siautėja anarchija be saiko“. Ameriką, kurios gatvėse virė kovos dėl Vietnamo karo ir pilietinių teisių, balandį sukrėtė M. Lutherio Kingo nužudymas, o birželį žudiko auka tapo ir R. Kennedy. Protestų bangos tais metais užliejo Londono, Paryžiaus, Berlyno, Prahos, Džakartos gatves. Kita vertus, tarsi priešprieša prievartai kilo kontrkultūros sąjūdis: 1967- aisiais San Franciskas tapo Meilės vasaros vieta, o Niujorke Vandenio eros pradžią skelbė miuziklas „Plaukai“. Knygoje apie to meto muziką Danny Goldbergas cituoja Susan Solomon, kuri prisimena: „1967-aisiais ir 1968-ųjų pradžioje tvyrojo galimybės pojūtis… Žmonės jautė, kad jie meile gali pakeisti pasaulį – ir trumpą laiką tai veikė“. Th. Roszakas, termino kontrkultūra kūrėjas, savo ruožtu sakė, kad jaunimo sukilimą įkvėpė ne seksas, narkotikai ir rokenrolas, bet autentiško buvimo paieškos neautentiškoje visuomenėje.“

Dirbiniai iš raudonojo miesto grunto. Martyno Aleksos nuotr.

Tarsi savaime visuotinės meilės ir taikos lūkesčius atspindėjo tais metais Tamilnado valstijoje inauguruotas UNESCO remiamas tarptautinis eksperimentinis miestas, kurį įkvėpė žymaus Indijos nepriklausomybės kovų lyderio, mąstytojo, mistiko ir poeto Sri Aurobindo (1872-1950) futurologinė žmonijos vienybės vizija. Pirmą kartą UNESCO savo paramą Aurovilio projektui išsakė 1966 m., dar prieš miesto inauguraciją, kai UNESCO Generalinė asamblėja vienbalsiai pritarė Indijos vyriausybės pateiktam projektui. Vėliau Generalinė asamblėja 1968 m., 1970 m. ir 1983 m. dar kartą vienbalsiai pritarė rezoliucijoms dėl paramos šiam „miestui, kurio reikia Žemei“ ir paragino „valstybes nares ir tarptautines nevyriausybines organizacijas dalyvauti plėtojant Aurovilį kaip tarptautinį kultūrinį miestą, skirtą suburti skirtingų kultūrų ir civilizacijų vertybes harmoningoje aplinkoje su integruotais gyvenimo standartais, kurie atitiktų žmogaus fizinius ir dvasinius poreikius.“

2017 m. spalio 19 d. per UNESCO Generalinės konferencijos 39-ąją sesiją Paryžiuje buvo dar kartą patvirtintas UNESCO bendradarbiavimas su Auroviliu, kuris „yra sėkmingas ir unikalus pavyzdinis projektas, įrodantis šios tarptautinės bendrijos pajėgumą po beveik 50 egzistavimo metų toliau gyventi laikantis savo pradinių steigiamųjų taikos ir tarptautinės harmonijos idėjų, kurios taip pat yra pačios UNESCO vertybės ir principai“.

Dainius Strazdas. Martyno Aleksos nuotr.

Pasak K. Seibučio, Aurovilis vadinamas ir žmogiškąja laboratorija, ir ekokaimu, ir praktiniu utopinės visuomenės kūrimo eksperimentu. Trys tūkstančiai Aurovilio bendruomenės narių dykumingoje plynaukštėje, kurioje trūksta net geriamo vandens, sukūrė žydinčią oazę, naudoja įvairias tvarias technologijas, plėtoja naujas kultūros ir tarptautinio bendradarbiavimo formas. Aurovilis yra vienintelis tokio užmojo projektas pasaulyje, kuris visose plotmėse, nuo buitinio iki filosofinio lygmens, įkūnija atviros visuomenės idėją konkrečiais darbais. „Aušros mieste“ įsikūrę pionieriai skina ne tik atšiaurios gamtos, bet ir žmogiškojo netobulumo skynimus. Tai iššūkis, mestas karui, rasinei neapykantai, nepritekliams, bei kviečiantis geros valios žmones susitelkti. Mieste gyvena ir lietuvių.

K Seibutis ir Milda Valančiauskienė. D. Tamošaitytės foto

Paroda veiks visą mėnesį, o Auroviliui skirti renginiai vyks toje pačioje UNESCO galerijoje: lapkričio 21 d. 14 val.vyks K. Seibučio paskaita ir dviejų dokumentinių filmų pristatymas, o gruodžio 3 d. susitikimas su Aurovilyje gimusia ir dirbančia mados dizainere Prema Florence Isaac.

Fotografijų autoriai: Martynas Aleksa, Daiva Tamošaitytė. 

2018.11.13; 08:30

Dr. Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė

Kad ir kaip būtų gaila, straipsnį tenka pradėti atsižvelgiant į į viešąją erdvę nuolat iškišamus priešiškos lietuvių tautinei tapatybei veiklos pasireiškimus, kurie atspindimi į nutautinimą orientuotoje žiniasklaidoje neokomunistinių, pseudokrikščioniškų ir liberalistinių pažiūrų apologetų. Keista tik, kad jiems suteikiama delfi tinklalapio ir nacionalinio transliuotojo tribūna – net tada, kai viso pasaulio lietuviai švenčia valstybės atkūrimo šimtmetį ir susijungia unikaliame renginyje – Pasaulinėje dainų šventėje, UNESCO paskelbtoje „oralinio ir nematerialaus žmonijos paveldo šedevru“.

Galbūt ir gerai, kad varganos sielos ir kultūrinio bei mokslinio neišprusimo, analfabetizmo pavidalai iškyla tokiu metu, nes tuomet, tokio masto plotmėje, išryškėja veikėjai, kurių „profesionalizmo“ dėka Lietuva velkasi Europos Sąjungos uodegoje. Rimvydas Valatka, jau seniai pasižymintis sovietiniams laikams būdinga liumpeniška retorika ir neapykanta lietuvių aukštajai kultūrai, su politruko įkarščiu kartoja propagandinius štampus straipsnyje iškalbingu pavadinimu „Pseudolietuvybės stulpai – sovietų kanonai ir vagių šėrykla“:  jis šaiposi iš šventės dalyvių („bėgi minioje bliaudamas su visais“); akcentuoja krikščionybės ir tautinių tradicijų „prieštarą“, įžvelgdamas „valstybinio naratyvo šizofreniją“. Pagal jį, matyt, bažnyčia (ar pasaulietinė demokratinė valstybė bažnyčios vardu) turėtų uždrausti bet kokią tautinę kultūrinę veiklą. Tautinis paveldas jam – barbarybė, prietarų rinkinys: „Kaip galima didžiuotis XXI a. valstybės pinigais brukama barbarybe? Versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną.“ Galiausiai su aplombu didysis žurnalistas pareiškia, kad „Dainų šventės padėjo saugoti sovietų imperiją“, o šiuo metu „pseudolietuvybė tapo patogi šėrykla tipams, įvaldžiusiems patriotinį falcetą ir praradusiems bet kokį gėdos jausmą konvertuojant fasadinį patriotizmą į banko ženklus. Pabandyk apie tai tik prasižioti. Šventojoje ugnyje supleškins.“

Dainų diena

Painus sakinys, kuris priešingas tikrovei: jau daug metų tradicinės šventės Lietuvoje skurdžiai finansuojamos ir išsilaiko daugiausiai iš likučių, privačių iniciatyvų ir vidinio įsitikinimo, atkaklumo ir idealizmo, o maisto tiekimas Dainų šventės dalyviams iki šiol nesutvarkytas („nespėjama“ pasiruošti), todėl prastas maistas ne tik baigiasi ir jo neužtenka visiems dalyviams, bet pristatymas nuolat vėluoja, o griežtos repeticijų dienotvarkės besilaikantys atlikėjai pusdienį ar ilgiau priversti kad ir blogiausiomis oro sąlygomis dirbti naudodami savo organizmo resursus. Įsivaizduokime į šventę iš regionų atvykusius vaikus, kurie turi šokti alkani, gyventi nežinia kokiomis sąlygomis… Koks įspūdis jam susidarys visam gyvenimui? Kaip jis suvoks valstybės požiūrį į jį? Tačiau apie šias esmines problemas trumpai pašūkaujama ir nutylama – iki kitos šventės.

Rimvydui Valatkai užkliūva dalyvių eisena, kurią jis laiko lenininių eisenų tąsa. Gali būti, kad žurnalistas, augęs chruščiovkėje ar bendrabutyje prie samovaro ir rašinėjęs ideologinius tekstukus į komjaunimo spaudą, kitokio modelio nesįsivaizduoja. Tačiau ne sovietai išrado paradus ir eisenas. Eitynės ir karnavalai miestų gatvėmis – sena kaip pasaulis tradicija, ji esminė visuose kontinentuose. Gėjai taip pat rengia paradus, bet niekas jų su sovietais nesieja? O Dainų šventės eitynės – vienas gražiausių akcentų, kai žmonės galėjo neskubėdami ir iš arti pamatyti iš viso pasaulio suvažiavusių ir vietinių kolektyvų, bendrijų vėliavas, tautinius rūbus ir muzikos instrumentus, akinančius įvairove, savitumu ir spalvomis, raštais, pabendrauti, pasveikinti visus ir kartu pasidžiaugti. Kad ir nedidelės, bet tautiškai pasipuošiusios Lietuvos tautinės bendrijos ėjo koja kojon su visais.

Kas yra pseudolietuvis: ar tas, kurį jo žodžiais „išlaisvino užsienio radijo rokas“, ir kuris per nepriklausomybės atkūrimą jokių tautinių kultūrinių reiškinių nepastebėjo, nes ir sovietmečiu augo ant asfalto ir apie liaudies meną išmano kaip kiaulė apie debesis, ar tas, kuris iš paskutiniųjų, aukodamas laiką ir varganus pinigėlius, kaip bitelė toliau neša savo indėlį į tautos aruodą – kad tik ta saulė Tėvynėje neužgestų, kad lietuviška daina nenutiltų?

Žmonės plūsta į Kalnų parką

Kita labai silpna diskusijų dalyvė, bet labai paranki globaliajai rinkai, todėl nuolat šmėžuojanti svarbiose rampų šviesose, Nerija Putinaitė buvo kiek atsargesnė, bet išdrįso susiremti su ilgamečiu Dainų švenčių dirigentu, maestro Vytautu Miškiniu. Lygiai tokia pat bešaknė kaip ir Valatka, ši filosofė teigė: „Tie etno dalykai, kurie visiškai autentiški, jie scenoje neįdomūs. Nes jei pusę valandos ar valandą žmonės turės klausytis sutartinių, tai salė išprotės, pradės skirstytis“. Tiesą sakant, tikrų vertybių išsiilgę žmonės ne tik valandą, bet ir ilgiau gali klausytis sutartinių, o panelei, kuri negali pakęsti liaudies dainos, reikėtų lankytis Radžio, Džordanos Butkutės, Zvonkės ir Cicino koncertuose, o kitiems neaiškinti, kas ko gali klausytis. Bet pagal nudvasintus dėsnius suvokiama laisvos rinkos ekonomika leidžia nusitaikyti į kertinius bet kurios valstybės prioritetus, kurie tą valstybę daro unikalia, tvirta savastimi ir tradicijomis.

Todėl Putinaitė, G. Steponavičiaus laikais prisidėjusi prie krepšelių įvedimo ir aukštosios mokyklos sistemos sugriovimo, ir toliau siekia, kad bet kurios vieningos kultūros ir švietimo struktūros subyrėtų. Nenuostabu, kad pasitelkiama sovietų taktika kiršinti „krikščionis ir pagonis,“ nors iš žemiau pateiktos programos matyti, kad ne vienas renginys vyko bažnyčiose. „O dabar valstybė išlaiko organizacinį aparatą, skiria pinigų, remiamasi muzikos mokyklų ir kitų mokyklų struktūra. Jei būtų sakoma, kad tegul čia būna privačios iniciatyvos, labai abejoju, kad būtų tiek žmonių. Iš užsienio lietuvių kolektyvai atvažiuotų, nes tai visuomeninės privačios iniciatyvos, bet labai abejoju, kad tiek daug [vietinių] lietuvių suvažiuotų ir būtų toks [didelis] renginys,“ – teigia Putinaitė. Ji norėtų, kad nebeliktų tradicinių švenčių masiškumo, kad mokyklos nebedalyvautų ugdymo procesuose (moksleivių šventės nunyktų), o liaudies menas subyrėtų į saviveiklinius niekieno nepastebimus vienetus. Ką gi, užmojis nemenkas. Nesuprantama, kodėl muzikinio išsilavinimo neturintys žmonės postringauja ir sprendžia apie kultūrą ir meną apskritai? Gal kad vykdo ideologinį užsakymą, nes kitaip nedarytų absurdiškos išvados: „Tai yra politinis kultūros reiškinys ir dėl to tos šventės vyksta. “Išeitų, kad valstybės kultūros politika, kuri ir taip mažiausiai finansuojama ir nukanalizuota į globalius vandenis, yra kalta, kad dar gerbia valstybės paveldą?

Ansamblių vakaras

Panašūs akibrokštai yra ilgalaikio švietimo susinimo padarinys. Tiesa, Valatka ir Putinaitė disertacijas (dar reikėtų peržiūrėti kompetencijas) gynėsi tame pačiame Lietuvos filosofijos, kultūros ir meno institute, ir iškart po to pradėjo karjerą valdžioje. Ne paslaptis, kad ten dažnai apginamos žemo lygio disertacijos, o pakrikštyti „mokslininkai“ trejetukininkai toliau formuoja esmines Lietuvos mokslo ir kultūros gaires tuo metu, kai rimti, talentingi mokslininkai, ypač dirbantys nacionalinės reikšmės baruose ir mąstantys valstybiškai, tampa nepageidaujami, nes „prioritetai“ nustatyti nuo tautos ir valstybės – į globalią rinką ir marginalijas (mažumas, kitataučius, neesminius tyrimus, etc.). Todėl, jei reikėtų pasisakyti už tokių institutų išformavimą, būčiau „už“. Mokslo institutai turi dirbti valstybei ir jos interesams, ir nepriiminėti profesionaliai neįgalių doktorantų vien dėl to, kad jų nesurenka.

Grįžtant prie Dainų šventės, matyti, kad ilgalaikės putinaičių pastangos nenuėjo veltui: ne tik kad dalyvių sumažėjo kone trečdaliu, ir visos scenos buvo nepilnai užpildytos, bet ir didžiąją repertuaro dalį užėmė šiuolaikinės kompozicijos, kurios kai kuriais atvejais pavojingai priartėjo prie estrados žanro arba buvo išliekamuoju požiūriu menkavertės. Žmonės troško išgirsti senovę, aukso fondą, o šia prasme gavo trupinius. Pasak V. Miškinio, „lietuviai ir taip labai sumodernėję tradicijų prasme. Pažiūrėkite, afroamerikietiški ritmai – jau pusės Dainų šventės repertuaro pagrindas. Estai ir latviai dar atsargiai žiūri. Mes labiausiai pažengę blogąja to žodžio prasme, nes norime save integruoti į viso pasaulio pasiekimus. Latviai ir estai labiau konservatyvūs ir labiau laikosi tradicijų.“

Galiu tik pritarti maestro nuogąstavimams, kad pamažu prarandame tai, kas yra mūsų aukščiausi pasiekimai, dar visiškai gyva, bet kažkieno valia dūla lentynose, muziejuose ir neberodoma net per Dainų šventes, todėl jų ateitis, jei nesikeis suvokimas, kad reikia akylai saugoti ir demonstruoti visa, kas surinkta per daugelį metų ir reprezentuoja ne kičą, o autentiškas kultūros formas, yra miglota. „Užsieniečiai Dainų šventėmis žavisi. Aš labai dažnai kalbu apie Dainų švenčių tradiciją ir rodau filmus [užsieniečiams], nes tenka užsienyje dalyvauti įvairiuose seminaruose ir paskaitose – ir jie į tai žiūri su pavydu. Sako – čia fotomontažas, kaip tu surinksi 15 tūkst. į vieną krūvą. Taigi jie su pavydu žiūri, o mes save kritikuojame, norime kažkaip save sumoderninti“, – teigia dirigentas (citatos paimtos iš tekstų delfyje).

Man dar teks profesionalioje muzikos spaudoje rašyti apie pavojingas tendencijas, kai su pagreičiu išbarstome tai, kas visą laiką buvo mūsų, lietuvių kultūros paveldo ašis ir pagrindas. O tuo tarpu pacituosiu ištrauką iš Lietuvos liaudies kultūros centro leidinio, skirto 90-osioms Dainų švenčių metinėms (2014), ir kurį sudarinėjo šio žanro specialistai iš viso pasaulio: „Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje – mėgėjų chorų sąjūdis ir dainų šventės XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje įgavo platesnį pobūdį – chorai ne tik įsiliejo į tautinį atgimimą, bet ir tiesiogiai veikė nacionalinės profesionaliosios muzikinės kultūros plėtotę. Tokių daugiasluoksnių dimensijų dėka dainų šventės šiose šalyse tapo ilgalaike tradicija, kuri dėl savo integralių prasmių tautos kultūroje pripažinta tautinio kultūrinio identiteto išraiška.“ (aut. Regimantas Gudelis).

Publika Vingio parke

Tikėtis, kad nutautę diletantai ims ir skaitys gausią tautinio paveldo literatūrą, matyt, neverta, užtat jaunąją kartą gal paskatins šie gražūs ir prasmingi žodžiai, skirti „žmonėms, kurie sunkiais laikais sergėjo lietuvių kalbą, skleidė spausdintą žodį, budino sąmonę, kurie klojo ir tvirtino šios tradicijos pamatus. Tiems, kurie mokė ir tebemoko pažinti dainos grožį, pajusti šokio ritmą, kurių sukurta muzika, eilės, besiveržiančios iš dainininkų krūtinių, suteikia mums neapsakomą jausmą, pasididžiavimą savo Tėvyne. Visiems, kurių talento, pasišventimo, išmonės dėka metai iš metų šokių raštais marginamkos aikštės, tautos melodijomis puošiasi dainų slėniai“ (iš jubiliejinio leidinio).

Ir nūdien, praūžus šimtmečio šventei, su nerimu matai, kad pirmas smūgis tradicijai buvo suduotas okupacijos metais, kada ištisos sodybos, kuriose buvo švenčiamos gegužinės su dainomis ir šokiais, rodomi klojimo teatro vaidinimai, staiga ištuštėjo (viename kaime arba vienkiemių klasteryje vietoj 50 šeimų liko maždaug dvi), gabiausieji žmonės buvo išžudyti ir išvežti į tremtį ir lagerius, ir okupacijos laikais beliko maža dalis tų dainuojančių ir šokančių, tačiau vis dar – įspūdinga dalis. O antras smūgis tautai suduotas jau po 1990-ųjų, kada milijonas išvarytųjų iš Tėvynės ir tautinio švietimo atsisakymas unikalią tautos saviraiškos išraišką dar kartą nukirto – proporcingai ištuštėjus kaimams, miestams ir miesteliams. Tuomet, Sąjūdžio metais, buvo skubiai naikinami tautinio meno archyvai TV ir radijuje, prisidengiant neva kilusiu gaisru. Ir šiuo metu tie, kurie išliko, be didelių pinigų neprieinami. Esant tokioms tendencijoms, vargu ar galima tikėtis, kad Lietuva išlaikys savo unikalų kultūrinį „prekinį ženklą“ pasaulyje. Materialaus bedvasio kulto apsuptyje tiesiog stebuklas, kad dar matai dainuojantį lietuviškai žmogų, vilkintį tautinį rūbą, dar laikantį kankles. Ir iškyla akyse vaizdas – Čiurlionio „Karalių pasaka“ – kaip pažadas, kad tamsybėms galas vieną dieną ateis, o kultūrą ims tvarkyti išsilavinę ir nuovokūs žmonės.

UNESCO dokumento faksimilė

Priedas:

Lietuvos šimtmečio dainų šventės „Vardan tos…“ programa 2018 m. birželio 30 – liepos 6 d.

Kaune: birželio 30 d. 19 val. Dainų diena Dainų slėnyje. Vilniuje: liepos 1 d.12 val. Šventės atidarymas S. Daukanto aikštėje. 13 val. Pasaulio lietuvių ir Lietuvos tautinių bendrijų diena „Šimtas Lietuvos veidų – sujunkime Lietuvą“ Rotušės aikštėje. 21 val. Šventės atidarymui skirtas renginys Vingio parke – L. Vilkončiaus roko opera „Eglė“. Liepos 2 d. 14 val. Vaikų tradicinių amatų miestelio prie Valdovų rūmų atidarymas (Katedros a. 4). 16 val. Liaudies meno parodos „Gyvos jungtys“ atidarymas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje (Savičiaus g. 13). Liepos 3 d. 10–22 val. Folkloro diena „Didžių žmonių žemė“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 18 val. Kanklių koncertas „Skambėkite, kanklės“ Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12). 20 val. Vokalinių ansamblių koncertas „Dėl žalio ąžuolyno“ Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Aušros vartų .g 5). Liepos 4 d. 13-21 val. Teatro diena „Sau, tautai, žmonijai“ Bernardinų sode (Sereikiškių parke), pilių teritotijoje, Katedros aikštėje. 22 val. Ansamblių vakaras „Tėvyne mūsų“ Kalnų parke. Liepos 5 d. 13 val. Ir 21 val. Šokių diena „Saulės rato ritimai“ Lietuvos futbolo federacijos stadione (Liepkalnio g. 13). 18 val. Pučiamųjų instrumentų orkestrų koncertas „Vario audra“ Vilniaus pramogų arenoje (Ąžuolyno g. 9). Liepos 6 d. 14 val. Šventės dalyvių eitynės iš Katedros aikštės į Vingio parką, 17 val. Dainų diena „Vienybė težydi“ Vingio parko estradoje. 21 val. Tautinės giesmės giedojimas visame pasaulyje.

2018 liepos 12 d.

Dr. Daiva Tamošaitytė, teksto autorė. Slaptai.lt nuotr.

Ir vėl atėjo – ir praėjo – birželis, tragiškiausių įvykių Lietuvai metas. Ir vėl – tik sąmoningosios tautos dalies paminėtos datos, o valdžios – valdiškai. Birželio sukilimo aukščiausiu lygmeniu – kaip nebūta.

Jo organizatoriams ir dalyviams skirta konferencija (http://pasauliolietuvis.lt/laisves-byla-ir-iseivija/) liko didvyrių, kurie anais laikais buvo „vienui vieni“, ir jų artimųjų garbės reikalu. 1941 m birželio 23 d. dokumentą „Nepriklausomybės atstatymo deklaravimas“ pripažinti teisės aktu Seimas atsisakė 2000-aisiais, legendiniam Adolfui Damušiui dar esant gyvam; žiniasklaida nutylėjo šį faktą, ir viskas buvo totaliai užblokuota. Straipsnį apie peripetijas, susijusias su šiuo klausimu, A. Damušio politinių studijų centro vadovas Vidmantas Valiušaitis galėjo išspausdinti tik JAV. Teikimas vėl inicijuotas šiais metais.

Istorija moko, kad negalima peršokti jokio laikotarpio, nes tai neįmanoma (nors kai kas istorijoje tai bandė daryti, tam tikrus laikotarpius „likviduoti“). Suprantamas būtų ir nepasitenkinimas, nes įtvirtinus 1941 metų įvykius jiems tinkamoje vietoje istorijos lentynoje, būtų „užgožta“ Kovo 11-osios šviesa. Ši diena ir jos internacionalinės neužmirštuolės užtemtų dėl to, kad nebuvo laiku įprasminta „konkurentė“, o ši nusvertų svoriu ir reikšme. Nepalyginsi kruvinų pasaulinio karo ir okupacijų, ultimatumų fone vykdytų darbų su tais, kurie padaryti taikiu būdu, pasitaikius palankioms aplinkybėms. Nors be Vasario 16-osios nebūtų Birželio 23-iosios, o be Birželio 23-iosios – nebūtų Kovo 11-osios.

Adolfas Damušis

Kas bijo Virdžinijos Vulf, o kas – amerikiečių. Be Adolfo Ramanausko-Vanago ir kitų iš JAV kilusių ir joje Lietuvos laisvės bylą palaikiusių kovotojų kažin ar šiandien galėtume švęsti Kovo 11-ąją. Pirmiausia dėl to, kad Laisvės statulos pavėsyje prieglobstį rado nepriklausomybės siekius iki pat galo palaikiusios svarbiausios mums institucijos ir šviečiamoji veikla. O nūdien lemtinga takoskyra tarp JAV ir Lietuvos, nubrėžta po II pasaulinio karo ir Šaltojo karo laikais, įlūžo kaip ledas, perskrostas galingo tautų išsivadavimo ledlaužio. Globalistų nepasitenkinimui netyčinis padarinys yra tas, kad globalizacija ir techninis progresas iš tikro pasaulį padarė be sienų, ir šiandien Niujorkas ar Vašingtonas yra tiek pat arti, kiek Europa ar Azija. Arti ne tik ekonominiais ir politiniais procesais, bet ir fiziškai.

Tačiau iš to, kad bene 30 metų nenorima pripažinti birželio kovų reikšmės ir akivaizdžių JAV diasporos nuopelnų, vengiama pilnutinai įtraukti ją į šalies atkūrimo darbą, galima spręsti, kad inercija ir sovietinis mentalitetas nepasiduoda laiko erozijai, ir, suprantama, dėl to, kad yra kultivuojamas ir palaikomas  jėgų, kurios priešinosi Lietuvos įstojimui į NATO. Tikras pinigas mėginamas pakeisti pasaulyje populiariais progresyvizmo „bitkoinais“ be tautinių ar valstybinių požymių. Ir nors proskyna į pasaulio galingiausios šalies tribūnas dar neužaugo, atrodo, kad gravituojama buvusios sovietinės supervastybės įtakos zonoje, nepasinaudojant naujomis galimybėmis. Ilgametė BAFL prezidentė Angelė Nelsas apgailestavo, jog balandžio mėn. 3 d. Baltijos šalių prezidentams viešint Baltuosiuose rūmuose, buvo praleista puiki proga viešai padėkoti amerikiečiams ir išeiviams už kovas laisvės byloje. Tuos žodžius būtų išgirdęs visas pasaulis. Tokiu būdu, A. Nelsas nuomone, buvo parodyta nepagarba amerikiečiams.

Vidmantas Valiušaitis. Slaptai.lt foto

Tuo tarpu prezidentas Donaldas Trumpas pasveikino Baltijos šalis su nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu ir pabrėžė, kad JAV niekada nepripažino sovietų okupacijos. Taip pat prezidentas sakė, kad Baltijos šalys yra Amerikos partnerės ekonomikos ir eksporto srityse, ir mato ateityje bendradarbiavimą, pagrįstą abipusiu saugumu ir gerove.

Jungtinėse Valstijose taip pat vyksta sudėtingi procesai ir ideologinės kovos, tačiau paskandinti jankių laivą pavojinguose tarptautiniuose vandenyse jų pačių rankomis nepavyko. Trys paskutiniai prezidento Donaldo Trumpo potvarkiai – Jeruzalės pripažinimas Izraelio sostine ir Aktas Nr. 447, išėjimas iš JT Žmogaus teisių tarybos ir Kosmoso pajėgų formavimas – žymi ypatingai svarbų geopolitinį posūkį, kuris bus lemtingas visoms šalims. Regis, dabartinė administracija Vašingtone nebenori veltui švaistyti jėgas ten, kur ilgai buvo „važiuojama“ ant jos pečių, ir imasi iš esmės svarbių pokyčių, rodančių, kad supervalstybė nėra nominalus dalykas.

JAV išėjo iš Jungtinių tautų Žmogaus teisių tarybos dėl šios, pasak JAV ambasadorės Nikki Haley, „veidmainystės“ ir „nesibaigiančio priešiškumo prieš Izraelį“. Ši organizacija „dangstė žmonių teisių pažeidėjus daug metų“, „rodydama nepagarbą esminėms žmogaus teisėms“, todėl JAV negali dirbti su šalimis, kurios nepalaiko JAV siūlymų, dirba siaura darbotvarke, nors „joms buvo suteikta daugybė galimybių dirbti kartu“. Pasak N. Haley, „tai nereiškia tų teisių gynimo atsisakymo, bet būtent – jų gynimą nesusisaistant su susikompromitavusia organizacija; žmogaus teisės šalies bus ginamos už tarybos ribų“.

Vilniuje žygiuoja JAV kariuomenės atstovai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Seniai negirdėjau tokio principingo pareiškimo organizacijoje, jau seniai paralyžiuotoje imitacinių jėgų ir neadekvačiais interesais besivadovaujančių šalių (Kuba, Egiptas, Venesuela etc.). Šiuo veiksmu buvo priminta organizacijos steigties ir veiklos prasmė. Dar įdomu, kad teisinga vidaus politika (pirmiausia rūpintis savo šalies piliečiais ir Konstitucijos raide) ryškiai atsispindi ir tarptautiniu lygiu, o tai yra akibrokštas kosmopolitams, parodantis pastangų formuoti savo „žmogišką veidą“ pirmiausia rūpinantis „pasauliu“ absurdiškumą. Tai toks pat filosofinis nonsensas, kaip ir buvimas vienu metu dviejose vietose ir visi kiti „susidvigubinimai“. Visada teks rinktis: ar imti šaukštą ir pamaitinti alkaną vaiką savo namuose, ar, nesumokėjus alimentų (nėra laiko gelbėjant pasaulį), su šaukštu stovėti turguje ir mėginti atlikti garsųjį minios pamaitinimo aktą vienu kepalėliu. Bet, regis, po Kristaus tai dar niekam nepavyko.

Ir galiausiai – savaitės naujumo siuprizas, kurį žymus JAV astrofizikas ir kosmologas Neilas de Grasse Tysonas, nesulaikydamas šypsenos, komentavo kaip logišką žingsnį. Taigi JAV kuria šeštąjį karo pajėgų padalinį, Space Force, ir jau nebe oro, bet kosmoso (erdvės) pajėgos žymės raumenų dydį.

Sakytum, visai aišku, kas yra kas, ir kas kur pirmauja. Tik įdomu, ar Lietuva ir toliau vaidins „neutralitetą“ (šįkart pasireiškiantį kaip sėdėjimas ant kelių kėdžių, išskyrus savo) ir lips ant to paties grėblio kaip 1939-aisiais ir atsidurs 1945-uosiuose, ar norės sėstis į tą patį erdvėlaivį. Kol dar pro liuką amerikiečiai draugiškai mosuoja ranka. Tokio šanso Lietuva dar neturėjo.

2018.07.06; 07:36

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Lietuviui šie metai ir pasiruošimas jiems – kažkas šventa. Visos svarbiausios datos – Vėlinės, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Trijų Karalių šventė – tai dvasinis pasiruošimas Sausio 13-ajai, Vasario 16-ajai, Kovo-11-ajai, Liepos 6-ajai… Aiman, šventinis laukas buvo smagiai užminuotas, ir žmonės nespėjo atsigauti nuo vieno sprogimo, kai pasigirsdavo kitas. Na, jei šventė – tai su fejerverkais…

Apžvelkime bendrą foną, kuriame tauta gyveno visą šį laiką, tikėdamasi kuo gražiausių išgyvenimų ir džiaugsmo.

Rugsėjis-spalis. Suprantama, didžiausias įvykis turėjo nutikti Lukiškių aikštėje, kada visi tikėjosi išvysti pagaliau suręstą paminklą laisvės kovotojams atminti. Tačiau pinigų aukotojai savo pastangų vaisių neišvydo. Du planuoti paminklai – „Vytis“ Vilniuje ir „Žvalgas“ Kryžkalnyje liko svajone. Keletą mėnesių vyko užkulisiniai mūšiai. Spalio mėnesį pinigai, surinkti Gintauto Lukošaičio „Žvalgui“, buvo perduoti kitam projektui, o visuomenei dar nežinant Kariuomenės dienos proga transliuotame koncerte per LRT, per pertraukos reklaminį intarpą staiga visi netikėtai pamatė keistą „koplyčią“, „Žvalgų“ – nė ženklo. Naujas, prastos kokybės darbelis buvo skubiai palaimintas Seime. Lygiai taip pat spalio 3 d. ŠMC su Kultūros ministerija paskelbė skubų alternatyvų konkursą „Vyčiui“, kuriam jau buvo suaukotos lėšos. Viskas įstrigo, „Vytis“ stovės Kaune, o Lukiškes kol kas sergsti LLKS inicijuotas relikvijų įamžinimas po žeme. Vis dar –

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

apkasuose? Ant žemės – smagus fontanėlis nuo vasaros karščių vaikučiams pasičiurkšti.

Lapkritis. Per Vėlines (Visų Šventųjų dieną) tautą sukrėtė Rūtos Vanagaitės „impičmentas“ A. Ramanauskui-Vanagui. „Vanagaitės skandalas“ baigėsi tuo, kad „Alma littera“ visas knygas atidavė į makulatūrą, nors tie, kurie garbstė „Mūsiškius“ (2016), spruko į krūmus, pasirodžius „Vištai strimėlės galva“ (2017). Visuomenės „veikėja“ ir „rašytoja“, nukentėjusi nuo tikro Vanago, Vytauto Landsbergio vykusiai įvardinta „Dušanskiene“, skyrybų su Zuroffu ir kitas žaizdas gydosi tarptautiniame PEN centre ir galimai rengiasi rašyti naują knygą, kurioje partizanai vėl patys „nusikapos sėklides ir išsidurs akis“ iš meilės KGB.

Tiesa, antisemitizmo eskalavimo temai buvo pasiruošta dar anksčiau – 2016 lapkričio 18 dieną, Vilniaus Rotušėje surengus diskusiją „Ar reikėtų pakeisti Kazio Škirpos alėjos pavadinimą?“ Kaip ir dar anksčiau, vykdant parodomuosius „viešuosius pilietinius teismus“ su visokiais parašų rinkimais ir pasmerkimais Juozui Brazaičiui, generolui Vėtrai, taip pat fabrikuojant „nuvainikavimą“ Sigitui Gedai, Justinui Marcinkevičiui, Romualdui Ozolui ir kitoms iškilioms asmenybėms, mėginama remtis kryptingai falsifikuojamais istorijos faktais ir iškreiptai interpretuojamomis pseudo mokslinėmis studijomis. 

Legendinis pulkininkas Kazys Škirpa

Nuo lapkričio 11 dienos prasideda #metoo skandalas, kai dėl seksualinio priekabiavimo „maudomi“ išskirtinai Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai ir garsenybės: Šarūnas Bartas, Jonas Gasiūnas, Gintautas Trimakas ir Jonas Vaitkus, taip pat soc. mokslų dr. Arvydas Lieponius. Visi be jokių teismų, vien paskelbus nuomones, neteko reputacijos, patalpų ir darbo vietų.

Gruodis. Spaudoje nuo 11 d. skelbiami nauji Nacionalinės premijos laureatai. Premijos negauna garbų jubiliejų švenčiantis žymus rašytojas ir dramaturgas Kazys Saja, visuomenei žinomas kaip nepalenkiamas antikomunistas, „Varpo“ autorius. Rašytojų sąjungoje vyksta renginys, skirtas rašytojų organizacijos leidinio „Metai“ (buvusios „Pergalės“) sukakčiai. Renginio metu pagrindinis pranešimas skiriamas komunistų rašytojo Juozo Baltušio, kurio dienoraščiai buvo spausdinami leidinyje visus metus, reabilitacijai. Pritariama jo minčiai (cituojamos ištraukos), kad klaidinga manyti, jog Lietuva gali būti savarankiška.

Gruodžio 5-6 d.d.  vyksta jungtinė Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų konferencija (dalyvauja 24 institutai) Juzefo Pilsudskio garbei – gimimo 150-mečiui. Lietuvių tautos budelis Pilsudskis vaizduojamas kaip Lietuvos didvyris ar bent jau didžiai nusipelnęs veikėjas.

Naujieji metai pasitinkami Moscow City Ballet atvežtu baletu „Spragtukas“ Žalgirio arenoje Kaune ir 30 d. Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Visi garsiai ploja ir geria šampaną.

Sausis, 6 d., „Trys karaliai“. Visuomenę, kuri švenčia katalikišką šventę, sukrečia KGB sąrašų skandalas: B. Burauskaitei  atostogaujant išviešinamas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre saugomas KGB paliktas sąrašas, kuriame be bylų ir įrodymų, be analizės teigiama, kad Lietuvoje ir pasaulyje žinomos garsenybės Donatas Banionis, Saulius Sondeckis ir kardinolas Vincentas Sladkevičius buvo KGB agentai. Vis dar tęsiasi seksualinio priekabiavimo viešinimai spaudoje.

Aktorius D. Banionis ir dirigentas S. Sondeckis. Vladimiro Gulevičiaus (ELTA) nuotr.

Sausio 18 d. įsilaužta į naujienų portalą TV 3 ir paskelbta tikrovės neatitinkanti žeminanti informacija apie Krašto apsaugos ministrą Raimundą Karoblį ir Žinių radijo“ laidų vedėją Ridą Jasiulionį. Maždaug tuo pačiu metu užsienio interneto portaluose paskelbta, esą Lietuva įvedė Mongolijai ekonomines sankcijas dėl prezidento žodžių apie sovietų okupaciją.

Sausio 26 d. Vilnius reklamos agentų paskelbiamas „G-tašku“. Turistų malonumui su vaizdine medžiaga: važiuokite, čia sekso rojus. Naujiena išgarsinama per portalus.

Vasaris. Vasario 12 d. BNS praneša, kad vietoj Lietuvos himno nuskambėjo LTSR himnas per apdovanojimų ceremoniją dziudo Europos jaunių taurėje, kai buvo sveikinama aukso medalį iškovojusi Lietuvos sportininkė Justina Kmieliauskaitė Italijoje, Folonikoje.

Vasario 16-oji. Laisvės premijos laureatės Nijolės Sadūnaitės kalba iškilmingame Seimo posėdyje pabaigoje nutraukiama (išjungiamas mikrofonas kalbantis su prezidente), niekur didžiosios žiniasklaidos nepublikuojama, į jos klausimus oficialiai neatsakyta, jos pasisakymas traktuotas kaip nesusipratimas.

Vakaras: Vilniaus Gedimino prospektas skendi troškiuose dūmuose nuo tankiai sustatytų ir uždegtų „nepriklausomybės laužų“ (gal supainiojo su sausiu?). Tiesą sakant, tenka apsisukti ir dingti kuo toliau, kad nebūtum išrūkytas ir neuždustum. Puiki savivaldybės dūmų uždanga.

Vasario 23-kovo 2 d.d. Nr. 8 „Respublikoje“ Vitas Tomkus pradeda skelbti savo „įtariamųjų KGB sąrašą“. Sąrašas visuomenės pasitinkamas su skauduliu ir rimtai, svarstomas, nors redaktorius su jam būdinga ironija mėgina įrodyti tokių „sąrašų“ nepatikimumą. Painiava didėja.

Vasario knygų mugėje Krašto apsaugos stende nėra nė vienos aktualios knygos, skirtos visuomenei, pavyzdžiui, nuo pavojaus apsiginti (trys knygos išleistos, tik neaišku, kur jų įsigyti). Leidinių labai maža.

Kovas. Kovo 8 d. per naktį Lukiškių aikštėje išdygsta įtartinas objektas, primenantis paminklą. Pasirodė, kad jį pastatė Lietuvos fantastų konventas „Lituanicon XXIX“, klubas „TL Draugija“.

Balandis. 25 d. išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu.

Birželis. Birželio 29 d. pranešama, kad išniekintos relikvijos Lukiškių aikštėje – pavogta kapsulė su relikvijų sąrašu. Vėliau sugauti neva besimušantys du chuliganai, vienas jų laikė tą kapsulę. Birželį pranešta, kad Sondeckis su Banoniu nedirbo KGB (jei kas išgirdo).

Jubiliejinė dainų šventė. Duonos garbinimas. 2014-ieji. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Jau reikėtų dėti daugtaškį, nes kažin, kas dar valstybės atkūrimo šimtmetį švenčiančių lietuvių laukia per Pasaulinę dainų šventę liepos pradžioje ir Mindaugo karūnavimo dieną? Gal virš šokančių porų prabirbs sraigtasparnis ir išmėtys proklamacijas? O gal oro balione virš Vingio parko estrados kybos naujam politikos sezonui besirengiantis jogas Viktoras Uspaskich, ir kaip Kašpirovskis iš aukštybių mėgins numaldyti liaudies nerimą?

Aptariau tik rezonansinius atvejus, kurie visuomenę panardino į kažkieno planuotą (tuos planus paslaugiai išplatinus gandosklaidai) sąmyšį ir neviltį, užgožusį šventinę nuotaiką, vilties spindulius ir net ramybės valandėles šeimose. Apie vidines politines ir socialines rietenas ir scenarijus neverta net kalbėti. Kur raudona linija eina, matyti iš šios improvizuotos „stenogramos“. Aisbergo viršūnė pagal logiką didesnė už normalios lyties pagrindą. Šimto apverstų aisbergų karalystė.

Apie prasmingomis, įsimintinomis tautai dienomis tvyrantį chaosą bylojo „paminklas“ Lukiškių aikštėje, skirtas Kthulhu kultui. Net gaila, kad policija suprato jaunimo pokštą ir saugiai jį pašalino – būtų puiki instaliacija, iliustruojanti Leitavijos debiloidų[i] vertybes. Tiems, kas nesupranta, paaiškintina, jog šis linksmas statinys apeliuoja į siaubo ir fantastikos literatūros klasiko, amerikiečių rašytojo Howardo Phillipso Lovecrafto (1890-1937) apysaką „Kthulhu šauksmas“ apie iš žvaigždžių kilusio baisūno kultą, laukiantį savo atgimimo valandos: košmarišką požeminį mąstančių lavonų miestą, mišrūnų garbinamą titanišką Padarą Kthulhu, kuris pasakojimo pabaigoje išnyra iš gelmių ir persekioja jūreivius, kol yra įveikiamas, bet neilgam: „Matyt, ir toliau gyvuoja ir Kthulhu, uždarytas toje akmens properšoje, kuri jį saugo nuo tada, kai saulė buvo jauna. Jo prakeiktas miestas dar kartą nuskendo, mat po balandžio audros „Akylasis“ praplaukė pro tą vietą, tačiau jo dvasininkai Žemėje ir toliau bliauna, šokčioja ir žudo, susibūrę apleistose vietose aplink stabais vainikuotus monolitus. Skęstantis miestas jį turbūt įtraukė, kol jis buvo savo juodojoje bedugnėje, antraip pasaulis jau klyktų iš baimės ir klaiko. Kas žino, kuo viskas baigsis? Kas iškilo, gali nuskęsti, o kas nuskendo, gali iškilti“. (Ha-ha-ha)

Per visus kultinio rašytojo apsakymus vingiuoja jo sukurtų personažų ir miestų siužetinės linijos, juose vyrauja blogio simbolis – penkiakampė žvaigždė. Ji figūruoja daug kur, bet ypač – apsakyme „Beprotybės viršukalnės“: iš kosmoso prieš milijonus metų į Antarktidą atkakusių žvaigždžiagalvių kapus puošia penkiakampes žvaigždes primenantys ledo kauburiai su taškelių raštais, tiksliai atkartojantys ant žalsvų mezozojaus sluoksniuose atkastų muilo akmenų, buvusių piniginiu vienetu, esančius raštus; ekspedicijos dalyviai lėktuvu nukanka į fantastinį praeities miestą, kuriame randa „begalinio įmantrumo, antgamtiško masyvumo ir nežemiškos egzotikos pavyzdžių“. „Kai kurioms geometrinėms formoms pavadinimų tikriausiai nebūtų sugalvojęs net pats Euklidas – netaisyklingi, įvairiausiais kampais nukirsti kūgiai, įmantrių proporcijų terasos, keistai išgaubti stulpai, savotiškos aplūžusių kolonų grupės, įvairios penkiabriaunės ir penkiakampės beprotiško keistumo architektūrinės kompozicijos“ (…) Mus supančios architektūros formose ir keliuose gana neblogai išlikusiuose sienų ornamentuose nuolat atsikartojantys penki žvaigždės spinduliai taip pat kėlė miglotų, bet grėsmingų asociacijų“.

Remonto darbai Lukiškių aikštė. Vyčio čia nebus, todėl aikštė taip ir liks nyki, atgrasi, svetima. Slaptai.lt nuotr.

Žinant Lukiškių aikštės istorinį kontekstą ir simbolius, kurie joje ilgai gyvavo bei vis nori atsikurti naujais pavidalais, matyti kovo 8 dienos proga pastatyto objekto daugiaprasmė, taikliausia ir šmaikščiausia aliuzija bei situacijos įvertinimas. Bet kažin, ar Lovecrafto kūrybos rinktinę „Tykantis tamsoje“, išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą šiais metais (Kitos Knygos, 2018), skaitys naujieji Leitavijosdebiloidai, kurie spokso per specialiai jiems skirto Rusijos TV kanalo „REN Lietuva“ siužetus apie ufonautus, atgal vykstančią evoliuciją (žmogus virsta beždžione) ir atvirą karo propagavimą.

[i] Pastabėlė: terminas sukurtas autorės; ji mielai įstotų į fantastų draugiją, jei ją pakviestų (kadangi nariai suskridę iš visų galaktikų, matyt amžiaus cenzas neribojamas).

2018.07.04; 08:30

Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas plk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.

Kalbame daugiausia apie mokesčius. Akivaizdu, kad tai – Achilo kulnas?

Iš kur atsirado vadinamasis šešėlis? Dėl per didelių mokesčių. Sąžiningai dirbantis ir šeimą norintis išlaikyti žmogus to negali. Ypatingai pradžioj, jei atidarai verslą, pinigų trūksta, apyvartinių lėšų trūksta. Ateina valdžia ir atima pinigus, kurių reikia, kad galėtum išgyventi. Tada tu turi pasirinkti: arba sąžiningai sumokėti mokesčius ir po mėnesio uždaryti verslą, arba pasaykti sau: „Šį kartą truputį nusuksiu“.

Arba išvažiuoti, emigruoti?

Teisingai. Pasirinkimų daug nėra. Yra Vilnius ir Kaunas, kur situacija kiek geresnė, bet kaimuose žmonės skursta, darbų nėra. Kas neišvažiuoja, tas griebiasi alkoholio. 40 nuošimčių žmonių tarybiniais laikais dirbdavo ūkiuose. Su mechanizacija atėjo laikai, kai užtektų 2 nuošimčių dirbančių žemės ūkyje – išlaikyti Lietuvą ir dar eksportuoti. Amerikoje taip pat buvo šis reiškinys, tik ūkininkai eidavo į fabrikus, anglių kasyklas, transporto sistemą. Atsirasdavo naujų darbų. Kur lietuviai eis be aukštesnio, kompiuterinio išsilavinimo?

Kas per reiškinys yra „Globali Lietuva“? Koks jo tikslas ir kur jis eina? Ir ką manote apie vadinamąją dvigubą pilietybę?

Mano atsakymas bus asmeninė nuomonė. Jeigu Lietuva susitvarkys, dviguba pilietybė bus nesvarbi, žmonės neišvažiuos. Antra, jie pradės grįžti. Iš viso dviguba pilietybė Europos Sąjungai – nerealus klausimas. Europiečiams, ar tu važiuoji dirbti į Vokietiją, ar į Lietuvą, tos dvigubos pilietybės nereikia. Bet jei važiuoji į Ameriką, Kanadą, Australiją, Pietų Ameriką, tai tau gal jos reikės. Per LRT forumą daviau gerą pavyzdį, kai kunigas buvo paskirtas į parapiją Amerikoj, nes jis kalba lietuviškai. Į lietuvišką parapiją pradėjo plūsti filipiniečiai, ir vyskupas kunigui pasakė: turi darbo vizą, bet turi išmokti ispaniškai kalbėt ir priimti JAV pilietybę. Jis taip ir padarė. Kai grįžo į Lietuvą, jo pasą konfiskavo. O jis gimęs Sibire, tremtinių vaikas. Gražiausia, kad jis čia užsibuvo vieną dieną ilgiau, nei leidžiama (90 dienų), ir atsidūrė areštinėj.

O jūsų pavyzdys?

Turiu dvi pilietybes: JAV ir Lietuvos. Galėčiau turėti trečią – Vokietijos. Tai kaip motina ir tėvas: katras man meilesnis? Tai tas pats, kaip pasirinkti tarp keturių anūkų. Galiu mylėt abi šalis, ar ne tiesa?

Lietuva įsipareigojusi remti išeivius. Regis, labai kilnus tikslas būtų galingai, pasiturinčiai valstybei?

Tai bandymas iš ko nors blogo padaryti ką nors gera. „Global Lithuanian Leaders“, „Globalios Lietuvos“ programa yra geras dalykas, nes žmonės išvažiuoja, įgauna patirties, kurios čia negautų, išeina mokslus, pamato kitonišką pasaulį. Būtų labai gerai, kad jie grįžtų. Bet jei tokios prastos sąlygos Lietuvoje bus ir toliau, mes juos prarasim.

Bet šiuo metu per įvairias ministerijas, savivaldybes stengiamasi sugrąžinti žmones, sudarinėjami konkretūs planai įvairiomis kryptimis.

Mes turime reikalą su simptomais. Nežiūrima į priežastis. Gal kariškai žiūriu į šį klausimą, bet jį keliu taip: „Kas yra mūsų problema? Mūsų problema yra emigracija.“ Kas ją skatina? Tvarkykim emigracijos priežastis. O dabar ant skaudamos vietos tarsi uždedamas „bandažas“. Dalis žmonių vis tiek emigruos, nes svetur viskas gražiau žaliuos. Tačiau ne tokiu dideliu mastu. Kurkime palankią aplinką. Geopolitinė, strateginė Lietuvos padėtis – puiki. Anksčiau ar vėliau reikės plčiau prekiauti su Rusija, kai ten viskas susitvarkys, ir geresnės padėties, kaip Lietuvos, nėra pasaulyje. Žemė derlinga, žmonės darbštūs. Galima Lietuvoj sukurti idealią vietą verslui. „Brexit“ vykstant daugeliui reikės apsispręsti, kur „nutūpti“, kad neišeitum iš eurozonos. Lietuva – geras pasirinkimas: visi kalba angliškai ir kitom kalbom, o sukūrus tinkamas sąlygas, visi čia ir suvažiuotų.

Apie 50 000 lietuvių dėl „Brexit“o atsidūrė keblioj padėty. Regis, jūs turėjote idėją, kaip jiems padėti?

Yra proga Lietuvai tuos darbus, kuriuos Anglija per „Brexit“ą praras, atkraustyti čionai. Kodėl tie žmonės neieškomi, nekviečiami?

Kitu atveju žmonės čia ne tik neatvyks, bet atsisakys Lietuvos pilietybės? Nuo ko pradėti?

Būtinai daryti mokesčių reformas ir mažinti valstybės išlaidas. Vienas būdas – atsisakyti prestižinių pastatų Senamiesty. Privatizuoti, kurti viešbučius, gyvenamus namus. Tie pastatai yra didelės vertės, kuri neišnaudojama.

Bet yra ir kita medalio pusė: Senamiesty yra privatizuotų namų ir sklypų, kurie laikomi griuvėsių pavidalu daugelį metų.

Tai irgi iš dalies sukuriama valdžios, kai iškeliamos sąlygos dėl istorinės vertės, kurias sunku įgyvendinti. Bet, aišku, valdžia turi ir prižiūrėti, kad savininkas nejudamą turtą sutvarkytų. Reikėtų pradėti nuo nulinio balanso.

Paimkime Indijos pavyzdį. Geriausi kompiuterių specialistai pasauly yra indai. Bet ten nuėjus į banką, jei nori išgryninti čekį ar pakeisti valiutą, tave pasitinka šimtai išdidžių raštininkų su milžiniškais sąskaitybos foliantais, ir iškilmingai, kone valandą kažką ranka įrašinėja į knygą, surašinėja net kiekvieno banknoto numerius. Juk galėtų viską kompiuterizuoti ir vietoj šimto pasodinti vieną žmogų, taip pat sutaupyti brangų kliento laiką. Turbūt taip mėginama milijonus žmonių apsaugoti nuo bedarbystės?

Tai vadinamieji „employers of last resort“. Valstybė pagal oficialią darbo užtikrinimo programą samdo žmogų kad ir nenorimam, bet darbui – „paskutinei priebėgai“. Taip išvengiama nedarbo augimo.

Tai ir pas mus gal neretai sukuriami etatai dėl tos pačios priežasties?

Tai likę nuo sovietinių laikų. Tada nerūpėjo, padarai pelną ar ne. Trys šimtai žmonių fabrike gamina kažkokius varžtus, nes jiems reikia darbo. Panamoj tą irgi mačiau: darbininkai pjauna žolę su mačetėmis. O juk galėtų paimti žoliapjovę.

Taigi ši problema skausminga ir egzistuoja visam pasauly. Tačiau progeso nesustabdysi?

Niekas nenori vietoj buldozerių vėl imtis šiupelių. Socialistinis modelis sudaro kliūtis ir neleidžia valstybei augt normaliai. Valstybė auga nepaisant valstybinių kliūčių, o ne dėl jų. Reikia naikinti tas kliūtis.

Sudaryti sąlygas žmonėms atrasti naujus pragyvenimo būdus, kiek įmanoma daugiau savarankiškus, bet pakankamai saugius, kad žmogus nesijaustų nereikalingas valstybei.

Nereikalingų žmonių valstybei nebūna. Yra toks posakis: „Nėra nevykusių žmonių. Blogiausiu atveju jie gali būti nevykėlio pavyzdžiu“.

Mums kaip tik trūksta darbo rankų, o darbo – vis daugėja.

Airija pasiekė ekonominį šuolį dėl to, kad sumažino mokesčius: jie mažiausi ES. Todėl visi pradėjo ten važiuoti ir kelti pragyvenimo lygį.Prieš dvejus metus Lietuvoje buvo sukurta Emigracijos komisija, kurioje nėra nė vieno emigranto. Ar ji gali sutvarkyti mokesčius, pakeisti požiūrį į darbuotoją? Kol kas per vienerius  metus pasiekta tiek, kad susiorganizuota.

Kas turėtų pirmas tai pasakyti? Koks finansų ministerijos vaidmuo? O bankų?

Mūsų bankai yra skandinavų bankai. Jie mums paskolų neduoda, o visą pelną išsiveža į Skandinaviją. Jie gyvena iš mokesčių už paslaugas.

Jei banko tarnautojas padaro pavedimą, turi sumokėti 5 eurus…

Lietuva turi turėti savo banką, valstybinį ar komercinį, antraip šalis nekontroliuoja savo ateities.

Šiais metais bent pradėta kalbėti apie mokesčių reformą. Tai teikia vilties. Bet reikia numatyti reformų padarinius, to neatlikus reformos gali veikti priešinga linkme. Reikia veikti labai atsargiai, pamažu, nes Lietuvos ekonominis modelis labai skiriasi nuo Vokietijos, Airijos ar Skandinavijos. Reikia sukurti savo modelį, kuris būtų visos valstybės strateginis planas. Jis turi veikti keičiantis administracijoms bent 10 metų į priekį. O pradėtų veikti po dvejų metų. Kol kas kiekviena nauja valdžia viską daro iš naujo, kaitalioja įstatymus.

Emigracijos strategijoje viskas gražiai, detaliai surašyta. O plano, kas darytina, kada ir kas darys – nėra. Kas atsakys – nenumatyta.

Ar jums neatrodo, kad ne geografinė, bet geopolitinė Lietuvos padėtis yra sudėtinga: tokios kaimynės, kaip Baltarusija su mažiau išvystyta ekonomika, arba Rusijos tranzitas per teritoriją į Kaliningradą, statoma Astravo elektrinė „sodina“ ir varžo galimybes?

Geras klausimas. Kontrabanda (cigaretės, alkoholis) iš kaimyninių šalių turi būti ne skatinama, kaip dabar. Jeigu šių produktų kainos būtų sulygintos su kaimyninių šalių, nebūtų išleidžiama tiek lėšų gaudant kontrabandininkus. Be to, kovoti reikia ne su alkoholiu, o su alkoholizmo priežastimis. Duokime žmonėms viltį, ir jis sumažės. Vėl kovojama ne su priežastimis, o su padariniais. O priežastys – per didelės kainos ir neviltis.

Sukurta struktūra nepasiduoda išjudinimui. Be to, partiečiai atsakingi partijai, o ne Lietuvai. Čia tai bent „dviguba pilietybė“: kam esi lojalus, partijai ar šaliai? Ar ES? Jei Lietuvai bus geriau, bus geriau ir Europai, o ne atvirkščiai. Esu ne globalistas, o Lietuvos patriotas. Dideli mokesčiai Europai yra normalu, ten bedarbystė siekia 10 procentų. JAV šiuo metu mokesčiai sumažinti, panaikinti varžantys įstatymai, ir bedarbystė siekia vos 3,8 procento. Pernai mokesčių surinkta daugiausiai per ilgą laiką.

Paprastai per didelė reglamentacija, noras visiems suteikti lygias teises siejamas su socialistais. Norai geri, bet ekonomika ima stagnuoti. Tačiau nuolat tai vienur, tai kitur lipama ant to paties grėblio.

Geriausias pavyzdys – tai, kas dabar darosi Venesueloje, Kuboje. Venesueloje viskas dingo nuo lentynų, žmonės badauja. Gera ekonomika šalies, kuri turi pakankamai naftos, buvo sugriauta. Paimkime Kiniją. Valdžia padarė su žmonėmis sutartį: turėsite laisvą ekonomiką, bet ne laisvą politiką. Ir tas susitarimas veikia. Jums verslas, mums politika. Kinai bijo chaoso. Bet ir tai ilgai neišsilaikys, nes yra daug valstybinių prasiskolinusių įmonių. Gaminama daug neparduodamos produkcijos, bet gamyba nesustoja. Auga tušti miestai su automobiliais ir kita technika, nes jų nėra kur dėti. Užtat žmonės turi darbą (apie tai kalbėjome anksčiau). Pasaulis keičiasi, ir mes nežinome, kas bus ateity. Ar galėjom prieš dvidešimt metų pasakyti, kad kompiuterį, IPhone‘ą nešiosimės kišenėje?

Bet techninis progresas ekologine prasme gali būti pražūtingas…

Pavyzdžiui, diegiami elektriniai automobiliai. O bateriją pagaminti labai brangu, ir ji sukelia baisią taršą. Baterijų utilizavimas trunka 40 metų. Kasyklos, kuriose išgaunamos medžiagos joms pagaminti irgi labai teršia aplinką.

Taigi reformos turi būti daromos matant jų tarpusavio sąsajas. Skatinčiau vyriausybę galvoti, kokios bus pasekmės. Jei viena dalis neveiks, neveiks ir visas „aparatas“. Reikia mokėti viską apskaičiuoti. Juk pinigai visą laiką cirkuliuoja. Kuo didesnė apyvarta, tuo daugiau mokesčių surenkama.

Koks modelis buvo Lietuvoje tarpukariu?

Už išdalytą žemę ūkininkams, atimtą iš bajorų, šiems buvo atlyginta vertybiniais popieriais, už juos galima buvo statyti fabrikus. Žmonės nieko neprarado. O už valstybės remiamą mokslą, baigus universitetą ir gavus darbą, reikėdavo atidirbti, kad kiti žmonės tą mokslą gautų. Tarp valstybės ir žmonių buvo solidarumas.

Apibendrinkite pokalbį vienu sakiniu.

Lietuva turi rasti savo nišą pasaulyje, kurioje galės pirmauti.

2018.06.11; 09:00

Istorikas, ekonomistas, visuomenininkas pulk. lt. Kęstutis Eidukonis. Slaptai.lt nuotr.
Dr. Daiva Tamošaitytė. Slaptai.lt nuotr.

Pokalbis su istoriku, ekonomistu, visuomenininku pulk. lt. Kęstučiu Eidukoniu

Mane sudomino jūsų gyvenimo etapas, kai Panamoje padėjote atstatyti ekonomiką. Lietuvoje jūs daugelį metų esate PLB ir Seimo komisijos narys, patarinėjate ekonomikos ir kitais klausimais. Kodėl Panamoje jūsų darbas davė greitų rezultatų, o čia – niekas nejuda iš mirties taško?

Labai geras klausimas. Penkerius metus praleidau Panamoje kaip atsargos karininkas „Southern Command“ gretose, tyrinėjau šalį. Per invaziją buvau atšauktas. O vėliau šalį atstatėme per metus. Pirmas dalykas, Panamoje aš buvau ne vienas, ten dirbo visa komanda. Paramą gaudavau iš Amerikos: iš atsargos karininkų, policininkų, ispanakalbių advokatų, finansininkų, ekonomistų, kai reikėjo atkurti pašto sistemą, ligoninių darbuotojų ir kita. Panamos prezidentas Guillermo Endara neturėjo didelio patyrimo, bet Amerika labai padėjo. Amerikiečių inžinieriai statydavo tiltus, mokyklas, ligonines. Džiunglėse žmonės dažnai nebuvo matę gydytojo. O pradėjo gauti geriausius dantis tiesiai iš Bostono!

Lietuva serga tokia liga, kurią galima įvardinti: „Aš pats viską žinau“. O čia, matote, ateina amerikonas ir aiškina, ką daryti. Dar keisčiau, kad labiau pasitikima lietuviškai nekalbančiais atvykėliais reformatoriais, o savais, lietuviškai kalbančiais ir sergančiais už Lietuvą nepasitikima. Pasitvirtina patarlė: „Savam krašte pranašu nebūsi“. Man susidarė įspūdis, kad Seime yra žmonių, nenorinčių ekonomikos pagerėjimo. Anksčiau, kai teikdavome pasiūlymus, buvo sudarinėjamos spragos. Jeigu po diskusijų visi būdavo „už“, vienas visada būdavo „prieš“. Liberum veto galiojo, nes sprendimai turėjo būti priimti vienbalsiai. Tada pradėjome priiminėti sprendimus tokiems balsuotojams išėjus į kitus posėdžius.

Kaip vertinate ekonominę situaciją šiandien?

Dėl emigracijos Lietuva yra priėjusi liepto galą. Reikia skubiai spręsti ekonomikos klausimus ir keisti požiūrį į tai, kokia Lietuva pasauly turi būt. Mano  nuomone, mes nustumti į Rytų Europos pakraštį; bet negalime gretintis su Bulgarija ir panašiomis šalimis. Mes turime būti Europos centru. Negalime dirbti už pusę duonos bakano – dirbkime už visą.

Kaip verslo konsultantas eidavau į firmas. Pirmas dalykas, kurį liepdavome suformuluoti, buvo „mission state“, tai yra, apibrėžti firmos tikslą. Tai savininkams, jų žodžiais, būdavo sunkiausias dalykas gyvenime. Negali pasitelkti profesionalą, kuris surašys gražius žodžius. Pirmiausia tavo darbininkai turi tikėti tavimi, tu pats ir tavo klientai. Jei sakai, kad kursi geriausią kokybę, o darbininkams liepi „prastumti“ broką, prarandamas tikėjimas. Jei nori sukurti firmą arba padėti valstybei, negali dirbti be kilnaus tikslo. Turi būti aišku, už kokius nuopelnus norite būti žinomi.

Neseniai jūs pateikėte Seime pasiūlymus dėl Lietuvos ekonomikos ir ateities vizijos, kuriuos integruoti į darbotvarkę panoro kai kurie politikai. Vadinasi, kažkas jau pajudėjo?

Taip, ir ne tik jie, bet ir daug kitų žmonių. Kasdien gaunu daug laiškų. Daug klausimų ir raginimų. Žinoma, yra ir negatyvių atsiliepimų.

Žinome Airijoje arba Ispanijoje įvykusius didžiulius ekonomikos „stebuklus“. Ar matote tarp tų šalių kokius nors bendrumus be to, kad jų inteligentija atėjus momentui suvokė reikalą ir sutelkė jėgas kilniam tikslui ir pajungė tam visus resursus? O gal tai susiję su perversmais, ideologijų kaita?

Skirtumas tarp Lietuvos ir minėtų šalių yra tas, kad čia dar likę daug sovietiško mentaliteto. Visi keikia verslą. O kas sukurs tuos darbus? Valdžia? Ji nekuria, ji tik sudaro sąlygas, kad verslas augtų. Turime dirbti kartu su verslu. Amerikoje smulkusis verslas sukuria daugiausia darbo vietų. Amerikoje verslą galiu užregistruoti per internetą už 10 dolerių. Iškart galiu atidaryti banke sąskaitą. Jei moku iš pradžių minimalią algą darbuotojams, jie mato perspektyvą. Tokiu būdu kompanijos gali išaugti, užtikrinti algų augimą ir socialinį draudimą. Pavyzdžiui, Vakarinėje pakrantėje (Silicon Valley) daug sekretorių iš pradžių gaudavo nedidelius atlyginimus, bet galėjo įsigyti kompanijų akcijų. Dabar jos yra milijonierės. Lietuvoje pradėjus verslą veikla iškart yra užsmaugiama per mokesčius.

Tai yra, Amerikoje verslininkai mato perspektyvą, galimybes pradėdami ką nors nuo nulio ir nėra iškart užblokuojami?

Taip, o kita vertus, visi žino, kad yra didelė rizika, juk visko reikia išmokti, konkuruoti, galima viską prarasti, bankrutuoti. Tai kasdienė praktika. Kartais tenka verslą atidaryti tris, keturis ir daugiau kartų, kol pasiseks. O Lietuvoje kartą pabandę ir nusvilę žmonės išsigąsta, viską meta.

Geriau eiti į Darbo biržą, nedirbti ir gauti pašalpėlę… Gyvenimas nuo to juk nepasidaro nei saugesnis, nei sotesnis, nei pagaliau žmogus gali įgyvendinti savo svajones, pasijusti dirbančiu ir vertingu.

Arba eina dirbti taksi vairuotojais ir panašiai, nieko nauja nebando. Taksisto darbas taip pat sunkus. Bet jau pastebiu, kad ir jie nori pradėti savo verslą. Kartais klausinėja, kaip ir ką daryt. Kaip sakoma, nukritus nuo arklio, reikia vėl ant jo užlipt.

Vadinasi, lietuviai išvažiuoja todėl, kad čia nėra sąlygų nuosavam verslui. Žmonės visam pasauly vienodi, visi nori gyventi gerai ir sukurti kažką savo. Nebent manytume, kad lietuviai visiškai kitokie, nei likusi žmonijos dalis.

Sąlygos pradėti verslą Lietuvoj yra labai apsunkintos.  Tai rodo ekonomikos nesupratimą. Paimkime Singapūrą. Ar ten yra deimantų, aukso? Ką jie turi? Labai mažą plotą žemės ir labai darbščius žmones. Ką mes Lietuvoje turim? Didelį plotą žemės ir darbščius žmones. Turėtume geriau gyventi, nei singapūriečiai. O jų vidutinis metinis uždarbis yra 40 000 eurų per metus.

Gal prie sovietinio mąstymo prisideda tam tikros grupės žmonių, turinčios galios svertus, bet nenori, kad kas nors keistųsi, ypač mokesčių sistema?

Manau, yra manoma, kad valstybė turi tiek ir tiek paimti, paskui ką nors išlaikyti. Paradoksas, bet kuo mažesni mokesčiai, tuo daugiau jų surenkama.

Bet juk tai  – ekonomikos abėcėlė.

Daugelis valdžioj to nežino, man aiškina, kad sumažinus PVM maisto produktams, biudžete atsiras skylė. Sakau, palaukite, koks deficitas? Kiek per metus mes išleidžiame Lenkijoje? Jei neklystu, apie 300 000 000.

Tai gal mūsų ekonomikos patarėjai „dirba“ Lenkijai? Tiksliau, geri patarėjų patarimai ignoruojami?

Jie negirdi arba nesupranta. Išeina, kad dirbama valstybės nenaudai. Teksase gyvenau, kai buvo sausas įstatymas. Iš ten žmonės šnapso važiuodavo pirkti į gretimas valstijas. Tie, kurie garsiausiai kalbėdavo apie šnapsą, papirkdavo baptistus, kad jie balsuotų prieš alkoholio vartojimą. O kas tuos pinigus parūpindavo? Turintys tąsias šnapsines anose valstijose. Kuo čia dėta blaivybė? Tas pats ir čia. Jeigu norime konkuruoti su Lenkija, iš viso nuimkime PVM. Tada lenkai pas mus važiuos pirkti maisto. Jie ir padengs pajamų mokestį. Tai apsimokės, nes firmos Lietuvoje gaus daugiau pinigų.

Akivaizdu, kad ilgai tokia status quo neišsilaikys: valstybė skursta, didėja infliacija ir valstybės skola, dirbančių gyventojų mažėja. Žmonės fiziškai nebegalės sumokėti tų mokesčių (apie jų vegetaciją ir asmenybės nuskurdimą net nekalbėkime).

Amerikos investuotojai pirmiausiai žiūri, ar jų nejudamas turtas čia bus saugus. Negaliu jiems to garantuoti, nes yra pilna pavyzdžių, kai valdžia pastatus liepia nugriauti arba atima. Kas už to stovi, neaišku. Negali sužinoti, kas kėsinasi į tavo turtą. Pradėdamas verslą sudarai sąžiningą planą, kiek kas tau kainuos – nuo patalpų nuomos iki energijos išteklių. O tau gali pasakyti: keisk planą, nes gali mokesčiai pakilti. Tada galvoji: reikia palaukti, kol viskas susitvarkys. Kadangi situacija nesikeičia, verslo niekada neatsidarysi.

Sukuriamas neapibrėžtumo, neaiškumo fonas, kai imama manyti: gal neverta pradėti? Žmonės nusivilia?

Pažįstu labai daug investuoti bandžiusių žmonių, ir pats jų nemažai pakviečiau grįžti į Lietuvą, tarp jų – Mažeikių naftos pirkėją ir daug kitų. Jie atvažiuoja, apsižiūri ir sako: „Dar ne laikas, nėra sąlygų, pirma Lietuva turi susitvarkyt. Jeigu kas nors neaišku, kam rizikuot?“ Ir išvažiuoja.

Rizikinga terpė palaikoma. Ir dar vienas fenomenas stiprėja, į kurį dėmesį atkreipia drąsesni žurnalistai – tai didėjantis slaptumas. Viskas tampa valstybės ar biznio paslaptimi, ir visuomenė negali sužinoti skaičių, kurie privalo būti skelbiami viešai. Kiek kas kainuoja, kiek kas kam sumokėjo, kokie yra tarpusavio ryšiai. Piliečiai nežino, kiek, kur ir kas supirkinėja žemę, kas kur investavo.

Skaidrumo nėra. O kompiuteryje kiekvienas turėtų matyti registrų centro informaciją, ji turi būti lengvai randama. Tas pats tinka ir UAB. Jei sukuriama UAB, mes turime teisę žinoti narių sudėtį. Dabar to nėra. Trečdalis žmonių Lietuvoj dirba valdiškuose darbuose. Vadinasi, du trečdaliai turi valstybės tarnautojus išlaikyti. Valstybės išlaidos yra per didelės. Valdiški pinigai iššvaistomi. Kiek sukišta į Ignalinos atominės elektrinės uždarymą?

Mano  nuomone, didžiausia klaida buvo ją uždaryti. Bet viską sudėjus matyti, kad „klaidos“ kartojasi pagal tam tikrą schemą.

Jeigu norėčiau sužlugdyti ekonomiką, būtent taip viską ir daryčiau (juokiasi).

(Bus daugiau)

2018.06.10; 10:18

Rašytoja Daiva Tamošaitytė, šio teksto autorė. Azerbaidžano sostinė Baku. Asmeninio archyvo nuotr.

Balandžio 15 dieną pasaulis minėjo Pasaulio kultūros dieną. 1935-aisiais JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas ir Lotynų Amerikos valstybės įsipareigojo saugoti kultūros paveldą:  architektūrą ir paminklus, meną ir mokslą. Nuo 2006-ųjų šią dieną mini ir Lietuva. Šia proga verta pamąstyti ne apie kultūrai skirtus renginius, bet apie tai, su kokia kultūros samprata Lietuva ją mini, kokiu paveldu pasitinka valstybės atkūrimo šimtmetį ir ką saugo.

Pradėsiu nuo svarbiausio, regimiausio ir daugiausia ginčų sukėlusio objekto: Vasario 16-osios šimtmetį Vilnius pasitiko paskubom aptvarkyta, bet tuščia Lukiškių aikšte. Lietuvos valstybės reprezentacinėje aikštėje seniai numatytas nacionalinės reikšmės paminklas Lietuvos laisvei ir jos gynėjams neiškilo. Rezistentai, visuomenininkai bei dauguma tautos, siekiančios įsakralinti erdvę Vyčiu ir pagarbos žuvusiesiems įamžinimu, susidūrė su Kultūros ministerijos vadovybe bei Šiuolaikinio meno centru, proteguojančiais neįpareigojančią laisvalaikio zoną. Laisvės kovotojai suskubo į Šimtmečio žiedą įkasti kapsulę su 100 unikalių relikvijų (žemės, surinktos iš Saulės ir Žalgirio mūšių, sukilėlių ir partizanų kovų ir palaidojimo vietų, kitų daiktų), palydimąjį raštą ir vietą pašventinti.

Lukiškių aikštėje privalo stovėli Laisvės karys. Slaptai.lt nuotr.

„Lukiškių aikštė kol kas – taip pat itin prasmingai – tuščia. Kas joje pastatys paminklą Lietuvos partizanams, tas ir išves tautą iš aklavietės, nes šis paminklas gali stovėti tik su viena sąlyga – atlikus juridinę ir simbolinę desovietizaciją“, – rašiau „Kultūros barų“ puslapiuose 2013 metų kovą, gerokai prieš įsiplieskiant visai nesimboliniam nuomonių gaisrui, kuris pats ryškiau nei keliaaukštė statula nušvietė tiesą, jog vieši simboliai, ypač ketinami ręsti amžiams ir tautai švenčiant kas kelias kartas pasitaikantį valstybinės reikšmės jubiliejų, yra absoliučios vertės, net jei jie absoliučiai neigiami. Įstrigo ir naujovių iniciatorių „patriotams mesta pirštinė“ – jauno menininko parengtas liaudyje „Bunkerio“ pavadinimą įgijęs projektas, vienų vertinamas kaip neoriginalus, netinkamas aikštės struktūrai, kitų – kaip klaidingai reprezentuojantis paminklo koncepciją, kuri turėtų ne laidoti, bet išaukštinti laisvės kovų idėją, o trečių – kaip kompromisinis variantas (ir memorialas, ir kalvelė piknikui, šunims vedžioti).

Aklavietė – kaip ant delno, o desovietizacijos nebuvimą per 27 metus vaizdžiai rodo Lukiškių aikštės lietuviškasis ground zero, kairiųjų intelektualų sovietinių paminklų gynimas (pasišovimą pagrindinėse miestų erdvėse saugoti okupantų paliktus jų piktadarybes nebyliai, tačiau iššaukiamai šlovinančius simbolius reikėtų laikyti net ne anachronizmu, o sąmoningu pritarimu) bei vėlgi jų pasaulėžiūros diktuojamas nuomonių labirintas, iš kurio į tą pačią aklavietę veda anarchistinių, postkomunistinių, šiaip keistų ir būtinai vertybių vertikalę griaunančių projektų skatinimas. 2017 metų lapkritį Kauno bienalėje pristatyti darbai (pavyzdžiui, japonų menininko į sovietinės virtuvės interjerą įsprausta Juozo Zikaro paminklo Laisvei kopija ant languotos klijuotės), pasak kritikės Aistės Virbickaitės, įgalina „išsirinkti savo favoritą ar leistis išstumiamiems iš sau įprasto žinojimo, kam reikalingi paminklai“; dar daugiau, jie įtvirtina postmodernią, todėl ir vienintelę teisingą pasaulėžiūrą, nes „šiandien šalyse, kur paminklų nebestato karaliai ir didieji vadai, kiekviena paminklo griovimo ar kūrimo istorija yra visuomenės tolerancijos, išsilavinimo ir gebėjimo susitarti istorija“.  

Mąstyti apie vizualumo apskritai didėjančią reikšmę mūsų laikais tenka jungiant skirtingų meno formų refleksiją, tačiau ne dėl to, kad kreiptume dėmesį į tarpdiscipliniškumą, kuris kaip metodas sukelia daugiau neapibrėžties, nei inicijuoja naujovių. Tai būtina matant, jog ankstyvas arba paviršutiniškas postmodernizmo ir progresyvizmo formų perkėlimas iš Vakarų į posovietinę erdvę išsikreipia dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių, o jaunatviškas noras išsiveržti iš senų stereotipų kol kas negimdo jokių patvaresnių ar meniškai įtaigių pavidalų. „Drąsa kalbėti apie paminklus“ ir kovai su laiko nugludintomis jų prasmėmis skirti bienales pridengia faktą, jog Lietuvoje nuolat žlungantys konkursai nurodo ne tik į pavėluotą kontrkultūros žygį į anksčiau draustiniais laikytas teritorijas, bet pačios pasaulėžiūros, ideologijos ir reiškinio filosofinį lėkštumą, nevaisingumą ir trumpalaikiškumą, užkoduotą pačioje jo esmėje.

Nežinia, ar dabartiniai Kultūros ministerijos ir ŠMC ideologai pastebėjo beveik tuo pačiu metu (gruodžio mėnesį) Lietuvoje demonstruotą švedo Rubeno Östlundo filmą „Kvadratas“, 2017 metais Kanų festivalyje pelniusį Auksinės palmės šakelę. Filmas prasideda švediško „Vyčio“ (kario ar valdovo ant žirgo) skulptūros griovimu. Jos vietoje įkurdinama instaliacija – kvadratas. Tai erdvė, kuri Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus projektų kūrėjų valia turi tapti socialinio jautrumo realizacijos punktu. Režisierius satyriškai vaizduoja projekto ir realaus gyvenimo priešingybę, kritikų snobiškumą ir visuomenės hipokrizę: siekdami pelno ir skandalingo dėmesio, reklamos autoriai klipe, vaizduojančiame aikštėje į kvadratą patalpintą mergaitę, ją susprogdina; parodų rūmuose šlavėja per klaidą sušluoja meno kūrinį, palaikiusi jį šiukšlėmis; galiausiai filmo pabaigoje aukštuomenės pobūvyje gorilą vaizduojantis aktorius, kaip ir visa siužeto slinktis, iki maksimumo išryškina politinio korektiškumo kvailybę. Išbandomos pakantumo ribos, ir paaiškėja, kad tolerancija tėra paprasčiausia baimė ir nesugebėjimas ne tik atjausti, bet ir apskritai matyti tai, ko nenori matyti.

Filmo „Kvadratas“ afiša

Man šis filmas pasirodė vertingas ne tiek dėl meninės kalbos, kiek dėl drąsos kalbėti apie meno šarikovus (perkeltinė aliuzija į Olego Kulikovo performansą ir tiesioginė – į nuolaidžiavimą laukiniškumui). Raitelio skulptūra, pseudomenas, šiuolaikinio meno kuratorių ir visuomenės cinizmas – viskas stebuklingai laiku interpretuota filme, į kurį kaip į veidrodį turėtų pažvelgti ne tik švedų ar prancūzų, bet ypač lietuvių kultūros politikos formuotojai paminklų vajaus kontekste. Kvadratų kūrimas – melagingos tikrovės konstravimas – bent jau po šio pelnytai išgarsėjusio kino kūrinio nebeturėtų būti laikomas išsilavinimo ženklu ar tikros tolerancijos raiška. Kita vertus, karalių ant žirgo Europos aikštėse tiek daug, kad europiečiai gali sau juoktis iš instaliacijų į valias, o Lietuvoje šios rūšies paminklų – vakuumas; net Gediminą skulptorius pabijojo užsodinti ant ristūno. Lemtingai suvėluota net šioje srityje. Galiausiai Vytis tinka visoms LDK buvojusioms tautoms, nebent būtų nepriimtinas norintiesiems paneigti ar bent sumenkinti ilgą ir turtingą Lietuvos valstybės istoriją.

Kinas XXI amžiuje tampa pirmaujančiu visuomenę ir pasaulėžiūrą formuojančiu veiksniu ir meno forma, juolab kad dėl plačių tinklaveikos galimybių yra vis geriau prieinamas viso pasaulio žmonėms. Kaip tik dėl galingo poveikio protui ir jausmams, suteikdamas regos pojūčiui pirmenybę, ekranas virsta mūšio poligonu ir veiksminga priemone bet kuriai pažiūrų sistemai įtvirtinti ir propaguoti. Dažnai dailė, šokis, literatūra – visos kultūros sritys – perkeliamos į ekraną ir išgyvena galutinę įsikūnijimo fazę sinkretiniu arba miksuotu pavidalu. 

Dėsninga, jog vyraujančios filosofinės sistemos, virstančios ideologija, kinui diktuoja ne tik temas, bet ir metodą. Postmodernizmas, struktūralizmas ir iš jų išsišakojančios vis naujesnės mąstymo bei meno kryptys įkandin modernizmo tarsi tęsia šiuolaikiško pasaulio naratyvą. Jo esmė – kova su neteisybe, nelygybe, religiniais prietarais, akademizmu, tai yra visas rinkinys kairiųjų vertybių. Tačiau dadaizmą ar absurdo estetiką dar įmanoma laikyti natūraliu menininkų protestu, atoveikiu į pasaulinių karų paliktą egzistencinę tuštumą, o dabartinius vedinius (fluxus, bjaurasties estetiką ir kt.) kultūros formomis įvardyti būtų netikslu. Savo esme ir manifestais tai gryniausia kontrkultūra, jos tikslas griauti, o ne tobulinti, tyčiotis, o ne gėrėtis.

Lietuvoje kontrkultūra su kultūros paveldu nieko bendro, išskyrus juos skiriančias barikadas, neturi. Neturi vien todėl, kad to paveldo, išskyrus invazines struktūras (sovietiniai paminklai, euroromanas, graffiti ir pan.), nepripažįsta. Mat privalu, kaip liepta, dirbti mistifikuoto Kito labui. Nelyginant andai komunistai, atvirai save įvardijantieji „Gariūnų karta“ žmonės, perėmę kultūros vairą, pasaulį kuria iš naujo, tik nelabai jiems sekasi („Literatūra ir menas“ tuščiais puslapiais). „Iš sau įprasto žinojimo save išstumia“ ir kino menininkai, dažnai bendradarbiaujantys su literatais ir kompozitoriais. Jie perima aukščiau aptartą kvadrato tikrovę su visais iš to išplaukiančiais padariniais, nė nenujausdami, jog tariamu naujumu ne tik atsilieka, kuria lėkštą neįtaigų gaminį, bet gilina kultūrinį vakuumą. Juk jeigu nujaustų ar sąmoningai tai darytų, kaip tai reikėtų suvokti? Klausimas visai ne retorinis. Net LRT kultūros kanalo diskusijų dalyviai bjaurastį ir šlamštą priversti vadinti kultūros rūšimi, nes ten įsikaraliavo kultūrinis nihilizmas, o tikrąjį kultūros paveldą gerbiančiuosius tolydžio išstumia tuščiažodžiaujantys progresyvistai.

Tegu mano žodžiai neatrodo kaip priekaištas; tai tėra bandymas reflektuoti 27 metų laikotarpį ir užčiuopti ne tik tai, ką sukūrė ir ateičiai paliks mūsų talentingieji (jų visada buvo, yra ir bus), bet ir tai, kaip vidutinybės prasiskverbia ir ima diktuoti madas, suryja piniginius išteklius, apdovanojimus, kaip dėl to suvulgarėja ir nusigyvena vieša kultūros erdvė, o jaunieji seka įkandin klaidinančių žaltvykslių. Sunku pripažinti, bet vis dėlto regis, jog kai kuriais atvejais neokomunistinis lokomotyvas paleistas ne nuoširdžių kovotojų dėl žmonijos ateities, bet nevykėlių, nekenčiančių genijų ir trokštančių atkeršyti visam pasauliui, net ir tiems, kurie niekuo dėti dėl to, kad jų paprasčiausiai nepriėmė į savo gretas tikrieji kūrėjai. Didingoji pasaulinė kova už žmogaus teises ar pirmarūšį meną pasirodo esanti mažutė asmeninė infantilaus Kristiano tipo žmogelio drama… 

Kadras iš Lietuvos kino studijos meninio filmo „Herkus Mantas“ (režisierius Marijonas Giedrys)

Ir visai puiku, kad globaliame pasaulyje kultūros tampa prieinamos ir gali viena kitą apžiūrėti iš arti. Galima lyginti save su kitu – kad ir ekrane. Istorinis filmas ypač svarbus valstybėms ir tautoms, siekiančioms įamžinti savo pasiekimus. Per sezoną jos sukuria bent vieną tokį filmą ar serialą. Serialas ir daugiaserijinis TV filmas įsigali kaip vieni populiariausių. Jei meninis filmas yra tarsi baigtinis operos ar spektaklio opusas, tai serialo serijos primena knygą, kurios skyrius versti iki galo norisi priklausomai nuo režisieriaus gebėjimo suintriguoti. Arba dailės albumą, estampų ciklą. Tačiau lietuviai iki šiol vengia kurti filmus apie žymias istorines asmenybes, tvirtinusias Lietuvą kaip politinę instituciją. Herkus Mantas („Herkus Mantas“ 1972, 1997) – ganėtinai laike nutolusi figūra, tad drąsiau spekuliuoti prūsų istorija. Užtat išgarsinamas plėšikas Tadas Blinda („Tadas Blinda“ 1972, 2011), tarsi nuotykių filmas kompensuotų tikrą herojinį kiną, kurio iki šiol… nėra. Išimtis – filmas apie partizaną Juozą Lukšą-Daumantą „Vienui vieni“ (rež. Jonas Vaitkus, 2004), poetiškas, tačiau sergantis lietuvių kinematografui būdinga yda – silpnu scenarijumi. Dažniausias prasto scenarijaus palydovas – fragmentiškumas, nenatūrali aktorių kalbėsena.

Knygos „Lietuviai prie Laptevo jūros“ viršelis

Nedrąsūs bandymai kreiptis į skaudžią trauminę patirtį – filmai „Emilija iš Laisvės alėjos“ (rež. Donatas Ulvydas, 2017), „Ekskursantė“ (rež. Audrius Juzėnas, 2013). Pirmasis – apie sovietmetį ir kolaboravimą po Romo Kalantos susideginimo, antrasis skirtas tremtinių tematikai. Visgi nė vienas iš jų neatspindi istorinės tikrovės, ir, anot kino kritikų, pataikauja okupanto galiai personažų charakteristikomis ir netiksliomis detalėmis. Interpretacija abejotina tampa tada, kada heroizmas lyg netyčia virsta komedija, karikatūra ir šaržu. Tai, kad vis dar bijoma savo heroizmo, rodo ir valstybės šimtmečio proga pristatytas filmas „Pelėdų kalnas“ (rež. A. Juzėnas, 2018). Čia ir vėl pagal įsišaknijusią tradiciją centre atsiduria ne laisvės kovotojai, partizanai, bet konformistai ir kolaborantai. Nors filmas meniniu atžvilgiu gan įtaigus, trikdo laukiamos pagrindinės siužeto linijos ištirpdymas šalutinėse temose ir ypač – perteklinis erotizavimas (šokiruojančios sekso scenos), kuriuo patikėti, turint omeny to meto lietuvių etinę kultūrą ir aplinkybes, tiesiog neįmanoma. Kino produkcijos pagaminama vis daugiau, bet ji negvildena patriotiškumo temos. Humoras, seksas, lėkšti santykiai, buitiniai motyvai, įsivyravę lietuvių kino ekrane, kartais visai išmoningi, rodo veikiau ne negalią, bet baimę pradėti naują kino meno puslapį. Gal ir ne kiekvienam pagal jėgas perteikti lietuvių tautos tragizmą? O gal arčiau dūšios ne Aischilas, bet Aristofanas?

Su šia, sakytum, gėda pasitikdamas valstybės atkūrimo šimtmetį pamėgino susidoroti ne režisierius, o aktorius Saulius Balandis ir kompanija „Videometra“, išsiilgusiems žiūrovams pristačiusi daugiaserijinį TV filmą „Laisvės kaina. Savanoriai“ (2016-2017). Dar viena balta dėmė kine – Lietuva po vasario 16 akto pasirašymo – buvo pildoma visai sėkmingai. Tik kažkodėl filmo prieinamumas per internetą buvo ribotas, transliacija triko, ką jau kalbėti apie jo tiražavimą užsienyje. Tai beveik ir viskas, ką turime. Ir kritikų verdiktą: anot Norberto Černiausko, „Lietuva beveik neturi patirties kurti istorinę filmografiją, o ypač – daugiaserijinę“. Tradicijos „tiesiog nėra“.

Jonas Žemaitis – Vytautas. Lietuvos karininkas, rezistentas, partizanų vadas, dimisijos brigados generolas. Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius. LGGRTC nuotr.

Ir čia į pagalbą ateina pasaulio lietuviai. Pagal Rūtos Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, jau išverstą į 50 pasaulio kalbų ir tapusį „New York Times“ bestseleriu, Los Andžele gimęs režisierius Marius Markevičius sukūrė filmą, kurį jau pristatė JAV neseniai viešėjusiai Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei ir Kongreso nariams, o Lietuvoje premjera numatyta spalio 12 dieną. Filmas turėtų pasiekti anglakalbę visuomenę ir kitur. Filmą kūrė Lietuvos, Amerikos ir Anglijos kūrėjų komanda, montavo ir muziką rašė „Oskarų“ nominantai. Režisierius supranta tikrąją kultūros reikšmę: „Dabar, kai sienų nebėra, saugoti kultūrą svarbiau, nei buvo bet kada anksčiau. Amerikoje visi ieško tikrosios savo tapatybės. Juk niekas nėra tikras amerikietis, nebent jei kilęs iš vietinių indėnų“, – interviu KINFO teigė M. Markevičius.

Legendinis Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, žiauriai kankintas KGB kalėjime. LGGRTC nuotr.

Pasiektas tarptautinis lygmuo pasakojant tremtinių istoriją pasauliui yra didelis laimėjimas. Knyga, o turbūt ir filmas, skirta jaunesnio amžiaus skaitytojui, taigi atlieka labai reikalingą auklėjamąją ir pažintinę funkciją. Norėtųsi atkreipti pasaulio lietuvių dėmesį į būtinybę pradėti ekranizuoti ne vien išeivių sukurtas istorijas, sužinotas iš antrinių šaltinių ir todėl nestokojančias netikslumų, bet knygas, kurios iškentėtos ir atspindi tikrą egzistencinę patirtį. Kvapą gniaužiančiu serialu gali tapti ne viena biografinė knyga – Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės „Žuvusiųjų prezidentas“ apie Joną Žemaitį, Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės „Likimo išbandymai“, Jono Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis ir daugybė kitų jau klasika tapusių tekstų, atsiminimų ir dienoraščių. Juozo Lukšos-Daumanto istorija taip pat turėtų sulaukti naujos ekranizacijos. Iš meninių knygų apie stalinizmo baisumus kaip viršukalnė iškyla Vlado Kalvaičio novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, itin tinkamas serialo žanrui. Vadinasi, vertingų knygų, kurias galima paversti scenarijais, turime daug. Taip pat jas reikia išversti į užsienio kalbas. Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, kovo 11-ąją iš Seimo tribūnos Auksė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakė skaudžius žodžius, jog jos Tėvelio Adolfo Ramanausko-Vanago knyga „Daugel krito sūnų…“ per 27 metus neišversta nė į vieną kalbą! Seimas 2018-uosius paskelbė Sąjūdžio, Adolfo Ramanausko-Vanago metais. Lietuviai turi atsakomybę ir moralinę pareigą pagaliau imtis darbų, kuriuos dirba visos save gerbiančios tautos. Žodžio „korektiškas“ reikšmė yra „pagarbus“, „padorus“. Iš tiesų politiškai korektiška ir būtų tiesą atskleidžiančiais veiksmais išreikšti pagarbą tiems, be kurių šiandien nebūtų nei unikalios lietuvių kultūros, nei valstybės ir jos atkūrimo.

Taigi su tokiu kraičiu pasitinkame svarbią datą. Istorijos turtai po ranka, savo eilės laukia kunigaikščiai, prezidentai, šviesuoliai, mokslo ir meno žmonės. Pasinaudokime globalaus pasaulio teikiamais išradimais, televizija ir internetu. Kinas ir filmai – vis dar neišnaudota galimybė prusinti jaunuomenę ir supažindinti kitas tautas su mūsų brangiausiu, iškiliausiu kultūros paveldu, įkūnijančiu valstybinės reikšmės prioritetus. Galėtume didžiuotis ne tik juo, bet ir jį naujomis universaliomis formomis įamžinančiais kūrėjais.

Informacijos šaltinis – www.pasauliolietuvis.lt

2018.04.21; 08:00

 

Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė Angelė Barkauskaitė – Nelsas ir rašytoja Daiva Tamošaitytė. Angelė Nelsas yra ilgametė JAV lietuvių bendruomenės pirmininkė, BAFL (Amerikos baltų laisvės lygos) narė ir BAFL Los Andželo skyriaus direktorė. Taip pat – NATO žvaigždės medalininkė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pokalbis su Pasaulio lietuvių bendruomenės atstove Angele Barkauskaite-Nelsas

Daiva Tamošaitytė: Mūsų pokalbyje mane domina JAV Prezidento Donaldo Trumpo veiklos įvertinimas praėjus pakankamam laikotarpiui nuo išrinkimo į postą, kad išryškėtų jo prioritetai darbais. Prezidento pozicija po ryžtingų veiksmų Sirijoje tarsi nuramino nuogąstavimus dėl pernelyg šiltų santykių su Rusija. Spekuliacijų šia tema, deja, labai daug. Daugiau ar mažiau simpatijų pelnė naujasis vadovas, kuris nėra tradiciškas ir kupinas naujovių, bet viskas tarsi įsivažiavo į vėžes. Jūs esate labai arti Baltųjų rūmų kaip Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovė, tad pateikite savo požiūrį.

Angelė Nelsas: Niekada neslėpiau savo pažiūrų ir politinės pakraipos tiek Lietuvos, tiek Amerikos atžvilgiu: visada rėmiau Tėvynės Sąjungą, konservatorius ir ypač krikščionis demokratus. Kadangi mano Tėvelis bendravo su prelatu Mykolu Krupavičium, jam krikščioniškos pažiūros buvo labai artimos, ir aš augau toj konservatyvioj erdvėj. Kada ištekėjau, su vyru Romu pažiūros sutapo. Mums niekad nepatiko amerikietiškas kairysis sparnas, kuris labiausiai siekė bendravimo su Sovietų Sąjunga. Išgyvenus išbėgimą iš namų ir okupaciją socialistinės pažiūros netiko. Tačiau Amerikos universitetus baigusi jaunesnioji karta yra žymiai liberalesnių pažiūrų. Nei jų blogesnės, nei mūsų geresnės, nes kiekvienas žmogus turi teisę į įsitikinimus. Mums patiko Prezidentas Harry Trumenas, kuris priėmė tiek daug mūsų pabėgėlių. Bet turiu prisipažinti, kad vieną kartą gyvenime balsavau už demokratų kandidatą – Johną Kennedį, nes buvo laikas, kai jis labai gerai kalbėjo ir atrodė stiprus žmogus. Kodėl katalikas negali būti prezidentu? Paskui Amerika pradėjo slyst kairėn. Mes buvome nepatenkinti Billu Clintonu. Žmonės jį išgelbėjo nuo apkaltos, nes jis melavo visai tautai dėl ryšių su moterimi, ir tas melas pasiteisino. Bet jis buvo toks įžvalgus politikas, kad suprato, jog per daug nuėjus į kairę ekonominiai rodikliai smunka, todėl patraukė į vidurį.

Buvo ilgesnio ir trumpesnio valdymo prezidentų. Mums buvo svarbu, koks jų požiūris Baltijos valstybių klausimu. Neslėpsiu, kad pokalbyje su viena liberaliausių Kalifornijos senatorių Barbara Levy Boxer pasakiau, kad balsuosiu už ją jei bus atsižvegta į Baltijos valstybių ekonominį klestėjimą ir galimybes. Ji buvo labai nustebinta ir pasakė: „Nejaugi jūs taip rūpinatės buvusia savo Tėvyne, kad galėtumėte keisti savo požiūrį ir balsuoti už mane?“ Atsakiau, kad esame taip įsipareigoję ir susirūpinę, kad du milijonai valstiečių padės ir balsuos už tuos, kurie padės Baltijos valstybėms. Kai radosi Hillary Clinton ir Barako Obamos kandidatūra, kurių nė vienas netiko, atsakiau ir per radijo programą Aurimui Peredniui, kad tai būtų tragiška ne tik Amerikai, bet ir visam pasauliui. Tokia mano nuostata buvo dėl to, kad sekiau visų politikų nuostatas parlamente ir kongrese. Mūsų bičiulių nuomone jis nebuvo nei geras senatorius, nei ypatingai pasireiškęs, dažniausiai nebalsuodavo nes niekad jo ten nebuvo. Maniau, kad jis nebūtų geras prezidentas ir kad jį iškėlė kažkokios jėgos vien dėl to, kad jis buvo juodaodis.

Amerika jau buvo pribrendus ir tokia politiškai korektiška, kad turėjai bijoti išreikšt savo nuomonę – neduok Dieve jei kažkas buvo nusiteikęs prieš kitą rasę. Kai mes atvykom į Ameriką, ji buvo 60 procentų kitokia, konservatyvi ir religiškai, ir politiškai, nes žmonės bėgo į ją nuo persekiojimų.

Bet galbūt tarp jų buvo daug laisvamanių, pagrindusių liberalizmą? Juk į Ameriką iš Senojo pasaulio plūdo nepatenkinti santvarka žmonės, taip pat nusikaltėliai, ekonominiai pabėgėliai. Kontingentas – nevienalytis.

Man jaunai Europa tada atrodė daug progresyvesnė. Kalbu apie šeštąjį dešimtmetį.

Tačiau juk buvo Woodstock‘as, išsilaisvinimas iš socialinių varžtų ir prietarų… Mums iš anapus geležinės uždangos būtent Amerika simbolizavo laisvę ir pažangą.

Viskas apsivertė aukštyn kojom, žmonės tapo beveik neribojamų laisvių ir pažiūrų. Didžiausias pokytis atėjo iš Europos, iš Anglijos. Bet čia gana padori visuomenė, tvarkinga ir religinga.

Obama buvo geras gatvės oratorius, o man rūpėjo ne jo odos spalva, o ar jis rūpinsis pirmiausia amerikiečiais. Jaunas, charizmatiškas, nepriekaištingo elgesio, jis buvo gerai parengtas. O vėliau, kai žmonės juo nusivylė ir manęs klausdavo: „Kaip tu žinojai, kad jis toks kairysis, globalistas, kaip prezidentas savo veiksmais ir nutarimais šalį žlugdo, kad jam visiškai nerūpi Amerika?“ atsakydavau, kad mes jau gyvenome tokioje sistemoje, kurioje dabar gyvena mūsų tėvynainiai,  giminaičiai, ir kad man, mano vaikams ir anūkams ji čia, Amerikoje, nepriimtina. Maniau, kad stipri Amerika yra paspirtis Baltijos šalims, kad bet kuriuo atveju ji visada stovėjo už jų laisvę ir nepriklausomybę. Kiek jaunų amerikiečių žuvo per II pasaulinį karą, gelbėdami Europą nuo nacių, nors tiesioginės grėsmės nepatyrė? JAV įsikišo ir nulėmė karo baigtį. Todėl mano akimis žiūrint Obama parklupdė Ameriką ant kelių. Respublikonai turėjo ir Seimą, ir Senatą, bet nebuvo efektyvūs, ką jau kalbėti apie Valstybės departamentą. H. Clinton ir B. Obama manė, kad niekas nedrįs balsuoti prieš demokratus, nes būtų palaikyti rasistais, atsilikėliais, netolerantiškais, politiškai nekorektiškais ir akimirksniu sunaikinti. Jie susitarė ir tikrai manė, kad demokratai laimės. Dabar H. Clinton kaltina Trumpą, bet ji iš dalies pralaimėjo dėl to, kad buvo prasta kandidatė. Žmonės jos nemėgo, matė rinkimų metu dirbtinumą, rėksmingumą ir į kai kurias valstijas net nevažiavo.

Amerikos vėliavos Vašingtono skvere Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ir kas gi nutiko? Šalia septyniolikos respublikonų kandidatų iškilo Donaldas Trumpas. Jis jau turėjo savo TV laidas, buvo geras politikas, savarankiškas, neprašė jokių pinigų, kampanijai kelis bilijonus skyrė iš savo kišenės. Jis praktiškai savo strategija ir gudrumu įveikė 17 konkurentų, tarp jų ir Busho brolį.

Buvo manoma, kad periferijos žmonės, kaimiečiai ir darbininkai, negali nulemti rinkimų, priešingai nei universitetų elitas, kuris visas yra kairysis. Yra posakis, jog savo vaiką leisti į rytinių valstijų elitinius universitetus yra tas pats, kaip išpilti kūdikį su vandeniu.  Kadangi juose vaikai visiškai perkeičiami. Žmonėms jau buvo įkyrėjęs tasai tiesiog persekiojimas ir visa korumpuota Vašingtono mašina. Tai buvo struktūra, kuri jų manymu neatliko savo darbo, valdantieji atostogavo ir nieko daug nepadarė, kaip kokie perversmininkai revoliucionieriai Prancūzijoje, Rusijoje ar kitur. Matant kaip šalis ritasi į griovį ir viskas prastėja, reikėjo kažką daryti.

Galima atmesti Trumpo reklamines „kvailystes“, pasisakymus, kuriais jis tik siekė atkreipti dėmesį, kad apie jį kalbėtų. Kitaip kairioji spauda niekad nebūtų apie jį rašius.

Bet žinome, jog Trumpas pagrindinę žiniasklaidą pats ignoravo kaip melagingą, ji jam neturėjo labai rūpėti?

Jis panaudojo Twitter‘į, kad parodytų, kaip žiniasklaida meluoja, nes yra korumpuota. Žmonės, kurie ėjo į jo susirinkimus, rinkdavosi dešimtimis tūkstančių, nes jis rado būdą kalbėtis su žmonėmis ne iš aukšto bokšto, o paprastai ir tiesiai. Jis pasirodė kaip malonus ir su visais mokantis bendrauti žmogus. Jo rėmėjai jį dievino.

Sutinku su jumis, kad žmogus gyvai atrodo visiškai kitaip, negu transliacijose priešais tūkstantines minias. Kai pamačiau BBC filmą, kuriame D. Trumpas parodytas nuosekliai ir nešališkai, supratau, kad surinkta medžiaga apie jo gyvenimą ir asmenybę yra neiškraipyta. Bet tai buvo retas atvejis, kuris skendo JAV žiniasklaidos sukeltoje isterijoje, pateikusioje sukonstruotą įvaizdį. Pagaliau faktas, kad tapęs prezidentu D. Trumpas realiai vykdo rinkiminius pažadus, yra kone apskritai fenomenalus atvejis aukštojoje politikoje.

Ir daro tai nežiūrint nomenklatūros ir demokratų, kurie kaip siena blokuoja jo kandidatus. Nė vienam prezidentui taip nebuvo, kad per visą iki šiol valdymo laikotarpį jis negalėjo sudaryti savo komandos ir patvirtinti žmones, kad jie pradėtų dirbti tuos darbus, kuriuos jis savo rinkėjams buvo pažadėjęs. Nepaisant to, per šį laikotarpį jis pasirašė tiek įstatymų pakeitimų, kaip nė vienas prezidentas. Jis yra darboholikas, miega tris keturias valandas. Sūnus sako, kad jis skambina kad ir trečią valandą nakties kokiu nors klausimu. Jo energija yra neapsakoma, jis turi vidinę aistrą ir tikslą.

D. Trumpas regimai ne tik per rinkimus, o ir ilgai iki jų mąstė, kaip Amerika turi atrodyti, ką jis darytų būdamas prezidentu.

Iš savo tėvo Trumpas gavo gal milijoną, jį pavertė 4,5 milijardo verslu, o savo vaikus augino griežtai, pavyzdžiui, jie skraidė lėktuvais paprasta klase, važinėjo traktoriais ir bendravo su žmonėmis, nes tėvas norėjo, kad jie pažintų tikrą pasaulį. Norėdamas ką nors pasiekti, Trumpas turėjo dirbti pagal sistemos dėsnius nuo apačios. Jis labai gerai ją perkando ir pažino žmones, kurie tą sistemą sukūrė.

Ir staiga jis pradėjo matyt ir girdėt, kas vyksta aplinkui. Nors jis skraidė savo asmeniniu lėktuvu, pabuvojęs ir pasivaikščiojęs po oro uostą jis teigė, kad nėra prastesnės infrastruktūros, kaip Amerikoje. Grįžęs iš Singapūro ar kitų šalių jis sakė jaučiąsis nusileidęs apleistoje trečiojo pasaulio šalyje. Niujorke toks šiukšlynas. Ir mes Europoje tokio nematėme…

Demokratai pasakė, kad ką jis bepaskirtų, visus blokuos. Trumpas paskyrė Aukščiausiojo teismo teisėju kandidatą, kuris į žemesnį teismą anksčiau gavo visų demokratų pritarimą. Tie patys pritarusieji tam pačiam asmeniui šįkart neskyrė nė vieno balso. Tai pademonstravo tik neapykantą ir neatsižvelgimą į valstybės gerovę. 

Amerikiečių kariai Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mes visi žinojom, kad mokesčiai yra per dideli, gamintojai iš Amerikos išbėgo. Kas išaugino Kiniją? Pasaulio komunistinę galiūnę išaugino Amerika. Šalys nepatenkintos, kad nutrauktos laisvos prekybos sutartys. Bet Amerika buvo formaliai už nosies vedžiojama ir visur nugvelbiama. Nors labai myliu Lietuvą ir esu europietiškų pažiūrų, ir man tai rodėsi neteisinga. Pajudinus Vašingtono aparatą visi lieja įtūžį. Daroma viskas, kad Trumpas sužlugtų. Holivudas pradėjo rodyti jo kraujuotą nukirstą galvą… Inkriminuoja, kad kažkokiam modeliui uždėjo ranką ant šlaunies. Ji trisdešimt metų buvo patenkinta ir jokių privilegijų neieškojo, o pradėjo kalbėti dabar. Iš to priešininkai išpūtė didžiausią burbulą, kai tuo tarpu kiti kaltinami priekabiavimu apstoti demokratų, kurie bando kaltinamuosius apginti. Tai parodo veidmainiškumą ir dvigubus standartus. Ir kodėl tai vyksta šiandien?

Prisiminimų apie priekabiavimus po kelių dešimtmečių banga atsirito iki Lietuvos ir taip pat verčia iš postų tik žinomus žmones. Iš principo realią problemą kompromituoja būdas, kuriuo ji sprendžiama. Nemalonus ne tik asmeninio gyvenimo detalių viešinimas, privatumo ignoravimas, vertimas visus nori nenori vaikščioti po bulvarą. Akivaizdu ir tai, kad teisingumo paieškos dažnai sutampa su interesais jėgų, kurioms rūpi asmens eliminavimas iš politikos ir apskritai galios centrų.

Nuo tada, kai Trumpas buvo apkaltintas ryšiais su Rusija, eina mėnesiai, bet nieko nerandama, tik eskaluojama, ir niekas nepaklausia, kodėl H. Clinton atidavė V. Putinui 20 procentų uraniumo, kurį šis perdavė Iranui.

Tačiau kodėl prezidentas V. Putinas rinkiminės kampanijos metu rodė D. Trumpui akivaizdžiai didesnes simpatijas?

Nes jis norėjo, kad jį išrinktų. Rusijos kibernetinė veikla, dezinformacija įsišaknijusi šiuo metu visame pasaulyje. Visur jos ranka. Hakeriai taip specializavosi, kad įsikišo ir sukėlė sąmyšį net Amerikoje. Tokiais būdais buvo siekta sukompromituoti Trumpą.

Tikrai dviaukštė sąmokslo teorija…

Jos visada pasaulyje buvo kuriamos. Kai į Havaną atvyko F. Castro baltu be stogo automobiliu, kaip šiandien atsimenu, mano Tėvelis net pravirko – taip jis buvo priblokštas. Jis sakė: „Matai, vaikeli, kokia jų politinė samprata? Čionai koją įkėlė komunistai, Maskva.“ Šitiek metų Kuba buvo rakštis. Kiek Amerika užjautė Chavezą ir bendravo su juo? Taip pat su Castro, nors jis panašiai kaip Stalinas taip išnaudojo kubiečius, jog buvo baisu: tereikia pasižiūrėti, ką kalbėjo pabėgėliai iš Kubos. Todėl sakau: ačiū Dievui, kad yra Trumpas, ir kad jam pasiseks. Pavyks atkurti pusiausvyrą ir Amerika vėl bus šalis, kurioje anksčiau neturėję galimybių žmonės galės pasiekti geresnį rytojų. Paskutiniųjų metų Amerikos pataikavimas Sovietų Sąjungai, požiūris į Rusiją, jų įtakos augimo ir ypač V. Putino klastingų metodų nutylėjimas ir ignoravimas mums nepatiko. Dėl Amerikos neveiksmingumo jo pristatytos programos atsidūrė stipriausių pasaulio vadovų didžiausios įtakos centre. Putinas labai sugeba manipuliuoti žmonių nuomonėm, taip pat pačioje Rusijoje, nors Rusijos gilumoj baisu gyventi. Bet jis su oligarchų pagalba viską paėmė į savo rankas, nes jam svarbu parodyti, kad su juo skaitomasi, jo bijoma. Manipuliavimas H. Clinton ir sugebėjimas kažkokiu būdu ir mastu iš Amerikos nupirkt medžiagas, iš kurių gaminami atominiai ginklai – tai dalykai, kuriuos jis perduoda Amerikos priešams, ir kurie dabar iškyla. Tačiau žiniasklaida į tai nesureagavo, nors buvo žmonių, kaip Amerikos ambasadorius Irane; jis sakė, kad Irane nieko neįmanoma patikrinti, inspektoriai neįsileidžiami ir vyksta akių dūmimas.

Vilniečiai – drauge su svarbiausios Lietuvos partnerės kariais – amerikiečiais. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tasai mažmožių taršymas, nuomonės susidarymas iš epizodų apie prezidentą D. Trumpą – ir Lietuvoje – nėra teisingas.

Bendravimas žinutėmis Twitter‘yje su žmonėmis, nusileidimas iš Olimpo buvo naujas reiškinys. Kita vertus, jis pats davė daug pagrindo apkalboms. Net neįprasta šukuosena ar kalbėsena. Tiesa, neseniai jis pats pasišaipė iš savo plaukų…

Bet pažiūrėkite, koks buvo Trumenas! Jis buvo tiesmukas ir keikdavosi, o Lyndonas Johnsonas – jis buvo suktas. Bet mes susikuriame mitus. Idealus vadovas turi būti susišukavęs taip, laikyti žmonos ranką anaip, negali paklausti žmogaus apie ką nors paprastai. O tai gali būti apsimetėliška kaukė. Trumpui nebuvo kada galvoti apie plaukus.

Mes Lietuvoje bijojome, kad Trumpas pernelyg neužsidarytų, nes transatlantiniai santykiai labai svarbūs.

Trumpo požiūris nėra užsidaryti. Jo pozicija – matyti, kad Amerika visuose sandėriuose būdavo nuskutama. Amerikos gyventojams ir mokesčių mokėtojams buvo nepriimtina, kad kiniečiai viską gauna manipuliuodami savo valiuta. Jei vyksta mainai, negali būti taip, kad jūs gaunate 500 procentų pelno, o aš – 10. Jie norėjo susilpninti Ameriką ekonomiškai, taip kaip Ronaldas Reaganas padarė su Sovietų Sąjunga, pakėlęs apsiginklavimo kainas. Taip jis sužlugdė sovietų ekonomiką, kuri nepajėgė atsilaikyti.

Kodėl visi bijojo, kad Trumpas sužlugdys NATO? Mes vietoje tai matėme kitaip. Mes važinėjome į Vašingtoną ir kalbėjomės su politikais apie Baltijos valstybių gynybą, nes jautėme, kad Rusijos įtaka auga ir tampa realia grėsme. Politikai, politologai ir NATO viršūnės mums pasakė, kad Baltijos valstybės praktiškai neapginamos. Tai sukėlė didelį rūpestį, nes pati NATO apsnūdo ir nebežiūrėjo į ateitį. Agresijos atveju užtruktų dvi dienas sukviesti NATO nares ir dar savaitę, kol jos prieitų prie vieningos nuomonės. Ką padarė Trumpas? Baktstelėjo į užpakalį ir pasakė, kad ponai, patys pradėkite rūpintis savo saugumu, pakaks mums mokėti 75 procentus už viso pasaulio gynimą, kai jūs švaistot pinigus ir visiškai nesirūpinate savo saugumu. Nors stodami į NATO prisižadėjote skirti 2 procentus gynybai. O praėjo 27 metai. Todėl isterija dėl organizaciją „žlugdančio“ Trumpo buvo niekai, kuriuos mes supratome. 

Kovo 11-osios šventėje Vilniuje dalyvavo ir amerikiečių kariai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Deja, mažiausias finansavimas – apie 1 procentą ir mažiau – buvo vykdomas TS-LKD valdymo laikotarpiu. Taip pat tiesa ir tai, kad Lietuvos politinis elitas prezidento D. Trumpo atžvilgiu laikosi leftistinių pažiūrų. Galbūt tai nekeista, nes TS-LKD vertybiniu atžvilgiu labai supanašėjo su liberaliomis partijomis. Ir ši nuostata ne itin pasikeitė.

Tai tiesa. Kai kalbuosi su žmonėmis, atrodo, kad tai jų asmeninė nuomonė.

Įdiegtas mitas apie neprognozuojamą ir Rusijai palankų Trumpą įsitvirtino ir veikia. Palankiai apie jį atsiliepti reiškia eiti prieš srovę ar bent neturėti gero politinio skonio.

Kai George‘as W. Bushas pretendavo į prezidento postą, susisiekiau su Condoleezza Rice ir paprašiau, kad Bushas parašytų raštą, kuriuo proteguotų Baltijos valstybių priėmimą į NATO. Nes vienas dalykas yra tik žodžiu reikšti simpatijas, o kitas – parašyti oficialų dokumentą. Sakiau, jo mums reikia, kad eitume į lietuvius ir ragintume už Bushą balsuoti. Tai buvo labai svarbu. C. Rice tai nepatiko, bet ji nuėjo pas kampanijos vadovą J. Fischerį ir paprašė parašyti šį dokumentą.

Kaip manote, ar B. Obama būtų parašęs tokį dokumentą dėl mūsų priėmimo į NATO? Tiesa, yra taryba ir kitos struktūros.

Taryba yra, ir būtų gerai, jei visi žmonės joje būtų nusiteikę už. Iš kitos pusės, prezidentas gali pasakyti, ko jis nori. G. Busho administracijoje spaudos atstovas beveik susikumščiavo dėl Lietuvos. Toje aplinkoje pažiūros taip pat skirtingos. Todėl Trumpo nuostata labai džiaugėmės, nes tai reikiama principinė pozicija, antraip atrodytų, kad Lietuva vėl neiššovė nė šovinio. Tėtis sakė: „Jie gėrė ūkininkų kraują, buvo penki generolai, o kai reikėjo Lietuvą gint, visi išsigando ir nesipriešino. Neiššovė nė šovinio.“ Ir dabar Lietuvoje kariuomenės savigarbos, geros savijautos kėlimas daro poveikį visai Lietuvai. Jau pradėjome džiaugtis ir didžiuotis savo kariuomene, Kariuomenės diena.

Pokario partizanai to nesulaukė, bet amžiaus pabaigoje „amerikonai pagaliau atėjo“: pati savo akimis mačiau ir girdėjau istorinę prezidento G. W. Busho kalbą Vilniaus Rotušės aikštėje. Lietuvos priėmimas į NATO, manau, buvo pats didžiausias pasiekimas naujojoje šalies istorijoje.

Svarbus matymas iš abiejų pusių. Todėl mes pasikvietėme vieną demokratą ir vieną respublikoną, kad būtume nešališki.

Ką dar pasakytumėte apie prezidentą D. Trumpą, ko mes nežinome? Aišku viena, kad jis labai kantrus ir toliaregiškas žmogus.

JAV prezidentas Donaldas Trampas. EPA-ELTA nuotr.

Jis mąsto strategiškai. Kaip verslininkas jis įgyvendino savo planus ir susidūrė su daugeliu aspektų. Todėl dabar valdydamas Ameriką iš Vašingtono jis nežiūri vien politiko žvilgsniu, bet kaip realistas siekia, kad būtų padėti geri pamatai. Stengiasi įdiegti amerikiečiams savigarbą. Jis nėra joks rasistas, su juo dirba įvairių rasių ir pakraipų žmonės. Kol kas nesigirdi, kad jį patrauktų į teismą koks nors darbuotojas dėl pažeidimų. Jis gyvenime daug pasiekė, bet svarbiausia, kad Trumpas nori pakelti ne tik Amerikos prestižą, bet ir ekonomiką. Amerika labai prasiskolinusi. Jis nenori, kad šalis sėdėtų komunistinės Kinijos kišenėj ir leistų pinigus neaiškiems projektams, tokiems, kaip klimato atšilimas. Albertas Gore‘as pats skraidė didžiausiu lėktuvu, išmetančiu daugiau teršalų nei gamykla. Trumpas sutvarkė veteranų sistemą. Mėgina pakeisti sveikatos sistemą.

Jeigu jam dar pasiseks sumažinti mokesčius ir susigrąžinti pabėgusius gamintojus, atsiras darbo ir žmonės galės gyventi iš savo uždarbio, o ne iš valstybės išmokų. Kaip kadaise, kai emigrantai sunkiai dirbo, bet galėjo susitaupyti ir kažką palikti savo vaikams. Dar jis nori atsisakyti vadinamojo „mirties mokesčio“. Tėvai, sukaupę santaupas ir jau sumokėję mokestį valstybei, mirdami savo vaikui palieka dar vieną mokestį. Už tą patį mokama dvigubai. Kartais, neturėdami grynų pinigų, paveldėtojai praranda ar mažą ūkelį, ar didelį, kurį galėjo išlaikyt ir dirbt kol buvo gyvi tėvai, nes turi sumokėti „mirties mokestį“. Tada jie turi ūkį parduot. Jeigu aš naudojau vieną ar du gabaliukus popieriaus taupydama senatvei, dabar gal noriu pagelbėti sergančiam žmogui, tai palieku santaupas vaikams, kurie nubausti, nes priversti už jas mokėti. Tai baisi neteisybė. 

Sėkmė priklauso ne tik nuo prezidento, bet ir nuo respublikonų, Senato.

Ačiū už pokalbį.

2018.04.19; 03:00