Apginkime Vytį. Slaptai.lt (Gintaras Visockas) nuotr.
Kovo 11-ąją Vilniuje organizuojamos tradicinės patriotinės eitynės, kuriose tautininkai ragins „sugražinti Vytį Vilniui“ ir ginti tautinio suverenumo vertybes. 

Vienas iš eitynių rengėjų Lietuvos tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas Sakalas Gorodeckis teigė, kad eitynėse bus akcentuojama Vyčio, kaip valstybės simbolio, svarba. Kartu jis džiaugėsi, kad į eitynes įsijungė ir prezidento posto siekiantis filosofas Arvydas Juozaitis ir jo telkiamas visuomeninis sambūris „Lietuva yra čia“. 

Eitynių organizatoriai taip pat pabrėžia lietuvių kalbos bei pagarbos laisvės kovotojams svarbą.

„Žygiavome ir žygiuosime kartu su jaunimu pagerbdami laisvės kovotojų auką, atkuriant Lietuvos valstybę. Širdis džiaugiasi, matant, kad mūsų vėliavas perima tvirtos jaunimo rankos, gindamos mūsų bendrus tautos idealus bei vertybes: Vytį ir lietuvių kalbą“ – teigė kitas eitynių organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos valdybos garbės pirmininkas Jonas Burokas.
Kurie Lietuvos politikai nenori Lukiškių aikštėje matyti Laisvės paminklo – Vyčio? Slaptai.lt nuotr.
Organizatoriai tvirtindami, kad Lietuvoje stiprėjant tautinio suverenumo vertybėms, auga ir valstybės „skaldytojų“ pastangos kenkti. Todėl, tvirtino S. Gorodeckis, svarbu, kad į eitynes susirinktų kuo daugiau tautos suverenumo vertybes palaikančių žmonių. 

„Matydami, kad stiprėjant vienybei stiprėja ir skaldytojiškų jėgų pastangos kviečiame visus, kuriems brangi Tėvynė, Tauta ir Kovo 11-osios idealai, nepasiduoti skaldytojų įtakai ir nepriklausomai nuo politinių orientacijų ar partinių skirtumų dalyvauti Kovo 11-osios patriotinėse eitynėse“, – sakė S. Gorodeckis.

Benas Brunalas (ELTA)
 
2019.03.09; 04:30

Edvardas Čiuldė, šio komentarto autorius.

Po užsiėmimų ir renginių Kaune paknopstomis išvykau į Vilnių, kur, kaip buvo skelbta, 15.30 val. turėjo prasidėti tautininkų organizuota tradicinė šventinė eisena, dėl savo savito kolorito jau keletą metų oficialiuoju požiūriu kotiruojama kaip alternatyvus renginys.

Ta proga pasidalinsiu savo naujai įgyta patirtimi, kad tokie grandioziniai renginiai neprasideda tą pačią minutę kaip užrašyta pranešime, pusvalandį, kaip parodė bent šis atvejis, skiriant susirikiavimui į gretas, taigi, bijodamas pavėluoti, tekinomis atlėkęs nuo stoties  visiškai uždusęs, turėjau dar valandėlę laiko apsižvalgyti, pajusti margaspalvės publikos alsavimą.

Vykau čia jausdamas pareigą atiduoti sąžinės skolą. Keletą kartų spaudoje jau buvau įsipainiojęs į diskusijas su oponentais, kurie smerkė tokią jaunų žmonių per kraštus išsiliejančią, ne visados telpančią į oficialiai nuzulintą reglamentą iniciatyvą paminėti vieną iš brangiausių Lietuvos dienų, piktinausi puspročių išsakytais raginimais jėga, policijos pajėgomis išvaikyti patriotinę eiseną, gyniau žmogaus teisę meilę Tėvynei pademonstruoti labiau spontaniškai, jeigu norite, žymiai gaivališkiau nei tai leidžia daryti dažnai bet kokią prasmę užmušantys valdžios surėdyti šventės scenarijai, nors pats nė karto anksčiau nebuvau dalyvavęs tokioje vadinamųjų nacionalistų eisenoje, lengvabūdiškai manydamas, kad tai yra romantiškojo jaunimo prerogatyva, kur namisėdai žmogeliui nelabai lieka vietos. Tačiau šį pavasarį jaučiuosi nepaprastai atjaunėjęs, todėl pakėlęs sparnus (supraskite kaip saviironišką fakto interpretaciją) net nepajutau kaip keliais plastelėjimais atsidūriau karščiausios meilės Tėvynei fiestos epicentre.

Tramdydamas užplūdusį sentimentalumą, visų pirma pasidalinsiu linksmais pastebėjimais, komiškaisiais šventės štrichais. Anksčiau stebėdamas TV reportažus apie neva skustagalvių rengiamas eitynes Kovo 11-osios proga, visados jausdavausi truputėlį nusivylęs tų atseit nepraustaburnių jaunuolių netaktišku nacionalistiniu išpuoliu eisenos pradžioje išstatant persirengėlį, vaizduojantį žydą kraštutinai sukarikatūrintu pavidalu, iš tiesų net labiau užgaulia šaržavimo seka nei „Respublikos“ kadaise publikuotos žydo ir homoseksualo karikatūros, su dar didesniais užraitymais.

Tokia štai sutirštinta žydo karikatūra, tipizavimo kaukė ar karnavalo figūra, galinti tapti gyvuoju pajuokos taikiniu, kėlė nerimą, vertė pasijusti labai nesmagiai net simpatizuojančiam eisenos dalyviams žmogui. Tačiau dabar galėjau įsitikinti, kad  vadinamųjų nacionalistų eisenos nuolatinis personažas žydas, tapęs savotišku eisenos atributu, yra visai ne butaforija, kaip, tarkime, būna (tarp mūsų suaugusių nėra ko dėtis to  nežinančiam) Kalėdų senelis ar Užgavėnių persirengėlis, o gyvas žydų tautybės žmogus, atvykęs čia tikrai ne norėdamas prisidėti prie  šventės dvasios, o greičiau siekdamas kažką pagadinti, įnešti sumaištį.

Didžiuojamės, kad esame lietuviai, lietuviais norime ir likt. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Kalbėdamas apie žydiško veido ir stoto sukarikatūrinimą, nė iš tolo neturėjau minties, kad toks veidas yra kažkuo negražus, o povyza – atstumianti; nieko panašaus, iš tiesų, tik aklas galėjo nepastebėti, kad po minią nardė įspūdingo, pagarbos verto stoto, didingas žydas, su, kaip atrodo, ne taip lengvai įžiūrima menkaverte intencija (dvasios pigmėjiškumu) išprovokuoti kokį kvailį ir tokiu būdu galop sukompromituoti patį renginį. Tačiau, kaip atrodo, eisenos rengėjų neprieteliai eilinį kartą pasimovė ant savo pačių susikurto stereotipo, kad neva baisiųjų skustagalvių sueigoje lengvai atpažįstami žydiški veido bruožai turėtų sukelti priešišką reakciją, o sutirštinta tokio veido tipizacija per laimingai atrastą pavyzdį tarp gyvų žmonių gali sukelti atitinkamo kontingento dalyvių alergiją ir išprovokuoti bent nemandagią repliką.

Ar sakote, kad  šių eilučių autorius pats pasimauna ant savo sukurtų stereotipų, paprastoje situacijoje įžiūrėdamas kažkokias pinkles, nepaprastai piktas užmačias? Na, pastebėsiu dar tai, kad mano minimas sueigos personažas fotografavo kiekvieną sutiktą minioje labiau apsikirpusį ir tautinę atributiką pasipuošusį jaunuolį demonstratyviai nemandagiai, pasakykime tiesiai, chamiškai prikišdamas fotoaparatą prie pat veido keliolikos centimetrų atstumu, o manęs, pasibalnojusio nosį akiniais, nenufotografavo, nors tu ką, nežiūrint to, jog taip pat begėdiškai lindau anajam į akis, visokiais būdais bandžiau patekti į objektyvą. Kas be ko, didžiuojuosi savo tautiečiais, lenkiuosi jiems iki žemės, apsipilu ašaromis iš laimės, maudausi džiaugsmo jūroje dėl to, kad mano mieli tėvynainiai nepasiduoda pigioms provokacijoms, nepraleisdami progą pademonstruoti niekur pasaulyje neregėtą didžiadvasišką toleranciją.

Gyvenime esu sutikęs labai mielų, subtilių žydų tautybės žmonių, vienas iš jų yra labai padėjęs gelbstint mamos gyvybę, tempiant ją iš mirties patalo, todėl kartais jaučiuosi taip, jog ilgai gyvendamas šalia savo pagrindinės tapatybės įgijau kažką panašaus į papildomą žydišką sielą – norite tikėkite, norite ne, bet žydų – lietuvių santykiai man rūpi iš abiejų pusių, pergyvenant dėl to, kad čia tvyrantis šaltukas yra nuostolingas dalykas tiek lietuviams, tiek žydams. O žiūrint vienaip ir antraip pasimato tas pat, kad labiausiai nepalankus veiksnys  mūsų tarpusavio supratimui yra žydų prisiimtas ideologinio lietuvių prievaizdo vaidmuo – anksčiau  jungtinėmis pajėgomis prižiūrint tai, kaip yra prisilaikoma proletarinio internacionalizmo principų, dabar bandant sukontroliuoti lietuviškos populiacijos emocijas gąsdinimais sumenkinti tarptautinę šalies reputaciją per savo įtakingas pasauliniu mastu, o ypač JAV lobistų organizacijas.

Labai neskoninga būtų apsimesti nesupratusiam, kad eisenoje skanduojamas šūkis ar nešamas plakatas „Lietuva – lietuviams“ nėra nukreiptas nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautinę mažumą, o šiandien yra aktualus kaip  valdžios antivalstybės politikos atmetimo svarbiausias kritinis lozungas. Jeigu Vinco Kudirkos laikais toks problemos užkeikimas buvo suprantamas kaip lygiateisiškumo reikalavimas, šiandien minėtą lozungą skanduojanti eisena bando priminti valdžiai nacionalinio identiteto puoselėjimo užduotį kaip valstybingumo išsaugojimo pagrindą, kaip Lietuvos išlikimo garantą. Kaip nesunku įsivaizduoti, tokio Suslovo andai peršama vizija „Lietuva be lietuvių“ buvo mobilizacinis lozungas, raginantis pagaminti simuliakrą vietoj sunaikintos Lietuvos.

Išties būtų labai apmaudu, jeigu lietuviai pradėtų reikalauti sau kažkokių privilegijų, kurių neturėtų kitų tautybių bendrapiliečiai. Tačiau Lietuvoje pagal konstitucinį apibrėžimą privilegijuota yra lietuvių kalba, vienintelė iš kalbų čia turinti valstybinį statusą. Svarbu ta proga prisiminti, kas modernioji lietuvių tauta iškilo ir iškėlė nepriklausomos valstybės sukūrimo uždavinį tik tada, kai lietuvių kalba išėjo iš buitinio uždarumo pogrindžio ir tapo viešojo bendravimo terpe, t. y. švietimo, literatūros, mokslo, filosofijos kalba.

O žinant šį faktą, nesunku suprasti ir tai, kad stumiant lietuvių kalbą iš viešojo gyvenimo (kai universitete naikinamos lituanistikos katedros, o tarptautinėse pagal statusą mokslo konferencijose Lietuvoje draudžiamas lietuvių kalbos vartojimas net ir tokiu atveju, jeigu tarp susirikusių skaityti pranešimus nėra nė vieno kitakalbio) vis greičiau, su kažkokiu šizofrenišku įkarščiu riedame į valstybės sunaikinimą visomis dar tebeegzistuojančios valstybės išgalėmis.

Taigi lozungas „Lietuva – lietuviams“ yra nukreiptas prieš kretinizmą.

2018.03.15; 19:22

Saulius Kizelavičius

Pas mus politikoje, valdžioje yra visko: konservatorių, krikdemų, socialdemokratų, bet visi jie labiau liberalai, kosmopolitai, globalistai. Yra dar lenkų, varančių Lenkijos politiką, daug tūkstančių rusų (ir lietuvių), atvirai ir slaptai siekiančių, kad parsiduotumėm Rusijai. Labai daug kam prie ruso buvo geriau.

Bet, galima sakyti, visai nėra tautininkų, Vakarų terminais – nacionalistų, kaip juos suprato a.a. Romualdas Ozolas. Tautininkų (arba nacionalistų), kurie gerai sugyvena su tautinėm mažumom, bet nebijo pareikalauti, kad Lietuvos lenkai būtų ne Lenkijos lenkai, Lietuvos rusai – ne Rusijos rusai, Lietuvos žydai – ne Izraelio, Afrikos, Amerikos žydai, o pirmiausia Lietuvos.

Nėra tautininkų, kurie Seime, vyriausybėje turėtų bent tokį balsą, kokį turi lenkai. Juk konservatoriai seniai suliberalėję, kalba tik apie globalią Lietuvą, nieko nepadarė ir nedaro, kad neišsivaikščiotume. Apie tariamuosius socialdemokratus nėra nė ką kalbėti.

Nesakau, kad nėra intelektualų, kurie mato tautos nykimą, apie tai kai kada parašo ribotų galimybių žiniasklaidoje, bet tuo ir apsiriboja. Aš jus įspėjau, signalizavau, ir man to užtenka. Tarpusavyje jie nesusikalba, nesugeba peržengti per savo ambicijas. Jeigu sugebėtų – taptų jėga. Paminėčiau Vytautą Radžvilą, Vytautą Rubavičių, Krescencijų Stoškų, Vidmantą Valiušaitį, Marių Kundrotą, Romualdą Grigą, Eugenijų Jovaišą. Štai šitie (ir kai kurie kiti) intelektualai privalėtų susivienyti, rasti bendrą vardiklį ir kurti partiją, judėjimą, turintį tikslą ateiti į didžiąją politiką, į Seimą.

Kaip matome, visuomeninės organizacios, nesiekiančios valdžios, beveik neturi jokios įtakos su tautos mirtimi susitaikiusioms politinėms jėgoms. Reikia realios valdžios, naujos, jaunos, skaitlingos partijos, kuri gintų ne tik Lietuvos piliečių, bet ir lietuvių tautos interesus.

Dabar egzistuojanti Tautininkų partija jokiu būdu šių tikslų negali atlikti. Ji nepopuliari, popierinė, bejėgė, bebalsė. Nemanau, kad lietuviai jau galutinai susitaikė su tautos mirtimi. Matome, kad Europos Sąjungos tautos jau verčia liberalus globalistus. Nejaugi mes liksime nuošaly?

x  x  x

Netiesa, kad valstiečių žaliųjų niekas nepuola, o tik demaskuoja jų griekus, susijusius su automobiliais, butais Ispanijoje, su moterimis. Ir dėl visko kaltas jų vadas Ramūnas Karbauskis. Akivaizdu, kad siekiama jį sunaikinti morališkai, o partiją suskaldyti taip, kad prireiktų pirmalaikių Seimo rinkimų. Reikia žūt būt nusmukdyti labai aukštą partijos populiarumą, nes ji siekia liberalams nepriimtinų tikslų: gina normalią šeimą, ketina bandyti blaivinti Lietuvą, net mažamečius vaikus aprengti tautiniais drabužiais.

Suprasčiau, jeigu konservatoriai atskleistų tikrus R.Karbauskio ryšius su Rusija. Turbūt nieko baisaus, pavojingo nėra, todėl ir knaisiojamasi po antklode. O reikėtų atsiriboti nuo smulkmenų, padėti valdantiesiems įgyvendinti gyvybiškai svarbius įsipareigojimus rinkėjams.

Be abejo, valdančiųjų parlamentarų ketimimai flirtuoti su Rusijos ambasada – grubi klaida, bet, tikėtina, neigiamų pasekmių neturėsianti. Už tai turime būti dėkingi žiniasklaidai, ryžtingai reagavusiai į tokį nepatyrusių politikų akibrokštą. Seimo pirmininkas Rusijos ambasadoriui Lietuvoje privalėjo tiesiai pasakyti: kai išduosite Sausio 13-osios nusikaltėlius, Medininkų žudikus, Lietuvą apvogusius bankininkus (kaip minimum), atšauksite puolamąsias rugsėjo pratybas Lietuvos pasienyje, iš Kaliningrado išvesite iki dantų ginkluotas divizijas, neneigsite 1940-ųjų okupacijos, atsisakysite nežabotos melo ir šmeižto propagandos (maksimum), tada gal ir galėsime bendradarbiauti.

2017.02.13; 18:27

Tautininkų Sąjungos kvietimu į Lietuvą atvyksta Ukrainos tautinio išsivadavimo judėjimo ir Maidano dalyviai, Rusijos imperialistų vadinami „banderovcais“.

Omenyje turimi organizacijos „Dešinysis sektorius“ (DS) lyderiai ir prieš Rusijos invaziją fronte kovojantys kariai. Tai: „Dešiniojo sektoriaus“ partijos lyderis Andrij Tarasenko, DS pilietinės organizacijos valdybos narys Arsentij Klimačiov, Kijevo DS organizacijos vadovas Volodimir Zagazej ir Savanoriškojo ukrainietiško korpuso prie DS kapitono Voloviko vardo atskiros karinės taktinės grupės vadas Oleh Kuzko.

Susitikimas įvyks š. m. rugsėjo 15 d., 17 val. 30 min. Lietuvos Edukologijos Universitete  (T. Ševčenkos g. 31, A4, Vilnius).

Atvykstančios delegacijos vizito tikslas – Lietuvos visuomenei ir politikams plačiau papasakoti apie tarptautinę tvarką griaunančią Rusijos agresiją ir apie tarptautinių šios agresijos užkardymo priemonių (ne)efektyvumą.

Rugsėjo 13 d. svečiai iš Ukrainos susitiko su Krašto apsaugos savanoriais, o rugsėjo 14 d. 12.30 jie dalyvavo spaudos konferencijoje bei diskusijoje LR Seime, susitiko su Lietuvos politikais bei pareigūnais. 

Informaciją pateikė Tautininkų Sąjungos pirmininkas Audrius Rudys.

2016.09.15; 04:54

Šių metų Birželio 23 dieną, 15:30, Lietuvių tautinio jaunimo sąjunga ir Kauno tautininkai kviečia rinktis patriotiškus kauniečius ir miesto svečius į Rotušės aikštę.

Susirinkę eisena pagerbsime 1941 metų sukilimo didvyrius. Sukilimo, kuris drąsiai gali vadintis Tautos pakilimu prieš ją okupavusį žvėrį. 15:30 pradėję rinktis ir sudarę tvarkingą rikiuotę 16:00 pajudėsime iš Rotušės aikštės į Ramybės parką. Keliausime per Vilniaus gatvę ir visą Laisvės alėja. Eisenos metu skambės dainos, bus skanduojami patriotiniai ir tautiniai šūkiai.

Continue reading „Birželio 23-iąją kauniečiai kviečiami į Rotušės aikštę“

Užsitęsusi komedija su referendumu dėl žemės pardavimo užsieniečiams buvo pratęsta pirmadienį. Ir dar kaip pratęsta. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) surengė tiesiog neįtikėtiną teisinei valstybei cirką – su dviem balsavimais ir dviem priešingomis išvadomis.

Iš pradžių VRK nepritarė, kad būtų surengtas referendumas dėl draudimo žemę parduoti užsieniečiams, nors referendumo rengėjai ir pristatė būtinus referendumui 300 000 parašų. Po kiek laiko balsavo antrą kartą. Šįkart referendumui jau buvo pritarta.

Pirmą kartą balsuojant net 7 VRK nariai susilaikė, vienas buvo prieš, o 6 balsavo už tai, kad referendumas gali vykti. Antrą kartą balsuojant 12 jau buvo „už“, o 3 „prieš“.

Continue reading „Rimvydas Valatka: ar VRK vaidinama referendumo komedija – tik iš kvailumo?“

Gruodžio 18 d. Seimo Žmogaus teisių komiteto  (ŽTK) pirmininkas, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcijos narys, Leonardas Talmontas, prieštaraujant keliems komiteto nariams, į dienos darbotvarkę savo iniciatyva įtraukė Jaroslavo Narkevičiaus teiktą 2010 m. Tautinių mažumų įstatymo projektą Nr. XIP-1648.

Komiteto nariai išsakė nuomonę, kad dėl šio projekto iš anksto nebuvo pateikta jokia medžiaga susipažinimui ir kad projekto nuostatos prieštarauja Konstitucijai, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta ir komiteto pirmininko primygtiniu siūlymu buvo leista atėjusiam J.Narkevič su Ritai Tamašūniene jį pristatyti.

Continue reading „Seimo žmogaus teisių komitetas išduoda valstybinę kalbą“

Švenčiant Baltijos kelio metines, rugpjūčio 23 dienos vakare, 20 valandą Bauskės rotušės aikštėje bus uždegtas žvakių ugnies kelias! Šis renginys tradiciškai kasmet rengiamas Rygoje prie Laisvės paminklo, tačiau kadangi šiuo metu vyksta paminklo tvarkymo darbai, šįmet žvakių ugnies kelias bus uždegtas Bauskėje, per kurią 1989 metų rugpjūčio 23 dieną vingiavo Baltijos kelias.

Atsižvelgiant į Baltijos kelio simbolinę reikšmę Baltijos valstybių nepriklausomybės siekiams ir užtvirtinant broliškų tautų vienybę, rugpjūčio 23 dieną Bauskėje prieš uždegant žvakių kelią bendradarbiavimo sutartį pasirašys Lietuvos, Latvijos ir Estijos tautininkų partijos – Nacionalinis susivienijimas „Visu Latvijai!” iš Latvijos, Tautininkų sąjunga iš Lietuvos ir Estijos tautinių konservatorių partija.

Continue reading „Baltijos kelią prisiminus“

Pirmą kartą Turgelių vidurinėje mokykloje lankiausi jau senokai – švenčiant Vasario 16-osios 90-metį. Tada parsivežiau gerų įspūdžių. Buvo daug dainų, šokių ir kalbų. Džiaugėmės, kad labai gražioje, neseniai pastatytoje mokykloje galėjome kalbėti lietuviškai, švęsti visiems lietuviams brangią Nepriklausomybės šventę. Juk Turgeliai 1920-1939 m. buvo lenkų valdžioje, ir šio krašto lietuviai laisvi tapo tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1990-ųjų Kovo 11-ąją.

Antrą kartą šioje mokykloje buvau vakar, birželio 28 dieną. Atvažiavau su keliais Tautininkų sąjungos aktyvistais į jaunųjų šaulių stovyklos atidarymą.

Visi mes turime auklėti savo vaikus taip, kad jie mylėtų savo Tėvynę, stropiai rengtūsi ginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, laikytūsi Lietuvos Respublikos įstatymų, rūpintūsi valstybės gerove ir dirbtų jos labui, visur ir visada elgtūsi taip, kaip dera doram Lietuvos piliečiui. Šiuos iškilmingus žodžius parašiau neatsitiktinai: juos girdėjau mokyklos salėje, kai prisiekė jaunieji šauliai , kai juos sveikino pedagogai, kariškiai, profesoriai, politikai, net Seimo narys (visus juos matote nuotraukose).

Tokie renginiai, tokios stovyklos – gera neretai niekinamo, pašiepiamo patriotizmo, Tėvynės meilės mokykla. Reikia tikėtis, kad šie jaunieji šauliai ateityje laimės ieškos pirmiausia savo Tėvynėje, bus pirmiausia Lietuvos, ne pasaulio piliečiai.

Kalbėjausi su Eimantu Tamulynu, Šalčininkų 11-os šaulių kuopos vadovu, kuris yra ir šios jaunųjų šaulių stovyklos vadovas.

Į Turgelių mokyklą susirinko šimtas vaikinų ir merginų (norinčių buvo žymiai daugiau, bet galimybės ribotos). Jauniausiam  – aštuoneri, daugeliui – penkiolika šešiolika metų, yra ir buvusių moksleivių, kurie dabar jau rikiuotės šauliai, tarnauja kariuomenėje, policijoje. Jie geri pagalbininkai auklėjant, mokant pačius jaunuosius. Iš kokių mokyklų šie vaikai? Iš Kalesninkų, Eišiškių, Poškonių, Dieveniškių, Turgelių, Šalčininkų. 11-ai šaulių kuopai priklauso Vilniaus rajono Marijampolio būrys. Marijampolio mokykloje irgi yra šaulių. Yra vaikų ir iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos.

E.Tamulynas sakė, kad jaunųjų šaulių stovyklos Šalčininkų rajone kasmet rengiamos vis kitose vietovėse. Jau buvo Poškonyse, Dieveniškėse, Eišiškėse, Kalesninkuose. Šįmet – Turgeliuose, „tarp siūruojančių pušų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės“  (citata iš Turgelių vidurinės mokyklos himno).

Visa  šimtinė moksleivių jau suskirstyta į būrius – pagal jėgas, pagal pomėgius ir polinkius. Stovyklos atidarymo diena pasitaikė lietinga, todėl teko keisti darbotvarkę, kai ką atidėti kitai dienai. Ketinta iškilmingai, su vėliavomis (kurias padovanojo Ryto draugija) eiti į Turgelių bažnyčią, paskui – ant Turgelių piliakalnio. Ten turėjo vykti stovyklos atidarymo renginiai.

Ne bėda. Kai oras bus palankesnis, jaunieji šauliai įvykdys užsibrėžtus tikslus: sportuos, dainuos, mokysis kariškų dalykų, susipažins su gražiomis Šalčios žemės apylinkėmis.  

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.29

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.06.23

Gegužės 31 d. Seimo Konstitucijos salėje įvyko konferencija-diskusija "Lietuvių tauta – suverenas savo nepriklausomoje valstybėje".

Istorikas dr. Algimantas Liekis supažindino su savo knyga "Prezidentinė Lietuva (1919-1920, 1926-1940)", kurioje rašoma apie 1926 m. gruodžio 17 d. perversmą, tautinės, nepriklausomos Lietuvos kūrimą ir jo reikšmę suvereno lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimui. "Prezidentinėje Lietuvoje …" analizuojamos problemos daugeliu atvejų aktualios ir šiandieninėje Lietuvoje: kiek nepriklausoma Lietuva išreiškė ir išreiškia lietuvių tautos siekius; kiek Seimai (parlamentai) išreiškė ir išreiškia valstybės suvereno valią; ar politinės partijos yra vienintelės demokratijos reiškėjos; istorinė atmintis ir jos reikšmė tautiškumo ir pilietiškumo ugdymui; tautinės švietimo, mokslo, ūkio sistemos geopolitiniame pasaulyje; lietuvių kalba – tautos konstitucinė vertybė; valstybės suverenas ir tautinės mažumos.

Kaip minėjau, konferencijoje dalyvavo knygos "Prezidentinė Lietuva…" autorius Algimantas Liekis, plačiai papasakojęs apie fundamentalų savo darbą, taip pat akad. Algirdas Gaižutis, akad. Romualdas Grigas, habil. dr. Kazimieras Garšva, Kovo 11-osios akto signatarai Romualdas Ozolas ir Algirdas Endriukaitis, Seimo narys Rytas Kupčinskas, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, rašytojas Jonas Užurka, Lietuvos Sąjūdžio tarybos narė Nijolė Balčiūnienė, istorikas Gintautas  Šapoka, išleidęs knygą "Lenkinimo politika Vilnijoje",  ir kt.

Pastebėjau, kad, be manęs, niekas konferencijos dalyvių nefotografavo, niekas nefilmavo, nepastebėjau, kad kas nors kalbėjusiųjų mintis užsirašinėtų. Pasitenkinta tuo, kad renginys buvo transliuojamas internete. Bet ir tai: kai apie lenkų tautinę mažumą kalbėjo minėtos knygos autorius Algimantas Liekis, transliacija nutrūko. Kaip sakė Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila, "tikėkimės, kad tai atsitiktinumas".

Continue reading „Kur reikėtų perlaidoti Prezidentą Antaną Smetoną?“

Vakar įvyko Tautininkų sąjungos piketas „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės“. Tolokai nuo Seimo, Gedimino prospekte prie namo, iš kurio, dar nepastatyto, Sausio įvykių dienomis nešėme visokias statybines medžiagas barikadoms. Ketinome ginti Seimą.  Buvome prie pat Lietuvos širdies, kaip tada vadinome šiuos rūmus: jeigu žūsime, tai visi kartu.

Dabar prie Seimo taip arti neprieisi, ypač su plakatais,

(1) bylojančiais, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nesipriešina politikų spaudimui pažeisti konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir siekiams įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nevalstybine kalba;

(2) reikalaujančiais laikytis LR Konstitucijos ir Konstitucinio teismo sprendimų, nurodančių, kad visa oficialioji rašyba turi būti lietuviška, įskaitant ir vietovardžių bei asmenvardžių dokumentuose rašymą;  protestuojančiais prieš lietuvių kalbos trypimą ir painiavą, kuri atsirastų įvedus į lietuvišką abėcėlę raides, kurios dubliuos jau esančių abėcėlėje raidžių tarimą, nes piliečiai turės mokytis daugiau kaip šimtą raidžių su įvairių tautų diakritiniais ženklais;

(3) raginančiais atmesti nekonstitucinius Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, nes to siekia jau kelios dešimtys tūkstančių peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasirašiusiųjų Lietuvos Respublikos piliečių;

(4) siūlančių atsistatydinti VLKK pirmininkės pavaduotojai Jūratei Palionytei, kuri jau daug metų dezorganizuoja komisijos veiklą, negindama nei lietuvių kalbos, nei jos konsititucinio statuso, klaidindama menkiau išsilavinusius politikus…

Pasinaudojau Tautininkų Sąjungos pirmininko Gintaro Songailos pasirašytu „Reikalavimu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai“, kurį gavau iš paties Tautininkų Sąjungos pirmininko.

Iš tolo liūdnai žiūrėjau į piketuojančius žmones, laikančius rankose plakatus, kuriuos matote nuotraukose.  Liūdnai todėl, kad gatvės praeiviai  beveik nekreipė į juos dėmesio, ypač jauni. „Ko jie čia stovi?“, – paklausė viena mergina savo draugės. „A, čia dėl pavardžių rašymo nelietuviškai“, – ir pasuko į kitą gatvės pusę. Žino, kažką yra girdėjusi apie kelerius metus trunkančius įvairių Lietuvos valdžių ketinimus išduoti lietuvių kalbą, bet jai tas nerūpi, jai tas nesvarbu.

O juk kėsinamasi ne tik į lietuvišką abėcėlę, reikalas daug platesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, klastingesnis, per lenkų tautinę mažumą mums primestas nuo amžių lietuvių tautą silpninančios Lenkijos.

Beje, dėl termino „tautinė mažuma“ –  internete radau labai tikslų jo išaiškinimą:

Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma“ tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės“ sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: 
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes (Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statuso.

Buvusių okupantų privilegijos: lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record).

Pvz., USA, nėra nė vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė, Rusijoje – 8 tik lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė.

Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava, yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte chamiškas demonstravimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas. Kas juos klaidina?… „

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pavaldžios Seimui, kalbininkai žino, supranta, kad politikai pirmiausia jų rankomis nori įgyvendinti toli siekiančias užmačias, bet ne visi turi stiprybės pasipriešinti. Ir ne tik šios Komisijos valdininkai…  

Jeigu universitetų, institutų, gimnazijų kalbininkai, lituanistai, visi inteligentai ir intelektualai trinkteltų kumščiu į stalą, visokie bernatoniai kitaip užgiedotų. Bet baimė netekti darbo, pakenkti savo žmonai, vyrui, vaikui stipresnė už tiesos sakymą. Todėl piketuose plakatus laiko daugiausia pensininkai – jie neturi ko prarasti. Kol jauni žmonės, pro šalį eidami, nepastebės plakatų „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės“, „Ar lietuvių kalba – politinė prekė?“, „J.Palionytei ne vieta VLKK“, „Lietuvių kalba – konstitucinė Tautos vertybė“, „Vietovardžių lenkinimui – Ne!“, tol Seimas, kurį kažkada vadinome Lietuvos širdimi, lietuvių tautai bus beširdiškas.

Nepraeikime pro šalį, kai girdime ir matome pagalbos šauksmą – ir bijos jie, kaip bijojo Sąjūdžio laikais, ne mes. Kelios dešimtys tūkstančių protesto parašų, skirtų beširdžiams valdžiažmogiams – labai gerai, bet tokia pat minia prie Seimo ar Vyriausybės – geriau. Parašų jie bijo mažiau nei ryžtingų gyvų žmonių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.23

Susirūpinusi, kad Lenkija per savo simpatikus valdančioje koalicijoje siekia pakeisti lietuvišką abėcėlę Valstybinės lietuvių kalbos komisijos rankomis, Vilniaus tautininkų Sueiga rengia protesto piketą "Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės!"

Piketas rengiamas prie LR Seimo (Gedimino pr. 60) gegužės 22-ąją (šį trečiadienį) 12 ir 15 valandomis.

Seimo politikai daro milžinišką spaudimą šiai, Seimui pavaldžai institucijai, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija, įkurta lietuvių kalbai ginti, pati, pažeisdama Lietuvos Konstituciją, sunaikintų lietuvišką abėcėlę.

Continue reading „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės“

Monografijos „Prezidentinė Lietuva (1919 04 05 – 1920 06 15, 1926 12 17–1940 06 15)“ santrauka

Prezidentui A. Smetonai „Geležinis Vilkas“ buvo nepriimtinas dėl jo politinių, ideologinių nuostatų  ir dėl to, kad pretendavo dalyvauti valstybės valdyme, kad siekė Lietuvoje įgyvendinti itališkojo fašizmo nuostatas. Jo idealas iš „Vilties“, „Varpo“ laikų buvo nuosaiki tautinė valdžios sistema, kurioje būtų vieninga visuomenė, be partijų, klusni savo vadovams.

Tad ir Lietuvos tautininkų sąjunga nebuvo valdanti, o anot paties  Prezidento, tik tautinės politikos įgyvendinimo talkininkė. Ir Tautininkų sąjungos archyvuose nėra dokumentų, liudijančių, kad ji būtų delegavusi skiriant postus valstybėje, kaip, sakysime, kad dalyvavo krikščionių demokratų, jau nekalbant apie komunistų partiją sovietmetyje.

Valdžią Vokietijoje paėmus Hitleriui ir stiprėjant vokiečių nacistinių organizacijų veiklai Klaipėdoje ir jos krašte, 1934 m. gegužės 6 d. pogrindyje veikęs „Geležinis Vilkas“ persitvarkė į Lietuvos nacionalistų partiją (LNP), kuri „siekia sujungti visas sveikas tautos jėgas į vieną visumą, į vieną nacionalinį sąjūdį, kuriantį nepriklausomą Lietuvą nauju valstybingumo bei politiniais pagrindais, ugdo tautinę lietuvių kultūrą ir saugo lietuvių istorinę garbę,“ – rašyta LNP įstatuose.

Continue reading „Prezidentinė Lietuva ( 8 )“

Viskas vyksta pagal planą. Taip ir maniau. Tik nesitikėjau, kad įvykiai rutuliosis labai greitai vienas po kito. Ministras Linas Linkevičius atliko pirmą būtiną užduotį, be kurios nebūtų galėjusi įvykti antra – premjero Algirdo.Butkevičiaus vizitas pas vėl  strateginius partnerius. Ką prižadėjo L.Linkevičius – žinome, A.Butkevičiaus pažadai paaiškės netrukus. Trečias veiksmas – jau pas mus atvyksta pats Lenkijos prezidentas, ir šįkart ne į Maišiagalą, šįkart pas pačią prezidentę Dalią Grybauskaitę – turbūt atsiprašyti už pravardžiavimą.

Suprantu, kad nuo grobuoniškų kaimynų niekur nepabėgsi, jie stiprūs, daug stipresni už mus, jie ciniški, atkaklūs, kerštingi, ir vis tiek gėda. Ne L.Linkevičiui, jokios gėdos jis nejaučia, man pačiam gėda, kad kiti gali mus taip stumdyti, iš mūsų taip tyčiotis. Norisi kiaurai žemę prasmegti, bėgti kur kojos neša, kur akys mato, toliau nuo tos veidmainystės.

Taigi, kaip sakė vienas įtakingas Varšuvos lenkas, pirmą žingsnį mes jau žengėme. Bet tik pirmą. Reikės žengti ir antrą, trečią, ketvirtą… Kaip vakar Tautos aikštėje  buvo pasakyta: atkišk lenkui pirštą – jis nukąs visą ranką. Artodo, kad mūsų linkevičiai šito nesupranta. Užtat didžioji piliečių dauguma supranta: tą supratimą jie įtikinamai parodė Tautos aikštėje.

XXX

Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos ir Tautininkų sąjungos atstovai, norėdami pabrėžti, kad pono Linkevičiaus atsiprašymas tikrai neatspindi visos lietuvių tautos nuomonės, organizuoja akciją, kurioje planuoja ponui Linkevičiui įteikti tikrą lenko širdį. Šį organą ponas Linkevičiaus galės kiekvieną dieną aplaistyti graudžiomis ašaromis, taip įgaudamas daugiau pasitikėjimo ir moralinių jėgų, einant sunkiu padlaižūno ir savigarbos stokojančio politikieriaus keliu.

XXX

Šiuo metu vyksta masyvi Lenkijos ataka prieš Lietuvą, siekiant ją visiškai pajungti Lenkijos įtakai. L.Linkevičių pavyko lengvai „nulaužti“, nežinome, ką Lenkijai pažadėjo A.Butkevičius. Dabar atėjo eilė Lietuvos prezidentei, kurią B.Komorovskis buvo išvadinęs ožka.Todėl labai svarbi tautos nuomonė, nes politikai pamatę, kad Tauta abejinga, bus pradės tarnauti svetimai valstybei.

XXX

Šiais globalizacijos, socialinės atskirties ir visuomenės degradacijos laikais tautinėms idėjoms lieka vis mažiau vietos. Politikai aktyviai užsiima nutautinimo ir iškrypėlių propaganda, o taikius tautinius judėjimus engia, skleidžia apie juos melagingą informaciją. Kiekvienas gali nebaudžiamas niekinti mūsų valstybės simbolius, o iš patriotiškai nusiteikusių žmonių, norinčių pagerbti tautos didvyrius, bandoma atimti teisę laisvai žygiuoti miestų gatvėmis.

Visuomenėje įsigalėjęs abejingumas žlugdo tradicijas, moralę, pagarbą valstybei ir jos istorijai, todėl mes, Lietuvių Tautinio Jaunimo sąjunga, kviečiame vieną svarbiausių mūsų valstybei datų — Vasario 16-ąją švęsti kartu.

Šios eitynės skirtos paminėti mūsų tautinės valstybės 95-ių metų gimtadienį, 1949 vasario 16-osios deklaraciją, atkreipti visuomenės dėmesį į šių laikų iššūkius mūsų tautai ir valstybei.

Jau penktus metus organizuojame patriotines eitynes Kaune, tačiau būtent šios eitynės yra itin svarbios visam lietuvių tautiniam judėjimui. Vilniaus miesto savivaldybei atsisakius išduoti leidimą taikiai patriotų šventei, eitynės Kaune įgauna dar didesnę svarbą, o kartu ir užduotį. Eitynių masiškumas, o taip pat ir tvarkos užtikrinimas tampa itin svarbus. Siekiant išvengti galimų provokacijų eitynių organizatoriai prašo laikytis viešosios tvarkos ir klausyti eitynių organizatorių nurodymų.

Kviečiame visus šių metų vasario 16-ają atvykti į Kauną, kur 14 val. Ramybės parke prasidės iškilmingos eitynės. Eitynėmis parodykime tai, kas mus jungia ir kuo didžiuojamės. Tegul Kauno gatvės nusidažo trimis gražiausiomis spalvomis – geltona, žalia ir raudona.

(Ištraukos iš Tautininkų sąjungos vicepirmininko, Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos pirmininko Juliaus Pankos ir Vilniaus tautininkų Sueigos vicepirmininko Ričardo Garuolio pranešimų bei pareiškimų).

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.02.15

{sigplus}fotoreportazai/centras{/sigplus}

Pagaliau bent iš dalies baigėsi tas prekybinis košmaras, sugebantis kiekvieną didelę šventę paversti prasto skonio muge. Pirkit, sveikinkit, sveikinkit, pirkit! Nuolaidos, nuolaidos! Šaudykit, šaudykit! Kaip galima be šaudymo, be fejerverkų! Visas pasaulis pyškina, dūmina, triukšmauja! Kuo mes blogesni? Pilaitėje turėjau galimybę pro langus vidurnaktį pažvelgti į tris pasaulio šalis. Jeigu taip dieną – nuodingi dūmai būtų užtemdę saulę. Kažkada gal tokie dūmai išnaikino dinozaurus. O žmogui nieko, žmonės gajesni už dinozaurus.

Sausio pirmoji buvo graži, tiesiog pavasariška diena. Išėjau pasižvalgyti po Vilniaus senamiestį. Arkikatedros aikštėje dūmų kvapo jau nesijautė, alkoholio – taip pat, žmonės su vaikais vaikštinėjo, stoviniavo prie prakartėlės, prie eglutės, fotografavosi. Kauno eglutė įspūdingesnė už mūsiškę. Užtat Prezidentūra, mano supratimu, labai skoningai iliuminuota. To negalėčiau pasakyti apie Vinco Kudirkos aikštę ir paminklą. Kažkokia dėžė, panaši į lauko tualetą, per arti paminklo pastatyta, o pats paminklas – tamsus, niūrus. Trys prožektoriukai vos vos šviečia himno autoriui į akis. Vasarą čia bent paaugliai siautėjo, triukšmą su savo ratuotom lentom kėlė, socialdemokratai ir kitokie darbo žmonių gynėjai  lipo ant bačkos, Andrių Kubilių vertė…

Continue reading „Sausio 1-oji buvo pavasariška…“

songaila_m

Vilniaus tautininkai, susirinkę į konferenciją, skirtą paminėti Tautininkų sąjungos atkūrimo pirmąsias metines, priėmė pareiškimą.

Pareiškime konstatuojama. kad Vyriausioji rinkimų komisija bei kitos valstybės institucijos nesiėmė veiksmingos prevencijos dėl Darbo partijos, Lenkų rinkimų akcijos bei kitų partijų atstovų vykdyto sistemingo įstatymų ir Konstitucijos pagrindų pažeidinėjimo. Pareiškime taip pat  pabrėžiama, kad tinkamai neįvertinus masinių Seimo rinkimų įstatymo pažeidimų, buvo iškreipta tautos valia.

Continue reading „Dėl pasipriešinimo valstybės užgrobimui“

vytautas_visockas_mmmm

Aš Jos Ekscelencijos Dalios Grybauskaitės nerinkau. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dabar ji puolama. Žinojau jos praeitį, todėl netikėjau, kad ji bus tokia prezidentė, kokia yra. Kas geriau: tikėti ir nusivilti, ar netikėti ir paskui sau pačam prisipažinti – kartais ir klysti malonu? Žmogus toks padaras, kuris gali parduoti, išduoti ne tik kitą, bet ir pats save. Tad ką jau kalbėti apie politikus!

Nereikia galvos guldyti nė už vieną! Politikai (ypač Lietuvos) –  tokia ypatinga padermė, kuri neturi nei amžinų draugų, nei amžinų priešų, kaip valstybės. Keičia partijas, frakcijas kaip kojines, gal net dažniau. Neguldau galvos ir už Prezidentę, bet jos politiniai veiksmai kol kas atitinka mano lūkesčius. Mažos valstybės vadovė elgiasi oriai, nekeliaklupsčiauja, kaip Valdas Adamkus prieš Lenkiją, net Obamai per daug nepataikauja. Kas galėjo pagalvotii, kad, turėdama tokią komunistinę praeitį, prezidentė neras bendros kalbos su Putino Rusija! Bet juk neranda! Bent iš pirmo žvilgsnio taip atrodo. Valstybių politika paprastiems mirtingiesiems išryškėja tik po kelių dešimtmečių.

Continue reading „Teisėjai savo pačių bylose“

gaidys_vilmorus_1

Kodėl į Seimą šį kartą pateko tiek mažai naujų politinių darinių? Kodėl nesėkmę patyrė tautininkai? Kur slypi LLRA stiprybė? Kokio įvaizdžio konservatoriams būtų sunku atsikratyti, net jeigu jie to norėtų? Kokią klaidą televiziniuose debatuose padarė Neringa Venckienė?

Kodėl lietuviai dabar nepritaria AE statyboms? Ar tikrai mus įbaugino Fukušimos tragedija? Ar „juodosios buhalterijos“ byla suteikia Darbo partijai populiarumo? Kodėl smuktelėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės reitingai?

Į šiuos klausimus atsako Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas GAIDYS. Su “VILMORUS”  vadovu Vladu GAIDŽIU kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras VISOCKAS.

Continue reading „“Vilmorus” direktorius Vladas Gaidys: “Lietuvos rinkėjų susidomėjimas politikos naujokais ženkliai sumažėjęs”“

g.visockas-portretas

Štai ir aiškėja, kokios politinės jėgos artimiausius ketverius metus dirbs Lietuvos parlamente. Jokių pažangesnių permainų tikėtis būtų naivu.

Šie Seimo rinkimai nepateikė didelių sensacijų. Naująjame parlamente rimtą įtaką turės tos pačios jėgos, kurios politinius svertus buvo įgijusios dar prieš ketverius metus. Įtakingiausi politinių intrigų žaidėjai lieka konservatoriai, darbiečiai ir socialdemokratai. Kitaip tariant, – sisteminės, jau ne vieną kadenciją Seime dirbančios politinės partijos.

O prie ko glausis “Drąsos kelio” partija, Eligijaus Masiulio liberalai, tvarkiečiai ar Lenkų rinkimų akcijos atstovai, – ne tiek svarbu. Nepamirškime, jog valdžią iškovojusi opozicija dažnai elgiasi labai panašiai, kaip iki tol elgdavosi jų aršiai ar švelniai kritikuota valdančioji dauguma.

Continue reading „Pirmiausia analizuokime savas klaidas“