Čiuožykla paversta Lukiškių aikštė. Slaptai.lt nuotr.

Ar Paleckis dar sėdi? Sėdi. Ar Cvirka dar stovi? Stovi.

O Vyčio paminklas Lukiškių aikštėje?

Prieblandoje vos matyti daiktų ir žmonių apibrėžties kontūrai.

Žvarbi gruodžio antros pusės popietė. Lynoja. Lietaus lašai, tarsi ašaros ant skruosto…

Greitai jau visai sutems, tiek tos dienos tokį metą. Andai buvusioje proletariato vadeivos vardo aikštėje supiltoje ir užšaldytoje ledo arenoje, skambant muzikai, ant pačiūžų bando stotis nelabai vykęs popsinės televizijos gyvenimo būdo laidos vedėjas. Nelabai jam sekasi: stojas ir griūna, mostaguodamas rankomis nelyg sužeistas paukštis sparnais. Kelios labiau sportiškos merginos kelia jį už pažastų, jo veide – palaimingoji šypsena.

„Čiuožki, čiuožki, nepaslysi…“, – skamba ausyse populiaraus atlikėjo dainos ataidai.

O beveik tuo pačiu metu Šventovėje patvirtinamas 2020 metų biudžetas. Čaižiai skambant laukinių švilpesiui. Sapiens vėl iš naujo užgimsta, ir už Afrikos ribų plačiai pasklinda neandertaliečiai.

Jie dar nemoka mąstyti, bet jau tiki būsima Gerovės valstybe. Na, po tūkstančių metų. Dabar jie tik priartėję prie trijų proc. ribos.

Tai tarsi siužetas siurrealistiniam spektakliui seniai sudegusiame teatre.

Gaisras Alytuje jau seniai užgesintas, dūmai neberūksta.

Asfaltas Premjerui jau nulietas. Lekia smagiai kortežas, nedunda per duobes.

Ramybė ir palaima, tarsi po orgazmo.

paleckiukas
Liūdnai pagarsėjęs Algirdas Paleckis. Slaptai.lt nuotr.

Galėtų vaidinti: Gedimino miesto meras šimašius, prieblandoje po prakaituota pažastimi vogčia nešantis atminimo lentą generolui Noreikai, vanagaitė, savo snape laikanti partizano kaukolę su keliomis skylutėmis pakaušyje, gražulis, trinantis į Šventovės  palangę ką tik iš nosies ištrauktą snarglį, susisiekimo ministras narkievičius, ežere traukiantis tinklus, kad vėliau pamaitintų alkstančiuosius…

Ko gi ne Mesijas?

Petras Cvirka. Paminklas; Vilnius. Slaptai.lt nuotr.

Čia kurį laiką kantriai tvėręs bando įsikišti Prezidentas. Švelniai prašo ministrą atsistatydinti. Šis atsako, kad gerbia Prezidento nuomonę, bet dar labiau – Tomaševskio.

Bėga dienos, savaitės, nieko nevyksta. Prieblanda. Drumstas vanduo. Žuvys ant dugno, nors ir ne po ledu. Nes ledo dar nėra. Klimato atšilimo pasekmė.

Tėvynė verkia šaltais lietaus lašais.

Adventas tęsiasi. Meilės apoteozė.

Mano a.a. močiutė sakydavo – Mikaldos pranašysčių knygoje parašyta: ateis laikas, kai žmogus, sutikęs žmogų, apsiverks. Ar tikrai ji tai buvo perskaičiusi, jeigu skaityti nemokėjo?

2019.12.18; 12:00

Algimantas Rusteika, šios publikacijos autorius

Kaimietukas, atvykęs miestan, drovisi savo tarmiškos šnektos, nerangumo, jaučiasi toks juodas ir mažiukas, parblokštas mūrų kultūrų didybės.

Tačiau greit prisipratina, atkunta, gyvenime pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn pradžioj lekia kas savaitgalį, po kiek laiko – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties, nes ten jo sielos tėvynė.

Bet yra kaimietukas, o yra ir kaimietis – suktas, daugiaveidis, savanaudis, primityvus ir apgailėtinas mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės, savęs paties ir deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip čia reikia. Į savuosius žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi dideliu, aukštu ponu iš Paryžiaus. Šią savybę perduoda vaikams per kartų kartas, savęs besigėdijantis mužikas tupi ir senų miestiečių, ir bajorijos genuose.

Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būnam patys savimi. 

Didžiuojamės, kad esame lietuviai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Tačiau kaimiečiai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes įdomūs pasauliui, mužikui yra gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus. Nors tikrame Paryžiuje įsižeidžia, jei nekalbi prancūziškai, o jei kalbi, dar labiau supyksta, jei kalbi netaisyklingai.

Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad visi užrašai būtų suprantami, švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai tokie, kaip nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi juk būtų gėda, jei mes nepatiktume, ką apie mus pasaulis pasakytų! Štai atvyko pora idiotų iš dar idiotiškesnio realybės šou ir visa Tėvynė sudrėko, susijaudino ir laukia, kas su ja dabar bus, ir koks džiaugsmas kaimiečiams – jiems patiko, koks susigrūdimas prie kamerų, mes normalūs, tokie, kaip jie, mus parodys, mus pagirs!

Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina, savastis juk savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia, rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje“ ir įrodysi bet ką, nes visa kita, kas pas mus, nenormalu. Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o kaimiečiai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas ir jie pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.

Niekinti reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė, visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti, vienus su savim žiūrinčius tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernaus, intelektinio jaunimo tonas. Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios storos ir aptriušę, kvaišos jų bobos ir atsilikę vaikai, argi gali tokie būti ne patys kalti ir ar nejuokinga, kai matai pro restorano langą, tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui!

O mes, kurie ne tokie, esam ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors kaimo nevykėliai, net nurodyti nereikės – patys žiūrėdami į akutes suprasim, atspėsim, kokiais reikia būti, pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nesiseiliokit čia su savo seniais, neišsigalvokit čia tų kaimietiškų tėviškių ir sielos tėvynių, mes esam Žalgirio Lietuva ir būsim visi kaip vienas ir visi už visus, kol baigsis rungtynės.

2018.01.07; 06:00

9. Negrįžtančiųjų emigracijos lemtis

Sudėtinga pirmosios lietuvių politinės emigracijos istorinė situacija, kasdienybė ir pagaliau būtis Rusios teritorijoje nulėmė lietuvių ten sukurtos literatūros painų likimą.

Šiuo atveju, kaip visais emigracijos ar egzodo („Išėjimo iš Tėvynės“) atvejais, tenka kalbėti apie literatūros kūrėjus, netekusius tiesioginio (konkrečioje vietoje ir konkrečiu metu) ryšio su visos tautos būties „šaknimis“ ir istoriniu „kamienu“.

Iš esmės čia kalbame apie tą patį biblinį Išėjimą, kurį stengiausi ryškinti, rašydamas apie pirmąjį lietuvį vienuolį ir vienuolyno statytoją kunigaikštį Vaišvilką, pajutusį ir įvykdžiusį Patriarcho misiją „eiti tolyn nuo savo gimtinės, tėvų ir namų“.

Tačiau Patriarcho misija tuo ir nepaprasta, kad „ėjimas nuo savo gimtinės“ yra ėjimas į nežinią su viltimi rasti savo giminei ir tautai Pažadėtąją žemę, kur visų laukia turtinga ir derlinga dirva.

Continue reading „Pirmieji lietuviai krikščionių šventieji – šv. Charitina Lietuvaitė ir šv. Daumantas Timotiejus ( V )“

16. Tėvynės kodo paradoksas 

Baltijos kraštų  krikšto laikais XIII a. germanų kronikose aiškiai galime pamatyti dvejopą santykį su krašto žmonėmis ir jų tėvonijomis, tėviškėmis, tėvynėmis.

Viena vertus, galingųjų atėjūnų germanų bendraminčiai, vietiniai kolaborantai herojiškai stengiasi užslopinti savo meilę tėvonijai ir gimtajai žemei, mėgina nutraukti savo šaknis su gimtine ir Tėvyne, bando išsiugdyti „virštautinio“ kosmopolitizmo atsparumą „tautiniams sentimentams“, puoselėja universalius idealus ir nuoširdžiai talkina gražios utopijos statybai ant savo tėvynainių kaulų.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose (IX)“

14. Grįžimas į Tėvynę kaip prisikėlimas

Daug senesnės ir subtilesnės (netgi dvasinės terminijos požiūriu) Rytų civilizacijos seniai yra davusios raktus į dvasinio pasaulio slėpinius ir ištobulino metodologinius instrumentus dvasios galiomis valdyti kūną tokiu mastu, koks vakariečiams atrodo kaip „neįmanomas stebuklas“ (joga, tantra) arba šarlatanizmas (asketai, fakyrai).

Vakariečiai sunkiai suvokia ir judaizmo žinovų ištobulintą grįžimo į Tėvynę koncepciją bei idėją, kurią išreiškia specialiu terminu – senovės hebrajų kalbos (ivrito) žodžiu aliyah, turinčiu kelias semantines reikšmes.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VII )“

13. Grįžimas į Tėvynę: realybė ir mistika

Įžvalgesni rašytojai bei filosofai regi kitokius Tėvynės pavidalus. Štai čia mes ir pasiekiame aukščiausiąją Protėvių žemės idėjos pakopą.

Nei išvykimas iš Tėvynės, nei sugrįžimas į Tėvynę nėra tik geografinis horizontalus judesys lėktuvu, traukiniu ar laivu. Tai reikšmingas dvasinis vyksmas, kuriam didieji įvairių tautų išminčiai įvairiais laikais skyrė nemaža tekstų, paremtų tūkstantamžiais skirtingų tautų mitais.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( VI )“

11. Grįžimas į Protėvių žemę

Maža to – mūsų dienomis, XXI a. tebesitęsia intensyvus žydų grįžimas į savo istorinę Tėvynę, kurioje dabar atkurta Izraelio valstybė. Kartoju, šiuo atveju tenka palikti nuošalyje politinius Izraelio valstybės egzistencijos aspektus, kurie dėl politikų bukumo, neapdairumo ir intrigų neretai įgauna Palestinos arabų naikinimo, persekiojimo ir žeminimo pobūdį, neminint nuolatinės žydų–arabų karo Artimuosiuose Rytuose grėsmės.

Šiuo atveju man svarbu ne sionizmo ideologija ir ne antisemitizmo apraiškos. Mane domina nesugriaunama žydų tautos ištikimybė savo biblinių protėvių žemei.

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( V )“

5. Geografinė teritorija – kaip gyvenamoji vieta

Klajoklio ar perėjūno pasaulyje gyvenamoji vieta tėra „pagyvenimo vieta“ ir turi tokiais atvejais tik geografinių atstumų metmenis su materialinės naudos kriterijais, atliepiančiais aukštesnį ar žemesnį žmonių ekonominio bei socialinio gyvenimo lygį.

Dvasiniai kriterijai čia neturi didesnės reikšmės nė ryšio su gyvenamuoju kraštu – žmogus patogiai jaučiasi visur, kur galima pakenčiamai egzistuoti ar smagiai leisti laiką, jis tarsi apsivalo nuo nepatogių etninių šaknų, jaučiasi atsijęs nuo ribotos geografijos, laisvas ir superobjektyvus kosmopolitas (gr. kosmopolites – sužmoginto pasaulio pilietis), žodžiu, tampa, kaip sakydavo kosmopolitų dažnai cituojamas vokiečių filosofas I. Kantas, weltburgeriu (vok. pasaulio piliečiu).

Continue reading „Tėvynės kodas lietuvių ir žydų istorijose ( III )“

saulius_stoma

Motinos dienos išvakarėse galėjome pasiskaityti profesorės Dalios Leinartės minčių apie lietuvišką šeimą. Mane ypatingai sudomino šalutinė tema: tautinio atgimimo šauklių požiūris į tėvynę, kaip į jauną merginą, mylimąją. Tai Europoje beveik unikalus reiškinys. Paprastai tėvynė suprantama kaip motina. Vokiečių tautos motina Germanija, rusų – Rusija ir taip toliau.

Lietuvių tautinis atgimimas buvo išskirtinis, nes visi jo veikėjai rinkosi tėvynę sąmoningai iš kelių galimų alternatyvų. Išsimokslinę šviesuoliai galėjo tapti lenkiškai kalbančiais senalietuviais arba tikrais lenkais, o kartais ir rusais ar vokiečiais. Jiems tėvynė nebuvo neginčijama duotybė. Apsisprendimas tapti lietuviškai kalbančiais jaunalietuviais buvo moralinis pasirinkimas ir aiškus valios aktas.

Continue reading „Lietuva: motina, mylimoji, mergaitė“

dirgela_asmenine

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia žurnalisto Gintaro Visocko interviu su rašytoju Petru Dirgėla, darytu 1990-ųjų metų vasario mėnesį.

Tiksliau tariant, interviu "Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…” buvo paskelbtas tuometiniame “Literatūros ir meno” savaitraštyje.

Tiksli paskelbimo data: 1990-ųjų vasario 10-oji diena. Iki Kovo 11-osios Akto paskelbimo tebuvo likęs vos vienas mėnuo. Pokalbis parengtas P.Dirgėlos istorinio romano “Joldijos jūra” pagrindu.

Continue reading „“Ne wienas szmogus teneischeik pra wartus sawa namu…”“

maceina_antanas

Apsispręsti už vieną tautą visados reiškia apsispręsti prieš kitą tautą

Galima neabejoti, kad šio ir kitų čia skelbtų iškilaus lietuvių folosofo – ne duoneliautojo, ne istorinio klajoklio, o pabėgėlio – Antano Maceinos tekstų apie tėvynę, gimtąją kalbą, tautos atmintį, tautos tradicijas, išeivio, duoneliautojo, istorinio klajoklio ir pabėgėlio, tremtinio tragediją neskaitė tie, kurie, vos Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, pasirinko emigranto, migranto, t.y. duoneliautojo dalią. O gaila. Gaila, jeigu mokyklose (vidurinėse ir aukštosiose) su šiais tekstais nesupažindinami vyresniųjų klasių moksleiviai ir studentai. Dažnas tikriausiai net neįtaria, kad, vos atsidūrus “išsvajotoje” šalyje, jis, jo vaikai neišvengiamai patirs, be kita ko, sunkumus, apie kuriuos XX a. antrojoje pusėje lietuvių pabėgėlių (ne duoneliautojų) vaikams pasakojo, rašė Antanas Maceina.

Continue reading „Asmuo ir istorija (3)“