Nepraeikime pro šalį


Print

Vakar įvyko Tautininkų sąjungos piketas „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės“. Tolokai nuo Seimo, Gedimino prospekte prie namo, iš kurio, dar nepastatyto, Sausio įvykių dienomis nešėme visokias statybines medžiagas barikadoms. Ketinome ginti Seimą.  Buvome prie pat Lietuvos širdies, kaip tada vadinome šiuos rūmus: jeigu žūsime, tai visi kartu.

Dabar prie Seimo taip arti neprieisi, ypač su plakatais,

(1) bylojančiais, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija nesipriešina politikų spaudimui pažeisti konstitucinį valstybinės kalbos statusą ir siekiams įteisinti Lietuvos Respublikos piliečių vardų ir pavardžių rašymą asmens dokumentuose nevalstybine kalba;

(2) reikalaujančiais laikytis LR Konstitucijos ir Konstitucinio teismo sprendimų, nurodančių, kad visa oficialioji rašyba turi būti lietuviška, įskaitant ir vietovardžių bei asmenvardžių dokumentuose rašymą;  protestuojančiais prieš lietuvių kalbos trypimą ir painiavą, kuri atsirastų įvedus į lietuvišką abėcėlę raides, kurios dubliuos jau esančių abėcėlėje raidžių tarimą, nes piliečiai turės mokytis daugiau kaip šimtą raidžių su įvairių tautų diakritiniais ženklais;

(3) raginančiais atmesti nekonstitucinius Lenkų rinkimų akcijos reikalavimus, nes to siekia jau kelios dešimtys tūkstančių peticiją Lietuvos Respublikos Prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasirašiusiųjų Lietuvos Respublikos piliečių;

(4) siūlančių atsistatydinti VLKK pirmininkės pavaduotojai Jūratei Palionytei, kuri jau daug metų dezorganizuoja komisijos veiklą, negindama nei lietuvių kalbos, nei jos konsititucinio statuso, klaidindama menkiau išsilavinusius politikus…

Pasinaudojau Tautininkų Sąjungos pirmininko Gintaro Songailos pasirašytu „Reikalavimu Valstybinei lietuvių kalbos komisijai“, kurį gavau iš paties Tautininkų Sąjungos pirmininko.

Iš tolo liūdnai žiūrėjau į piketuojančius žmones, laikančius rankose plakatus, kuriuos matote nuotraukose.  Liūdnai todėl, kad gatvės praeiviai  beveik nekreipė į juos dėmesio, ypač jauni. „Ko jie čia stovi?“, – paklausė viena mergina savo draugės. „A, čia dėl pavardžių rašymo nelietuviškai“, – ir pasuko į kitą gatvės pusę. Žino, kažką yra girdėjusi apie kelerius metus trunkančius įvairių Lietuvos valdžių ketinimus išduoti lietuvių kalbą, bet jai tas nerūpi, jai tas nesvarbu.

O juk kėsinamasi ne tik į lietuvišką abėcėlę, reikalas daug platesnis, sudėtingesnis, pavojingesnis, klastingesnis, per lenkų tautinę mažumą mums primestas nuo amžių lietuvių tautą silpninančios Lenkijos.

Beje, dėl termino „tautinė mažuma“ –  internete radau labai tikslų jo išaiškinimą:

Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos, yra lenkų tautinės grupės bendruomenė, nes terminas „tautinė mažuma“ tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės“ sąvoka. Tuo tautinės grupės iš esmės skiriasi: 
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės, turinčios išorines tautines valstybes (Lenkija – 40 milijonų, Rusija – 150 milijonų, Izraelis – 8 milijonai gyventojų), negali kitose valstybėse turėti „tautinės mažumos“ statuso.

Buvusių okupantų privilegijos: lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės tuteišai, Tai yra GINESO REKORDAS (Guinness world record).

Pvz., USA, nėra nė vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė, Rusijoje – 8 tik lenkiškos biudžetinės mokyklos. Lenkiškų mokyklų idiotiškas (lietuviškas) valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės tuteišių diskriminacijos faktas, lietuvių savižudybė.

Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai (chamiškai) laksto su tautine Lenkijos vėliava, yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių Gedimino prospekte chamiškas demonstravimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas. Kas juos klaidina?… „

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, pavaldžios Seimui, kalbininkai žino, supranta, kad politikai pirmiausia jų rankomis nori įgyvendinti toli siekiančias užmačias, bet ne visi turi stiprybės pasipriešinti. Ir ne tik šios Komisijos valdininkai…  

Jeigu universitetų, institutų, gimnazijų kalbininkai, lituanistai, visi inteligentai ir intelektualai trinkteltų kumščiu į stalą, visokie bernatoniai kitaip užgiedotų. Bet baimė netekti darbo, pakenkti savo žmonai, vyrui, vaikui stipresnė už tiesos sakymą. Todėl piketuose plakatus laiko daugiausia pensininkai – jie neturi ko prarasti. Kol jauni žmonės, pro šalį eidami, nepastebės plakatų „Šalin rankas nuo lietuviškos abėcėlės“, „Ar lietuvių kalba – politinė prekė?“, „J.Palionytei ne vieta VLKK“, „Lietuvių kalba – konstitucinė Tautos vertybė“, „Vietovardžių lenkinimui – Ne!“, tol Seimas, kurį kažkada vadinome Lietuvos širdimi, lietuvių tautai bus beširdiškas.

Nepraeikime pro šalį, kai girdime ir matome pagalbos šauksmą – ir bijos jie, kaip bijojo Sąjūdžio laikais, ne mes. Kelios dešimtys tūkstančių protesto parašų, skirtų beširdžiams valdžiažmogiams – labai gerai, bet tokia pat minia prie Seimo ar Vyriausybės – geriau. Parašų jie bijo mažiau nei ryžtingų gyvų žmonių.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

2013.05.23


Prisijunkite prie diskusijos